Žurnalistas ir rašytojas Andrius Tapinas yra žiniasklaidos novatorius. Jo įsteigta „Laisvės TV“ kol kas verčiasi sutelktiniu finansavimu (angl. „crowdfunding“). Tai dalykas, kurio sėkme Lietuvoje mažai kas tikėjo. Su „Veidu“ A.Tapinas dalijasi įžvalgomis apie tėvynės ir jos žiniasklaidos perspektyvas. Jos nusakomos keliais raktiniais žodžiais: internetas ir draugystė su Skandinavija.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Koks pojūtis, kokia nuojauta pradedant 2017-uosius?

– Mano nuojauta yra neramiai optimistinė. Optimistinė dėl to, kad mes dabar gyvename aplinkybėmis, kada jos iš tiesų atitinka tą labai seną ir kvailą posakį „tu pats esi savo laimės kalvis“. Galimybės, įrankiai tau tvarkingai padėti stalčiukuose, ir tu išsitrauki, ko tau reikia. Mūsų valstybėje nėra valdžios, kuri tau už tai duotų per pirštus. Pavyzdžiui, kai tu nori ką nors daryti, bet ateina valdžia ir sako: „Ne, mes pasiimsime tavo verslą ir truputį paturėsime.“ Laimei, to nėra.

Aš sakyčiau, kad ta mūsų obsesija, įnikimas į tai, kokią valdžią išsirinkome ir kaip čia viskas toliau bus, – toks rūpestis yra gerai. Aš už tai, kad mes labai domėtumėmės, ką daro mūsų valdžia, bet manau, jog yra tęstinumas tuo atžvilgiu, kad einama į priekį dažnai nepaisant to, ką daro valdžia. Valstybės ėjimas į priekį nėra tiesiogiai susijęs su valdžios veiksmais. Mane tai džiugina.

Dėl visų mūsų plačiąja prasme – tai medijos, verslas, akademinis jaunimas ir t.t. – aš esu optimistas. Yra nerimo, kuris turbūt natūralus, tai yra tam tikra nežinomybė, tvyranti dėl geopolitinių aplinkybių ir po truputėlį skambančių pavojaus varpelių – pradedant JAV prezidento rinkimais, Europoje ką tik pamatėme italus, nuo seniau turime lenkus, tuojau sulauksime vokiečių su prancūzais. Ir visi tie rezultatai kelia šiokį tokį nerimą.

Man patiko dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus mintis, išsakyta po to, kai jis grįžo iš Maskvos, kur statė kažkurią iš savo pjesių. Įvertinęs geopolitinę situaciją, įskaitant tai, kas vyksta kaimyninėje Lenkijoje, jis pasakė, kad Lietuva tampa paskutiniu Rytų Europos laisvės židiniu. Mūsų šalis apsupta arba visiškai nedemokratinės tamsos, arba sparčiai radikalėjančios demokratijos, kokia plėtojasi pas vis čia minimus mylimus kaimynus lenkus. Dėl šių dalykų kyla šioks toks nerimas.

Optimizmas susijęs su tuo, kad tu gali pats kažką padaryti, o nerimo priežastis ta, kad tu nelabai gali kažką pakeisti, pavyzdžiui, negalima padaryti jokios įtakos didelio masto geopolitiniams procesams.

– Ar nėra taip, kad gerai sutvarkytas pasaulis, nepriklausomai nuo Lietuvos galimybių, kurios nemenkos, tas gerai sutvarkytas pasaulis yra kažkur kitur. Todėl Lietuvos piliečiui, užuot kūrus sau palankią darbo aplinką, tarkime, steigus veiksnias profsąjungas, kurios kovotų dėl atlyginimų, gal parankiau susipakuoti lagaminus ir išvažiuoti ten, kur viskas jau sutvarkyta, sudėliota į lentynas, net jeigu tenai teks rinkti braškes ar plauti tualetus. Ten su tavimi tarsi geriau elgiasi. O didelio noro kovoti už teisybę čia, Lietuvoje, nesijaučia.

– Ar tikrai?

– Galime padiskutuoti.

– Tiesą sakant, nesu tikras, kad viskas taip, kaip čia bandyta nušviesti. Aš esu beprotiškas optimistas ir lituanofilas. Man sunku objektyviai žvelgti į situaciją. Dėl visos tos emigracijos aš sutinku, kad tai neigiamas, minusinis dalykas. Lietuvoje tai labai jaučiama. Kokios permainos bent jau teoriškai galėtų ateiti iš valdžios, kuri atstovauja jėgai, galiai, – tai pagarba žmogui. Pagarba mokytojui, pagarba verslininkui, pagarba ugniagesiui, pagarba kūrėjui.

Kartais man tenka bendrauti su išvykusiais žmonėmis. Pagarba neretai yra svarbesnis dalykas nei didesnis atlyginimas ar kažkas panašaus. Pagarba individui, pagarba bendruomenei, tarkime, Skandinavijoje vystėsi daugelį metų. O mūsų demokratija teskaičiuoja 27-us metus.

– Eikime prie medijų, žiniasklaidos. Kokia yra virsmų pajauta? Kas su tomis medijomis vyksta, vartaliojasi?

– Mano galva, vyksta viena ryškiausių transformacijų, ir mes tai matome. Transformacija prasidėjo su interneto atėjimu. Su turiniu, už kurį tu lyg ir nesi linkęs mokėti.

– Nuo to nenoro mokėti prasideda visokios įdomybės.

– Tai klausimas, apie kurį diskutuoja protingiausi medijų žmonės iš „The New York Times“, CNN ir kitų informacijos tiekimo gigantų. Prognozuojant šiek tiek į ateitį galima teigti, kad socialinių tinklų įtaka tik stiprės. Jeigu jau jie, tie tinklai, išrinko Donaldą Trumpą, turbūt mažai kas gali ginčytis, kad socialinių tinklų įtaka šiuo atveju buvo didžiulė. Ateity jų poveikis bus dar didesnis. JAV dabar 62 proc. jaunų žmonių feisbuką vadina savo pirmuoju informacijos šaltiniu.

– Mama, tėtis, feisbukas?

– Veikiau feisbukas, mama, tėtis. Galbūt atsiras išvestiniai, antriniai tinklai. Žmogus taps savo paties informacijos kontrolieriumi. Ta tradicinė vartų sargo funkcija, kurią atliko tradicinė žiniasklaida, be abejo, neturėtų išnykti, nes minios žurnalistika iš esmės skiriasi nuo pilietinės žurnalistikos. Tačiau formatas pasikeitė. Žurnalistika turės labai skubiai prie šito prisitaikyti – dėl to didelio klausimo nekyla.

Apie perėjimo vien į internetą pasekmes nesužinai, kol nepabandai, – kalbu apie žiniasklaidos vadovo, redaktoriaus potyrius. Lietuvoje niekas labai rimtai nebandė to daryti. Nei interneto portalai, nei televizijos neinvestavo į turinį, kuris būtų prieinamas vien tiktai interneto vartotojams. Kodėl neinvestavo? Dėl tos priežasties, kad tai neapsimoka, tenai nėra pinigų, tai yra visai kita medija ir taip toliau. O „Laisvės TV“ bando tai daryti. Rinka mus stebi labai susidomėjusi. Ar viena peržiūra internete yra lygi vienam TV žiūrovui, kuris pažiūri TV laidą? Ar viena interneto peržiūra vertingesnė, ar mažiau vertinga? Niekas negali duoti tikslaus atsakymo.

Kitas dalykas – jeigu TV laidos gali generuoti internete apie 100 tūkst. peržiūrų, tai yra sig-nalas, kad atsirado televizinio lygio auditorija. Jeigu atsiras vis daugiau tokių laidų, jeigu atsiras prodiuserių, kurie norėtų keliauti į internetą, galbūt iš paskos ateis ir pinigai. Nežinau – niekas negali to pasakyti.

Trečias momentas, nuo kurio mes pradėjome, – tai mokamas turinys. Klasikinis posakis – internetas išlepino žmones. Jie nebenori mokėti už turinį, nenori pirkti žurnalo, nenori prenumeruoti laikraščių. Ir atrodo, kad jie gyvenime tikrai nemokės už interneto turinį. Bet „The New York Times“ uždarė savo turinį, padarė jį mokamą. Kiti, kaip „The Guardian“, bando išgyventi iš savo turimų fondų, kartu apeliuodami į pilietiškumą. Tai yra labai aiškiai politiškai angažuotas leiboristų leidinys. Tie jų fondai, tos jų pajamos ir tie jų rėmėjai turi apibrėžtą politinę priklausomybę. Viskas šiuo atveju skaidru, nematau čia didelės problemos. Lietuvoje matėme vieną rimtesnį bandymą – tai „15 minučių“ turinio apmokestinimas. Kiek žinau, bandymas nėra labai sėkmingas.

Kitas bandymas – mūsų „Laisvės TV“. Mes siūlome už turinį savanoriškai susimokėti. Tai vadinamasis sutelktinis finansavimas – angliškai „crowdfunding“. Esame viena iš kol kas kelių pasaulyje egzistuojančių platformų, turinčių televizinį modelį ir mėginančių veikti sutelktinio finansavimo principais. Yra apie 4 tūkst. žmonių, kurie mums stabiliai kas mėnesį paskiria tam tikrą pinigų sumą, nors galėtų tai gauti nemokamai. Palaikymas yra jų pilietinio apsisprendimo išraiška.

Ar tai ilgai gali veikti – niekas nežino. Ekspertai sakė, kad būtent Lietuvoje, kur žmonės labai sunkiai skiriasi su pinigais, ypač jeigu reikia mokėti už žiniasklaidą, tai neįmanoma. Mes parodėme, kad įmanoma pradėti. Klausimas, ar įmanoma tai išlaikyti. Jeigu paaiškės, kad įmanoma išlaikyti, gal rasis vis daugiau medijos projektų – specifinių, nišinių. Gal netgi žurnalinių projektų, kurie eis į internetą ir bandys su labai geru turiniu ieškoti sutelktinio finansavimo. Kiek tai bus sėkminga – nežinau. Manau, kad tradicinė žiniasklaida privalo ieškoti naujų būdų, nes ji paprasčiausiai numirs. Sutelktinio finansavimo ribos – mes esame maža valstybė, tačiau toks finansavimas yra garantija, kad liksi nepriklausomas.

Mes naudojamės „Patreon“ platforma. Esame unikalūs tuo, kad „Laisvės TV“ – vienintelis iš 40 tūkst. šia platforma besinaudojančių projektų pasaulyje yra pajamingiausių dvidešimtuke, nebūdamas anglakalbis. Mes esame devyniolikti. Tai vien lietuviškas projektas, ir didžiuma iš 100 tūkst. „Patreon“ lankytojų nesupranta, kas čia vyksta. Negalime pasinaudoti visomis galimybėmis, nes dauguma reklamos skirta anglakalbiams.

O kaip įmonė mes esame normali televizija, kuri balansuoja pajamas ir sąnaudas. Mes nekursime serialų, nekursime tokių laidų kaip „Duokim garo“. Grįžtamasis ryšys – po kiekvienos laidos sulaukiame galybės kritikos, o kiekvienas parėmęs bent doleriu gauna mūsų ataskaitą apie mūsų veiklą ir finansus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

 

Greitai ir darželinuko neįsivaizduosime be kokio nors išmaniojo prietaiso, leidžiančio naršyti internete. Kartu su pasauliniu tinklu kilo klausimų, kurie kol kas neturi aiškių atsakymų. Kokia interneto ateitis reguliavimo požiūriu? Ar reguliavimas spėja paskui technologijų kaitą? Koks švietimo vaidmuo, kai kalbama apie apsaugą nuo tam tikro turinio? Ką galima pasiekti reguliavimu, o kur reikia šviesti ir diegti kritinį požiūrį?

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

„Veido“ apskritojo stalo diskusijoje savo nuomones reiškė Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius Feliksas Dobrovolskis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. Renaldas Gudauskas, „Teo“ ir „Omnitel“ teisės vadovė dr. Giedrė Kaminskaitė-Salters, asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.

 

Ar visuomenė spėja paskui technologijas?

 

A.Čenys: Kai atsirado raštas ir imta rašyti ne vien apie tai, kiek avių turi Mesopotamijos valdovas, bet imta užrašinėti poeziją ir kitus gražius dalykus, kilo nepasitenkinimas – esą raštas žudo poeziją, ir tai gali sužlugdyti kultūrą. Nebeliks dainių, niekas nenorės kurti naujų eilėraščių. Panaši istorija pasikartojo, kai pradėta leisti knygas: palyginti su rankraštine knyga, spausdinta knyga yra visiškas niekalas, ir tai žlugdo vienuolynų kultūros tradicijas.

Žvelgdamas į internetą tikrai negaliu nuspėti, kaip jis atrodys po penkių ar dešimties metų, bet manau, kad žmonija visą laiką turėjo panašių iššūkių. Nors dabar viskas vyksta greičiau ir sudėtingiau, manyčiau, kad mes tenai jau buvome – ir ne vieną kartą. Esu nusiteikęs optimistiškai – mano nuomone, žmonija su tuo susitvarkys. Jei ir bus blogai, veikiausiai dėl kitų priežasčių, ne dėl interneto.

Tematiškai turėtume skirti dvi sritis. Pirmoji – interneto keliamas pavojus saugumo atžvilgiu. Kuo mes daugiau naudojamės internetu, tuo daugiau pavojų kyla – piktavaliai žmonės turi daugiau galimybių padaryti ką nors negero. Kita sritis yra turinys ir su tuo susiję pavojai. Koks turinys keliauja į internetą? Nuo ko mes norime apsaugoti vaikus ir kitas socialines grupes? Turinio problema irgi iškildavo visais laikais.

Nemanau, kad internetas yra iš esmės kas nors nauja, ir nemanau, kad jį bus įmanoma sustabdyti reguliavimo priemonėmis. Tai panašu į bandymą sumažinti oro pripildyto baliono tūrį tą balioną spaudžiant. Technologinės galimybės dabar yra tokios, kad net Kinijos valdžios bandymas kontroliuoti internetą yra tik iš dalies sėkmingas – jis rodo, jog laikui bėgant viską galima apeiti.

G.Kaminskaitė-Salters: Pritariu dėl pozityvaus požiūrio į interneto ateitį. Statistika rodo, kad, pavyzdžiui, prieš porą metų 97 proc. visos informacijos tarptautiniu lygmeniu buvo apsikeičiama būtent per internetą. Ateitis labai tvirtai susieta su internetu. Internetas nuo pat atsiradimo buvo kuriamas demokratiniais pagrindais. Jis buvo prieinamas visiems. Europos Komisija artėja prie interneto, kaip universalios paslaugos, traktavimo. Ta paslauga turi būti prieinama visiems už įperkamą kainą. Europos Sąjungos strategijos interneto srityje nesikeičia metų metais – daugiausia perrašomi ir atnaujinami seni teiginiai. Tačiau pačios technologijos labai keičiasi.

Manau, kad labai svarbu neperlenkti lazdos bandant sureguliuoti internetą. Yra tam tikros sritys, pavyzdžiui, vaikų apsauga nuo tam tikro turinio, ir visi turi padaryti tai, kas privalu ir svarbu mums, kaip piliečiams. Bet mums labai svarbu nesuvaržyti interneto per daug, nes tada užkirstume kelią visoms investicijoms, iniciatyvoms – tarkime, tokiems dalykams, kaip daiktų internetas. Svarbu atrasti balansą tarp žodžio laisvės ir mūsų, kaip piliečių, saugumo. Nors tai ne visuomet paprasta, toks balansas yra įmanomas.

F.Dobrovolskis: Čia paminėti du dalykai, du ramsčiai: turinio saugumas, visų pirma pažeidžiamiausiems vartotojams, pavyzdžiui, mažiesiems, ir kibernetinis saugumas. Turinys susijęs su tokiais dalykais, kaip patyčios, kibernetinis saugumas apima ir kriminalinius nusikaltimus, taip pat valstybės saugumą.

Internetas – geopolitinis įrankis. Pasiekiamumo požiūriu pasaulis traukiasi, mažėja. Greičiai didėja, viską galime sužinoti daug greičiau. Buvo akmens, bronzos, geležies amžiai, dabar gyvename informaciniame amžiuje. Nuolatos vyksta diskusijos. Viena vertus, yra noras apsaugoti, reguliuoti, stabdyti, filtruoti. Iš kitos pusės, žmonės nori reikštis laisvai ir būti to viso tinklo dalimi. Mano įsitikinimu, jeigu žmogus aukoja savo laisvę dėl saugumo, jis galiausiai netenka ir vieno, ir kito.

Manau, kad veiksminga priemonė galėtų būti švietimas. Bet reikalas tas, kad vaikai apšviečia savo tėvus geriau, negu tėvai gali apšviesti vaikus. Technologijos taip greitai žengia į priekį, kad jaunimas jas įsisavina greičiau.

Vaikai apšviečia savo tėvus geriau, negu tėvai gali apšviesti vaikus. Technologijos taip greitai žengia į priekį, kad jaunimas jas įsisavina greičiau.

Kitas dalykas – tam tikra koordinuota veikla. Veikėjai, kurie fiziškai valdo tinklą, per kuriuos eina informacija, balansuoja tai tam tikromis reguliavimo priemonėmis. Minėti du ramsčiai yra pagrindiniai dalykai, ir būtent čia reikia ieškoti balanso. Švietimas – strateginis dalykas, jį reikia plėtoti, į tai reikia investuoti.

 

Internetas – masinio naikinimo ginklas?

R.Gudauskas: Prisimenu visiškai neseną šių metų konferenciją apie interneto situaciją, jo perspektyvas. Ji buvo sutelkta į jaunimo radikalizacijos temą. Ten dalyvavo nuo buvusių teroristų iki įvairių saugumo ekspertų. Dabar išgirsite apibrėžimą, kuris tapo vos ne darbiniu: internetas buvo pavadintas masinio naikinimo ginklu, nes jis pasiekia visus, visur ir visaip. Jei pažvelgsite į Pasaulio banko 2014 m. ataskaitą, ten matysite tiktai technologines grėsmes. O 2016-ųjų ataskaitoje iškyla tokie dalykai, kaip valstybių griūtys, santvarkų kaita. Šios rizikos susijusios ne tiek su technologijomis, kiek su informacijos sklaida. Valstybės yra ne vien nepriklausomos, bet ir tarpusavyje priklausomos. Sąsajų medis nestabilus.

Ar saugūs Lietuvos valstybiniai tinklai? Neseniai įsteigtas Lietuvos kibernetinio saugumo centras, bet mes nežinome atsakymo, ar šis centras gali apginti nuo kibernetinių atakų.

Neseniai įsteigtas Lietuvos kibernetinio saugumo centras, bet mes nežinome atsakymo, ar šis centras gali apginti nuo kibernetinių atakų.

Mano pozityvus nusiteikimas dėl informacinės visuomenės susijęs su grėsmių supratimu, nes kitaip sunku būti pozityviam. Kaip mums apsiginti nuo visų tų dalykų? Tarkime, žinome, kad 97 proc. informacijos perteikiama internetu. Bet tie 97 proc. informacijos nėra tokie reikšmingi, kaip 3 proc. labai svarbios informacijos, kurią galime laikyti verte, kuriančią vertę. O vertingi dalykai visame pasaulyje saugomi po devyniais užraktais.

Jei ima dominuoti technologiniai dalykai, kurių mes nesuvaldome, tada turime ištisą rizikų galaktiką ir kompleksiškumo suvaldymas tampa problema. Mes, informacinės visuomenės kūrėjai, prisidedame prie jos komplikacijų, jeigu nebandome šios dilemos išspręsti, subalansuoti problemų. Žmogaus ir kompiuterio sąveikos mokslas dabar jau vadinamas tinklo mokslu.

A.Plečkaitis: Jau dešimtmečius diskutuojama dėl interneto saugumo, dėl vaikams draugiško interneto. Su šiais klausimais jau susigyvenome. Kaip saugumo ekspertai, mes žinome, kad šimtaprocentinio saugumo nėra. Kyla klausimas, kuriose srityse mes šiandien jaučiamės mažiau saugūs. Ir kurios šiandieninės tendencijos mums kelia iššūkius ateityje? Yra tokių savaime išsipildančių prognozių. Gal visuomenė to ir nesuvokia, tačiau ekspertai apie tai kalba. Informacinių išteklių daugėja, jie pinga. Gali būti, kad robotai kada nors taps išmanesni už žmones. Kokių tai sukels problemų, kol kas neturime aiškaus atsakymo. Viena iš prognozių teigia, kad ateityje žmonės bus dviejų rūšių: tie, kurie valdys robotus, ir tie, kuriuos valdys robotai.

R.Gudauskas: Čia išsakyti dalykai yra prielaidos. Mes negalime diskutuoti vien prielaidų lygmeniu.

 

Nauja socialinė struktūra

G.Kaminskaitė-Salters: Bet mes galime sukonkretinti perspektyvą. Galime svarstyti, kiek dabartinės tendencijos jau dabar veikia mūsų, kaip komunikacijos dalyvių, informacijos vartotojų, kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, telekomunikacijų srityje dirbantis teisininkas turėjo suprasti, kaip reguliuojami tinklai, kaip reguliuojami dažniai. Dabar jau mūsų komandai reikia išmanyti ir finansų teisę, nes telekomunikacijų įmonės žengia į mokėjimų sritį. Reikės išmanyti ir medicinos reguliavimą, jei žengsime į sveikatos sritį, ir suprasti, kaip veikia startuoliai. Mes negalime ateiti pas juos su standartine  popierine sutartimi – jiems reikia, kad sutartis primintų išmaniąją programėlę ir jie žinotų, kur paspausti ir kaip tą sutartį suprasti. Taip mes, vienos komandos žmonės, susiduriame su visai kitokiu pasauliu ir turime prie jo prisitaikyti. Ką jau kalbėti apie dalykus, kurie jau dabar yra visiškai konkretūs. Pavyzdžiui, jeigu išmanusis automobilis atsitrenkia į sieną ir visi ten esantys žmonės žūva, kas šiuo konkrečiu atveju yra kaltas?

F.Dobrovolskis: Grįžkime prie tų robotų ir klausimo, kas už ką išmanesnis, kas ką valdys. Neseniai vieno žaidimo kūrėjai sugebėjo išstumti į gatves pabėgioti telefonus turinčius žmones, kurie mūvi džinsus. Bėgiojo kaip geri sportininkai. Štai pavyzdys, kaip su tinklinės technologijos pagalba galima išjudinti žmones, išvaryti į lauką, kad jie pasportuotų.

A.Čenys: Manau, kad dauguma ką tik išsakytų klausimų skirti ekonomistams. Senaisiais laikais graikų visuomenė susidėjo iš vergvaldžių, kurie nedirbo, tačiau kariavo, kūrė meną, rašė eiles ir visaip kitaip turtino kultūrą. O dirbo kiti. Manau, kad visuomenė, kurioje mažuma valdo robotus, o kiti neturi ką veikti, nes nesugeba, – tai optimistinis variantas: kas gali, rašo eiles, dainuoja, filosofuoja. Visi turi daug laisvo laiko, nes robotai viskuo aprūpina.

Kodėl manau, kad toks scenarijus gana tikėtinas? Firmos, kurios visus tuos robotus pagamina, kad ką nors uždirbtų, turi turėti kam parduoti. Viduramžiais tokios įmonės nebūtų pelningos. Jos galėtų parduoti, tarkime šešiems karaliams ir septyniems hercogams. Internetinių bendrovių didysis verslas susijęs su tuo, jog atsirado globali visuomenė, kuri pakankamai turtinga, kad žmogus galėtų turėti ne vien dviratį, siuvimo mašiną ir rankinį laikrodį, – taip kažkada buvo apibūdinamas turtingas žmogus komunistinėje Kinijoje. Tam, kad ekonomika vystytųsi, pinigus reikia paskleisti tarp žmonių.

Visame tame atseit baisiame robotų pasaulyje galima rasti ir daugiau gražių pusių, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dalyką, kuris, manau, šiuo metu pavojingesnis, ir tai tik netiesiogiai susiję su technologijomis, pavyzdžiui, internetu, nors tai jo pasekmė. Mes tai matome dabar, ir tai kelia didelį nerimą. Daugumoje valstybių prisikaupė nepasitenkinimo esama padėtimi. Pažiūrėkime į rinkimus Amerikoje, į „Brexit“. Visuomenė nepatenkinta tuo, kas yra, ir neaišku, ar migrantai, ar dar kas nors dėl to kaltas. Tiesiog žmonės mano, kad dabar yra negerai ir reikia kažką keisti. Neseniai vykę rinkimai vienoje iš Vokietijos žemių, simpatijos Marine Le Pen Prancūzijoje atskleidžia visuomenės nuotaikas. Mes turėtume pagalvoti, iš kur tas nepasitenkinimas atsiranda. Matyt, dabartinis socioekonominis modelis, kuris tiesiogiai susijęs su globalizacija, keičia visuomenės gebėjimą gyventi taip, kad dauguma būtų patenkinti.

Dabartinis socioekonominis modelis, kuris tiesiogiai susijęs su globalizacija, keičia visuomenės gebėjimą gyventi taip, kad dauguma būtų patenkinti.

Aš ne ekonomistas, ne sociologas ir tikrai nežinau, bet leidžiu sau spėti, kad didžioji dalis žmonių, kurie balsuotų už Donaldą Trumpą, yra tie darbuotojai, kurių atlyginimai ne tai kad mažėja, tačiau kyla nepakankamai, ir jie jaučia, kad jų gyvenimas darosi santykinai blogesnis, negu buvo anksčiau. Tam tikra prasme mes grįžtame prie aristokratinės visuomenės, nors ji neapibrėžiama kaip aristokratinė. Manau, kad šis visuomenės struktūros pasikeitimas labai pavojingas. Didele dalimi tai susiję su globalizacija, kurią įgalino internetas. Žvelgdamas į tolimą perspektyvą manau, kad visa tai bus išspręsta, tačiau nemažai problemų kyla jau dabar.

 

Pozityvūs pokyčiai

G.Kaminskaitė-Salters: Sutinku su tuo, ką sakote, bet yra ir kitokia globaliu mastu vykstančių procesų interpretacija. JAV ekonomistas ir sociologas Immanuelis Wallersteinas yra sukūręs modelį, kuriuo atskleidžiama, kaip išsivystę Vakarai išnaudoja likusį pasaulį: Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos valstybes. Išnagrinėjęs finansinius srautus jis parodė, kad tai yra būdinga kapitalizmo apraiška.

I.Wallersteino kritikai dabar argumentuoja, kad būtent dėl interneto viskas gręžiasi kita kryptimi. Tarkime, Afrika peršoko industrializacijos etapą, jo tenai nebuvo, tačiau visi mokėjimai ten dabar vyksta vien mobiliaisiais telefonais. Jie neturi bankų, neturi bankinės infrastruktūros, remiasi vien mobiliaisiais telefonais. Ir ekonomikos plėtra, ir netgi moterų išlaisvinimas socialiniu požiūriu, tarkime, Artimuosiuose Rytuose, kai kurių teoretikų nuomone, vyksta dėl interneto, kuris užtikrina informacijos prieinamumą ir galimybę tą informaciją operatyviai paskelbti realiuoju laiku.

Interneto paskatintas ekstremalių nuomonių ir ekstremalios politikos atsiradimas – tai vienas dalykas, tačiau yra kitas interneto inspiruotas reiškinys – ekonominis augimas, kartais panašus į sprogimą, ir socialinės permainos, išsilaisvinimas.

A.Čenys: Tikrai negaliu ginčytis. Tačiau yra socialinės grėsmės, kylančios kaip Artimuosiuose Rytuose, kurie dabar, matyt, – pati pavojingiausia vieta pasaulyje. Tai tikrai vieta, kur yra negerai. Klausimas – kodėl, ir būtent dabar? Kiek čia prisidėjo internetas, tikrai negaliu pasakyti. Kiek čia dėta ekonomika, išnaudojimas, geopolitika, irgi sunku pasakyti. Bet manau, kad pagrindiniai interneto ir technologijų pavojai reiškiasi per tas grėsmes, kurios atsiranda atskirose visuomenėse įvairiose pasaulio dalyse. Tačiau mes negalime „pataisyti“ interneto, ir dėl to visuomenė pasveiks. Aš tuo netikiu.

R.Gudauskas: Girdėdamas visas tas teisingas mintis atkreipsiu dėmesį ir į kitą pusę. Man neramu, kad žmogus tampa robotu ir internetas prie to labai prisideda – jis platina masinio mąstymo stereotipus. Mes kalbame apie D.Trumpą, „Brexit“, galimybę paveikti rinkimų rezultatus ir panašiai. Neseniai vienoje konferencijoje Afrikoje man kelis kartus uždavė klausimą: kaip mums naudotis internetu, jeigu, įvairiais skaičiavimais, nuo 35 iki 43 proc. afrikiečių neturi interneto, nes kyla elektros tiekimo problemų? Į klausimą atsakiau taip: išspręskite elektros problemą, tada nebus problemų dėl interneto. Man atsakė, kad aš nesupratau klausimo, – jiems rūpi, kaip prieiti prie interneto net ir neturint elektros. Mes gyvename kelių greičių pasaulyje.

A.Čenys: Tai man primena pažįstamą, kuri kaime nusipirko skalbimo mašiną, tačiau negalėjo jos prijungti, nes nebuvo vandentiekio. Bet ir šiuo atveju didelį vaidmenį vaidina stambios technologijų kompanijos, kurios veikia atsižvelgdamos į savo konkrečius interesus. Jeigu norima parduoti dar 200 mln. išmaniųjų telefonų, reikia pasirūpinti, kad vartotojai galėtų įkrauti baterijas. Taip atsiranda iniciatyvos propaguoti mažas saulės baterijas ar net jėgaines, kurias galima nusipirkti ar išsinuomoti už kelis šimtus dolerių. Tai leidžia įkrauti viso kaimo telefonų, kompiuterių ir panašių įrenginių baterijas.

G.Kaminskaitė-Salters: Dažnai būtent moterys imasi šios iniciatyvos.

F.Dobrovolskis: Afrikoje būta tokios verslo nišos. Žmonės surinkdavo savo gyvenvietės telefonus ir veždavo juos į ryšio zoną. Ten telefonai atlikdavo savo funkciją: išsiųsdavo ir gaudavo žinučių. Pasirodo, sprendimų yra netgi ten, kur nieko nėra.

A.Plečkaitis: Visuomenės, politinės sistemos dalykai yra šalies vidaus politiniai reikalai. Mes negalime už kitus sutvarkyti jų infrastruktūros. Tai lėšų ir iniciatyvos klausimas. Bet yra kitų dalykų. Pavyzdžiui, visų technologijų miniatiūrizacija: galime matyti eksperimentinių pavyzdžių – tarkime, yra nanorobotų, pernešančių tam tikrą informaciją. Ateityje daugelis dalykų vyks žmogui visiškai nepastebimai. Tokiomis aplinkybėmis kyla etikos klausimų: ar tu sutinki, kad visa tai vyktų? Manau, kad artimiausiu metu tai bus vieni svarbiausių mums kilsiančių klausimų.

 

Atsiveria naujos galimybės

G.Kaminskaitė-Salters: Pritarčiau kolegai, kad gali vykti tam tikrų dalykų, kurių žmonės nežinos. Ir tai gali vykti netgi jų vardu. Mes paliečiame asmeninių duomenų apsaugos klausimą. Iš „Teo“ patirties žinau, kad dabar įsigaliojęs duomenų apsaugos reglamentas, kurį turime įgyvendinti iki 2018 m., reikalauja didžiulių visos įmonės pastangų. Mes įvertiname riziką visos įmonės mastu. Įvertiname esmę ir šio reglamento radikalumą ir tam ruošiamės. Nežinau, ar visi ruošiasi. Būtų įdomu pasidomėti, kokia yra praktika didžiųjų įmonių mastu, nes vartotojas pagal tą reglamentą bus tikrai daug labiau apsaugotas. Vartotojui bus suteikta daug didesnė pasirinkimo teisė. Tai vyksta labai įdomiu metu – kai įmonės ima analizuoti asmens duomenis ir iš jų daryti verslą. Tokių dviejų labai stiprių jėgų susirėmimas bus labai įdomus.

A.Plečkaitis: Visiškai pritarčiau išvadai ar idėjai, kad atsiveria didelės technologinės galimybės manipuliuoti informacija ir sukurti ką nors, kas galbūt nėra faktas. Tada atsiranda dar vienas iššūkis – patikrinti, pavyzdžiui, ar vaizdas „YouTube“, kur rodoma ataka iš oro, atėjo iš Sirijos, ar iš Afrikos, ar dar iš kur nors, ar tai vyko šiandien, ar prieš dvejus metus. Tam yra dirbtinio intelekto sistemos, kurios su didele tikimybe leidžia tai patikrinti. Gali būti, kad kritinis mąstymas šiais laikais dažniau paleidžiamas į darbą negu anksčiau.

G.Kaminskaitė-Salters: Visos nedemokratinės santvarkos bandė valdyti mases duona ir žaidimais. Vienintelis ginklas prieš tai yra išsilavinimas. Nesvarbu, ar mes mokomės iš vadovėlių, ar iš delninukų. Technologijos nelabai ką keičia. Svarbiausia – kritinis mąstymas.

 

Šviesti, šviesti, dar kartą šviesti

A.Čenys: Manau, kad švietimo vaidmuo labai didelis. Kai mes kalbame apie visas turinio problemas, pradėkime nuo to, kad, pavyzdžiui, vaikai nori tą turinį surasti. Mano nuomone, be viso kito, tai rodo, jog tėvai, pedagogai neturi pakankamai laiko, kad užimtų tuos vaikus kuo nors kitu. Paprastai kalbant, geriausias blogo turinio stabdys yra futbolo klubas. Tai veikia kur kas geriau negu koks nors teisinis reguliavimas. Jei kalbėsime apie švietimą apskritai, manyčiau, kad svarbiausias dalykas – ne pats geriausias, ir ne pats blogiausias, o vidutinis visuomenės išsilavinimo lygis. Jeigu vaikų mama turės gerą išsilavinimą, tikimybė, kad vaikai nežiūrės blogo turinio, bus gerokai didesnė. Ir nesvarbu, kuo ji dirbs. Masinis išsilavinimas yra raktas į daugelio problemų sprendimą.

F.Dobrovolskis: Ryšių reguliavimo tarnyba yra viena iš keturių saugesnio interneto projekto dalyvių. Mes esame karštosios linijos operatoriai. Priimame pranešimus apie žalingą turinį. Tai apima ne tik žiūrėjimui netinkamą turinį, bet ir patyčias internete. Kita medalio pusė – kas tokį turinį kuria? Vienas iš švietimo aspektų – vertybių formavimas. Jei žmonės nekeltų tokių dalykų į internetą, būtų paprasčiau gyventi. Švietimas susijęs ne vien su turinio žiūrėjimu ar nežiūrėjimu, bet ir su turinio kūrimu.

R.Gudauskas: Ar kas nors prisimena juoką iš tų laikų, kai buvo tiktai laidinis telefonas? Tarp miestų A ir B nutiesta telefono linija. Ar miestas A turi ką pasakyti miestui B? Mes kalbame apie turinio perdavimą ir apie saugumą. Man svarbiausia praktinio strateginio mąstymo taisyklė – žinoti, ko nereikia daryti. Pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų dažniausiai prasideda neiginiu „ne“. Tačiau strategijos susijusios ne su neveikimu, o su veikimu. Kai kalbama apie startuolius, retai išgirsi apie akademinius startuolius, apie profesūrą – tokius žmones, kurie turi kurti kitus žmones. Nacionalinės bibliotekos veiklą mes plėtojame keliomis pagrindinėmis kryptimis. Tai kultūra, švietimas, mokslas ir, be abejo, ekonomika. Veikdama šiomis kryptimis, kurdama bendruomenes, biblioteka prisideda prie valstybės kūrimo.

 

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Internetas – vienas greičiausių, planšetiniai kompiuteriai atsiranda net ligoninių palatose, gyventojams siūloma vis daugiau viešųjų paslaugų internete, bibliotekų kompiuterinę pažangą dar prieš dešimtmetį ėmė remti Billo ir Melindos Gatesų fondas… Bet spręsti kasdienių problemų pasitelkdami informacines technologijas lietuviai nemoka. Lyg to nebūtų gana, penktadalis Lietuvos gyventojų apskritai nė karto nesinaudojo kompiuteriu.

Lietuvos gyventojo, kuriam yra 16–65 metai, skaičiavimo gebėjimai yra geri, skaitymo įgūdžiai – vidutiniai, o tų gebėjimų lygį mažai lemia turtai, tėvų išsilavinimas ar lytis. Tačiau susitvarkyti su kasdienėmis problemomis pasitelkus kompiuterį jam sekasi gerokai prasčiau nei vidutiniškai. Taip atrodo Lietuvos suaugusiųjų įgūdžiai, palyginti su bendraamžiais iš „turtingųjų klubo“, į kurį Lietuva dar tik rengiasi įstoti: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliekamame tarptautiniame suaugusiųjų gebėjimų tyrime (PIAAC) pirmąkart dalyvavo ir lietuviai.

Išsamus tyrimas vertino, kaip 16–65 metų amžiaus gyventojai iš 33 valstybių (EBPO narių ir partnerių) geba susidoroti su rašytiniais tekstais – suprasti, vertinti, jais pasinaudoti, kaip pritaiko matematiką bei sprendžia problemas su technologijų pagalba: kokių turi įgūdžių naudotis informacinėmis technologijomis, kaip gauna informaciją, ar pritaiko ją praktiškai. Beje, testų užduotys buvo ne vadovėlinės, jos iš dalyvių reikalavo parodyti, ką jie kasdien atlieka realiame gyvenime – darbe, namie, bendruomenėje.

PIAAC tyrime Lietuva pasirodė vidutiniškai, o kai kur lietuviams sekasi ir geriau nei vidutiniokams. Pavyzdžiui, mūsų matematiniai įgūdžiai yra geresni už vidutinius, o skaitymo gebėjimai prilygsta valstybių vidurkiui.

Gerų žinių esama ir daugiau. Pasirodo, Lietuva ir Slovakija yra vienintelės šalys, kuriose gyventojų skaitymo ir matematiniai įgūdžiai visiškai nesiskiria pagal lytį, nors kitur geresniais skaičiavimo gebėjimais pasižymi vyrai. Taip pat, priešingai nei kitose valstybėse, testo rezultatai mažiau skkiriasi pagal gyventojo amžių, jo ar jo tėvų išsilavinimą bei socialinę, ekonominę padėtį. O štai 16–24 metų amžiaus Lietuvos jaunuoliai savo skaitymo gebėjimais aplenkia norvegus, prilygsta vokiečiams, be to, geriausius gebėjimus pademonstruoja būdami gerokai jaunesni, nei jaunimas svetur.

Prasčiausia tyrimo žinia ta, kad problemas vis dar sprendžiame pieštuku, o ne kompiuteriu. Pagal problemų sprendimą technologijomis galime lygiuotis nebent į Čilę ar Graikiją, nes trečioje tyrimo srityje Lietuva aplenkė tik šias dvi EBPO nares.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėjas dr. Saulius Zybartas tokį rezultatą vadina šiek tiek netikėtu. Pasak jo, nors didžiuojamės turėdami greitą internetą, gerą jo prieinamumą, palyginti nemažai įvairiausių prietaisų, tyrimas atskleidžia, kad juos išnaudojame tik maža dalimi, greičiausiai tiek, kiek patys sugebame įvaldyti.

„Galima svarstyti, kodėl susiklostė tokia situacija. Vyresnė karta mokykloje nesimokė spręsti problemų, o ir technologijos tada buvo kitos. Tačiau EBPO penkiolikmečių pasiekimų tyrimas PISA rodo, kad ir jaunoji karta šioje srityje neblizga. Įvertinkime, kad mūsų suaugusiųjų mokymosi lygis yra vienas žemiausių ES, pridėkime dar ir  ypač greitai besikeičiančias technologijas – štai ir rezultatas“, – priežastis vardija S.Zybartas.

Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro (KPMPC) Informavimo ir administravimo skyriaus metodininkas Gintautas Bužinskas įsitikinęs, kad Lietuva, turinti geras technines galimybes įvaldyti technologijas, dabar turėtų užtikrinti ir gyventojų gebėjimą bei poreikį jomis naudotis. „Visai nesinori, kad Lietuva, turėdama tokį spartų internetą, pasižymėdama gerais skaitmeniniais, kompiuterinės įrangos rodikliais, neišnaudotų tokių galimybių. Dabar, galima sakyti, turėdami „Ferrari“ važinėjame duobėtu miško keliuku“, – lygina G.Bužinskas.

Sugebame naudotis elektroniniu paštu ir interneto naršykle

Dalyvavimas nuo 2011 m. atliekamame tyrime Lietuvai yra nemenkas įvykis, o pats tyrimas, kaip sako ekspertai, iš visų iki šiol buvusių yra išsamiausias ir patikimiausias. Iš viso jame dalyvavo per 216 tūkst. saugusiųjų, Lietuvoje – daugiau kaip 5 tūkst. Įdomi ir jo metodika: buvo pateikiamos elektroninės užduotys, tačiau jei respondentas akyse nėra matęs kompiuterio ar visai nemoka juo dirbti, galėjo pasirinkti popierinį variantą. Žinoma, tik skaitymo ir matematinius testus, nes problemų sprendimo pasitelkus technologijas popieriuje juk nepatikrinsi.

Trijų sričių gebėjimai dar padalyti į kelis lygius. Daugiausiai lietuvių pagal problemų sprendimą technologijų aplinkoje pasiekė pirmą ir žemesnį nei pirmą lygius iš trijų galimų. Tai reiškia, kad didžioji dalis 16–64 metų amžiaus gyventojų geba naudotis elektroniniu paštu ar interneto naršykle, kompiuteriu atlieka paprastus veiksmus, reikalaujančius vos kelių žingsnių, pasikliauja nesudėtingomis, navigacijos nereikalaujančiomis operacijomis.

„54,6 proc. tyrimo dalyvių, spręsdami problemas su technologijų pagalba, Lietuvoje vos pasiekė pirmą lygį arba apskritai jo nepasiekė. Mūsų rezultatai panašūs į Čilės ir Turkijos, – lietuvių įgūdžius apžvelgia ŠMM atstovas S.Zybartas. – Pirmą lygį pasiekę suaugusieji gali naudotis tik įprastomis ir gerai jiems žinomomis technologijų taikomosiomis programomis, pavyzdžiui, elektroninio pašto ar interneto naršyklės, jie gali spręsti problemas, kurios susideda vos iš kelių etapų ir nereikalauja sudėtingo samprotavimo, kelių programų naudojimo.“

Tačiau negalima Lietuvos laikyti technologijų atsilikėle – jas pasitelkti gerai dar nėra įgudę visų 33 šalių gyventojai, jie, kaip ir lietuviai, daugiausia pasiekia pirmąjį šių gebėjimų lygį.

Vis dėlto, kaip teigiama EBPO apžvalgoje, kas ketvirtas lietuvis nepasiekė pirmo gebėjimų lygo. Taip prastai pasisekė tik kas dešimtam slovakui, japonui ar austrui. „Galima sakyti, kad jei žmogus nepasiekė pirmo lygio, jis nesugebės susitvarkyti savo elektroninio pašto, sugrupuoti laiškų, – tokių gebėjimų turinį paaiškina G.Bužinskas ir priduria, kad labiau nei prastesnis už vidurkį bendras Lietuvos rezultatas gąsdinti gali kitas skaičius. – 21 proc. respondentų nurodė, kad neturi jokios darbo kompiuteriu patirties, jiems trūksta elementarių žinių juo dirbti. Tai penktadalis Lietuvos gyventojų.“

Vyresnių gyventojų, 55–65 metų amžiaus, kategorijoje paprašiusiųjų popierinių užduočių yra gerokai daugiau: beveik 50 proc. jų nėra dirbę kompiuteriu arba neturi pagrindinių įgūdžių juo darbuotis – naudotis pele ar versti interneto puslapį žemyn. Kitose šalyse popierines užduotis atliko trečdalis jų bendraamžių.

EBPO tyrimo apžvalgoje skaičiuojama, kad Lietuvoje gyventojai, kurie neturi darbo kompiuteriu patirties ir pasiekė pirmą ar žemesnį gebėjimų lygį, sudaro 75,5 proc. visų tyrimo dalyvių. Tokią jų gausybę galima palyginti nebent su Čile ar Turkija. Tik kad Lietuvoje, kaip teigiama toje pačioje tyrimo apžvalgoje, vidurinio išsilavinimo neturinčių gyventojų yra mažiausiai iš 33 šalių, o Turkijoje – daugiausiai.

Kompiuteris = rašymo mašinėlė?

Prastais lietuvių kompiuteriniais įgūdžiais būtų galima stebėtis, jei ne kiti, palyginti visai neblogi, šios srities rodikliai bei lūkesčiai. Štai strateginis Informacinės visuomenės plėtros 2014–2020 m. programos tikslas – kad iki 2020-ųjų internetu naudotųsi ne mažiau kaip 85 proc. gyventojų (pernai juo nuolat naudojosi 75 proc.).

Šiemet Europos Komisijos paskelbtame skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse Lietuva buvo trylikta: 70 proc. interneto vartotojų Lietuvoje naudojasi elektronine bankininkyste, 44 proc. jų perka internetu, pagal skaitmenines viešąsias paslaugas ES esame dvylikti – 42 proc. internautų per metus naudojosi elektroninės valdžios paslaugomis. O štai pagal naujienų skaitymą internete esame ES pirmūnai: jas skaito 94 proc. interneto vartotojų. Gal čia ir bėda, kodėl tiek gyventojų dar negeba naudotis kompiuteriu ar nežino, kaip veikia pelė?

KPMPC atstovas G.Bužinskas svarsto, kad viena priežasčių, kodėl PIAAC tyrime nepavyko pasiekti aukščiausių gebėjimų lygių, gali būti susiformavusi tradicija, kad kompiuteris neretai naudojamas paprastiems dalykams, labiau pramogai, o ne darbui. Jis svarsto, kad dažniausiai kompiuteriais naudojomės, kaip išmanėme, bet taip ir neįvaldėme visų jų teikiamų galimybių, tad natūralu, kad dalis jais dirbti ir neišmoko.

„Kažkodėl nesinaudojame turimomis galimybėmis arba nejaučiame tokio poreikio, nors turime ir greitąjį interneto ryšį, ir „geležį“ –  įrangą. Anksčiau buvo sakoma: kompiuterį naudoti kaip rašymo mašinėlę. Taigi mes naudojomės kompiuteriu, bet neišnaudojome visų jo galimybių. Kitaip sakant, turime galingą kompiuterį, bet dėliojame kortas, skaitome naujienas ir kartais dar draugui nusiunčiame nuotraukų“, – apie paprasčiausius poreikius, kam dažnas įsijungia kompiuterį, svarsto G.Bužinskas.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

Loreta Klebonaitė-Šeibak

Dauguma Lietuvos gyventojų iki šiol naudojasi 100 Mb/s, o kai kurie dar ir 50 Mb/s greičio internetu. Didesnė interneto sparta vis dar laikoma prabangos dalyku. Bendrovė „Penkių konti­nentų komunikacijų centras“, švie­solai­diniu tinklu teikianti interneto, iš­maniosios televizijos, IP (angl. Inter­net Protocol) telefonijos paslaugas Vilniaus mieste, siekia iš esmės pa­keisti požiūrį į šiuolaikinį internetą, siūlydama įprastuose paslaugų planuose iki 1 Gb/s spartą.

Iki šiol milžinišku greičiu naršyti galėjo tik brangesnius specialiuosius planus įsigiję klientai ar verslo įmonės, tačiau, kaip ir mobiliojo ryšio operatorių pasaulyje, taip ir šviesolaidinio interneto tiekėjų greitaveikos samprata pasikeitė. „Technologijos sparčiai tobulėja. Mūsų klientai jau naudojasi itin didelės vaizdo raiškos 4 K televizoriais, mobiliuoju 4 G ryšiu. Kiekvienas privalo gauti galimybę naudotis tuo, kas geriausia. Norime pasiūlyti rinktis bene didžiausią Lietuvoje interneto spartą – iki 1 Gb/s“, – teigia UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ direktoriaus pavaduotojas komercijos klausimais Robertas Ragauskas.

Bendrovė rengia naujus interneto paslaugų planus, tad „Skynet“ klientai galės rinktis iki dešimties kartų greitesnį už standartinį (100 Mb/s) internetą už įprastą rinkos kainą.

Didesnės spartos interneto reikia tais atvejais, kai siunčiamos aukštos kokybės nuotraukos, tiesiogiai žiūrimi didelės raiškos filmai, organizuojamos vaizdo konferencijos, per internetą su kitais dalyviais žaidžiami naujausi kompiuteriniai žaidimai, reikalaujantys žaibiškos reakcijos. Greičio pritrūkstama ir tuomet, kai prie interneto vienu metu prisijungia daugiau šeimos narių ar vienos įmonės darbuotojų. Tad spartusis internetas ypač svarbus verslo centruose, valdžios ir visuomeninėse įstaigose, mokyklose, ligoninėse.

Naujos galimybės

Verslui taip pat atsiveria daugiau galimybių: galima organizuoti kokybiškas, itin didelės raiškos vaizdo konferencijas ir tiesiogines transliacijas. Negaišdami laiko darbuotojai gali greitai persiųsti vieni kitiems elektroninius dokumentus arba įkelti juos į virtualias debesų talpyklas.

Valdyti interneto ryšiu namų apšvietimo, šildymo ar vėdinimo sistemas, stebėti vaizdo kamerų siunčiamas transliacijas jau įprasta.

Didelė sparta leidžia nuotoliniu būdu per internetą prižiūrėti išmaniuosius namus, kuriuose visi prietaisai valdomi iš vieno įrenginio. „Valdyti interneto ryšiu namų apšvietimo, šildymo ar vėdinimo sistemas, stebėti vaizdo kamerų siunčiamas transliacijas jau įprasta. Taip jau galima pašerti ir augintinį, nes yra prietaisų, padedančių šeimininkui vienu kompiuterio ar telefono klavišo spustelėjimu įberti reikiamą kiekį ėdalo“, – naujas galimybes pristato R.Ragauskas.

Patikimas ryšys

„Skynet“ – tai pirmasis šviesolaidinis tinklas Lietuvoje. „Interneto ir duomenų perdavimo paslaugas teikiame jau nuo 1996 m. Turime dviejų dešimtmečių patirtį ir sklandžiai dirbančią profesionalų komandą. Tai užtikrina mūsų klientams patikimą ryšį ir operatyvų sprendimų priėmimą“, – teigia įmonės atstovas.

„Skynet“ tinklas sistemingai modernizuojamas naudojant pasaulinės IT lyderės kompanijos „Cisco Systems“ aukščiausios kokybės įrangą. Ji garantuoja ne tik stabilų ryšio perdavimą, bet ir duomenų saugumą.

Belaidis ryšys – didesniam komfortui

Atsižvelgdama į verslo poreikius, bendrovė „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ siūlo ir belaidžio interneto sprendimų. Tai galimybė naudotis internetu visame biure, prisijungus išmaniuoju telefonu, nešiojamuoju ar planšetiniu kompiuteriu. Įmonė taip pat teikia specialių pasiūlymų viešbučiams, mokykloms, prekybos centrams, dideliems biurams ir auditorijoms.

Didėja organizacijos efektyvumas, nes prisitaikoma prie kiekvieno darbuotojo poreikių ir darbo stiliaus.

Pasak R.Ragausko, „Skynet“ belaidžio ryšio sprendimai suteikia darbuotojams daugiau komforto ir paverčia darbo vietą mobilesne. „Mobili darbo vieta pirmiausia užtikrina didesnį darbuotojo produktyvumą, nes žmonės gali dirbti bet kurioje vietoje, su įvairiais turimais prietaisais ir gauti visą jiems reikalingą informaciją. Antra, modernias technologijas lengva valdyti, jos yra saugesnės ir mažina įmonės išlaidas. Didėja organizacijos efektyvumas, nes prisitaikoma prie kiekvieno darbuotojo poreikių ir darbo stiliaus“, – teigia specialistas.

Klientams, užsisakiusiems „Skynet“ belaidžio ryšio paslaugų, bendrovė taip pat teikia nuolatinės tinklo stebėsenos ir priežiūros paslaugas.

Užs. Nr. BSS2270

 

Dar prieš dešimt metų terminas „informacinės technologijos“ (IT) reiškė tam tikrą atskirą sritį – kompiuterius, progra­ma­vi­mą, internetą. Tačiau šiandien IT tapo kiekvieno žmogaus kasdienybe, ir atrodo, kad ši jų invazija neketina sustoti.

Andrius Jovaiša

Apie ryškiausias ateities tendencijas IT srityje „Vei­­das“ kalbasi su įmonių grupės “Penki kontinentai” įkūrėju ir vadovu Idraku Dadašovu.

– Kokios trys ryškiausios tendencijos vyraus informacinių technologijų sektoriuje ateinančiais metais?

– Artimiausiu metu matau tris ryškias kryptis, kuriomis vystysis informacinių ir komunikacijos technologi­­jų sritis, – tai didieji duomenys (angl. big data), debesų kompiuterijos sprendimai ir kibernetinių nusikaltimų dažnėjimas. Visos šios trys sritys tarpusavyje labai susijusios, tad tie, kurie išmoks tinkamai jomis pasinaudoti, įgis pranašumą prieš kitus dėl jų sinergijos.

Didieji duomenys – tai ta pati informacija, kurią vi­si žino. Tik šiandien jos apimtys yra didžiulės, nes kiek­vienas žmogus kasdien naudojasi daugybe įrengi­nių, gebančių rinkti informaciją. Pavyzdžiui, išmanieji telefonai fiksuoja ne tik tai, kam skambinate ar kokiose svetainėse lankotės, bet ir tai, kaip dažnai bei kaip ilgai užsibūnate jose, ką mėgstate socialiniuo­se tinkluose, ar dažnai sportuojate ir kur tai da­rote. Dabar vis daugiau įrenginių renka ir biometrinius duomenis – moka nuskaityti pirštų atspaudus, at­pažįsta veidus, matuoja širdies ritmą. Tad didieji duo­menys savyje slepia daugybę naudingų įžvalgų, tik reikia mokėti jas pamatyti.

Tinkamai išanalizuoti duomenys gali suteikti di­džiulį postūmį verslui, norint priimti teisingus sprendi­mus ar numatyti efektyvias vystymosi strategijas. Šia galimybe pasinaudoti gali vis daugiau įmonių, nes pa­staruoju metu rinkoje atsirado nemažai atvirojo ko­do įrankių darbui su didžiaisiais duomenimis bei duo­menų analizei. Todėl artimiausiais metais laimės tie, kurie sugebės pastebėti didžiųjų duomenų suteikia­mas galimybes ir jomis pasinaudoti. Tiesa, tam rei­kės pasitelkti į pagalbą kompetentingus specialistus, mokančius juos analizuoti.

Duomenims apdoroti reikia nemažos skaičiavimo ga­lios, kurios daugelis vidutinių įmonių stokoja, to­dėl dažnai analitikos įrankiai remiasi debesų technolo­gijomis. Prognozuojama, kad iki 2016-ųjų pabaigos apie 50 proc. didžiųjų pasaulio įmonių svarbią informa­ciją apie savo klientus ir vartotojus saugos debesų sau­gyklose, esančiose trečiųjų šalių duomenų centruo­se. Šią tendenciją skatina debesijos suteikiama ga­limybė taupyti IT sąnaudas. Dar po kelerių metų de­besijos sprendimų naudojimas taps masiniu reiškiniu, ypač mažose ir vidutinėse įmonėse, – šio verslo segmento augimas gali viršyti 80 proc. per metus. Debesų sektoriaus augimas rodo perėjimą į naują IT rinkos brandos etapą.

Tačiau bręstant ir tobulėjant IT tobulės ir kibernetiniai nusikaltėliai. Artimiausiais metais jų padaryta ža­la tik didės. Šią tendenciją paskatins keletas veiksnių: debesijos sprendimų populiarėjimas, vis dažnesnis išmaniųjų telefonų ir planšečių naudojimas darbui bei dėl to atsirandantys nauji įsilaužimo būdai. Ki­­ber­netinis saugumas taps vis svarbesniu kiekvienos organi­zacijos rūpesčiu ir sulauks vis didesnio dėmesio. Ma­nau, kad artimoje ateityje pamatysime draudi­­mo nuo kibernetinių rizikų srities plėtrą. Apsauga nuo to­kių antpuolių negalės būti triviali – čia jau reikės daugia­sluoksnių instrumentų, ypač turint omenyje tai, kaip greitai vystosi tokios sritys, kaip dirbtinis in­te­lek­tas ar gilus mašininis mokymasis (angl. deep learning).

– Pažvelkime tolėliau į ateitį – kaip, jūsų nuomone, dėl technologijų poveikio pasikeis pasaulis po dešimties metų?

– Be sparčios informacinių technologijų plėtros šiuolaikinis pasaulis nebūtų toks, kokį esame įpratę matyti. Nuo XX a. pabaigos iki pat šių dienų įvyko neįtikė­tino masto proveržis šiame segmente – norint tuo įsiti­kinti, užtenka apsidairyti aplink. Ateityje asmeninių kom­piuterių skaičiavimo galia pasieks žmogaus smege­nų lygį, o belaidis interneto ryšys apims dideles teritorijas.

Nereikėtų pamiršti ir virtualiosios bei papildytosios (angl. augmented) realybės įrankių, kurie pastaruo­ju me­tu ypač populiarėja. Žmonės nebeatitrauks akių nuo ekranų, kuriuose nenutrūkstamai plauks įvai­rios in­­formacijos srautai. Ir visi šie srautai bus in­di­vi­dua­lizuoti pagal kiekvieno naudotojo profilį, po­reikius ar padėtį. Didelę laiko dalį žmonės praleis rea­­listiškai at­rodančiose virtualiose aplinkose – čia jie dirbs, bendraus ir pramogaus. Dėl to ribos tarp rea­liojo ir virtualiojo pasaulių po truputį nyks – žmonės nuolatos bus vien­tisoje informacinėje erdvėje. Dirb­tinio intelekto tech­nologija leis automatizuoti dau­gumą ne tik rutininių, bet ir protinių darbų. Ne­ma­nau, kad po dešimties metų bus sukurtas universa­lių gebėjimų dirbtinis intelektas, bet beveik visose sri­tyse bus naudojami specializuoti dirbtinio intelekto instrumentai.

– Internetas atnešė daugybę naujų dalykų, kurie šiandien kelia etinių klausimų. Pavyzdžiui, maksimali žodžio laisvė ir „trolinimas“, patogus medijos naudojimas ir piratavimas. Kaip jūs žiūrite į internetą? Kontroliuoti ar leisti jam vystytis laisvai?

– Internetas – tai laisvės teritorija. Tuo pačiu metu – ir žodžio laisvės. Iš vienos pusės, viskas teisinga, bet iš kitos – ši laisvė gali tapti negatyvaus elgesio šaltiniu. Žmogus internete gali ištarti, kas tik jam ant seilės užei­na, ir pasakyti tai bet kam pasaulyje – dažnu atveju nie­kas jam nieko negalės padaryti. Informacinių karų epo­choje labai sudėtinga nubrėžti aiškią ribą tarp žodžio laisvės ir „trolinimo“, sunku suprasi, kur tiesa, o kur jau provokacija.

Piratavimas – tai vagystė, o piratas – vagis. Siųs­da­miesi knygas, muziką ar kino filmus iš nelegalių šaltinių jūs vagiate. Kompiuterinio piratavimo problemos esmė ta, kad šis veiksmas žmonių sąmonėje nesisieja su vagyste. Turinio platinimo greitis ir paprastumas, tu­rinio apsaugos įveikimo procesas primena žaidimą, to­dėl niekas net nesusimąsto, kad pasisavina svetimą nuosavybę. Juk savininko akyse nematė, o bausmės už tokią vagystę labai retos.

– Kokiose srityse Lietuvos IT sektorius yra stiprus ir kurias iš jų reikėtų stiprinti ateityje?

– Lietuva vis aktyviau naudoja piliečių intelektinį potencialą darbui informacinių technologijų srityje. Darbo jėgos rinką šalyje sudaro apie 1,5 mln. specialistų. Lie­­tuva patenka į Europos šalių, kuriose jaunuoliai veržia­si dirbti IT sektoriuje, penketuką. Mūsų šalis taip pat ga­li pasigirti sparčiausiu viešuoju „Wi-Fi“ internetu ir grei­čiausiu plačiajuosčio interneto ryšiu. Tai reiškia, kad mūsų bazė labai stipri ir ateityje reikėtų suderinti efektyvų verslo ir universitetų bendradarbiavimą. Tai leis nukreipti visas jėgas į šalies konkurencingumo didinimą.

– Kokią kryptį patartumėte rinktis jaunuoliui, norinčiam dirbti IT ar technologijų srityje, – ieškoti darbo didelėje bendrovėje ar rizikuoti kurti nuosavą startuolį?

– Mokymasis – tai neatskiriama kiekvieno žmogaus veik­los dalis. Praėjo tie laikai, kai programuotojas, gerai išmanantis vieną programavimo kalbą, galėjo tikėtis, kad jį visur sutiks su duona ir druska. Šiandien pagrindiniai svarbūs IT technologijų proveržiai gimsta būtent skirtingų specializacijų sandūrose. Dabar net kuklus programuotojas privalo mokėti ne tik pačią kalbą, bet ir SQL serverio veikimo principus, suprasti, kaip veikia operacinė sistema, lokalus tinklas ar kompiuterio apsauga. Be to, pageidautina, kad jis turėtų bent šiokius tokius apskaitos ar personalo valdymo pagrin­dus. Ir ateityje ši tendencija tik stiprės.

Be abejo, siauro profilio, bet labai gerai savo sritį išmanantys specialistai taip pat bus paklausūs, tačiau jiems irgi teks plėsti savo akiratį, pavyzdžiui, mokantis dirbti komandoje ar įgyjant gebėjimų parduoti sa­vo paslaugas ir kompetencijas.

Taip yra todėl, kad šiuolaikinės informacinės techno­logijos vis labiau orientuojamos į žmones ir vis re­čiau – į technologinius reikalavimus. Visos skaitmeni­nės technologijos ilgainiui nustojo būti tik techniniais įran­kiais ir pamažu atsigręžė į „nekompiuterinius žmones“. Šiandien sunku būtų įsivaizduoti rašytoją, kuris sa­vo kūryboje nesinaudotų kompiuteriu, nors prieš ge­rus 30 metų dauguma naudojosi spausdi­nimo mašinėlė­mis.

Kuo labiau kompiuterinė technika tampa žmogiška, tuo stipresnis poreikis specialistų, gebančių gerai su­pras­ti ne tik kompiuterinį kodą, bet ir naudotojų lū­kes­čius. Ge­­bėjimas naudotis dokumentų ar projektų valdymo sis­­temomis yra ne mažiau svarbus nei dve­­­­jetainės ari­t­me­tikos mokėjimas. Šiame kontekste vyks­ta laipsniškas tiks­liukų ir humanitarų, fizikų ir ly­ri­kų susiliejimas. To­dėl patys įdomiausi ir perspektyviau­­si projektai gimsta bū­tent skirtingų žmogaus veik­­los sričių sandūrose. So­cia­liniai tinklai, išmaniosios paieškos sistemos, vaiz­dų at­pa­žinimo įrankiai – tai tokių mišrių projektų pa­vyzdžiai.

Informacinių technologijų plėtra ir jų humaniškėjimas vis dažniau verčia ieškoti naujų sprendimo bū­dų toms pačioms užduotims. Laikai, kai vadovas diktuo­da­vo programuotojui, kaip ir ką daryti, po truputį eina už­marštin. Vis dažniau būtent IT specialistas tam­pa tuo kviestiniu ekspertu, kuris pasako, kur ir ką rei­kia pa­­­keisti bei kas turėtų imtis šios užduoties. Taip pamažu didėja ne tik IT specialistų svarba planuojant verslo pro­cesus, bet ir jų atsakomybė. Todėl labai svarbu, kad uni­versitetai ir kitos IT specialistus rengiančios organiza­cijos ugdytų gebėjimą teisingai sudėlioti prioritetus ir sa­varankiškai organizuoti darbo procesus, nes tai pa­de­da kontroliuoti darbo rezultatų kokybę ir termi­nus.

 

PR

Nebeįsivaizduojame savo gyvenimo be radijo klausymosi automobilyje važiuojant į darbą, vakaro be naujienų laidų ar gero filmo, o tuo labiau – be spartaus naršymo internete. Už šių kasdienių ritualų dažnai stovi Lietuvos radijo ir televizijos centras – Telecentras. Nors kitais metais ši įmonė švęs devyniasdešimtmetį, inovacijos jai nesvetimos, be to, Telecentras gali pasigirti gerėjančiais finansiniais rodikliais.

Vaiva SAPETKAITĖ

Kuklus inovatorius, dirbantis mūsų patogumui

Telecentras teikia radijo ir televizijos programų siuntimo, televizijos reportažų perdavimo, duomenų perdavimo, interneto ir telefonijos paslaugas visoje Lietuvoje. Jų užuomazgos siekia 1926 m. birželį, kai Kauno radijo siųstuvais pradėtos siųsti lietuviškos radijo programos. Nuo tada nueitas ilgas kelias: pirmoji TV transliacija, Vilniaus TV bokšto statyba, analoginio TV tinklo išjungimas ir skaitmeninio startas, 4G interneto diegimas, duomenų perdavimo paslaugų plėtra ir kita.

Šiuo metu Telecentras dirba prie kelių stambių inovacinių projektų: ką tik užbaigtas antžeminės skaitmeninės televizijos kokybės gerinimo ir aprėpties didinimo projektas (ST1 tinklo plėtra), plečiamas duomenų centrų paslaugų asortimentas, modernizuojamas interneto paslaugos MEZON 4G tinklas – „WiMax“ technologija keičiama į LTE, parengtas Vilniaus televizijos bokšto rekonstrukcijos koncepcijos architektūrinis sprendimas.

 

Lietuviška televizija pasieks daugiau žiūrovų

Mažiau nei prieš mėnesį Telecentras užbaigė didelį darbą: dėl antžeminės skaitmeninės televizijos nacionalinio televizijos tinklo plėtros aprėptis pasiekė net 96,7 proc. Lietuvos teritorijos. Tinklo pajėgumų padidinimas užtikrino kokybišką televizijos programų transliaciją Lietuvos pasienio gyventojams.

Paprastai tariant, įdiegus didesnio galingumo siųstuvus, toliau nuo centrinių gyvenviečių, atokiose miškingose, kalvotose pasienio zonose ir gretimose lietuvių gyvenamose  vietovėse už  Lietuvos teritorijos ribų įsikūrę gyventojai jau gali matyti kokybišką transliacijų vaizdą, o kita dalis gyventojų, iki šiol neturėjusių galimybės matyti nemokamų antžeminės televizijos programų, jas mato be trukdžių. Galingesni siųstuvai pastatyti Nidoje, Tauragėje, Jurbarke, Ignalinoje, Visagine, Švenčionyse, o Dieveniškėse, atsižvelgiant į vietovės ypatumus, buvo sumontuotas papildomas siųstuvas. Telecentras užtikrina 10-ies nemokamų televizijos programų siuntimą: LRT, LRT KULTŪRA, LNK, TV6, BTV, TV3, „Info TV“, „Liuks!“, TV1, TV8.

Laukia Vilniaus televizijos bokšto rekonstrukcija

Vienas matomiausių artėjančių projektų – Vilniaus televizijos bokšto rekonstrukcija ir teritorijos aplink jį pertvarka. Dar balandį buvo paskelbti TV bokšto rekonstrukcijos koncepcijos architektūrinio konkurso nugalėtojai, kuriais dėl aukštos meninės kokybės ir funkcionalumo tapo Ryčio Mikulionio architektūros studijos „Plazma“ autoriai.

Pagal laimėjusį projektą tris pagrindinius bokšto taurės aukštus siūloma sujungti laiptais, 19-ame aukšte norima įrengti uždarą apžvalgos aikštelę, 3D kino salę, interaktyvius ekspozicijos elementus, o 20-ajame – atvirą apžvalgos aikštelę. Tiesa, koncepciją dar žadama analizuoti ir tobulinti, kad būtų prieita ne tik prie tinkamo, bet ir prie finansiškai optimalaus plano.

 

Duomenų centrų plėtra

Kitas svarbus projektas – daugiau nei 8 metrų gylyje po žeme, Vilniaus televizijos bokšto cokoliniame aukšte, atidarytas antrasis duomenų centras (pirmasis atidarytas 2008 m.), orientuotas į didėjančius smulkiojo ir vidutinio verslo poreikius.

Pagal TIER3 patikimumo kategorijos reikalavimus įrengti duomenų centrai turi pirmąją  elektros patikimumo kategoriją, tris nepriklausomus elektros tiekimo įvadus, nepriklausomus optinių kabelių įvadus, modernias mikroklimato valdymo bei gaisro gesinimo sistemas, tinklo ir sistemų darbo stebėjimo sistemas. Kitas pliusas yra tas, kad požeminiai duomenų centrai leidžia veiksmingiau naudoti elektros energiją.

 

4G tinklo modernizavimas

Vienas svarbiausių Telecentro projektų šiais metais – 4G tinklo modernizavimas. 4G duomenų perdavimo paslaugas Telecentras pradėjo teikti 2009 m., pasirinkęs tuo metu pažangiausią „WiMax“ technologiją, kuri konkuravo su kita ketvirtos kartos technologija LTE. Vis dėlto laikas parodė, kad ateitis priklauso pastarajai, todėl Telecentras priėmė sprendimą modernizuoti savo 4G tinklą ir nuo „WiMax“ technologijos pereiti prie LTE. Pradėjus teikti paslaugas LTE technologija, MEZON vartotojai naudosis spartesniu, aukštesnės kokybės internetu.

 

Ekonominis atsigavimas dėl vadybos pokyčių

Telecentras pagirtinas ne tik dėl sėkmingo inovatyvių projektų įgyvendinimo, bet ir dėl gerėjančios ekonominės bendrovės situacijos. 2014 m. įmonė išlipo iš nuostolių, o 2015 m. pirmąjį pusmetį Telecentras gavo 9,438 mln. eurų pajamų ir uždirbo 150,5 tūkst. eurų pelno prieš apmokestinimą. 2015 m. įmonės pirmojo pusmečio EBITDA sudaro 2,9 mln. eurų, o EBITDA marža siekia 30,7 proc. Pabrėžtina, kad šiai įmonei pavyko grąžinti visas paskolas.

Toks pakilimas – ne atsitiktinumas. Prie to daug prisidėjo atnaujinta vadovų komanda, kurią papildė telekomunikacijų sektoriaus ekspertai. Taip pat sąmoningai imtasi pertvarkų, siekiant efektyviau valdyti turtą ir kitus išteklius, sumažinti sąnaudas bei ilgalaikius įsipareigojimus, kad Telecentras išliptų iš nuostolių ir dirbtų tvariai. Keletas tokių pertvarkų: pernai rugsėjį įsigaliojo nauja bendrovės organizacinė struktūra, buvo išgrynintos atskirų padalinių ir pareigybių atsakomybės, taip pat atsisakyta su pagrindine veikla nesusijusių funkcijų vykdymo – šios perduotos išoriniams paslaugų teikėjams.

„Siekiame, kad įmonė dirbtų efektyviai konkurencingoje informacinių technologijų ir telekomunikacijų rinkoje ir duotų pelno akcininkams. Atsižvelgdamas į akcininko lūkesčius bei nustatytus veiklos principus Telecentras ir toliau sieks užtikrinti didesnį įmonės turto naudojimo efektyvumą bei demonstruoti gerus veiklos rezultatus“, – apibendrina Telecentro generalinis direktorius Remigijus Šeris.

 

 

Elektroninės apsaugos sistemos ir antivirusinių programų kūrėjai skelbia dramatiškai didėjančius kenksmingų programų, laiškų ir virusų skaičius, tačiau skirtingose visuomenės grupėse ir institucijose bendro suvokimo, kas yra saugumas skaitmeninėje erdvėje, nėra.

Tuo tarpu programišiai ir internetiniai vagys sparčiai tobulėja, o juos sugauti ar nuo jų apsisaugoti darosi vis sudėtingiau. Apie naujausius iššūkius valstybės ir kiekvieno žmogaus kibernetiniam saugumui kalbėjo klasterio „Clear Digital World“ organizuotos konferencijos „Duomenų saugumas – faktai ir iliuzijos“ dalyviai.

Giedrius Meškauskas, TEO specialiųjų paslaugų vadovas, pristatė šiuo metu aktualiausias kibernetines problemas, su kuriomis susiduria verslas, valstybės institucijos ir privatūs asmenys: „Prognozuojama, kad iki 2020 m. pasaulyje egzistuos net 30 milijardų prietaisų, turinčių interneto prieigą: tai bus ne tik automobiliai ar signalizacijos sistemos, bet ir šaldytuvai, laikrodžiai, skrudintuvai. Žinoma, jie bus užprogramuoti konkrečioms funkcijoms atlikti, tačiau programišiams internetu perimti įrenginių valdymą – įveikiamas darbas. Vadinasi, visai greitai stebėsime virtualias atakas prieš gyvybės palaikymo aparatus ar bankus, kurias vykdys piktavalių valdomi mūsų buities prietaisai. Didelę žalą darys srauto užėmimas, galintis sutrikdyti interneto svetainės ar prietaiso veikimą nuo kelių minučių iki ištisų mėnesių“, – pasakoja G.Meškauskas.

Analitikai pripažįsta, kad greit nebus tikslinga išskirti kompiuterių ir mobiliųjų įrenginių, – įsilaužimų tiek į vienus, tiek į kitus skaičiai vienodėja. Retenybe buvusių mobiliųjų telefonų kenksmingų programėlių kiekis per metus padidėja šimtais kartų ir pernai pasiekė beveik 20 milijonų. Beveik visų jų tikslas yra vagystė: pinigų, kai įsilaužiama į bankus, generuojami skambučiai, žinutės padidinto tarifo numeriais, arba duomenų, kai pasisavinami prisijungimo vardai, slaptažodžiai, kontaktai, kuriuos vėliau galima panaudoti rinkodaros tikslams arba siekiant užvaldyti bankus, socialinius tinklus ir kitas sistemas.

Su piratavimu kovojančio klasterio „Clear Digital World“ (CDW) koordinatorius Rimgaudas Kalvaitis pabrėžia kiekvieno įrenginių naudotojo atsakomybę saugotis. „Yra daugybė pikta linkinčių žmonių, kurie siųs trumpąsias žinutes, elektroninius laiškus, siekdami išgauti iš jūsų informaciją arba užkrėsdami jūsų prietaisą. Nė vienas mūsų neturėtų manyti esąs nuošalyje, nes internetinė erdvė tėra dar viena mūsų visų bendravimo aplinka. Programišiai ieško joje silpnųjų vietų, kad vėliau galėtų tuo pasinaudoti savo tikslams. IT švietimas ir apsauginių programų naudojimas yra būtinas kiekvienam interneto vartotojui, antraip, patys to nežinodami, galime ne tik skaudžiai nukentėti, bet ir tapti nusikaltėlių bendrininkais. Internetas mums suteikia labai daug galimybių, bet kartu ir atsakomybės bei pareigų“, – tikina R. Kalvaitis.

G.Meškauskas atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma duomenų vagysčių atliekama per socialinę inžineriją, kuri remiasi žmogaus polinkiu pasitikėti. „Dažnai pasitikima gaunamais laiškais, pranešančiais apie saugumo grėsmes, laimėtas loterijas, kitų žmonių prašymais paspausti nuorodą ar įdiegti programėlę. O tuomet elektroniniams nusikaltėliams atviros durys įsilaužti į jūsų kompiuterį, užvaldyti mobilųjį telefoną ar, gavus prisijungimo duomenis, atlikti norimas bankines operacijas. Viena šių taktikų – apsimetimas kitu asmeniu: socialiniuose tinkluose žmonės pateikia kaip niekada daug asmeninės informacijos, tad apsimetėliai labai lengvai gali įtikinti aplinkinius savo naująja tapatybe“, – neskelbti asmeninės informacijos internete ragina TEO specialistas.

 

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 eurų, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Sakoma, kad visi žmonijos išradimai nėra nei geri, nei blogi, o viską lemia tik tikslai, kurių vedami žmonės juos panaudoja. Draugiškų tikslų turėdami veikė ir pirmieji XX amžiaus programišiai, tačiau situacija pasikeitė piratams suvokus, kad vartotojų kompiuteriuose saugoma informacija gali padėti jiems uždirbti. Tai lėmė įvairių virusų, šnipinėjimo programų, brukalų, masinių automatizuotų užklausų (DdoS) atakų paplitimą. Apie šiuos interneto piratų nusikaltimus ir galimas jų pasekmes mūsų visuomenei kalbėjo klasterio „Clear Digital World“ konferencijos „Kova su piratavimu. Pasaulinė praktika ir Lietuvos pamokos“ dalyviai.

Apie vis didėjančią elektroninių nusikaltimų įvairovę pasakojęs „Hermitage solutions Baltic“ vykdomasis direktorius Paulius Čeponis pabrėžia kritinę elektroninių nusikaltimų grėsmę kiekvienam iš mūsų. „Programišiai atstovauja pačiam tikriausiam organizuotam nusikalstamumui ir jų pagrindinis tikslas visuomet yra pinigai, kuriuos jie gauna užvaldę ar pagrobę paprastų žmonių elektroninius duomenis. Jie gali būti panaudoti narkotikų, ginklų, žmonių prekyboje ir niekuo dėtas žmogus iškart tampa nusikaltėliu, to net nežinodamas. Dėl to interneto vartotojams labai svarbu patiems būti atsargiems – stebėti savo lankomas ar nukreipiamas svetaines, spaudžiamas nuorodas. Ne paslaptis, kad viena dažniausių situacijų, kai kompiuteris apkrečiamas virusu, – nelegalaus turinio platinimo svetainės ir programos (P2P). Po „nulaužta“ ar nemokama programine įranga, ar iššokančiais papildomais langais labai dažnai slepiasi nematomi nepageidaujami priedai, kurie atveria kompiuterį nusikaltėliams ir jie gali jį visiškai valdyti, net paversti kompiuteriu zombiu savo piktiems kėslams“, – komentuoja P.Čeponis.

Intelektinės nuosavybės problemas internete sprendžiančio klasterio „Clear Digital World“ (CDW) rinkodaros vadovas Romanas Matulis taip pat mėgina įspėti interneto vartotojus. „Prisiminkime, kaip mums buvo „parduodamas“ internetas: viskas laisva, viskas nemokama, bendrauk, siųskis, dalinkis viskuo su visais – tiesiog tikras virtualusis rojus, puiki alternatyva mūsų pilkai kasdienybei. Todėl labai greitai internetas tapo mūsų mėgstamiausiu žaisliuku, kaip tas medinis arkliukas iš vaikystės. Bet dabar matome, kad jis virto nevaldomu Trojos arkliu mūsų namuose ir darbuose. Ar tikrai suvokiame, su kuo žaidžiame?“ – klausia R.Matulis.

P.Čeponis norintiems apsaugoti savo kompiuterį ir saugiai pramogauti internete pateikia keletą patarimų:

1. Naudokite kokybišką ir pripažintą antivirusinę programą. Ji padės apsaugoti kompiuterį nuo bet kokių virusų ar kenkėjiško programišių elgesio.
2. Venkite naudotis tokiomis programėlėmis, kaip „Torrent“, „Emule“ bei kitomis, skirtomis failams siųstis, – dažniausiai tai neteisėti kūriniai, kurie gali būti apkrėsti.
3. Nereikalingų programų, virusų, kompiuterinių „Trojos arklių“ galima įgyti ir lankantis svetainėse, kuriose figūruoja tokie žodžiai, kaip „nemokamai“, „atsisiųsti“, „free mp3“, „žiūrėk ~online~“ ir pan. Jose gausu iššokančių langelių ir nuorodų, nukreipiančių į pavojingas svetaines.
4. Iššokantys langeliai gali būti pavojingi ir kitose svetainėse – nepasikliaukite melaginga reklama, skelbiančia apie laimėjimą, ar informuojančia, kad jūsų kompiuteryje pastebėtas virusas.
5. Siųskitės failus tik iš patikimų svetainių, įsitikinkite, kad diegimo metu „neįsiprašo“ kitos programos.
6. Nepamirškite, kad autoriniai kūriniai yra mokami. Jei kažkas siūlo parsisiųsti ar žiūrėti internetu juos nemokamai, jūs ne tik turėsite didelę tikimybė užkrėsti kompiuterį, bet ir pažeisite autorių teises – už tai gresia administracinė atsakomybė.

 

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 eurų, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

 

Kalbėdami apie intelektinę nuosavybę skaitmeninėje eroje, neišvengsime nepaminėję ir piratavimo – fenomeno, neatsiejamo nuo dalijimosi filmais, dainomis, knygomis ar kitais kūriniais. Piratų vertinimas nėra vienodas: vienose šalyse jie laikomi griovėjais, autorių skriaudėjais ar visuomenės atstumtaisiais, kitur, priešingai, drąsiais, nesavanaudiškais avantiūristais, kovojančiais su sistema. Kokia yra naudojimosi intelektinės nuosavybės produktais ateitis ir kaip elgtis internete, klasterio „Clear Digital World“ konferencijoje „Interneto „eismo taisyklės“ ir vartojimo kodeksas – visuomenės brandos egzaminas“ svarstė jos dalyviai.

„Mandagūs ir paslaugūs realybėje, skaitmeninėje erdvėje žmonės stipriai pasikeičia, dažnai netgi tampa žiaurūs, jaučiasi nebaudžiami ir galintys elgtis kaip panorėję. Tūkstančius metų kūrusi darnaus gyvenimo normas, internete žmonija susiduria su anarchija, o valstybinės institucijos nesugeba apginti dalies savo piliečių interesų. Maža to, internete nebėra teritorinių ribų, visi gali būti bet kuo, o mūsų gyvenimą reguliuoja ir apie mus kone viską žino tokios virtualios „valstybės“, kaip „Google“ ir kiti IT milžinai“, – mąsto intelektinės nuosavybės problemas internete sprendžiančio klasterio „Clear Digital World“ (CDW) rinkodaros vadovas Romanas Matulis.

Jis pabrėžia, kad internetui vis labiau dominuojant žmogaus kasdienybėje būtina sukurti tam tikrą virtualios etikos kodeksą, panašiai kaip sukurtos visame pasaulyje galiojančios elgesio normos ar eismo taisyklės.

Apie prisitaikymo būtinybę kalbėjęs komunikacijos specialistas Džiugas Paršonis pastebi ir kintančias piratavimo bei legalumo sąvokas: „Naujas verslo modelis – skaitmeninės prenumeratos, nuomos paslaugos – sukuria naują, švarų vartotoją. Tokio žmogaus kompiuteryje esanti programinė įranga ar audiovizualiniai kūriniai negali būti laikomi piratiniais – viskas priklauso nuo jų konkretaus panaudojimo. Susitaikyti reikia ir su naujomis tendencijomis perkelti visą turinį į debesiją, kurioje laikoma informacija gali būti saugiai šifruojama, o talpa – neribojama. Beprasmiška kalbėti apie laikmenos mokestį ar fizinę savo kompiuterio buvimo vietą: greitai ekranus laikysime rankose, juos palaikantys procesoriai bus palikti namie, o visas turinys saugomas nežinia kur laikomuose serveriuose“, – pasakoja Dž.Paršonis.

Pasak jo, debesų kompiuterija diktuoja naujas sąlygas tiek vartotojams, tiek kūrėjams: anksčiau turėti įpročiai parsisiųsti norimą garso ar vaizdo įrašą, knygą, nuotrauką ar programą nebetenka prasmės, nes internete kuriasi gausybė bibliotekų, siūlančių neribotas ar bent labai gausias kolekcijas. Sumokėjęs nedidelį mėnesinį mokestį vartotojas gauna teisę laisvai naudotis visa biblioteka – „Spotify“ muzikos klausymosi, „Scribd“ knygų skaitymo, „Hulu“ TV laidų ir serialų peržiūros. Dalis šių bibliotekų savo verslą pradėjo saugodamos nelegalų turinį, tačiau sudariusios sutartis su leidėjais ir įgijusios administravimo patirties ėmė siūlyti rinkai profesionalias ir visų interesus atitinkančias paslaugas.

Tokios permainos griauna lig šiol vyravusį verslo modelį, pagal kurį nustatytomis proporcijomis pajamas dalijasi leidėjas, pardavėjas ir kūrėjas. Nuostolius kompensuoti VU dėstantis Dž.Paršonis ragina išnaudojant naujas atviras demokratines galimybes, kurias siūlo internetas, – minios finansavimą (angl. ~crowdfunding~). „Toks būdas kūrėjui garantuoja būtinas pajamas, o vėliau parduodamos kūrinio kopijos tampa grynuoju pelnu. Piratavimas taip pat netenka prasmės, juo labiau nereikėtų su juo drastiškai kovoti, o kaip tik stengtis išnaudoti jo teikiamas galimybes“, – teigia Dž.Paršonis.

Skatindamas visuomenės dialogą, klasteris CDW organizuoja konkursą, kuriame mėgėjai bei profesionalai kviečiami sukurti logotipą, filmuką, dainą, plakatą arba vadinamąjį memą kovos su piratavimu ar intelektinės nuosavybės apsaugos temomis. Kiekvienos kategorijos laimėtojai bus apdovanojami; konkurso sąlygos – ~www.cdw.lt~.

 

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 eurų, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

 

Internetas sparčiai keičia pasaulį: vis daugiau paslaugų perkeliama į virtualią erdvę, o procesai, apie kuriuos iki šiol nė nesapnavome, tampa neatskiriama mūsų dienotvarkės dalimi: mokslininkai skaičiuoja, kad net 60 proc. šiandieninių vaikų dirbs darbo vietose, kurios šiuo metu net neegzistuoja.

Kaip prisitaikyti tokioje aplinkoje? Į šį klausimą atsakymų rasti dar nepavyko, tačiau pirmus didžiuosius nuostolius patyrė intelektinės nuosavybės teisių turėtojai ir kūrėjai – daugelį metų kurti jų darbai kone per sekundę gali būti gaunami nemokamai. Ir tai yra tik viena iš daugybės problemų interneto erdvėje.

„Lietuva pasaulyje savo vardą garsina kaip greičiausio interneto šalis, tačiau kita šio medalio pusė – kaip šią technologiją panaudojame, – klasterio „Clear Digital World“ (CDW) surengtoje konferencijoje apie šiuolaikinių technologijų įtaką visuomenei svarstė INFOBALT Europos reikalų specialistė Vilma Misiukonienė. – Šis lietuvių pasiekimas lemia nuolatinį norą viską turėti tuoj pat: jei nėra galimybės tam tikros paslaugos ar kūrinio gauti legaliai arba tai yra per brangu ir nepatogu gauti, žmonės įsigyja nelegalią kopiją.“

Apžvelgdamas technologijų rykštės priežastis, su piratavimu kovojančio klasterio „Clear Digital World“ koordinatorius Rimgaudas Kalvaitis pabrėžia adekvačios teisinės bazės trūkumą: „Nors techniškai viskas reglamentuota, teisiškai vis dar palikta daugybė spragų. Štai gatvėje, net ir labai norėdamas, praeivis neturės teisės įsilaužti į svetimą automobilį, už tai jam grės teisinė atsakomybė, tačiau intelektinės nuosavybės sferoje visi svertai vartotojo pusėje – vis dar ginamas jo interesas naudotis viena ar kita paslauga nemokamai, pažeidžiant nuosavybės teisę. Tai mažų mažiausiai lygybės principo pažeidimas.“

Bendrovės „Microsoft Lietuva“ atstovas Martynas Bieliūnas konferencijoje piratavimą išskyrė kaip vieną veiksnių, stabdančių progresą, mat Lietuva yra maža rinka, o piratavimo mastai – gana dideli. Šios priežastys lemia tai, kad didelės kompanijos, teikiančios novatoriškas paslaugas, dažnai Lietuvą aplenkia, nes atėjimas į šią rinką reikštų didelę riziką ir mažai perspektyvų. Vis dėlto gerų ženklų esama. „Pastebime, kad lietuviai vis daugiau perka legalios programinės įrangos – didėjantys atlyginimai skatina susimąstyti apie piratinių kopijų saugumo grėsmes bei gaištamą laiką jų kodams „nulaužti“. Be to, pastaruosius porą metų matome lūžį ir visuomenėje: piratauti nebėra šaunumo požymis, žmonės tai stengiasi slėpti ir dažniau giriasi įsigiję originalų produktą. Tuo skiriamės nuo mažiau turtingų Rytų Europos šalių, kuriose nelegalių produktų naudojimas vis dar yra socialinio pripažinimo dalis“, – sako M. Bieliūnas.

Apžvelgdama Leuveno universiteto Regioninės ekonominės politikos centro tyrimą, V.Misiukonienė atkreipia dėmesį ir į kitas problemas šalies elektroninėje erdvėje: „Interneto, daug kur net šviesolaidinio, prieigą Lietuva suteikė didelei daliai gyventojų, tačiau skverbtis – tai yra realiai internetu besinaudojančiųjų skaičius – yra gana maža. Kita vertus, kritikuotinas ir viešųjų e. paslaugų teikimas, čia valstybės pastangos mažesnės: Europoje atsiliekame pagal sveikatos paslaugų skaitmenizaciją bei žmogiškųjų išteklių, gebančių dirbti su naujomis technologijomis, skaičių.“

Ekonomikos srityje pirmaujančios šalys įrodė, kad žinios ir informacija yra XXI a. variklis, skatinantis valstybių vystymąsi. Nustatyta, kad viena darbo vieta aukštųjų technologijų srityje automatiškai sukuria 4,3 vietos kitose srityse. Tai, pasak specialistės, rodo, kad ir Lietuva turėtų gerokai daugiau investuoti į procesų, institucijų skaitmenizaciją.

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 euro, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Dar prieš dvidešimt metų kūrėjai, norėdami išgarsėti ir iš savo kūrinių gauti naudos, turėjo sudaryti sutartis su leidybos kompanijomis ir laukti finansinio atlygio už išleistus įrašus, tačiau su interneto atsiradimu taisyklės pasikeitė. Technologijų amžiuje vis daugiau autorinio turinio privalo atsidurti internete tam, kad pasiektų platesnę auditoriją, tačiau su didesne sklaida pakito ir vartotojų elgsena: lengvai skaitmeninėje erdvėje pasiekę turinį, ne visi už jį nori susimokėti.

Apie šiuolaikinius iššūkius, kylančius autoriams, prodiuseriams ir platintojams, diskutavo internetinio piratavimo problemos sprendimų ieškančio klasterio „Clear Digital World“ konferencijos dalyviai ir svečiai. Pranešimą skaitęs muzikos industrijos verslininkas Markas Adamas Haroldas kalba tiesmukai: internete nėra galimybės apsaugoti savo teises pastačius sieną, todėl šią funkciją turi atlikti teisinė „siena“.

„Mes milijoną kartų sakome – Lietuva yra maža šalis, tačiau žvelkime plačiau: Jamaika taip pat yra maža, neturtinga šalis, tačiau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje būtent ji ėmė keisti pasaulio muzikos istoriją, išrasdama regio muziką. Bobas Marley padarė didžiausią įmanomą reklamą savo šaliai, tai kodėl mes, lietuviai, negalime turėti savojo Marley? – retoriškai klausia M.A.Haroldas. – Kvaila manyti, kad pasaulį sudominsi tik darydamas taip, kaip daro kiti, – kas žino, gal kanklės sudomins tūkstantį muzikos gerbėjų Japonijoje. Svarbu ieškoti talentingų atlikėjų, kompozitorių ir užsiimti jų eksportu – tai padės didinti Lietuvos kūrėjų žinomumą bei bendrąjį vidaus produktą.“

Kompozitorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas jau seniai žinomas kaip vienas aktyviausių savo autorinių ir gretutinių teisių saugotojas. Konferencijoje pristatęs naujus reklaminius klipus, kuriuose už įsigyjamas prekes atlikėjas tiesiog paploja, dainininkas išreiškė poziciją, kad įrašyti albumą yra toks pat darbas, kaip ir surinkti automobilio variklį ar pastatyti namą. „Bėda ta, kad didžioji šio darbo dalis, visai kaip ledkalnyje, yra nematoma. Tai intelektinis darbas, dažnai besivystantis tiesiog galvoje, tačiau lygiai taip pat suteikiantis kūrėjui teisę į atlyginimą. Kartu su internetu užaugusi jaunoji karta mano, kad tarp interneto ir nemokamo turinio egzistuoja lygybės ženklas. Kol šio požiūrio nepakeisime, tol matysime vis mažėjantį profesionalumo lygį muzikos industrijoje“, – pabrėžia A.Mamontovas.

Konferencijos dalyviai vienbalsiai sutarė, kad didžiausia mažėjančių pajamų, o kartu ir smunkančio profesionalumo priežastis yra piratavimas, o pagrindinis šios veiklos simbolis – interneto tinklalapis „Linkomanija.lt“. Pasak pašnekovų, kol šis puslapis veikia, tol visi kiti darbai tėra apsimestinis neefektyvios veiklos dangstymas, nes tai yra didžiausia „piratų“ svetainė, kurioje net 98 proc. turinio platinama be teisių turėtojų sutikimo.

Vis dėlto rasti sprendimą, kuris būtų ir teisiškai teisingas, ir atitiktų autorių bei platintojų lūkesčius, nėra lengva, todėl bandoma eiti kitais keliais – „Linkomanijos“ savininkus apkaltinti mokesčių vengimu ir neteisėtu asmens duomenų tvarkymu. A.Mamontovas išreiškė savo griežtą poziciją „Linkomanijos“ veiklą administruojančių žmonių atžvilgiu, reikalaudamas, jog būtų skelbiami jų vardai ir pavardės, kad visi žinotų, kas konkrečiai pelnosi iš šios svetainės veiklos. Pats atlikėjas prisiminė atvejų, kai nusprendęs savo naujai įrašytą albumą leisti siųstis nemokamai sulaukė reakcijų, kad vis tiek geriau pasivogti iš piratinio tinklalapio.

Klasterio „Clear Digital World“ (CDW) rinkodaros vadovas Romanas Matulis mano, kad sprendimai kovojant su piratavimu ir autorių teisių pažeidimais apskritai turi būti kompleksiniai. „Viena vertus, valstybės vadovams reikia nustoti apsimetinėti, kad šios problemos nėra, ir pagaliau priimti politinį sprendimą įkurti vieną IPR (intelektinės nuosavybės teisių) instituciją, kuri ir būtų atsakinga už visas šias sritis. Kita vertus, kūrėjai turėtų ir patys aktyviau stebėti rinką bei dažniau kreiptis į teisėsaugą pamatę, kad jų kūriniais nelegaliai dalijamasi. Mes klasteryje esame pasiruošę jiems padėti –  konsultuoti teisiniais, technologiniais ir kitais klausimais bei nukreipti tinkamu keliu“, – teigia R.Matulis.

Prieš beveik du dešimtmečius pradėtas „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ projektas sulauks logiškos ir laukiamos pabaigos – persikels į internetą ir taps nemokamu ekspertinės informacijos šaltiniu kiekvienam vartotojui.

 

Dovaidas Pabiržis

Bandomoji skaitmeninės enciklopedijos versija internete pradės veikti 2016-aisiais. Interneto vartotojus pasieks daugiau kaip 120 tūkst. nemokamų straipsnių, kuriuose aprašytos visos Lietuvos gyvenvietės, turinčios daugiau kaip 300 gyventojų, ilgesnės nei 20 kilometrų šalies upės, mokslų daktarai ir profesoriai, sporto čempionai ir rekordininkai, žymiausi užsienio lietuviai ir kt. Planuojama, kad ši gausi informacijos bazė ateityje bus susieta su kitais informacijos šaltiniais, taip sukuriant visiškai naują skaitmeninį produktą.

„Neįsivaizduojame tokio enciklopedijos leidimo darbo užbaigto, nesuteikiant jai elektroninės formos, – tai būtų tik pusiau gyvas mūsų kūrinys. Pradėdami leisti enciklopediją, o jos leidyba sutapo su nauju tūkstantmečiu, buvome išsikėlę šūkį „Naujas amžius – naujos žinios“. Dabar mes jį pakeitėme „Naujas amžius – naujos žinios visiems“, – pasakoja Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktoriaus pavaduotoja Ona Pečiulienė.

„Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ istorija prasidėjo dar 1996 m. – tuomet imtas sudarinėti straipsnių sąrašas, numatytos apimtys. Iš pradžių buvo suplanuota 20 tomų, bet 2001-aisiais pradėjus leisti enciklopediją netrukus paaiškėjo, kad prireiks 25 tomų. Leidiniui pasirinktas vokiškos „Brockhaus“ enciklopedijos formatas – ją sudaro gana trumpi, kondensuotos informacijos straipsniai. 2015 m. pradžioje pasirodys paskutinysis enciklopedijos papildymų tomas.

 

Enciklopedija keliaus į internetą trimis etapais

 

Jei viskas klostysis sėkmingai, numatomi trys „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ skaitmeninimo etapai. Šiuo metu yra kuriamas viešos skaitmeninės prieigos projektas, dabartinis leidinio turinys perkeliamas į elektroninę aplinką, konvertuojamas, keičiamos ir aktyvuojamos nuorodų sistemos, kuriami redagavimo ir nuolatinio atnaujinimo įrankiai. 2016 m. antroje pusėje turėtų pradėti veikti bandomoji internetinės enciklopedijos su minimaliais turinio atnaujinimais versija.

„Bus atnaujinama tai, kas yra labai aktualu, kas keičiasi ir tam nereikia ieškoti papildomos informacijos, pavyzdžiui, euras – dabartinė aktualija. Dabar yra straipsnis „Litas – Lietuvos pinigai“, tokie dalykai bus atnaujinti, bet sistemiškai visas turinys bus peržiūrimas per antrąjį etapą“, – pasakoja O.Pečiulienė.

Enciklopedijos kūrėjų vizijose – ir dar ambicingesni tikslai. Trečiuoju leidinio skaitmeninimo etapu, kuris turėtų prasidėti 2018–2019 m., sumanyta galimybė vartotojams susikurti asmenines duomenų bazes ir informacinius laukus pagal atliktas paieškas ar pomėgius, taip pat enciklopedijos informaciją susieti su išoriniais laisvai prieinamais ištekliais ir duomenų bazėmis internete.

Pasak O.Pečiulienės, tuo etapu šios enciklopedijos pagrindu būtų sukurtas visiškai naujas skaitmeninis produktas. Pavyzdžiui, straipsnis apie aukštaičių sutartines būtų susietas su tos sutartinės garso įrašu, kad vartotojas galėtų išgirsti, kaip ji skamba. O tekste apie pasaulio kalbą atsirastų nuoroda į tos kalbos garso įrašą, kad kiekvienas galėtų susipažinti ir su jos fonetika. Numatoma sukurti ir enciklopedijos programėlę, skirtą išmaniesiems telefonams bei planšetiniams kompiuteriams. Tiesa, šį produktą ketinama apmokestinti bent simboliniu mokesčiu.

Sėkminga „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ kelionė į internetą – bene svarbiausia šiandieninė ją leidžiančio Mokslų ir enciklopedijų leidybos centro užduotis. Dėl enciklopedijos skaitmeninimo finansavimo pateikta paraiška ir Europos Sąjungos fondams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.