Į populiariausią pasaulyje pornografijos tinklalapį „Xvideos“ per mėnesį užeina 350 mln. skirtingų lankytojų.

Visi jie atverčia 4,4 mlrd. tinklalapio puslapių. Šie skaičiai maždaug tris kartus didesni už naujienų agentūros CNN ir dešimt kartų didesni už laikraščio „New York Times“ interneto svetainių lankomumą. Daugiau nei milijardą kartų per mėnesį taip pat atverčiami dar dviejų pornografijos tinklalapių puslapiai. Su tokiais tinklalapiais lankomumu gali varžytis tik „Google“, „Facebook“ ir „YouTube“.
Tokius duomenis ką tik paskelbė JAV technologijų tinklalapio „ExtremeTech“ tyrėjai. Jie taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, priešingai nei socialiniuose tinkluose ar naujienų svetainėse, pornografijos tinklalapiuose vyrauja vaizdo klipai, kurių rodymas reikalauja didelių tinklo išteklių. „Xvideos“ rodomų vaizdo klipų srautas „piko valandomis“ siekia iki 1000 gigabaitų per sekundę. Susumavę kitų populiariausių pornografijos tinklalapių lankomumą, „ExtremeTech“ daro išvadą, kad maždaug 30 proc. internetu perduodamos informacijos srauto sudaro pornografija.
Šie duomenys papildo ankstesnius pasaulinės pornografijos plėtros internete tyrimus. Skirtingų šaltinių duomenimis, 12 proc., arba beveik 25 mln., interneto tinklalapių – pornografinio turinio, pasaulinė pornografijos pramonė yra verta 4,9 mlrd. dolerių. Daugiau nei pusė šio kapitalo yra JAV. Naujas pornografinis vaizdo klipas šioje šalyje sukuriamas kas 39 minutes.

Vienos tarptautinės organizacijos Lietuvą giria už interneto plėtrą, o kitos mažina reitingą, už tai, kad šis puikus išteklius beveik neišnaudojamas. Artimiausiuose „Veido“ straipsniuose bandysime ieškoti atsakymo, kodėl taip yra.

Vasario mėnesį Miunchene vykusiame susitikime nevyriausybinė organizacija „FTTH Council“ paskelbė duomenis apie šalis, kuriose geriausiai išplėtotas šviesolaidinio interneto tinklas. Galima pasidžiaugti, kad Lietuva pagal šį kriterijų užėmė pirmąją vietą Europoje ir liko tik septinta pasaulyje, nusileidusi Azijos „tigrams“ – P.Korėjai, Jungtiniams Arabų Emyratams, Honkongui, Japonijai ir Taivanui.
Šiuo metu beveik trečdalis Lietuvos namų ūkių yra prijungti prie ypač spartaus šviesolaidinio interneto. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, iš viso 57 proc. Lietuvos namų ūkių turi plačiajuosčio interneto prieigą. Atrodytų, puikūs rodikliai, kuriais galima didžiuotis prieš kitas valstybes, tačiau nereikia pamiršti, kad interneto paplitimas ir sparta – tai tik priemonė. Vaizdžiai tariant, turime galingą sportinį automobilį, tačiau natūraliai kyla klausimas, ar juo važinėjame.
Žvelgiant į kovo viduryje Jungtinių Tautų paskelbtą elektroninės valdžios plėtros indeksą – panašu, kad savo žvilgantį „automobilį“ vis dar laikome garaže. Šis rodiklis parodo viešojo sektoriaus galimybes bei norą aktyviai naudoti informacines technologijas, teikiant paslaugas bei informaciją šalies piliečiams. JT paskelbtame sąraše Lietuva užėmė 29-ą vietą. Pirmosios trys vietos atiteko P.Korėjai, Nyderlandams ir Didžiajai Britanijai. Tad įvertinant abu minėtus indeksus, P.Korėją galima laikyti visaverte lydere – joje ne tik geriausiai pasaulyje išvystyta infrastruktūra, bet ir efektyviausias jos panaudojimas.
Lyginant su 2010-aisiais skelbtais duomenimis, Lietuva netgi nukrito viena pozicija žemyn, nepaistant to, kad šviesolaidinio ir plačiajuosčio interneto prieinamumas padidėjo bemaž penktadaliu. Žinoma, galima teigti, kad skaičiuojant tokį elektroninės valdžios indeksą, ne visada korektiškai įvertinami visi kriterijai. Tarkime, Rusija JT sąraše nuo 2010-ųjų pakilo net per 32 pozicijas ir yra 27-a pasaulyje, nors joje tikrai nėra tokios interneto sklaidos, be to, dažnai naudojamos pasenusios technologijos.
Tačiau žvelgiant į realius pavyzdžius, tarkime, į įvairias valstybines institucijas bei viešąsias įstaigas, matome, kad turima infrastruktūra išnaudojama labai silpnai.
„Pagal interneto ryšio spartą ir prieinamą kainą, esame vienvaldžiais Europos lyderiais. Deja, elektroninių paslaugų sektorius, nuo kurio priklauso, kada naujausios technologijos taps neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi, beveik neturi kuo pasigirti“, – taip padėtį apibūdina Audrius Radzevičius, didžiausio apie IT rašančio mėnraščio „Computer Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius.
Todėl savaitraštis „Veidas“ imasi svarbios misijos – atskleisti puikiai veikiančius, naudingus bei vartotojų teigiamai įvertintus interneto ir IT panaudojimo atvejus, kuriais Lietuva gali pasigirti prieš kitas šalis. Tuo pačiu šis uždavinys turi ir kitą pusę – savo publikacijose stengsimės parodyti bei viešai sugėdinti nekokybiškas elektronines paslaugas teikiančias institucijas ar įmones, dėl kurių netikusio darbo, švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, o šalies piliečiai negali naudotis patogiomis paslaugomis.
Šiame straipsnyje pabandysime atidžiau pažvelgti, kaip internetą ir jo teikiamas galimybes šiandien išnaudoja Lietuvos piliečiai.

Ką lietuvis veikia internete?

Pirmiausiai smalsu, ar tūlas lietuvis į internetą apskritai „užeina“. Remiantis 2011-ųjų „Eurostat“ ataskaita, net 33 proc. Lietuvos piliečių nė karto gyvenime nesinaudojo internetu, užtat beveik pusė internautų virtualiame pasaulyje apsilanko bent kartą per dieną. Ko gero, niekas nenustebs, kad internetu aktyviai naudojasi daugiau nei 90 proc. jaunesnių nei 30 metų Lietuvos piliečių. Pastaruoju metu ypač ženkliai padidėjo vyresnio amžiaus (nuo 50 iki 74 m. amžiaus) internautų – beveik trečdaliu, lyginant su 2010 m. Internetas taip pat mažina ir provincijos atskirtį – štai interneto vartotojų dalis mažuose miesteliuose ir kaimuose padidėjo apie 20 proc., tokius duomenis rodo Informacinės visuomenės ir plėtros komiteto (IVPK) užsakyta apklausa.
„Internetas jiems tampa vertingu įrankiu, padedančiu rasti aktualios informacijos, skaityti naujienas ir tvarkyti kasdieninius darbus“, – sako IVPK direktorius Valdas Kišonas. Kaip ir galima buvo tikėtis, tiek Statistikos departamentas, tiek IVPK kaip populiariausias lietuvių veiklas internete nurodo įvairios informacijos paiešką internete, elektroninį paštą bei komunikaciją internetinėmis pokalbių programomis.
Išskirtiniu populiarumu Lietuvoje gali pasidžiaugti internetinės bankininkystės paslaugos, kuriomis šiandien naudojasi daugiau nei 42 proc. internautų. Užtat lietuviai niekaip neprisipratina elektroninės prekybos ir Europos mastu esame treti nuo galo – prekes ar paslaugas internetu pirko tik kiek daugiau nei penktadalis lietuvių.
„Liūdniausia padėtis – pramogų versle. Apleistą jo nišą vartotojai užpildo masiškai pirataudami“, – teigia A.Radzevičius. Ir iš tiesų, didžiausią duomenų srauto internete dalį sudaro dažniausiai nelegaliai parsiunčiama vaizdo, garso ir kita su pramogomis susijusi informacija.
Bent jau šiuo aspektu, tikrai išnaudojame spartaus interneto infrastruktūrą ir darome tai vis efektyviau. „Esame paskaičiavę, kad 2011 m. vienas TEO interneto paslaugų klientas atsisiuntė vidutiniškai 320 gigabaitų duomenų – maždaug po 1 gigabaitą per dieną“, – skaičiuoja Darius Didžgalvis, kompanijos TEO Tinklo technologijų tarnybos vadovas.
Remiantis Statistikos departamentos duomenimis, elektroninės valdžios paslaugomis naudojasi tik apie trečdalis visų internautų. Dažniausiai lietuviai ieško informacijos apie sveikatos priežiūrą bei naršo valstybės institucijų interneto svetainėse, kiek rečiau siunčiasi bei pildo oficialius blankus.

Geri ir blogi pavyzdžiai
„Inovacijų ir puikių idėjų yra daug, bet įgyvendinimas dažnai yra labai žemo lygio“, – teigia Ilja Laursas, didžiausios pasaulyje atviros mobiliųjų aplikacijų platinimo platformos „GetJar“ įkūrėjas bei vadovas. Pasak pašnekovo, viena to priežasčių yra tai, kad lietuviai vartotojai iki šiol yra labai „atlaidūs“ žemai paslaugų kokybei. I.Laursas cituoja praeitais metais JAV atliktą vartotojų tyrimą, kuris parodė, kad šios šalies internautai palieka svetainę, jei ji kraunasi ilgiau nei 20 sekundžių, taip pat netoleruoja ir kitų kokybės aspektų – kaip dizainas, naudojimosi patogumas ar pagalba. Turint neaukštos kokybės projektą, tam tikrą laiką gal ir galima išsilaikyti Lietuvos rinkoje, bet tai bus laikina, kol vartotojai nepripras ir pradės reikalauti aukštos kokybės.
Išties kokybiškus informacinių technologijų panaudojimo viešajame sektoriuje pavyzdžius galima suskaičiuoti ant pirštų. Tarkime Valstybinės mokesčių inspekcijos elektroninė mokesčių deklaravimo sistema yra patogi ir gali būti teikiama kaip gerai veikiančios, patogios ir pakankamai aiškios elektroninės valdžios pavyzdys. Verslo atstovai taip pat gana teigiamai vertina ir valstybinės įmonės Registrų centras IT sistemą bei svetainę.
Tarp privačių iniciatyvų vertėtų išskirti jau nebeveikiančią „15min.tv“ svetainę, kurioje internetu buvo retransliuojami visi lietuviški televizijos kanalai. Deja, svetainės kūrėjai nesusitarė su televizijomis dėl teisinių bei finansinių retransliavimo klausimų. O gaila, nes šiandien daugelis išmaniųjų telefonų bei planšetinių savininikų, mielai žiūrėtų televiziją savo mobiliuosiuose įrenginiuose ir, ko gero, net sutiktų už tai mokėti.
Dar vienas teigiamas projektas, turintis daug perspektyvų – tai komanijos TEO sukurta svetainė „Myliumuzika.lt“. Joje šiandien galima klausytis lietuviškos muzikos, jos neparsisiunčiant į kompiuterį, pavyzdžiui, pasirinkus mėgstamą albumą, jo dainos gali būti transliuojamos į bet kokį įrenginį – kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Galima tikėtis, kad ateityje šioje svetainėje atsiras ir užsienio atlikėjų kūriniai – tada, ko gero, ir bus imamas mėnesinis paslaugos mokestis.
Deja, apstu nepatogių, painių ir lėšų švaistymo skandalais apipintų paslaugų. Tarp „dvejetukininkų“ patenka išties nemažai viešojo sektoriaus sričių – tai ir sveikatos apsauga, švietimo sistema, teisėsaugos institucijos, viešojo transporto sistema bei daugybė viešas paslaugas teikiančių institucijų.
Puikus pavyzdys – Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema, kurią Generalinei miškų urėdijai už beveik 2,3 mln. Lt sukūrė UAB „Alna Software“. Tokia ypatingai sudėtingomis galimybėmis neišsiskirianti svetainė, daugelio IT specialistų nuomone, galėtų kainuoti nuo 20 iki 70 tūkst. Lt. Ir nors daugiau nei du milijonai litų „įsisavinti“, svetainė ypatingu populiarumu nepasižymi – kasdien joje apsilanko vos apie 100 unikalių lankytojų.
Arba dar vienas pavyzdys. Tarkime, praeitais metais vykusio gyventojų surašymo metu, pirmą kartą Lietuvos gyventojai internetu galėjo „susirašyti“ patys. Deja, nors ir kaip ilgai buvo ruoštąsi kuriant svetainę bei technologinę projekto pusę – pirmomis dienomis prisijungti prie svetainės buvo sudėtinga, o ir vėliau veikiančioje svetainėje kai kurie klausimai buvo pateikti itin nepatogiai bei nesuprantamai. Nepaisant to, kelias savaites veikusi sistema Statistikos departamentui kainavo apie 1,4 mln. Lt – šiandien svetainė nebereikalinga ir išjungta.
O kur dar garsiosios projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ internetinės svetainės, kurios kainavo šimtus tūkstančių litų, tačiau iš visų sukurtų puslapių veikia tik skirtas Gatvės muzikos dienos projektui.
Tad per artimiausius metus „Veidas“ savo straipsniuose pabandys pristatyti inovatyvias ir puikiai veikiančias bei vartotojų vertinamas lietuviškas interneto aplikacijas. Šalia taip pat pateiksime ir nepavykusias IT paslaugas, svetaines bei sprendimus, kurie iki šiol neveikia arba yra tokios nepatogios, kad net ir pakantieji Lietuvos vartotojai jomis nesinaudoja.

Šiuo metu Lietuva užima pirmą vietą Europoje ir septintą pasaulyje pagal optines interneto galimybes. Kaip mums tai pavyko? Ir kaip bendrovės “Teo” vadovybei pavyksta įtikinti akcininkus, kad šie leistų kasmet investuoti po 150 mln. Lt į moderniausias technologijas? Nuo to pradėjome pokalbį su “Teo” generaliniu direktoriumi Arūnu Šikšta.

A.Š.: Taip, “Teo” investicijos šioje srityje yra didžiausios – per 90 proc. mūsų reinvesticijų per pastaruosius penkerius metus skiriama technologiniam tinklo atnaujinimui. Kitaip tariant, mes esame skaidrūs, o štai kitų investuotojų indėlis į optinį kabelį Lietuvoje nėra žinomas.
VEIDAS: Ar švedai, kurie pagal optines technologijas nuo mūsų atsilieka, mums nepavydi šio privalumo?
A.Š.: Švedija yra didesnė, sudėtingesnė geografiškai, joje daug kalnų, tad norint pasiekti gerų rezultatų reikia daug daugiau investuoti. O jei kalbame apie mus, tai mums įtikinėti švedų nereikia – reikia skaičiuoti, reikia matyti, ką įmonė Lietuvoje turėjo prieš privatizavimą, ką turėjo po privatizavimo ir ką turi dabar. Iš tiesų bendrovei “Teo” teko dideli išbandymai ir iššūkiai. Juk 1995 m. didžiąją dalį bendrovės pajamų sudarė pajamos iš balso telefonijos, ir buvo tikrai baisu, kai kas mėnesį po 10 tūkst. klientų atsisakydavo laidinių telefonų. Dabar mūsų pajamų struktūra visiškai kitokia, paslaugų amplitudė plati, o klientų skaičius didėja. Mes žinome, kad naujos kartos šviesolaidis gyvuos iki 60 metų, taip pat žinome, kad varinis kabelis yra nenašus ir stabdo progresą, todėl ir investuojame ir optinį kabelį.
VEIDAS: O kodėl dubliuojasi “Teo” ir valstybinio optinių technologijų RAIN tinklai? Kodėl mokesčių mokėtojų pinigai leidžiami tam, kas gali būti daroma privačiomis lėšomis?
A.Š.: Manau, jog tai kažkieno ekonominis ir politinis interesas, kad būtų elgiamasi neekonomiškai ir neprotingai. Kodėl mūsų valstybė naudoja mokesčių mokėtojų pinigus, finansuodama optinio kabelio tiesimą, kur jau yra investavusi “Teo” bendrovė, sunku suprasti.
Šiaip jau mes, lietuviai, esame unikalūs tuo, kad labai daug kalbame. Apie viską, o ypač apie projektus ir investicijas. Daugiausiai tokių kalbų būna prieš rinkimus. Bet daug pakalbėję susitarti, pasirodo, negalime. Todėl svarbūs projektai į viešumą dažnai patenka tinkamai neparengti ir sukelia daug nereikalingų diskusijų. Matau, kaip Estijoje trys ar keturi rinkos žaidėjai rado sąlyčio taškų, sugebėjo susitarti ir projektus įvykdė privačiomis bei ES investicijomis, taigi mokesčių mokėtojų pinigai naudojami nebuvo.
O jei kalbėsime apie Lietuvą, ekonomiškai aš negaliu pagrįsti, kodėl tas RAIN projektas daromas. Jei investuojama būtų ten, kur mes neinvestavome, tada puiku, o dabar nieko nesuprantu.
VEIDAS: Jau daug metų dirbate skandinavų bendrovėse. Jūsų vertinimu, ar yra skandinaviškas verslo modelis, ar galima kalbėti apie skandinavišką verslo etiką?
A.Š.: Iš tiesų jokio skirtumo nėra. Tiesiog yra uždarosios akcinės bendrovės ir akcinės bendrovės. Akcinės bendrovės turi būti itin skaidrios, tenka investuoti į savęs pristatymą ir papildomą skaidrumą, ypač kai esi akcijų biržoje. O kai esi UAB, viskas šiek tiek paprasčiau ir pigiau. Aš daug metų dirbu “Teo” ir turiu pasakyti, kad čia nėra nė vieno suomio ar švedo. Dirba lietuviai, žinoma, kartu mes bendradarbiaujame ir mokomės iš savo partnerių.
VEIDAS: Jūsų požiūriu, ar ateityje mobiliųjų telekomunikacijų operatoriai galės konkuruoti su “Teo”, tiekdami interneto paslaugas?
A.Š.: Visi skaičiuoja, kas labiausiai apsimoka. Mes investuojame į optinį kabelį, taigi pinigus tarsi užkasame į žemę 15-ai metų. Jei mobilieji operatoriai norės pasiūlyti tokias paslaugas, kokias mes siūlome ir siūlysime per optinį kabelį, jiems reikės investuoti dešimteriopai. Kokios tada bus jų paslaugų kainos? Manau, masinės infrastruktūros plėtros nebebus.
VEIDAS: Tačiau negalima užmiršti, kad “Teo” ir kiti nacionaliniai telekomai yra monopolininkai, taigi juos privalu deramai kontroliuoti.
A.Š.: Bet Azijoje susitarta, kad tol, kol daromos labai didelės investicijos, reguliavimas yra sumažinamas. Taip skatinamos didelės investicijos į infrastruktūrą. Šiandien Lietuvoje mes turime per šimtą interneto tiekėjų. 26 tiekėjai yra virtualūs, jie naudojasi mūsų sukurta infrastruktūra.
Europos Sąjungoje reguliavimas ryšių srityje labai stiprus. Yra dešimtys institucijų, kurios mus kontroliuoja ir reguliuoja. Tai brangina mūsų veiklą. Dėl perdėto reguliavimo į ryšių technologijas ateina apie 20 proc. mažiau investicijų. Be to, pastebėjau, kad dažniausiai domimasi tik nacionaliniais žaidėjais, kurie yra dideli, apimantys visą šalį, o mažesnių operatorių kontrolė – minimali. Dėl tokio ES perdėto reguliavimo daug investicijų išplaukia į Aziją.
VEIDAS: Ar per sunkmetį skandinavų investuotojai nenusivylė savo investicijomis į Lietuvą? Juk vis daugiau faktų, kad Lietuvoje jie lėtina apsukas: uždaromi bankų skyriai, mažinamas darbuotojų skaičius.
A.Š.: Viskas priklausys nuo rinkų sąlygų. Žiūrint iš ES perspektyvos, mes esame vienas Šiaurės regionas. O ateityje viską lems makroekonominė perspektyva. Kol kas aš matau tas perspektyvas ir kiti mato. Bet tas matymas tik dvejiem ar trejiems metams į priekį. Namų ūkyje esame pasiekę 70 proc. vartotojų, versle – apie 80 proc. Klausimas, ar tų investicijų bereikia.
O jei kalbėsime apie skandinavų elgesį, tai jei jie trauktųsi, tada daug įmonių būtų parduodama. Bet taip nėra. Bankų verslas turi visą verslo grandinę. Jei didėja bankų veiklos rizika, tai jie mažina savo turimą kapitalą. Jei ES sakoma, kad neleisime skolinti asmeniui, kuris neturi 30 proc. lėšų savo būstui ar projektui, akivaizdu, kad tai sunkina bankų veiklą, ir didesnių investicijų nėra.
Taip, aš matau, kad kai kurie bankai mažina skyrių bei darbuotojų skaičių, ir manau, kad kai kur yra persistengta, perlenkta lazda. Nuo to bankai tikrai neišlošia, o pralošia, nes jie mažina dėmesį klientui. Po kelerių metų pasimatys klaidos, tada vėl teks nemažai investuoti, kad būtų atgautos prarastos pozicijos. Nes gali paaiškėti, kad mažesnis, aktyvesnis bankas didesnius pralenkė.
VEIDAS: Šiuo metu 90 proc. viso interneto srauto Lietuvoje tenka piratinei produkcijai ir pramogoms, o ne kokybiškiems dalykams, asmenybės tobulėjimui. Koks “Teo” požiūris į ACTA siūlomą susitarimą?
A.Š.: Visas pasaulis turėtų susitarti dėl autorių teisių apsaugos. Ir elektra tiekiama geriems dalykams, bet ją galima panaudoti ir blogiems. Mes negalime atsakyti už turinio savininkus, bet į ACTA žiūrime teigiamai. Mes jau turime daug susitarimų su autoriais, turinio savininkais, kurių turinys yra vagiamas. Bet srautas gali keliauti ne tik per mus, bet ir per kitus tinklus. Man pavyzdys yra “Apple” kompanija. Jie sugebėjo sukurti sistemą, kuri turinio savininkams yra priimtina, nes turinio savininkas gauna savo užmokesčio dalį. Aš manau, kad tie, kurie daug šneka apie legalų turinį, nėra tinkamai įvertinę vartotojų poreikių ir jų galimybių.
Mes ar “5 kontinentai”, “Skaidula”, “Alfa komunikacijos” turinio savininkams galėtume kurti galimybę dirbti saugiau. Mes tikrai suprantame, kad turime prisidėti prie autorių turinio saugumo. Bet, tarkime, Vakarų turinys mums dar dažnai neprieinamas dėl mūsų rinkos dydžio. Štai skandinavai bandė nupirkti bent metų senumo Holivudo produkcijos visai savo rinkai, taip pat ir mums, bet paaiškėjo, jog kaina yra tokia, kad tai negali atsipirkti. Kitaip tariant, viską lemia rinkos dydis ir jos mokumas. Be to, turinio savininkai turi suprasti, kad jų kainų politika šiandien taip pat prisideda prie piratavimo.
VEIDAS: Matome, kam internetą naudoja vaikai, ir drįstame teigti, kad tai veda į vaikų degradaciją.
A.Š.: Turiu skaudžiai pripažinti, kad nors kuriame šimtų milijonų vertą interneto tinklą, bet pats savo 9 ir 16 metų vaikams turiu diegti internetą kompiuteryje  ribojančias programas. Jei į jų ateitį nebus investuojama mokant juos gyventi realiame, o ne tik virtualiame pasaulyje, galime padaryti klaidų. Jei vaikas nebeturi laiko bendrauti net su savo tėvais, tada jis nebebus normalus visuomenės žmogus.
VEIDAS: Esate didelės bendrovės vadovas, tad įdomu, kaip vertinate Lietuvos politikų sprendimus įveikiant pastarąjį sunkmetį.
A.Š.: Tenka nemažai dirbti su studentais ir pastebiu, kad beveik visi jie save mato ne Lietuvoje. Didžiulis ir senjorų nusivylimas. Manau, dauguma žmonių apskritai nebesidomi, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime. Nes ir jie patys nėra įdomūs politikams, nebent jų balsai.
Žinoma, šalyje veikia politinės partijos, jos įgyvendina savo interesus, bet man susidaro toks įspūdis, kad jos nesusikalba, ką ir kaip reikia daryti. Nėra visumos. O laukti visiems jau atsibodo.
Keista ir mūsų skolinimosi politika. Iš tiesų, mano manymu, turėtume skolintis ne pravalgymui, o visiems svarbių programų ir projektų vykdymui. Ir ekspertus reikia samdyti ne tada, kai subyra bankai ir tai mums kainuoja milijardus, o prieš tai.
Beje, jei grįšime prie mūsų bendrovės, mes tikrai Lietuvoje investuotume daugiau, bet to daryti niekas neskatina, nes tai apmokestinama. Yra mūsų akcininkų, kurie sutiktų neimti dešimčių ar šimtų milijonų litų dividendų šiemet ar kitais metais, sutiktų tuos pinigus investuoti, tarkim, į tarptautinį duomenų laikymo centrą kurioje nors Lietuvos laisvojoje ekonominėje zonoje, bet jie nėra gundomi. Kitaip tariant, vietoj labai realių lėšų reinvestavimo Lietuvoje užsiimama naujų investicijų paieška nelabai investuotojams palankioje rinkoje.

Kompanijos salary.com duomenimis, 64 proc. Vakarų Europos šalių ir JAV darbuotojų darbo metu lankosi su darbu nesusijusiuose interneto tinklalapiuose.
Nors šis skaičius atrodo didelis, bet jis 10 proc. mažesnis, nei buvo 2008-aisiais. Salary.com ekspertai tai aiškina tuo, kad pastaraisiais metais dėl visuotinio taupymo mažėjo darbuotojų skaičius įmonėse, tad didėjo darbo krūvis ir samdiniams likdavo mažiau laiko akis ganyti interneto svetainėse.
Populiariausia vieta, į kurią laiko užsukti randa 41 proc. darbuotojų, yra socialinis tinklas “Facebook”. 37 proc. nevengia apsilankyti ir karjeros tinkle “LinkedIn”. O 46 proc. respondentų prisipažįsta darbinį kompiuterį naudojantys darbo paieškoms.
Darbdavių turbūt nesužavės žinia, kiek laiko su darbu nesusijusiuose puslapiuose praleidžia jų darbuotojai. Paaiškėjo, kad penktadalis visų prisipažinusių internete savo malonumui praleidžia penkias valandas per savaitę. Na, o patys didžiausi piktnaudžiautojai – 3 proc. apklaustųjų, kurie savo reikalais internete darbo metu pratūno dešimt valandų per savaitę, arba po dvi valandas kasdien.
Vis dėlto įdomiausia tai, kad kuo aukštesnis darbuotojo išsilavinimas, tuo labiau jis mėgsta mintimis nuo darbo nuklysti į savo pomėgius internete. Paaiškėjo, kad internetą savo reikmėms darbo metu naudoja 67 proc. turinčiųjų daktaro laipsnį. Tai darantys prisipažįsta ir 65 proc. magistro studijas baigusių darbuotojų, bet tarp bakalaurų tokių mažiau – 59 proc

Kovo mėnesį susirinkę į Barselonoje vykusią „World Mobile Congress“ parodą, JAV bei kitų šalių mobiliojo ryšio operatorių atstovai tarėsi dėl galimybės įvesti naujus mokesčius klientams, besinaudojantiems interneto pokalbių programomis arba tiesiog intensyviai besinaudojantiems mobiliuoju internetu.

Mat klientai vis dažniau nebesinaudoja didelę pajamų dalį duodančiomis tradicinėmis mobiliosiomis paslaugomis – balso pokalbiais ir SMS žinutėmis, o renkasi interneto pokalbių programas, pvz., „Facebook“, „Skype“ ar „Google Talk“, kurioms reikalingas mobiliojo interneto ryšys.
Norėdami tai padaryti, mobiliojo ryšio operatoriai turės dar atidžiau stebėti, ką vartotojai veikia internete. Speciali įranga, aptikusi, kad mobiliuoju internetu siunčiami balso pokalbiai ar žinutės, blokuos tokią informaciją arba apmokestins ją papildomu tarifu.
„Megabaitas nelygu megabaitui. Todėl kai kuriose rinkose jau pradėjome teikti mobiliojo interneto paketus, leidžiančius ar neleidžiančius naudotis tam tikromis paslaugomis. Jei vartotojui pakanka naršyti tinklalapiuose ar siųstis nuotraukas, jis moka mažiau, o norėdamas naudotis susirašinėjimo ar pokalbių programomis už tą patį duomenų kiekį moka daugiau“, – aiškina „Tele2“ grupės generalinis direktorius Matsas Granrydas.
Europos Sąjungoje panašiems sprendimams reikės gauti Europos Komisijos leidimą, mat gindama vartotojų interesus EK jau ne kartą apkarpė mobiliojo ryšio operatorių mokesčius. Štai ir šiemet vasario pabaigoje Europos Parlamentui pateiktas dar griežtesnis projektas, ribojantis operatorių tarptinklinio ryšio užsienyje kainas. Ar ryšio bendrovėms pavyks susigrąžinti laikus, kai už kelių baitų dydžio SMS žinutę žmonės sutikdavo mokėti vieną litą, parodys laikas.

Šiemet žada užsidaryti paskutinis Vilniuje veikiantis filmų nuomos centras, tačiau alternatyvų, kur galima išsinuomoti kino filmą internetu, Lietuvoje beveik nėra. Žiūrovui, užsimaniusiam pažiūrėti filmą, tačiau nenorinčiam pirkti DVD ar „Blu-ray“ disko parduotuvėje arba eiti į kino teatrą, lieka bene vienintelė galimybė – piratauti.
Tiesa, yra keletas kitų galimybių, iš kurių universaliausia – kompanijos „Apple“ elektroninė parduotuvė „iTunes“. Joje galime ne tik nusipirkti kino filmų, bet ir juos išsinuomoti, deja, abu variantai – ne pagal kiekvieno lietuvio kišenę. Nusipirkti kino filmą „iTunes“ mums kainuos nuo 15 iki 60 Lt, o nuomojantis teks pakloti nuo 10 iki 18 Lt. Be to, norint atsiskaityti už filmus, reikia turėti kreditinę kortelę.
Dar viena alternatyva – kartu su TEO skaitmeninės televizijos „Gala“ paslauga teikiama vaizdo nuoma. Deja, ji prieinama tik TEO klientams, turintiems plačiajuostį interneto ryšį. Videotekoje yra apie 2 tūkst. įvairių vaizdo įrašų, iš kurių tik dalį sudaro kino filmai, – jų nuomos kainos svyruoja nuo 5 ik 10 litų, tačiau yra nemažai ir nemokamų.
Panašią internetinę filmų nuomą, tik siūlančią daug skurdesnį filmų pasirinkimą, turi dar keletas interneto paslaugų teikėjų – „Skynet“ bei „Kava“.

Jau ketvirtus metus festivalis „Kino pavasaris“ kviečia į internetinius kino seansus. Kino mylėtojai dar gali pamatyti nemokamai trumpametražių lietuvių filmų bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pristatomus Vilniaus istorinius fragmentus.

Jau ketvirtus metus festivalis „Kino pavasaris“ kviečia į internetinius kino seansus. Kino mylėtojai dar gali pamatyti nemokamai trumpametražių lietuvių filmų bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo pristatomus Vilniaus istorinius fragmentus.

„Dovanodami internetinius seansus, siekiame, kad „Kino pavasaris“ aplankytų ne tik didžiųjų šalies miestų, kuriuose yra kino teatrai, žiūrovus. Norime, kad ir negalintys atvykti į festivalį pajaustų pavasarį kine,” – apie internetinius seansus pasakoja festivalio „Kino pavasaris“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.

Lietuviškus filmus bus galima žiūrėti apsilankius internetinės televizijos svetainėje www.nubo.tv. Internetiniai seansai dar vyks dvi dienas, iki kovo 24 dienos, du kartus per dieną – prisijungus prie sveainės 12 ir 19 valandomis.

Šiomis dienomis dar bus galima išvysti šiuos lietuviškus filmus:

„Ryba“ (rež. Vytautas Dambrauskas)
Nusikalstamos grupuotės vežama narkotikų siunta buvo pagrobta kitų banditų. Grupuotės bosas kaip tik tą vakarą dalyvauja kassavaitiniame domino žaidime su kitų dviejų grupuočių vadais. Jiems trims susėdus prie stalo, prasideda įtemptas psichologinis žaidimas – kuris iš trijų galėjo prisidėti prie pagrobimo?

„Sudie, žiaurus pasauli“ (rež. Andrius Paškevičius)
Siaučiant vadinamojo kiaulių gripo pandemijai, vaikinas nusprendžia, kad mirs ir pradeda ruoštis savo laidotuvėms. Tačiau „visam gyvenimui prabėgant pro akis“, jis prisimena, jog paauglystėje išgyveno daug didesnę „katastrofą“…

„O kas?“ (rež. Saulė Norkutė)
Keturioms merginoms keliaujant automobiliu ima dėtis keisti dalykai – netikėtai prabudusi gamta įvairiais būdais siekia jas pasiglemžti. Merginos priešinasi, tačiau ilgainiui suvokia, jog vienintelė išeitis – pasiduoti jai ir tęsti kelionę kitaip. Šis trumpametražis poetinis filmas su animuotais intarpais yra laisva audiovizualinės poezijos grupės „Avaspo“ ir Gabrielės Labanauskaitės kūrinio „O kas?“ interpretacija.

„Sublimuojanti metamorfozė“ (rež. Arūnas Eimulis)
Kūrimas be siaubo, džiunglės be įkandimų, naktys be košmarų. Ne, menininko įsitikinimų neprivers atsižadėti net mirtis, neatsisakys jis ir įsitikinimo, kad tik jis vienas valdo substanciją, pajėgią sutramdyti siaubą ir pakeisti tautos likimą. Filmas vaizduoja trijų modernių menininkų meilės istoriją.

Susisiekimo ministerijos įgyvendinamas projektas „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtra“ įtrauktas tarp dvylikos gerosios praktikos pavyzdžių, pristatytų Europos Komisijos užsakymu parengtame „Plačiajuosčio ryšio projektų įgyvendinimo vadove“. Be Lietuvos, šiame vadove analizuojami trys Italijos, po du Švedijos ir Prancūzijos bei po vieną Danijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ir Suomijos projektą.
Pasak Susisiekimo ministerijos kanclerio Tomo Karpavičiaus, plačiajuosčio interneto laidai Lietuvoje į greitesne perdavimo sparta pasižyminčius šviesolaidinius buvo pradėti keisti gana neseniai – RAIN projektas pradėtas plėtoti 2005 m., todėl šis pripažinimas svarbus ir džiuginantis.
Įgyvendinant RAIN-1 sukurta plačiajuosčio interneto ryšio infrastruktūra, jungianti 467 šalies kaimiškąsias seniūnijas su savivaldybėmis, taip pat – su 330 mokymo įstaigų. Šviesolaidinis internetas pasiekė daugiau nei 300 tūkst. gyventojų.
2010–2011 m. įgyvendinant projektą RAIN-2 nutiesta daugiau nei 4600 km šviesolaidinių kabelio linijų daugiau nei 300 seniūnijų. Iš viso numatyta nutiesti 4800 km kabelinių šviesolaidžio linijų, kurios pasieks daugiau kaip 770 šalies miestelių ir kaimų.
Palyginti su 2001 m., interneto naudotojų Lietuvoje padaugėjo aštuonis kartus. Planuojama, kad besinaudojančiųjų informacinėmis bei ryšių technologijomis ir toliau gausės – iki 2013 m. galimybę naudotis modernaus plačiajuosčio interneto ryšio paslaugomis turės 98 proc. Lietuvos gyventojų.
EK parengtas vadovas skirtas ES šalims, kurios planuoja įgyvendinti plačiajuosčio ryšio projektus. Jame apžvelgiami projektų investiciniai ir valdymo modeliai, problemos bei gauti rezultatai. Tikimasi, kad įžvalgos, pateiktos iš dvylikos geriausių projektų, bus puikus informacijos ir patirties šaltinis, kuris padės ES narėms parengti ir įgyvendinti kokybiškus, ES tikslus atitinkančius ir efektyvius projektus.

Internetu tiesiogiai transliuojamų televizijų vadovai džiūgauja dėl didėjančio žiūrovų skaičiaus, o tokių transliacijų pasiūla sparčiai plečiasi.

Pavyzdžiui, tiesiogines TV transliacijas internetu per savaitę žiūri apie 140 tūkst., arba 10,7 proc., Lietuvos interneto vartotojų, jei atsižvelgsime į tai, kad, Statistikos departamento duomenimis, internetu bent kartą per savaitę naudojasi 45 proc. šalies gyventojų. Be to, internautai per savaitę į kompiuterius parsisiunčia apie 700 tūkst. TV laidų įrašų.
Priminsime, kad šiuo metu tiesiogines TV transliacijas internetu siūlo LRT (tiesiogiai transliuojami kanalai LTV, LTV2, „LTV World“), o nuo sausio pabaigos – ir „Lietuvos ryto“ televizija internete „tv.lrytas.lt“. Parsisiųsti TV laidų įrašus ir juos žiūrėti internetu siūlo dar daugiau žiniasklaidos priemonių, nes, be minėtų dviejų televizijų, vaizdo įrašus internetu peržiūrėti gali ir „Delfi TV“, „TV3play“ ar dalies LNK laidų žiūrovai.
„Vis dėlto televizija internete nepakeis televizijos per televizorių“, – pripažįsta „Lietuvos ryto“ televizijos direktorius Edmundas Jakilaitis. Jis neabejoja, kad jei namie yra ir televizorius, ir internetas ar kitas televizijai žiūrėti tinkamas įrenginys, žmogus televiziją vis tiek žiūrės per televizorių. Tačiau transliacijos internetu labai svarbios tuomet, kai kito būdo žiūrėti televizijos laidą nėra. „Pavyzdžiui, darbe, konferencijoje ar kelionėje, kai svarbu matyti laidą, transliacija internetu nepamainoma“, – teigia E.Jakilaitis.

Kiekvieną mėnesį internetu naudojasi beveik 2 milijonai Lietuvos gyventojų (Gemius tyrimas, 2012 01 mėn.), Lietuva yra 6-oje vietoje pasaulyje ir 1-oje vietoje Europoje pagal interneto spartą, mūsų šalyje yra užregistruota virš 140 tūkst. skirtingų adresų su .lt galūne. Tačiau pagal internetinei reklamai skiriamus biudžetus (skaičiuojant biudžeto dalį vienam gyventojui) vis dar esame vieni paskutinių Europoje.

Kodėl taip yra? Priežasčių yra daug – atėjęs sunkmetis, neaiški situacija rinkoje, įvairūs techniniai klausimai. Didieji reklamos rinkos žaidėjai keičiasi lėtai, reklamos užsakovams dar palyginus nesenai įsisavinus TV reklamos naudą, dabar tenka aiškintis naujus terminus, susijusius su internetine reklama.

CPC, CPA, CPM, Reach ir kiti terminai – jei žinote ką jie reiškia, tuomet esate vienas iš maždaug 1000 žmonių Lietuvoje. Vidutiniškai tiek žmonių dalyvauja kasmet vykstančioje interneto konferencijoje “Login”. Kita priežastis – internetinės reklamos užsakymo procesas. Paprastai užsakymą priima reklamos agentūra, reklamos planą paruošia media planuotojai, reklama užsakoma per internetinės reklamos tinklus, kurie bendrauja su tinklalapių savininku, reklamos gamybą atlieka kūrybinė agentūra. Šis procesas užima nemažai laiko, taip pat išauga reklamos užsakymo kaina.

Greičiausiai atsiperkantis, tačiau techniškai sudėtingiausias reklamos būdas – svetainės optimizavimas paieškos sistemoms (SEO). Šis technologinis sprendimas Lietuvoje stipriai populiarėja, tačiau labai svarbu teisingai išsirinkti šios srities specialistus. Taikant juodąsias optimizavimo technologijas jūsų tinklalapis vieną mėnesį gali patekti tarp populiariausiųjų sąrašų, tačiau kitą mėnesį – būti visiškai pašalintas iš paieškos sistemos rezultatų.

Jei esate smulkus ir vidutinis reklamos užsakovas, o reklamuotis norite dabar pat, galite naudotis savitarnos tinklais (Google Adsense, AdClick.lt). Per šias sistemas užsakius reklamą, ji iš karto patalpinama keliuose šimtuose tinklalapių. Jei jums svarbus tiesioginis bendravimas su savo klientais, nepamirškite reklamos Facebook tinkle. Tačiau tam tikrų techninių žinių jums vis dėl to prireiks.

Jei norite greito ir paprasto reklamos užsakymo, taip pat jums yra svarbu, kur tiksliai yra rodoma jūsų reklama, tuomet išbandykite AdBox.lt paslaugas. Naudodamas AdBox.lt įrankius, tinklalapio savininkas gali tiesiogiai parduoti reklamos plotą lankytojams – savo svetainės lankytojus akimirksniu paversti reklamos užsakovais. Užsakovas moka tik už dienas, kai reklama yra rodoma tinklalapyje. Užsakymo procesas trunka keletą minučių, o reklamą jau galima užsakyti beveik 300 lietuviškų tinklalapių, nuo supermama.lt iki nišinių tinklaraščių (radiocool.lt, racas.lt ir k.t.).

Jei jūsų internetinei reklamai skiriamo biudžeto suma per mėnesį viršija 2000 Lt, tuomet rekomenduotina kreiptis į reklamos agentūrą. Beveik visos šiuolaikinės reklamos agentūros turi “Digital” skyrius, kurie gali pasiūlyti kompleksinius sprendimus. Agentūros atliks visą darbą, taip pat pasiūlys priimtiną nuolaidą.

Elektroninės komercijos projektą be reklamos būtų galima prilyginti su parduotuvės atidarymu vidury Labanoro girios. Kad ir kokia graži jį bebūtų, jei apie ją niekas nežinos, parduotuvė klientų nesulauks. Tad jei artimiausiu metu ketinate pradėti reklamuotis internete, išsirinkite tai, kas jums labiausiai tinka.

Darius Bereika

Remiantis naujausios „PwC“ atliktos apklausos duomenimis, net 53% pasaulio vartotojų vis labiau linkę apsipirkti internetu. Net penktadalis (22%) apklaustųjų pirmąjį savo pirkinį įsigijo per praėjusius metus, o tai rodo šiuo metu vis labiau populiarėjančią internetinio apsipirkimo paslaugą.

Atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 7 tūkst. respondentų iš įvairių pasaulio šalių, pastebėta, jog vartotojai internete perka vis dažniau. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje žmonių, perkančių internete bent kartą per savaitę, šiais metais kiekis išaugo 14%, lyginant su tokiu pat laikotarpiu 2010-aisiais.

„Interneto parduotuvės populiarėja, tačiau patenkinti keleto šalių vartotojų poreikius darosi vis sunkiau naudojant tik vieną internetinį tinklapį ir tiekiant siaurą produktų asortimentą. Nebent kaip „Amazon” vartotojams galite pasiūlyti itin platų pasirinkimą arba kaip „Apple” –  parduodate unikalų ir pasauliniu mastu patrauklų produktą“, – teigia „PwC” konsultacijų partneris Lietuvoje Vidas Venckus.

Apklausa parodė, jog įvairiose šalyse apsipirkimo internetu įpročiai skiriasi – Kinijos vartotojai internete apsipirkinėja beveik 4 kartus dažniau negu kai kurie europiečiai. Net 70% Kinijos vartotojų internete apsiperka bent kartą per savaitę palyginus su 40%  JAV ir 20% Olandijos, Prancūzijos ar Šveicarijos vartotojų.

Pagrindiniais apsipirkimo internetu privalumais respondentai įvardino galimybę pirkti visą parą (28%), geresnių pasiūlymų ir pigesnių prekių pasiūlą (25%) ir tai, kad internetu apsipirkti yra ne tik greičiau (18%), bet  ir paprasčiau (11%) nei parduotuvėje.

Priežastys, darančios įtaką elektroninių parduotuvių populiarumui skirtingose šalyse, yra gana įvairios. Vartotojai Jungtinėje Karalystėje dažniausiai renkasi tas elektronines parduotuves, kurios sudaro galimybę asmeniškai atsiimti internetu pirktas prekes parduotuvėje, tuo tarpu JAV pirkėjams –  svarbu  prekės grąžinimo galimybės.

Nemokamo prekės grąžinimo ir greito pristatymo paslauga yra svarbiausia pirkėjams Vokietijoje, tačiau visiškai nereikšminga prancūzams. Jie naudojasi tik ypatingais  pasiūlymais interneto parduotuvėse. Kinijos ir Honkongo pirkėjai pirmenybę teikia taikomoms nuolaidoms.

Tyrimas parodė, jog socialinė žiniasklaida daro vis didesnę įtaką vartotojų sprendimams pirkti. Vienas iš trijų respondentų kasdien naudojasi bent vienu socialinės žiniasklaidos kanalu apsipirkimui (pvz. Twitter).

Net 44% respondentų Honkonge, 40% Kinijoje, 32% JAV ir 20 % Jungtinėje Karalystėje seka  mėgstamų prekių ženklų pasiūlymus socialiniuose tinkluose. Apklausos duomenimis, net 90% Kinijos respondentų socialine žiniasklaida naudojasi dažniau nei kitų šalių respondentai.

Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei, „Delfi“ vyr. redaktorei

VEIDAS: Jau netrukus portalas „Delfi“ planuoja paleisti lenkišką versiją. Anksčiau esate paleidę ir jau įsukę rusiškąją. Ko šiais projektais siekiate ir kokius tikslus sau keliate?
M.G.B.: „Delfi“ yra lyderiaujantis portalas Baltijos šalyse. Lietuvoje rusiškas variantas atsirado šiam projektui pasiteisinus Latvijoje ir Estijoje – ten jie buvo sukurti anksčiau nei pas mus. „Delfi“ padaliniai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje glaudžiai bendradarbiauja ir keičiasi informacija, dalijasi turiniu. Visose trijose šalyse rusiškos portalo versijos pasiteisino, ypač Latvijoje, ir tai natūralu, nes ten rusų tautinė mažuma didžiausia.
Na, o lenkiškas „Delfi“ projektas Lietuvoje gimė, neslėpsiu, po to, kai pastaraisiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai pasiekė kritinę ribą ir mažumų klausimai iškilo visu aštrumu. Atrodo, šios problemos nebus greitai išspręstos, taigi nenuslops. Žinodami, kad lenkų tautinė mažuma Lietuvoje didesnė nei rusų, ir nusprendėme paleisti lenkišką portalą. Jau turime jam ir redaktorių. Planuojame, kad šiame portale būtų skelbiami ne tik lietuviškų „Delfi“ tekstų vertimai, bet ir originalūs straipsniai, taip pat ieškosime bendradarbiavimo formų su kokybiška Lenkijos žiniasklaida. Na, o pradiniai tikslai – kad šį lenkišką portalą per mėnesį apklankytų 75 tūkst. unikalių vartotojų. Taip pat viliamės pritraukti lenkų įmonių reklamos ir planuojame, kad taip šis portalas galėtų išsilaikyti.
VEIDAS: Kokią reakciją sukėlė tokie jūsų planai ir siekiai Lietuvoje bei Lenkijoje? Ar patyrėte spaudimą iš vietos lenkų ir jų žiniasklaidos?
M.G.B.: Dar net nepradėtas šis projektas jau sulaukė didelio tiek vietos, tiek Lenkijos lenkų susidomėjimo. Į mus jau kreipėsi įvairūs lenkų fondai, siekdami bendradarbiauti ar ieškodami partnerystės formų, taip pat apie mus teiraujasi nacionaliniai Lenkijos dienraščiai, tarkime, „Gazeta Wyborcza“. Žinoma, sulaukėme ir kritikos: Lietuvos lenkų vietos žiniasklaidoje šia tema pasirodė nemažai spekuliacijų. Taigi mes jau dabar suprantame, kad lenkiška „Delfi“ versija bus sudėtingas projektas, tikrai ne visiems patiks, kad į Lietuvos lenkų problemas bus bandoma pažvelgti ramiai ir be isterijos, bet tokių veikėjų nėra daug. Daugelis Lietuvos lenkų yra protingi, išsilavinę žmonės ir jiems trūksta kokybiškos žiniasklaidos, todėl nemanau, kad jie boikotuos lenkiškąjį „Delfi“. O įtampos ir nesutarimų kurstytojai anksčiau ar vėliau vis tiek pralaimi.
Dar norėčiau pabrėžti, kad lenkiškajame projekte mes nebandysime šios tautinės mažumos kažkaip indokrinuoti ar auklėti, tiesiog stengsimės pateikti daugiau įvairių požiūrių. Na, o jei šiuo portalu pavyks kažkiek prisidėti prie Lietuvos ir Lenkijos santykių pagerinimo, bus apskritai puiku.
VEIDAS: Bet šiuo savo projektu jūs kasatės po Lietuvos lenkų žiniasklaidos pamatais, tad ji jums trukdys visomis išgalėmis.
M.G.B.: Mes tai suprantame. Tiesą sakant, nė vienas naujas „Delfi“ projektas nebuvo sutiktas išskėstomis rankomis, bet mes juos pramušėme. Tą patį darysime ir šį kartą: ištyrėme rinką ir judėsime į priekį. Internetinis verslas tuo ir geras, kad yra labai lankstus, ir gali atsižvelgti į skaitytojų poreikius, nes matai, ką jie skaito, ko nori, kam nepritaria.