Tag Archive | "interpolas"

Interpolas svastikos voratinklyje

Tags: , ,



1936–1946 m. naciai ilgam suniokojo Interpolo reputaciją. Istoriniai dokumentai liudija, kad buvęs Interpolo prezidentas organizavo didžiausią praėjusio amžiaus svetimos šalies pinigų padirbinėjimo operaciją.

Įžengusi į pirmąjį XX a. dešimtmetį Europa pastebėjo, kad visame žemyne plinta naujos nusikaltimų formos. Kaip priešnuodį šiam reiškiniui siūlyta įsteigti tarptautinę policiją, tačiau įgyvendinti šią svajonę sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Tik jam pasibaigus, 1923 m. rugsėjį policininkai iš 20-ies šalių Vienoje 2-ojo kriminalinės policijos kongreso metu įsteigė tarptautinę policiją – Tarptautinę kriminalinės policijos komisiją.
Svarbu tai, kad Lietuva tapo trečiąja pasaulio valstybe (po Vokietijos ir Danijos), pripažinusia Interpolą. 1934–1940 m. kriminalinės policijos viršininkas Petras Pamataitis buvo Lietuvos atstovas šioje komisijoje, o nuo 1935 m. – jos viceprezidentas.
Per daugelį gyvavimo metų Interpolas nemažai prisidėjo prie kovos su nusikalstumu visame pasaulyje. Bet jo istorijoje būta ir juodų laikotarpių, kai jo veikla ir principai buvo tarsi apversti žemyn galva: informacija, patirtis bei archyvai buvo naudojami visiškai priešingiems tikslams.
Priminsime, jog 1934 m. Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos nariai nusprendė, kad ateityje jos prezidento postą galės užimti tik Austrijos atstovas. O tai nulėmė Interpolo priklausomybę nuo politinės padėties Austrijoje. Be to, kai rinkimus Vokietijoje laimėjo Vokiečių nacionalinė socialistų darbininkų partija (NSDAP), vokiečių kriminalinės policijos delegatus Interpole pakeitė Vokietijos slaptosios valstybės policijos (gestapo) atstovai. Tuo buvo šiurkščiai pažeisti komisijos įstatai, kuriuose pabrėžta, kad tai – kriminalinės policijos organizacija.
1938 m. Vokietija ir Austrija susivienijo į vieną valstybę. Netrukus Austrijos policijos prezidentas buvo nušalintas nuo pareigų ir į jo vietą paskirtas SS oberfiureris Otto Steinhauslis. Taip Interpolas gavo naują prezidentą, o gestapas – galimybę vykdyti savo politiką šioje organizacijoje. Netrukus gestapui atsivėrė visi Interpolo archyvai.

Galimybė naudotis Interpolo archyvais

1940 m. birželį Interpolo nariams buvo išsiuntinėtas aplinkraštis, kuriame skelbiama, kad vokiečių saugumo policijos vadovas turi perimti Interpolo prezidento funkcijas. Aplinkraštis priminė ultimatumą: valstybėms buvo siūloma per tris savaites atsakyti raštu, o laiku negavus atsakymo bus laikoma, kad valstybė pasiūlymui pritaria. Šis aplinkraštis buvo išsiuntinėtas beveik 30-iai pasaulio šalių, tuo metu priklausiusių Interpolui.
Teigiamai atsakė 15 valstybių iš 46-ių, tuo metu priklausiusių Interpolui. Taigi būtinų dviejų trečdalių Interpolo narių balsų nesurinkta. Negauta atsakymo ir iš Lietuvos, kuri tuo metu jau buvo okupuota rusų bolševikų. Nekreipdama dėmesio į šiuos “nesklandumus”, 1940 m. rugpjūtį vokiečių spauda paskelbė, kad Interpolo prezidentu “išrinktas” Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (RSHA) viršininkas Reinhardas Heydrichas. Tiesa, šiame poste jis išbuvo neilgai, nes 1942 m. anglai surengė pasikėsinimą, per kurį R.Heydrichas žuvo.
Naujuoju RSHA šefu buvo paskirtas SS obergrupenfiureris Ernstas Kaltenbruneris, automatiškai tapdamas Interpolo prezidentu, jau paskutiniuoju Trečiojo Reicho atstovu šiame poste.
Čia kyla klausimas: kodėl Trečiojo Reicho vadovai taip atkakliai siekė Interpolo vairo? Pasirodo, pagrindinis jų tikslas buvo pasinaudoti Interpolo sukauptomis dosjė. Vokiečių policijai atiteko tarptautinių nusikaltėlių kartoteka, kurioje buvo įregistruota apie 3500 vagių profesionalų, sukčių, plėšikų, žudikų, daugiau kaip 2000 pinigų padirbinėtųjų bei 5500 narkotikų pardavėjų.

Amžiaus pinigų padirbinėjimo operacija

Šiandien tai atrodo kaip nonsensas, bet per Antrąjį pasaulinį karą vokieičiai tarptautiniams nusikaltėliams, tai yra pinigų padirbinėjimo meistrams, netgi parūpino darbo. Tai yra minėta RSHA įsteigė pinigų padirbinėtųjų centrą, vadinamąją “grupę F-4″. Ši grupė turėjo parengti matricas netikriems Anglijos svarams spausdinti. Su šia užduotimi pinigų padirbinėtojų centras susitvarkė per septynis mėnesius.
Pasirodo, sunkiausia buvo pagaminti popierių, kuris būtų visiškai panašus į tą, kurį anglai naudojo banknotams spausdinti. Dėl to buvo pastatyta netgi specialaus popieriaus gamykla. Po kruopščių tyrimų prieita išvada, kad pagrindinė medžiaga banknotams gaminti turi būti be cheminių priemaišų išausta lino drobė, tačiau Vokietijoje tokios nebuvo galima rasti. Specialios grupės jos aptiko Turkijoje, bet vis dar nepasisekė išgauti blizgesio, būdingo angliškajam originalui. Galop “grupės F-4″ specialistai padarė išvadą, kad Anglijos popieriaus gamykla naudoja ne naują, o jau naudotą lino drobę. Todėl ją plėšydavo į gabalus, kurį laiką ja valydavo dirbtuvių patalpas, paskui plaudavo ir gamindavo popierių. Toks popierius jau nė kiek nesiskyrė nuo tikrojo.
Lygiai taip pat vokiečių pinigų padirbinėjimo centras sėkmingai nukopijavo svarų sterlingų vandens ženklus, o 1940-ųjų pabaigoje R.Heydrichas jau galėjo džiaugtis pirmaisiais netikrais Anglijos pinigais.
Zachsenhauzeno konclageryje šalia komendantūros buvo įkurta “mažoji stovykla”, 18-ojo ir 19-ojo bloko barakai gerokai skyrėsi nuo visų kitų. Pro baltais dažais užtepliotus langus neįmanoma buvo įžiūrėti, kas daroma viduje. Kai kurie ten esantys darbuotojai ant rankovių mūvėjo raištį su užrašu “Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos speciali komanda”. Šioje Zachsenhauzeno spaustuvėje buvo pagaminta 8,9 milijono kupiūrų, o tai 134,6 mln. svarų sterlingų suma. Palyginkime: bendras Anglijos banko aukso fondas, kuriuo buvo padengiama apyvartoje esančių pinigų vertė, 1933 m. sudarė 137 mln. svarų sterlingų. Taigi vokiečiai falsifikatų pagamino tik 2,4 mln. svarų mažiau.
Priminsime, kad Antrojo pasulinio karo pradžioje keičiant pinigus vienas Anglijos svaras sterlingų prilygo 20,4 reichsmarkės (RM). Tačiau per karą Vokietijos valiutos vertė neutraliose šalyse taip krito, kad už anglų svarą tekdavo mokėti keturiasdešimt ir daugiau reichsmarkių. Taigi milijonai faksifikuotų svarų vokiečiams buvo tiesiog išsigelbėjimas ir didžiulė paspirtis.
Čia dar kartą svarbu atkreipti dėmesį, kad šios pinigų padirbinėjimo operacijos, pavadintos “Bernhard” pavadinimu ir palaimintos Adolfo Hitlerio, iniciatorius bei vadovas buvo Interpolo prezidentas R.Heydrichas. Tad jau maža bepasakyti, kad nuo kovos su kriminaliniais nusikaltėliais Interpolas labai nutolo.
Ir taip buvo ne tik šiuo atveju: A.Hitleris Interpolo archyvus ir juose surašytus nusikaltėlius bei tarptautinius susivienijimus panaudojo maksimaliai efektyviai, tik dažniausiai juodiems darbams. Dėl to 1936–1946 m. Interpolui buvo suduotas didžiulis smūgis, jo autoritetas ir pasitikėjimas juo krito praktiškai iki nulio.

Gerai reputacijai atkurti prireikė dešimtmečių

Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m., Briuselyje įvykusi konferencija atgaivino įprasto Interpolo veiklą. Tuoj pat buvo priimtas naujas statutas, o komisijos buveinė perkelta į Paryžių. Pavadinimas “Interpol” buvo priimtas kaip telegrafinis komisijos buveinės adresas. Per pastaruosius 65 metus Interpolui, nors ir iš lėto, pavyko susigrąžinti gerą vardą.
Dabar šios su tarptautiniu nusikaltamumu kovojančios pasaulinės organizacijos būstinė palaiko ryšius su viso pasaulio policijos struktūromis. Šiandien Interpolui priklauso 188 šalys narės. Aprūpinti moderniausiomis paieškos ir tyrimo priemonėmis, Interpolo pareigūnai ir informatoriai naudojasi šimtų tūkstančių nusikaltėlių duomenų bazėmis ir dirba bei informaciją teikia 24 valandas per parą.
Pirmenybę ši organizacija teikia kovai su terorizmu, korupcija, organizuotu nusikalstamumu, prekyba žmonėmis, nelegalia prekyba narkotikais, nelegalia migracija, kontrabanda ir reagavimui į kitus šiuolaikinius saugumo iššūkius, tokius kaip nusikalstamumas informacinių technologijų bei telekomunikacijų srityje.
Priminsime, kad Lietuva, atkūrus nepriklausomybę, į Interpolą pasiprašė priimama 1991 m. lapkritį, tai yra lygiai prieš 20 metų. Netrukus šis jos prašymas buvo patenkintas. Pakartotinai įstojusi į šią organizaciją ir tapusi 158-ąja jos nare, Lietuva privalėjo įkurti nacionalinį biurą, kuris tuoj pat buvo pradėtas formuoti. Oficialiai jis buvo įkurtas 1991 m. lapkričio 30 d.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...