Alejandro Chafuenas

Nauja tendencija – verslininkai eina į valdžią: ką tik Donaldas Trumpas laimėjo prezidento rinkimus, verslo magnatai perima valdžią ir kitur, tai pat ir Lietuvoje, kur Seimo rinkimus laimėjo partija, vadovaujama turtingo verslininko. Ką tai žada ar kokių pavojų kelia pasauliui? Aiškinamės ir globaliau į pasaulio ateitį žvelgiame su žinomu JAV ekonomistu Alejandro Chafuenu.

– Ekspertai pastaruoju metu kalba apie politikoje kylančią populizmo bangą, galios santykių tarp elito ir rinkėjų transformaciją. Kaip jūs, kaip ekonomistas, žvelgiate į tai?

– Manau, kad populizmas yra pavojus, kurį XXI a. matome beveik visose visuomenėse. Tai yra pavojus, galintis nuvesti į manipuliavimą galia, o Jungtinės Valstijos buvo pastatytos remiantis galios padalijimu: tas, kas turi galią, ja neturėtų piktnaudžiauti. Todėl tikiuosi, kad JAV institucinė sistema apsaugos nuo kai kurių D.Trumpo instinktų, galinčių sukurti didelių problemų ateityje.

Kita vertus, žiniasklaida bando piešti D.Trumpą kaip populistą, bet manau, kad kita pusė yra labiau populistinė. D.Trumpui nelabai rūpėjo ta populisto etiketė, o štai Barackas Obama neseniai savo kalboje sakė, kad tai jis yra populistas, – jam rūpi žmonės, jų sveikatos apsauga, algos didinimas ir nemokamas aukštasis išsilavinimas.

– D.Trumpas – ne vienintelis JAV prezidentas, kuris prieš juo tapdamas užsiėmė verslu, tačiau bene pirmasis, kuris atėjo į valdžią iškart, be realios valstybės valdymo patirties. Verslininkas vadovo kėdėje nėra netikėta, tačiau kartu nėra ir labai įprasta. Kaip, jūsų manymu, jam seksis?

– Tokių pavyzdžių turite ir jūs Europoje – prisiminkime Silvio Berlusconi. Lotynų Amerikoje galima prisiminti Sebastianą Pinerą, vieną labiausiai sėkmės lydimų Čilės verslininkų, kuris neseniai buvo šalies prezidentas ir gali būti, kad bus išrinktas prezidentu dar kartą. Pagal rodiklius, jis darbą atliko tikrai gerai, tačiau jam buvo priekaištaujama, kad jo valdymo laikotarpiu nebuvo sumažinta nelygybė. Yra ir kitas pavyzdys tose pačiose JAV – Michaelas Bloombergas, kuris buvo Niujorko meru ir nuveikė neblogą darbą.

Tačiau, žinoma, D.Trumpui tai bus iššūkis, nes valstybė skiriasi nuo privataus sektoriaus. Tarkim, noriu pastatyti tokį pastatą ir pastatau, nenoriu daryti to ar ano, ir to nereikia daryti. Versle nebūtina pirkti už pigiausią kainą ar daryti visko pagal logiškas taisykles, jei turi verslo instinktą.

Todėl, manau, bus įdomu pasižiūrėti, kaip jis prisiderins prie biurokratijos, taip pat kas bus tie žmonės, kuriuos jis pasirinks, – tai bus svarbiausia. Kol kas galiu tik džiaugtis jo pasirinkimais formuojant komandą.

Mes turime ir vieną pavyzdį iš mano gimtosios Argentinos: ponas Mauricio Macri yra Argentinos prezidentas. Jis nebuvo stambus verslininkas, nes pats buvo verslininko, „Fiat“ prezidento, sūnus. Jis išmoko valdyti būdamas Buenos Airių meru, o dabar daugelis iš jo to meto komandos dalyvauja valstybės valdyme.

– Ar galėtume spėti, kad verslininkų tapimas politikais taps vis populiaresnis?

– Manau, kad kai kurie žmonės, įkvėpti D.Trumpo sėkmės, stengsis kopijuoti jį ar net kopijuoti tai, kas vyksta JAV, todėl kai kurie verslininkai iš tiesų gali pradėti tiesiogiai siekti politinės galios. Vis dėlto nemanau, kad tokių bus daug, nes politika nėra lengvas darbas.

– Tačiau gali atsitikti taip, kad išrinkti verslininkai valstybėje pradės tvarkytis kaip nuosavoje įmonėje, tarsi saugodami asmeninį verslą. Pavyzdžiui, D.Trumpas planuoja numatyti didesnius mokesčius prekėms iš Meksikos ir Kinijos, priešinasi prekybos sutartims.

– Mano nuomone, tai pavojinga – realus pavojus, kad D.Trumpas pats norės rinktis laimėtojus ir pralaimėtojus. Tačiau labai įdomu, kad bent du D.Trumpo finansiniai patarėjai yra laisvosios prekybos propaguotojai, pavyzdžiui, Stephenas Moore’as visą laiką buvo vienas iš ekonomistų, pasisakančių už imigraciją.

Manau, kad iki šiol Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA) sukūrė daug privalumų, ne tik ekonomiškai, bet ir kultūriškai sujungdama Kanadą, Meksiką ir Jungtines Valstijas. D.Trumpo išrinkimas labai siutina Meksikos elitą, jie priešinasi jo planams, ir tikiuosi, kad jis sušvelnins savo požiūrį.

JAV nereikalinga didelė revoliucija, tačiau reikalingi dideli pokyčiai, kad pakeistume kursą. Labai svarbu išlaisvinti rinką ir sukurti mažiau kliūčių į ją patekti, ypač ten, kur gyventojai ne tokie turtingi ar išsilavinę. Turiu omenyje reguliavimų kiekį, ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Neseniai buvau Lenkijoje, kurioje kasmet parašoma apie 30 tūkst. lapų naujų reguliavimo nurodymų. Verslas nespėja pagal jų tempą, lieka formalumai ir biurokratinė painiava. Todėl mano siūlymas – mažiau reguliavimo, mažinti mokesčius, išlaikyti laisvąją rinką, ir tuomet JAV galės augti sparčiausiai per pastaruosius metus.

Vėlgi, aš mėgstu laisvę, tačiau manau, kad radikalūs pokyčiai, vedantys į nežinomybę, yra pavojingi. Vis dėlto truputį daugiau nerimo kelia tempas, kuriuo institucijos gali keisti visuomenę.

– Vienas tokių dalykų, keičiančių ir jau pakeitusių visuomenę, yra internetas, kuris paspartino, tarkime, tą pačią dalijimosi ekonomiką. Jos privalumai – lengvas prisijungimas, nedaug taisyklių, lankstus vartotojų dalyvavimas. Skamba kaip geras pavyzdys, kurį laisvosios rinkos gerbėjai turėtų itin mėgti?

– Taip, tačiau norint išspręsti visas visuomenės problemas to nepakaks. Dalijimosi ekonomika yra puikus įrankis padėti vargingiau gyvenantiesiems. Pavyzdžiui, galite išnuomoti savo mažą namą per „Air BnB“ sistemą. Taip daro ir mano sūnus, kurio nuolatinės pajamos nėra didelės, o tai jam leidžia uždirbti ir jaustis gerai, kad uždirba teikdamas paslaugą.

Tačiau kartais reikia būti kūrybiškesniems norint padėti žmonėms, kurie buvo įpratę prie senos sistemos, ir kartu išlaikyti lygybės principą, kuris, manau, yra kertinis. Jūs turbūt girdėjote, kad atsiradus vartotojų taksi tinklams kiti vairuotojai ar taksi savininkai sako: „Ei, šitiems žmonėms taikoma mažiau taisyklių nei mums.“ Manau, kad tiesiog taip pat reikėtų sumažinti kaštus ir vadinamiesiems tradiciniams verslams.

Aš pats esu didelis dalijimosi ekonomikos produktų vartotojas, tačiau kartu man rūpi etika ir nelygybė, sukuriama naudojant netolygų ekonominių laisvių paskirstymą. Tradicinėje rinkoje yra labai daug apribojimų. Pavyzdžiui, finansų rinkose praktiškai tik bankai gali išpildyti visus reikalavimus. Didžiausi JAV bankai turi apie tūkstantį advokatų – kas gali sau tai leisti?

Bet technologijos pagrindinių pasaulio problemų neišspręs, jei nepakeisime žmonių mąstymo, kad tai jie yra atsakingi už savo išsilavinimą ir negali visko tikėtis gauti iš valstybės.

– Vis dėlto dalijimosi ekonomika dažnai atkreipia dėmesį į tai, kad galima tiesiog efektyviau paskirstyti jau turimus išteklius. Kartais kyla įspūdis, kad galbūt nereikia stengtis augti bet kokia kaina, – užtektų tik paskirstyti tai, ką pagaminame?

– Aš labai gerbiu žmones, kurie sako: gerai, man jau užteks, aš nebenoriu augti. Tačiau dar labiau gerbiu ir žaviuosi tais žmonėmis, kurie savo vaisius nori padauginti. Aš pats anksčiau buvau agnostikas, ateistas, vėliau tapau krikščioniu. Pradžios knygoje praktiškai taip ir sakoma: būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją.

Žmonių problema yra ta, kad jie kartais mano, jog ekonomiką reikia vertinti kaip duotybę, kaip pyragą ir koncentruotis į paskirstymą. Tačiau pyrago dydis nepriklauso nuo to, kaip mes jį dalysime. Jeigu žmogus, kuris pagamina daugiau, turi mokėti baudas, o tas, kuris pagamina mažiau, gauna daugiau privalumų, turėsime visuomenę, kuri ne tik neauga, bet pradeda trauktis. Ir tuomet blogiau bus visiems. Todėl aš manau, kad visuomet turi būti augimo potencialas. Aišku, reikia gerbti įstatymus.

– Po pastarųjų rinkimų pasigirdo kalbų, kad dėl D.Trumpo pergalės apie atsiskyrimą nuo JAV gali svarstyti Kalifornija. Tai tradiciškai demokratus remianti valstija, be to, regis, galinti save išlaikyti – pasaulyje pagal BVP ji yra šešta ir lenkia tokią šalį, kaip Prancūzija. Ar toks veiksmas būtų logiškas ir ar jis apskritai įmanomas?

– Panašių diskusijų buvo ir prieš rinkimus: kai kas Teksase kalbėjo, kad jie gali atsiskirti, jei laimės H.Clinton. Aš pats esu imigrantas ir man patinka Jungtinių Valstijų laisvė, todėl manau, kad jei regionas yra federacinėje valstybėje, jis turi turėti teisę nuo valstybės atsiskirti. Jei regionas nori atsiskirti, nes yra diskriminuojamas centrinės valdžios, manau, kad tai būtų teisėta ir atsiskyrimas galėtų įvykti. Aš nemanau, kad centrinė valdžia dėl to galėtų įsitraukti į karą. Taip pat nematau, kad tai galėtų įvykti per artimiausius dešimt metų. Kalifornija ir pati nėra vienalytė: kai kurie regionai konservatyvesni, yra ir labiau kaimiškų regionų.

– Tačiau ar turtingo regiono atsiskyrimas būtų, pavadinkime, teisingas mažiau išsivysčiusių šalies regionų atžvilgiu?

– Aš nemanau, kad mažiau turtingi regionai turi teisę per se į turtingesnių regionų gerovę. Turtingumas nepriklauso nuo materialinių išteklių. Pažiūrėkite į Honkongą – tai regionas praktiškai be išteklių. Todėl jei priimsite įstatymus, kurie gerbs privačią žmogaus nuosavybę, žmogaus orumą, jo ekonomines ir civilines laisves, – tai ir bus pagrindinis raktas į išsivystymą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Dulkys

Valstybės kontrolė „Veido“ rengiamuose rinkimuose šįmet pelnė geriausios valstybės institucijos vardą. Vertindamas šios žinybos darbą Seimo kontrolierių įstaigos vadovas Augustinas Normantas pavartojo holizmo sąvoką, kuri reiškia įsitikinimą, kad visuma yra daugiau nei jos dalių suma.

Arūnas BRAZAUSKAS

A.Normantas „Veidui“ pasakė: „Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis požiūris į finansinių ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės raidos.“ Atėjo laikas paklausti valstybės kontrolierių Arūną Dulkį, koks jo vadovaujamos įstaigos santykis su valstybės visuma.

– Jūsų įstaigos pavadinime žodžiai „Aukščiausioji audito institucija“ gerokai didesni už žodžius „Valstybės kontrolė“.

– Mūsų institucijos pavadinimas, jo keliamos asociacijos žadina visai kitokius lūkesčius negu tai, kam mūsų institucija yra sukurta. Valstybės kontrolė – istorinis pavadinimas. Tarpukario Lietuvoje buvo institucija tokiu pavadinimu. Atkūrus nepriklausomybę buvo perimta ir šalies Konstitucijoje įtvirtinta daug istorinių pavadinimų ir sąvokų: Seimas, Lietuvos bankas, litas, taip pat ir Valstybės kontrolė. Tai gerai, bet pasaulis keičiasi. Atkūrėme nepriklausomą Lietuvą, bet pasąmonėje liko daug senų baimių, pavyzdžiui, „liaudies kontrolė“ ar įstaigos, kurių pavadinimų santrumpų nė nesinori ištarti. Buvo daugybė dalykų, tokių kaip inspekcija, revizija, pirminė ir paskesnė kontrolė, kurie buvo mūsų kasdieninio gyvenimo dalis, tačiau sąvokos „auditas“ žmonės nežinojo. Nepriklausomybės laikais baimių sumažėjo, atsirado juokas: buvo tik revizoriai, o pradėję gerai dirbti ir nusipirkę „Audi“ automobilius jie tapo auditoriais.

Kitaip tariant, lūkesčiai, kuriuos sukuria institucijos pavadinimas, ir tai, kuo iš tiesų užsiima institucija, neatitinka. Nesena apklausa parodė, kad apie 2 proc. piliečių mano, jog ir viešojo transporto keleivių kontrolė yra mūsų užduotis.

Lūkesčiai, kuriuos sukuria institucijos pavadinimas, ir tai, kuo iš tiesų užsiima institucija, neatitinka. Nesena apklausa parodė, kad apie 2 proc. piliečių mano, jog ir viešojo transporto keleivių kontrolė yra mūsų užduotis.

Kai kas mano, kad mūsų darbas susijęs tik su teisėsauga – kvotomis, bylomis ir panašiai. Tokiu atveju susiformuoja neteisingi lūkesčiai: įsivaizduojama, kad auditas yra geras tik tada, jeigu medžiaga atiduota prokuratūrai, kitoms teisėsaugos institucijoms. Jeigu po audito tokių veiksmų neatliekama, kyla retorinis klausimas – ką jūs apskritai veikiate?

Nežinau, galbūt kas nors ilgisi tų laikų, kai tvyrojo inspektoriaus atėjimo baimė, gal kam nors darė įspūdį ir teikė pasitenkinimą kvotos funkcijų vykdymas. Tačiau šiandien įstatyme nėra nė vienos funkcijos, kuria mums būtų pavesta ką nors kontroliuoti. Mes įpareigoti atlikti auditus, vertinti, bendradarbiauti.

– Kokia audito nauda – be prokuratūros,  tardytojų, teisėjų?

– Mūsų institucijos darbo patirtis parodė, kad didelė dalis auditų metu pastebėtos ir teisėsaugos institucijoms perduotos medžiagos kur nors įstringa: arba dėl procedūrinių dalykų, arba dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, 2013 m. penkis kartus kreipėmės į Generalinę prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, dviem atvejais atsisakyta taikyti gynimo priemones, dėl vieno atvejo žinių visai nėra. 2014 m. kreiptasi tris kartus, daugiausia dėl neteisėtai iš užimamų pareigų atleistų asmenų ir valstybės biudžetui padarytos žalos. Visais atvejais taikyti viešojo intereso gynimo priemones atsisakyta. Taigi auditoriaus pastangos baigiasi niekuo, o visas nagrinėjimo procesas valstybei kainavo. Manau, kad įvertinus skaičius sumos būtų įspūdingos. Vadinasi, kažkas mūsų teisės aktų sistemoje negerai.

Matydami tą neefektyvų procedūrų smagratį kreipėmės į Seimo Audito komitetą, aprašėme tipinius pavyzdžius, kada mūsų pastebėjimai įstringa tarpinstitucinėje erdvėje. Po mūsų iniciatyvos Vyriausybės lygiu buvo sudaryta darbo grupė, kurią sudarė institucijų ekspertai ir akademinio sektoriaus atstovai. Ši grupė analizavo situaciją ir pateikė įvairių siūlymų, kaip tobulinti teisės aktus, kad reikalai keistųsi.

Turime suprasti, kad teisėsaugos ir audito institucijų darbo, įrodymų rinkimo ir dokumentavimo principai iš esmės skiriasi. Mes pasitikime teisėsaugos institucijų darbu. O auditas yra universalus dalykas. Pavyzdžiui, privačiame sektoriuje įmonės savininkas užsisako audito paslaugą. Tai gali būti finansinių ataskaitų tikrinimas, gali būti inventorizacija, gali būti konsultacijos veiklos tobulinimo atžvilgiu. Taigi auditorius ateina pas savininką ir sako: „Kad šitą užduotį atlikčiau, darysime tokius dalykus, jūs gausite štai tokio turinio ataskaitas.“ Auditorius atneša ataskaitą, savininkas ją atsiverčia, ten parašyta: „Jūsų sandėlyje nustatytas prekių trūkumas, jūsų vyriausiasis finansininkas sumaišė apskaitos formas ir jūs neteisingai mokate mokesčius, jūsų laukia baudos, finansinių ataskaitų analizė rodo, kad įsipareigojimai viršija turimą turtą, dideli nerealizuotų prekių kiekiai gana ilgą laiką stovi sandėliuose, todėl kyla rizika dėl įmonės veiklos tęstinumo.“ Ką daro savininkas? Tikėtina, kad kartu su savo komanda imasi ryžtingų veiksmų.

Valstybėje, viešajame sektoriuje turėtų būti lygiai taip pat. Yra valstybės auditoriai, kurie teikia ataskaitas Seimui, Vyriausybei, ministerijoms. Auditorių pastebėjimai ir rekomendacijos turėtų žadinti norą imtis aktyvių veiksmų.

– Ar gali valstybės auditoriai padėti įveikti vešančią biurokratiją?

– 2007–2013 m. kartu su ES struktūrinės paramos pinigais iš ES institucijų Lietuvą pasiekė ir penki esminiai dokumentai, kurie vienaip ar kitaip kažką reglamentavo arba kėlė reikalavimus, kad atitinkamai būtų pakoreguota, papildyta nacionalinė teisė. Mūsų šalyje tie penki teisės aktai virto daugiau nei septyniais tūkstančiais įvairių nacionalinių teisės aktų. Galiu labai nuoširdžiai pasakyti, kad ir mūsų institucija – Valstybės kontrolė – turi prisiimti dalį kaltės dėl biurokratijos masto didėjimo Lietuvoje.

Kodėl ir kaip tai įvyksta? Kaip jau kalbėjome, daugelis turi interesą, kad auditorius galiausiai tik nukreiptų medžiagą į teisėsaugos institucijas. Kur kas rečiau norima matyti auditorių, kuris padeda kurti pridėtinę vertę ar tobulesnę organizaciją. Valstybės auditoriai turėtų būti ne tik pagiriami už pastebėtus teisės aktų pažeidimus, bet ir skatinami padėti patarimu, kaip geriau daryti.

Taip, iš tikrųjų mūsų institucija ilgą laiką daug dėmesio skyrė finansinio teisėtumo patikrinimams.

Mūsų institucija ilgą laiką daug dėmesio skyrė finansinio teisėtumo patikrinimams.

Kas tada vyksta? Pavyzdžiui, audito metu duodame pastabų dėl teisės aktų nesilaikymo. Audituotose institucijose į jas reaguojama: kuriami papildomi teisės aktai, papildomos taisyklės, papildomos tvarkos, papildomi reglamentai, kurie turėtų užkardyti ir sutrukdyti pasikartoti tam tikroms neteisėtoms veikoms. Taip nekuriama pridėtinė vertė realioje veikloje. Kol kuriami tie papildomi teisės aktai, praktikoje dažniausiai veikiama pagal seną schemą. Kai vienos pažeidimų durelės užveriamos, kas nors atranda naujas. Vėl kuriami nauji teisės aktai, vėl kažkas turi juos įgyvendinti, vėl kažkas turi tikrinti. Ir taip biurokratija tarpsta – gyvenimas net verda susirašinėjant.

Ką turėtume daryti kitaip? Dabartinis mūsų institucijos turimas planas – tai darbas tik pagal svarbiausias rizikas, tik pagal prioritetus. Karyboje naudojamas toks būdas – priešo jėgų išsklaidymas: taip sakant, išdraskysime tavo kariuomenę ir pažiūrėsime, ką tu gali. Lietuvoje gausu ne tik krepšinio trenerių, bet ir galinčiųjų kelti kokio nors patikrinimo klausimą. Deja, iš tikrųjų mus supa daugybė negerovių, todėl kiekvienas reikalauja: nueik ten, patikrink, o dabar nueik ten ir patikrink. Kol mes dabar kalbamės, pasirašoma šimtai įsakymų ir sutarčių, tūkstančiai tarnautojų atlieka arba neatlieka savo pareigų, pasirašo įvairiausius dokumentus. Gal visa tai reikėtų patikrinti? Jeigu mes savo auditorių pajėgas išskaidysime kad ir tikroms, tačiau smulkioms negerovėms, taip niekada ir neprisikasime prie to židinio, tos tikrosios priežasties, iš kurios viskas kyla, kurioje slypi atsakymas, kodėl mums taip nesiseka spręsti bendrų klausimų, kodėl taip nesiseka tvarkytis su bendrais pinigais.

Ten, kur negerovės jau žinomos, turi veikti institucijų vadovai ir jiems atsakingos vidaus kontrolės sistemos. Mums, auditoriams, būtina eiti ne ten, kur jau viskas ir taip aišku arba kur kas nors garsiau rėkia, o ten, kur kiti dar nesusivokė nueiti. Ten reikia atlikti rizikos analizę, išmąstyti, ką daryti. Gal įvairūs garsiai kalbantys patarėjai kaip tik nori nukreipti mūsų dėmesį nuo svarbesnių ir prioritetinių dalykų?

– Gal tai nėra karinė paslaptis, apie kokius prioritetus kalbama?

– Praėjusių metų pabaigoje Seimui pristatėme naujos koncepcijos audito programą. Pradėjome daryti ne atskirų ministerijų auditus, o ir horizontalius sisteminius auditus: pasirenkama tema ir visos institucijos vienu metu pagal tą temą patikrinamos. Jau dabar yra atlikta keletas auditų, kurie horizontaliai persmelkia visas institucijas. Tai duoda neįtikėtinų rezultatų. Pavyzdžiui, Valstybės investicijų programa. Visi asignavimų valdytojai – ministerijos – turi kokią nors išteklių dalį, dirba pagal vidinius prioritetus. Tvarkosi taip, kaip jiems gerai atrodo. Tai nereiškia, kad yra gerai valstybės mastu. Vėliau, kai nėra koordinavimo ir bendrų prioritetų, kriterijų, dėl bendros nesėkmės labai lengva vieniems kitus kaltinti.

Dabar truputį apie tai, kokios buvo mūsų klaidos, kai dirbome išblaškę pajėgas. Anksčiau mūsų padaliniai buvo pasiskirstę pagal konkrečias temas. Atlikdavo savo auditus konkrečiose srityse, pavyzdžiui, žemės ūkio, sveikatos apsaugos, krašto apsaugos. Atlikdavo konkrečios srities rizikos analizę – kokių yra blogybių, rizikingų veiklų, kurias reikėtų patik-rinti. Kiek turėdavome auditorių atitinkamos srities padalinyje, tiek ir siųsdavome dirbti pagal tas temas konkrečioje srityje. Pernai įvedėme horizontalius kriterijus: visos tikrinimo idėjos tam tikrose srityse turėjo atitikti pagrindinius kriterijus visos valstybės mastu. Pavyzdžiui, koks yra ryšys su valstybės tarptautiniais įsipareigojimais, su Lietuvos pažangos strategija, ar yra ryšys su konkrečiais rodikliais, kurie šalies mastu turi būti pasiekti.

Taip vertinant dalis temų tiesiog atkrinta, nes valstybės mastu paaiškėja esant ir rizikingesnių dalykų. Tarkime, kokia nors tema atrodo labai svarbi žvelgiant vien į žemės ūkį, tačiau kompleksiškai įvertinus energetiką ir finansus bei kitas sritis paaiškėja, kad auditorių pagalbos trūks plyš reikia kitur.

Kokia nors tema gali atrodyti labai svarbi žvelgiant vien į žemės ūkį, tačiau kompleksiškai įvertinus energetiką ir finansus bei kitas sritis paaiškėja, kad auditorių pagalbos trūks plyš reikia kitur.

Valstybės investicijų programos auditas parodė, kad valstybės mastu nėra vieno šeimininko, kuris koordinuotų visus tuos projektus ir už juos prisiimtų galutinę atsakomybę. Tai pavadinta Valstybės investicijų programa, bet suvedus galus paaiškėjo, kad šalyje nėra nė vienos institucijos, kuri turėtų visą ir išsamų tų projektų sąrašą. Atlikę auditą atradome, kad įvairių pradėtų, vykdomų, įvairios stadijos projektų yra tris kartus daugiau, nei skelbta viešai. Jeigu valstybė sugalvotų visa tai įgyvendinti, reikėtų milijonų, o jei nieko nekeisime, tai ir daugiau – milijardų eurų.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad keičiasi centrinės valdžios, pareigūnų, savivaldybių norai. Stabdomi ankstesnių valdančiųjų projektai, pradedami nauji. Vėl pasikeitus valdžioms net ir po dešimt metų atgaivinami seni pradėti projektai. Tai, kas, pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus galėjo kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, dabar kainuoja milijonus, nes pabrango medžiagos, reikia atlikti papildomų veiksmų: perplanuoti, kurti naują dokumentaciją ir pan.

Manome, kad valstybės investicijų prog-ramai kosmetinių pakeitimų jau neužtenka. Ministerijos lyg ir pačios nusistato kriterijus, pagal kuriuos konkretūs projektai pakliūva į Valstybės investicijų programą. Tarkime, kriterijai yra, bet į programą įtraukiami projektai su mažesniu balų skaičiumi, negu derėtų. Yra ir tokių, kurie patenka į programą turėdami nulį balų. Yra ministerijų, kurios neturi jokių vertinimo sistemų – tiesiog ima ir daro. Audituoti nulį labai sunku.

Valstybės investicijų programoje daugiau nei pusė projektų yra iki pusės milijono eurų vertės. Tai ir visokiausi dažymo darbai, ir kitokie keisti dalykai, pavyzdžiui, pripučiamos valtys, peryklos, staklės ir pan. Ir visa tai kažkam teko aprašyti ir pagrįsti kaip investicijas. Tarkime, jūs perkate pripučiamą valtį. Kaip reikia sugebėti surašyti pagrindimą, kad ši „investicija“ prisidės prie tvarios Lietuvos ekonomikos plėtros? Deklaruojama, kad taikoma sąnaudų ir naudos analizė, tačiau jei perkama vaizdo kamera – kaip ją pritaikyti? Sąnaudų ir naudos analizė skirta alternatyvoms vertinti, o mes matome tik alternatyvą pirkti ar nepirkti. Ši analizė turėtų būti skirta įvertinti investicijoms, o ne pavieniams pirkiniams.

Man jau nemalonu vardyti tų „investicijų“ įvairovės, tačiau iš dviejų tūkstančių pavadinimų maždaug pusė nėra susiję su jokiomis investicijomis – tai yra tiesiog išlaidos. Ir dar reikėtų pasižiūrėti, ar jos apskritai buvo reikalingos.

Man jau nemalonu vardyti tų „investicijų“ įvairovės, tačiau iš dviejų tūkstančių pavadinimų maždaug pusė nėra susiję su jokiomis investicijomis – tai yra tiesiog išlaidos. Ir dar reikėtų pasižiūrėti, ar jos apskritai buvo reikalingos.

Likusioje programos dalyje irgi galime atrasti pačių keisčiausių dalykų. Tai nemažos vertės projektai, pavyzdžiui, daugiafunkciai centrai (arenos, baseinai ir kt.), kurie iškils kas keli kilometrai. Žinome, kad nuo 2020 m. imsime judėti demografinės duobės šlaitu žemyn. Apie 2036-uosius vienam pagyvenusiam žmogui teks ne pusketvirto darbingo žmogaus, o vos du. Kas visa ta infrastruktūra naudosis, kas ją išlaikys?

Beje, didžiausi, plačiausi šaligatviai už ES struktūrinės paramos pinigėlius iš miestelių aikščių veda į kapines. Nepykite, pasakiau ir nuskambėjo tarsi užslėpta potekstė.

Taigi nėra analizės, kodėl vienas projektas svarbesnis už kitą. Viskas vyksta chaotiškai. Kažkas pradedama, kažkas sustabdoma, paskui vėl iš naujo pradedama. Nėra vieno šeimininko, kuris viską tvarkytų tarsi prie vieno pulto.

Mes mėgstame skaičius. Kiek Lietuva skiria investicijoms? – 1,4 mlrd. eurų per metus. Skamba neblogai. Bet visiems tiems dalykams, kuriuos būtų keista vadinti investicijomis, kuriami dokumentai. Milžiniškas biurokratinis aparatas visoje Lietuvoje susirašinėja, diskutuoja, posėdžiauja, tvirtina kokias nors pažymas. Taip biurokratija perauga į aukštesnį lygmenį ir virsta biuropatologija.

Savo institucijos viduje paskelbėme karą vidiniams teisės aktams – jie inventorizuojami, supaprastinami, naikinami nereikalingi.

Tai ta stadija, kai biurokratui mąstyti pradeda trukdyti jo paties sukurtas teisės aktas, kai viešojo sektoriaus institucijos pradeda tarnauti ne žmonėms, o savo pačių egzistencijai pagrįsti. Prie to pridurkime tūkstančius lapų ataskaitų, arti poros tūkstančių kriterijų ir rodiklių, pagal kuriuos vertiname institucijų veiklą. Kadangi nebetarnaujama žmonėms, tai ir nepastebima, kad tikslų pasiekimas matuojamas ne žmonėms aiškiais dalykais, o suorganizuotų susitikimų ar išleistų lankstinukų skaičiumi ir pan. Ar tikslas pasiektas? Valstybės tarnyboje kai kas jau įtikėjo, kad tai yra jų darbo rezultatas: parašyti tam tikrą skaičių orderių, išleisti kažkiek pranešimų spaudai. Ir tai nėra piktybiškumas. Biuropatologija yra baisi organizacijų liga, taip užvaldanti, kad tarnautojai tikrai nebesupranta, kodėl prie jų kabinėjamasi. Horizontalūs auditai atskleidžia būtent tokius dalykus.

Mūsų institucija ne išimtis. Savo institucijos viduje paskelbėme karą vidiniams teisės aktams – jie inventorizuojami, supaprastinami, naikinami nereikalingi.

– Kokie artimiausi aukščiausiosios audito institucijos planai?

– Spalio mėnesį Seimui pateikėme 12 svarbių audito dokumentų: apie programinį biudžetą, valstybės investicijų programą, valstybinės žemės situaciją, apie visus fondus. Ir dabar su nauju politiniu ciklu žiūrime į tai kaip į pokyčių galimybę. Rengiamės susitikti su visais naujais ministrais. Kartu su Audito komitetu ketiname Seime surengti konferenciją, kurioje visiems naujiems parlamentarams išdėstytume savo sisteminių auditų pasiūlymus, jų esmę.

Manau, kad atėjo laikas, kai šioje valstybėje kas nors turi imtis vienyti viešąjį sektorių. Manome, kad 2017 m. mūsų institucija galėtų pradėti vienyti visus savo audito klientus: ministerijas, institucijas, įtraukti verslo žinia-sklaidos atstovų. Būtų surengta viešąjį sektorių jungianti konferencija, kuri taptų reguliari. Kiekvienais metais pristatytume savo matomą rizikos analizę valstybės mastu. Tai būtų puiki proga viename būryje bendrauti, dalytis įžvalgomis. Galėtume į Lietuvą pakviesti kolegų iš kitų šalių, kurie pasidalytų patirtimi. Pavyzdžiui, kaip Austrijoje buvo atliekama biudžeto reforma. Dabar kiekviena institucija – kaip atskiras laivas. Vieni į dešinę, kiti į kairę, kiti dar kur nors, o kai kurių laivai taip ir lieka ant kranto.

Tokia viešajam sektoriui skirta valstybės tvarios plėtros konferencija – mūsų ambicinga idėja, kuri turėtų pridėtinę vertę ir ateities kartoms.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Hall, BFL nuotr.

Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai išliks glaudūs nepaisant JAV rinkimų kampanijos metu išsakytų prieštaringų pareiškimų bei laukiančių pokyčių Baltuosiuose rūmuose. Šie santykiai apims tolesnį tiek ekonominį, tiek karinį bendradarbiavimą.

Evaldas LABANAUSKAS

Tai „Veidui“ duodama pirmąjį interviu Lie­tuvoje pabrėžė naujoji JAV ambasadorė Anne Hall, tik prieš mėnesį vėl sugrįžusi į mūsų šalį, kurioje jau rezidavo 2010–2013 m. Tarp prioritetų, kuriuos išsikėlė naujoji JAV ambasadorė Lietuvoje, – santykių tarp Lietuvos ir JAV aukštųjų technologijų sektoriaus puoselėjimas, bendradarbiavimo gynybos srityje stiprinimas, kova su Rusijos propaganda bei pilietinės visuomenės ugdymas.

– Kokie pirmieji įspūdžiai grįžus į Lietuvą? Kaip pasikeitė mūsų šalis, jūsų akimis, per pastaruosius metus?

– Taip, praėjo treji metai. Išvykau iš Lietuvos 2013-ųjų liepą ir grįžau tik prieš mėnesį. Taigi įs­pūdžių daug, labai daug.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos išgirdau dar prieš atvykdama į Lietuvą, – suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Antrąjį savaitgalį po ma­no atvykimo čia lankėsi JAV Kongreso delegacija ir jie visi domėjosi įspūdingais Lietuvos pasiekimais energetikos sektoriuje. Taigi nuvykome susipažinti su SGD terminalu. Tai tikrai įspūdingos pažangos, kurią Lietuva padarė per pastaruosius trejus metus, simbolis. Kai aš išvykau iš Lie­tuvos, tai tebuvo idėja. Amerikiečių Kongreso na­rys iš Teksaso, pamatęs SGD terminalą, irgi neslėpė su­sižavėjimo, kad šalis per tokį trumpą laiką gali tiek pasiekti.

Be to, dar „Nord-Balt“ elektros jungtis, konkurencingos dujų rinkos, kuri sumažino dujų kainas, sukūrimas… Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Energetika ir toliau išliks svarbi, ir aš tikiuosi tęsti bendradarbiavimą su Lietuva šioje srityje.

Būtina paminėti ir Lietuvos įsipareigojimus sau­gumo srityje. Turiu omeny padidintą gynybos fi­nansavimą ir įsipareigojimą pasiekti 2 proc. BVP iki 2018 m. Tai labai svarbu.

Taip pat grįžusi atkreipiau dėmesį į aukštųjų technologijų spurtą Lietuvoje. Netrukus ruošiuosi aplankyti Kauno technologijos universiteto „San­­takos“ slėnį, kuris garsėja kaip IT inkubatorius, verslo ir mokslo bendradarbiavimo erdvė. Tai tarsi jūsų Silicio slėnis. Tą patį galiu pasakyti ir apie Vilnių. Teko girdėti apie ne vie­ną lietuvišką aukštųjų technologijų įmonę, veikiančią JAV rinkoje, žaidimų ir programinės įrangos sektoriuje. Pavyzdžiui, esu kilusi iš užkietėjusių žvejų šeimos ir žinau, kad lietuviai sukūrė technologiją, padedančią žvejams aptikti laimikį. Tai nuostabu!

Pastebėjau, kad kai kalbama apie aukštąsias technologijas, JAV verslas daugiau žino ir labiau domisi Lietuva nei prieš trejus metus.

– O kaip dėl politinės situacijos pokyčių? Turint mintyje ne tik Lietuvą, bet ir visą regioną?

– Iš tiesų, tai didžiausios permainos, kartu ir di­džiausi iššūkiai. Rusijos agresija Ukrainoje 2014 m., nelegali Krymo aneksija labai smarkiai pakeitė politinę situaciją. Taip pat įžūlus Ru­sijos elgesys Baltijos jūros regione, neatsakingi veiksmai Baltijos ir Šiaurės šalių oro erdvėje bei teritoriniuose vandenyse, neseniai Ka­liningrade dislokuotos „Iskander“ raketinės sistemos – visa tai labai smarkiai destabilizuoja Europos saugumo situaciją ir veikia politinį klimatą čia.

Kaip žinome, Varšuvos viršūnių susitikime NATO ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Nuspręsta Len­kijoje ir Baltijos šalyse dislokuoti po daugianacionalinį batalioną ir tuo parodyti, kad NATO narės yra vieningos, nusiteikusios ir turinčios pajėgumų atsakyti  į bet kokią agresiją šiame re­gione.

Šiame kontekste negalime pamiršti Rusijos propagandos. Neabejotinai tai dar vienas rimtas iššūkis, su kuriuo mes visi susiduriame.

– Ar jūs ir kartu atvykusi jūsų šeima jaučiatės saugūs Lietuvoje?

– Visiškai.

– O kaip Amerikos verslas žiūri į Lietuvą? Ar Lietuva atrodo saugi investicijoms? Kaip Lietuvos patrauklumui atsiliepė, tarkim, „Chevron“ pasitraukimas? Koks JAV verslo požiūris į investicinį klimatą Lietuvoje?

– Dėl to net nekyla klausimų – investicinis klimatas Lietuvoje yra labai geras. Aš norėčiau ma­­tyti čia kuo daugiau amerikietiškų kompanijų, kaip ir daugiau lietuviškų įmonių, plėtojančių verslą Amerikoje. Lietuva turi puikų įvaizdį, šalis vertinama kaip stabili ir atvira vieta verslui plėtoti.

Jau minėjau, kad esu girdėjusi ne vieną pozityvų atsiliepimą apie Lietuvą iš JAV verslininkų. Manau, kad dabar Lietuva sulaukia daug didesnio verslo susidomėjimo nei prieš trejus metus. Tuomet labiausiai buvo domimasi energetikos sektoriumi, dabar susidomėjimas aprėpia kur kas daugiau sričių.

Dar kartą paminėsiu startuolių kultūrą, kuri čia įsitvirtina ir sulaukia daugiau dėmesio. Tiesą sakant, tai viena sričių, kurioms skirsiu ypatingą dėmesį. Manau, kad reikia padėti užmegzti glaudesnius ryšius ne tik su Silicio slėniu, bet ir su ki­tais JAV aukštųjų technologijų centrais, tarkim, Os­­tine (Teksaso valstija), Kembridže (Masaču­se­t­so valstija), kurie garsūs savo pasiekimais biotech­­­nologijų bei kitose srityse. Matau didelį po­tencialą būtent šiame sektoriuje.

Be to, Lietuva garsėja mokslinių tyrimų ir plėtros srityje. Iš ankstesnės kadencijos atsimenu, kad net NASA buvo sužavėta Kauno technologijos universiteto mokslininkų kuriamais nanopalydovais. Taigi vienas mano tikslų – stiprinti tokį bendradarbiavimą.

– Kokie kiti yra jūsų šios kadencijos pagrindiniai uždaviniai?

– Asmeniškai išsikėliau tikslą patobulinti savo lietuvių kalbos įgūdžius. Man labai patinka lietuvių kalba ir aš jau žiūriu žinias, stebėjau rinkimų nak­tį lietuviškai. Bet aš siekiu laisvai kalbėti lietuviškai, nes manau, kad tai yra pagarbos ženklas ša­liai, kurioje aš dirbu.

Jei kalbame apie strategines kryptis, nėra svarbesnio prioriteto nei saugumo klausimai ir bendradarbiavimas gynybos srityje (turint galvoje anks­­čiau minėtus iššūkius). Taip pat ekonominių ryšių stiprinimas. Na ir, žinoma, žmogiškųjų ryšių tarp lietuvių ir amerikiečių puoselėjimas.

Vienas kertinių akmenų JAV ir Lietuvos santykiuo­se – dešimtmečius besitęsianti draugystė. To­dėl svarbu tai perduoti jaunajai kartai. Mes aktyviai bendraujame su Lietuvos moksleiviais, aplankėme daug mokyklų, tarp kurių – ir rusų bei lenkų švietimo įstaigos. Taip pat esame subūrę didelę JAV alumnų bendruomenę, vykdome kelias studijų mainų programas, pavyzdžiui, FLEX, ASSIST, „Fulbright“.

Be to, negalima pamiršti pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai yra dalis mūsų užsienio politikos, kurią pradėjo buvusi vals­tybės sekretorė Hillary Clinton. Dirbame su įvairiomis visuomeninėmis grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, studentais. Taip mes siekiame stiprinti demokratiją, o visuomenė yra stipresnė, kai stiprios visos jos grandys.

– Ar, jūsų nuomone, stipri pilietinė visuomenė Lietuvoje?

– Visos šio regiono šalys tik prieš ketvirtį amžiaus atgavo nepriklausomybę ir pilietinės visuomenės stiprinimo procesas vis dar tęsiasi. Manau, kad daug ko jos gali išmokti iš mūsų ir mes galime joms padėti. Čia egzistuoja palankios sąlygos, bet kartais trūksta finansinio palaikymo, įgūdžių.

Mes aktyviai dirbame su įvairiomis pilietinės visuomenės grupėmis. Pavyzdžiui, stengėmės pa­dėti moterų teises gi­nančioms organizacijoms, ypač kovojančiomis prieš smurtą artimojoje aplinkoje. šioje srityje rengėme praktinius mo­kymus policijos ir ki­tiems teisėsaugos pareigūnams.

– Jei jau kalbame apie ankstesnę jūsų kadenciją Lietuvoje, ar atsiliepė „WikiLeaks“ paviešintas diplomatinis susirašinėjimas jūsų santykiui su lietuviais ir, tarkim, Lietuvos Prezidentūra?

– Mūsų santykiai su Lietuva visada buvo ir yra labai stiprūs. Nemanau, kad tai turėjo kokios nors įtakos tam. Daugiau neturiu ko pakomentuoti. Mes smer­­­kiame tokius informacijos nutekinimus ir nie­­­­kada jų nekomentuojame.

– Minėjote, kad saugumo klausimas yra vienas jūsų šios kadencijos prioritetų. Kokius iššūkius matote šioje srityje?

– Manau, kad Varšuvoje Aljansas žengė aiškius žingsnius, kurie turėtų atgrasyti nuo bet kokios ag­resijos šiame regione. Kaip minėjau, bus dislokuo­tos multinacionalinės pajėgos: JAV kariai – Le­n­­ki­joje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Lat­­vi­joje, britai – Estijoje. Tai ženklus pasiekimas.

Vis dėlto manyčiau, kad šiuo metu iššūkis, ties kuriuo turėtume susikoncentruoti, yra Rusijos skleidžiama dezinformacija ir propaganda, ku­rios tikslas – pakirsti demokratijos pamatus ir su­priešinti transatlantinį aljansą su Europos Sąjunga. Todėl mes glaudžiai dirbame su visais NATO partneriais, tarp jų ir Lietuva, kad užkirstume kelią propagandai, – imamės įvairių veiksmų, įvairialypio požiūrio. Tarp šių priemonių – žurnalistikos, pilietinės visuomenės stiprinimas, taip pat bandome ieškoti sprendimų socialinės ir ekonominės in­tegracijos klausimais. Žinau, kad ir Lietuvos Vy­­­­riausybė daro daug šia linkme, ir mes savo ruož­­tu prisidėsime prie to visomis savo išgalėmis.

– Ar Lietuva gali tikėtis dar didesnės JAV karinės pagalbos?

– Žinoma, ir toliau matysime JAV karinius pajėgumus čia: toliau vyks įvairios pratybos, mokymai. Tad, be jokios abejonės, amerikiečiai ir ateityje nepaliks Lietuvos vienos.

(…) Mūsų politika tęstinė. Istorija jau parodė, kad nepaisant to, jog kiekviena nauja Bal­­tųjų rūmų administracija gali nusistatyti savus užsienio politikos prioritetus, praktikoje mūsų už­sienio politika išlieka tęstinė.

Žinau, jog Lietuvoje radosi nuogąstavimų dėl tam tikrų komentarų, nuskambėjusių mūsų rinkimų kampanijos metu, tačiau vien tai, kad per pa­starąjį mėnesį Lietuvoje lankėsi net penkios Kongreso delegacijos (to per ankstesnę mano ka­denciją nebuvo), rodo didžiulį rūpinimąsi ir norą išgirsti Lietuvos požiūrį į įvykius Rusijoje. Per visus šiuos vizitus vienareikšmiškai pabrėžta, kad Kongrese egzistuoja bendras abiejų partijų, tiek Demokratų, tiek Respublikonų, sutarimas dėl NATO ir Amerikos įsipareigojimo 5-ajam NATO sutarties straipsniui.

Be to, dauguma Lietuvoje apsilankiusių Kon­greso delegacijų narių – respublikonai, ir jie visi pabrėžė, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų.

– Jeigu tęstume JAV prezidento rinkimų temą, kaip šie rinkimai pakeitė ar pakeis pačios Amerikos visuomenę?

– Aš manau, kad tiek Europa, tiek JAV buvo labai smarkiai paveiktos 2008–2009 m. ekonomikos sunk­mečio. Jungtinėse Valstijose yra dalis žmonių, kurių atlyginimai ir pragyvenimo lygis negerėjo ženkliai jau keletą dešimtmečių. Šie rinkimai man parodė, kad turime kreipti didesnį dėmesį į visų mūsų piliečių gerovę. Nemanau, kad žmonės  reikštų tokį didelį nepasitenkinimą, jei jie jaustųsi ekonomiškai saugūs tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ateities. Manau, kad tai pagrindinės problemos ir iššūkiai, kuriuos išryškino šie JAV rinkimai.

(…) Ti­kiuosi, jog tai privers mus visus suprasti, kad naudos iš ekonomikos augimo turėtų tekti kiekvienam. Man tai parodė, koks svarbus Amerikoje ekonominis faktorius, tačiau manau, kad panašiai yra visur.

– Įžvelgiate tam tikrų panašumų tarp JAV prezidento rinkimų ir Lietuvoje ką tik vykusių Seimo rinkimų?

– Kaip diplomatė, aš nekomentuoju šalies, kurioje reziduoju, vidaus politikos.

– Kokių iššūkių užsienio politikos srityje, kaip didelę patirtį turinti diplomatė, įžvelgtumėte naujajai JAV prezidento administracijai?

– Leiskite paminėti vieną sritį, apie kurią per šį pokalbį dar nekalbėjome. Išvykusi iš Lietuvos Vašingtone vienus metus dirbau Valstybės departamento skyriuje, atsakingame už Cen­trinę Europą, t.y 10 to re­giono šalių, vėliau dirbau Van­­denynų ir tarptautinių aplinkosaugos ir moks­lo reikalų biure.

Vadovaujant prezidentui Barackui Obamai ir valstybės sekretoriui Johnui Kerry padaryta di­džiulė pažanga sprendžiant šiuos klausimus, vis dėlto šiose srityse turėsime dirbti ir toliau. Aš kalbu apie jūrų ir vandenynų apsaugą (tiesa, valstybės sekretorius J.Kerry ją vadina vandenyno – vienaskaitos linksniu, nes išties tai vienas vandenynas). Reikia pripažinti didelį J.Kerry darbą su­vienijant šalis, nevyriausybinius veikėjus, sprendžiant užterštumo plastiku problemą ir saugant vandenyną nuo kitokio neigiamo poveikio, kuris daro įtaką klimato kaitai.

Taip pat reikia paminėti kovą su laukinių gyvūnų kontrabanda. Šioje srityje irgi nuveikta daug – sudaryti susitarimai su Kinija ir kitomis šalimis. Nuveikta ir daugiau darbų aplinkosaugos srityje.

Tad aplinkosauga išliks vienas iš klausimų ir naujajai Baltųjų rūmų administracijai.

Santykiai su Rusija – kitas klausimas, kurį bet kokiu atveju turės spręsti naujojo prezidento ko­manda. Šiuo metu mūsų santykiai su Rusija yra įtempti, bet mes ieškome galimybių bendradarbiauti abiem pusėms svarbiose srityse, tokiose kaip regioniniai iššūkiai: Šiaurės Korėja, Sirija ir Iranas; masinio naikinimo ginklo platinimo prevencija.

Vis dėlto išlieka didelių nesutarimų, pavyzdžiui, Ukrainos klausimas. Mes vienareikšmiškai pareiškėme, kad sankcijos Rusijai nebus atšauktos, kol Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, ir kol kas nematome progreso. Taip pat mes nepripažįstame nelegalaus Rusijos bandymo aneksuoti Krymą. Didelį rūpestį mums kelia besitęsianti intervencija į Donbasą. Nors ir tęsiame dialogą dėl veiksmų Sirijoje, tačiau turime labai skirtingą požiūrį į įvykius Alepe ir Basharo al Assado režimą.

Neabejotina, naujoji administracija turės ir to­liau ieškoti sprendimų dėl santykių su Rusija.

– Kokį vaidmenį galėtų suvaidinti Lietuva, kai kalbama apie JAV ir Rusijos santykius?

– Lietuva buvo ir yra labai nuosekli bei konstruktyvi Ukrainos rėmėja, ir tai labai vertinama Jung­tinėse Valstijose. Manau, kad Lietuva tikrai yra viena geriausių Ukrainos draugų. Man, kaip amerikietei, labai malonu būti šalyje, kuri vertina laisvę. Ir jūs pasirengę dirbti sunkiai, kad padėtumėte kitoms šalims siekti laisvės ir kurti demokratiją. Aš tai labai gerbiu ir manau, kad visi, kuriems teko dirbti Lietuvoje, jaučia tą patį.

Kartu Lietuva artimai bendradarbiauja ir su kitomis šalimis – Gruzija, Moldova. Padeda įtvirtinti demokratiją, išlaikyti provakarietišką kryptį. Manau, jog JAV ir Lietuva tiki tomis pačiomis vertybėmis, kad kiekviena valstybė turi teisę pasirinkti savo kelią, savo ateitį. Tai labai svarbus Lie­tuvos indėlis.

Taip pat Lietuva puikiai priėmė ir aprūpino NATO bei JAV pajėgas. Lietuvos ir JAV kariškiai bendradarbiauja nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios. Lietuvių specialiųjų pajėgų kariai buvo su mumis sudėtingiausiose vietovėse Afganistane, Lietuva taip pat vadovavo Goro provincijos atstatymo ko­mandai.

Taigi glaudūs mūsų santykiai turi ilgą istoriją, o ir dabar Lietuva prisideda prie kovos su „Islamo valstybe“ koalicijos, siunčia savo karius į Iraką, Ma­lį. Lietuva rodo puikų lyderystės pavyzdį.

Ambasadorė Anne Hall

2016 m. liepos 14 d. JAV Senatas oficialiai patvirtino Anne Hall kandidatūrą tapti JAV ambasadore Lietuvoje. Prieš tai A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus pavaduotojo vandenynų ir tarptautinei aplinkos ir mokslo politikai pirmąja pavaduotoja.

Ambasadorė A.Hall yra karjeros diplomatė, JAV aukščiausio rango diplomatų tarnybos narė, turinti ministro patarėjo rangą bei nemažai darbo su Europos šalimis patirties. 2013–2014 m. ji vadovavo Vidurio Europos reikalų padaliniui prie Europos ir Eurazijos reikalų biuro. Eidama šias pareigas buvo atsakinga už ryšius su tokiomis šalimis, kaip Austrija, Bulgarija, Čekija, Lenkija, Lichtenšteinas, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Šveicarija ir Vengrija.

2010–2013 m. A.Hall dirbo JAV ambasadorės pavaduotoja ir kurį laiką ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas JAV ambasadoje Vilniuje. Prieš tai, 2006–2009 m., vadovavo JAV generaliniam konsulatui Krokuvoje.

2003–2005 m. A.Hall dirbo vyr. pareigūne Pietų Europos reikalų padalinyje, kur buvo atsakinga už ryšius su Kipru. Eidama šias pareigas turėjo galimybę dalyvauti Jungtinių Tautų derybose dėl Kipro suvienijimo. 2001–2003 m., Baltijos šalims rengiantis stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, A.Hall dirbo Šiaurės ir Baltijos šalių padalinyje, kur buvo atsakinga už santykius su Danija ir Norvegija.

1994–1995 m. A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus specialiąja asistente; prieš tai, 1993–1994 m., darbavosi vykdomojo sekretoriato skyriuje, buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojo konsuliniams reikalams specialioji asistentė. Be to, tarnavo Kinijoje, Brazilijoje ir Kolumbijoje.

Už išskirtinius nuopelnus A.Hall įteikta keletas apdovanojimų. 2009 m. ji tapo pirmąja JAV generaline konsule, kuriai buvo įteiktas Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Riterio kryžius. Ji kalba lietuvių, lenkų, mandarinų kinų, ispanų ir portugalų kalbomis

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V.Žukauskienė

Klaipėdiečiai, kurie mokykloje nori išmokti programuoti ar laikyti informacinių technologijų (IT) egzaminą, stoja į „Ąžuolyno“ gimnaziją, o jei nepavyksta – eina į „Žemynos“ gimnaziją. Kodėl? Todėl, kad abiejose mokyklose dėsto IT mokytoja ekspertė Vaidilutė Žukauskienė.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

– Kodėl tapote ir tebesate mokytoja?

– Mokytoja tapau atsitiktinai. Kai buvau dvyliktokė, visi dalykai sekėsi vienodai gerai, nežinojau, kuo noriu būti. Vyresnė sesuo pasiūlė stoti į programavimą: „Nežinau, kas tai yra, bet atrodo įdomu. Tie, kurie dirba programuotojais, labai džiaugiasi.“

Taigi, tuo metu dar nelabai kas žinojo, ką reiškia programavimas, bet sesers paraginta įstojau į informatiką. Kai pradėjau studijuoti, Lietuvoje labai greitai prireikė informatikos mokytojų, nes visose mokyklose buvo diegiamas šis naujas dalykas, o dirbti nebuvo kam. Pradėjau galvoti, kad gal man reikėtų pabandyti tapti mokytoja, gal moteriai toks darbas tinkamesnis. Dvejojau, nežinojau, ką daryti, paklausiau brolio, ar man reikėtų programuoti, ar dirbti mokytoja, o jis pasakė: „Lietuvai bus daugiau naudos, jei tu būsi mokytoja, o ne programuotoja.“

Kiti nuo pat vaikystės svajoja apie tai, kuo norėtų būti, o aš tokių svajonių neturėjau. Pabandžiau mokytojo darbą, jis man patiko nuo pirmos dienos, o šiandien nežinau, kuo dar galėčiau dirbti.

Kadangi mokytojų labai trūko, pradėjau dirbti dar būdama studentė, po trijų kursų Šiaulių pedagoginiame universitete. Man labai patiko keturias dienas būti studente, o vieną dieną – mokytoja. Baigusi studijas jau neturėjau abejonių – pradėjau dirbti mokykloje, toje, kurią baigiau pati. Akmenės rajono Ventos vidurinėje mokykloje dirbau tiek pat, kiek joje mokiausi, 12 metų. Tas mažas miestelis man mielas ir dabar, tačiau kažkada ateina laikas, kai pritrūksta erdvės, mokinių, todėl išvažiavau į Klaipėdą.

– Kaip mokyklose prasidėjo informatikos mokymas? Ar tikrai mokėte apie kompiuterius be kompiuterių?

– Tokia situacija, kokia buvo 1994-aisiais, dabar turbūt neįsivaizduojama, bet prieš 20 metų buvo labai įdomu. Iš tiesų mokėmės teorijos iš vadovėlio, mokykla turėjo du kompiuterius, iš kurių vienas veikė. Senasis kompiuteris net neturėjo kietojo disko, kuriame galėtum įrašyti padarytą darbą. Tačiau tų laikų vaikams jau buvo taip įdomu, kad jie turėjo susikūrę futbolo žaidimą, užsirašę programos kodą ir per kiekvieną pertrauką susikurdavo tą žaidimą iš naujo. Po skambučio atbėga, ranka surenka programos kodą, pažaidžia, skambutis nuskamba – kompiuteris išsijungia. Per kitą pertrauką vėl atbėga, vėl nurašo programos kodą, vėl pažaidžia. Taigi dviem kompiuteriais mokėme vaikus, kurių, beje, buvo labai mažai, programuoti. Tai buvo žavus laikas.

Tais metais, kai pradėjau dirbti, kaip tik atsirado mokyklinis informatikos egzaminas. Man buvo šokas: atrodė, atėjau tik pabandyti mokytojauti, o turėsiu rengti vaikus egzaminui. Atsimenu, nuvažiavau į universitetą ir klausiu dėstytojo, apie ką bus egzaminas, o jis atsako žinantis tiek pat, kiek aš, nes šis egzaminas bus pirmą kartą.

Mano dideliam siaubui, atsirado vienas mokinys, kuris norėjo tą egzaminą laikyti. Dviese dirbome, mokėmės, ruošėmės ir jis gavo dešimtuką. Man tai buvo švenčių šventė, buvau laimingesnė nei šiemet, kai šimtukus gavo 24 mano mokiniai. Dabar tas pirmasis mokinys yra IT mokytojas.

Už 7 kilometrų esančiame Papilės miestelyje mokyklos direktoriumi dirbo Algirdas Monkevičius, puikus, atviras naujovėms žmogus, kuriam turiu padėkoti už tikėjimą mano galimybėmis, vos tik pradėjau dirbti. Jis stengėsi aprūpinti savo mokyklą, jau buvo prisirinkęs skirtingų kompiuterių, pradėjo dalyvauti projektuose, žinoma, vėliau jie pirmieji rajone įkūrė kompiuterių klasę. Bet kai mes turėjome vieną veikiantį kompiuterį, Papilės mokykloje jau buvo mini kompiuterių klasė, todėl aš paklausiau, ar galėčiau su vaikais atvažiuoti į Papilę vesti pamokų. Mus maloniai priėmė, tad su vaikais sėsdavom į maršrutinį autobusą, nusipirkdavome bilietėlius ir važiuodavome į pamoką.

Po kelerių metų, 1998-aisiais, Ventos vidurinė mokykla per rėmėjus gavo lėšų ir pati pirkosi kompiuterius, kad mažame miestelyje turėtume rimtą kompiuterių klasę. Vaikai, žinoma, namie kompiuterių neturėjo, todėl gyvendavo informatikos kabinete: grįžta namo pavalgyti, ir atgal į klasę. Turėjau raktą nuo mokyklos, tad prie kompiuterių sėdėdavome iki aštuonių vakaro.

– O kiek dabartinių jūsų mokinių norėtų būti mokytojais?

– Tokių pasvarstymų pasitaiko. Vienas gabus mokinys sakė: „Pasižiūriu į jus ir galvoju, kad gal visai įdomus darbas, bet ar aš jį turėčiau?“ Taigi yra kita pusė: mokiniai galvoja racionaliai, ar jie turės darbą.

Dabar beveik visų dalykų mokytojai yra vyresni nei 50-ies metų amžiaus. Maždaug po šešerių metų jų ims trūkti, mokytojai eis į pensiją. Tačiau IT mokytojai jaunesni nei kitų dalykų kolegos, nes atėjo dirbti vienu metu, tada, kai mokyklose atsirado informatika ir prireikė mokytojų. Taigi, jei dabar ateitų jaunų informatikos mokytojų, jiems reikėtų sulaukti, kol mes išeisime į pensiją.

Vaikų, kurie pagalvoja apie mokytojo profesiją, tikrai yra. Suprantu tai ir iš jų laiškų, daug susirašinėjame, nes per pamoką nespėji aptarti tiek, kiek gali feisbuke ir laiškais.

– Dėstote dalyką, kuris nuolat ir kardinaliai keičiasi, kurį mokiniai, užaugę su technologijomis, kartais išmano geriau už mokytoją. Kaip mokotės pati?

– Taip, žinias atnaujinti reikia nuolat. Mokausi iš interneto, nes seminarų informatikams nėra tiek, kiek norėtųsi. Kita vertus, jei jų būtų daugiau, reikėtų važiuoti mokytis į Vilnių, vadinasi, atitrūkti nuo pamokų. Juk galime mokytis internetu, jame galima rasti daug įvairios informacijos.

Tačiau IT dalyko problema yra ta, kad nespėjama atnaujinti bendrojo ugdymo programų. Mokytojas turi galvoti, kaip jam sugebėti dirbti pagal privalomą dokumentą – bendrąsias programas, ir kartu nemokyti atgyvenusių dalykų.

Mokytojas turi galvoti, kaip jam sugebėti dirbti pagal privalomą dokumentą – bendrąsias programas, ir kartu nemokyti atgyvenusių dalykų.

Esu dėkinga, kad abi mokyklos, kuriose dirbu, IT pamokoms skyrė papildomą valandą. Kitos mokyklos turi dvi pamokas per savaitę, o mes – tris. Per tą papildomą pamoką mokomės to, ko programoje dar nėra, bet jau aktualu: kuriame mobiliąsias programėles, žaidimus, atliekame kitus kūrybinius darbus. Tokių dalykų ugdymo programose nėra, bet be jų IT pamokos būtų nepatrauklios.

Turime skubėti paskui besikeičiančius vaikus, kad jiems būtų įdomu. Pirmieji mano mokiniai atbėgdavo per pertrauką rašyti programos kodo, kad įsijungtų žaidimas, dabartiniai – jau gimė su kompiuteriu. Turime sugebėti ugdymo turinį pritraukti prie vaikų, kad jiems būtų įdomu, antraip juos prarasime. Todėl mokytojas turi domėtis ir mokytis kartu su vaikais.

– Nuolat kalbama apie IT specialistų poreikį, didžiausius programuotojų atlyginimus, jų studijas finansuoja valstybė. Ar ir mokykloje pastebite išaugusį dėmesį IT?

– Labai. 2009 m. egzaminą laikė šeši, o pernai – 30 abiturientų. Šiemet laida truputį mažesnė, gal tai lėmė pačios gimnazijos pokyčiai, kad atsirado stojamieji egzaminai. Tačiau turiu 45 vienuoliktokus, kurie planuoja laikyti egzaminą. Taigi, jei kažkada mokykloje programavimą pabandyti norėjo aštuoni vaikai, o dabar penkiskart daugiau, vadinasi, jiems įdomu, jie nori pažiūrėti, kaip sektųsi, ar jiems tiktų toks darbas.

– Kažkada nauja ir reikalinga specialybė buvo vadyba, kuri tapo madinga, o dabar – nebereikalinga. Ar nemanote, kad panašus likimas gali ištikti ir programuotojus? Gal kada nors programavimas bus bendroji kompetencija, kaip rašymas?

– Sunku pasakyti, nė vienas nesame pranašas. Bet dabar taip neatrodo, nes informacinės technologijos plečiasi labai greitai, visur jų tik daugėja. Ar kiekvienas galės programuoti? Žiūrint, kokiu lygiu. Tikrai ne kiekvieną mokinį galima išmokyti programuoti, nes tam reikia trupučio talento, trupučio gabumų. Kaip kažkada sakiau, ne kiekvienas mokantis rašyti kuria eilėraščius, taip pat ir ne kiekvienas žinantis kelias pagrindines komandas gali sukurti gerą programą. Tam reikia turėti gerą loginį mąstymą ir nemažai matematikos gebėjimų.

Programavimas ateityje gali tapti įprastu dalyku nebent tuo atveju, jei atsiras jau suprogramuotos technologijos, kad užteks tik ką nors paspausti, arba programavimo kalbos taps labai išmanios. Žinoma, prognozuoti sunku, bet pagalvojau, kad mokytoja dirbu 20 metų ir 20 metų mokau dalyko, kuris yra „ant bangos“.

– Šiemet 24 jūsų mokiniai gavo šimtukus, pernai – 18. Kuri dalis šių įvertinimų yra jūsų nuopelnas, o kuri – mokinių indėlis?

– Vienareikšmiškai didžiąją dalį sudaro mokinio darbas. Mokytojas yra tik vedlys, jis parodo kryptį, kuria mokiniai eis arba neis. Mokytojas yra tam, kad padėtų vaikui, kai šis pats nustoja savimi tikėti. 12 klasėje dažnai užklumpa abejonės: gal nemoku, gal nesugebėsiu, gal man per sunku. Tada ir reikalingas mokytojas, kad palaikytų. Turėjau mokinį, kuris mokėsi šešetais, o egzaminą išlaikė 99 balais. Tad kai mokiniams nusvyra rankos, primenu, kad Paulius juk galėjo, vadinasi, gali ir jie.

Žinoma, mokytojas parenka užduotis, ką, kada ir kaip daryti, bet svarbu yra moralinis palaikymas – mokytojas turi tikėti, kad vaikams pasiseks, jei ne šiandien, tai rytoj, gal reikia pabandyti kitaip. Mokytojas niekada negali suabejoti, kad kažkas gali būti ne taip, o mokinys turi tikėti savo mokytoju. Toks tandemas gali pasiekti kažką gero.

– Dirbate prestižinėje, mokinius atsirenkančioje gimnazijoje ir paprastoje  miesto mokykloje. Pritariate mokinių skirstymui ar manote, kad visi turi mokytis kartu, pavyzdžiui, kaip Suomijoje, kur mokyklos yra vienodos, kaip ir mokinių pasiekimai?

– Matau, kaip tai atrodo realiai, ir vis dėlto pasisakau už tai, kad būtų mokyklų, kurias mokiniai galėtų pasirinkti. Kai daug gabių mokinių būna kartu, jie pasiekia daugiau, nei pasiektų dirbdami atskirai. Matyt, taip yra ne tik mokykloje: juk bet kokioje srityje dirbdamas su darnia, palaikančia komanda pasieksi daugiau, nei dirbdamas vienas.

Jei gabus vaikas mokosi klasėje, kurioje kiti nėra tokie gabūs arba yra gabūs kitiems dalykams, jis neturi su kuo palyginti savo pasiekimų ir patiki, kad yra pats geriausias, jam nebelieka poreikio tobulėti. Juk nebūna sporto varžybų, kuriose bėgikas bėgtų vienas ir kažkas matuotų jo laiką. Taip pat ir mokiniai rungtyniaudami, lygindami save su tokiais pat kaip jie pasiekia daugiau.

Kai mokiniai rašo kontrolinį darbą, matau, kad 20 iš 30-ies gali gauti dešimtukus, todėl, kad būtų įdomiau, skiriame vietas pagal surinktus taškus. Žinoma, jos neskelbiamos viešai, savo vietą žino tik tas mokinys, bet jiems įdomu stengtis: dabar esu trečias, kitą kartą noriu būti pirmas. Jei jis gautų tik dešimtuką, būtų ramus, kad jau gavo geriausią įvertinimą. Gabūs vaikai dažniausiai būna linkę konkuruoti, nuolatinė konkurencija varo jį į priekį.

– Dešimtys jūsų mokinių per egzaminą gauna šimtukus, klaipėdiečiai jus išrinko Metų mokytoja, Lietuvos pramonininkų konferencija įvertino Profesijos riterio apdovanojimu. Ar kolegos jums nepavydi? Ką jums pačiai reiškia tokie įvertinimai?

– Ką nori, tą girdi, ko nenori – negirdi. Manau, kad gyvenimas per trumpas švaistyti laikui domėtiss tuo, ar kas nors ko nors pavydi.

Didžiausi įvertinimai man yra vaikų laiškai. Reikia juos išsispausdinti, kad kai pasensiu, galėčiau vartyti ir skaityti. Vaikai sugeba parašyti tokių gražių ir nuoširdžių žodžių, kurie įprasmina gyvenimą ir mokytojo profesiją. Beje, turiu ne tik elektroninių laiškų. Praėjusių metų laida susitarė man parašyti popierinių laiškų. Aš, žinoma, apie tai nieko nežinojau, bet pašto dėžutėje pradėjau rasti ranka rašytus laiškus. Tai ir yra tikrasis įvertinimas. Juk vaikai rašo todėl, kad nori parašyti, o kai  turi paskelbti Metų mokytoją, ką nors išrinkti vis tiek reikia.

Pramonininkų įvertinimas reikšmingas tuo, kad Profesijos riterio apdovanojimą gavo mokytojas. Sakoma, kad mokytojo profesija visuomenėje nebevertinama, o pramonininkai parodė savo požiūrį į šią profesiją. Todėl priėmiau jį ne asmeniškai, ne sau, bet kaip skirtą mokytojams apskritai.

– Ar profesijos prestižui padeda tokie įvertinimai? Gal ši profesija jaunimui neatrodo patraukli ne tik dėl darbo sąlygų ar nepakankamo atlyginimo?

– Manyčiau, kad šiais laikais žmonės nori stabilumo, todėl pirmas jų klausimas – ar turėsiu darbą? Turėjau puikią mokinę, kuri studijuoja chemiją, jai labai patinka, bet ji abejoja, ar gerai pasirinko studijas, ar turės darbą. Netrukus ateis laikas, kai mokytojų trūks, tada pamatysime, ar jaunimas rinksis jais būti.

Kad mokytojas galėtų gyventi iš atlyginimo, jam reikia viso krūvio, o jei jis turi ir metodininko ar eksperto vardą, ta alga nėra labai maža. Tačiau jei mokytojas turi 10 pamokų per savaitę, žinoma, kad jis dirba nevisavertį darbą. Gal tokie dalykai ir stabdo rinktis šią profesiją? Nežinau, kas sugalvojo sąvoką, kad mokytojo darbas yra prestižinis ar neprestižinis. Kas gali pasakyti, ar prestižas būti vairuotoju, ar ne? Man mokytojo profesija yra prestižinė ir nuostabi.

„Auksinė“ 24 šimtukininkų laida per paskutinio skambučio šventę atnešė man gražiausią 50-ies tulpių puokštę. Tokios akimirkos nuostabios. Kai papasakoju apie jas savo artimiesiems, mano sesuo, turinti gerą profesiją ir gerą atlyginimą, sako, kad ji neturi tokio darbo, apie kurį pasakotų taip, kaip pasakoju aš.

– Ką galvojate apie savo pasirinkimą artėjant Mokytojo dienai?

– Susimąstymo apie savo profesiją akimirkos turbūt ateina tada, kai būna paskutinė abiturientų pamoka ar panašios progos. Turi jaustis laimingas dirbdamas savo darbą. Aš manau, kad jei kiekvienos profesijos žmogus dirbtų savo darbą su džiaugsmu – jei gydytojui būtų svarbu padėti kiekvienam ligoniui, jei mokytojui būtų svarbu matyti kiekvieną vaiką, jei visi dirbtų taip gerai, kaip tik gali, mes turėtume tokį gyvenimą, kokio norime.

Jei kiekvienos profesijos žmogus dirbtų savo darbą su džiaugsmu – jei gydytojui būtų svarbu padėti kiekvienam ligoniui, jei mokytojui būtų svarbu matyti kiekvieną vaiką, jei visi dirbtų taip gerai, kaip tik gali, mes turėtume tokį gyvenimą, kokio norime.

Jei jautiesi laimingas, jei neatėjai prastumti laiko nuo aštuntos iki antros valandos, bet nori pragyventi tą laiką su mokiniais, nes pamoka nėra tik laikas ar eurai nuo skambučio iki skambučio, tada būti mokytoju yra labai gerai.

Pamoka – puikus laikas, kuris nebegrįžta. Pragyveni su vaikais tas 45 minutes, kurios jau niekada nebepasikartos. Todėl turime stengtis tas kiekvienas 45 minutes pragyventi geriausiai, kad paskui nebūtų gaila, jog kažką padarėme ne taip. Mokytojo darbe pasitaiko, kad sakoma, esą šito šiemet neišmokom, pasitaisysim kitąmet. Bet kitąmet vaikai bus jau kiti, su jais nebus taip gerai padaryta. Todėl turime daryti viską maksimaliai gerai, kad patys būtume laimingi ir augintume laimingus vaikus.

– Kas turėtų atsitikti, kad nebedirbtumėte mokytoja?

– Turiu pasenti. Kai išeisiu į pensiją, auginsiu pomidorus ir agurkus.

Tik pradėjusi dirbti mokytoja, kai dirbau vieną dieną per savaitę, sutikau savo bendraklasę ir pasidžiaugiau, kaip man patinka, kaip įdomu, kaip gerai. Ji sutikusi mūsų auklėtoją papasakojo jai, kaip man patinka mano darbas. O auklėtoja pasakiusi: „Tai ji dar nedirba, tik žaidžia mokytoją.“ Pernai, kai gavau Profesijos riterio apdovanojimą, ta bendraklasė parašė man žinutę: „Labai džiaugiuosi, kad tu vis dar žaidi mokytoją. Žaisk iki pensijos.“ Iš tiesų, niekas nepasikeitė: kaip žaidžiau mokytoją, dirbdama tą vieną dieną per savaitę, taip ir po 22 metų tebežaidžiu.

– Ką 22 metus galvojate prieš pat pirmą pamoką?

– Mėgstu ateiti į darbą anksčiau, kol mokykloje dar nelabai yra mokytojų ir mokinių, nedega šviesos. Man patinka atsisėsti klasėje ir laukti, kol ateis vaikai, nes klasė be jų atrodo labai nyki. Mėgstu žiūrėti, kaip jie renkasi į klasę, laukiu jų kiekvieną rytą.

– Mokykloje būnate iki nuskamba paskutinės pamokos skambutis?

– Atvažiuoju pusę aštuonių, išvažiuoju apie pusę šešių vakaro. Dažnai mokiniai lieka po pamokos, nori baigti darbus, pasitarti. Kai grįžtu namo, atsakinėju į jų laiškus, patariu, taisau darbus. Laikas mokykloje yra plaukiojantis – nėra valandų.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai jau tikrai nedarote nieko dėl mokinių ar dėl mokyklos?

– Man labai patinka šiaurietiškas vaikščiojimas, be to, įsigijau namą, turiu daržą ir šiltnamį, todėl mėgstu džiaugtis savo namais, per atostogas – keliauti. Norisi atitrūkti, todėl labai mėgstu grįžti į tėviškę, sėdėti po obelimi ten, kur kažkada gyveno tėveliai, ir džiaugtis laiku, kuris jau praėjo, nors ir sakoma, kad nereikia žvalgytis atgal.

– Daug jūsų kolegų skaitydami šį interviu pavydi laimės, kurią jums teikia darbas, tas pats darbas, kuris juos jau galbūt išvargino. Negi tikrai mokykla jums visada suteikė tik tokį polėkį ir jokių sunkumų?

– Sunkumų, žinoma, buvo. Buvo sunkių, sutrikusio elgesio ir emocijų mokinių, buvo laikas, kai nemokėjau matyti tiek daug pozityvumo, nemokėjau teisingai elgtis kai kuriose situacijose ir jų įvertinti. Dabar aš suprantu, kad blogų žmonių nėra apskritai. Yra tik žmonės, kuriems nepasisekė. Gal tai vaikas, kurio tėvai išsiskyrė, gal tai vaikas, kurio tėvai išvažiavę į užsienį, gal tai vaikas, kurio tėvai daug dirba ir uždirba, bet neturi laiko su juo išgerti arbatos. Žinoma, vaikas, kuris jaučiasi nelaimingas, neigiamą energiją lieja mokykloje. Tačiau buvo metas, kai to dar nesuvokiau. Mokytoju netampi per vieną dieną, turi praeiti laiko. Aš labai daug išmokau iš savo mokinių.

Turiu pripažinti, buvo laikas, kai maniau, kad daug pasiekti gali tik gabūs ir protingi. Bet buvo toks Povilas, kuris sakė, kad gaus 100 egzamino balų, ir nors aš maniau, kad taip būti negali, jis gavo šimtuką. Tokiu atveju požiūris pasikeičia ir supranti, kad viskas įmanoma, jei tiki ir įdedi darbo. Kiekvienas vaikas kažką duoda. Jei sugebi pasiimti viską, ką gali, iš savo profesijos, būni labai turtingas.

Akimirkos, kai visa klasė įgriūna pas tave su 50 tulpių, nenusipirksi už jokius pinigus. Prisimenu ją ir pamirštu, kas buvo blogo. Tiesiog tai buvo kažkas, ko tada dar nemokėjau.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asmeninio archyvo nuotr.

Partinė priklausomybė kadaise buvo vienas lemiamų veiksnių oficialiai vertinant ir poeziją. Nežinia kodėl šis principas ministerijose pasirodė esantis toks gajus…

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ar naujo romano pasirodymą Lietuvoje galima vadinti įvykiu? Kaip ir bet kurioje kitoje kultūros srityje, nelygu kas yra kūrinio autorius. Pirmąjį savo romaną „Vyno kopija“ ne­lauktai netikėtai parašė poetas, eseistas, Nacio­nalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęs­tutis Navakas. Ir jeigu kūrinį vadintume autoriaus vaiku, tai šiuo atveju atžala išties nusidavė į gimdytoją: yra toks pat švelniai ironiškas, intelektualus, stilingas bei nežabotos fantazijos kupinas.

– Iš nuotraukos knygos nugarėlėje (švelnus įvardijimas, ar ne? Viršelis galėtų būti knygos krūtinėlė) į skaitytoją žvelgia tyras naivus jaunuolis. Jį gerai pamena tik ilgametės autoriaus gerbėjos. Kas slypi už šio portreto: subtilus pagrindinio herojaus autobiografiškumo pripažinimas ar klastingas mėginimas suvilioti jaunas skaitytojas?

–  Ir ką, nesuveikė? Tokio sukrečiančio vaikino suviliotos jaunos skaitytojos išgraibstė pusantro šimto knygos egzempliorių – visus, kiek turėjau – per mėnesį.

O jei rimčiau, tai dar vienas gausių knygos simbolių ir intertekstų, kurį galima perskaityti trimis būdais.

Pirmas. Šis portretas iškirptas, originale šalia stovėjo mergina, knygoje įvardyta kaip Sandra. Ten pat aprašytas pusantro tūkstančio knygų išgabenimas iš mano bibliotekos – irgi realus, tad mer­­gina visiems laikams iškirpta ne tik iš nuotraukos, bet ir iš gyvenimo. Tačiau ar knygoje eg­zistuojanti pagrindinio personažo žmona Estera neturi buvusios žmonos Sandros potencijų? Juk ji vienoje pagrindinio herojaus vizijų prisistato Persijos karaliene. Taigi visi romano personažai yra itin daugialypiai (Paulo Coelho čia būtinai pridurtų: kaip ir pats gyvenimas).

Antras. Nuotrauka yra iš praeities, kuri nebeegzistuoja. Tačiau herojus, mirdamas jau pirmuoju knygos sakiniu ir po to prisikeldamas, irgi atsisveikino su praeitimi. Kokia? Vedybine, alkoholine, kūrybine? Vaizduotėje jo kuriama pjesė – taip pat bandymas iš savęs iškrapštyti praeities likučius, trukdančius gyventi toliau. Nors, tiesą sakant, kuo labiau tą praeitį bandai krapštyti, tuo ji gajesnė. Geriau būtų palikti ją ramybėje, ir tai, ko tau nereikia, ilgainiui užsimirštų.

Trečias. O galbūt ši nuotrauka – tai paprasčiau­sias „bajeris“, nes tam, kas nenorės gilintis į knygos povandenines sroves, ji ir bus 200 puslapių „bajeris“. Ir gerai, tegu žmonės bent jau pasismagina. Nes nusibodo į savo knygų viršelius dėti portretus, kur susimąstęs autorius išmintingai žvel­gia į skaitytoją, rodomuoju pirštu parėmęs genialių idėjų sklidiną galvą.

– „Aš nemėgstu vaikščioti po miestą“, – sako pagrindinis „Vyno kopijos“ personažas. O ką apie nūdienos miestą galvoja Kęstutis Navakas, kurio jokie gyvenimo permainų vėjai nesugebėjo išpūsti iš Kauno? Kaip apibūdintumėte čia gyvenančių menininkų savijautą ir sambūvio formas?

–  Kadangi mano sodyba yra kaimas miesto centre, su obelimis, slyvomis, ežiukais ir juodaisiais strazdais, išėjimas į miestą dažniausiai reiškia at­sidūrimą visai kitame pasaulyje. Kitas pasaulis dis­lokuotas už pusantro šimto metrų ir prasideda gimtąja „Vynoteka“, nuo kurios jau netoli iki Laisvės alėjos, toje alėjoje sėdinčio Gintaro Pa­tacko ir visą UNESCO iš kojų išvertusio art deco paveldo.

Į miestą dabar iš tiesų išeinu nedažnai, neturiu ten ką veikti, o po barus nebesimalu. Kadaise vaikščiodavau kasdien ir išsamiai, esu daugsyk apvaikščiojęs visą Kauną, pažįstu jį geriau nei savo drabužių spintą. Menininkų čia visai nemažai, manau, kad jie jaučiasi pakankamai komfortiškai, o bohemai, prie kurios kadaise buvau įpratęs, vis dėlto reikalingas tam tikras stygius – pripažinimo, komforto, laisvės, pinigų, merginų ir pan. Kai viso to atsirado į valias, bohemos atstovai arba išmirė, arba vedė, arba komercializavosi, arba išsisklaidė. Žinoma, kai kurie sėkmingai už­sidarė savuose urvuose, kaip aš, ir kuo puikiausiai kuria. Kartais susitinkame, pasibūname, pasimėtome prisiminimų skiautėm, pasidžiaugiame vienas kitu, tik jau ne taip sistemingai kaip prieš porą dešimtmečių. Tada juk, anot vieno niekam negirdėto posakio, ir žolė buvo žalesnė.

– Kas iš kauniečių (gyvų ar mirusių) galėtų romano fragmentuose atpažinti save? Ar daug knygos kopijų su mielais įrašais išdovanojote draugams? Ar draugai jums apskritai bėra reikalingi?

–  Menininkų romane beveik nėra, nors daugelis personažų turi prototipus, tik ir tų prototipų ab­rozdėliai mano gerokai perpaišyti. Kai kurie jų, žinoma, knygas gavo, ir net man įdomu, ar save at­pažins. Atpažinusių jau atsirado, nesmerkė, dau­­­giau juokėsi. Draugai man reikalingi, kai pa­tys pasibeldžia į mano margą klėtį, pats jų ieškau retai, išskyrus feisbuką, kuriame kasdien susirašinėju su daugybe žmonių. Jei tokios daugybės lai­ko kadaise nebūčiau praleidęs su draugais studijose, baruose, butų virtuvėse ar upių pakrantėse, ko gero, dabar būčiau ne devyniolikos, o penkiasdešimties knygų autorius. Kita vertus, nežinia, ar geros būtų tos knygos, nes minėtose klajonėse įgyta patirtis – neįkainojama.

Nežiūriu į gyvenimą kaip į šeimos nuotraukų albumą, nors esu sentimentalus, todėl prisiminimai ir seni draugai man reikalingi. Tačiau nuolatinio jų poreikio nejaučiu, antraip tiesiog uždusčiau. Man įdomūs nauji draugai, kurių atsiranda ir kiekvienas jų žada naują patirtį. Šiaip ar taip, naujas žmogus yra naujas pasaulis, kartais gelbstintis, kartais neutralus, kartais pražūtingas.

– „Kultūra Lietuvoje tiesiog buvo paaukota socialiniam eksperimentui, kurio pavadinimas – neoliberalioji dogma“, – tiesmukai diagnozuoja kitas kaunietis Leonidas Donskis. Ar jaučiatės esąs šio socialinio eksperimento dalyvis?

–  Niekada nelaikiau savęs statistinės visuomenės dalimi, gyvenau pakankamai autonomiškai, stengdamasis viską susikurti pats. Tad ir socialiniai eksperimentai man daugiau žinomi iš laikraščių puslapių. Ta asmeninė nepriklausomybė, žinoma, reiškė ir nemenkus badmečius, tačiau leidyklos mano knygas leido, komisijos duodavo stipendijų bei premijų, kai jau visai būdavo liūdna, draugės atnešdavo cukinijų, balandėlių, obuolių ir vyno, taigi socialinio eksperimento auka lyg ir nebuvau. Apie kitus menininkus ir bendrąją situaciją man kalbėti būtų didybės manijos forma, tarsi skruzdė prabiltų apie viso miško reikalus.

– Metraščiai liudija, kad nuo Nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo K.Navakui netrukus sukaks dešimtmetis. Įdomu sužinoti, koks šios premijos likimas: ar pelningos, verslo žargonu šnekant, pasirinktos investicijų kryptys ir kokia jų moralinė, estetinė ar egzistencinė grąža?

–  Liūdnas likimas – vos man ją gavus, analogiškų premijų dydis pakilo daugiau kaip du kartus. Kaip ironiškai komentavo draugas, niekad nežinai, kada imti. O jei rimčiau, man tai tikrai didelis įver­tinimas, kurio finansinė išraiška išsisklaidė per pusmetį, tačiau titulas liko ir neretai padeda. Jei į literatūrą kas žiūri kaip į investiciją, geriau tegu eina į biržą (ne darbo) ir investuoja į perspektyvias akcijas. O nepiniginė, bet jūsų minimų lakiųjų esencijų grąža – kolosali. Tačiau tik tam, kuris ne tik nori, bet ir gali rašyti. Antraip suskilusios geldos šešėlis visada kris ant rankraščių ir grąžos nebeduos net kavos automatas.

– Įsivaizduokime neįsivaizduojama: K.Navakas po artėjančių rinkimų skiriamas kultūros ministru. Kokių pasekmių visuomenė galėtų tikėtis? Kokie būtų pirmieji ministro K.Navako įsakymai?

–  Kultūra išsyk bankrutuotų ir L.Donskis vėl turėtų apie ką rašyti. Lygiai tas pats atvejis būtų, jei kuris nors kultūros ministras imtųsi rašyti mano knygas. Kiekvienas turi dirbti savo darbą, o apie vadovavimą Kultūros ministerijai nusimanau tiek pat, kiek apie mikrobiologiją arba šinšilų auginimą.

Skiriant ministrus atsižvelgiama ne į kompetenciją, o į partinę priklausomybę. Partinė priklausomybė kadaise buvo vienas lemiamų veiksnių oficialiai vertinant ir poeziją, patys žinome, kokiu laikotarpiu ir kiek tai buvo adekvatu. Ne­žinia kodėl šis principas ministerijose pasirodė esantis toks gajus.

Intelektualas ar menininkas turi oponuoti bet kuriai sistemai, netapti jos dalimi ir jos atžvilgiu būti nusiteikęs kritiškai. Nes sistema unifikuoja, o menas bei mąstymas – individualizuoja, tai nesutaikomos priešingybės. Todėl Platonas ir sakė, kad poetus reikia vyti iš valstybės. Teisingai rašė, tik ir valstybę reikia vyti iš poetų. Ne iš poetų kaip piliečių, bet iš poetų kaip poetų.

– Ar lietuvių prozos laukas jau tiek nususo, kad kiekvienas nacionalinis poetas tiesiog privalo, jį gelbėdamas, iš solidarumo pasodinti po romaną? Kaip jūs, buvęs knygų apžvalgininkas, šiandien apibūdintumėte vietinius literatūros pasėlius? Ar sutiktumėte vėl braidyti po juos kritiko batais?

–  Romanistikos laukas iš tiesų neatrodo itin na­gingai puoselėjamas, nors akivaizdu, kad ir ne ste­pė. O rašytojai nėra privalomai uždaryti kiekvie­nas savo žanro aptvare. Poezija yra savotiška pra­banga, ji arba ateina, arba ne. Eilėraščių parašo­ma daug, tačiau aukštosios poezijos – nepalygin­­ti ma­žiau. O štai romaną galima sugalvoti, su­kalti, kaip Ričardas Gavelis „Vilniaus pokerį“, tad šia prasme kiekvienas – savo romano kalvis. Rim­tų kritikos straipsnių rašyti nebežadu, nes dau­gybė da­bartinių knygų, net ir garsių autorių, man visiškai nepatinka, be to, yra kelios puikios kritikės, talentingai dirbančios savo darbą. O knygų apžvalgas teberašau, tai visai kitas žanras.

Šiuo romanu norėjau kiek atnaujinti žanrą, pa­siū­­lyti jam kitų galimybių, nes įprastinis naratyvas pa­­bodęs iki dantų griežimo. O kadangi net literatū­­rologės gliaudo pečiais, nežinodamos, kaip apibū­dinti tą, ką parašiau, atrodo, kad man bus pavykę.

– Romano pabaigoje veikėjas giriasi žmonai parašęs dvi pjeses. Gal tai ženklas, kad netrukus pulsite gelbėti ir lietuvių dramaturgijos, kurios lyginamasis svoris bendruose raštijos aruoduose per keletą dešimtmečių gerokai ūgtelėjo? Štai ir „Vyno kopijoje“ jau esama dramaturgo (scenaristo) maniera parašytų skirsnių…

– Jei pradėčiau rašyti dar ir pjeses, Marius Ivaš­kevičius mane neišvengiamai nušautų. Gal ge­riau dar pagyvensiu. Beje, esu parašęs pjesių, tačiau jos skirtos vaikams, trys iš jų buvo vaidinamos šen bei ten, tarkim, Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Pjesei reikalingas veiksmas, taip pat ir išorinis, o mano raštai daugiau skirti vidiniam žmogaus pasauliui, kur ir veiksmai kiek kitokio pobūdžio. Be to, man labai svarbu frazės grožis ir elegancija, kurie teatriniuose dialoguose buvo įmanomi tik baroko laikotarpiu. Man įdomu viską išbandyti, simfonijų ir oratorijų kurti nemoku, tačiau pjesių visiškai įmanoma kada nors sulaukti. Minėtas didysis lietuvių dramaturgas jau gali nusikabinti nuo sienos Čechovo šautuvą.

– Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose atkreipė dėmesį, kad Mirtis ir Mintis skiriasi vos viena raide. Ar mąstėte apie tai, rašydamas pirmąjį romano sakinį: „Šiąnakt aš numiriau“?

– Pagrindinio herojaus mirtis perkeltine prasme ir yra mintis. Jis numirė tada, kai suvokė išsėmęs visą ankstesnio gyvenimo architektoniką ir nu­sprendė, kad anam gyvenimui yra miręs. Tačiau kok­sai yra kitas gyvenimas, kaip jam gyventi to­liau ir ar ap­skri­tai gyventi? Tą jis ir sprendžia, klajodamas po savo miesto užkaborius, savo fantaziją ir sąmonės bei pa­sąmonės labirintus. Viena ver­tus, viską nu­spręsti jis turi per parą, kita vertus, laikas jam ne­beegzistuoja, tiksliau – nebeegzistuoja laiko įtam­pa ir diktatas. Kaip, žinoma, ir erdvė. Ne­abe­joju, kad Albertui Einsteinui ši kny­ga patiktų.

Knygoje viskas sąlygiška ir susimbolinta: mirtis, gyvenimas, rojus, pragaras tėra bibliniai gaivalai. Nesusimbolinta tik vienatvė ir liūdesys. Bei humoras, kuriuo nuo šių dviejų dalykų įmanoma gelbėtis. Humoro knygoje apstu, vienatvės ir liūdesio – taip pat. Esama ir gana atviros erotikos, ku­­ria daugelis bando gelbėtis nuo depresyvių bū­senų. Tačiau erotika veikia atskirais atvejais, ku­riuose ir skleidžiasi, o humoro jausmas yra nuolatinis, ir tai vienas tų dalykų, kurių mirtis ir sielos erozija labai bijo.

O mintis, kaip smegenų veiklos produktas, turi įdomių savybių. Vieną kartą pagalvotą mintį daug lengviau pagalvoti antrą ar dvidešimt antrą kartą, nes susiaurėja vadinamieji sinapsiniai plyšiai ir sig­nalas tarp smegenų neuronų pereina daug leng­viau. Apie tai knygoje irgi rašau. Dar galime paminėti, kad ką nors prisimindami mes iš esmės prisimename savo paskutinį prisiminimą apie įvykį, o ne patį įvykį. Mintis yra labai gaji, o mirtis man atrodo kažkokia išglebusi ir nežinia ar apskritai egzistuojanti.

– O štai romano pabaiga primena „Spragtuką“: atsibunda Mari ir supranta sapnavusi Žiurkių karalių. Žiurkių nebėra, eglutė spindi, bet ir jaunikis – tik riešutų gliaudyklė… Ar gera po visų nuotykių nubusti savo kambaryje ir eiti į turgų? Gal net tą patį turgų, kurį esate pavadinęs Žaliakalnio feisbuku ir kuriame neseniai vyko jūsų knygos pristatymas…

–  Net didžiausi svajotojai ir fantazuotojai nėra kokie bekūniai intelektai. Kad ir kiek gyvenčiau savo susikurtoje realybėje (o gyvenimo būdas bei ap­linka man tai leidžia), vis tiek tas turgus, kaip kas­dienybės metafora, nuolat iškyla visu savo mo­nu­mentalumu. Jei kasdienybės vengsi, stumsi ją po pasąmonės šluota, ji keršys, nes atrodys at­gra­si ir pavojinga. Galų gale pradėsi jos paniškai bijoti, o romane juk sakoma, kad niekada ir nieko bijoti nereikia, bijoti galima tik pačiam savęs. Ir tik dėl to, kad pats maitini vidinius de­mo­nus, įs­kai­tant bėgimą nuo kasdienybės ar realybės. Te­lieka visa tai pamilti, su tuo susibūti – ir su turgumi, ir su riešutų gliaudykle.

Knygoje rašoma, kad pagrindinis personažas ir jo žmona yra tik du labai vieniši žmonės, kurie vie­nas kitą itin kūrybingai susigalvojo. Tai irgi tie­sa, mūsų visų požiūriuose viens į kitą vyrauja iliuzijos. Niekas niekada iki galo neatsivers kitam ir nebus adekvačiai suprastas, visos gyvenimo mi­zanscenos pilnos iliuzijų su dekoratyvinėmis alebardomis, toks pagrindinis bendro gyvenimo scenovaizdis. Tačiau jei visas pasaulis – scena, kaip sakė vienas toks, kitaip nei įmanoma, nei reikia. Gilumines keliones, sapnus, fantazijas ir poezijas, iš kurių sudarytas šis romanas, patiri vienas. Tuo smagiau po to grįžti į bendrą buitį, eiti į turgų, pirkti vazelę draugo gimtadieniui arba stebėti, kaip už lango krinta lašas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Premjeras Algirdas Butkevičius interviu radijui „Znad Wilii“ kalba apie Briuselyje vykstantį viršūnių susitikimą, kurio metu svarstoma 2014-2020 m. Europos Sąjungos (ES) finansinė perspektyva, numatomą savo vizitą į Lenkiją ir susitikimą su šios šalies premjeru Donaldu Tusku, aptaria Lietuvos ir Lenkijos santykių aktualijas.

Kalbėdamas apie kitą savaitę numatomą vizitą į Lenkiją ir susitikimą su jos premjeru D. Tusku, Vyriausybės vadovas teigia, kad pirmiausia kalbėsis „apie ekonominius, socialinius dalykus, apie tarptautinius projektus, tokius kaip „Rail Baltica“, „Via Baltica“, elektros jungtis, kurios yra numatytos artimiausiu metu įgyvendinti <…>. Taip pat apie dujotiekio nutiesimą nuo Klaipėdos iki Varšuvos, kas labai svarbu Lietuvos suskystintųjų gamtinių dujų terminalo pajėgumų naudojimui“.

Ministras Pirmininkas teigiamai vertina Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio vakar pasakytus žodžius, kad lenkų mažumos Lietuvoje problemos – Lietuvos vidaus reikalas. Premjero A. Butkevičiaus teigimu, „tai yra geras ženklas. Ir aš manau, kad yra gėda, kada mes viduje negalime išsispręsti problemų ir reikia kištis kitoms valstybėms ir padėti spręsti“.

Pasak Vyriausybės vadovo, tautinių mažumų klausimus Lietuva turi spręsti pati, neraginama Lenkijos. „Man labai nepatinka, kai būna aiškinama, kad viena valstybė spaudžia kitą valstybę spręsti tautinių mažumų problemas. Mano požiūris toks, kad Lietuvos piliečiams visiems turi būti gera gyventi, nežiūrint į tautiškumą arba kokios yra tautybės“, – sako A. Butkevičius. Anot premjero, pirmiausia reikia kabėtis, turėti daugiau geranoriškumo sprendžiant iškilusius klausimus.

Kalbėdamas apie vakar įvykusį susitikimą su Šalčininkų mokytojais ir moksleiviais, Ministras Pirmininkas sako, kad lenkiškų mokyklų moksleiviams lietuvių kalbos egzaminas bus vertinamas kitaip, bet egzaminų užduočių suvienodinimas lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų abiturientams atidėtas nebus. Premjero A. Butkevičiaus teigimu, tam pritaria ir patys mokytojai bei moksleiviai.

„Ir jaunimas, ir mokytojai susirinkę to paties prašė – kad būtų taikoma išskirtinė tvarka egzaminuojant. Jie nori laikyti egzaminą, bet jiems egzamino vertinimas bus kitoks, negu tiems, kurie mokosi lietuviškose mokyklose“, – sako Vyriausybės vadovas ir pritaria lenkiškų mokyklų moksleiviams ir mokytojams, kad egzaminų suvienodinimo atidėjimas problemos neišspręstų.

Pasak premjero A. Butkevičiaus, atidėti egzaminų suvienodinimo tautinių mažumų ir lietuviškų mokyklų moksleiviams neprašė ir koalicijos partneriai – Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Premjeras Algirdas Butkevičius interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“ kalba apie savo šiandieninį vizitą į Latviją, Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą, skalūnų dujų žvalgybą, darbo grupės, svarstysiančios mokesčių sistemą, veiklą, aptaria 2008 metais šalį užklupusią krizę ir kovą su ja.

Kalbėdamas apie vizitą į Latviją, Vyriausybės vadovas pažymi, kad kaimyninės valstybės vadovybę informuos, jog įstatymų projektus, susijusius su Visagino atominės elektrinės (VAE) likimu, Vyriausybė pateiks iki šių metų gegužės mėnesio. „Žadu Latvijoje savo kolegoms pasakyti, kad Seime yra priimtas sprendimas, teisingiau – rezoliucija, kuri įpareigoja Vyriausybę artimiausiu metu, iki gegužės mėnesio, pateikti įstatymo projektus dėl tolesnio sprendimo. Manau, kad tas nusivylimas neturėtų būti pagrįstas,“ – sako A. Butkevičius. Premjero teigimu, „politiniai sprendimai labai svarbiais, strateginiais klausimais turi būti pagrįsti ekonomine logika“.

Komentuodamas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto kreipimąsi į Vyriausybę su prašymu apsvarstyti, ar paskelbtas tarptautinis konkursas dėl skalūnų dujų žvalgybos yra tikslingas, premjeras A. Butkevičius sako, kad Vyriausybė tikrai svarstys šį prašymą, tačiau, jo manymu, skalūnų dujų žvalgyba neturėtų būti stabdoma. „Mes šį pasiūlymą svarstysime. Kiek turiu informacijos, žvalgymą turėtų atlikti užsienio kompanijos. Pagal paskutinius turimus duomenis, Lietuvai tai neturėtų kainuoti. Tokiam variantui mes turėtume pritarti, bet šį klausimą svarstysime. Mano manymu, tai tikrai neturėtų būti stabdoma, jei yra noras dalyvauti užsienio kompanijoms, atlikti tyrimus ir padaryti išvadas,“ – interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“ metu kalba A. Butkevičius.

Kalbėdamas apie kovą su 2008 metais Lietuvą ištikusia krize, premjeras pabrėžia, kad mūsų šalis turėjo skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kaip pasielgė Latvija. „Ir tuo metu aš sakiau, kad reikia skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo. Tikriausiai atsimenate diskusijas, vykusias per Prezidento rinkimų kampaniją, tuo metu buvo išsakyta aiški mano pozicija ir ji nesikeičia iki šiol,“ – teigia Vyriausybės vadovas.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Seimo kadencija baigėsi, Vyriausybės kadencija irgi eina į pabaigą. Premjere, kokia savijauta? Gal jau matuojatės opozicijos lyderio marškinius?

Vakar vykęs paskutinis praeitos kadencijos Seimo posėdis leido pažvelgti į visus ketverius metus. Aš įvardinau, kad išties tai buvo krizės įveikimo Seimas. Galima taip įvardinti. Iš tiesų Seimui, kurio kadencija jau baigiasi, teko turbūt vieni iš sunkiausių uždavinių, lyginant visą Lietuvos laikotarpį nuo pat 1990 metų, jeigu išimtume valstybės kūrimo, atkūrimo pradžios laikotarpį (1990-92-ųjų), tai šiam Seimui ko gero teko patys sudėtingiausi, sunkiausi uždaviniai. Galima pasidžiaugti, kad Seimas atlaikė. Be abejo, Seimas yra toks apibendrinantis terminas, kuris savyje per daug paslepia tą dalyką, kad Seime skirtingos atsakomybės tenka skirtingoms Seimo frakcijoms ir valdančiai koalicijai, ir opozicijai. Bet bendru rezultatu iš tikrųjų galima pasidžiaugti.

O kaip vyksta pats valdžios perdavimas, premjere,? Kažkada Jūs kaltinote „socdemus“, kad Jums atėjus į valdžią jie Jums paliko dovanėlių su „Sodra“. Dabar vakar girdėjau, kad Algirdas Butkevičius sako, kad Jūs irgi pakasėte „bombelių“ su PVM suplanuotu surinkimu, kuris gruodį didesnis nei galite surinkti. Kaip vertinat tokius dalykus?

Aš vakar irgi nustebau pono Butkevičiaus, taip jau numanoma, pretendento į premjerus, pareiškimu, kuris nuskambėjo laidoje, kur buvo kalbama visiškai ne apie finansus, o apie Konstitucinio Teismo sprendimo įgyvendinimą. Mano įsitikinimu – visiškai neatsakingas pareiškimas. Aš jau paprašiau Finansų ministerijos, kad tiksliai atsakytų į tuos tariamus kaltinimus, kad slepiama informacija, kad suplanuotos kažkokios tariamos „bombelės“ – PVM surinkimas. Kiek mane informavo, tai yra visiškai neteisingi teiginiai. Manęs tikrai nestebina gal tokie šiek tiek padriki A. Butkevičiaus pareiškimai pastaruoju metu. Gal iš tikrųjų žmogui sudėtinga, jaudinasi ir tos patirties nėra, bet būtų gerai, kad neteisinga informacija nebūtų skelbiama, kad po to nereikėtų pretendentui į premjerus kas pusdienį vis skelbti, kad buvo suklysta, kažkokie patarėjai suklaidino, ir keisti savo nuomonę.

Mūsų klausytoja Lina „Facebook“ siunčia Jums klausimą: premjere, kaip Jūs vertinate vieno, sakykim, realiausių pretendentų į premjerus A. Butkevičiaus poziciją dėl energetikos. Gal pirmiausiai susiaurinsiu klausimą. Ką Jūs manote apie Energetikos ministerijos kaip karštos bulvės mėtymą iš vienų partnerių kitiems?

Tai Jūs turbūt ir atsakėte į savo užduotą klausimą. Man lygiai ta pati metafora, tas pats palyginimas su ta karšta bulve tik ir ateina į galvą. Iš tiesų tai rodo, kad šis darbų baras, iš tikrųjų reikalaujantis ir patirties, ir politinės valios, ir atsakomybės, nei vienai partijai neatrodo patrauklus. Energetikos reikaluose nėra didelių europinių  pinigų, nėra ką dalinti, todėl ministerija pagal jau išgarsėjusią lyginimų skalę sulaukė turbūt labai mažo balo. Tai, kad patys socialdemokratai jos nenorėjo, ji buvo atiduota partijai „Tvarka ir teisingumas“, paskui buvo permesta Darbo partijai, dabar  DP (DP) permeta Lietuvos lenkų rinkimų akcijai. Iš šono žiūrint šiek tiek juokingai atrodo, bet iš tikrųjų kelia susirūpinimą, kad pretenduojantys būti valdančioje koalicijoje į energetikos reikalus žiūri kaip į tokius, kurie jiems visai nerūpi arba kuriuose jie tiesiog bijo prisiimti atsakomybę.

Premjere, užuominos apie tai, kad su „Gazprom“ bus kalbamasi ne ieškinių, bet konstruktyvesne kalba. Kaip jos vertintinos?

Man vėlgi sunku pasakyti, kaip tas užuominas vertinti. Užuominų buvo per šitą laikotarpį pasakyta pačių įvairiausių, kartais atrodo, kad kalbama nelabai atsakingai: ir apie naujos atominės statybą Elektrėnuose, ir panašius dalykus. Tai aš tikrai nesiimu labai kritiškai vertinti tokių pasisakymų, gal sulaukime naujos Vyriausybės, jos programos, ir tada turėsime galimybių iš tiesų detaliau išsiaiškinti visus politikos pasikeitimo planavimus. Bet aš pasakyčiau labai aiškiai ir nedviprasmiškai: nuolaidžiauti „Gazprom“ reikštų Lietuvos žmonių, Lietuvos vartotojų ilgalaikių interesų išdavystę. Ir aš tikrai raginčiau susilaikyti būsimąją valdžią nuo tokio nuolaidžiavimų noro ir atsisakant ilgalaikių interesų pasiekti kažkokių trumpalaikių tariamų laimėjimų, galbūt bandant parodyti, kad štai keliais centais būtų išsikovota kokia nors nuolaida. Nuolaida, kuri iš tikrųjų būtų pasiekiama, atsisakant ilgalaikio siekio, kurio mes nuosekliai siekiame, kad „Gazprom“ dujas Lietuvai pardavinėtų pagal sąžiningas, konkurencingas taisykles, kurių nuosekliai siekia visa Europos Sąjunga (ES) ir atskiros ES valstybės. Noriu priminti, kad kaip tik išnaudodamos arbitražinius mechanizmus, tokių aiškių, skaidrių, ilgalaikių nuolaidų yra pasiekusios ir Vokietijos, ir Lenkijos kompanijos. Ir Lietuva turi visas galimybes eiti šiuo aiškiu, nedviprasmišku ir ne kažkokių neskaidrių nuolaidų paieškos keliu.

Mūsų klausytojas Martynas Jūsų taip pat klausia, jeigu galite, premjere, trumpai atsakykite: „Ar A. Kubilius mato kokią nors energetinę strategiją be atominės elektrinės Lietuvoje?“.

Visa strategija yra patvirtinta ir be atominės elektrinės Lietuva iš tikrųjų turės didelių iššūkių, kaip pasirūpinti sava pigiausia elektros generacija. Iki šiol negirdim iš tų, kurie pasisakydavo prieš atominę elektrinę ir iš pretenduojančių į naują valdančią koaliciją, jokių alternatyvių pasiūlymų, kaip būtų užpildyta ta spraga, tas elektros generavimo trūkumas, kurį mes turime. Ir aš manau, kad tai lieka dideliu iššūkiu ir būsimai valdžiai, ir visai Lietuvai.

„Lietuvos žinios“ šiandien rašo, jog Žydrūno Plytniko vadovaujama Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), išnagrinėjusi bendrovės „Visagino atominė elektrinė“ šiemet vykdytus viešuosius pirkimus, nustatė, kad ji neteisėtai įsigijo paslaugų už beveik 30 mln. litų. Kaip Jūs vertintumėte šią informaciją?

Į tai turi atsakyti pati įmonė. Ginčai arba diskusijos, ar priekaištai, VPT išsakomi įmonėms būna labai ilgai diskutuojami, dėl jų yra ilgai ginčijamasi. Mes visada pasisakėme už viešųjų pirkimų skaidrumą, aiškumą ir visuomet reikalavome iš visų įmonių to laikytis.

Bet jei būtų nustatyta pažeidimų organizuojant viešuosius pirkimus?

Į juos turėtų būti reaguojama taip, kaip reaguojama bet kuriuos kitu atveju.

Premjere, ateinančios partijos dalijasi ministrų postus. „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partija aplinkos ministru siūlo Valentiną Mazuronį, vidaus reikalų – Remigijų Žemaitaitį. Kaip vertintumėte tokius TT pasirinkimus ?

Tikrai nenoriu vertinti. Nesame detaliau kalbėjęsi nei tarpusavyje, nei su galimais pretendentais.

Koks pirmas įspūdis išgirdus šias pavardes?

Atrodo, kad reikalavimai ministrams ženkliai žemėja, taip aš pavadinčiau. O tai man kelia nerimą, nes Lietuvos laukia tikrai sudėtingi darbai, ir pirmininkavimas ES nuo kitų metų liepos 1 d. Ir gebėjimo būnant opozicijoje garsiai kalbėti ir kritikuoti valdžią tikrai nepakaks. Manau, kad ir būsimajam premjerui, ir Prezidentei toks pasirengimo kvalifikuotam ir atsakingam darbui reikalavimas turėtų būti labai svarbus. Taip pat labai svarbu turėtų būti nepriekaištinga reputacija ir visiškai skaidri bet kurio kandidato, pretenduojančio į tokius postus, praeitis. Galiu priminti, kad ponas Žemaitaitis yra atėjęs į politiką iš Vilniaus savivaldybės, kur dirbo patarėju kartu su meru Juozu Imbrasu, vicemeru Evaldu Lementausku – tai turėtų būti labai kruopščiai prisiminta ir išnagrinėta.

Kas turėtų tuos skaidrumo ir kompetencijos reikalavimus kelti, jei partijos parenka tuos žmones? Ar to pakanka visuomenei, kad partijų pakelta kartelė tokia ir turi būti?

Na, pirma dalykas, tai – būsimo premjero atsakomybė. Premjero pasakymas, kad partijos delegavo ir aš bet ką imu į savo komandą, demonstruotų tai, kad premjeras gal tikrai nelabai dar supranta savo atsakomybės. Toliau, be abejo, yra labai didelė atsakomybė Prezidentės ir todėl jos diskusija su būsima koalicija yra labai svarbi. Prezidentės išsakyta nuomonė, kad koalicijoje negali būti teisiamos DP, yra kaip tik bandymas išlaikyti tą moralinį, vertybinį standartą tam tikrame lygyje. Galų gale, ir Seimas, ir visuomenė taip pat turi reikalauti visiško skaidrumo, atsakymo į visus klausimus – tiek susietus su praeitimi, tiek su ateities planais, sugebėjimu dirbti. Šioje vietoje ir partijos, ir opozicija, ir valdančios partijos turi tą atsakomybę realizuoti.

Ponas Juršėnas neseniai vienoje iš mūsų laidų yra užtikrinęs Lietuvos žmones, visuomenę, kad bent minimalus kriterijus – puiki anglų kalba, anglų kalba be žodyno, sakykim taip, kandidatams į ministrus yra privalomas. Manau, kad tos partijos bent jau į šį kriterijų, pirmininkaujant Lietuvai ES, atsižvelgs. Tačiau Kęstą Komskį TT siūlo į Seimo vicepirmininkus. Kaip vertintumėte šį parinkimą?

Dėl anglų kalbos turėčiau pasakyti, kad tai labai svarbus kriterijus, toks tarsi atrodytų techninis, gyvenimiškas. Bet dar sykį peržvelgiau visą mūsų kabinetą, kurio kadencija baigiasi, ir išties galiu pasidžiaugti, kad visi ministrai, bent jau absoliuti didžioji dauguma, puikiai kalbėjo angliškai. Šiuo atžvilgiu aš tikiuosi, kad ir žiniasklaida išnaudos savo galimybes, nepažeisdama kalbos įstatymo, bet viešoje erdvėje su būsimais ministrais pasikalbės ir angliškai. Dėl pono Komskio aš neturiu daug ko pasakyti. Aš manau, kad jo siūlymas į Seimo vicepirmininkus yra ir tam tikras, aš taip pavadinčiau, akibrokštas. Nenoriu daug čia kalbėti, bet manyčiau, jog specialiųjų tarnybų informacija turėtų būti pilnai pateikiama, svarstant pretendentus į tokias pareigas, ir Seimo nariams, ir visuomenei.

Vydą Gedvilą, „darbietį“, palaikysite dėl Seimo Pirmininko pozicijos? Jis pretenduos į ją nuo DP, rytoj Seimas turės balsuoti dėl to. Kaip elgsis konservatoriai? Ar kelsit kažką iš kitų žmonių?

Aš tikrai neturiu kažko prieš V. Gedvilą. Gal nepakankamai pažįstu, nežinau, ar jam pakaktų patirties ir kvalifikacijos tokiai tikrai didelei atsakomybei. Galiu pažymėti, kad Irena Degutienė labai aukštai, mano įsitikinimu, pakėlė Seimo Pirmininko veiklos standartą. Bet pagrindinė problema yra ne individualios V. Gedvilo savybės, o tai, kad bus siūloma rinkti Seimo Pirmininką iš partijos, kuri yra teisiamųjų suole. Dar kartą galiu pakartoti, kad visiškai pritariu Respublikos prezidentei, kuri sako, kad negali būti koalicijoje šios partijos, jos atstovai negali užimti kokių nors aukštų pareigų. Ir jeigu valdančioji koalicija nepersigalvos, tai aš manau, kad mes ateityje galime susidurti su labai didelėm reputacijos problemom ir įvairiosiomis peripetijomis, į kurias gali pakliūti ir Seimas, ir visa Lietuva, kai Seimo pirmininku bus išrinktas tos partijos atstovas, kuri yra teisiamųjų suole.

Premjere, Jūs manote, kad Prezidentei dar gali pavykti išlaikyti tą poziciją – koalicija be DP? Ar tai įmanoma, ar realu?

Tai pirmiausia priklauso nuo socialdemokratų partijos, nuo jos vadovybės pozicijos.

Bet ponas Butkevičius vakar BTV laidoje sakė, kad DP neįtraukimas būtų rinkėjų išdavystė. Taip jis traktuoja.

Aš jau tai esu ne vieną kartą kalbėjęs, kad vertybių, savo partijos vertybių ir valstybės vertybių painiojimas su rinkėjų, sakykime, sprendimu per rinkimus, yra visiškai neteisingas ir neatsakingas. Dar kartą galiu priminti, kad, pavyzdžiui, toje pačioje Graikijoje tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos labai aiškiai pasakė, kad nesudarinės koalicijos su antrąja pagal dydį vadinamąja „Syrizos“ partija, kaip tik sakydami, kad jų vertybės nesutampa su „Syrizos“ partijos vertybėmis. Ir niekas dėl to nekėlė abejonės, kad štai „Syrizos“ partija gavo pakankamai nemažą rinkėjų pasitikėjimą ir vien dėlto turėtų dabar ar socialdemokratai, ar Graikijos dešinieji privalomai jungtis su tokia partija į koaliciją.

Ačiū už pokalbį.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šiandien nusprendžiau truputį paįvairinti mūsų ketvirtadieninį pašnekesį. Vakar vakare prie laidos anonso pakviečiau mūsų „Facebooko“ draugus pateikti Jums klausimus, premjere. Tad daugiau šiandien atliksiu tokią tarpininko funkciją. Tikrai daug įdomių, gerų klausimų ir dar didelei nuostabai, klausimų Jums atsiųsta iš viso pasaulio: nuo Vašingtono iki Londono, yra klausimų net iš Ciuricho. Aišku, jų ratas irgi labai platus: nuo to, kaip miegojot iki to, ar nebijot pasiklausymo. Bet gal pradėkim nuo pradžių. Kai kuriuos klausimus šiek tiek pasunkinau. Premjere, štai Jums klausimas iš Vašingtono: nors Tėvynės Sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) rinkimuose pasirodė geriau, nei visi prognozavo, klausia klausytojas, rinkimus galima būtų laikyti TS–LKD pralaimėjimu, jeigu Jūs pasitrauktumėte į opoziciją, taip mano klausytojas. Ar tokiu atveju premjeras prisiimtų atsakomybę ir pasitrauktų iš partijos pirmininko kaip kad atsitinka normaliose demokratijose? Ką atsakytumėte?

Pirmiausia sulaukime sekmadienio rezultatų ir tada bus, ką aptarti. Antras dalykas, iš tiesų mūsų partijai rinkimai, bent jau pirmas turas, tikrai buvo neblogas. Surinkom nors ir šiek tiek mažiau nei 2008 m., bet tikrai daugiau negu vidutiniškai per kitus rinkimus, balsų. Trečias dalykas, reikia matyti, kad iš koalicijos dvi partijos šiuose rinkimuose pasirodė sėkmingai. Tuo metu trečiajai, liberalcentristų ir Tautos prisikėlimo partijos kandidatams, sekėsi blogiau. Tam, matyt, yra įvairių priežasčių ir tai reikia objektyviai įvardinti.

Bet klausytojas klausia, ar Jūs prisiimtumėte asmeniškai atsakomybę, jeigu tektų opozicijoje būti ir, sako, kai kuriose demokratijose taip pasitraukia pirmininkai po tokių rinkimų.

Klausimas, kokie tie rinkimai: gali partija laimėti rinkimus, bet gali tekti likti opozicijoje. Mes nesiruošiame būdami viena partija laimėti daugiau negu pusę viso Seimo. Tuo metu norint turėti koaliciją, norint turėti valdančią daugumą, reikia rasti galimybių susitarti su kitomis partijomis ir formuoti tokią koaliciją.

Čia tiktų gal klausimas Tado net iš Ciuricho atsiųstas: galbūt būtų laikas, sudarinėjant Vyriausybę, pasekti šveicarų magiškos formulės pavyzdžiu, tai yra, sako klausytojas, nustoti lošti vaikišką pozicijos – opozicijos žaidimą, o Vyriausybę sudaryti iš trijų–keturių partijų, apimant visą politinį spektrą nuo dešinės iki kairės, ir siekiant Vyriausybėje atstovauti kuo didesnį rinkėjų procentą. Kaip Jums tokia mintis?

Čia yra įdomūs teoriniai pasamprotavimai, kuo skiriasi Šveicarijos demokratinė tradicija nuo Vokietijos ar Prancūzijos demokratinės tradicijos. Turiu pasakyti, kad Šveicarijos pavyzdys galbūt yra unikalus ir nėra taip plačiai kartojamas kitose senas tradicijas turinčiose demokratijose, kur dažniausiai yra siekiama sudaryti koaliciją iš panašiai mąstančių politinių partijų tam, kad būtų galima įgyvendinti pakankamai aiškias programines nuostata, kurios gali būti skirtingos tarp kairės ideologijos besilaikančių partijų ir dešinės, ir tai yra natūralu.  Todėl aš tikrai nesiimu svarstyti, ar Lietuvai pats geriausias variantas būtų siekti šveicariško politinio gyvenimo modelio įgyvendinimo.

Dar vienas klausimas: kodėl TS–LKD nepasisakė už rinkimų anuliavimą?

Aš turiu pasakyti, kad mes labai kategoriškai pasisakome už tai, kad visi neskaidrūs dalykai, kurie buvo fiksuoti rinkimų metu – balsų pirkimas, balsų pirkimas kalėjimuose, būtų ištirti nedelsiant ir tam būtų dedamos visos pastangos ir užkirstas kelias tam pasikartoti antrame rinkimų ture. Jeigu ir toliau tokių įstatymų pažeidimų bus pakankamai daug, įstatymas numato visas tolesnes procedūras. Aš tik galiu pakartoti tai, ką vakar pasakė Prezidentė. Tokia galimybė yra ir ji nėra atmestina, tik šioje vietoje iš tikrųjų turi spręsti tos institucijos, kurios pagal įstatymą yra už tai atsakingos – ir Vyriausioji rinkimų komisija, ir Konstitucinis teismas, ir pats Seimas, ir Prezidentė. Tie dalykai yra labai aiškiai reglamentuoti įstatyme.

Dėl galimų pažeidimų Seimo rinkimų pirmajame ture teisėsaugos pareigūnai atlieka 18 ikiteisminių tyrimų. Aštuoni tyrimai yra susiję su Darbo partija, trys su partija „Tvarka ir teisingumas“, du su konservatoriais ir vienas su socialdemokratais. Kituose tyrimuose partijos nenurodytos arba figūruoja net kelios. Kaip vertinate konservatorių patekimą į šitą sąrašą. Kas už tai gresia tiem partiečiams, kurių kaltė galbūt bus įrodyta.

Jeigu bus įrodyta, seks labai griežtos sankcijos ir griežtas požiūris. Bet šiuo atžvilgiu aš nesu labai gerai informuotas ir iš tikrųjų tikėčiausi, kad tyrimas bus objektyvus ir efektyvus.

Tie sąžiningos kovos principai yra Jūsų partijos kažkaip aptariami rinkimų kampanijos metu?

Tai yra savaime suprantami dalykai ir mes tikrai netoleruojame bet kokių nesąžiningų veiksmų. To nuosekliai laikomės ir laikysimės ateityje.

Premjere, žurnalistas, viešai pranešęs apie vokelius redakcijoje, rašo, kad jo požiūriu, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) yra neįgali. Žurnalistė Lina Pečeliūnienė anksčiau yra kreipusis ir į Jus, ir į VMI, tačiau rezultato taip pat nebuvo. Kaip Jūs vertinate šią situaciją?

Žinau, kad yra atliekamas tyrimas ir būsime informuoti apie tyrimo rezultatus. Tikrai galime pasidžiaugti žurnalistų noru būti sąžiningais, tačiau tai tikrai kelia susirūpinimą ir pasipiktinimą, kad ir žiniasklaidoje, kuri galbūt turėtų demonstruoti išskirtinį sąžiningumo, pilietiškumo ir skaidrumo pavyzdį, yra tokių dalykų. Aš tikiuosi, kad tyrimas duos tikrai aiškius atsakymus.

Bet prieš kurį laiką žurnalistė L. Pečeliūnienė yra kreipusis ir į Jus, ir į VMI. Jūs persiuntėte jos kreipimąsi Darbo inspekcijai ir VMI, tačiau ši problema nebuvo sustabdyta. Tad kaltinimai neįgalumu nėra iš piršto laužti, Jūs sutinkate su jais?

Aš tikrai nesiimu spręsti remdamasis vienu atsakymu arba vienu viešu pareiškimu, ar tiktai viską padarė VMI ar kitos institucijos. Tyrimas duos visus atsakymus.

Šią savaitę taip pat paskelbta, kad Lietuvoje išlieka darbo užmokesčio mažėjimo tendencija, o tuo metu Latvijoje ir Estijoje jis auga. Taip skelbiama SEB bankų Baltijos šalių ekspertų parengtoje naujausioje Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje. Koks būtų Jūsų vertinimas dėl darbo užmokesčio?

Darbo užmokestis yra susijęs su bendrais ekonomikos dalykais. Turiu pastebėti, kad ekonomikos recesijos metu, krizės Lietuvoje metu, verslas labai stipriai persitvarkė mažindamas darbo kaštus 2008 metų antroje pusėje, 2009 metais, ir todėl atgavo labai stiprų konkurencinį pranašumą. Todėl eksporto ir pramonės rodikliai yra pasiekę tokių dydžių, kokių nematėme net ir iki krizės. Tad galime drąsiau žiūrėti ir į viso Lietuvos ūkio perspektyvą. Galėčiau pastebėti tiek, kad kitais metais yra prognozuojamas santykinai nedidelis darbo užmokesčio augimas, bet dar sykį galiu pakartoti, kad darbo užmokestį lemia visų pirma verslo galimybės sėkmingai dirbti, sėkmingai plėtotis, užsidirbti pelnus ir mokėti geresnius atlyginimus.

Klausimas „Facebooke“: „Ar įmanoma Lietuvoje pasiekti asmeninę politikų ir valdininkų atsakomybę už priimtus sprendimus ir kodėl to nepadarėte?“.

Mano manymu, tai tiek, kiek yra įstatymuose tos asmeninės atsakomybės numatyta. Tas klausimas vis reguliariai iškyla, bet čia galėčiau pakartoti, kad kai kurie sprendimai, pavyzdžiui kaip Seimo sprendimai dėl priimtų įstatymų arba sprendimai nepriimt kokių nors įstatymų yra, visiškai akivaizdu, ne individualūs, o apsprendžiami viso Seimo, viso Parlamento arba valdančios koalicijos arba opozicijos.

Tai asmeninės atsakomybės tuomet reikalaut nėra prasmės?

Galbūt ją būtų sunku taip tiesiogiai suprantant išsireikalaut.

Premjere, šiandien sukanka 20 metų nuo Konstitucijos priėmimo referendume – Konstitucijos diena. Štai Konstitucijos vienas rengėjų, buvęs Konstitucinio teismo primininkas, profesorius Juozas Žilys siūlo įtvirtinti piliečiams pareigą balsuoti, o to nedarantiems apriboti socialines išmokas ir paslaugas. Remtumėte tokią idėją ar ne?

Ne pirmą kartą tokia idėja iškilo ir yra šalių, yra valstybių, berods ir Europoje, jeigu neklystu, gal Olandijoje yra tokia prievolė numatyta. Bet daugelis šalių remiasi savanoriškumo, laisvo apsisprendimo principu. Ir manyčiau, kad tokia diskusija reikalautų daugiau laiko ir argumentų būtų ir už, ir prieš. Nesiimčiau šią iškilmingą ir svarbią dieną, minint Konstitucijos dvidešimtmetį, imti spręsti štai tokį klausimą.

Kiek tos pagarbos pagrindiniam šalies įstatymui? Teisininkas, teisės profesorius Egidijus Kūris sako, jog teiginiai, ką daryti su referendumo dėl Visagino atominės elektrinės rezultatais turėtų spręsti jau kitas Seimas, yra nesolidūs, tai yra nepagarba teisei, taip kalbėti, nes įstatymas numato per mėnesį priimti sprendimą. Kaip Jūs tokią kritiką vertintumėte?

Aš tikrai nesiimu vertinti. Seime po rinkimų tikrai bus diskusijų šiuo klausimu. Būtų gerai, kad iš tikrųjų būtų siekiama racionalių sprendimų, sąžiningų sprendimų, rūpinantis ne kokiais nors politiniais balais, o Lietuvos ateitimi, Lietuvos energetikos ateitimi. Čia galiu tiktai nusistebėti, kad ir dabar paaiškėjo, jog referendumo iniciatoriai pateikė Seimui rezoliuciją ar nutarimo projektą dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos, kurioje yra siūloma atsisakyti atominės energetikos. Ta rezoliucija kažkodėl yra parengta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisėkūros poskyrio laikinosios vedėjos ponios Žilinskienės kompiuteryje. Bent jau taip skelbia „BNS“ naujienų agentūra. Galima spėti, kiek tai yra susiję su „Vilniaus energijos“ pastangomis daryti įtaką Lietuvos energetikos reikalams ir priešintis racionaliems sprendimams.

Bet „Vilniaus energija“ tą nuosekliai daro? Tai yra sisteminis konkurentas, kita energijos rūšis. Kas Jus stebina?

Mane stebina tai, kad politikai save priskiria prie vienos kažkokios verslo grupės ir yra visiškai nepajėgūs tokiu atveju racionaliai svarstyti  visų alternatyvų ir jų pasverti. Jeigu yra tarnaujama vienai verslo grupei, tai tą ir reikia atvirai deklaruoti, kad mes einame į Seimą ir giname „Rubicon“, „Vilniaus energijos“ ar kitų verslo grupių interesus, ir nereikia tada apgaudinėti žmonių.

Jums klausimų dar kyla, premjere?

Man klausimų nekyla, bet man kyla klausimas, ar tokie faktai leidžia dar šitame Seime toliau racionaliai svarstyti klausimus, susijusius su Lietuvos energetikos perspektyva. Racionalumas reikalautų po štai tokio referendumo galbūt iš tiesų suburti naują parlamentarų, Vyriausybės ir ekspertų grupę, kuri iš tikrųjų, nusiraminus visoms rinkimų ir referendumų batalijoms, pateiktų labai aiškius atsakymus, ką reiškia vienas ar kitas pasirinkimas, kiek tai galiausiai kainuos pačiam mokesčių mokėtojui, elektros vartotojui. Ar mes tikrai pasiruošę mokėti didesnę kainą už elektrą, labai aiškiai ir amžinai atsisakydami atominės energetikos perspektyvos, ar vis tik susėdę, nusiraminę ir nebesvarstydami, kaip čia pasipriešinti Kubiliaus ir Sekmoko atominės elektrinės projektui, pradėsime svarstyti tai, kas lems mūsų ir vaikų gyvenimus ilgus dešimtmečius.

Energijos kaina šiose diskusijose turėtų būti svarbiausia šiose diskusijose?

Man atrodo, kad dabar buvo svarbiausia grynai tokios politinės konkurencijos vienas iš aspektų, todėl aš ir raginu toliau, žiūrint į ateitį, iš tikrųjų labai racionaliai svarstyti kaip tik kainos aspektus, saugaus apsirūpinimo elektra, galų gale ir ekologinius klausimus. Bet visa tai svarstyti ramiai, nepolitizuotai, labai aiškiai atskiriant verslo interesus, taip pat ir Lietuvos verslo interesus, ir trečiųjų šalių verslo interesus, kurie taip pat šiose diskusijose dalyvauja, ir patiems pasirinkti racionalų sprendimą ir tartis su žmonėmis, ką daryt. Ar tikrai norime ženkliai brangiau mokėti už elektros energiją todėl, kad šiame referendume taip nubalsavome?

Kitas konkretus klausimas. Šilimos ūkio pertvarkai vakar Vyriausybė davė pirmą ženklą, gamintojų įsileidimo sąlygos bus geresnės, energetikos viceministras sako, kad tai gali sukurti prielaidas pigti šilumos energijai iki 30 proc. Tai klausimas, susijęs su ta problema – kada pigs šiluma? Ką jūs atsakytumėt klausytojams?

Pigs tada, kai bus priimti įstatymai ir jie bus įgyvendinti. Bus sudarytos galimybės, ypač didžiuosiuose miestuose, atsirasti realiai konkurencijai šilumos gamyboje.

Kada tai bus?

Na, aš tikrai negaliu atsakyti labai tiksliai datomis. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste mums nepavyko pasiekti, kad net ir toks smulkus dalykas kaip Grigiškių popieriaus įmonės šilumos gamybos pajėgumai galėtų būti panaudoti gaminti šilumą visam Vilniui. Tam daug kliūčių kūrė Vilniaus savivaldybei priklausančios įvairios žinybos, tai štai dabar šis įstatymas leistų tas galimybes išnaudoti kur kas efektyviau.

Tai jeigu net Vilniaus problemų neišsprendžiat, tai kaip žmonėms patikėt, kad visos Lietuvos išspręsit?

Aš noriu priminti, kad savivaldybės yra savarankiškos, Konstitucija gina jų savarankiškumą ir žmonės turi labai gerai suvokti, kur yra Vyriausybės galios, kur savivaldybės problemos, kur yra jų atsakomybė, bet tas problemas galima spręsti tiktai keičiant įstatymus, tą mes ir numatę esame daryti.

Ačiū už pokalbį.

“Nemanau, kad po sekmadienį įvykusių parlamento rinkimų kažkas labai netikėtai ir radikaliai pasikeis. Greičiau priešingai. Manau, Seimas bus labai panašus. Didžiausias netikėtumas gali būti tik dešiniųjų stovykloje – Tėvynės sąjunga gali laimėti daugiau mandatų, nei iki rinkimų įsivaizdavo šios partijos oponentai. Ir ši situacija gali sukurti intrigą sudarant naują Ministrų kabinetą. Bet kad tai būtų lūžio rinkimai – nepanašu”, – spalio 14-ąją vykusių rinkimų į Seimą išvakarėse savaitraščiui “Veidas” sakė istorikas ir teisininkas dr. Bernardas Gailius. Taigi pokalbis su juo.
VEIDAS: Rinkimų kampanijos metu vyravo politinis leitmotyvas “kokia tauta – tokia ir valdžia”. Vis dėlto stebint kai kurių nekritiškų kandidatų pasisakymus TV debatuose kyla klausimas: ar tikrai visi esame tokie nevykėliai?
B.G.: Atsakymas gali būti dvejopas: viena vertus, gal mes nepagrįstai blogai galvojame apie kandidatus į parlamentą – jie nėra tokie jau tamsūs. Antra vertus, nereikia taip gerai galvoti ir apie save. Aš pritariu šiam teiginiui visu šimtu procentų.
Juk iš ko mes renkame savo atstovus į parlamentą? Iš tų, kurie yra tarp mūsų. Vadinasi, teiginys, kad kokia tauta, tokie ir jos atstovai, – absoliučiai teisingas. Analizuojant sociologiškai Seimas iš tikrųjų yra visuomenės veidrodis. O kalbėdami apie viso Seimo ar atskirų jo narių problemas, mes kartu galime daryti išvadas ir apie save. Bet, aišku, žmogus labai nenori kritiškai galvoti ir įvertinti savęs.
Tad kur tie šviesuoliai išsislapstę? Ganėtinai dažnai keliamas intelektualų atsakomybės klausimas – kokiuose pogrindžiuose jie lindi. Juk mes savo atstovus į valdžią renkamės ne tik kad iš esančiųjų tarp mūsų, bet reikia pabrėžti, kad renkamės tuos, kurie patys išsikelia mums atstovauti ar kuriuos iškelia jų partijos. Tarkime, aš pats niekados nenorėjau ir nenoriu dalyvauti jokioje partinėje veikloje, todėl negalėčiau ir sakyti, kad kandidatai į parlamentą yra labai blogi. Ir daugybė puikių kultūros žmonių, intelektualų, kaip ir aš, nepretenduoja į jokią valdžią.
Kita vertus, nemanau, kad intelektualų ar filosofų valdžia yra pats geriausias variantas valstybei, juk dauguma tų žmonių neturi nei politikui reikalingų charakterio bruožų, nei gabumų valdyti valstybę. Taip, jie turi gerų idėjų ir sumanymų, ką ir kaip reikėtų keisti, bet gal geriau jie tegul aprašinėja tuos sumanymus savo knygose, o ne eina valdyti valstybės.
VEIDAS: Vis dėlto, jei pagrindo nusivilti nėra, tai kodėl šių laikų Lietuvoje vyrauja toks visų nusivylimas visais ir viskuo?
B.G.: Man liūdna dėl tokio požiūrio, aš manau, kad gyvenimas Lietuvoje yra labai geras įvairiais aspektais. Prie tokių išvadų priėjau pasikalbėjęs su pažįstamais iš kitų šalių ir drįstu sakyti, kad gyventi Lietuvoje daug geriau negu, tarkim, Italijoje. Aišku, galima sakyti, kad italai irgi sutirština situaciją. Kita vertus, krizės metu galėjome įsitikinti, kad gyvenimas pas mus tikrai geras, todėl, kai girdi kalbas, kad gyventi Lietuvoje yra blogai, tampa dukart liūdniau.
Antra vertus, juk visi žmonės linkę dūsauti: žmogus dažnai elgiasi kaip pasakos apie auksinę žuvelę herojus – jis gyvena dvare, bet jam vis negana gerovės, nori vis daugiau.
Kartu jaučiu sunkiai nusakomą sąstingį Lietuvos politikoje. Bet tai ne konkrečių žmonių problema. Mano nuomone, šiuo metu visa Lietuvos politinė tauta išgyvena lūžį. Mes ieškome ir nerandame naujo plano, naujo idealo, naujos strategijos, ką reikia daryti toliau. Juk štai įstojome į NATO, ES, bet taip ir neišsiaiškinome, koks mūsų vaidmuo šiandieninėje Europoje, pasaulyje.
O politikai, užuot pasiūlę naują strategiją, mėgina mus nukreipti į smulkius dalykus. Manau, iš čia ir kyla nepasitenkinimas. Todėl mums būtų labai sveika išsikelti šiuos klausimus.
Beje, aš dar prieš kelerius metus kalbėjau, kad mūsų politiniai debatai darosi nuobodūs ir nesuprantami: ar žmonės nebemoka įdomiai kalbėti, ar nebeturi įdomių temų? Jie susėda ir kalba tai, kas tave priverčia įsijungti filmą.
VEIDAS: Kaip, jūsų nuomone, ateities Lietuvos istorijos vadovėliuose bus vertinamas 2005–2012 m. laikotarpis?
B.G.: Ateitis istorikams yra pats neįdomiausias dalykas. Vis dėlto manau, kad bet kokiu atveju šie metai bus vertinami kaip lūžio laikotarpis. Mes turime rasti naują Lietuvos vystymosi viziją, naują savęs ir savo vaidmens pasaulyje bei Europoje įprasminimą: juk jau atkūrėme tarpukariu pasiektą Lietuvos gerovę, atgavome atimtą valstybingumą, vėl tapome tarptautinės teisės ir tarptautinės politikos subjektu. Maža to, integravomės į transatlantinę bei į Europos politinę bendruomenę, ir dabar turime eiti toliau. Dabar nebepakanka tiesiog būti kažkieno nariu: kai tampi kažkokios bendruomenės nariu, turi rasti savo vaidmenį toje bendruomenėje. Tad, manau, istorijos vadovėliuose bus rašoma, kad tai ieškojimų metai.
VEIDAS: Daugybė žmonių replikuoja, girdi, integravomės į Europos politinę bendruomenę, bet čia esame patys paskutiniai pagal bet kokius rodiklius, o štai būdami Sovietų Sąjungos sudėtyje buvome pirmutiniai tarp penkiolikos “broliškų respublikų”.
B.G.: Tai racionaliai nesulyginami dalykai. Aš jau užsiminiau, jog tikrai nėra taip, kad mes patys didžiausi nevykėliai Europoje. Mano minėti bičiuliai iš Italijos pasakoja, kaip tenykščiai žmonės neranda darbo arba kaip radę džiaugiasi atlyginimu, kuris nei man, nei daugeliui lietuvių įspūdžio tikrai nepadarytų.
O jei kalbėsime apie sovietmetį, vis prisimenu vieno savo bičiulio repliką: “Jei man tada būtų kas parodęs bananą, būčiau sekęs paskui tą žmogų per visą miestą ir ko tik nebūčiau padaręs dėl to banano.” Dabar bananus valgo visi: ir pensininkai, dėl kurių visi taip rauda, ir didžiausi vargšai. Manau, šitos pastabos užtenka, kad suprastum, kas buvo sovietmetis.
Tačiau suprantu žmonių jausmus: daugelis prisimena sovietmetį ne todėl, kad jiems buvo gera gyventi tuo metu, o dėl to, kad sovietinė sistema buvo sukūrusi dirbtinio socialinio saugumo atmosferą, – tavo gyvenime niekas nepasikeis. Bet tokia sistema, kurioje niekas nesikeičia, vienus žmones palaikė, nes jiems užteko žinojimo, kad kasdien eisi į tą patį darbą, tą patį valgysi ir taip pat gyvensi, o kitus gniuždė ir atėmė bet kokią viltį gyventi geriau. Vis dėlto, jei vertintume to meto buitines, materialines sąlygas, jos nesulyginamos. Dabar mes iš tiesų gyvename. O sakyti, kad gyvenome sovietmečiu, net liežuvis nesiverčia: to gyvenimo iš viso neįmanoma vadinti gyvenimu.
VEIDAS: Per šią rinkimų kampaniją nuolat buvo girdėti vienų partijų kritika kitoms dėl santykių su kaimynais, ypač Rusija ir Lenkija, pablogėjimo. Ar mes pasirinkome išmintingą santykių su kaimynais strategiją ir taktiką?
B.G.: Čia amžina manipuliacijų tema. Manau, kad Lietuvos santykiai su Rusija priklauso nuo Rusijos, o ne nuo Lietuvos. Beje, ir daugelio kitų valstybių santykiai su Rusija labiau priklauso ne nuo tų valstybių, o nuo pačios Rusijos. Nežinau, kiek čia lemia tautinis charakteris, bet tikrai daug lemia politinės valdžios charakteris: gali kartu šokti ir groti, o gali ir nesikalbėti.
Iš tikrųjų mūsų santykių su Rusija kaita priklauso nuo tenykštės politinės valdžios, tad padėties dėl šiandieninių santykių nebūčiau linkęs sureikšminti. Mano nuomone, Rusijai Vakaruose ir Europoje atviros visos durys: ji kada tik panorėjusi galėtų įeiti pro tas duris, ir visi tuo tik džiaugtųsi. Bet jei ji nenori ir sako, kad tos durys uždaros, nieko nepadarysi.
Kita vertus, akivaizdu tai, kad per 22 nepriklausomybės metus Lietuva taip ir nesukūrė užsienio politikos santykių strategijos, todėl ir matome nuolat kintančias bendravimo taktikas, vis ieškome, kaip tuos santykius palaikyti.
Manau, labiausiai reikėtų jaudintis ne tiek dėl mūsų santykių su Rusija, kiek dėl santykių su Lenkija. Mes padarėme daug trumparegiškų žingsnių. Vienas jų – atsibodusios “w” raidės pavardėje rašyba. Aš pats nuolat kartojau, kad mes neturime elgtis aklai, ir dariau viską, kad būtų leista rašyti pavardes originalo kalba. Ką darysi, jei mūsų politinė valdžia mano kitaip.
VEIDAS: Grįžkime prie intelektualų atsakomybės. Daugelis jų vien kritikuoja visas politines valdžias, bet patys nesiūlo jokių išmintingų išeičių.
B.G.: Manau, daugelis žmonių, taip pat ir aš, nesiūlo išeičių, nes jų dar nesugalvojo. Situacija netipiška: iš pradžių ieškai problemos, ir jau randi, bet netrukus pamatai, kad problema visai ne ta, tada vėl ieškai, ir kai ją surandi, galvoji, ką galima padaryti. Tai ilgai trunka. Iš tikrųjų sutrikę visi: ir politikos elitas, ir intelektualai, ir likusi visuomenės dalis.
Mes patekome į visiškai naują pasaulį: juk tai, kas vyksta Vakaruose, Europoje ir net Rytuose, yra naujos epochos formavimasis, todėl reikalingi netipiški sprendimai. Mano manymu, po šitos krizės pirmiausia galime tikėtis naujoviškų socialinės politikos sprendimų: darbo teisės pokyčių, kitokio požiūrio į mokesčius, juk štai Jungtinės Karalystės ekspertai jau iškėlė siūlymą panaikinti visus mokesčius ir įvesti vieną mokestį, kurį paprasčiau administruoti.
Pagaliau, matyt, bus kitoks požiūris ir į pensijas. Krizė buvo tokio masto, kad netrukus gali paaiškėti, jog ateities neįmanoma prognozuoti, ir jei tu moki mokesčius dabartiniams pensininkams, tai dar nereiškia, kad ir pats tikrai gausi pensiją. Daugeliui ligšiolinių europiečių kartų atrodė, kad tai natūrali situacija, kitaip būti ir negali, bet mano karta nebėra tuo tikra. Taigi reikia galvoti apie netipiškus sprendimus, kaip pertvarkyti savo valstybę.
Galiausiai nuo Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų visuomenė yra užsiėmusi amžinomis tikrojo blogio paieškomis. Iš pradžių atrodė, kad vienintelis blogis yra komunizmas, bet netrukus paaiškėjo, kad būna ir blogiau; po to – kad nacizmas, bet po Antrojo pasaulinio karo paaiškėjo, jog nacizmo įveikimas visko neišsprendė; vėliau iškilo terorizmas. Bet vėl klausimas – ar nėra dar didesnio blogio? Kitaip tariant, jei mes aiškiai sugebėtume sau ir kitiems pasakyti, kam sakome griežtą “ne”, tai mus labai priartintų prie suvokimo, kam sakome “taip”, kas mes esame ir kur norime eiti.
Taigi diskusija apie blogį, jo prigimtį ir sklaidą gali turėti esminės reikšmės tiek Lietuvai, tiek visai Europai ieškant naujo politinio veido.

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijui“

Šiąnakt grįžote iš Nyderlandų, diskutavote energetikos klausimais, Erasmus universitete atsiėmėte Pasaulio lyderio apdovanojimą. Gal yra kažkokių konkrečių šito vizito rezultatų?

Vizitas buvo labai darbingas, tikiu, kad tikrai turėsime iš jo ir labai konkrečių rezultatų. Visų pirma, kaip ir daugelis mūsų tokių vizitų, šis buvo skirtas bendrauti su Olandijos verslo kompanijomis ir įtikinti jas investuoti į Lietuvą. Turėjome tikrai labai daug darbingų ir gerų susitikimų. Galėčiau tikėtis, kad Olandijos verslo misija gali netrukus atvykti į Lietuvą. Taip pat labai vertingas susitikimas buvo su Olandijos stambiausiomis dujų kompanijomis, kurios pagal savo veiklos apimtis yra vienos iš stambiausių Europoje – tai „Gasunie“ kompanija ir „GasTerra“ kompanija. Olandija valdo didelius dujų resursus ir yra išplėtojusi didelę dujų paskirstymo industriją, kuri užima pakankamai reikšmingą vietą visoje Europos dujų sistemoje. Turėjome galimybę aptarti ir dujų ūkio perspektyvas tiek pasaulyje, tiek Europoje, tiek ir mūsų regione. Taip pat buvo įdomu pasikeisti mintimis ir planais dėl suskystintų dujų terminalo (SGD) statybos, nes Roterdame „Gasunie“ kompanija kaip tik neseniai yra pastačiusi ganėtinai didelį SGD terminalą. Taip pat labai vertingi susitikimai vyko ir Amsterdamo, Roterdamo uostuose – tai stambiausi uostai Europoje, jautėme jų norą bendradarbiauti su mūsų Klaipėdos uostu, su mūsų logistikos kompanijomis. Šalia to įvyko svarbus susitikimas su Olandijos Ministru Pirmininku. Aptarėme bendrus Europos reikalus, bendrus darbus Europos frontuose. Toks susitikimas – geras darbinis susitikimas ir, tikiu, rezultatyvus.

Premjere, Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos vadovai kaltina Lietuvos Vyriausybę dėl nesuteikimo leidimo Donatai Rimšaitei atstovauti Rusijai. Šitą istoriją, Premjere, stebėjote praėjusios savaitės pabaigoje? Ir kaip vertinate Rusijos kritiką?

Mačiau straipsnių pavadinimus, bet per daug tikrai nestudijavau visų tų diskusijų ir priekaištų. Rusijos penkiakovės federacijos vadovo kritika yra visiškai nepagrįsta ir nelogiška, nes, ką matėme ir praėjusios savaitės pabaigoje, tokius klausimus svarsto mūsų Olimpinis komitetas, kuris yra visiškai nepriklausomas ir savarankiškas. Galbūt tokia vakarietiška olimpinė tradicija, žinoma Lietuvoje, nėra paplitusi mūsų kaimynėje Rusijoje, ir galbūt dėl to jie susidaro patys tokį klaidingą vaizdą. Mes Vyriausybėje tikrai nesame svarstę kokio nors individualaus konkretaus klausimo, ir tuo labiau – olimpinio klausimo, ir tuo labiau – D. Rimšaitės klausimo.

Jie sako, kad buvo užkulisiniai susitarimai su Lietuvos sporto bendruomene dėl olimpinio krepšinio turnyro. Vis dėlto Jūs apie tokius susitarimus esate girdėjęs?

Aš tikrai nesu girdėjęs ir čia svarstyti kažkokius tai, sakyčiau, visiškai su tiesa prasilenkiančius kaltinimus nematau didelės prasmės.

Premjere, „Snoro“ parlamentinė komisija šiandien pradeda darbą Seime, jai vadovaus opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis. Yra apžvalgininkų, politikos komentatorių, sakančių, kad opozicija perima politinę iniciatyvą „Snoro“ reikaluose. Jūs sutinkate su tokia traktuote?

Opozicija prisiima nemažą dalį atsakomybės už tai, kad su „Snoro“ bankrotu susiję procesai būtų tinkamai, efektyviai realizuoti. Pati komisija turės galimybių pasižiūrėti, kaip buvo elgiamasi iškilus visoms „Snoro“ banko problemoms, bet kartu jinai turės nagrinėti ir tai, kas vyksta šiandien. Tai, kas vyksta šiandien, mano įsitikinimu, yra tikrai labai svarbu, nes po to, kai visiems apdraustiems indėlininkams buvo grąžinti indėliai, ir tai buvo padaryta labai efektyviai – maždaug 4 mlrd. Lt suma buvo tam išmokėta, sekantis etapas yra pati „Snoro“ banko bankroto procedūra. Kaip žinia, „Snoro“ banke yra likę turto daugiau negu už 4 mlrd. Litų, ir jį reikia efektyviai, skaidriai ir tvarkingai parduoti tam, kad būtų galima padengti tas lėšas, kurios buvo skirtos išmokėti žmonėms apdraustus indėlius. Čia yra nemažai įvairių interesų, įvairių interesų grupių, kai kurios iš jų ir labai garsiai, ir viešai skelbia: tai vadinama Kreditorių asociacija, kuri subūrė tuos pakankamai stambius kreditorius, kurių indėliai buvo didesni negu drausti, ir ten yra ir po keliasdešimt, ir po kelis šimtus milijonų indėlių turėjusių asmenų. Jie siekia vieno dalyko – kad jų nedrausti indėliai taip pat būtų didesne dalimi grąžinti ir apmokėti ir kad tai padarytų mūsų Lietuvos mokesčių mokėtojai, t.y. paprasti gydytojai, mokytojai iš savo mokesčių sumokėtų dar ir tuos porą milijardų litų.

Jūs nesutinkate su tokia pozicija?

Aš nesutinku todėl, kad to nenumato mūsų galiojantys įstatymai. Ir aš tikrai nesutinku su tuo, kad mūsų mokesčių mokėtojai padengtų tą riziką, kurią prisiėmė kreditoriai dėdami tokius indėlius. Tai čia mes matome įvairių pastangų, matome bandymus paveikti ir Seimo narius, kurie tų pačių kreditorių iniciatyva kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kaip tik abejodami ir siekdami pakeisti tą kreditorių eilę. Šitoje vietoje kaip tik tokia parlamentinė komisija, kuriai vadovauja opozicijos lyderis, turėtų skirti tam ypatingą dėmesį, kad tas bankroto procesas nebūtų veikiamas kokių nors stambių interesų, nes interesai, kurių bendra suma yra apie 2 mlrd. litų, yra tikrai labai stambūs.

Bet čia vis tiek yra politinis tyrimas. Politinis tyrimas, veikiamas politinių interesų daugiau. Ar manot, kad jis prisidės prie tiesos nustatymo, ar galbūt dar labiau sujauks mums visiems smegenis?

Na, ar sujauks, ar nesujauks – tai čia kiekvieno asmeninis susivokimo ir gebėjimo suvokti tiesą klausimas ir reikalas. Aš tikiu, kad komisija dirbs atsakingai. Bet labai svarbu, kad komisija iš tiesų nesujauktų ikiteisminių tyrimų, nesujauktų teisėsaugos darbo, o tiktai jai padėtų. Ir, antras dalykas, labai svarbu, kad jinai nesujauktų finansinių dalykų, kad jos darbas nebūtų panaudojamas tų pačių įvairių kreditorių grupių, įvairių interesų grupių, kurios galbūt norės per komisiją paveikti bankroto procedūrą ar paveikti kuriuos nors kitus procesus taip, kad jie negalėtų būti atlikti skaidriai, efektyviai ir rezultatyviai.

Skelbiama, kad šią savaitę internetu buvo atakuojamos Lietuvos finansų institucijos, pirmiausia Lietuvos bankas, vėliau – Medicinos bankas. Premjere, kas čia vyksta? Kokie čia gali būti siekiai tokių atakų, Jūsų akimis?

Aš tikrai nesiimčiau spręsti. Be abejo, kibernetinis saugumas yra labai svarbi sritis, tam skiriam dėmesio ne tik mes, tam skiria dėmesio ir NATO organizacija. Ir manau, kad štai tokia patirtis jau realiame gyvenime, kai imamasi atakuoti vieną ar kitą tikrai svarbią valstybės instituciją, mus privers šiems pavojams skirti dar daugiau dėmesio.

O kiek tos valstybės institucijos, jautrios institucijos, šiandien yra apsaugotos nuo tokių atakų?

Aš manau, kad pakankamai apsaugotos. Nors  šioje vietoje visiškai akivaizdu, kad investuoti į didesnį saugumą ir būtent į tokį saugumą mes tikrai privalome, nes technologijos, gebėjimai būtent tokiomis atakomis pakenkti valstybės gyvenimui šiandieniniam pasaulyje kinta labai greitai.

Premjere, šiandien – Vyriausybės pasitarimas, Ministrų kabinetas svarstys Viešųjų pirkimų tarnybos etatų klausimą. Prieš Naujuosius buvo nuspręsta nedidinti etatų, vėliau Žydrūnas Plytnikas sakė, kad jie nebus pajėgūs vykdyti savo funkcijų ir ypač tos funkcijos, kuri ypač siejama su skaidrumu, pirkimu iš vieno šaltinio, neskelbiamų derybų būdu, ši funkcija buvo atiduota nuo šių metų Viešųjų pirkimų tarnybai. Kaip jūs spręsite šį klausimą?

Mes sprendžiame ir atlyginimų klausimus, kurie nebuvo išspręsti Seime priėmus įstatymus, susietus su Viešųjų pirkimų tarnybos, kaip institucijos, statuso pakeitimu. Čia tikrai yra nepasižiūrėjimas, kurį Vyriausybė siūlys Seimui ištaisyti. O dėl etatų – mes siūlysime šiek tiek etatų skaičių didinti, bet tai galima daryti tiktai nustatyto Viešųjų pirkimų tarnybai biudžeto rėmuose.

Tai reiškia, kad papildomų pinigų jūs neskirsite?

Mes neturime jokių galimybių skirti papildomų pinigų, nes papildomi pinigai yra tai, kas yra įdėta į biudžetą.

O gal čia gali kilti žmonėms klausimų, gal sąmoningai siekiama nepridengti tos svarbios srities prieš rinkimus, susijusios su pirkimais iš vieno, su žiniasklaidos pirkimais. Kur nenorima, kad ten detaliau būtų pažiūrėta?

Pirma, visiškai klaidingai galvojama. Viešųjų pirkimų išskaidrinimas yra viena iš strateginių krypčių, kur nuosekliai mūsų Vyriausybė dirba. Čia turime pasiekę rezultatų ir matome, ką toliau reikia daryti. Antra, tai viešųjų pirkimų priežiūra. Ji turi gauti vis daugiau tam tikro sisteminio, strateginio, preventyvinio požiūrio. Šitoje vietoje gebėjimai įvertinti riziką ir jas įspėti, stabdyti reikalauja ir iš Viešųjų pirkimų tarnybos ne tik žiūrėti, kaip daugiau etatų turėti, bet ir kaip dirbti protingai, efektyviai, naudojantis pačiais moderniausiais metodais, įvertinant riziką ir jai užkertant kelią. Tai nereiškia, kad yra būtina didinti vien tik etatus.

Šiandien skelbiama, kad Vyriausybė sieks nepritarti Gintaro Songailos pasiūlymui dėl minimalios algos indeksavimo. G. Songaila siūlė, kad minimalios algos dydis būtų nustatomas ne mažesnis kaip pusė praėjusių metų vidutinio atlyginimo dydžio, kurį skelbia Statistikos departamentas. Jūs nepritarsite šiam pasiūlymui. Kodėl?

Minimali alga yra derinama su Trišalės tarybos partneriais ir tos diskusijos toliau vyksta. Ypač tokiais neramios ekonomikos laikais ir esant neišspręstoms problemoms euro zonoje, visi socialiniai partneriai kartu sutarėme, kad neatsargūs sprendimai, susieti su minimalia alga, gali turėti ir kenksmingų pasekmių. Tą rodo ir Lietuvos mokslininkų tyrimai, kurie, bent jau Vyriausybėje, mums yra tikrai gerai žinomi, galbūt kartais jie mažiau žinomi Seime. Štai ir „Eurostato“ praėjusių metų duomenys labai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvoje minimalios algos santykis su vidutine alga viršija 42 proc. Lietuva yra tarp tų Europos Sąjungos valstybių, kurios pagal tokį santykį yra pirmajame dešimtuke. Tuo tarpu yra nemažai valstybių, kur toks santykis yra ir žymiai mažesnis. Noriu priminti, kad, pvz., JAV toks santykis siekia tik 32 proc. Bet nėra nei vienos valstybės iš tos statistikos, kurią mes turime, kur minimali alga siektų 50 proc. vidutinės algos. Šiuo atžvilgiu toks įstatymas, kurį pasiūlė Seimo narys, gerokai prasilenktų su bet kokiai realybe, kokia egzistuoja tose šalyse, į kurias mes norėtume lygiuotis.

„Swedbank“ atliktas tyrimas skelbia, kad didėja atotrūkis tarp Lietuvos atskirų regionų. Per metus jis dar labiau išaugo. Vidutinis darbo užmokestis atskirose savivaldybėse skiriasi 700 litų. Kaip pakomentuotumėte?

Problema, kad keli Lietuvos stambieji centrai, tokie kaip Vilnius, Klaipėda, gal iš dalies Kaunas, vystosi žymiai sparčiau negu visi kiti regionai. Tai žinoma jau senai – gerus 10-15 metų. Tą statistiką mes nuolat stebime ir ne vieną kartą esu apie tai kalbėjęs. Labai svarbūs mums bus kaip tik šie metai, kadangi šiais metais svarstysime Europos Sąjungos pinigų panaudojimo 2014-2020 m. strategiją. Ne vieną kartą esu sakęs ir dar kartą galiu pakartoti, kad kaip tik, žiūrint į Europos Sąjungos pinigų panaudojimo programavimo 2014-2020 m. laikotarpį, vienu iš svarbiausių prioritetų aš matau poreikį susitarti dėl tokių programų, kurios leistų provincijos regionams žymiai efektyviau įsisavinti ES lėšas, skiriant daugiau lėšų regionų projektams, jų gerovės projektams, tokiems projektams, kurie leistų verslui sparčiau kurtis tuose regionuose. Tokiu būdu mes galėtume pasiekti, kad skirtumai tarp sostinės, Klaipėdos, Kauno ir regionų bent jau nebedidėtų.

BFL

Netoleruoti spekuliacijų bankų sektoriuje, korupcijos, svetimų žalingų mūsų valstybei įtakų, ypač žiniasklaidos ir energetikos srityje, – tokią užduotį politikams ir visuomenei 2012 m. kelia Lietuvos prezidentė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikisi, kad šie metai bus sudėtingi, bet geresni nei 2009-ieji. Valstybės vadovės manymu, per daug nerimauti nevertėtų, bet būti atsakingiems privalu, ypač Seimo rinkimų metais: šalies ekonomika ir raida turi būti kiek įmanoma nepriklausoma nuo rinkimų ciklo. Tačiau rinkimų retorika lopant 2012 m. biudžetą jau buvo įsisiūbavusi. O visuomenė ir taip įaudrinta „Snoro“ banko bankroto. Apie visa tai – pokalbis su prezidente D.Grybauskaite.

PROGNOZĖS: Ar esate tikra dėl kai kurių kitų panašių į „Snorą“ bankų stabilumo ir skaidrumo?

D.G.: Panašių bankų Lietuvoje nėra ir nebus, nes tokių bankų neturėjo būti. Ankstesnė Lietuvos banko vadovybė ir jos kontrolė buvo nusikalstamai nepakankama, todėl leido susikurti labai įtartinai finansinei piramidei.

Vertinu labai pozityviai, kad Vyriausybė ir nauja Lietuvos banko vadovybė sugebėjo laiku priimti sprendimus ir spręsti problemą. Tai rimtas signalas visiems bankams ir tarptautinėms rinkoms, kad Lietuva netoleruos nei korupcijos, nei spekuliacijų, nei manipuliacijų finansų sektoriuje.

PROGNOZĖS: Kiek valstybės skolą gali padidinti tai, kad valstybė skolina Indėlių draudimo fondui atsiskaityti su „Snoro“ indėlininkais?

D.G.: Lietuva šiuo metu turi pakankamai resursų, kad galėtų paskolinti Indėlių draudimo fondui, kol bus išieškotas buvusių „Snoro“ savininkų turtas. Po „Parex“ banko žlugimo Latvijoje grynaisiais pinigus atsiėmė apie 40 proc. indėlininkų, prognozuojama, kad panašiai elgsis ir buvę „Snoro“ indėlininkai. Nemanau, kad skolinimas Indėlių draudimo fondui padidintų Lietuvos skolinimosi poreikius.

PROGNOZĖS: „Snoras“ per antrinę įmonę valdė „Lietuvos ryto“ grupę. Kaip vertinate, kad vis daugiau žiniasklaidos valdo su finansinėmis institucijomis, su Rusija susijęs verslas?

D.G.: Vertinu labai blogai. Ypač finansų sektoriaus susiliejimą su žiniasklaida, nes šis sektorius labai jautrus, ir bet kokios manipuliacijos žiniasklaidos priemonėse gali sukelti labai skaudžių ekonominių padarinių bet kuriai valstybei. Tikrai palaikysiu visas iniciatyvas ir, jei reikės, pati inicijuosiu, kad net antrinės finansinės institucijos negalėtų įsigyti žiniasklaidos priemonių.

Dėl rusiško aspekto, žinoma, negalima drausti, jei tai daroma pagal įstatymus, nes esame demokratinė valstybė. Tačiau šalies, neturinčios transatlantinių kriterijų, dominavimo įtaka žiniasklaidai, energetikai veda prie to, kad ir mūsų politinei sistemai daroma įtaka, o tai kelia grėsmę ir mūsų nacionaliniam saugumui.

PROGNOZĖS: Tačiau ar Lietuvai per artimiausius ketverius metus, kaip planuota, pavyks išsiveržti iš dabartinės ES energetinės salos būklės?

D.G.: Tai realu, nes turėsime jungtį su Švedija, o estai – antrą jungtį su Suomija, tad „NordPool“ bus baigtas. Planuojame maždaug tuo laiku turėti ir suskystintų dujų terminalą. Dėl Latvijos pozicijos neva blokuoti terminalo Lietuvoje statybą – palikime tai spekuliacijoms: kalbėjausi su Latvijos prezidentu, tai mūsų regiono partnerė, mūsų sesė. Pastangų mus skaldyti buvo ir bus, mes tai matome, latviai – taip pat. Bandymai sutrukdyti mūsų energetinei nepriklausomybei tęsiasi 21 metus, bet susitvarkysime.

Italijoje dujų terminalai – kas pusšimtį kilometrų. Gali būti jų ir Latvijoje, Estijoje. Bet jūra neužšąla tik Lietuvoje, tad tik čia terminalas gali veikti ištisus metus.

Tad 2015 m. turėsime ir elektros, ir dujų tiekimo alternatyvas. Energetinių salų panaikinimas iki 2015 m. yra ir ES prioritetas.

Apie 2020 m. turėtų būti ir nauja atominė elektrinė, nors, žinoma, ir čia yra bei bus politinių trukdžių, bandymų daryti įtaką iš trečiųjų šalių.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.