Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šiokio tokio atgarsio visuomenėje susilaukė vakarykštis Vyriausybės sprendimas dėl garsaus sportininko Arvydo Sabonio botelio Neringoje. Yra Aukščiausiojo Teismo sprendimas iš vienos pusės, sakantis, kad tie pastatai turi būti nugriauti, ir tie pastatai apskritai yra tapę visuomenėje nelegalių statybų simboliu Neringoje. Ir yra Vyriausybės siekis sudaryti taikos sutartį. Premjere, internete pilna komentarų, kad garsus žmogus taip bando susitvarkyti reikalus ir Vyriausybė jam padeda. Ką atsakytumėte?

 

Pirmas dalykas, mes nesvarstėme kažkokiu specifiniu būdu Sabonio botelių klausimo, o svarstėme darbo grupės, kuri buvo sudaryta po išvažiuojamojo Vyriausybės posėdžio į Neringą ir Palangą, pateiktą ataskaitą. Darbo grupei buvo pavesta išnagrinėti taip vadinamųjų nelegalių statybų klausimus tiek Neringoje, tiek Palangoje. Pateikta ataskaita apie tokias statybas Neringoje. Turiu pasakyti, kad pats terminas „nelegali“ sukėlė nemažai diskusijų ir Vyriausybės posėdyje, kadangi turėjome įvesti į savo diskusiją ir tokius tarpinius terminus. Yra legalios nelegalios statybos ir yra nelegalios nelegalios statybos, jeigu taip galima pajuokauti. Nelegalios nelegalios statybos yra tos, kurios buvo statomos visiškai be jokių leidimų, ir Neringoje yra žinoma turbūt viena ar dvi tokios statybos, kurios, be abejo, turi būti stabdomos ir griaunamos be jokių abejonių. Tuo metu nemažai pastatų, turbūt daugiau negu dvidešimt, yra statyta turint visus leidimus, su visais suderinimais ir visais parašais, tačiau jau pastačius pastatus vėliau dėl įvairių ar Konstitucinio Teismo sprendimų, nagrinėjant kai kuriuos pamatinius dokumentus kaip generalines schemas ir panašiai, buvo prieita prie išvados, kad leidimai tokių pastatų statybai negalėjo būti išduoti, tačiau jie buvo išduoti ir buvo pastatai pastatyti, ir todėl mes tokias statybas turime vertinti kaip šiek tiek kitokias, lyginant su tomis, kurios statomos be jokių leidimų.

 

Yra kontraversijų, Premjere, tą tikrai galim pripažinti, yra ir teismo sprendimai.

 

Mes vertinome ir teismo sprendimus, ir vertinome tai, kad įgyvendinant ir daug negalvojant apie teismo sprendimų įgyvendinimą galų gale, natūralu, ir tai jau yra daroma, kad tie, kurie statė tuos pastatus ir turėjo visus leidimus, reikalaus atlyginti žalą, ir tą žalą greičiausiai turės atlyginti valstybė, tai reiškia, mokesčių mokėtojai. Dėl tokių valstybės atsakomybės klaidų, kurios buvo padarytos prieš keliolika metų išduodant leidimus, vėliau išsiaiškinus, kad tie leidimai gal buvo ir nepagrįstai išduoti, nežinau, ar turi mokėti mokesčių mokėtojai. Tai mes ir aiškinamės, kokiais būdais būtų galima pasiekti, kad būtų ieškoma taikos sutarčių teismuose, kad nenukentėtų ir mokesčių mokėtojų interesai ir būtų išsaugota architektūrinė specifika Neringos mieste.

 

Visuomenei gana baisiai skamba tos sumos, Jūsų kancleris mini 100 mln. mokesčių mokėtojams. Tikrai žmonėms, kurie klauso tų pasisakymų, atrodo, prie ko čia tie mokesčių mokėtojai – kažkas dėjo parašus, ar ne tie žmonės turėtų atsakyti?

 

Jie turėtų atsakyti, bet natūralu, kad žala būtų išieškoma iš valstybės, iš valstybės iždo, ir tikėtis, kad tokią žalą galės atlyginti vienas ar kitas valdininkas, o žala gali siekti tiek, kiek kainavo tos statybos, kiek kainuoja tie pastatai tokioj gražioj vietoj pastatyti, na, tai tuos dalykus irgi turime įvertinti.

 

Grįžtant prie to teisingumo jausmo visuomenei, sustiprina tokie sprendimai teisingumo jausmą visuomenei? Štai Antanas Vinkus labai įdomiai pasakė: teismo sprendimo įvykdymas, galima traktuoti, yra psichologinio vandalizmo aktas, jeigu būtų nugriauti. Tai vis dėlto?

Aš nesiimu vertinti nei merų, nei kieno nors kitų pasisakymų. Mes esame atsakingi už tai, kad rastume tokius sprendimus, kurių dėka nenukentėtų ir teisingumo jausmas vienoje pusėje, ir teisingumo jausmas kitoje pusėje, nes aš nežinau, ar žmonės tikrai galvos, kad teisingumas yra įvykdytas, jeigu visko pabaigoje mokesčių mokėtojai turės sumokėti nemažas sumas, kompensuodami žalą, kurią teismai pripažins kaip patirtą privačių asmenų.

 

Čia išties ta vieta ir tas argumentas labai stiprus, ir visuomenė apsispręs, bet matyt diskutuosime, žiūrėsime, kaip čia geriau, ir Jūs matyt stengsitės, kaip sakėte, ir visuomenės nuostatų nepabloginti teisingumo prasme, ir galbūt tos finansinės pusės kažkaip neapsunkinti, kad ir gyvenimas neapsunkėtų, ar ten 100 milijonų, ar kiek kainuotų. Bet, Premjere, štai šildymo sąskaitos, ir žmonės sako, 70 proc. sako, kad jie bijo sąskaitų už šildymą. Vakarykštė informacija: valstybinėse įmonėse, įstaigose, Vilniaus centre šilumos suvartojimas išaugo iki 59 proc. Taip skelbia portalas „Delfi“. Vyriausybės rūmai, kur Jūs dabar dirbate, suvartoja ¼ daugiau šilumos per lapkritį nei pernai. Tai šilta turbūt Jūsų kabinete?

Na, kažkaip nejaučiame. Situacija jau ne pirmą savaitę susirūpinę matome ir atitinkamos tarnybos atlieka „ekstra“ tyrimą. Tikimės, kad netrukus turėsime tyrimo rezultatus. Bendra situacija yra pakankamai aiški. Vien tik remiantis tuo, ką tenka matyti viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje, tai tenka pastebėti, kad Vilniaus miesto savivaldybėje situacija išsiskiria radikaliai nuo kitų savivaldybių. Noriu priminti, kad savivaldybės atsako už tai, kaip veikia jų savivaldybės teritorijoje šilumos tiekimo įmonės. Vilniaus mieste dėl kol kas sunkiai paaiškinamų priežasčių šilumos įmonės lapkričio mėnesį pateikė ženkliai daugiau šilumos suvartojimo negu praeitų metų lapkričio mėnesį, kuris temperatūros požiūriu buvo labai panašus. To neįvyko kitose savivaldybėse. Kitose savivaldybėse šilumos suvartojimas esant tokiai pat temperatūrai net ir sumažėjo, o Vilniuje išaugo 15 ar 17 proc. Turiu dar kartą pastebėti, kad Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, kuris dėl to kaltina Vyriausybę, derybas su „Gazpromu“, yra visiškai neteisus, nes pateiktos šilumos kiekis vartotojams visiškai nepriklauso nuo dujų kainos.

 

Kaip visuomenės nuotaikas veikia ši problema? Premjere, kaip įsivaizduotumėte žmogų, kuris 1 kambario bute gauna virš 300 litų sąskaitas arba 2 kambarių bute 500 – 600 litų? Jau nekalbant apie didesnius plotus… Žmogus, kuris turi du vaikus, privalo išlaikyti šeimą, gauna 1500 litų į rankas ir dar turi paskolą… Na, tikriausiai tiesiausias kelias emigracijai po tokių dalykų. Kaip tai veikia visuomenės vystymąsi?

Aš tikrai nesiimčiau spręsti  ir rasti labai lengvą atsakymą. Mane, kaip vilnietį, labiau stebina klausimas, kaip štai gaunant tokias sąskaitas galima televizijos ekranuose stebėti labai gausią, masinę reklamą apie labai gražius kaimynų santykius. Galima labai metaforiškai pakalbėti apie tos pačios „Vilniaus energijos“ plačią reklaminę kampaniją. Šioje vietoje neadekvačiai elgiasi šilumos kompanija ir Vilniaus savivaldybės vadovybė, kuriems vis dar atrodo, kad sunku suvokti, kad jie yra atsakingi už vilniečių, Vilniaus gyventojų savijautą, kuri nėra labai gera gaunant tokias sąskaitas.

 

O koks tikslas tokios masyvios reklamos praktiškai visoje žiniasklaidoje?

Galima tik spėlioti. Galbūt dėl kažkokių priežasčių reikia, kad žiniasklaida gautų tokius reklaminius užsakymus. Čia galima įvairiai spėlioti.

 

2012 metai ant nosies, liaudiškai kalbant, metų sandūra. Premjere, Jums asmeniškai buvo sėkmingi šie metai ar ne? Kaip politikui, Ministrui Pirmininkui?

Na, aš sakyčiau, kad sudėtingi. Aš nežinau, kas yra politikoje sėkmė. Ar tai – pasiekti rezultatai, kurie buvo užsibrėžti. Tai šiuo atžvilgiu metai buvo tikrai labai įvairūs, negali sakyti, kad vien tiktai labai sunkūs. Metų pradžia žydėjo ekonomikos  optimizmo žiedais. Pirmame metų pusmetyje ekonomikos skaičiai atrodė labai neblogai.  Eksportas augo po 30-40 proc., BVP – po 6 proc. Ekonomikos perspektyvų dangus atrodė visiškai giedras, ir tai leido mums galvoti, kad netrukus ateis metas, kai tą ekonomikos gerėjimą savo pajamose, piniginėse pajus ir kiekvienas žmogus. Bet antrasis metų pusmetis dėl euro zonos užsitęsusios krizės gana greitai keitėsi į blogesnę pusę, ir tas giedras dangus buvo labai greitai užtemdytas pakankamai niūrių debesų. Mums teko labai greitai iš optimizmo rūbų persirengti rūbais, kurie labiau pritaikyti lietingam orui. Turiu omenyje visas biudžeto  peržiūras ir kitų metų prognozes. Tą irgi  pakankamai sėkmingai padarėme, dėl to galima kalbėti, kad metus baigėme pasiekę rezultatus, kuriuos turėjome pasiekti.  Panašiai turėčiau pasakyti, kad tokioje svarbioje srityje kaip energetikoje pavyko pasiekti gerų rezultatų siekiant svarbiausių strateginių tikslų: jungčių, atominės elektrinės ir suskystintų dujų terminalo, ir bendrai integruojant mūsų energetikos sistemas į Vakarų Europos sistemas.  Taigi energetika irgi valosi, išsilaisvina, integruojasi, ir čia rezultatai irgi yra labai svarbūs. Paskutinis dalykas, kurį paminėčiau, tai vėlgi toks netikėtas išbandymas, kurį ir Lietuvos Bankas, ir Vyriausybė, ir Seimas, ir ypač Finansų ministerija atlaikė labai neblogai. Turiu omenyje „Snoro“ banko krizę. Šiuo požiūriu, rezultatų požiūriu, galima konstatuoti, kad metai nebuvo lengvi, bet yra pasiekta tai, ką turėjome pasiekti.

 

Na, žmonių požiūrių yra labai įvairių. Kaip pamatuoti kokybiškai Vyriausybės darbą per metus? Kokį pažymį parašytumėte už šiuos metus Vyriausybės darbui?

 

Aš nesiimu labai švaistytis pažymiais. Gal kiti turėtų parašyti. Bet aš visada vertinau pagal tai, kaip man pačiam atrodo, ar mums pavyko pasiekti tai, ką turėjome pasiekti. Tai pagal pasiektus rezultatus aš penkių balų sistemoje rašyčiau keturis su minusu.

 

Tai pakankamai ir kritikos yra sau?

 

Kas be ko. Tikriausiai patys sau esame didžiausi kritikai. Ir tiksliausiai žinome, už ką turime save kritikuoti.

Čia geras bruožas, sako, kai savikritiškai žiūri. Bet, Premjere, tik per daug gal nereikia savikritiškai žiūrėti, nes tada savivertei kenkia. Bet Baltijos tyrimai, žmonių nuostatos, nuomonės – atsargiai žmonės pasitinka Naujus metus. Ir lūkesčiai gana atsargūs. Švelniai pažiūrėjus į publikuojamus Baltijos tyrimų duomenis, 39 proc. pasitinka Naujuosius galvodami, kad jie bus blogesni. Gana ženklus skaičius. O Jūs kaip galvojate? Įkvepia optimizmui ateinantys metai ar nelabai?

Žmonės yra išmintingi. Ir tai atsispindi tuose lūkesčiuose. Esu įsitikinęs, kad žmonės jau gerai suprato per šiuos keletą metų ir 2009 metų krizės laikotarpį, kad esame labai tampriai priklausomi nuo to, kas vyksta platesniame pasaulyje. Žmonės labai gerai mato tai, kas vyksta euro zonoje, kas vyksta Graikijoje, kas vyksta Italijoje, kaip tai veikia visos ES ekonomiką. Kaip tai veikia mus. Pasinaudojus tokiomis trumpomis metaforomis, žvelgiant į kitus metus, galėčiau sakyti, kad jei 2008 metai, kaip tuo metu buvo mėgstama sakyti, buvo tokie „puotos maro metu“ metai, 2009 metai buvo „kritimo į bedugnę metai“, 2010 m. – sunkaus „lipimo iš duobės“ metai, šie metai, bent jau didžioji dalis – „vieno sparčiausių Europoje augimo metai“, tai kiti metai, mano įsitikimu, galėtų būti įvardyti  kaip „pasitikėjimo savimi nežinomybėje metai“.  Aš taip juos apibrėžčiau. Labai svarbu yra pasitikėti savimi. Man atrodo, mes per šituos keletą metų sugebėjome įrodyti visų pirma patys sau, turiu omenyje, sugebėjo Lietuvos visuomenė,  Lietuvos žmonės, kad galime susitvarkyti su didžiausiais iššūkiais. Ir dabar, matydami tą, kaip aš vadinu, sunkiai apibrėžiamą nežinomybę, mes turime pasitikėti savimi, kad įveiksime ir tuos iššūkius, kurie galbūt laukia ir kitais metais.

Bet kas leidžia kliautis nežinomybėje, kaip Jūs sakote, kai tu nežinai perspektyvos? Kliautis ir pasitikėti savimi? Kas leidžia?

Patirtis. Ta patirtis, kurią turime patys sukaupę, kad galime susitvarkyti ir su tokiomis krizėmis, kurių daugelis kitų Europos valstybių ir nematę. Mes Baltijos valstybėse 2009 metais turėjome pergyventi ekonomikos smukimą maždaug po 15 proc. Buvo sunku, buvo sudėtinga. Tarėmės su žmonėmis, taupėme, mažinome, veržėmės diržus ir atlaikėme tai. Ir šiais metai galėjome džiaugtis sparčiausiu ekonomikos augimu visoje Europos Sąjungoje. Tai rodo, kad anksčiau elgėmės išmintingai, ir todėl, remdamiesi į tokią paprastą žmoniškąją patirtį, mes patys sau galime drąsiai tvirtinti, kad ir kitais metais elgsimės išmintingai. Išmintingai ir atsakingai. Tiek valdžia, tiek žmonės.

Na, tokiu judriu metu, galbūt, dar gera savybė yra prisitaikymo greitis, atsitokėjimo greitis, kai iššūkiai užklumpa per kelias dienas.

Visiškai pritariu Jūsų šiam pastebėjimui. Mūsų veiksmai 2008 m. pabaigoje  –  2009 m. pradžioje nieko nelaukiant imtis veržtis diržusi leido mums 2011 m. matyti jau spartų ekonomikos atsigavimą, ir kartu leidžia palyginti save su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, ypač su pietinėmis valstybėmis, kurios tuo metu, 2009-2010 m., tų diržų veržtis nesugebėjo. Dabar pavėluodami jau skuba tai daryti, bet tai yra žymiai sunkiau ir sudėtingiau, kai tai daroma pavėluotai.

 

Tai judrumo ir valios, matyt, palinkėti galima būtų, baigiant šį mūsų pašnekesį. Premjere, kitą savaitę atostogausite.  Lietuvoje, beje, ar ne?

Taip, Lietuvoje, Lietuvoje.

Gerų atostogų Jums, gerų Naujųjų metų.

 

Ačiū Jums. Gerų metų visiems.

 

 

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui

 

Pone Premjere, pradėjome paskutinę šių metų darbo savaitę. Kaip Jūs įvertintumėte 2011-uosius – kokie jie buvo Lietuvai, kokius svarbiausius įvykius Jūs išskirtumėte?

 

Metai tikrai buvo įvairūs. Pirmoji metų pusė, netgi trys ketvirčiai metų pasižymėjo galimybe labiau optimistiškai vertinti visą situaciją, turiu omenyje, visų pirma, ekonomikos reikalus. Pirmasis metų pusmetis labai aiškiai parodė, kad su pirmąja krizės banga mums pavyko susitvarkyti pakankamai neblogai. Lietuva demonstravo, ir šiais metais matyt taip ir užbaigsime – su vienu iš aukščiausių ekonomikos augimu visoje ES, ir tai yra akivaizdus įrodymas, kad mūsų finansų ir ekonomikos politika, kurią įgyvendinome 2009-2010 metais, buvo pagrįsta ir racionali, o metus baigiame jau žiūrėdami į 2012 metus su šiokiu tokiu nerimu, kuris gimsta visų pirma iš to, kaip turėtume vertinti euro zonos raidą, situaciją pasaulio, tarptautinėse finansų rinkose. Bet galime pasakyti, kad priėmę biudžetą su vėlgi ta pačia nuostata neišlaidauti, su mažesniu nei 3 proc. deficitu, mes esame neblogai pasiruošę ir galimiems išbandymams 2012 metais. Jeigu pažiūrėtume šiek tiek plačiau į situaciją, kas vyko per šiuos metus, ką būtų galima įvardyti kaip ženkliausius įvykius, kurie labiausiai paveikė ne tik mus, bet ir visą pasaulį, tai būtų galima įvardyti trejetą tokių svarbiausių įvykių už Lietuvos ribų. Aš pradėčiau nuo taip vadinamo Arabų pavasario, antruoju paminėčiau besitęsiančią ir sunkiai prognozuojamą euro zonos, o kartu ir visos ES krizę, na, ir trečiasis ženklus įvykis – tai paskutinių kelių savaičių įvykis – Rusijos prabudimas. Jeigu grįžtume prie Lietuvos reikalų, Lietuvos viduje paminėčiau keletą įvykių, tendencijų, kurios buvo ryškiausios, tai, visų pirma, ką jau minėjau, sparčiausias ekonomikos augimas visoje ES, pirmąją krizės bangą įveikėme pakankamai išmintingai, antras – tinkamai pasirengta galimai antrai krizės bangai, trečia situacija, kurią tikrai reikia paminėti – tai suvaldyta „Snoro“ banko krizė, na, ir ketvirtas įvykis – tai esminiai lūžiai energetikoje, strateginis investuotojas VAE statybose, trečio energetikos paketo įgyvendinimas dujų sektoriuje, kitaip sakant, dujų sektoriaus pertvarka pagal europinį standartą, ir LNG terminalo statybos reikalų ryškus pasistūmėjimas į priekį. Tai tie svarbiausi įvykiai, kuriuos verta prisiminti, prisimenant 2011 metus. Iš bendresnių tendencijų aš galbūt įvardyčiau kelis dalykus: pirmas dalykas, koalicija atlaikė ir šiuos, pakankamai sudėtingus metus, jau treji metai veiklos, koalicijai išliekant stabiliai, gebančiai priimti sudėtingus ir svarbius sprendimus; antras dalykas, kurį verta prisiminti – ankstyvą pavasarį vykę savivaldos rinkimai, kurie parodė, kad opozicija, nepaisant tikrai gilios ekonominės finansinės krizės, neįgijo lemiamo politinio pranašumo, na, ir trečias reiškinys, kuris įgijo ryškius požymius kaip tik šiais trečiaisiais koalicijos valdymo metais, tai toliau besitęsiantis esminis apsivalymas. Apsivalo bankų sektorius, apsivalo partijų finansavimas, energetikos reikaluose matome labai daug apsivalymo, šešėlinėje ekonomikoje, prisimenant Gariūnus ir kasos aparatus turguose, visur eina ta pati apsivalymo banga.

 

Pone Kubiliau, Jūsų vadovaujamai Vyriausybei kaip tik sukako treji metai, lieka vieneri metai įgaliojimų, nes po Seimo rinkimų su nauju Seimu nutrūksta ir Vyriausybės įgaliojimai. Kokie yra prioritetai likusiems metams ir ką Jūs išskirtumėt per šiuos trejus metus?

 

Likusiems metams prioritetai, be abejo, kyla iš tų darbų, kuriuos įgyvendinome visus trejus metus. Pirmasis – atlaikyti potencialiai galimą Europos, euro zonos ekonomikų sulėtėjimą, galimas sumaištis, kylančias tarptautinėse finansų rinkose. Tos grėsmės visiškai nepriklauso nuo mūsų, jos kyla iš tikrai pakankamai gilių euro zonos problemų. Finansinės sistemos stabilumo garantavimas lieka vienu iš svarbiausių prioritetų esant tokiai neramiai situacijai. Šis prioritetas lieka ypač svarbus, matant, kad paskutiniai metai – rinkiminiai metai, iš mūsų pačių patirties žinome, kad rinkimų metais ir parlamente, partijų diskusijose kartais atsiranda pagundų pradėti priiminėti kokius nors labiau populistinius sprendimus, tam užkirsti kelią mes matome kaip vieną svarbiausių savo prioritetų. Tai yra finansų sistemos tvara, gebėjimas gyventi pagal išgales, nepalikimas savo gyvenimo sukeltų skolų vaikams ir anūkams – tai yra labai paprastos ekonominės tiesos, kurias mes turime įgyvendinti kitais metais. Kiti metai taip pat bus ypač svarbūs įgyvendinant svarbiausius strateginius energetikos projektus, turime užbaigti derybas dėl VAE, suskystintų dujų terminale turime pasistūmėti jau link realių darbų, prieš tai baigę visus derybinius darbus tiek perkant reikalingą technologiją, tiek ir užsakant ir perkant dujų tiekimus. Lygiai taip pat labai svarbu, kad liktų žymiai mažiau erdvės neskaidrumui, šešėlinei veiklai tiek ekonomikoje, tiek viešojoje erdvėje, turiu omenyje, pirma, partijų veiklą, ir priimti sprendimai radikaliai keičiantys partijų finansavimo tvarką, mano įsitikinimu, tikrai kitais metais duos ypač svarbius rezultatus. Būtų gerai, kad panašiu keliu sektų ir kiti viešosios erdvės dalyviai, turiu omenyje tą pačią žiniasklaidą, kur irgi skaidrumo niekad nebus per daug. Tai tie svarbiausi dalykai ateinančiais metais turbūt užims daugiausia vietos mūsų darbotvarkėje. Šalia to, manyčiau, kad labai svarbu būtų ir rinkimų kampanijos metu paskatinti politines partijas, politinius lyderius kalbėtis ne tik apie šių dienų reikalus, šių dienų rūpesčius, bet kalbėti ir apie mūsų bendrą ambiciją – ilgalaikę strategiją, kokią Lietuvą mes norime kurti patys savo rankomis, ko išmokome per 20 Nepriklausomybės metų, ką iš tų pamokų galime tinkamai panaudoti žiūrėdami į sekančius 20 metų, ir būti savo ateities šeimininkais, turėdami ir ambicijos, ir jėgos, ir sugebėjimo tokią Lietuvos ateitį patys kurti.

 

Pone Ministre Pirmininke, biudžeto priėmimas ir naujų mokesčių įvedimas – mažiausiai du aspektai skiriami: vienas, tai tarsi Seimas persiėmė atsakomybę ir sprendimus, pats įdiegė priešingus, nei siūlė Vyriausybė, o kitas aspektas išskiriamas, kad įvestas nekilnojamojo turto virš 1 mln. litų ir žemės mokestis, kurį reguliuos savivaldybės, gali atverti landų korupcijai ir būti sunkiai įgyvendinamas dėl Registrų centro turto vertinimų, dėl savivaldybių sprendimų, kiek kas turi mokėti. Kaip Jūs vertintumėte šiuos du aspektus?

 

Nekilnojamojo turto mokestis net Vyriausybės programoje yra įrašytas, todėl čia kažko ypač naujo tikrai nėra. Antras dalykas, tikrai nesutinku su kokiais nors vertinimais, kad štai netikėtai užgriuvo antroji naktinė mokesčių reforma, nes išties yra įvestas tik vienas naujas mokestis – tai prabangaus nekilnojamo turto mokestis. Visiškai nesutinku su kritika, kuri išsakoma, kad Seimas, lyg ir nepritardamas Vyriausybei, ėmėsi kažkokių savarankiškų iniciatyvų. Aš manau, kad yra gerai, kai diskusijos dėl vienokių ar kitokių labai svarbių finansinių dalykų vyksta ir Seime. Esame parlamentinės demokratijos valstybė ir labai dažnai kaip tik galime jausti nemažą esminių diskusijų deficitą tame pačiame parlamente. Jeigu palyginsime mūsų Seimą su JAV Kongresu, pamatysime, kad pas mus tokių diskusijų yra vis dar ženkliai mažiau negu tame pačiame JAV Kongrese.  Ir paskutinis dalykas, tai šioje vietoje norėčiau dar kartą pastebėti, kad mes esame ta valstybė Europos Sąjungoje, kurioje per mokesčius yra perskirstoma mažiausia BVP dalis lyginant su visomis kitomis ES valstybėmis.  Ir dėl to diskusija, kokią valstybę mes norime sukurti – ar labiau skandinavišką, kur ir perskirstymas yra didesnis, ir viešųjų paslaugų yra daugiau, ar labiau anglosaksišką, kur perskirstymas yra mažesnis ir viešųjų paslaugų yra mažiau. Šią diskusiją taip pat turėtume matyti kaip labai svarbią diskusiją ir joje turėtume rasti racionalų susitarimą. Šiuo metu Lietuvoje tokio susitarimo yra stokojama, nes didelė dalis Lietuvos piliečių norėtų, kad viešųjų paslaugų būtų kaip Skandinavijoje, t. y. labai daug, kad valstybė rūpintųsi mokyklomis, socialine rūpyba ir ligoninėmis, saugumu gatvėse ir daugybe viešųjų paslaugų, o tuo metu gyventojai už tokias paslaugas norėtų mokėti taip, kaip yra mokama Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ar kitose anglosaksų šalyse ar tose pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose, t. y., kad per valstybės biudžetą tokioms paslaugoms būtų skiriama kaip galima mažesnė dalis. Tai tas neatitikimas tarp viešųjų paslaugų ir perskirstymo per mokesčius Lietuvoje vis dar nėra išnykęs. Ir šitai diskusijai turime skirti daugiau dėmesio.

 

Noriu Jūsų paprašyti pakomentuoti vieną svarbiausių ar svarbių užsienio politikos aspektų, t. y. santykius su mūsų ilgaamže partnere Lenkija. Jūs kartu su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku lyg ir bandėte normalizuoti santykius sudarydami darbo grupę dėl švietimo, tačiau tie santykiai nesusitvarkė? Ar mums pavyks rasti bendrą kalbą su Lenkija, ir ko reikia, kad tai būtų padaryta? Pono Tusko Vyriausybė pradeda naują kadenciją ir dar bus ketverius metus.

 

Turiu pasakyti, kad mes esame visada pasiruošę ieškoti pačių įvairiausių galimybių stiprinti, gerinti santykius tarp mūsų dviejų valstybių, mūsų dviejų tautų, turinčių labai turtingą bendro buvimo šalia istoriją. Ne visada santykiai tarp dviejų kaimynių priklauso tik nuo vieno dalyvio, ir šioje vietoje aš esu įsitikinęs, kad ateitis tikrai priklauso geresniems santykiams. Aš tikiu, kad ir Lenkija suras savyje pakankamai išminties santykius su kaimynais grįsti racionalumu, tarpusavio pagarba, konkrečių problemų sprendimų paieška. Aš tikiu, kad ir Lietuvoje mes suvoksime dar geriau, kiek svarbu mums yra tie patys geri santykiai su kaimynais, su tomis etninėmis grupėmis, kurios čia, Lietuvoje, šimtus metų ar per paskutinį laikotarpį yra įsikūrę. Tai mes esame turtingi kultūros įvairove, kurią istorija mums sukūrė ir padovanojo. Mes tuo turėtume džiaugtis ir tuo turėtume rūpintis. Šiuo atžvilgiu aš tikrai manau, kad santykiai šiame regione tarp kaimynų turi tikrai labai gerą perspektyvą, galbūt kartais reikia peržengti per šios dienos vienokius ar kitokius nesusikalbėjimus ir nesusipratimus ir daugiau investuoti į ilgalaikę perspektyvą, ilgalaikę  ateitį, patiems pasistengti, kad ta ilgalaikė perspektyva ir ilgalaikė ateitis greičiau būtų kuriama.

 

Koks būtų Jūsų palinkėjimas Lietuvos piliečiams kitiems metams?

Palinkėčiau likti tokiems pat tvirtiems, nenusimenantiems bet kokių išbandymų akimirkoje ir tikintiems, kad iš visų išbandymų mes galime išeiti tik dar stipresniir savo stiprumą kurti matant ilgalaikę Lietuvos perspektyvą.

 

 

– Jūsų vertinimu, ką Lietuva galėtų ir turėtų padaryti, kad tokiu atveju, kaip M.Golovatovo sulaikymas ir paleidimas Vienoje, Europa išgirstų mūsų balsą ir mūsų argumentus?
– Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos balsas yra tikrai neblogai girdimas. Iš dalies ir todėl, kad pati Austrija šioje istorijoje pasielgė nederamai. Kai iškilo viešumon faktai, kad Lietuvai buvo duota tik 4 valandos papildomai informacijai apie kaltinimus M.Golovatovui pateikti, jog į reikalą akivaizdžiai kišosi Austrijos užsienio reikalų ministerija, tapo akivaizdu, kad šioje situacijoje austrai perdėtai skubėjo.
Manau, truputį padėjo ir tai, kad Lietuva apie reikalą kalbėjo gana santūriai, argumentuotai, be perdėtų emocijų ar patetikos. Kokį poveikį tai padarė Europos institucijoms, rodo vien faktas, kad Europos teisingumo komisarė Viviane Reding, pirma pasakiusi, kad M.Golovatovo paleidimo byla yra Vilniaus ir Vienos tarpusavio reikalas, po kelių dienų jau smerkė Austrijos institucijų sprendimą ir neigė, esą Europos Komisija parėmė Austriją prieš Lietuvą.

– Bet jeigu pažvelgsime, ką tomis dienomis rašė Europos žiniasklaida, tai tikrai įspūdis, jog neveikiantis ES narių teisinis bendradarbiavimas buvo įdomus vien Austrijos ir Lietuvos žiniasklaidai bei vieninteliam “The Economist”.
– Taip, plačioji Europos visuomenė apie tai išgirdo nedaug, netgi Vokietijoje rašyta negausiai. Bet ir negalima tikėtis, kad Europos Sąjungos žiniasklaida tam skirtų daug dėmesio. Užtai ES šalių Vyriausybės, Prokuratūros puikiai žino, kas įvyko. Apie tai juos informavo ir Lietuvos Vyriausybės atstovai, ir Seimo Užsienio reikalų komiteto atstovai savo kolegoms laiškus siuntinėjo, galiausiai ir europarlamentarai prisidėjo.
Dabar, manau, atėjo laikas nebe pareiškimams, o tyliai diplomatijai ir dvišalei Lietuvos ir Austrijos teisingumo ministerijų komisijai. Bet kartu svarbu būti pasirengus tokiam atvejui, kad Austrija, pavyzdžiui, nenorės padaryti bendro su Lietuva pareiškimo dėl tyrimo išvadų, nes jos bus skirtingos. Tuomet Lietuva vėl turės reikalauti iš Austrijos išaiškinimo ir reikia iš anksto apsispręsti, kaip tą reikėtų daryti, jeigu prireiks.

– O gal priežastis ta, kad Europa tiesiog mažai žino apie Sausio 13-osios žudynes?
– Tikrai, apie Sausio 13-ąją žinoma nedaug. Bet nepamirškime, kad jau 20 metų praėjo! Užaugo nauja karta, kuri apie tai žino labai nedaug ir kuriai tie įvykiai atrodo nepaprastai seni. Žmonės gyvena savo kasdieniais rūpesčiais. Pamenu, kai mano tėvai 1964-aisiais kalbėdavo apie Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos nepriklausomybės praradimą, man irgi niekaip galvoje netilpdavo: na, kaip gi galima šnekėti apie tokio senumo įvykius kaip apie aktualiją? Kartu nepamirškime, kad 1989–1991 m. įvykių Vidurio ir Rytų Europoje grandinėje Sausio 13-oji nebuvo pati svarbiausia data – buvo ir Berlyno sienos griūtis, ir “Aksominė revoliucija” Prahoje.

. Smalsaus europiečio akimis į istoriją pažvelgęs autorius jau pripratęs, kad jo knyga sukelia kontroversiškas reakcijas.

Poeto ir vertėjo Antano Gailiaus moderuotame susitikime su svečiu iš Berlyno, atvykusiu Goethe’s instituto kvietimu, polemika įsiplieskė vos autoriui perskaičius knygos skirsnį, skirtą Klaipėdos istorijos vingių apžvalgai. „Kodėl nedaug dėmesio skyrėte pastarajam pusšimčiui metų, kurie Lietuvos istorijai buvo itin reikšmingi? Ar Rusijos ir Europos Sąjungos santykių fone Nemunas turi perspektyvų nustoti pasienio upės statuso?“ – klausimų pažėrė susitikimo dalyviai.

Nuomonių įvairovė ir kritinės pastabos knygos autoriui signalizuoja palietus daugeliui rūpimą aspektą. „Turint galvoje tai, kiek laiko vokiečiams ir prancūzams prireikė tariantis dėl kaimynystės Reino srityje, po Sovietų Sąjungos griūties prabėgęs dvidešimtmetis – gana trumpas laikotarpis tokiam procesui“, – svarsto U. Rada.

Audringi knygos pristatymai Rytų Europoje, anot svečio, gerokai skiriasi nuo panašaus pobūdžio susitikimų jo gimtojoje Vokietijoje, daugiausia sutraukiančių vyresnio amžiaus žmones, kuriuos su ilgiausia Lietuvos upe sieja šeimos istorija ir sentimentai, o dabar – ir dėkingumas autoriui, padovanojusiam jiems dalelę Tėvynės.

Autoriaus nuopelną grąžinus į diskusijų lauką vokiečių pamirštą Nemuną (vokiškai – Memelį) įvardija ir kritikai, įvertinę U. Rados lengvą plunksną ir universalumą garbinančiam laikmečiui itin derantį gebėjimą istorinius faktus pateikti populiariai bei poetiškai.

„Plačiau pažvelgus, knyga įkvepia diskusijas ne tik tarp šalių, bet ir tarp kartų“, – pastebi autorius. Jo idėja – į Europos istoriją pažvelgti keliaujant palei didžiųjų jos upių vagas – sulaukė didelio susidomėjimo, ir į kelionę jau leidosi pats U. Rados kūrinys: pernai pasirodžiusi knyga jau yra išleista baltarusiškai, laukiama vertimų į lietuvių bei lenkų kalbas.

Kaip kilo sumanymas į Europos istoriją pažvelgti upės akimis?

Man patinka upės – manau, kad jos rašo kitokią istoriją nei sostinės. Tekėdamos jos nuolat keičia perspektyvą ir, užuot kūrusios sienas, jas aplenkia, kartu siūlydamos ne visai įprastą mums būdą suvokti Europos istoriją ir geografiją. Pirmoji upė, apie kurią parašiau, buvo Oderis, ilgą laiką suvoktas kaip Lenkijos ir Vokietijos sienos sinonimas.

Suvokimas, kad upė gali pati būti riba ir kartu ribas peržengti, buvo mano sumanymo išeities taškas. Siekiau nagrinėti upės fenomeną, pristatydamas tiek jos vietą skirtingų tautų naratyve, tiek bendruosius kultūros ženklus, žinomus skirtingoms, bet šalia gyvenančioms tautoms: kultūros veikėjus, istorines asmenybes bei reiškinius, pranokstančius valstybių sienas.

Pavyzdžiui, Baltarusijai ir Lenkijai tokia asmenybė yra dainų autorius ir dainininkas Czesławas Niemen, tapęs europine figūra. Jis gimė ir augo Baltarusijoje, o šeimai persikėlus į Lenkiją, tęsė čia mokslus ir išgarsėjo kaip roko muzikantas.

Savo tikrąją pavardę – Wydrzycki – jis pakeitė slapyvardžiu Niemen, arba Nemunas, šitaip akcentuodamas savo gimtinę. Teko lankytis jo gimtajame kaime – Senuosiuose Vasiliškiuose – dieną, kai jam būtų sukakę 70 metų. Šia proga ten vyko undergroundo muzikos koncertas.

Yra ir daugiau pavyzdžių: tiek vokiečiai, tiek lietuviai pažįsta Prūsijos karalienę Luizę, rašytoją Johannesą Bobrowskį.

Kaip pradedate upės istorijos tyrimą?

Nagrinėju, kokiuose kognityviniuose žemėlapiuose, „mental maps“, figūruoja upė. Tarkime, Vokietijoje Nemunas tipiškai suvokiamas kaip Rytų Prūsijos upė, faktiškai turint galvoje vos 110 km ilgio atkarpą iš visų beveik 940 km. Tuomet lyginu stereotipus su realybe, atrasdamas vis naujų temų.

Istorija – jūsų profesija ar pomėgis?

Istoriją esu studijavęs, bet studijų nebaigiau; esu žurnalistas. Tai, manau, nulemia mano įasmenintą požiūrį į pasirinktą temą. Galiu leisti sau iškelti bet kokį rūpimą klausimą ir dėlioti kūrinį tarsi mozaiką. Dažnai pasitaiko, kad netikėtai sukritusi dėlionė išryškina neįprastas sandūras arba atskleidžia dalykus, kurie iki tol nebuvo žinomi. Tai man buvo šis tas naujo.

Poreikis regėti situaciją savomis akimis paskatino aprašomąsias upes apkeliauti nuo ištakų iki žiočių, dažniausiai – dviračiu. Galimybes atlikti tyrimą vietoje iš dalies ribojo finansai – knygą rašiau gavęs įvairių fondų stipendijas, tačiau stengiausi maksimaliai daug laiko praleisti tose šalyse, kurias kerta Nemunas, pažinti aplinką, žmones, pabendrauti su vietiniais istorikais bei kultūrologais.

Esate parašęs knygas apie Oderį ir Nemuną, priešaky – darbas apie Elbę. Gal ateityje ketinate domėtis ir kitų kontinentų upėmis?

Ne, manyčiau, kad darbas apie Elbę šiame cikle bus paskutinis, – šypsosi autorius. – Juk ateina laikas išsemti vieną temą ir pradėti ką kita. Tačiau Europos kultūros tyrinėjimų perspektyvomis neabejoju.

Netrukus Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktoriumi tapsiantis amerikietis generolas po susitikimo su Afganistane viešinčiu Lietuvos premjeru Andriumi Kubiliumi pagyrė Lietuvos karius ir užsiminė, kad mokyti vietos pajėgas jie būtų reikalingi ir baigus karines operacijas Goro provincijoje.

Ponas generole, kaip įvertintumėte Lietuvos indėlį Tarptautinių saugumo paramos pajėgų ( ISAF ) misijoje? Kada Lietuva galėtų perduoti atsakomybę už saugumą Goro provincijoje ir išvesti didžiąją dalį karių?

Lietuvos indėlis yra svarbus. Afganistane tarnauja apie 260 karių, dauguma – provincijos atkūrimo grupėje Gore. Bet taip pat yra instruktorių Kandahare, aukštai vertinamos specialiųjų operacijų pajėgos, karininkai dirba kituose štabuose, lietuviai taip pat apmoko Afganistano policiją.

Buvau Gore, mačiau, kiek pasiekė provincijos atkūrimo grupė. Goro provincijai sekasi gerai. Pernai paskirtas naujas gubernatorius daro įspūdį – jis daktaro laipsnį apsigynė Jungtinėje Karalystėje ir iki šiol veikė gana įspūdingai.

Goras gali būti kitame atsakomybės perdavimo etape, galbūt labiau tikėtina, jog trečiajame perdavime etape, taigi maždaug po metų. Tada gali prasidėti, kaip mes sakome, provincijos atkūrimo grupės mažėjimo procesas – ji mažės sulig kiekvienu perdavimo etapu.

Mes lauktume – ir tai aptarėme su premjeru ir krašto apsaugos ministre – kad dalis šių pajėgų galėtų būti panaudojama papildomai apmokymo misijoms.

Neseniai JAV ir kai kurios kitos šalys paskelbė netolimas konkrečias datas, kada išves didelę dalį karių. Jūsų nuomone, ar nėra per daug skubama?

Per 15 mėnesių iš viso bus išvesta 33 tūkst. JAV karių iš 100 tūkst., ir tai tik iš anksčiau įvestų papildomų pajėgų. O tuo laikotarpiu atsiras papildomai maždaug 70 tūkst. Afganistano pajėgose. Taigi manome, kad tai tikrai įgyvendinama programa, įgyvendinamas planas. Ir mes tikrai to sieksime.

Kokius didžiausius iššūkius matote palikdamas šias pareigas, siekiant užtikrinti stabilumą Afganistane?

Yra nemažai iššūkių. Kariniu požiūriu turime padėti savo afganistaniečiams partneriams rengti ne tik kovinius pėstininkų būrius, bet ir paramos, logistikos, inžinierių, aviatorių grupes, plėtoti susisiekimą, užtikrinti žvalgybos kontrolę. Čia prisideda ir jūsų pajėgos.

Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, yra ir kitų iššūkių. Yra problemų dėl kitose šalyse Talibanui teikiamo prieglobsčio. Yra iššūkių, kuriuos pirmiausia paaiškintų prezidentas Hamidas Karzajus, dėl valdymo struktūrų stiprinimo įvairiais valdžios lygiais Afganistane. 30 metų karo būklėje buvusi šalis prarado daug žmogiškojo kapitalo, ir per paskutinį dešimtmetį labai stengėsi atkurti šį kapitalą.

58 metų D.Petraeusas šį mėnesį baigs tarnybą Afganistane, o rugsėjį pradės vadovauti CŽV. Jo kandidatūrą Senatas patvirtino birželio 30 dieną.

Generolas pripažįsta, kad jis rekomendavo lėtesnį amerikiečių karių išvedimą nei nusprendė prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) – prezidento sprendimu, JAV šiemet išvest 10 tūkst., kitąmet – dar 23 tūkst. karių.

D.Petraeusas Jungtinėse Valstijose sulaukė ypač gerų vertinimų dėl jo strategijos Irako kare, kai 2007 metais įvestos papildomos amerikiečių pajėgos sugebėjo gana greitai pažaboti smurtą. Pats generolas yra pripažinęs, kad Afganistane tai užtruks gerokai ilgiau.

NATO vadovaujama tarptautinė koalicija yra nustačiusi tikslą iki 2014 metų pabaigos perduoti atsakomybę už saugumą Afganistane vietos pajėgoms ir išvesti didžiąją dalį karių.

Tačiau šalyje nesiliaujant smurtui, yra daug abejojančiųjų, ar dažnai korumpuotos ir prastai apmokytos afganų policijos ir saugumo pajėgos bus pajėgios užkirsti kelią sukilėlių išpuoliams pasitraukus užsienio kariams.

Lenkijoje gyvenantys lietuviai patiria sunkumų švietimo srityje, tačiau lieka lojalūs valstybei, kurioje gyvena, sako Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zarakevičienė.

“Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais”, – interviu BNS teigė diplomatė.

Ambasadorė pripažino, kad pernai rudenį jos darbo pradžia Varšuvoje dėl eskaluotos įtampos buvo sudėtinga, tačiau pabrėžė, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip kartais apibūdina spauda.

L.Zakarevičienės nuomone, Visagino atominės elektrinės projektą remianti Varšuva nedalyvaus Karaliaučiaus jėgainės projekte, o spekuliacijos, kad lenkai gali trauktis iš naftos perdirbimo gamyklos bendrovės Mažeikiuose, buvo kurstomos dirbtinai.

Buvo pranešimų, kad dar nepradėjusi dirbti Lenkijoje sulaukėte akibrokšto – teko ilgai laukti skiriamųjų raštų įteikimo. Ar matote, kad pastaruoju metu pasikeitė Varšuvoje požiūris į Lietuvą?

Kai tik atvažiavau, tikrai buvo sunku. Tuo metu buvo didžiausia įtampa, pats pikas. Dabar yra pakankamai normali atmosfera darbui. Man dabar yra šiek tiek lengviau negu buvo spalio arba lapkričio mėnesiais.

Kas sukėlė tą įtampą?

Vertinti galima įvairiai. Galima vertinti kaip rinkimų kampanijos pradžią – šiemet spalį Lenkijoje vyks rinkimai. Bet geriausiai atsakytų patys lenkai.

Tiesiog norėčiau pabrėžti, kad dvišaliai santykiai nėra tokie blogi, kaip jie kartais paišomi. Santykiai yra daugialypiai. Yra labai gražaus bendradarbiavimo – kultūros žmonės, istorikai, energetikos ministrai puikiai bendrauja, labai gera atmosfera regionuose, miestų ir regionų valdžios rodo didelį norą bendradarbiauti. Supaprastinti visą klausimą, kad santykiai labai geri arba labai blogi, yra nekorektiška.

Lenkijos politikai, užsienio reikalų ministras aiškina, kad požiūris pasikeitė, nes atsisakyta romantinio požiūrio į Lietuvą ir atėjo metas pareikalauti įvykdyti duotus pažadus, visų pirma dėl tautinių mažumų. Ar Lenkija objektyviai vertina lenkų kilmės Lietuvos piliečių padėtį?

Manau, kad iš to daroma šiek tiek politikos. Paties ministro R.Sikorskio pasakymų nenorėčiau komentuoti, tai nepriimtina diplomatinėje praktikoje.

Viskas susiveda į 1994 metų sutartį. Tai buvo labai svarbus dokumentas, kuris davė startą santykiams plėtotis. Sutartis numatė principinius dalykus, bet detales nustatyti yra ekspertų, ne politikų darbas.

Sutartis kalba apie tautinių mažumų padėtį. Tiek lenkai Lietuvoje, tiek lietuviai Lenkijoje iš esmės gali mokytis gimtąja kalba, gali plėtoti savo kultūrą. Problemų atsiranda, kai kyla klausimas, kaip tai daryti. Bet daug dalykų turi spręsti ekspertai, ne politikai – kiek reikia vadovėlių, kas juos turi leisti, kiek jie kainuoja.

Bet Jūsų minimos 1994 metų Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatas Vilnius ir Varšuva vertina skirtingai?

Taip. Lenkai sako, kad lietuviai sutarties nesilaiko.

Problema ta – kad kai kurie aukšti mūsų valstybės pareigūnai neatsakingai dalijo pažadus. Yra klausimų, kuriuos reikia sutvarkyti. Gedimino Kirkilo Vyriausybė stengėsi, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė padarė daug. Parengtas įstatymas dėl pavardžių rašybos, bet Seime pritrūko balsų. ES Liuksemburgo teismas dėl pavardžių pasakė savo nuomonę. Lenkai priekaištaudavo, kad nesilaikome europinių standartų, laužome europines normas. Bet buvo pasakyta labai aiškiai, kad europinių standartų nėra, o kiekviena valstybė rašybą reguliuoja pagal savo įstatymus. Dabar dėl šito pretenzijų negirdime.

Bet iš principo aš, kaip moteris, manau, kad reikia sutvarkyti pavardes. Mūsų moterys teka už užsieniečių ir po to turi labai daug problemų. Man gaila tų moterų ir jų vaikų. Nekalbame apie lenkiškas pavardes – kalbame apskritai apie pavardes. Nuo 1990 metų labai daug kas pasikeitė – mes ES nariai, NATO nariai, Šengeno erdvės nariai. Bet dabar yra tokie galiojantys įstatymai ir jų reikia laikytis.

Mums priekaištaujama dėl vietovardžių rašybos. Kol turėjome Tautinių mažumų įstatymą, juo remiantis buvo galima kai kur pakabinti lenkiškas lenteles. Kai nustojo įstatymas galioti, vietovardžių rašymą reglamentuoja Lietuvių kalbos įstatymas, ir yra kaip yra. Mes, kaip teisinė valstybė, turime gerbti savo įstatymus. Bet ateityje apie tai bus šnekama, bus ieškoma sprendimų.

Pakomentavote lenkų skundus, norėčiau paklausti apie lietuvių reikalus Lenkijoje. Užsienio reikalų viceministras Janas Borkowskis (Janas Borkovskis) neseniai pareiškė, kad lietuvių vaikams Lenkijoje tetrūksta tik “gulbės pieno”. Tačiau patys lietuviai Punske ir Seinuose turi nusiskundimų – dėl vadovėlių, dėl mokyklų finansavimo. Ar turi lietuviai kaip tautinė mažuma Lenkijoje neišspręstų problemų?

Turi. Mažinamas mokyklų skaičius. Kita vertus, reikia pripažinti, kad mažėja vaikų, ir mokyklų optimizavimas vyksta tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Vadovėlių iš tiesų trūksta. Lietuvoje gyvenantys lenkai turi visus vadovėlius nuo pirmos iki 12 klasės lenkų kalba, ir Lietuva finansuoja tų vadovėlių leidybą. Lenkijoje yra problema. Lietuviai gauna tam tikrą sumą, už kurią vadovėlius leidžia leidykla “Aušra”. Bet tų pinigų nepakanka. Tiražas nėra didelis, vadovėliai brangūs, ir vadovėlių tikrai trūksta.

Mums ir lietuviams Lenkijoje kelia nerimą naujovė – kompiuteriniai vadovėliai. Neaišku, kaip tai atrodys. Be abejo, jei kiekvienas vaikas kompiuterinį vadovėlį turės ant stalo mokykloje ir namuose, kodėl gi ne. Bet aš labai abejoju, ar tai realu. Manyčiau, kad tai nėra situacijos gerinimas švietime, nors lenkai teigia, kad jie viską daro labai gerai.

O šiaip ir Punske, ir Seinuose lietuviai yra lojalūs savo valstybei, kurioje gyvena. Jie turi problemų, bando jas spręsti, kartais pyksta, bet neina prieš valstybę. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje su Lietuvos lenkais. Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie labiau save laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai.

Kaip vystosi Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas energetikos srityje, įgyvendinant strateginius projektus?

Energetikoje bendradarbiavimas puikus. Ministrai gerai supranta vienas kitą, kai reikia – susiskambina, susitinka Briuselyje. Lenkai suinteresuoti Visagino atomine elektrine. Jie planuoja pietinėje dalyje patys statyti dvi elektrines, ir jiems tos patirties labai reikia.

Elektros jungtis “LITPOL Link” puikiai juda į priekį, ir 2015 metais turi būti baigta. Dėl dujų jungties yra sutarimas, turi būti parengta galimybių studija. Energetikos projektai yra prioritetas tiek mums, tiek lenkams. Rengdamiesi pirmininkauti ES jie prioritetu paskelbė Europos saugumą. Po tuo patenka ir energetinis saugumas.

Ar realu, kad lenkai kokiu nors būdu jungtųsi prie Karaliaučiaus atominės elektrinės projekto?

Aš nemanau. Nors lenkai sako, kad jeigu Karaliaučiuje bus pastatyta elektrinė, jie skaičiuos, kas bus pigiau. Bet elektros perdavimo jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos yra statoma, o Karaliaučiuje pastačius elektrinę kibirais elektros juk nenešiosi. O jungtys yra brangus malonumas.

Ar išlieka reali galimybė, kad “Orlen” trauksis iš naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose? Ar sulaukiama priekaištų, kad Lietuva pernelyg vangiai sprendžia logistikos problemas?

Manau, kad “Orlen” klausimas buvo eskaluojamas labai dirbtinai. Kažkam, matyt, reikėjo. Dabar bendrovės veikla yra pelninga. Neseniai girdėjau, kad rusai pareiškė, jog jie net neketina pirkti įmonės. O juk prieš metus Rusijos premjeras Vladimiras Putinas sakė mūsų premjerui, kad jau tuoj perka.

Tarifus “Orlen” gavo visai neblogus. Manau, kad ir 19 kilometrų bėgių po truputį atsiras.

Lenkija nuo liepos 1 dienos perima pirmininkavimą ES. Kas Lietuvai aktualiausia pristatomoje darbotvarkėje?

Lenkijos programa labai ambicinga. Iš visos širdies linkiu, kad pavyktų ją realizuoti. Tai, ką Lenkija užsibrėžusi pasiekti, mums yra aktualu. Jie didelį dėmesį skirs Rytų partnerystės klausimui, ta tema numatyti 22 įvairūs renginiai. Tikrai šiais klausimais remsime lenkus.

Lenkai vienu iš prioritetų kelia Europos saugumo stiprinimą, ir energetinis saugumas patenka po šiuo skėčiu. Šiais klausimais Lietuvos ir Lenkijos pozicijos labai sutampa. Remsime kaimynus, kiek galėsime.

Ačiū už pokalbį.

Žmonių patiriamos kančios ir konfliktai pasaulyje tapo pagrindinėmis temomis precedento neturinčiame popiežiaus Benedikto XVI interviu, kurį televizija transliuos penktadienį.

Šis pokalbis su pontifiku bus rodomas krikščionims Didįjį penktadienį prisimenant Jėzaus Kristaus nukryžiavimą, taip pat likus kiek daugiau nei savaitei iki gegužės 1 dieną vyksiančios ceremonijos, kuriam bus paskelbtas palaimintuoju Benedikto XVI pirmtakas Jonas Paulius II.

Katalikų Bažnyčios vadovas atsakė į klausimus, kuriuos uždavė žmonės iš įvairių šalių, netgi tokių kaip Irakas, Dramblio Kaulo Krantas ir Japonija.

Per laidą, kuri bus transliuojama nuo 12 val. Grinvičo, (15 val. Lietuvos) laiku, taip pat nuskambės Šventojo Tėvo atsakymas į vienos septynerių metų japonės, sukrėstos jos šalį nuniokojusio žemės drebėjimo ir cunamio, klausimą.

Be to, Benediktui XVI klausimų uždavė krikščionys studentai iš Irako bei viena musulmonė iš Dramblio Kaulo Kranto, kuriame jau kelis pastaruosius mėnesius vyksta žiaurus konfliktas.

Viena italė, kurios sūnus jau dvejus metus išbuvo komoje, pasiteiravo popiežiaus nuomonės apie eutanaziją.

“Ar mano sūnaus Francesco (Frančesko), kuris nuo 2009 metų Velykų tebėra vegetatyvinės būklės, siela paliko jo kūną, nes jis praradęs sąmonę, ar ji tebėra”, – moters klausimas cituojamas iš anksto paskelbtose ištraukose iš šio interviu.

Francesco siela “tebėra jo kūne”, atsakė pontifikas.

Šis interviu buvo įrašytas praeitą savaitę Vatikano bibliotekoje. Italijos visuomeninis transliuotojas RAI sulaukė iš viso apie 2 tūkst. klausimų, tačiau Šventajam Tėvui buvo užduota tik maža jų dalis.

Nei vienas iš atrinktų klausimų nebuvo susijęs su skandalu dėl kunigų pedofilų, kuris pastaraisiais metais smarkiai aptemdė Bažnyčios įvaizdį.

Pernai per Didžiąją savaitę buvo daug diskutuojama dėl pribloškiančios informacijos apie seksualinio vaikų išnaudojimo atvejus, o nemažai kunigų ir kardinolų komentarų šia tema buvo vadinami netaktiškais.

Kalbėdamas apie artėjančias Jono Pauliaus II beatifikacijos iškilmes, popiežius ketvirtadienį sakė, jog Bažnyčia yra padariusi “gėdingų klaidų, tačiau taip pat pateikusi švytinčių pavyzdžių”.

Po to, kai RAI parodys interviu su pontifiku, Benediktas XVI apie 15 val. Grinvičo (18 val. Lietuvos) laiku aukos Didžiojo penktadienio mišias Šv.Petro bazilikoje Vatikane.

Vėliau jis dalyvaus Kryžiaus kelio procesijoje, kuri prasidės 19 val. 15 min. (22 val. 15 min.) prie Koliziejaus. Per šią ceremoniją bus pavaizduotos paskutinės Jėzaus gyvenimo valandos.

Šių metų Didžiojo penktadienio meditacijų skaitiniuose, kuriuos sukūrė viena vienuolė, atkreipiamas dėmesys į krikščionių mažumų persekiojimus. Vatikanas labai susirūpinęs dėl šios problemos, ypač po neseniai vykusių išpuolių prieš krikščionis Artimuosiuose Rytuose.

“Bažnyčios persekiojimų naštą Jėzus nešė anksčiau ir dabar – persekiojimų, per kuriuos krikščionys žudomi vardan dievo, kuriam svetima meilė, ir tai žeidžia jo orumą”, – sakoma viename iš šių tekstų.

Per Kryžiaus kelio procesiją sunkų medinį kryžių neš vyrai ir moterys iš įvairių šalių, tarp jų Egipto ir Etiopijos. Benediktas XVI šią naštą perims einant į paskutines dvi procesijos stotis.