D. Sujetaitė

Vienas pirmųjų svarbių naujosios valdžios dar­bų Seime – priimti kitų metų biudžetą. Sei­mo nariai spręs, kaip paskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Didžioji biudžeto dalis teks viešųjų paslaugų (švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos, viešosios tvarkos ir kt.) teikimui ir valstybės valdymo aparato (valstybinių institucijų ir jų darbuotojų) išlaikymui. Nemaža pinigų dalis teks ir valstybinėms investicijoms: pastatų statymui, re­konstravimui, renovavimui, turto įsigijimui, informa­cinių sistemų diegimui ir kt.

Dovilė SUJETAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspretė

Kitąmet valdiškoms investicijoms numatyta išleisti apie 1,4 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų pinigų (172,7 mln. eurų daugiau nei šiemet). Tai sudaro apie 15 proc. visų valstybės biudžeto lėšų. Beveik pusė investicijų bus dengiama iš mūsų valstybės biudžeto, kita dalis – finansuojama iš ES ir kitokios finansinės paramos bei valstybės pasiskolintų lėšų. Ateityje investicijas dar ketinama didinti: 2018 m. tam skirsime 1,8 mlrd., 2019 m. – 1,6 mlrd. eurų.

Ar ši didelė mokesčių mokėtojų pinigų suma visuomet panaudojama tikslingai?

Valstybės kontrolė, atlikusi 2015 m. Valstybės investicijų programos auditą, nustatė, kad valdiškos investicijos planuojamos neatsakingai ir neracionaliai, šalyje nėra sistemiškai vertinamas investicijų poreikis ir galimas poveikis. Ypač neracionaliai investuojama į daugiafunkcius centrus. Pavyzdžiui, šalyje šiuo metu veikia 81 daugiafunkcis centras (arenos, sporto kompleksai ir baseinai). Dalį jų planuojama rekonstruoti, statyti naujus. Nustatyta, kad kai kurie centrai nutolę vienas nuo kito nepagrįstai mažai – 6–15 km atstumu, kai optimalus atstumas tarp jų turėtų būti ne mažiau kaip 40 km. Negana to, šių centrų infrastruktūra planuojama 3 mln. gyventojų, tačiau akivaizdu, kad demografinės tendencijos tam nepalankios. Mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir tokių objektų paklausa. Kas naudosis ir išlaikys šią infrastruktūrą ateityje – niekam nesvarbu.

Štai Aplinkos ministerija pernai investavo į inkubatorius paukščių kiaušiniams perinti, filmavimo kameras, narų kostiumus, akmens pjovimo ir gręžimo stakles, pripučiamas valtis ir t.t. Visi šie pirkiniai pristatomi kaip investicijos, nors akivaizdu, kad tai paprasčiausios institucijų veiklos išlaidos. Kur kas paprasčiau būtų, jei tokie pirkimai būtų numatyti tiesiog institucijų asignavimuose ir jiems nereikėtų rengti investicinių projektų dokumentų, o po investicijomis nereikėtų slėpti institucijų išlaikymo išlaidų. Tai ir neracionalu, ir klaidina, kad tai esą investicijos į ilgalaikį turtą.

Atsikratyti įpročio brangiai ir ne visada tikslingai investuoti valdžiai nepavyksta, nepaisant net Valstybės kontrolės perspėjimo. Pernai pradėti įgyvendinti 393, šiemet – 235 nauji investiciniai projektai. Tačiau net 80-iai anksčiau pradėtų projektų, kuriems jau išleista 225,6 mln. eurų, šiais metais lėšų neskirta. Todėl ilgėja ir jų įgyvendinimo laikas, ir lėšų poreikis jiems pabaigti. Rezultatas toks, kad pinigai išleisti, o naudos iš to – jokios. Keičiantis valdžiai dažnai vieni projektai pradedami, kiti stabdomi. Vėliau nusprendus tęsti pradėtus darbus papildomų lėšų poreikis išauga kelis kartus, nes brangsta medžiagos, darbo jėga ir kt. Tai, kas prieš dešimt metų galėjo kainuoti kelis šimtus tūkstančių eurų, dabar gali kainuoti milijonus. Tai tik viena iš daugelio valdiško investavimo problemų.

Kita problema – nėra prioritetų, kuriais remiantis būtų daromos investicijos, nėra atliekama investicinių projektų poreikių analizės. Tiesiog siekiama įsisavinti ES paramą tose srityse, kuriose Lietuva gali tai padaryti. Nėra atliekama investicinių projektų sąnaudų ir naudos analizės arba, pasak Valstybės kontrolės, ji atliekama formaliai ir neatitinka tokiai analizei keliamų reikalavimų. Yra pavojus, kad dalis lėšų ne visada investuojama tikslingai ir neaišku, kokia bus tų projektų nauda ir ilgalaikis poveikis.

Šios problemos žinomos jau seniai, tačiau metai po metų nesprendžiamos. Jų imtis itin svarbu dabar, nes po 2020-ųjų Lietuva gaus daug mažesnę ES paramą. Reikėtų pasirūpinti, kad dabar skiriamos lėšos duotų grąžą valstybei. Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Kyla pagrįsta baimė, kad toliau kurdami naujus investicinius planus, kurie neduos grąžos, o tik pareikalaus papildomų lėšų jų išlaikymui, ateityje turėsime naujų baseinų, koncertų salių, tačiau nebus jais besinaudojančiųjų ir juos išlaikančiųjų.

Ką reikėtų daryti? Visų pirma investicinius projektus įgyvendinti tik atlikus sąnaudų ir naudos analizę. Būtina užtikrinti, kad jokie projektai, kurių sąnaudos viršija naudą, nebūtų realizuojami. Ši priemonė padėtų „atrūšiuoti“ tikrąsias investicijas nuo įvairių nesąmonių, kurios yra tik paprasčiausias pinigų švaistymas. Taip pat svarbu, kad šalies mastu sistemiškai būtų planuojamas investicijų poreikis. Naujoji valdžia, svarstydama kitų metų biudžetą ir investicijų programą, turėtų atsižvelgti į Valstybės kontrolės įjungtą raudoną signalą beveik 20 metų egzistuojančiai valstybės investicijų tvarkai ir ją keisti iš esmės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Investuotojų bendruomenė, Buy2Let nuotr.

Lapkričio 3 d. patyrę investuotojai į nekilnojamąjį turtą subūrė šia sritimi besidominčius vilniečius ir pakvietė kartu mokytis investuoti profesionaliai.

Pirmajame tokio pobūdžio seminare renginio šeimininkai dalijosi patirtimi, patarimais ir nekilnojamojo turto rinkos įžvalgomis, pabrėždami, kad norint tapti investuotoju, nebūtina turėti daug pinigų.

„Pradžiai pakanka noro, pasiryžimo ir šiek tiek išmanymo. Būdų investuoti į nekilnojamąjį turtą yra daugybė, o užsidirbti iš tokios investicijos galima turint kad ir 5000 eurų. Žinoma, už šiuos pinigus Vilniaus Senamiestyje galima važinėtis nenauju BMW arba kavinėse išgerti kelis tūkstančius puodelių kavos. Bet galima pasielgti kur kas išmintingiau ir šias lėšas „įdarbinti“, – pataria „Capital Team“ brokeris Aurelijus Jakavickas.

Atrodo, kad tai supranta vis daugiau vilniečių, nes sostinėje, renginio organizatorių teigimu, klostosi itin palankios socialinės, kultūrinės, taip pat ir ekonominės prielaidos tokiam verslui plėtoti: Vilnius – vienintelis miestas, kuriame auga gyventojų skaičius, daugėja verslo centrų, o kartu ir gerai apmokamų darbo vietų.

Vilnius pagal susidomėjimą investicijomis į nekilnijamąjį turtą nebeatsilieka nuo didžiųjų Europos sostinių.

Į renginį gausiai susirinkę nekilnojamojo turto investicijomis besidomintys sostinės gyventojai ir net svečiai iš kitų miestų savo įžvalgomis ir klausimais renginio organizatorius įtikino, kad Vilnius pagal susidomėjimą investicijomis į nekilnijamąjį turtą nebeatsilieka nuo didžiųjų Europos sostinių.

„Tokios bendruomenės Vilniuje kūrimas mums atrodo labai prasmingas, nes norinčių investuoti į nekilnojamąjį turtą žmonių yra vis daugiau, o mums norisi, kad bendraminčiai tai darytų išmaniai. Be to, dalinantis savo patirtimi ir žiniomis, tobulėjame ir mes patys. Susitikimai su tos pačios srities entuziastais leidžia keistis informacija, atrasti naujų galimybių, pagaliau – geriau pažinti savo miestą, jo rinką, o svarbiausia – gyventojus“, – sako vienas iš renginio pranešėjų, trumpalaikės nuomos administravimo agentūros „Superhost“ vadovas Tomas Grižas.

Privatus investuotojas Vytautas Ulozas, investavimą į nekilnojamąjį turtą pradėjęs vos nuo kelių tūkstančių eurų ir aktyviai užsiimantis nekilnojamojo turto vystymu bei trumpalaike nuoma, su klausytojais pasidalino ne tik asmenine patirtimi, pirmaisiais žingsniais šioje srityje, bet ir savo sukurtomis skaičiuoklėmis, kurios padeda pasirinkti tinkamiausią investavimo strategiją bei maksimizuoti grąžą. „Svarbu įvertinti viską – nekilnojamojo turto vietą, kainą, perspektyvumą. Šiame seminare tik sudėliojome svarbiausius akcentus, tačiau norintieji sužinoti daugiau investavimo paslapčių bus kviečiami į kitus mūsų seminarus“, – žada V. Ulozas.

Bendruomenės kūrėjai sako net neabejojantys, kad bendradarbiaujant galima pasiekti kur kas daugiau nei konkuruojant, tad kviečia kartu mokytis, dalintis patirtimi ir investuoti.

Parengta pagal Buy2Let informaciją

Š.Mažeikos nuotr.

Gytis KAPSEVIČIUS

Per pastaruosius metus bent keli garsūs užsienio vardai pasirinko kitas šalis gamybai ir verslui plėtoti. Tai gaiviųjų gėrimų gamintoja „Coca-Cola“, susijungę „Nordea“ ir DNB bankai, norvegų bendrovei „Orkla Foods“ priklausanti „Suslavičius-Felix“ grupė bei „Estrella Baltics“. Šių įmonių planai visuomenėje sukėlė rezonansą ir paskatino kalbas, kad padus pustyti iš Lietuvos pradėjo ir užsienio kapitalas.

Kas įvyko?

Iš Dzūkijos sostinėje esančios uždaromos „Coca-Cola“ gamyklos atleistiems apie 80 darbuotojų teks ieškotis naujo darbo. Kitais metais dar bent 24 darbuotojus atleis ir buvusi „Suslavičius-Felix“ įmonė (dabar „Orkla Foods Lietuva“), nutraukianti padažų gamybą ir perkelianti ją į Austriją, Švediją bei Latviją. „Estrella Baltics“ ir jos užsakymu bulvių traškučius gaminusi įmonė „Mondelez Lietuva Production“ anksčiau portalui „Delfi“ teigė, kad darbuotojų neatleis, vis dėlto gali nukentėti bulves bendrovei tiekę ūkininkai. Susijungus bankams, buvo prognozuojamas šio sektoriaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas, tačiau dar nelinksmesne naujiena tapo tai, kad naujai sujungtas bankas savo būstine pasirinko Estiją.

Tiesa, būtina pridurti, kad bendrovės nenutraukia savo veiklos Lietuvoje – „Coca-Cola“ turi logistikos centrą Kaune, veiklą planuoja tęsti ir naujasis „superbankas“. Kita vertus, naujieji bendrovių planai padidins bedarbių gretas ir atsilieps ekonomikai.

Panašiu metu paskelbus apie „Coca-Cola“ gėrimų ir „Estrella“ traškučių gamybos perkėlimą (nuo 1995 m. veikusios „Suslavičiaus-Felix“ padažų gamyklos atvejis sukėlė mažiau šurmulio) viešojoje erdvėje pradėta gausiai spekuliuoti Darbo kodeksu, politika ir demografine šalies padėtimi, tačiau kai kuriais atvejais gamintojus vedė ne pirminis motyvas pasprukti iš Lietuvos, o globalesnės priežastys.

Nuo 1994 m. Alytuje veikusios „Coca-Cola“ gamyklos uždarymas galėjo būti inicijuotas bendrovės pertvarkos. Pastaruoju metu krintantis pasaulinis produkcijos pardavimas skatino paskelbti naują reorganizavimo planą regionams, o vadovybė pasidalijo planais pertvarkius bendrovę sumažinti jos darbuotojų apie tris kartus (nuo 120 tūkst. iki 40 tūkst.). Dėl pasikeitusių planų anksčiau buvo laimėjusi ir ta pati lietuviškoji „Coca-Cola“ gamykla: prieš šešerius metus uždarius gamyklą Estijoje, padidėjo bendrovės Alytuje darbuotojų skaičius.

Norvegijos milžinas „Orkla Foods Group“ taip pat išgyvena reorganizacijos laikotarpį – uždaro gamyklas ir perkelia gamybą. Maisto pramonę apžvelgiantis portalas just-food.com skelbia, kad prieš porą metų „Orkla Foods“ žadėjo uždaryti 19 gamyklų ir iki šiol uždarė jau 11.

Tiesa, „Investuotojų forumo“ vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės manymu, esamos sąlygos, kaštai ir darbo santykiai galėjo prisidėti prie sprendimo, kodėl pertvarkos figūromis pasirinktos būtent Lietuvoje, o ne kitur esančios gamyklos. „Pagalvokime: jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Netgi įvertinus produkcijos transportavimą į tą pačią Lenkiją ir ES“, – svarsto R.Skyrienė.

Finansų sektoriaus darbuotojų skaičių greičiausiai sumažinsiantis DNB ir „Nordea“ bankų susijungimas taip pat buvo nulemtas išorinių veiksnių, tačiau galimybę pritraukti kompanijos būstinę į Vilnių praleido pati Lietuva. Tą pripažino ir minėtų bankų atstovai, pabrėždami, kad Estijoje palankesnė ne tik mokestinė aplinka, į kurią jau kuris laikas pirštu rodo ekspertai, bet ir administracinė bei teisinė aplinka.

Ar tai pabaigos pradžia?

Keturi dideli prarasti šansai tapo visuomenėje gausiai apkalbamais įvykiais dar ir dėl to, kad išeina senbuviai: trys gamybos įmonės pradėjo čia dirbti dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Tačiau, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovo Žilvino Šilėno nuomone, būtina suprasti, kad nesvarbu, kiek įmonė dirbo Lietuvoje, – jei sąlygos jos netenkins, verslas gali pasitraukti.

Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur.

„Apskritai kalbant, grėsmė egzistuoja. Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur. Dideli valstybėje investavę vardai kažkiek veikia kaip investicijų trauka, bet jų išėjimas prideda neigiamo viešumo“, – teigia Ž.Šilėnas.

Nepaisant garsių vardų praradimo, per šiuos metus Lietuva sulaukė pranešimų ir apie naujus investicinius užsienio kapitalo projektus (bene stambiausias iš jų yra būtent gamybinis – „Dovista Group“ su 100 mln. eurų plyno lauko investicija Marijampolėje), naujų paslaugų centrų

atidarymą (Suomijos plieno bendrovė „Outokumpu“, „Turkish Airlines“) ir plėtrą („Swedbank“). Papildomų darbo vietų sukūrė ir šiais metais veiklą Lietuvoje pradėjęs prekybos tinklas „Lidl“.

Kita vertus, jei nekreiptume dėmesio į garsius vardus, o pažvelgtume į skaičius, praėję metai buvo ypač dosnūs užsienio investicijų. Statistikos departamento duomenimis, tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas buvo 775,47 mln. eurų ir sudarė 2,1 proc. BVP, t.y. fiksuotas rekordinis augimas.

Tiesa, šie metai prasidėjo mažiau optimistiškai: Lietuvos banko duomenimis, TUI srautas Lietuvoje antrąjį metų ketvirtį šiek tiek padidėjo, nors prieš tai buvo gerokai sumažėjęs (2016 m. I ketvirtis – 405,54 mln., 2016 II ketvirtis +33,85 mln. eurų.)

Vis dėlto bendrame Baltijos šalių kontekste likome praktiškai ten, kur buvome: nors padėtis šiek tiek geresnė, vis dar atsiliekame ne tik nuo estų, bet ir nuo latvių. Lietuvos banko ir Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. kovo 31 d. sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 12,9 mlrd. eurų. Vienam šalies gyventojui jų teko vidutiniškai 4477 eurai.

Latvija jau 2015 m. galėjo pasidžiaugti 13,4 mlrd. eurų sukauptosiomis investicijomis. Estijos sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos 2015-ųjų pabaigoje siekė 17,373 mlrd. eurų. Skaičius būtų dar įspūdingesnis, jei palygintume su Lietuvos TUI vienam gyventojui: Estijoje vienam gyventojui tenka beveik tris kartus daugiau TUI nei Lietuvoje – 13 262 eurai.

Ko mums trūksta?

Neseniai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame naujausiame tarptautiniame konkurencingumo indekse Lietuva užima 35 vietą iš 138 pasaulio valstybių. Mus aplenkė Estija, užėmusi 30 vietą, Lenkija ir Latvija atsiliko, užėmusios atitinkamai 36 ir 49 vietas.

Lietuva šiame reitinge įvertinta geriausiais pažymiais mokymų ir aukštojo mokslo bei technologinio pasirengimo srityse, tačiau prasčiau už kaimynus atrodome pagrindinėse darbo rinkos veiksmingumo – 59 vieta (Estija – 15, Latvija –34, Lenkija – 79), finansų rinkos išsivystymo – 60 vieta (Estija – 22, Latvija – 52, Lenkija – 46), institucijų kategorijose – 51 vieta (Estija – 23, Latvija – 64, Lenkija – 65). Galima prisiminti ir minėtą Darbo kodeksą. Pavyzdžiui, pagal samdymo ir atleidimo santykius užimame tik 116 vietą (Estija – 17, Latvija – 67, Lenkija – 89).

R.Skyrienė pabrėžia, kad Lenkija turi didelį pranašumą prieš kitas Baltijos regiono šalis – didelę, beveik 40 mln. gyventojų vidinę rinką, todėl ir mažesnė vieta tokiame ar panašiuose reitinguose vis tiek pernelyg nesutrukdytų pritraukti investicijų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka sekti bendrovių „Coca-Cola“ ir „Estrella“ pėdomis – gamyba perkelta būtent į Lenkiją.

Lyginant Lietuvą su pirmaujančiais estais, dažniausiai bedama pirštu į mokestinę aplinką, ypač į jos taikomą 0 proc. tarifą reinvesticijoms. Tiek Lietuva, tiek Latvija taiko 15 proc. mokestį. Tiesa, įmonėms, besikuriančioms Lietuvos laisvosiose ekonominėse zonose, pirmuosius šešerius metus taikomas nulinis tarifas.

Ž.Šilėnas mano, kad naujoji Lietuvos valdžia, kad ir kaip susiklostytų derybos dėl koalicijos, gali priimti sprendimą tokį tarifą taikyti visoje šalyje. „Iš visų mokestinių pasiūlymų neapmokestinimas reinvestuojamas pelnas yra būtent tai, kam pritaria daugiausiai partijų. Tai logiška: pripažįstama, kad laisvoji ekonominė zona pritraukia

verslą, ten kuriasi įmonės, mokami atlyginimai. Jei pagalba užsienio investuotojams – mokesčių sumažinimas – duoda gerų rezultatų, kodėl netaikyti tokių mokesčių ir kitoms įmonėms, veikiančioms Lietuvoje?“ – svarsto Ž.Šilėnas.

Be apčiuopiamų ir apskaičiuojamų rodiklių, kartais, R.Skyrienės nuomone, trūksta ir paprasčiausios iniciatyvos: „Dabar ir Alytuje, ir kituose regionuose atsilaisvina darbo vietos, jas reikia užimti. Čia nebūtinai turi ateiti užsienio investuotojai, Lietuvos gamintojai irgi ieško, kur galėtų plėstis, todėl regionams tiesiog reikėtų dirbti ir domėtis. Bet regionuose ne visada matomas tas noras ir entuziazmas pritraukti investicijų. Kartais valdininkai neturi tinkamų gebėjimų, kartais nėra suinteresuotumo – regionuose valdžia ir verslas glaudžiai susiję, todėl vietos verslininkas gali ir nenorėti atsivesti sau konkurentų.“

V.Skaraičio nuotr.

Neretai minima ir dar viena problema: investuotojai garsiai ar tyliai skundžiasi nestabilumu ir nenuspėjamumu. Vienas naujausių pavyzdžių, kai neseniai į Lietuvos prekybos rinką įsiliejęs „Lidl“ skundėsi dėl Vilniuje įsigyto buvusio kelių policijos pastato statuso likimo. Pirkusi pastatą tam, kad nugriautų, vokiečių kapitalo įmonė to padaryti negalėjo netikėtai kilus keblumų dėl objekto architektūrinės apsaugos.

Ž.Šilėnas sutinka, kad tai problema: „Jei pavyks susitvarkyti – nuostolių nebus, tačiau jei tai išaugs į bylą dėl nuostolių atlyginimo, didesnė žala bus ne tiek dėl atlyginamos sumos, kiek dėl neigiamo viešumo. Reguliacinė rizika atbaido – verslas nebepasitiki valstybe arba pradedi bijoti, kad ji, pasikeitus politiniams vėjams, gali priimti neracionalius sprendimus. Visus ateinančius verslus reikia vertinti, nesvarbu, ar ateina vietinis, ar išorinis investuotojas, bet tuo pačiu metu reikėtų pripažinti, kad ne kiekviena bendruomenės ar susirūpinusių žmonių pretenzija yra pagrįsta.“

Ar nepradės investuotojai bėgti ateityje?

Lietuva investuotojams tradiciškai patikdavo dėl pakankamai gero darbuotojų parengimo (jau minėtame konkurencingumo reitinge jis įvertintas gana gerai), tačiau taip pat ir dėl mažų atlyginimų bei mažesnių įmonės išlaikymo sąnaudų.

„Turime investuotojų pasitikėjimo indeksą – maži kaštai yra svarbi priežastis, dėl kurios jie ateina. Tačiau su darbo jėgos kaštais nieko nebus – atlyginimai auga sparčiai ir augs dar sparčiau. Kitas dalykas, dėl ko investuotojai ateina, – jie mato konkurencingą darbo jėgą, tai motyvuoti, gabūs ir išsilavinę specialistai, tačiau visi pabrėžia, kad tokių darbuotojų nepakanka“, – teigia R.Skyrienė.

Kylant atlyginimams ir paslaugų kainoms ilgainiui Lietuva šį savo pranašumą gali prarasti. Ž.Šilėnas pastebi, kad jau dabar samdyti daugiau uždirbančius darbuotojus dėl mokesčių nėra pigu net užsienio įmonėms. „Jei kalbame apie mažesnius atlyginimus uždirbančius darbuotojus – taip, kol kas esame pigesnė šalis, bet mes visi norime, kad lietuviai daugiau uždirbtų, ir pigios darbo jėgos šalimi niekas ilgai būti nenori. Ir jei viskas bus gerai, atlyginimai kils, tačiau yra svarbesnis dalykas – kiek našiai mes galime dirbti“, – sako pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad ūkiui norint būti konkurencingesniam reikia gaminti arba greičiau nei kiti, arba našiau. „Lietuvoje gaminti greičiau nei kitose šalyse nėra palanki įstatymų bazė. Lieka dirbti našiau. Kad didėtų našumas, reikia investicijų – modernesnių fabrikų, įrenginių ir taip toliau. Šioje vietoje skaičiuojant, su kiek investicijų dirba vienas darbuotojas, mes nuo visų tragiškai atsiliekame. Jeigu kyla darbo užmokestis, bet nedidėja našumas, ilgainiui tokioje šalyje apskritai nebeapsimoka investuoti. Todėl Lietuvai reikia kilti šitais našumo laipteliais, o tam reikia gerų įstatymų, kurie skatintų įmones čia investuoti. Tai galėtų padėti spręsti neapmokestinamas pelnas, tačiau kol kas apie tai visi kalbėjo, bet niekas nieko nedarė“, – teigia mano Ž.Šilėnas.

Statistikos departamento duomenimis, bendras šalies darbo našumas 2015 m. šiek tiek sumažėjo – 1,1 proc.

Ką darys lietuviškas verslas?

Pastarasis užsienio kapitalo verslo pabėgimas buvo greitai sugretintas su gyventojų emigracija, prisimintas prieš keletą metų statybų magnato Arvydo Avulio į Estiją perkeltas „Hanner“ valdymas arba jau keletą metų aptarinėjamos „VP grupės“ įmonių sąsajos su Nyderlandais ar Kipru. Naujausias šokas – milijonines investicijas pritraukiančio startuolio „Vinted“ sprendimas atleisti penktadalį darbuotojų ir dalį verslo perkelti į Berlyną.

Bendrovių sprendimai gali būti kompleksiniai ir padiktuoti naujų tikslų, tačiau, kaip ir užsienio investuotojai, lietuviškas verslas gali trauktis paprasčiausiai neturėdamas palankių sąlygų savo tikslams įgyvendinti. Daugelyje verslo problemas Lietuvoje nagrinėjančių tyrimų trys didžiausios problemos nesikeičia: tai apmokestinimas, biurokratinis verslo reguliavimas ir kvalifikuotos darbo jėgos stygius. Tad galima numatyti, kad daug ką lems naujos Vyriausybės darbas: tai, koks likimas lauks naujojo Darbo kodekso, bei galimi mokesčių politikos pokyčiai.

Kitas, nauju kampu dėmesį į problemą atkreipęs reiškinys – pinigai prarandami dėl pačių verslininkų emigracijos. Įprastinė gyventojų emigracija ieškant darbo – išsamiai aptarta problema, tačiau šiais metais daugiau girdėjome apie žymius verslininkus, tampančius kitų šalių mokesčių rezidentais: verslininkas Gediminas Žiemelis jau moka mokesčius Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius persikraustė į Jungtinę Karalystę. Tačiau tai tik du ryškiausi pavyzdžiai – teigiama, kad kai kurie specialistai, ypač tie, kurių darbas nėra pririštas prie fizinės vietos, taip pat naudojasi galimybėmis gyventi ir dirbti užsienyje dėl palankesnio mokesčių santykio.

Šių metų pradžioje „Veidui“ aiškindamas savo sprendimą G.Žiemelis teigė, kad Lietuvai ir pačiai būtų naudinga panašiu pagrindu kviestis turtingų rezidentų iš rytinių šalių, tačiau tam reikėtų kur kas palankesnių taisyklių. Nesenai priimtos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pataisos palengvino leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo tvarką ir sąlygas. Tiesa, pastebima, kad ji palankesnė informacinių technologijų srityje dirbantiems asmenims.

Ž.Šilėnas pabrėžia, kad Lietuvos patrauklumui svarbios ne tik sąlygos, bet ir reputacija. „Kol kas nematau, kodėl verslininkai turėtų mokėti mokesčius šalyje, kuri tarifų požiūriu mažiau pritaikyta mokesčiams. Žmonės ar įmonės renkasi patikimas šalis, kuriose senos demokratinės tradicijos, kurios tavo verslo nenusavins. Lietuvai šitą reputaciją dar reikia užsitarnauti, o begalinės politikų kalbos, kaip jie apmokestins turtinguosius ir panašiai, reputacijai nepadeda. ES žmonės ir kapitalas gali judėti laisvai, ir galima rinktis Estiją, Kiprą arba tą pačią Olandiją, ką tokiu atveju ir daro lietuviškas verslas“, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Nesvarbu, ar aukso kainos kyla, ar krinta, visada yra dėl to laiminčių ir pralaiminčių. Jei kaina krinta Pakistane, paprastai ji išauga Indijoje. Jei auksas brangsta, vadinasi, pinga euras arba JAV doleris. Ir dar – dėl aukso labai nerimauja Donaldas Trumpas, o auksas – dėl jo.

Rima JANUŽYTĖ

Homeras auksą vadino nemirtingųjų garbe. In­kams auksas simbolizavo saulę. Egiptiečiai ti­kėjo, kad auksas jiems padės pomirtiniame gy­­venime. Tūkstančius metų auksas traukė ir tyrinėto­jus, ir poetus, ir trokštančius pralobti goduolius.

Aukso žavesys niekur nedingo ir šiandien. Spalio pa­­baigoje JAV išleista knyga apie aukso karštinę Ka­li­fornijoje jau tapo bestseleriu, o televizijos „Dis­covery Channel“ serialas „Aukso karštinė“ pradeda septintą sezoną.

Vis dėlto romantiškasis aukso spindesys – tik vie­na šio auksinio medalio pusė, mat auksas jau se­niai yra tiesioginis ekonominės situacijos barometras.

Ryšys tarp aukso ir valiutos atsirado dar 550 m. pr. Kr., kai dabartinės Turkijos teritorijoje buvo nu­kal­dinta pirmoji istorijoje auksinė moneta. XIX a. vi­sos Europos valiutos buvo susietos su auksu. Tai tru­ko iki 1971-ųjų, kai prezidentas Richardas Nixonas pa­reiškė, kad JAV daugiau nekeis dolerių į auksą už tą pačią kainą.

Nuo tada prasidėjo investuotojų žaidimai: daugelio krizių laikotarpiu aukso vertė kyla, ekonomikai at­­sigaunant – dažniausiai krinta. Antai 2011 m. auk­so kaina buvo pasiekusi visų laikų rekordą – 1900 JAV dolerių už unciją. Po „Brexit“ referendumo auk­­so kaina staigiai šovė žemyn. Spalio pradžioje ji bu­vo ėmusi kopti aukštyn, bet JAV paskelbė nelabai ge­rus nedarbo rodiklius, ir aukso vertė vėl kūlversčiais pasileido žemyn.

Šią savaitę aukso kaina nusirito iki 1300 JAV do­lerių už unciją, o didžiausioms aukso gavybos kompa­nijoms tenka mažinti gavybos apimtis ir laukti geresnių laikų. Ir jaudintis dėl JAV prezidento rinkimų rezultatų.

D.Trumpo veiksnys?

Įdomu, kad aukso kaina svyruoja lygia greta su res­­publikonų kandidato Donaldo Trumpo populiarumo rodikliais. Ekspertai aiškina, kad tai susiję su D.Trumpo nenuspėjamumu. „Prisiminkime klišę apie Volstritą: investuotojai nekenčia nežinomybės. D.Trumpas ir nežinomybė yra beveik sinonimai“, – rašo portalas money.cnn.com.

„Jei rinkimus laimės D.Trumpas, jo politika išjudins JAV ekonomikos pamatus“, – nerimauja kompa­nijos „ABN Amro“ valiutų ir brangiųjų metalų stra­tegijos koordinatorė Georgette Boele.

Antai D.Trumpui tapus respublikonų kandidatu at­sirado ekspertų, žadančių naują „aukso amžių“ ir spėjančių, kad šio metalo kaina vėl pasieks 1900 JAV dolerių už unciją. Tokio šuolio nebuvo, tačiau aukso kainų atsigavimas – akivaizdus.

Dabar liko vos mėnuo iki rinkimų, ir jei juos laimės D.Trumpas, JAV doleriui žadami labai blogi, o auksui – fantastiški laikai.

Žinoma, jei nesutrukdys Federalinis rezervų bankas, jau prasitaręs apie galimybę suvaldyti situaciją „atvirkštine tvarka“: įvesti mechanizmus, kurie dirbtinai apribotų aukso kainą, o tai savaime paskatintų JAV dolerio vertės didėjimą.

Kita vertus, tai būtų tik laikinas aukso kainų varžybų pristabdymas. Mat aukso kainą ypač kelia In­dija bei Kinija, kuriose labai išaugo šio metalo pa­klausa. O kadangi daugiausiai aukso Indijoje nuperkama per hinduistų šventę Divali (ji jau po poros savaičių) ir Kinijos naujuosius metus (irgi nebe už kalnų), aukso ieškotojai gali būti palyginti ramūs.

Varžybos tarp dviejų milijardierių

Atskira kalba – apie du dėl aukso pamišusius in­ves­tuotojus, kurie tarpusavyje varžosi iš esmės tik dėl aukso. Tai Billas Grossas ir Jeffrey Gundlachas, vadinami tikrais aukso buliais.

Jų nuomonė dėl aukso kainos ne tik pasitvirtina, bet ir iš tiesų daro jai įtaką. B.Grossas neseniai pa­reiš­kė, kad aukso kaina išliks didelė tol, kol Eu­ro­poje ir JAV bus laikomos žemos palūkanų normos. Jei tik palūkanų normos bus „paleistos“, auksui gresia kainos nuosmukis.

Kita vertus, B.Grossas ir J.Gundlachas žino, kaip auk­so kainą vėl pakelti: pakanka vienam iš jų investuoti į auksą, ir jo kaina, žiūrėk, vėl kopia aukštyn.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ūkio ministerijos nuotr.

Guostė Rimantaitė

Tradiciniais tapusiuose prestižiniuose apdovanojimuose kai kurios nominacijos nesikeičia jau daugelį metų, kitos suformuluotos nau­jai, stebint besikeičiančias verslo tendencijas, siekiant atkreipti dėmesį į naujas verslo sritis ir at­siveriančias galimybes.

Būtent todėl dėl šešių nominacijų gali rungtis kiekvienas Lietuvos verslininkas. Laukiama paraiškų tiek iš didelių, milijoninę apyvartą skaičiuojančių ir plačią eksporto geografiją aprėpiančių įmonių, tiek iš sėkmingų socialinio ar nišinio verslo atstovų.

Ūkio ministerijos atstovų komisija iš visų paraiškas pateikusių verslo subjektų išrinks geriausiai nominacijos kriterijus atitinkančias ir puikių rezultatų pasiekusias įmones, organizacijas ar asmenis. Su atrinktais įmonių trejetukais vienoje populiariausių šalies interneto svetainių turės progą susipažinti visuomenė, potencialūs verslo partneriai.

Kiekvienos nominacijos nugalėtojai bus pa­skelbti ir apdovanoti per spalio 5 d. vyksiantį šventinį Ūkio ministerijos renginį – Verslo dieną.

2016 m. įmonės ar verslo atstovai kviečiami kandidatuoti į šias apdovanojimų „Už nuopelnus verslui“ nominacijas:

1. „Drąsios investicijos“

Žinai, kaip drąsiai investavus į Lietuvos regionus puikiai vystyti verslą ir kurti didelės pridėtinės vertės produktus? Pavyko pritraukti ir ap­mokyti naujų specialistų, sukurti darbo vietų ir gali patvirtinti, kad geros idėjos kliūčių nepai­so? Tuomet ši nominacija – kaip tik tau.

2. „Tvirtas žingsnis į eksporto rinkas“

Vadovaujiesi įsitikinimu, kad verslas neturi sienų, o kokybiški produktai ir paslaugos reikalingos visur? Norėtum, kad visi sužinotų, kaip tau pavyko išplėsti savo eksporto rinkų geografiją ir apimtis? Tvirtai ir garsiai apie tai pranešk kaudamasis dėl eksporto lyderio nominacijos.

3. „Inovatyvių sprendimų lyderis“

Inovacijos išgelbės pasaulį. Jeigu tai tavo įmonės moto ir gali paliudyti, kad inovatyvūs verslo sprendimai ne tik prisideda prie didesnės visuomenės gerovės, bet ir gali būti ekonomiškai sėkmingi – pats metas užpildyti paraišką.

4. „Socialinio verslo lyderis“

Gali sugriauti mitą, kad socialinis verslas ne­gali duoti ekonominės naudos? Me­ta­me tau iš­šūkį – papasakok apie tai ir įrodyk, kad esi so­cia­linio verslo lyderis.

Vaidotas Ilgius, Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ komunikacijos ir plėtros vadovas: „Žinoma šis ap­dovanojimas mums buvo ne tik paskatinimas, bet ir ženklas, kad šalia socialinės lyderystės galime padėti kurti realią pridėtinę vertę verslui. Esa­me partneriai maisto pramo­nės sektoriaus įmonėms, o 2015 m. gautas ap­dovanojimas tai oficialiai patvirtino“.

5. „Versli moteris“

Moterims, kurioms verslo vandenys – malonus iššūkis, o palankus vėjas verslo bures pučia jau ilgiau kaip dvejus metus, pats laikas pranešti, kaip joms pavyksta vairuoti verslus ir įkvėpti ki­tas siekti savo svajonės.

Birutė Jonkuvienė, UAB „Jadvygos žolės“ technologė: „2015 m. buvome įvertinti šia nominacija ir gavome tai, ko siekėme – daug viešumo, pripažinimo, matomumo ir žiniasklaidos dė­mesio. Pa­raišką užpildyti buvo pa­prasta, nes mūsų vadovė iš tiesų labai veikli, gebanti suburti komandą, tad vos kelių minučių investicija suteikė galimybę pristatyti vaistininkės Jadvygos Balvo­čiūtės verslo idėjas plačiai auditorijai.“

6. „Jaunas ir verslus“

Gali drąsiai patvirtinti, kad amžius versle – ne kliūtis, o privalumas? Žinai, ką reiškia sėkmingai su­kurti ir auginti verslą, užpildyti nišas, į kurias pa­tyrę verslo vilkai dar neįkėlė kojos? Pranešk, kad esi jaunas ir verslus, visai Lietuvai, užpildydamas pa­­raišką.

Rimvydas Širvinskas, UAB „TravelDeals LT“ va­dovas: „Pernai gautas ap­do­va­nojimas „Už nuopelnus vers­lui“ šioje nominacijoje bu­vo ne tik malonus, bet ir naudin­gas. Visų pirma tuo, kad lei­do peržvelgti, pajausti ir įvertinti tai, kas pasiekta. Todėl visus jaunus ir verslius kviesčiau pildyti paraišką ir dalyvauti, nes tai pirmiausia reiškia, kad jūs vertinate save, savo darbą ir tikite tuo, ką darote. O jei tikite jūs – patikės ir kiti.“

Konkurse norinčios dalyvauti įmonės turi užpildyti anketą ir pagrįsti savo kandidatūrą pagal nominacijos, kurią siekia gauti, kriterijus. Apdovanojimų „Už nuopelnus verslui“ anketą ir nominacijų kriterijus rasite Ūkio ministerijos interneto svetainėje ad­resu www.ukmin.lrv.lt/verslo-diena.

Užpildytų dalyvių anketų Ūkio ministerija laukia iki 2016 m. rugsėjo 9 d. (imtinai) el. paštu verslodiena@ukmin.lt.

Ūkio ministras E. Gustas:

Ūkio ministerijos nuotr.

„Kasmet per Verslo dienos šventę teikdami apdovanojimus „Už nuopelnus verslui“ siekiame, kad būtų pastebėti ir įvertinti  geriausi, atkakliausi, išradingiausi verslo atstovai – nesvarbu, ar tai būtų didelė bendrovė, ar tik porą darbuotojų turinti įmonė. Šiandien labai svarbus novatoriškas ir netradicinis požiūris į verslą, naujų verslo nišų paieška, inovacijų diegimas, todėl labai tikimės sulaukti unikalių idėjų įgyvendinimo pavyzdžių. Būtent inovatyvūs verslo sprendimai lems, kaip mums pavyks prisiderinti prie vis besikeičiančios pasaulinės situacijos bei užtikrinti nuoseklų šalies ekonomikos augimą“.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Laurynas Mituzas

Kai kilo šurmulys apie valdžios žmonių įžvelgtas sąsajas tarp migracijos ir šauktinių, bankininkai netruko pratęsti grandinę ir rado paaiškinimą kodėl šalyje mažėja investicijų. Pasirodo investicijos auga, kai auga skaičius statistinėse lentelėse, o tam skaičiui mažėjant – investicijų šalyje mažėja. Ir kaip anksčiau nesusisgribau.

Laurynas Mituzas, laurmit

Žiniasklaidos priemone mąstantiems dar vadinamas dienraštis kilstelėjo kartelę. Nuo šiol reiks dar labiau mąstyti skaitant žinias. Nes iki šiol tarp eilučių slypėjusi tiesa ten nebetelpa. Reiks patiems sumąstyti, ką galėtų reikšti geltoname fone pateikta tiesa.

Tokiu kampu matau, kad milžiniški nekilnojamojo turto sandoriai yra brutalus nuvertėjusio turto nusimetimas arba perėmimas. Galintys jį laikyti dar laikosi. Kai įsivelia didžiausios kontinentinės kompanijos, kurioms Baltijos šalys investicine prasme prilygsta stambesnio miesto mikrorajonui, sunku spręsti ar sprendimas paliks pardavėjus šypsotis. Niekas aiškiai nieko nepasako ir nekomentuoja, todėl telieka mąstyti pačiam.

Jeigu jau niekas nebestato, tai reikia bent kaip sugeneruoti judesį sektoriuje.

Galima to ir nedaryti, tačiau kai norima sukurti vertę, sprendimai remiasi tikėjimu ateitimi ir perspektyva. Tačiau įtarimas, kad didžiausi sandoriai priimami dėl atvirkštinių motyvų, atskiestas rinkos dalyvių aikčiojimais oikčiojimais pastaruosius atima. Gal tai yra tikroji indikacija valdžiai, kodėl Lietuvoje mažėja žmonių?

Tuomet pasirodo žinutės apie nacionalinį mokslo centrą Kaune Nemuno saloje. Puiku, kad kažkas stato. Tačiau bijau, kad tai statoma ne remiantis ateities pajamų srautais ar nauda, bet spekuliavimu mokesčių mokėtojų pinigais. Nes niekur negirdėjau, kiek kainuos bilietas už įėjimą. Jeigu jau niekas nebestato, tai reikia bent kaip sugeneruoti judesį sektoriuje.

Berašydamas pradėjau gerbti pagrindinį verslo leidinį Lietuvoje, kuris negalėdamas to pasakyti tiesiai marketinginiu šūkiu siūlo patiems spręsti ką galėtų reikšti geltoname fone pateiktas pozityvas. O dabar vykstu į Dubajų įkvėpti gryno oro, nes grįžus laukia nuobodus žinančių kaip investuoti į prekybinį nekilnojamą turtą auklėjimas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas asmeninėje L.Mituzo svetainėje laurmit.wordpress.com 2016 m. sausio 12 d.

Stiprinant Lietuvos konkurencingumą svarbus vaidmuo tenka regionų plėtrai. Juose veikiantys verslininkai, naudodamiesi Europos Sąjungos fondų priemone „Regio Invest LT+“, plėtoja savo verslą, diegia modernią įrangą, kuria ir išlaiko naujas darbo vietas.

Statistika rodo, kad šiandien Lietuvoje verslas koncentruojasi aplink didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Būtent šiuose miestuose sukuriama didžioji Lietuvos BVP dalis. Tačiau 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu itin didelis dėmesys bus skiriamas regionams. Pradėtos taikyti jiems skirtos priemonės jau įrodė, kad juose taip pat yra didelis potencialas, galintis prisidėti prie visos Lietuvos konkurencingumo didinimo.

2014–2020 m. laikotarpio priemonės „Regio Invest LT+“ tikslas – sudaryti sąlygas labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms ne didžiuosiuose šalies miestuose plėtoti verslą, diegti modernią įrangą, kurti naujas darbo vietas ir jas išlaikyti. Pasinaudodami šia priemone verslininkai gali įsigyti ir įdiegti naujas gamybos technologines linijas, modernizuoti jau turimas, įdiegti modernias ir efektyvias technologijas paslaugų sektoriuje.

Priemone „Regio Invest LT+“, kaip ir praėjusio finansinio laikotarpio  priemone „Invest LT-2“, verslininkai skatinami kurti didesnę pridėtinę vertę, investuoti į gamybą ir naujas darbo vietas. „Vienas pagrindinių 2014–2020 m. laikotarpio priemonės skirtumų nuo 2007–2013 m. laikotarpio tas, kad anksčiau finansavimą galėjo gauti ir didelės įmonės. O 2014–2020 m. laikotarpiu į finansavimą pagal verslo  priemones gali pretenduoti tik labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės“, – sako Ūkio ministerijos Struktūrinės paramos valdymo skyriaus vedėja Laura Baškytė.

„Regio Invest LT+“ nuo „Invest LT-2“ priemonės skiriasi ir mažesniu finansavimo intensyvumu. Pagal priemonę „Invest LT-2“ jis siekė iki 50 proc., o „Regio Invest LT+“ taikomas finansavimo intensyvumas – 45 proc. mažai ir labai mažai įmonei, 35 proc. – vidutinei įmonei. Norėdami gauti investicijų pagal priemonę „Regio Invest LT+“ verslininkai turi užtikrinti, kad patys šiam projektui skirs mažiausiai 200 tūkst. eurų nuosavų investicijų ir sukurs 10 darbo vietų. Didžiausia galima finansavimo suma vienam projektui – 2,1 mln. eurų.

Norinčiųjų pasinaudoti šia galimybe netrūksta. Pasak L.Baškytės, „Regio Invest LT+“ kvietimas sulaukė didelio dėmesio: Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA) iš viso gavo 152 paraiškas, kurių bendra prašoma finansavimo suma siekia 168,8 mln., o kvietimo suma – 28,9 mln. eurų.

„LVPA pirmiausia visas gautas paraiškas įvertino pagal naudos ir kokybės metodiką. Atlikus projektų vertinimą pagal naudos ir kokybės kriterijų daugiausia balų surinkę projektai buvo vertinami pagal tinkamumo finansuoti kriterijų tiek, kad užtektų paskirstyti kvietimui skirtą sumą“, – aiškina Laura Baškytė.

Šiuo metu pagal priemonę „Regio Invest LT+“ finansavimas skirtas 19 projektų. Bendra jiems skirta suma – 28,9 mln. eurų. Daugiausia projektų – net 7 ketinama įgyvendinti Kauno apskrityje, Vilniaus apskrityje – 4, Utenos – 3, Šiaulių – 2, Alytaus, Tauragės ir Telšių apskrityse – po vieną. Tarp finansavimą gavusių įmonių – bendrovės „Nordic Idea“, „Rietuva“, „Formula Air Baltic“, „Plastiksė“, „Glass LT“ ir kitos.

Daugiausia paraiškų pateikė pramonės įmonės – maisto, chemijos produktų, popieriaus ar jo gaminių, guminių ir plastikinių gaminių gamybos projektams. Vieną finansuojamą projektą ketinama vykdyti paslaugų srityje.

Strategija pasiteisino: valstybė toliau prisidės plėtojant Lietuvos rizikos kapitalo rinką

Nors Lietuvos rizikos kapitalo rinka tebėra ankstyvos vystymosi stadijos, pirmieji laimėjimai leidžia džiaugtis, kad einama teisinga linkme. Todėl ateityje valstybė ir toliau prisidės prie šios rinkos plėtros.

Akvilė MARTINAITYTĖ

Rizikos kapitalo rinka Lietuvoje pradėjo aktyviau formuotis 2010 m., kai panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas per JEREMIE kontroliuojantįjį fondą buvo įsteigti 5 rizikos kapitalo fondai: Verslo angelų fondas I, „Lithuania SME Fund“, „LitCapital I“, „Practica Seed Capital“, „Practica Venture Capital“.

Europos rizikos kapitalo asociacijos duomenimis, Lietuvoje investicijų skaičius nuo 2010 iki 2014 m. nuolat augo: 2014 m. pabaigoje Vidurio ir Rytų Europos regione Lietuva pagal investicijų į įmones skaičių per metus buvo tarp trijų pirmaujančių regiono valstybių.

Nuo savo veiklos pradžios šie 5 rizikos kapitalo fondai investavo į 84 smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmones, o valstybės ir privačių investuotojų į šias įmones investuota suma siekė 50,68 mln. eurų. Šios valstybės investicijos leido pritraukti 25 mln. eurų privataus kapitalo, o net 4 įmonės, į kurias buvo investuotos valstybės ir privačių investuotojų lėšos, sulaukė stambių tarptautinių investuotojų.

Be to, 2012 m. buvo įkurtas Baltijos inovacijų fondas, kuriam lėšų skyrė ir Lietuva, – taip rizikos kapitalas tapo dar prieinamesnis Baltijos valstybėse įsteigtoms ir veikiančioms įmonėms, turinčioms didelį augimo potencialą. Valstybės ir privačių investuotojų lėšos buvo nukreiptos į tokias gerai žinomas Lietuvos įmones, kaip UAB „ProBioSanus“, UAB „Gera dovana“, UAB „Intelligent communications“ (Trafi), UAB „Impuls LTU“, „Coffee Inn“, UAB „Brolis Semiconductors“, UAB „GoSystems“ (Transfergo), UAB „CGTrader“ ir kitas.

Šiuo metu Lietuvai svarbiausias uždavinys – toliau stiprinti savo rizikos kapitalo rinką. Tad Ūkio ministerija intensyviai planuoja naujas šiam tikslui skirtas finansines priemones. „Rizikos kapitalo fondai padeda įmonėms išnaudoti naujas verslo finansavimo galimybes ir pritraukti plėtrai reikalingų lėšų. Novatoriškos įmonės kartu su investicijomis sėkmingai išnaudoja fondų valdytojų ilgametę patirtį bei ryšius ir kuria naujas darbo vietas“, – sako Ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos koordinavimo departamento Finansinių priemonių skyriaus vedėja Aušra Milkauskienė.

Kol pradės veikti naujos finansavimo priemonės, tam, kad rinkoje nebūtų finansavimo rizikos kapitalo forma trūkumo ir rizikos kapitalo fondų valdytojai toliau galėtų ieškoti naujų inovatyvių investavimo idėjų, buvo nuspręsta pratęsti kai kurių priemonių iš senojo finansavimo laikotarpio investavimo terminus.

Svarbu pabrėžti, kad finansinėms priemonėms skirtos lėšos grįžta ir gali būti naudojamos toliau gerinant SVV finansavimo galimybes. Daugiau nei 80 mln. eurų grįžusių praėjusio finansinio laikotarpio priemonių lėšų bus skirta naujoms paskolų, individualių garantijų ir rizikos kapitalo priemonėms įgyvendinti.

Taip pat pabrėžtina, kad pagal Europos Komisijos priimtus teisės aktus naujuoju 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu privačių investuotojų pritraukimo į rizikos kapitalo fondus dalis turės būti didesnė: priklausomai nuo rizikos kapitalo fondo strategijos ir nuo to, į kokios stadijos verslus bus nukreiptos investicijos, privačių investicijų dalis turės sudaryti nuo 10 iki 60 proc. rizikos kapitalo fondo dydžio.

Tikimasi, kad svarbų vaidmenį čia atliks instituciniai investuotojai, tokie kaip pensijų fondai ar draudimo bendrovės. Kaip teigia Lietuvos centrinis bankas, vertinant potencialių investicijų kontrolę užtikrinančias priemones, tai, kad dalis į rizikos kapitalo fondus investuotų lėšų buvo ES ar valstybės lėšos, laikoma labai svarbia aplinkybe. Tad pensijų fondai ar kiti investuotojai, persvarstę savo investavimo strategijas ir apsisprendę investuoti į valstybės remiamus rizikos kapitalo fondus, kartu su valstybe prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos plėtros ir verslo gerovės.

Eksporto skatinimo priemonės

Gaminių sertifikavimas, dalyvavimas tarptautinėse parodose, mugėse ir verslo misijose  pristatant savo produkciją – būtinas norint didinti produkcijos eksportą. 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpiu priemonės „Expo sertifikatas LT“ ir „Naujos galimybės LT“ leidžia tokiomis galimybėmis pasinaudoti mažoms ar vidutinėms įmonėms.

„Gaminių sertifikavimas yra būtinas norint įrodyti, kad produkcija ar paslaugos atitinka konkrečios rinkos kokybės ir kitus reikalavimus. Labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ), pasinaudodamos šiomis priemonėmis ir dalyvaudamos užsienio šalyse vykstančiose tarptautinėse parodose bei mugėse, turi didesnes galimybes užmegzti naudingus partnerystės ryšius su užsienio šalių įmonėmis,  pristatyti savo įmonę, jos gaminamą produkciją bei savo privalumus ir rasti verslo ar prekybos partnerių“, – sako Ūkio ministerijos Investicijų ir eksporto departamento direktorė Gina Jaugielavičienė.

Įmonėms, kurios naudojasi ES investicijomis pagal priemonę „Expo sertifikatas LT“, iš dalies padengiamos gaminių ir paslaugų sertifikavimo išlaidos, įskaitant ir sertifikuojamo gaminio transportavimo bei eksperto iš užsienio atvykimo išlaidas. „Gaminių sertifikavimas, įskaitant bandymus, tyrimus, vertimus į atitinkamą kalbą, yra labai brangus. MVĮ nelabai gali sau to leisti. Tačiau sertifikuota produkcija turi didesnę paklausą įvairiose užsienio rinkose, todėl ši priemonė sudaro didesnes galimybes lietuviškai produkcijai ir paslaugoms patekti į naujas rinkas“, – aiškina G.Jaugielavičienė.

Priemonė „Naujos galimybės LT“ skatina MVĮ kuo daugiau dėmesio skirti naujų užsienio rinkų paieškai ir esamų užsienio rinkų plėtrai, plačiau išnaudoti tarptautines nišas, pristatant savo produktus ir paslaugas užsienyje, ir taip prisidėti prie eksporto ir įmonių konkurencingumo didinimo. Praėjęs finansinis laikotarpis parodė, kad ši priemonė veikia sėkmingai: investicijų sulaukusių įmonių eksportas augo 13,7 proc., taip pat sparčiau didėjo darbuotojų skaičius.

Iš viso pagal priemonę „Naujos galimybės LT“ numatoma investuoti 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpiu 29 mln. eurų ES investicijų. Pagal paskelbtą pirmąjį kvietimą teikti paraiškas visiems 17 projektų paskirstyta 4,22 mln. eurų. Pagal priemonę „Expo sertifikatas LT“ numatoma investuoti 1,45 mln. eurų ES investicijų. Pagal pirmąjį kvietimą teikti paraiškas 36 projektams paskirstyta 1,15 mln. eurų.

Užs. Nr. VPL1023

BFL

Reemigracija. Nauja džiuginanti tendencija: ne tik daugėja reemigrantų, bet ir vis daugiau jų pargrįžta steigti firmų, kuriose dirbo svetur, padalinių.

Į praėjusią savaitę Vilniuje duris atvėrusio didžiausio pasaulyje juvelyrikos, antikvarinių baldų ir kitų unikalių prabangos prekių portalo „1stdibs“ biurą kol kas dirbti eina vienas Gedas Monginas, bet šiemet planuojama priimti dar bent penkis šešis programuotojus, o kitais metais komanda išsiplės iki dvidešimties, paskui gal ir dar labiau. Nors niekas neturi iliuzijų, kad Lietuvoje esama daug unikalių prekių pardavėjų ir pirkėjų, „1stdibs“ į Lietuvą, galima sakyti, parsivežė darbštus ir sumanus 29 metų lietuvis. Kai ketverius metus pagrindiniame „1stdibs“ biure Niujorke dirbęs G.Monginas nutarė grįžti į Lietuvą, jo darbdaviai nenorėjo atsisveikinti su kvalifikuotu darbuotoju, tad nutarė jam patikėti steigti tėvynėje padalinį.

Tokių istorijų, kai lietuviai emigrantai, grįždami į tėvynę, kartu „parsiveža“ ir savo darbdavius, daugėja. Personalo paieškos bendrovės jau net įžvelgia tokią tendenciją. Kaip pasakoja „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas, vien jie šiuo metu Lietuvoje padeda ieškoti darbuotojų bent keturioms tokioms lietuvių emigrantų „parsivežtoms“ jų darbdavių bendrovėms. Kelios tokios jau įsitvirtinusios Lietuvoje.

Tendencija nuteikia optimistiškai: statistiniai duomenys rodo, kad daugėja grįžtančiųjų į Lietuvą, o jei jie grįžta su savo darbdavių investicijomis ir tarptautinių įmonių vardais, savo ruožtu pargrąžina namo ir daugiau emigrantų, nes taip sukuriamos ypač patrauklios darbo vietos – su geromis algomis ir galimybe dirbti tarptautinėse rinkose, panaudojant svetur įgytą patirtį.

Dažniausiai taip į Lietuvą ateina kad ir nedidelės, bet sparčiai besiplečiančios bendrovės.

Štai „1stdibs“ 2001 m. prasidėjo nuo kelių prekybos agentų Paryžiuje. Idėja buvo tarsi perkelti legendinį Paryžiaus sendaikčių turgų į virtualią erdvę ir pasiūlyti visam pasauliui, visų pirma senosios Europos sukauptomis vertybėmis papildyti Amerikos meno ir antikvaro gurmanų kolekcijas. O šiandien per „1stdibs“ jau daugiau kaip 2 tūkst. prekybos atstovų iš šešiolikos valstybių siūlo prabangius baldus, meno dirbinius, juvelyriką, laikrodžius, drabužius ir aksesuarus. Portalas turi per 1,2 mln. registruotų vartotojų, jis tapo meno galerijų, kolekcininkų, antikvarinių baldų ir juvelyrikos gerbėjų platforma – per mėnesį čia apsilanko per 3 mln. unikalių lankytojų. Plečiasi ir pardavėjų, ir pirkėjų rinka, šiuo metu ketina prisijungti keli pardavėjai iš Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, didėja paklausa Azijos, Europos šalyse.

Beje, per ketverius metus darbo „1stdibs“ biure Niujorke G.Monginas prisimena vos vieną pardavėją iš Baltijos šalių, ir tai ne iš Lietuvos, kuris pardavinėjo baltiško stiliaus baldus.

Didėjant paslaugos paklausai gausėja ir „1stdibs“ komanda: per pastaruosius trejus metus darbuotojų pagausėjo nuo 30 iki 170. Be pagrindinio biuro Niujorke, „1stdibs“ turi padalinį Majamyje, darbuotojų Europoje, kurie bendrauja su pardavėjais, teikia konsultavimo ir kitas paslaugas.

G.Monginas pasakoja, kad „1stdibs“ pati tais brangiais daiktais neprekiauja, bet teikia paslaugą – padeda sujungti pirkėją su pardavėju. Tai gana siaura niša, nes juk paprastai tokiais daiktais prekiaujama nedidelėse parduotuvėlėse. Tad portalas pardavėją priartina prie potencialių pirkėjų visame pasaulyje. „1stdibs“ – tai internetinė sistema, prie kurios pardavėjai gali prisijungti, įkelti savo produktų informaciją.

„1stdibs“ teikia ir įvairias kitas paslaugas: gali nuvažiuoti nufotografuoti norimus parduoti daiktus, parašyti aprašymus, įvertinti, ar tai tikrai autentiški daiktai, sutvarkyti visas siuntimo paslaugas, nes tai nėra taip paprasta – juk tai nestandartiniai dalykai, kartais kainuojantys šimtus tūkstančių dolerių. Jei kas „1stdibs“ sistemoje bando pardavinėti klastotes, būna iš jos išmetami ir daugiau nepriimami – pardavėjų  atranka gana kruopšti, nėra taip, kad kiekvienas norintis gali užsiregistruoti ir siūlyti savo prekes.

Beje, „1stdibs“ sistemoje galima ir derėtis, net pats firmos pavadinimas kilęs nuo žodžio „dibs“ – aukcione vartojamo žodžio, reiškiančio statymą. „Darome viską, kad pardavėjui būtų kuo paprasčiau parduoti, o pirkėjui – nusipirkti vertingą daiktą“, –  pasakoja ketverius metus „1stdibs“ pagrindiniame biure Niujorke dirbęs lietuvis.

Už Atlanto G.Monginas atsidūrė po to, kai bebaigdamas interneto technologijų studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete Lietuvoje nesėkmingai ieškojosi darbo. Darbdaviai vis reikalavo darbo patirties, o iš kur jo jaunam žmogui turėti? Vaikinas turėjo žaliąją kortą, tad gavęs diplomą nusprendė išbandyti save JAV. „Lietuvoje „šviežių“, tik iš universiteto, nereikėjo, o Niujorke skaičiau skelbimus, ėjau į darbo pokalbius ir jau po mėnesio susiradau darbą – „1stdibs“ pradėjau dirbti jaunesniuoju programuotoju“, – pasakoja G.Monginas.

Darbas patiko, bet esą susiklostė taip, kad po ketverių metų su Niujorku tik darbas ir tesiejo. Susikrovė daug mažų asmeninių dalykų, kurie akino grįžti namo, į Lietuvą. „Savo vadovui pasakiau, kad norėčiau likti dirbti „1stdibs“, bet Lietuvoje. Pasiūliau, gal ten galima būtų suburti komandą. Programuotojai – pagrindinė grandis įmonėje, o jų Lietuvoje galima rasti aukštos kvalifikacijos“, – pasakoja G.Monginas.

„1stdibs“ tokia idėja patiko. Lietuvis pernai lapkritį grįžo į Lietuvą ir ėmėsi parengiamųjų darbų. Porai dienų į Lietuvą atskrido ir bendrovės vadovas. G.Monginas pasakoja, kad svečiui padarė įspūdį, jog čia jau yra nemažai tarptautinių kampanijų, net „Google“ ar amerikietiška „Uber“, „Adform“, „Wix“ ir kt., daugelis jų susijusios su IT, tad čia tinkamos sąlygos kurti padalinį ir burti komandą. Lūkesčiai dideli – norima aukštos kvalifikacijos ir puikiai angliškai kalbančių darbuotojų.

Beje, anksčiau zonduotos galimybės steigti biurą Azijoje, bet idėjos atsisakyta dėl per didelių kultūros ir darbo suvokimo skirtumų. Lietuva „1stdibs“ vadovui pasirodė tinkama.

O G.Monginas džiaugiasi ir grįžęs namo, ir išsaugojęs įdomų darbą. Jis sako Vilniuje besijaučiantis komfortiškai ir kol kas nepasigendantis 24 valandas nemiegančio Niujorko. „Žinoma, kažko pasiilgsti – juk per ketverius metus įgijau naujų draugų, pripratau prie naujų vietų. Bet Niujorko atstumai, kai bet kur važiuoti tenka vos ne valandą į priekį ir tiek pat atgal, didžiulis tempas vargino, tad dabar mėgaujuosi Vilniaus ramybe ir lengvu visko pasiekiamumu“, – sako G.Monginas.

Lietuviams – vis sudėtingesnės užduotys

Danijos skrydžių duomenų gavybos, tiekimo ir analizės kompanijos „Infare“ padalinys Lietuvoje veikia nuo 2011 m. Iš pradžių čia buvo vienas darbuotojas, paskui keturi, dabar 24, o jau šių metų pabaigoje gali būti 28. Šiuo metu Vilniuje dirba apie pusę visos „Infare“ komandos ir Lietuvos padalinį planuojama dar plėsti.

2001 m. prasidėjusi kaip dviejų draugų įsteigtas startuolis Danijoje, šiandien „Infare“ renka duomenis iš daugiau nei 800 interneto svetainių ir aptarnauja daugiau nei 125 skrydžių bendrovių. Jos duomenų bazę sudaro per 90 mlrd. įrašų, kasdien papildomų dar 160 mln. naujų. Naudodamosi didžiausia skrydžių kainų duomenų baze pasaulyje ir duomenų analizės įrankiu „Infare Knowledge“ oro linijos turi galimybę stebėti bei suprasti konkurentų kainodaros pokyčius ir imtis savalaikių veiksmų, o tai ypač svarbu itin dinamiškoje ir konkurencingoje keleivių gabenimo oru rinkoje.

Tarp „Infare“ klientų – tokios oro bendrovės, kaip SAS, „Lufthansa“, „Emirates“, „British Airways“ ir daugybė kitų. Bendrovės klientė – ir „Air Lituanica“.

Pastaruosius kelerius metus „Infare“ pelnas kasmet augo po 30 proc. Ateityje ji planuoja plėsti veiklos spektrą: renkant skrydžių kainų duomenis sukauptą patirtį ketinama pritaikyti analizuojant viešbučių teikiamus pasiūlymus, automobilių nuomos kainas ir kt.

31 metų Vytautas Baronas, vadovaujantis „Infare“ Lietuvos padaliniui, šioje bendrovėje įsidarbino studijuodamas Danijoje. Iš Lietuvos jis išvažiavo aštuoniolikos. Baigęs mokyklą buvo įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti finansų, bet norėjo pamatyti pasaulio, o Danijoje mokslas buvo nemokamas, studijos anglų kalba. Vaikinas pasirinko IT ir verslo administravimo programas.

Likti svetur planų neturėjo, bet studijuodamas pradėjo dirbti „Infare“, darbas patiko, buvo gaila jį palikti. Tad atėjus laikui grįžti namo lietuvis pasiteiravo, gal galėtų dirbti nuotoliniu būdu. Darbdaviai irgi nenorėjo paleisti gero darbuotojo, tad nutarė pabandyti Lietuvoje įsteigti biurą ir pasisamdyti dar keletą žmonių.

Pirmieji „Infare“ biuro Lietuvoje darbuotojai kūrė virtualius robotus, 24 val. per parą kasdien tikrinančius skrydžių kainas iš skirtingų šaltinių. Šiandien lietuviai atlieka daug daugiau funkcijų.

Beje, net keli „Infare“ darbuotojai – buvę emigrantai: vienas programuotojas grįžęs iš Anglijos, kitas – iš Airijos, vienas duomenų bazių specialistas – iš Australijos. Kai kurie jų grįžo tiesiai į „Infare“. V.Baronas mano, kad šiandien atsiradusi galimybė dirbti įdomų darbą tarptautinėje kompanijoje padeda emigrantams apsispręsti grįžti į Lietuvą.

O 31 metų Algirdas Vaitkevičius dar prieš keletą metų gyveno šalia Baltimorės, JAV. Iki išvykdamas jis studijavo Vilniaus universitete vadybą, dirbo reklamos versle, buvo sporto, ypač futbolo, aistruolis, dirbo Futbolo federacijoje, futbolo komandose. Bet prasidėjus krizei nori nenori teko palikti Lietuvą. A.Vaitkevičius nuvyko pas seserį, gyvenančią JAV, ten dirbo įvairius darbus, įstojo mokytis  į koledžą.

IT bendrovėj „VoiceHit“ atsidūrė atsitiktinai, savo sesers vyro Romano Khmaladzės dėka. Jis – IT sprendimų architektas, ir jį susirado patys „VoiceHIT“, tuomet, 2011 m., dar tik pradedančio veiklą Naujajame Orleane įsteigto startuolio, atstovai. Su sesers vyro rekomendacija „VoiceHit“ testuotoju pradėjo dirbti ir A.Vaitkevičius.

Netrukus bendrovės vadovas Peteris Ragusa R.Khamaladzei pasiūlė tapti įmonės bendrasavininkiu. Jie nutarė patikėti produktą kurti Lietuvos programuotojų komandai. A.Vaitkevičiui buvo patikėta suburti „VoiceHIT“ padalinį Kaune. Dabar pagrindinė „VoiceHit“ programuotojų komanda, penkiolika darbuotojų (netrukus prisidės dar du trys), dirba Lietuvoje, keletas žmonių – Baltarusijoje, o bendrovės vadovai ir vadybininkai – JAV.

Tiesa, kaip pasakoja „VoiceHit“ Lietuvos padalinio vadovas, jau ir Lietuvoje, ne tik JAV, vis sunkiau rasti gerų programuotojų, nes į Lietuvą atėjo daug šios srities užsienio įmonių. Nors per ketverius metus nė vienas „VoiceHit“ darbuotojas neišėjo kitur, tačiau naujų darbuotojų ieškoma ir Baltarusijoje. Beje, pora lietuvių darbuotojų į „VoiceHit“ grįžo tiesiai iš emigracijos Airijoje ir Anglijoje.

Lietuviai „VoiceHit“ kuria produktą, skirtą medicinos rinkai, „BetterDayHealth“. Tai nuo registratūros iki buhalterijos gydytojams darbą palengvinanti ir jų laiką taupanti programa su balso atpažinimu. JAV siekiama, kad gydytojas daugiau laiko skirtų kontaktui su pacientu, o mažiau – popierių pildymui. Programa bendraujančio mediko kalbą „verčia“ į kompiuterinį tekstą, o iš jo atrenka tam tikrus medicininius terminus, pagal dažniausiai pasikartojančius simptomus padeda nustatyti ligos diagnozę.

Visa sistema paremta tuo, kad medikui reikėtų kuo mažiau paspaudimų pildant dokumentus, todėl automatizuotai pažymima, kokios procedūros paskirtos, o ši informacija automatiškai siunčiama sveikatos draudimo bendrovėms, kurios turi jas apmokėti. Taip „BetterDayHealth“ programa kasdien sutaupo apie dvi, dvi su puse mediko darbo valandos.

Dviejose JAV klinikose metus gydytojai jau išbandė sistemą, o kaip tik dabar „VoiceHit“ ją diegia stambioje JAV ortopedijos klinikoje „Imperial Health“.

Beje, buvo idėjų tam tikrus modulius siūlyti taikyti ir Lietuvoje, tačiau tam čia dar neturima tokių finansinių išteklių, nes reikėtų mokėti ir už trečiųjų šalių programas, kurios integruotos į „BetterDayHealth“.

O programavimo paslaugų bendrovė „Devbridge Group“, nors 2008 m. įsteigta Čikagoje, – galima sakyti, lietuviškas produktas: jos steigėjai yra lietuviai emigrantai. Bendrovės prezidentas Aurimas Adomavičius pasakoja išvažiavęs iš Lietuvos prieš septyniolika metų, vos baigęs Jono Jablonskio gimnaziją Kaune, kitas bendrovės steigėjas jau buvo baigęs Lietuvoje universitetą, o trečiasis partneris net mokyklą baigė jau JAV.

Dabar bendrovė turi du filialus Lietuvoje – Kaune ir Vilniuje. „Devbridge Group“ prezidentas 34-erių A.Adomavičius pasakoja, kad prieš ketverius metus vienas bendrovės partnerių Marius Damijonaitis nutarė grįžti į Lietuvą. Tai ir buvo bendrovės padalinio Lietuvoje pradžia. Kadangi visi bendrovės steigėjai buvo kauniečiai, pirmasis filialas tėvynėje įsteigtas Kaune.

Beje, vienas iš čikagiečių bendrovės partnerių į Lietuvą kasmet važiuoja trims keturiems mėnesiams – čia ir dirba, ir su artimaisiais pabūna. Bendrovės prezidentas A.Adomavičius sakosi taip pat į Lietuvą atvykstantis net keliskart per metus.

„Netrukus supratome, kaip patrauklu auginti verslą ir Lietuvoje – panaudoti gabių ir išsilavinusių žmonių rinką, pritraukti naujų talentų ir tuos žmones pristatyti mūsų klientams JAV“, – pasakoja A.Adomavičius.

Per metus Kauno biuras darbuotojų skaičiumi pralenkė Čikagą, o pernai įsteigtas ir filialas Vilniuje. Dabar Čikagoje dirba apie 30 darbuotojų, Kaune – 80, Vilniuje – 20. Šešerius su puse metų bendrovė kasmet auga apie 80 proc., tad rengiamasi ir tolesnei plėtrai. Štai šiuos metus „Devbridge Group“ pradėjo su šimtu žmonių, o iki metų pabaigos jų turėtų būti jau 185 ir dauguma naujų – Lietuvoje.

Tarp „Devbridge Group“ klientų – tokie gerai žinomi tarptautiniai vardai, kaip „Microsoft“, dabar įmonė kuria programinę įrangą, skirtą „McDonald’s“, pavyzdžiui, neseniai įdiegė naują vidinės komunikacijos platformą. Jau beveik pusę metų didelė komanda – dešimt žmonių darbuojasi prie inovatyvaus programinio projekto Silicio slėnio bendrovei „Nexenta“. Internetinės bankininkystės srityje lietuvių įmonė dirba su „Canadian Imperial bank of commerce“ – antru pagal dydį Kanados banku.

A.Adomavičius džiaugiasi, kad Lietuvoje rado tikrai labai aukštos kvalifikacijos ir aukštos darbo kultūros žmonių, o tai vienas svarbiausių bendrovės sėkmės elementų. Panašaus kaip „Devbridge Group“ modelio organizacijų (kai inžinerinio produkto dalis kuriama Europoje, o projektų vadovavimo, pardavimo, rinkodaros padaliniai yra JAV) esama ir Indijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Bet, pasak A.Adomavičiaus, labai daug klientų giria būtent lietuvišką darbo kultūrą, nes žmonės čia nori dirbti, jie ir labai atsakingi, ir aukštos kvalifikacijos.

„Devbridge Group“ padaliniuose Lietuvoje iš emigracijos grįžęs ne tik vienas iš padalinio Kaune vadovų, bet ir dar keli darbuotojai, svetur dirbę didelėse tarptautinėse korporacijose. Tačiau dauguma dirbę Lietuvoje, nes, kaip pastebi A.Adomavičius, modernių technologijų rinkoje ir Lietuvoje galima rasti gerą darbą, tad daugelis ir nevažiuoja jo ieškoti svetur. Todėl „Devbridge Group“ darbuotojų ieško Lietuvoje.

Beje, jie ne tik bendradarbiauja su Kauno technologijos universitetu, bet ir Kaune įsteigę savo „Sourcery“ akademiją. Į šį pavasario semestrą, skirtą trečio kurso studentams, bandė patekti net 140 pretendentų, bet priimama vos 30–40 geriausių, o iš jų tik keli talentingiausi gauna darbo pasiūlymą.

„Devbridge Group“ darbuotojai rengia ir susitikimus su tėveliais (nes juk šie daro įtaką savo vaikų studijų krypties pasirinkimui), pasakoja, kokį didelį potencialą turi inžineriniai, moderniųjų technologijų mokslai, ypač Lietuvoje, nes esame Centrinėje Europoje, mūsų žmonėms įprastas vakarietiškas bendravimas, jie gerai moka anglų kalbą, tad šios srities specialistai turės vis didesnę paklausą.

„Sourcery“ akademija ir susitikimais su tėveliais siekiama dvigubos naudos: bendrovė atsirenka darbuotojus, be to, taip norima plėtoti tiksliuosius, informatikos  mokslus, prisidėti prie socialinės atsakomybės, kad žmonės suprastų, jog tai labai naudinga profesija.

Lietuvoje jau dešimt metų veikia ir ,,Euromonitor International“, nepriklausomos kompanijos, atliekančios strateginius vartojimo rinkų tyrimus, filialas. Prieš 43-ejus metus įsteigta ,,Euromonitor International“ – pasaulinio verslo pripažinimo sulaukęs analitikų tinklas, apimantis 80 šalių. Jo pagrindinė buveinė yra Londone, o atstovybes jis turi Čikagoje, Dubajuje, Keiptaune, Sidnėjuje, Singapūre, Tokijuje ir kituose pasaulinio verslo centruose. Taip pat ir Vilniuje.

Lietuvos padalinio vadovas Marius Dundulis prieš dešimtmetį dirbo ,,Euromonitor International“ Londono biure Rinkos tyrimų departamento vadovu. Ilgainiui jis subrandino mintį ir įtikino vadovus 2005 m. įsteigti šios kompanijos padalinį Rytų Europoje su centru Lietuvoje.

2013 m. „Euromonitor International“ Vilniuje taip pat įsteigė Analitikos, modeliavimo ir inovacijų centrą („Centre for Analytics, Modelling and Innovation“, CAMI), kuris įgyvendina mikro- bei makroekonomikos tyrimus ir kuria ekonometrinius modelius klientams visame pasaulyje.

Lietuvos biure, prasidėjusiame nuo aštuonių darbuotojų, šiandien jau dirba 170 ekspertų iš daugiau nei 20 skirtingų šalių – nuo Rusijos iki Portugalijos. Daug jų turi mokslų daktaro laipsnį, dėsto universitetuose. Dalis profesionalų, kaip ir ,,Euromonitor International“ Vilniaus padalinio vadovas M.Dundulis, – sugrįžę į Lietuvą emigrantai. Šiandien šios kompanijos dėka galimybę grįžti į gimtinę ir pradėti karjerą tarptautinėje įmonėje renkasi didelis būrys gyvenusių svetur aukščiausios klasės profesionalų lietuvių.

Beje, kaip yra pastebėjęs užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Justinas Pagirys, anksčiau užsienio įmonės Lietuvą dažnai rinkdavosi klientų aptarnavimo centrams steigti, tačiau dabar lietuvių specialistams vis dažniau patikima sudėtingų duomenų analizė, sistemų kūrimas. Tai, jog tokios įmonės į savo biurus Lietuvoje privilioja emigrantų, rodo, kad jos gali lietuviams pasiūlyti tarptautiniu mastu patrauklų darbą ir konkurencingą atlyginimą.

Darbštūs emigrantai „laiduoja“ investicijų sėkmę

Šiuo metu dar kelių įmonių filialus Lietuvoje steigia iš Airijos, Švedijos grįžę jose dirbantys lietuviai. Dar daugiau pavyzdžių, kai sužavėti lietuvių darbo užsienio bendrovėse jų savininkai ieško kitų tokių darbščių ir kūrybingų darbuotojų Lietuvoje. Taip į mūsų šalį atėjo Danijos „Adform“ interneto reklamos bendrovė, pernai pelniusi geriausio darbdavio Lietuvoje titulą tarptautiniame „Best Employers Study“, kurį Lietuvoje vykdo „OVC Consulting“ kompanija. San Fransiske vežimo automobiliais bendrovėje „Uber“ dirbusio lietuvio aukšta kvalifikacija paakino tokių pat kvalifikuotų darbuotojų ieškotis Lietuvoje ir čia įkurdinti „Uber“ padalinį. O Italijos IT bendrovę „Valuetech“ į Lietuvą atvedė susižavėjimas keletu studentų praktikantų iš Lietuvos.

Taigi nepriklausomybės pradžioje šviesaus atminimo senosios emigrantų kartos atstovas Juozas Kazickas, remdamasis savo autoritetu, į Lietuvą atvedė užsienio verslą, net tokius milžinus, kaip „Omnitel“, „Philip Morris“, „Coca-cola“, „Motorola“, o dabartinė išsilavinusių emigrantų karta savo darbdavius atveda į Lietuvą savo asmeniniu pavyzdžiu, tarsi būdama garantas, kad ir kiti lietuviai darbštūs, atsakingi, vakarietiški. O kai daugėja tokių darbo vietų, daugėja ir sugrįžtančių namo emigrantų.

„Investuok Lietuvoje“ specialistai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje besikuriančioms užsienio bendrovėms labai svarbu rasti tinkamos kvalifikacijos vadovą, ir dažnai tam ieškoma tarptautinės patirties turinčių lietuvių, nes, viena vertus, jie išmano Lietuvos darbo kultūrą ir rinką, antra vertus, turi patirties ir dirbant su konkrečios užsienio šalies rinka.

Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Egidijus Barcevičius, tyrinėjantis aukštos kvalifikacijos specialistų reemigraciją, konstatuoja, kad reemigrantai gana lengvai susiranda darbą, dažnai dėl jo sutaria jau prieš grįždami, arba prieš grįždami žino, kur nori dirbti, ir tikslingai ieško būtent tokio darbo.

Tiesa, yra ir tokių reemigrantų, kurie gana daug dirbę ir pasiekę svetur nusprendžia, jog visų pasaulio pinigų neuždirbs, tad grįžę leidžia sau kelis mėnesius pailsėti, juolab žino, kad darbo vietą ras, nes yra aukštos kvalifikacijos specialistai.

Viešosios politikos ir vadybos instituto apklausos taip pat rodo, kad, palyginti su bendru verslumo lygiu, tarp grįžusiųjų iš emigracijos didesnis procentas patys kuriasi  sau darbo vietas – tokių apie 15 proc. E.Barcevičius aiškina, kad tai atitinka ir kitų tarptautinių tyrimų duomenis. Didesnis reemigrantų aktyvumas kuriantis sau darbo vietą aiškinamas ir tuo, kad grįžę jie negauna to pajamų lygio, kokį turėjo užsienyje, tad vienas iš būdų prie jo priartėti – steigti savo verslą.

Dar vienas paaiškinimas: nemažai pavyzdžių, kai reemigrantai tam tikras verslo idėjas ar verslo modelį bando perkelti į Lietuvą, o tai tampa pradiniu žingsniu steigti verslą Lietuvoje.

Vis dėlto, kaip sugrįžusieji nurodo apklausose, pagrindinė grįžimo priežastis – ne karjera ar verslo planai, o noras būti su šeima, artimaisiais, draugais. Tokia priežastis vyrauja nepriklausomai nuo reemigrantų kvalifikacijos ar išsilavinimo lygio, išskyrus jaunuolius, grįžtančius dalyvauti programoje „Kurk Lietuvai“, kuriems svarbiausia – Lietuvoje pritaikyti svetur įgytas žinias, įgūdžius, idėjas.

Bet vien artimųjų ir tėvynės ilgesio ne visiems užtenka apsispręsti sugrįžti: gerėjant ekonominei situacijai grįžtančiųjų daugėja, o apklausose, šalia ilgesio motyvų grįžti į Lietuvą, daugiau svarbos teikiama ir profesinėms motyvacijoms, nes pakilus ekonomikai atsiranda galimybė ir profesiniu požiūriu save realizuoti Lietuvoje. O kai susideda keli motyvai, atsiranda ir daugiau paskatų grįžti.

E.Barcevičius pastebi, kad daug grįžtančiųjų įsidarbina užsienio kapitalo įmonėse, kurios turi garsius vardus, siūlo globalų požiūrį, pasaulinę karjerą. Kuo tokių įmonių daugiau, tuo žmonėms, užsienyje sėkmingai siekusiems karjeros, atsiranda papildomas motyvas grįžti, nes ir čia jie gali dirbti globalioje įmonėje su globaliais produktais. Profesionalas, kuris dirba su naujausiomis technologijomis ir žiniomis, ir dar turi namų, draugų aplinką, – tokia perspektyva traukia reemigrantus. Vadinasi,   kuo daugiau tarptautinių įmonių bus Lietuvoje, tuo daugiau ir išsilavinusiems emigrantams bus motyvų sugrįžti.

Belieka pasidžiaugti, kad, naujausiais Statistikos departamento duomenimis, nors pernai iš Lietuvos emigravo 12,3 tūkst. žmonių daugiau nei imigravo, palyginti su 2013 m., emigrantų sumažėjo 5,7 proc., o imigrantų padaugėjo 3,7 proc. O didžioji dalis imigrantų, 19,5 tūkst. (80,4 proc.), buvo į Lietuvą sugrįžę Lietuvos piliečiai. Tai pats didžiausias sugrįžusiųjų skaičius per pastarąjį dešimtmetį.

Aušra Lėka

Paskutinį kartą dosniai atseikėtus ES milijardus bus siekiama paversti pridėtinę vertę kuriančiomis investicijomis.

Aušra Pocienė

Pamirškime žodžius „ES parama“. Dabar investuosime ir sieksime kuo didesnės pridėtinės vertės. Taip apie Lietuvos 2014–2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programą sako Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos valdymo departamento direktorė Loreta Maskaliovienė.

Iš tiesų, net programos pavadinime vietoj iki šiol įprasto žodžio „parama“ vartojamas žodis „investicijos“. Prie to dar reikės priprasti, nes dešimt metų, pradedant pirmuoju finansavimo laikotarpiu 2004-aisiais, vyko ES paramos įsisavinimas, nelabai rūpinantis, ar panaudoti pinigai kuria darbo vietas, generuoja pajamas, yra ekonomiškai efektyvūs.

Dešimt prioritetinių sričių

Ar tai neliks tik žodžiai pavadinime, parodys laikas, kai vėl maždaug po šešerių metų skaičiuosime ir vertinsime jau trečiojo ES finansavimo laikotarpio rezultatus. Kol kas nėra aišku, ar tai nebus paskutinės Lietuvai skirtos ES fondų investicijos, bet tokių dosnių tikrai nebus.

„Kadangi šiuo metu visos, net ir labiausiai išsivysčiusios ES valstybės narės gauna ES sanglaudos politikos fondų lėšas, tikėtina, kad Lietuva ir po 2020-ųjų galės į jas pretenduoti. Tik, atsižvelgiant į vis sudėtingesnes derybas dėl daugiametės finansinės perspektyvos, šalių narių norus mažinti ES biudžetą, taip pat į tai, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui jau pasiekė 73 proc. ES vidurkio (2013 m. duomenimis), tikėtina, jog lėšos bus gerokai mažesnės“, – pripažįsta L.Maskaliovienė.

Dabar pagal patvirtintą programą, kuri apima Europos regioninės plėtros, Europos socialinio ir Sanglaudos fondų investicijas, 2014–2020 metams Lietuvai skirta 6,709 mlrd. eurų (beveik 23,2 mlrd. Lt) ES lėšų. Panašiai kaip ir 2007–2014 m. laikotarpiu, kai buvo skirta 6,775  mlrd. eurų, arba 23,4 mlrd. Lt.

Iš Europos regioninės plėtros fondo skirta 3,501 mlrd. eurų, iš Sanglaudos fondo – 2,049 mlrd. eurų, iš Europos socialinio fondo – 1,127 mlrd. eurų, dar 31,8 mln. eurų numatyta pagal Jaunimo užimtumo iniciatyvą.

Pasak L.Maskaliovienės, dabar investicijos koncentruojamos į ribotą skaičių prioritetų. Reikšminga investicijų dalis bus skirta toms sritims, kurios svarbios tvariam ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu: moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms, informacinių technologijų plėtrai, smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimui, energijos naudojimo efektyvumo bei atsinaujinančių energijos išteklių gamybos ir naudojimo skatinimui, užimtumo didinimui ir socialinės atskirties bei skurdo mažinimui.

„Noriu pabrėžti, kad 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu ypač svarbi orientacija į rezultatus ir susitelkimas ties svarbiausiais šaliai kylančiais iššūkiais. Partnerystės sutartyje pateiktas teminių tikslų pasirinkimo pagrindimas ir išankstinio vertinimo metu atlikta poreikių bei iššūkių analizė parodė, kad pagrįstai pasirinkti visi prioritetai. Nustatyti plėtros poreikiai ir iššūkiai daugiausia remiasi Nacionalinėje reformų darbotvarkėje nustatytais nacionaliniais strategijos „Europa 2020“ siekiais, 2013 m. ES Tarybos rekomendacijomis Lietuvai, 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programos tikslais ir uždaviniais“, – sako L.Maskaliovienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos transporto ir logistikos sektorius 2013 m. sukūrė 11,7 proc. bendrojo vidaus produkto – beveik 3 proc. daugiau nei 2007 m. Tai trečias pagal svarbą ekonomikos sektorius po pramonės ir prekybos, o transporto infrastruktūros gerinimas suteikia naujų galimybių verslui plėtoti, ir investicijoms pritraukti.

Indrė Zimblytė

Lietuvai, kaip geografinėje kryžkelėje esančiai valstybei, išplėtota transporto infrastruktūra yra ypač svarbus veiksnys, todėl 2007–2013 m. laikotarpiu Lietuvos transporto sektoriui skirti beveik 5,4 mlrd. Lt Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų turėjo didelės įtakos ir ekonominiam šalies augimui.

Panaudojant šias investicijas pagerinta Lietuvos kelių ir geležinkelių infrastruktūra, modernizuoti jūrų ir oro uostai, didžiuosiuose šalies miestuose buvo diegiamas ekologiškas viešasis transportas. Projektai, kuriems suteikta minėto laikotarpio ES parama, tebėra vykdomi iki 2015 m. pabaigos – iš viso susisiekimo sektoriuje jų bus įgyvendinta apie 340.

Apskaičiuota, kad vienas litas, investuotas į transporto sektorių, generuoja 3,5 lito grąžą. Susisiekimo ministerijos kanclerio Tomo Karpavičiaus teigimu, ES investicijos į transporto sektorių suteikia didžiulę pridėtinę vertę Lietuvai. „Įgyvendinant ES paramos lėšomis finansuojamus projektus, sukuriama papildomų darbo vietų ne tik transporto, bet ir susijusiuose sektoriuose. Be to, patogi transporto infrastruktūra yra svarbi siekiant plėtoti verslą, mažinti periferinių regionų atskirtį ir didinti jų konkurencingumą. 2014–2020 m. laikotarpiu toliau tobulindami šalies infrastruktūrą sieksime užtikrinti sklandų judėjimą, mažinti aplinkos taršą, skatinti skirtingų transporto rūšių sąveiką“, – vardija T. Karpavičius.

Keliai atsiriekė didžiausią dalį

Daugiau kaip pusė šalies susisiekimo sektoriui skirtų 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšų panaudota kelių tinklui modernizuoti. Lietuva – nedidelių atstumų valstybė, todėl išplėtota ir modernizuota kelių infrastruktūra skatina didesnius krovininio transporto srautus. Asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdomasis direktorius Rimvydas Gradauskas atkreipia dėmesį, kad ES lėšomis finansuojami projektai sudaro didelę kelininkų darbų dalį: „Kelių rekonstrukcijos darbus kelių įmonės dažniausiai atlieka iš ES lėšų, todėl įsivaizduokite, kokia būtų situacija, jei neturėtume šio finansavimo. Reikia pripažinti, kad dideliems projektams valstybės biudžeto nepakaktų.“

ES parama sunkmečiu buvo tarsi gelbėjimosi ratas daugeliui ūkio šakų. Šios lėšos padėjo ir Lietuvos periferiniams regionams – per juos einantys tarptautinės reikšmės keliai tampa verslo atspirties tašku, aplink transporto mazgą ima kurtis daugiau įmonių. Nedarbo lygis dėl investicijų poveikio sumažėjo 1,4 proc. SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė pastebi: „Atokesniuose šalies regionuose su ES pagalba dažnai buvo vykdomi ir miestų ar miestelių gatvių rekonstrukcijos projektai, kuriems pačios savivaldybės nebūtų turėjusios lėšų.“

Kelininkai taip pat pripažįsta: valstybė pati viena nebūtų pajėgi pasiekti nė pusės to, ką per daugiau nei septynerius metus pavyko įgyvendinti pasitelkus ES fondų lėšas. Apklausos rodo, kad ir visuomenė investicijas į kelius vertina kaip matomiausias ir davusias didžiausią naudą. Bendrovės „BGI Consulting“ ekspertų atliktas ES paramos kelių transporto sektoriui efektyvumo ir poveikio vertinimas parodė, kad socialinė ir ekonominė investicijų nauda į šiuos projektus sąnaudas viršijo nuo 1,12 iki 2,35 karto.

Saugesnis eismas, patogesnis susisiekimas

ES investicijos į Lietuvos kelių infrastruktūrą – itin svarbus veiksnys, siekiant pagerinti eismo saugą bei užtikrinti eismo sąlygas, atitinkančias eismo intensyvumo lygį, kelių svarbą ir tarptautinius standartus. Tai ypač reikšminga turint omenyje, kad 2009 m. valstybės skiriamos lėšos keliams buvo gerokai sumažintos. Finansinį stygių kompensuoti padeda 2007–2013 m. laikotarpiu keliams modernizuoti skirta apie 3 mlrd. Lt ES struktūrinė parama. Be šios paramos nebūtų buvę įgyvendinti didžiausi pastarųjų metų projektai, tokie kaip europinių magistralių modernizavimas, Kairių, Priekulės bei Vilniaus pietinio ir vakarinio aplinkkelių tiesimas, Jakų žiedinės sankryžos prie Klaipėdos rekonstrukcija. Rekonstruoti keliai gerina tarptautinį ir vietinį susisiekimą, kuria palankesnes sąlygas verslui, padeda taupyti laiką ir lėšas.

Per septynerių metų laikotarpį visoje Lietuvoje buvo modernizuota daugiau kaip 400 km magistralinių kelių, statomos estakados, viadukai, tiesiami aplinkkeliai, regionuose išasfaltuota daugiau kaip 700 km žvyrkelių. Be to, visose šalies savivaldybėse buvo rekonstruojamos gatvės ir vietinės reikšmės keliai – iš viso apie 250 km.

Siekiant gerinti eismo saugą, ES lėšomis keliuose taip pat diegtos inžinerinės eismo saugos priemonės: rekonstruotos pavojingos sankryžos, daugelis jų – į žiedines su apšvietimu, gyvenvietėse ties intensyvaus eismo keliais tiesti dviračių takai. Atlikti darbai pasiteisino: avaringumo situacija valstybinės reikšmės keliuose gerėja, gerokai sumažinta „juodųjų dėmių“.

Oro uostai – modernesni

ES investicijos gerokai pakeitė ir Lietuvos oro uostus – jie tapo patogesni, saugesni, patrauklesni keleiviams ir oro linijų bendrovėms. 2007–2013 m. laikotarpiu šalies oro uostams modernizuoti skirta apie 160 mln. Lt ES Sanglaudos fondo paramos. „Vienas mūsų strateginių tikslų – gerinti keleivių patirtį, tad ES lėšas naudojame tam, kad pasiektume šį tikslą. Taip pat vykdėme ir vykdome projektus, kurie pagelbėja mūsų vidiniams klientams, tai yra toms įmonėms, kurios veikia oro uostų teritorijoje, įskaitant ir pačias oro linijų bendroves“, – sako VĮ „Lietuvos oro uostai“ Vilniaus filialo direktorius Artūras Stankevičius.

Ekonominė oro uostų veiklos nauda neabejotina: pagal aviacijos pasaulyje priimtą statistiką, milijonas keleivių oro uoste gali sukurti tūkstantį darbo vietų visoje šalyje. Būtent todėl ES ir Lietuvos biudžeto lėšomis pagerinta oro uostų infrastruktūra leis Lietuvai plačiau atverti vartus pasauliui.

Keleivių patogumu pasirūpinta Vilniaus oro uoste statant naują keleivių terminalą. Įsigyta nauja aviacijos saugumo įranga – keturi vienos krypties perėjimo vartų blokai – leido pagreitinti keleivių persėdimą į kitą lėktuvą. Naujasis Vilniaus oro uosto terminalas pritaikytas pagal Šengeno konvencijos reikalavimus ir užtikrina galimybę atskirti Šengeno ir ne Šengeno erdvės keleivių srautus. Rekonstruota priešgaisrinė gelbėjimo stotis, nutiestas naujas orlaivių riedėjimo takas, atnaujinta perono danga, riedėjimo takai, perimetro tvora.

Naujas Šengeno reikalavimus atitinkantis keleivių terminalas iškilo ir Kauno oro uoste, čia taip pat atnaujintas lėktuvų kilimo ir tūpimo takas, įrengtas naujas riedėjimo takas, išplėstas orlaivių stovėjimo peronas. Palangos oro uoste atlikta keleivių terminalo, skirto Šengeno šalių piliečiams, rekonstrukcija, pastatytas ne Šengeno šalių piliečiams skirtas priestatas, avarinių gelbėjimo darbų pastatas, patobulinta degalų bazė, suprojektuotas šiaurinis orlaivių riedėjimo takas su peronu.

Pasak A.Stankevičiaus, aviacijos sektoriui ES lėšos labai svarbios, nes valstybei finansinė našta veikiausiai būtų per sunki: „Aviacija – viena brangiausių šalies transporto šakų, tad ją išlaikyti, o juolab tobulinti, neatsiliekant nuo pasaulio tendencijų, irgi yra brangu.“

ES investicijos – ir į jūrų uostą bei geležinkelius

ES paramos lėšomis sėkmingai pasinaudota modernizuojant Klaipėdos valstybinį jūrų uostą. Keleivių ir krovinių aptarnavimo infrastruktūrai uoste gerinti buvo skirta daugiau nei 370 mln. Lt 2007–2013 m. laikotarpio ES investicijų. Šios lėšos leido įgyvendinti didžiausią uosto projektą – laivybos kanalo gilinimą ir platinimą, užtikrinusį galimybę į Klaipėdą įplaukti gerokai didesnio ilgio ir pločio laivams, turėti suskystintų gamtinių dujų terminalą, priimti didžiuosius kruizinius laivus – o tai reiškia didesnį uosto konkurencingumą. Į šį projektą investuota 127,3 mln. Lt, iš kurių 83 mln. Lt – ES struktūrinės paramos dalis.

Šių metų birželį uoste baigtas statyti moderniausiu terminalu Baltijos šalyse vadinamas Centrinis Klaipėdos terminalas, galintis aptarnauti apie pusę milijono keleivių ir perkrauti apie 5–6 mln. tonų krovinių per metus. Šio terminalo įkūrimas aktualus visam transporto sektoriui, nes atsirado dar viena intermodalinio pervežimo ašis – jūrų greitkelis, sujungtas su automagistrale Klaipėda–Vilnius, IXB tarptautinio transporto koridoriaus dalimi. Klaipėdos uosto infrastruktūros modernizavimas uostui padeda stiprėti ir veržtis į lyderių pozicijas. Be to, kartu formuojamas ir Lietuvos, kaip turistams patrauklios šalies, įvaizdis.

Su Klaipėdos uosto veikla glaudžiai susijęs ir šalies geležinkelių tinklas. Įskaitant uostui aptarnauti skirtas geležinkelio linijas, iš viso 2007–2013 m. į Lietuvos geležinkelių infrastruktūrą investuota daugiau nei 1,8 mlrd. Lt ES struktūrinės paramos. Panaudojant šias lėšas buvo modernizuojamos geležinkelio linijos, dalyje ruožų tiesiami antrieji keliai, kuriama infrastruktūra Vilniaus ir Kauno viešiesiems logistikos centrams. Eismo saugai gerinti modernizuojama infrastruktūros diagnostikos sistema, elektros tiekimo ir signalizacijos sistemos.

Vilniuje ES lėšomis įrengtas geležinkelių eismo valdymo centras, tenkinantis visus ES geležinkeliams keliamus reikalavimus. Jame organizuojamas ir valdomas visos šalies traukinių eismas, automatiškai sudaromi ir koreguojami traukinių grafikai, derinamos eismo pertraukos geležinkelių infrastruktūros priežiūrai ir remonto darbams, operatyviai reaguojama į susidariusias pavojingas situacijas.

Pastaraisiais metais AB „Lietuvos geležinkeliai“ daugiausia dirbo prie europinės vėžės geležinkelio linijos „Rail Baltica“. Šis projektas laikomas prioritetiniu transeuropinio transporto tinklo projektu. Nutiesta europinės vėžės geležinkelio linija iki Kauno užtikrins naujas aukštos kokybės keleivių susisiekimo ir krovinių gabenimo paslaugas tarp Baltijos ir ES šalių.

Užtikrinta lyderių pozicija

Visi šie pokyčiai Lietuvos oro uostuose, Klaipėdos jūrų uoste, geležinkelių ir kelių infrastruktūroje įrodo, kad Lietuva greitu tempu žingsniuoja siekdama užtikrinti sklandų tarptautinio ir tranzitinio transporto judėjimą bei eismo saugą, būtiną šiuolaikiškai transporto infrastruktūrai. Įgyvendindama ES lėšomis remiamus projektus, Lietuva visą šį laiką buvo tarp pirmaujančių Bendrijos narių, o pasiektas rezultatas – geresnė transporto ir logistikos infrastruktūra.

„Tai tiesiogiai gerina verslo sąlygas ir gyvenimo kokybę, ir tai yra netiesioginis veiksnys, pritraukiant papildomų investicijų. Kartais transporto infrastruktūra gali tapti lemiamu investiciniu veiksniu nuo pat pradžių. Pavyzdžiui, jei nėra patogių skrydžių, potencialus investuotojas gali nė nebandyti aplankyti tokios šalies“, – teigia SEB banko analitikė V.Tauraitė.

Lietuva neketina sustoti

Europos Komisija ES transporto sektoriui 2014–2020 m. laikotarpiu iš viso skyrė 26,3 mlrd. eurų, iš jų 11,3 mlrd. – Europos transporto jungtims modernizuoti valstybėse narėse, atitinkančiose finansavimo iš Sanglaudos fondo reikalavimus. Lietuvai numatyta skirti apie 365 mln. eurų. Tačiau Lietuva taip pat galės pretenduoti ir į likusią visoms Europos valstybėms skiriamą konkursinę (apie 15 mlrd. eurų) ES paramą. „Sumos išties didelės. Kad gautume dalį šių lėšų, Europos Komisijos vertinimui ir atrankai turėsime teikti didžiausią ES pridėtinę vertę turinčius projektus. Pagal finansavimo taisykles ir ES strateginius tikslus didžioji finansavimo dalis turėtų būti skirta geležinkelio kelių, patenkančių į pagrindinį Europos transporto infrastruktūros tinklą, rekonstrukcijai ir plėtrai“, – sako T.Karpavičius.

„Geležinkelių transporto TEN-T tinklo elementuose didžiausias iššūkis yra Pietų–Šiaurės krypties infrastruktūros trūkumas, todėl numatoma toliau įgyvendinti projektą „Rail Baltica“, diegti naujas geležinkelių eismo valdymo ir kontrolės sistemas“, – vardija ministerijos kancleris.

Efektyvus susisiekimas geležinkeliais gerintų Lietuvos pasiekiamumą, sudarytų sąlygas patogiai ir sklandžiai pasiekti Baltijos jūros regiono valstybių administracinius, kultūrinius ir politinius centrus, leistų įgyvendinti ES TEN-T tinklo politikos nuostatas – užtikrinti sklandų krovinių ir keleivių judumą. Tiesiant reikalingas TEN-T jungtis Lietuvoje, bus padidintos galimybės tą patį krovinį paeiliui gabenti kelių rūšių transporto priemonėmis. Taip pat būtina įrengti trūkstamus aplinkkelius, leisiančius greičiau pasiekti kelionės tikslą, gerinti eismo saugos ir aplinkosaugos parametrus, įdiegiant transporto eismo informavimo ir srautų valdymo sistemas. Siekiant užtikrinti eismo saugą būtina diegti naujus ITS kontrolės, valdymo ir signalizacijos bei energijos posistemių projektus. Efektyvios valdymo sistemos sumažintų valdymo išlaidas, galimų žmogiškųjų klaidų tikimybę

ERPF-SF-kuriame_LT_ateiti_CMYK-01-Manto

Kaip investuoja valstybė? Be sistemos ir koordinavimo, dalydama visiems po trupinį ir dešimtmečiais tęsdama projektus, kol šie praranda prasmę, – konstatuoja Valstybės kontrolė, atlikusi 2013 m. valstybės kapitalo investicijų vykdymo auditą. Seime šiuo metu svarstoma Valstybės investicijų 2015–2017 m. programa, kuriai, regis, būdingos tos pačios bėdos.

Aušra Pocienė

Ką tik paskelbtoje kontrolierių audito ataskaitoje yra puiki citata iš Valstybės pažangos strategijos, kurioje nurodoma, kad „valdžios institucijos turi gebėti veikti strategiškai ir kryptingai, pagrindinį dėmesį sutelkdamos į svarbiausius prioritetus. Mums visiems turi rūpėti, kas yra sukuriama už pinigus, todėl viešasis valdymas turi būti neatsiejamas nuo veiklos efektyvumo ir sprendimai įgyvendinami kuo mažesnėmis sąnaudomis“.

Gražūs žodžiai, tačiau gyvenime jie ne visada virsta kūnu.

Investavimo politikai reikia pokyčių

Valstybės kontrolė, įvertinusi valstybės investicijų politiką, atskirų ministerijų vykdomus projektus, konstatuoja, kad politiką iš esmės reikia keisti, nes dabar ji orientuota į atskirų ūkio sektorių poreikius, atskiras iniciatyvas ir stokoja sisteminio požiūrio, investicijų koordinavimo. „Atsiradus poreikiui keisti valstybės investavimo prioritetus, sustabdžius projektus, nesvarstoma galimybė vienai sričiai jau skirtas investicijas panaudoti kitoje srityje. Būtini sisteminiai ir neatidėliotini pokyčiai, kad būtų veiksmingai ir lanksčiai reaguojama į aplinkos pasikeitimus ir ekonomikos iššūkius“, – teigia kontrolieriai.

Siekiant, jog valstybės investicijų projektai būtų įgyvendinami kuo mažesnėmis sąnaudomis ir atitiktų visuomenės poreikius, būtina tobulinti teisės aktus, kad atsirastų galimybė išspręsti užsitęsusių ir sustabdytų projektų problemas.

Tokių projektų Valstybės investicijų programoje, populiariai vadinamoje VIP, – gausybė. Kasmet į VIP įtraukti, bet nebaigti, sustabdyti ar atidėti projektai skaičiuojami šimtais. Pagrindinė to priežastis, pasak kontrolierių, – pinigų stoka. Tačiau, kaip rodo praktika, kai kurių ministerijų valdymo srityse neužbaigus tęstinių projektų, planuojami ir pradedami nauji, ankstesniais metais neįtraukti į valstybės investicijų programą, ne visuomet aiškios ir objektyvios tokių projektų atsiradimo priežastys.

Pavyzdžiui, nors Švietimo ir mokslo ministerijos valdymo srityje dėl lėšų trūkumo buvo nemažai sustabdytų ir nebaigtų tęstinių projektų (vidurinių, meno mokyklų, gimnazijų pastatų rekonstrukcijos), 2014 m. buvo planuojama 16 naujų projektų, kuriems iš valstybės biudžeto reikėtų daugiau nei 71 mln. Lt. Toks lėšų paskirstymas, auditorių nuomone, neracionalus, todėl ministerijai rekomenduota atlikti valstybės investicijų projektų finansavimo, valdymo bei tolesnio vykdymo analizę ir pirmenybę teikti ilgai trunkančių ir sustabdytų projektų finansavimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

VšĮ „Investuok Lietuvoje“ pradeda viešai skelbti savo ekspertų parengtas analizes su užsienio investicijomis ir investicine aplinka susijusiais klausimais. Įstaigos interneto svetainėje vartotojai jau gali parsisiųsti pirmąją tokio tipo apžvalgą, analizuojančią tiesioginių užsienio investicijų srautus ir tendencijas Lietuvoje bei Centrinės ir Rytų Europos valstybėse.

„VšĮ „Investuok Lietuvoje“ nuolat analizuoja investicijų tendencijas. Nuo šiol šias analizes skelbsime viešai tam, kad jos būtų prieinamos visiems. Sieksime, kad su jomis susipažintų tiek žiniasklaida, tiek visuomenė, tiek politikai. Tikimės, kad šios viešai skelbiamos apžvalgos bus aktualios profesionalams, tačiau kartu visiškai suprantamos žmonėms, pirmą kartą girdintiems apie užsienio investicijas ar jų pritraukimą. Mūsų skelbiamose apžvalgose bus galima rasti tiek suprantamai pristatomų detalių ir patikrintų duomenų, tiek VšĮ „Investuok Lietuvoje“ analitikų įžvalgų“, ‒ teigia VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė.

Pirmoji viešai skelbiama apžvalga ‒ „TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS LIETUVOJE. Tendencijos ir perspektyvos“ pristato tiesioginių užsienio investicijų sampratą, tendencijas, nurodo pastaraisiais metais tiesioginių užsienio investicijų atneštą ekonominę naudą ir atsako į neretai Lietuvoje kylantį klausimą apie valstybės paramą užsienio investicijų pritraukimui. Ateityje Įstaiga ketina reguliariai pristatyti ataskaitas su užsienio investicijomis ir investicinės aplinkos gerinimu susijusiais klausimais.

Pirmąją VšĮ „Investuok Lietuvoje“ ekspertų apžvalgą „TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS LIETUVOJE. Tendencijos ir perspektyvos“ galite rasti čia:
http://www.investlithuania.com/files/files/PDF/Articles/2014%2002%2024%20TUI%20LIETUVOJE.pdf