Kaip ir prieš penketą–septynetą metų, bankai ir draudikai vėl išsijuosę siūlo “įdarbinti” savo pinigus – investuoti į akcijas, fondus, apsidrausti investiciniu gyvybės draudimu ar pan. Kaip ir pakilimo laikotarpiu, vėl žadamas didžiulis uždarbis, o apie rizikas kalbama tik puse lūpų, neretai nutylint, kas su tais “įdarbintais” pinigais nutiktų, jei, tarkime, šalyje vėl prasidėtų krizė.

Į “Veidą” kreipęsis “Swedbank” klientas Jonas Marcinkevičius – vienas tų, kurie prieš krizę banko vadybininkų paakinti vos per kelias minutes apsisprendė investuoti į fondus. Tačiau po trejų metų iš jo investuotų 35 tūkst. Lt liko tik 5,4 tūkst. Lt. J.Marcinkevičiui pikčiausia, kad dėl to formaliai kaltas liko jis pats, o bankas ir tuos fondus siūlęs bei reklamavęs vadybininkas, pasirodo, visiškai neatsakingi.
Iš tiesų, kaip sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Vartotojų apsaugos ir švietimo skyriaus viršininkas Darius Andriukaitis, investavimas – tai tikimybė uždirbti, bet lygiai taip pat – tai ir tikimybė prarasti.
“Swedbank” atstovas Saulius Abraškevičius aiškina, kad tokią riziką klientui esą išaiškina investavimo tarpininkas, šiuo atveju – bankas: “Pagal įprastą praktiką fondo vienetų pirkimo metu klientui suteikiama tinkama informacija apie instrumentą, paaiškinamos investavimo rizikos ir paminima, kad fondo vertės svyravimo riziką prisiima investuotojas.”
Ar tokios rizikos buvo paminėtos ir ponui J.Marcinkevičiui? “Pasirašiau nežinodamas nei akcijų, kurias perku, kainos, nei jų kiekio. Turiu inžinerinį išsilavinimą, bet jo, pasirodo, nepakanka, kad suprastum sutarties turinį”, – dėsto investiciniais fondais nusivylęs gyventojas, mėginęs teisybės ieškoti ir banke, ir klientų teises ginančiose institucijose.
Deja, dauguma kreipimųsi dėl fondų vertės sumažėjimo į Lietuvos banką baigiasi niekuo, nes paaiškėja, kad gyventojas “nebūna tinkamai įvertinęs investavimo riziką ir turi nepagrįstų lūkesčių”. Ir nors tuos lūkesčius kadaise sužadino ne kas kitas, o patys bankai, vien už gražius žodžius jų nenubausi.
“Paprastai klientas raštu patvirtina, kad su šia informacija susipažino. Tad jei pretenzija pateikta būtent dėl fondo vertės sumažėjimo – greičiausiai ji nėra pagrįsta”, – antrina S.Abraškevičius.
Taigi bankai vėl lieka teisūs, o J.Marcinkevičius patenka į nepavydėtiną padėtį. Ir tokių istorijų ne viena ar dvi, o tūkstančiai.
Nors šis reiškinys turi ir gerąją pusę – tai pamoka visiems Lietuvos gyventojams nepasitikėti bankų siūlymais ir ignoruoti visus bankų vadybininkų tauškalus. Tą vis daugiau žmonių ir daro.

Šių metų liepos pirmąją Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Lietuva pirmininkaus paskutinįjį pusmetį prieš 2014 metų Europos Parlamento rinkimus, todėl tikėtina, kad anksčiau atidėliotų ir šiaip sudėtingų klausimų sąrašas bus ypač ilgas, o ministrams ir kitiems pareigūnams tai bus atsakingas ir įtemptas pusmetis. Tačiau šis laikotarpis Lietuvai susijęs ne tik su galimybėmis tinkamai atstovauti šalies interesams, pristatyti svečiams Lietuvą ir jos pranašumus, bet ir su daugybe iššūkių.
Užsienio reikalų ministerijos užsakymu bendrovė „Ernst&Young Baltic” yra parengusi galimybių studiją, kurioje suskaičiuota, kad šiemet turizmo sektoriaus sukurta pridėtinė vertė sieks 25,85 mln. Lt, o dėl pirmininkavimo Lietuvos eksportas išaugs 89 mln. Lt, tiesioginės užsienio investicijos – 148 mln. Lt. Bendrame Lietuvos ekonomikos kontekste tai gana nedidelės sumos, tačiau tinkamas Lietuvos pozicionavimas ir įvaizdžio sustiprinimas gali turėti teigiamą ilgalaikį poveikį pritraukiant turistų bei užsienio investuotojų. Bet situacija gali susiklostyti ir priešingai – klaidos gali turėti ir neigiamą poveikį.
Gali kilti natūralių abejonių, ar Lietuvos ministrai, kurie visi be išimties turės pirmininkauti Tarybos posėdžiams, ir kiti pareigūnai, vadovausiantys beveik 250 darbo grupių, turi pakankamai patirties bei kompetencijų tinkamai atlikti savo pareigas ir formuoti teigiamą Lietuvos įvaizdį. Net ir neturėdami patirties, ministrai dirba ne vieni – jų patarėjai ir ekspertai gali tinkamai sustyguoti šiuos procesus. Tačiau čia svarbu, kad ekspertai, turėsiantys vadovauti darbo grupėms, kuriose bus svarstomi ir itin specifiniai sudėtingi klausimai, būtų paskiriami atsižvelgiant į jų gebėjimus, o ne į politinius nuopelnus. Vis dėlto norisi tikėti, kad politikai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai svarbą ir atsakomybę puikiai supranta, todėl nepotizmas – tarnybinės padėties naudojimas artimiems žmonėms įdarbinti ir įdarbinimas per pažintis čia mažai tikėtinas.
Daug didesniu iššūkiu gali tapti Lietuvos infrastruktūrinis pasirengimas. Laukiama, kad šiuo laikotarpiu Lietuvą aplankys iki 30 tūkst. svečių – ministrų, aukšto rango pareigūnų, žurnalistų, nevyriausybinių organizacijų atstovų. Vertinant metinius turistų srautus tai nėra labai daug – per metus Vilniuje apsistoja per 600 tūkst. svečių. Tačiau reikia įvertinti tai, kad Vilniuje vyks renginiai, kurių metų bus itin didelis atvykstančių užsieniečių srautas. Pavyzdžiui, vien lapkričio pradžioje vyksiančioje informacinių ir ryšio technologijų konferencijoje ICT2013 gali apsilankyti iki 4 tūkst. dalyvių.
Ar pajėgus Vilnius priimti tiek svečių? Statistikos departamento duomenimis, Vilniuje yra 79 ištisus metus veikiančios apgyvenimo įstaigos, turinčios apie 4200 kambarių. Tačiau viešbučių atstovai teigia, kad „normalių“ kambarių, esančių patogioje vietoje ir tinkamų tokiems garbingiems svečiams, yra maždaug dvigubai mažiau. Tiesa, viename kambaryje dažniausiai gali gyventi bent du asmenys, tačiau tai ne skautų stovykla – Vokietijos ir Graikijos finansų ministrų tame pačiame kambaryje neapgyvendinsi.
Viena didesnių infrastruktūrinių problemų yra skrydžių ir keleivių vietų juose skaičius. Vilnius tiesioginiais skrydžiais nėra susietas su maždaug puse ES valstybių sostinių, ir naivu būtų tikėtis, kad per likusį laiką situacija pagerės. Todėl kai kurie ministrai turės ištverti jungiamuosius skrydžius, pavyzdžiui, per Kijevą. Be to, vieno skrydžio per dieną tarp Briuselio ir Vilniaus nepakaks siekiant užtikrinti patogų susisiekimą tarp Europos Komisijos būstinės ir pirmininkaujančios valstybės sostinės. Kadangi „Air Lituanica“ kol kas yra tik gerų ketinimų kratinys, neturintis nei būtinų partnerių, nei oro vežėjo pažymėjimo, nei lėktuvų, daug kas priklausys nuo Susisiekimo ministerijos pareigūnų pastangų įtikinti ES valstybių avialinijas bent šį rudenį dažniau skraidyti į Lietuvą.
Susisiekimas tarp oro uosto ir miesto centro taip pat gali kelti tam tikrų iššūkių. Patys svarbiausi pareigūnai galės keliauti specialiais švyturėliais pažymėtais automobiliais lydimi policijos patrulių, tačiau didelė dalis svečių naudosis taksi paslaugomis. Vilniuje yra apie 1300 taksi automobilių, bet mažiau nei tūkstantis jų važinėja vienu metu. Skaičiuokime toliau – keliuose taksi automobiliuose galima atsiskaityti banko mokėjimo kortele ir susikalbėti angliškai? Įvedus tokius „griežtus“ kriterijus, pasirinkimo galimybių sumažėja dešimteriopai.
Galiausiai verta susimąstyti, ką šie trisdešimt tūkstančių aukšto rango pareigūnų ir specialistų, žurnalistų ir kitų svečių pamatys bei sutiks keliaudami nuo oro uosto iki viešbučio ir nuo viešbučio iki renginių vietos. Kokių emocijų ir minčių jiems sukels transporto spūstys, grafičiais nuteplioti daugiabučiai bei griūvanti sovietinė gamykla Dariaus ir Girėno gatvėje, estetinis vaizdas Geležinkelio, Sodų ir Gėlių gatvėse? Dar svarbiau – kokį įspūdį padarys vakarais sutikti šios šalies gyventojai? Ar viešbutyje, restorane, Senamiesčio gatvėse ar parke jie galės su vietiniais gyventojais padiskutuoti apie didingą Lietuvos istoriją ir šios šalies išskirtinumą bei laimėjimus, ar turės išgirsti, kaip mes nepasitikime ar net nekenčiame savo valdžios atstovų?
Todėl pirmininkavimas ES Tarybai nėra iššūkis vien Lietuvos valdžiai ir atsakingoms institucijoms. Tai toks pat iššūkis ir galimybės verslui bei gyventojams. Tikrasis išbandymas Lietuvai bus liepos mėnesį Vilniuje planuojamos kai kurių mažumų eitynės. Lietuviai neprivalo pritarti ar suprasti mažumų poreikių ir gyvenimo būdo, tačiau jei negali jų toleruoti, turėtų bent jau nekreipti dėmesio. Jau prieš trejus metus Europa nustebusi žvelgė į netolerancijos ir neapykantos apraiškas, sklindančias iš kai kurių Lietuvos politikų, o šiemet visi įvykiai Lietuvoje bus stebimi dar atidžiau.
Įmonės jau dabar turbūt vertina galimybes suteikti visas paslaugas, užtikrinančias ne tik apsilankančių svečių pasitenkinimą, bet ir didesnes paties verslo pajamas. Tačiau suvokiant ribotą apgyvendinimo vietų, transporto, restoranų ir kitų paslaugų pasiūlą gali kilti pagunda koreguoti kainodarą ir maksimizuoti šiuo laikotarpiu gautiną pelną. Net jei dauguma svečių ir galės sau leisti daug didesnes kainas, svarbu, ar jie nesijaus „apiplėšiami“ ir norės čia sugrįžti ateityje. Todėl norisi tikėtis, kad mūsų verslumas bus nesavanaudiškas ir tvarus. Bet kuriuo atveju laukia visapusiškai įdomus ir įsimintinas ruduo.

Norisi tikėti, kad Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu mūsų verslininkai nebus savanaudiški, o užsieniečiai nesijaus „apiplėšiami“ ir norės čia sugrįžti ateityje.

Į Lietuvą įžengusi prabangių viešbučių grupė „Kempinski Hotels“ ne tik lėmė Vilniaus centre esančio viešbučio pastato atnaujinimą, bet ir beveik 5 milijonus litų investicijų į miesto infrastruktūrą. Tokia suma buvo skirta aplink viešbutį esančių gatvių, inžinerinių bei elektros tinklų rekonstrukcijai bei aplinkos tvarkymui. Visas lėšas šiems darbams skyrė bendrovė „AAA Cathedral Square Hotel“.

„Šie darbai pareikalavo nemenkų papildomų investicijų tiek kalbant apie lėšas, tiek apie laiko sąnaudas. Tačiau viešbutis yra įsikūręs pačioje Vilniaus širdyje, todėl esame įsitikinę, kad mūsų pareiga buvo pasirūpinti ir jį supančia infrastruktūra bei aplinka. Visi atnaujinimai atlikti suderinus ir konsultuojantis su miesto savivaldybės specialistais, siekiant, kad pokyčiai užtikrintų kiek įmanoma daugiau naudos tiek sostinės gyventojams, tiek sostinės svečiams“, – AAA įmonių grupės vadovas Algimantas Smičius.

Viešbutis „Kempinski Hotel Cathedral Square“ yra įsikūręs Vilniaus Senamiestyje, šalia Katedros aikštės, Universiteto g. 14. Prieš jam atveriant duris atlikti infrastruktūros atnaujinimo ir aplinkos tvarkymo darbai lėmė ne tik patrauklesnį išorinį vaizdą, bet ir patogesnį judėjimą šalia esančiose gatvių atkarpose. Jose nebeliko duobių ir kitų dėl susidėvėjimo atsiradusių trukdžių.

Vien šalia viešbučio esančių Šventaragio ir Universiteto gatvių ir jų inžinerinių tinklų rekonstrukcijos projekto bei jo įgyvendinimo suma viršijo 2 mln. litų. Kuomet investicijos į elektros tinklus ir transformatorinę L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje ir šalia jos siekė apie 2,56 mln. litų. Atlikti visus minėtus darbus užtruko apie 8 mėnesius.

„Džiaugiuosi, kad toks svarbus viešbutis ne tik pasirinko Vilnių, bet ir supranta, kaip mums svarbu išsaugoti senamiestį. AAA įmonių grupė rodo gerą pavyzdį, kaip suderinti verslo ir visuomeninį interesą. Mes visada esame pasiruošę daryti viską, kad investuotojai atrastų mūsų miestą ir kurtų čia naujas darbo vietas,“ – teigia Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.

Tai, kad rekonstrukcijos darbai buvo vykdomi sostinės vietoje, kur gausu senų vertingų pastatų ir kurios infrastruktūra kurta prieš daugelį metų, lėmė ypač didelį dėmesį paveldo išsaugojimui ir autentiškumui. Vykdant gatvių rekonstrukciją, buvo išsaugotos grindinio medžiagos, kurios vėliau panaudotos gatves dengiant nauja danga. Taip pat prieš vykdant elektros tinklų atnaujinimą buvo atlikti išsamūs archeologiniai tyrimai bei, pasitelkus specialią techniką, sumontuoti pamatai po senovine pastato siena.

UAB „AAA Cathedral Square Hotel“ priklauso viešbutis „Kempinski Hotel Cathedral Square“, kurį valdo bendrovė „Kempinski Hotels S.A.“.

Prieš savaitę vykusios Europos Vadovų Tarybos išvados patvirtina Europos Sąjungos ryžtą įveikti ekonomines ir finansines problemas, pasiekti  ekonomikos augimą, užkirsti kelią įsiskolinimų didėjimui bei spręsti užimtumo problemą ypač akcentuojant jaunų žmonių įsidarbinimo galimybes.
Ekonomikos augimui skatinti per ateinančius trejus metus numatoma suformuoti per 120 mlrd. eurų finansinių priemonių paketą. Padidinus Europos Investicijų Banko pajėgumus, į ES ekonomiką bus pritraukta dar po 60  milijardų per metus – iš viso 180 mlrd. eurų vertės investicijų.
Europos Vadovų Tarybos išvadose pabrėžiama, kad ekonomikos augimui skatinti reikia geriau panaudoti 55 mlrd. struktūrinių fondų lėšas. Šiam tikslui pasiekti Europos Komisija yra pasirengusi padėti valstybėms narėms perskirstyti struktūrinių fondų lėšas, siekiant jas nukreipti į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą.
Dar vienas galimai svarbus ateityje Europos Sąjungos finansinis instrumentas yra europinės obligacijos skirtos konkretiems projektams finansuoti. Šiuo metu yra skirta 100 mln. eurų bandomajam etapui ir dar 130 mln. eurų ketinama skirti ateinančiais metais. Iš viso vien pradiniame etape per šias obligacijas ketinama  pritraukti per 4,5 mlrd. eurų.
Europos Vadovų Tarybos išvadų dokumente didelis dėmesys skiriamas užimtumui ir socialinei apsaugai, ypač akcentuojant jaunimo užimtumo problemos sprendimą. Taryba tikisi, kad artimiausiu metu bus parengtas jaunimo užimtumo srities dokumentų rinkinys, kuriame bus įtrauktos ir iniciatyvos dėl jaunimo garantijų ir stažuočių kokybės. Dar iki šių  metų pabaigos ketinama sukurti jaunimo garantijų schemą, kuri bus finansuojama iš Europos socialinio fondo. Pagal šią programą, jei jaunas žmogus netekęs darbo ar pabaigęs studijas 4 mėnesius negalės susirasti darbo, jam fondas turės surasti stažuotę arba įsidarbinimo galimybę.
Kuriant labiau integruotą Europos finansinę sistemą iki 2013 m. sausio 1 d. ketinama susitarti dėl bendro bankų priežiūros mechanizmo. Pagal šį mechanizmą Europos Centrinis Bankas galės vykdyti tiesioginę valstybių narių bankų priežiūrą. Ši dar viena gilesnės Europos integracijos iniciatyva atsirado kaip atsakas į skolų krizę, kurioje atsidūrė kai kurios valstybės narės ir jų bankai.
Svarbi žinia, Lietuvai, yra tai, kad bankų priežiūros mechanizmas, taip pat kitos priemonės, kuriomis ketinama stiprinti ekonominę ir pinigų sąjungą, bus prieinamos ne vien euro zonos šalims.
Šios ir kitos europinės iniciatyvos, kurioms buvo pritarta Europos Vadovų Taryboje, rodo aiškią kryptį, kuria ketina eiti Europa, kad išspręstų sudėtingas dabartines problemas, sukurtų sąlygas tvariam ekonomikos  augimui ir užkirstų kelia didelių ekonominių ir finansinių krizių susidarymui ateityje. Priemonių planas, kurį ketinama įgyvendinti artimiausiu metu turėtų būti teigiamas signalas investuotojams, kad Europos Sąjungos ekonomika ketina pasiekti augimą. Taip pat sveikintinas yra Europos Sąjungos nusiteikimas aktyviai įsitraukti į socialinių ir užimtumo problemų sprendimą, dėl ko gyventojai ir ypač jaunimas turėtų didesnes galimybes  įsidarbinti.

Investuotojai ragina būsimąją Vyriausybę nepradėti drastiškų mokesčių reformų ir nespręsti socialinių problemų mokesčių lengvatomis. Lietuvos stabilumui ir konkurencingumui didinti siūloma reguliuoti sveikatos ir socialinį draudimą, jungti žemės bei nekilnojamojo turto mokestį bei naikinti PVM lengvatas.

Investuotojų nuomone, būsimajai Vyriausybei nereikia išradinėti dviračio, o įgyvendinti bent dalį  investuotojų teikiamų pasiūlymų, kaip, pavyzdžiui, tęsti kovą su šešėline ekonomika ir mažinti grynųjų pinigų naudojimą.
Visos šios ir dar daugiau nuodėmių bei rekomendacijų pateikiama šviežiai pristatytame asociacijos „Investors‘ Forum“ analitiniame leidinyje apie Lietuvos mokesčių sistemą.
„Investuotojai, kurie stebi nesubalansuotą ir nuolat kintančią šalies mokesčių politiką, vis atsargiau vertina Lietuvą kaip investicijoms patrauklią šalį. Todėl kviečiame būsimąją Vyriausybę imtis ne revoliucinių, o evoliucinių pokyčių, įvertinant poveikį nacionalinei ekonomikai ir pokyčius kaimyninėse šalyse, su kuriomis Lietuva yra priversta kovoti dėl investicijų“, – sako Kęstutis Lisauskas, „Investors‘ Forum“ mokesčių grupės vadovas, „Ernst & Young“ partneris . Jo teigimu, progresinių mokesčio tarifų įvedimas nepadidins socialinio teisingumo, o sulėtins Lietuvos ūkio atsigavimą – vartojimas mažės, šešėlinė ekonomika didės, todėl mokesčių bus surenkama mažiau.
Investuotojai atkreipia dėmesį, kad „naktinė“ mokesčių reforma 2008 m. gruodį sujaukė ne tik pelno mokesčio įstatymą, bet ir visą mokesčių sistemą, kurią sutvarkyti prireikė dviejų metų. Dėl šios priežasties valdantiesiems rekomenduojama nedaryti drastiškų pokyčių Lietuvos mokestinėje sistemoje, nemažinti mokesčių, nežinant, kaip kompensuoti biudžeto įplaukų netektį. PVM sumažinimas naudą atneštų gamintojams ir prekeiviams, o galutinis vartotojas naudos iš to nepajustų. Kitas pavyzdys – 2009 m. sumažinus akcizą dyzelinui, kuro kaina degalinėse po kelių mėnesių vėl grįžo į pradinį lygį.
„Dabar jau visiems turėtų būti aišku, kad pelno mokesčio tarifo didinimas sumažintų Lietuvos konkurencingumą pritraukiant investicijas ir, labai tikėtina, paskatintų kapitalo traukimąsi iš Lietuvos bei mokesčių slėpimą“, – sako Rūta Skyrienė, Investors‘ Forum vykdomoji direktorė. Pasak R. Skyrienės, kadangi darbdavių sąnaudos yra didžiausia kliūtis šalies konkurencingumui, būtina įvesti valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) „lubas“ visoms mokėtojų grupėms.
Būsimai valdžiai siūloma užtikrinti socialinį teisingumą vienodu pajamų apmokestinimu, nepriklausomai nuo veiklos formų, o kartu įvesti visuotinį turto ir pajamų deklaravimą. Investuotojų vertinimu, padidinus nekilnojamojo turto mokesčio bazę gyventojams, šis mokestis buvo pavadintas prabangos mokesčius. Kita vertus, nuo 2013 metų įsigaliojus žemės mokesčio apskaičiavimo naujovėms, ne vienam gyventojui padidėjęs žemės mokestis (4 proc.) ir turto mokestis (3 proc.) gali tapti nepakeliama prabanga. Todėl šiuos mokesčius investuotojai ragina sujungti, o jų visuotinumo siekti plečiant bazę ir mažinant tarifą.
„Šešėlinė ekonomika negali egzistuoti be grynųjų pinigų, todėl investuotojus džiugina, kad vis geriau administruojami atsiskaitymai grynaisiais pinigais, tačiau padaryta toli gražu ne viskas“, – teiga Rūta Skyrienė. Anot jos, atlikę bandomuosius pirkimus Gariūnų turgavietėje, asociacijos mokesčių grupės nariai mano, kad šią turgavietę dar anksti paleisti iš akiračio. Be to, investuotojai kviečia toliau visomis įmanomomis priemonėmis tobulinti mokesčių administravimą. Sveikintinus valstybės žingsnius reguliuojant taksi verslo „šešėlio“ mažinimą, investuotojų manymu, taip pat reikėtų tęsti.  Siekiant Lietuvos konkurencingumo mokesčių srityje, nuolatos stebėti kaimynines jurisdikcijas ir laiku reaguoti į jų pakeitimus
„Investors‘ Forum“ -  stambiausių ir aktyviausių investuotojų į Lietuvos ekonomiką asociacija, kurios misija yra investicinės aplinkos gerinimas Lietuvoje. Įkurta 1999 m. rugsėjo mėnesį, asociacija nuolat plėtėsi ir šiuo metu vienija 50 narių, tarp kurių stambiausi užsienio investuotojai šalyje: pramonės įmonės, bankai, telekomunikacijų, audito, logistikos ir kitų veiklos sričių bendrovės, kurių apyvarta yra daugiau nei 20 mlrd. LTL, šalies darbo rinkoje sukuria daugiau nei 17 tūkst. darbo vietų.

Užsienio rinkose Lietuva prisistato kaip investuotojams patraukli šalis – ypač pabrėžiami sėkmingi „Barclays“, „Western Union“ ar IBM atvejai. Tačiau nutylimi nemalonūs faktai, kad mažiausiai 1,4 mlrd. Lt investicijų šiuo metu yra „įšaldytos“, – tiek pinigų Lietuva galėtų, bet nesugeba pritraukti. O Vilniaus meras Artūras Zuokas šneka net apie 4 mlrd. Lt “įšaldytų” investicijų.

A.Zuokas mėgsta hiperbolizuoti, o prieš rinkimus ypač. Jau tris savaites priešrinkiminėse laidose jis kartoja, kad dėl valstybės institucijų veiksmų ar neveiklumo – korupcijos, biurokratinių kliūčių, skirtingo valstybės ir savivaldybių institucijų teisinio reguliavimo interpretacijų ar teisinių ginčų Lietuva prarado neva 4 mlrd. Lt investicijų, tiksliau, galėjo sulaukti, bet kol kas nesulaukė.
Oficialiais duomenimis, ši suma mažesnė ir siekia 1,4 mlrd. Lt, bet tai vis tiek dideli pinigai. Investuotojų patarėjų taryba prie Ūkio ministerijos suskaičiavo, kad dėl to valstybė negavo dar ir 400 mln. Lt mokesčių bei neteko mažiausiai 700 naujų darbo vietų.

Gerus pavyzdžius nustelbia blogieji

Lietuva itin didžiuojasi keletu gerų, bet jau senų investicijų pritraukimo pavyzdžių – sėkmingai į Lietuvą atėjusiomis kompanijomis „Barclays”, „Western Union” ar IBM. Ekspertai tebekartoja, esą šios didžiosios kompanijos, investicijoms pasirinkusios būtent Lietuvą, gal ir nebuvo patys pelningiausi investiciniai sandoriai, tačiau svarbiausia jų nauda – šalies vardo garsinimas ir pavyzdys kitoms užsienio kompanijoms, kurios į Lietuvą po „Barclays“ ar IBM turėjo tiesiog pasipilti.
Tačiau akivaizdu, kad jokio investuotojo vien geru pavyzdžiu nesugundysi, mat potencialiems investuotojams svarbiausia, kokios sąlygos siūlomos konkrečiai jiems ir jei mūsų šalyje tos sąlygos prastesnės nei kitur, investuotojai mus apeis ratu.
Tokių pavyzdžių, kai užsienio bendrovė rimtai svarstė galimybę investuoti Lietuvoje, bet pasirinko kitą šalį, jau gana daug. Kaip ir priežasčių, nulėmusių sprendimą verčiau verslą plėsti kitoje valstybėje.
Daugelis iki šiol dar atsimena, kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje padangų gamintoja, Vokietijos kompanija „Continental AG“ gana ilgai svarstė galimybę Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) teritorijoje išsinuomoti gamybinėms patalpoms reikalingą 60 ha sklypą. Paskutiniajame investicijų etape Lietuva varžėsi tik su Brazilija, kuri galiausiai ir buvo pasirinkta naujoms investicijoms – kompanija paskaičiavo, kad Lietuvoje dėl čia galiojančių įstatymų užsitęstų naujos gamyklos projektavimo ir planavimo procesai, ir dėl tokio sprendimo netekome apie milijardo litų vertės projekto.
Kai kurios užsienio kompanijos vis dėlto nusprendžia rizikuoti ir į Lietuvą ateina, tačiau įvertinusios realybę, netrukus nusprendžia iš čia sprukti. „Pats charakteringiausias pavyzdys – „NEO grupės“ Klaipėdoje PET gamykla, kuri priklauso tailandiečiams. Jie investavo Lietuvoje ir labai džiaugėsi šia gamykla, nes ji – ko gero, pati produktyviausia iš visų kompanijos gamyklų. O kadangi jų verslas sėkmingai plečiasi, jie norėjo statyti dar ir papildomą gamyklą. Tam buvo pasirinktos dvi vietos – viena iš jų Klaipėdoje, o kita Nyderlanduose. Klaipėda investuotojams visais atžvilgiais pasirodė patrauklesnė, išskyrus dujų kainą. Tuo metu Roterdame dujų kaina buvo apie tris kartus mažesnė nei Klaipėdoje. Tai ir nulėmė, kad nauja gamykla su keliais šimtais naujų gerai apmokamų darbo vietų buvo pastatyta Roterdame“, – vieną užsienio investuotojų istorijų prisimena Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Dar blogesnės pasekmės Lietuvai būna, kai kokia užsienio kompanija mūsų šalyje “nusvyla”, tada jau negelbsti jokie argumentai, kad kokiai nors kitai, kad ir labai didelei, kompanijai sekasi visai neblogai.
Bene charakteringiausia šiuo požiūriu – Lietuvą „garsinanti“ danų kompanijos „Saerimner“ istorija. Priminsime, kad Kalvarijos savivaldybėje kiaulių fermas įsirengę danų verslininkai jau penkerius metus kovoja su vietos valdžia ir aiškina, esą juos norima išvyti visai be pagrindo. Danai, į fermas investavę beveik 200 mln. Lt, bylinėjasi teisme dėl jiems panaikinto taršos ir integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimo.
Tačiau svarbiausia jau net nebe tai, ar Danijos kompanija uždarys kiaulių fermas, o tai, kad su tuo susijęs kitų investicijų praradimas. Mat prieš metus 20 proc. „Saerimner“ valdančios „Idavang“ akcijų įsigijo Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija (TFK). Iš šio sandorio gautos lėšos bus investuojamos į plėtrą – naujas fermas. Ko gero, aišku, kodėl tolesnei plėtrai tinkamiausia šalimi pasirinkta Rusija, o ne Lietuva, o bendrovės atstovų teigimu, pagrindinį sprendimą nebeinvestuoti į naujų fermų statybą nulėmusios priežastys – teisinis netikrumas ir manipuliacijos viešuoju interesu „Saerimner“ byloje.
Be „Saerimner“, yra dar 9 Lietuvos ir užsienio kapitalo įmonės, susiduriančios su projektų įgyvendinimo sunkumais ir negalinčios investuoti į Lietuvos ūkį apie 1,4 mlrd. Lt.
Tarkime, kompanija „Margasmiltė“ Kauno rajone siekė pritraukti apie 180 mln. Lt investicijų į anhidrito telkinio eksploatacijos šachtiniu būdu projektą, bet projektą stabdė ginčai su vietos valdžia.
O „Baltijos pirkliai“ iki šiol negali baigti daugiau nei 200 mln. Lt vertės projekto Šventojoje – jie irgi įstrigo ginčuose su valdininkais. Nuo 60 mln. Lt investicijų kol kas susilaiko ir „Wavin Baltic“, 11 hektarų sklype planavusi įkurti plastikinių vamzdžių regiono gamybos centrą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šį mėnesį bus skelbiamas tarptautinis konkursas penkių naujų Laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) valdymo bendrovėms atrinkti. Akmenės, Šiaulių ir Marijampolės LEZ įsteigtos 2011 m. gruodį, o Kėdainių ir Panevėžio – šių metų kovą. Tikimasi, kad iki metų pabaigos atrinkus valdytojus nauji LEZ pradės veiklą ir aktyvią investuotojų paiešką.
Viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ Projektų valdymo departamento direktorius Tadas Jagminas tvirtina, kad kai kurios savivaldybės – Panevėžio, Kėdainių – LEZ teritorijoje jau įrengusios infrastruktūrą, Šiauliai tai planuoja daryti artimiausiu metu. Kai kurios savivaldybės jau suradusios ir investuotojų. Panevėžio miesto savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyresnioji specialistė Daina Pilkauskienė teigia, kad savivaldybė Panevėžio pramoniniam parkui, kurio pagrindu kuriama LEZ, suradusi keturis investuotojus. Jei LEZ operatorius pasirašys su jais sutartį, bendra investicijų suma siektų 113 mln. Lt. Vieną investuotoją jau suradusi ir Kėdainių savivaldybė.
Pasak T.Jagmino, naujosios LEZ jau viešinamos ir užsienyje ieškant investuotojų. „Be jokios abejonės naujos LEZ prisidės prie naujų investicijų pritraukimo, nes jos kuriamos prie pramoninių miestų, kur yra tiekėjų bazė, gamybos centrai. Kuriant šias naujas LEZ kartu siekiama skatinti regionus“, – sakė T.Jagminas.
Priminsime, kad šiuo metu Lietuvoje veikia dvi LEZ – Klaipėdoje ir Kaune. Klaipėdos LEZ yra lyderė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Ūkio ministerijos duomenimis, šiuo metu Klaipėdos LEZ veikia apie 20 investuotojų, sukurta apie 930 naujų darbo vietų.
Kauno LEZ teritoriją sudaro 534 ha, iš jų apie 340 ha priklauso privatiems asmenims – kai kuriuose privačiuose sklypuose pradėta paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Šiuo metu zonoje veikia 12 investuotojų, sukurta apie 300 naujų darbo vietų.

„Swedbank“ duomenimis, smulkieji Lietuvos verslininkai šiemet, lyginant su 2011 metais, ima daugiau paskolų, skirtų investicijoms. Per pirmąjį 2012 metų ketvirtį „Swedbank“ šiam verslo segmentui išduotų investicinių paskolų skaičius buvo beveik 3 kartus didesnis nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.

„Šiemet sulaukiame beveik dvigubai daugiau smulkių verslo klientų besikreipiančių į banką dėl paskolos, nei pernai. Praėjusiais metais smulkieji verslininkai dažniau į banką kreipėsi dėl paskolų apyvartinėms lėšoms. Šiemet, panašu, įmonių situacija pagerėjo, pakito jų poreikiai – išaugo susidomėjimas investicinėmis paskolomis. Per pirmąjį metų ketvirtį, lyginant su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, bendra investicinių paskolų suma augo 73 procentais“, – sakė „Swedbank“ Smulkaus verslo aptarnavimo departamento direktorius Sigitas Žutautas.

Ilgalaikių paskolų pagrindą sudaro investicijoms ir automobilių parkui atnaujinti skirtos lėšos. Vidutinis investicinės paskolos dydis dabar siekia apie 180 tūkst. litų ir, lyginant su praėjusiais metais, išaugo 35 procentais.

Auga naudojimasis automobilių lizingu

Padidėjo ne tik paskolų investicijoms, bet ir lizingo paslaugų, kuriomis naudojasi smulkusis verslas, apimtis. „Swedbank“ duomenimis, smulkios įmonės dažniausiai lizingu perka lengvuosius automobilius, rečiausiai – įrengimus. Šiemet pirmąjį ketvirtį automobilių lizingo paslauga smulkioms įmonėms išliko aktualiausia – 76 proc. pasinaudojusių lizingu pirko būtent juos.

Pasak S. Žutauto, 2008-2009 metais įmonės stengėsi eksploatuoti turimus automobilius ar jų parką, tačiau dabar lizingu įsigytų automobilių skaičius auga. Jei pernai tokiu būdu pirkti automobiliai sudarė 42,8 proc. visų automobilių rinkoje, tai per 2012-uosius jų dalis turėtų pasiekti prieš krizinį lygį – apie 60 procentų.

„Manome, kad lizingo rinka auga ir dėl bendro ekonomikos pagyvėjimo, ir dėl to, kad jau nusidėvėjo automobiliai, kurie buvo įsigyti 2007 -2008 metais. Ilgai naudodami senus automobilius smulkaus verslo atstovai susiduria su dideliais priežiūros kaštais, kurie sumažėja atnaujinus automobilių parką“, – kalbėjo „Swedbank“ Smulkaus verslo aptarnavimo departamento direktorius.

Smulkių įmonių vidutinė lizingo sutarties suma lengviesiems automobiliams įsigyti šiemet sudaro apie 50 tūkst. litų, komerciniam transportui – apie 80 tūkst. litų, o įrengimams – 100 tūkst. litų.

Smulkusis verslas, atsižvelgdamas į savo veiklos perspektyvas ir planus bei kintant ekonomikos ciklams, gali rinktis iš įvairių trumpalaikių ar ilgesnio laikotarpio finansinių sprendimų. „Swedbank“ verslininkams siūlo savarankiškai įsivertinti tinkamiausią jiems finansinį instrumentą. Naudodamiesi nemokama finansavimo poreikių skaičiuokle „Swedbank“ interneto svetainėje bei interneto banke verslui, smulkieji verslininkai gali iš anksto ne tik apskaičiuoti sumą, kurią bankas gali finansuoti ar vidutinę paskolos įmoką, bet ir įsivertinti konkrečiam atvejui tinkamiausią finansinį instrumentą.

Lietuvoje 2012 metų pradžioje buvo registruota 62 889 įmonių, kurių didžiąją dalį – 78,2 proc. – sudaro smulkusis verslas. Tai įmonės, kurios turi iki 10 darbuotojų ir kurių metinės pajamos neviršija 6,9 mln. litų. Lietuvos smulkaus verslo segmente vyrauja paslaugų ir prekybos įmonės.

Šeima, draugai ir kvailiai dažniausiai tampa pirmaisiais naujo verslo rėmėjais. Tačiau internetas, paįvairinęs daugelį mūsų gyvenimo sričių, revoliucionuoja ir investavimo bei skolinimosi tradicijas.

Amerikos ir Didžiosios Britanijos vadovai vis dažniau akcentuoja besikuriančio ir smulkaus verslo svarbą ekonomikai. Smulkus verslas sukuria apie 60 – 70 proc. darbo vietų ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse narėse. Tačiau bankams vis mažiau investuojant į rizikos kapitalą, valdžios galvos liberaliau žvelgia į sparčiai internete besivystančias inovacijas investicijų srityje. Kokias inovacijas? Kaip toli jos yra pažengę? Kokios perspektyvos?

Kickstarter – internetinė platforma, viena didžiausių ir bene viena pirmųjų tokių investicinių alternatyvų pavyzdžių. Trejus gyvavimo metus pažymėjusi, Amerikoje įkurta sveitainė nuolat muša rekordus: pritraukiant vis daugiau smulkiųjų investuotojų, norinčių prisidėti prie idėjų įgyvendinimo. Vienas paskutinių sėkmingiausių projektų – sumanusis laikrodis Pebble, kuris per Bloototh funkciją jungiasi su iPhone ir be to, kad rodo laiką, taip pat galima skaityti žinutes, ar sužinoti, kas skambina. Laikrodžio sumanytojas pristatė idėją Kickstarter investuotojams prašydamas 100 tūkst. dolerių: po dviejų valandų norima suma jau buvo surinkta, o mažiau nei per mėnesį į projektą buvo investuota apie 10 milijonų dolerių. Kur kabliukas? Mainais už 99 dolerius investuotojai gauna po laikrodį; iš esmės tai, ką pasiūlo verslininkas. Toks masinis investavimas, plačiai žinomas kaip crowdfunding, per Kickstarter iš viso pritraukė beveik 500 mln. litų. Tiesa, idėja nesvetima ir Lietuvoje: internetinė platforma Burės suteikia galimybę investuoti į bendruomenei naudingus projektus, pavyzdžiui, vaikų darželio plėtrą, mainais už atžalos globą naujoje grupėje.

Tarpinis taškas tarp investuotojų ir verslo idėjų autorių, Kickstarter, tapo atspirtimi vystytis sudėtingesnėms finansinėms alternatyvoms. Inovacijos plinta domino principu: kuriasi naujos tarpininkaujančios platformos skirtingiems investuotojų ir skolininkų interesams tenkinti. Kickstarter kilo iš internete įkurtų labdaros svetainių. Vėliau atsirado platformos, per kurias smuklūs investuotojai gali paskolinti privatiems asmenims (Zopa, D. Britanija). Alternatyva patraukli abiems pusėms: greiti pinigai mainais į aukštesnes palūkanas nei siūlo bankai (Zopa metų vidurkis 5.6 proc.). Iš to išaugo alternatyvos, per kurias galima skolinti ir smulkiajam verslui (Funding Circle, D. Britanija). Viena iš paskutinių ir labiausiai kontraversiškų riziką mėgstantiems investuotojams – galimybė įsigyti naujai besikuriančios įmonės akcijų.

Lig šiol investavimas į rizikos kapitalą buvo griežtai reguliuojama, itin pasiturinčių sritis, tačiau tai, kas buvo sunkiai pasiekiama, internetinių platformų dėka tampa visiems prieinamu reiškiniu. Pavyzdžiui, galimybė bet kam įsigyti daug žadančios naujos Google ar vietinės besikuriančios alaus daryklos akcijų pagal išgales, 50 ar 50 tūkst. litų. Gundanti galimybė, atsižvelgiant į tai, kad rizikos kapitalas gali atsipirkti bent dešimteriopai. Tačiau dauguma naujų verslų yra pasmerkti žlugti, tai tvirtina ir naujai steigiamų įmonių guru Eric Ries iš Silicon Valley; taigi ir investicijos itin rizikingos. Todėl lig šiol buvo prieinamos tik akredituotiems investitoriams. Tačiau vienas iš crowdfunding portalų įkūrėjų Anglijoje Jeff Lynn sako, kad atėjo laikas pakoreguoti nusistovėjusią tvarką: „Pagal teisinius įstatymus, esi arba pasiturintis investuotojas, arba visiškas idiotas ir dėl to valdžia turi prilaikyti tave už rankos.“ Jeff Lynn įsitikinęs, kad yra ir kitokia visuomenės dalis: pakankamai sumanūs ir savarankiški, nebūtinai milijardieriai, tačiau norintys ir galintys invesruoti į naujas verslo idėjas.

Atsižvelgus į bankų skolinimo ir investicijų tendencijas didžiųjų šalių vadovai pradeda palankiau žvelgti į besivystančias alternatyvas. Balandžio mėnesį Amerikos prezidentas Barakas Obama pasirašė įstatymą, kuriuo siekiant plėtoti naują verslą ir sukurti naujų darbo vietų, buvo liberalizuota privačių įmonių akcijų prekyba. Tokiu būdu naujai įsteigtos įmonės, siekiant pritraukti kapitalą, galės labiau reklamuoti savo verslo idėjas, siūlyti pirkti akcijas nebūtinai akredituotiems investitoriams, kurių maksimalus skaičius buvo pakeltas nuo 500 iki 2000. Šis įstatymas – žalia šviesa naujų įmonių akcijų prekybai internete, kas ligi šiol Amerikoje buvo ribojama pagal 1933-ių ir 1934-tų įstatymus.

Kitapus Atlanto pokyčiai įsigalios 2013-tais, kai bus suderinti nauji teisiniai reikalavimai, o naujų įmonių akcijų prekyba D. Britanijoje vyksta jau daugiau nei metus, per kuriuos portalas Crowdcube pritraukė per 12 mln. litų (£2.8 mln.) investicijų. Šiemet planuoja startuoti dar kelios tokios platformos. Viena jų, Seedrs, netgi gavo finansinių paslaugų priežiūros agentūros (FSA) patvirtinimą. „FSA patvirtinimas – didelė pridedamoji vertė mūsų rinkai, suteikianti garantiją investuotojams. Nors privataus kapitalo įmonės yra rizikinga investicija, tačiau bent jau mūsų finansinės paslaugos yra saugios. FSA garantuoja, kad mes nepradingsim su pinigais, ar nesam tokie kvaili, kad juos prarastume,“ sako Seedrs įkūrėjas Jeff Lynn. Tikėtina, kad šios alternatyvos pritrauks vis daugiau verslininkų ir investuotojų, nes ir D. Britanijos vyriausybė yra suinteresuota, kad šios „tarpininkavimo“ paslaugos internete pasiteisintų. Visų pirma, pagal 2012 biudžeto planą, D.Britanija planuoja investuoti 100 mln. svarų sterlingų per tokius alternatyvius, aplenkiant bankus, kanalus, siekiant skatinti naujų ir besikuriančių verslų raidą. Antra, balandžio mėnesį puvo patvirtintos lengvatos, pagal kurias per mokesčių sistemą galima susigrąžinti pusę savo investicijų skirtų naujam ar besikuriančiam verslui.

Kita vertus, nors rizikos kapitalo vieša prekyba tampa vis labiau prieinama masėms, tačiau yra tam ir nepritariančių. Danvers Baillieu, interneto ir technologijų ekspertas iš advokatų kontoros Pinsent Masons, yra kritiškos nuomonės: „Finansų srityje žmonės siekia daugiau ir griežtesnių reguliavimų, o ne atvirkščiai. Mažiausiai ko mums reikia, tai suteikti galimybę žmonėms su ribotais ištekliais investuoti į rizikos kapitalą tam, kad jei prarastų savo pinigus. Pavyzdžiui, leisti investuoti santaupas į naujausią technologijų verslo idėją, apie kurią žmogus nelabai ką nutuokia, o vėliau paaiškėtų, kad tai tėra internetinė apgaulė.“

Kadangi internete besivystančios platformos yra naujas reiškinys, todėl pavyzdžių, kad kas labai pralobo, ar buvo apgautas nėra. Tačiau Liam Collins iš nevyriausybinės organizacijos NESTA, atliekantis tyrimą apie visuomenės investavimą, teigia, kad apgavystės tokiose platformose nebus tokia didelė problema kaip investavimas į tiesiog nevykusias idėjas. Nuo nepavykusio verslo niekas nėra apsaugotas, tačiau anot Liam Collins, kai keli šimtai žmonių analizuoja verslo planą, kam nors pastebėjus spragas, ar ką įtartina, tai galima aptarti su kitais potencialiais investuotojais portalo forume.

Nors Didžiojoje Britanijoje alternatyvių finansinių pasalų platformos labiau išsivystę, kol Amerika laukia savo eilės, tikėtina, kad vis tik minios ar visuomenės investavimas taps itin svaria finansine alternatyva naujam ir smulkiam verslui būtent už Atlanto. Pirmiausia dėl rinkos dydžio; antra, amerikiečiai iš esmės yra atviresni naujoms galimybėms, rizikingiems sprendimams ir labiau linkę investuoti, remiantis tarptautiniu verslumo tyrimu (Global Entrepreneurial Monitor 2011). Europiečių verslininkų galimybės išaugtų, jei jie galėtų siūlyti savo verslo akcijas tarptautiniu, bent jau Europiniu mastu. Kol kas tai neįmanoma, tačiau Briuselyje ką tik įsikūrė Europos masinio finansavimo bendruomenė (European Crowdfunding Network), kurios tikslas paversti šią finansinę alternatyvą tarptautiniu reiškiniu. Viena iš bendruomenės koordinatorių Eva Serlachius numano, kad procesas užtruks, kadangi: „ šalys laikosi vietinių privataus kapitalo rinkos reikalavimų. Tačiau finansinių paslaugų suderinimas tarptautiniu lygiu bus neišvengiamas, jei privatus kapitalas taps paklausiu produktu.“ Tokiu atveju, pavyzdžiui, lietuvis, steigiantis biokurą gaminančią įmonę, galėtų tiesiog internete pristatęs savo verslo planą pritraukti kapitalą iš Europos investuotojų, suinteresuotų žalia energija. Ar vietoj to, kad inovatyvios kompiuterinės programos autorius keliautų į Silicon Valley, ieškoti verslo angelų, tokių galėtų rasti bent kelis šimtus internete, nepaylant iš darbo vietos.

Kickstarter pavyzdįs rodo, kad toks alternatyvūs finansinio tarpininkavimo kanalai yra paklausūs. Įvertinus šios laisvos rinkos internete naudą ir privalumus, vyriausybės nekliudo jų vystymuisi, bei imasi skatinamųjų veiksmų. Finansinių paslaugų alternatyvos internete, aplenkiant bankus, laikui bėgant pateiks ir apgaulės, ir neįtikėtinos sėkmės atvejų. Ir nors tai netaps panacėja finansinėms ligoms gydyti, tačiau jei nebūtų buvę problemos, tokios „tarpininkės“ iš vis nebūtų atsiradę, vadinasi, yra ką gydyti.

Simona Štrimaitytė

Apie užsienio investicijų perspektyvas Lietuvoje artimiausią dešimtmetį kalbamės su „Investuok Lietuvoje“ generaline direktore Milda Dargužaite.

VEIDAS: Kokių pokyčių užsienio investicijų srityje galime tikėtis Lietuvoje per ateinantį dešimtmetį?

M.D.: Strategija, į kokias sritis norime orientuotis, nesikeis – paslaugų centrai, aukštą pridėtinę vertę kuriančios gamybinės sritys, kaip medicinos įrangos gamyba, biotechnologijos, inžinerinė gamyba, mokslo tiriamoji veikla. Sieksime, kad įmonės ateitų į Lietuvą ir steigtų filialus moksliniams tyrimams atlikti ir išnaudotų mūsų mokslininkų potencialą. Lietuvoje mokslininkai dirba sau, verslas sau, nėra tilto, kuris sujungia mokslininko darbą su verslu, todėl tai viena iš priežasčių, kodėl norime, kad ateitų užsienio investuotojai – jie turi patirties, kaip komercializuoti mokslininkų išradimus.
Taip pat žiūrėsime, kad kai kurie gamybiniai projektai būtų pritraukiami į regionus, kur didesnis nedarbo lygis – nors prioritetas pritraukti aukštesnės pridėtinės vertės gamybą, kitas kriterijus yra mažinti nedarbo lygį regionuose.
Šiuo metu Lietuvoje daugiausiai investuoja Šiaurės šalys. Galvojame, kad jos ir toliau išliks pagrindinės investuotojos, bet taip pat norėtume daugiau orientuotis į JAV – Lietuvoje JAV investicijos šiuo metu sudaro mažą dalį. Orientuosimės ir į Jungtinę Karalystę, Vokietiją.

VEIDAS: Kaip ketinate pritraukti daugiau investicijų iš JAV?

M.D.: Didžiausia Lietuvos problema – žinomumas, nes Amerikos kompanijos apie Lietuvą nežino ir net negalvoja apie šią šalį, jei svarsto plėstis į Rytų Europą. Orientuosimės į Lietuvos žinomumo didinimą, daug aktyviau dirbsime su lietuvių diaspora, nes Amerikoje gana nemaža lietuvių bendruomenė. Dauguma Amerikos lietuvių yra profesionalai, dirbantys didelėse kompanijose ir jie galėtų padėti skleisti informaciją apie Lietuvą. Mums, kaip šaliai, reikės išsigryninti, pagalvoti, kokias industrijos šakas JAV ir kitose rinkose galime sudominti ir kontaktuosime su tomis kompanijomis tiesiogiai.
O, kaip padidinti Lietuvos žinomumą yra daug būdų – žiniasklaida, reklama, taip pat darbas su konsultantais, kurie dirba su mus dominančiomis įmonėmis. Konsultuodami kompanijas jie įtakoja, į kokias rinkas eiti investuotojui, kaip mažinti kaštus, kur steigti savo filialus.

VEIDAS: Pagal sukauptų tiesioginių užsienio investicijų skaičių vienam gyventojui, atsiliekame beviltiškai nuo Europos ir net nuo latvių ir estų. Ar apskritai įmanomas proveržis šioje srityje?

M.D.: Tiesa, kad atsiliekame, bet nemanau, kad pagal šį rodiklį negalėtume pasivyti kitų šalių. Į tai galėtume žiūrėti, kaip į galimybę. Tokių paslaugų centrų, kaip „Barclays“, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje yra apie 30-40, todėl įmonėms, kurios galvotų steigti naujus centrus, reikėtų daug konkuruoti tarpusavyje, kad prisitrauktų darbo jėgą. O mūsų rinka nėra tokia “karšta”.
Prieš krizę dauguma įmonių investuodavo galvodamos apie veiklos plėtrą ir vienas iš tikslų buvo didinti pardavimo apimtis naujoje rinkoje. Lietuva maža rinka, todėl įmonės apie ją ir negalvodavo, kaip apie pirmą šalį, kur investuoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl atsilikome. Atėjus krizei, dauguma investuojančių įmonių galvoja, kaip sumažinti kaštus, bet nesumažinti kokybės – šioje srityje Lietuva konkuruoja. Tai labai gera galimybė orientuojantis į tokį pasiūlymą prisitraukti pakankamai investicijų.

VEIDAS: Dėl kokių pagrindinių priežasčių derybos dėl investuotojo atėjimo į Lietuvą dažniausiai pasibaigia nesėkmingai?
M.D.: Jei lygintume save su kaimyninėmis šalims, mes per daug neišsiskiriame, bet kadangi mūsų rinka maža, dažnai įmonės iš anksto galvoja, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje galės lengviau rasti darbuotojų. Tai, kad neišsiskiriame, nepadeda. Reikia galvoti, kurias sritis reikėtų padaryti patrauklesnes, kad galėtume išsiskirti – darbo kodekso liberalizavimas, greitesni procesai dėl teritorijų planavimo. Galima pagalvoti, kaip padaryti klimatą geresnį, kad projektai sparčiau vyktų, o investuotojai nesusidarytų įspūdžio, kad tai vis dar sovietinė šalis.

VEIDAS: O gal bergždžiai svajojame? Į tokią mažą šalį, kur net dabar veikiančioms įmonėms sudėtinga rasti kvalifikuotų darbuotojų, galbūt netgi neįmanoma prisikviesti pakankamai stambių investuotojų?

M.D.: Įmonės nustemba, kaip greitai ir kokios kvalifikacijos specialistų Lietuvoje joms pavyksta susirasti. Užsienio investuotojai tvirtina, kad jų lūkesčiai buvo daug mažesni nei matomas rezultatas. Didžiausias Lietuvos turtas – darbo jėga. Išsilavinimo lygis vienas aukščiausių visame pasaulyje, žmonės šneka daug užsienio kalbų, todėl, manau, kad reikia ir toliau investuoti į tai, kad kompanijos atėję į Lietuvą galėtų rasti kokybiškai dirbančius žmones: gerinti studijų kokybę, pasistengti, kad pakankamai studentų rinktųsi inžinerines sritis.
2020 metais mes tikrai turėtume pasiekti bent ES vidurkį pagal sukauptų investicijų skaičių vienam gyventojui. Lietuvos ateitis – tik tapti globalesne: tiek pritraukiant daugiau užsienio kompanijų į šalį, tiek Lietuvos kompanijoms orientuojantis į užsienio rinkas ir didinant eksportą.

Kol kas didžioji dalis Lietuvos įmonių kuriamos produkcijos sukuria mažą arba vidutinę pridėtinę vertę, tad ir tokio eksporto augimas didelės naudos ekonomikai neatneš.

Lietuvos pramonė – viena sparčiausiai augančių visoje Europoje, tačiau šis augimas tik sąlyginis, mat didžiąją jos dalį sudaro mažos ir vidutinės pridėtinės vertės produkcija, be to, Lietuvos pramonė pernelyg priklausoma nuo labai pažeidžiamų rinkų – NVS šalių ir kol kas dar nestabilios euro zonos.
Pavyzdžiui, pastaruoju metu stebimas itin spartus apdirbamosios pramonės augimas, tačiau Euro zonai tenka apie 50 proc. šios šakos gamybos eksporto, tad regiono ekonomikos nuosmukis gali atsiliepti ir mūsų šalies gamintojams.

Paslaugų eksportas ekonomikos “neišveš”

“Sieksime, kad 2015 m. 40 proc. mūsų eksporto sudarytų būtent paslaugų eksportas”, – ne kartą yra kalbėjęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, ir už tai sulaukęs tiek gausios politinių oponentų, tiek ir verslo atstovų kritikos.
“Į paslaugas didelių vilčių nedėčiau. Jos gali sudaryti mažają eksporto dalį, bet tikrai negali būti varomoji ekonomikos jėga”, – aiškina “Infobalt” vykdantysis direktorius Edmundas Žvirblis. Jo nuomone, paslaugos gali būti išvystytos tuomet, kai išvystyta pramonė, nes pastaroji natūraliai “apauga” įvairiomis paslaugomis. “Tai turi būti natūralus procesas, o ne dirbtinės pastangos kurti paslaugas. Juk taip galima sugalvoti kad ir turizmą vystyti – sėdėti miške su palapine ir laukti turistų”, – ironizuoja pašnekovas.
Tiesa, investuotojams tai visai patraukli strategija. VŠĮ “Investuok Lietuvoje” duomenimis, bendras 2011 m. užsienio investicijų srautas Lietuvoje sudarė 3 mlrd. Lt (2,8 proc. BVP) – palyginti su 2010 m. padidėjo 54 proc., o daugiausiai buvo investuojama būtent į paslaugų sektorių.
“Investuok Lietuvoje” generalinė direktorė Milda Dargužaitė tai aiškina konkurencinga paslaugų sektoriaus kaina, be to, investuotojus esą vilioja ir verslo aplinka, kuri, anot M.Dargužaitės, šalyje pastaruoju metu aktyviai gerinama keičiant teisės aktus, diegiant naujas lankstesnes normas, įvedant daugiau paskatų ir lengvatų.
Vis dėlto akivaizdu, kad tokios pastangos nors ir sukuria judėjimo į priekį įspūdį, tačiau ekonomikos varikliui užvesti tikrai nėra pakankamos.
“Ekonomikos variklis, arba stuburas turi būti pramonė, tad reikia siekti, kad būtent ji taptų ašimi, apie kurią sukasi šalies ūkis”, – neabejoja buvęs Ūkio ministras, dabar verslininkas Dainius Kreivys. Jo nuomone, to pasiekti įmanoma, tačiau viskas priklausys nuo pastangų per artimiausius penketą metų. Tad kalbant apie ekonomikos ateitį, egzistuoja du scenarijai – optimistinis ir pesimistinis.

Optimistinis ir pesimistinis scenarijai
Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuva per ateinantį dešimtmetį ypatingai didelį dėmesį skiria biotechnologinių, biomedicinos, biochemijos bei kitų inžinerinių specialybių populiarinimui bei ketina nuolat auginti šių specialybių krepšelių skaičių universitetuose. Šalis sėkmingai pertvarko mokslinių tyrimų finansavimo sistemą ir bent pusė lėšų yra skiriama verslo vykdomiems taikomiesiems tyrimams finansuoti. Lietuvoje sėkmingai išsivysto ankstyvosios stadijos rizikos kapitalo sistema.
Pasak D.Kreivio, esant tokioms sąlygoms, realu tikėtis, kad po dešimties metų 10-12 proc. šalies BVP būtų sukuriama aukštųjų technologijų sektoriuje. Aukšta pridėtinė vertė būtų kuriama moderniose inžinerinėse ir elektronikos pramonės įmonėse, medicinos preparatų, medicinos prietaisų, biotechnologijų (įskaitant pramoninę biotechnologiją) bei informacinių technologijų įmonėse. Šių įmonių produkcija pagal optimistinį scenarijų galėtų sudaryti iki 35 proc. nuo viso Lietuvos eksporto.
Realybėje gerų ženklų šioje srityje yra nemažai. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais vis daugiau investuojama į aukštesnes technologijas: biotechnologijas, lazerius, naujų elektros rūšių prietaisų gamybą. Be to, ir aktyvesnės Lietuvos IT bendrovių pastangos ieškoti rinkų užsienyje jau duoda vaisių – IT paslaugų eksportas kasmet stiebiasi daugiau kaip penktadaliu. Ypač auga eksportas į Daniją, taip pat rasta naujų rinkų Rytuose – Uzbekistane, Kazachstane.
Tačiau dar svarbesnis yra pramonės sektoriaus augimas, ir šiuo atveju verta paminėti, kas nutiks, jei jis bus pamirštas. Tai – kuklusis ekonomikos augimo scenarijus, kurio pasekmės – ir toliau gerokai nuo ES vidurkio atsiliekanti šalies ekonomika. “Lietuva nesudaro sąlygų ekonomikos transformacijai į aukštąją pridėtinę vertę, dėl kaštų augimo bei darbo jėgos emigracijos, kai žema pridėtinė vertė neužtikrina padoraus atlygio, išlieka tik vidutinės pridėtinės vertės produkciją gaminančios pramonės įmonės”, – pesimistinį scenarijų brėžia D.Kreivys ir reziumuoja, kad jo pasekmė būtų iki 18 proc. BVP struktūroje sumažėjusi pramonės dalis. Be to, tokiu atveju eksporto stuburą sudarytų inžinerinė, chemijos (pavyzdžiui, trąšos, mineraliniai produktai ir plastikai) bei maisto pramonė. Taigi, akivaizdu, kad norint ekonomikos augimo, pramonės dalis turi būti kuo didesnė ir jei ji sudarys mažiau nei penktadalį šalies BVP, Lietuva nuo kitų ES šalių atsiliks dar labiau.
“Kad scenarijus būtų optimistinis, svarbiausią eksporto dalį turėtų sudaryti aukštos pridėtinės vertės pramonės produkcija. Na o bendrai eksportas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 70-75 proc. BVP, be to, eksportui turėtų dirbti trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų”, – antrina E.Žvirblis.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu daugiau kaip dvidešimt Lietuvos ir užsienio bendrovių mūsų šalyje statosi naujas gamyklas arba netrukus ketina pradėti statybų darbus. Pradžia, regis, nebloga, juolab, kad šiemet Lietuvoje įsteigtos penkios naujos laisvosios ekonominės zonos (iki šiol veikė dvi – Kaune ir Klaipėdoje). “Jos siūlo palankias sąlygas investuotojams, ieškantiems galimybių statyti gamyklas, atidaryti padalinius”, – aiškina M.Dargužaitė. Tačiau verslininkai įžvelgia dar daugybę problemų ir nemano, kad viena ar kita LEZ yra pakankama priežastis optimistiškai laukti investuotojų, atskubančių su pinigų maišais.

Kaip prisivilioti investicjas?

Asociacijos „Infobalt“ vadovas E.Žvirblis neabejoja, kad progreso pramonės srityje nebus tol, kol nepasikeis valstybinis požiūris į pramonės vystymą. “Kitaip tariant, turi būti sukurtos specialios vystymo programos, nukreiptos į konkrečius regionus. Beje, kalbant apie regionus, tenka pastebėti, kad iki šiol nėra aiškios vizijos, kaip pritraukti investicijas. Investicijos šiuo metu keliauja į savivaldybes, o šios, bent jau mano asmenine nuomone, yra toli nuo realybės, nesugeba šių lėšų tinkamai panaudoti”, – aiškina pašnekovas.
Kitas svarbus dalykas, kurį pabrėžia pramonininkai – kvalifikuotos darbo jėgos stygius. “Yra regionų, kuriems labai reikalingos investicijos, tačiau gamyklos, pavyzdžiui, Šalčininkuose nestatomos, nes verslininkams akivaizdu, kad čia paprasčiausiai nebus kam dirbti”, – dėsto E.Žvirblis. Jo nuomone, dar viena problema ta, kad Lietuvoje ir į pačius investuotojus buvo ir tebėra žvelgiama su nepasitikėjimu. Juk dar ir dabar gajus požiūris, kad tas, kuris užsiima verslu, yra nesąžiningas, “spekuliantas”.
“Bet kokiu atveju, investicijų pritraukimas Lietuvai – vienintelis kelias, nes tikrai neužkariausime pasaulio kokiu nors lietuvišku garsiu vardu. Na o investuotojams turėtų būti ne tik uždegta žalia šviesa, bet ir rodomas valdžios lojalumas, palankumas. Deja, kol kas net viešoje erdvėje užsienio verslininkų atžvilgiu retsykiais pasigirsta neigiamų atsiliepimų”, – stebisi E.Žvirblis. Jau nekalbant apie tai, kad verslininkai priešiškai sutinkami visuomenėje. Juk užtenka prabilti kad ir apie mažą gamyklėlę – tuoj surengiamas vietos gyventojų protestas.
Žinoma, Lietuva turi ir keletą privalumų. Pavyzdžiui, pašnekovų teigimu, mūsų šaliai pasitarnauti gali ir pokyčiai pasaulinėje rinkoje. “Prieš tokias šalis gamintojas kaip Kinija mes net įgijome pranašumų. Viena vertus, nesame prastesni kokybės požiūriu, kita vertus, Europos vartotojams esame arčiau, lengviau pasiekiami. Kaina irgi jau galime konkuruoti, nes optimizavus gamybos procesus, Lietuvos gamintojai yra konkurencingi”, – apibendrina E.Žvirblis.

Lietuvos pramonė ir eksportas iki 2020 m.

1. Pramonės šakos. Stipriausios išliks maisto, apdirbimo, mineralinių medžiagų ir tekstilės pramonės šakos.
2. Paslaugos. Sustiprės IT ir bankinių paslaugų sektoriai, jie sudarys bent dešimtadalį viso šalies BVP.
3. Eksportas. Eksportas sudarys apie 70-75 proc. BVP. Mažesnė dalis Lietuvoje pagamintų prekių bus eksportuojama per tarpininkus, didesnė – tiesiogiai.
4. Naujos rinkos. Svarbios išliks ES ir NVS šalių rinkos, bet išaugs eksportas ir į arabų šalis, Aziją, Afriką.
5. Energetika. Išsiplės žaliosios energetikos įrangos – saulės baterijų, vėjo jėgainių, biokuro katilų, energetiškai efektyvių statybinių medžiagų – gamybos niša.
6. Kaimynystė. Stipriausi pramonininkai dalį savo gamybinių pajėgumų bus iškėlę į kaimynines Baltarusiją ir Karaliaučiaus sritį.
7. Prekės ženklai. Nepavyks sukurti daug stiprių nacionalinių prekės ženklų, todėl ir toliau užsienio šalims dažniausiai pardavinėsime savo „pusfabrikačius“.
8. Investicijos. Užsienio rinkose uždirbti pinigai kartu su ES parama virs naujais gamybos įrenginiais – be jų konkurencijos užsienyje neatlaikysi.
9. Žmonės. Darbo jėgos pramonėje reikės vis mažiau – rankų darbą keis technologijos. Didelės gamybos pramonės plėtros nežadama, tad darbuotojų skaičius mažės arba išliks toks pat.
10. Produkcija. Savo produktyvumą neišvangiamai didinsime – ir dėl to, kad vis dar turime pasivyti Europą, ir dėl to, kad antraip įveiks konkurentai.

Artimiausią dešimtmetį daugiausiai užsienio investicijų pritrauksime į energetikos sektorių, o ambicijas tapti Šiaurės regiono paslaugų centru pasieksime tik tuomet, jei išlaikysime tokį pat valdžios dėmesį jų medžioklei ir pašalinsime įsisenėjusius trukdžius, kurie investuotojus atbaido.

2020 metais ieškant Lietuvos Europos Sąjungos (ES) šalių sąraše pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas (TUI) greičiausiai nebereikės pradėti nuo pačio galo – tikėtina, kad Latviją jau būsime pralenkę, o Estiją bent jau prisiviję. Vis dėlto mūsų šalies koreliaciją statistinėse lentelėse lems ne įvykęs proveržis investicijų pritraukime, o iš anksto suplanuotas didysis energetikos projektas – Visagino atominės elektrinės statyba. Ekspertai prognozuoja, kad užsienio investuotojų indėlis į atominę elektrinė ir bus didžiausia artimiausio dešimtmečio investicija, nes būsimos atominės elektrinės vertė turėtų siekti apie 17 mlrd. Lt – 5,8 mlrd. Lt iš jų skirs Lietuva, o likusios sumos tikimasi sulaukti iš užsienio investuotojų.
„Dabar Lietuva sukaupusi 37,15 mlrd. Lt užsienio investicijų, tad dar 10 mlrd. Lt būtų labai ženklus indėlis“, – mano advokatų kontoros „Sorainen“ partneris Laimonas Skibarka.
Sutikdamas, kad pagrindinės investicijos Lietuvoje artimiausią dešimtmetį bus nukreiptos į energetikos sektorių, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mini ir suskystintų dujų terminalą bei atsinaujinančių energijos šaltinių gamybą. „Galima būtų pritraukti investicijų ir į kasybos pramonę. Štai Kauno rajone esantys milžiniški anhidritų ištekliai vis dar neeksploatuojami, o ateityje galbūt paaiškės ir skalūninių dujų gavybos potencialas“, – galimus investuotojų traukos objektus ateinantį dešimtmetį vardija N.Mačiulis.
Investicinės bankininkystės ir privataus kapitalo investavimo bendrovės „Equites Capital Advisors“ vykdantysis partneris Tomas Marcinkus ateinantį dešimtmetį didelių investicijų taip pat lauktų transporto ir infrastruktūros sektoriuje: „Prisiminkime Klaipėdos uosto planus, taip pat geležinkelio projektus, kelių tinklą. Be to, matome lėtą konsolidaciją tarp kabelinių operatorių, kuri turėtų baigtis tarptautinio investuotojo į šį sektorių atėjimu“.

Iš pigių šalių sąrašo iškrisime

Dėliodami artimiausio dešimtmečio didžiausių investicijų planus, ekspertai nesiryžta į pirmąsias vietas kelti paslaugų centrų ir prognozuoti investicijų bumo. Paslaugų centrai Lietuvoje turėtų kurtis ir toliau, tačiau Vyriausybės piešiamos vizijos Lietuvą regėti, kaip Šiaurės šalių paslaugų centrą, išsipildymui reikia dar daug sąlygų. Savaime tokiu centru netapsime – kaip ir nedėdami pastangų nesulauksime proveržio investicijų srityje. Pasiekti abu šiuos tikslus galėtume tik susiklosčius palankioms aplinkybėms ir pašalinus problemas, kurios šiuo metu atgraso investuotojus. Tiesa, kai kurios problemos taip įsisenėję, kad net pasiryžus jas rauti su šaknimis, dešimtmečio gali ir neužtekti.
Buvęs „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Nocius mato tris trukdžius, kurie iki šiol yra atbaidę ne vieną užsienio investuotoją – per ilgai trunkantys teritorijų planavimo procesai, nelankstus darbo kodeksas ir prastas susisiekimas su Vilniumi, nes užsieniečiai nemėgsta skristi su persėdimais.
N.Mačiulis įžvelgia dar daugiau priežasčių, kodėl Lietuva tiesioginėms užsienio investicijoms šiandien nėra patraukli – politinė ir verslo aplinka nestabili, korupcijos lygis aukštas, o vidaus rinka labai maža ir tebemažėjanti. Mokestinių pranašumų Lietuva taip pat neturi – darbo jėgos apmokestinimas didesnis nei ES vidurkis, o pelno mokesčio tarifas nors ir nedidelis, ES yra šalių kurios turi arba dar mažesnį mokesčio tarifą, arba neapmokestina reinvestuojamo pelno. Be to, svarbu ne tik dabartinis mokesčio tarifo dydis, bet ir jo stabilumas – nuolatiniai pažadai įvesti progresinius mokesčius šio stabilumo nesukuria.
Žinoma, keletą privalumų turime – sparčiausias Europoje plačiajuostis internetas, didelė mobilių telekomunikacijų skvarba, kvalifikuoti darbuotojai ir pigesnės darbo bei kitos sąnaudos nei daugelyje ES šalių. Kita vertus, ekspertai įspėja, kad kai kurie iš šių privalumų artimiausią dešimtmetį išnyks, tad jau dabar reikia investuoti į naujus.
„Lietuvoje kainos ir atlyginimai didės sparčiau nei ES ir artės prie jos vidurkio, o spartesnio produktyvumo augimo neleidžia užtikrinti nepakankamos vidaus investicijos ir šlubuojanti švietimo sistema. Tiesioginės užsienio investicijos, nukreiptos į Lietuvos vidaus rinkos poreikių tenkinimą, taip pat jau yra išsisėmę – dauguma paslaugų sektorių (telekomunikacijų, mažmeninės prekybos, finansų) prisotinti, o ir visa vidaus rinka tebemažėja“, – prastas perspektyvas mato N.Mačiulis.
“Investicijos keliauja tik dviem kryptimis – kur pigi arba kur intelektuali darbo jėga. Vis sparčiau traukiamės iš pigios darbo jėgos valstybių sąrašo, vadinasi, turime patekti į antrąjį, tačiau ten kol kas nelabai sekasi. Turime labai susitelkti į švietimą, aukštąjį mokslą, tyrimus. Be stipraus ir konkurencingo aukštojo mokslo neturėsime konkurencingų darbuotojų ir mokslinių tyrimų”, – priduria ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Nerijus Pačėsa.
Iš tiesų – kvalifikuota darbo jėga yra viena iš kertinių mūsų galimybių pasiekti proveržį investicijų srityje. Pasak N.Mačiulio, tam reikia tolimesnių esminių aukštojo mokslo institucijų reformų bei daug artimesnio ir efektyvesnio jų bendradarbiavimo su privačiomis įmonėmis.

Pastarųjų metų dėmesys investicijoms atsipirko

Ar tapsime Šiaurės šalių paslaugų centru ir ar sulauksime investicijų proveržio, labai priklausys ir nuo valdančiųjų veiksmų. Lietuvoje tik Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ėmė skirti didelį dėmesį užsienio investicijoms ir iškart sulaukta rezultatų – ne tik garsių vardų, tokių kaip „Barclays“ ir „Western Union“, atėjimo, bet ir optimistiškesnių gaidų statistinėse lentelėse. Tarptautinės duomenų bazės fdimarkets.com duomenimis, plyno lauko investicijas Lietuva pastaruosius kelerius metus pritraukinėjo aktyviausiai iš visų Baltijos šalių: 2011 m. Lietuvoje pradėti 39 TUI projektai, Estijoje – 29, o Latvijoje – 20. Vis dėlto pagal sukauptas TUI vis dar beviltiškai atsiliekame, nes mūsų Baltijos kaimynės iki šiol dėjo kur kas daugiau pastangų už Lietuvą, o estai išlošė iš glaudžių istorinių ryšių su Suomija.
Pasak L.Skibarkos, išlaikyti dėmesį investicijų pritraukimui labai svarbu, nes šiuo metu investicijų sniego kamuolys po truputį įsisuka – paskui „Barclays“ į Lietuvą atėjo „Western Union“, Kaune „Call Credit“ kuria IT paslaugų centrą, o „Ryanair“ įrenginėja orlaivių remonto ir priežiūros bazę. 2013 m. parduotuves ketina atidaryti „Ikea“.
T.Marcinkus atkreipia dėmesį, kad labai svarbu ir tai, jog valdantieji ir toliau laikytųsi fiskalinės drausmės, nes šiuo metu Baltijos šalys ES kontekste atrodo labai gerai tiek pagal fiskalinės drausmės, tiek pagal ekonomikos augimo rodiklius.

Didės lietuvių investicijos užsienyje

Beje, artimiausią dešimtmetį stiprės ir Lietuvos įmonių investicijos užsienyje. Tokių įmonių, kaip „Vičiūnai“, kuri stato fabriką Ispanijoje ar „Maxima“, perkanti prekybos centrus Lenkijoje ir Ispanijoje vis daugės. Baltijos šalyse išsiplėtusioms lietuviškoms įmonėms iki 2020 m. vietinėje rinkoje taps ankšta, tad jos judės toliau. „Pirmiausia, įmonėms reikėjo užsiauginti raumenis vidaus rinkoje. Dabartinės investicijos rodo, kad tampame rinka, kuri subrendo ir turi potencialo eiti į kitas rinkas. Taigi, didės mūsų investicijos į Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją“, – mano “Sorainen” vyresnysis teisininkas Liudas Ramanauskas.
T.Marcinkus taip pat pastebi, kad naujosiose ES šalyse investicijų eksporto tendencija stiprėja. Kapitalo srauto kryptis susijungimų ir įsigijimų sandoriuose jau nėra vien tik iš “Vakarų į Rytus”, bet procesas vyksta ir regiono viduje, ir Vakarų kryptimi.
Lietuviškų įmonių investicijos į užsienio rinkas pasitarnaus visai šaliai, nes lietuviški prekės ženklai didins ir Lietuvos žinomumą. „Reikia džiaugtis, kad lietuviai investuoja užsienyje, o ne verkti, kad kapitalas bėga iš Lietuvos – tai, ką sėkmingai Lietuvos įmonės investuos, sugrįš dividendais į Lietuvą. Dar vienas privalumas – konkurencingumas. Jei įmonė gali konkuruoti Europos rinkoje, vadinasi, ji gali išauginti stiprų prekės ženklą“, – neabejoja L.Skibarka.

Tiesioginių užsienio investicijų projektai

Šalis     2009    2010    2011    2012 I ketv.
Lietuva    35    43    39    10
Latvija    29    23    20    2
Estija    26    27    29    11

Šaltinis: tarptautinė TUI duomenų bazė fdimarkets.com

Investicijos Lietuvoje iki 2020 metų

1. Energetika. Stambiausia užsienio investicija artimiausią dešimtmetį turėtų būti Visagino atominės elektrinės statybai pritrauktos lėšos.
2. Kasyba. Užsienio investuotojai gali įžengti į kasybos pramonę – Kauno rajone dar neeksploatuojami milžiniški anhidritų ištekliai, Lietuvoje gali slypėti ir skalūninių dujų gavybos potencialas.
3. Paslaugų centrai. Tarptautinių kompanijų verslo paslaugų centrai atras ir kitus Lietuvos miestus – kursis Kaune, Klaipėdoje.
4. Trukdžiai. Teks spręsti problemą, kaip pašalinti pagrindinius trukdžius investicijų pritraukimui – sumažinti korupciją, pagreitinti teritorijų planavimo procesus, liberalizuoti Darbo kodeksą.
5. Kaita. Vis sparčiau trauksimės iš pigių kaštų šalių sąrašo, tad kils iššūkis patekti į intelektualios darbo jėgos šalių sąrašą.
6. Švietimo reforma. Siekiant ir toliau pozicionuotis, kaip kvalifikuotos darbo jėgos šalimi, mokymo programas teks priartinti prie darbo rinkos.
7. Žemės ūkis. Į šią sritį ateityje taip pat ateis užsienio investuotojai – vos tik Lietuva leis ir užsieniečiams pirkti žemės ūkio paskirties žemę.
8. Kolegijos. Lietuvoje daugėjant IT priežiūros ir skambučių centrų, sustiprės kolegijų ir profesinių mokyklų vaidmuo. Jų absolventai bus labiausiai pageidaujami tokiose įmonėse.
9. Statistika. Pagal sukauptas TUI pralenksime latvius, bet estų greičiausiai dar nepasivysime.
10. Investicijos užsienyje. Išaugusios iš lietuviškų marškinėlių, didžiosios Lietuvos įmonės ims aktyviau investuoti užsienyje.