Daugiau kaip dvidešimt Lietuvos ir užsienio bendrovių šiuo metu mūsų šalyje statosi naujas gamyklas arba netrukus ketina pradėti statybų darbus.

Krizės metais daugelis įmonių pirmiausia nurėžė investicijoms skirtas lėšas, tad naujų projektų beveik nebuvo vykdoma. Tačiau pernai verslininkų ir investuotojų elgesys pradėjo keistis. Dabar didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir aplink juos, vėl statomos gamyklos, cechai, taip pat investuojama į jau veikiančias gamybines patalpas ar įrengimus. Beje, pajudėjo ir įstrigusių projektų plėtojimas.
VŠĮ „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, 2011 m. užsienio investicijų srautas Lietuvoje sudarė 3 mlrd. Lt (2,8 proc. BVP) – palyginti su 2010 m. padidėjo 54 proc.
Didžiausias pagyvėjimas jaučiamas Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ). Šiuo metu čia jau baigiami bendrovės „Ryterna“ gamyklos statybos darbai, į kuriuose buvo investuota apie 5 mln. Lt. Dar šiais metais duris atversianti gamykla gamins garažo vartus, daugiausiai skirtus užsienio šalių rinkoms.
Šį pavasarį Kauno LEZ daugiau kaip 2 ha sklype prasidės šiaudų granulių gamyklos statybų darbai. O gamybą bendrovė „Enwipellets“ tikisi pradėti kitąmet.
Jau vasarą Kauno LEZ „Vičiūnų grupė“ statys žuvies produktų gamyklą ir šaldymo sandėlius.
Sklypą čia turi ir žemės ūkio kooperatyvas „Pienas Lt“, kuris artimiausiu metu planuoja investuoti apie 100 mln. Lt į naujos gamyklos statybas ir gaminti pieno bei išrūgų baltymus, skirtus kosmetikos gamybai.
O didžiausias investicijas planuoja Suomijos energetikos koncernas „Fortum“, kuris skirs apie 700 mln. Lt kogeneracinės jėgainės Kauno LEZ ir daugiau kaip 400 mln. Lt termofikacinės elektrinės Klaipėdos LEZ statyboms. Jose šilumos energija bus gaminama naudojant biokurą.
Ir tai tik keli pavyzdžiai iš kelių dešimčių bendrovių, kurios statosi naujas gamyklas ar ketina netrukus tai daryti Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Kėdainiuose, Raseiniuose, Naujoje Akmenėje.

Investuoja į gamybą ir paslaugų sektorių

„Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė pastebi, kad Lietuvą renkasi tiek gamybos, tiek ir paslaugų sektoriaus investuotojai. „Tai reiškia, kad mūsų šalis gali pasiūlyti geras sąlygas ir kompetentingų specialistų įvairių sričių bendrovėms“, – neabejoja M.Dargužaitė.
Klaipėdos LEZ generalinis direktorius Eimantas Kiudulas džiaugiasi, kad vis daugiau investuojama į aukštesnes technologijas: biotechnologijas, lazerius, naujų elektros rūšių gamybą. Jo nuomone, ir ateityje į Lietuvą ateis mažai žemų technologijų investuotojų. „Elementarius, nesudėtingus gaminius naudingiau gaminti Azijos šalyse, kur pigi darbo jėga. Lietuvoje ji kur kas brangesnė, tačiau ir specialistų kompetencijos didesnės, jie turi daugiau žinių, yra patikimesni“, – dėsto E.Kiudulas.
Jam antrina M.Dargužaitė: „Lietuvą užsienyje imama vis labiau ir vis dažniau vertinti kaip patrauklią rinką aukštesnę pridėtinę vertę kuriantiems investicijų projektams. Pavyzdžiui, kompanija ”Danspin” Raseiniuose šalia plečiamos gamybinės bazės numato įkurti tekstilės medžiagų savybių tyrinėjimo centrą“.
Šalia bendrovės „BOD Group“ Visoriuose statomos saulės energijos elementų gamyklos įsikurs ir saulės elementų technologijų tyrimų centras. Jame bendros verslo ir Lietuvos mokslininkų pajėgos tobulins saulės elementus, o išradimus planuojama patentuoti.
E.Kiudulas tvirtina, kad didesnis investuotojų susidomėjimas jaučiamas nuo praėjusių metų pabaigos. Štai pernai buvo pasirašytos tik dvi sutartys dėl sklypų nuomos Klaipėdos LEZ, o šiemet planuojama, kad bus sudarytos keturios. „Dėl atsigaunančios ekonomikos gerėja verslininkų lūkesčiai, tad įmonės nebijo investuoti“, – pažymi E.Kiudulas.
Lietuva vis labiau tampa žinoma kaip patraukli investicijoms šalis ir dėl to, kad verslo aplinka, anot M.Dargužaitės, aktyviai gerinama keičiant teisės aktus, diegiant naujas lankstesnes normas, įvedant daugiau paskatų ir lengvatų. Štai 2012 m. Lietuvoje įsteigtos penkios naujos laisvosios ekonominės zonos (iki šiol veikė dvi – Kaune ir Klaipėdoje), kurios siūlo palankias sąlygas investuotojams, ieškantiems galimybių statyti gamyklas, atidaryti padalinius.

Darbo vietos ir profesijų paklausa

Vis dėlto, E.Kiudulas pastebi, kad trukdžių plėtoti verslą Lietuvoje dar nemažai. „Labiausiai trukdo teritorijų planavimas. Biurokratinių suvaržymų ne mažėja, o daugėja. Pirmoji gamykla Klaipėdos LEZ iškilo per devynis mėnesius, o dabar vien tik patvirtinti detaliuosius planus, susitvarkyti kitus formalumus užtrunka apie pusantrų metų“, – kritikuoja E.Kiudulas.
Nepaisant to, nauji projektai įgyvendinami daugelyje Lietuvos regionų, kuriuos investicijos iki šiol pasiekdavo rečiau. Štai Naujoje Akmenėje įgyvendinamas vienas ambicingiausių šiuo metu mūsų šalyje projektų – „Akmenės cemento“ gamykloje statomas naujas gamybos korpusas. Jame bus sumontuota nauja technologinė linija, skirta klinkerio gamybai sausuoju būdu. Planuojama, kad metinės gamybos mastai išaugs apie 500 tūkstančių tonų.
Beje, gamybinės įmonės regionuose kuria labai reikalingas naujas darbo vietas. Pavyzdžiui, Danijos bendrovė „Danspin“ investuojanti 41,4 mln. Lt į Raseiniuose statomą verpalų gamyklą sukurs šimtą darbo vietų. „Numatomų sukurti darbo vietų požiūriu solidžiausias gamybos projektas – Jungtinės Karalystės bendrovės „Homegroup“ planas Klaipėdoje plėsti baldų gamybos įmonę. Joje darbo gaus dar 350 žmonių“, – sako M.Dargužaitė.
O norvegų trikotažo kompanija “Devold” artimiausiu metu sukurs 178 naujų darbo vietų panevėžiečiams. Dar po daugiau kaip 60 darbo vietų atsiras naujuose Panevėžyje planuojamuose statyti vaisių ir daržovių perdirbimo cechuose.
„Naujos darbo vietos ne tik atneša daugiau pinigų į savivaldybių bei valstybės biudžetą, leidžia žmonėm daugiau uždirbti bei vartoti, bet tai ir paskata išsilavinusiam jaunimui likti Lietuvoje. Kuo į mūsų šalį bus pritraukta daugiau aukštesnių technologijų įmonių, tuo daugiau jaunų žmonių galės savo žinias realizuoti gimtojoje šalyje“, – neabejoja asociacijos „Investuotojų forumas“ vykdančioji direktorė Rūta Skyrienė.
Be to, mūsų šalies regionai pritraukdami investicijas ne tik mažina nedarbą, bet ir skatina tam tikrų profesijų paklausą. „Neabejotina, kad pradėjus veikti naujajam „Ryanair“ lėktuvų techninio aptarnavimo centrui daugiau žmonių rinksis aviacijos technikų specialybes“, – tikisi M.Dargužaitė.

Lietuvių investicijos užsienyje
VŠĮ „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, 2011 m. Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų srautas į kitas šalis sudarė 408,7 mln. Lt., 2010 m. – 206 mln. Lt. Pernai Lietuvos investuotojai daugiausia investavo Nyderlanduose (157,9 mln. Lt), Estijoje (108,9 mln. Lt) ir Latvijoje (73,5 mln. Lt).
„Nyderlandai lietuviams patraukliausi, nes ten taikomas itin patrauklus verslo grupių veiklos apmokestinimas. Tad Lietuvos bendrovės tikisi sutaupyti per mažesnius mokesčius“, – paaiškina M.Dargužaitė.
Beje, daugiausia Lietuvos investuotojai užsienyje investavo į nekilnojamojo turto operacijas (170 mln. Lt), profesinę, mokslinę ir techninę veiklą (108,6 mln. Lt), didmeninės ir mažmeninės prekybos bei variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto veiklą (68,1 mln. Lt), statybą (43,6 mln. Lt) ir apdirbamąją gamybą (42,3 mln. Lt).
Pavyzdžiui, „Vakarų medienos grupė“ investavo į medienos apdirbimą ir baldų gamybą Baltarusijoje. Koncernas „SBA“ šioje šalyje taip pat stato baldų gamyklą. O „Vičiūnų grupė“ Baltarusijoje investavo į žuvies perdirbimo gamyklą. Žuvies kaulų miltų gamybos įmonę Mauritanijoje planuoja atidaryti bendrovė „Kauno grūdai“, o ten pagamintą produkciją numato parduoti Rusijoje, Baltarusijoje ir Danijoje.
Dar viena Lietuvos įmonė, kuri plečia veiklą užsienyje – „Maxima“ grupė. Šiemet ji perėmė Lenkijos mažmeninės prekybos tinklo „Aldik Nova“ 100 proc. akcijų ir dvidešimt vieną šio tinklo parduotuvę, kepyklą bei konditerijos cechą. O Ispanijoje “Maxima” grupė perka prekybos tinklą „DinoSol“, kuris valdo 50 parduotuvių.

Didžiausia Baltijos šalyse Klaipėdos laisvoji ekonominė zona (LEZ) šiuo metu derasi net su keturiais potencialiais klientais, o iš viso per šiuos metus tikisi pritraukti 80–120 mln. Lt.
„Šiuo metu yra 12 protencialių projektų, o su keturiomis įmonės jau vyksta rimtos derybos – viena iš Rusijos, dvi iš Skandinavijos šalių ir viena lietuviška. Šios įmonės atstovauja sektoriams nuo plastiko gamybos iki logistikos“, – teigia Klaipėdos LEZ generalinis direktorius Eimantas Kiudulas.
Iki šiol Klaipėdos LEZ iš viso jau pritraukusi 21 įmonę, 1,4 mlrd. Lt investicijų ir sukūrusi 1130 darbo vietų. Uostamiesčio įmonei ant kulnų mina Kauno LEZ, pernai pasirašiusi du rekordinio dydžio sandorius su kompanijomis „Fortum Heat Lietuva“ ir „Enwipellets“ bei pritraukusi 821 mln. Lt. Suomijos kapitalo įmonė „Fortum Heat Lietuva“ skirs 690 mln. Lt kogeneracinės jėgainės statybai, o kompanija „Enwipellets“ planuoja už 131 mln. Lt pastatyti šiaudų granulių gamyklą. Iš viso Kauno LEZ yra pasirašiusi sutartis su 13 investuotojų, kurių investicijos sieks 1,185 mlrd. Lt.
Priminsime, kad šiuo metu Lietuvoje veikia penkios LEZ – Kauno, Klaipėdos, Akmenės, Marijampolės ir Šiaulių, o artimiausiu metu planuojama įsteigti Panevėžio LEZ ir Kėdainių LEZ.

Elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ pasirašė sutartį su viešųjų pirkimų konkursą laimėjusiu rangovu „A. Žilinskio ir ko” UAB dėl aukštos įtampos elektros perdavimo linijos Klaipėda-Telšiai tiesimo.

Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA) skirs 22,7 mln. litų projekto įgyvendinimui, visoprojektovertė – 68,1 mln. litų.

„Ši 89 kilometrų elektros perdavimo linija yra pirmoji 330 kV aukštos įtampos elektros linija, tiesiama Lietuvoje per pastaruosius 17 metų. Džiaugiamės, kad iki metų pabaigos pasirašėme svarbią sutartį ir rangovas galės nedelsiant pradėti darbus”,-  teigia „Litgrid“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys.

Elektros perdavimo linija Klaipėda – Telšiai yra neatskiriama tarptautinės jungties „NordBalt“, kuri užtikrins Lietuvos ir Šiaurės Europos valstybių elektros energetikos sistemų ir elektros rinkų integraciją, dalis. Elektros linijos statybos darbus planuojama baigti 2014 m., o 700 MW galios tarpsisteminė elektros jungtis „NordBalt“ bus pradėta eksploatuoti 2015 m. pabaigoje.

900 MW galios elektros perdavimo linija Klaipėda-Telšiai taip pat didins Lietuvos energetinės sistemos patikimumą. Ji iš esmės sustiprins elektros tiekimo patikimumą Vakarų Lietuvoje, ypač – Klaipėdos, Telšių ir Plungės rajonų gyventojams.

Investuotojai iš krizės apimtos euro zonos traukasi lyg iš skęstančio laivo, o šių šalių politikai nebeišlenda iš posėdžių salių ieškodami nebeegzistuojančio būdo išgelbėti eurą. Tad Vokietija ir kitos šalys jau pradeda skaičiuoti, kiek joms kainuos euro žlugimas.

Euro obligacijos? Atrodo, lyg Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net nežinotų tokio termino. Dar yra naujasis Italijos premjeras Mario Monti. Klausi jo, ką manąs apie euro obligacijas, bet ir šis tik pečiais gūžteli – leidžia suprasti, esą niekada nėra apie tokias girdėjęs. Pagaliau – puikioji oratorė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši ponia terminą puikiai žino, bet irgi nė už ką jo nevartoja, nors euro obligacijos greičiausiai yra vienintelė likusi priemonė išgelbėti eurą.
Tad įsivaizduokite šią trijulę pietaujančią prie vieno stalo ir kalbančią apie euro likimą, bet apsimetančią, kad nė vienas nežino stebuklingojo burtažodžio.
Maždaug taip ir atrodė praėjusią savaitę vykęs trijų galingųjų euro zonos valstybių lyderių susitikimas Strasbūre, kuris labiausiai priminė euro pakasynas ir ne vieną analitiką privertė susimąstyti, kad iš tiesų bendroji euro zonos valiuta jau yra žlugusi, tik garsiai apie tai vis dar neprabylama. Štai kodėl ir priemonių jai išgelbėti – tokių kaip euro obligacijos – supervalstybių lyderiams nebėra prasmės net svarstyti.
Štai pietus kaip įprasta sutrukdžiusiems žurnalistams A.Merkel į klausimą apie euro obligacijų išleidimą tam, kad euro zonos skolos būtų gelbėjamos centralizuotai, šluostydamasi lūpas servetėle burbtelėjo tik tai, kad savo nuomonės (o ji anksčiau buvo vienareikšmiškai skeptiška) nepakeitė. Šmaikštuolis N.Sarkozy, prieš atsakydamas į tą patį klausimą, kaip įprasta puolė pasakoti anekdotų (šį kartą, beje, apie hipochondrikus) ir nukreipęs dėmesį nuo klausimo esmės pareiškė, jog “bus rastas bendras sutarimas”.
Kad į taiką ir harmoniją euro zonoje nė nepanašu, patvirtino ir M.Monti, nuleidęs klausimą apie euro obligacijas negirdomis ir vietoj šio termino panaudojęs kitą – “stabilumo obligacijos”.
Taigi euro zonos lyderiai prie pietų stalo praėjusią savaitę elgėsi tarsi trys tos pačios ligoninės gydytojai, skirtingai įsivaizduojantys mirtino ligonio gaivinimą ir tik dėl ligoninės reputacijos nepuolantys draskyti vienas kitam akių.
“Akivaizdu, kad euro zonoje tvyro didžiulė įtampa. Tačiau skirtingas vizijas turintys euro zonos lyderiai sugeba tvardytis, ir atrodo, jog visi jie supranta, kad pyktis nebėra prasmės – euro dienos suskaičiuotos”, – skelbia Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Šio vieno įtakingiausių Vokietijos leidinių analitikai pripažįsta, kad visi ženklai liudija apie jau įvykusią faktinę euro mirtį ir jos išvengti galima tik per stebuklą, kuris tebėra Vokietijos rankose.

Vokietija – viena prieš visus

Vienintelė išeitis eurui ir euro zonos valstybėms – išleisti jau minėtas ir visų nekenčiamas euro obligacijas, kitaip tariant, leisti Europos centriniam bankui (ECB) sumokėti už vyriausybių skolas, nes jis ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir esant reikalui gali prispausdinti daugiau kupiūrų.
Bet su tuo nieku gyvu nesutinka Vokietija. Ji aiškina, kad ECB – nepriklausoma institucija, kurios negalima versti gelbėti vyriausybių prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju A.Merkel primena tą vienišą karį, stovintį plyname kovos lauke, ir jei kol kas pietauti su ja vis dar sėda ir N.Sarkozy, ir N.Monti, tai greitai Vokietijos kanclerė užkandžiaus viena.
Buvęs Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o patarėjas Jacques Attali dabartinę Vokietijos poziciją prilygina net Antrajam pasauliniam karui. “Po dviejų pasaulinių karų Europą savižudybei ir vėl pasmerkia toji pati Vokietija”, – dramatiškai kalba politikas, kurio nuomone, jei Vokietija nepakeis nuomonės, Europos laukia visiška katastrofa. Juk akivaizdu, kad jokios kitos priemonės iki šiol nepadėjo, nors euro zona su krize kovoja jau daugiau nei metus.
“Pirmasis Graikijos gelbėjimo planas pasirodė per menkas, tad šaliai buvo suteikta pakartotinė parama, kurios irgi nepakako. Vėliau buvo padidintas Europos stabilumo fondas, bet ir jis iki šiol pilnai nefunkcionuoja, o vietoj to Italijos ir Ispanijos obligacijas supirkinėja ECB. Euro zonos situacija – beviltiška”, – teigia J.Attali.

Pirmieji ėmė rengtis verslininkai

Vis dėlto Vokietija nusileisti neketina, tad gali būti, kad jau pirmą kitų metų ketvirtį euro nebeliks. Na, o pirmieji euro žlugimo šaukliai yra ne prabilti bijantys ir panikos kelti nenorintys politikai, o 17-oje krizės purtomų euro zonos valstybių veikiančios tarptautinės kompanijos, kurių vadovai ima rengtis pačiam blogiausiam scenarijui. Automobilių gamintojai, energetikos kompanijos, vartojimo prekių ir kitos tarptautinės bendrovės mėgina sumažinti riziką, nukreipdamos lėšų rezervus į saugias investicijas ir atidžiai kontroliuodamos nebūtinas išlaidas. Štai Vokietijos inžinerijos milžinė “Siemens” įsteigė net savo banką, kad galėtų laikyti indėlius saugiu laikomame Europos centriniame banke.
“Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti žlugimas. Jei šalys pradėtų trauktis iš euro zonos, susidurtume su masine devalvacija, kuri labai pabrangintų importuojamas prekes”, – dėsto ir investicinės kompanijos “Diageo Europe” prezidentas Andrew Morganas.
Kitas kompanijų rūpestis – išsiaiškinti, kaip euro žlugimas atsilieptų tarptautiniams komerciniams susitarimams ir paskolų sutartims. “Vis dar sunku galvoti apie tai, kas sunkiai įsivaizduojama, juolab numatyti konkrečias detales, tačiau bet kuris racionalus žaidėjas turi apsvarstyti tokią galimybę”, – sako Jeanas Pisani-Ferry, Briuselyje įsikūrusio ekonominės ir politinės analizės Bruegelio instituto vadovas.
Štai dėl ko tą galimybę kompanijos taip įnirtingai svarsto. Kai kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje dirbantys tarptautinių kompanijų vadovai sako jau turį parengtus planus, kaip veikti smarkių finansinių ir ekonominių sukrėtimų atveju.

Laukia visuotinis bankrotas?

Nors garsiai nekalba, bet euro žlugimui rengtis pradeda ir vyriausybės. Deja, joms tai kur kas liūdnesnė perspektyva nei lanksčioms įmonėms. Bet ir tuo atveju pabrėžiama, esą pigiau bus eurą išbraukti iš egzistuojančių valiutų sąrašo, nei dirbtinai palaikyti jo gyvybę.
“Pasekmės Europai ir visam pasauliui bus dramatiškos. Valstybės bankrutuos, iš naujo reikės gelbėti griūvančius bankus, o ekonomiką apims metų metus besitęsianti recesija”, – niūrią ateitį prognozuoja “Der Spiegel” analitikai. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad tai – geriausia,  gal ir vienintelė, išeitis.
Pavyzdžiui, Vokietijoje skaičiuojama, kas būtų, jei šalis grįžtų prie markės, ir kas – jei toliau cirkuliuotų eurai. Šalies Finansų ministerija mano, kad naujai įvestos Vokietijos markės vertė būtų net 25 proc. didesnė už dabartinę euro vertę, o tai – tikra katastrofa nuo eksporto priklausomai Vokietijai. Iš viso šalies nuostoliai per trumpą laiką pasiektų nuo 250 mlrd. iki 340 mlrd. eurų, arba 10–14 proc. Vokietijos BVP.
Tačiau pasilikus prie euro žala valstybei būtų dar didesnė, nes tektų itin brangiai skolintis (procentai gali išaugti iki dviženklių skaičių) tam, kad būtų administruojama valstybės skola.
Beje, manoma, kad tikroji euro mirtis prasidės pirmą 2012 m. ketvirtį, kai labiausiai skolų kamuojamos euro zonos valstybės turės, bet nebegalės sugraibyti sunkiai įsivaizduojamų sumų skoloms padengti. Vien Italijai teks refinansuoti 110 mlrd. eurų senų skolų, kurių terminas sueina kitų metų pradžioje.
O pinigų, žinoma, niekas neskolins. Apie kokius nors naujus rinkos investuotojus galima pamiršti – jų neįtikins net ką tik pasikeitusi valdžia Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje.
Net patyrę bankininkai, kurie viešai skelbia raminančias naujienas, privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad euras tuoj tuoj žlugs. “Be to, iš euro zonos traukiasi ne tik bankininkai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ir net privatūs investiciniai fondai. Visi jie baiminasi visuotinio bankroto”, – pabrėžia “Morgan Stanley” ekonomistas Joachimas Felsas.
Beje, “Deutsche Bank” vadovas Josefas Ackermannas teigia, kad euras numarino pats save tą dieną, kai buvo nuspręsta nurašyti Graikijos skolas. “Yra nemažai Azijos ir Amerikos kompanijų, kurios mąsto paprastai: jei euro zonoje įprasta nurašyti nemokios valstybės skolas, kas gali garantuoti, kad ir kiti įsipareigojimai privatiems investuotojams nebus nubraukti”, – niūrią ir gėdingą euro pabaigą apibendrina bankininkas.

Brangiausias 2012-ųjų jūrų uosto projektas – laivybos kanalo gilinimas.

Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, neseniai iš Talino perėmusiame daugiausiai krovinių rytinės Baltijos pakrantėje aptarnaujančio uosto titulą, šįmet pagal valstybės investicijų programą numatyta panaudoti 60,7 mln. Lt ES lėšų. Pirmuosius tris ketvirčius Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija sėkmingai vykdė bendrąją uosto investicijų programą. Ar tai reiškia, kad ir europinių lėšų panaudojimas vyksta pagal planą?
„Anaiptol. Nors nedidelius ES bendrai finansuojamus projektus vykdome tvarkingai, didžiausia problema išlieka Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas (KKKT), kuriam iki šiol nepatvirtintas ES pinigų naudojimas. Situacija tokia: tarkim, per ketvirtį turime įsisavinti maždaug 15 mln. Lt, iš jų 8 mln. Lt – lėšos, kurias tikėjomės gauti iš ES. Šiuo metu svarbiausia, kad tuos 15 milijonų ar netgi daugiau mes, tegu ir iš savo kišenės, įdedame statybon. Ir jeigu Europos Komisija priimtų palankų KKKT finansavimui sprendimą, tą pačią dieną, nurodyta proporcija padaliję gautą paramą atskiriems darbų mėnesiams, būtume įvykdę ES lėšų panaudojimo rodiklius“, – aiškina Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius dr. Eugenijus Gentvilas.

Didysis klausimas

Europinių lėšų skyrimo problema susijusi su Briuselyje įžvelgtu galimos valstybinės pagalbos privačiam sektoriui elementu. Mat Uosto direkcija pirmiau privačiai bendrovei išnuomojo valstybinės žemės sklypą, o tik vėliau apsisprendė jame statyti terminalą. „Kad ateityje išvengtume panašių nesusipratimų, dabar darome priešingai: pirmiau pradedame statyti objektą (pavyzdžiui, mažųjų ir pramoginių laivų prieplauką pietinėje uosto dalyje), o tada konkurso būdu ieškome jam operatoriaus“, – teigia E.Gentvilas.
Šiuo metu statomas KKKT pirsas, kuris bus baigtas iki kitų metų rudens. Tuomet prasidės šalia esančios krantinės ir kartu – įvažiuojamojo kelio į terminalą statyba, tačiau keliui europinių lėšų nė nebuvo prašoma.
Klausimas, ar užtektų lėšų Uosto direkcijai užbaigti KKKT savomis lėšomis, pasidarė ypač aktualus, kai kartu su 2012-ųjų valstybės biudžetu pradėta svarstyti įstatymo pataisa, numatanti 50 proc. Uosto direkcijos metinio pelno kaip dividendus skirti įmonės savininko, t.y. valstybės, reikmėms. Jeigu uosto investicinė programa praras pusę lėšų, dalis objektų įstrigs. Taigi pozityvus Europos Komisijos sprendimas tampa itin aktualus.
Vis dėlto ar KKKT išliktų prioritetiniu Uosto direkcijos projektu, jei pusė metinio pelno būtų nukreipta valstybės reikmėms, o iš Briuselio sulauktume neigiamo atsakymo? „Aišku, tokiu atveju pirmiau stabdytume naujus, bet ne toli į priekį įsibėgėjusius projektus. KKKT liktų tarp prioritetų, tiesa, su viena sąlyga: jeigu ir terminalo akcininkai vykdytų savo įsipareigojimus“, – priduria E.Gentvilas.

Pasirašyta rekordinė sutartis

Uosto direkcija neseniai pateikė ES paramos paraišką dėl didžiojo uosto laivybos kanalo gilinimo ir platinimo darbų etapo. Sutartis su rangovu jau pasirašyta: juo tapo olandų bendrovė „Van Oord Dredging and Marine Contractors BV“. Bendra darbų vertė – 129,5 mln. Lt. Atmetus pridėtinės vertės mokestį, lieka maždaug 105 mln. Lt. Tikimasi, kad ES parama sieks 85 proc. šios sumos. Jei paraiška bus patenkinta, minėta sutartis taptų brangiausiu ES lėšomis įgyvendinamu projektu per visą Klaipėdos uosto istoriją. Jį įgyvendinus laivybos kanalo plotis uosto centrinėje dalyje padidėtų nuo 120 iki 150 m, o gylis – nuo 13–13,5 iki 14,5 m.
„Rangovas savo įrangą mobilizuoti Klaipėdos uoste numato kitų metų pradžioje, sausio–vasario mėnesiais. Tuomet jam bus įteiktos ir techninės užduotys. Svarbu, kad iki to laiko darbus savo baruose baigtų šiuo metu laivybos kanalą tobulinanti danų kompanija „Rohde Nielsen A/S“. Olandų sutarties terminas baigsis kitų metų spalį, tačiau jis gali būti nukeltas, jei kitąmet Klaipėdoje pasitaikys daugiau nei įprasta audringų, iškastam gruntui į dampingo rajonus plukdyti netinkamų dienų“, – pasakoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos infrastruktūros ir plėtros direktorė Roma Mušeckienė.

Rengiamasi dujų terminalui

Jau 2012-aisiais lėšų numatoma skirti ir būsimam suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui, o tiksliau – laivų apsisukimo rato platinimui ir maždaug 1 km ilgio laivybos kanalo atkarpos, vedančios iki Kiaulės Nugaros salos, gilinimui. Tai būtina, kad prie salos ateityje galėtų priplaukti ir apsisukti dujovežiai. Šiems darbams taip pat tikimasi ES paramos. Paraiška bus rengiama tuomet, kai direkcija turės savo rankose sutartį dėl šių darbų techninio projekto rengimo, o ją numatoma pasirašyti gruodžio pradžioje.
Olandų bendrovė „Van Oord“, žemkasėmis gilindama kanalą iki 14,5 metro, priartės prie Kiaulės Nugaros, tačiau sutarties rengimo metu jai nebuvo formuluojama užduotis išgilinti iki pat salos, nes nebuvo apsispręsta, ar to reikės. Tačiau Viešųjų pirkimų įstatymas leidžia papildyti sutartį darbais, kurių apimtis neviršija 30 proc. numatytosios. Su olandais pasirašyta sutartis dėl 4,5 mln. kubinių metrų grunto iškasimo, tad nepažeidžiant įstatymų galima būtų ją papildyti 1,5 mln. kubinių metrų.
„Tikiuosi, techninio projekto rengėjų nurodytas grunto kiekis tilps į šiuos rėmus. Tačiau yra kita medalio pusė: siūlomų papildomų darbų atsisakyti turi teisę pats rangovas. Tarkim, „Van Oord“ po Klaipėdos bus suplanavusi mobilizuoti turimą techniką kitame uoste ir negalės atsisakyti savo įsipareigojimų. Tokiu atveju direkcijai tektų skelbti kitą konkursą naujam rangovui parinkti, o tai atidėtų darbus maždaug pusmečiui“, – dėsto E.Gentvilas.
Be to, sutikdami su papildoma gilinimo užduoties apimtimi, rangovai privalėtų ją vykdyti sutartyje numatytomis kainomis, tai yra jiems būtų mokama po 28,68 Lt už kubinį metrą iškasto grunto. Jei dėl darbų įkainių rinkos svyravimo bendrovė kituose uostuose pasirašytų sutartis didesniais įkainiais, užsibūti Klaipėdoje jai neapsimokėtų.
R.Mušeckienės duomenimis, SGD terminalo pirsas, prie kurio galės stovėti du laivai, kartu su planuojamais jo įplaukos gilinimo darbais turėtų kainuoti apie 150 mln. Lt. Paties pirso statyba numatoma 2013–2014 m.

Konkursai nebeskundžiami

Anksčiau infrastruktūros projektų įgyvendinimui koją dažnai kišdavo įvairiais etapais skundžiamos ir dėl to teismų stabdomos viešųjų pirkimų procedūros. Uosto vadovai buvo vieni Viešųjų pirkimų įstatymo pataisų, įsigaliojusių nuo šių metų spalio 1 d., iniciatorių. Šios pataisos supaprastino konkurso užsakovo darbo procedūras, be to, ragina jį pateikti teismui galimų nuostolių, atsirasiančių sustabdžius konkursą, sąmatą. „Šiais metais nė vienas stambesnis uosto rangos darbų konkursas, kurio sąmata viršijo 5 mln. Lt, nebuvo apskųstas – netgi tais atvejais, kai dėl neatitikties konkurso sąlygoms šalindavome mažiausią kainą siūlančius pretendentus. O pernai, pavyzdžiui, be teismų įsikišimo neapsiėjo net keturi didžiausios apimties konkursai“, – pasakoja E.Gentvilas.
Kita problema – projektuotojų klaidos. „Į gamybinius pasitarimus, vykstančius statomuose objektuose, vežiojamės parengtus teisminių ieškinių juodraščius, kuriuos ištraukiame tuomet, kai projektuotojai paprašo keisti savo pačių rengtą techninį projektą. Vaizdžiai pademonstruojame, kad kiekvienas toks siūlymas papildys ieškinį naujomis eilutėmis: sugaištas laikas, brangstantys darbai, dėl neatiduoto objekto negautos pajamos kainuoja“, – tvirtina KVJUD generalinis direktorius.
Jo įsitikinimu, projektuotojai ir projektų ekspertizės vykdytojai ir be tokių pamokėlių privalo dirbti kruopščiai, o tuomet, kai konkurse jau parinktas rangovas, ne laikas klaidas taisyti. „Nuo šių metų vasario 11 d. galioja mano įsakymas, nustatantis, kad techninio projekto pakeitimus apmoka jų iniciatorius. Deja, iki šiol už tai mokėdavo Uosto direkcija, o tokia tvarka būdavo labai patogi tiek rangovams, tiek projektuotojams“, – primena E.Gentvilas.
Ateityje numatoma projektuotojo pasirinkimo teisę suteikti pačiam rangovui: bus skelbiamas bendras projekto rengimo ir realizavimo konkursas, kuriame dalyvaus rangovų ir projektuotojų sudaromi konsorciumai. Tokiu atveju Uosto direkcija liktų jų ginčų nuošalyje, gerokai sumažėtų darbo joje dirbantiems projektų vadovams ir teisininkams. „Mes – pirkėjai, kurie mokame pinigus. O pirkėjas, kaip žinome, visuomet teisus“, – pabrėžia E.Gentvilas.

Ateities projektai

Pietiniame uosto gale esančios Malkų įlankos gilinimo darbai turėtų prasidėti 2013 m. Šiuo metu baigiamas rengti jų techninis projektas. Šiam gilinimui irgi tikimasi ES lėšų.
Su ES pagalba vyks ir Kairių gatvės, vedančios į Smeltės pusiasalį, bei tilto per Vilhelmo kanalą rekonstrukcija. Statybininkai objekte turėtų pasirodyti kitų metų pavasarį.
Dar vienas ES projektas – mažųjų ir pramoginių laivų prieplauka, kurią statys bendrovė „Josef Mobius Bau-Aktiengesellschaft“. Darbai čia suskirstyti į keturis etapus: apsauginių molų, krantinės statybos, akvatorijos ir farvaterio gilinimo, galiausiai – tiltelių ir švartavimo sistemos įrengimo. Pasak R.Mušeckienės, rangovas laisvas pasirinkti, nuo ko pradėti, tačiau veikiausiai iš pradžių bus renčiami molai. 2014 m. laivybos sezonui ketinamoje atidaryti prieplaukoje tilps apie keturis šimtus laivelių, joje, atokiau nuo didžiųjų laivų judėjimo, ketinama įkurdinti ir buriavimo mokyklą.
Kokios ES paramos uostas tikisi 2014–2020 m. laikotarpiu? „Manome, kad po Europą apėmusių krizių Sanglaudos fondas greičiausiai aptuštės, todėl ir šansų gauti paramą bus mažiau“, – svarsto E.Gentvilas.
Vis dėlto uosto investicijų programos „pikas“ numatomas dar šiuo atsiskaitymo laikotarpiu – 2012–2013 m. Tarkim, 2012-aisiais ketinama investuoti 350 mln. Lt, tai yra per dieną (kartu su ES lėšomis) turėtų būti panaudojama beveik milijonas litų. Nuo 2014 m. lėšų poreikis turėtų mažėti. „Klaipėda ir taip pasižymi ilgiausiu krantinių perimetru tarp rytinės Baltijos šalių uostų, tik iki šiol jai trūko gylio“, – primena generalinis direktorius.

Į „Veido“ klausimus atsako viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Nocius

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ko reikia, kad į Lietuvą ateitų investuotojai, kurių vardai yra garsūs?
M.N.: Daug ko reikia, nes didžiųjų pasaulio įmonių investicijų pritraukimas – tai tarsi juodosios gulbės efektas: dalykas, kuris sunkiai prognozuojamas, darantis didžiulę įtaką bendrai verslo aplinkai ir kurį galima paaiškinti jau po įvykio, bet jo neįmanoma numatyti.
Svarbiausia – to reikia siekti ir suvokti, kad tai įmanoma. Kai mes dar vadinomės Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, dešimtį metų bandėme pritraukti į Lietuvą garsių investuotojų, bet vis nesėkmingai. Visi mūsų tarptautiniai konsultantai jau atvirai sakydavo – liaukitės medžioti didžiuosius, pereikite prie vidutinio dydžio kompanijų, nes tai Lietuvai būtų daug realiau. Tačiau mes nenuleidome rankų ir netrukus pasiekėme proveržį – pirma atėjo „Barclays“, beveik iš karto įkandin jo „Western Union“. Šiuo metu vyksta intensyvūs pokalbiai su dar viena panašaus kalibro bendrove, bet dėl suprantamų priežasčių negaliu minėti jos pavadinimo. Tikiuosi, kad viskas baigsis sėkme.
VEIDAS: Gal viena priežasčių, kodėl investuotojai apskritai aplenkia Lietuvą, yra ta, jog mūsų valdžios atstovai, ypač provincijoje, įsivaizduoja, kad investuotojai turi juos pamaloninti, užuot patys siūlę įvairių privilegijų?
M.N.: Ne, supratimas apie investicijų pritraukimą jau smarkiai pasikeitęs. Net mažuose miesteliuose suvokiama, kad investuotojams reikia saldainių. Be to, mes irgi daug dirbame su merais, aiškiname, kaip siekti investicijų. Tad šiuo požiūriu problemos nematau.
Daug daugiau kliūčių kelia tai, kad Lietuva yra nedidelė. Dažnas didysis investuotojas, rinkdamasis sau aikštelę, galvoja ne tik apie gamybą, bet ir apie pardavimą vietos rinkoje. Todėl, pavyzdžiui, Lenkija su savo 37 milijonais gyventojų ir atitinkamo dydžio rinka turi natūralų pranašumą, palyginti su mumis. Lietuvai belieka aiškinti, kad esame Europos Sąjungos nariai ir dirbame bendroje rinkoje.
Kitas dalykas – didieji kaimynai gali duoti didesnių paskatų didiesiems investuotojams. Lenkams normalu mokėti investuotojams 30 mln. eurų dydžio paskatus: neseniai, siekdami pritraukti „LG Electronics“, jie sumokėjo 200 mln. eurų. O Lietuva gali duoti tik iki 3,5 mln. eurų – iki 2 mln. eurų už darbuotojų apmokymą ir kvalifikacijos kėlimą ir iki 1,5 mln. eurų už darbo vietų kūrimą.
Paskatų mokėjimas – tai normali praktika dirbant su investuotojais, juk visi, vaizdžiai sakant, saldainius mėgsta. Mūsų regione beveik visi investicijas perka, tačiau tai labai greitai atsiperka. Štai „Barclays“ ir „Western Union“ jau per pirmą savo veiklos Lietuvoje pusmetį sumokėjo daugiau mokesčių, nei gavo paskatų.

Dėl vis didėjančių ekonominių problemų Pietų Europos valstybėse ir dėl augančio nerimo visoje Europoje, visos ES investicinis klimatas šlyja, o žmonių, investuojančių į vertybinius popierius, skaičius mažėja. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinų santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus, prof. Ramūno Vilpišausko, jei neapibrėžtumas euro zonoje sukeltų rimtą ekonomikos nuosmukį ir už jos ribų, vertybiniai popierių rinka patirtų milžinišką smūgį ir žmonių pasitikėjimas šiuo investavimo instrumentu pasiektų minimumą.
Tiesą sakant, jau dabar žmonių, investuojančių į vertybinius popierius, skaičius visoje Europoje, kartu ir Lietuvoje, sumažėjęs. Lietuvoje jis smuko nuo 10,3 tūkst. 2007-aisiais, iki 7,6 tūkst. – 2009-aisiais. Panašu, kad ir šiemet investuotojų skaičius nepasieks 8 tūkst.
O kaip atrodo tipinis šio laikotarpio investuotojas Lietuvoje? Pasirodo, tai daugiausiai vyrai, kurių amžius 30–35 metai. Pasak Vertybinių popierių komisijos pirmininko pavaduotojo Vaido Cibo, fiziniai asmenys daugiausiai šiuo metu investuoja į tas bendrovių akcijas, kurios yra likvidžios. Bet Lietuvoje likvidžių įmonių ne itin daug, tai jos ir nėra patrauklios investuotojams.
Kaip visame pasaulyje, taip ir pas mus, nemaža dalis žmonių, anksčiau maniusių, kad dalį savo santaupų verta investuoti į akcijas, dabar šios minties atsisako ir turimus vertybinius popierius parduoda arba jų nebejudina, tai yra iš aktyvios prekybos pasitraukia. Taigi noras, kad vertybiniais popieriais Lietuvoje domėtųsi ir į juos investuotų kuo daugiau šalies gyventojų, Lietuvoje žlugo. Po visų transformacijų pasaulio ekonomikoje, po didžiulių akcijų kainų svyravimų nepanašu, kad Lietuvoje bus daugiau nei 8,5 tūkst. investuotojų.

Investuotojų skaičius Lietuvoje

Metai    Investuotojai
2007    10 288
2008    9689
2009    7659
2010    8438
2011 spalio 1 d.    6696

BFL

2009 m. Lietuvą užliejus didžiulei krizės bangai, Vyriausybė ėmėsi žiaurių taupymo priemonių, nustekenusių privatų verslą, taip pat brangiai skolinosi tarptautinėse rinkose, žaibiškai augindama valstybės skolą. Ekonomistai ne kartą abejojo, ar Vyriausybė elgėsi išmintingai, tuo metu nesikreipdama į Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kurio paskola būtų kainavusi kur kas pigiau. Vyriausybė aiškino, kad TVF mainais pareikalautų dar griežtesnių taupymo veiksmų, o šalies prestižas smarkiai nukentėtų. Tačiau, kaip „Veidui“ tvirtino TVF Europos departamento direktoriaus pavaduotojas Jamesas Morsinkas, biudžeto koregavimo priemonės, kurių Lietuva ėmėsi, buvo labai panašios į tas, kurias TVF ir būtų rekomendavęs.
Kita vertus, praėjusią savaitę darbą Lietuvoje baigęs J.Morsinkas mano, kad svarbiausia yra rezultatai, o Lietuvos ekonomikos atsitiesimas po sunkmečio – įspūdingas. Deja, TVF įspėja, kad Europos Sąjungą krečiančios krizės bangos purslai palies ir Lietuvą, todėl fiskalinė konsolidacija tebėra prioritetas. Apie tai – „Veido“ pokalbis su J.Morsinku.

VEIDAS: Europos Sąjungos ekonomika lėtėja, euro zoną krečia skolų krizė, tad kaip Lietuva atrodo šiame fone? Kokios mūsų šalies, smarkiai priklausomos nuo eksporto, perspektyvos?
J.M.: 2010-aisiais ir 2011-ųjų pirmoje pusėje Lietuva laimėjo dėl stiprios pasaulinės ekonomikos padėties. Eksporto augimas buvo labai didelis, todėl kūrėsi naujos darbo vietos, įmonės pagerino pelno rodiklius. Tai padėjo Lietuvos ekonomikai atsigauti, padidino vartojimą ir investicijų srautą. Sakyčiau, kad pirmoje šių metų pusėje matėme labai įspūdingą Lietuvos ekonomikos atsigavimą. Deja, dabar pasaulio ir ypač Europos ekonomika lėtėja. Lietuva daug eksportuoja į ES, todėl jūsų šalies eksporto augimas lėtės. Be to, finansinės sąlygos Europoje pablogėjo ir visiems tapo brangiau skolintis. Mes manome, kad finansinių sąnaudų padidėjimas persiduos bankų palūkanų normoms ir Lietuvoje. Prognozuojame, kad dėl silpnesnės išorės paklausos ir sunkesnės finansinės situacijos ekonomikos augimas Lietuvoje sumažės jau antroje 2011 m. pusėje ir 2012 m. O krisite ar tik lėtės augimas, priklauso nuo to, kiek pablogės situacija Europoje. Pagal mūsų pagrindinį scenarijų ir labiausiai tikėtinas ekonomines prielaidas, Lietuvos BVP 2012 m. didės 3,5 proc.
VEIDAS: Šiuo metu Lietuvos valstybės skola viena mažiausių ES ir siekia apie 38 proc. BVP, bet vien per 2010 m. skolos našta padidėjo 8 proc. Ar turėtume nerimauti?
J.M.: Lietuvos Vyriausybės skola padidėjo nuo mažiau nei 20 proc. BVP prieš 2008 m. krizę iki beveik 40 proc. BVP dabar. Skola išaugo dėl didelio biudžeto deficito. 40 proc. BVP siekianti Lietuvos skola nėra labai didelė – daug kitų Europos šalių turi didesnę skolą, bet tokia maža ekonomika, kaip Lietuvos, yra labai veikiama to, kas dedasi kitoje Europos dalyje. Būtų geriau turėti mažesnį skolos lygį – tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl manome, kad svarbu ir toliau mažinti fiskalinį deficitą. Mažinant jį po kurio laiko sumažės ir skola.
VEIDAS: Žvelgiant iš šiandieninės situacijos, ar Lietuva išlošė, ar pralošė, kai Vyriausybė 2009 m. nusprendė nesikreipti dėl paskolos į TVF ir brangiai skolinosi tarptautinėse rinkose, tačiau taikė tas pačias taupymo priemones kaip ir šalys, paprašiusios TVF finansinės paramos, – kėlė mokesčius, karpė atlyginimus ir socialines išmokas?
J.M.: Manau, kad Lietuvoje įgyvendintos labai panašios biudžeto reguliavimo priemonės kaip ir kitose šalys, – kai kurios jų pasinaudojo TVF parama. Mano nuomone, iš tiesų svarbu yra rezultatai, o jie labai pozityvūs – šie ryžtingi Lietuvos Vyriausybės veiksmai leido padėti pagrindą ekonominiam atsigavimui.
VEIDAS: Bet jei Lietuva būtų pasiskolinusi iš TVF, paskolos palūkanos būtų mažesnės negu skolinantis tarptautinėse rinkose. Ar TVF būtų pasiūlęs tas pačias taupymo priemones Lietuvai, kurias mes ir įgyvendinome?
J.M.: Taip, paprastai TVF paskolos palūkanos yra mažesnės, negu skolinantis rinkose, ypač finansinio sukrėtimo laikotarpiu. Sunku tiksliai pasakyti, ką TVF būtų pasiūlęs Lietuvai, bet apskritai manau, kad biudžeto koregavimo priemonės, kurių Lietuva ėmėsi, buvo labai panašios į tas, kurias būtų rekomendavęs TVF.
VEIDAS: Didžiulė problema Lietuvoje buvo ir yra nedarbas. Jūsų vertinimu, kaip derėtų spręsti šią problemą?
J.M.: Sutinku, kad nedarbo lygis yra didžiulė problema. Daugybė darbo vietų buvo prarasta, pavyzdžiui, statybų sektoriuje. Kai kurios darbo vietos išnyko negrįžtamai, nes nekilnojamojo turto rinka išgyveno bumo laikotarpį ir augimas nebuvo stabilus. Dėl šios priežasties svarbu padėti žmonėms susirasti darbą kituose sektoriuose, o tam yra ES struktūriniai fondai, kurie gali padėti įveikti įgūdžių neatitikimą rinkoje. Taip pat svarbu padaryti viską, kas įmanoma, siekiant išsaugoti stabilią makroekonominę aplinką. Atsižvelgdamos į tai įmonės priims sprendimus dėl investavimo ir darbo vietų kūrimo.
VEIDAS: Savo ataskaitoje minite, kad svarbu apsaugoti pačius pažeidžiamiausius žmones Lietuvoje, bet kartu siūlote įvesti naujus mokesčius – nekilnojamojo turto ir automobilių. Kodėl?
J.M.: Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, neturtingiausiems žmonėms remti nukreipiamos įvairios Vyriausybės lėšos. Todėl svarbu, kad Vyriausybė per mokesčius surinktų reikalingą pajamų kiekį, kurį galėtų skirti šioms išlaidoms. Galima surinkti pinigų per daugybės ekonominių veiklų mokesčius, ką Lietuva ir daro. Bet Lietuva surenka daugiau pinigų iš pajamų ir apyvartos mokesčių, tokių kaip PVM, bet mažiau iš gerovės mokesčių. Manome, kad yra erdvės išplėsti gerovės mokesčius, nes turtingi žmonės turi daugiau turto. Šitos rūšies mokesčius mes vadiname progresiniais – kitais žodžiais tariant, jie naudingi neturtingiems žmonėms.
VEIDAS: Sakėte, kad Lietuva – biudžeto sureguliavimo pavyzdys. Tad ko kitos šalys galėtų iš Lietuvos pasimokyti?
J.M.: Aš tikrai manau, kad kai kurios kitos šalys, prašiusios finansinės pagalbos iš ES ir TVF, galėtų pažiūrėti į Lietuvos pavyzdį, ypač kai kalbama apie darbo užmokesčio nustatymo lankstumą ir konkurencingumo pagerinimą, kurį Lietuva sugebėjo pasiekti, nors jos valiuta susieta su euru. Tai mes vadiname vidine devalvacija. Lietuvos patirtis, susijusi su vidine devalvacija, buvo labai sėkminga. Kitos šalys to galėtų pasimokyti.
VEIDAS: Kuria kryptimi patartumėte eiti Lietuvai, kad išlaikytume ekonomikos augimą artimiausiais metais?
J.M.: Lietuva labai sėkmingai prisitaikė prie krizės 2008–2009 m., deja, pasaulinė aplinka pasikeitė į blogąją pusę, ir tai paveiks Lietuvą – ir per jos prekybą, ir per finansavimą. Geriausias dalykas, kurį Lietuva gali padaryti, – tai išlaikyti investuotojų pasitikėjimą šalies makroekonominiu stabilumu. Tai galima padaryti įgyvendinant tris svarbiausius aspektus. Pirma, tęsti fiskalinį konsolidavimą ir dėl to svarbu pasiekti mažesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą 2012 m. Antra, išlaikyti pasitikėjimą bankiniu sektoriumi – Lietuva iki šiol labai gerai tvarkėsi šioje srityje ir dabar reikia tai išsaugoti. Trečia, atlikti struktūrines reformas, pavyzdžiui, darbo rinkoje ir gerinant verslo aplinką, nes vidutinio laikotarpio perspektyvoje tai padės užtikrinti stabilų augimą.
VEIDAS: Kokias struktūrines reformas turite galvoje?
J.M.: Svarbiausi tikslai darbo rinkoje – padidinti dalyvavimą ir pasirūpinti, kad darbo jėga būtų perskirstyta augančių sektorių link. Taip pat yra siūloma išplėsti terminuotų darbo sutarčių taikymą – manau, tai naudingas pasiūlymas. Dėl minimalios algos – šiuo metu, kai pasaulinė ekonomika lėtėja, minimalios algos didinimas gali atgrasyti įmones samdyti daugiau darbuotojų ir taip sulėtinti darbo vietų kūrimą.
VEIDAS: Bet minimalus darbo užmokestis Lietuvoje yra vienas mažiausių visoje ES.
J.M.: Reikia lyginti minimalią algą su vidutine alga toje pačioje šalyje, nes nesvarbu, kiek darbuotojams mokės Vokietijoje, – svarbu, kiek kitiems darbuotojams mokama Lietuvoje. Šis santykis Lietuvoje yra 40 proc. 2008 m. minimali alga buvo pakelta, o nuo to laiko iki pastarųjų mėnesių vidutinė alga krito. Todėl minimalios algos santykis su vidutine alga 2009 ir 2010 m. iš tiesų padidėjo. Aš nesakau, jog tai didelė problema, bet turite būti atsargūs ir turėti omenyje faktą, kad minimalios algos pakėlimas gali sumažinti darbo vietų kūrimą, turėti neigiamos įtakos konkurencingumui ir padidinti Vyriausybės išlaidas, nes algos, mokamos biudžetiniams darbuotojams, susietos su minimalia alga.
J.M.: Mano nuomone, šalies išmetimas iš euro zonos turėtų griaunamąjį efektą tiek tai šaliai, tiek visai euro zonai. Tai labai brangus žingsnis. Šalys įsivedė eurą kaip savo nacionalinę valiutą, o keisti nacionalinę valiutą labai sudėtinga. Toks dalykas negali būti padarytas slapčia, o numatomas nacionalinės valiutos keitimas galėtų labai pabloginti žmonių pasitikėjimą finansų sistema. Atvirai sakant, manau, tai sukeltų finansų sistemos griūtį.

Apie 10 proc. mokslui ir inovacijoms, 30 proc. – žemės ūkiui, 60 proc. – viešajam sektoriui bei viešajai infrastruktūrai.

Maždaug taip pagal sritis ES 2014–2020 m. finansinį pyragą suraikė “Veido” apskritojo stalo diskusijos dalyviai: VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai”, kurios vienas tikslų – užtikrinti, kad būtų efektyviai panaudota ES finansinė parama, valdybos pirmininkas dr. Klaudijus Maniokas, Agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė, Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos instituto Funkcinių nanomedžiagų skyriaus vedėjas, vienas iš nedaugelio mokslininkų, kurie grįžo į Lietuvą po beveik dešimties metų darbo Švedijoje ir Vokietijoje, dr. Ramūnas Valiokas, Laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas ir “Baltic Vision Group” generalinis sekretorius Tomas Buzas.

2007–2013 m. ES injekcija Lietuvai: nežinom, ką ji davė
Net mažiausia įmonėlė, juo labiau valstybė, ateities strategijas pradeda nuo analizės, kokia ji yra šiandien ir kuo nori tapti įgyvendinusi strateginį planą. Todėl “Veidas” ES pinigų skirstymo perspektyvas aiškintis pradėjo nuo to, kaip valstybės institucijos, besirengdamos naujam etapui, išanalizavo dabartinio laikmečio pamokas.
Daugybė pavienių skaičių ir ataskaitų, kurių be vertimo į žmonių kalbą sunku suprasti, nes daug ką gali “pakišti” po tvarios Europos ar ES vaidmens pasaulyje finansavimo eilute. Žemės ūkio ministerija skaičiuoja savo fondą, Finansų ministerija – kitus, bet net apibendrintų skaičių, kiek iš visų fondų skirta vienai ar kitai sričiai, neapibendrina niekas.
Šįsyk skelbiame struktūrinės paramos ir žemės ūkio fondų lėšas (žr.lentelę). O skaičiuojant pagal tai, kiek ES lėšų skirta atskiroms ministerijoms administruoti, šį etapą ministerijos rikiavosi taip: Žemės ūkio (13 mlrd. Lt), Susisiekimo ir Ūkio (maždaug po 5 mlrd. Lt), Švietimo ir mokslo ministerija, Aplinkos (maždaug po 3 mlrd. Lt), Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų (maždaug po 2 mlrd. Lt), kitos – mažiau.
ES lėšų panaudojimo koordinavimo stoką ir “Veido” apskritojo stalo ekspertai įvardijo kaip vieną didžiausių problemų. “Priemonių lyg ir daugybė, pavyzdžiui, įvairiems mokymams skirta labai daug lėšų, bet nepasiekta, kad tai keistų situaciją iš esmės”, – pabrėžia R.Melnikienė.
Vyriausybė nuolat giriasi, kad pagal panaudotas ES lėšas Lietuva patenka į lyderių trejetuką (žr. lentelę). Tačiau “Veido” diskusijos dalyviai vis grįždavo prie pastebėjimo, kad kur kas rečiau kalbama, koks tų europinių milijardų efektyvumas. “Pavyzdžiui, ES parama versle, naudojama kaip kompensacija už blogas verslo sąlygas šalyje, iškraipo konkurenciją, leidžia konkuruoti ne didinant efektyvumą, o rašant projektą ir gaunant ES pinigus. Pinigai dalijami atskiroms įmonėms, o turėtų būti finansuojami bendri infrastruktūros projektai, – konstatuoja V.Žukauskas. – Kita bėda – kad valstybės institucijos, kaip pačios pripažįsta, dažnai į įvairius projektus tikrai neinvestuotų, jei ne ES parama. Bet prie ES lėšų reikia prisidėti ir iš valstybės biudžeto, o tai didina valstybės skolą”, pabrėžia V.Žukauskas.
Pavyzdžiui, 2011 m. valstybės biudžete ES lėšomis vykdomų projektų bendram finansavimui skirta apie … mln. Lt. Be to, įvairios ES fondų lėšų panaudojimo efektyvumo studijos rodo, kad labai svarbu, kokioje aplinkoje vykdomi ES finansuojami projektai: jei šalyje klesti korupcija, papildomi pinigų srautai ją tik padidina.
Laukiamo efekto investicijos neduoda ir dėl gebėjimų ar noro gerai valdyti projektus stygiaus. R.Valiokas prisimena, kad 2004 m., kai grįžo į Lietuvą, čia nebuvo nė vieno kvadratinio metro šiuolaikinių laboratorijų ploto. “Gavę mokslui apie 10 proc. Lietuvai skirtų ES lėšų turėjome šansą iš esmės pakeisti situaciją. Tačiau kaip tos lėšos buvo administruojamos – atskira istorija. Visi penki mokslo, studijų ir verslo slėniai išbarstyti po Lietuvą, paironizuosiu – gal pagal tai, kur kuris profesorius gyvena, kad pėsčias galėtų ateiti į darbą. Nesunku iššifruoti, kur kokie interesai sužaidė. Kai toks investicijų valdymo principas, tokia ir nauda. Žinoma, geriau negu nieko, yra gerų pavyzdžių, bet juk galėjome ES lėšų padedami aplenkti kitas valstybes, nes rytinė Baltijos pakrantė mokslo tyrimų požiūriu yra beveik tuščias laukas”, – apgailestauja R.Valiokas.
Arba, pavyzdžiui, transportas, keliai – kas sakys, kad yra nusistatęs prieš jų tiesimą. Tačiau juk dažnai pas mus milijonai investuojami į kelią, kuriuo per savaitę pravažiuoja keli medžiotojai, o kai kurie judrūs avaringi keliai investicijų taip ir nesulaukia. “Dažnai po gražiais prioritetais slypi nuogi interesai ir mažai pridėtinės vertės”, – pastebi K.Maniokas.
O kaip svarbu efektyviai investuoti ES paramą, rodo ir šios proporcijos: daugiau kaip ketvirtadalis pastarųjų poros metų Lietuvos nacionalinio biudžeto ir apie trečdalį valstybės biudžeto pajamų – ES pinigai.

2014–2020 m.: pinigų mažiau ir didesnę jų dalį EK nori dalyti pati
Išankstiniai būsimos finansinės perspektyvos skaičiai (žr. lentelę) – 12,7 proc. mažesni nei dabartinės, bet Europos Komisija (EK) pasiryžusi juos panaudoti efektyviau. “EK nori daugiau pinigų skirstyti pati visos ES mastu, o ne atiduoti šalims. EK manymu, tai garantuotų didesnę pridėtinę vertę ir orientuotų į rezultatą. Čia yra nemažai tiesos: daug laiko ir pinigų šalys eikvoja strategijoms rengti, tačiau realiai lėšų paskirstymas atspindi partijų svorį valdžioje, daugiausiai dėmesio skiriama lėšoms gauti ir panaudoti, o ne rezultatui. EK siūlo pasirašyti kontraktus tarp EK ir valstybių narių, kuriuose valstybės tiksliau apibrėžtų, ką už tuos pinigus įsipareigoja padaryti”, – siūlomas naujoves vardija K.Maniokas.
Taip lėšos būtų skirstomos skaidriau, tačiau Lietuva galėtų jų ir prarasti, nes, pavyzdžiui, neracionalu visose ES šalyse kurti panašią mokslo infrastruktūrą, o ne vienoje ES šalyje yra tokių centrų, kuriuos mes tik kuriame.

Lietuvos prioritetas panaudojant 2014–2020 m. ES lėšas: “Veido” ekspertai siūlo viešąjį sektorių

K.Maniokas primena, kad naujojo ES finansinio laikotarpio šūkis tas pats – mokslas ir inovacijos, o ši programa net lenkia ir žemės ūkį, kuriam pinigai skiriami atskiru fondu, iki 2013 m. sudarančiu apie 40 proc. visų ES fondų lėšų. Parama žemės ūkiui ES svarbi sprendžiant ne tik didėjančio žemės ūkio produktų poreikį, bet ir socialines kaimo problemas.
R.Melnikienė mano, kad šiuo finansavimo laikotarpiu iš tiesų daug investuota į žemės ūkio įrenginius, ir to reikėjo, nes technika Lietuvoje buvo labai susidėvėjusi ir pasenusi. Bet mažiesiems gamintojams kaime šis paramos būdas buvo labai nepalankus, nes jie nebuvo pajėgūs įsigyti didelio turto.
“Naujuoju finansavimo laikotarpiu kaimo politika turi būti orientuota į kuo didesnę ES lėšų sklaidą – kur kas efektyvesnės investicijos į žemės ūkio viešąją infrastruktūrą. Jos padėtų išsilaikyti kaime smulkiajam verslui, nes dideli ir taip stiprūs. Mums labai reikia skatinti verslumą, nes tik taip galime nors kiek amortizuoti atskirų Lietuvos regionų vystymosi skirtumus ir išsaugoti juose žmones. Jei ES paramos prašė penki ūkininkai, bet gavo trys, jie tapo stambesni, tačiau klausimas, ar konkurencingesni Europoje, o kiti du bankrutavo ir jiems reikia mokėti bedarbio išmokas. Kaip padalyti paramą, kad visi penki ūkiai taptų konkurencingesni? Investuoti į infrastruktūrą. Reikia kurti ir integruoto požiūrio, o ne ūkio sektorių priešpriešos strategiją, suvokti, kad, pavyzdžiui, mokslas tarnauja visam šalies ūkiui, inovacijos leidžia sukurti didesnę pridėtinę vertę, leidžia žmonėms daugiau uždirbti”, – aiškina R.Melnikienė.
Žinoma, Lietuvos dar laukia didysis mūšis, kad mūsų žemdirbiai gautų analogiško dydžio tiesiogines išmokas, kokias gauna didžiosios ES šalys.
ES struktūrinių fondų dalybose didžiausia konkurencija – tarp mokslo ir vadinamosios sunkiosios infrastruktūros (kelių, energetikos etc.), pirmavusios šiuo laikotarpiu. “Lietuvoje per septynerius narystės ES metus daugiausiai struktūrinių fondų investicijų būta į fizinę infrastruktūrą, ir daugelis jų buvo reikalingos. Bet dabar reikia galvoti, kas svarbiau. Dalis tokių investicijų reikalinga, nes mūsų fizinė infrastruktūra gerokai skiriasi nuo ES vidurkio, ir tą gerai matome nuvažiavę net iki Lenkijos vakarinės dalies. Kita vertus, reikia galvoti ir apie naujesnio pobūdžio investicijas, pavyzdžiui, į miestų infrastruktūrą, ką darė daugelis ES senbuvių”, – dėsto K.Maniokas.
V.Žukausko įsitikinimu, naujuoju ES finansiniu laikotarpiu reikia remti ne atskirus verslus, o tuos sektorius, kurie laikomi viešosiomis gėrybėmis: švietimo, sveikatos, viešosios infrastruktūros – tai, ką laikome valstybės funkcijomis. Taip būtų mažiau iškreipiama konkurencinė aplinka, be to, jei ES lėšomis šie sektoriai būtų pagaliau reformuoti (o tai padaryti būtina), sumažėtų valstybės išlaidų jiems ir atsirastų galimybė mažinti mokesčių naštą.
O štai mokslui ir inovacijoms, kaip sutarė visi kalbinti pašnekovai, užtektų 10 proc. “Šis regionas linksta į inovacijas, produktus ir paslaugas, kurios gimsta iš žinojimo. Turėtume sukurti mokslo infrastruktūrą, kad taptume bendro Šiaurės regiono dalimi. Manau, 10 proc. inovacijoms ir mokslui būtų geras skaičius, tiesa, jei būtų sėkmingai suvaldytas”, – pritaria R.Valiokas.
“Plėtoti mokslą – kilnus tikslas, tačiau kol neturime efektyvių patikrintų priemonių, kaip jį pasiekti, klausimas, ar į tai reikia investuoti daugiau nei 10 proc. Kitas struktūrinių fondų lėšas reikia skirti transporto, sveikatos, švietimo, energetikos infrastruktūrai, o ketvirtadalį šių lėšų – gebėjimams ugdyti. Aš – už stambesnius tokius projektus ir kad būtų rimtos projektų valdymo komandos”, – sako K.Maniokas.
Jo manymu, verslo subsidijomis remti tikrai nebereikia – geriau tai daryti lengvatinių paskolų pavidalu. Toks sutarimas EK daugmaž yra, bet Lietuvoje pramonininkai siūlo ir toliau statyti gamyklas iš subsidijų. “Manau, laikas tai daryti jau praėjo. Nauji iššūkiai esant dabartinei situacijai – kaip spręsti problemas, susijusias su emigracija, nedarbu”, – tvirtina K.Maniokas.
Paramos formą, skambiai vadinamą finansine inžinerija, o iš tikrųjų – vietoj subsidijų teikiant paskolas, reikėtų naudoti ne tik privačiam, bet ir viešajam sektoriui remti, taip verčiant daugiau galvoti apie investicijų atsiperkamumą. “Štai pristatėme sporto arenų už pusę milijardo, trys savaitės krepšinio šventės baigėsi, o pagirios bus sunkios ir daugeliui metų – arenos prašo viešųjų pinigų, o ne juos generuoja. Ir tokių neproduktyvių investicijų daug. Jas vadinu Graikijos fenomenu, nes esu įsitikinęs, kad didelė dalis dabartinių šios šalies problemų susijusios su ES struktūrine pagalba, kurios Graikija gavo labai daug: vienintelė iš visų ES šalių – per 4 proc. šalies BVP. Tačiau daug investicijų buvo neproduktyvios – atvirkščiai, reikalaujančios finansinio palaikymo iš valstybės ar municipalitetų biudžeto, o tai skatina skolintis. Reikia griežtesnės finansinės drausmės, esminis klausimas – ar investicijos gali atsipirkti”, – pabrėžia K.Maniokas.
T.Buzo manymu, derėtų mažinti ne paramą verslui apskritai, bet investicijas į fizinį turtą. “Visų pirma turėtų eiti ne parama, o verslo konceptas, suvokimas, kaip verslas turi plėtotis, kaip jis gali konkuruoti tarptautiniu mastu. Tai niša, kurioje galima panaudoti ES struktūrinių fondų pinigus, nors geram verslo konceptui ir privačių lėšų pritraukimas neturėtų būti problema. Taigi, pirma, reikia investuoti į tarptautinėje rinkoje konkurencingą verslo planą, antra, į bendradarbiavimą su mokslininkais, nes trūksta gerų galimybių studijų apie mūsų išskirtinumą tarptautinėje rinkoje, trečia, reikia rizikos kapitalo kontrolės”, – vardija T.Buzas.
ES pinigai turi didinti mūsų konkurencingumą, todėl svarbiausia – rasti mūsų išskirtinumo nišas ir tam skirti daugiau pajėgumų bei lėšų.

Ar žinome, kuo norime būti
Didžiausi mūšiai dėl 2014–2020 m. ES milijardų vyks kitąmet. Lietuvoje ministerijos jau teikia savo pageidavimus, dirba šiems klausimams svarstyti sudaryta komisija. Tiesa, premjeras per savo patarėją Virgį Valentinavičių pareiškė, kad dar anksti apie tai kalbėti. Kažin ar tikrai taip.
“Kai nėra aiškios politinės valios, neprognozuojami ir nestrateguojami aiškūs valstybės prioritetai, tada ES lėšas ir pasidalija pavieniai politikai bei interesų grupės. Taip vyksta ne tik Lietuvoje – ir kitose šalyse. ES lėšų skirstymas turėtų būti labiau nukreiptas į kokį aiškesnį tikslą ir rezultatyvumą”, – neabejoja K.Maniokas.
R.Melnikienė pabrėžia, kad dabartiniu finansavimo laikotarpiu siekta padidinti atskirų ūkio subjektų konkurencingumą, o per ateinantį reikėtų suvokti, kad turime konkuruoti kaip regionas, kaip tai daro Šiaurės šalys, labai aiškiai suvokę savo interesą ir identifikavę savo privalumus. O tam reikia aiškiai nusistatyti strategiją. “Ar neturime idėjų, nes esame neturtingi, ar esame neturtingi, nes neturime idėjų? Turime išgryninti valstybės prioritetus, tačiau jų parinkimas turi būti naudingas didelei daliai žmonių. Ar galime šiandien atsakyti į klausimą, kokius Lietuvos žmonių poreikius tenkinome ES pinigais? Kokia dalis žmonių pajuto jų naudą?” – retoriškai klausia R.Melnikienė.
O R.Valiokas visą diskusiją apibūdina tokiais žodžiais: “Jei nenorime dar vieną etapą tiesiog išleisti ES pinigus ar jais pramisti, o norime sukurti tai, kas toliau generuotų darbo vietas, trauktų čia žmones ir investicijas, darytų valstybę klestinčią, tokią, kurioje pagaliau žmonės norėtų gyventi, reikia tais pinigais kurti “žadintuvo skambutį” – duoti pasauliui signalą, kad čia kažkas vyksta, kad esame kažkuo išskirtiniai, patrauklūs investuotojams. Privalumų mes tikrai turime nemažai. Rinkos rizikos kapitalistai ieško, kur įdėti pinigus, tik reikia jiems siųsti signalus, o kokius – turime apsispręsti patys.”
Finansų ministerija: “Prioritetų dokumentai – kitąmet”
Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje buvo nustatytos trys prioritetinės kryptys: produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei, konkurencinga ekonomika, gyvenimo kokybė ir sanglauda. Šiuo metu įgyvendinama arba jau įgyvendinta projektų, kuriems skirtas finansavimas sudaro apie 70 proc. visos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos.
Sparčiau įgyvendinami transporto, verslo produktyvumo ir verslo aplinkos, užimtumo bei socialinės aprėpties gerinimo, lėčiau – švietimo, ūkio konkurencingumo ir ekonomikos augimui skirtų mokslinių tyrimų projektai. Tačiau tai nėra efektyvumo ar neefektyvumo įrodymas. Dažniausiai lėšų panaudojimo spartą lemia skirtingos priežastys – projektų specifiškumas, administraciniai gebėjimai, viešųjų pirkimų vykdymas ir pan.
Siekiant užtikrinti sėkmingą Lietuvos pasirengimą panaudoti 2014–2020 m. ES struktūrinę paramą, Vyriausybės nutarimu sudaryta komisija šiems klausimams spręsti. Šių metų pabaigoje EK turėtų pateikti siūlymus dėl ES sanglaudos politikos reglamentų, po to Lietuvoje bus rengiami 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos programavimo dokumentų projektai. Jie turi būti parengti 2012 m. antrąjį pusmetį. Konkrečios Lietuvai teksiančios sumos nežinomos – EK dar nėra pateikusi metodikos, kaip bus skaičiuojamos lėšos kiekvienai šaliai.

Premjero atstovas: “Kalbėti anksti”
Virginijus Valentinavičius, ministro pirmininko, konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus patarėjas:
“Apie konservatorių prioritetus dėl kitos ES finansinės perspektyvos kalbėti dar tikrai anksti. Kiek žinau, TS dar nėra išdiskutavusi šio klausimo, premjeras savo pasisakymuose yra minėjęs, kad kitoje perspektyvoje svarbu daugiau dėmesio skirti mokslui, kultūrai ir regionams, bet tai labiau pasiūlymai diskusijai, negu galutinė pozicija.”

Opozicijos atstovas: “Mokslui, ūkio plėtrai, energetikos projektams”

Algirdas Butkevičius, Socialdemokratų partijos pirmininkas:
“Paisant elementarių vadybos taisyklių, ES lėšas reikia paskirstyti pagal numatytą Lietuvos ilgalaikę ekonominio vystymosi strategiją. Jos turi būti panaudotos investicijoms į ūkio plėtrą ten, kur paskatintų didžiausią kapitalo grąžą, sukurtų darbo vietų. Taip pat reikia remti smulkųjį ir vidutinį verslą – be to kalbėti apie valstybės sėkmę neįmanoma.
Viena prioritetinių sričių – inovacijos, mokslas, nes turime didinti šalies konkurencingumą. Atskiras ES finansavimas tenka žemės ūkiui – čia reikia kovoti dėl panašaus dydžio išmokų, kokias gauna Prancūzijos ar Vokietijos žemdirbiai. Svarbūs strateginiai energetikos projektai, šilumos energijos gamybos pertvarka, nuo dujų pereinant prie biomasės, Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbų finansavimas. ES lėšų labai reikia ir transporto sektoriui.”

Tarp dešimties daugiausiai Lietuvoje investuojančių šalių per dešimt metų įsitvirtino Rusija ir Lenkija, tačiau nemažėja ir skandinavų aktyvumas. Tolimųjų Rytų šalys Lietuva taip pat domisi, bet šis smalsumas investicijomis dar nevirsta.

Per pastarąjį dešimtmetį užsienio investuotojų Lietuvoje žemėlapis pasislinko Rytų kryptimi. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais plačiausiai nuskambėjo britų banko “Barclays” ir JAV kompanijos “Western Union” atėjimas į Lietuvą, Statistikos departamento duomenimis, JAV ir Didžioji Britanija iškrito iš daugiausiai Lietuvoje investavusių šalių dešimtuko – jas pakeitė Rusija ir Lenkija.
“Tendencijos, kad per dešimt metų kryptis šiek tiek pasikeitė, rodo objektyvią ekonominę situaciją. Dauguma teorijų sako, kad artimiausi kaimynai yra patys didžiausi potencialūs investuotojai. Dėl Rusijos ilgą laiką klausimas buvo politizuotas. Šiandien galima pasidžiaugti, kad neigiamo politizavimo įtakos mažėja”, – mano “Danske” banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
Beje, Lenkija ne tik įšoko į dešimtuką, bet netgi užėmė pirmą vietą, pralenkdama aktyviausiai Lietuvoje investuojančias Skandinavijos šalis. 2011 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje Lenkija mūsų šalyje buvo investavusi 4,2 mlrd. Lt. Nors pirmoje sąrašo vietoje Lenkija atsidūrė dėl to, kad įsigijo didžiausią Lietuvos įmonę “Orlen Lietuva”, pastaraisiais metais investicijų iš šios kaimyninės šalies daugėja – ypač įmonių įsigijimo srityje.
Advokatų kontoros “Sorainen” partneris Laimonas Skibarka atkreipia dėmesį, kad 2010 m. Lietuvos įsigijimų ir susijungimų rinkoje Lenkijos įmonės sudarė tris iš keturių didžiausių sandorių: lenkų “Trakcja Polska” susijungė su lietuviškąja “Tiltra Group” (sandorio vertė 677,7 mln. Lt), “Lotos Petrobaltic” įsigijo visas “Geonaftos” akcijas (sandorio vertė neskelbiama), “Mieszko” nusipirko “Vilniaus pergalę” (110,1 mln. Lt). Be to, “Sorainen” skaičiavimais, nuo 2009 m. iki 2011 m. pirmojo ketvirčio pabaigos Lenkija pagal investicijų dydį Lietuvoje buvo trečia šalis po Švedijos ir Vokietijos.
“Lenkijos ekonomika gerai atlaikė krizę, įmonės išaugusios iki tokio dydžio, kad gali investuoti į kaimynines rinkas. O mūsų įmonių finansiniai rodikliai sunkmečiu krito, todėl lenkams buvo palanki proga pirkti Lietuvoje už gerą kainą”, – lenkų aktyvumą Lietuvos rinkoje aiškina L.Skibarka.

Rusijos įmonės investavo į elektros ir dujų tiekimą

Pastaraisiais metais Lietuvoje itin ryškus Rusijos investicijų suaktyvėjimas. 2000 m. į Lietuvą iš Rusijos buvo atitekėję tik 93,79 mln. Lt investicijų, o pernai Rusijos tiesioginės investicijos siekė jau 2,9 mlrd. Lt. VšĮ “Investuok Lietuvoje” vadovas Mantas Nocius tvirtina, kad rusai Lietuvoje daugiausia investuoja į nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, pastaraisiais metais jie pradeda ir vadinamąsias plyno lauko investicijas. Štai šiuo metu Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) kuriasi viena Rusijos vidutinio dydžio maisto perdirbimo įmonė – kol kas tai vienintelis Klaipėdos LEZ šiemet pritrauktas investuotojas. Projekto vertė – 15–20 mln. Lt.
“Rusijos įmonių susidomėjimą jaučiame. Anksčiau joms buvo pakankamai plėtros galimybių Rusijoje, o dabar atėjo laikas plėstis į Europą. Vienas iš variantų tą daryti – investuoti Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Mes esame Europos Sąjungoje, sugebame su jais susišnekėti, geriau juos pažįstame”, – argumentuoja Klaipėdos LEZ generalinis direktorius Eimantas Kiudulas.
Beje, Rusijos investicijų dominavimą Lietuvoje atskleidžia ir pasaulinės tiesioginių užsienio investicijų stebėsenos sistemos “fDiMarkets.com”, fiksuojančios plyno lauko ir įmonių įsigijimo bei plėtros projektų investicijas, duomenys. Statistikos departamentas skaičiuoja visus tiesioginių užsienio investicijų srautus – tarp jų ir pagrindinių įmonių paskolas antrinėms, pinigų srautus kapitalo rinkose, investicijas į nekilnojamąjį turtą ir t.t. “fDiMarkets.com” duomenimis, 2009–2011 m. daugiausiai investicinių projektų pradėjo įgyvendinti būtent Rusija – iš viso dešimt.

Skandinavų susidomėjimas neblėsta
Nors mūsų šalyje laukiamos visų šalių investicijos, Lietuvos investicijų skatinimo strategijoje nurodytos kelios šalys, kurių investicijų labiausiai pageidaujame: Skandinavijos valstybių, JAV, Didžiosios Britanijos, Izraelio, Vakarų Europos. Būtent šiose šalyse didžiausia aukštųjų technologijų įmonių koncentracija, o tokios investicijos pačios geidžiamiausios, nes sukuria geriausiai mokamas darbo vietas, neteršia aplinkos. Vis dėlto kol kas šio tikslo siekti sekasi sunkiai, nes didžiausių investuotojų dešimtuke yra tik Skandinavijos šalys ir Vokietija. Prieš dešimtmetį Statistikos departamento dešimtuke dar matytos JAV ir Didžioji Britanija iškrito.
JAV 2000 m. Lietuvoje buvo investavusios 917 mln. Lt, o 2010 m. iš šios šalies tebuvo likę 602,9 mln. Lt investicijų. Pagrindinė susitraukusių investicijų priežastis – koncerno “Williams”, pardavusio “Mažeikių naftą”, pasitraukimas iš rinkos. Kaip matyti, į Lietuvą neatėjo daugiau kompanijų, galinčių kompensuoti šios įmonės išėjimą.
Tiesa, “Investuok Lietuvoje”, kuri vertina ne visą tiesioginių užsienio investicijų srautą, o tik plyno lauko investicijas ir įmonių įsigijimus, remdamasi “fDiMarket” duomenų baze prieštarauja: šios bazės duomenimis, JAV pagal investicijas Lietuvoje atsiduria antroje vietoje (2009–2011 m. pradėti įgyvendinti devyni projektai), Didžioji Britanija – penktoje (septyni projektai).
Na, o vieni aktyviausių užsienio investuotojų Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo ir tebėra skandinavai. Turtingoms Skandinavijos šalims nepriklausomybę atkūrusios ir kaimynystėje sparčiai augančios Baltijos šalių rinkos pasirodė perspektyvios ir įdomios, todėl šių valstybių kompanijos buvo pagrindinės strateginės investuotojos daugelyje sektorių. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pabaigoje Švedija buvo antroji šalis po Lenkijos pagal investicijas Lietuvoje – iš viso investavusi 3,86 mlrd. Lt. Trečioje vietoje atsidūrė Danija – 3,7 mlrd. Lt.
Su investuotojais dirbantys ekspertai įsitikinę, kad skandinavai iš Baltijos šalių, kurios jiems praktiškai kaip namų rinkos, niekur nesitrauks. Švedijos prekybos rūmų Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Aleknienė teigia, kad į Lietuvą švedus traukia gera darbuotojų kvalifikacija ir vieni mažiausių mokesčių ES. Kita vertus, ji pabrėžia, kad estai sugeba prisitraukti dvigubai daugiau švediškų investicijų negu mes. Latviai pagal šį rodiklį lietuvius taip pat lenkia.
“Estai ir latviai orientuojasi į mažesnes ir vidutinio dydžio įmones, mes bandome sudominti tik verslo gigantus. Į kitas Baltijos šalis mažoms ir vidutinėms įmonėms ateiti lengviau, nes spėčiau, kad kitose Baltijos šalyse šiek tiek mažesnė biurokratija, korupcijos lygis, šešėlinė ekonomika”, – svarsto D.Aleknienė.
Pasak specialistės, gera žinia, jog, palyginti su pernai, švediškų įmonių domėjimasis Lietuva suaktyvėjęs ir ryškėja tendencija, kad mažesnės kompanijos taip pat norėtų įeiti į mūsų rinką.
Aktyvesnis investuotojų domėjimasis matyti ir iš statistikos. “Investuok Lietuvoje” duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį užsienio kompanijos Lietuvoje apsisprendė įgyvendinti apie 30 tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektų, o juos įgyvendinus į Lietuvą bus papildomai pritraukta apie 1,85 mlrd. Lt investicijų. Per 2010 m. inicijuota 41 projektas, kurį įgyvendinus turėtų būti pritraukta apie 4 mlrd. Lt.
Klaipėdos LEZ vadovas E.Kiudulas tvirtina, kad šiuo metu deramasi dėl aštuonių projektų – daugiausia su Skandinavijos ir Vakarų Europos šalimis. LEZ vadovas pastebi tendenciją, kad Vakarų Europos įmonės, prieš keletą metų aktyviai investavusios Kinijoje, nori turėti gamybinių pajėgumų netoli savęs, Europoje, todėl vėl aktyviau žvalgosi mūsų regione. “Prieš ketverius penkerius metus Lietuvoje padidėjo veiklos, darbo jėgos sąnaudos, todėl išryškėjo tendencija, kad plyno lauko investicijas pas mus pradeda įmonės, gaminančios labiau nišinį, ne masinės gamybos produktą, turinčios 50–60 darbuotojų”, – kaip atrodo vidutinis investuotojas, apibūdina E.Kiudulas.
Beje, skirtingų šalių kompanijos investuoja į skirtingus sektorius – ten, kur turi daugiausiai žinių ir patirties. Štai į žemės ūkį, transportą Lietuvoje daugiausiai investavę danai. Į apdirbamąją pramonę – lenkai. Į elektros, dujų, garo tiekimą – Rusija. Į didmeninę ir mažmeninę prekyba – Vokietija, o į informacijos ir ryšių sektorių – Švedija.

Vilioja Tolimųjų Rytų investuotojus
“Investuok Lietuvoje” atstovai viliasi, kad tarp investuotojų Lietuvoje artimiausiu metu įsitvirtins ir Azijos bendrovės, nes jaučiamas didėjantis jų domėjimasis mūsų šalimi. M.Nocius tvirtina pastebintis nemažą Pietų Korėjos ir Japonijos kompanijų susidomėjimą. “Pietų Korėjos įmonės plečiasi į Europą. Projektai konkretūs, ir tik kyla klausimas, kur jie nusės – Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje. Kitais metais bus aišku, ar Pietų korėjiečių projektai ateis į Lietuvą”, – prognozuoja E.Kiudulas.
Dar viena šalis, besidominti Lietuva, yra Kinija. M.Nocius viliasi, kad mūsų rinkoje plėsis Lietuvoje atstovybę turinti didžiausia telekomunikacijos įrangos gamintoja Kinijoje “Huawei Technologies Co., Ltd”, šiemet pasirašiusi sutartį su Vilniaus universitetu dėl bendros mokslinės laboratorijos steigimo. Šiuo metu taip pat dirbama su Kinijos kompanija, kurios vienas vadovų – lietuvis, ir tai smarkiai palengvina darbą.

Kokios šalys Lietuvoje investuoja daugiausiai
2010 metai
Valstybė    Sukaupta tiesioginių užsienio investicijų, mlrd. Lt
Lenkija    4
Švedija    3,86
Danija    3,7
Vokietija    3,56
Rusija    2,9
Nyderlandai    2,49
Estija    2,26
Suomija    1,6
Latvija    1,3
Norvegija    1,16

2000 metai
Valstybė    Sukaupta tiesioginių užsienio investicijų, mlrd. Lt

Danija    1,7
Švedija    1,6
JAV    0,92
Vokietija    0,69
Jungtinė Karalystė    0,62
Estija    0,59
Suomija    0,56
Šveicarija    0,45
Norvegija    0,39
Liuksemburgas    0,31

Šaltinis: Statistikos departamentas

Scanpix

Šis teiginys objektyvus ir kalbant apie Lietuvą, neatsižvelgiant į jos vadovybės norą ar nenorą sutikti su tokia klausimo formuluote, mano Seimo narys M. Zasčiurinskas.

“Nemanau, kad Lietuva, kaip valstybė, kaip nors dalyvautų statant atominę elektrinę Kaliningrado srityje. Vien dėl to, kad dabartinei Lietuvos vadovybei tai buvo dukart siūlyta pačiu aukščiausiu lygmeniu ir šalies prezidentė bei jos premjeras Rusijos vyriausybės pasiūlymą dukart kategoriškai atmetė. Bet kalbant apie Lietuvos dalyvavimą statant Baltijos atominę elektrinę Lietuvos verslo lygmeniu, mes ne tik turime, bet ir privalome dalyvauti įgyvendinant tokį milžinišką ir pelningą projektą”, – mano deputatas.

“Beje, Lietuvos verslininkai ateis ne į jiems nežinomą, o į seniai įgyventą kraštą. 2009 metais Lietuvos įmonės į Kaliningrado srities ekonomiką investavo 7,2 mln. JAV dolerių. Tiesioginės investicijos sudarė 4,2 mln. JAV dolerių arba 63 proc. visos investicijų sumos. 2009 metų antrojo pusmečio pradžioje Kaliningrado srities teritorijoje buvo 712 įmonių, į kurias buvo investuota lietuviško kapitalo”, – pažymėjo parlamentaras.

Kaip žinia, bendra investicijų į Baltijos atominės elektrinės statybos Kaliningrado srityje projektą vertė vertinama 5 mlrd. eurų. Be pačios atominės elektrinės, būtina nutiesti 330 kV įtampos elektros energijos perdavimo linijas, kurių vertė vertinama nuo 0,5 mlrd. iki 1,6 mlrd. eurų.

“Taigi šioje rinkoje vietos Lietuvos verslininkams užteks”, – pareiškė M. Zasčiurinskas.

“Lietuvos verslas gali nevaržomas rinktis jėgų taikymo vektorius. Jo pagrindinis tikslas – pelnas. Ir sunku įsivaizduoti atvejį, kuriuo kas nors, net ir aukščiausios valstybinės institucijos, galėtų nurodinėti verslininkams, kur ir kaip jie turi arba, priešingai, neturi investuoti anksčiau gauto pelno”, – pridūrė jis.

Nekomercinė partnerystė “Tarptautinės žurnalistikos plėtros paramos centras Rusijos-Baltijos žiniasklaidos centras” (RBMC) atlieka atominės energetikos perspektyvų Baltijos jūros regione tyrimą. Viena iš tyrimo dalių susijusi su Lietuvos politikų, energetikų ir ekonomistų nuomonių rinkimu ir nagrinėjimu.

Liepos 22 dieną konferencijos Vilniuje metu, Kinijos atstovai kvies dalyvauti Lietuvos verslininkus antroje pagal dydį Kantono eksporto ir importo prekių mugėje, kurioje yra puiki galimybė prisistatyti ne tik Kinijos rinkai, bet ir visam pasauliui.

“Mes nuoširdžiai kviečiame dalyvauti Lietuvos įmones, ypač smulkias ir vidutines, tarptautiniame mugės paviljone. Verslininkai galės gyvai stebėti, kuo pulsuoja šiuolaikinė rinka, rasti naujų prekybos galimybių ir, žinoma, parodyti save.”, – kalbėjo Kinijos užsienio prekybos centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Liu Jian Jun.

Pasak pašnekovo, nereiktų baimintis dalyvauti šioje parodoje ir mažoms įmonėms. Joms dar lengviau prisitaikyti, ypač – nišinėms kompanijoms. Kaip bebūtų paradoksalu, Kinijoje labai paklausios originalios vakarietiškos, prabangos prekės, tad yra galimybė reeksportavimui. Labai svarbu rinkai pateikti kažką išskirtino, kadangi konkuruoti kaina su vietiniais gamintojais sunkiai įmanoma. Kinijoje paklausūs kūrybiniai, intelektualiniai sprendimai.

Kinija turi būti įdomi Lietuvos verslininkams. Remiantis Euromonitor International duomenimis, 2020 metais Kinijos vidutinioji klasė sudarys 48 proc. ir pasieks apie 700 mln. žmonių. Kiniškai kalbančių žmonių pasaulyje yra apie milijardą, o angliškai kalbančių – 532 milijonai,

Kinija – ekonomiškai labiausiai auganti šalis, jau aplenkusi Japoniją ir dabar prognozuojama, kad 2020 – 2030 metais aplenks ir JAV.

Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija prognozuoja, kad 2020 m. Kinijos turizmo rinka pagal atvykstančių ir išvykstančių turistų srautus taps pirmaujančia pasaulyje. Tai yra svarbi priežastis, kodėl jau dabar reikia investuoti, kad galėtume konkuruoti su Europos šalimis dėl turistų iš Kinijos pritraukimo.

Mūsų šalis pamažu plėtoja ekonominius santykius su Kinija. Jau daugiau nei trejus metus veikia Lietuvos – Kinijos prekybos asociacija, neseniai įkurtas Lietuvos – Kinijos forumas. Inicijuojamoje Lietuvos – Kinijos ekonominių santykių plėtros programoje, apimamos šios pagrindinės sritys – turizmas (ypatingą dėmesį skiriant atvykstamajam turizmui), logistika (akcentuojamas krovinių srautų perskirstymas per Lietuvos teritoriją į tolimesnius taškus), akademinė (Lietuvos universitetai/kolegijos kinų studentams, mokantiems už savo studijas) ir Lietuvos prekių eksportas ir reeksportas. Planuojama įkurti Lietuvos prekybos namus Pekine (Šanchajuje).

Liepos 22 d. vyksianti konferencija Lietuvos verslininkams – dar viena svarbi galimybė atverti duris į milijoninę Kinijos rinką.