KTU nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prof. Sigito Tamulevičiaus kartu su komanda sukurtas matavimo prietaisas – skalės precizinėms lazerinėms mata­vi­mo sistemoms – prieš kelis mėnesius įmonei „Precizika Metrology“ pelnė Metų gaminio įvertinimą. Tačiau moks­li­nin­kas tai vadina dar palyginti nedideliu Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų mokslo instituto lai­mė­ji­mu.

Kolegos S.Tamulevičių apibūdina kaip išskirtinį žmogų, kuris sugeba vienu me­­tu būti ir lyderis, ir mokslininkas, ir as­me­nybė. Jis rūpinasi, kad mokslo idėjos rastų pir­kėją, įgautų prasmę ir būtų įkūnytos – pa­naudotos praktikoje.

Jis pats aktyviai ieško naujų partnerių, kviečia į susitikimus verslininkus, mezga ryšius su ki­tų šalių mokslininkais ir ragina tai daryti ki­tus. Girdi, pati mokslo sritis tam dėkinga ir bū­ti­na tai išnaudoti. „Medžiagų inžinerija – tarpsritinė, apimanti fiziką, chemiją ir inžineriją. Ir skirta ji medžiagoms, kurias galima panaudoti praktikoje, tyrinėti“, – savo idėjų praktinį pritaikymą aiškina mokslininkas.

Užtat jo idėjos – unikalios ir pripažįstamos vi­s­ame pasaulyje. KTU mokslo prorektorė As­ta Pundzienė S.Tamulevičių ne be pagrindo va­­dina tarptautinio lygio mokslininku: „Jo pub­likacijos spausdinamos geriausiuose pasaulio moksliniuose žurnaluose. Jį mato ir pripažįsta tarptautinė mokslininkų bendruomenė. Jis yra tarptautinių asociacijų narys.“

S.Tamulevičius sako, jog visa tai – dėl to, kad paprastų dalykų jis nekuria. Pagrindiniai jo vadovaujamos 15 mokslo daktarų komandos dar­bo „įrankiai“ – vakuuminės, plazminės, pa­staruoju metu – ir lazerinės technologijos. O šios galvočių komandos tyrimų objektai – aukštųjų technologijų medžiagos, struktūros ir prietaisai. Kaip aiškina profesorius, jos kasdieninės inžinerijos reikmėms net ir nenaudojamos: institute atliekami tyrimai su naujomis, perspektyviomis medžiagomis ir struktūromis. Pagal medžiagų savybes tai puslaidininkiai, metalai, dielektrikai.

Ploniau už plauką

„Mūsų skiriamasis bruožas – kad dirbame su plonais sluoksniais. Tai tam tikros dangos arba sluoksniai, pritaikomi optikoje, elektronikoje, mechanikoje. Pastaruoju metu atlikome daug bandymų ir teorinių skaičiavimų su amorfine anglimi, kuri ir buvo panaudota kuriant prietaisą bendrovei „Precizika Metrology“, – savo tyrimus glaustai nupasakoja S.Tamulevičius.

Profesorius net sudėtingiausius dalykus su­geba paaiškinti labai paprastai. Sako – įsivaizduokite pieštuką. Jis padarytas iš grafito – kristalinės anglies atmainos, kuri rašant ant popieriaus palieka pėdsaką. O mes anglį mokame paversti amorfine – joje atomai nesudaro kristalinių struktūrų. S.Tamulevičius aiškina, kad tokia ang­lies atmaina pasižymi unikaliomis mechaninėmis, op­tinėmis savybėmis. Iš jos ir galima padaryti plonus sluoksnius, kokių prireikė kuriant skales precizinėms lazerinėms matavimo sistemoms.

Tai buvo bendras KTU ir „Precizika Me­tro­­logy“ projektas, finansuojamas Mokslo, inovaci­jų ir technologijų agentūros (MITA). Jį įgyven­di­nant buvo sukurtos matavimo skalės, naudo­ja­mos kampiniam posūkiui arba poslinkiui ma­tuoti.

„Mūsų mokslininkai sukūrė technologiją, ku­ri leido šias skales padengti amorfiška deiman­tiškąja anglimi. Ji neiškraipo optinių ir už­tik­rina idealias mechanines savybes, pavyzdžiui, nesibraižo. Tai labai svarbu, nes jeigu į tokią skalę patenka dulkelė ir skalė subraižoma, ji bemat sugenda ir nebetinka naudoti“, – savo gaminio esmę aiškina profesorius.

Tačiau visa tai – mechaninės savybės. Kaip sa­­ko mokslininkas, ne mažiau darbų atlikta ty­rinėjant optines amorfiškosios anglies savy­bes. Iš jos S.Tamulevičius su kolegomis bando su­kur­ti optinius elementus, kuriuos galima pa­nau­doti optiniame jutiklyje ir naudoti atliekant visiems įprastus laboratorinius bioskysčių tyrimus: „Op­tinis biojutiklis – prietaiso pavadinimas. O mes kuriame jo elementą – submikroni­nę difrak­cinę gardelę. Submikroninė reiškia, kad jos matmenys mažesni už vieną mikrometrą. Pa­lyginimui, plauko storis yra 60 mikrometrų.“

S.Tamulevičius visa tai išverčia į žmonių kal­bą: bendradarbiaujant su medikais, KTU buvo sukurtas jutiklis, leidžiantis stebėti antibiotikų sąveiką su bakterijomis realiu laiku: „Mes tyrinėjome antibiotikų sąveiką su staphylococcus aureus – auksinio stafilokoko bakterijomis. Šį procesą sugebėjome stebėti realiu laiku.“

Bendro darbo stebuklai

Profesorius atkreipia dėmesį, kad kuriant naujus produktus bendradarbiavimas visuomet yra kertinis akmuo. Antai KTU ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su amerikiečių mokslininkais, dalyvavo tarptautiniame projekte, kurio tikslas – sukurti unikalų širdies stimuliatorių, veikiantį be elektros energijos šaltinio. Šiuo atveju mokslininkų užaugintos kamieninės ląstelės pačios generuoja elektrinį signalą. Na, o tokių ląstelių išdėstymui KTU mokslininkai ruošia polimerinius pagrindus – karkasus.

Puikiu bendradarbiavimo pavyzdžiu S.Ta­mu­­levičius vadina ir bendrą projektą su IBM, kurį KTU mokslininkai dabar tęsia su Cu­ku­boje įsikūrusiu Nacionaliniu Japonijos medžiagų mokslo institutu. „Mes norime sukurti tam tikrą reljefą dangoje ir panaudoti šį reljefą na­nodalelių manipuliavimui. Toks dalelių rinkinys gali būti ir ypač brangių prekių apsaugos ele­mentas, ir analitikoje naudojamo prietaiso da­lis. Japonai labai susidomėjo, nes dirba su fo­tokatalize. Jiems toks didelis nanodalelių de­rinys atrodo labai patrauklus“, – netrukus į Kau­ną iš Cukubos atvyksiančios japonų moksli­ninkų delegacijos vizito priežastis aiškina moksl­ininkas.

KTU mokslininkai bendardarbiauja ir su Šveicarijos mokslininkais iš Paulio Scherrerio instituto (PSI). S.Tamulevičius sako, kad kuo daugiau technologijų kuri, tuo daugiau partnerių gali susirasti.

Vienas ypač plačiai pritaikomas KTU su­kur­tas prietaisas – lazerio bangos fronto daliklis. „Vaizdžiai kalbant, jūs šviečiate į tą daiktą la­zerio spinduliu, o jis jums atsako dviem spinduliais“, – aiškina mokslininkas, kukliai prisipa­žindamas, kad tokius daliklius naudoja daugelis Lietuvoje su optika dirbančių specialistų, o vienas išgabentas ir į Italiją.

„Dar esame sukūrę pjezovaržinį ju­tiklį, kuris gali būti naudojamas slėgio ma­tuokliuose. Jeigu į tokius jutiklius įdedama na­no­d­alelių – pagal mūsų technologiją tam naudojamas reaktyvusis magnetroninis medžiagos dulkinimas, – tokio pjezovaržinio dalikio savybės nekinta kintant temperatūrai, o matavimuose tai labai svarbu“, – išradimo es­mę aiškina S.Tamule­vi­čius, kartu šį darbą rek­lamuodamas, mat pirkėjo pjezovaržinis ju­tiklis dar neturi.

Kaip sako profesorius, atstumas tarp mokslinių tyrimų ir galutinio produkto yra toks pat di­delis kaip ir tyrimai, kuriuos reikia atlikti. Tam, kad iš idėjos atsirastų prietaisas, reikia iš­s­pręsti labai daug organizacinių, vadybinių dalykų.

Pasak S.Tamulevičiaus, paprastai mokslininkai kažką sukuria, o tada bando tai kažkam pasiūlyti. Rečiau pasitaiko, kad patys verslininkai kreiptųsi ir prašytų ką nors padaryti, nors tokių atvejų irgi pasitaiko.

KTU pradėjo veikti net specialus „pardavimo skyrius“ – Inovacijų ir verslo centras, kuris sie­kia surinkti visas mokslininkų idėjas, jas prista­tyti leidinyje, dalyvauti idėjų mugėse. S.Ta­mu­­levičiaus žodžiais, kartais tai suveikia. Tačiau tokiu atveju verslininkas turi labai tikėti idėja, nes pats prisiima riziką – juk jis į idėją investuoja savo lėšas.

Kitas modelis – kai produktą sukuria ir riziką prisiima mokslininkai. Žinoma, jie investuoja ne asmenines lėšas, tačiau šis variantas atima daug laiko ir energijos.

Štai ir šiuo metu S.Tamulevičius rašo net du projektus. „Kiekvieną projektą rašydamas turi pa­aiškinti, kuo nustebinsi ekspertą. Reikia jį su­intriguoti ir parodyti, kad ne tik idėja yra ge­ra, bet ir tu pats esi būtent tas žmogus, kuris tą idėją gali įgyvendinti. Taigi reikia, kad jis patikėtų, jog tu esi „teisingas“ žmogus su „teisinga“ idėja. Tai nuolatinė būsena“, – apie jį gerokai varginantį „popierizmą“ pasakoja S.Ta­mu­le­vičius.

Hologramų meistrai

„Ak, kalbėdamas apie pritaikymą, ko gero, pa­miršau svarbiausia, ką esame padarę. Tai taip na­tūralu, kad net užmiršti. Juk esame su­kūrę vi­są technologinę optinių apsaugos elementų – ho­logramų gamybos liniją. Galbūt teko matyti par­duotuvėse, ant svarstyklių, būna tokie blizgučiai? Arba degalinėse ant matuoklių, skaitiklių? Tai tik kelios pritaikymo sritys. Metro­lo­gi­nės patikros autentiškumą užtikrina tokių specialiųjų priemonių naudojimas“, – su užsidegimu ima pasakoti S.Tamulevičius.

KTU mokslininkai įkūrė savo bendrovę „Hol­tida“, kuri gamina hologramas – ženkliukus, naudojamus dokumentams, prekėms ar paslaugų autentiškumui apsaugoti. KTU mokslininkų sukurtu holograminiu ženkliu­ku buvo apsaugotas pirmas Lietuvos užsienie­čio pasas. Taip pat – kompensuojamųjų vais­tų receptų knygelės, sveikatos draudimo pa­­žymėjimai.

Diktatorius – tik beviltiškais atvejais

Apie tiksliuosius mokslus prof. S.Ta­mu­levičius galvojo jau mo­kyk­­­los suole, tačiau ką konkrečiai studijuoti – ma­tematiką ar fiziką, svarstė ilgokai. Ga­liau­siai įstojo į tuometį Kauno politechnikos institu­tą, vėliau baigė Maskvos inžinerinį fizikos ins­­titutą. Po to, raginamas savo vadovo prof. Liud­viko Prane­vi­čiaus, grįžo į Lietuvą.

„O paskui buvo labai įdomių atkarpų – dirbau Švedijoje Karališkajame technologijos  institute, JAV Masačusetso technologijos institute. Ten labai ryški mokslo aura. Turėjome gražių kontaktų su Pran­cū­zi­jos mokslininkais. Visa tai padeda keistis nau­jomis idėjomis, rasti bendraminčių“, – apie moks­lininko karjeros pradžią pasakoja S.Ta­mu­levičius.

Pasak jo, labai svarbu, kad tuo, ką siūlai, pa­ti­kėtų aplinkiniai. Svarbu, kad prie tavęs dėtųsi, kad su tavimi dirbtų. Taip pamažu formuojasi ta­vo komanda. „Kai universitete nutarėme, kad tu­ri būti padalinys, kuriame būtų vystomos tech­nologijos ir kuris galėtų konkuruoti Eu­ro­poje, reikėjo susigrąžinti mokslininkus iš verslo, reikėjo juos įtikinti dirbti kartu. Užtat dabar turime gana neblogą kolektyvą. Mus žino, pripa­žįsta, spausdina, kviečia į konferencijas, skaitome pranešimus. Tai rodo, kad esame šiokie tokie autoritetai šioje srityje“, – savo ir vi­sos ko­mandos laimėjimais didžiuojasi S.Ta­mu­le­vičius.

Ir priduria, kad bendraujant su mokslininkais reikia labai daug subtilumo. Čia kiekvienas – asmenybė, ir reikia meistriškumo, kad tą asmenybę kuo geriau atskleistum, kad kiekvienas darytų tai, ką moka geriausiai. Svarbiausia šiuo atveju, profesoriaus nuomone, demokratija: kalbėjimas, keitimasis nuomonėmis, diskusija. „Diktatoriaus bruožų prireikia tik tada, kai dirbi su jaunimu ir kai yra beviltiška situacija“, – juokiasi S.Tamulevičius.

Jis prisipažįsta dirbantis beveik be atokvėpio, o apie poilsį per daug negalvojantis. Jam tik gaila, kad per visokius projektų rašymus dažnai nelieka laiko net knygoms. Na, sako, jeigu neskaičiuosime vakar anūkui Jonui skaitytų „Brolių Grimų pasakų“.

Vis dėlto mokslininkas neabejoja, kad poilsis žmogui būtinas, o ištisi savaitgaliai prie kompiuterio atima daug energijos. Todėl jis niekada nepraleidžia progos pagrybauti ir jau 20 metų kiekvieną savaitę žaidžia krepšinį. „Esu kilęs iš Zervynų kaimo. Čia žmogus iš­moksta grybauti vos pradėjęs vaikščioti. O krepšinis man yra tam tikras mano fizinės būklės rodiklis. Kai nebegalėsiu žaisti, nebegalėsiu ir institutui vadovauti“, – svarsto mokslininkas, žadėdamas, kad toks laikas ateis dar negreitai, o jo vadovaujamas institutas dar daug kartų nustebins naujomis idėjomis.

Dar niekada pasaulyje nebuvo sukurta tiek įvairius rekordus viršijančių statinių, struktūrų ar mašinų, kiek pastarąjį dešimtmetį. Be to, priešingai nei anksčiau, šiandien jais naudojasi milijonai žmonių. Tad pažvelkime, kuo mus bando nustebinti naujausi inžinierių kūriniai.

Prieš keletą savaičių Niujorko meras milijardierius Michaelas Bloombergas pranešė, kad šiame didmiestyje planuojama statyti aukščiausią pasaulyje apžvalgos ratą „New York Wheel“. Jo aukštis sieks 198 metrus ir tai bus aukščiausias pasaulyje apžvalgos ratas, lenkiantis kitus konkurentus – daugumai lietuvių pažįstamą Londono Akį (135 m) ar Singapūre besisukantį „Flyer“ (165 m). Niujorko apžvalgos ratas turėtų būti pabaigtas 2015-aisiais – prognozuojama, kad kasmet jį aplankys apie 4,5 mln. žmonių, o aplink ratą veikiantys pramogų ir prekybos centrai turėtų sukurti daugiau nei tūkstantį darbo vietų.
Tad net ir ambicingi inžineriniai projektai, iš pirmo žvilgsnio statomi tik dėl naujo rekordo, beveik visada derinami ir su finansine nauda. Pažvelkime į pačius ekstremaliausius XXI amžiaus inžinierių kūrinius, kuriuos drąsiai galima vadinti naujaisiais pasaulio stebuklais.

Tiltai – į dangų, per jūrą ir į Kiniją

Jei norime pasivažinėti virš debesų, užtenka nuvykti į Pietų Prancūziją. Ten Tarno upės slėnį kerta Mijo (Millau) viadukas, kurio važiuojamoji danga kabo apie 270 m aukštyje, todėl kartais po juo tvyro nuo upės kylantis rūkas, atrodantis lyg debesys. Aukščiausia tilto kolona nukarūnavo Eiffelio bokštą ir yra laikoma aukščiausiu pastatu Prancūzijoje, jos aukštis siekia 343 m, net 19 metrų viršydamas Paryžiaus pažibą. Mijo viadukas kainavo apie 1,36 mlrd., skaičiuojant litais, o baigtas jis buvo 2004-ųjų žiemą. Už važiavimą juo tenka sumokėti daugiau nei septynis eurus, tačiau tiltas gelbėja Tarno upės slėnyje išsibarsčiusius kaimelius ir miestelius nuo begalinių spūsčių, kurios nusidriekdavo vasaros atostogų laikotarpiu.
Vis dėlto norintieji pasivažinėti tarp tikrų debesų turės vykti į Kiniją – čia nuo 2009-ųjų veikia aukščiausias tiltas pasaulyje, kurio važiuojamoji dalis iškilusi daugiau nei pusės kilometro aukštyje virš upės paviršiaus. Šis viadukas eina virš Sidu upės slėnio ir yra svarbi kelio tarp Šanchajaus ir Čengdu miestų atkarpa. Dėl ypač nepalankių oro sąlygų ir stačių kalnagūbrių šio tilto statyba buvo viena brangiausių ir pavojingiausių pasaulyje. Tarkime, statant Sidu viaduką pirmą kartą buvo panaudotas naujoviškas būdas – plieninius lynus tarp dviejų krantų nutempė raketos, mat nei sraigtasparniais ar kitomis techninėmis priemonėmis to padaryti nepavyko.
Iš tiesų dauguma amą atimančių tiltų šiandien statomi arba jau yra pastatyti Kinijoje. Per pastaruosius dvejus metus šioje šalyje išdygo net septyni tiltai, kurių važiuojamoji danga didesnio nei 200 metrų aukščio, be to, dabar ten statomi net šeši tiltai, kuriais važiuojantieji atsidurs 300 metrų aukštyje.
Kaip rodo Didžioji Kinijos siena, kinai mėgsta ne tik aukščio, bet ir ilgio rekordus. Štai, tarkime, prieš metus atidarytas ir ilgiausias pasaulyje tiltas – beveik 165 kilometrų ilgio Danijango-Kunšano geležinkelio viadukas, kainavęs apie 8,5 mlrd. JAV dolerių. Tiltas priklauso dvi stambiausias ekonomines Kinijos zonas – Pekiną ir Šanchajų jungiančiai greitųjų traukinių linijai, kuria 300 km/h greičiu skriejantiems traukiniams reikia kuo lygesnių bėgių. Šioje daugiau nei 1300 km ilgio linijoje 2011-aisiais buvo baigti statyti dar du viadukai, pretenduojantys į ilgiausių pasaulio tiltų penketuką.
Vis dėlto įspūdingiausiai atrodo jūrose pastatyti tiltai, dauguma kurių ir vėlgi per pastarąjį dešimtmetį iškilo būtent Kinijoje: Hangdžou įlanką kertantis tiltas (35,7 km) ar Donghai viadukas (32,5 km), jungiantis Šanchajų su Jangšano salos uostu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Karvės, duodančios pieną su moters pieno proteinais, arba ryžiai, pakeisiantys kraujo donorus, – naujausi laimėjimai genetikos srityje skamba išties fantasmagoriškai.

Lapkričio pradžioje Kinijos Vuhano universiteto mokslininkai paskelbė sugebėję genetiškai modifikuoti įprastus ryžius taip, kad šie savo sėklose gamintų vieną svarbiausių proteinų žmogaus organizmui – albuminą. Dabar ši medžiaga išgaunama iš donorų kraujo plazmos – žmogaus serumas albuminas yra atsakingas už mineralų ir hormonų „transportavimą“ žmogaus kūne, toksinų šalinimą bei kraujo spaudimo reguliavimą.
Pasak tyrimus atlikusio Vuhano universiteto mokslininko Daichango Yango, pasaulyje kasmet prireikia daugiau nei 500 tonų albumino. Jį iki šiol buvo galima pasigaminti iš donorų paaukotos kraujo plazmos, kurios nuolatos trūksta. Iš ryžių gaunamas žmogaus serumas albuminas užkirstų kelią plisti per kraują perduodamoms ligoms – ši rizika visado išlieka, naudojant donorų kraują.
Kinijos mokslininkai, sėkmingus bandymus kol kas atlikę su žiurkėmis, jokių neigiamų pasekmių nepastebėjo, bet tik sėkmingi bandymai su žmonėms galės patvirtinti, ar genetiškai modifikuoti ryžiai taps išsigelbėjimu daugybei kraujo pritrūkusių pacientų. Daktaras D.Yangas tikisi priversti ryžius gaminti ir kitus žmogui gyvybiškai svarbius proteinus, pavyzdžiui, hemoglobiną ar insuliną.
Kita Kinijos mokslininkų grupė iš Žemės ūkio universiteto pavasarį pranešė, kad, genetiškai modifikavus 300 karvių bandą, jos duoda pieno, kuriame esama proteinų, įprastai randamų tik moters piene. Vienas šių proteinų, laktoferinas, yra atsakingas už imuninių ląstelių gamybą kūdikio organizme, o kita medžiaga, lisozimas, turi antimikrobinių savybių. Žinoma, tai nereiškia, kad jau rytoj parduotuvėse bus galima nusipirkti tokio pieno, tačiau, pasak mokslininkų grupės vadovo profesoriaus Ningo Li, tikėtina, kad po dešimties metų toks pagerintas pienas bus pakankamai išbandytas ir jo atsiras rinkoje.
Šie du neseni atradimai – išties egzotiški ir kontroversiški genų inžinerijos panaudojimo būdai, tačiau žemės ūkyje jau senokai naudojami genetiškai modifikuoti organizmai (GMO), pavyzdžiui, augalai, pasižymintys geresniu atsparumu kenkėjams, šalčiui, sausrai, bet kartu teikiantys gausesnį ir maistingesnį derlių. Nauji laimėjimai genetikos srityje verčia mokslininkus vis giliau skverbtis į šią tyrimų sritį, tad įdomu sužinoti, kokie nauji horizontai atsiveria bei su kokiomis dilemomis susiduria šiuolaikiniai genų inžinieriai.

Genetika reformuoja žemės ūkį

Genetinė modifikacija reiškia tam tikrų organizmo genų įterpimą arba pašalinimą. Mokslininkai tam dažniausiai panaudoja bakterijas, įterpdami genetinę informaciją į augalų ląsteles, arba virusus, įterpdami genus į gyvūnų ląsteles. Pirmą kartą toks eksperimentas atliktas 1973 m., kai į neseniai liūdnai pagarsėjusią E.coli bakteriją buvo įterptas salmonelės genas. Netrukus vienas genetinės inžinerijos pionierių profesorius Herbertas Boyeris įsteigė pirmą komercinę įmonę „Genentech“, kurioje 1978 m. pradėtos kurti E.coli bakterijos, galinčios gaminti svarbų žmogaus proteiną – insuliną.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugiausiai genetikos inžinierių dėmesio sulaukė žemės ūkis – natūralu, kad pirmieji eksperimentai buvo atliekami su augalais. Pirmuoju GMO, oficialiai leistu naudoti žemės ūkyje, tapo žmogaus pakeista P.syringae bakterijos atmaina, neleidžianti formuotis ledo kristalams ant ja nupurkštų augalų, pavyzdžiui, braškių, paviršiaus. Taip derlius apsaugomas nuo nedidelių šalnų, kurios anksčiau ūkininkams pridarydavo nemažai nuostolių.
Vis dėlto plačiau genetinė augalų inžinerija pradėta naudoti tik paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje JAV ir Kanadoje. GMO ir šiandien labiausiai paplitę už Atlanto – tarkim, 2010 m. 93 proc. JAV užauginamos medvilnės bei sojų pupelių ir 86 proc. kukurūzų sudarė genetiškai modifikuoti augalai. Dažniausiai į grūdinių kultūrų genofondą įterpiama genetinė informacija, kuri augalams suteikia savybių, apsaugančių nuo kenkėjų.
Daugiausiai genetiškai modifikuotų augalų šiandien išveda didžiulė tarptautinė korporacija „Monsanto“, kuri visus savo produktus yra užpatentavusi. Tad su autorystės teisių problemomis šiandien susiduria ir ūkininkai. Laimei, „Monsanto“ patentų galiojimas artėja prie pabaigos – jau po kelerių metų tokius patobulintus augalus galės auginti visi norintieji.
O štai šiemet nemažai dėmesio sulaukė žymaus genetiko Johno Craigo Venterio idėja genetiškai modifikuoti dumblius, kad šie maitintųsi anglies dvideginiu bei saulės šviesa ir „išspjautų“ angliavandenius, iš kurių būtų galima gaminti degalus. Toks planas skambėtų nerealiai, jei apie jį kalbėtų kas nors kitas, tačiau J.C.Venteris 2001 m. tapo vienu pirmųjų mokslininkų, sudariusių žmogaus genomo žemėlapį, o praėjusiais metais jis įpūtė gyvybę dirbtinei ląstelei. 2009 m. J.C.Venterio bendrovė „Synthetic Genomics“ gavo 300 mln. dolerių finansavimą iš naftos perdirbimo milžinės „ExxonMobil“ tyrimams, kaip galima būtų genetiškai pakeisti dumblius, kad šie gamintų biodegalus, atlikti.
„Tam, kad visus JAV transportui naudojamus degalus pakeistume iš kukurūzų išgaunamu bioetanoliu, prireiktų trijų šalies teritorijų ploto. Tačiau tam naudojant dumblius pakaktų ploto, kuris prilygtų Merilando valstijai“, – projekto tikroviškumą argumentuoja J.C.Venteris.
Šiandien genetinė inžinerija jau neapsiriboja tik bakterijomis, dumbliais ir augalais – vis dažniau GMO tampa ir gyvūnai. Jau 1999 m. Kanados mokslininkai užaugino genetiškai pakeistų kiaulių rūšį – Enviropig. Šis naminis gyvūnas „draugiškesnis“ aplinkai, mat jo išmatose yra nuo 30 iki 70 proc. mažiau fosforo. Tačiau tik 2010 m. atsakingos Kanados institucijos leido auginti šios rūšies kiaules, tiesa, su griežtais apribojimais.
O 2009 m. JAV maisto ir vaistų administracija (Food and Drug Administration) patvirtino leidimą auginti genetiškai modifikuotas ožkas, duodančias pieną su antitrombinu – proteinu, kuris neleidžia kraujagyslėse susidaryti kraujo krešuliams.
Atliekant bandymus gyvulininkystės srityje taip pat stengiamasi „išjungti“ tam tikrus genus, kad naminiai gyvūnai nesirgtų pavojingomis ligomis. Štai, pavyzdžiui, JAV bendrovės „Hematech“ mokslininkai bando pašalinti galvijų geną, nuo kurio, manoma, priklauso tikimybė susirgti karvių pasiutlige. Panašūs tyrimai atliekami ir su naminių vištų genofondu – stengiamasi pašalinti genus, kurie atsakingi už tikimybę paukščiams užsikrėsti pastaraisiais metais paniką keliančia gripo atmaina.
Vis dėlto dažniausiai genetika pasitelkiama, norint užauginti riebesnius gyvūnus, sunaudojant mažiau pašaro. Pastaruoju metu daugiausiai dėmesio sulaukė žuvininkystės sritis ir bendrovės „AquaBounty“ išvesta genetiškai modifikuotų lašišų veislė. Į visų pamėgtų Atlanto lašišų genofondą įterpiamas šaltesniuose vandenyse gyvenančios giminingos lašišos genas, atsakingas už augimą, – dėl to fermose auginamos žuvys dabar užauga vos ne dvigubai didesnės.

Didžiausios baimės dėl GMO

Nepaisant aiškiai suvokiamos GMO teikiamos naudos, visuomenė į genetiškai modifikuotus organizmus žiūri įtariai, o dauguma aplinkosaugininkų nuolatos reiškia abejones dėl genetiškai modifikuotų organizmų poveikio žmogaus sveikatai bei pasaulio ekosistemai. Juk iš tiesų tai, ką evoliucija atliko per milijonus metų, šiandien žmogus gali pakeisti per kelis mėnesius. Todėl gana sunku numatyti, koks gali būti GMO poveikis.
Viena didžiausių baimių – genetiškai pakeisto maisto poveikis žmogaus organizmui. Baiminamasi, kad maisto produktai iš genetiškai modifikuotų augalų ar gyvūnų kai kuriems žmonėms gali sukelti alergiją, mat į jų genofondą įterpti genai gali gaminti alerginę reakciją sukeliančius proteinus. Taip pat yra rizika, kad GMO gali gaminti tam tikrus toksinus, kenkiančius žmogaus sveikatai. Be to, dažnai pasitelkiamas argumentas, kad genetiškai pakeisto maisto poveikis gali pasireikšti tik kitoms kartoms. Nors mokslinėje spaudoje pasirodė keletas gąsdinančių straipsnių apie neva įrodytą neigiamą įtaką GMO šertų žiurkėnų palikuonims, tikslių tą patvirtinančių duomenų vis dar nėra.
Taip pat negalima atmesti tikimybės, kad GMO nesusikryžmins su nepakeistais tais pačiais organizmais, – iš tokios sąjungos kilę hibridai galėtų sukelti rimtą galvos skausmą žmonijai.
Kita bėda – gamtos sugebėjimas prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Tarkim, vienos JAV auginamos genetiškai patobulintos veislės kukurūzai gamina natūralų pesticidą, kuris naikina kenkėją – kukurūzinį ugniuką. Tačiau šiandien mokslininkai pastebi, kad vabzdys ilgainiui išsiugdė atsparumą šiam toksinui.
Tiesa, Lietuvoje baimintis GMO kol kas neverta – Europos Sąjungos įstatymai yra vieni griežčiausių genetiškai pakeistų augalų, gyvūnų ir tokios kilmės maisto atžvilgiu. Beje, JAV taip pat pradėjo griežčiau prižiūrėti GMO naudojimą ir auginimą. Tačiau tikroji genetikos revoliucija bręsta besivystančiose šalyse ir ypač Azijoje – ten reikalavimai ne tokie griežti, o pigesnio ir kokybiškesnio maisto poreikis daug didesnis. Tarkim, vargingesnėse valstybėse ypač paklausūs vadinamieji auksiniai ryžiai, jie yra genetiškai pakeisti taip, kad gamintų beta karoteną, kurio trūksta vietiniams gyventojams.