Šiemet LAMA BPO Bendrojo priėmimo duomenų bazėje užsiregistravo daugiau nei 30 tūkst. stojančiųjų, dalyvaujančių konkurse į aukštąsias mokyklas, iš kurių apie 40 proc. jaunuolių pasirinko socialinius ir humanitarinius mokslus, 15 proc. – technologinius ir fizinius.

Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) universiteto atstovai pastebi, kad nors kasmet daugėja techninių ir fizinių mokslų studentų, darbo rinkoje trūksta išsilavinusių inžinierių. Tam pritaria ir darbdaviai, teigdami, kad tokių specialistų poreikis buvo aktualus ir ekonominės krizės laikotarpiu, o ateityje turėtų dar išaugti.

Paklausūs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje

Pasak VGTU prorektoriaus Romualdo Kliuko, šiuo metu tiek Lietuvos, tiek Europos pramonė išgyvena aukštos kvalifikacijos darbuotojų – inžinierių stygių. Įvairiuose pramonės sektoriuose vykstantys veiklos procesų automatizacijos, naujų technologijų įsisavinimo, inovacijų plėtros procesai reikalauja veržlių, sparčiai naujoves įsisavinančių ir jas kuriančių inžinerinių specialybių darbuotojų. Ir nors universitetas kasmet paruošia nemažai įvairių sričių inžinierių, dalis jų dėl palankesnių įsidarbinimo sąlygų išvyksta dirbti į užsienį.

„Lietuvos narystė ES pakeitė VGTU ir kitų universitetų studentų statusą įvairių šalių darbo rinkoje. Anksčiau atsargiai kalbėjome apie VGTU parengtų absolventų kvalifikaciją ir jų paklausą, o dabar būgštaujame, ar parengiame jų pakankamai, nes didelė dalis inžinerinių studijų programų absolventų išvyksta į užsienį ir ten sėkmingai darbuojasi. Tokias tendencijas lemia ir geros užsienio kalbų žinios. Visuose VGTU fakultetuose yra anglų kalba dėstomų studijų programų, kurias pasirinkę studentai ne tik gauna specialybės žinių, bet ir tobulina užsienio kalbos žinias pasirinktos specialybės srityje. Tai ir lemia būsimojo specialisto konkurencingumą ne tik Lietuvoje, bet ir ES ekonominėje erdvėje“, – teigia R. Kliukas.

Nors emigruojančių absolventų skaičius didėja, ateities perspektyvos džiugina – gegužės mėnesį inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ atlikta VGTU studentų apklausa parodė, kad dauguma, t.y. 91 proc., būsimų inžinierių, pabaigę studijas, norėtų dirbti Lietuvoje. Ketvirtadalis, arba 26 proc., būsimų inžinerijos specialistų norėtų dirbti vietinėje įmonėje, kai dauguma, arba 65 proc., teigė ketinantys likti mūsų šalyje ir karjeros siekti tarptautinėje kompanijoje. Tik 9 proc. apklaustųjų, pabaigę studijas, norėtų dirbti užsienyje.

Inžinieriai pranašesni

Projektavimo bendrovės „JP Architektūra“ projektų vadovas, žinomas architektas Algirdas Kaušpėdas teigia, kad jo įmonėje visi darbuotojai savo karjerą pradėjo dar studijuodami arba tik pabaigę inžinerines studijas. Jis pripažįsta, kad inžinerines studijas pasirinkę abiturientai yra pranašesni už humanitarinių ar socialinių mokslų studentus.

„Manau, kad kiekvienas žmogus pirmiausia turėtų įgyti profesiją. Inžinierius, gydytojas ar netgi muzikantas yra profesija, tačiau vadyba, filosofija ar istorija retais atvejais yra savarankiška profesija, galinti išmaitinti žmogų. Humanitariniai ar socialiniai mokslai turi būti vertingas, akiratį plečiantis priedas prie profesijos, tačiau visų pirma žmogus turi išmanyti dalyką, suprasti, kaip kas veikia, išmokti kažką sukurti, padaryti, o tik tuomet įgyti papildomų vadybos, filosofijos ar istorijos žinių“, – teigia A. Kaušpėdas.

Tuo tarpu bendrovės „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius teigia, kad kasmet „Sweco“ grupės įmonėse bando įsidarbinti apie 200 universiteto diplomą įgijusių absolventų, o šiuo metu bendrovėje dirba apie 30 tokių jaunųjų specialistų. Pasak jo, išsilavinę, sąmoningai inžinieriaus profesiją pasirinkę darbuotojai yra paklausūs darbo rinkoje ir ragina jaunuolius gerai apsvarstyti prieš renkantis specialybę.

Ragina tinkamai pasirinkti

„Jaunimo gretose populiarus stereotipas, kad techninės specialybės reikalauja daug sunkaus ir kantraus darbo, o socialinių mokslų diplomas – pasiekiamas lengviau. Jaunuoliai pernelyg dažnai specialybę renkasi spontaniškai, neįvertindami savo vidinės motyvacijos. Todėl susiduriama su dideliu skaičiumi neapsisprendusių asmenybių, siekiančių ne įgyti fundamentalių profesinių žinių ir įgūdžių, o tiesiog gauti studijų diplomą. Manau, kad vaikų inžineriniai polinkiai, tokie kaip konstravimas, domėjimasis vaikiška technika, kurie dar palaikomi pradinėse klasėse, turėtų būti ugdomi ir vėliau, kad artėjant lemtingam profesijos pasirinkimui jaunuolis turėtų aiškią viziją, ką norėtų veikti gyvenime“, – sako A. Abromavičius.

Algirdas Kaušpėdas priduria, kad jaunimas, besirenkantis profesiją, turėtų apsispręsti, ko tikisi iš darbo.

„Inžinerinėse specialybėse – itin daug kūrybos, kuri suteikia atradimo džiaugsmo. Kiekvienas žmogus iš prigimties yra išradėjas, tad visi, kuriems artima kūryba ir nauji atradimai, turėtų sukti į šią pusę“, – samprotavo A. Kaušpėdas.

VGTU prorektorius teigia, kad inžinerijos specialistų trūkumą užpildyti padėtų bendras pedagogų, verslo atstovų, valstybės institucijų ir aukštųjų mokyklų švietėjiškas darbas, skatinantis jaunimą susidomėti technine kūryba ir atskleisti atitinkamus jų gebėjimus.

Darbo rinkoje atsiranda nauja darbuotojų kategorija – stažuotojai. Štai „Litgrid“ kviečia aukštųjų mokyklų absolventus ir magistrantūros studentus pretenduoti į penkias stažuotojų vietas.

Tokiu statusu su terminuota darbo sutartimi jie dirbtų dvejus metus, po kurių, o išskirtiniais atvejais ir anksčiau, jie gali tikėtis nuolatinės darbo sutarties. Panašias programas turi ir kitos įmonės, nes aukštųjų mokyklų absolvento prilyginti visaverčiui specialistui negalima: jis turi diplomą, bet neturi kompetencijos dirbti pagal įgytą specialybę. Įmonėms išsimokyti  dirbti gebantį specialistą trunka dar maždaug porą metų.
Žinoma, aukštoji mokykla negali prisitaikyti prie visų įmonių specifikos, tačiau sutrumpinti laiką tarp diplomo gavimo ir realaus specialybės įgijimo bendromis pastangomis įmanoma.

Inžinieriai, bet teoretikai
„Yra skirtumas, kokios žinios bei gebėjimai suteikiami studentui ir kokie įmonių poreikiai, kokio darbuotojo joms reikia. Jauną specialistą parengti dirbti chemijos pramonės įrenginių operatoriumi kainuoja ne vieną tūkstantį ir maždaug dvejus metus“, – situaciją įvardija „Achemos grupės“ personalo skyriaus viršininkė Giedrė Žentelytė-Linkienė. Ji pasakoja, kad į „Achemą“ atėję dirbti diplomuoti chemijos inžinieriai kartais nemoka net elementarių dalykų – „skaityti“ brėžinių, chemijos schemų. Nors jie rengiami dirbti inžinieriais, aukštoji mokykla daugiau koncentruojasi į teorines žinias. Šiek tiek praktinių darbų universitete studentai atlieka, bet laboratorijose, tad ir įgyja praktinių įgūdžių dirbti laboratorijoje, bet ne gamybos įmonėse. „Ką ten studentai, net ir dėstytojai dešimt metų, o gal ir visai nebuvę įmonėse, o juk paskutiniu metu procesai jose labai greitai modernėja“, – atkreipia dėmesį G.Žentelytė-Linkienė.
Švedijoje magistrantūros studijas baigęs „Litgrid“ strategijos ir rinkos vystymo skyriaus vadovas Robertas Staniulis pasakoja, kad ten aukštasis mokslas labiau orientuotas į tai, ko reikia pramonei ir ko būsimame darbe reikės jauniems specialistams . „Magistrantams ne tik organizuojamos išvykos į įmones, kas daroma ir Lietuvoje, bet būdavo rengiamos mini konferencijos, kuriose studentai įmonių atstovams pristatinėja naujoves, savo tyrimus ir požiūrius. O magistro darbo ar daktaro disertacijos net nepradėsi be įmonės suformuotos temos ir be jos paramos. Doktorantūros studijas dažnai perpus finansuoja įmonė ir universitetas, o naudos iš to būna ir mokslui, ir įmonei“, – pabrėžia R.Staniulis.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.