"Scanpix" nuotr.

Turkija, Rusija ir Iranas gruodžio 27 dieną rengia susitikimą Maskvoje. Jo metu šios priešingas Sirijos kovotojų stovyklas remiančios šalys mėgins dar kartą rasti išeitį iš padėties be išeities.

Rima JANUŽYTĖ

Beveik šešeri metai – tiek laiko tęsiasi Sirijos konfliktas, kurio pradžią jau baigiame pamiršti, bet jo pabaigos vis dar nematyti.

Praėjusį mėnesį Basharo al Assado režimo kariai pradėjo vieną svarbiausių puolimų per šešerius metus: visos jėgos buvo sukoncentruotos į vieną svarbiausių miestų – Alepą. Atsiimti šį sukilėlių kontroliuotą miestą, kuriame 2005 m. gyveno 2,3 mln. gyventojų, o dabar – apie 40 tūkst., režimui reiškė įveikti dar vieną svarbią psichologinę ribą.

Ir jam, galima sakyti, pavyko. Nors bombardavimai tęsiasi, Sirijos prezidentas B.al Assadas skuba skelbti, kad Alepo miestas „išlaisvintas“.

Prieš tai B.al Assado pajėgos ir jų sąjungininkai užėmė bemaž visus sukilėlių rankose buvusius kvartalus. „Išlaisvinus Alepą galima sakyti, kad situacija pasikeitė – ne tik Sirijai, ne tik regionui, bet visam pasauliui. O prasidėjus evakuacijai galima kalbėti apie padėtį „prieš“ ir „po“, – sako Sirijos diktatorius B.al Assadas.

Daugelio analitikų vertinimu, tai, kad sukilėliai buvo išstumti iš Alepo rytinių rajonų, iš tiesų yra didžiausia B.al Assado režimo pergalė per pastaruosius penkerius metus. Jį su Alepo išvadavimu ir pergale prieš „teroristus“ jau pasveikino ir Iranas, o Rusijoje kalbama ne tik apie Sirijos režimo, bet ir apie Rusijos pergalę. Ir JAV pralaimėjimą.

„Mes sveikiname sirų tautą su pergale prieš teroristus bei neramumus kurstančių vyriausybių elementus ir su Alepo išlaisvinimu. O Vakarų kritika, kad čia mes remiame teroristus, yra tik plepalai, siekiant nuslėpti žlugusią Vakarų politiką Sirijoje, Irake ir Jemene ir skleidžiant paniką, kad būtų toliau sudaromi pelningi ginklų sandoriai su arabais“, – pareiškė vienas Irano parlamentaras.

JAV pastaruoju metu iš tiesų sulaukia nemažai kritikos dėl to, kas jau šešti metai vyksta Sirijoje. Štai neseniai NATO vadovybė turėjo teisintis dėl viešai mestų kaltinimų, kad NATO Sirijoje nesiima reikiamos iniciatyvos. Jenso Stoltenbergo atsakymas paprastas: NATO nenori eskaluoti konflikto ir tikisi, kad neveikimu bus išgelbėta daug gyvybių.

Paprastai sakant, tikimasi, kad konfliktas baigsis. Tačiau sukilėlių prarandamos pozicijos ir B.al Assado pergalės toli gražu nereiškia, kad karas Sirijoje artėja prie pabaigos.

Kas nenori bendradarbiauti?

Karo tarp Sirijos režimo, kurį palaiko Rusija ir Iranas, ir sukilėlių baigtis iš tiesų aiškėja. Analitikų vertinimu, kova dėl Alepo buvo lemiama ir pati svarbiausia. Tačiau kovojančių elementų Sirijoje yra kur kas daugiau nei vien režimas ir jo oponentai.

„Islamo valstybės“ (ISIS) kovotojai taip greitai rankų tikrai nenuleis, nors sąjungininkai juos iš tiesų gerokai spaudžia į kampą. Vos prieš savaitę ISIS kovotojai atkovojo Palmyros miestą – jiems tai didelė pergalė, taip pat ir materialiniu požiūriu, nes ISIS susirinko visą režimo paliktą techniką – šarvuotus automobilius, artileriją.

O ar tai – didelis pralaimėjimas su ISIS kovojančioms pajėgoms? Analitikų vertinimu, ši naujausia ISIS sėkmė istoriniame Palmyros mieste rodo tik tai, kad Rusijos karinė pagalba Sirijos prezidento B.al Assado režimui turi ribas. Be to, gali būti, kad Sirijos pajėgos suklydo taktikos požiūriu: visą dėmesį sutelkusios į Alepą, Palmyrą jos tiesiog „pamiršo“. O galbūt šio miesto gynybai tiesiog neužteko žmogiškųjų išteklių.

Beje, Rusija, kuri šių metų kovą kartu su Si­rijos pajėgomis buvo išvijusi ISIS kovotojus iš Pal­myros, šia pergale nepaprastai didžiavosi. Tačiau dabar vėl praradus šį miestą kaltinamos JAV ir jų nenoras bendradarbiauti su Rusija Si­rijoje. Be to, Maskva kaltina JAV, kad šios nesugebėjo koordinuoti karinių operacijų ir leido ISIS kontratakuoti Palmyrą.

Valstybės departamento atstovas Johnas Kirby pareiškė, kad nei Rusija, nei B.al Assadas apskritai niekada net nekovojo su ISIS Sirijoje. „Buvo siekiama žiauriai susidoroti su opozicija ir tai kainavo labai daug nekaltų žmonių gyvybių, tačiau kovos su ISIS čia nebuvo“, – sako J.Kirby.

Dėl to, kas iš tiesų nenori bendradarbiauti, kas kaltas, kas meluoja, kiekviena pusė turi savo nuomonę. Štai Prancūzija kaltina Rusiją nuolat me­luojant apie savo vaidmenį Sirijoje, o Pran­cū­zijos užsienio reikalų ministro Jeano Marco Ay­rault nuomone, derybos tarp Rusijos ir JAV dėl kruvino konflikto užbaigimo nesistumia į priekį dėl Rusijos kaltės. „Vyksta dvigubos derybos ir kažkoks nuolatinis melas iš Rusijos pusės. Viena vertus, jie sako: kalbėkimės, kalbėkimės ir pasiekime paliaubas. Kita vertus, jie tęsia karą“, – sako Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kalbėdamas tiek apie Palmyrą, tiek apie Alepą, tiek apie visą karą apskritai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

Hamedano bazė

Rima JANUŽYTĖ

Antradienį Rusijos bombonešiai smogė džihadistų forpostams netoli Alepo. Prieš kelias dienas Rusija buvo skelbusi, kad drauge su ja džihadistus atakuoti sutinka ir vėl draugauti norinti Turkija, o dabar Rusijos partnere tapo ir Iranas.

Rusija karą “Islamo valstybei” paskelbė po to, kai džihadistai virš Sinajaus pusiasalio numušė Rusijos keleivinį lėktuvą. Tačiau ši kova tapo dar ir priedanga pliekti Sirijos režimo priešus. Štai kodėl Rusijai taip sunku susirasti kovos su ISIS partnerių tarp Vakarų valstybių, nors siūlymų vienyti jėgas Rusija buvo pateikusi ne tik Turkijai, bet ir Prancūzijai. Net JAV.

Tačiau į Rusijos pasiūlymą bendradarbiauti, sutapk tu man taip, su didžiausiu entuziazmu atsiliepė tos šalys, kurios labiausiai tikisi ne sunaikinti ISIS, o numalšinti Sirijos sukilėlius ir atstatyti Sirijos režimą.

Rusijos bombonešius įsileido Iranas

Nuo 1979 m. revoliucijos Iranas pirmą kartą leido pasinaudoti savo teritorija kitos užsienio valstybės pajėgoms. Šia užsienio šalimi tapo Rusija: jos bombonešiai su užduotimi smogti džihadistams  antradienį kilo būtent iš Irano oro pajėgų bazės Hamedane ir atakavo džihadistų grupuotes Sirijoje.

Nuo bombonešių Tu-22M3 ir atakos lėktuvų Su-34 kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje. Bombardavimo taikiniais tapo ir trys džihadistų vadavietės netoli Džafros miestelio ir Deir ez Zoro.

Kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje.

Atakų metu, kaip skelbiama, buvo sunaikinti penki dideli sandėliai, kuriuose buvo ginklų, šaudmenų ir degalų. Vis dėlto Vakarų analitikai jau kelia klausimą, ar atakuoti buvo tik džihadistai, ar ir JAV remiami sukilėliai. Tokių kaltinimų Rusija sulaukia nuolat, nors pati tvirtina kovojanti tik su „Islamo valstybe” ir „Jabhat al Nusra” ekstremistais.

Šį kartą įtarimus dar labiau sustiprina faktas, kad Rusijos lėktuvai kilo iš Irano – juk kaip tik Rusija ir Iranas yra svarbiausi Sirijos prezidento Basharo al Assado sąjungininkai kovoje prieš Vakarų palaikomus sukilėlius.

Beje, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pirmadienį paskelbtame interviu kaip tik tvirtina, kad Rusija ir JAV  artimiausiu laiku gali pradėti bendras operacijas prie Alepo miesto, kur Sirijos režimo pajėgos, palaikomos Rusijos aviacijos, kovoja dėl kontrolės su sukilėliais. Šiame interviu S.Šoigu tik kelis kartus pamini džihadistus, o klausantis, galima susiadryti įspūdį, kad Rusijos tikslas yra įveikti būtent sukilėlius.

Sukilėlių pozicijos pastaruoju metu ir taip yra susilpnėjusios, ypač – aplink Alepą. Jų padėtis dar labiau komplikavosi režimo pajėgoms liepos viduryje atkirtus paskutinį sukilėlių kontroliuojamų rajonų aprūpinimo kelią.

Atkirto kelią į Europą

Nors sukilėliai šiuo metu užima gynybos pozicijas, gera žinia ta, kad silpnėja ir ISIS. Antai šį savaitgalį ISIS po kelis mėnesius trukusių kovų galiausiai neteko svarbaus ir net porą metų kontroliuoto Mandžibo miesto, kuris buvo jų “vartai į Europą”. Pro šį miestą veda ir keliai į Alepą ir ISIS sostinę Raką. Keliai, einantys pro Manbidžą yra gyvybiškai svarbūs ISIS galimybėms transportuoti kovotojus, ginklus ir kitus išteklius į Siriją ir iš jos.

Šį miestą iš ISIS atkovojo kurdų ir arabų kovotojai. Mūšiai truko 73 dienas, o jų metu buvo išlaisvinta 2 tūkst. civilių, kuriuos ISIS naudojo kaip gyvuosius skydus.

"Scanpix" nuotr.

Sausio 2 d. Rijade įvykdyta šiitų dvasininko šeicho Nimro al Nimro egzekucija išprovokavo nepasitenkinimo ir demonstracijų bangą šiitų teritorijose Artimuosiuose Rytuose ir pablogino ir taip įtemptus Saudo Arabijos ir Irano santykius.

Olegas Volkovas, geopolitika.lt

Pažymėtina, jog tą pačią dieną mirties bausmė buvo įvykdyta dar 46 žmonėms, iš jų 43 turėjo sąsajų su „Al Qaeda“. Interviu portalui al-monitor.com davęs nužudyto dvasininko brolis Mohammedas al Nimras šitaip pakomentavo situaciją: „Iš pradžių manėme, kad buvo norima įvykdyti mirties bausmę šeichui Nimrui kartu su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybės“ nariais, kad būtų tam tikra sektinė pusiausvyra. Vėliau nustatėme, kad tikslas buvo atsikratyti šeicho Nimro, o teroristų vardai turėjo tapti priedanga. Tai aišku iš to, kad 42 iš 47 žmonių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, laukė egzekucijos nuo 10 iki 13 metų, o šeichas Nimras buvo nuteistas tik prieš metus.“

Saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją.

Rijadas neabejotinai tikėjosi greito atsako iš Irano. Po įsiveržimu pasibaigusios demonstracijos prie Saudo Arabijos ambasados Teherane Saudo Arabijos Karalystė nutraukė visus diplomatinius ryšius su Iranu. Jos pavyzdžiu pasekė Bahreinas, Sudanas ir Džibutis. Kiti Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos nariai – Kuveitas, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai atšaukė savo ambasadorius. Žinoma, būtų paprasta nurašyti šiuos įvykius kaip dar vieną sektinio konflikto apraišką, bet įtampa regione, kuri, anot kai kurių ekspertų, jau pasiekė Irako ir Irano karo metu tvyrojusios įtampos lygį, visų pirma turi ekonomines priežastis ir pasekmes.

Nauji vėjai senoje karalystėje

„The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas taikliai apibūdina Saudo Arabiją kaip „išsigandusią monarchiją“. Stabilumas yra vienas iš argumentų, kuriuos naudoja autokratai, o saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją, piliečių laisvę ir žmogaus teises. Iki šiol karalystę iš eilės valdė šeši valstybės įkūrėjo Abdulazizo bin Saudo sūnūs, bet jau greitai valdžia turėtų pereiti į naujosios kartos rankas.

Vos metus valdantis aštuoniasdešimtmetis karalius Salmanas turėtų greitai užleisti sostą, – praeitų metų balandžio mėnesį jis paskelbė įpėdiniu savo sūnėną Mohammedą bin Nayefą, dabartinį vidaus reikalų ministrą. Antras eilėje yra trisdešimtmetis karaliaus sūnus Mohammedas bin Salmanas, jauniausias pasaulyje gynybos ministras.

Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Saudo Arabijos valdžios peripetijos dažniausiai likdavo už paslapties šydo, bet gandai apie įtampą tarp dviejų Mohammedų jau kurį laiką drebina arabų pasaulį. Šeštą dešimtmetį įpusėjęs M.bin Nayefas vertinamas kaip protingas politikas, pelnęs JAV valdininkų palankumą ir turintis patirties kovojant su „Al Qaeda“ teroristais.

Jaunesnis M.bin Salmanas savo sekėjų iškeliamas kaip ambicingas lyderis, galintis prikelti karalystę iš stagnacijos. Jaunasis princas palaiko ekonomikos diversifikaciją, didesnio masto privatizaciją ir ateities viziją, kuri yra artimesnė Jungtinių Arabų Emyratų, o ne dabartiniam Saudo Arabijos modeliui.

Princo kritikai vadina jį impulsyviu ir nepatyrusiu, apeliuodami į jo remiamą nesėkmingą karą Jemene prieš Irano palaikomus šiitų sukilėlius, kainavusį karalystei milijardus dolerių.

Tikroji naftos kaina

Šalį krečia ne tik politinė krizė, susijusi su karaliaus įpėdinystės klausimu, bet ir ekonominiai sunkumai. 2015 metais šalies biudžeto deficitas buvo beveik 98 mlrd. JAV dolerių.

Rijado sprendimas padidinti naftos gavybos mastus, norint susilpninti konkuruojantį Iraną ir skalūninės naftos eksportuotojus, baigėsi dideliu naftos kainų nuosmukiu. Naftos barelis 2014 metais kainavo 100 dolerių, o dabar kaina yra nukritusi žemiau 30 dolerių ribos. Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Anot Tarptautinio valiutos fondo ekspertų, jei naftos kaina išliks žemesnė nei 50 dolerių už barelį, Saudo Arabija neteks visų savo lėšų per penkerius metus. Ta pati padėtis ištiktų ir kitus OPEC narius. Pasak ekspertų paskaičiavimų, Saudo Arabija galėtų subalansuoti biudžetą, jei jos parduodamos naftos kaina būtų 106 doleriai už barelį.

Verta pažymėti, kad Irano padėtis atrodo kur kas geriau, nes, ekspertų skaičiavimais, jei naftos kainos išliktų žemos, Iranas galėtų išsilaikyti dešimtmetį. Dar geresnės yra Kuveito, Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų perspektyvos. Jie turi pakankamus fiskalinius buferius, padėsiančius nenuskursti, jei naftos kainos išliktų žemos. Saudo Arabijos Karalystės iždas taip pat kenčia dėl karinių išlaidų. Karas Jemene prieš šiitų sukilėlius jau pareikalavo ne vieno milijardo dolerių.

Saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius.

Dėl šių priežasčių Saudo Arabija, atskleidusi 2016 metų biudžeto planą, paskelbė apie precedento neturinčius griežto taupymo planus. Vyriausybė jau padidino benzino kainą 50 proc., sumažino subsidijas elektrai, vandeniui ir kitoms paslaugoms, už kurias šalies gyventojai nebuvo pratę mokėti.

Prognozuojama, kad vyriausybė bus priversta atsisakyti dar dalies piliečiams taikomų lengvatų, o galbūt netgi pradėti rinkti mokesčius. Pasak buvusio JAV ambasadoriaus Saudo Arabijoje Roberto Jordano, „saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius. Pagrindinis režimo svertas buvo tai, kad žmonės nemokėjo mokesčių, todėl nesitikėjo atstovavimo valdžioje. Jeigu valdžia pradės rinkti mokesčius, tikėtina, kad prasidės politiniai neramumai.“

Iranas – dabar ir ekonominė grėsmė

Iranas Artimuosiuose Rytuose yra didžiausias Saudo Arabijos varžovas, su kuriuo karalystė netiesiogiai kariauja Jemene ir Sirijoje. Iki šiol Saudo Arabija mėgavosi visapusišku JAV palaikymu, bet atramos Artimuosiuose Rytuose vaidmuo neatrodo toks užtikrintas, Iranui skaičiuojant dienas iki Vakarų šalių sankcijų panaikinimo.

Šis svarbus žingsnis leis užsienio įmonėms laisviau plėsti savo veiklą šalyje, bus panaikintas 100 mlrd. dolerių vertės iranietiškų aktyvų įšaldymas. Taip pat tikimasi, kad Iranas padidins naftos eksportą, įvesdamas dar daugiau produkto į jau perpildytą rinką.

Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų.

Irano ir Saudo Arabijos tiesioginis karas yra mažai tikėtinas, ypač dabar, kai tirpsta ledai tarp Irano ir Vakarų šalių. Nepaisydama to, politinės ir ekonominės krizės ištikta Saudo Arabija nemažina išlaidų gynybai. Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų, kurių tikslas – Irano radikalų atsakas, dar kartą diskredituosiantis šalį pasaulio bendruomenės akyse.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 29 d.

BFL

3 klausimai politologui prof. dr. Egdūnui Račiui

– Kaip interpretuoti tai, kad, vos panaikinus sankcijas, JAV Iranui, tiksliau, kai kurioms šios šalies įmonėms ir verslininkams, vėl uždėjo apynasrį? Kuris čia žaidžia nesąžiningą žaidimą – Iranas ar JAV?

– Panaikintos sankcijos buvo siejamos išimtinai su Irano branduoline programa – sėkmingas Irano įsipareigojimų, pasirašius daugiašalį susitarimą 2015 m., įgyvendinimas vedė į sankcijų panaikinimą. Tačiau dvišalėje JAV ir Irano santykių plotmėje nesutarimų tarp šių dviejų valstybių esama ir kitose srityse. Todėl JAV taiko tikslines sankcijas, siejamas su konkrečiomis Irano veiklomis, veiksmais. Šiuo atveju tai Irano balistinių raketų programa, kurios plėtrai JAV nepritaria.

– Ar naujosios sankcijos, palyginti su ankstesnėmis, yra tik simbolinės, o gal tai rimtai sukliudys Iranui atsitiesti finansiškai?

– Panaikintų sankcijų paketas visai solidus, bet jų panaikinimas Iranui nepagelbės greitu laiku atsitiesti, ypač dėl smukusios naftos kainos. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą sankcijų panaikinimas bus išties naudingas Irano ekonomikos augimui bei gyventojų gerovei. O naujosios sankcijos yra tikslinės, kai kuriuose sektoriuose jos varžys tiek ekonominę veiklą, tiek technologinę pažangą, bet jos nebėra tokios gniuždančios.

– Kaip naujoji Irano situacija ir šios šalies ketinimai didinti naftos gavybą paveiks Vidurinių Rytų regiono geopolitinę padėtį? Kokie tikėtini Saudo Arabijos ir kitų sunitiškų valstybių veiksmai?

– Iranui pradėjus į pasaulinę rinką tiekti daugiau naftos, jos kainos toliau kris, taip smukdydamos regiono šalių naftos eksportuotojų ekonomikos vystymąsi. Tai paveiks ir patį Iraną, ir Iraką, ir Arabijos pusiasalio šalis. Tačiau turtingose pusiasalio šalyse jau kuris laikas buvo vykdomi atidėjimai iš pelno prekiaujant nafta, todėl itin ženklaus ar spartaus padėties pablogėjimo laukti nereikėtų. Saudo Arabijos ir ją palai­kančių arabų valstybių pozicija Irano atžvilgiu jau tris dešimtmečius yra nepalanki, tad tokia ir liks. Manyti, kad jos imsis kokių nors konkrečių veiksmų ekonomikos ar karybos srityse, neverta.

Scanpix

Abkaiko miestelis, Saudo Arabijos Rytinėje provincijoje įkurtas 1940-aisiais, iš kitų per daug neišsiskiria – jame gyvena keli tūkstančiai gyventojų, o dauguma jų dirba arba čia pat esančioje didžiausioje pasaulyje naftos išgryninimo gamykloje, kurioje iš naftos šalinamas vandenilio sulfidas, arba rūpinasi jau išvalytos naftos eksportu į Ras Tanuros uostą.

Rima JANUŽYTĖ

Nafta Saudo Arabijoje buvo aptikta 1938-aisiais, praėjus vos šešeriems metams nuo šios valstybės įkūrimo. Dar po poros metų nafta staiga praturtėjusios Saudo Arabijos dykumoje ėmė rastis nauji miestai, tokie kaip Abkaikas. Visi jie dygo Rytinėje provincijoje, kurioje esantis naftos telkinys pasirodė esąs didžiausias pasaulyje, nes jame telkšantys naftos klodai sudaro ketvirtadalį planetos naftos atsargų – 260 mlrd. barelių.

Rimčiau pagarsėjęs Abkaiko miestas buvo tik kartą – 2006-aisiais, kai čia esančią naftos gavybos platformą susprogdino „Al Qaeda“. Platforma netrukus buvo atstatyta, o incidentas, tuokart pasaulinę naftos kainą biržose trumpam kilstelėjęs dviem JAV doleriais už statinę, pasimiršo. Saudo Arabijos valdžia padarė viską, jog įtikintų pasaulį, kad jos Rytinė provincija yra saugi ir stabili.

Vis dėlto ramybės šiame Saudo Arabijos regione ne tiek daug. Sunitiškos valstybės Rytinėje provincijoje, tiesiai virš naftos klodų, gyvena Saudo Arabijos šiitų mažuma. Visai neseniai tik nedaug trūko, kad iki jos atvilnytų Arabų pavasario banga, kurią laiku sustabdė represijos ir virtinė mirties bausmių, Saudo Arabijos valdžios profilaktiškai vykdomų iki pat šiol. Pernai karaliaus valdžia net ėmėsi viešųjų ryšių akcijos: paskelbė konkursą į laisvas budelių vietas ir pažadėjo į šį gerai atlyginamą darbą priimti kelis šimtus profesionalų.

2016-uosius budeliai pradėjo be laisvadienių: sausio 2-ąją buvo įvykdyta masinė egzekucija 48 kaliniams, kurių dauguma – su „Al Qaeda“ siejami teroristai. Tačiau ne visi.

Teisuolis ar teroristas?

Po Londono televizijos „Press TV“ reporterės Aminos Taylor 2014 m. lapkritį surengto protesto Dauning Stryte reikalavimai į laisvę išleisti Saudo Arabijoje myriop nuteistą šiitą Nimrą al Nimrą nuvilnijo per visą pasaulį: protestuotojai jo vardą skandavo nuo Kanados iki Indijos, nuo Irano iki Libano.

A.Taylor viena pirmųjų mėgino pasakyti, kad šeichas Nimras – ne teroristas, o politinis kalinys, nepavykusio Arabų pavasario aktyvistas, kovotojas už žmogaus teises, smurto priešininkas. Žodžiu, tikras šventasis. Šiitams netgi ne perkeltine prasme, nes Nimras al Nimras – šiitų dvasininkas, ajatola.

Tačiau sunitams tai nė motais. Šiandien visi 1,6 mlrd. pasaulyje gyvenančių musulmonų sutaria tik dėl to, kad Alachas yra vienintelis Dievas, o Mahometas – jo pasiuntinys. Dar jie visi laikosi penkių ritualinių islamo taisyklių, vadinamų penkiais islamo stulpais, įskaitant ramadaną, ir vadovaujasi šventąja knyga – Koranu.

Toliau prasideda didieji musulmonų nesutarimai, dėl kurių apie 40 proc. sunitų, „Pew Research“ centro duomenimis, šiitų net nelaiko tikrais musulmonais, o šiitai sunitams linkę prikaišioti į ekstremizmą vedantį dogmatiškumą. Mat sunitams svarbiausi yra pranašo mokymai (suna), kurių jie kone aklai laikosi nepaisydami jokių aplinkybių. O štai šiitams svarbiau, ką pasakys jų dvasininkai, arba ajatolos, kuriuos jie laiko Dievo vietininkais žemėje. Nubausti ajatolą mirtimi šiitams yra iš viso nesuvokiamas dalykas.

Tačiau nei protestuotojų balsai, nei įvairių tarptautinių organizacijų mėginimai paveikti Saudo Arabijos valdžią, nei paties šeicho Nimro prašymai suteikti malonę nepadėjo: šių metų sausio 2-ąją jam drauge su kitais 46 nuteistaisiais buvo nukirsdinta galva, o šeimai neleista net jo palaidoti.

Iš Abkaiko kilusiems Nimro al Nimro artimiesiems jis yra jau antras mirtimi nubaustas namiškis per keletą metų. 2014 m. toks likimas ištiko tuomet 19-metį šeicho Nimro sūnėną Ali Mohammedą Baqirą al Nimrą, mirtimi nubaustą už dalyvavimą 2011–2012 m. protestuose.

Tiek sūnėnas, tiek jo dėdė šeichas Nimras Saudo Arabijoje buvo apkaltinti terorizmu ir prilyginti Al Qaedos“ kovotojams, nors abu pasisakė prieš smurtą ir net ragino valdžios kulkas atremti krūtine ir žodžiais.

Tiesa, Saudo Arabijoje mirtimi nubausto šiitų dvasininko Nimro al Nimro draugai ir bičiuliai nebuvo vien taiką mėgstantys pacifistai. Įkvėpimo šis šiitas, gyvenęs sunitiškoje valstybėje, semdavosi iš kraštutinumu pasižymėjusio Irako ajatolos Muhammado al Hussaini al Shirazi, palaikiusio ilgamečius ryšius su kai kuriais Irano radikalais.

Tarp žinomiausių Nimro al Nimro rėmėjų buvo ir Abd al Raoufas al Shayebas – Bahreino pilietis, neseniai Didžiojoje Britanijoje nuteistas už bendradarbiavimą su teroristais.

Tačiau įvykdydama mirties bausmę šiitų dvasininkui Saudo Arabijos vyriausybė siekė ne teisingumo – šalies valdžia puikiai suvokė, kad Nimras al Nimras nebuvo nei nusikaltėlis, nei teroristas. Išpuoliams jis nekurstė netgi savo sekėjų. Užtat be atvangos kritikavo Saudo Arabijos karaliaus vyriausybę, o ginti savo interesų telkė visus šalies rytuose gyvenančius šiitus.

Bet dar svarbiau, kad Saudo Arabijoje įvykdyta šiitų ajatolos egzekucija sukrėtė ir neadekvačiai elgtis privertė Iraną – šiitų pasaulio centrą, kuris buvo bepradedąs nusimesti tarptautinių sankcijų skarmalus ir dabintis puošniais naftos eksporto lyderio apdarais.

„Raugas tarp galingiausios sunitų valstybės Saudo Arabijos ir šiitų centro Irano brendo ištisus dešimtmečius, tačiau pernai Teheranui pasirašius branduolinę sutartį su Vakarų šalimis jis ėmė lipti per kraštus. Saudo Arabija ir jos partnerės nerimauja, kad Iranas ims eksportuoti vis daugiau naftos ir užsidirbs daugiau pinigų, o tuomet, įgavęs daugiau jėgų ir pasitikėjimo savimi, pradės plėsti savo įtaką regione. Teheranas jaučia nuoskaudą, kad Saudo Arabija pasinaudojo Teherano izoliacija ir per pastaruosius metus stipriai padidino savo pačios vaidmenį ne tik regione, bet ir tarptautinėje prekybos nafta rinkoje“, – aiškina Londone įsikūrusios konsultacinės bendrovės „Energy Aspects“ analitikas Richardas Mallinsonas.

Taigi Saudo Arabijai Irano atkutimas – pats blogiausias scenarijus, kuriam išvengti ji buvo pasiryžusi bet kam, net rizikuoti labai patogiu ir pelningu JAV sąjungininkės statusu.

Dėl to JAV prabilus apie santykių su Iranu atšilimą Saudo Arabija taip spjaudėsi, grūmojo ir žaidė naftos kainomis. Dabar ji ėmėsi kitos, dar rizikingesnės strategijos.

Situacija, kai po šiitų dvasininko Nimro al Nimro egzekucijos Irane buvo padegta Saudo Arabijos ambasada, primena padėtį, kai Teherane 1979 m. buvo užpulta JAV ambasada. Saudo Arabijos politikai šiuos du įvykius bemat susiejo ir ėmė kelti klausimą, ar JAV vis dar nori į lygiavertę politinę areną grąžinti Iraną, o kitos sunitiškos šalys – palaikyti su Iranu diplomatinius ir prekybinius santykius.

Du pusmėnuliai

Mirtimi nubaudusi neįtikusį šiitų aktyvistą, Saudo Arabija išjudino du pasaulius – sunitų ir šiitų, kurių pirmajam diriguoja Saudo Arabija, o antrajam – Iranas. Ir ėmė telkti sąjungininkus bei skaičiuoti karinius pajėgumus.

Du musulmoniškus pasaulius skirianti riba yra ne tik religinė, bet ir politinė. Taip pat ir geografinė. Šiitų pusmėnulio „kūną“ sudaro Iranas, sunitų – Saudo Arabija. Šalyse, kuriose jie susiliečia į apskritą pilnatį, gyvena didelės sunitų ir šiitų bendruomenės, tad čia verda aistros. Daug šiitų gyvena Sirijoje, Jemene ir Libane, kuriame įsigalėjo ekstremistinis šiitų judėjimas „Hezbollah“. Nemažai šiitų yra Irake, šiek tiek – Turkijoje. Daug jų gyvena Omane, Bahreine, Kuveite.

Šiose šalyse gyvenantys sunitai pastaruoju metu sulaukia vis didesnės finansinės paramos iš sunitiškojo pusmėnulio, ypač turtingosios Saudo Arabijos, tad šiitai jaučia vis didesnį nesaugumo ir netikrumo jausmą.

Tiesa, iki šiol tarp šiitų ir sunitų niekada nebuvo tokių kruvinų ir daugybės gyvybių pareikalavusių susirėmimų, kokius Europoje išgyveno katalikai ir protestantai XVII a. Tačiau gyventojų pusmėnulių sandūroje esančiose šalyse daugėja, o jų kova dėl išteklių, pavyzdžiui, gėlo vandens, didėja. Tad dviejų pusmėnulių tektoninio lūžio vietoje prasidėjusios revoliucijos, pilietiniai karai ir teroristiniai išpuoliai tik dažnės, o vien XXI a. jie jau nusinešė apie milijoną gyvybių. Antai Sirijoje vien pernai žuvo apie 50 tūkst., Irake apie 14 tūkst., Jemene – 6 tūkst. žmonių.

Tarp dviejų pasaulių vyksta ir nesibaigianti žodinė dvikova. Iranas ir Saudo Arabija be paliovos kaltina viena kitą brutalumu, represijomis ir nesiskaitymu su žmogaus teisėmis. O pastaruoju metu – dar ir bendradarbiavimu su vadinamąja Islamo valstybe. Iranas niršta, kad Saudo Arabija remia prieš Basharo al Assado režimą kovojančius sukilėlius sunitus ir bombarduoja šiitus Jemene. Saudo Arabija negali pakęsti minties, kad Iranas galbūt turi branduolinį ginklą, dėl kurio tektų su juo rimtai skaitytis.

Vis dėlto svarstykles nusveria sunitiškasis pusrutulis, kuris šiitiškąjį lenkia ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir tarptautine parama.

Iranas iš esmės neturi tikrų draugų. Vienintelis tikresnis jo sąjungininkas – Omanas, bet ir tas tyli ausis suskliautęs, mat balansuoja tarp draugystės su Iranu ir ekonominių saitų su svarbiausiomis partnerėmis sunitų pasaulyje – Saudo Arabija, Kataru, Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE), Kuveitu ir Bahreinu, sunitų monarchijos valdoma valstybe, kurioje daugumą sudaro šiitai.

Šis šešetas tradiciškai laikomas vienu kumščiu, tačiau po šiitų ajatolos egzekucijos kilęs diplomatinis chaosas parodė, kad tas kumštis ne toks jau tvirtas. Saudo Arabijai nutraukus su Iranu diplomatinius santykius, jos pėdomis nedelsdamas pasekė Bahreinas, o štai JAE tik atšaukė savo ambasadorių iš Irano ir pažemino diplomatinius santykius su Teheranu iki reikalų patikėtinio lygio.

Tas pats – ir su Kataru bei Kuveitu, kurie, Saudo Arabijos nuostabai, visai neskuba nutraukti diplomatinių ryšių su Iranu. O apie kokius nors galimus karinius veiksmus niekas net nekalba. Tiesa, kai kurie analitikai įsitikinę, kad ginkluoto konflikto tarp Saudo Arabijos ir Irano klausimas yra ne „ar“, o „kada“.

Kariniai ir ekonominiai pranašumai

Ekonomiškai Iranas gerokai atsilieka nuo Saudo Arabijos. Irano metinis biudžetas – 10 mlrd., O Saudo Arabijos – 40 mlrd. JAV dolerių. Pirmoji karinėms išlaidoms skiria maždaug 3 proc. BVP, antroji – tris kartus daugiau.

Užtat kariniu požiūriu bent iš pažiūros atotrūkis ne toks jau didelis, o kai kuriais atvejais Iranas netgi šiek tiek lenkia Saudo Arabiją. Daug metų trukusi tarptautinė izoliacija paskatino Iraną tapti nuo kitų kariniais pajėgumais nepriklausoma valstybe ir net susikurti savo unikalią amuniciją. Irano armija yra beveik tris kartus didesnė už Saudo Arabijos. Be to, Iranas turi daugybę savos gamybos tankų „Zulfiqar“.

Tačiau daugiau nereiškia geriau. Saudo Arabijos tankų parkas gal ne toks didelis, bet gerokai pažangesnis – Saudo Arabijos armija ginkluota amerikietiškais „Abrams“. Be to, Saudo Arabija gali sau leisti įsigyti pažangiausios ir brangiausios ginkluotės, kokią tik gamina Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, o Iranas tam neturi ne tik finansinių, bet ir teisinių galimybių.

Iranas turi nepalyginti didesnį karinį laivyną – Saudo Arabijos karinis laivynas penkiskart mažesnis nei Irano, bet jis yra puikiai sukomplektuotas iš naujausių, technologiškai pažangių laivų ir karinio jūrų laivyno lėktuvų.

Saudo Arabija yra daugiau investavusi ir į savo karines oro pajėgas, kurios laikomos vienomis galingiausių Artimuosiuose Rytuose. Jos arsenale yra F-15 bei „Eurotyphoons“, be to, netrukus Saudo Arabija ketina iš JAV įsigyti prestižinį naikintuvą F-35.

Iraniečių karinės oro pajėgos, nors skaičiumi ir didesnės, neturi kuo pasipuikuoti – tik senstelėjusiais reaktyviniais lėktuvais „Grumman F-14 Tomcats“.

Karas per atstumą

Ar juos kada nors teks panaudoti? Ekspertų nuomone – vargu. Greičiausiai visa ši amunicija pasitarnaus vadinamajame kare per tarpininkus (angl. „Proxy War“).

Tikėtina, kad tiek Iranas, tiek Saudo Arabija didins paramą skirtingoms grupėms konfliktų apimtose regiono šalyse, kuriose netiesioginis karas vyksta jau senokai. Šių dviejų šalių įtaka matoma bet kuriame karštame Artimųjų Rytų taške – Libijoje, Irake, Sirijoje.

Kovodama su husiais Jemene bei remdama sukilėlius Sirijoje Saudo Arabija netiesiogiai mušasi su Iranu. Tiesa, Jemeno atvejis šiek tiek kitoks, nes čia Saudo Arabijos pajėgos veikia tiesiogiai. Irano teigimu, net ir atakų objektais kartais pasirenkami ne Jemeno gyventojai, o iraniečiai. Irano užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame kaltinama, kad Saudo Arabijos lėktuvai Jemene tyčia atakavo Irano ambasadą Sanoje.

Tiesa, nenurodoma, kada šis tariamas antskrydis įvyko. Na, o Saudo Arabija dar kartą patikino, kad 90 proc. koalicijos operacijų Jemeno sostinėje Sanoje yra nukreipta prieš raketų paleidimo įrenginius „Scud“, – nei prieš civilius, nei juolab prieš Irano ambasados darbuotojus jėga nenaudojama.

Kita vertus, Saudo Arabija lygiai taip pat neigia ir Jungtinių Tautų kaltinimus, kad Jemene jos pajėgos naudojo kasetines bombas, nors stebėtojai tikina turį įrodymų, jog būta priešingai.

Irano reikalų specialistė Fatima Alsmadi neabejoja, kad Saudo Arabijos karinės operacijos prieš husių maištininkus Jemene verčia manyti, jog šioje šalyje vyksta ne karas su maištininkais ir net ne sunitiško islamo pasaulio susirėmimas su šiitiškuoju, o Irano ir Saudo Arabijos kova dėl įtakos regione.

„Kai kurie Saudo Arabijos žiniasklaidos kanalai mėgsta konfliktą apibūdinti kaip konfliktą tarp sunitų ir šiitų, kad įgytų sunitiškos Saudo Arabijos visuomenės palankumą ir palaikymą. Šis konfliktas yra politinis galios ir įtakos regione tarp Irano ir Saudo Arabijos konfliktas“, – aiškina F.Alsmadi.

Husiai – svarbi politinė korta Iranui bandant padidinti įtaką regione. Tad dar iki karinių veiksmų pradžios Iranas rėmė husius ginklais ir palaikė artimus ryšius su husių lyderiais, norėdamas ten sukurti teritoriją su Irano įgaliojimais.

Analitikų teigimu, Iranas iš anksto ruošėsi galimai Saudo Arabijos kampanijai Jemene, nors greičiausiai nesitikėjo, kad tiek daug šalių prisijungs prie Saudo Arabijos koalicijos. Šiaip ar taip, Iranas pats vargu ar tiesiogiai įsitrauks į šį konfliktą – veikiausiai jis ir toliau tik stebės įvykius ir galbūt toliau rems husius ginklais, tačiau nerizikuos veltis į karą su visu būriu sunitų valstybių, kurioms veikti Jemene palaiminimą davė ir JAV.

Blogoji žinia ta, kad kruvino konflikto Jemene pabaigos nematyti. Gruodį Jungtinių Tautų organizuotos taikos derybos Šveicarijoje baigėsi be rezultatų. Nedaug vilties, kad proveržis bus pasiektas ir vakar, t.y. sausio 14-ąją, atnaujintose derybose.

Šis konfliktas kelia grėsmę visam Arabų pusiasaliui, o drauge ir Saudo Arabijai, mat susirėmimams nesibaigiant regione tik daugėja teroristinių tinklų, panašių į „Al Qaedą“ ir „Islamo valstybę“ (ISIS). Be to, netiesioginė šio konflikto dalyvė yra ir pati ISIS, mat husiai yra vieni aršiausių kovotojų su Jemeno „Al Qaeda“, kuri pernai prisijungė prie ISIS.

Dar viena netiesioginė Irano ir Saudo Arabijos konfrontacija vyksta kitoje su ISIS aktyviai kovojančioje valstybėje – Irake. Vargu ar atsitiktinumas, kad likus dienai iki Nimro al Nimro egzekucijos Teheranas po daugybės metų pertraukos atidarė savo ambasadą Bagdade.

Šioje šalyje gyvena labai didelės sunitų ir šiitų bendruomenės, tad Irakas yra nepaprastai jautrus sunitų ir šiitų konfliktams kitose šalyse: čia bet kada gali įsižiebti nauji neramumai, ypač jei Saudo Arabijos remiami sunitai ims priešintis šiitiškai Irako vyriausybei.

Net jei blogiausias scenarijus nepasitvirtins, Irako susiskaldymas vis tiek trukdo šiai šaliai tapti stipriu kovos su „Islamo valstybe“ frontu, o Saudo Arabijos ir Irano konfrontacija tokias galimybes netiesiogiai dar labiau silpnina.

Tiesa, kai kurios pastarųjų savaičių Irako pajėgų pergalės prieš ISIS teikia vilties, kad šios teroristinės organizacijos galas nebeišvengiamas. Tačiau Nimro al Nimro egzekucijos išjudinta sunitų ir šiitų priešprieša jį gali atitolinti.

Abkaiko gyventojai dėl to nepaprastai nerimauja. Kartą jie jau yra tapę teroristų taikiniu, o dabar jaučiasi taip, tarsi sėdėtų ant parako statinės – naftos klodų, kiršinančių du sunitų ir šiitų pusmėnulius ir grasinančių ilga, sudėtinga ir protą temdančia pilnatimi.

Iranas ir šešios galingosios pasaulio šalys liepos 14 d. pasiekė istorinį susitarimą, kuris smarkiai apkarpys Irano branduolinę programą, o mainais turės būti palaipsniui atšaukiamos JT ir Vakarų šalių sankcijos Iranui.

Tokia sutartimi labiausiai džiaugiasi svarbiausi šių derybų dalyviai – JAV ir Iranas, tačiau yra ir nemažai nepatenkintųjų. Kadangi susitarimas gali duoti postūmį JAV ir Irano santykių atšilimui, tokia perspektyva kelia nerimą didžiausiai šiitiško Irano varžovei – sunitų dinastijos valdomai Saudo Arabijai. Nedžiūgauja ir kitos Persijos įlankos monarchijos, laikančios Teheraną regioną destabilizuojančia jėga. Izraelis, kuris, kaip manoma, turi branduolinį ginklą, nors nėra to viešai patvirtinęs, taip pat yra smarkiai sunerimęs ir skundžiasi, kad rengiamas susitarimas neužkirs kelio jo senam priešininkui Iranui pasigaminti atominę bombą, o Izraelio premjeras Benyaminas Netanyahu netgi pareiškė, kad „pasaulis vakar buvo kur kas saugesnis nei yra šiandien“.

Vis dėlto Irano ir vadinamosios P5+1 grupės, kurią sudaro JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija, diplomatai įsitikinę, kad sunkiai ir ilgai siektas susitarimas visoms pusėms atvers „naujus horizontus“.

Diplomatinės pastangos dėl šiitiškos respublikos branduolinės programos prasidėjo 2013 m., kai į valdžią Irane atėjo prezidentas Hassanas Rouhani. Tų metų lapkritį suderinta laikinoji sutartis, bet pernai praleisti du galutiniai terminai. Šį balandį derybų šalys pasiekė didelį proveržį susitarusios dėl galutinės sutarties gairių ir tikėjosi ją užbaigti derinti iki birželio 30 d., bet galutinis terminas buvo dar dukart atidėtas, kol galiausiai liepos 14-ąją sutarta dėl visų detalių.

Scanpix

Geopolitika. Artėjant derybų tarp Vakarų šalių ir Irano kulminacijai, į dviejų žaidimą įsitraukė trečioji – Rusija.

Likus mažiau nei mėnesiui iki galutinio Vakarų, pirmiausia JAV, susitarimo su Iranu, kuriuo šis mainais už sankcijų atšaukimą turėtų prisiimti jam keliamus reikalavimus dėl branduolinių objektų uždarymo bei pertvarkymo, šį ir taip keblų žaidimą dar labiau supainioti pamėgino Rusija. Jos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką, atšaukiantį draudimą tiekti Iranui zenitines raketų sistemas S-300, ir pradėjo prekybinius mainus su Teheranu, demonstruodamas Kremliaus ryžtą stiprinti ekonominius ryšius su Irano Islamo Respublika.

Ši zenitinių raketų sistemos korta ištraukiama jau ne pirmą sykį. 2007-aisiais žinią apie Irano ir Rusijos susitarimą dėl gynybos sistemos pardavimo „Washington Post“ palygino su šaltojo karo aidu. Tiesa, labiausiai dėl to, kaip ir dabar, tuomet sielojosi Izraelis: jis skambino varpais aiškindamas, kad kartu su jau anksčiau iš Rusijos įsigyta „Tor-M1“ raketų sistema Iranas smarkiai sumažins Izraelio galimybes savarankiškai suduoti smūgį Iranui. Paskui Izraelio politikai šiek tiek atsikvėpė – Rusija pasidavė Jungtinių Tautų spaudimui ir kontraktas tiekti Iranui šiuolaikines raketų sistemas 2010 m. buvo sustabdytas, o Iranas savo ruožtu kreipėsi į Ženevos tarptautinį arbitražo teismą, pateikdamas Rusijos kompanijai „Rosoboroneksport“ 4 mlrd. JAV dolerių ieškinį, kurį dabar greičiausiai atsiims.

Na o Rusija, prieš penkerius metus dėl Iranui paskelbtų sankcijų patyrusi laikiną pralaimėjimą, regis, skuba pirmoji pasinaudoti sankcijų Teheranui panaikinimu. Rusijos interesai čia daugiasluoksniai. Pirmiausia – pinigai. Rusijai šiuo metu reikia visų įmanomų ūkio augimą paskatinti galinčių priemonių, o susitarimas su Iranu dėl raketų pardavimo šalies biudžetą papildytų daugiau nei 800 mln. dolerių (746 mln. Eur). Neatsitiktinai dar pernai analitikai prognozavo, kad, sankcijoms pernelyg didele našta prislėgus Rusijos ekonomiką, Kremlius gali reaguoti parduodamas S-300 sistemas Teheranui.

„Vienas svarbiausių susitarimo tarp Teherano ir Maskvos aspektų – susitarimas perduoti modernių raketų Iranui. Jeigu V.Putinas supyktų dėl Vakarų jo šaliai taikomų ekonominių sankcijų, jis galėtų mesti susitarimo dėl S-300 kozirį“, – tada pranašavo JAV demokratijų gynimo fondo vykdomasis vadovas Markas Dubowitzas.

Jo žodžiai išsipildė su kaupu. Mat, be gynybinių raketų tiekimo sutarties, kuri 2007-aisiais buvo vertinama 800 mln. dolerių, Rusija Iranui pagal barterinį susitarimą mainais į naftą (tiksliau, daug naftos – iki 500 tūkst. barelių per dieną) pradės tiekti grūdus, įrangą ir statybines medžiagas. Iranas yra trečia daugiausiai Rusijos kviečių perkanti valstybė pasaulyje, o dėl šio barterio buvo deramasi daugiau kaip metus.

Tačiau tai, kad susitarta būtent dabar, irgi nėra atsitiktinumas. Po sankcijų Iranui paskelbimo JAV steigė „prieš Iraną nukreiptą“ priešraketinės gynybos skydą Rytų Europoje, nors Rusijai visuomet buvo akivaizdu, kad šis skydas su Iranu turi mažai ką bendra. Dabar Rusija žengia panašų žingsnį teigdama, kad Iranui parduodamos raketų sistemos šiai šaliai reikalingos apsiginti, gink Dieve, ne nuo JAV (tik neaišku, nuo ko, nes Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu V.Putinas dievažijosi, kad Izraeliui S-300 irgi nekelia jokios grėsmės). JAV toks argumentas, žinoma, kelia juoką. Tik pro ašaras. Nors JAV prezidentas Barackas Obama, užbėgdamas už akių spekuliacijoms, patikino, kad Iranas neapsaugotų savo branduolinių objektų nuo puolimo, net jeigu juos saugotų rusų raketų kompleksai S-300, o jų dislokavimas šioje šalyje nesudarytų problemų JAV, kurių karinis biudžetas, siekiantis šiek tiek mažiau nei 600 mlrd. dolerių, – daugiau nei 30 kartų didesnis už Rusijos karinį biudžetą, siekiantį 17 mlrd. dolerių.

JAV deklaruoja, kad S-300 nepajėgios susekti amerikietiškų naikintuvų, kurie šioms sistemoms yra nematomi. Atseit šiuo metu naujausios kartos radarais sunkiai susekami naikintuvai, tokie kaip 2,2 mlrd. dolerių (2,05 mlrd. Eur) kainuojantis „B-2 Spirit“, kurių Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos turi 20, ir puikiais rezultatais garsėjantis „F-22 Raptor“, gali saugiai skraidyti vietovėje, saugomojoje S-300 ir kitų panašios rūšies oro gynybos sistemų. Vieną dieną tokiose zonoje galės skraidyti ir 400 mlrd. dolerių (373 mlrd. Eur) vertas Pentagono „F-35 Joint Strike Fighter“.

Tačiau ekspertai pabrėžia, kad Iranui bus tiekiamas modernizuotas S-300 variantas „Almaz-Antei S-300PMU-1“, prilygstantis naujausioms sistemoms S-400. Kai kurie JAV gynybos ekspertai neabejoja, kad naujo ginklo, kurį NATO vadina „SA-20 Gargoyle“, įsigijimas leistų Iranui pasiekti svarbų tikslą: šiai šaliai nusprendus nesilaikyti susitarimo ir toliau vykdant branduolinio ginklo kūrimo programą, Amerika antskrydžiams šalies viduje tegalėtų kliautis negausia radarais sunkiai susekamų lėktuvų flotile.

„Atsižvelgiant į tai, kur Iranas nuspręstų dislokuoti šias gynybos sistemas, užduotis gali būti itin sunki. Persijos įlanka – tikras iššūkis. Šios naujos raketos žemė–oras situaciją paverstų itin sudėtinga. Tai rimtas sprendimas“, – leidinyje „The Daily Beast“ teigia vienas įtakingas gynybos pareigūnas, pridurdamas, kad jei S-300 nekeltų jokio pavojaus, JAV valdžia nebūtų dėjusi tiek pastangų Rusijos įkalbinėjimams šių sistemų Iranui neparduoti. O B.Obamos administracija nebūtų taip džiūgavusi 2010-aisiais, kai Rusija pagaliau nusileido. „Juk tuomet tai vadinta didžiuliu užsienio politikos laimėjimu“, – primena ekspertai.

Daug JAV gynybos pareigūnų sutinka, jog Rusijos raketinės gynybos sistema gali užtikrinti, kad visi regionai taptų neįveikiami įprastiems naikintuvams, tokiems kaip F-16 ar laivyno turimiems „F/A-18 Hornet“.

Be to, Kinija, ką tik paskelbusi perkanti iš Rusijos naujausias priešraketinės gynybos sistemas S-400 „Triumf“, atvirai šaiposi iš JAV mėginimo sumenkinti Iranui parduodamų sistemų pajėgumus – ji laiko šias sistemas visiškai adekvačiomis ir negaili už jas mokamų milijardų.

„S-300 pardavimas iš Izraelio atimtų bet kokią galimybę imtis vienašališkų veiksmų prieš Iraną. S-300 veiksmingai užkirstų kelią Izraelio oro pajėgoms imtis veiksmų prieš Iraną – bent jau tol, kol šalis iš JAV negaus F-35 naikintuvų“, – teigia ekspertai.

O net ir sulaukus F-35 reikia atsiminti, kad šis gana nedidelio nuotolio naikintuvas gali nešti vos porą 900 kilogramų sveriančių bombų, kurios nė iš tolo neprilygsta itin gerai apsaugotiems taikiniams Irane: kai kurie Irano branduoliniai objektai gali būti sunaikinti tik pasitelkus sunkiasvores beveik 14 tonų sveriančias „GBU-57A/B Massive Ordnance Penetrator“ bombas, kurias nešti pajėgus tik amerikiečių radarais sunkiai susekamas B-2 bombonešis.

Kitaip sakant, rusiška gynybinė sistema JAV neparanki tuo, kad JAV liktų vienintelė šalis, turinti priemonių įvykdyti Irano branduolinių objektų ataką. O JAV savo rankomis to daryti, savaime suprantama, netrokšta. Iniciatyva pats smogti nedega ir Izraelis, vis raginantis JAV imtis „prevencinio smūgio“. Tačiau turėti bent jau psichologinę persvarą prieš Iraną jam yra svarbiau net už gerus santykius su Rusija. Tačiau toks Izraelio spaudimas Rusijos nuomonės šį sykį greičiausiai nepakeis, juolab kad sunkus 2010-aisiais priimtas Rusijos sprendimas įvesti Iranui embargą S-300 kompleksams buvo priimtas „esant dideliam Izraelio spaudimui“. Tuomet Izraelis mainais už Rusijos sprendimą atsisakė planų parduoti aukštosiomis technologijomis paremtą ginkluotę Ukrainai ir Gruzijai. Dabar vėl mėginama naudotis tokiomis pačiomis spaudimo priemonėmis, tačiau Rusija šį sykį jaučiasi daug tvirčiau, mat jos pusėje yra ir daugiau valstybių, kurios susigundė remti Iraną ir padėti jam „atsilaikyti prieš NATO“.

Irano gynybos ministras Hosseinas Dehghanas balandžio 16 dieną patvirtino, kad jo šalis bendradarbiaus su Rusija, Indija ir Kinija, siekiant pasipriešinti NATO planams „plėstis į Europą“. Be to, į Rusiją per vieną savaitę nuvyko ir Irano gynybos vadovas, ir šalies parlamento komitetų, dirbančių užsienio politikos srityje, vadovas. Negana to, Rusijos kompanija „Lukoil“ paskelbė atnaujinanti veiklą Irano energetikos sektoriuje. Beje, tą patį paskelbė ir „Royal Dutch/Shell“ bei „Total“. Apie bendradarbiavimą paskelbė ir Irano nacionalinės naftos kompanijos bei Kinijos valdžios atstovai, tvirtindami, kad pastaruoju metu buvo pasirašytos trys sutartys dėl Kinijos investicijų Irano naftos ir dujų sektoriuose.

Akivaizdu, kad derybų su Iranu baigtis bent jau „rusiškajam flangui“ nebėra tokia jau reikšminga: ledai pajudėjo, sutartys pasipylė, Irano nafta ir vėl netrukdomai keliaus iš Artimųjų Rytų į Rusiją. O ar išsipildys JAV generolų perspėjimai, kad rusiškos raketų sistemos pakeis visas žaidimo taisykles ir privers JAV pergalvoti strategiją Irane, parodys artimiausi įvykiai, kurių sulauksime dar iki derybų su Iranu pabaigos birželio gale.

Rima Janužytė

Scanpix

Diplomatija. Po sėkmingomis vadinamų Vašingtono ir Teherano derybų tiek iraniečiams, tiek vakariečiams džiaugtis gerokai per anksti.

„Antra žmona – tarsi branduolinis ginklas. Nors tai nepaneigiama kiekvieno vyro teisė, tačiau niekas tau to vis tiek neleidžia“, – tai populiariausias iraniečių vieni kitiems į mobiliuosius telefonus po derybų su Vašingtonu siųstas anekdotas. Lyg ir smagu, bet ne visai skanu. Kaip ir viskas, kas susiję su ką tik pasirašyta sutartimi.

Į Teherano gatves su vėliavomis ir fejerverkais praėjusią savaitę išskubėję tūkstančiai gyventojų džiūgavo, kad pagaliau baigsis 12 metų trukęs sankcijų laikotarpis, o Iranas taps „normalia šalimi“. Tačiau dar daugiau tūkstančių gyventojų pasiliko namie ir, sėdėdami priešais televizorių ekranus, liejo pyktį ant valdžios, nesugebėjusios kaip reikiant pakovoti dėl savo šalies interesų. Akylesni ir ausylesni, tą naktį įsiklausę į JAV prezidento Baracko Obamos žodžius (beje, paskutinę derybų naktį tiesiogiai transliuotus per Irano televiziją), negalėjo neišgirsti, kad ši sutartis – tik mažytis postūmis be aiškių pergalių, juolab Irano.

B.Obama aiškiai pasakė, kad kol nesutarta dėl visų detalių, tol nesutarta dėl nieko. Tad kitas Irane išpopuliarėjęs juokelis – „kodėl parduotuvėse vis dar nėra viskio?“ irgi yra tik šmaikšti saviironija. Net jei šiitai skubiai atšauktų draudimą vartoti alkoholį, vis tiek burbono ar škotiško viskio Irane galėtų paragauti tik liepos pirmąją. Mat tik pasirašius galutinę sutartį, kurios terminas yra birželio 30-oji, įsigalios ir Vakarų pažadas atšaukti ekonomines sankcijas, šiitiškai Irano respublikai paskelbtas dar George’o W.Busho laikais, o vėliau sugriežtintas B.Obamos pirmosios kadencijos metu.

O apie draugiškus dvišalius santykius B.Obama patarė nė negalvoti, kol Iranas nenustos remti teroristų, pažeidinėti žmogaus teisių ir panašiai. Kitaip sakant, jokio diplomatinio dviejų šalių suartėjimo nėra, nors toks įspūdis po derybų ir galėjo susidaryti.

Miglota sutartis atrodo žvelgiant ir iš JAV perspektyvų. Šveicarijos mieste Lozanoje po kelių derybų raundų Irano ir šešių galingųjų pasaulio valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Prancūzijos, Rusijos ir Vokietijos) pasirašytas dokumentas numato, kad Natanzas bus vienintelis Irano branduolinis kompleksas, kuriame leidžiama sodrinti uraną, be to, Iranas daugiau negu dviem trečdaliais sumažins uranui sodrinti naudojamų centrifugų skaičių: jei niekas nepasikeis, išsamioje sutartyje bus nustatyta, jog Iranas turės sumažinti didžiosios dalies savo turimų urano atsargų prisodrinimo laipsnį arba išgabenti tas atsargas į užsienį, o tolesniam sodrinimui galės naudoti tik 6 tūkst. centrifugų vietoj dabar turimų 19 tūkst. Preliminariai sutarta, kad giliai po žeme esantis Ferdou kompleksas bus paverstas branduolinės fizikos ir technologijų tyrimo centru, o dar tik statomas Arako sunkiojo vandens reaktorius bus pertvarkytas taip, kad jame iš viso nebūtų gaminamas plutonis.

Tačiau sutartyje nė žodžiu neužsimenama apie Parchino karinį kompleksą, kuriame, kaip įtariama, Iranas vykdo branduolinių ginklų tyrimus. Iranas pareikalavo, kad kariniuose kompleksuose nebūtų atliekami patikrinimai, tad neaišku, kaip pavyko išsklaidyti abejones dėl Parchino komplekse vykdomos veiklos.

Sutartyje taip pat nenurodyta ir šių sąlygų vykdymo trukmė. Tiesa, numatoma, kad apribojimai Irano vykdomam urano sodrinimui galios 10 metų, tačiau tai gali keistis, nes terminas bus apibrėžtas tik galutiniame dokumente, kuris turėtų būti pasirašytas per tris ateinančius mėnesius.

Nepaisant šių niuansų, ir Irano, ir Vakarų politikai šią sutartį visuomenei „pardavė“ gana sėkmingai. Beje, tiek vienu, tiek kitu atveju rinkėjus „guodė“ ne vien sutarties detalės, bet ir lyderių pažadas, jog ši sutartis nereiškia, kad iraniečiai tapo amerikiečių draugais, ir atvirkščiai.

B.Obama pranešime visuomenei pabrėžė, esą buvo pasiektas geras susitarimas, kurį galima palyginti su branduolinės ginkluotės mažinimo sutartimis, jo pirmtakų sudarytomis su Sovietų Sąjunga ir padariusiomis mūsų pasaulį saugesnį šaltojo karo laikotarpiu.

Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, Lozanoje atlikusi koordinatorės vaidmenį šešių galingųjų šalių vardu, pareiškė, esą buvo žengtas lemiamas žingsnis ir nustatyti parametrai, o tai padaryti pavyko dėl visų šalių politinio ryžto ir geros valios.

Irano užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas žodžių į vatą nevyniojo. Žinodamas apie visuomenėje tvyrančias antiamerikietiškas nuotaikas, jis patikino, kad naujasis susitarimas nepadarys jokios įtakos kitiems Irano ir JAV santykių aspektams.

„Tai buvo mėginimas išspręsti branduolinį klausimą. Mūsų ir Jungtinių Valstijų požiūriai smarkiai nesutampa. Praeityje tarp mūsų atsirado abipusis nepasitikėjimas, taigi tikiuosi, kad drąsus naujojo susitarimo įgyvendinimas gali iš dalies atkurti pasitikėjimą. Bet visi turime palaukti ir pažiūrėti“, – perspėjo Irano diplomatijos vadovas.

Na, o Izraelis ir Saudo Arabija apskritai nusiteikusios skeptiškai ir net nebando įžvelgti gerosios sutarties pusės.

Izraelio strateginių reikalų ministro Yuvalio Steinitzo pranešime sakoma: „Šypsenos Lozanoje yra atitrūkusios nuo prastos tikrovės, kai Iranas atsisako daryti kokių nors nuolaidų branduoliniu klausimu ir toliau grasina Izraeliui bei visoms kitoms šalims Artimuosiuose Rytuose. Mes tęsime savo pastangas tai aiškinti ir įtikinėti pasaulį, vildamiesi užkirsti kelią blogai galutinei sutarčiai.“

Kad galutinė sutartis nebus pakankamai gera, matyti iš pirmo žvilgsnio. Kita vertus, šiandien tai, matyt, geriausia, kas apskritai įmanoma (o prieš kelerius metus net nebūtų buvę įmanoma visai).

Kad ir kaip būtų, prie šio susitarimo kartais būdavo ne priartėjama, o kaip tik nuo jo nutolstama. 2010-aisiais „Stratfor“ prognozavo, kad JAV ir Iranas, nepaisant dešimtmečius trunkančių nesutarimų, suras bendrą interesų vardiklį. Manyta, kad liko tik dvi galimybės: arba JAV užsimerkti prieš galimybę Iranui, jei šis panorėtų, pasigaminti branduolinį ginklą, arba žūtbūt sutrukdyti tokiai galimybei suduodant karinį smūgį. O kadangi antrasis variantas buvo mažai tikėtinas, liko pirmasis, reiškiantis susitarimą Irano naudai. Juolab kad tuo metu buvo garsiai diskutuojama apie galbūt JAV ir Irano bei Jungtinių Tautų ir Irano atstovų vedamas slaptas derybas dėl susitarimo, kuris ne tik leistų Iranui išlaikyti didžiąją dalį savo branduolinės programos, bet ir įtikintų tarptautinę bendruomenę mainais už Irano bendradarbiavimą nutraukti sankcijas šiai šaliai. Mainais Teheranas turėtų pasižadėti bendradarbiauti su Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) stebėtojais ir prisidėti prie globaliai administruojamo branduolinio kuro banko. Irano urano sodrinimui būtų sukurtas tarptautinis konsorciumas. Pagal planą JT Saugumo Taryba turėtų panaikinti Iranui įvestas sankcijas, jei Teheranas vykdys savo įsipareigojimus.

Apie tai, nutekindamas slaptą dokumentą, paskelbė laikraštis „The Times“. Šiame dokumente buvo teigiama, kad 13 punktų susitarimo projektą dar 2009 m. rugsėjį parengė TATENA vadovas Mohamedas El Baradei, nors TATENA tokio projekto egzistavimą paneigė.

O lyg ir atsiradusią galimybę pasiekti bent kažkokį susitarimą sužlugdė Irano atominės energetikos organizacijos vadovo Ali Akbaro Salehi pareiškimas, kad per ateinančius metus Iranas įkurs iki dešimties urano sodrinimo centrų. Negana to, buvo pranešta, kad Iranas greitai pristatys savo gamybos priešlėktuvinės gynybos sistemą, kuri pagal savo pajėgumus prilygs Rusijoje gaminamiems zenitinių raketų kompleksams S-300 arba net juos pranoks.

Vis dėlto giliausią dugną Irano ir Vakarų galimybė susitarti pasiekė 2013-ųjų pradžioje, kai į aklavietę pateko dar vienas derybų su pasaulio galingaisiais raundas dėl Teherano branduolinės programos apribojimo, o po kelių dienų, lyg dar būtų maža, Iranas paskelbė apie du svarbius su branduolinėmis technologijomis susijusius projektus. Jais būtų išplėsti šalies pajėgumai išgauti ir perdirbti uraną, kuris savo ruožtu galėtų būti sodrinamas iki branduolinių reaktorių kuro ar net tinkamumo atominiams ginklams. Tuometis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas minimus objektus per vaizdo konferenciją simboliškai paleido Irano valstybinę branduolinių technologijų dieną, kuria Irane kasmet pažymimos pirmo urano sodrinimo 2006-aisiais metinės.

Prezidentas tuomet pakartojo ir ankstesnius pareiškimus, esą Iranas tapo branduoline valstybe, o JAV ir jų sąjungininkai negalį sustabdyti Irano pažangos dėl to, ką Teheranas vadina taikia branduolinių technologijų plėtra.

Tiesa, viltis susitarti dar kartą sužibo tų pačių metų birželį, Irano naujuoju prezidentu tapus Hassanui Rouhani, užsiminusiam apie galimybę baigti ginčą su Vakarų šalimis dėl Teherano branduolinės programos. Tačiau netrukus pasirodė informacija apie šiitiškoje respublikoje statomą naują slaptą požeminį branduolinį kompleksą, ir lūkesčiai dėl susitarimo vėl išblėso.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį Ženevoje net buvo pasirašyta preliminari dvišalė Irano ir JAV sutartis.

Štai kodėl Lozanoje pasirašyta sutartis, kad ir preliminari, viena vertus, atrodo kaip neįtikėtina sėkmė. Kita vertus, dėl anksčiau patirtų nesėkmių visos pusės galutinio sutarties teksto laukia gana atsargiai ir apsidraudžia žodžiais „kol nesutarta dėl visko, nesutarta dėl nieko“.

Rima Janužytė

BOX 1:

Preliminarūs Irano įsipareigojimai mainais už nutrauktas sankcijas (2015 m., Lozana)

Natanzas būtų vienintelis Irano branduolinis kompleksas, kuriame leidžiama sodrinti uraną.

Iranas daugiau negu dviem trečdaliais sumažintų urano sodrinimui naudojamų centrifugų skaičių nuo 19 tūkst. iki 6 tūkst.

Iranas turėtų sumažinti didžiosios dalies savo turimų urano atsargų prisodrinimo laipsnį arba išgabenti tas atsargas į užsienį.

Po žeme esantis Ferdou kompleksas būtų paverstas branduolinės fizikos ir technologijų tyrimo centru, o dar tik statomame Arako sunkiojo vandens reaktoriuje nebūtų gaminamas plutonis.

Susitarimo vykdymą prižiūrėtų ir branduolinius kompleksus nuolat stebėtų Jungtinių Tautų Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA).

BOX 2 :

Irano branduolinių objektų žemėlapis

Šalyje yra ką veikti kiekvienam turistui – didingos praeities pėdsakai regimi bene kiekviename mieste, žavi nenuobodi gamta, kintanti nuo dykumų iki kalnų, egzotiški skoniai bei kvapai ir svetingi žmonės.

Irano teritorijoje yra išlikę tiek daug penkiatūkstantmetės istorijos paveldo, kad kelionės metu ne tik stebiesi paslaptingos Elamo civilizacijos artefaktais ar didingais Persijos imperijos statiniais, bet ir sužinai daugybę įdomių dalykų apie naujų religijų iškilimą, karo meną, senovės Persijos bei antikinės Graikijos ambicijas valdyti visą pasaulį, mokslininkų atradimus ir persų menininkus, iš kurių kūrybos įkvėpimo sėmėsi ir Europos poetai.

Tačiau visą pastarąjį šimtmetį vykusios kruvinos permainos, revoliucijos, karai, kurių paskutinis pasibaigė vos prieš 26 metus, nuolatinė konfrontacija su JAV ir Izraeliu, įtarimai, kad Iranas remia teroristus ir bando pasigaminti branduolinį ginklą, ir dėl to taikomos įvairios ekonominės sankcijos bei naftos embargas, nuolatiniai neramumai pasienio regionuose atbaido gausius turistų būrius, kuriems rūpi ne tik įspūdžiai, bet ir saugumas. Kita vertus, Iranas nėra visiškai izoliuota šalis, todėl čia išdrįsę apsilankyti keliautojai negaili komplimentų ir tikina, kad tai viena tų šalių, į kurias privalu nukeliauti nors kartą gyvenime.

„Iranas turbūt labiausiai turistų nesuprasta ir neįvertinta šalis visame pasaulyje. Mažai kas žino apie jos istoriją, grožį ir persišką virtuvę. Šalis dar nepraradusi savo paslaptingumo, o svetingi žmonės dar nesugadinti ir neišlepinti keliautojų pinigų. Manau, kad būtent dabar pats tinkamiausias laikas ten keliauti“, – sako Brigita Kirtiklytė, prieš mėnesį grįžusi iš šešių savaičių trukmės antros kelionės po Iraną.

Brigita turistinius malonumus derino su viešnage vyro šeimoje, todėl turėjo galimybę ne tik susipažinti su istoriniais ar gamtos paminklais, bet ir pažinti šalį iš vidaus – pamatyti ir patirti, kaip gyvena parasta iraniečių šeima.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Išvada, kad po vadinamojo Arabų pavasario Viduriniai Rytai pasikeitė neatpažįstamai, nieko nebenustebinsi. Visuotiniai protestai, po politinio islamo pakilimo įvykęs kietas nusileidimas, krikščionių pogromai, režimo pasikeitimai ar kruvini pilietiniai karai – tai yra raktiniai žodžiai, pasitelkiami apibūdinant dabartinę padėtį regione.

Vis dėlto ji nėra visur panaši. Štai Iranas ir karščiausiu Arabų pavasario metu, ir dabar išliko ramus, o Saudo Arabija bei Turkija savo visuomenių bruzdėjimo užuomazgas sugebėjo palyginti nesunkiai užgesinti. Tačiau regiono galios pusiausvyra pakito ir nenustoja keistis. Kaip vieną pavyzdžių galima paimti Egiptą, kuris po chaotiškų režimo pasikeitimų (bent kol kas) pasitraukė iš įtakingiausių regiono valstybių ketvertuko, sudaryto iš prieš tai minėtų valstybių.
Įdomiausiai šiuo metu klostosi JAV sąveika su pagrindiniais regiono sąjungininkais Saudo Arabija bei Turkija ir esminiu priešininku – Iranu. Paradoksalu, bet pastaruoju metu sąjungininko ir priešininko sąvokos šiuose santykiuose pradeda keistis. Kai kada netgi pradeda matytis ženklų, indikuojančių tai, kas anksčiau atrodė neįtikima: sąjungininkai ir priešininkai pamažu perima vieni kitų požymius.

Saudo Arabijos diplomatinis akibrokštas

Prieš keletą savaičių buvo išrinktos penkios nenuolatinės Jungtinių Tautų (JT) Saugumo tarybos narės, tarp kurių buvo ne tik Lietuva, bet ir Saudo Arabija. Nepaisant to, nepraėjus nė 24 valandoms po balsavimo ir neatslūgus, atrodytų, nuoširdžiam pergalės šventimui, Saudo Arabija atsisakė šios pozicijos. Beprecedentis veiksmas savo netikėtumu suglumino visą tarptautinę bendruomenę. Faktas atrodė juolab stulbinantis, nes Saudo Arabija ne tik per diplomatinius kanalus aktyviai siekė šios pozicijos, tačiau ir specialiai jai rengė diplomatus.
Tarptautinių santykių apžvalgininkai JAV iš karto pradėjo kalbėti apie vis labiau žiojinčią properšą santykiuose su viena svarbiausių regiono sąjungininkių. Tokia nuomonė iš tiesų turi pagrindo: kaip žinoma, apie sprendimą nebuvo informuoti netgi patys aukščiausi JAV diplomatai.
Dar aiškesnės aplinkybės tampa pažvelgus į tai, kaip šį veiksmą aiškino patys Saudo Arabijos diplomatai. Jų žodžiais, tokį pasirinkimą lėmė JT dvejopų standartų politika bei tarptautinės bendruomenės neįgalumas užtikrinti visuotinę taiką ir saugumą. Šią diplomatinę vingrybę verčiant į žmonių kalbą, akivaizdi žinutė yra tokia: JAV nepakankamai stengiasi nutraukti smurtą Sirijoje. Jei kalbėtume dar konkrečiau, Saudo Arabija piktinasi, kad JAV nesiima karinių priemonių nuversti Basharo al Assado režimą, o tiesiog ieško dingsčių išvengti realiai įpareigojančios atsakomybės už saugumą regione.
Tai nieko naujo. Vidurinių Rytų regiono musulmoniškos valstybės, nors ir yra vienos konfliktiškiausių bei nesibodinčių dėl menkiausios priežasties griebtis ginklo, tačiau tokiai situacijai tapus sunkiai suvaldomai pačios ne tik beveik niekada nesiima ryžtingų veiksmų, kad sustabdytų besiliejantį kraują, bet ir įžūliai reikalauja, jog tą padarytų Vakarų pasaulis, o dar trumpiau tariant – JAV. Suprantama, šis reikalavimas užmaskuojamas apeliavimu į tarptautinę bendruomenę (konkrečiai – JT), tačiau situacijai nekintant aštriausia kritika dėl neveiksnumo sminga ne į tikrąją ryžtingesnių veiksmų sabotuotoją Rusiją, bet į JAV.
Tiesa, užkliūva ne tik sprendimai dėl Sirijos. Kaip teigia Columas Lynchas iš „Foreign Policy“, ne paskutinės susierzinimo priežastys yra sumažėjusi parama Egipto kariuomenei bei (tai ypač svarbu) pasikeitusi JAV pozicija Irano atžvilgiu.

Dilemos dėl Irano ir Turkijos veiksnys

JAV santykiuose su Iranu pastaruoju metu iš tiesų įvyko beprecedenčių pokyčių. Iš pradžių akis į akį susitiko abiejų valstybių diplomatijos vadovai Johnas Kerry ir Javadas Zarifas, o galiausiai įvyko tai, ko nebuvo nuo 1979 m., – JAV prezidentas Barackas Obama paskambino neseniai išrinktam nuosaikesniam Irano prezidentui Hasanui Rouhani. Kaip žinome, po 1979 m., kai buvo nuverstas JAV palaikomas šacho režimas, JAV ir Irano santykiai niekada nebuvo geri.
Kas lėmė šį netikėtą priešiškų valstybių santykių lūžį (tai tikrai dar ne proveržis)? Priežastys kol kas miglotos, tačiau aplinkybės leidžia suponuoti patikimus spėjimus. Pirmiausia B.Obama per antrąją savo kadenciją, kaip ir dažnas dviejų kadencijų prezidentas, iš tiesų nori įspausti ryškų pėdsaką tarptautinėje politikoje, o santykių su Iranu sureguliavimas būtų jau šis tas. Taip pat svarbu paminėti, kad dabartinis valstybės sekretorius J.Kerry rodo norą ieškoti kompromiso su Iranu (be abejo, ne be B.Obamos palaiminimo), kuris buvo beveik neįmanomas per ankstesnės sekretorės Hilary Clinton kadenciją.
Savo ruožtu Iranas jaučiasi pažeidžiamas po ilgalaikės konfrontacijos su Vakarais. „New York Times“ pabrėžia, kad Irano antiamerikietiška retorika pastaruoju metu praranda savo ideologinį paveikumą regione ir pasaulyje, ypač turint omenyje katastrofiškus tarptautinių viešųjų ryšių pralaimėjimus remiant Assado režimą, po kurio sunitų ir šiitų tarpkonfesinė neapykanta tapo dar nuožmesnė.

Naujai prisaikdintas nuosaikiųjų pažiūrų Irano prezidentas Hassanas Rouhani žada išvaduoti Iraną iš tarptautinės izoliacijos ir būti tarpininku tarp konfliktuojančių grupių valstybės viduje. Ar pavyks šiam dvasininkui išvesti Iraną iš sudėtingos padėties?

Vyriausiasis Irano lyderis ajatola Ali Khamenei pabučiuoja Hassaną Rouhani į žandą, o šis – dvasininko religinio apdaro kampą. Taip rugpjūčio 4 d. buvo prisaikdintas naujasis Irano prezidentas. Nuosaikių pažiūrų kandidatas, laviruojantis tarp radikalių konservatorių, siekiančių išsaugoti esamą sistemą ir sustiprinti islamo vaidmenį joje, ir liberalių reformistų, kurie kovoja dėl didesnės laisvės ir demokratijos, rinkimų dieną nustebino pasaulį laimėdamas jau pirmajame ture.
Vakarų pasaulis nuo pat rinkimų, kurie vyko birželio 14-ąją, stebi kiekvieną naujojo prezidento žingsnį ir tikisi, kad su juo pavyks rasti bendrą kalbą svarbiausiais klausimais. O štai Izraelis ragina „atmerkti akis” ir suprasti, kad naujasis šalies vadovas pokyčių nežada ir tęs buvusio prezidento Mahmoudo Ahmadinejado ekstremistinę politiką.
Nors tarptautinių santykių bei Artimųjų Rytų ekspertai esminių pokyčių nesitiki, tam tikrų teigiamų ženklų, kad tarp Vakarų ir Irano gali užsimegzti dialogas, esama.

Ribotos prezidento galios

Nuo 1979 m. Irano revoliucijos, kai šalies santvarka iš konstitucinės monarchijos buvo pakeista į teokratinę, islamo principais ir įstatymais grindžiamą respubliką, didžiausią galią čia turi aukščiausiasis dvasinis vadovas. Jie porevoliucinio Irano istorijoje tebuvo du – revoliucijai vadovavęs ajatola Ruhollah Khomeni, valdęs iki 1989 m., ir po jo atėjęs dabartinis lyderis A.Khamenei.
Ajatola Irane yra vyriausiasis kariuomenės vadas, todėl vienintelis gali paskelbti ar nutraukti karą. Jis taip pat skiria asmenis į pagrindinius valstybės vadovų postus, pavyzdžiui, šešis iš dvylikos Sergėtojų tarybos narių (o ši taryba turi nemažą galią). Taip pat jis skiria vadovus ir į tokius postus, kaip Irano valstybinė televizija ar radijas. Todėl dar prieš rinkimus pagrindinė Vakarų spauda prognozavo, kad po Irano prezidento rinkimų nebus jokių pokyčių. Kaip praneša „International Herald Tribune”, prieš pat rinkimus kalbėdamas karo akademijoje A.Khamenei pareiškė, kad „geriausias prezidentas yra tas, kuris galingai pasipriešins priešui ir pavers islamo valstybę tarptautiniu pavyzdžiu visiems engiamiems pasaulio žmonėms”.
Vokietijos savaitraščio “Spiegel” analitiko Dieterio Bednarzo teigimu, ajatola padarė milžinišką klaidą, kai 2009-ųjų rinkimuose leido kandidatuoti daugiau laisvės ir demokratijos žadantiems politikams. “Po trijų dešimtmečių turbanus dėvinčių ajatolų valdymo net mažas laisvės jausmas paskatino milijonus rinkėjų eiti balsuoti, o vėliau – į gatves protestuoti”, – teigia D.Bednarzas. Todėl prieš šiuos rinkimus vyriausiasis vadas jau pasistengė, kad prezidento postą užimti siekiantys kandidatai būtų jam palankūs.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus, Irano prezidentas vadovauja vyriausybei ir yra antras asmuo po vyriausiojo vado. Todėl itin svarbu, kokį ajatolos A.Khamenei palaikymą turės naujasis prezidentas.
Primenama, kad H.Rouhani yra dvasininkas, todėl jam, kitaip nei jo pakeistam M.Ahmadinejadui, islamas rūpi kur kas labiau – tai gali padėti rasti bendrą kalbą su ajatola. „Anksčiau šie vyrai (A.Khamenei ir H.Rouhani) kartu dirbo nacionalinio saugumo srityje, tačiau, išskyrus tai, jų santykiai yra neaiškūs”, – pabrėžia žurnalas „The Economist”.
Ypač svarbu, kad H.Rouhani nusiteikęs permainoms… bent jau žodžiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Irano kinui tampant vis dažnesniu svečiu šalies kino teatruose, Vilniuje rengiama pirmoji Irano filmų savaitė. Paskutinėmis vasaros dienomis, rugpjūčio 24-30 d., „Skalvijos“ kino centre bus parodyti 7 įvairaus žanro iraniečių filmai. Jų pristatyti ir pabendrauti su „Skalvijos“ kino centro žiūrovais atvyksta filmų autoriai bei Irano Vizualiųjų medijų instituto (VMI) atstovai. Irano kino savaitę rengia „Skalvijos“ kino centras, bendradarbiaudamas su Irano ambasada Lenkijoje ir VMI.

„Lietuvoje jau bemaž kiekvienas nekomerciniu kinu besidomintis žiūrovas yra matęs filmų iš Irano ar bent girdėjęs žymiausių šiuolaikinių jo režisierų – Abbaso Kiarostami, Jafaro Panahi, Asgharo Farhadi – pavardes. Irano filmų savaitės programoje pristatysime Lietuvoje dar nematytus iraniečių darbus, pakviesime žiūrovus susidaryti pilnesnį įspūdį apie Irano kiną, tiesiogiai pabendrauti su pačiais kūrėjais“, – sakė Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė.

Rugpjūčio 24 d. Irano kino savaitę atvers rež. Mojtaba‘o Raie poema simboliniu pavadinimu „Drugelio gimimas“ (“Birth of a Butterfly“, 1998 m.). Vaizdinguose šiaurės Irano ir Azerbaidžano kalnuose nufilmuota juosta per antrosios sutuoktinės netekusio vyro, luošo berniuko ir dvasiniu kaimo lyderiu tapusio Shahboddino patirtis nagrinėja tikėjimo išbandymo klausimus. Bandomas ir mulá planuojantis tapti jaunuolis filme „Mėnesiena“ (rež. Seyed Reza Mirkarimi, “Under The Moonlight“, 2000 m.).

Dauguma Vilnių paskutinėmis vasaros dienomis pasieksiančių filmų dėlioja šeimyninių konfliktų, netikėtai kylančių tarpusavio nesusipratimų istorijas. Į artimųjų nesutarimus po mįslingos poeto mirties gilinasi rež. Hadi Karimi filme „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“ (“Snow on a Hot Tin Roof“, 2011 m.), netekties ir asmeninės kaltės jausmo susietus šeimų gyvenimus rodo rež. Mohammad Ahmadi „Prarastoje tiesoje“ (“The Lost Truth“, 2008 m.), tėvo ir dukters santykių rebusą narplioja rež. Ali Rafii „Aga Josefe“ (“Agha Yousef“, 2011 m.). Per dukters ir tėvo santykių siužetinę liniją karo poveikį Irano visuomenei tyrinėja Ebrahim‘as Hatamikia filme „Vardan Tėvo“ (“In the Name of Father“, 2006 m.). Amerikiečių dramaturgo Tenesio Viljamso gerbėjai turėtų nepraleisti rež. Bahram‘o Tavakolio filmo „Čia be manęs“ (“Here Without Me“, 2011 m.). Tai laisva T. Viljamso pjesės „Stiklinis žvėrynas“ interpretacija.

Žiūrovai, vertinantys pašnekesius su filmų autoriais, kviečiami atkreipti dėmesį į susitikimus su Irano kino kūrėjais ir aktoriais. Rugpjūčio 27-30 d. savo darbus pristatys filmų „Prarasta tiesa“, „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“, „Aga Josefas“ režisieriai bei aktoriai, taip pat filmo „Vardan Tėvo“ prodiuseris.