Net jei Iranas pats neturi branduolinio ginklo, prieš jį surengta ataka gali sukelti branduolinį karą. Planetos tai nesunaikintų, bet nusineštų mažiausiai 55 mln. gyvybių.

„Nestovime su chronometru rankoje. Tai ne dienų ar savaičių klausimas, bet ir ne metų“, – apie tai, kad Iranas bet kuriuo atveju bus atakuotas, tik nežinia, kada tiksliai, kalba Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Šalies slaptosios tarnybos „Mossad“ vadas Tamiras Pardo nagrinėja net vienašališko smūgio Iranui galimybę, jei prie atakos neprisidėtų JAV ir kitos Vakarų šalys, ir bent jau JAV gynybos sekretoriaus Leono Panettos nuomone, šioji ataka gresia balandį, gegužę arba vėliausiai – birželį.
Apie tai, kad Izraelio grasinimų juokais nelaiko ir pats Iranas, byloja auganti šios šalies karinė parengtis. Kovo pradžioje Jungtinių Tautų (JT) atominės energijos agentūra (TATENA) pranešė, kad Iranas trigubai padidino mėnesio urano sodrinimo centrifugų našumą, o kiek anksčiau šioje šalyje buvo išbandyta ir sparnuotoji raketa. Be to, Iranas urano sodrinimo kombinatus pradėjo perkėlinėti po žeme – į tokį gylį, kuriame jų nepasiektų net galingiausios bombos: gamykla Forde slypi maždaug 80-90 metrų po žeme. Net naujausia JAV arsenalo priešbunkerinė bomba „Massive Ordnance Penetrator“ (MOP), sverianti beveik 14 tonų, vargiai padarytų žalos taip giliai esančiam objektui.
Beje, tai ne vienintelis Irano branduolinis objektas. Be šio, svarbiausi yra Natanzo kompleksas – urano sodrinimo gamykla, esanti maždaug 320 km nuo sostinės Teherano, Isfahano urano sodrinimo įmonė ir Arako branduolinis reaktorius, kuriame gali būti išgaunamas plutonis atominei bombai.
Taigi, svarbiausias klausimas – kas nutiks, jei Izraelis atakuos bent vieną iš jų, ir kokias tai turės pasekmes ne tik Artimųjų Rytų, bet ir viso pasaulio gyventojams. Ar tokiu atveju, kaip gąsdinama, gresia branduolinis karas, nusinešiantis milijonų gyvybes, o gal tai bus tik eilinis Irano ir Izraelio apsistumdymas?
Priminsime, kad tokių yra buvęs ne vienas. Bijodamas Irano, Izraelis dažnai imasi karinių veiksmų prieš šios šalies remiamas grupuotes „Hezbollah“ ir „Hamas“. 2006 m. buvo kilęs karinis konfliktas su „Hezbollah“ grupuote Libane, 2009 m. sausio mėnesį vyko Gazos ruožo, kuriame veikia „Hamas“, bombardavimas. Be to, 2007 m. Izraelis bombardavo ir, kaip spėjama, statomą Sirijos branduolinį reaktorių, prie kurio statybos esą prisideda Iranas.
Tačiau tuomet jokia pasaulinė katastrofa neįvyko. Tad kodėl jos bijoti reikia dabar?

Akistata – per daug sudėtinga

Akivaizdu, kad Izraelis šiuo atveju vienas lauke ne karys, nes akis į akį su Iranu nežinia, kurios šalies pajėgos būtų stipresnės. Mat Iranas turi daug galingesnį karinį jūrų laivyną, Izraelio stiprioji pusė – itin galingos karinės oro pajėgos. Tačiau „Foreign policy“ analitikų vertinimu, Izraelio karinė ataka prieš Iraną nebūtų itin lengvas uždavinys jau vien dėl to, kad karinės atakos sėkmei prireiktų apie šimto lėktuvų. Analitikų vertinimu, vienas didžiausių iššūkių žydų aviacijai būtų didelis nuotolis. Izraelio turimi lėktuvai negalėtų nuskristi iki Irano ir grįžti namo be degalų papildymo. O tam reikėtų specialių lėktuvų, kurie karinius orlaivius aprūpintų aviaciniu kuru ir kuriuos, savo ruožtu, tektų pridengti. Be to, sudėtinga Izraelio lėktuvams būtų ir dėl to, kad Iranas turi nemažą priešlėktuvinės gynybos arsenalą, todėl dalis naikintuvų turėtų būti skirta kovai prieš ją, o ne taikinių atakavimui. Kai kurie analitikai pabrėžia, kad aviacijos ataka šiuo atveju apskritai negalėtų pilnai įgyvendinti iškeltų tikslų dėl didelių atstumų ir gero įtvirtinimo.
Taigi, dauguma ekspertų pabrėžia, kad Izraeliui vienam būtų sunku ar net neįmanoma surengti tokią operaciją, juolab, kad oro ataką tektų rengti per Jordano ir to paties Irano teritorijas. Taigi, Izraeliui būtinai reikia draugų. Ir panašu, kad jis puikiai žino, kur jų rasti. O tada jau ir branduolinio karo grėsmė pasidaro visai reali.

Branduolinio karo grėsmė – visai reali

Kad Iranas turi branduolinį ginklą – tik teoriniai pasvarstymai, gimę iš to, kad ši šalis neįsileidžia JT stebėtojų, vadinasi, neva turi ką slėpti. Tiesa, 2009-aisiais buvo skaičiuojama, kad su tuo metu turėtais urano sodrinimo pajėgumais Iranas galėjo per dvejus-penkerius metus pasigaminti branduolinį ginklą, tad kas galėtų paneigti, kad tai dar nėra įvykę. Žinoma, beveik nerealu, kad šį masinio naikinimo ginklą Iranas panaudotų vien dėl Izraelio atakos.
Tačiau visai kitoks scenarijus galimas tuo atveju, jei Izraelis priverstų prie Irano atakos prisijungti ir JAV. O tai iš esmės tai ir yra didžiausia grėsmė visam pasauliui.
Net jei JAV pastaruoju metu kartoja, kad nepalaiko karinės atakos idėjos, Izraelis jaučiasi užtikrintas, kad lemiamu momentu JAV vis tiek įsitrauktų į karinius veiksmus. Izraelio strategai yra numatę, kaip to pasiekti: tereikia atakuoti ne tik Irano branduolinius, bet ir pramonės bei energetikos objektus ir taip paskatinti Iraną blokuoti Ormūzo sąsiaurį, per kurį didžiuliais kiekiais į Vakarus iš arabų šalių plukdoma nafta. Štai tuomet JAV ir taptų Izraelio sąjungininke. Tada Irano pusėn, beveik neabejojama, stotų Kinija, kurios lyderiai netgi praėjusią savaitę dar kartą patvirtino, kad yra pasirengę ginkluotomis pajėgomis atremti Irano ataką. Prisijungti prie šio Irano – Kinijos tandemo gali ir Rusija, o tai šį tolimą karą priartina visai prie Lietuvos sienos.
Na o tuomet beliktų sužinoti, kas ką, ir, svarbiausia kaip. Mat ir Izraelis, ir JAV, ir Kinija, ir, pagaliau, Rusija laiko pirštą ant branduolinio ginklo paleidimo mygtuko.
Jei bent viena jį spustelėtų, pasekmės būtų tragiškos, nes branduolinis karas, nesvarbu, kur jis vyktų, turėtų katastrofiškų padarinių visai planetai. Skaičiuojama, kad netgi dviejų nedidelių valstybių branduolinis konfliktas gali nusinešti 55 milijonus gyvybių, ir ne tik dėl radiacijos, bet ir dėl to, kad branduolinės bombos sprogimas sukeltų didžiulį dūmų ir pelenų sluoksnį stratosferoje, neleidžiantį Saulės spinduliams pasiekti Žemės paviršiaus ir prasidėtų vadinamoji branduolinė žiema, apie kurią kol kas pasiskaityti galima tik teorijos vadovėliuose.
Tikėkimės, tai ir liks teorija, o grėsmė, kad ir nedidelė, kad JAV prieš Iraną panaudotų taktines atomines bombas, tokias kaip B61, neišsipildys, net jei apie tokią galimybę buvo užsiminta dar prieš keletą metų.
„Mes nepalaikome idėjos, jog kas nors šiuo metu atakuotų Iraną. To pasekmės būtų labai liūdnos“, – grėsmę suprasdamas teigia Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Williamas Hague’as, kurio gimtoji šalis irgi turi 225 branduolines galvutes, iš jų 160 – visiškoje parengtyje.
JAV arsenale tokių aktyvuotų branduolinių galvučių yra 1950 (iš viso – 8500), Rusijoje dar daugiau – 2430 iš 10 tūkst., nors abi šalys iš viso turi po beveik 10 tūkst. branduolinių galvučių. Kiek jų yra Kinijoje, tikslių duomenų apskritai nėra, bet akivaizdu, kad branduolinių ginklų arsenalas čia nuolat didinamas.
Galima tikėtis, kad šios valstybės nekvailiotų ir bent jau branduolinių ginklų kare už ir prieš Iraną nepanaudotų. Tačiau kas garantuoja už 100 branduolinių galvučių turintį Pakistaną, kurio santykiai su Indija nuolat laviruoja ant karo ir taikos ribos.
Tiesa, Indija ir Pakistanas tvirtina, kad atominis ginklas jiems reikalingas norint atgrasyti vienam kitą nuo galimo karo, tačiau gali būti, kad jos į jį įsitrauktų kaip sąjungininkės: Pakistanas – Irano, o Indija – JAV. Na o tuomet tai, kas prasidėtų nuo Izraelio anstkrydžio Irane, virstų masiniu ir sunkiai prognozuojamu pasauliniu karu.

KINIJA
Branduolinės galvutės: nėra duomenų
Karių skaičius: 2,29 mlrd. (1-a vieta pasaulyje)
Lėktuvai: 5,2 tūkst. (2-a vieta pasaulyje)
Tankai: 7,5 tūkst. (3-ia vieta pasaulyje)
Nešiojami ginklai: 25 tūkst. (1 vieta pasaulyje)
Raketų artilerija: 2,6 tūkst. (2 vieta pasaulyje)

IZRAELIS
Branduolinės galvutės: 80-200
Karių skaičius: 0,19 mlrd. (25-ta vieta pasaulyje)
Lėktuvai: 1,96 tūkst. (5-a vieta pasaulyje)
Tankai: 3,23 tūkst. (10-a vieta pasaulyje)
Nešiojami ginklai: 0,6 tūkst. (21-a vieta pasaulyje)
Raketų artilerija: 0,14 tūkst. (21-a vieta pasaulyje)

JAV
Branduolinės galvutės: 8500
Karių skaičius: 1,48 mlrd. (2-a vieta pasaulyje)
Lėktuvai: 18,2 tūkst. (1-a vieta pasaulyje)
Tankai: 9,6 tūkst. (2-a vieta pasaulyje)
Nešiojami ginklai: 2,2 tūkst. (5-a vieta pasaulyje)
Raketų artilerija: 44 tūkst. (4-a vieta pasaulyje)

IRANAS
Branduolinės galvutės: nėra duomenų
Karių skaičius: 0,55 mlrd. (9-a vieta pasaulyje)
Lėktuvai: 1,03 tūkst. (15-a vieta pasaulyje)
Tankai: 1,8 tūkst. (14-a vieta pasaulyje)
Nešiojami ginklai: 1,6 tūkst. (11-a vieta pasaulyje)
Raketų artilerija: 0,2 tūkst. (19-a vieta pasaulyje)

PAKISTANAS
Branduolinės galvutės: 90-110
Karių skaičius: 0,62 mlrd. (7-a vieta pasaulyje)
Lėktuvai: 1,4 tūkst. (12-a vieta pasaulyje)
Tankai: 2,64 tūkst. (11-a vieta pasaulyje)
Nešiojami ginklai: 1,8 tūkst. (9-a vieta pasaulyje)
Raketų artilerija: 0,2 tūkst. (18-a vieta pasaulyje)

INDIJA
Branduolinės galvutės: 80-100
Karių skaičius: 1,33 mlrd. (3-a vieta pasaulyje)
Lėktuvai: 2,5 tūkst. (4-a vieta pasaulyje)
Tankai: 5 tūkst. (15-a vieta pasaulyje)
Nešiojami ginklai: 10 tūkst. (3-a vieta pasaulyje)
Raketų artilerija: 0,3 tūkst. (12-a vieta pasaulyje)

Karas Artimuosiuose Rytuose tampa baisiausia pasaulio grėsme. Tačiau nors visi tą grėsmę suvokia, kai kurie politikai, regis, sąmoningai aštrina situaciją.

Pernai Iranas buvo vadinamas tik hipotetiniu priešu, o apie jo atakas iš esmės nebūta nė kalbos. Tik rengtos ataskaitos apie šios šalies turimus ar neturimus branduolinius ginklus ir diskutuota, kas būtų, jeigu būtų. Tačiau kai Jungtinės Tautos (JT) pranešė, kad Teheranas tobulino branduolinių ginklų gamybai reikalingas technologijas, visas pasaulis sujudo.
Nuo to laiko padėtis Artimuosiuose Rytuose tik aštrėjo, o šiemet reikalai pakrypo labai grėsminga linkme. JAV ir Izraelio politikų žodyne atsirado terminas „puolimas“, Iranas ėmė vartoti terminą „atsakas“ ir skaičiuoti turimas raketas, jei prireiktų atsakomojo smūgio prieš JAV, Izraelį ar kitą Vakarų valstybę.
Kaip tik praėjusią savaitę Irano laikraštis „Kayhan“ pranešė, kad Iranas galimam atsakui yra parengęs 11 tūkst. raketų, kurios būtų nukreiptos į bet kurią atakuojančią valstybę – nesvarbu, ar tai Izraelis, ar JAV, ar bet kuri kita šalis.
Leidinio „Foreign Affairs“ ekspertai neabejoja: jeigu Izraelis ar JAV smogs Teheranui, pasaulis neabejotinai sulauks labai rimto karinio konflikto. Akivaizdu, kad tai supranta ir Vakarų bei Izraelio politikai. Tačiau, paradoksas, būtent jie eskaluoja šitą temą ir, regis, tyčia provokuoja situacijos aštrėjimą.
Pavyzdžiui, Izraelyje netyla viešos diskusijos, ar Jeruzalei derėtų organizuoti smūgį prieš Irano branduolinę programą. Ir šios diskusijos – stebėtinai atviros. Politikai dažnai tiesiog viešai aptarinėja galimo antpuolio detales. Pernai Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir gynybos ministras Ehudas Barakas nuolat ginčijosi su šalies žvalgybos „Mossad“ vadovu Meiru Daganu – pačiu įtakingiausiu Izraelio operacijos Irane priešininku.
Pastarasis ketinimus bombarduoti Iraną ne sykį yra pavadinęs „idiotiškais“, nes, jo vertinimu, Izraelis vienas kažin ar sugebėtų įtikinamai smogti šiai valstybei, tačiau tiek premjeras, tiek gynybos ministras nuolat kartojo, kad Iraną reikia pamokyti kartą ir visiems laikams.
Lygiai taip pat ekspertai su politikais ginčijasi ir JAV. Politikai, pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama, neretai pabrėžia, kad neblefuoja, ir smūgis Iranui gali būti neišvengiamas. Politologai, priešingai, bando visomis išgalėmis politikus nuo šio žingsnio atkalbėti. Mat visi blaiviai mąstantys žmonės suvokia, kad Irano ataka yra beprotiškas ir labai rizikingas sumanymas, kuris geruoju nesibaigtų nė vienai pusei, juo labiau kad motyvas – neva Irano turimas branduolinis ginklas – yra tik teorinis, o jokių tikrų įrodymų iki šiol taip ir nerasta.

Pasekmės – katastrofiškos

Akivaizdu, kad smūgio Iranui pasekmės būtų tiesiog kraupios, gal todėl apie jas ne tiek daug ir kalbama. Ir ekonominiai padariniai, pavyzdžiui, smarkiai kylančios naftos kainos, tikrai nėra pati didžiausia grėsmė. Juk jei Iranas iš tiesų turi branduolinį ginklą (teoriškai – maždaug keturias branduolines galvutes), tai šios šalies ataka galėtų reikšti pirmą pasaulio istorijoje branduolinį karą. Gal dėl to apie tai per daug ir nekalbama, nes scenarijus, kuris susidėlioja įsivaizdavus realią, o ne teorinę Irano ataką, – katastrofiškas visai planetai.
Pavyzdžiui, jei Izraelis suduotų smūgį Irano branduoliniams įrenginiams, Iranas, o greičiausiai dar ir Sirija bei Libanas, atsakytų panaudodamas konvencines bombas arba cheminius, biologinius ar radiologinius ginklus. Tuomet Izraelio atsakas šioms valstybėms ir kartu Pakistanui, ko gero, būtų branduolinis. Kas vyktų toliau? Pasipiktinęs Pakistanas galbūt smogtų Izraeliui atgal ir suduotų išankstinį smūgį Izraelio sąjungininkei ir Pakistano priešei Indijai, kuri savo ruožtu neliktų skolinga Pakistanui. Izraelis tikriausiai irgi neapsiribotų tik trijų savo priešių puolimu. O tada jau galimų scenarijų būtų daugybė.
Politikai, regis, nelinkę galvoti apie rytojų – jiems svarbu daryti spaudimą, blefuoti, grasinti ir demonstruoti raumenis. Liūdna, bet maždaug dešimt galingų pasaulio politikų, įskaitant du minėtus Izraelio vadovus, JAV prezidentą B.Obamą, Irano lyderį Mahmoudą Ahmadinejadą ir saujelę kitų, dorai nesuvokia, ką jų blefas gali reikšti septyniems milijardams pasaulio gyventojų.

Daugelio šalių degalinėse kylančios benzino kainos bent trumpam privertė pamiršti branduolines Irano galvutes ir prisiminti, kad Iranas turi kitą kozirį – naftos.

Jei šiemet prasidėtų karinis konfliktas su Iranu, šios grumtynės veikiausiai būtų pavadintos Ormūzo sąsiaurio vardu. Turbūt galima drąsiai teigti, kad dabar tai pati karščiausia pasaulio vieta, kurią sapnuoja ir Irano lyderis Mahmoudas Ahmadinejadas, ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, ir JAV prezidentas Barackas Obama.
Toks svarbus Ormūzas pasidarė ne per dieną. Tai naftos gabenimo arterija, mat per šį sąsiaurį kasdien pervežama 40 proc. visos jūra transportuojamos pasaulio naftos (arba 20 proc. bendros pasaulio naftos).
Iranas, kuriam Vakarų šalys neseniai ėmė grasinti naftos embargu, dabar grasina šį sąsiaurį blokuoti. Iš esmės tai būtų pasaulinė finansinė katastrofa, nes vien dėl gando apie tokią galimybę naftos kaina pašoko keliolika procentų. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę „Brent“ tipo naftos kaina buvo pasiekusi 114 JAV dolerių už barelį, o Lietuvos degalinėse litras benzino pabrango apie 20 centų.
Dar didesnis naftos kainų šuolis (blokavus Ormūzo sąsiaurį, prognozuojamas netgi naftos kainos padvigubėjimas) ne tik merdinčiai euro zonai, bet ir kitoms pasaulio valstybėms būtų didžiulis ekonominis smūgis.
Taigi JAV, Didžioji Britanija ir, be jokios abejonės, Izraelis neramiai stebi, kaip rutuliosis padėtis sąsiauryje.

Kas žengtų pirmą žingsnį

Įtampa tarp Irano ir Vakarų šalių bei Izraelio didėja kone kiekvieną dieną, ir nežinia, kas esant tokiai įtemptai padėčiai gali pratrūkti pirmas – Iranas, Izraelis ar, pavyzdžiui, JAV.
Reikia atsiminti, kad Iranas nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio dar niekada į jokį grasinimą nėra atsakęs atsitraukimu: jei jį kas kumšteli, Iranas kumšteli atgal su dviguba jėga. Tą suprasdami, tiek JAV, tiek Didžiosios Britanijos, tiek Izraelio strategai liežuvį laido labai atsargiai.
Pradėti ataką, regis, knieti Izraeliui. Bet jis nežengtų tokio žingsnio be JAV ir Didžiosios Britanijos pritarimo. JAV suvokia, kad karinis konfliktas įtrauktų į neprognozuojamą karą, tad šiuo metu renkasi diplomatinį kelią: gruodžio 31 d. šalies prezidentas B.Obama pasirašė nutarimą, kuriuo paskelbė draudimą naudotis JAV finansinės sistemos institucijų paslaugomis bet kuriam užsienio šalies bankui, bendradarbiausiančiam su Irano centriniu banku.
Panašiai elgiasi ir ES šalys. Štai sausio 30 d. ES užsienio reikalų ministrų susitikime raginama teikti pasiūlymą įvesti minėtą Irano naftos embargą. Neabejotinai tai būtų itin skaudus smūgis Irano ekonomikai, nes skaičiuojama, kad iš naftos eksporto ši šalis gauna apie pusę visų savo pajamų. Tačiau tai irgi panašu į blefą, nes europiečiai patys sau išsikastų duobę: apie 17 proc. viso Irano naftos eksporto tenka tai pačiai ES.
Gal tai, kad Ormūzo konfliktas vis dažniau lyginamas su JAV ir Didžiosios Britanijos karu Irake, gali byloti, jog pirmosios pultų jos?
Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius Philipas Hammondas iš tiesų patvirtino, kad britai gali imtis karinių veiksmų, jei Iranas blokuos Ormūzo sąsiaurį. Pasak P.Hammondo, bet koks bandymas kliudyti susisiekimui per Ormūzo sąsiaurį būtų neteisėtas ir nesėkmingas, o karališkasis laivynas prisidėtų prie veiksmų, užtikrinančių laisvą laivybą sąsiauriu. Bet vėlgi – kol nebus amerikiečių pritarimo, nebus ir britų drąsos pradėti šį labai rizikingą “sąsiaurio vadavimo” projektą.
Iš esmės karo nenori nė viena pusė, tačiau grasinimai, net jei dalis jų yra tik blefas, bet kurią minutę gali aptemdyti protą.
Be to, didėjanti įtampa kursto aistras ir į kelias stovyklas pasidalijusiose Iranui neabejingose šalyse. Iranui draugiška Rusija nevengia aštrių pasisakymų Vakarų šalių atžvilgiu. Svarbiausia Irano prekybos partnerė Kinija kol kas lūkuriuoja, bet greičiausiai nesišlietų prie Vakarų valstybių, net jei kas nors kada nors pajėgtų galutinai įrodyti Irano branduolinio ginklo egzistavimą.
Vienintelė šalis, kuri tikrai norėtų akistatos su Iranu, ko gero, yra Izraelis, kurį Iranas trokšta nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ir nors prognozių, kad Izraelis yra pasiryžęs pulti Iraną, esama nemažai, vis dėlto jos nelaikomos labai rimtomis. Netgi Izraelio žvalgybos agentūros „Mossad“ direktorius Meiras Daganas ketinimus bombarduoti Iraną vadina „idiotiškais“, nes Izraelis vienas kažin ar sugebėtų įtikinamai smogti šiai valstybei. Net jei 41 proc. Izraelio gyventojų norėtų tokio puolimo („Politlist“ duomenimis), valdžia vargu ar tam ryžtųsi.
Taigi kol kas vyksta katės ir pelės žaidimas, kurio baigtis yra visų jo žaidėjų rankose. Belieka tikėtis, kad teisus JAV gynybos sekretorius Leonas Panetta, kuris neseniai viešėdamas Tel Avive pažadėjo, jog drauge su Izraeliu bus daroma viskas, kad regione būtų išvengta branduolinės grėsmės.

Karui Artimuosiuose Rytuose viskas paruošta: Vakarų šalys pasirengusios atakuoti Iraną, šis laukia progos smogti Izraeliui. Karo tikimybę mažina vienintelis dalykas – galimos milžiniškos finansinės išlaidos.

Jungtinių Tautų branduolinių programų priežiūros agentūra TATENA prieš savaitę paskelbė ataskaitą, kurioje keliama prielaida, kad Iranas mėgino pasigaminti branduolinį ginklą. Kol Vakarų šalių vadovai svarsto, kokių naujų sankcijų sugalvoti šiai šiitų valstybei, Izraelis sureagavo žaibiškai. Praėjusią savaitę britų žvalgybos atstovai paskelbė turį informacijos, kad Izraelis gali dar iki Kalėdų pradėti karinius veiksmus prieš Iraną, siekdamas sustabdyti branduolinio ginklo gamybą.

Praėjusią savaitę panaši informacija pasirodė ir Izraelio spaudoje. Publikacijose teigiama, esą premjeras Benjaminas Netanyahu mėgina užsitikrinti daugumos svarbiausių ministrų paramą karinei akcijai prieš Teheraną.

Manoma, kad pagalbą, bent jau logistinę, Izraeliui yra pasirengusios suteikti Jungtinės Valstijos. „JAV prezidentui Barackui Obamai teks palaikyti žydus. Antraip jis rizikuotų prarasti ypač svarbią JAV žydų paramą per artėjančius prezidento rinkimus“, – teigia britų tarnybos.

Kad žydai nejuokauja, o Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos nemeluoja, matyti ir iš Londono veiksmų. Tiesa, britai kol kas atmeta tiesioginės karinės pagalbos galimybę, nes abejoja, kad tikslas šiuo atveju pateisina priemones. Esą Irano branduolinis ginklas gal ir egzistuoja, tačiau tikimybės, kad jis bus panaudotas, beveik nėra. Nepaisant šio gražbyliavimo, Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos atstovai patvirtino turintys netgi veiksmų planą ypatingų aplinkybių atvejui, „jei Londonas nuspręstų palaikyti Izraelio karinius veiksmus“.

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague’as teigia, kad per ateinančius mėnesius bus siekiama dar labiau didinti taikų spaudimą Iranui. Tačiau jei Iranas nebus linkęs derėtis, „gali ateiti eilė ir kitokiems pasirinkimams“.

Padėtis atrodo dar grėsmingesnė ir dėl to, kad kariniam konfliktui rengiamasi ne tik Izraelyje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV, bet ir kitoje barikadų pusėje.

Iranas turėtų sąjungininkų

„Izraelis bus sunaikintas, jeigu išdrįs smogti Irano branduoliniams objektams“, – Irano televizijos kanalui „Al Alam“ praėjusią savaitę pareiškė šalies ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas generolas Masoudas Jazayeri.

Jis dar kartą išdėstė nuolat Irano kartojamą poziciją: Izraelio valstybė yra dirbtinis darinys, neturintis teisės egzistuoti, tad anksčiau ar vėliau vis tiek bus sunaikintas, ir tai esą atsitiks jau labai greitai. Pasak M.Jazayeri, kilus kariniam konfliktui pirmučiausias Irano raketų taikinys bus Izraelio branduolinis centras „Dimone“. „Mūsų galimybės tuo nesibaigia. Jei Izraelis imsis net menkiausių priešiškų veiksmų, jis bus sunaikintas“, – pabrėžia generolas.

Ir nors anksčiau Vakarų šalys į Irano grasinimus niekada nežiūrėjo per daug rimtai, manydamos, kad ši šalis neturi sąjungininkų arabų valstybėse, pastaraisiais mėnesiais ši nuomonė sparčiai keičiasi, nes į žaidimą įsitraukė dar viena šalis – Sirija. Jos santykiai su Vakarų valstybėmis pastaruoju metu sparčiai šąla, o su Iranu ji randa vis daugiau bendros kalbos.

Priminsime, kad Sirijoje jau kelis mėnesius nerimsta protestai, kuriuos žiauriomis priemonėmis malšina šalies prezidentui Basharui al Assadui pavaldžios karinės pajėgos. Jungtinių Tautų duomenimis, iki šiol Sirijoje jau žuvo per 3500 protestuotojų, dar keliolika tūkstančių suluošinti ar įkalinti.

Tokia padėtis kelia didžiulį Vakarų šalių nepasitenkinimą, o Sirija įtraukta į tokį pat juodąjį sąrašą kaip ir Iranas. Štai praėjusią savaitę ES šalių lyderiai pritarė siūlymui nebeleisti Sirijai naudotis Europos investicijų banko fondais.

Beje, prie Irano Sirija šliejasi dar ir dėl patiriamo kitų arabų šalių spaudimo. „Turi būti padaryta viskas, kad skerdynės Sirijoje būtų nedelsiant sustabdytos“, – pagrasino Arabų lygos generalinis sekretorius Nabilas al Arabi, o jo žodžius sekė ir veiksmai. Prieš savaitę 22 valstybes vienijanti Arabų lyga paskelbė stabdanti Sirijos narystę ir pasiuntė į šią šalį apie 500 stebėtojų, o daugelis Arabų lygos narių atšaukė Sirijoje dirbančius savo šalių ambasadorius, mat Sirijos protestuotojai atakavo Maroko, Jungtinių Arabų Emyratų ir kitų valstybių ambasadų pastatus.

Tad vienintelė Sirijai šiuo metu draugiška valstybė, regis, yra Iranas. Šios šalies užsienio reikalų ministras Ali Akbaras Salehi pareiškė, kad arabų šalys neturėtų kištis į Sirijos „vidaus reikalus“, ir dar sykį Irano vardu išreiškė paramą Sirijos prezidentui.

„Šios dvi valstybės tampa vis priešiškesnės JAV ir vis labiau sutaria tarpusavyje. Galima daryti prielaidą, kad jei Iraną atakuotų Vakarų pajėgos, Sirija neliktų nuošalyje“, – svarsto JAV analitikas Shibley Telhami.

Paskelbtas karo planas

Dviejų Vakarų nemalonėn patekusių diktatūrų – Irano ir Sirijos suartėjimas yra ne vien logiška politologų išvada. Apie tai, kad karinio konflikto su Vakarais atveju abi šalys laikytųsi išvien, byloja ir kai kurie atskleisti faktai apie jųdviejų karinį sąmokslą.

Turkijos leidinys „Milliyet“ paskelbė turįs informacijos apie slaptą Irano ir Sirijos strateginį planą užsienio intervencijos atveju. Plane numatoma, kad atsakas būtų smūgiai Izraeliui, Turkijai ir JAV karinėms bazėms Artimuosiuose Rytuose.

Portalas „Topwar“ skelbia, kad į pagalbą Iranas ir Sirija pasitelktų dar ir sąjungininkus iš kurdų kovotojų dalinių, kuriuos Teheranas ir Damaskas planuoja „tinkamai apginkluoti“. „Turkijai bus smogta iš karto trimis frontais – nuo sienos su Sirija, Iraku ir Iranu. Tuo pat metu sukilimą pradės Turkijos pietryčiuose esantys kurdai. Kurdų taikiniais taps Turkijos kariuomenė bei JAV karinės bazės Turkijos teritorijoje. Esant būtinybei, prie kovos prisidės ir Irano bei Sirijos sausumos karinės pajėgos“, – skelbiama Sirijos ir Irano plane.

Prasidėjus šiems kariniams veiksmams, esą ateis eilė „Hamas“ grupuotei, kurios užduotis būtų destabilizuoti padėtį Sueco kanalo apylinkėse. Ji stengtųsi sustabdyti JAV ir Europos Sąjungos ginkluotės tiekimą per šį strategiškai svarbų kanalą. Pietuose grupuotės veiksmus turėtų dubliuoti islamistai iš Jemeno ir Somalio, kurie siektų blokuoti kelią per Raudonąją jūrą. Persų įlankos rajone Irano jūrų pajėgos atakuotų prekybinius ir krovininius laivus, gabenančius naftos ir kitokius išteklius.

Proiranietiškos grupuotės tuo pat metu pultų JAV karines bazes Bahreine, Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o juk šiose valstybėse išdėstytos vienos svarbiausių JAV karinių bazių regione ir didžiausios degalų atsargos.

Pagal šį planą, Irano specialiosios pajėgos imtų organizuoti didelio masto atakas prieš NATO pajėgas Afganistane, o Teheranas paremtų kovotojus prieš JAV ginklais ir pinigais. Galiausiai Libane mobilizuota „Hezbollah“ organizacija užimtų visą Libano teritoriją ir pradėtų karinius veiksmus prieš Izraelį.

Kol kas sunku pasakyti, ar tokio karo grėsmė tikrai reali. Neatmetama, jog Sirijos ir Irano planas buvo paskelbtas tyčia, siekiant pasiųsti signalą Izraeliui, JAV ir visam Vakarų pasauliui apie tai, kad vietoje pasyvios gynybos Iranas ketina smogti rimtus atsakomuosius smūgius, o Vakarams Irano ir Sirijos nepavyks įveikti po vieną, nes teks pradėti didelio masto karą milžiniškoje teritorijoje nuo Šiaurės Afrikos iki pat Afganistano.

Vis dėlto neatmetama galimybė, kad tokią informaciją galėjo paskleisti ir patys Vakarai, siekiantys kurti atitinkamą Irano ir Sirijos įvaizdį, – esą tai monstrai, pasirengę agresijai ir bet kokiems veiksmams, siekiant išgelbėti autoritarinius režimus. Juk visuomenė turi būti atitinkamai nuteikta ir parengta, kad neimtų reikšti nepasitenkinimo, jei JAV ar Didžioji Britanija iš tiesų paremtų Izraelį ir pradėtų karinius veiksmus Sirijoje bei Irane. Juolab to parengimo reikia turint omenyje, kiek naujas karas gali kainuoti ir ką reikšti JAV, Europos bei viso pasaulio ekonomikai.

„Karas Atimuosiuose Rytuose – tai ir staigus naftos kainų šuolis, ir karinės išlaidos, ir didžiuliai nuostoliai viso pasaulio ekonomikai, kuriuos labiausiai pajustų Europos šalys ir JAV. Tai labai didelė kaina, kurią tektų sumokėti, tad gali būti, kad Vakarų šalims vis dėlto parankesnis branduolinis Iranas, nei toks rizikingas ir brangus karas“, – finansines grėsmes apibendrina Izraelio agentūros „Clal Finance“ vyriausiasis ekonomistas Amiras Kahanovichius.

Artimųjų Rytų šalis nusprendusių aplankyti keliautojų vaizduotę pakeri kaip iš “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų perkelti vaizdai – sultono rūmai, grakštūs liauni bokštai, puošnios mečetės, muedzino balsas, kviečiantis melstis, visur tvyrantis prieskonių aromatas ir gražuolių, pasislėpusių po burkomis, provokuojantys žvilgsniai.
Tačiau keliautojų paširdžius dažnai kutena ne pramuštgalviškų nuotykių nuojauta, o nerimas ir troškimas jų išvengti, juk Artimųjų Rytų šalys dažniausiai vadinamos nesaugiomis. Irake – vis dar užsitęsęs pokarinis laikotarpis, neramu čia tiek arabų, tiek tarptautinių pajėgų kontroliuojamose teritorijose, Iranas – tarsi tuoj sprogsianti parako statinė, taip įsitempę nuolat valdžios šnipinėjami žmonės, Sirijoje žiauriai malšinamos bet kokios protesto akcijos. O kur dar reguliariai bruzdantys kurdai, ko gero, vis dar besitikintys atkurti savo valstybę. Verta paminėti ir įvairias teroristų grupuotes, grobiančias žmones, kontrabandininkus, gabenančius narkotikus ar ginklus, tačiau, nepaisant sudėtingų politinių ir ekonominių situacijų, šio regiono šalys vis tiek traukia keliautojus iš viso pasaulio.
Klaipėdietis Gediminas Vasiliauskas, kelionių dviračiu entuziastas ir populiarintojas, leidosi į neeilinę kelionę dviračiu per Iraną, Iraką, Turkiją, Siriją ir Jordaniją. Šių šalių keliais važiavo vienas, nes, kaip sakė ponas Gediminas, daugiau nebuvo tam pasiryžusių. Kelionė truko 56 dienas, dviračiu numinta daugiau nei 4 tūkst. km, o pinigų išleista lygiai 3783 Lt. Dviratininkas pasistatydavo palapinę prie mečečių ar policijos postų, nakvodavo nakvynės namuose, įkurtuose senovinuose arabų pastatuose, kuriuose susirinkdavo puikios keliautojų kompanijos iš viso pasaulio. Vienos tokios nakvynės kaina – 20–25 Lt.

Islamiškoji Sovietų Sąjunga
Kelionę G.Vasiliauskas pradėjo nuo Irano sostinės Teherano. Šiame mieste kažkada klestėjusi dinastija rūpinosi ne tik ištaigingų rūmų statyba, bet ir menu, tad po revoliucijų puošniuose rūmuose įkurti muziejai, kurių prabangios ekspozicijos tikrąja žodžio prasme akina. Verta paminėti Nacionalinį brangenybių muziejų, kuriame galima pasigrožėti imperatoriškuoju Povo sostu, kuris išdabintas beveik 27 tūkst. brangakmenių, 182 karatų deimantu ar iš gryno aukso pagamintu Žemės gaubliu, sveriančiu beveik 4 tūkst. kg ir inkrustuotu 51 tūkst. brangiųjų akmenų.
Tačiau keliautojas Teherano įžymybių sureikšminti nelinkęs. Irane gausu kultūrinių ir istorinių paminklų, tad nereikia belstis kelis šimtus kilometrų į šalį nuo maršruto ir ieškoti, į ką paganyti akis. Lietuvis dažniausiai apžiūrėdavo tai, kas pasitaikydavo pakeliui. Pavyzdžiui, Tabrizas garsėja kaip vienas didžiausių kilimų manufaktūrų centrų, ir užsukęs į šį miestą ponas Gediminas susigundė pasimokyti rišti kilimą. “Per minutę surišau šešis mazgus, o moteris, dirbanti ceche, per minutę suriša 120–140 mazgų. Man sakė, kad dar labai daug turiu mokytis”, – šypsodamasis prisimena G.Vasiliauskas.

Beje, Iranas garsėja ne tik turistinėmis vietovėmis, bet ir ypač griežta savo tvarka. Čia galioja gausybė draudimų – taikoma cenzūra, draudžiamas alkoholis, o moterys, net ir turistės, privalo būti apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų, be to, žmones nuolat stebi dorovės policija. Bet ar iš tiesų Iranas – tokia nesaugi šalis, kaip apie ją kalbama? “Tai islamiška Sovietų Sąjunga”, – trumpai apibūdina ponas Gediminas. Irano gyventojai įbauginti, egzistuoja slaptoji policija, šnipinėjanti ne tik vietinius, bet ir atvykėlius.
Keliautojas apie politinę padėtį vis paklausinėdavo vietinių gyventojų, tačiau laisviau ir drąsiau prabildavo tik studentai. “Susirenka, uždaro langus, užrakina duris. “Dabar, – sako, – mes galime pasikalbėti.” Parodo mobiliaisiais telefonais filmuotus vaizdus, kaip žmonės yra nužudomi ir išmetami, paslepiami ir pan. Ten šiuo metu bręsta nepaprastai sudėtinga situacija”, – mano ponas Gediminas.
Mūsų pašnekovui ir pačiam teko susidurti su šios šalies teismų sistema – jis buvo pakliuvęs į slaptąjį kalėjimą. Keliautoją, filmuojantį parlamentą, suėmė policija ir iki teismo įkalino, mat filmuoti ar fotografuoti šią įstaigą griežtai draudžiama. Tačiau teismas nusprendė keliautoją išteisinti ir paleisti.

Pokariniai nesklandumai
Ne mažiau įdomūs potyriai keliautojo laukė pervažiavus Irako sieną ir pasukus į kurdiškąją šalies dalį. Pasak G.Vasiliausko, Irakas nėra ta šalis, kurioje reikėtų dėmesį sutelkti tik į turistinius objektus, – daug įdomiau pasižiūrėti, kaip pokariniu laikotarpiu gyvena žmonės, kaip jie bendrauja, tvarkosi, kaip atkuriama valstybė. Nors teigiamų pokyčių jau nemažai, sumaišties ir netikrumo šalyje dar labai daug.
Nėra saugu ir retai užsukantiems turistams, ir ne tik dėl teroristų grupuočių grėsmės, bet ir dėl to, kad dauguma vietinių žmonių yra ginkluoti. Tuo teko įsitikinti ir mūsų pašnekovui – sutiktas vietinis kurdas grasino nušauti. “Žmogus nešovė į mane, nes elgiausi protingai. Tad vyras pasidėjo pistoletą ir nuėjo, o po kurio laiko atnešė pakelį cigarečių”, – dabar jau juokdamasis pasakoja ponas Gediminas.
Visi kurdai Irake ginkluoti, nes bijo būti užpulti tiek savos valstybės karinių pajėgų, tiek kaimyninių šalių kariuomenių. Kurdų istorinė patirtis teigia, kad gintis privalo patys, nes jų niekas niekada neapgins. Pasak pašnekovo, ginklai kurdų namuose sukrauti matomoje vietoje, su jais žaidžia net vaikai.
Dėl nesaugumo turistų Irake mažai, be to, tie, kuriems svarbiausia komfortas, į šią šalį taip pat neužsuka. Elektra išjungiama nuo 24 iki 6 valandos ryto, nėra telefono ryšio, sudėtinga iš bankomato pasiimti pinigų. Bankomatų yra tik didžiuosiuose miestuose, be to, penktadieniais jie neveikia, nes Irake ši savaitės diena – laisvadienis. Turistai privalo apsistoti tik viešbučiuose, nes esą tik taip galima užtikrinti jų saugumą.

Net ir nusipirkus žemėlapį laukia nemalonios staigmenos. “Žemėlapiai labai netikslūs. Miestai turi po tris keturis pavadinimus, neaišku, kuris oficialus. Kartais gali ir nesuprasti, kuriame mieste atsidūrei”, – prisimena G.Vasiliauskas.
Na, o užsukusį į Arbilio migracijos tarnybą lietuvį abstulbino ten tvyrantis chaosas. “Stoviu eilėje, o prie langelio, už kurio sėdi valdininkas, grūdasi žmonės. Kokie penki ar dešimt žmonių tiesia rankas, kieno pirmo dokumentus ir pinigus paims”, – stebisi dviratininkas. Keliautoją išgelbėjo vietinis kurdas, pamatęs sutrikusį žmogų, – paėmė dokumentus, pinigus ir prasigrūdęs pro minią pakišo juos valdininkui po nosim.

Legendomis apipinti miestai

Norėdamas išvengti itin nesaugių Irako pasienių bei Sirijos dykumos, ponas Gediminas pasuko ramesniais Turkijos keliais ir negaišdamas laiko pervažiavo Sirijos sieną. Sirijoje keliautojas aplankė žymiausius miestus, garsėjančius tiek savo istorija, tiek architektūros šedevrais, – Damaską, Alepą ar Palmyrą.
Ko gero, Damaskas – vienas dažniausiai religinėse legendose minimų miestų. Pačiuose įdomiausiuose pasakojimuose teigiama, esą pranašas Mahometas nedrįso įžengti į Damaską, nes miestas, padabintas grakščiais pastatais ir kupliais sodais, pasirodė panašus į rojų, o rojus, pranašo manymu, priklausąs tik Alachui. Vieni Biblijos tyrinėtojai teigia, kad Damaske gimė Abraomas, kiti – kad čia Kainas nužudė Abelį, o tretiems atrodo, kad būtent šiame mieste atsivertė Saulius, pamatęs Kristaus viziją.

Iš tiesų Damaskas žavi ne tik legendomis – čia yra ką veikti net ir viskuo persisotinusiam turistui. Senovinės gatvelės akimirksniu nukelia į tolimą praeitį, kvapą gniaužia XVI a. Dervišo Pašos bei Sinano Pašos mečetės, stebina Omejadų mečetė, perstatyta iš bizantiškos šventyklos ir padabinta kruopščiai išraižytomis galerijomis bei puošniomis mozaikomis. Sakoma, kad šioje šventykloje saugoma Jono Krikštytojo kaukolė.
Ne mažiau įdomus kitas miestas – Alepas. Keliavusieji tvirtina, kad jame patys jaukiausi ir gražiausi arabiški kiemeliai, o kur dar XII a. miesto tvirtovė, sultono rūmai ant pusiau dirbtinio pylimo, XIII a. medresės ar didžiulė X a. mečetė. Didžiausią įspūdį G.Vasiliauskui padarė senovinės ligoninės, kuriose būdavo gydomi net ir psichinių ligų kamuojami ligoniai. Dabar šiose patalpose veikia muziejai, kuriuose detaliai galima susipažinti su senovine arabų medicina.
Sirijoje lietuvis labiausiai norėjo aplankyti Palmyrą – mirusį dykumos miestą. 2 tūkst. m. pr. Kr. šis miestas jau garsėjo kaip svarbus karavanų prekybos centras, tačiau pasikeitus prekybos kelių krypčiai po truputį ištuštėjo. Jame verta pasivaikščioti antikinių gatvių liekanomis, apžiūrėti teatrą, šventyklas, pasigrožėti tobulo grožio kolonomis ir išlikusiomis arkomis, po kuriomis tik vėjas pusto smiltis.
Na, o apžiūrėjus pasakiškus Sirijos miestus pono Gedimino laukė Jordanijos keliai, vedantys į sostinę Amaną, ir skrydis namo.

Faktai apie šalis
Irano Islamo Respublika
Sostinė – Teheranas
Plotas – 1,6 mln. kv. km.
Gyventojų – apie 75 mln.

Irako Respublika
Sostinė – Bagdadas
Plotas – 430 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 29 mln.

Sirijos Arabų Respublika
Sostinė – Damaskas
Plotas – 185 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 22 mln.

Scanpix

Teroristinio “Al Qaeda” tinklo lyderis Osama bin Ladenas (Osama bin Laden) prieš mirtį “kurį laiką” buvo amerikiečių nelaisvėje.

Tai pirmadienį interviu Irano televizijai pareiškė šios šalies prezidentas Mahmudas Ahmadinedžadas (Mahmoud Ahmadinejad).

“Aš turiu patikimos informacijos, kad Amerikos kariškiai tam tikrą laiką turėjo O. bin Ladeną savo rankose, kol buvo priimtas sprendimas jį pašalinti. Šis sprendimas buvo priimtas Amerikos vidaus politikos interesais. O. bin Ladenas buvo likviduotas, kad JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) būtų perrinktas į savo postą”, – teigė M. Ahmadinedžadas. Bet Irano prezidentas nenurodė šaltinių, iš kurių jis gavo šią informaciją.

Oficialūs Irano asmenys ne kartą kaltino JAV ir jų specialiąsias tarnybas ryšiais su tarptautiniu terorizmu. Teheranas reguliariai primena, jog tuo metu, kai Afganistane buvo sovietų karinis kontingentas, būtent Vašingtonas rėmė ir ginklavo šioje šalyje veikusias islamistų grupuotes ir šitaip padėjo atsirasti Talibano judėjimui ir “Al Qaeda” tinklui. Žinia apie O. bin Ladeno žūtį davė Iranui dingstį pareikšti, kad dabar nėra jokių pagrindo Amerikos kariškių buvimui regione, ir jie turi palikti ne tik Afganistaną, bet ir Iraką.

Egiptas davė leidimą Irano karo laivams plaukti Sueco kanalu į Viduržemio jūrą, pranešė valstybinė žiniasklaida po to, kai Izraelis Irano ketinimus pavadino “provokacija”.

“Egiptas sutiko leisti dviem Irano karo laivams plaukti Sueco kanalu”, – pranešė oficialioji Egipto naujienų agentūra MENA.

Pasak šio kanalo pareigūnų, Irano karo laivai plauks Sueco kanalu pirmą kartą po 1979 metų, kai Irane įvyko islamo revoliucija.

Anksčau žiniasklaidoje buvo abejojama, ar Egiptas patenkins Irano prašymą. Agentūrų pranešimuose buvo nurodyta, kad norint plaukti Sueco kanalu laivams būtina gauti gynybos ir užsienio reikalų ministerijų leidimą.

Kanalo administracija agentūrai “Bloomberg” sakė, jog pagal tarptautinę teisę Egiptas gali kurios nors valstybės laivams uždrausti plaukti Sueco kanalu tik tuo atveju, jeigu jis su šia valstybe yra karo būsenoje.

Iranas paskelbė, kad kanalu ketina plaukti du laivai – fregata ir aprūpinimo laivas. Jie plaukia į Siriją.

Vasario 17 dieną Izraelio laikraštis “Haaretz”, remdamasis arabų dienraščiu “Al-Arabiya” jau buvo pranešęs, kad Egipto valdžia neleido dviems Irano karo laivams pasinaudoti Sueco kanalu.

Leidinys kursor.co.il informavo, kad neleisti Irano laivams plaukti kanalu Egipto gynybos ministro Husseino Tantawi (Huseino Tantavio) prašė Izraelio gynybos ministras Ehudas Barakas.

Izraelio užsienio reikalų ministras Avigdoras Liebermanas Irano karo laivų ketinimą plaukti Sueco kanalu pavadino provokacija.

Izraelis nuogąstauja, kad Irano ginklai per Siriją gali būti perduoti “Hezbollah” kovotojams Libane.

Irano riaušių policija pirmadienį ašarinėmis dujomis ir dažasvydžio kamuoliukais šaudė į demonstrantus, kurių pradėtas mitingas arabų sukilimams palaikyti virto demonstracija prieš Irano vyriausybę, sakė liudininkai.

Susirėmimai kilo Teherano Azadi (Laisvės) aikštėje, kurioje minia ėmė skanduoti “Mirtis diktatoriui!”

Tokie šūkiai aidėjo ir 2009-aisiais po rinkimų, kai prezidentu buvo perrinktas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmudas Ahmadinedžadas).

Liudininkai pasakojo, kad policija į valdžios draudimo nepaisiusius protestuotojus leido ašarines dujas, šaudė dažasvydžio kamuoliukais.

Tūkstančiai Irano valdžios draudimams nepaklususių opozicijos šalininkų pirmadienį grupelėmis vaikščiojo Teherano gatvėmis – surengė vadinamąją arabų sukilimų palaikymo demonstraciją, kurios išvaikyti buvo išsiųsta guminėmis lazdomis ginkluota riaušių policija, pranešė liudininkai ir opozicijos interneto svetainės.

Irano vyriausybės pajėgos blokavo kelią į opozicijos lyderio Miro Hosseino Mousavio namus, taip siekta neleisti jam dalyvauti demonstracijoje, kurią jis rengė su kitu opozicijos lyderiu Mehdi Karroubi (Mehdžiu Karubiu).

Nors oficialusis Iranas demonstracijas Tunise ir Egipte palaikė, tačiau mitingą Teherane šalies Vidaus reikalų ministerija uždraudė. Pasak valdžios, tai būsiąs dar vienas opozicijos mėginimas surengti antivyriausybinę demonstraciją, kokios vyko po prezidento M.Ahmadinejado perrinkimo 2009 metais.

Anksčiau, remiantis liudininkų pasakojimais ir opozicijos svetainėse paskelbta informacija, buvo pranešta, kad tūkstančiai opozicijos šalininkų iš skirtingų sostinės rajonų nedidelėmis grupelėmis, tyliai žygiavo į garsiąją Teherano Azadi (Laisvės) aikštę, akylai stebimi policijos pareigūnų.

Svarbiausiose sostinės aikštėse buvo dislokuota šautuvais, ašarinėmis dujomis, guminėmis lazdomis ir gesintuvais ginkluota riaušių policija.

Vienas su opozicijos šalininkų grupele susidūręs liudininkas pasakojo, kad iš Imamo Husseino (Huseino) aikštės demonstracijos dalyvių grupė tyliai ėjo į Enhelabo aikštę.

“Protestuotojus persekioja keli policininkai, kurie bando juos išvaikyti”, – pasakojo kitas liudininkas. Pasak jo, Imamo Husseino aikštėje ir jos prieigose dislokuota maždaug 1 tūkstantis riaušių policijos pareigūnų.

Daugiau policijos ir kariuomenės buvo matyti Haft-e Tiro aikštėje, kurioje 2009 metais vyko audringiausi antivyriausybiniai protestai.

Žiniasklaidai uždrausta rengti reportažus iš žmonių susibūrimo vietų.

Policijos pareigūnai neleido H.Mousavi ir jo sutuoktinei Zahra Rahnavard išeiti iš savo namų ir dalyvauti demonstracijoje, rašo H.Mousavi interneto svetainė Kaleme.com.

Derybos, kurių tikslas buvo paskatinti Iraną paisyti Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos reikalavimų sustabdyti urano sodrinimą, šeštadienį žlugo Teheranui numojus ranka į šešių pasaulio valstybių raginimą nutraukti sodrinimo veiklą.

Paskelbdama apie dvi dienas trukusių derybų nesėkmę, Europos Sąjungos (ES) diplomatijos vadovė Catherine Ashton (Ketrin Ašton) sakė, kad nebuvo numatyta jokia nauja kito susitikimo data. Dėl tokių nuviliančių rezultatų ji kaltino tai, ką minėtas šešetas laiko nerealiais Irano reikalavimais – JT sankcijų nutraukimą ir susitarimą, kad Iranas galėtų tęsti sodrinimą.

Šešeto pasiūlymus dėl geresnės Irano branduolinės veiklos kontrolės, kurią vykdytų JT, Teheranas atmetė. Taip pat buvo atmesti ir bandymai pradėti dialogą atgaivinant tarptautinių derybų dalį dėl galimybės Iranui išvežti ribotą sodrinto urano kiekį mainais į kurą jo tyrimų reaktoriui, sakė C.Ashton.

“Vylėmės detalios ir konstruktyvios diskusijos apie šias idėjas, – sakė ji. – Tačiau tapo aišku, kad Iranas … nėra tam pasirengęs, nebent mes sutiktume su išankstinėmis sąlygomis, susijusiomis su sodrinimu ir sankcijomis”.

“Abi šios išankstinės sąlygos – ne būdas tęsti (derybas)”, – sakė ji žurnalistams.

Nors jokios naujos derybos nėra planuojamos, C.Ashton nurodė: “Mūsų pasiūlymai tebegalioja. Mūsų durys tebėra atidarytos. Mūsų telefono linijos tebėra atidarytos. Procesas gali tęstis, jei Iranas nuspręs reaguoti teigiamai. Dabar palauksime ir pažiūrėsime, ar jie taip padarys”.

Teheranas neigia siekiantis branduolinių ginklų ir tvirtina, kad nori tik gamintis taikią elektros energiją, kai šalies gyventojų daugėja. Tačiau susirūpinimas vis didėjo, nes urano sodrinimo metu taip pat galima gauti medžiagos branduoliniams ginklams, be to, Iranas savo veiklą apgaubė slaptumo skraiste ir atsisako bendradarbiauti su JT, mėginančiomis ištirti įtarimus, kad Teheranas vykdė eksperimentus, susijusius su branduolinių ginklų gamyba.

C.Ashton atstovauja grupei “P5 plius 1″, kurią sudaro Didžioji Britanija, Kinija, Prancūzija, Rusija, JAV ir Vokietija.

Irano delegacijai vadovavo šios šalies vyriausiasis branduolinės programos derybininkas Saeedas Jalili (Saidas Džalilis).

Delegacijos penktadienį susitiko Stambule už uždarų durų, ant Bosforo sąsiaurio kranto esančiuose Čirahano rūmuose, buvusioje Osmanų imperijos sultonų rezidencijoje.

“P5 plius 1″ pirmąją derybų dieną oficialiai akcentavo Irano urano sodrinimo programos įšaldymą, bet Teheranas ne kartą sakė, kad jo veikla yra nediskutuotina. Iraniečių pareigūnai prie derybų stalo sėdo su darbotvarke, į kurią buvo įtraukta beveik viskas, išskyrus Teherano branduolinę programą: pasaulinis nusiginklavimas, įtariamas Izraelio branduolinis arsenalas, Teherano susirūpinimas JAV karinėmis bazėmis Irake ir kitur.

Šeštadienį deryboms atsinaujinus, iraniečių delegatas Abolfazlas Zohrevandas sakė, kad atmosfera buvo “pozityvi”.

“Abi šalys pademonstravo norą … siekti aktyvaus bendradarbiavimo įvairiais klausimais”, – sakė jis žurnalistams.

Tačiau diplomatai iš dviejų kitų delegacijų buvo ne tokie optimistiški, o vienas jų prieš pat susitikimo pabaigą užsiminė, jog derybos susidūrė su sunkumais, nes Iranas laikosi savo reikalavimų, kad sankcijos būtų panaikintos ir kad būtų sutikta su Irano sodrinimo veikla.

Atleistas Irano URM vadovas Manouchehras Mottaki (Manučehras Motakis) nebuvo pakankamai stiprus, kad apgintų Iraną tarptautinėje scenoje, ypač reikaluose, susijusiuose su tarptautiniu spaudimu, kuriuo siekiama sustabdyti Irano branduolinius projektus, tokią nepriklausomų analitikų nuomonę pirmadienį pateikė BBC.

Jų teigimu, Irane buvo ir vidinis spaudimas, kad M.Mottaki turėtų atsistatydinti tuo atveju, jeigu Iranui bus paskelbtos naujos Jungtinių Tautų sankcijos. Šių metų birželį sankcijos buvo paskelbtos ketvirtą kartą.

Remdamasi iš Teherano gautais duomenimis BBC nurodo, kad ministro atleidimas buvo netikėtas, nes nebuvo jokių požymių, rodančių, kad M.Mottaki gali prarasti postą.

Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmudas Ahmadinedžadas) anksčiau pirmadienį iš pareigų atleido užsienio reikalų ministrą Manouchehrą Mottaki (Manučehrą Motakį).

“Dėkoju už tarnybą ir atliktą darbą jūsų vadovavimo ministerijai laikotarpiu”, – rašoma M.Mottaki nusiųstame M.Ahmadinejado laiške.

“Tikiuosi, kad jūsų pastangos bus Dievo įvertintos ir likusią savo gyvenimo dalį toliau tarnausite mūsų Islamo Respublikos žmonėms”, – pridūrė jis.

Irano prezidentas eiti šalies užsienio reikalų ministro pareigas paskyrė Irano atominės energetikos agentūros vadovą Ali Akbarą Salehi (Ali Akbarą Salehi), nurodo šalies žiniasklaida.

Šiuo metu M.Mottaki su oficialiu vizitu lankosi Senegale.

Karjeros diplomatas M.Mottaki ministerijai vadovavo nuo 2005 metų rugpjūčio mėnesio. Puikiai angliškai kalbantis, tai pat urdu ir turkų kalbas mokantis M.Mottaki yra baigęs socialinius mokslus Bangalūro universitete, Indijoje, ir tarptautinius santykius Teherano universitete 1991 metais.

M.Mottaki ilgai buvo laikomas ištikimu radikalių pažiūrų M.Ahmadinejado šalininku, tačiau manoma, kad pastaruoju metu jis nesutarė su prezidentu dėl užsienio politikos klausimais.

57-erių metų karjeros diplomatas M.Mottaki yra dirbęs Irano ambasadoriumi Turkijoje ir Japonijoje.

M.Mottaki buvo užkietėjęs Irano prieštaringai vertinamos branduolinės programos gynėjas, nepaisant Vakarų valstybių kaltinimų, esą šia programa Teheranas gali dangstyti savo branduolinį ginklavimąsi.

Jis ištikimai užtardavo M.Ahmadinejadą ir diplomatiniuose sluoksniuose, net po skandalingų prezidento pasisakymų, tokių kaip pareiškimas, kad Izraelis “turi būti ištrintas iš žemėlapio”.

Tačiau manoma, kad pastaraisiais mėnesiais, Jungtinėms Tautoms ketvirtą kartą sugriežtinus sankcijas Teheranui dėl jo vykdomos branduolinės programos, M.Mottaki nepritarė prezidento vedamai politikai.

Irano lyderiai pastarosiomis savaitėmis kartojo tebesilaiką savo tvirto požiūrio, kad Teherano teisė į branduolinę sritį yra nediskutuotina.

Tačiau praėjusią savaitę lankydamasis Atėnuose M.Mottaki sakė, jog esama “tam tikrų bendrų pozicijų, dėl kurių galėtume bendradarbiauti”, bet smulkiau savo minties nepaaiškino.

Jis taip pat pavadino “žingsniu į priekį” JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton pastabas, jog Iranas turi teisę į taikią branduolinės energetikos programą.

“Tačiau šios žodžius dar reikėtų paversti veiksmais”, – pridūrė jis.

Dar M.Motaki sakė žurnalistams, kad “Iranas yra nuoširdus ir rimtas bendradarbiavime ir derybose” su pasaulio galiūnėmis ir paragino jas “pasirinkti konstruktyvų” požiūrį į Teheraną.

Jam vadovaujant Užsienio reikalų ministerijai, Iranas siekė sudaryti naujus aljansus su tokiomis valstybėmis kaip Brazilija ir Turkija. Bendradarbiavimui su jomis Teheranas parengė kitokį planą urano sodrinimo srityje, negu siūlo pasaulio galiūnės. M.Mottaki šiose derybose tikėjosi remtis savo patirtimi, įgytą ambasadoriaus Turkijoje poste.

Galingosios šalys ir Iranas pirmadienį atnaujino derybas dėl Teherano vykdomos prieštaringai vertinamos branduolinės programos, kurios buvo nutrūkusios 14 mėnesių, pranešė šį susitikimą organizuojantys Šveicarijos pareigūnai.

Likus vos dienai iki derybų Teheranas informavo pasigaminęs pirmąją partiją iš urano rūdos gaunamo “geltonojo kekso” – žaliavos iš kurios sodrinamas uranas.

Tai sukėlė nemažą Vašingtono ir Europos šalių susirūpinimą, kurį jos išreiškė atskiruose prieš Ženevoje numatytą Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovės Catherine Ashton (Ketrin Ašton) ir Irano vyriausiojo derybininko Saeedo Jalilio (Saido Džalilio) susitikimą paskelbtuose pranešimuose.

Dvi dienas truksiančios derybos prasidėjo pirmadienio rytą Šveicarijos Jungtinių Tautų (JT) misijos pastate.

Kaip informavo susitikimo organizatoriai, prie apskritojo derybų stalo sėdo C.Ashton, S.Jalili, taip pat Britanijos, Kinijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Jungtinių Valstijų pareigūnai.

Irano šaltinių duomenimis, susitikimą pradėjęs S.Jalili pareiškė griežtą protestą prieš neseniai buvusį Irano branduolinių technologijų specialisto nužudymą Teherane.

“Mes tikimės rimto iraniečių atsako. Mes nežinome, ką galvoja Iranas”, – prieš derybų pradžią sakė vienas diplomatų.

Pasak vieno Vakarų pareigūno, antradienį po pietų buvo numatyta surengti dar vieną posėdį. Tuo tarpu kitas diplomatas pridūrė, kad planuojami ir dvišaliai susitikimai su Irano pareigūnais.

Susitikimas, kurio tikslai atspindi tarptautinės bendruomenės dar 2009 metų spalį dėtas pastangas pažaboti Irano urano sodrinimo ambicijas, teikia mažai vilčių, kad šalims pavyks pasiekti susitarimą, be kurio Teheranui gresia dar griežtesnės tarptautinės bendruomenės sankcijos.

Teheranas ir toliau tvirtina, kad jo vykdomos branduolinės programos tikslai yra taikūs, nors Vakarų šalys kaltina Irano Islamo Respubliką, esą ji slapta vykdo branduolinio ginklavimosi programą.

Paskutinės 2009 metų spalio mėnesio derybos Ženevoje baigėsi gana optimistine nata – pirmu per 30 metų aukštų JAV ir Irano pareigūnų susitikimu.

Netrukus po jų Iranui buvo pateiktas pasiūlymas mokslinių tyrimų reaktoriui Teherane reikalingą uraną sodrinti už šalies ribų.

Per 14 mėnesių Irano turimos iki 3,5 proc. sodrinto urano atsargos išaugo nuo 1580 kg iki 3183 kg.

Irano priešai, pasinaudoję kompiuteriniu kodu sukėlė sutrikimų centrifugose, kuriomis sodrinimas uranas kai kuriuose branduoliniuose objektuose”, – pareiškė pirmadienį Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas (Mahmudas Ahmadinedžadas).

“Jiems pavyko sukurti problemų kai kurioms centrifugoms per jų elektroninėje sistemoje įdiegtą programinę įrangą”, – sakė jis žurnalistams per spaudos konferenciją.

“Jie padarė negerą dalyką. Laimei, mūsų specialistai aptiko tai ir šiandien niekas to nebepakartos”, – sakė M.Ahmadinejadas.

Rugsėjį Iranas tvirtino, kad tikriausiai šioje šalyje sukurtas virusas “Stuxnet”, nepaveikė Irano branduolinės jėgainės ar vyriausybės informacijos sistemų, bet pakenkė elektrinės personalo ir interneto tiekėjo kompiuteriams.

Virusas “Stuxnet” sugeba užgrobti pramonės objektų kontrolę. Rugsėjį jis atakavo tokias įmones kaip elektrinės, vandenvalos statiniai ir gamyklos visame pasaulyje, bet daugiausia atvejų buvo Irane.

Kai kurie Vakarų ekspertai mano, kad jį sukūrė labai kvalifikuotų specialistų kolektyvas pagal kažkurios “nacionalinės valstybės” užsakymą, bet esama ir nuomonės, jog virusas atsirado Irane.

Ne taip, kaip įprasti virusai, šis “kirminas” atakuoja sistemas, kurios dažniausiai neprijungiamos prie interneto saugumo sumetimais.

Virusas išplinta po kompiuterius su operacine sistema “Windows” per USB atmintines – per užkrėstas atminties korteles ir kitus panašius įrankius.

Irano Islamo Respublika jau kelerius metus turi rūpesčių dėl įrangos, panaudojamos uranui sodrinti. Dalis jų gali būti susiję su virusu “Stuxnet”, sakė lapkričio 20 dieną JT branduolinės inspekcijos pareigūnas Olli Heinonenas (Olis Heinonenas).