Šv. Kryžiaus bažnyčia ir pirmieji pranciškonai Vilniuje. Pranciškonų kankinystės atminimas. Trys kryžiai. Pranciškonų kvartalas prie Trakų gatvės. Konventualai. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia ir vienuolynas. „Baltoji Ponia“. Šv. Mikalojaus bažnyčia. Bernardinai. Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio bažnyčia ir vienuolynas. Šv. Onos bažnyčia. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir vienuolynas.

Irena VAIŠVILAITĖ

Šventojo Pranciškaus Asyžiečio brolių ir seserų daliai krikščioniškojoje Vilniaus istorijoje verta skirti atskirą pasivaikščiojimą. Pradėti derėtų nuo Šv. Kryžiaus, arba Bonifratrų, bažnyčios, primenančios seniausiąjį Lietuvos pranciškonų konventą ir brolių kankinystę kunigaikščio Algirdo laikais. Pranciškonų šaltiniai mena ir dar ankstesnius kankinius – Gedimino laikais Vilniuje žuvusius pranciškonus. Pirmieji pranciškonai Lietuvoje atsirado dar anksčiau – valdant Mindaugui. Iš pranciškonų buvo parinkti ir pirmieji Vilniaus vyskupai – Andrius ir Jokūbas. Vyskupas Andrius buvo Elžbietos, Lenkijos sosto įpėdinės Jadvygos motinos, nuodėmklausiu. Manoma, kad būtent jis paskatinęs Jadvygą tekėti už Jogailos. Andrius mokėjęs lietuviškai, per savo vyskupavimo dešimtmetį padėjęs Vilniaus vyskupijos pamatus, ant kurių statė jo įpėdiniai.

Taigi nuo Daukanto aikštės, kur kadaise galbūt stovėjo legendinio Lietuvos pranciškonų globėjo Petro Goštauto rūmai, pro Šv. Kryžiaus bažnyčią, mininčią Vilniuje pralietą pranciškonų kraują, eikime link pranciškonų konvento ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios Trakų gatvėje.

Yra keli būdai ten nukakti. Galime Universiteto gatve išeiti į Dominikonų gatvę, už sankryžos su Vokiečių gatve tampančią Trakų gatve, ir ja traukti link senosios miesto sienos, dabar – Pylimo gatvės.

Nuo Bonifratrų bažnyčios į Dominikonų gatvę galima patekti ir per paradinį Krašto apsaugos ministerijos kiemą ir Šv. Ignoto gatvę.

O galima ilgesniu keliu kilti Liejyklos gatve aukštyn, tada pasukti į kairę Vilniaus gatve, kuri atves iki sankryžos su Trakų gatve. Užkopus Liejyklos gatve aukštyn verta atsigręžti – nuo čia atsiveria puikus vaizdas į Trijų Kryžių kalną.

Trijų kryžių paminklas stovi senų kryžių, pastatytų Vilniaus kankiniams pranciškonams atminti, vietoje. Betoninį paminklą 1916 m. suprojektavo gabus jaunas architektas Antanas Vivulskis, kuris netrukus padėjo galvą, gindamas Vilnių nuo bolševikų. Šitie trys kryžiai buvo sovietų valdžios sunaikinti. Paminklas atstatytas prieš pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, 1989 m., tačiau jau be įrašo, jog tai paminklas kankiniams pranciškonams.

Iš šios vietos žvelgiant į kylančius virš Vilniaus kryžius, o apačioje, prie Lietuvos Prezidentūros, stovinčią kuklią Šv. Kryžiaus bažnyčią, sunku nepagalvoti apie Lietuvos valstybės ir krikščionybės ryšį. Viena vertus, tas ryšis labai stiprus ir esminis, antra vertus – jis pastebimas tik žiūrint iš tam tikro taško. Stovint tiesiai priešais Prezidentūrą, nei Trijų kryžių, nei Bonifratrų bažnyčios nematyti – tam reikia paeiti į šalį arba palipti aukščiau.

Trakų gatvės kairėje pusėje, einant nuo miesto centro, ribojamas Pranciškonų ir Kėdainių gatvių, stovi Vilniaus pranciškonų konventas. Senesniais laikais šis konventas užėmė ištisą didelį kvartalą. Dabar vientisa jo teritorija suardyta, dalis pastatų ir sienų nugriauta.

Iš Trakų gatvės į buvusį vienuolyną ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią įeinama per skverelį – buvusias kapines. Arčiau gatvės stovi graži barokinė Suzinų giminės koplytėlė ir paminklas tarpukario Vilniaus merui, garsiam labdariui ir visuomenininkui Juzefui Montvilui.

Legendinė pranciškonų konvento istorija sako, kad jį XIV a. pabaigoje, dar iki Lietuvos krikšto, įkūręs Vilniaus vaivada Petras Goštautas. Pagonims išžudžius prie jo rūmų įsikūrusius mažesniuosius brolius, Goštautas vėl pranciškonus pakvietęs į Vilnių ir apgyvendinęs juos netoli miesto sienos, įtvirtintoje vietoje, vadintoje Smiltyne.

Nauja, didelė konvento bažnyčia buvusi pašventinta XV a. pradžioje. Vėliau ir bažnyčia, ir konventas daugybę kartų degė, buvo plėšti. Iš pagrindų kompleksas atnaujintas XVIII a. pabaigoje. Vėliau vienuolyną ir bažnyčią dar nuniokojo Napoleono kariuomenė.

Caro valdžia už aktyvų pranciškonų dalyvavimą sukilimuose vienuolyną ir bažnyčią uždarė, pastatus atėmė, turtingą, per du tūkstančius knygų ir rankraščių turėjusią vienuolyno biblioteką konfiskavo. Bažnyčioje buvo įrengtas archyvas, vienuolyne – įstaigos ir lombardas.

Tarpukario metais pranciškonai bažnyčią ir dalį vienuolyno atsiėmė ir pradėjo restauruoti, bet sovietų valdžia vėl vienuolyną ir bažnyčią uždarė. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bažnyčioje buvo archyvas. Praėjusio amžiaus pabaigoje nugyventi vienuolyno pastatai buvo atnaujinti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bažnyčią atsiėmė pranciškonai konventualai. Atgijo religinis gyvenimas, bažnyčios pastatą pradėta atnaujinti. Bažnyčios atgavimu rūpinosi jos prieškarinis rektorius tėvas Kamilis Velymanskis. Kaip daugelis Vilniaus kunigų, jis buvo 1949 m. sovietų valdžios areštuotas ir nuteistas kalėti Sibire. Ten pasižymėjo kaip uolus kalinių ir ištremtųjų ganytojas. Iš Sibiro sugrįžęs negavo leidimo dirbti Vilniuje ir kunigavo prie Baltarusijos sienos, Medininkuose. Jo rūpesčiu pranciškonų konventualų veikla Lietuvoje nenutrūko, o 1998 m. jiems buvo perduota ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Praėjus metams nuo bažnyčios atgavimo tėvas Kamilis peržengė amžinybės slenkstį…

Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios pastate istorijos ir negandų pėdsakai akivaizdūs, tačiau matyti ir naujas senos šventovės gyvenimas. Restauratorių atidengtas raudonas mūras su padegintų plytų ornamentu gotikinis, menantis XV–XVI a. Tada pastatytas ir apvalus bokštas, tikriausiai laiptinė. XVIII a. konvento ir bažnyčios atnaujinimą liudija labai įdomus barokinis fasadas, kuriame matyti senas ir didingas gotikinis portalas.

Bažnyčios fasadas primena, kad visas senasis Vilnius sakytum susivilkęs vieną ant kito kelis rūbus. Gotikinius senųjų miesto pastatų mūrus dažniausiai dabina barokiniai apdarai, o jų lopai – vėlesnių laikų priedai.

Prieš įžengiant į bažnyčią verta apžiūrėti jos šone stovintį pagrindinį vienuolyno korpusą. Tai geriausiai išlikęs XVIII a. vienuolyno pastatas Vilniuje. Priešingai, nei tradiciškai įsivaizduojama, šis vienuolynas nebuvo nei asketiškas, nei niūrus. XVIII a. architektai rūpinosi patalpų grožiu ir patogumu. Tuo metu, plintant raštingumui, pradėta projektuoti didelius langus, kad užtektų šviesos skaityti. Be to, stengtasi, kad patalpos būtų gerai vėdinamos. Nors jokios nereikalingos prabangos pranciškonų konvente nebūta, jis buvo erdvus, šviesus, malonus gyventi. Tačiau įdomu, kad į judresnį bažnyčios kiemą išeina koridoriaus langai, o vienuolių celės langais atgręžtos į vidinį, uždarą kiemą, taigi buvo galvota apie vienuolių rimtį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Irena VAIŠVILAITĖ

Lietuvos ambasadorė  prie Šventojo Sosto

Ką veikia ambasadorius prie Šventojo Sosto, Lietuvoje nėra gerai žinoma. Dažnai girdžiu, kad tai – malonios atostogos Romoje. Maža to, pakanka žiūrinčių į šią diplomatinę misiją įtariai ar su ironija. Pamenu, kai žiniasklaidą pasiekė žinia apie mano paskyrimą prie Šventojo Sosto, kažkas socialinėje žiniasklaidoje pakomentavo: „O kodėl ne pas Dantukų fėją?“ Tai sąmojinga, bet ir daug pasako apie nežinojimą arba apie norą nežinoti apie Šventąjį Sostą, kaip reikšmingą tarptautinės politikos veikėją.

Net Lietuvoje toli gražu ne visi žino, kad ankstyviausi Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu buvo dėl Mindaugo karūnavimo, ir būtent Popiežiaus suteiktas Lietuvos valstybės pripažinimas mus įvedė į tuometę Europos valstybių šeimą. Galima priminti ir tai, kad Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto veikė per visą sovietinės okupacijos laikotarpį, iki 1991 m., taigi jos nereikėjo steigti ir atidarinėti iš naujo.

Galima būti netikinčiu ir netgi religijos priešininku, bet negalima nematyti, kad mūsų dienų pasaulyje religija vaidina daug didesnį vaidmenį, nei manėme prieš 15 metų. Tai liudija ir dabartinio Popiežiaus matomumas bei nuolat girdimas jo balsas tarptautinei bendruomenei svarbiais klimato, taikos, socialinės raidos ir teisingumo, religijų sugyvenimo klausimais, jo kelionės į konfliktų varginamus kraštus ir raginimas tuos konfliktus spręsti pasitelkiant nesmurtingas priemones.

Tuo labiau keista manyti, kad Popiežius yra nereikšminga figūra, žinant, jog jis vadovauja didžiausiai pasaulyje tikinčiųjų grupei – milijardui trims šimtams milijonų katalikų visuose pasaulio žemynuose. Skirtingai nuo antros pagal dydį – islamo išpažinėjų bendruomenės, neturinčios vieno autoriteto ar vieno centro, pasaulio katalikai ne tik pripažįsta Popiežiaus arba Šventojo Sosto autoritetą, bet ir turi organizacines struktūras, kurios daro Katalikų bažnyčią vienu metu lokalią ir globalią bei turinčią tarptautiniu lygiu pripažintą centrą.

Katalikų bažnyčia veikia daugelyje pasaulio šalių ir jos tikintieji yra tų valstybių piliečiai. Tuo pačiu metu Romos kurija, kurios tikslas yra padėti Popiežiui valdyti Katalikų bažnyčią, yra tarptautinėje teisėje įtvirtinta institucija. Tarptautinį Popiežiaus suverenitetą garantuoja Vatikano miestas-valstybė, tačiau pasaulio valstybės su Popiežiais santykius palaiko ne kaip su Vatikano, o kaip su Katalikų bažnyčios vadovais. Diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu šiuo metu turi 180 valstybių, taip pat Europos Sąjunga. Be to, Šventasis Sostas yra narys arba stebėtojas 33 tarptautinėse ir 7 tarpvyriausybinėse organizacijose. Pavyzdžiui, Šventasis Sostas yra vienas iš ESBO steigėjų ir visateisis šios organizacijos narys, jis stebėtojo teisėmis dalyvauja Jungtinėse Tautose ir jų organizacijose Ženevoje, Vienoje, Romoje, yra stebėtojas UNESCO ir Europos Taryboje.

Pasaulyje veikia 109 Šventojo Sosto atstovybės, kurios vadinamos Apaštališkosiomis nunciatūromis. Ne viena jų, kaip ir veikianti Vilniuje, kuri yra akredituota Lietuvai, Latvijai ir Estijai, atstovauja Šventajam Sostui keliose valstybėse. Turint omenyje, jog Popiežiaus diplomatinė tarnyba yra seniausia nepertraukiamai veikianti pasaulyje (nuo VIII a.), reikia pabrėžti, kad ji turi ir vieną labiausiai išplėtotų diplomatinio atstovavimo tinklų.

Klystų manantys, kad santykius su Šventuoju Sostu palaiko tik katalikiškos tradicijos valstybės. Savo atstovus ir, beje, reziduojančius, turi Iranas, Irakas ir Turkija, Indonezija ir Malaizija, Japonija ir Australija, Izraelis ir Gruzija, Rusija, Graikija ir Serbija – vardijant tik pačias ryškiausias akivaizdžiai nekatalikiškas šalis. Diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu palaiko taip pat visos Europos valstybės, dauguma Afrikos ir Azijos šalių.

Taigi akivaizdu, kad Šventasis Sostas, nors iš jo sunku tikėtis investicijų ar eksporto galimybių, yra laikomas labai svarbiu tarptautiniu partneriu. Tą liudija ir nuolatiniai aukščiausio lygio vizitai Vatikane. Su Popiežiumi susitinka net tų valstybių, kurios su Vatikanu neturi diplomatinių santykių, delegacijos. Geras pavyzdys būtų Saudo Arabija.

Lietuvai, kuri šįmet minės diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu 95 metų sukaktį, jis yra svarbus tarptautinės politikos partneris. Ir nors mūsų ambasada, turinti tik vieną diplomatą – ambasadorių – ir tik vieną techninį darbuotoją, yra pati mažiausia Lietuvos ir pati mažiausia prie Šventojo Sosto veikianti diplomatinė atstovybė, ji ne tik reguliariai informuoja apie Šventojo Sosto veiklą, organizuoja oficialius vizitus ir susitikimus, bet ir rengia reguliarias politines konsultacijas, skatina įvairių sričių specialistų bendradarbiavimą.

Interesas yra abipusis. 2016 m. Lietuvoje lankėsi ir su mūsų valstybės vadovais susitiko Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinis ir socialinę Bažnyčios politiką kuruojantis kardinolas Peteris Turksonas. Išplėtotas Šventojo Sosto diplomatinių atstovybių, turinčių glaudžius ryšius su vietos Bažnyčia, tinklas leidžia mums aptarti padėtį valstybėse ir ištisuose regionuose, kur Lietuvai nėra atstovaujama. Tarptautinės Šventojo Sosto iniciatyvos leidžia mūsų pareigūnams ir specialistams įsijungti į tinklus mums svarbiais klausimais. Pavyzdžiui, Popiežiui Pranciškui labai rūpi kova su prekyba žmonėmis ir jis skatina kuo platesnę įvairių valstybių sąveiką šiuo klausimu, kurio neįmanoma išspręsti be tarptautinio bendradarbiavimo. Lietuvos, kurios piliečiai šioje nusikalstamoje veikloje yra ir veikėjai, ir aukos, policija dalyvauja kovos su prekyba žmonėmis tinkle ir jos atstovai jau kelis kartus lankėsi Vatikane vykstančiuose susitikimuose, o 2016 m. pavasarį į pasaulinį teisininkų susitikimą šiuo klausimu buvo pakviestas ir pranešimą skaitė Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas prof. Aurelijus Gutauskas.

Lietuvos ambasada siekia išnaudoti didžiulį matomumą, kurį suteikia Šventojo Sosto populiarumas, Lietuvos ir jos interesų pristatymui. Tam rengiamos parodos, skirtos Lietuvos kultūrai, buvo parengtas ir pristatytas išsamus dokumentų iš Vatikano archyvų rinkinys, skirtas Lietuvai 1918–1938 m., paminėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25 metų sukaktis.

Žinoma, niekas taip neprisideda prie pasaulinio šalies matomumo, kaip Popiežiaus apsilankymas joje. To Lietuva nuosekliai siekia – taip pat ir per savo diplomatinę atstovybę prie Šventojo Sosto. Bet šįmet pasinaudosime kita Šventojo Sosto suteikiama matomumo galimybe – Vatikano pašto ženklu. Pirmą kartą istorijoje Lietuva ir Vatikanas išleis bendrą pašto ženklą, skirtą Žemaičių vyskupystės įsteigimui 1417 metais.