Daugiau nei 20 metų tarptautinės politikos ekspertai ir analitikai atsargiai kalbėjo apie potencialų Padniestrės konflikto atšilimą. Nepaisant visų 5+2 formato taikos derybų dalyvių (separatistinis regionas, Moldova, Ukraina, Rusija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija bei stebėtojos – JAV ir Europos Sąjunga) bandymų sureguliuoti konfliktą, tenka pripažinti, kad kai kurioms iš jų “status quo” Padniestrėje dėl per jos sienas vykdomos kontrabandinės veiklos yra tiesiog pernelyg naudingas. Galbūt todėl į Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir Rumunijos vadovo Klauso Iohanniso praėjusių metų pavasario susitarimą atšildyti pabaigos neturintį Padniestrės konfliktą niekas nepanoro kreipti dėmesio. Nuo P. Porošenkos pasakytų žodžių praėjo beveik metai ir, nors konfliktas nepripažintoje Padniestrės Moldavijos Respublikoje (PMR) taip greitai neatšilo, reikia pripažinti, jog separatistinio regiono “status quo” Ukrainai pavyko kiek sudrebinti.
Dian Garmašaitė, geopolitika.lt
Anksčiau Kijevą ir Maskvą buvo galima laikyti gana sėkmingais partneriais sprendžiant separatistinio regiono klausimus. Abi valstybės daugiau ar mažiau palaikė viena kitos siūlytus konflikto sureguliavimo planus. Tiesa, viskas pasikeitė 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį, okupavo Donbasą, o Ukrainos prezidentu tapo P.Porošenka.
Iki jo vyraujančią gana nuoseklią Kijevo užsienio politikos liniją Padniestrės atžvilgiu pakeitė nuogąstavimai, kad separatistinis regionas šalia Ukrainos sienų tampa pagrindiniu tarptautinės politikos subjektu, skleidžiančiu Rusijos įtaką, o ateityje – galbūt ir agresiją. Tarptautinėje arenoje pasigirdus spėjimams, jog Kremlius ruošiasi aneksuoti Pietų Osetiją ir Padniestrę, 2014 metų birželį buvo pasirašyta asociacijos sutartis tarp ES ir Moldovos. Vis dėlto manyti, kad Maskvą domina separatistinio regiono teritorija, kol kas nėra pagrindo: nors prorusiška PMR valdžia nekart prašė prisijungti prie Rusijos, Kremlius visus prašymus tiesiog atmetė. Akivaizdu, Padniestrės Maskvai reikia dėl visai kitų priežasčių.
Atsižvelgiant į kylančią iš Rusijos grėsmę Ukrainos saugumui, Maskva buvo užspeista į kampą.
Pirmuoju P. Porošenkos žingsniu, siekiant sudrebinti įsisenėjusį status quo, galima laikyti įsako, nutraukiančio nuo konflikto pradžios galiojusį susitarimą, leidžiantį Maskvai per Ukrainos teritoriją siųsti savo karius į Padniestrę ir juos aprūpinti, pasirašymą. Manoma, kad separatistinėje teritorijoje šiuo metu yra apie 1500 vadinamųjų „taikdarių“. Nors Moldova ir dauguma Vakarų Europos valstybių laiko, kad jų buvimas teritorijoje nelegalus ir yra pripažįstamas tiesioginiu veiksniu, įšaldžiusiu konfliktą, Kremlius ginčijasi ir teigia, kad vadinamoji 14-oji armija tiesiog saugo užsilikusią karinę įrangą.
Žvelgiant į situaciją iš platesnės perspektyvos, toks Kijevo žingsnis nėra priimtinas 5+2 formato atžvilgiu, nes buvo veikiama nepasitarus su kitomis taikos derybų narėmis apie galimas tokio sprendimo pasekmes. Kita vertus, taip, atsižvelgiant į kylančią iš Rusijos grėsmę Ukrainos saugumui, Maskva buvo užspeista į kampą. Juk vargiai tikėtina (nors ir neatmestina – pretekstą visada galima rasti), kad ji galėtų pradėti karinį konfliktą dėl lengvesnio tranzito į Padniestrę.
Buvo tik laiko klausimas, kada Kijevas pradės žaisti Rusijos karinio tranzito į Padniestrę korta.
Natūralu, jog atkirtus Rusijos „taikdarius“ nuo nuolatinio aprūpinimo Kremlius įsiuto. Turėdama du veikimo būdus – visiškai atitraukti savo karius iš PMR arba aprūpinti juos per Kišiniovo oro uostą – Rusija pasirinko pastarąjį. Moldova netruko pasinaudoti turimu pranašumu ir pradėjo reikalauti Maskvos informuoti apie karių atvykimą prieš mėnesį. Remiantis spaudos šaltiniais, daugiau kaip 100 Rusijos piliečių buvo deportuoti iš Moldovos, motyvuojant abejonėmis, jog tai galbūt ne „taikdariai“. Tokio pobūdžio Padniestrės blokados Vakarai nepasmerks, kad ir kiek Maskva eskaluotų status quo pažeidimus nepasitarus su 5+2 taikos derybų formato nariais. Prisiminkime 2014 metus, kai Rusijos vyriškos lyties piliečiai, nuolat gyvenantys Padniestrėje, buvo neįleidžiami į Ukrainos teritoriją. Buvo tik laiko klausimas, kada Kijevas pradės žaisti Rusijos karinio tranzito į Padniestrę korta.
Žibalo į ugnį įpylė ir Michailo Saakašvilio paskyrimas Odesos srities gubernatoriumi. M.Saakašvilis ir jo komanda iškart pasižadėjo stiprinti sienos su Padniestre kontrolę, kovoti su korupcija ir dideliu mastu čia klestinčia kontrabanda. Po tokių pareiškimų Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas neištvėrė ir išvadino M.Saakašvilį kvailiu bei „akivaizdžiu psichopatu“, kišančiu pagalius į įsisenėjusio konflikto ratus. Vis dėlto D. Rogozinas, ramindamas padniestriečius, kad jie gali pasikliauti Rusija, matyt, nepagalvojo, kad separatistiniam regionui šiuo metu iš tikrųjų skubiai reikia tvirto peties atsiremti.
Palyginti su 2014-aisiais, Padniestrės užsienio prekybos apyvarta praėjusiais metais sumažėjo 25,6 procento. Eksportas iš regiono smuko 14,7 proc., importas – 30,4 procento. Ekonomikai stipriai priklausant nuo penkių pagrindinių prekybos partnerių – Rusijos, Moldovos, Ukrainos, Rumunijos ir Vokietijos, Padniestrės valdžia mažiausiai suinteresuota destabilizuoti santykius su dauguma iš jų. O kas vyksta aplink?
Maskva PMR naudoja kaip svertą kitiems strateginiams tikslams ir bent jau kol kas, net ir pakitus Kijevo pozicijai, atsisakyti savo sumanymų neketina.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodydavo vis daugiau spėjimų, kaip plėtosis geopolitinis žaidimas aplink Padniestrę – regiono neramumų židinį. Po įvykių Ukrainoje ekspertų bendruomenė pranašavo tokią pat įvykių seką ir Moldovoje. Kišiniovas ir Kijevas baiminasi, kad Rusija gali pasinaudoti separatistiniu regionu kaip pretekstu naujai karinei intervencijai į Moldovą (beje, taip prieš kelerius metus manė ir NATO). Prie šio dueto prisijungė ir Rumunija, paskelbdama, kad planuoja modernizuoti turimą karinę techniką. Bukareštas nori būti pasiruošęs duoti atkirtį galimiems Maskvos manevrams šalia savo sienų, o jo užnugarį, priešingai nei Moldovos atveju, saugo ir NATO. Tokią nervingą Rumunijos poziciją tikrai galima suprasti – ji vienintelė Europos Sąjungos ir NATO narė, turinti ilgiausią sieną su Ukraina ir ne itin nutolusi nuo Krymo ir Donbaso. Sunku užginčyti, kad Maskva Juodosios jūros regione įbaugino visus žaidėjus, tačiau ar ji tikrai planuoja „atšildyti“ Padniestrės konfliktą? Kiek tai jai naudinga?
Kam Rusijai pilti žibalą į Padniestrės konflikto ugnį, jeigu jo status quo jau ilgą laiką leidžia išlaikyti Moldovą posovietinėje erdvėje?
Toks scenarijus vis dar vargiai tikėtinas. Svarbu žinoti, kad Rusija nėra pripažinusi Padniestrės nepriklausomybės ir, tikėtina, ateityje to neketina daryti. Prisiminkime ir pastarosios bergždžius bandymus įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Visa tai įrodo, kad Maskva PMR naudoja kaip svertą kitiems strateginiams tikslams ir bent jau kol kas, net ir pakitus Kijevo pozicijai, atsisakyti savo sumanymų neketina. Padniestrė Kremliui yra kaip koja tarpdury į Europos Sąjungą ir NATO. Griežtos taisyklės, draudžiančios esant tokioms aplinkybėms įsilieti į pastarosios sudėtį, žinoma, nėra, tačiau praktikoje Aljanso narės tam kažin ar pritartų. Kam Rusijai pilti žibalą į Padniestrės konflikto ugnį, jeigu jo status quo jau ilgą laiką leidžia išlaikyti Moldovą posovietinėje erdvėje?
Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 8 d.
Loading ...