Praėjusią savaitę plačiai nuskambėjo žinia, kad lietuviai vėl pirmauja visoje Europos Sąjungoje, kaip atiduodantys didžiausią dalį savo pajamų šildymui.

Vidutinis namų ūkis Lietuvoje šildymui išleidžia 9 proc. savo pajamų: daugiau ne tik už visus mūsų kaimynus, bet ir ES senbuves, kur namų šildymui gyventojai skiria iki 5 proc. savo pajamų.
Europoje ir JAV buvo atliktas ne vienas tyrimas, mėginant išsiaiškinti, ką vargingesnių ir turtingesnių šalių gyventojai gali sau leisti už savo algą. Pagrindinė daugelio tokių tyrimų išvada būdavo viena: kuo šalis skurdesnė, tuo daugiau jos gyventojai išleidžia maistui ir tuo mažiau – švietimui, kultūrai, laisvailaikiui. Ir nors mes pirmaujame Europoje pagal šviesolaidinio interneto prieinamumą, tačiau pagal šį rodiklį ir toliau atrodome tikri Europos vargšai.
Pamėginę sudėlioti vidutinio lietuvio išlaidų portretą, vaizdą gauname labai jau niūroką. Mat beveik viską, ką uždirbame, mes pravalgome ar sumokame už būstą, automobilio kurą ir kitas transporto paslaugas. Štai vienas pavyzdys. 46-erių vilnietė Regina Markevičienė, kurios šeima susideda iš keturių asmenų – du suaugę ir du nepilnamečiai vaikai, pamėgino apytiksliai paskaičiuoti, kiek jiems, susimokėjus visus mokesčius, tarp jų ir būsto paskolą bei už vaikų būrelius, papildžius šaldytuvą maistu bei įsipylus į mašiną degalų, dar lieka kitiems dalykams: na, juk retsykiais norisi papietauti su šeima ne namie, o restorane, nueiti į kiną, o gal pasiklausyti kokio koncerto. R.Markevičienės išvada buvo tokia: per mėnesį jų šeima galėtų kukliai papietauti kavinėje gal tik vieną du kartus ir gal dar nueiti į kino teatrą. Bet tai – ir viskas. Tai paaiškina, kodėl pagrindinė Markevičių, kaip ir daugelio lietuvių, pramoga yra televizorius.
Štai Eurostato duomenys rodo, kad lietuviai maistui skiria apie 24 proc., o kavinėms ir restoranams – vos mažiau nei 2 proc. savo išlaidų. Pagal šį rodiklį mes galime lygintis tik su rumunais, kurie vieninteliai atrodo kiek prasčiau. O, pavyzdžiui, vokiečiai maistui ir restoranams išleidžia atitinkamai 9,8 ir 4,8 proc. savo išlaidų, Liuksemburgo gyventojai – 8,1 ir 6 proc., Jungtinės Karalystės – atitinkamai 8,5 ir 8,8 proc. ir t.t.
Anot Statistikos departamento pateikiamų duomenų, maistui, būstui ir transportui lietuviai vidutiniškai skiria beveik 70 proc. savo išlaidų, o tą menką likutį, kuris dar lieka – visiems kitiems būtiniausiems poreikiams, įskaitant švietimą, sveikatos priežiūrą, drabužius ir itin kuklias pramogas.
Štai kodėl lietuvio kišenės storis ir virtuoziški gebėjimai pragyventi nuo algos iki algos yra dar viena sritis, kurioje mes Europoje esame pirmi. Ir šiuos gebėjimus lietuviams teks dar labiau lavinti, nes bent jau maisto kainos, kaip šiame „Veido“ numeryje teigia ekspertai, Lietuvoje ir toliau didės.

Pagal tai, ką išgali įpirkti už savo algą, lietuviai atrodo tikri Europos vargšai.

BFL

Artimojo mirtis Lietuvoje – dviguba nelaimė: tai ne tik sielvartas dėl netekties, bet ir artimųjų finansinio pajėgumo išbandymas. Netikėtai mirus šeimynykščiui šeimos biudžete reikia staiga rasti 5–7 tūkst. Lt – tiek vidutiniškai dabar atsieina tradicinės, gana kuklios laidotuvės.
Valstybė paremia 1040 Lt išmoka, bet už tiek galima įsigyti tik neblogos kokybės karstą. Vis daugiau firmų užsiima ritualinių paslaugų verslu, tačiau konkurencija kainų nemažina, greičiau atvirkščiai – prieš šešetą septynetą metų palydėti amžinojon kelionėn buvo galima bent ketvirtadaliu, jei ne trečdaliu, pigiau. Prasidėjus krizei, kai visų gyvųjų algos mažėjo, pigo kai kurios paslaugos ar prekės, šiuolaikiniai frankai krukai kainininkų nekeitė, nes tai tokia paslauga, kuria žmonės vis tiek naudosis, – juk nėra alternatyvos, laidoti mirusįjį ar ne. O kai kurie šios srities prekių ar paslaugų įkainiai akivaizdžiai neatitinka įdėto darbo savikainos.
Antra vertus, ir patys dažnai visai be reikalo bėdą dėl didžiulių išlaidų verčiame lietuviškoms tradicijoms, nors iš tikrųjų tai tėra mūsų baimė būti apšnekėtiems kaimynų, kad laidotuvės ne tokios, “kaip pridera”.

Palaidoti žmogų kainuoja apie 5–6 tūkst. Lt
Kas neišvengiama per laidotuves – tas ir brangiausia. Žinoma, karstų būna ir už 260 Lt, internete siūloma už 450–900 Lt, tačiau bent kiek solidesnio be tūkstančio litų nenupirksi. Iškasti duobę Vilniuje, priklausomai nuo metų laiko, kainuoja nuo 500 iki 700 Lt, provincijoje – 300–500 Lt.
Kitą nemažą laidotuvių išlaidų dalį sudaro šarvojimo salės nuoma. Čia jau ir patys gedintieji turi šiokį tokį pasirinkimą. Pavyzdžiui, kaip informavo Gražinos Tumosienės ritualinių paslaugų namai “Nutrūkusi styga”, septynių jų nuomojamų salių kainos – nuo 299 iki 4,7 tūkst. Lt už parą. Prie šarvojimo salės esančio poilsio kambario nuomos kaina taip pat priklauso nuo pasirinktos salės. Muzikinis fonas šarvojimo salėje – dar plius 49–79 Lt.
Provincijoje salių nuomos kainos kitos. Pavyzdžiui, Telšių “Gedulo namuose” pigiausia salė parai tekainuoja 100 Lt, brangiausia – 500 Lt.
Vis daugiau atsiranda ir bendruomenių salių, kurios šią paslaugą savo nariams turėtų suteikti nemokamai, tačiau taip pat kartais ima mokestį, tiesa, kur kas mažesnį nei ritualinių paslaugų įmonės. Mažesnes pajamas turintys žmonės sunkią valandą privalėtų sulaukti ir Bažnyčios paramos, nes ji taip pat valdo daug šarvojimo salių. Deja, Bažnyčia daugeliu atvejų – tokia pati laidotuvių verslo dalyvė kaip kitos, o dėl klientų kartais kovoja ir nekrikščioniškomis priemonėmis. Ritualinių paslaugų asociacijos valdybos narys, Telšių “Gedulo namų” vadovas Romanas Klingeris sako, jog asociaciją pasiekia žinios, kad provincijoje kyla sunkumų prisišaukti į laidotuves kunigą, jei nuomosiesi ne bažnyčios šarvojimo salę.
Vilnietė Ona Demidovičienė, prieš keletą mėnesių palaidojusi vyrą, pasakoja, kad susumavus visas išlaidas laidotuvės šeimai kainavo 7 tūkst. Lt. Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose išlaidos šiek tiek mažesnės: pasak R.Klingerio, laidodami vienišus žmones, jie sugeba sutilpti net į valstybės pašalpos dydžio išlaidas – 1040 Lt, tačiau tai jau laidotuvės be šarvojimo, gėlių, su pigiausiu medžio drožlių karstu, o brangiausios laidotuvės kainuotų apie 4,3 tūkst. Lt, neskaičiuojant gėlių ir vainikų.

Kremavimas laidotuves dar brangina
Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vis labiau įsitvirtina mirusiųjų kremavimas. Pirmojo Lietuvoje krematoriumo Kėdainiuose direktorius Vytenis Labanauskas informavo, kad nuo pernai lapkričio pabaigos kremuota 250 palaikų. Su visomis būtinomis procedūromis ši paslauga kainuoja 1650 Lt, urna – nuo 180 iki 675 Lt. Visai netrukus jau ne tik Klaipėda, bet ir Vilnius turės kolumbariumą: 156 vietų kolumbariumas, su galimybe jį plėsti, baigtas įrengti Liepynės kapinėse. Kaip informavo Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža, per artimiausius tarybos posėdžius planuojama patvirtinti laidojimo įkainius, ir tai atlikus bus išduotas leidimas kolumbariumą eksploatuoti.
UAB “Labradoras”, valdančios privačias Kairėnų ir Liepynės kapines, projektų vadovas Audrius Džiovelis sako, kad jie vietą kolumbariume įvertinę 1,5 tūkst. Lt. Beje, Liepynės kapinėse trijų vietų standartinė kapavietė kainuoja 1,8 tūkst. Lt.
Taigi kremavimas ir laidojimas kolumbariume – nepigu, o palyginti su tradicinėmis laidotuvėmis, išlaidos sumažėja tik už duobės kasimą ir gėlių vainikus, nes juk vis tiek mirusysis šarvojamas, reikia ir karsto, ir transporto. Jei urna laidojama šeimos kape, duobė jai kainuoja pigiau – apie 200–230 Lt. Kai viską sudedame paaiškėja, kad kremuojant velionį laidotuvių kaina didėja dar maždaug tūkstančiu litų.

Arba mažinti išlaidas, arba didinti išmoką
“Šis verslas amžinas”, – sako 40 metų laidotuvių organizavimo srityje dirbantis telšiškis R.Klingeris. Bet priduria, kad milijonų, bent jau provincijoje ir jei dirbi sąžiningai, tai neatneša. Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos duomenimis, Lietuvoje dabar veikia apie 250 įmonių, teikiančių ritualines paslaugas (neskaičiuojant bendruomenių salių). Šarvojimo salių ir laidotuvių organizatorių tik daugėja. R.Klingerio teigimu, rinką iškreipia neskaidriai dirbančios įmonės. Be to, asociacijos skaičiavimais, apie 35 proc. įmonių deramai neatlieka savo darbo, nors kainas už paslaugas kartais siūlo ir mažesnes.
Vis dėlto laidojimo paslaugų srityje posakis, kad viską sureguliuoja rinka, nevisiškai teisingas – paslauga ne iš tų, kurią nori renkiesi, nori ne. Neseniai vyro laidotuvėms 6 tūkst. Lt išleidusi Šiaulių rajono gyventoja dabar svarsto, kad gal kai kur buvo galima sutaupyti, bet netikėtai mirus artimajam juk nėra kada tirti rinkos ar derėtis – trauki pinigus ir džiaugiesi, kad jie dar nesibaigė. Be kokio tradicija tapusio laidotuvių atributo gal ir buvo galima apsieiti, bet, kaip pripažįsta našlė, kaimynai būtų “uždyvinę”.
Ydinga tradicija tapę itin gausūs gedulingi pietūs dažnai siekia apie ketvirtadalį visų laidotuvių išlaidų. Galima sakyti, patys žmonės kalti, kad net kuklioje provincijos kavinukėje ar valgykloje moka už gedulingus pietus po 25–30 Lt žmogui, nors šiaip sotiems pietums net sostinės kavinėse juk užtenka ir 10–12 Lt. Tik po laidotuvių žmonės atsikvošėja, kaip jie pasidavė gedulingų pietų organizatorių spaudimui, kad už mažiau išsiversti neįmanoma. Keičiasi, bet labai pamažu, tradicija vietoj didžiulių vainikų geriau paaukoti pinigų artimiesiems. Bet mirusiojo šeima vis dar perka po kelis vainikus – atskirai nuo vaikų, nuo sutuoktinio.
Tačiau net jei mirusiojo artimieji geriau susiskaičiuotų, kiek skirti gedulingiems pietums ir gėlėms, kitos neišvengiamos išlaidos vis tiek pinigines paplonintų 4–5 tūkst. Lt. Štai lietuviškų karstų gamintojai džiaugiasi, kad jų karstus perka net kitose šalyse, o Maskvoje karstą, Lietuvoje kainavusį 2,5 tūkst. Lt, parduoda po 5 tūkst. dolerių. Vis dėlto kai kalbama apie elementarų, bet kokybišką karstą, akivaizdu, kad jo pagaminimo savikaina tikrai perpus mažesnė.
Arba štai neaišku, ar Vilniaus žemelė tikrai kietesnė už Telšių, jei sostinėje iškasti duobę kainuoja dvigubai brangiau nei Žemaitijoje. Juk čia nereikia didelių investicijų į kvalifikaciją ar darbo įrankius, o skaičiuojant valandos uždarbį duobkasys lenkia universiteto absolventą. Dar vienas pavyzdys: turime savą krematoriumą, tačiau vis dar pigiau kremuoti Varšuvoje – net ir pelenai Lietuvoje brangesni.
Beje, Lenkijoje valstybės pašalpa mirus artimajam 2,8 karto didesnė už mūsiškę – siekia 3,5 tūkst. zlotų (2881 Lt). Maža to, pakoregavus teisinę bazę, jei miršta žmogus, nedeklaravęs gyvenamosios vietos, Lietuvoje artimiesiems išmoka už laidotuves visai nepriklauso. Užtat Izraelyje valstybė apmoka visų piliečių laidojimo visas išlaidas, tik jos, palyginti su mūsiškėmis, labai kuklios, nes visi žydai – ar milijonieriai, ar skurdžiau gyvenę – laidojami vienodai, mat vadovaujamasi principu, kad visi mirusieji lygūs prieš Dievą.
Pasaulyje daugybė laidotuvių tradicijų ir naujovių. Pavyzdžiui, JAV bendrovė “LifeGem” siūlo iš kremuotų mirusiojo palaikų pagaminti brangakmenį. Ir pas mus girdėti apie įvairiausius mirusiojo ar jo artimųjų netradicinius pageidavimus atsisveikinti su šiuo pasauliu. Vis dėlto norintieji paprastai, bet pagarbiai, tačiau be finansinių smūgių palaidoti artimąjį išeičių pakeisti esamą situaciją turi nedaug. Laikas atsisakyti brangiai kainuojančių vadinamųjų tradicijų, kurios nieko bendra neturi su tikrosiomis, – brangių gedulingų pietų, kalno vainikų.
Bet esminis pokytis – tik valstybės galioje: jei jau ritualinių paslaugų įmonės tikrai moka visus mokesčius nuo didžiulių gedinčiųjų mokamų pinigų, vadinasi, gedulas tikrai uždirba tiek, kad yra iš ko didinti socialinę išmoką mirties atveju. Pavyzdžiui, Lenkijoje valstybės išmoką mirusiojo artimieji gauna tik po laidotuvių, pateikę ritualinių paslaugų įmonių kvitus. Esant tokiai tvarkai gal aiškiau, ar ritualinių paslaugų įmonių sumokami mokesčiai atitinka realų jų pajamų mastą.
Ar taip yra ir Lietuvoje, atsakyti sunku, nes dažnas laidotuvių biuras nei internete, nei biure kainoraščio neskelbia, o kai kurių paslaugų kaina, pasak jų – sutartinė. Bet juk šios sutarties dalyvio, kuris ištiktas nelaimės ir teturi vieną dieną apsispręsti dėl artimojo palydų anapilin, derybinė pozicija labai silpna.

Skirtingų šaltinių duomenys liudija, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje lyg ir mažėja.

Šiemet jau antrus metus iš eilės „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu buvo atliekamas namų ūkių biudžeto tyrimas, kurio tikslas – atskleisti Lietuvos namų ūkių gyventojų išlaidų struktūrą. Tačiau sugretinus namų ūkių įvardytų išlaidų pokytį per metus su Statistikos departamento renkamos nacionalinės statistikos duomenimis paaiškėjo, jog vartojimo didėjimo mastai nesutampa: namų ūkiai teigia, kad jų vartojimo išlaidos didėjo gerokai mažiau, nei fiksuoja oficiali statistika. Regis, šią situaciją lemia kiti du veiksniai – gyventojų faktinių savo išlaidų nežinojimas ir mažėjanti šešėlinės ekonomikos dalis.
Pagal reprezentatyvią bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktą apklausą, gyventojai teigia išleidžiantys 5,27 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Jei iš gyventojų nurodyto išlaidų pokyčio eliminuotume kainų, kurios per metus nemažėjo, skirtumą, išeitų, kad gyventojų vartojimas beveik nesikeitė. O Statistikos departamentas, apskaičiuodamas šių metų trečiojo ketvirčio bendrąjį vidaus produktą (BVP) išlaidų metodu, nustatė, kad gyventojų išlaidos padidėjo 10,59 proc., neeliminuojant kainų pokyčio.
Minėtų duomenų nesutapimas iliustruoja mažėjančios šešėlinės ekonomikos procesą. BVP, kurio komponentė yra namų ūkių išlaidos, apskaičiuojamas remiantis oficialiai apskaitomomis pinigų operacijomis. Vadinasi, statistiškai didėjantis gyventojų vartojimas, jiems nurodant, kad jų išlaidos keičiasi nedaug, reiškia, jog didesnė namų ūkių išlaidų dalis yra apskaitoma oficialiai.
Paprasčiausias situaciją iliustruojantis pavyzdys galėtų būti mėsos pirkimas turguje: Petraičių šeima kaip pirko 1 kg mėsos Kalvarijų turguje pernai, taip tebeperka ir šiandien. Galbūt sumoka keliais litais daugiau dėl padidėjusios kainos, tačiau perka tą patį kiekį. Tik iki šių metų gegužės, kai maisto produktų prekyvietėse įvesti kasos aparatai, šių išlaidų nematydavo Statistikos departamentas. Taigi jau birželio mėn. perkamą mėsa Statistikos departamentas fiksuoja kaip padidėjusį gyventojų vartojimą, nors Petraičiai kaip visad nusipirko tą patį 1 kg mėsos.
Antroje šių metų pusėje taip pat buvo sugriežtintas pigesnių degalų įvežimas į Lietuvą iš kaimyninių šalių, imtasi cigarečių, kitų akcizinių prekių kontrolės. Tai atitinkamai lėmė, kad daugiau prekių ir paslaugų šalyje buvo įsigyta legaliai, nors faktinės namų ūkių išlaidos dėl to nebūtinai padidėjo.
Galiausiai pažvelgus ir į pačią namų ūkių išlaidų struktūrą matyti, kad didžiausią svorį namų ūkių biudžete sudaro išlaidos maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams, kurių dalį gyventojai perka turguose, – tam tenka daugiau nei trečdalis viso biudžeto, 35,2 proc. Be to, šios grupės prekės, oficialiais rugsėjo mėnesio statistikos duomenimis, per metus vidutiniškai pabrango 7,8 proc., o toks kainų pokytis tikrai riboja vartojimo didinimo galimybes.
Antroje vietoje pagal svorį biudžete yra būsto komunaliniai mokesčiai – jų dalis asmeniniame biudžete nekinta, tačiau šios išlaidos yra mažai lanksčios, o statistika liudija, kad būtent mokėjimai už elektrą, dujas, šildymą, kitas paslaugas kelia bene daugiausiai iššūkių, mat jos pabrango labiausiai, net 10 proc. Atsikvėpti neleido ir degalų kainos, per metus vidutiniškai išaugusios daugiau nei 10 proc.
Mažėjanti šešėlinė ekonomika, be jokios abejonės, geroji žinia. Tačiau yra ir blogoji: net ir po dvejus metus trukusios recesijos gyventojai neskiria pakankamai dėmesio faktinių išlaidų stebėjimui, kas sudarytų galimybes būti tikslesniems bei lankstesniems priimant finansinius sprendimus – nuo kasdienių išlaidų iki ilgalaikių įsipareigojimų prisiėmimo. Gyventojų žinias apie savo realią finansinę padėtį bei priimamus finansinius sprendimus turėtų lemti ne jų nuomonė („manau, kad išleidžiu“) ar nuojauta, kuriai įtakos dažnai turi ir aplinkos veiksniai, o faktai. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už savo finansus, tik klausimas, kiek mūsų išties prisiimame šią atsakomybę.

Prognozuojama, kad netrukus prasidėsiantis šildymo sezonas ir vėl stipriai paplonins gyventojų kišenes. Domoplius.lt spalio mėnesio pradžioje atlikta apklausa parodė, kad daugeliui lietuvių teks apriboti asmeninius ar šeimos poreikius – 42 proc. žada taupyti maisto ir kitų būtiniausių prekių sąskaita.

Dalis apklausos dalyvių žada taupyti kitais būdais – 22 proc. planuoja rečiau pramogauti, lankytis kavinėse ar baruose. Beveik kas penktas dalyvavęs apklausoje respondentas žada pirkti pigesnius drabužius ar jau turimus nešioti dar vieną sezoną. Tuo tarpu tik 17 proc. tikino, kad asmeninių ar šeimos poreikių sumažinti neplanuoja.

Deimantė Urbonaitė, „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertė, teigia, kad šaltojo sezono išlaidų bumas nemažą dalį namų ūkių vis dar užgriūna netikėtai, o kokių priemonių imtis, svarstoma tik gavus sąskaitą už šildymą.

„Taupyti ir racionaliai valdyti savo išlaidas reikėtų visus metus ir, pirmiausia, nebūtinųjų išlaidų, skirtų laisvalaikiui, buities atnaujinimui ir pan. sąskaita. Mažinant išlaidas pirmojo būtinumo paslaugoms ar prekėms, rizikuojama sveikata, todėl vėliau gali tekti patirti keliskart didesnių išlaidų. Žinoma, išlaidos maistui yra viena didžiausių, bet kartu ir viena lanksčiausių išlaidų grupių namų ūkių biudžete, tad galima atrasti galimybių sutaupyti“, – pastebi D. Urbonaitė.

Taupo pavasarį ir vasarą

Evaldas Narbuntovičius, Domoplius.lt, inicijavusio apklausą, projekto vadovas, pastebi, kad dalis respondentų šildymo kaštams padengti reikalingą pinigų sumą kaupia šiltesniais metų laikais.

„Mūsų atlikta apklausa parodė, kad beveik kas antras lietuvis (48 proc.) taupo pavasarį ir vasarą tik tam, kad galėtų šaltuoju metų laiku susimokėti už šildymo sąskaitas. 14 proc. respondentų savo namuose naudoja autonominį šildymą, todėl bandys taupyti sumažinant šildymo intensyvumą iki minimumo. Ir tik 19 proc. apklausos dalyvių nurodė, jog taupyti nėra poreikio“, – apklausos rezultatus pristato E. Narbuntovičius.

Įdomu tai, kad kas penktas apklausos dalyvis elgiasi ypač apdairiai – jis paskirsto mokesčius už šildymą per visus metus, todėl žiemos metu išlaidos nebūna tokios skausmingos.

D. Urbonaitė atkreipia dėmesį, jog sprendimą, ar paskirstyti šildymo išlaidas per visus metus, turėtų nulemti individuali namų ūkio situacija – ar šildymo sąskaitos yra našta namų ūkio biudžetui šaltuoju sezonu, ar reikia dėl jų taupyti maisto sąskaita ir pan.

„Atsakymai į minėtus klausimus turėtų pasufleruoti, kokį sprendimą priimti. Tiesa, reikia pažymėti, kad namų ūkių išlaidos yra netolygios ir priklauso nuo sezono. Pavyzdžiui, nuo spalio iki vasario sunaudojama daugiau elektros nei vidutiniškai per metus, žiemą daugiau išlaidų tenka transportui. Todėl kiekvienas namų ūkis turėtų būti suinteresuotas savo išlaidas paskirstyti kuo tolygiau arba kaupti santaupas, skirtas išlaidų prieaugiui kompensuoti“, – pataria finansų valdymo ekspertė.

Galėtų skirti iki 150-250 litų

Domoplius.lt apklausos dalyvių buvo teiraujamasi ir kokia suma už šildymą „neslėgtų jų pečių“. 37 proc. nurodė, kad už šildymą galėtų mokėti iki 150 litų per mėnesį, 39 proc. – nuo 150 iki 250 litų. Nuo 250 iki 350 litų už mėnesio šilumą sutiktų mokėti apie 18 proc. respondentų.

Praėjusiais metais beveik trečdalis respondentų pinigines paplonindavo nuo 300 iki 400 litų, 17 proc. – nuo 400 iki 500 litų ir 27 proc. – nuo 200 iki 300 litų. Vos 9 proc. apklausos dalyvių sąskaitos už šildymą nesiekė 200 litų.

Pasak E. Narbuntovičiaus, apklausos dalyviai nurodė ir procentinę išraišką, kuri buvo skiriama išlaidoms už šildymą. „Net 29 proc. skyrė nuo 25 iki 40 proc. asmeninio ar šeimos biudžeto lėšų per mėnesį. Tai išties dideli skaičiai. Kas ketvirtas apklausos dalyvis išleido nuo 10 iki 25 proc. šeimos biudžeto. Įtakos apklausos rezultatams turėjo tai, kad net 71 proc. apklausos dalyvių gyvena būste su centrinio šildymo sistema,“ – sakė Domoplius.lt projekto vadovas.

Jis pastebi, kad nereguliuojamo centrinio šildymo sistemomis besinaudojantys gyventojai žymiai daugiau gali permokėti negu besinaudojantys, pavyzdžiui, dujinio šildymo sistema: „Žiemos metu mėnesio mokesčiai už dujas gali siekti tik 100-150 litų, įskaitant karšto vandens pašildymą bei maisto gaminimą, o tai yra bent porą kartų mažiau negu naudojant centrinio šildymo sistemą“.

BFL

„Pamenu, 2008-ųjų pavasarį baigusi studijas Kaune net neabejojau: imti būsto paskolą būtų pats protingiausias sprendimas, nes geriau mokėti bankui ir jausti, kaip su kiekviena įmoka butas tampa vis labiau tavo, nei tą pačią sumą atiduoti už nuomojamą butą“, – prisimena Dovilė Vaitiekauskaitė, prieš krizę rimtai svarsčiusi galimybę imti maždaug 300 tūkst. Lt paskolą butui kuriame nors Kauno gyvenamajame rajone įsigyti.
Ji džiaugiasi, kad to padaryti nespėjo, nes jau tą patį rudenį būsto paskolos buvo „nuvainikuotos“. Dabar moteris nebrangiai nuomojasi nedidelį butą Šilainiuose ir sako kas mėnesį pasidžiaugianti, kad ir vėl sutaupė kelis tūkstančius litų, kuriuos tektų atseikėti bankui iš sumažėjusio atlyginimo už nuvertėjusį būstą. „Be to, nebepatiks Šilainiuose – kelsiuosi į Žaliakalnį. Neteksiu darbo Kaune – galbūt rasiu geresnį Vilniuje“, – pasikeitusį požiūrį į paskolas dėsto jauna moteris.
Tai suprantama, nes krizė, per kurią stipriai mažėjo atlyginimai ir brango paskolos, gerokai pakeitė gaunamų pajamų ir įmokų bankui santykį. Tarkime, 2006-aisiais vienas namų ūkis įmokai už būstą vidutiniškai skirdavo apie 23 proc. savo mėnesio pajamų, o šiuo metu tokia įmoka sudaro vidutiniškai jau trečdalį mėnesio išlaidų.

Būstui išeidžiame per daug

„Visoje Europoje labiau įprasta būstą nuomotis, o ne pirkti paėmus paskolą iš banko. Tai suteikia daug daugiau finansinės laisvės, mobilumo“, – komentuoja nepriklausomas finansų analitikas Virgilijus Lukošius.
Tačiau Lietuvoje beveik du dešimtmečius vyravo nuostata, kad nuosavas būstas suteikia saugumo, rodo statusą visuomenėje. Tokie skaičiai, kad dabar beveik 90 proc. butų Lietuvoje gyvena ne nuomininkai, o jų savininkai (maždaug pusė šių butų įsigyta paėmus iš banko paskolą), Europos kontekste atrodo stulbinamai.
Tai itin skatino ir bankai, kurie pakilimo laikotarpiu paskolas eurais dalijo kur kas pigiau nei kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvos banko duomenimis, 2007 m. pradžioje būsto paskolų eurais kintamųjų palūkanų (kai palūkanų norma nustatoma laikotarpiui iki vienų metų) norma siekė 5,28 proc. ir buvo mažesnė negu Slovėnijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir netgi Estijoje.
Užtat paskolų litais palūkanos jau tuomet buvo didesnės (5,98 proc.), bet tik krizė žmonėms atvėrė akis, parodydama, kad šios paskolos gali brangti ir iki 9–10 proc. ar dar daugiau, kaip buvo nutikę pernai, o imant paskolą neįmanoma numatyti, kiek iki jos grąžinimo iš viso teks sumokėti bankui.
Gyventojų darytos klaidos tapo pamoka – dabar būsto paskolos imamos kur kas atsargiau.
Krizė pakeitė požiūrį ir į bankų platinamas obligacijas. Štai šiuo metu teismuose nagrinėjama mažiausiai dešimt bylų, kuriose atsakovas yra banko obligacijas už savo paties suteiktas paskolas įkeitus turtą pardavinėjęs „DnB NORD“ bankas, o ieškovai – bene 100 mln. Lt praradę gyventojai.
Finansų analitikai pastebi, kad krizė vienus gyventojus skaudžiai pamokė, o kitiems tapo paskata atsakingiau vertinti savo finansus ne tik imant būsto paskolą, bet ir kreipiantis į bankus dėl vartojimo paskolos, įsigyjant prekes išperkamąja nuoma. Ne mažiau svarbu ir tai, kad krizė privertė tobulinti kai kuriuos Lietuvoje galiojančius įstatymus. Pavyzdžiui, matyt, tik sunkmečiui galima dėkoti už tai, kad balandžio mėnesį įsigaliojo Vartojimo kredito įstatymas, o lapkričio 1-ąją, nors ir pavėluotai, įsigalios atsakingo skolinimo taisyklės.

Piniginėje – chaosas

Vis dėlto, nors požiūris į skolinimąsi per krizę keitėsi, kitų pamokų Lietuvos gyventojai, regis, neišmoko. „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė, vertindama banko užsakymu atliekamas gyventojų apklausas, pastebi, kad daugiau nei 10 proc. gyventojų, besinaudojančių finansų kaupimo priemonėmis, nieko nežino apie savo indėlių ir investicijų rūšį, sukauptą sumą bei terminus, o 50 proc. nieko arba beveik nieko nežino apie savo pensijų kaupimo priemones.
Apskritai finansų specialistai įsitikinę, kad lietuviai labiau linkę gyventi šia diena, nepakankamai rūpinasi ateitimi ir ne visai adekvačiai vertina savo finansines žinias.
Paradoksas, kad nors paskolų neėmę gyventojai dabar trina rankomis, kaip tik jie pasižymi neracionaliausiu požiūriu į asmeninius finansus. Pasak specialistų, būsto paskolos žmones veikia kaip stimulas išmokti planuoti savo pajamas ir išlaidas: įsigiję būstą už pasiskolintus iš banko pinigus, gyventojai paprastai elgiasi racionaliau ir atsakingiau, o kitiems dažnai trūksta finansinio raštingumo.
SEB banko ekspertės Julitos Varanauskienės teigimu, idealiu atveju piniginėje niekada neturėtų tvyroti chaosas, ir nesvarbu, kad šalies ūkį krečia krizė. Vis dėlto savo pajamas ir išlaidas šiandien planuoja tik apie 10–12 proc. lietvių.
Specialistai pataria susidaryti finansinę išlaidų piramidę – tokią pat, kokią sveikata besirūpinantiems žmonėms siūlo mitybos specialistai. Beje, tai padaryti leidžia ir daugybė nemokamų programų, kurių galima rasti internete, ir bankų interneto svetainėse siūlomos paslaugos. Štai „Swedbank“ siūlo paslaugą „Mano finansai“, padedančią stebėti, kontroliuoti ir planuoti savo išlaidas. Pasaulyje populiariausios asmeninių finansų tvarkymo platformos budgetmap.com, justbudget.com ir kitos.
Beje, Lietuvoje per krizę ir jai pasibaigus asmeninio biudžeto tvarkymo programos ėmė sparčiai populiarėti, nors „Google“ paieškos laukelyje įvedus žodį „asmeniniai“, pirmiausia vis dar siūlomi horoskopai, o tik paskui – finansai.

Paprastos taisyklės

„Pagrindinė asmeninių finansų tvarkymo taisyklė – kad išlaidos neviršytų pajamų, tačiau to nepakanka, kad finansai būtų valdomi išmintingai“, – aiškina O.Bložienė. Jos teigimu, svarbu viską, kas lieka nuo būtinųjų išlaidų, skirti taupymui – brangesniam pirkiniui, būstui, senatvei.
Pasak J.Varanauskienės, apskaičiuoti, kiek dera atsidėti pinigų senatvei, nesunku. Žmogus, norintis užsitikrinti panašų gyvenimo lygį senatvėje, pradėjęs taupyti nuo trisdešimties metų, turi skirti 10 proc. pajamų, po trisdešimties – jau 20 proc., o jei po keturiasdešimties – 30 proc.
Taip pat svarbu išmokti neišlaidauti. Pavyzdžiui, Europoje vidutiniškai laisvalaikiui išleidžiama 5–10 proc. pajamų, ir ši dalis neturėtų būti didesnė, juolab kad Lietuvoje 40 proc. sudaro išlaidos maistui ir gėrimams (turtingesnėse šalyse ši dalis neviršija 25 proc., skurdžiose siekia 60 proc.), dar beveik 10 proc. tenka drabužiams ir avalynei.
„Tvarkydami savo šeimos finansus, galime vadovautis tais pačiais ekonominiais principais kaip ir įmonių finansininkai. Įmonės, kuri nekontroliuoja išlaidų, neturi atsargų, ateitis kelia abejonių. Tuo tarpu finansininkas už savo darbą įmonėje gauna darbo užmokestį. Vadinasi, šeimos biudžeto tvarkymui verta skirti laiko, kuris vėliau atsiperka“, – apibendrina SEB ekspertė J.Varanauskienė.

Mėnesio išlaidos, proc. nuo gautų pajamų
Lietuvoje     Europos Sąjungoje
Maistas ir gėrimai 36     25
Būstas 28     23
Drabužiai ir avalynė 11     10
Laisvalaikis 10     10
Taupymas 5     11
Sveikata 5     12
Išsilavinimas 5     9

Tik 15 proc. šalies gyventojų gali pasidžiaugti mažomis šildymo išlaidomis, nes jie būsto šildymui išleidžia iki 20 proc. savo pajamų. Visų kitų namų ūkių biudžetuose būsto šildymo išlaidos sudaro gana ženklią dalį, o penki procentai gyventojų šildymui turi atidėti daugiau nei pusę savo pajamų. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, nemaža dalis respondentų minėjo, kad dar turi skolų nuo praėjusio šildymo sezono ir negali įsivaizduoti, kaip reikės išgyventi šią žiemą, kai šildymas dar brangsta.
Na, o pasidomėjus, kam tenka didžiausia atsakomybė dėl didelių šildymo kainų Lietuvoje, dauguma respondentų minėjo, kad vieno kaltininko nėra, atsakomybė esą tenka kelioms organizacijoms: tiek rusų bendrovei “Gazprom”, tiek mūsų energetikos įmonėms, tiek šilumos tinklų operatoriams, tiek politikams.

Kokią dalį jūsų išlaidų sudaro būsto šildymo išlaidos? (proc.)

21–30 proc.    48,6
31–40 proc.    20,8
11–20 proc.    13
41–50 proc.    10,2
51–60 proc.    3,4
Iki 10 proc.    2,27
Daugiau nei 60 proc.    1,6
Nesakysiu    0,2

Jūsų vertinimu, kam tenka didžiausia atsakomybė dėl didelių šildymo kainų Lietuvoje? (proc.)

Energetikos įmonių neūkiškumui    29,8
Lietuvos centrinės valdžios politikams    10,6
Rusų bendrovei “Gazprom”    8,8
Šilumos tinklų operatoriams    5,4
Šilumos tiekimo įmonių godumui    3
Lietuvos vietinės valdžios politikams    1,2
Visoms minėtoms organizacijoms    40,2
Kita    0,2
Nežinau / nesakysiu    0,8

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. rugsėjo 26–28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

BFL

Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė sako, kad susirūpinimą kelia ne tik pavienių asmenų atleidimas uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Didelių lėšų panaudojimo tikslingumas taip pat verčia sunerimti, – praneša naujienų agentūros.

Prieš planuojamą opozicinių partijų susitikimą su Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi ir energetikos ministru Arvydu Sekmoku, kuriame bus siekiama išsiaiškinti padėtį Ignalinos atominėje elektrinėje, Seimo vicepirmininkė pakomentavo ir energetikos viceministro Romo Švedo atsistatydinimą. Pasak jos, susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite metu buvo išgirstas paaiškinimas, kad rugsėjo 6 dieną atsistatydinęs energetikos viceministras, atsakingas už IAE, Romas Švedas nesusitvarkė su einamomis pareigomis.

“Suprantu, kaip yra sunku dirbti tiems, kurie yra atsakingi. Dirbant prie tokios apimties projekto pilna pagundų ir spaudimo”, – galimas energetikos viceministro atsistatydinimo priežastis nurodė Darbo partijos narė.

Paklausta apie didelį atgarsį sukėlusias Ignalinos atominės elektrinės išlaidas, kai už poros savaičių konsultacijas buvo sumokėta 56 tūkst. litų, V. Baltraitienė teigė, jog tam tikri finansiniai sprendimai tikrai nėra adekvatūs.

“Tai didžiuliai pinigai. Nemanau, kad lietuviai to nesugebėtų patys. Supratu, kad elektrinės uždarymas yra rimtas procesas, jo nepadarysi bet kaip. Tačiau pagal mūsų valstybės finansinį pajėgumą visi mokami atlyginimai yra fantastiški” – lėšų panaudojimo tikslingumu suabejojo V. Baltraitienė.

Policija vietoj planuotų 125 mln. litų sistemos plėtrai pernai tegavo apie 13 mln., iš jų beveik 2,7 mln. skyrė automobiliams įsigyti, 5,7 mln. – policijos įstaigų statiniams statyti ir rekonstruoti.

Policijos sistemos plėtros programos 2010 metų ataskaitoje nurodoma, kad policijos informacinių sistemų, žinybinių registrų ir informacinių technologijų plėtojimui pernai išleista 2,8 mln. litų.

Tuo metu telekomunikacinės įrangos ir radijo ryšio priemonių plėtojimui ir modernizavimui skirta 600 tūkst., nusikaltimų prevencijos ir kontrolės įgyvendinimo priemonėms – 300 tūkst., saugaus eismo užtikrinimo priemonėms – 200 tūkst., priemonėms kovai su terorizmu įsigyti – 100 tūkst.

Likę pinigai panaudoti įvairiems renginiams, prevencinėms, švietimo programoms, tarp kurių – Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa (100 tūkst. litų), Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams programa (50 tūkst. litų).

Pasak ataskaitos, 2010 metais policijos sistemos plėtrai buvo planuota gauti 125 mln. litų, tačiau skirtas buvo dešimtadalis šios sumos – apie 13 mln. litų.

Pagal šiuo metu galiojantį Seimo nutarimą, programa turi būti įgyvendinta iki 2011 pabaigos, tačiau pats parlamentas dėl lėšų stygiaus numato programos finišą nukelti iki 2015 metų pabaigos. Tokiam pasiūlymui išvadą parengusi Vyriausybė numato dar metais pavėlinti programos pabaigą.

Programa siekiama kryptingo kompleksinio policijos įstaigų veiklos tobulinimo, kad būtų sukurta veiksmingai ir racionaliai veikianti policijos sistema.

Iš viso programai įgyvendinti numatoma skirti daugiau kaip 562 mln. litų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad norint sumažinti sąskaitas už šildymą, reikia ne tik valdžios pastangų – gyventojai turi rodyti iniciatyvą ir burtis į bendrijas, kurių dėka kai kuriais atvejais pavyksta sumažinti išlaidas šilumai beveik du kartus. Prezidentės patarėjo Nerijaus Udrėno teigimu, daugelis dabartinių Vilniaus namų administratorių, kurie yra susiję su buvusia “Rubicon” grupe, nesuinteresuoti mažinti išlaidas už šilumos energiją.

“Jau yra pakankamai daug skundų, kad daugiabučių administratoriai pasirenka ne patį palankiausią gyventojams šilumos tiekimo grafiką-planą, dėl to suvartojama daugiau šilumos, ir kainuoja daugiau. Juo labiau, įtartina, kad, pavyzdžiui, Vilniuje dalis administratorių susiję su šilumos tiekėju ir šilumos prietaisų gamintoju – buvusios “Rubicon” grupės įmonėmis, taigi, klausimų yra labai nemažai”, – interviu Žinių radijui antradienį sakė N.Udrėnas.

Anot jo, namų administratoriai yra nekontroliuojami savivaldybių, nes iš Valstybinės energetikos inspekcijos duomenų aiškėja, kad jie nesiskundžia šilumos tiekėjais ir neprašo pagalbos iš centrinės valdžios institucijų.

“Energetikos inspekcija negavo iš jų jokių skundų, taigi, tikrai reikia pagaliau paaiškinti, kad žmonės, kurie vartoja šilumą, jie turi būti aiškiai informuoti, kur problema, turi gauti daugiau aiškumo. Tačiau po 1997 metų energetikos sistemos pertvarkos atsakomybė už šilumos tiekimo organizavimą tenka savivaldybėms – vienose tai pasiteisino, kurios pakeitė šilumos tiekimo būdą į biokurą, pertvarkė sistemas, kitose buvo tam mažiau skiriama dėmesio”, – kalbėjo prezidentės patarėjas.

Jo teigimu, daugiau šilumos suvartojama ir dėl nesubalansuotos šilumos ūkio sistemos, ir tokia situacija, N.Udrėno teigimu, yra netoleruotina.

“Reikia galbūt sisteminių sprendimų, kaip padėti gyventojams. Vienas būdų – kurtis į bendrijas, jų yra tik 12 proc. nuo visų daugiabučių namų, kai užsienyje – apie 80 proc. Mes turime pavyzdžių, kad vartojimas ženkliai krito tokiais atvejais – beveik dvigubai”, – kalbėjo N.Udrėnas.

Prezidentės patarėjo manymu, vienas būdų, kaip suvienyti centrinės valdžios ir visuomenės pastangas yra Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos sukūrimas, į “vieną stiprų kumštį” sujungiant Energetikos inspekciją, Kainų komisiją ir Ryšių reguliavimo tarnybą.

“Antra, su dujų pertvarka, suskystintų dujų terminalo statyba, antrine dujų birža – įgyvendinus tuos projektus, konkurencija dujų sektoriuje padidėtų ir tai leistų sumažinti ir šilumos kainas”, – kalbėjo N.Udrėnas.

kai kurie šalies gyventojai už gruodį gavo labai dideles šilumos sąskaitas. Šilumininkai teigė, kad didelės išlaidos šilumai buvo dėl itin šalto gruodžio mėnesio, tačiau kiti ekspertai nurodo, jog, pavyzdžiui, Vilniuje, vartotojai dar moka kompensaciją šilumininkams už ankstesniais metais negautas pajamas, be to, esą “Vilniaus energija” padidino šilumos temperatūrą ir perėjo nuo vadinamojo ekonominio prie “komfortinio” režimo.

Premjeras Andrius Kubilius teigė, kad didžiules sąskaitas už šildymą galėtų sumažinti daugiabučių renovacija.

Registrų centro duomenimis, “Icor” (buvusio “Rubicon Group”) akcininkai eina vadovaujančias pareigas “Vilniaus energijoje” ir įmonėje “Dalkia Lietuva”.

“Icor” akcininkas Linas Samuolis vadovauja “Vilniaus energijai” ir “Dalkia Lietuvai”, o Andrius Janukonis yra šių abiejų įmonių valdybos narys ir “Dalkia Lietuva” valdybos pirmininkas.

Tai, kas privalu visoms valstybės institucijoms, Energetikos ministerijos, regis, neliečia, o jos valdininkai aiškina, esą skelbti duomenis apie išlaidas draudžia įstatymai.

Išgirdęs klausimą , kiek mokesčių mokėtojų pinigų Energetikos ministerija išleidžia pirkdama paslaugas ir prekes viešųjų konkursų būdu, energetikos ministerijos atstovas paaiškino, kad skelbti, kas, iš ko ir už kiek buvo pirkta, draudžia įstatymai, pirmadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Tuo tarpu Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas aiškino, kad jokie įstatymai to daryti tikrai nedraudžia. “Atvirkščiai – mes skatiname, kad visos valstybės įstaigos viešai skelbtų, ko ir už kiek buvo įsigyta skelbiant viešuosius konkursus”, – sakė jis.

Domėdamasis Energetikos ministerijos viešaisiais pirkimais, Seimo “tvarkiečių” frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis pastebėjo, kad Finansų ministerijoje taupymo nejaučia.

“Buvo galima apsieiti ir be šildytuvų ar interjero papuošalų. Bandysime aiškintis, ar tiesa, kad tie patys teisininkai konsultuoja ir ministeriją, ir uždaromą Ignalinos atominę elektrinę, ir radioaktyviųjų atliekų terminalą statančią Vokietijos įmonę “Nukem Technologies GmBH”, – kalbėjo politikas.

V.Mazuronis stebėjosi ir tuo, kad iki šiol Energetikos ministerija nėra pristačiusi naujos atominės elektrinės statybos studijos, už kurią buvo sumokėta daugiau nei 5 mln. litų.

Žlugus atominės elektrinės statybos projektui, pradėjo aiškėti, kad milijonai buvo išleisti įvairioms teisinėms konsultacijoms.

“Mano žiniomis, ministerija su Lietuvos bendrove “Voltera” pasirašė 50 tūkst. litų vertės sutartį teisinėms paslaugoms gauti. Vienos advokato valandos įkainis – 2,5 tūkst. litų. “Voltera” kaip konsultantė yra dirbusi ir be sutarties, mokėjimus atidedant ateičiai. Su ja buvo atsiskaitoma iš bendrovės “Klaipėdos nafta” lėšų”, – kalbėjo Seimo opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius.

Socialdemokratų vadovo teigimu, Seimą yra pasiekusi dviprasmė informacija ir apie kitas Energetikos ministerijai suteiktas teisines paslaugas: bendrovė “Voltera” atliko suskystintųjų dujų terminalo studiją, kuri kažkodėl buvo pristatyta ne ministerijoje, o privačioje advokatų kontoroje “Varul.Vilgerts.Smaliukas”.

Opozicijos atstovams iki šiol nepavyko išsiaiškinti, kas į Lietuvą kaip naujos atominės elektrinės konsultantą pakvietė dirbti Didžiosios Britanijos investicijų banką “N M Rothschild and Sons” ir jo vadovaujamą konsorciumą.

Buvo skelbta, kad už studiją, kurioje nagrinėjama, ar reikia Lietuvai atominės elektrinės, konsorciumui bus sumokėta 1,5 mln. eurų (5,179 mln. litų), taip pat buvo numatytas 2 mln. eurų (6,906 mln. litų) sėkmės mokestis, jei bus sėkmingai pasirašytos sutartys su strateginiu atominės elektrinės investuotoju.

Už menines paslaugas, įsigytas iš juvelyrų, Finansų ministerija yra sumokėjusi 14 tūkst. litų.

Per 2 tūkst. litų sumokėta už “interjero puošybos elementus ir dekoratyvinius patalpų objektus, gėles ir kitas floristikos prekes”. Prieš prasidedant šildymo sezonui praėjusių metų rudenį už beveik 1,5 tūkst. litų nupirkta elektrinių šildytuvų. Darbuotojų kelionėms 2010 metais išleista daugiau nei 360 tūkst. litų. Kvalifikacijos kėlimo paslaugos kainavo beveik 30 tūkst. litų.

Krovinių vežimo įmonės skaičiuoja nuostolius, nes pamažu iš finansinės duobės lipanti sektorių užgriuvo nauja neganda – iš dangaus krintantis neįprastai gausus sniegas.

Dėl itin gausių kritulių, šalčio, prastų eismo sąlygų vilkikų degalų sąnaudos išauga mažiausiai 15-20 proc., pirmadienį informuoja dienraštis “Kauno diena”.

“Sausį ir vasarį, ypač sausį, transportininkai visada turi planuotų nuostolių. Tuo metu užsakymų gerokai sumažėja. Kaimynai Rytuose iki sausio vidurio dar švenčia. Tačiau išlaidos nedingsta: atlyginimus žmonėms mokėti reikia, išperkamosios nuomos įmokas mokėti reikia, remontuoti techniką reikia. Dėl tokios žiemos nuostoliai gali tik padidėti”, – skundėsi gyvenimą kartinančia žiema asociacijos “Linava” prezidento Algimantas Kondrusevičius.

Vežėjai pripažįsta, kad sąnaudos didėja kiekvieną žiemą, tačiau kai taip dažnai ir daug sninga, neįprasta žiema, pinigų degalams, technikos priežiūrai tenka atseikėti kur kas daugiau.

Neįprastai gausi kritulių žiema ne tik didina degalų sąnaudas, bet ir pailgina krovinių pristatymo laiką. “Pristatymo laikas ilgėja labai įvairiai, nuo 10 iki 50 proc., kai kuriais atvejais net dukart pailgėja”, – skaičiuoja bendrovės “Evekas” generalinis direktorius Valdas Miliukas.

Pasak jo, užsakovai pakantūs ir supranta, kad oro sąlygos šią žiemą ypač prastos, ir užsakydami prekes į galimus vėlavimus atsižvelgia, baudų netaiko.

Tačiau išaugusios išlaidos gula išimtinai ant transporto įmonių pečių, kainų didinti jos nesiryžta: konkurencija rinkoje dar didelė, užsakovai dar negali daugiau mokėti už paslaugas.

Europoje ir Rusijoje dirbančios Kėdainiuose įsikūrusios bendrovės “Transporto vystymo grupės” vadovas Albertas Sitavičius sako, kad Lietuvoje jau būtų pats laikas skelbti nepaprastąją padėtį dėl itin gausaus sniego keliamų pavojų.

Sprendimą 40-yje rajonų paskelbti nepaprastąją padėtį praėjusią savaitę priėmė Latvijos vyriausybė per neeilinį posėdį.

Kritikos kelių priežiūros įmonėms negaili ir A.Kondrusevičius, manantis, kad Lietuvoje keliai valomi blogiausiai. “Anksčiau mes didžiuodavomės prieš Lenkiją, kad pas mus keliai nuvalyti. Šiandien situacija atvirkščia. Lenkijoje keliai nuvalyti, pabarstyti, danga sausa. Įvažiuoji į Lietuvą, kaip į kaimo šunkelį. Kelyje nuo Alytaus iki Vilniaus, kurį galime laikyti tarptautiniu, sąlygos buvo labai blogos”.

Valdžios skola turi būti matuojama ne milijonais arba milijardais, o mokesčiais, kuriuos reikės surinkti, siekiant ją grąžinti kreditoriams.

“Skola yra vergija laisviesiems”, – rašė žymus romėnų sentencijų rašytojas Publius Syrus (I a. pr. Kr.). Tačiau bėgant šimtmečiams toks neigiamas visuomenės ir ekonomistų požiūris į įsiskolą šiek tiek sušvelnėjo, atsirado vis daugiau palaikančiųjų valstybės išlaidomis skatinamo ekonomikos plėtros politiką. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje pirmasis JAV iždo sekretorius Alexanderas Hamiltonas teigė, kad valstybės skolą, jei ji nėra pernelyg didelė, galima vertinti kaip “nacionalinę palaimą”.
Pastaraisiais dešimtmečiais ši tendencija dar paaštrėjo: gyvenimas skolon buvo ne tik toleruojamas, bet ir propaguojamas, ypač tokiose į vidaus vartojimą besiorientuojančiose valstybėse kaip JAV. Spartesnio ekonomikos augimo lūkesčiai taip pat buvo ganėtina priežastis gerinti dabartį ateities pajamų sąskaita. To pasekmė – daugelį šalių kamuojantys išsipūtusios skolos.
Didėjanti Lietuvos valstybės skola kelia nerimą. Baugina ne tiek pats skolos dydis, kiek kam yra naudojami skolinti pinigai.

Ir valstybės, ir gyventojai – vis labiau skolon
Per mažiau nei dešimtmetį bendra pasaulio valdžios skola padvigubėjo ir 2010 m. gruodį viršijo 40,6 trln. JAV dolerių. Beje, šimtmečio pradžioje viešojo sektoriaus skola 10 trln. JAV dolerių padidėjo per penkerius metus (2002–2007 m.), tai 2008–2010 m. ji tiek pat padidėjo vos per trejus metus.
Keletą metų prieš prasidedant ekonominei krizei daugelyje ES šalių smarkiai skolintis ėmė ir privatus sektorius. Gyventojų skolinimasis  paspartėjo dėl didėjančių nekilnojamojo turto kainų. Euro zonoje namų ūkių skolos ir bendrų disponuojamų pajamų santykis šoktelėjo nuo 75 proc. 2001 m. iki 95 proc. 2008 m. Lietuvoje privataus sektoriaus skola finansų institucijoms tuo pačiu laikotarpiu pašoko beveik 12 kartų ir siekė 65,9 mlrd. Lt (arba 59,1 proc. BVP, o 2001 m. atitinkamas rodiklis buvo 11,4 proc. BVP). Prasidėjus ekonomikos sunkmečiui didžioji dalis verslo ir gyventojų buvo priversti peržiūrėti savo išlaidų ir investicijų strategijas ir smarkiai sumažinti skolas finansinėms institucijoms. Lietuvoje 2010 m. viduryje namų ūkių ir verslo skolos lygis ne itin padidėjo – iki 64,7 proc. BVP, tačiau tai lėmė vienas didžiausių ES BVP nuosmukių, nes paskolų portfelis suplonėjo visu dešimtadaliu. Valdžios sektorius, priešingai, buvo priverstas didinti skolinimąsi, siekiant lopyti biudžeto deficito skyles.
Jos atsivėrė visoje ES – nė viena ES šalis narė nesugebėjo subalansuoti biudžeto, vos šešios valstybės (Danija, Estija, Vokietija, Liuksemburgas, Suomija, Švedija) tilpo į griežtus Mastrichto kriterijaus rėmus. Skirtumas tarp surinktų pajamų ir valstybės išlaidų bendroje ekonominėje zonoje užpernai siekė 6,8 proc., t.y. trigubai daugiau nei prieš metus. Lietuvos deficitas žiojosi panašiais tempais – nuo 3,3 proc. 2008 m. jis šoktelėjo iki 9,2 proc. 2009 m., o 2010 m. pirmąjį pusmetį svyravo apie 8 proc. BVP. Išryškėjusios biudžeto spragos nenumaldomai didino ir valstybės skolos naštą. ES valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis per dvejus metus pašoko ketvirtadaliu ir 2010 m. viduryje siekė 78 proc. 2010 m. pirmąjį pusmetį ES valdžios sektoriaus skola sudarė 9,3 trln. eurų, tai yra 1,6 karto daugiau nei 2000 m. pabaigoje.

Lietuvai pavojingos ir savos, ir užsienio šalių skolos
Augančių euro zonos valstybių įsipareigojimų sukelta erozija gali skaudžiai paveikti trapius ekonominio atsigavimo daigus. Susilpnėjus pagrindinių ES lyderių vartojimui, smarkiai pablogėtų ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių eksportuotojų padėtis. O be eksporto lokomotyvo ekonomikos grįžimas į tvaraus vystymosi trajektoriją gali užtrukti dar ilgiau.
Nors Lietuvos valdžios sektoriaus skola išlieka nedidelė daugumos euro zonos šalių fone (š.m. pirmąjį pusmetį skolos ir BVP santykis siekė 35 proc. ir buvo penktas nuo galo tarp ES valstybių), skolos didėjimo tempas taip pat kelia nerimą. Palyginti su 2008 m. pabaiga, skolos ir BVP santykis padidėjo 83 proc. ir buvo antras didžiausias (po Rumunijos) pokytis visoje ES.
Valstybės skola, tenkanti vienam gyventojui, per metus taip pat gerokai šoktelėjo – nuo 8 tūkst. Lt pernai iki beveik 11 tūkst. Lt 2010 m. pabaigoje. Nepalankios demografinės tendencijos, intensyvi emigracija ir nepigus skolinimasis ir toliau didins skolos naštą, tačiau tikėtina, kad jos prieaugio tempai sulėtės. Per dešimt 2010 m. mėnesių valstybė pasiskolino 10,4 mlrd. Lt, trečdalis visų lėšų buvo pritraukta vidaus rinkoje.
Padidėjus šalies tarptautiniams finansiniams įsipareigojimams, išaugo ir Lietuvos bendroji skola užsieniui. Per 2009 m. valdžios sektoriaus skola užsieniui beveik padvigubėjo – nuo 9,4 mlrd. Lt iki 18,7 mlrd. Lt, o 2010 m. pirmąjį pusmetį jau siekė 24,4 mlrd. Lt. Reikėtų pabrėžti, kad 2000–2005 m. valdžios sektoriaus skolos užsieniui svyravimai buvo nedideli ir kito 7–8 mlrd. Lt amplitudėje. Tačiau nuo 2006 m. pabaigos skolos didėjimo tempai įgavo pagreitį.

Lygiagrečiai išaugo ir skolos tvarkymo išlaidos: 2002–2007 m. įsipareigojimams vykdyti iš valstybės biudžeto buvo skiriama vidutiniškai apie 400 mln. Lt per metus, 2008 m. palūkanų suma padidėjo iki pusės milijardo, o 2010 m. siekė beveik 700 mln. Lt. Pirmąjį 2010 m. pusmetį užsienio kreditoriams buvo išmokėta jau 635 mln. Lt, t.y. tik šiek tiek mažiau nei per visus 2009 m. Guodžia tai, kad 2010 m., pagerėjus Baltijos šalių makroekonominiams rodikliams, įtampa finansų rinkoje atslūgo ir palūkanų normos sumažėjo.

Kur išleidžiami svetimi pinigai

Tačiau nepaisant gerokai pigesnio skolinimosi, didėjančių skolų perspektyva kelia nerimą. Tiesa, baugina ne pats skolos lygis, o kam  naudojami skolinti pinigai. Iš esmės skolinimasis tiek užsienio, tiek  vidaus rinkoje yra normalus procesas, kai skolintos lėšos yra nukreipiamos į produktyvią veiklą, o palūkanų normos yra priimtinos. Tuomet galima tikėtis, kad būsima investicijų grąža su kaupu padengs skolinimosi išlaidas. Tačiau Lietuva buvo priversta skolintis stambias pinigų sumas biudžeto skylėms kamšyti. O tai reiškia, kad skolos turės būti grąžinamos vykdant agresyvesnę mokestinę politiką, t.y. keliant mokesčius arba blokuojant jų mažinimą. Tuo tarpu kitos šalys – potencialios konkurentės, pavyzdžiui, Estija – jau prakalbo apie tolesnį mokesčių naštos mažinimą, siekdamos pritraukti dar didesnių užsienio investicijų ir užtikrinti tvarų ekonomikos augimą.
Ekonomistai Carmen Reinhart ir Kennethas Rogoffas, nagrinėdami 44 šalių duomenis, nustatė neigiamą priklausomybę tarp ekonomikos augimo ir valdžios sektoriaus skolos lygio. Tyrimas parodė, kad didelių skolų slegiamos šalys vystosi lėčiau nei valstybės, kuriose skolos ir BVP santykis mažesnis. Kaip teisingai prieš porą šimtmečių sakė Thomas Paine’as, valdžios skola turi būti matuojama ne milijonais arba milijardais, o mokesčiais, kuriuos reikės surinkti, siekiant ją grąžinti kreditoriams.
Dideli įsipareigojimai neigiamai veikia taupymo lygį, o fiskalinio konsolidavimo priemonės paprastai sumažina ir vartojimą, – juk valstybės skolas grąžina visi šalies gyventojai. Prasiskolinus viešajam sektoriui, vyriausybės yra privestos didinti mokesčius namų ūkiams ir verslui, tuo apkarpydamos jų galimybes. Ekonominiai modeliai rodo, kad blogiausią įtaką BVP daro su darbu susijusių mokesčių didinimas. Didesnis darbo pajamų apmokestinimas labiausiai nuskriaudžia vieną pragyvenimo šaltinį turinčius darbuotojus. Kita vertus, aukštesni mokesčiai kapitalui sumažina šalies patrauklumą steigti arba plėsti verslą ir gali neigiamai paveikti darbo vietų kūrimo procesą.
Mažesnė blogybė yra nekilnojamojo turto mokesčio arba pridėtinės vertės mokesčio tarifų didinimas. Tačiau besivystančiose valstybėse PVM didinti rizikinga, nes tai tiesiogiai pakerta skurdesnius gyventojus, kurių dalis kur kas didesnė nei turtingesnėse šalyse.
Kaip žinoma, spartesnė ekonomikos plėtra ir infliacija gerokai palengvintų situaciją: pirmu atveju skolų grąžinimas nereikalautų papildomų skausmingų priemonių įgyvendinimo, antruoju – skolos tiesiog nuvertėtų. Tačiau nieko nedarant tikėtis, kad skolos našta palengvės vien dėl spartesnio ekonomikos augimo būtų neatsakinga ir net rizikinga.
Taigi apibendrinant vertėtų pabrėžtiti, kad vyriausybės priemonių arsenalas efektyviai kovoti su augančia skola yra ribotas, o šių įsipareigojimų našta – ilgalaikė ir ilgainiui didėjanti problema – tai puikiai iliustruoja JAV prezidento Herberto Hoovero, bergždžiai kovojusio su didžiosios depresijos padariniais, sentencija: “Tebūnie palaimintas jaunimas, kuris paveldės nacionalinę skolą”.

Box1 Lietuvos valstybės skolos dinamika
box 2
Valstybių skolos (2010 m. II ketv., BVP proc.)
1. Graikija    133
18. Latvija    43
23. Lietuva    35
27. Estija    6,9
ES vidurkis     77,8
Šaltinis: Eurostatas
box 3
Privataus sektoriaus skola (2010 m., I pusm. pab., BVP proc.)
Namų ūkiai    Nefinansinės įmonės    Iš viso
Rumunija    20    20    40
Lietuva    34    31    65
Latvija    53    48    100
Estija    48    52    101
Danija    64    136    200
Šaltinis: Eurostatas