Kam tie egzaminai, kuriuos išlaiko visi?

Abitūros egzaminai šiemet praėjo pakankamai ramiai. Nebuvo nei nacionalinio masto skandalų dėl egzaminų užduočių nutekinimo, nei ministro kvietimo į Seimą pasiaiškinti, kodėl egzaminų rezultatai “tokie blogi”. Tikriausiai todėl, kad sėkmingai egzaminus išlaikė nuo 94 iki 97 proc. moksleivių. Paprasčiau sakant, iš esmės visi, netgi keliais procentais daugiau nei pernai ar užpernai, kai, regis, pirmą kartą sėkmingai abitūros egzaminus išlaikiusiųjų vidurkis persirito per 90 proc.
Toks staigus baigiamųjų egzaminų rezultatų gerėjimas prasidėjo po 2007–2008 m. šalį drebinusių skandalų, kai, pavyzdžiui, gimtosios kalbos egzaminą sėkmingai išlaikydavo 83–87 proc. abiturientų.
Paaiškinimai gali būti du. Pirmasis – tiek mokyklos, tiek patys moksleiviai susiėmė ir ėmė daug geriau mokytis. Antrasis – siekdami išvengti kone kasmet besikartojančių skandalų, tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Nacionalinis egzaminų centras ėmė taip tobulinti ir egzaminų užduotis, ir vertinimo sistemą, kad neišlaikyti abitūros egzaminų gali tik visiškas molis. Žinoma, norėtųsi tikėtis, kad teisingas yra pirmasis paaiškinimas, bet kai žinome dabartinę tiek mokymo sistemos, tiek abiturientų būklę, kaži kodėl teisingesnis atrodo antrasis. Juoba kad iš abiturientų tėvų teko girdėti, jog šį kartą egzaminų užduotys “pagaliau buvo protingos”. Suprask – nesudėtingos.
Tiesą sakant, dar prieš keletą metų, kai ėmė kilti tie skandalai su ministrų rakinėjimu Seime (tarsi jie, o ne moksleiviai būtų susimovę per abitūrą), ėmė kirbėti mintis – tai kuriems galams apskritai reikalingi tie baigiamieji egzaminai, jeigu jų išlaikyti nepajėgia vidutiniškai vos 15 proc. abiturientų? Nejau mes rimtai manome, kad iš trijų dešimčių vidurines baigusių moksleivių net 26 puikiai moka taisyklingai raštu ir žodžiu tiek gimtąja, tiek užsienio kalba dėstyti savo mintis, spręsti matematines lygtis ar paaiškinti, kokį poveikį šių dienų Europos civilizacijai davė Romos imperija?
Kai susiduri su viena elitiškiausių laikomos KTU gimnazijos auklėtinio pareiškimu, kad “jeigu jau net mokyklose mokyti pradėjo, jog JAV sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, tai, ko gero, JAV autoritetas ilgai nesilaikys”, o perklausęs, ar teisingai supratai, gauni paaiškinimą, kad “KTU gimnazijoje mokoma, jog JAV suteikė daugybę paskolų Hitleriui žinodamos, kad jis panaudos tas lėšas karui Europoje sukelti”, tai kažkaip suabejoji šiuolaikinio mokymo kokybe.
Nesiginčysiu, gal tiksliuosius mokslus tebemoko kokybiškai, bet, nuolat susidurdamas su humanitarines disciplinas pasirinkusiais universitetų absolventais, nesugebančiais elementariai suvokti teksto (ką jau kalbėti apie jo analizę), drįsčiau teigti, kad ir su kalbos ar istorijos mokslais mokyklose yra prastai. Nors ko norėti iš moksleivių, jeigu net valstybės pagrindus dėstantys (ir apie save labai geros nuomonės esantys) mokytojai nežino, kad Lietuvoje atstovus į Seimą galima rinkti ne tik pagal partijų sąrašus, bet ir tiesiogiai apygardose. Kai pagalvoji, ką tokie įvairiomis regalijomis apsikabinėję “proto bokštai” per pamokas aiškina moksleiviams, plaukai piestu stojasi. Bet jeigu tokio mokytojo sugadintas moksleivis per egzaminus gaus prastą pažymį, kaltas jo, jo tėvų ir netgi visuomenės akyse liks ne nemokša mokytojas, bet “per sunkias” ar “neteisingai suformuluotas” užduotis parengęs Egzaminų centro ekspertas.
Jei grįšime prie egzaminų – o kokia prasmė apskritai juos rengti, jeigu išlaiko kone visi? Bet kurio egzamino esmė – pastatyti pakankamai aukštą kartelę, kurią įveikti galėtų tik gabesnieji, stropesnieji, sąžiningiau į mokslą mokykloje žiūrėję moksleiviai. Reikėtų tartis su specialistais, bet manyčiau, kad tokį barjerą turėtų įveikti ne daugiau kaip du trečdaliai abiturientų. Ir gerėjant egzaminų rezultatams ta kartelė turėtų būti nuolat keliama, kad egzaminai neprarastų prasmės.
Pasaulyje yra ne viena valstybė, kurioje netgi tai, kas Lietuvoje vadinama viduriniu mokslu, suskaidoma į etapus ir, norint pereiti iš vieno į kitą, tenka laikyti egzaminus. Ir dažniausiai tai valstybės (pavyzdžiui, Pietų Korėja), kurių ekonominės ir politinės raidos rezultatai per pastaruosius keletą dešimtmečių patys įspūdingiausi.
Įsivaizduoju, kokį triukšmą abiturientai, jų tėvai ir ypač mokytojai (būdami viena įtakingiausių politinio lobizmo grupuočių) sukeltų, jeigu Lietuvoje būtų įvesta tokia mokymo sistema, kuri nuosekliai atsijotų gabiausius jaunuolius, kurių gal tik 20–30 proc. baigtų aukščiausio mokymo lygio gimnazijas. Skambėtų kalbos apie elitizmą ir protekcionizmą, apie korupcinės sistemos (nes kokie gi tėvai mūsų posovietinėje korupcinėje visuomenėje atsisakys pagundos neteisėtai prastumti savo atžalą į prestižinę mokyklą) kūrimą. Bet korupcinė veikiau jau dabartinė sistema, nes dar krizinių 2001-ųjų duomenimis, mokytojams korepetitoriams, papildomai rengiantiems moksleivius egzaminams, tėvai išleido 25 mln. (!) litų.
Laikas suvokti, kad neišsiugdę savo, lietuviško elito, kelias į kurį prasideda dar pradinės mokyklos suole, neturėsime nei visavertės tautos, nei visavertės valstybės.