Kodėl turtingiesiems vokiečiams užtenka santykinai vos ne perpus mažesnio valstybės sektoriaus nei lietuviams.

Teoriškai esame sveiki, išsilavinę, saugūs, puikaus susisiekimo ir efektyvios energetikos valstybės gyventojai, nes tuo rūpinasi išskirtinai gausus valstybės sektoriaus personalas, teikiantis iškirtinai daug viešųjų paslaugų. Pagal pedagogų, medikų, policininkų skaičių dešimčiai tūkstančių gyventojų lenkiame ne tik kaimynus lenkus, latvius ir estus, bet ir turtinguosius danus, vokiečius, daugelį kitų Vakarų europiečių. Lietuva pagal valstybės sektoriaus dydį – daugiau nei skandinaviškos gerovės šalis. Tačiau, atvirkščiai, keiksnojame prastą švietimą ir sveikatos apsaugą, o viešojo sektoriaus darbuotojai net streikuoja dėl oriai gyventi neleidžiančių algų.
Desperaciją patiria ir privatus verslas, kuriame dirba tik kiek mažiau nei trečdalis visų valstybės gyventojų, arba 63,4 proc. visų dirbančiųjų. Vadinasi, išpampusį valstybės sektorių ir jau nebedirbančius ar dar nebedirbančius bendrapiliečius išlaikyti tenka nepilnam trečdaliui valstybės piliečių, dirbančių privačiame versle. O jei bus norima valstybės sektorių ir toliau išlaikyti tokio dydžio kaip dabar, tai neabejotinai reikš tolesnį mokesčių naštos sunkėjimą.
Kitaip kaip akligatviu nepavadinsi: privatus sektorius niršta, kad jam tenka išlaikyti didelį valstybės sektorių, šio darbuotojai streikuoja dėl menkų algų, o visi kartu nepatenkinti prastomis viešosiomis paslaugomis.

Gyventojų mažėja, o valstybės sektoriaus darbuotojų – ne

Valstybės sektoriuje šiuo metu dirba 397 tūkst. žmonių, arba 12,2 proc. visų valstybės piliečių ir 36,6 proc. dirbančiųjų. Šiais skaičiais pasaulio rekordų nepagerinsime: Kinijoje valstybės sektoriuje darbuojasi pusė dirbančiųjų, o Japonijoje – vos 4 proc. Metodologijos, ką priskirti prie valstybės, ar vadinamojo viešojo, sektoriaus, skirtingos, bet remiantis Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) statistika galima konstatuoti, kad Lietuvoje jame dirba vis dėlto neadekvačiai daug žmonių. Vokietijos valstybės sektoriuje įdarbinta vos 7,3, Lenkijoje – 9,4, Jungtinėje Karalystėje – 9,7 proc. visų gyventojų, santykinai mažesnis ir latvių bei estų valstybės sektorius.
Dar labiau valstybės ir privataus sektoriaus proporcijas iškreipė krizė. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas atkreipia dėmesį, kad valstybės sektorius lėtai ir pavėluotai reagavo į krizę: privačiame versle (be individualių įmonių) 2009 m. darbuotojų skaičius sumenko 18,2 proc., o valstybės – vos 3,2 proc.
Tai pakoregavo ir šių sektorių darbuotojų proporcijas: 2008 m. valstybės sektorius sudarė 36 proc., 2010 m. – jau 40 proc., pernai proporcija buvo 39 proc. Tačiau palyginti su 2010 m., pernai valstybės sektorius susitraukė vos 0,2 proc., o darbo jėgos proporcija pakito vien dėl beveik dešimtadaliu padidėjusio privataus verslo darbuotojų skaičiaus.
„Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad valstybės sektorius turi fenomeną atgimti: „Jis kaip slibinas: nukerti vieną galvą – dvi atauga. Jį reikia nuolat karpyti, nes jei atleisi vadžias, jis automatiškai auga.“
A.Izgorodinas atkreipia dėmesį į dar vieną anomaliją: Lietuvoje gyventojų mažėja, nes emigracija didžiulė, miršta daugiau žmonių nei gimsta, tad būtų logiška, jei trauktųsi ir valstybės sektorius. Tačiau jo dalis, palyginti su prieškrizine, net padidėjusi. „Tokios tendencijos prasilenkia su logika. Buvo bandymų sumažinti viešąjį sektorių, bet problema, kad Lietuva kopijuoja kitų valstybių viešojo sektoriaus struktūrą – kiekvienai funkcijai kuriami atskiri departamentai, bet juk Prancūzijoje ar Italijoje gyventojų nepalyginti daugiau. Esame maža ekonomika, tad didelis valstybės sektorius nepakeliamai brangus“, – vertina LPK analitikas A.Izgorodinas.
Didelį nerimą ir toliau kelia sparčiai augantis darbo užmokestis viešajame sektoriuje, ir tai jau turi realių pasekmių valstybės finansams. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį valstybės sektoriaus darbo užmokesčio fondas buvo 2,2 mlrd. Lt, tai yra 62,5 mln. Lt (arba 2,9 proc.) didesnis nei tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu. Šį didėjimą iš esmės lėmė spartus vidutinio darbo užmokesčio prieaugis valstybės tarnautojams.
„Turint omeny sulėtėjusį Lietuvos ūkio augimo tempą, besitęsiančius neramumus pasaulio finansų rinkose (kurie lemia brangų valstybės skolinimąsi, svyruojantį ties grėsminga 7 proc. riba), reikšmingą 2011 m. valstybės biudžeto plano neįvykdymą, valstybės sektoriaus darbo fondo užmokesčio didėjimas kelia nerimą ir mažina taupymo priemonių efektą“, – nerimauja A.Izgorodinas.
Jo manymu, tai dar pavojingiau nei pats valdžios sektoriaus darbuotojų skaičius. Beje, nors šis po truputį mažėja, bet mažėjimo tempas lėtėja. A.Izgorodinas sakosi nenustebsiąs, jei šių metų pabaigoje valdininkų net kiek pagausėtų.

Mokytojų, medikų, policininkų – dukart daugiau nei kitur

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros dėstytojas Eugenijus Skietrys primena, kad valstybės sektoriaus dydis tiesiogiai priklauso nuo valstybės prisiimtų funkcijų, kiek ji prisiima užduočių. Valstybės sektoriui priskiriamos biudžetinės įstaigos – švietimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo, kultūros, viešojo valdymo ir kitos, viešosios įstaigos, taip pat įmonės, kurių 50 ir daugiau procentų įstatinio kapitalo yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.
Ekonomisto Ž.Maurico vertinimu, didelę Lietuvos valstybės sektoriaus darbuotojų proporciją labiausiai lemia tai, kad nemažoje dalyje sektorių, tokių kaip transportas, vyrauja valstybės įmonės, Lietuvoje procentiškai daug daugiau nei kitose šalyse mokytojų, medikų. Per pastaruosius kelerius metus apie 6–7 proc. sumenko valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojų gretos, tačiau jie sudaro vos apie 3 proc. viso valstybės sektoriaus.
Gausiausia Lietuvos valstybės sektoriuje – 142,4 tūkst. švietimo darbuotojų armija. Praėjusią savaitę dalis mokytojų surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami, švelniai tariant, keisto dalyko: nors mokinių kasmet sumažėja apie 20 tūkst., mokytojai reikalauja užtikrinti jiems darbo krūvį, neuždarinėti sumenkusių mokyklų. Dabar vienam mokytojui tenka 9,7 mokinio, tai yra antras rezultatas ES po Maltos, o turtingose Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje vieno pedagogo užtenka dvidešimčiai mokinių.
Beveik 80 tūkst. žmonių dirba sveikatos bei socialinės priežiūros srityje. Medikų, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje beveik 40, o Lenkijoje, Eurostato skaičiavimu, beveik perpus mažiau, tačiau įvairiose pacientų apklausose tarp ES šalių Lietuva kartu su rumunais, bulgarais, latviais – tarp autsaiderių.
Santykinai daugiau nei daugelyje kitų šalių ir policininkų: Europos valstybių saugos tarnybų konfederacijos (CoESS) duomenimis, vienam Lietuvos policininkui tenka 290 gyventojų, Latvijos – 300, Vokietijos – 326, Estijos – 412, Danijos – net 503 gyventojai.
„Valstybės sektorius – tai toks pat paslaugų sektorius, jame mokame pinigus kaip kirpdamiesi ar gaudami paslaugas privačiame sektoriuje. Tačiau pinigų valstybės sektoriui mokame nemažai, čia daug darbuotojų, o viešosios paslaugos nepakankamai kokybiškos. Būtina gerinti jų kokybę“, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Dar 26 tūkst. žmonių dirba valstybės sektoriaus transporto ir saugojimo įstaigose, per 17 proc. – kultūros ir pramogų baruose. Daugiau nei kas dešimtas valstybės sektoriaus darbuotojas dirba administracines ir aptarnavimo paslaugas teikiančiose įstaigose. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, beveik 18 proc. Lietuvos valstybės sektoriaus darbuotojų dirba valstybės valdomose įmonėse, Estijoje tokių darbuotojų – 15,6, Jungtinėje Karalystėje – 9,5, Danijoje – vos 7,7, tačiau Vokietijoje – per ketvirtadalį, Lenkijoje – daugiau kaip pusė. Ž.Mauricas aiškina, kad valstybės laikosi įvairios praktikos: pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės valdo monopolines energetikos įmones, bet jose darbuotojų nedaug, jos dirba labai efektyviai, kaip ir privačios įmonės.
Vis dėlto, LPK analitiko A.Izgorodino manymu, ypač turint nedaug viešųjų pinigų, tikslinga būtų perduoti dalį funkcijų privačiam sektoriui. Nemažai valstybių, kurios taip reformavo valstybės sektorių, pavyzdžiui, Kanada, netruko pajusti naudą: valstybės biudžetas sutaupė lėšų, o paslaugų kokybė pagerėjo, nes privatus sektorius paprastai dirba efektyviau, greičiau prisitaiko prie pokyčių.

Reforma būtina, klausimas – kokia

„Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Ž.Mauricas įsitikinęs, kad Lietuvos problema – nesugebėjimas apsispręsti, kokios sistemos norime: Skandinavijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje valstybės sektoriaus santykis su privačiu gerokai didesnis nei, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje, Kanadoje ar Australijoje, kur valstybės sektorius atlieka tik tas funkcijas, kurių negali atlikti privatus. Čia, kur tik nereikia didelių investicijų, pavyzdžiui, bendrosios praktikos gydytojai ar socialinių mokslų, teisės universitetai, atiduodami privačiam sektoriui, o brangiai kainuojančias studijas – medicinos ar biochemijos – ant savo pečių prisiima valstybė.
„Lietuva, palyginti su šalies BVP, viena prasčiausiai mokesčius surenkančių valstybių, čia didžiulis šešėlinės ekonomikos lygis. Tad pagal mokesčių surinkimo lygį turėtume rinktis modelį, labiau panašų į Australijos ar Kanados, tačiau paslaugas teikiame kaip prancūzai. Todėl toks nesuderinamumas: surenkame mažai mokesčių, o teikiame daug paslaugų. Valstybės sektoriuje daug darbuotojų, bet jie mažai uždirba ir stengiasi prisidurti iš šalies. Esame patekę į spąstus: privatus sektorius sumažėjęs, valstybinis išlikęs beveik toks pat, o šis disbalansas verčia arba turėti deficitinį biudžetą, arba valdžios sektoriaus darbuotojai gauna neadekvačiai mažą atlygį. Reikėtų atlikti reformą: arba pereiti prie Australijos modelio su mažu valdžios sektoriumi, arba didinti mokesčius, gerinti jų surinkimą ir likti prie skandinaviško modelio“, – apibendrina Ž.Mauricas.
O KTU dėstytojas E.Skietrys pastebi, kad Lietuvos valstybės sektorius dirba pagal privataus verslo modelį: jam svarbu tik pajamos, o vertybių, kurias turėtų skleisti – demokratijos, visų asmenų lygybės, tolerancijos, ekologinio gyvenimo būdo ir pan., mažoka. Pasaulyje kinta valstybės ir privataus sektoriaus samprata, jie gana smarkiai persipina. Einama prie naujesnės sanglaudos, kai privatus, nevyriausybinis ir valstybės sektorius, įskaitant visuomenės judėjimus, susijungia į vieną veiklos tinklą. Tačiau Lietuvoje valstybės ir privataus sektoriaus partnerystė nepasiteisina, nes praleistas esminis momentas visuomenei įtraukti į partnerystę.“

Valstybę išlaiko 30 proc. gyventojų
(2011 m.)
Iš viso: 3,245 mln.
Privatus sektorius     30,3 proc. (982 tūkst.)
Valstybės sektorius     12,2  proc. (397 tūkst.)
Pensininkai      20 proc. (650 tūkst.)
Bedarbiai     7,7 proc. (249 tūkst.)
Vaikai iki 15 m.     16,2 proc. (526 tūkst.)
Jaunuoliai nuo 15 m., studentai, neįgalieji, kiti nedirbantys asmenys ir kt.     13,6 proc. (441 tūkst.)
Šaltinis: Statistikos departamentas

Valstybės sektoriaus* darbuotojų pagal ekonomines veiklos sritis (2011 m., tūkst.)

Švietimas    142,4
Viešasis valdymas, gynyba, privalomasis socialinis draudimas    80,1
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas    79,7
Transportas ir saugojimas    26
Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla    17,2
Administracinė ir aptarnavimo veikla     10,9
Elektros, dujų, garo tiekimas, oro kondicionavimas    9,2
Profesinė, mokslinė ir techninė veikla    9,2
Vandens tiekimas, nuotekų valymas, atliekų tvarkymas    8,9
Žemės ūkis, miškininkystė    5,1
Informacija ir ryšiai    2
Nekilnojamojo turto operacijos    1,7
Statyba    1,4
Apdirbamoji gamyba    1,1
Finansinė ir draudimo veikla    0,9
Kita aptarnavimo veikla    0,5
Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla    0,3
Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas    0,2
Iš viso    396,7
Šaltinis: Statistikos departamentas

* Apima biudžetines įstaigas ir organizacijas (švietimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo, kultūros, viešojo valdymo ir kt.), viešąsias įstaigas ir įmones, kurių 50 ir daugiau proc. įstatinio kapitalo – valstybės ar savivaldybės nuosavybė

Lietuvos valstybės sektorius – didžiulis
Valstybės sektoriaus darbuotojų proc. tarp visų gyventojų    Valstybės sektoriaus darbuotojų proc. tarp visų dirbančiųjų
(pagaliukai)
Vokietija    7,3    15,4
Lenkija    9,4    22,4
Jungtinė Karalystė    9,7    21
Estija    11,9    28
Latvija    12,3    29,1
Lietuva    12,3    36,4
Danija    17,1    35,1
Šaltinis: LABORSTA, Lietuvos statistikos departamentas, 2010 m.