Sausio 15 d., ketvirtadienį, minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos dieną, daugeliui labiau rūpėjo šventę vainikavę fejerverkai, o ne šį svarbų mūsų istorijos įvykį supantys prieštaravimai.

Prieš 92-ejus metus, 1923-iaisiais, per karinę operaciją Lietuva iš Prancūzijos perėmė Klaipėdos krašto valdymą ir atgavo strategiškai bei ekonomiškai reikšmingą Klaipėdos uostą. Tradiciškai lietuviškoje istoriografijoje į šį įvykį žiūrėta pro „šapokiškus“ praeities idealizavimo akinius. Taip buvo sukurtas romantiškas tautiškumą skatinantis paveikslas apie vietinių gyventojų sukilimą, siekiant susilieti su Lietuva, kurį vainikavo reguliariosios Lietuvos kariuomenės įžengimas į Klaipėdos kraštą ir 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos konvencija.

Vis dėlto Lietuvoje daugėja istorikų, naujau ir blaiviau žvelgiančių į šį įvykį. Tarkime, prieš keletą metų visuomenėje daug diskusijų sukėlė istoriko prof. habil. dr. Alvydo Nikžentaičio pateikta visai kitokia šio įvykio interpretacija. „Tai nebuvo sukilimas, nes jis organizuotas Kaune, o jį vykdė Lietuvos šauliai. Tai ne kas kita, kaip Klaipėdos krašto prijungimas, o jei vartotume kietesnį žodį – okupacija“, – yra sakęs istorikas.

Taigi prijungimą inicijavo ne patriotiškai nusiteikę Klaipėdos krašto gyventojai, o ministro pirmininko Ernesto Galvanausko Vyriausybė. A.Nikžentaitis tada buvo atkreipęs dėmesį, kad situacija turi daug panašumų su Lenkijos įvykdytu Vilniaus krašto atplėšimu, nors vienu atveju tai vadiname užgrobimu, o kitu – sukilimu.

Kita vertus, sunku paneigti, kad Klaipėdos krašto sukilimo organizavimas buvo bene drąsiausias tarpukario Lietuvos valdžios politinis ir diplomatinis žingsnis, dėl kurio teko susitarti tiek su Vokietija, tiek su Sovietų Sąjunga. Veikiausiai be šito Klaipėdos nebūtume atgavę.

Ne tik VLIK, kitos lietuvių organizacijos emigracijoje, bet ir mąstytojų darbai prisidėjo prie Lietuvos laisvinimo bylos. Ką tik išleistoje antologijoje – per keturiasdešimties jų įžvalgos.

Prieš 70 metų, 1943 m. lapkričio 25 d., įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) beveik pusę amžiaus dirbo Lietuvos laisvės bylai. VLIK, kaip skėtinė organizacija, vienijusi išeivijos partijas, politines organizacijas, ne tik puoselėjo lietuvybę išeivijoje – jo darbotvarkėje visą laiką buvo Lietuvos okupacijos politinio nepripažinimo politika, spaudimas visų pirma JAV valdžiai, kad ji šiuo klausimu nepakeistų pozicijos.
O kiek ne tik išeivijos politiniai veiksmai, bet ir politinė mintis prisidėjo prie kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės? Dviem didelėms sukaktims – VLIK 70-mečiui ir „Lietuvos enciklopedijos“ (vadinamosios Bostono) 60-mečiui dedikuotoje daugiau nei 600 puslapių antologijoje „Politinė mintis išeivijoje 1944–1990“, parengtoje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojų, sudėta per keturias dešimtis autorių darbų – skirtingų ideologinių pakraipų ir skirtinguose žemynuose parašytų. Nuomonių spektras – nuo iškiliųjų Antano Maceinos, Juozo Girniaus, Vytauto Kavolio, Algirdo Juliaus Greimo iki sovietine Lietuva besižavėjusio Antano Bimbos, nuo pirmųjų darbų 1944 m. iki parašytų prieš pat Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Antologijoje spausdinami ir svarbiausi išeivijos politiniai dokumentai.
Dėl ko daugiausia išsiskyrė išeivijos nuomonės? Vienas antologijos ne tik sudarytojų, bet ir joje spausdinamų autorių TSPMI docentas, filosofas, publicistas, politologas dr. Kęstutis Girnius tai žino ne tik teoriškai: gimęs Vokietijoje, didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido JAV, daug metų čia dirbo „Laisvės“ radijuje, „Laisvosios Europos“ radijuje. Jo tėvas – vienas iškiliausių išeivijos filosofų. Kitas antologijos sudarytojas TSPMI dėstytojas dr. Justinas Dementavičius užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje. O politinės minties antologijų triptiko (pirmoji dalis buvo apie lietuvių politinę mintį tarpukariu, trečiasis tomas apims lietuvių politinę mintį jau nepriklausomos Lietuvos metais) vienam iš sumanytojų ir sudarytojų dr. Algimantui Jankauskui teko išgyventi sovietmetį, tad jis gali palyginti, kiek išeivijos politinė mintis atitiko gyvenimo sovietų okupuotoje Lietuvoje realijas.
„Veidas“ pateikia šių antologijos sudarytojų žvilgsnį į išeivijos mąstytojų įžvalgas.

Kitas temas pakeitė viena – tauta ir valstybė
„Ar tik begėdiškai palikome gimtuosius namus pačią sunkiausią valandą, ar iš tiesų rinkomės tremtį tolesnei kovai už tautą ir laisvę… Tik tie būsime buvę tikri tremtiniai, apie kuriuos galės būti pasakyta: jie paliko savo namus, bet nepaliko nei kovos, nei tautos“, – taip pasitraukusiųjų iš tėvynės dvasinę būklę yra apibūdinęs filosofas Juozas Girnius.
Tad, kaip rašo antologijos įvado autoriai K.Girnius ir J.Dementavičius, svetur daugelis noriai įsitraukė į lietuviškąjį darbą, jausdami pareigą parodyti, kad pasitraukdami jie siekė ne tik asmeninio saugumo, bet ir tautos gerovės. Buvo steigiamos lituanistinės mokyklos, atnaujinamos kūrybinės sąjungos, spausdinamos knygos, žurnalai, kiti leidiniai. Atgaivintos tradicinės politinės partijos, aktyviai reiškėsi rezistencijos organizacijos, visos jos turėjo ir savo spaudą.
Bet, kaip rašė Vytautas Vardys, išeivijai nebegalioja įprastos politikos taisyklės, nes nebėra valstybės valdžios ir rinkėjų. Tad ankstesnes, tarpukario politologines diskusijas pakeitė paieškos, kas yra tauta, ką reiškia būti lietuviu, kokių įsipareigojimų išeivija turi tautai, okupuotai valstybei, tautiečiams.
„Kaip tauta gali išlikti, jei nebėra valstybės – toks buvo esminis politinės minties posūkis, praradus nepriklausomą Lietuvą. Analizuota, kad tauta, kaip bendruomenė, svarbesnė už valstybę, nes valstybė yra tautos įkūnijimas ir savo legitimumą gauna tik iš tautos“, – politinės minties emigracijoje išeities tašką apibrėžia K.Girnius.
J.Dementavičius primena: nors išeivijoje buvo įmanoma plėtoti laisvą mintį, ją ribojo gyvenimiškos galimybės – svetur atsidūrę intelektualai turėjo galvoti, kaip išgyventi. Skirtingu laiko tarpsniu ir lietuvių organizacijų veikloje, ir politinėje mintyje atsispindėjo ir skirtingi buvę išeivijos uždaviniai. „Dipukų“ (DP – angl. ~displaced persons~) stovyklose Vokietijoje lietuviai buvo išskirtinai aktyvūs, nes vylėsi, kad netrukus galės sugrįžti į tėvynę. Po 1949 m., kai leista vykti į JAV, lietuviai išsibarstė, keitėsi ir jų uždaviniai – reikėjo permąstyti buvimą svetur, išlaikyti tautiškumą, bet nebuvo užmiršti ir Lietuvos valstybės prioritetai.