Konstantinas Andrijauskas / tspmi.vu.lt nuotr.

Globalizacijos amžiuje Europoje kartu su didėjančiu imigracijos srautu, vertybių ir ideologijų susidūrimu stiprėja ir radikalizmas bei ekstremizmas. Jie dažnai suvokiami kaip grėsmė vidaus ir tarptautiniam saugumui, tačiau, kalbant apie ideologijų susidūrimą, atsiveria plati erdvė terminą „radikalizmas‟ vartoti interpretacijoms ir propagandai.

„Radikalizmas – tai sąvoka, neegzistuojanti pati savaime, ji natūraliai apima sąveiką su kitu. Tai reiškia buvimą radikaliu tam tikru atžvilgiu ar aspektu“, – teigia dr. Konstantinas Andrijauskas. Anot jo, ši sąvoka turi tam tikrą idėjinį svorį, dažniausiai neigiamą. O neįprastą politinį dalyvavimą ir smurtinę, neteisėtą veiklą skiria itin plona riba.

Radikalizmas tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiamas kaip politinė srovė, reikalaujanti reformuoti esančią santvarką, ginant ir panaudojant radikalius metodus. Tačiau ji gali reikštis ir socialiniame, kultūriniame, religiniame kontekste. Ne visuomet radikalizmas siejamas su grėsme ar pavojumi: radikalumas gali būti tiek smurtinis (skleidžiant radikalias idėjas smurtiniais ar kitais agresyviais metodais), tiek pasyvus (laikantis radikalių politinių idėjų). Ekstremizmas (lot. extremus) – polinkis į kraštutines pažiūras ir priemones, dažnai tapatinamas su terorizmu ar terororistine veikla, išauga būtent iš smurtinio radikalizmo.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) išskyrė nemažai priežasčių, skatinančių polinkį į radikalujį ir smurtinį ekstremizmą. Dokumente minimas demokratijos trūkumas, civilių teisės ir teisės normos; silpnos valstybės; sparti modernizacija; ekstremistinės ideologijos sklaida; ankstesni politinio smurto pavyzdžiai (pilietinis karas, revoliucija, diktatūra, okupacija); hegemonija ir netolygus galios pasiskirstymas; korumpuota ir neteisėta valdžia; stiprūs išoriniai politiniai veikėjai, palaikantys neteisėtą valdžią; okupacijos ir kolonializmo represijos pasekmės; religinė ir etninė diskriminacija; valstybės negebėjimas integruoti skirtingų socialinių klasių; socialinė nelygybė; charizmatiškų ideologinių lyderių iškilimas; iššaukti politiniai įvykiai.

Interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Konstantinas Andrijauskas pasakoja apie radikalizmą, kaip jis gimsta ir kas gali jam užkirsti kelią.

– Koks ryšys tarp aktyvizmo, radikalizmo ir ekstremizmo?

– Perėjimas nuo aktyvizmo prie radikalizmo ir ekstremizmo susijęs su socialinėje ir politinėje terpėje susiklosčiusiomis politinio elgesio bei išraiškos formų konvencijomis ar nuostatomis. Šiame kontekste reikėtų kalbėti apie konkrečią įstatymų bazę valstybėje, kuri apibrėžia politinio viešo elgesio formų normas ir nustato politinio arba nepolitinio elgesio legalumo ribas.

Politinė kultūra ir skirtinga politinė istorija lemia valstybės suvokimą – koks elgesys yra normalus, o koks ne.

Europos Sąjungoje visos valstybės yra liberalios, demokratiškos ir turi bendrą bendrą suvokimą apie žmogaus teises, visuomenės ir valstybės tarpusavio ryšį. Tačiau politinė kultūra ir skirtinga politinė istorija lemia valstybės suvokimą – koks elgesys yra normalus, o koks ne. Pavyzdžiui, Prancūzijoje – revoliucijų tėvynėje, kur radikalizmas yra betarpiškai susijęs su politine istorija, ši sąvoka įgauna kitą prasmę ir tam tikri veiksmai, kurie kitose visuomenėse būtų laikomi radikaliais, joje gali būti pateisinami ir suprantami.

Taigi radikalizmas kaip sąvoka yra išplaukusi kategorija ir jos vertinimas gana sudėtingas, nes tai glaudžiai susiję su politinėmis preferencijomis. Jeigu pažiūrėsime į Europos modernią šiuolaikinę politinę istoriją, kur akcentuojamas ideologinės skalės radikalizmas – kraštutinė dešinė, kraštutinė kairė, rastume tų apraiškų kiekvienoje valstybėje.

– Kas skatina radikalizuotis?

– Žmones radikalizuotis skatina krizės. Bendra socioekonominė daugelio valstybių krizė, auganti nelygybė, pajamų nelygybė, didėjantis skurdas – visa tai žmonės laiko nukrypimu nuo normos ir ieško būdų, kaip šias problemas spręsti. Kai pamato, kad instituciškai, įstatymiškai įtvirtintų būdų gali neužtekti, dalis jų eina į tokias politinio dalyvavimo formas, kurios yra pirmiausia nekonvencinės, netradicinės, o paskui – ir nelegalios. Kraštutiniais atvejais tai pereina į nusikalstamą veiklą ir terorizmą.

Valstybė turi kiek galima leisti reikštis kitoms nuomonėms, nes tai yra vienas iš demokratijos pagrindų.

Tačiau tai gali būti susiję ne tik su kolektyvinėmis, bet ir su asmeninėmis problemomis – pavyzdžiui, kaip atskiras individas suvokia visuomenės problemą. Vis dėl to jo suvokimas gali būti neadekvatus (prisiminkime Anderso Breiviko išpuolį Norvegijoje 2011 metais).

– Kokios priemonės neleistų radikalizmui peraugti į ekstremizmą?

– Švietimas. Ir kultūrinis raštingumas. Bandymas suteikti žinių apie pliuralizmą, kad egzistuoja įvairios visuomenės grupės ir kad jos turi teisę egzistuoti. Dešiniųjų pažiūrų eitynės man netrukdo, nes tai yra priemonė labai konkrečioje vietoje, konkrečiu metu išreikšti savo poziciją valstybės rėmuose. Valstybė turi kiek galima leisti reikštis kitoms nuomonėms, nes tai yra vienas iš demokratijos pagrindų.

– Tačiau iki kokio lygio?

– Tai priklauso nuo kiekvienos visuomenės struktūros, istorijos ir kultūros savitumų. Bet dažnai pasitaiko, kad valstybės represijos veda prie radikalizacijos, kuri galų gale veda prie ekstremizmo ir nusikalstamos veiklos. Čia nėra universalaus atsakymo.

ES turėtų gerbti nuomonių pluralizmą ir neužimti visažinių pozicijos dėl svarbiųjų klausimų, pavyzdžiui, migracijos, multikultūralizmo. Užuot bandant atstovauti vienai pozicijai, reikia vystyti diskusiją. Tokiu atveju skirtingos pusės jausis išgirstos, o radikalizacijos galimybė bus sumažinta. Ir atvirkščiai – alternatyvios stovyklos atstovai turėtų atsižvelgti į kito nuomonę. Kartais nebūtina juos suprasti iki galo, pakanka bent žinoti jų norus ir kokiai pozicijai atstovauja.

Kai nesikalbama, vadovaujamasi pačiais blogiausiais įsivaizdavimais ir net demonizavimu. Galiausiai tai veda prie įvairių problemų, socialinės atskirties tarp skirtingų visuomenės grupių ir net tarp valstybių.

Europoje dešiniųjų politinis radikalizmas kontroliuojamas politinėmis priemonėmis ir nesulaukia gausaus visuomenės palaikymo, todėl pagrindinė radikalizmo ateitis įžvelgiama islamo kultūroje.

– Kaip islamas susijęs su radikalizmu Europoje?

– ES gana sunku veikti kaip vientisam veikėjui, nes skirtingų valstybių, ypač kolonijinių. patirtys ir modelis, kaip įtraukti į savo visuomenes atvykėlius, yra labai skirtingas. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės modeliai labai skiriasi. Nors jie dažnai kritikuojami kaip neveiksmingi, pasižiūrėjus į statistiką galime pastebėti, kad radikalizacijos ir kraštutinio ekstremizmo rodikliai šiose šalyse palyginti nedideli.

Islamas su mumis buvo visada ir tai yra Europos kultūros bei Vakarų civilizacijos dalis.

Kalba eina apie tai, kad radikalizacija yra užburtas ratas, kad tai virsta visuomenine saugumo dilema, kadangi kiekvienos pusės pozicijų stiprėjimas galų gale nulems jos žlugimą. Tai veda prie spiralės, kai abi pusės vis labiau radikalizuojasi ir vis labiau krypsta viena nuo kitos. Galų gale jos neberanda sąlyčio taškų, todėl diskusija be galo svarbi. Grįžtant prie islamo Europoje reikia pabrėžti, kad islamas su mumis buvo visada ir tai yra Europos kultūros bei Vakarų civilizacijos dalis.

– Kokia radikalizmo ateitis Europoje?

– Deja, šviesi. Mes matome, kad radikalizuojasi labai skirtingos grupės, net mažai tikėtinos. Tai susiję su dviem esminiais dalykais: jos mato kitų radikalizacijų grėsmę (minėta spiralės metafora), kita vertus, jos nemato valstybės ir visuomenės institucijų kaip veiksmingų, galinčių tą atskirtį sumažinti ir skatinti dialogą, bet tai yra daugelio valstybių problema.

Politikai akcentuoja kai kuriuos dalykus, kad įtiktų daugumai savo visuomenėje, o ta dauguma kartais nėra tokia apšviesta, kaip norėtume tikėtis. Todėl žaidžiama primityviais, atskirtį ir neapykantą skatinančiais argumentais.

Modernybė, sparti urbanizacija ir technologinės inovacijos sudaro naują erdvę radikalų idėjoms plisti.

Radikalizacija skatinama ir iš išorės. Tai priklauso ne tik nuo Europos – atsiranda tokie veikėjai, kaip „Daesh‟ ar net Rusija, remiantys kraštutines partijas, kad tik jos kvestionuotų, kas yra Europa, kas yra Europos idėja, kas yra multikultūriškumas, tolerancija, žmogaus teisės – visa, kas gali išklibinti Europos vertybinius, sisteminius ir institucinius pagrindus.

Modernybė, sparti urbanizacija ir technologinės inovacijos sudaro naują erdvę radikalų idėjoms plisti. Medijų platforma, kaip laisvo žodžio ir saviraiškos erdvė, padeda platinti ideologinę propagandą ir radikalias-ekstremistines idėjas, kurios gali būti paveikos ir prienamos kiekvienam. Radikalizmas rado palankią erdvę Vakarų ir Rytų civilizacijų susidūrimo taške, todėl siekiant išvengti politinių, kultūrinių ir etninių kraštutinumų Europoje neišvengiamai svarbu apibrėžti multikultūrinės ir pluralistinės visuomenės viziją bei vystyti daugiapusį dialogą.

Adas Jakubauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Nuo pat XIV a. pabaigos, kai totoriai pasirinko Lietuvą savo tėvyne, vilniečio Ado Jakubausko gimi­nė­je nėra buvę nė vieno kitataučio. Saugomas bendruomenės grynumas padėjo jai išlikti per am­žius, bet dabartinė karta atsidūrė arti išnykimo ribos.

Išsaugoti tapatybę, nepamesti islamo vertybių – tokie kertiniai uždaviniai gula ant Lietuvos totorių pečių. „Ir Lietuvoje, ir visoje Europoje norėčiau matyti tokį islamą, kai gyvenant kitoje šalyje gerbiamos jos vertybės, bet puoselėjamos ir savosios“, – sako Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas.

– Ištvermingi, narsūs, puikūs kariai – taip įsivaizduojame totorius dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Jei paprašyčiau keliais žodžiais nupiešti šiuolaikinio Lietuvos totoriaus portretą, koks jis būtų?

– Išsilavinęs, mokantis valstybinę kalbą, motyvuotas žmogus. Lietuvos patriotas, pozicionuojantis ją kaip savo tėvynę. Jis siekia atgaivinti savo protėvių tradicijas, kurias sovietinės okupacijos metais buvo draudžiama puoselėti, turi viziją, kaip tvarkytis asmeninį gyvenimą, bendruomenės reikalus.

Bet tai jaunesniosios kartos atstovo portretas. Vyresnių žmonių gyvenimo dalį sugriovė buvusi sistema – iš jų buvo atimtas bendruomeninis gyvenimas, nusistovėjusi bendruomenės vystymosi tvarka. Nežinau, ar šie žmonės dar spės susigrąžinti prarastą laiką.

– Istorinė atmintis totorius amžiams susiejo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Ar šiandien jis vis dar svarbus jūsų tapatybei?

– Senuosiuose rankraščiuose užfiksuota, kad totoriai maldų metu minėjo ne tik islamiškojo pasaulio vadovų –  kalifų vardus, bet ir Vytauto Didžiojo. Pagarbos šiam Lietuvos valdovui tradicija, gyva visais laikais, ypač buvo palaikoma prieškariu. 1930 m. minint 500-ąsias jo mirties metines totoriai sumąstė laikinojoje sostinėje pastatyti mečetę. Savo jėgomis to padaryti nepavyko. Trūkstamas lėšas – 70 proc. visos sumos – skyrė tautininko Augustino Voldemaro vadovaujama Lietuvos Vyriausybė. Mečetės atidarymo iškilmės Kaune įvyko 1933 m. liepos 15-ąją   minint Žalgirio mūšio dieną.

Ne Vytautas atvežė totorius į Lietuvą – jie patys atvyko kaip sąjungininkai.

Vytauto Didžiojo portretas kiekvienuose totorių namuose kabojo net ir sovietinės okupacijos metais. Jo kultas mūsų bendruomenėje išlikęs iki šių dienų. Bet tebėra gyvi ir istorinius faktus iškraipantys stereotipai. Ne Vytautas atvežė totorius į Lietuvą – jie patys atvyko kaip sąjungininkai. 1396–1397 m. nuverstasis Aukso ordos chanas Tochtamyšas kreipėsi į Vytautą su prašymu padėti sugrįžti į sostą, mainais pasiūlydamas paramą kovoje su kryžiuočiais.

Kartu su Tochtamyšu į Lietuvą atvyko 40 tūkst. totorių kariuomenė. Skaičiuojant ir karių šeimas, totorių bendruomenė galėjo siekti 100 tūkst. žmonių. Per amžius buvo gyva legenda, kad chanas į Lydos pilį, kurioje iš pradžių buvo apgyvendintas, atsivežė visą Aukso ordos iždą. Dar ir XIX a. istoriniuose šaltiniuose buvo rašoma apie 40-ia gurguolių atgabentą Tochtamyšo lobį, kurio jau keli šimtmečiai ieško vietos gyventojai. Jeigu jis būtų surastas šiandien, Baltarusija labai praturtėtų.

– Kokia kalba kalbėjo Lietuvos totoriai? Ar iš jūsų bendruomenės kas nors dar ją moka?

– Pirmieji totoriai, atėję į Lietuvą pačioje XIV a. pabaigoje kartu su chanu Tochtamyšu, buvo iš Didžiosios ordos, o XVI a. ir pirmąjį XVII a. dešimtmetį čia kėlėsi vien tik Krymo totoriai. Būtų labai įdomu paanalizuoti jų kalbinius santykius.

Mokslininkai teigia, kad tauta, praradusi gimtąją kalbą, pasmerkta išnykti. Mano protėviai kalbėjo senąja čegatajų kalba. Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos totoriai ją prarado prieš 400 metų, bet mes vis dar neišnykome. Galime tik spėlioti, ar esame šios teorijos išimtis, ar turime kažkokį papildomą apsauginį geną.

– Ar jūsų paties protėviai buvo vien tik totoriai? Su kokiais sunkumais bendruomenė susiduria šiais laikais siekdama išlaikyti tautos grynumą?

– Taip, mano giminaičiai – visi iki vieno totoriai.

Mišrios santuokos kaip fenomenas atsirado pokariu, kai buvo kuriami kolchozai, žmonės buvo priversti palikti kaimą, keltis į miestus. Iki tol mūsų bendruomenė buvo homogeniška, mišrių santuokų nepasitaikydavo. Tiesa, jau nuo XVI a. pradžios totorių didikai, nenorėdami išsiskirti iš luomo ar darydami karjerą, sudarydavo mišrias sąjungas. Bet paprasti žmonės stengėsi išlaikyti bendruomenės grynumą.

Prieš šimtą metų buvome homogeniška kaimo bendruomenė, gyvenanti pagal savo papročius ir tradicijas. Dabar ji judri, besimaišanti su visu pasauliu.

Dabar totoriui tuoktis su kitos tautos atstovu yra visiškai normalu. Mus veikia tie patys procesai, kurie keičia ir visos Lietuvos situaciją: atviros sienos, migracija, skalsesnės duonos paieškos. Vis daugiau netradicinių santuokų – su airiais, britais, Afrikos tautų atstovais, o dar prieš kelis dešimtmečius tai buvo vietos arealo gyventojai lietuviai, rusai, baltarusiai.

Ir XX a. pradžioje, ir dabar totorių buvo beveik tiek pat – apie 3500. Bet prieš šimtą metų buvome homogeniška kaimo bendruomenė, gyvenanti pagal savo papročius ir tradicijas. Dabar ji judri, besimaišanti su visu pasauliu.

Šiandien mišrių santuokų galbūt nėra labai daug, bet tendencija – grėsminga. Šeimose, kuriose vienas iš sutuoktinių yra kitos tautos atstovas, vaikai beveik visada krikštijami bažnyčioje ir auginami ne kaip totoriai, ypač jei kitatautis yra tėvas.  Pažįstu vos kelias šeimas, kuriose taip nėra. Taigi mišrioje šeimoje totoriška tapatybė prarandama labai greitai, toje pačioje kartoje. Tie žmonės paprastai išeina iš mūsų bendruomenės, prisideda prie kitos.

– Ar tai – grėsmė išlikimui? Ką galima padaryti, kad per šimtmečius išlikę Lietuvos totoriai neišnyktų iš mūsų žemėlapio?

– Rusijai okupavus Krymą, siekiame paskelbti Vilnių, kuriame gyvena istorinė Krymo totorių bendruomenė, vienu iš pasaulio totoristikos centrų. Prašome Vyriausybės, kad mums suteiktų patalpas, kur būtų puoselėjamas folkloras, amatai, būtų įkurtas kalbos rekonstravimo, istorijos studijų centras. Vilnius tam puikiai tinka geografiškai, visiems nesunku jį pa-siekti. Be to, 1397 m. Trakuose gimė Krymo chanato įkūrėjas Chadži-Girėjus, jo dinastija valdė Krymą iki pat 1783 m. Taigi Lietuva – Krymo totorių valdovų gimtinė.

– Ar kviečiatės savo tautiečių iš kitų šalių, kad žmonės galėtų užmegzti santykius, kurti šeimas?

– Anksčiau Lietuvos totoriai labai dažnai kurdavo šeimas su tautiečiais iš Baltarusijos. Dabar, kai mus nuo kaimyninės valstybės skiria siena, vizų režimas, daug dažnesnės santuokos su Lenkijoje gyvenančiais totoriais.

Potencialas milžiniškai, vien Krymo totorių bendruomenės labai gausios, skirtingose šalyse siekia dešimtis, šimtus tūkstančių, o Turkijoje jų gyvena net penki milijonai.

Atnaujinti bendruomenės genetinį fondą, atšviežinti kraują, kad ji būtų sveika, gyvybiškai svarbu. Todėl santykiai su kitais totoriais turėtų būti artimi, nesunkiai užmezgami. Mes netgi propaguojame totorišką vedybų portalą, kuriame visi suinteresuoti žmonės galėtų skelbti apie save, taip pat ir mūsų bendruomenė galėtų informuoti apie savo narius. Mums būtų labai sveika, jeigu būtų kuriami santykiai tarp žmonių, kurių nesieja jokia giminystė. Potencialas milžiniškai, vien Krymo totorių bendruomenės labai gausios, skirtingose šalyse siekia dešimtis, šimtus tūkstančių, o Turkijoje jų gyvena net penki milijonai.

Portalo projektas dar tik mano galvoje, bet netrukus jis bus įkurtas. Per jį žmonės galės bent jau susipažinti ir bendrauti, geriausiu atveju – kurti šeimas.

Adas Jakubauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

– Ar savo bendruomenės, priskiriamos prie Krymo totorių, santykius su kraujo broliais – Kazanės totoriais skatinsite taip pat?

– Be abejo, mūsų genetinės šaknys tos pačios, nors susiformavus atskiriems etnosams atsirado pasaulio suvokimo, kalbos skirtumų. Labai daug Kazanės totorių gyvena Rusijoje, vien tik Maskvoje – milijonas. Po rusų jie yra gausiausia tos šalies tauta.

Tatarstano istorija labai sunki ir pamokanti. Ši tauta carinėje Rusijos imperijoje, vėliau Sovietų Sąjungoje tam tikra prasme buvo pasmerkta. Nuo tada, kai Kazanės chanatas buvo užkariautas, vyko jos regresas, totoriai buvo intensyviai rusinami, nors būdami atsparūs nepasidavė.

Aš pozicionuoju Tatarstaną kaip okupuotą teritoriją, man skauda širdį, kad jo gyventojai neturi savo valstybės. Šiuo laiku jis išgyvena ekonominį pakilimą, kurį  užtikrina naudingosios iškasenos, ten sukoncentruota gamyba – sunkvežimių, lėktuvų, sraigtasparnių, chemijos pramonė. Iš viso to Tatarstanas gana gerai verčiasi, bet 70–80 proc. savo pajamų turi atiduoti Maskvai. Tai pusiau kolonijos statusas.

Nuo tada, kai Kazanės chanatas buvo užkariautas, vyko jos regresas, totoriai buvo intensyviai rusinami, nors būdami atsparūs nepasidavė.

Jelcino laikais jis buvo įgavęs tam tikrų valstybingumo požymių, su Rusija buvo susieta tik monetarinė, užsienio ir gynybos politika. Mačiau tų laikų, kai Tatarstanas buvo pasirašęs ypatingąją sutartį su Rusija, pasą – pirmajame jo puslapyje buvo įrašai totorių kalba. Atėjus į valdžią Putinui šis puslapis panaikintas, viskas liko tik rusiškai. Tatarstano prezidentas anksčiau buvo renkamas, dabar skiriamas Maskvos. Einama link to, kad visoms autonominėms respublikoms būtų atimtas šis ir suteiktas gubernijos statusas, paliekant labai nedaug įgaliojimų.

– Kokie jūsų santykiai su Krymo totoriais dabar, kai jų žemės okupuotos Rusijos? Ar įmanomas pagalbos teikimas?

– Su Krymu tradiciškai esame labai artimi. 1989 m. gegužės 19 d., minint 45-ąsias totorių deportacijos iš Krymo metines, Kalnų parke surengiau didelį mitingą. Jis sulaukė didelio atgarsio pasaulyje. Kai nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai Maskva paskelbė ekonominę blokadą, Krymo totoriai, patys vos prieš metus sugrįžę į savo gimtinę, atsiuntė į Vilnių paramą. Prisimenu tą jaudinantį momentą,kai iš sunkvežimio buvo kraunami moterų rankomis siūti dailūs medžiaginiai maišeliai su kruopomis, ryžiais, pupelėmis. Viskas gražiai, su meile sudėliota. Tos gėrybės iškeliavo į vaikų, senelių namus. O Seimui totoriai paliko 500 litrų benzino, blokados metu tai buvo didelė parama.

Bendravimas su Krymo totoriais niekada nebuvo nutrūkęs. Spausdinome jiems laikraščius, žurnalus, net kai kuriuos vadovėlius.

Susitarėme dėl paminklo Salos pilyje gimusiam Krymo chanato įkūrėjui Chadži-Girėjui. Trakuose norėtume atidaryti ir Krymo totorių kultūros namus su tradicine virtuve, amatais, mokomaisiais seminarais ir pan.

Man teko didelė garbė – pernai buvau išrinktas Pasaulio Krymo totorių kongreso generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Prieš mėnesį Vilniuje, Seimo rūmuose, vykstant kongreso komiteto posėdžiui, priešiškai nusiteikusios jėgos bandė blokuoti konferencijos transliaciją į užsienį, buvo  surengta kibernetinė ataka. Bet šis išpuolis atkreipė dar didesnį dėmesį į totorių problemas okupuotame Kryme.

Beje, konferencijos metu lankėmės Trakų rajono savivaldybėje, susitarėme dėl paminklo Salos pilyje gimusiam Krymo chanato įkūrėjui Chadži-Girėjui. Trakuose norėtume atidaryti ir Krymo totorių kultūros namus su tradicine virtuve, amatais, mokomaisiais seminarais ir pan.

– Gal tada jus nustos painioti su karaimais, jau turinčiais Trakuose savo muziejų? Ar apskritai tarp Lietuvos totorių ir karaimų yra kokių nors sąlyčio taškų, išskyrus su Vytautu Didžiuoju siejamą istorinę atmintį?

– Man labai keista, kad mus plaka į vieną katilą. Tai dvi skirtingos tautos – su sava istorija, religija, skirtingu pasaulio suvokimu. Totoriai yra musulmonai sunitai, karaimai išpažįsta Senąjį Testamentą. Karaimai jau Aukso ordoje buvo tautinė mažuma, mes į Lietuvą atėjome iš savo valstybės, tik čia tapome tautine mažuma.

1319–1320 m. totoriai sudarė sąjungą su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu kovoje prieš kryžiuočius. 2019-uosius, minint 700-ąsias metines, ketiname paskelbti totorių sąjungos su Gediminu metais. Gal tuomet pagaliau pavyks suteikti aiškumo tiems, kurie vis dar painioja totorius su karaimais.

– Ruošiantis Lietuvoje sutikti pabėgėlius, kurių dalis išpažįsta islamą, pasigirdo nuomonių apie būtinybę Vilniuje statyti mečetę. Ar ji būtų reikalinga ir totorių, dabar turinčių veikiančias mečetes Kaune, Nemėžio ir Keturiasdešimties Totorių kaimuose Vilniaus rajone bei Raižiuose Alytaus rajone, dvasiniams poreikiams?

– Dabartiniai įvykiai pasaulyje neturi absoliučiai jokios sąsajos su Lietuvos totoriais, kurie savo mečetę Vilniuje turėjo jau XV a. pradžioje. Ji sunaikinta sovietinių okupantų 1968 m., toje vietoje pastatyti LTSR mokslų akademijos institutai.

Todėl norėtume, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas – kad Lietuvos Respublika, kurios patriotai esame, atstatytų tai, ką sunaikino sovietai.

Islamo tradicija Lietuvoje labai sena. Žemaičiai dar nebuvo iki galo pakrikštyti, o jis jau buvo. Todėl norėtume, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas – kad Lietuvos Respublika, kurios patriotai esame, atstatytų tai, ką sunaikino sovietai. Tada kuo plačiau pasaulyje paskleistum savo pagiriamąjį žodį jai. Supratimas jau yra, ir aš labai viliuosi, kad Vilniuje turėsime vietą melstis. Galbūt tai bus atskira maldos salė mūsų kultūros centre, kuriame tilps ir klasės vaikams, būrelių patalpos, kavinė su tautiniais patiekalais, nedidelis viešbutis ir pan.

Išsaugoti istorinę bendruomenę, kuri gausiai palaistė Lietuvą savo krauju, yra būtina. Valdžios žmonėms sakiau: jeigu tai nebus padaryta dabar, dar po 50 metų paskutiniam totoriui teks mokėti atlyginimą už tai, kad jis yra totorius.

– Kuo musulmonai totoriai skiriasi nuo, tarkim, musulmonų sirų?

– O kuo filipiniečiai krikščionys skiriasi nuo lietuvių ar lenkų krikščionių? Ar juodaodis musulmonas – nuo Lietuvos totoriaus? Tai kiekvienam akivaizdu. Taip ir mes nuo sirų skiriamės pirmiausia religine tradicija. Taip, mūsų religija ta pati, bet mentalitetai skirtingi.

Per 1100 metų, nuo tada, kai totoriai priėmė islamą, totorės moterys niekada neslėpė savo veido. Korane tokios nuostatos nėra. Ten rašoma, kad moterys turi užsidengti plaukus ir nešioti padorius drabužius. O visa kita, ką mes dabar stebime kitų musulmoniškų tautų aprangoje, tėra gentinės tradicijos.

Totoriai 400 metų gyveno izoliuoti nuo likusio islamiškojo pasaulio. Nemokėdami liturginės arabų kalbos, neturėdami kontaktų su išore jie virė savose sultyse. Nepaisant to, sugebėjome išlikti musulmonais. Visi tiurkai pasaulyje yra hanafi mokyklos, pačios nuosaikiausios krypties, atstovai. Lietuvos totoriai taip pat jai priklauso.

– Ar jūsų bendruomenės nariai galėtų palengvinti Lietuvai to paties tikėjimo pabėgėlių integraciją? Galbūt totoriai galėtų prisiimti panašų vaidmenį kaip Latvijos sentikiai, iš kurių tikimasi pagalbos suartinant latvius ir tuos rusus, kurie Latvijoje atsidūrė sovietinės okupacijos metais?

– Karo pabėgėlių, kurių tikimės Lietuvoje, mes taip gerai nepažįstame. Jų kita kultūra, kitoks pasaulio suvokimas, nors kanonai, išpažįstama religija yra ta pati.

Bet mes, be abejo, esame pasiruošę ištiesti ranką pabėgėliams – būti jungiamąja grandimi tarp jų ir mūsų šalies visuomenės, čia susiklosčiusių tradicijų, papasakoti apie savo teigiamą patirtį, kurią sukaupėme Lietuvoje per šimtmečius.

Mūsų dvasininkai galėtų padėti atlikti religinius patarnavimus, juk žmonės ir gimsta, ir miršta. Patys siūlytis negalime, bet jeigu valstybės institucijos kreiptųsi, mes padėtume.

Esame pasiruošę tęsti bendradarbiavimą – ne tik aš, bet ir mūsų dvasinis lyderis muftijus Romas Jakubauskas.

Galėtume pasitarnauti ir mūsų valdininkams, padėti jiems pažinti tuos žmones, kurie atvyksta. Jau skaičiau paskaitas policijos pareigūnams ir tyrėjams, sulaukiau įdomių klausimų, į kuriuos jiems buvo labai svarbu gauti atsakymus. Esame pasiruošę tęsti bendradarbiavimą – ne tik aš, bet ir mūsų dvasinis lyderis muftijus Romas Jakubauskas. Tai būtų savotiškas mūsų bendruomenės indėlis, tam tikras tiltas tarp žmonių, turinčių skirtingos patirties.

– Galbūt šakniniai musulmonai galėtų būti ideologinė atsvara musulmonų bendruomenėms, kurios kelia grėsmę visam vakarietiškam pasauliui?

– Įvertinus mūsų tradiciją, per 600 metų, kai gyvename čia, konfliktų, galima sakyti, nebuvo. Vienintelis buvo kilęs XVII a. pradžioje, bet ir jį įžiebė ne musulmonai. Tada Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina, pasisakęs už krikščionybės grynumą, kariavo su protestantais ir iš didelio uolumo užsimojo ir prieš žydus, karaizmo išpažinėjus, musulmonus. Po to, kai 1609 m. liepos 10 d. fanatikų minia sugriovė Trakų mečetę, keliolika tūkstančių totorių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasitraukė į osmanų valdomą Dobrudžą, žemes, kurios dabar padalytos tarp Rumunijos ir Bulgarijos. Totoriai, LDK išeiviai, gyvena ten iki šių dienų. Neseniai lankydamasis Rumunijos Kons­tancoje nustebau, kad jie turi visiškai tokių pat patiekalų kaip totoriai čia, Lietuvoje.

Jei kalbame apie ideologinę atsvarą, norėčiau prisiminti Vytauto Didžiojo paminklo atidengimo iškilmes Raižiuose 2010-aisiais. Yra nuotraukų, kuriose dviejų Bažnyčių hierarchai – musulmonų muftijus ir katalikų vyskupas – eina apsikabinę ir broliškai šnekučiuodamiesi. Tai gražus tolerancijos pavyzdys. Jį verta transliuoti šiuolaikinei Europai.

Yra nuotraukų, kuriose dviejų Bažnyčių hierarchai – musulmonų muftijus ir katalikų vyskupas – eina apsikabinę ir broliškai šnekučiuodamiesi.

Stebėjau įvykius Prancūzijoje prieš 5–8 metus. Prancūzijos vyriausybė priėmė ydingą sprendimą apgyvendinti žmones getuose, palikti juos pačius sau, be valstybės globos. Jie ten vegetavo porą dešimtmečių – neišmoko prancūzų kalbos, negalėjo gauti darbo, tapdami išlaikytiniais. Tai kelias į kriminalizaciją. Prancūzai suvokė padarę klaidą, dabar atvykstančiuosius jie išsklaido po visą šalies teritoriją. Tą patį yra numačiusi ir Lietuva. Mano galva, labai teisinga, kad pabėgėliai bus išskirstomi po visas šalies savivaldybes.

– Kiek esant dabartinei įtampai galėtų būti svarbios euroislamo idėjos? Ar reformuotas islamas galėtų būti tas kelias, kuris sujungtų du nesusikalbančius pasaulius?

– Aš nesu teologas, todėl negaliu apie tai kalbėti, bet norėčiau, kad islamas sugrįžtų prie savo ištakų. Pirmasis apie euroislamą prabilo totorių mąstytojas Mardžani dar XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje. Paskui jį pasigriebė lenkų profesorius Selimas Chazbijewiczius. Vienas iš mūsų lyderių doc. Romualdas Makaveckas taip pat kalbėjo apie tai, kad islamas turėtų būti išgrynintas, pritaikytas XXI amžiui.

Dabar pasaulyje vyksta būtent tai – kariaujant prisidengiama religija. Būtina griežtai atskirti, kas yra religija ir ką žmonės daro menkindami islamą, prisidengdami juo pačiu.

Kiek tai gali duoti praktinės naudos, aš nežinau. Bet akivaizdu, kad religija turi žengti koja kojon su visuomene. Beje, islamas niekada nebuvo priešiškas mokslui. Jo aukso amžius buvo nuo islamo atsiradimo praėjus keliems šimtmečiams, kai į arabų kalbą buvo išversti visi senovės graikų rankraščiai, suklestėjo matematika, astronomija, medicina. Vienas iš Pranašo chadisų sako: jeigu tu kažkurią dieną negavai naujų žinių, vadinasi, ji prabėgo tuščiai. Pagal kitą chadisą: jeigu turi galimybę šviestis, bet neturi galimybės melstis, švieskis, nes Dievui bus labiau priimtina, jei būsi išsilavinęs, apsišvietęs žmogus. Šie akcentai sudėti pačioje mūsų religijos doktrinoje.

Dabar islamas pozicionuojamas kažkaip keistai, nors iš tiesų tai labai lanksti, tolerantiška religija. Tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose prisidengiant tikėjimu, yra jo sumenkinimas. Nedenkite savo juodų darbų religija – tai dar vienas Pranašo chadisas. Bet dabar pasaulyje vyksta būtent tai – kariaujant prisidengiama religija. Būtina griežtai atskirti, kas yra religija ir ką žmonės daro menkindami islamą, prisidengdami juo pačiu.

Džihado, suvokiamo kaip karinė agresija, prasmė labai suvulgarinta. Islame pirmiausia kalbama apie dvasinį džihadą – savo sielos apvalymą, nuodėmių atsisakymą, kovą su savo ydomis. Karinis džihadas minimas tik kelioliktoje vietoje, imtis ginklo leistina tik tuomet, kai užpuolama tavo tauta, valstybė. Dabar viskas išverčiama siekiant religija pridengti niekdarių veiksmus. Tokių tendencijų neturėtų būti.

Man didžiausia šventė yra skirtingoms kultūroms atstovaujančių  išsilavinusių žmonių dialogas, religijų bendravimas.

Kai kalbama apie euroislamą, labai svarbi būtų nuostata, apie kurią dažnai galvoju, – tai sąžiningumas. Islamas neleidžia apgaudinėti, meluoti. Tai vienas šios religijos pagrindų. Aš asmeniškai stengiuosi laikytis principo, kuris išsakytas dar viename Pranašo chadise: atsiskaityk su darbininku iki to laiko, kol ant jo kaktos neišdžiūvo prakaitas. Tai labai aukštos prabos moralinės vertybės, norėčiau, kad jos atgimtų ir įsiviešpatautų.

Euroislamo įtvirtinimo kryptimi sąmoningai nėra dirbama, bet pažįstu žmonių, siekiančių įtvirtinti musulmono, kaip išsilavinusio, toleruojančio kitų kultūrų vertybes žmogaus, įvaizdį. Man didžiausia šventė yra skirtingoms kultūroms atstovaujančių  išsilavinusių žmonių dialogas, religijų bendravimas. Tokį islamą, kai gyvenant kitoje šalyje yra gerbiamos jos vertybės, bet puoselėjamos ir savosios, norėčiau matyti ir Lietuvoje, ir visoje Europoje.

Scanpix

Terorizmas. Kruvinuoju penktadieniu praminti teroristiniai išpuoliai Tunise, Prancūzijoje ir Kuveite patvirtino – „Islamo valstybė“ iš regioninės kovotojų grupuotės virsta globalia teroristų organizacija, keliančia grėsmę visam pasauliui.

Mattew Jamesas pastarosiomis dienomis pagrįstai tapo Didžiosios Britanijos didvyriu. Trisdešimtmetis vyras išgyveno praėjusį penktadienį Tunise įvykdytą teroro išpuolį ir išgelbėjo savo sužadėtinę Saera Wilson, didvyriškai ją uždengdamas savo kūnu ir apsaugodamas nuo į visas puses lekiančių užpuoliko kulkų. Vyras buvo pirmasis, į kurį iš automato „Kalašnikov“ pradėjo šaudyti į paplūdimų ir viešbutį įsiveržęs teroristas, – kulkos kliudė brito petį, krūtinę ir šlaunį. Į gimtojo Velso ligoninę jis buvo atskraidintas specialiuoju oro transportu.

Tačiau ši laiminga istorija negali užgožti kruvinos tragedijos masto. Į penkių žvaigždučių viešbutį „Riu Imperial Marhaba Hotel“, įsikūrusį maždaug už dešimties kilometrų nuo Tuniso Susos kurorto, apie vidurdienį įėjo 23 metų amžiaus tunisietis, buvęs aviacijos studentas Seifeddine’as Rezgui. Apsimetęs turistu, jis kurį laiką bendravo su aplinkiniais, tačiau netikėtai iš paplūdimio skėčio išsitraukė ten paslėptą automatą „Kalašnikov“ ir pradėjo šaudyti į gausiai paplūdimyje susirinkusius turistus. Baigęs savo kruviną sumanymą, vėliau patraukė į patį viešbutį ir ėmė šaudyti į žmones ten. Iš viso viešbutyje tuo metu ilsėjosi penki su puse šimto svečių, atvykusių daugiausia iš Vakarų Europos – Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Belgijos ir kitų valstybių.

Siaubingos žudynės tęsėsi beveik pusvalandį. Po išpuolio teroristas parpuolė ant kelių maldai, vėliau dar paėjo kelis metrus ir buvo nušautas į įvykio vietą atskubėjusio policijos pareigūno. Kruviniausias teroristinis išpuolis šiuolaikinio Tuniso istorijoje iš viso pražudė 38 žmones, iš kurių trisdešimt – Didžiosios Britanijos piliečiai, dar keturiasdešimt žmonių buvo sužeista. Atsakomybę už kruviną išpuolį netrukus prisiėmė „Islamo valstybės“ kovotojai.

Manoma, kad šaltakraujiškai turistus žudęs S.Rezgui išpuoliui galėjo būti parengtas kaimyninėje Libijoje veikiančioje „Islamo valstybės“ kovotojų stovykloje, kur studentas tikriausiai lankėsi šių metų kovą ir dalyvavo čia vykusiuose džihadistų mokymuose. Per prastai saugomą Tuniso ir neramumų krečiamos Libijos sieną greičiausiai buvo įvežtas ir „Kalašnikov“ automatas, ir tai padarė ne pats S.Rezgui.

Birželio 26-ąją, kuri netrukus bus pavadinta kruvinuoju penktadieniu, maždaug kas keletą valandų trijuose skirtinguose pasaulio žemynuose įvykdyti dar bent keturi daug žmonių aukų pareikalavę teroro aktai. Pietryčių Prancūzijoje, netoli Liono miesto, užpuolikas su „Islamo valstybės“ vėliava dujų gamykloje susprogdino kelis sprogstamuosius užtaisus, nužudė vieną žmogų ir dar kelis sužeidė. Vieninteliai aukai buvo nukirsta galva, o prie jos prisegtas raštelis arabų kalba. Dėl šio išpuolio Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as pirma laiko grįžo į gimtinę iš Briuselyje vykusio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo, o premjeras Manuelis Vallsas nutraukė vizitą Pietų Amerikoje. „Islamistinis terorizmas vėl smogė Prancūzijai“, – sakė vyriausybės vadovas Prancūzijos visuomenei, dar neatsigavusiai po sausį įvykdytų kraupių išpuolių sostinėje Paryžiuje.

Kruvina teroristinė ataka tą pačią dieną sudrebino ir įprastai ramų Kuveitą. Šalies sostinėje Kuveite, šiitų mečetėje, susisprogdino mirtininkas iš Saudo Arabijos Abu Suleimanas al-Muwahhidas. Per ataką iš viso žuvo 27 žmonės, daugiau nei du šimtai buvo sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį taip pat prisiėmė „Islamo valstybė“.

Dar dvi teroristinės atakos tą patį penktadienį užfiksuotos karštuosiuose pasaulio kraštuose: Somalyje su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybe“ siejama sukilėlių grupuotė „Al Shabaab“ užpuolė Afrikos Sąjungos misijos karinę bazę, ją užėmė ir nukovė per septyniasdešimt čia tarnavusių karių. O pilietinio karo kamuojamoje Sirijoje, kurdų gyvenamame Kobanės mieste, per dvi dienas vykusius įvairius teroristinius išpuolius žuvo daugiau nei du šimtai žmonių.

Šiuos iš pažiūros labai skirtingus, tačiau beveik vienu metu įvykdytus teroristinius išpuolius sieja vienas vardas – „Islamo valstybė“. Kruvinojo penktadienio atakos trijuose skirtinguose žemynuose įvykdytos po kelių dienų, kai „Islamo valstybės“ džihadistų atstovas Abu Muhammadas al-Adnani paragino savo sekėjus visame pasaulyje ramadaną paversti kruvinu mėnesiu „kitatikiams, šiitams ir visiems, išsižadėjusiems islamo“.

Apžvalgininkai svarsto, kad penktadienio žudynės Prancūzijoje, Tunise ir Kuveite gali reikšti, jog „Islamo valstybė“ keičia savo veiklos taktiką iš nuo šiol ne tik kovos dėl didesnės kontroliuojamos teritorijos Sirijoje bei Irake ir toliau mėgins stiprinti kuriamą teritorinę valstybę, bet ir atakuos išorinius, toli už pagrindinių konfliktų židinių esančius objektus. Taigi skelbiamas atviras karas su Vakarų demokratinėmis bei nuosaikiomis musulmoniškomis valstybėmis.

Galbūt tai tik sutapimas, tačiau birželio 29-ąją kaip tik suėjo metai nuo „Islamo valstybės“ paskelbto „kalifato“ įkūrimo Sirijoje ir Irake. Nors per šiuos metus organizacijos kovotojai ar bent jau jų vardu veikiantys teroristai įvykdė pavienius išpuolius Kanadoje, Danijoje, Australijoje, tačiau „Islamo valstybė“, priešingai nei jos pirmtakė „Al Qaeda“, praktiškai nerengė atakų toli už savo kontroliuojamų teritorijų ir visokeriopai stengėsi išplėsti bei sustiprinti savo įkurtą valstybę Artimuosiuose Rytuose.

Vis dėlto išpuoliai Prancūzijoje, Tunise ir Kuveite rodo, kad „Islamo valstybės“ vadovai greičiausiai nusprendė ne tik tęsti pradėtą teritorinį karą, bet ir imtis terorizmo prieš „netikintį“, arba, trumpai tariant, beveik visą likusį pasaulį. Panašaus teroristinio pobūdžio išpuolis įvykdytas ir neseniai išlaisvintame Sirijos Kobanės mieste, nes automobilių ir savižudžių mirtininkų sprogdinimai neturėjo aiškaus strateginio ir karinio tikslo mėginti atsiimti miestą. Šįkart stengtasi atkeršyti ir nusinešti kuo daugiau civilių aukų.

Kruvinojo penktadienio atakos greičiausiai pakeis ir JAV požiūrį į „Islamo valstybės“ keliamą pavojų. Kaip pabrėžia „Politico“, JAV žvalgybos tarnybos po šių išpuolių iš naujo įvertino ISIS keliamą grėsmę – iki tol ji paprastai buvo apibūdinama kaip regioninė, o pati organizacija – kaip vidinių musulmonų nesutarimų ir pilietinių karų išdava. Tačiau po penktadienio atakų trijuose žemynuose JAV saugumo institucijos nurodė, kad „Islamo valstybė“ gali kelti pavojų net ir už Atlanto.

„Islamo valstybė“ labai sparčiai tampa globalia grėsme ir daro tai itin paprastai, – sako Peteris Mansooras, buvęs JAV kariuomenės pulkininkas ir vienas iš JAV strategijos kovoje su „Al Qaeda“ Irake architektų, – ji nesudėtingai į savo ideologiją atverčia sekėjus visame pasaulyje, o šie imasi planuoti ir vykdyti teroristines atakas savarankiškai. Tai tęsis tol, kol kas nors imsis ryžtingų veiksmų prieš „Islamo valstybę“ jos kontroliuojamoje teritorijoje.“

P.Mansooras paragino siekti glaudesnio regioninio bendradarbiavimo bei vykdyti daugiau oro antskrydžių, kurie sunaikintų ir teroristų komunikacijos tinklus, per kuriuos šie skleidžia savo daug dėmesio sulaukiančius ir sekėjų, vadinamųjų vienišų vilkų, pritraukiančius atsišaukimus.

Net jei penktadienio išpuolius Prancūzijoje ar Kuveite įvykdė vieniši kovotojai, veikiantys tik „Islamo valstybės“ vardu, JAV pareigūnai ir ekspertai tvirtina, kad ir tai gali lemti prezidento Baracko Obamos administracijos vykdomos politikos, kuri kol kas apsiriboja tik atakomis iš oro Sirijoje bei Irake ir teikiama karine pagalba amerikiečių sąjungininkams, pokyčius.

„Šie išpuoliai rodo, kad „Islamo valstybės“ keliamas pavojus plečiasi toli už Irako ir Sirijos ribų. Saugi užuovėja ten reiškia, kad sulauksime vis daugiau išpuolių kaimyniniame regione, Europoje ir net čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose“, – sako Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Edas Royce‘as.

Iki tol JAV žvalgybos tarnybos neįžvelgė „Islamo valstybės“ keliamos tiesioginės grėsmės, o prezidentas B.Obama teroristinę organizaciją buvo apibūdinęs terminu, kuriuo nusakomas koledžo sporto komandos lygmuo. Tačiau šiandien požiūris pasikeitė, o labiausiai baiminamasi, kad „Islamo valstybės“ vadovams ateityje net nereikės išplėsti ir sutankinti savo organizacijos tinklų Vakarų pasaulyje, siekiant sėkmingai rengti teroristinius aktus. Vietoj to užteks tiesiog pasitelkti socialinius tinklus, platinti savo radikalią džihadistinę ideologiją, o tai įkvėps musulmonus tokius išpuolius vykdyti savarankiškai. O būtent tokio pobūdžio teroro aktus išaiškinti ir sustabdyti yra sudėtingiausia.

„Islamo valstybės“ siekį plėsti savo įtaką liudija ir pasirinktos teroristinių išpuolių vietos – demokratinės arabų šalys. Nuo turistų pinigų, kurie sudaro maždaug septynis procentus bendrojo šalies produkto, stipriai priklausomas Tunisas – regiono demokratijos oazė ir Arabų pavasario, kuris čia ir prasidėjo, sėkmės pavyzdys.

Pernai gruodį surengtuose pirmuose demokratiniuose šalies prezidento rinkimuose pergalę šventė prieš islamistus stojęs politikas Beji Caidas Essebsi, o spalį vykusiuose parlamento rinkimuose tunisiečiai valdžią atidavė pasaulietinių pažiūrų partijai „Nidaa Tounes“, kuri įveikė islamistinį judėjimą „Ennahda“. Taip šalis, priešingai nei chaoso krečiama kaimyninė Libija ar atgal į autoritarizmą atsigręžęs Egiptas, ne tik išlaikė demokratijos egzaminą, bet ir nepasuko islamistinio radikalizmo pusėn.

Tokia įvykių raida Šiaurės Afrikos šalyje nėra palanki „Islamo valstybės“ ideologinei, o vėliau galbūt ir realiai ekspansijai, todėl teroristiniais išpuoliais visų pirma siekiama destabilizuoti pačią valstybę, sugriauti jos ekonomiką, o visuomenės akyse sukurti nesaugumo aplinką. Pirmasis toks mėginimas įvyko dar šių metų kovą, kai ginkluoti užpuolikai šalies sostinėje, netoli parlamento esančiame muziejuje, nužudė 22 žmones, iš kurių dvidešimt buvo turistai, daugiausia iš Vakarų Europos šalių. Jau tuomet Tuniso vadovai skelbė „negailestingą karą“ „Islamo valstybei“. Kita vertus, Tunisas yra ir vienas dosniausių „Islamo valstybės“ kovotojų donorų. Skaičiuojama, kad prie džihadistų prisidėjo apie 3 tūkst. kovotojų iš šios šalies.

O štai turtingas ir klestintis Kuveitas paprastai yra taikos ir ramybės oazė. Penktadienio išpuolis tapo pirmuoju teroro aktu šioje Persų įlankos valstybėje nuo 2006-ųjų. Analitikai pabrėžia, kad šia ataka „Islamo valstybė“ greičiausiai mėgino įvaryti pleištą tarp Kuveito sunitų ir šiitų bendruomenių. Pastarieji, sudarantys maždaug trečdalį 1,2 mln. šalies piliečių, „Islamo valstybės“ ideologų yra traktuojami kaip išdavę savo tikrąjį tikėjimą. Tačiau šiam teroristų siekiui čia tikrai nebuvo lemta išsipildyti – tūkstančiai Kuveito šiitų ir sunitų kartu susirinko į teroro išpuolio aukų laidotuves, bendrai meldėsi, skandavo „sunitai ir šiitai yra broliai“.

„Islamo valstybės“ rengiamų išpuolių geografinė plėtra rodo, kad intensyviai kovojama ne tik Sirijos ir Irako karo, bet ir Vakarų pasaulio bei kitų musulmoniškų valstybių ideologiniame fronte, ir atrodo, kad ši kova ateityje tik stiprės.

Dovaidas Pabiržis

Laiko juosta

„Islamo valstybės“ raida

2010 m. balandį Abu Bakras al-Baghdadi tampa nuo „Al Qaedos“ atskilusios grupuotės „Irako islamo valstybė“ lyderiu, kai du buvę jos vadovai žuvo per JAV įvykdytą antskrydį Tikrite.

2011 m. kovas–2013 m. kovas. Demokratiniai protestai Sirijoje netrukus perauga į revoliuciją, o ši išvirsta į pilietinį karą. Abu Bakrui al-Baghdadi pavaldūs kovotojai pereina Irako ir Sirijos sieną, išnaudoja galios vakuumą ir užima rytines Sirijos teritorijas. Tuo pat metu pradedama sprogdinimų kampanija Irake.

2013 m. kovas. Užimamas Sirijos šiaurės rytuose esantis Rakos miestas.

2013 m. vasara. Pasirodo pirmieji pranešimai apie brutalius „Islamo valstybės“ valdymo metodus.

Per 2013 metus iš viso įvykdyti 444 išpuoliai, o žuvusiųjų skaičius siekia 1864.

2014 m. sausis. Grupuotė užima Faludžos miestą Irake. Daugiau nei 13 tūkst. šeimų priverstos bėgti iš regiono. Pasirodo pirmieji pranešimai apie „Islamo valstybės“ užverbuotus kovotojus iš Didžiosios Britanijos.

2014 m. birželio 10 d. Šimtai „Islamo valstybės“ kovotojų atakuoja ir užima Mosulą – antrą pagal dydį Irako miestą. Pakeičiama vietos valdžia, policija, kariuomenė, perimama nemažai JAV karinės technikos ir ginkluotės.

2014 m. birželio 11 d. „Islamo valstybės“ kovotojai sparčiai stumiasi į pietus, užimamas Saddamo Husseino gimtasis miestas Tikritas. Užkariautose teritorijose įvedami griežti šariato įstatymai.

2014 m.  birželio 16–18 d. Pranešama apie masinius žmonių grobimus ir žudynes „Islamo valstybės“ kontroliuojamoje teritorijoje.

2014 m. birželio 29. Grupuotė oficialiai paskelbia apie kalifato – „Irako ir Levanto islamo valstybės“ įkūrimą.

2014 m. rugpjūčio 5 d. „Islamo valstybės“ kovotojai atakuoja Irako Sindžaro regioną. Jame gyvena jazidų religinė bendruomenė, kurią radikalūs sunitai laiko eretikais. Tūkstančiai žmonių priversti bėgti, pranešama apie masines žudynes, moterų seksualinę vergiją.

2014 m. rugpjūčio 8 d. JAV oro pajėgos pradeda antskrydžius prieš „Islamo valstybę“.

2014 m. rugpjūtis–rugsėjis. Džihadistai internete išplatina vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip nužudomas JAV žurnalistas Jamesas Foley, kitas įkaitas Stevenas Sotloffas, britas Davidas Hainesas. Prieš kamerą jiems nukertamos galvos.

2014 m. rugsėjo 5 d. Vašingtonas paskelbia apie dešimties valstybių koalicijos prieš „Islamo valstybę“ sudarymą. Po kelių dienų prie jos prisijungia ir Arabų lyga.

2014 m. rugsėjo 13 d. „Islamo valstybės“ kovotojai puola Sirijos Kobanės miestą.  Prasideda keturis mėnesius truksianti apsiaustis.

2014 m. spalio 13 d. Anglų kalba leidžiamame propagandiniame leidinyje „Dabiq“ viso pasaulio džihadistai raginami pulti vakariečius, „kur tik gali jų rasti“.

2014 m. spalio 20 d. „Islamo valstybės“ sekėjas netoli Monrealio automobiliu pervažiuoja du Kanados karius, vieno iš jų sužeidimai mirtini. Po dviejų dienų islamistas nušauna kareivį Nacionaliniame karo memoriale Otavoje.

2014 m. lapkričio 9 d. Irako pareigūnai paskelbia, kad per bendrą JAV ir Irako antskrydį sužeistas „Islamo valstybės“ lyderis Abu Bakras al-Baghdadi.

2014 m. gruodžio 15 d. „Islamo valstybės“ vardu veikiantis teroristas Manas Haronas Monis Sidnėjaus kavinėje paima septyniolika įkaitų. Per policijos operaciją žūva du žmonės.

2014 gruodžio 24. Džihadistai numuša Jordanijos karinį lėktuvą, į nelaisvę paima jo pilotą.

2015 m. sausio 7–11 d. Kruvini išpuoliai Paryžiuje. Vienas iš jų vykdytojų nurodo savo ištikimybę „Islamo valstybei“.

2015 m. sausio 26 d. Kurdų kovotojai išlaisvina Kobanės miestą.

2015 m. sausis–vasaris. Derybos tarp „Islamo valstybės“ ir Jordanijos bei Japonijos dėl paimtų įkaitų išlaisvinimo, džihadistai už juos reikalauja 200 mln. JAV dolerių. Negavę šios sumos, jie žiauriai nužudo du japonus, o pilotą iš Jordanijos sudegina.

2015 m. vasario 15 d. „Islamo valstybės“ sekėjas nužudo du žmones Danijos sostinėje Kopenhagoje. Tą pačią dieną grupuotės dalis, veikianti Libijoje, išplatina vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip nukirsdinama daugiau nei dvidešimt krikščionių iš Egipto.

2015 m. vasario 26 d. Sunaikinamos Mosulo muziejaus istorinės vertybės.

2015 m. kovo 18 d. Nigerijoje veikianti žiauri islamistinė „Boko Haram“ grupuotė prisiekia savo ištikimybę „Islamo valstybei“.

2015 m. kovo 18 d. „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už ataką Bordo muziejuje Tunise, per kurią žuvo 22 žmonės.

2015 m. kovo 20 d. Grupuotė teigia įvykdžius atakas Jemeno šiitų mečetėse, nusinešusias daugiau nei 130 žmonių gyvybes.

2015 m. kovo 31 d. Irako pajėgos atsiima Tikrito miestą.

2015 m. balandžio 19 d. Pranešama apie daugiau nei 30 Libijos krikščionių žudynes, įvykdytas „Islamo valstybės“ kovotojų.

2015 m. gegužės 13 d. Irakas praneša per oro antskrydį nukovęs antrą pagal svarbą „Islamo valstybės“ generolą Abu Alaa al-Afri.

2015 m. gegužės 17 d. „Islamo valstybės“ kovotojai užima Ramadi miestą, po kelių dienų užgrobiamas ir istorinis Palmyros miestas Sirijoje.

2015 m. birželio 26 d. „Islamo valstybė“ prisiima atsakomybę už teroristinius išpuolius Tunise, Kuveite ir Prancūzijoje.

Scanpix

Nuo Kalvino iki Kalifato. Laimingai pasibaigusi Europos religinių karų istorija yra puikus įrodymas, kad islamistų ir pasauliečių ideologinė kova Artimuosiuose Rytuose anksčiau ar vėliau irgi gali baigtis taikiai.

Istorija liudija, kad valstybė vienu metu gali būti ir ideologinė, ir racionali: ji gali turėti racionalių tikslų, bet kartais gali elgtis ir paneigdama tradicinę ekonominės bei geopolitinės naudos logiką.

Pirmaujanti Vokietijos kunigaikštystė Palatinatas religinių karų metu pademonstravo abi galimybes. Kunigaikštystei tuomet vadovavo karingi kalvinistai, siekę užbaigti katalikų dominavimą ne tik Šventosios Romos imperijoje, bet ir visoje Europoje. Jie ne kartą bandė suburti protestantiškus judėjimus prieš katalikų galybę, vis pasiųsdami karius į pagalbą kalvinistams Prancūzijoje ir Nyderlanduose.

Vis dėlto didžiąją XVI a. dalį jų išskaičiavimai rėmėsi sveiku ideologijos ir racionalumo deriniu: susidūrę su galingųjų Habsburgų pasipriešinimu ir kolegų protestantų abejingumu, jie atsitraukdavo. Bet vėliau kalvinistų sukilėliai Bohemijoje (tai dar viena svarbi imperijos dalis, kurioje šeimininkavo katalikai) paragino Palatinato kunigaikštį Frydrichą V mesti iššūkį Habsburgams ir tapti jų karaliumi. Frydrichas susigundė ir 1619-aisiais paskelbė Bohemiją savo karalyste, nepaisydamas nei akivaizdžios rizikos sulaukti atitinkamos Habsburgų reakcijos, nei grėsmės dėl to, kad jo atvirai neparėmė didžiuma Europos protestantų. Rezultatas akivaizdus: jau netrukus Habsburgai sutriuškino Frydricho armiją, nusiaubė Palatinatą ir užgniaužė ten vyravusį protestantizmą. Tokie buvo pirmieji Trisdešimties metų karo veiksmai.

Kaip ir šis karas ar bet kuris užsitęsęs regioninis ideologinis nesutarimas, kova tarp islamizmo ir sekuliarizmo vieną irgi dieną baigsis. Tačiau klausimas, kaip tai įvyks ir kokios yra demokratijos perspektyvos Artimuosiuose Rytuose, lieka atviras.

Vakarų istorija liudija, kad legitimumo krizės paprastai išsisprendžia vienu iš trijų būdų: lemiama vienos pusės pergale, konflikto nunykimu arba hibridiniu režimu, kuris sujungia varžovų doktrinas taip, kaip anksčiau būtų atrodę neįmanoma.

Šiandien pirmasis scenarijus, kad akivaizdžiai laimės kuri nors viena ideologija, atrodo mažai tikėtinas. Atsižvelgiant į tai, kad islamizmui toli iki monolitinės ideologijos, jo triumfas neatsakytų į klausimą, kuri iš daugelio jo pakraipų – sunitų ar šiitų, nuosaiki ar ekstremali, pasisakanti už monarchiją ar respubliką – pergalės atveju turėtų dominuoti. Tačiau kiti du scenarijai visiškai įmanomi.

Nors gal ir sunku įsivaizduoti, kad Artimuosiuose Rytuose dabartinė legitimumo krizė tiesiog ims ir išsispręs, tačiau viena iš Vakarų krizių praeityje baigėsi būtent taip. Ankstyvosios šiuolaikinės Europos religinius nesutarimus galiausiai išsprendė nauji režimai, kuriems senieji ideologiniai skirtumai tiesiog nebeturėjo reikšmės. Katalikai ir protestantai liko ištikimi savo religijoms, bet nustojo ją vertinti kaip vienintelę įmanomą ir pamažu perėjo prie Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Panašus konflikto sprendimas Artimuosiuose Rytuose reikštų, kad musulmonai, pradedant elitu ir baigiant masėmis, nustotų vertinti islamo įtakos įstatymams ir viešajai tvarkai reikšmę kaip gyvenimo ir mirties klausimą. Tačiau, atsižvelgiant į didelę dabar vyraujančią poliarizaciją, tokia transcendencijos perspektyva atrodo labai tolima.

Išlieka ir galimybė, kad konkuruojančios tarpusavyje ideologijos gali susilieti, perimdamos dalį viena kitos patirties ir institucijų. Europa tai irgi išgyveno. Nuo 1770-ųjų iki 1850-ųjų žemynas blaškėsi tarp monarchistų, kurie tikėjo, kad valdžia turi būti paveldima, ir respublikos šalininkų, troškusių renkamos vyriausybės. Šios dvi idėjos iš pradžių atrodė nesuderinamos, o monarchijoms ne kartą teko malšinti respublikos šalininkų sukilimus. Bet po kurį laiką trukusių represijų Europos monarchai sudarė naują sandorį su vidurine klase. Sekdamos Jungtinės Karalystės pavyzdžiu, dalis valstybių – Austrija, Prancūzija, Italija ir Prūsija – įtvirtino naujo tipo režimą. Kartais vadinamas liberaliu konservatizmu, jis apėmė monarchiją ir parlamentinius suvaržymus bei didesnes pilietines laisves.

Visa tai dar kartą primena svarbiausią istorijos pamoką: galutinė ideologijos arba kelių ideologijų derinio sėkmė dažnai priklauso nuo to, ar jis palaikomas valstybiniu lygmeniu. Liberalaus konservatizmo triumfas Europoje iš dalies buvo nulemtas jo akivaizdžios sėkmės Jungtinėje Karalystėje, valstybėje, kuri geriausiai pademonstravo jo pranašumus. Ši šalis jau seniai gyveno tokio hibridinio režimo – konstitucinės monarchijos sąlygomis. Konstitucinėje monarchijoje susiliejo tradicijos ir reformos. Be to, Jungtinė Karalystė buvo sėkmingiausia to meto pasaulio valstybė, galinti pasigirti didžiausia ekonomika, plačiausia imperija ir stebėtinai stabilia socialine tvarka. Tad jos režimas buvo pradėtas kopijuoti todėl, kad pasiteisino, ir pasiteisino ne bet kur.

Musulmonų pasaulyje irgi atsiranda požymių, kad stiprėja naujo tipo hibridinis režimas. Šis hibridas kartais vadinamas islamo demokratija.

Nors mokslininkai ilgai manė, kad demokratija ir islamizmas nesuderinami, kai kurie islamistai ir demokratai įvairiose šalyse mėgina sujungti šių dviejų sistemų teoriją ir praktiką. Pavyzdžiui, 2011–2013 m. Egipto laisvės ir teisingumo partija (politinis Musulmonų brolijos sparnas) iš visų jėgų stengėsi pavaizduoti save kaip nuosaikų judėjimą, toleruojantį religinį ir ideologinį pliuralizmą. Šios pastangos galiausiai žlugo, nes prezidentas Mohamedas Morsi ėmė stiprinti savo galią ir galiausiai buvo nuverstas Egipto kariškių. Nuo tada Egiptas, regis, demokratijos kuriam laikui atsisakė, tačiau ši šalis tikrai turi potencialo ir įtakos tapti pavyzdžiu kitoms, jei kada nors nuspręstų pakartoti panašų eksperimentą.

Ktas, šiek tiek sėkmingesnis bandymas sujungti islamizmą ir demokratiją buvo Tuniso politinė partija „Ennahda“, kuri, nepaisant atviro islamistų susierzinimo, 2014 m. pabaigoje surengė demokratinius rinkimus. Tunisas per mažas, kad taptų pavyzdine valstybe, tačiau jis yra ta šalis, kurioje Arabų pavasario pabaiga laimingiausia, ir bent jau parodo, kad tai nėra neįmanoma.

Dabar labai daug kas priklauso nuo politinių pasirinkimų dviejose galingiausiose musulmoniškose regiono valstybėse – Irane ir Turkijoje. Nors nė viena nėra arabiška, kiekviena jų turi ilgą regioninės įtakos istoriją. Iranas „atsakingas“ už islamizmo standarto išlaikymą, kuriuo rūpinasi nuo 1979 m. revoliucijos. Nors šalis oficialiai yra respublika su iš dalies vykstančia rinkimų kova, aukščiausia valdžia priklauso ajatolai Ali Khamenei. Kita vertus, Irano, kaip pavyzdinės valstybės, perspektyvos šiek tiek nukentėjo prasidėjus Arabų pavasariui, nes dosni Teherano parama Assado režimui Sirijoje atstūmė daugumą arabų sunitų. Juolab kad šis režimas atrodė labai trapus po įtartinų 2009-aisiais vykusių rinkimų, sukėlusių abejonių, jog jo kaimynai norėtų sekti tokiu pavyzdžiu. Taigi, kol Iranas tebėra islamizmo pavyzdys, islamizmui tebekyla pavojus.

Turkijos atvejis galėtų būti kitoks. Nors šalis oficialiai yra sekuliari respublika, ji krypsta islamizmo link. Per pastaruosius trejus metus Turkija gerai pasirodė diegdama naują, hibridinį islamo demokratijos modelį. Konkurencingi rinkimai jau ne kartą pasitarnavo valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai, arba AKP, vadovaujamai prezidento Recepo Tayyipo Erdogano, kuris save tapatina su islamo demokratijos avangardu (nors vyriausybės stilių labiau mėgsta vadinti konservatyviu, o ne islamišku). Vos prasidėjus Arabų pavasariui Turkija sulaukė didžiulio populiarumo tarp viso regiono gyventojų ir nuo to laiko toliau plečia savo įtaką. Bet kai prabylama apie islamistinį-demokratinį hibridą, aplodismentai Turkijai prityla. Iš dalies dėl to, kad Erdoganas pamažu perima autoritarinį vadovavimo stilių. Turkija vis dar gali tapti hibridinio režimo pavyzdžiu, tačiau demokratinis šio hibrido elementas šiuo metu yra pakeistas senamadiška autokratija.

Kaip ir daugelis ideologinių varžybų prieš tai, Artimuosiuose Rytuose besitęsianti krizė privertė kai kuriuos stebėtojus kelti klausimą, ar ideologija apskritai yra tikroji jos priežastis. Daugelis analitikų mano, jog krizės priežastys glūdi kitur, ir teigia, kad Vakarų imperializmas – pirmiau Europos, dabar Amerikos – užgavo musulmonus ir labai apribojo jų individualias bei visuomenines galimybes kontroliuoti savo ateitį. Šiuo požiūriu dėl didėjančio smurto esą reikia kaltinti Jungtinių Valstijų karinių pajėgų buvimą regione ir paramą Izraeliui. Bet taip argumentuodami analitikai pamiršta svarbiausią faktą: pasaulis pilnas bejėgių, nusivylusių žmonių ir judėjimų, o JAV hegemonija yra beveik pasaulinė. Tačiau tokių neramumų ir represijų, terorizmo ir žiaurumo bei periodiškai vykstančių užsienio intervencijų vargu ar rasime kur nors kitur, nei Artimuosiuose Rytuose.

Kai kas dėl visko kaltina skurdą. Atseit, jei musulmonai turėtų daugiau turto ir galimybių, jie atsitiestų, o krizė baigtųsi. Tačiau šis argumentas tinka bet kuriai neturtingai visuomenei, kurių nemaža dalis gyvena daug blogesnėmis sąlygomis nei statistinė Artimųjų Rytų valstybė, tačiau joms kažkaip pavyksta išvengti tokių neramumų. Jei skurdas būtų pats svarbiausias rodiklis, tada į pietus nuo Sacharos visa Afrika gyventų nesibaigiančio teroro, revoliucijų ir užsienio invazijų sąlygomis. Šie įrodymai verčia daryti kitokią išvadą: nors ir bejėgiškumas, ir skurdas yra esminiai veiksniai, tačiau tokią krizę, kokia šiandien ištikusi Artimuosius Rytus, jie gali sukelti tik egzistuodami drauge su užsitęsusia legitimumo krize.

Gera žinia ta, kad JAV galėtų prisidėti prie stabilių ilgalaikių rezultatų, remdamos tas šalis, kuriose sėkmingai veikia nuosaiki valdymo sistema, net jei ši sistema ir nėra iki galo pasaulietinė. Bloga naujiena ta, kad tai viskas, ko galima tikėtis: net galingosios JAV negali išspręsti visų regiono problemų, nes visos suinteresuotos pusės tokią intervenciją neišvengiamai laikytų partizaniniais veiksmais. JAV, žinoma, privalo ginti savo interesus – tai pareiga, kuri tam tikru laiku tam tikroje vietoje gali vėl pareikalauti jėgos panaudojimo. Bet kaip Osmanų imperija – musulmonų supervalstybė – religinių karų laikais nepajėgė išspręsti nesutarimų tarp krikščionių, taip šiandien jokia išorinė jėga negali nuraminti Artimųjų Rytų. Tik patys musulmonai gali laimėti savo pačių ideologinį karą.

(Pabaiga. Pradžia – praėjusiame „Veido“ numeryje)

Johnas M.Owenas IV, „Foreign Affairs“.

Vertė Rima Janužytė

Stiprėjančios islamo radikalų grupuotės sėkmingai naudojasi socialiniais tinklais ir verbuoja į savo gretas šimtus europiečių

Aštuoniolikmetė Selma Abdel buvo niekuo neišsiskirianti paauglė: ji lankė mokyklą, daug laiko praleisdavo naršydama išmanųjį „iPhone 5“ telefoną ir kepdavo itin skanias picas. Gausios, tačiau ne skurdžios išeivių iš Maroko šeimos narė, turėjusi dar devynis brolius ir seseris, retai nutoldavo nuo namų Paryžiaus priemiestyje ir tėvų buvo švelniai vadinama „mieląja“.

Ta diena, kai ji dingo, šeimai tapo košmaru. Paieškos ilgą laiką nedavė vaisių, todėl baimintasi, kad mergina yra pagrobta ir gali būti prievartaujama. Tik vėliau paaiškėjo, kad tą lemtingą dieną ji išėjo iš mokyklos pro galines duris, nuvyko į oro uostą ir išskrido į Turkiją, iš kur džihado kovotojų padedama pasiekė Siriją. Prancūzakalbis, su kuriuo mergina susipažino internete, sukrėtė ją žiauriomis vaikų kančių Sirijoje nuotraukomis ir paskatino prisidėti prie šventos kovos.

Tai anaiptol ne pavienė istorija apie europiečius, kurie pasuka ekstremizmo keliu ir prisideda prie „Islamo valstybės“ (IS), įtakingiausia ir galingiausia sparčiai virstančios teroristinės organizacijos, ypač aktyviai veikiančios Irake ir Sirijoje. Pasak „Christian Science Monitor“ kalbintų ekspertų, į IS gretas per pastaruosius kelerius metus įsiliejo 12 tūkst. kovotojų iš 81 pasaulio valstybės. Apie ketvirtadalį jų sudarė Vakarų pasaulio piliečiai, kurie gali tapti grėsme stabilumui ne tik Artimųjų Rytų regione, bet ir Europoje.

Motyvuoja pragaištingas idealizmas

Manoma, kad daugiausiai europiečių į konflikto vietas iškeliavo iš Prancūzijos – apie 700, nedaug atsilieka Didžioji Britanija (500), Vokietija (300) bei kitos šalys. Didelį nerimą kelia tai, kad tikslių duomenų nėra, nes kontroliuoti judėjimo srautus sudėtinga: Europos Sąjungos valstybių piliečiai, pasinaudoję pigių skrydžių bendrovių paslaugomis, pasiekia Pietų Turkiją, o kirsti suirutės apimtos Sirijos sieną, ypač su vietinių koordinatorių pagalba, nesudėtinga. Tuomet daugelis įsilieja IS ar kitas radikalias teroristines grupes ir tampa džihado kovotojais.

Tačiau kas skatina jaunus europiečius musulmonus arba atsivertėlius atsisakyti sotaus bei saugaus gyvenimo turtingose Europos šalyse ir vykti kovoti į neramumų kamuojamą regioną? Įdomu, kad tai ne vien vyrai: merginos, tokios kaip Selma, sudaro apie ketvirtadalį, joms suteikiama laisvė be tėvų sutikimo ištekėti ir kurti šeimas su kovotojais.

„Kai kuriuos paskatina idealizmas – siekis už kažką kovoti, apginti skriaudžiamuosius, taip pat religiniai motyvai, – „New York Times“ sakė „Royal United Services“ instituto ekspertė Raffaello Pantucci. – Kiti bėga nuo nuobodulio ir rūpesčių, taip pat ir kriminalinių, namuose. Treti tiesiog yra jauni žmonės, atsidūrę ankstyvose gyvenimo kryžkelėse ir manantys, kad imti ginklą į rankas – visai šaunus būdas save realizuoti.“

Manoma, kad motyvuojančiu veiksniu tapo ir atsargi Vakarų šalių reakcija į pilietinį karą Sirijoje, kuris jau pareikalavo per 160 tūkst. gyvybių. Taip, kaip prieš kelis dešimtmečius musulmonai iš įvairių šalių keliavo į Afganistaną padėti kovoti su įsiveržusia sovietų kariuomene, kaip radikalūs islamistai paėmė ginklus Somalyje ir Irake, ir dabar jaunuoliai yra įtikinami prisidėti prie musulmoniško pasaulio idealų apsaugos. „Jaunuoliai ieško, kur įsitraukti, su kuo kovoti… Jie įtikinami, kad dominuojančią sistemą gali pakeisti tik islamizmas ir džihadizmas…“ – sako knygos „Prancūzijos džihadistai“ autorius Davidas Thomsonas.

Tik šiais laikais tą daryti kur kas lengviau: nauji kovotojai verbuojami socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Facebook“, „Twitter“, „Linkedin“.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Šioje vietoje sostinės valdžia planuoja ne tik suformuoti musulmonų maldos namų statybai reikalingą sklypą, bet ir išplėsti kapines, kuriose po mirties bus laidojami totoriai bei karaimai.

Pasak Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojos Raimondos Rudukienės, šiuo metu baigiamas rengti detalusis planas, kuriame mečetės statybai numatytas žemės sklypas, esantis Naujininkuose, Žirnių gatvėje.

Anot jos, totoriams prašant musulmonų laidojimo vietas numatyti ir miesto kapinėse, tam būtų galima skirti teritoriją planuojamose plėsti kapinėse Žirnių gatvėje.

“Totoriai prašo, nes dabar neturi, kur laidoti, kad ir miesto kapinėse jiems būtų skirta vieta. Ir kaip tik Žirnių gatvėje yra kapinės didžiulės, naujos, tai žiūrėsim, gal net ten kažkokią laidojimo vietą jiems skirsim”, – pasakojo Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja.

R.Rudukienės teigimu, savivaldybei suformavus sklypą, dėl jo skyrimo spręs Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius.

Lietuvos musulmonų muftijus Romas Jakubauskas BNS sakė, kad ypatingų pageidavimų bendruomenė neturi.

Prašymą statyti maldos namus pernai yra gavusi ir uostamiesčio savivaldybė, tačiau, pasak Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir miesto planavimo skyriaus Teritorijų planavimo poskyrio vedėjo Kęstučio Vaitiekūno, uostamiestyje sklypo mečetės statyboms planavimo klausimas nesvarstomas.

Esą pernai liepos mėnesį į savivaldybę kreipusis Klaipėdos totorių bendrija NUR nėra tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija, todėl, remiantis Žemės įstatymu, neatlygintinai žemės sklypas jai negali būti perduotas.

Pagal Žemės įstatymo 8 straipsnį, valstybinės žemės sklypu, perduotu neatlygintinai, panaudai, naudotis gali tik tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija. Klaipėdos totorių bendrija NUR nėra tradicinė religinė bendruomenė, nes pagal juridinių asmenų registro duomenis, bendrijos teisinė forma yra asociacija.

Vis dėlto išnagrinėjus bendrijos prašymą dėl žemės sklypo suteikimo kultūros centro statybai, pažadėta “ateityje rengiant detaliuosius planus galbūt atsižvelgti į jų prašymą”.

Pernai Klaipėdos totorių bendruomenė miesto valdžios paprašė skirti 30 arų sklypą, kuriame turėtų iškilti naujas daugiafunkcinis centras. Jame planuota įkurti ne tik maldos namus, bet ir kalbos bei religijos mokyklą čia gyvenančių kitataučių vaikams, organizuoti tautines šventes, parodas, kitus renginius.

Lietuvoje šiuo metu yra 4 mečetės – Kaune, Alytaus rajone (Raižių kaime) bei dvi Vilniaus rajone (Keturiasdešimties totorių ir Nemėžio kaimuose).

Lietuvoje gyvena apie 7000 islamą išpažįstančių totorių.