Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Rudenį draugė man rašė, kad sužinotų, ar Paryžiuj manęs nenušovė. Šiandien draugės klausiau, ar netyčia ji Briusely nesusprogo“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašo Paryžiuje gyvenanti alytiškė Odeta Vilkišiūtė. Jos žodžiai patvirtina tai, kas lyg ir ne per vieną dieną, bet pasikeitė didžiosiose Europos sostinėse: gyvename šalia teroristų.

Naujų teroristinių išpuolių grėsmę Briu­se­lyje, Paryžiuje, Londone turėjo justi kiekvienas: vien tai, kad prieš kelias die­­­nas belgų specialiosios tarnybos sulaikė naujos terorizmo bangos Europoje simbolį – pernai lapkritį įvykdytų Paryžiaus teroro išpuolių organizatorių Salahą Abdeslamą ir dar ke­letą naujiems išpuoliams besiruošiančių jo bendrų, turėjo paliudyti, jog teroristų pogrindis stiprėja, o jame veikia toli gražu ne vienintelė teroristų grupė, gyvenanti užmačiomis toliau žudyti nekaltus žmones.

Bet kad žudynės įvyks būtent Briuselyje ir jau po poros dienų po šios operacijos, atrodė sun­kiai tikėtina. Sprogimai Briuselio Za­ven­te­mo oro uoste (du, o galėjo būti ir trys, nes ap­tikta ir trečia bomba, kuri buvo sunaikinta) ir sprogimai viena šalia kitos esančiose metro stotyse prie pat pagrindinių Europos Komisijos pastatų sukrėtė po Paryžiaus atakų dar neatsitokėjusią Europą.

Praėjusio lapkričio 13-osios vakarą septyniose Paryžiaus vietose, įskaitant ir „Bataclan“ koncertų salę, smogikai susidorojo su paimtais įkaitais, o netoli „Stade de France“ stadiono nu­griaudėjo trys sprogimai. Visi šie teroro iš­puoliai nusinešė daugiau nei 150 žmonių gyvybių. Gedulas dar neišsisklaidė, o Belgijoje vėl įvy­ko tai, ko tikėtis nesinori.

Vis dėlto Belgijos premjeras Charlesas Mi­chelis pareiškė, kad „įvyko tai, ko bijota“, – ša­lies lyderis pripažino, jog pareigūnai turėjo in­formacijos apie galimas atakas.

Tą patį teigia ir Belgijos vidaus reikalų mi­nis­tras Janas Jambonas. Jo žodžiais, valdžios ins­titucijos turėjo informacijos apie ekstremistų rengiamas atakas Europoje, tačiau jis tvirtina nustebęs, kad atakuota būtent Belgija, ir dar taip skaudžiai.

Teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų.

Vokietijos terorizmo ekspertas Rolfas Top­hovenas kaip tik mano, kad išpuoliai Briuselyje yra tiesioginė reakcija į S.Abdeslamo suėmimą praėjusį penktadienį. Jo nuomone, S.Ab­des­la­mo aplinka atakomis norėjo parodyti, kad net po patirtų suėmimų nėra susilpnėjusi.

Tačiau gali būti ir priešingai: teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų. Ir smogė. Nieko nelaukdami.

Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad netgi tokie skuboti veiksmai buvo preciziškai tikslūs ir puikiai organizuoti.

Pasak R.Tophoveno, sunku vertinti, ar po Briuselio Europai gresia nauji išpuoliai. Jei reidų prieš islamistus daugės – kaip paprastai po išpuolių, atskiri veikėjai gali jaustis užspeisti į kampą ir užbėgti už akių jų suėmimui.

Belgija tapo teroristų centru

Vis dėlto Briuselis teroristų atakoms pasirinktas neatsitiktinai. Viena vertus, Briuselis pa­staruoju metu tapo savotišku teroristų pogrin­džio valdymo centru. Antra vertus, Sirijoje ir kitur vadinamosios „Islamo valstybės“, prisiėmu­sios atsakomybę už išpuolius Briuselyje, taip pat ir teroristinės grupuotės „Al Nusra“ gre­tose kovoja labai daug Belgijos piliečių.

„Džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Dar 2014 m. birželį su „Islamo valstybe“ siejamas teroristas užpuolė Belgijos žydų muziejų. Dar svarbiau tai, kad paaiškėjo, jog būtent Bel­gi­joje vyko pasirengimas pernai lapkritį Pa­ry­žiu­je įvykdytiems išpuoliams. Tad Belgijos val­džia ėmėsi papildomų priemonių saugumui užtikrinti ir pogrindžio teroristiniams tinklams išardyti.

Tačiau pastarosios savaitės įvykiai Europos širdimi vadinamame Briuselyje visiems aiškiai lei­do pajusti, kad saugumo priemonės, kurių ima­si valdžia, neveiksmingos, o „džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Didžiosios Britanijos saugumo ekspertė Sally Leivesley netgi aiškina, kad po Briuselio įvy­kių kovos su terorizmu specialistu turi tapti kiek­vienas žmogus – metro, lėktuvo, traukinio keleivis ar tiesiog pėsčiasis gatvėje. „Pamatei įtartiną žmogų? Iškelk ranką ir pranešk pareigūnams“, – siūlo saugumo specialistė.

„Minkštieji“ taikiniai

Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, atakos Briu­­selyje yra skaudus priminimas, kad specialio­sioms tarnyboms iš tiesų nepaprastai sudėtinga užkirsti kelią atakoms prieš „minkštuosius“ taikinius – civilius viešose vietose.

Netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių.

Priešingai nei „kietieji“ taikiniai, tokie kaip vyriausybių pastatai, strateginės reikšmės ob­jek­tai, armijų štabai, „minkštieji“ yra gerokai la­biau pažeidžiami, be to, tokioms atakoms reikia mažiau planavimo ir net mažiau sprogmenų.

Iš esmės netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių. O jeigu pasirinks transporto maz­gus, tokius kaip metro stotys ar oro uostai, aukų bus dar daugiau. Taip pat ir žiniasklaidos dėmesio.

Istorija rodo, kad „minkštosiose“ zonose, esančiose už oro uostų saugumo ribų, įvykdoma labai daug teroristinių išpuolių.

Pavyzdžiui, palestiniečių kovotojų grupė, ži­noma kaip „Abu Nidal“ organizacija, 1985 m. gruo­dį atakavo lėktuvų bilietų pardavimo vietas Romoje ir Vienoje. 2002 m. liepą teroristas ata­­kavo Los Andželo tarptautinio oro uosto bi­lie­tų kasas. 2011 m. bomba, sprogusi Maskvos Do­modedovo tarptautiniame oro uoste, nusine­šė 35 gyvybes, o sužeistųjų buvo daugiau nei 160.

Keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose.

Saugumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad at­­vykimo ir išvykimo zonose paprastai būna itin daug žmonių, o teroristams čia nereikia pe­reiti jokio saugumo patikrinimo, tad jie gali įsineš­ti ginklų ar sprogmenų.

„Štai todėl keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose“, – perspėja specialistai, pripa­žindami, kad saugumo suvokimas, savisaugos priemonės, o kartu ir visas gyvenimas Eu­ro­poje neatpažįstamai keisis. Kažkada mus stebi­no ap­saugos darbuotojų reikalavimas oro uos­te nu­siauti batus, o dabar specialių priemonių gali pri­reikti einant į parduotuvę nusipirkti pieno.

Didės susiskaldymas

„Tai yra tamsus mūsų šaliai laikotarpis. Mums reikia ramybės ir solidarumo“, – teigia Bel­gijos premjeras Ch.Michelis.

Tokio solidarumo apraiškų tikrai yra. Za­ven­temo oro uoste po sprogimo visiškai nepažįstami žmonės puolė vieni kitiems į pagalbą. Eva­kuacija iš oro uosto prasidėjo tik praėjus pus­valandžiui nuo sprogimo, o per tą laiką žmo­nės vieni kitiems teikė medicininę pagalbą.

Nelaimė paskatino visus europiečius pa­reikš­­ti solidarumą su belgais, o socialinių tinklų vartotojų nuotraukos nusidažė Belgijos vė­liavos spalvomis.

Solidarumą parodė ir kai kurios verslo bendrovės. Pavyzdžiui, belgus antradienį nemokamai vežiojo kai kurios taksi firmos, o „Tele2“ tris paras kompensavo skambučius iš Belgijoje esančių lietuviškų „Tele2“ numerių į Lietuvą ir iš Lietuvos „Tele2“ tinklo į Belgiją.

Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija.

Tačiau solidarumo ir pacifizmo gaidos nie­­ko nekeičia. Europos politologai, karo eks­per­tai, saugumo specialistai aiškina, kad Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija. Ekspertai perspėja, kad jei­gu nebus suduota atitinkamo smūgio, ateityje gyvensime jausdami nuolatinę naujų išpuolių baimę ir vykdysime vis naujus teroristų reika­lavimus.

Antai po išpuolių Paryžiuje teroristinės or­ga­nizacijos „Islamo valstybė“ atstovai pa­skel­bė vaiz­do įrašą, kuriame kalbama, kad Pran­cūzija tol kentės nuo teroro išpuolių, kol Paryžius ne­­nutrauks Sirijos bombardavimų.

Po Briuselio atakų kai kurie analitikai siūlo prieš „Islamo valstybę“ pradėti plataus masto sau­sumos operaciją. Kiti apsiriboja patarimais stip­rinti bendradarbiavimą su Turkija ir kliautis jos galimybėmis suvaldyti situaciją Artimuo­siuo­­se Rytuose.

Vis dėlto daugiausia nesutarimų viešojoje er­­dvėje ir aukščiausiuose politikos sluoksniuose dabar kelia migrantų krizė ir jos sprendimo bū­dai.

Kovo 22-osios išpuoliai sustiprino radikalus, keliančius egzistencinius klausimus apie žemyninio bloko egzistavimą, įskaitant laisvą darbo jėgos judėjimą ir Šengeno zoną.

Pirmoji Briuselio atakų pasekmė, galima ne­a­bejoti, bus naujas diskusijų apie ES išorės sienų apsaugą etapas. Ypač tai susiję su Šengeno zonai priklausančių valstybių išorinėmis sienomis. Juk Šengeno zona daugiausia kritikos sulaukė 2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei, o Paryžiaus atakos šią kritiką dar labiau įplieskė, ypač paaiškėjus, kad atakų organizatoriai ne­trukdomi migravo tarp Briuselio ir Paryžiaus.

Europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Galiausiai Prancūzija ir kitos Šengeno erdvei priklausančios valstybės sustiprino savo sie­nų apsaugą, tačiau Europos Komisija nuolat kar­toja, kad bet kokios Šengeno zonos sienų ap­saugos priemonės turi būti panaikintos iki šių metų pabaigos. Vis dėlto atrodo, kad išpuoliai Briuselyje, kaip ir galimybė, jog atakos pa­si­kartos kur nors kitur Europoje, šio proceso tikrai nepaspartins.

Priešingai, kai kurios vyriausybės jau artimiau­siu metu ketina keisti nacionalinio saugumo įstatymus, didinti kovotojų, grįžtančių iš kon­fliktų Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Af­rikoje, kontrolę, taip pat stiprinti bendradarbia­vimą su kaimynėmis saugumo ir žvalgybos klausimais.

Taip pat prasidės diskusijos apie tai, kaip ko­voti su terorizmu tokiose probleminėse valsty­bėse, kaip Libija ir Sirija.

„Stratfor“ analitikai prognozuoja, kad europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Dar viena Briuselio atakų „auka“ gali tapti ne­­seniai pasirašyta sutartis tarp ES ir Turkijos, ku­ria siekiama riboti pabėgėlių srautą į Europą ir už kurią Turkija tikisi bevizio režimo su Eu­ro­pa.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje gali dar labiau sustiprinti ir nacionalistines partijas, juolab kad Prancūzijos Nacionalinis frontas jau turi ir taip reikšmingą piliečių paramą, o Vokietijos antiimigracinė „Alernatyva“ jau šven­čia pergales regioniniuose rinkimuose.

Tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje parlamen­to rinkimai vyks jau kitąmet, o pagrindinės par­tijos, siekdamos pergalės prieš nacionalistinius judėjimus, greičiausiai pasiduos rinkėjų spau­dimui ir perims kai kurias nacionalistinių konkurenčių idėjas.

To paties galima tikėtis ir Švedijoje, Ny-derlan­­duose. Ką jau kalbėti apie Didžiąją Bri­ta­ni­ją, kurios gyventojai šiemet balsuos dėl pasi­trau­ki­mo iš ES ir kurios politikai gali pasinaudo­ti terorizmo korta siekdami dar didesnio at­si­­ribojimo nuo Bendrijos, net jei britai balsuotų „už“.

Galiausiai Briuselio atakos gali neigiamai pa­veikti ES ekonomiką, net jei toks poveikis gali bū­ti trumpalaikis. Po teroristinių atakų paprastai sumažėja gyventojų srautai viešose vietose – ka­vinėse, prekybos centruose. Be to, gali trauktis vidaus vartojimas ir turizmo sektorius.

Bet svarbiausia, jog europiečiai vis labiau su­sigyvens su tuo, kad terorizmo pavojus egzistuoja visai šalia ir bet kada gali paliesti kiekvieną. Ir jeigu Europoje niekas nepasikeis, klausimas „ar šiandien nežuvai per teroristinį išpuolį?“ gali tapti kone kasdiene rutina.

VU politologo prof. Tomo Janeliūno komentaras

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo.

Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse. Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis.

Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau.

Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai. Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

Kovo 22 d. teroro aktai Briuselyje

7 val. Belgijos laiku Briuselio Zavetemo oro uosto išvykimų registracijos salėje nugriaudėjo du sprogimai. Vieną, kaip įtariama, surengė mirtininkas(-ė).

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų padaugėjo iki 33 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 100, iš jų 17 sužeisti sunkiai.

Taip pat pranešama apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su „American Airlines“ ir „Brussels Airlines“ registracijos stalų.

8 val. sprogimai nugriaudėjo ES biurų rajone – „Maalbeek“ metro stotyje. Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį.

8 val. 30 min. sustabdomas visas visuomeninis transportas.

11 val. 30 min. sustabdomas „Eurostar“ traukinių tarp Londono ir Briuselio eismas.

15 val.15 min. Zaventemo oro uoste sunaikinama trečia, nesprogusi bomba.

"Scanpix" nuotr.

Jei kas nutinka Europoje, tuomet amerikiečiai pradeda baimintis, kad tai pasikartos ir jų šalyje. Po išpuolių Briuselyje manoma, kad kažkas panašaus įvyks ir JAV. Taip neturėtų nutikti, rašo “Politico” ambasadorius Danielius Benjaminas ir priduria, kad terorizmo grėsmė yra globali, bet nevienodai pasiskirsčiusi.

Žinoma, 2015 m. lapkritį JAV sukrėtė žudynės San Bernardine, kuriuos siejamos su “Islamo valstybe” (ISIS arba “Daesh”) ir egzistuoja tikimybė, kad tokių vienišų fanatikų išpuoliai pasikartos. Tačiau padėtis Europoje ir JAV kardinaliai skiriasi.

Jie atvyko neturtingi ir liko tokie. Jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo mažesnės ir atitinkamai mažesnės galimybės įsidarbinti.

Lyginant musulmonų bendruomenes Europoje ir JAV, visų pirma į akis krenta tai, kad amerikiečiai musulmonai tiek pajamomis, tiek išsilavinimu neišsiskiria iš visų JAV gyventojų vidurkio (šiek tiek skurdžiau gyvena išeiviai iš Somalio). Europoje musulmonai įleido šaknis per skurdžius valstiečius, kurie čia atvyko kaip laikini darbuotojai, būtini pokario pramonei. Jie tikėjosi grįžti namo, bet net ir dingus pramonei – jie liko, o jų skaičius susijungus didelėm šeimom ir esant dideliam gimstamumui išaugo. Jie atvyko neturtingi ir liko tokie. Jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo mažesnės ir atitinkamai mažesnės galimybės įsidarbinti.

Be to, Europos musulmonai linkę koncentruotis miestų rajonuose, kurie virsta getais, panašiais į jų kilmės šalis.

Nors apklausos rodo, kad didžioji dauguma Europos musulmonų nepalaiko islamistų ir yra tiek pat patriotiški, kiek ir kiti tų šalių gyventojai, tačiau jų galvose yra daugiau ekstremizmo nei JAV. Belgijoje ši tendencija ypač ryški. Pasak “Soufan Group” ataskaitos, 470 belgų musulmonų išvyko kautis į Siriją ir Iraką. Iš viso Belgijoje yra apie 660 tūkst. musulmonų ir procentiniu santykių ši šalis yra didžiausias džihadistų tiekėjas Vakarų Europoje. Palyginimui, 250 amerikiečiai musulmonai išvyko į Siriją ir Iraką, nors JAV musulmonų yra gerokai daugiau (apie 3,3 mln.).

Belgija – ypač sunkus atvejis. Tai šalis draskoma vidinių konfliktų tarp flamandų ir valonų.

Dar vienas rodiklis – teroro išpuolių skaičius. Nuo Rugsėjo 11-osios keturi didžiuliai išpuoliai buvo surengti Europoje: Madride (2004 m.), Londone (2005 m.), Paryžiuje (2015 m.) ir Briuselyje (2016 m.). Iš viso per juos žuvo mažiausiai 426 žmonės. O kur dar mažesni išpuoliai? JAV per tą laikotarpį įvyko žudynės Fort Hude, sprogdinimai Bostono maratone ir San Bernardino ataka. Per jas žuvo 45 žmonės. T.y. dešimt kartų mažiau.

Priežastis – nuo Rugsėjo 11-osios JAV intensyviai dirba, kad užkirstų kelią grėsmei. Britai taip pat daug pasiekė šioje srityje. Tačiau viso to negalima pasakyti apie likusią Vakarų Europą. JAV šiai problemai išleido 650 mlrd. dolerių nuo 2001 m. Europoje tokios statistikos nėra, bet galima nesunkiai nuspėti, kad sumos net nelyginamos.

Prie viso to Belgija – ypač sunkus atvejis. Tai šalis draskoma vidinių konfliktų tarp flamandų ir valonų. 541 diena – tiek truko Belgijos vyriausybės suformavimas. Vidinės politinės krizės smarkiai paveikė specialiųjų tarnybų gebėjimus kovoti su terorizmu ir tą ne kartą pažymėjo jų kolegos iš JAV.

Vidinės politinės krizės smarkiai paveikė specialiųjų tarnybų gebėjimus kovoti su terorizmu ir tą ne kartą pažymėjo jų kolegos iš JAV.

Galiausia, kita priežastis, kodėl skirtingai nei Europai, JAV gresia mažesnis džihadistų pavojus, yra geografija. Amerika atskirta dviem vandenynais. Žinoma, 2009 m. Umaro Farouko Abdulmuttalabo bandymas susprogdinti bombą apatiniuose skendant į Detroitą, parodė, kad egzistuoja saugumo spragų. Tačiau JAV padarė labai daug šioje srityje. Tuo metu Europoje – išorinių sienų apsauga silpna, vidinių sienų neegzistuoja, o migrantų krizė tik dar labiau padidino pavojų.

Tiesa, daug blogo gali nutikti ir JAV, ypač jei prezidento rinkimų kampanija toliau demonizuos Amerikos musulmonus, kurie yra pirmoji gynybos prieš ekstremistus linija ir kurių pasitikėjimas JAV teisėsauga yra esminis, teksto pabaigoje pažymi D.Benjaminas.

Visą orginalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Teroro išpuoliai Briuselyje patvirtino senas antiterorizmo ekspertų baimes, kad tai vienas pagrindinių džihadistų mobilizavimo centrų Europoje. Briuselis – tai kovos su islamistais fronto linija, rašo CNN.

2015-ųjų teroro atakos Paryžiuje buvo suplanuotos ne kur kitur, o Briuselyje. Ten pat kelis mėnesius slapstėsi pagrindinis šių teroro išpuolių organizatorius Salah Abdeslamas, kuris buvo sulaikytas kelios dienos prieš teroro aktus Briuselio oro uoste ir metro stotyje.

“Mobilizacija (prijaučiančių islamistams – red. past.) tęsiasi, bet ženkliai mažesniu lygiu, nei tarkim prieš dvejus metus, – CNN teigė Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas. – Sunku susekti tuos žmones. Tai galima daryti mažame kambary kiekviename name.”

Šeimų ir bendruomenės nariai, kurie drįso bandyti užkirsti tam kelią, sulaukė grasinimų, o gal net baisesnių pasekmių.

“Mes gyvename laikais kai kiekvienas, kuris bando kalbėti ir atstovauti tiesai, susiduria su žmonėmis, kurie jį bando sustabdyti”, – teigia Belgijos imamas Sheikhas Sulaymanas Van Aelis.

Imamas pats atsivertė į islamą, bet už islamistų kritiką susilaukė grasinimų ir CNN žurnalistai su juo susitiko slaptoje vietoje, o jo asmens sargybinis visą laiką buvo šalia.

“Aš nebijau. Aš tiesiog imuosi atsargumo priemonių, bet nesislėpiu. Išeinu pasivaikščioti. Tam, kam lemta nutikti, tas įvyks”, – kalbėjo imamas.

Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.

Geraldine Henneghien – irgi viena iš drįsusių bendrauti su žurnalistais. Jos sūnus Anisas žuvo Sirijoje kovodamas už “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). Jai taip pat ne kartą grasinta. Paklausta, ar nebijo, moteris nusijuokia: “Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.”

Pasak G.Henneghien, atpažinti asmenį, kuris paveiktas islamo radikalų idėjų, nėra lengva.

“Visi ženklai yra skirtingi ir kai lygini juos atskirai – jie visiškai nepanašūs į radikalus, – aiškino moteris. – Bet kai pamatai bendrą paveikslą, supranti, kad tie ženklai, yra dalis rekrutavimo proceso.”

Ali (netikras jo vardas) CNN papasakojo, kaip jo du broliai, prisijungė prie radikalų ir nukeliavo į Siriją kariauti. Vienas brolis žuvo. Ali mano, kad diskriminacija ir galimybių nebuvimas Belgijoje žeidžia daug jaunų žmonių, nes jie paprasčiausia nesijaučia, kad visuomenė juos priimtų. Islamistai pasinaudoja tuo marginalizacijos jausmu.

Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją.

“Belgijos valstybė atsiriboja nuo vaikų ir jaunų žmonių. Ji sako: “Jie visi yra užsieniečiai, kodėl mes jiems turime duoti darbo?” Ji pripildo mus neapykantos ir sako, kad mes niekam tikę, tad jauni žmonės mato kas vyksta ten (Sirijoje – red. past.) ir mano: “Na, gerai. Keliaujam ten ir būnam naudingi ten.”

Ali mano, kad Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją. Jam antrino ir G.Henneghien.

Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten.

“Dvi savaitės iki jo (sūnaus – red. past.) išvykimo aš nuėjau į policiją ir pasakiau: “Mano sūnus tą ir tą dieną įsės į lėktuvą ir išvyks į Siriją”, – pasakojo moteris. Tiesa, sūnus buvo įtrauktas į stebėtinų asmenų sąrašus, bet sugebėjo palikti šalį.

Anisui buvo 18-a, kai jis 2014 m. išvyko į Siriją. Po metų pranešta apie jo žūtį.

“Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten”, – teigė G.Henneghien.

Vidaus reikalų ministras J.Jambonas tvirtina priešingai – vyriausybė bando užkirsti kelią radikalių pažiūrų jaunuoliams išvykti iš šalies, bet kartu pripažįsta, kad dar daug ką reikią nuveikti.

“Prieš pusantrų metų kiekvieną mėnesį į Siriją ar Iraką išvykdavo 15 asmenų, dabar – mažiau nei 5. Tačiau penki – irgi per daug ir aš tą žinau”, – kalbėjo ministras.

Montasser Al De’emeh, derakalizacijos centro Briuselyje steigėjas, įsitikinęs, kad sustabdyti jaunus žmones nėra taip paprasta.

“Negali jėga žmonių priversti neišvykti, – kalbėjo jis. – Buvo žmonių, kuriuos sulaikė ir uždarė į kalėjimą, bet po aštuonerių metų jie išėjo į laisvę ir išvyko.”

Vietoj to, vyro manymu, reikia padėti žmonėms susikurti ateitį čia, padėti suprasti jiems, kas jie tokie yra.”

Visą originalų straipsnį rasite čia