Visame pasaulyje populiarumo sulaukusiame romane „Paskutinės apeigos“ Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.

Romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

“Paskutinės apeigos” siužetas: viename 1829-ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.

Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

***

Mane išvedė iš kambario ir vėl uždėjo antrankius. Šįkart atsiuntė teismo tarnautoją – jauną, nervingai besišypsantį vyrą su raupsų pėdsakais. Atpažinau jo veidą, tai tarnas iš Hvamuro. Jam pravėrus burną pasimatė išpuvę dantys. Iš burnos sklido siaubingas kvapas, bet tikriausiai ne ką baisesnis nei mano. Žinau, kad ieškau priekabių. Aš aptekusi purvais ir susikaupusiomis savo kūno ašaromis: krauju, prakaitu, riebalais. Nepamenu, kada paskutinį kartą prausiausi. Plaukai primena riebaluotą virvę; bandžiau juos laikyti supintus, bet man neleido su savimi turėti raištelių, įsivaizduoju, pareigūnui atrodžiau kaip tikra pabaisa. Gal dėl to jis ir nusišypsojo.

Jis išvedė mane iš to siaubingo kambario ir vedė tamsiu koridoriumi, prie mūsų prisijungė kiti vyrai. Jie žengė tylėdami, bet aš jaučiau juos už savęs, jų žvilgsniai priminė šaltus rankų gniaužtus ant kaklo. Po ištisų mėnesių kambaryje, kur sklandė dvokiantis mano pačios burnos kvapas ir naktipuodžio smarvė, mane Storaborgo koridoriais išvedė į purviną kiemą. Lauke lijo.

Kaip apsakyti, ką reiškia vėl kvėpuoti? Pasijutau lyg gimusi iš naujo. Išėjusi į pasaulio šviesą svirduliavau ir giliais gurkšniais rijau šviežią jūros orą. Buvo vėlyvas dienos metas: šlapia popietės burna įsisiurbė man į veidą. Tą trumpą akimirką, kai mane išvedė pro duris, mano siela pražydo. Nukritau su visais savo sijonais į purvą ir iškėliau veidą aukštyn, lyg maldai. Norėjosi raudoti iš palengvėjimo nuo šviesos.

Vyras pasilenkė ir pakėlė mane taip, tarsi rautų usnį iš ten, kur jai nedera augti. Tik tada pastebėjau susirinkusią minią. Iš pradžių nesupratau, ko tie žmonės, vyrai ir moterys, tarnai ir kaimynų vaikai, sustingę stovi aplink ir tylėdami spokso. Vėliau suvokiau, kad jie žiūri ne į mane. Supratau, kad tie žmonės manęs nemato. Aš buvau du mirę vyrai. Aš buvau deganti sodyba. Aš buvau peilis. Aš buvau kraujas.

Nežinojau, kaip man priešais juos elgtis. Tada pamačiau kiek atokiau stovinčią Rozą, spaudžiančią savo mažosios dukters ranką. Pamačius pažįstamą veidą, man kiek prašviesėjo, nusišypsojau. Bet tai buvo klaida. Minia pasiuto. Tarnaičių veidai persikreipė ir tylą staiga nutraukė šaižus vaiko riksmas: Fjandi! Šėtonas! Jis sprogo tarsi iš geizerio trykštantis vanduo. Mano šypsena dingo.

Atrodo, kad išgirdusi įžeidimą minia prabudo. Kažkas nervingai nusijuokė, vyresnė moteris nutildė ir išsivedė vaiką. Visi ėmė skirstytis į namus arba tęsti darbų, dulksnoje likau viena su pareigūnais, su nuo prakaito sukietėjusiomis kojinėmis ir po purvina oda degančia širdimi. Kai atsisukau, Rozos nebebuvo.

Dabar keliaujame per Islandijos šiaurę, į kitą šios juodos, vandens plakamos ir vandenyne mirkstančios salos pusę. Per kalnus vydamiesi savo šešėlius.

Mane pririšo prie balno it laidoti vežamą lavoną. Jų akyse aš jau mirusi, mano vieta kape. Rankas surišo priekyje. Jojant šioje siaubingoje procesijoje geležiniai pančiai taip spaudžia rankas, kad akyse net pajuoduoja. Jau pripratau tikėtis blogo. Keli prižiūrėtojai Storaborge smurtu paženklino mano kūną, įamžino savo neapykantą, čia žymė, čia mėlynės, žydinčios lyg žvaigždžių puokštė, po oda įkalinta juodais ir geltonais dūmais. Manau, kad kai kurie iš jų pažinojo Nataną.

Tačiau dabar jie mane veža į rytus ir, nors esu pririšta kaip į skerdyklą vežama avis, jaučiuosi dėkinga, kad grįžtu į slėnius, kur uolos užleidžia vietą žolei, nesvarbu, kad ten teks mirti.

Arkliai sunkiai žengia per kupstus, norėčiau žinoti, kada jie ruošiasi mane nužudyti. Įdomu, kur jie mane saugos, laikys rūsyje kaip sviestą, kaip rūkytą mėsą. Kaip lavoną, laukdami, kada atšils žemė ir bus galima mane pakišti po ja kaip akmenį.

Jie man nieko nesako. Sukausto rankas geležiniais antrankiais ir vedasi, o aš seku iš paskos kaip karvė. Geriau jau nesispardyti, nes papjaus. Virvė ir liūdnas galas. Nudelbiu galvą, einu kur vedama ir tikiuosi, kad ne kapan, dar ne.

Įkyrios musės. Jos tupiasi ant veido ir į akis, kutena savo kojomis ir sparnais. Jas traukia prakaitas. Grandinės per sunkios, kad pajėgčiau jas nuvaikyti. Nors jos skirtos vyrui, jas suveržė tvirtai.

Taip gera judėti, jausti arklio šilumą po kojomis: jausti kitą gyvybę ir taip stipriai nebešalti. Tiek ilgai teko būti pusiau sušalus, tarytum mano kaulų čiulpuose būtų apsigyvenusi žiema. Tų nesibaigiančių viduje praleistų dienų ir neapykantos kupinų žvilgsnių pakaktų bet kam, kad kaulai apsitrauktų šarma. Todėl dabar daug geriau būti lauke. Geriau jau kažkur keliauti, nors ir su galybe musių aplink, negu iš lėto pūti kambaryje it kūnui karste.

Anapus dūzgiančių vabzdžių ir risnojančių arklių ritmo girdisi tolimas gaudesys. Gal tai vandenynas – nepaliaujamas Tingejraro smėlį plakančių bangų ošimas. O gal man vaidenasi. Jūra užvaldo protą. Kaip Natanas sakydavo, jeigu įsileisi, tavęs nebepaliks. Kaip moteris, sakė jis. Jūra neduoda ramybės.

Tas pirmasis pavasaris Ilugastadire. Šviesa atėjo taip, lyg būtų atvyta, – išplėstomis akimis ir drebanti. Jūra buvo rami – Natanas stūmė valtį su irklais šonuose jos sidabruotu paviršiumi.

– Tylu kaip bažnyčios kieme, – pasakė šypsodamas, o jo rankos kilnojosi sulig vandens bangavimu.

Girdėjosi medžio girgždėjimas ir prislopintas irklų keiksnojimas, plakantis jūros paviršių.

– Laikykis, kol manęs nebus.

Negalvok apie jį.

Kiek mes jojame? Valandą? Dvi? Laikas slidus kaip aliejus. Bet negali būti daugiau nei dvi valandos. Pažįstu šias vietas. Žinau, kad dabar keliaujame į pietus, tikriausiai link Vatnsdaluro. Keista, kaip iškart suspaudžia širdį. Kada paskutinį kartą mačiau šį kraštą? Prieš kelerius metus? Daugiau? Niekas nepasikeitė.

Esu arčiausiai namų nei kada nors daugiau būsiu.

Keliaujant pro keistas kalvas prie slėnio pradžios pasigirsta kranklių kranksėjimas. Jų tamsūs siluetai atrodo lyg pranašingi ženklai spindinčioje dangaus mėlynėje.

Visas tas naktis Storaborge, toje tamsioje, apgailėtinoje lovoje, įsivaizduodavau, kad esu lauke ir Flagoje maitinu kranklius. Krankliai yra žiaurūs, bet išmintingi paukščiai. Jeigu sutvėrimai nepasižymi gerumu, juos gali mylėti už išmintį. Vaikystėje stebėdavau, kaip krankliai susiburdavo ant Undirfelio bažnyčios stogo, vildamasi sužinoti, kas mirs. Sėdėdavau ant sienos ir laukdavau, kol kuris nors išmes plunksną, tikėdavausi pamatyti, į kurią pusę paukštis pasuks savo snapą. Kartą taip nutiko. Ant medinio stoglangio įsitaisęs kranklys pasuko snapą link Bakio ir tą pačią savaitę berniukas nuskendo, jį rado žemupyje išpurtusį ir papilkėjusį. Kranklys žinojo.

Siga neturėjo nė menkiausio supratimo apie košmarus ir dvasias. Vieną vakarą mes kartu mezgėme Ilugastadire ir išgirdome nuo jūros sklindantį širdį veriantį kranklio klyksmą. Liepiau jai niekada nekviesti ir nemaitinti šių paukščių sutemus. Pasakiau, kad tamsoje kranksintys krankliai yra dvasios ir jos nužudys vos užmetusios į tave akį. Esu tikra, kad ją išgąsdinau, kitaip ji nebūtų pasakiusi to, ką vėliau pasakė.

Įdomu, kur dabar Siga. Kodėl jie neleido jos laikyti kartu su manimi Storaborge. Vieną rytą, kai buvau sukaustyta grandinėmis, ją išvežė nepasakę kur, nors klausiau ne kartą.

– Toliau nuo tavęs, – atsakė. – Ir to pakaks.

– Agnes Magnusdotir! – Šalia jojančio vyro veidas atrodo griežtas. – Agnes Magnusdotir. Turiu jus informuoti, kad iki egzekucijos įvykdymo būsite laikoma Kornse.

Jis kažką skaito. Jo akys nuleistos į pirštines.

– Esate šios šalies teismo nuteista nusikaltėlė ir iš jūsų atimta teisė į laisvę.

Jis sulanksto popieriaus lapą ir įsikiša į pirštinę.

– Būtų geriau, jei pakeistum tą piktą veido išraišką. Kornse gyvena geri žmonės.

Štai, žmogau. Štai tau šypsena. Ar tinka? Ar matai, kaip suskeldėjo lūpos? Ar matai mano dantis?

Jis aplenkia mano kumelę ir pamatau, kad jo marškinių nugara šlapia nuo prakaito. Ar jie specialiai taip sugalvojo? Iš visų vietų Kornsas. Norisi staugti.

Vakar, kai tupėjau tamsiame Storaborgo sandėliuke, Kornsas būtų skambėjęs kaip rojus. Vaikystės vieta, upė, šviesi žolė, pavasarį iš velėnos kauburių besisunkiantis vanduo. Bet dabar matau, kad tai bus pažeminimas. Slėnio gyventojai mane pažinos. Jie prisimins, kokia buvau dar kūdikis, vaikas, nuo sodybos prie sodybos lakstanti moteris, o tada pagalvos apie žudikus ir pamirš tą vaiką ir tą moterį. Neprisiverčiu į save pasižiūrėti. Nuleidžiu akis į arklio karčius, ant plaukų ropojančias utėles ir nebežinau, ar jos kumelės, ar mano.

Pastorius Totis pasilenkė prie žemos durų staktos ir išėjęs į lauką prisimerkė nuo rausvos vidurnakčio šviesos. Žemutiniame, toliausiai į šiaurę nusidriekusio, lauko gale pamatė artėjančių arklių siluetus. Tarp raitelių pabandė įžiūrėti moterį. Figūras gaubė auksinis šviesos srautas ir jos atrodė mažos bei tamsios.

Pro duris išėjusi Margretė atsistojo jam už nugaros.

– Tikiuosi, su mumis pasiliks keli vyrai, kad ji mūsų miegančių nenugalabytų.

Totis pasisuko ir pažvelgė į rūstų Margretės veidą. Ji irgi prisimerkusi raukėsi mėgindama įžiūrėti raitelius, jos kaktą vagojo raukšlės. Žili plaukai buvo surišti į dvi kietas tvirtas kasas ir susukti, o ant jų užmauta geriausia jos juoda kepurė. Totis pastebėjo, kad ji nusijuosusi savo purviną prijuostę, kurią ryšėjo jį pasitikdama vakare.

– Ar prie mūsų prisijungs jūsų dukterys?

– Jos nebepastovi iš nuovargio. Abi nusiunčiau miegoti. Nesuprantu, kodėl nusikaltėlę reikia atvežti vidury nakties.

– Turbūt kad netrikdytų kaimynų, – taktiškai pastebėjo Totis.

Margretė prikando apatinę lūpą ir jos skruostus užliejo raudonis.

– Nenoriu savo namuose laikyti velnio išperų, – ištarė prislopintu balsu. – Pastoriau Toti, reikia jai parodyti, jog jos čia niekas nelaukia. Tegul išveža tą moterį į salą, jeigu nenori jos laikyti Storaborge.

– Visi privalome atlikti savo pareigą, – sumurmėjo Totis stebėdamas, kaip palyda pasuka sodybos lauko link. Iš priekinės kišenės išsitraukė savo uostomąjį tabaką ir paėmė žiupsnelį. Atsargiai pasidėjęs ant kairiojo krumplio įdubimo palenkė galvą ir įkvėpė.

Margretė atsikosėjo ir nusispjovė.

– Net jeigu tai reiškia, kad esame įspeisti į kampą, pastoriau Toti? Taip, jūs tai vyras, jaunas vyras, bet jūs Dievo žmogus. Nemanau, kad ji jus žudytų. O kaip su mumis? Mano dukterimis? Viešpatie, kaip mes galėsime ramiai miegoti?

– Jie su jumis paliks pareigūną, – sumurmėjo Totis ir pastebėjo, kad vienas raitelis atsiskyrė ir risčiomis pasileido link jų.

– Jie privalo. Kitaip pati nutempsiu ją atgal į Storaborgą.

Margretė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pakėlė akis į nedidelį tyliai virš Vatnsdalsfjalo kalvų grandinės skrendančių kranklių pulką. Jie priminė danguje besisukančius juodus pelenus.

– Pastoriau Toti, ar jūs tradicijų žmogus? – paklausė Margretė.

Totis pasisuko į ją mąstydamas apie užduotą klausimą.

– Jeigu jos kilnios ir krikščioniškos.

Margretė suspaudė lūpas.

– Ar žinote, kaip teisingai vadinasi kranklių pulkas?

Totis papurtė galvą.

– Sąmokslas, pastoriau. Sąmokslas.

Ji pakėlė antakį taip, lyg kviestų jį prieštarauti.

Totis stebėjo, kaip paukščiai sutupia ant galvijų tvarto pastogės.

– Ar tikrai, šeimininke Margrete? Maniau, kad jie vadinami negailestingumu.

Margretė nespėjo atsakyti, nes link jų skubantis raitelis jau pasiekė lauko pakraštį.

– Komið þið sæl og blessuð, – sušuko jis.

– Drottin blessi yður. Ir telaimina jus Dievas, – abu vienbalsiai atsakė.

Prieš prieidami Margretė su Točiu palaukė, kol vyras nulips nuo arklio. Jie pasisveikino oficialiai ir įprastai pasibučiuodami. Vyras buvo šlapias nuo prakaito ir stipriai atsidavė arkliu.

– Ji čia, – pranešė uždusęs. – Ir greičiausiai bus išvargusi nuo kelionės.

Jis nutilo, nusiėmė kepurę ir ranka perbraukė savo prakaituotus plaukus.

– Manau, kad ji nesukels sunkumų.

Margretė purkštelėjo.

Vyras šaltai nusišypsojo.

– Mums liepta čia pernakvoti, kad užtikrintume, jog taip ir bus. Įsikursime prie ūkio lauko.

Margretė reikšmingai linktelėjo.

– Tik neištrypkite žolės. Gal norite pieno? Pasukų ir vandens?

– Ačiū, – atsakė vyras. – Atsilyginsime už jūsų gerumą.

– Nebūtina, – pro suspaustas lūpas ištarė Margretė. – Tik prižiūrėkite, kad ta kalė nesiliestų prie peilių mano virtuvėje.

Vyras prunkštelėjo ir nusekė paskui Margretę į trobą. Einant pro šalį, jam už rankos sugriebė Totis.

– Kalinė prašė, kad su ja pasikalbėčiau. Kur ji?

Vyras parodė į atokiausiai nuo namo stovintį arklį.

– Toji surūgusiu veidu. Jaunesnioji tarnaitė lieka Midhope. Sako, kad ji laukia atsakymo po apeliacijos.

– Apeliacijos? Maniau, kad joms paskelbtas nuosprendis.

– Daugelis Vatnsneso gyventojų viliasi, kad Siga sulauks Karaliaus malonės. Per jauna ir per miela mirti, – vyras nutaisė rūgščią miną. – Ne taip, kaip šita. Jos būdas keičiasi priklausomai nuo nuotaikos.

– Ar ji laukia apeliacijos?

Vyras nusijuokė.

– Nemanau, kad ji turi galimybių. Blondalis nusižiūrėjo jauniausią. Žmonės kalba, kad ji jam primena jo žmoną. O šita… Blondalis nori parodyti pavyzdį.

Totis pažvelgė į lauko pakraštyje sustojusius arklius. Vyrai lipo nuo jų ir krovė žemyn savo ryšulius. Ant arklio liko sėdėti tik viena figūra. Totis pasilenkė prie vyro.

– Koks jos tikras vardas? Ar ją vadinti?..

– Tiesiog Agnes, – pertraukė vyras. – Ji atsilieps, jei kreipsitės Agnes.

Knygą galite įsigyti ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

"Scanpix" nuotr.

Iš Islandijos Lietuvą pasiekia supaprastintos žinios, kad salos gyventojai apsisprendė nestoti į Europos Sąjungą, tačiau toliau palaikys draugiškus kaimyninius ryšius. Vis dėlto situacija Reikjavike nėra tokia aiški ir paprasta. Narystės ES šalininkų ir priešininkų stovyklos apylygės, svarbiausios partijos ir politikai turi skirtingas nuomones, todėl sprendimas stabdyti derybas su Briuseliu labai greitai gali būti pakeistas.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Narystės derybos nutrauktos

Islandijos ir Europos Sąjungos ryšiai buvo įforminti dar 1970 m., kai Reikjavikas įstojo į Europos laisvosios prekybos asociaciją ir 1972 m. su ES pirmtake pasirašė laisvosios prekybos sutartį. Šiauriečių suartėjimas su Europa vis stiprėjo ir apėmė ne tik ekonomiką, bet ir sujungė regionus bendra Šengeno zona, bendra prieglobsčio sistema pagal Dublino sutartį, laisvu darbo jėgos judėjimu ir t.t.

Dauguma gyventojų (apie 50 proc.), kaip rodo visos apklausos, niekada nepritarė narystei Sąjungoje.

Lūžis įvyko 2008 m., kai Islandiją ištiko finansinė krizė. Žlugo trys didžiausi šalies bankai, už kurių indėlius buvo garantavusi Islandijos valstybė, subyrėjo akcijų birža ir smuko vietos pinigo kronos kursas. Šalis per labai trumpą laiko tarpą tapo skolinga užsienio kreditoriams 7 kartus didesnę sumą (50 mlrd. dolerių) nei visas valstybės BVP. Kairiųjų vyriausybė 2009 m. paprašė kitų šalių, Tarptautinio valiutos fondo pagalbos ir apsisprendė stoti į Europos Sąjungą.

Vis dėlto dauguma gyventojų (apie 50 proc.), kaip rodo visos apklausos, niekada nepritarė narystei Sąjungoje. Tuo pasinaudojo dešinieji politikai ir 2013 m. laimėję rinkimus pareiškė stabdantys derybas su Briuseliu.

Islandija viena koja jau ES narė

Jau dabar, nebūdama Europos Sąjungoje, Islandija viena koja yra jos narė. Vos pradėjus derybas dėl narystės, per metus buvo susitarta dėl 11 derybų skyrių iš 35. Tai rodo, kad trečdalis islandų teisės sistemos jau dabar atitinka ES standartus. Nieko nuostabaus, nes sala pagal Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos indeksą užima pirmą vietą.

Pagrindinis argumentas, kodėl dauguma islandų nepritaria narystei, yra žemės ūkis ir ypač žuvininkystė. Baiminamasi, kad ES pradės nurodinėti, ką ir kiek žvejoti, ir pareikalaus atverti savo vandenis kitų šalių žvejams. Žuvys sudaro apie 70 proc. šalies eksporto, sektoriuje dirba daug žmonių, todėl šis klausimas laikomas esminiu. Nors svarbu pažymėti, kad pagautas žuvis islandai parduoda daugiausia toje pačioje Europos rinkoje.

„Šiaurės Kubos“ statusas išgąsdino

Glaudūs Islandijos ir ES ryšiai vis dėlto atskleidė didelę salos priklausomybę.

Iki šiol joks referendumas neįvyko, nes vyriausybė nedrįsta kreiptis į visuomenę.

Kai 2009 m. Reikjaviko politikai pareiškė, kad nemokės britų ir olandų indėlininkams už islandų banko padarytas klaidas, buvo pagrasinta sankcijomis. Pavartotas „Šiaurės Kubos“ terminas ne juokais išgąsdino. Jungtinė Karalystė nuėjo taip toli, kad net buvo įrašiusi Islandijos vyriausybę ir jos bankus į savo juoduosius sąrašus ir perėmė Britanijoje registruotas jiems priklausančias bendroves. Šis veiksmas iškart sukėlė vieno banko Reikjavike žlugimą. Tai rodo, kaip smarkiai salos ekonomika priklausoma nuo Europos. Narystės šalininkai išnaudoja šį argumentą ir sako, kad Islandijai daug saugiau ir stabiliau būtų patiems dalyvauti Bendrijoje, o ne priklausyti nuo kitų šalių sprendimų.

ES yra liberalių demokratijų klubas, elgiasi džentelmeniškai, kitaip nei Rusija ar Kinija, ir nespaudžia Islandijos prisijungti. 2015 m. Europos Komisijos narė Maja Kocijančič pakartojo, kad Islandijos apsisprendimas yra laisvas ir nepriklausomas. Tačiau du trečdaliai salos prekybos vyksta su Europa, todėl Briuselis turi daug svertų, kaip reguliuoti tarpusavio santykius.

Praeitais metais Sąjunga paprašė Reikjaviko atverti savo rinką mėsos produktams, mainais sutikdama be muitų priimti islandišką avieną. Tai išgąsdino šiaurės šalies ūkininkus, o Europai tai labai palankūs mainai, nes avienos poreikis žemyne nepatenkinamas, o kiaulienos po Rusijos embargo kaip tik nėra kur dėti.

Politikai turi skirtingas vizijas

2013 m. rinkimus laimėję dešinieji žadėjo, kad surengs referendumą narystės klausimu. Iki šiol joks referendumas neįvyko, nes vyriausybė nedrįsta kreiptis į visuomenę. Lygiai taip pat stojimo byla nėra svarstoma Altinge (parlamente), nes valdančioji koalicija nėra tvirta šiuo klausimu.

Islandai toli gražu nėra vienos nuomonės. Nors visos visuomenės apklausos rodo, kad apie 50 proc. respondentų neremia narystės, 40 proc. ją remia. Paramą Briuseliui deklaruoja ir vienos pagrindinių opozicinės Socialdemokratų partijos lyderis Arnis Palas Arnasonas. Prieš metus jo šalininkai surengė mitingą narystei paremti, jame dalyvavo 7000 žmonių. Tai buvo didžiausi protestai po 2008 m. krizės ir kaip mažai šaliai labai gausūs. Ponas Arnasonas inicijavo laišką Bendrijos lyderiams su prašymu, kad derybos nebūtų stabdomos, į tai jam buvo atsakyta, kad durys Reikjavikui lieka atviros.

Jeigu artėjančiuose rinkimuose laimės ne dabar valdantys dešinieji, o opoziciniai kairieji, kaip jiems yra prognozuojama, narystės derybos vėl gali būti atnaujintos. Tai nebūtų pirmas atvejis ES istorijoje. Kita sala – Malta nuo 1996 iki 1998 m. buvo sustabdžiusi derybas dėl narystės, bet, pasikeitus politinei valdžiai, jas vėl atnaujino ir sėkmingai užbaigė. Beje, referendumas dėl stojimo į ES Maltoje neapsiėjo be intrigos: stovyklą „taip“ parėmė vos 20 tūkst. žmonių daugiau nei stovyklą „ne“.

Aplinkybės, kurios gali viską pakeisti

Islandija sėkmingai suvaldė ekonominę krizę. Šalies ūkis vėl auga, skolos mažėja, todėl padidėjo visuomenės pasitikėjimas savo šalimi ir kartu sustiprėjo euroskeptikų pozicijos. Narystės ES šalininkai atkerta, kad Islandija labai maža ir pažeidžiama bet kokios didesnės nelaimės, todėl būtina kooperuotis su stipresnėmis ir didesnėmis valstybėmis. Kaip vienas iš pavojų yra įvardijama ekologija. Dėl pasaulinio atšilimo tirpsta salos ledynai ir keičiasi klimatas. Kaip sako šalies prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas, nereikia dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kad įsitikintum klimato atšilimu, užtenka pažvelgti pro langą. Tokie pokyčiai gali pakeisti žuvų išteklius, sutrikdyti turizmą arba sukelti gamtos kataklizmus, tokius kaip ugnikalnių suaktyvėjimas.

Vietos kronos nuvertėjimas išgelbėjo valstybę nuo bankroto, atpigino eksportą, bet taip pat nuskurdino gyventojus sunaikindamas jų santaupas.

Ne ką mažesni iššūkiai salos politikų laukia atkuriant pasitikėjimą finansine sistema ir bankais. Į bet kokį finansų sektoriaus svyravimą jautriai reaguoja visuomenė. Bankų žlugimas 2008 m. labiausiai prisidėjo, kad žmonės ėmė galvoti apie didesnį stabilumą ir narystę ES. Vietos kronos nuvertėjimas išgelbėjo valstybę nuo bankroto, atpigino eksportą, bet taip pat nuskurdino gyventojus sunaikindamas jų santaupas.

Kitas didelis iššūkis yra migracija. Saloje vis daugėja apsigyvenančių Europos Sąjungos piliečių. Lenkai ir lietuviai pagal dydį jau dabar yra antra ir trečia tautinės grupės, o jie skatina Reikjaviką stiprinti ryšius su Bendrija.

Taigi manyti, kad Islandija galutinai atsisakė narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, yra per daug skubota. Politinės partijos Reikjavike turi skirtingą požiūrį, visuomenė taip pat suskilusi į dvi apylyges stovyklas. Šiuo metu Islandija tvarkosi sėkmingai ir labiau linkusi būti savarankiška, nors ir stiprina ryšius su Briuseliu. Bet, matant globalius iššūkius šaliai, labai tikėtina, kad narystės Sąjungoje klausimas vėl atsidurs politikų darbotvarkėje.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 4 d.

Kai vieni Lietuvoje grožisi įvairiaspalviais žiedais ir mėgaujasi vis kaitresnės saulės spinduliais, kiti skuba į Islandijos ledynus pasidžiaugti pūgomis, ledo urvais, slidinėjimu ir gyvenimu palapinėse.

„Islandija – pasakų šalis. Lindom į ledo urvą, čiuožėm ledynais, lipom į aukščiausią Islandijos viršūnę, nuo pūgų slėpėmės palapinėse, buvome nupūsti vėjų, šlapome lietuje“, – trumpai pavasarinę lietuvių žygeivių slidžių ekspediciją Islandijos Vatnajokudlio ledyne apibūdina keliautojas Algimantas Kuras, negalintis gyventi sniego, ledo ir atšiaurios, civilizacijos nepaliestos gamtos.
Priminsime, kad didžiausias Europoje Vatnajokudlio ledynas driekiasi apie 8,5 tūkst. kvadratinių kilometrų, o jo storis svyruoja nuo 300 iki tūkstančio metrų. Visai neseniai buvo įkurtas Vatnajokudlio nacionalinis parkas, apimantis ledyno ir gretimas teritorijas.
Pasak Algimanto, ši vieta ekspedicijai buvo pasirinkta ne tik dėl savo unikalumo, bet ir dėl to, kad į šį regioną lietuvių keliautojai su slidėmis dar nebuvo kojos įkėlę. Tiesa, paprastiems keliautojams po ledyną bastytis draudžiama, be to, neturint patirties ar patyrusio vadovo – ir labai pavojinga. Ekspedicijoms tokie draudimai negalioja, tačiau primygtinai rekomenduojama registruotis gelbėtojų poste.
Pasižvalgyti po ledyną leidosi dvylikos žygeivių komanda: prie patyrusių keliautojų, kurie yra dalyvavę ne vienoje poliarinėje ekspedicijoje, pilnoje išbandymų šalčiu, pūgomis, Špicbergene, Grenlandijoje ar Sajanuose, tokių kaip A.Kuras, Laura Jorudaitė, Nerijus Levickas, Justas Gadeikis, Tomas Šalkus, prisidėjo ir gerokai mažiau patirties turintys keliautojai. Pasirengimu žygiui ir naujokais rūpinosi N.Levickas, o pačiam žygiui vadovavo ir maršrutą sudarė A.Kuras.
Lietuviai iš dvylikos dienų kelionės devynias praleido ledyne, sukardami apie 120–140 km, o likusiomis dienomis dar spėjo aplankyti vieną kitą Islandijos įdomybę ir pasipliuškenti terminiuose baseinuose.
Kelionės kaina vienam žmogui – apie 1,7 tūkst. Lt.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Atrodytų, kad šiauriau esančių Farerų ir Islandijos salų peizažai turėtų būti niūrūs ir rūstūs, kiekvienam lankytojui primenantys, kad žiema čia trunka ilgiau nei vasara. Tačiau iš tiesų spalvų čia netrūksta – žaliaspalvės nedidelės Farerų salos pavasarį ir rudenį pražysta praskrendančių paukščių pulkais, o Islandijoje akį džiugina spalvingos lavos dykros, rūkstantys ugnikalniai, nerimstantys geizeriai ir švytinčios pašvaistės.

„Kol kas dar trūksta žodžių įspūdžiams nupasakoti“, – prisipažįsta Aušra Šarkienė, su vyru Remigijumi mėnesį keliavusi po Danijos, Farerų ir Islandijos salas. Sausuma jie keliavo nuosavu automobiliu, o per jūras persikeldavo keltu. Beje, būtent kelto bilietai sudarė didžiąją kelionės biudžeto dalį (apie 5 tūkst. Lt).
Keliautojai daugiau dėmesio skyrė įspūdingai salų gamtai ir jaukiems, tačiau mažiau turistų lankomiems nedideliems miestams. Verta paminėti, kad lietuvius nustebino ir aplankytų šalių gyventojų pasitikėjimas atvykėliais. „Pavyzdžiui, užvažiavus ant kelto niekas neprašydavo asmens dokumento. O štai patogiuose kempinguose Farerų salose, kuriuose į nakvynės kainą įskaičiuotas belaidis internetas, dušai ir kiti patogumai, susimokėti reikia neįprastai: užrašai ant lapelio automobilio numerį ir įmeti kartu su pinigais į dėžutę. Degalinėje už degalus irgi panašiai reikia susimokėti“, – pasakoja Aušra.

Danijos miestai ir Farerų gamtos įvairovė
Danijai keliautojai skyrė šešias dienas, per kurias nuvažiavo nuo Vokietijos sienos iki Jutlandijos iškyšulio, pakeliui apsukdami ratą Fyno saloje. „Iš pradžių galvojau, ką tiek laiko mes čia veiksime. Tačiau Danijoje yra nemažai įdomių objektų: tai koks žavus, ramus, tačiau labai gyvas jūrinis miestelis, tai graži pilis, tai vietinis renginys su fantastiškais fejerverkais – ir laikas nepastebimai ištirpo“, – sako A.Šarkienė.
Keliaujant per Fyno salą į akis krinta įdomios istorinės pilys, įtvirtinimai ir jaukūs miestai, kuriuose net ir gausybės įspūdžių išpaikinti turistai neatsisakytų pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Aušros ir Remigijaus aplankyti Odensė ir Svenborgas. Pastarajame verta apžiūrėti seniausią maždaug XVI a. viduryje statytą namą-teatrą ar pervažiuoti Svendborgsundo tiltu, nuo kurio atsiveria nuostabūs jūros vaizdai.
O štai Odensei laiko reikia kur kas daugiau. Mieste išlikęs senamiestis, kuriame išsaugoti fachverkiniai XVI–XVIII a. namai su atkurtais interjerais, stūkso grakščios gotikinės Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jono bažnyčios. Verta pamatyti Šv. Knuto katedrą, kurioje saugomi šio šventojo palaikai, įdomūs ir XII–XIII a. statyti vienuolynai ar šiek tiek jaunesnė pilis.
Odensėje taip pat nemažai muziejų. Štai Aušra ir Remigijus apsilankė “Langelandsfort” muziejuje, kuriame eksponuojama karinė įranga ir technika – galima pamatyti netgi povandeninį laivą. Priminsime, kad Odensėje gimė ir gyveno rašytojas Hansas Christianas Andersenas, jo gimtajame name dabar veikia muziejus.
Na, o Jutlandijoje verta nuvažiuoti prie Skageno rago, prie kurio susilieja Šiaurės ir Baltijos jūros. Pasak mūsų pašnekovės, Skageno ragas dėl didžiulių smėlio kopų panašus į mūsiškę Nidą.
Fareruose keliautojus nustebino netikėta įvairovė. Iš 18 Farerų salų lietuviai per tris dienas aplankė šešias – Streimojų, Vagarą, Eisturojų, Bordojų, Kunojų ir Vidojų. Paprastai keliautojai visuose giduose įspėjami, kad Farerai – Europos vieta, kurią dažniausiai gaubia rūkas, saulė tik retsykiais kyšteli iš už debesų, nuolat lyja ir siaučia vėjai. Vis dėlto lietuviai nesiskundė: nors rudenėjo, bet orai buvo geri.
„Farerų salos iš pirmo žvilgsnio visos vienodos. Tačiau iš tikrųjų net viena salos pusė nuo kitos kuo nors skiriasi – uolomis, pakrantėmis ar dar kažkuo. Čia fantastiška gamta, daugybė paukščių“, – tikina keliautoja ir priduria, kad jiems didžiulį įspūdį padarė Vagaro saloje stebėti Atlanto pufinai. Apskritai keliaujant į Farerų salas verta nusipirkti ekskursijas, per kurias vykstama stebėti paukščių. Bene labiausiai tinkama sala yra Vagaro: čia apsigyvena ne tik raudonkojai pufinai, bet galima pasigrožėti ir kitais kitur rečiau matomais paukščiais.
Įdomių paukščių gausu ir kitose salose. Turint laiko verta nusipirkti ekskursijas kuoduotiesiems kormoranams, didžiajam plėšikui, tripirščiams kirams, laibasnapiams narūnėliams ir kitiems stebėti. Nors paukščių karalija laikoma Vagaro sala, įdomu pasižvalgyti ir po Bordojaus, Kunojaus ir Vidojaus salas, kuriose laukinių gyventojų taip pat netrūksta.

Įdomiausi Islandijos objektai
Na, o kelionė aplink Islandiją lietuviams prasidėjo nemaloniu incidentu. Tik persikėlus keltu ir įvažiavus į muitinės teritoriją, muitininkai, žvilgtelėję į Aušros ir Remigijaus lietuviškus automobilio numerius, nusprendė keliautojus kruopščiai apieškoti. Dvi tris valandas krėtę automobilį ir netgi peršvietę rentgenu, pareigūnai galiausiai paleido lietuvius ir palinkėjo gero kelio, tačiau nuotaika jau buvo sugadinta. „Gerai, kad Farerų salų lietuviai dar neatrado, tai ir muitininkai ten dar nesikabinėja“, – šypteli mūsų pašnekovė
Keliautojai Islandijai apžiūrėti skyrė dvi savaites, per tą laiką beveik visą salą apvažiavo ratu, sukardami apie 5 tūkst. km. Jie rinkosi mažiau reklamuojamus objektus, esančius toliau nuo turistų lankomų vietų, tokių kaip Reikjavikas ir jo apylinkės, kur jau ne taip švaru, o kainos – dvigubos. „Smagiau ten, kur jautiesi esantis vienui vienas laukinėje gamtoje“, – teigia Aušra.
Pavyzdžiui, vienas įspūdingiausių objektų yra Askjos ugnikalnis, kurio kalderoje teliūškuoja žydras ežeriukas. O keliaujant jo link lietuvius stebino vaizdai kaip iš kitos planetos – niūrūs, bet spalvingi lavos laukai, peizažai, besikeičiantys kas keli kilometrai, gilios ir sraunios upės, kurias galima įveikti tik milžiniškais visureigiais. Aušra ir Remigijus prie Askjos keliavo nusipirkę turą – taip ir patogiau, ir lengviau. Tiesa, malonumas nepigus: už šią ekskursiją teko suploti apie 1,3 tūkst. Lt, tačiau įspūdžiai verti kainos.
Įdomus ir Mivatno regionas, kuriame gausu kraterių, ežerų. Aušrai labai patiko pasipliuškenti karštosiose versmėse. Verta išsimaudyti ir turistų pamėgtoje Žydrojoje lagūnoje, esančioje netoli Reikjaviko, o mėgstantiesiems ramybę patiktų Mivatno lagūna. Beje, karštųjų versmių Islandijoje netrūksta – dažname miesteliuke galima pasilepinti savotiškuose iš akmenų suformuotuose nedideliuose tvenkiniuose ar baseinuose.
Na, o norint pasižiūrėti, kaip galėtų atrodyti, liaudiškai tariant, pekla, arba pragaras, reikia patraukti į Hveviro, Krisuviko, Reikjaneso regionus. Čia po kojomis burbuliuoja, verda ir rūksta purvo balos ar net ežerai. „Nežemiškas vaizdas“, – šypteli Aušra.
Pasak jos, į objektų, kuriuos būtina pamatyti Islandijoje, sąrašą verta įtraukti ir Strokuro geizerį – jau vien todėl, kad Europoje daugiau niekur nieko panašaus nėra. O čia sunku atsitraukti nuo tobulai gamtos surežisuoto spektaklio – Strokuras mesteli garų ir vandens stulpą į 20 ar daugiau metrų aukštį ir trykšta apie aštuonias minutes, žiūrovams pademonstruodamas milžinišką požemių jėgą. Ir nurimęs tarsi kaupiasi kitam veiksmui. Beje, kol trunka pertrauka, galima pasižvalgyti aplinkui – čia burbuliuoja dar 50 didesnių ir mažesnių geizerių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Amerikoje, Islandijoje, Graikijoje ir kitose šalyse už finansinio kolapso slypi vos kelių asmenų pavardės.

Konkurencija šiais laikais – visiškai įprastas dalykas, tačiau islandas Bjorgolfuras Thoras Bjorgolfssonas vis tiek yra nekenčiamiausias žmogus šioje nedidelėje saloje. Žmonės negali pakęsti visko, pradedant šio sunkiai ištariamos pavardės savininko sarkazmu ir kreiva šypsenėle, baigiant jo 4 tūkst. eurų kainuojančiu laikrodžiu ir kasdien vis kita prabangia eilute.
B.T.Bjorgolfssonas Islandijoje yra 2008-aisiais šalį ištikusio bankroto simbolis. Savo tautiečiams – 320 tūkst. islandų – jis viename asmenyje įkūnija ir bankininkus, ir politikus, ir skrupulų neturinčius verslininkus, dėl kurių kaltės islandai vieną vakarą nuėjo miegoti tikėdami, kad yra „laimingiausia tauta pasaulyje“, o kitą rytą pabudo pačiame pasaulinės finansų krizės epicentre. B.T.Bjorgsolfssonas – vienas tų, kurie Islandijoje statė bankines piramides ir dar už tai mokėjo sau milijonines premijas.
Naujas dokumentinis danų filmas „Vikingų saga: Thoro sūnus“ pasakoja šio pirmojo Islandijos milijardieriaus šeimos istoriją, kuri prasideda nuo senelio Thoro Jenseno, tuščiomis kišenėmis atvykusio iš Danijos į Islandiją ir per trumpą laiką čia tapusio turtuoliu, bet tai padariusio tikrai ne sunkiu ir juodu darbu. Vėliau „pasižymėjo“ ir senojo Thoro Jenseno sūnus ir būsimasis Bjorgolfuro Thoro tėvas Gudmundssonas, Islandijoje tapęs bankroto pradininku. Aštuntajame dešimtmetyje, kai jo berniukas neturėjo nė dešimties, jis buvo nuteistas „už kūrybiškumą“: Gudmundssonas sukūrė, o vėliau tyčia bankrutuoti privertė laivų kompaniją „Hafskip“. Tačiau ir išėjęs iš kalėjimo nesnaudė: 2002-aisiais iš valstybės nusipirko kontrolinį banko „Landsbanki“ akcijų paketą. Priminsime, kad tai – vienas iš trijų 2008-aisiais bankrutavusių Islandijos bankų, į prarają nusitempusių visą Islandijos ekonomiką.
Prie to nemažai prisidėjo ir jaunasis Bjorgolfuras Thoras, tuo metu vystęs įtartiną alkoholio ir farmacijos “biznį”. Pernai Islandijos valdžios atstovų paskelbta ataskaita po dvejus metus trukusio tyrimo – negailestinga nei tėvui, nei sūnui. Joje kalbama, kaip abu veikėjai ėmė paskolas iš jiems patiems priklausančio „Landsbanki“ banko, o už šiuos pinigus supirkinėjo jų pačių valdomų kompanijų nekilnojamąjį turtą.
Bjorgolfuro Thoro darbeliai sulaukė ir didelio pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Štai „The Guardian“ straipsnyje plunksnos kedenamos jo valdytoms bendrovėms Rusijoje, „Die Welt“ pasinaudojo anoniminiais šaltiniais atsekdamas Bjorgolfuro Thoro sąsajas su Rusijos mafija, o „Euromoney“ išspausdino išsamų straipsnį apie šio islando finansinius nusikaltimus, vykdytus po sąžiningo „Landsbanki“ savininko priedanga.

Kiekvienoje šalyje – savi „Madoffai“

Ši islandiškoji saga verčia patikėti, kad polinkis sukčiauti ir kitų sąskaita susikrauti milijonus kartais būna užkoduotas genetiškai ir perduodamas iš kartos į kartą. Juk panašus pavyzdys – ir dabar kalėjime dienas leidžiantis buvęs spekuliantas Bernardas Madoffas, Amerikoje sukūręs vadinamąją „Ponzi“ schemą, dabar laikomą didžiausia afera JAV istorijoje, nes jos padaryti nuostoliai siekia apie 50 mlrd. JAV dol. Kaip ir Thoro Bjorgolfssono atveju, B.Madoffo talkininkai irgi buvo artimiausi giminaičiai: pirmiausia šiam buvusiam akcijų biržos NASDAQ vadovui įgyvendinti stulbinamo masto aferą padėjo jo krikšto tėvas, o vėliau aferas ėmė vykdyti ir milijonieriais tapę abu B.Madoffo sūnūs: Andrew ir Markas, pastarasis po tėvo suėmimo 2008-aisiais nusižudė.
Nekyla abejonių, kad B.Madoffas ir jo šeima nemažai prisidėjo prie didžiųjų Amerikos bankų griūties, tad iš esmės ir Amerikos ekonomikos kolapsą iš dalies galima pavadinti savotišku „šeimos nuopelnu“. Be to, „Madoffo piramidė“ tiesiogiai pakenkė ir Europos šalims. Pavyzdžiui, bankas „Dexia“, kurį Belgijos, Liuksemburgo ir Prancūzijos vyriausybės šiemet nuo bankroto gelbėjo antrą kartą per trejus metus, dėl B.Madoffo vykdytų machinacijų prarado milžiniškas sumas.
Beje, tokių madoffų būta įvairiose šalyse, taip pat ir Graikijoje. „Išskirtinis klastotojas, patyręs manipuliuotojas, sugebantis įtikinti net sumaniausius klientus“, taip Graikijos policija pernai apibūdino pirmąją graikišką B.Madoffo versiją, – Graikijos pilietį, kurio tapatybę teisėsauga saugumo sumetimais vis dar slepia. Atskleidžiamos tik kelios nuotrupos, leidžiančios spėti, kad šis pilietis – vienas tų, kurie bankrutuojančioje šalyje sugebėjo tapti milijardieriais apgaudinėdami ne tik klientus, bet gali būti, kad ir nacionalinį banką. Graikijos laikraštis „Katimerini“ skelbia, kad ši istorija prasidėjo 2003-iaisiais, kai Atėnuose įsikūrusiame JAV investicinės bendrovės padalinyje dirbantis konsultantas patikliems klientams ėmė siūlyti investuoti pinigus į užsienio vertybinius popierius, meluodamas apie tų akcijų pelningumą, o iš tiesų pats savinosi klientų pinigus.
Tačiau šis graikas – ne vienintelis toks gudruolis šioje dabar skęstančioje šalyje. Vien per pastaruosius metus pranešta apie dar keturis asmenis, vykdžiusius panašias machinacijas. Apie panašius pavienių asmenų ir jų artimųjų vykdytus didžiulius finansinius nusikaltimus pranešama ir Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje, tad iš esmės savų madoffų turi beveik visos šalys.

Tokioms kelionėms, kaip mūsų pašnekovai, ryžtųsi tikrai nedaugelis penkiasdešimtmečių: 52-ejų metų mažeikietis Antanas Meškys šį pavasarį dviračiu numynė beveik 600 kilometrų per Islandijos kalnus ir vandenyno pakrantes, o 49-erių Jonas Litinskas motociklu jau išmaišė visą Europą, tačiau sustoti neketina.

Abu vyrai nuo jaunystės yra užkietėję keliautojai. Išvykas į svečias šalis jie vadina gyvenimo būdu ir neįsivaizduoja vasaros namie, pavyzdžiui, prie televizoriaus. Jonas kelionių motociklu į Latviją, Estiją ar Suomiją net nevadina rimtomis. Jam atrodo vienas juokas nulėkti ir apie du tūkstančius kilometrų iki Švedijos. Čia šiemet prisiekęs keliautojas viešėjo jau ne pirmą kartą. O daugiausiai J.Litinskas motociklu nuvažiavo keliaudamas iš Lietuvos per Baltijos, Skandinavijos šalis iki Prancūzijos. Tada per tris savaites jis įveikė apie 8 tūkst. km.
A.Meškys dažniausiai renkasi keliones baidarėmis. Iki šių metu dviračiu jis leisdavosi tik į dienos ar kelių žygius po Lietuvą. Tačiau susižavėjęs draugo užfiksuotais Islandijos vaizdais ir pats ryžosi pamatyti šią šalį. A.Meškiui draugiją palaikė jo bendraamžė ponia Marytė ir kelionės sumanytojas Dmitrijus Demidovas.
Iš pradžių po Islandiją mažeikiečiai planavo keliauti baidarėmis, bet išsiaiškinę, kad savas bus sunku nusigabenti, o ten nuomotis labai brangu, šios minties atsisakė. Apie kelionę automobiliu net negalvojo, nes toks keliavimo būdas, anot Antano, primena televizoriaus žiūrėjimą, kada matai, bet pajausti, prisiliesti negali. Tad keliautojai nusprendė minti dviračius.

Islandija – ledas, akmenys ir pelenai

Trijų savaičių žygį dviračiais po Islandiją keliautojai pradėjo Reikjavike, iki kurio nuskrido lėktuvu. Išsikėlę tikslą pervažiuoti skersai visą Islandiją, jie septynias paras keliavo per kalnus, įveikdami patižusį sniegą, upelius ir brastas. Tiesa, didesnę kelio dalį reikėjo eiti pėsčiomis, iš visų jėgų stumiantis dviračius, nes minti pedalus trukdė akmenuoti laukai, pažliugę takai, ant kurių sniegas maišėsi su ugnikalnio pelenais, arba stiprus vėjas. “Sunkiausia buvo nuolat persirenginėti, nes kas dvidešimt kilometrų oro temperatūra staigiai pasikeisdavo – tai kepindavo saulė, tai prasidėdavo tikra žiema. Lengva nebuvo ir naktimis, nes keliavome gegužės pabaigoje, o naktį ten temperatūra dažniausiai laikydavosi apie nulį. Į sušalusią kalnų žemę net palapinių kuoliukai nesmigdavo”, – pasakoja Antanas.
Vis dėlto tikrieji išbandymai dar tik laukė. Mat jiems pradėjus kelionę, vos už 80 km išsiveržė ugnikalnis, staigiai atšilo ir patvino kalnų upės. Žemėlapiai rodė, kad keliautojų pasirinktame maršrute per visas upes ir upelius bus galima pereiti, tačiau stipriai ištvinusi Kisos upė užkirto jiems kelią. “Supratome, kad daugiau kaip šimto metrų pločio upės niekaip neįveiksime, todėl nusprendėme grįžti atgal, tačiau tos upės, kurias prieš tai sėkmingai perėjome, buvo patvinusios ir taip pat nebeperbrendamos. Maisto atsargos seko, o aplinkui – nė gyvos dvasios. Per visas septynias paras matėme tik žąsų. Kiek akys mato – ledas, akmenys ir pelenai, susimaišę su sniegu”, – neseniai patirtus įspūdžius pasakoja A.Meškys.
Alkį keliautojams laikinai pavyko numalšinti keptais laukinių žąsų kiaušiniais, kurių rado lizde, tačiau buvo akivaizdu, kad atskirtiems nuo civilizuoto pasaulio teks praleisti ilgai – kol ištirps sniegas ir išdžius susidaręs vanduo. Antanas bandė raminti bendrakeleivius, kad jis, būdamas medžiotojas, maistu visus aprūpins, tačiau Dmitrijus, jauniausias keliautojas, įvertinęs grėsmingą situaciją suskubo telefonu 112 kviesti pagalbą. Po dviejų valandų sraigtasparniu atskrido Islandijos gelbėtojų komanda ir per 40 minučių keliautojai su visa amunicija buvo nugabenti į šalies sostinę.
“Gelbėtojai patvirtino, kad buvome pakliuvę į labai pavojingą padėtį. Jų nuomone, iš kalnų patys būtume galėję grįžti maždaug po trijų savaičių ar net po mėnesio”, – sėkmingai pasibaigusį nuotykį prisimena mažeikietis.

Pamatė pragarą žemėje

Šis ekstremali situacija keliautojų neatbaidė nuo tolesnės pažinties su atšiauria Islandija, tik privertė pakeisti maršrutą. Vieną dieną pailsėję ir apžiūrėję Reikjaviko įžymybes, trys mažeikiečiai autobusu nuvažiavo 300 km tolyn nuo šalies sostinės, kad galėtų atgal grįžti dviračiais pietine Islandijos dalimi, palei Atlanto vandenyną. Čia jau buvo lengviau minti, nes daug kur įrengtos dviračių trasos, netrukdė sniegas, akmenys. Tačiau pūsdavo toks stiprus vėjas, jog kartais Antanui atrodydavo, kad jis pakils į orą su visu dviračiu.
Taip keliautojai kasdien įveikdavo apie 70 km, grožėdamiesi vandenynu ir užsukdami į atokesnes vietas. Nepamirštamą įspūdį A.Meškiui padarė upė, į kurią kas 50 m krinta krioklių vanduo, taip pat garuojantys karšti ežerai, kuriuos pasiekia geizeriai. Ir, žinoma, kalnai. “Islandijoje galima pamatyti, kad ir žemėje yra pragaras. Tokį įspūdį sukuria sproginėjantys ugnikalniai ir atšiauri gamta be jokios žalumos. Kalnų vietovėse neauga ne tik joks medelis, bet ir žolė. Vienintelis augalas – samanos. Keliauju jau trisdešimt metų, esu išmaišęs daug šalių, tačiau tokio vaizdo niekur nemačiau”, – pasakoja Antanas.
Pamatęs, kokia gali būti žiauri gamta, prisiekęs keliautojas suprato, kaip Lietuvoje šilta ir jauku, todėl šią vasarą nusprendė keliauti tik po gimtinę, nors jau buvo suplanavęs plaukti baidare Uralo upėmis. “Grįžęs iš Islandijos apsigalvojau. Man dabar geriausia Lietuvoje”, – tvirtina 52-ejų metų vyras.
Vis dėlto ateityje kelionių jis neketina atsisakyti. Jau svarsto, ar nepriėmus draugo pasiūlymo lapkričio mėnesį vykti į Iraną, planų turi ir kitai vasarai. “Kasmet keliauti gali kiekvienas, tik daugeliui trukdo tingumas, o ne pinigų trūkumas”, – įsitikinęs bitininkyste užsiimantis mažeikietis.
J.Litinskas taip pat mano, kad šimtus priežasčių, kodėl negali keliauti, sugalvoja tie, kuriems trūksta noro. “Juk ant sofos gulėti su nuotolinio valdymo pulteliu patogiau ir lengviau. O kelionės visada vargina. Aš pats gulėti nieko neveikdamas galiu daugiausiai valandą, ir tai tik po sunkios kelionės. Negaliu ištverti ir be kelionių, ir be motociklo”, – tvirtina vilnietis.

Motociklu išmaišyta visa Europa

J.Litinskas į keliones po užsienį visada leidžiasi su draugų kompanija, dažnai kartu vyksta ir žmona. Pirmą kartą ant motociklo užsėdęs dar paauglystėje, Jonas dėl pinigų trūkumo ne vienus metus buvo priverstas atsisakyti šios transporto priemonės, tačiau kartą paragavęs negalėjo sustoti, todėl kai tik leido finansinės galimybės, iškart vėl sėdo ant plieninio žirgo. Ir jau beveik dvidešimt metų kiekvieną vasarą keliauja motociklu. “Iš Europos šalių nesu buvęs tik Graikijoje, Juodkalnijoje ir Serbijoje. Visos kitos, taip pat ir Moldavija, Krymas, Ukraina, Rusija, aplankytos ne po vieną kartą”, – sukauptu nemenku keliautojo stažu džiaugiasi J.Litinskas.
Motociklą kelionėms jis renkasi norėdamas kuo daugiau pamatyti, kuo toliau nuvažiuoti ir pajusti tikrą kelionės dvasią: temperatūrų svyravimą, kvapus, sąlytį su gamta. Tiesa, gamtos išdaigos dažnai pridaro ir sunkumų, tačiau, anot J.Litinsko, tai, kas labiausiai nuvargina, vėliau išlieka kaip įspūdingiausios kelionės detalės. “Pavyzdžiui, tris dienas be pertraukos pila kaip iš kibiro, bet nėra kitos išeities, ir važiuoji. Sprogsta ir padangos, buvo sugedęs akumuliatorius, bet visuomet labai geranoriškai padeda vietiniai. Sunkiausia, kai baigiasi benzinas, o arti nėra degalinės. Ne kartą jo teko eiti prašyti pas vietinius. Tačiau tai neatmuša noro keliauti ir pamatyti vis kažką naujo”, – tvirtina 49-erių metų vyras.
Dažniausiai keliaudamas jis nuvažiuoja 3–5 tūkst. kilometrų, o įspūdingiausia kelione vadina išvyką į Prancūziją. Tada per tris savaites J.Litinskas nuvažiavo 8 tūkst. km ir aplankė Baltijos bei Skandinavijos šalis, Vokietiją, Prancūziją. “Įvažiavęs į Estiją pamatai gamtos grožį, Norvegijoje – dar didesnis įspūdis, Danijos gamta šiek tiek nublanksta, o Vokietija man priminė Lenkiją”, – įspūdžiais dalijasi užkietėjęs keliautojas motociklu.
Visą kelionę nuo greitkelių jis laikėsi kuo toliau, o dažnai rinkdavosi net žvyrkelius. Taip aplankytas šalis pažino labai iš arti, pajuto jų kultūrą, gyvenimo būdą. Didžiausią įspūdį vyrui padarė Norvegija, jos fiordai ir kalnai. Tad į šią šalį keliautojas ketina grįžti dar ne kartą, o artimiausi jo planai – kelionė po Užkaukazę.

Scanpix

Su Islandijos vadovais Prezidentė aptars dvišalius klausimus, Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo stiprinimą, Islandijos eurointegracijos procesą, aktualius NATO klausimus.

Lietuvos vadovė Islandijoje lankosi šios šalies Prezidento kvietimu paminėti diplomatinių santykių tarp abiejų valstybių atkūrimo dvidešimtmetį.

“Prieš dvidešimt metų Islandija pati pirmoji pripažino atkurtą laisvą ir demokratinę Lietuvos valstybę. Tai buvo drąsus ir tuo metu labai solidarus žingsnis. Islandija taip pat visada tvirtai rėmė Lietuvos narystę NATO. Džiaugiuosi, kad minint mūsų valstybių diplomatinių santykių dvidešimtmetį galiu atvykti į Reikjaviką ir padėkoti Islandijos žmonėms už jų tvirtą ir nuoširdžią paramą”, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Rugpjūčio 26 d. Respublikos Prezidentė lankysis Lietuvai ir Islandijai simbolinėje vietoje Hofdi name, kur lygiai prieš dvidešimt metų buvo pasirašytos trijų Baltijos valstybių diplomatinių santykių su Islandija atkūrimo sutartys. Šalies vadovė įteiks Lietuvos valstybinį apdovanojimą mūsų šalies draugui, Lietuvos garbės konsului prof. Arnorui Hannibalsonui.

Valstybinio vizito metu Lietuvos Prezidentė taip pat dalyvaus apskritojo stalo diskusijoje su Brifrost universiteto akademine bendruomene narystės ES tema, atidarys M. K. Čiurlionio darbų parodą ir žymios pianistės Mūzos Rubackytės koncertą.

Prezidentė taip pat apsilankys dviejose Islandijos geoterminėse elektrinėse. Islandija puikiai išnaudoja savo gamtines sąlygas ir yra stipriai pažengusi vystant geoterminę energetiką. Progresyvios Šiaurės šalys, pasak šalies vadovės, kurios puikiai derina technologinę pažangą su atsakinga socialine ir aplinkosaugos politika, o modernias technologijas sėkmingai pritaiko plėtojant alternatyviąją energetiką, yra pavyzdys Lietuvai.

REUTERS

Briuselyje birželio 27 dieną vykusios Stojimo konferencijos su Islandija metu atidaryti keturi ir iš karto uždaryti du derybiniai skyriai.

“Esu įsitikinęs, kad sparčios ir sklandžios Islandijos derybos suteiks optimizmo impulsą visam ES plėtros procesui. Skatiname Islandiją ir toliau išlaikyti spartų derybų tempą”, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

ES ir Islandija susitarė Mokslo ir mokslinių tyrimų bei Švietimo ir kultūros derybiniuose skyriuose. Derybos pradėtos Viešųjų pirkimų bei Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos derybiniuose skyriuose.

Kaip teigiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, Lietuva tvirtai remia Islandijos narystės ES siekius ir laikosi nuostatos, kad kiekvienos valstybės kandidatės derybų tempas turi priklausyti nuo jos pasirengimo ir atitikimo nustatytiems kriterijams.

ES ir Islandijos derybos pradėtos 2010 metų liepos mėnesį.

Islandija tikisi bent pusę likusių derybinių skyrių atidaryti 2011 metų antrąjį pusmetį, kai ES Tarybai pirmininkaus Lenkija.

REUTERS

Gera žinia keliaujantiesiems lėktuvais: Islandijos Grimsviotno ugnikalnis rimsta. Pasak Meteorologijos instituto Reikjavike, iš kraterio kyla tik plonytis dūmų stulpas.

Dūmų stulpas yra “labai, labai plonas”, sakė instituto atstovas. Tačiau vulkanas dar nėra galutinai nurimęs. Nepaisant to, oro susisiekimo kontrolės agentūra “Eurocontrol” trečiadienį paskelbė, kad skrydžiai Europoje iki ketvirtadienio turėtų normalizuotis.

“Eurocontrol” duomenimis, trečiadienį turėtų būti atšaukta iš viso 700 lėktuvų reisų.

Padėtis jau normalizavosi Didžiojoje Britanijoje. Škotijos oro uostai, dėl pelenų debesies neveikę antradienį, trečiadienį vėl dirbo įprastu ritmu.

AFP

Keliasdešimt oro reisų Škotijoje antradienį atšaukti dėl ugnikalnio pelenų debesies, susidariusio po Islandijos Grimsviotno ugnikalnio išsiveržimo.

Išsiveržimo padariniai jau sujaukė planus politikams ir futbolininkams. Amerikos prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) išvyko iš Airijos į Londoną anksčiau nei buvo numatyta, o Ispanijos čempionai “Barcelona” futbolininkai gali išskristi į Londoną dalyvauti šeštadienio UEFA Čempionų lygos futbolo turnyro finale antradienį, o ne ketvirtadienį.

Pernai dėl kito Islandijos ugnikalnio aktyvumo buvo atšaukti 100 tūkst. reisų, buvo priversti laukti skrydžių 10 mln. keleivių ir tai atsiėjo aviacijos industrijai 1,7 mlrd. dolerių.

Grimsviotnas pradėjo veržtis šeštadienį, ir pelenų stulpas iš jo pakilo į maždaug 20 km aukštį. Tai buvo stipriausias Grimsviotno išsiveržimas nuo 1873 metų ir stipresnis už pernai įvykusį Ejafjadlio ugnikalnio išsiveržimą.

Tačiau mokslininkai sako, kad šįkart pelenų struktūra kitokia, jie mažiau sklis, be to, vėjų rožė palankesnė nei pernai.

Islandijos prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas (Oulavuras Ragnaras Grimsonas) interviu televizijos kanalui CNN pavadino “milžinišku” Grimsviotno išsiveržimo mastą, bet sakė, kad šįkart oro susisiekimas ne taip smarkiai nukentės.

Tačiau oro bendrovių akcijos dėl galimų reisų atšaukimo išlaidų pirmadienį smuktelėjo nuo 3 iki 5 proc.

Norvegijos oro uostų operatorė pranešė, kad dėl pelenų debesies antradienį gali būti įvesti kai kurie skrydžių šalies vakarinėje pakrantėje apribojimai, o Danija paskelbė, kad uždaro nedidelį savo oro erdvės ruožą.

Pigių skrydžių bendrovė ” Ryanair”, priversta atšaukti 36 reisus tarp Škotijos ir kitų Europos miestų, vėl pareiškė, kad nesutinka su aviacijos valdžios sprendimu.

“Ryanair” mano, kad nėra jokios grėsmės saugumui oro reisuose į Škotiją ir iš jos, ir drauge su kitomis oro bendrovėmis skųsis transporto ministrui bei reguliuotojams dėl šių atšaukimų, kurie nėra būtini.

Pernai “Ryanair” vadovas Michaelas O’Leary (Maiklas O’Liris) taip pat kritikavo skrydžių apribojimus, įvestus nuogąstaujant, kad vulkaninių uolienų dalelės sugadins lainerių variklius.

“Icesave” buvo privataus Islandijos banko “Lansbank” internetinis padalinys, veikęs vos dvejus metus – nuo 2006 iki 2008 m. ir vos dviejose šalyse: iš pradžių tik Didžiojoje Britanijoje, o nuo 2008-ųjų gegužės – ir Olandijoje. Bankas siūlė vien taupymo paslaugas, o indėlininkams buvo žadamos itin didelės palūkanos.

Didžiojoje Britanijoje banko šūkis buvo “Akivaizdus skirtumas”: palūkanos indėlininkams prasidėdavo nuo 6 proc. per metus. Olandijoje banko kredo skambėjo dar įspūdingiau – “Skaidrus taupymas”, ir palūkanos siekė apie 5 proc. (ekonominio pakilimo laikotarpiu tokias palūkanas kur nors kitur būtų buvę sunku rasti).

Beje, geri “Landsbanko” rezultatai paskatino planuoti banko padalinio veiklą ir kitose šalyse, tačiau krizė šiuos planus sugriovė.

“Landsbankas” kartu su dar dviem komerciniais šalies bankais paskelbė apie bankroto grėsmę, ir jį nacionalizavo Islandijos vyriausybė. Kartu ji prisiėmė ir įsipareigojimus indėlininkams. Islandijos piliečiams prarasti pinigai buvo grąžinti nedelsiant, o štai užsienio indėlininkams grąžinti santaupas sutrukdė prezidento sprendimas: jis atsisakė pasirašyti vyriausybės dokumentus, pagal kuriuos Islandija išmokėtų britams ir olandams jų pinigus. Tuomet buvo surengti du referendumai, per kuriuos gyventojai atmetė vyriausybės planus.

Dabar Didžioji Britanija ir Olandija ketina kreiptis į EFTA (Europos laisvosios prekybos asociacijos priežiūros administracijos) teismą.

Didžioji Britanija ir Olandija argumentuoja tuo, kad Islandijos banke laikytos santaupos buvo apdraustos. Tačiau Islandija tikina, kad šis draudimas negalioja “sisteminės griūties” atveju.

Be to, tiek Didžioji Britanija, tiek Olandija teisme ketina reikalauti pritaikyti nediskriminacijos nuostatą, mat EFTA numato, kad komercinėje veikloje negali būti jokios etninės ar rasinės diskriminacijos, o Islandija, kompensuodama nuostolius tik savo piliečiams, šį principą esą pažeidė.