Kol mes krepšiniu mėgavomės, kai kurios didesnės tautos žaidimus ir su mumis pažaidė.
Štai ir baigėsi… Ilgai lauktas, visokeriopai puoselėtas, vos ne reklamos beprotybe virtęs Europos krepšinio čempionatas tapo istorine vertybe, nusinešęs su savimi ir tautinės vienybės idealą, ir savo galios įrodymo siekį, ir nusivylimus bei pagimdęs naujus lūkesčius “geresniems laikams”. Nusinešė jis ir kai kuriuos nepastebimus žaidimus, apipynusius patį krepšinį, kuriam laikui privertusį nesureikšminti ir su mumis žaidžiamų kitų tautų politinių žaidimų bei kurstomų intrigų.
Kalbu apie psichologinius žaidimus, kurių terminą praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pirmą kartą pavartojo amerikiečių psichoterapeutas Ericas Berne’as, sukūręs vieną iš socialinės psichologijos krypčių – transakcinę analizę. Studijuodamas psichoanalizę jis pastebėjo, kad jai trūksta gilesnės įžvalgos į žmonių tarpusavio santykius gerokai platesniame kontekste, apimančiame ne tik bendravimą su artimiausiais mums žmonėmis, bet ir visuomeninį bendrabūvį.
Nagrinėdamas tokį santykį, E.Berne’as pabrėžė, kad mes visi turime tam tikrą vaikystėje susikurtą gyvenimo scenarijų, kurį bet kokia kaina stengiamės nugyventi. Mat visuomet yra lengviau, kai galime iš anksto numatyti savo likimą ir kurti ėjimus lyg šachmatų lentoje. Bėda ta, kad šis scenarijus ne visuomet turi laimingą pabaigą, be to, jis slypi pasąmonėje, todėl net ir labai norėdami negalime jo sąmoningai įvardyti ir ką nors pakeisti, kol vieną dieną patys sau užduodame klausimą: ir kodėl aš vėl atsidūriau ten pat? O tai jau yra kelias į tam tikrą įsisąmoninimą ir pokyčius.
Bet daina, kaip sakoma, ne apie tai. E.Berne’as pastebėjo ir tai, kad siekdami gyvenimo scenarijų įgyvendinti mes nuolat turime rasti įrodymų jo “teisingumui” pagrįsti. Tada vėlgi nesąmoningai imame kurti tam tikras situacijas, kurios tiesiog tobulai nuveda mus numatytu keliu ir padeda ištarti dar vieną frazę: “Ar aš nesakiau? Visas pasaulis – man priešas…” O labiausiai tam padeda psichologiniai žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės. Būtent taip ir vadinasi jau ir Lietuvoje išleistas pasaulinis E.Berne’o bestseleris apie žmonių santykius.
Nesiimsiu analizuoti šios knygos teiginių ir begalės aprašytų žaidimų. Tik pridėsiu, kad aštuntajame dešimtmetyje kitas psichoterapeutas Stephenas Karpmanas žaidimų teoriją išplėtojo teigdamas, kad žaidėjas, siekiantis savo gyvenimo scenarijų nugyventi, paprastai apsiriboja dviem iš trijų klasikinių vaidmenų: Gelbėtojo, Persekiotojo ir Aukos. Rašau didžiosiomis raidėmis, nes taip priimta transakcinėje analizėje, siekiant žaidėjus atskirti, pavyzdžiui, nuo gelbėtojų, kuriems tai yra profesinė lemtis.
Taigi S.Karpmanas sakė, kad žaidžiame taip: pradedame vienu vaidmeniu, o baigiame kitu. Gana dažnas žaidimo variantas, kai baudžiantys vaikus tėvai teigia, esą tai darantys jų labui. Gražus žaidimo pavyzdys: pradėjęs baudžiančiojo Persekiotojo vaidmeniu, tėvas galiausiai jį pakeičia Gelbėtoju: “Aš tai darau tik vardan tavęs…” Kam reikia tėvams tokio žaidimo, matyt, nežino net jie patys. Gyvenimo scenarijus vis vien juos kažkur nuves.
Taigi grįžtant atgal prie Europos krepšinio čempionato tenka pripažinti, kad esame neblogų žaidėjų tauta. Ir ne tik krepšinio aikštelėje. Psichologinius žaidimus žaidžiame visi: tiek paprasti žmonės, kuriems krepšinis nė motais, tiek sirgaliai, tiek politikai. Apie paprastų žmonių žaidimus esu nemažai prirašęs savo ir Ingos Liutkevičienės knygoje “Sielos paslaptys”, bet apie sirgalius – atskira kalba.
Ko vertas vien toks pavyzdys: ne vienas tų, kurie garsiai reiškė vienybę su komanda ir visais trimis milijonais sirgalių, vos jų numylėtiniams paslydus, tampa Persekiotoju, pasirengusiu iki tol Gelbėtojo vaidmens paskatinto komandos palaikymo atsisakyti ir savo jau “buvusius” numylėtinius sumalti į miltus. Na, o treneris apskritai “nieko neišmano” ir jį reikia tiesiog nukryžiuoti. Bet kai vėl ateina sėkmė, mes vėl galime mylėti, remti ir globoti, o Persekiotojas dar kartą virsta tikru Gelbėtoju.
Kam to reikia, atsakyti tegali kiekvieno mūsų pasąmonė, tačiau noras laimėti ir būti su nugalėtojais ir stipriaisiais yra ne vieno mūsų savybė. Ar ne ta pati auklėjimo “tavo labui” dialektika ir nuveda bejėgystėje prieš tėvų valią ir akivaizdžius prieštaravimus besimurkdantį vaiką į būrį garsiai rėkiančių ir agresiją demonstruojančių sirgalių? Nekalbu apie tuos, kuriems žaidimo grožis leidžia gerbti ne tik savus, bet ir varžovus, bet apie tas vis dar paaugliškas asmenybes, kurioms reikia kraujo, o pralaimėjimas verčia jas net ne Auka, bet jau minėtu Persekiotoju.
Na, o politikai? Šie dar išmoningesni, sugebantys tobulai valdyti porą žaidimo vaidmenų iš karto. Štai jie kartu su tauta pasirengę dalytis pergalės vaisiais ir nesėkmių ašaromis, bet tą pačią akimirką nubrėžia aiškią ribą tarp savęs ir tautos, įsigydami bilietus anksčiau už kitus, nevargę eilėse, ir įsitaisydami pirmose tribūnų eilėse ar elito ložėse. O kad būtų dar aiškiau, kas yra kas, šie ponai nustato ir visai kitas nei eiliniai sirgaliai žaidimo taisykles. Štai pranešimas iš žiniasklaidos: “Nors “Siemens” arenoje alkoholį gerti draudžiama, elito ložėse jis liejasi laisvai…” Tai ar šis žaidimas neprimena sovietinių laikų nomenklatūros žaidimų?
O kol mes krepšiniu mėgavomės, kai kurios didesnės tautos žaidimus ir su mumis pažaidė. Štai lenkų politikai, iki tol meistriškai Aukos (mus skriaudžia!) ir Persekiotojo (mes jus nubausim!) vaidmenis derinę, staiga ėmė ir tapo tiesiog Gelbėtojais: pareiškė, kad jau 20 metų jie, pasirodo, mums draugystės ranką tiesė, tik mes to nesupratom. Ar neprimena tai jau minėto žaidimo “jūsų labui”? Dabar belieka sulaukti, kad tą viešai ir pareikštų: ne dėl savo tautiečių Lietuvoje, bet vardan mūsų gerovės jie stengiasi.
Beje, lenkų prezidentas tą ir padarė, pareikšdamas, kad jie be mūsų gyventi gali, o mes be jų, pasirodo, ne… Ir ką gi tai primena? Ar tik ne 1990-ųjų sovietinę retoriką, įrodinėjusią, kad Lietuva be SSRS niekaip neišgyvens? O pasirodo, išgyvenom. Ir visai neblogai, dargi talentingų žaidėjų tauta virtom – ne tik su kamuoliu, bet ir greta jo.
Psichologiniai žaidimai kaip ir krepšinis – ne tik atlikėjus, bet ir stebėtojus užkliudo. Mes liūdime ir džiaugiamės, kenčiame ir nesuprantame, kaip tai ir vėl galėjo nutikti. Gerai, kad sporto nesėkmes išgydyti galima, psichologinės, deja, ilgam išlieka. O jei su mumis dar valdžios ir aplinkinio pasaulio galingieji žaisti ima, tai kenčia visi, nes psichologinis žaidimas nesuteikia laimės nei žaidėjui, nei įtrauktajam į jį.