Eglė Vinauskaitė

27-erių vilnietei Eglei Vinauskaitei pavydėtų daugelis apie studijų aukštumas svajojančių žmonių. Po ilgų metų svajonių jauna moteris pagaliau gavo tai, ko taip sunkiai siekė – kvietimą studijuoti prestižiškiausiu pasaulyje tituluojamame Harvardo universitete JAV. Žmonių vystymosi ir psichologijos studijų magistro programoje studijuojanti E.Vinauskaitė teigė, kad JAV ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos skiriasi kaip diena ir naktis. JAV, pasak moters, ne tik kad nėra srautinių paskaitų, bet ir paprastų, studento iškaltus faktus tikrinančių egzaminų. Už Atlanto labiau vertinama studento motyvacija, aktyvumas, mokėjimas argumentuoti savo nuomonę. Tai, pasak pašnekovės, ten sudaro didžiąją dalį pažymio.

Prieš išvykdama į JAV E.Vinauskaitė Londone pati konsultavo savo karjeros kelio ieškančius jaunus žmones. Pabaigusi ekonomikos studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Vilniuje, pašnekovė dar mokslų metu stažavosi tokiose pasaulinėse kompanijose kaip „Nestle Baltics“ ir „Procter & Gamble“ būstinėje Varšuvoje. Tačiau dabar E.Vinauskaitė teigė už Atlanto sužinojusi tiek įvairių būdų dirbti su žmonių profesiniu tobulėjimu – nuo intervencijų dizaino iki duomenų analitikos sprendimų, – jog tikino, kad teks pačiai pasinaudoti savo patarimu ir toliau eksperimentuoti. Laikas, anot E.Vinauskaitės, jai tapo brangiausia valiuta. Moteris tikisi kelerių metų eigoje ir Lietuvoje įgyvendinti idėjas, kurias sau vis brūkšteli sąsiuvinio paraštėse. „O jei dar kas duotų prikišti nagus prie švietimo sistemos, būtų išvis gerai“, – teigė pašnekovė.

- Ką, be ekonomikos studijų ISM, dar veikėte Lietuvoje tuo metu? Ar reikia bakalaurą studijuojančiam žmogui dirbti?

- Aktyviai į visuomeninę veiklą įsitraukiau nuo ketvirto kurso ir manau, kad tai padariau stipriai per vėlai.

Studijų metai yra išskirtinai žemos rizikos laikas save išbandyti netikėtuose amplua, pažinti savo pomėgius, stiprybes ir visa tai panaudoti renkantis karjeros kryptį.

Viešojoje erdvėje vis pabrėžiama, kaip svarbu savanoriauti tam, kad išsiskirtum darbo rinkoje, bet, mano manymu, šios priežastys labai paviršutiniškos. Mažai kalbama apie tai, kad studijų metai yra išskirtinai žemos rizikos laikas save išbandyti netikėtuose amplua, pažinti savo pomėgius, stiprybes ir visa tai panaudoti renkantis karjeros kryptį.

- Kaip ir kodėl jūsų mintyse atsirado Harvardas? Kokia buvo jūsų pagrindinė motyvacija „mesti viską“ ir išvykti studijuoti į JAV?

- Studijų mainų metu Vienoje (Austrija) patekau į aplinką, kur iniciatyva ir pasaulinės ambicijos buvo norma. Jei atvirai, norėjau sau ir abejojantiems manimi įrodyti, kad, turėdama tikslą, įdėjusi daug darbo galiu jį pasiekti. Dabar Harvardas nebeatrodo kaip kažkas ypatingo ir tėra tarpinė stotelė, bet tada, dvidešimtmetei mergaitei, kuri tenorėjo dirbti banke, kaip ir visi, tai buvo didžiulis dalykas.

Po studijų Harvarde dažniausiai nedirba tik tie studentai, kurie patys pasirenka nedirbti.

Po ISM ekonomikos studijų baigimo pagal išsilavinimą kaip finansų analitikė dirbau su socialiniais projektais, kol nusprendžiau gilintis į savo mylimą jaunimo tobulinimo sritį ir įgyvendinti savo pačios idėjas. Taip sutapo, kad turėjau galimybę įmonę įkurti Londone, nors iš anksto ten vykti neplanavau ir į išvykimą pagyventi svetur žiūrėjau kaip į nuotykį.

Teko greitai suvokti realybę, kad jei noriu, jog mano darbas turėtų rimtą poveikį jauniems žmonėms ir nebūtų tik pačios ego paglostymas, patirties ir turimų žinių šioje srityje nepakanka. Nesuprantu prasmės siekti magistro diplomo „nes visi taip daro“. Atsirado natūralus poreikis mokytis toliau, kuris ir tapo priežastimi pagaliau bandyti stoti į Harvardą.

- Ar mokslas tokioje prestižinėje įstaigoje garantuoja gerą darbą?

- Taip, po studijų Harvarde dažniausiai nedirba tik tie studentai, kurie patys pasirenka nedirbti. Išties jaučiasi šios institucijos svoris. Mes juokaujame, kad, jei nori, kad atsidarytų kokios durys, reikia numesti „H bombą“ – paminėti, kad studijuoji Harvarde – ir žmonės mielai sutinka skirti laiko pokalbiui.

Tačiau yra ir kita prestižinių universitetų pusė. Čia studentai stoja ne tam, kad gautų bet kokį darbą. Daug jų, ypač magistro lygyje (JAV stojant į magistro studijas jau reikia turėti bent keletą metų darbo patirties), turi stiprius profilius ir varžosi dėl ypač konkurencingų darbo vietų.

Bet kuriuo atveju yra svarbu suprasti, kad plikas diplomas, kad ir koks prestižinis jis bebūtų, savaime darbo negarantuoja. Metai darbo patirties – ne prasėdėtas laikas, o pasiekimai teikia didžiausią vertę.

Be to, darbo paieška yra dinamiškas ir aktyvus procesas, o ne vien CV išsiuntimas ir sėdėjimas kaip keksui. Rekomendacijos, palaikomi ryšiai su bendradarbiais, tinklaveika yra didžioji dalis sėkmės. Tiek ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, tiek Harvarde karjeros skyrius kala į galvas, kad nuo pat studijų pradžios prašytume informacinių interviu, palaikytume ryšius su darbdavių atstovais, pavyzdžiui, kreiptumėmės į juos kaip ekspertus kurso projektams, tam, kad, prireikus, jau turėtume ryšį su jais.

- Kokie įspūdžiai po daugiau nei pusmečio Harvarde? Gal galėtumėte išskirti vieną ar kelis dalykus, kurie jus labiausiai nustebino tokio lygio universitete?

- Pažinus ne vien tik Harvardą, bet ir JAV švietimo sistemą apskritai, mane labiausiai nustebino požiūris į aukštąjį mokslą. JAV vos trečdalis populiacijos turi bakalauro diplomą ir apie 10 proc. turi magistro laipsnį. Universitetinis išsilavinimas čia nėra norma. Be to, kadangi vidutiniškai kas antras įstojęs iškrenta, vien universiteto baigimas – tų ketverių metų išgyvenimas – savaime turi vertės.

JAV yra visokių lygių aukštojo mokslo įstaigų, bet prestižiniai universitetai čia nenaudoja trijų dalykų, kurie, deja, yra Lietuvos aukštojo mokslo sistemos ramsčiai. Čia beveik nėra vadinamųjų srautinių paskaitų, beveik nėra egzaminų ir visiškai nėra tolerancijos nepažangumui.

Žinojimas, kad bus vertinamas esminis dalyko supratimas, o ne skaidrių iškalimas, skatina studentus nuoširdžiai gilintis į medžiagą prieš, per ir po paskaitų.

Harvarde labai retai galima rasti tradicinę paskaitą su dėstytoju, kelias valandas kalbančiu šimtui žmonių. Čia plačiai naudojama vadinamoji apverstos klasės (angl. „flipped classroom“) metodologija, kur studentas intensyviai ruošiasi paskaitai, namie perskaito teoriją, o klasės laikas naudojamas diskusijai apie medžiagą, gilesniam jos įsisavinimui ir pritaikymui praktinėse situacijose. Iki pusės galutinio pažymio sudaro aktyvus dalyvavimas paskaitoje, todėl energingos ir apgalvotos studentų diskusijos yra didelė mokymosi proceso dalis.

- Kodėl ten beveik nėra egzaminų? Kas juos pakeičia?

- Egzaminai yra greičiau išimtis nei taisyklė dėl kelių priežasčių. Visų pirma, JAV manoma, kad rašytiniai darbai ir kurso projektai yra teisingesnis būdas patikrinti studento supratimą nei testai. Antra, žinojimas, kad bus vertinamas esminis dalyko supratimas, o ne skaidrių iškalimas, skatina studentus nuoširdžiai gilintis į medžiagą prieš, per ir po paskaitų.

Trečia, pedagogikos geroji praktika diktuoja, kad asmeninis interesas studentus motyvuoja ir įtraukia kaip niekas kitas. Būtent galimybė rašyti kursinius pasirinkta tema leidžia kiekvienam studentui gaunamą informaciją pritaikyti prie savo poreikių.

- Ką jūs patartumėte studijas baigusiam jaunam žmogui, kuris tarsi turi kompetencijų, bet nežino, ko jis iš tiesų nori gyvenime? Ar verta vytis „laimės paukštę“ ir ieškoti tokio darbo, kurį žmogus šiaip galėtų dirbti net dykai?

- Manau, kad žmogus darbe pasieks geresnių rezultatų ir labiau džiaugsis savo kasdienybe, jei jam pasiseks sugauti tą laimės paukštę. Bet vien suprasti, kur ta paukštė tupi, gali užimti ne vienerius metus. Dėl to absolventai ir pasimetę – kai tiek pasirinkimo, kaip jiems žinoti, kur patiks ir seksis?

Svarbu nebijoti rizikuoti, nuolat prašyti atgalinio ryšio, išmokti atsiriboti nuo pradinių lūkesčių ir gebėti save analizuoti.

Patarčiau nelaukti studijų pabaigos ir pradėti eksperimentuoti su savimi jau nuo pirmo kurso: nebijoti keliauti į mainų programas ar tarptautinius studentų renginius, gauti mentorių, įsitraukti į studentų atstovybės veiklą, imtis kvalifikuotos savanorystės, įgyvendinti savo idėjas ir taip įveikti pirmuosius bandymus su startuoliais. Žodžiu, pasinaudoti visomis galimybėmis, kurios tik atsiveria.

Visada sakiau, kad eksperimentų ir klaidų kaina niekada nebebus tokia žema kaip studijų metais.

Šiame procese svarbu nebijoti rizikuoti, nuolat prašyti atgalinio ryšio, išmokti atsiriboti nuo pradinių lūkesčių ir gebėti save analizuoti. Remiantis tokiomis įžvalgomis ir reiktų galvoti apie kitą žingsnį. Nereikia bijoti to nežinojimo. Manau, dauguma žmonių nežino, ko nori gyvenime, ir vien pasiryžimas vairuoti savo karjerą sąmoningai yra žingsnis į priekį.

Viltė Auruškevičienė / ISM nuotr.

Techniškai žmones į aukštąsias mokyklas atrenkanti sistema lemia tai, kad dalis žmonių studijų pradžioje atkrenta, o universitetams tenka tvarkytis su nemotyvuotais studentais, sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studijų prorektorė Viltė Auruškevičienė. Pasak jos, Lietuvos aukštojo mokslo sistema privalo keistis, jeigu nori įsitvirtinti kaip konkurencinga universitetų rinka Europoje.

- Ko Lietuvoje trūksta, kalbant apie žmonių gabumų įvertinimą stojant į universitetus? Ką dar universitetai turėtų įvertinti, peržiūrėdami stojančiųjų prašymus?

- Šiandien stojimas į universitetus yra visiškai nuasmenintas, grįstas studento mokyklos baigimo egzaminų įvertinimu. Visiškai neįvertinama nei žmogaus motyvacija, nei asmeninės savybės, nei jo bendra erudicija.

Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas.

Mokyklose vyresniųjų klasių mokiniai ruošiami gerai išlaikyti egzaminą, nes į universitetus juos priima mašinos, ne žmonės. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (sutr. LAMA BPO) yra mašina. Ir tai yra pagrindinis instrumentas Lietuvoje priimti būsimus studentus į universitetą.

- Kokią situaciją sukelia tai, kad žmonės į universitetus atrenkami tokiu būdu?

- Mašina nedaro techninių klaidų. Tačiau ji nepastebi labai daug dalykų apie patį žmogų. Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas. Techninis įvertinimas turėtų būti tik dalis to proceso: tai turėtų būti kaip pagalba, o ne pagrindinis priėmimo instrumentas.

Šalia jo turi atsirasti žmogiškasis veiksnys – motyvaciniai pokalbiai, esė. Universitetas turi pamatyti žmogų, kurio priėmimą svarsto.

Tai būtų naudinga abiem pusėm. Viena vertus, tai būtų gerai universitetui: jis atsirinktų tikslingiau, būtų mažesni nubyrėjimai. Iš kitos pusės, ir studentui būtų geriau, nes jį toks procesas pakreiptų, nesuteiktų tuščių vilčių.

- Kokios tokio nuasmeninto priėmimo į universitetus pasekmės?

- Turbūt daug moksleivių sutiks, kad ne visada žmogus, kuris gerai moka matematiką, vėliau bus geras personalo specialistas. Tačiau, stojant į socialinius mokslus, matematikos egzamino balas sudaro apie 40 proc. stojamojo balo, tad nulemia didelę dalį jo sėkmės.

Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje.

Iš tiesų, matematika susijusi su analitiniu mąstymu – neneigiu tokių gebėjimų svarbos. Bet reikia nepamiršti ir kūrybiškumo. Žmogus, kuris stoja, tarkime, į rinkodarą, turi mąstyti analitiškai. Bet jam reikia turėti ir kūrybiškumo, kuris yra tarsi kita monetos pusė.

Tačiau kūrybiškumo dimensija nėra niekaip pamatuota. Pasveriama tik tai, ką galima įvertinti pažymiu ir egzaminu. Ne kaupiamuoju pažymiu, ne projektu, ne kūrybiniu darbu, o vienu konkrečiu egzaminu, kuriame reikia pademonstruoti, kaip atsimeni faktus.

- Ar kombinuotas vertinimas būtų pažangesnis?

- Tai būtų labai vakarietiška. Plačiai žinoma ir pasaulyje vertinama, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės universitetų priėmimo sistema. Taip, jiems padeda tokia pati „mašina“, bet daugeliu pažangių universitetų atveju šalia yra kita, stipri – universitetų dimensija, kuri vertina motyvacinius esė, ir pan.

Ten universitetai gyvai susitinka su potencialiais studentais, skaito jų rekomendacinius, motyvacinius laiškus, įvertina visą to žmogaus portfelį. Tokį modelį – tarkime, išankstinį stojimą – stengiamės pamažu diegti ir savo universitete, tačiau šį procesą turi būti remiamas iš šalies.

- Kokie dar Lietuvos švietimo sistemos bruožai turėtų būti pakoreguoti tam, kad mūsų šalies sistema taptų pažangesnė?

- Švietimo sistema turi eiti koja kojon su darbo rinka. Renkantis programas, svarbu darbdavių nuomonė. Oficialūs reitingai, kaip darbdaviai vertina vieną ar kitą universitetą, yra prieinami visiems, tad studijuoti besirengiantis žmogus gali tuo pasidomėti iš anksto. Darbdaviai jau yra atsirinkę ir žino jiems patinkančias aukštojo mokslo įstaigas.

Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje. Galimybės dabar labai tarptautinės.

Mūsų lietuviška aukštojo mokslo sistema yra labai lokali, nacionalinė. Renkantis universitetą svarbu, ar jame, pavyzdžiui, yra paskaitų anglų kalba, nes tai – pagrindinė tarptautinė bendravimo kalba tiek versle, tiek daugelyje kitų sričių. Tačiau mūsų sistema orientuota į vidaus rinką.

- Ar toks požiūris į švietimo sistemą turi ateitį, pavyzdžiui, Europos kontekste?

- Jis privalo keistis. Prie universitetų bendruomenės tarptautiškumo daug prisideda “Erasmus” mainų programa. Tačiau neužtenka išsiųsti studentą į vieną šalį. Studijų metu Lietuvoje studentas turi matyti įvairius žmones, jį turi supti tarptautinė komanda, su kuria ateityje tas žmogus galbūt ir dirbs.

Tik tokiu būdu galima kažko išmokti. Studentą turi supti dėstytojai su skirtingomis patirtimis, iš skirtingų kultūrų. Darbas grupėse turi vykti tarpkultūrinėje komandoje.

Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje.

Pasaulis šiandien nebėra vienspalvis. Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje. Tokia yra pagrindinė universiteto misija. Užauginti pasaulio pilietį, kuris galėtų dirbti keliaudamas po įvairias šalis, lengvai prisitaikyti prie skirtingų kultūrų, vartotojų įpročių, rinkos poreikių. Taip išaugintas žmogus paskui jau ras savo vietą.

Ivo Matseris / ISM nuotr.

Akademinės žinios ir darbo patirtis dar nėra viskas. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto direktorius olandas Ivo Matseris teigia, kad studentai neturėtų strimgalviais lėkti į darbo rinką. Priešingai jaunuoliai turėtų duoti sau laiko subręsti ir įgauti gyvenimo patirties. Pasak I.Matseris, ekspertas yra žmogus, kuris yra ne tik savo srities specialistas, bet ir sugeba mąstyti plačiau, turėti lankstumo, kuris ir įgaunamas su gyvenimiška patirtimi.

- Kokius pagrindinius skirtumus ir panašumus pastebėjote tarp Lietuvos ir Nyderlandų aukšotojo mokslo sistemų?

- Lietuvoje žmonės nori greitų rezultatų, todėl studijų rezultatų taip pat tikimasi greitų ir efektyvių. Štai Nyderlanduose žmones labiau įtraukia mokymosi procesas. Jie mokymąsi mato labiau kaip kelionę, o lietuviai yra linkę iškart tikėtis rezultato, ir galvoti, „kas man bus iš tų mokslų“. Tai yra nemažas skirtumas.

Galiu pasakyti, kad Lietuvoje galimybės augti yra kur kas didesnės, negu Nyderlanduose. Ten ekonomika yra tvirta ir subrendusi, kas yra gerai. Tačiau jaunų idėjų augimo atžvilgiu, tai gali būti kliūtis. Ten žmonės mažiau mato neišnaudotas galimybes, neišnaudotus rinkos sektorius.

Lietuvoje per dažnai girdžiu, tikrai per dažnai, kad „mes – labai maža šalis“. Jūs nesididžiuojate tuo, ką turite, per mažai pasitikite savo jėgomis. Toks išankstinis nusistatymas nėra gerai, jis kenkia geram Lietuvos žmonių potencialui. Lietuviai juk stiprūs, užsigrūdinę žmonės. Tačiau jeigu tik bandysi palyginti lietuvius su kitų šalių piliečiais, visas pasitikėjimas dingsta.

- Daug jaunų lietuvių emigruoja, stoja į užsienio universitetus, stengiasi mokytis ten, nes ten neva geresnė studijų kokybė. Kaip manote, kokių priemonių turėtų imtis Lietuva, kad sustabdytų jaunų žmonių emigraciją?

- Jauni žmonės yra labai reiklūs. Jie reiklūs ir mūsų universitete, tačiau lygiai taip pat reiklūs studentai yra ir Nyderlanduose. Aš nemanau, kad studijų kokybė yra vienintelė ir pagrindinė priežastis, kodėl jauni žmonės išvyksta. Lietuvoje studijos irgi labai aukštos kokybės. Galbūt kalbu šališkai, tačiau didžiuojuosi mūsų ISM universiteto studijų kokybe. Manau, kad esminė priežastis, kodėl jaunimas emigruoja, yra tiesiog noras būti užsienyje. Nematau tame nieko blogo. Keliauti ir nuolat plėsti savo akiratį svetur nėra nieko blogo. Blogiau yra, jeigu jie ten pasilieka.

Jauni žmonės nori jūros, vandenyno, saulės, nori turėti svajonę. Mano dukra išvažiavo mokytis į Los Andželą, ir manęs tai visai nenustebino.

Kad Lietuva netaptų tik senų žmonių šalimi, tačiau palaikytų aktyvią darbo rinką, reikia galvoti, kaip užtikrinti jaunų žmonių integravimą į ją. Pavyzdžiui, universitetai galėtų kurti tokias programas, kurių dalimi būtų praktika ne vienoje, o keliose įmonėse iš karto, tarp jų ir užsienio kompanijose, kad patirtis būtų dar stipresnė.

- Universitetuose retai matome vyresnių žmonių. Kaip manote, kodėl taip yra? Ar vyresni žmonės bijo keisti profesiją? Pasitaiko, kad žlugus vienai įmonei, šimtai ilgus metus tą patį darbą dirbusių žmonių lieka be darbo. Jie bijo persikvalifikuoti, keistis, nors būna atsidūrę keblioje padėtyje.

- Egzistuoja dvi rinkos. Vienoje tokiais atvejais žmonėms išties reikia pakeisti profesiją, o kitoje tereikia įgyti naujų kompetencijų, įgūdžių. Universitetų atsakomybė yra sukurti mokymosi visą gyvenimą sąlygas. Kodėl žmogus turi mokytis iki 25 metų, ir tada sustoti? Nesuprantu to. Žmogus turi mokytis iki mirties.

Man universitetas yra užduotis ir būtinybė. Ir jeigu man reikės kažkokių naujų įgūdžių po penkerių metų, pasistengsiu juos įgyti. Įdomu ne tik tai, kaip jauni žmonės mokosi iš vyresnių, bet ir kaip vyresni gali pasimokyti iš jaunų.

Reikia atsiminti, kad rinka visada atvira lankstiems žmonėms. Pažįstu vieną verslininką, kuris Nyderlanduose įkūrė įmonę, kurioje samdė tik žmones, kuriems virš penkiasdešimties. Tokią verslo logiką jis pagrindė tuo, kad tokie žmonės yra labai kvalifikuoti, efektyvūs, jų vaikai jau suaugę, tad tokie darbuotojai visada bus darbe. Tai pasiteisino – jo įmonė klesti.

- Tad siūlote jauniems žmonėms tiesiog būti drąsiems, ir nemanyti, kad jie visą likusį gyvenimą dirbs vienoje srityje? Yra daug jaunų žmonių, kurie studijuoja paklausiomis vadinamas profesijas, nors jos jiems ir nepatinka, manydami, kad taip užsitikrina ateitį. Vėliau jie dirba darbus, kurių nemėgsta, bet ir toliau ten sėdi.

- Jauni žmonės ir taip yra drąsūs. Jie žino netgi daugiau, nei mes. Niekada nebūsi geru advokatu, jeigu tau nepatinka tavo darbas. Reikia būti drąsiu sau pačiam pripažinti, kad tai, ką darai, nepatinka tau pačiam. Tačiau reikia suprasti, kad visada bus kažkokia sritis, kurioje tu jausiesi puikiai. Tiesiog ją reikia rasti.

Kita vertus, reikia suvokti ir tai, kad niekada niekas nebūna visiškai gerai. Visada atsiras kažkas, kas žmogui neįtinka. Neįmanoma būti visiškai patenkintu ir laimingu gyvenime. Tačiau, jeigu savo profesinį gyvenimą dar tik pradėjęs žmogus studijuoja ne tai, kas jam patinka, jis privalo sustoti, ir apsvarstyti galimybę mesti studijas, ir ieškoti savęs kitoje srityje.

Turi būti atviras su savimi, antraip nebūsi geras darbuotojas ir laimingas žmogus.

- Kaip manote, galbūt ateityje turėsime tokį švietimo modelį, kad moksleiviai galės baigti mokyklą anksčiau, tarkime, šešiolikos metų, iškart stoti į universitetą, ir baigti studijas būnant dvidešimties? Tuomet dar visiškai jaunas žmogus, jau turėtų specifinių žinių, ir puikiai tiktų darbo rinkai.

- Tačiau darbe reikia būti efektyviu ir profesionaliu. Profesionalumą sudaro ne vien studijų metu įgautos žinios, bet ir paprasta, gyvenimiška patirtis. Reikia turėti laiko ir šiek tiek subręsti. Kad ir koks protingas bebūtų aštuoniolikos metų žmogus, jam dar reikia pagyventi, pamatyti pasaulio, įgauti gyvenimo patirties. Žmonėms reikia laiko eksperimentuoti, apdoroti gautą informaciją, patirti nuopolius, daryti klaidas.

Maži vaikai mokosi labai greitai. Kodėl? Nes jie daro daug klaidų, kol pagaliau išmoksta. Juk pradedame vaikščioti ne iš pirmo karto. Vis pargriūname, bet galų gale žengiame tą pirmąjį žingsnį, kuris išties yra labai didelis. Taip ir vyksta mokymasis.

Pastebėjau, kad žmonės šiais laikais pradėjo bijoti daryti klaidas, jie nebeeksperimentuoja.

- Kaip manote, kokių profesijų reikės artimiausioje ateityje?

- Reikės vis daugiau ekspertų. Tai susiję su technologijų vystymųsi. Paslaugos, kurias teiks verslai, bus vis labiau vertinamos dėl jų kokybės. Tačiau ateities ekspertas turės būti ir lankstus, nes vieno darbo gyvenimo ciklas trumpės.

Galbūt dabar, kai kai kurie studentai dar tik pradeda studijuoti, profesijos, kuriose jie ateityje dirbs, dar neegzistuoja. O kai kurios neva perspektyvios profesijos, kurios yra vertinamos dabar, išnyks.

H. Petkevičiaus nuotr.

ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas parengė daugiau nei 40 inovacijų ir technologijų vadybos programos magistrantų, gebančių savarankiškai priimti inovatyvius vadybos sprendimus.

ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis buvo įgyvendintas projektas „Inovacijų vadyba ir technologijų perdavimas“. Jo metu buvo sukurta inovacijų ir technologijų vadybos studijų programa ir parengti pirmieji Lietuvoje magistrai, turintys inovacijų vadybos kvalifikaciją.

Naujoje studijų programoje studentai buvo mokomi perprasti inovacijų proceso koncepciją nuo idėjos sukūrimo, išplėtojimo iki įgyvendinimo etapais. ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas išsikėlė tikslą parengti specialistus, gebančius rasti geriausią sprendimą esant nestandartinei situacijai ir jį įgyvendinti.

Vertinant absolventų baigiamuosius darbus tapo aišku, kad tai pavyko. Kaip sako programos vadovė prof. Vida Škudienė, magistrantų baigiamieji darbai stebina išradingumu: juose analizuojami aktualūs Lietuvos verslui klausimai, siūlomi įžvalgūs modeliai esamoms problemoms spręsti.

Tarp originaliausių baigiamųjų darbų – ir VšĮ „Versli Lietuva“ projektų vadovo Manto Kondratavičiaus tyrimas „Inovacijų tipai Lietuvos startuolių įmonėse“. Surinkta vertinga empirinė medžiaga, apklausiant pačių sėkmingiausių Lietuvos startuolių (angl. ~start-up~) kompanijų vadovus. Tai išsami analizė, leidžianti identifikuoti ir atskleisti lietuviškąjį startuolių modelį.

Savo unikalumu išsiskiria ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros MITA specialistės Gintarės Narakienės darbas, kuriuo analizuoti kritiniai sėkmės veiksniai plėtojant atviros prieigos centrus Lietuvoje. Tokių centrų analogų pasaulyje nėra – tai išskirtiniai centrai, skatinantys ne tik mokslo, bet ir verslo bei valstybės bendradarbiavimą, siekiant plėtoti inovacijas. Šis magistro darbas – tai geras praktinis vadovas, kaip Lietuvoje plėtoti verslo ir mokslo bendradarbiavimą.

Nuo teorijos iki praktikos užsienyje

ISM inovacijų ir technologijų vadybos programa išsiskiria iš kitų panašių Lietuvoje vykdomų programų pirmiausia tuo, kad susieja vadybos ir inovacijų mokslus. Programoje daug dėmesio skiriama analitiniams gebėjimams, kurie itin svarbūs ir kūrybiškumo plėtojimui, ugdyti. Reikia atkreipti dėmesį, kad programoje studijavo labai įvairi auditorija: nuo IT specialistų, tiksliųjų, gamtos mokslų bakalaurų ar magistrų iki verslininkų ar įmonių direktorių, turinčių įvairų išsilavinimą bei vertingos patirties.

Studijų programa buvo parengta atsižvelgiant į šiandieninės rinkos poreikius, siekiant parengti kvalifikuotus specialistus, turinčius specialių teorinių žinių bei praktinių gebėjimų, reikalingų novatoriškiems sprendimams kurti ir jiems taikyti. Taip pat – įvairiems strateginiams, taktiniams ir veiklos klausimams spręsti bei technologijoms visais organizacijos lygmenimis kūrybiškai taikyti.

Labai svarbu, kad programa orientuota ne tik į teorinių žinių gilinimą, bet ir į praktinių gebėjimų ugdymą. Tai itin patrauklu, nes praktiniai gebėjimai bus tobulinami bendradarbiaujant su partneriais užsienyje. Pavyzdžiui, šiemet studentai vyks į Japoniją, kur bendradarbiaudami su Nagojos prekybos ir verslo universitetu (~Nagoya University of Commerce and Business~) dalyvaus seminaruose ir aplankys tris sėkmingai dirbančias verslo įmones, tarp jų ir „Toyota“. Pasaulinio masto verslo įmonėse studentai susitiks su jų vadovais bei turės galimybę palyginti Japonijos ir Lietuvos įmonių inovacijų sprendimų alternatyvas.

Platus ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto partnerių tinklas suteikia galimybę studentams išvykti ir įgyti daugiau gebėjimų bei praktinės patirties. Tai ir glaudaus universiteto dėstytojų bendradarbiavimo rezultatas. V.Škudienė dvejus metus dėstė Japonijoje, jau minėtame Nagojos universitete, todėl dabar šis universitetas yra ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mainų partneris. Kitais metais studentams planuojama organizuoti praktinę išvyką į Lundo universitetą Švedijoje, su kurio dėstytoja prof. Devrim G.Hulten V.Škudienė atlieka pasaulinio masto tyrimus inovacijų srityje. Taip pat planuojama vykti ir į Danijos technikos universitetą (~Technical University of Denmark~, DTU), kurio dėstytojas skaito paskaitas ir Lietuvos ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studentams.

Atsiveria plačios karjeros galimybės

Inovacijų ir technologijų vadybos programos absolventams atsiveria plačios karjeros galimybės organizacijose. Kai kurie įgytą reikalingų kompetencijų rinkinį įvardija kaip galimybę savarankiškai susikurti darbo vietą. Studijų programa padeda sėkmingiau veikti ir tiems, kurie kuria savo verslą. Toks universalus bendrųjų ir specifinių gebėjimų komplektas kuria aukštą pridėtinę vertę pačiam absolventui ir darbdaviui bei visoms kitoms suinteresuotoms šalims.

Atsižvelgiant į išvardytas absolventų galimybes, programa pirmiausia skirta tiems, kurie siekia dirbti inovacijų, komercijos, rinkodaros, naujų produktų kūrimo, mokslinių tyrimų, gamybos vadovais ir vadybininkais paslaugų bei gamybos įmonėse, taip pat vadybininkais ir vadovais tiek valstybinėse, tiek nevyriausybinėse organizacijose, atsakingose už inovacijų, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros politiką, skatinimą ir švietimą.

Austė Merkytė

Šiuolaikinis vadovas nebijo naujovių ir jų siekti privalo uždegti kitus. To Lietuvos įmonių vadovai mokomi ISM Executive School.

Vadovų magistrantūrą ir mokymus organizacijoms rengianti ISM Executive School Lietuvos įmonių vadovams dar 2013 m. inicijavo mokymų programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika”, kurioje studijavo jau apie šimtą įmonių vadovų. Šia programa siekiama ugdyti jų inovacijų supratimą ir inovatyvumą.
Programa atsirado universitetui bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) ir Lietuvos inovacijų centru. Pasak ISM Executive School akademinių reikalų prodekanės ir projekto “Inovacijų vadyba ir ekonomika” vadovės Virginijos Poškutės, iki tol buvo pasigesta nuoseklios mokymų programos, kuri apimtų visą inovavimo ciklą – nuo idėjos iki jos įgyvendinimo. Šių mokymų metu klausytojams pristatomas holistinis požiūris į inovacijas. Tai stiprioji programos pusė.
Pasak LPK prezidento Roberto Dargio, globalėjančiame pasaulyje reikia naujų sprendimų. Inovacijos – tai proto mankšta, turinti lydėti mus kiekviename žingsnyje. Deja, kol kas Lietuva pagal inovatyvumą Europoje yra penkta nuo galo. Į naujas technologijas mūsų šalis investuoja tik 5 proc. BVP, atsilikdama nuo latvių ir estų. Pagal moksliniams tyrimams valstybės skiriamas lėšas tarp Baltijos šalių irgi esame paskutinėje vietoje.
“Svarbiausia yra idėja. Technologiškai šiais laikais beveik viską galima padaryti. Antras sėkmės segmentas – žmonės, kuriantys produktus. Būtent žmonės, susibūrę į komandas, kuria kitokį produktą”, – pabrėžė LPK prezidentas, atkreipdamas dėmesį, kad inovacijų poreikį privalo skiepyti universitetai.
Ši programa – tai jau seniai LPK puoselėta mintis. Kaip priminė LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, konfederacija, įvertinusi savo finansines galimybes, įgyvendinti mokymų idėją pakvietė vienas geriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų – ISM Executive School ir Vilniaus dailės akademiją.
Taigi jungtinė universitetų ekspertų grupė sukūrė LPK priklausančių įmonių poreikius tenkinančią kompetencijų tobulinimo programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika”.

“Design thinking” versle – kas tai?
Pasak S.Besagirsko, didžiausia lietuvių verslo bėda, kad prekės ir paslaugos parduodamos per pigiai. Be to, produkcija nėra užtektinai inovatyvi, kad galėtume priskaičiuoti, pavyzdžiui, 500 proc. antkainį. Valstybė į inovacijas investuoja formaliai, o aukštosios mokyklos nukreipia lėšų šaltinius į tas inovacijas, kurios vėliau nevirsta kūnu.
ISM inovacijų vadybos ir ekonomikos mokymų programa sukurta siekiant nuosekliai apimti visus inovavimo proceso etapus: inovacijų konteksto supratimą, inovacijų skatinimą, inicijavimą, inovacijų galimybių pamatymą organizacijos aplinkoje, organizacijos kultūros, palankios inovavimui, palaikymą, vadovų lyderių kompetencijų ugdymą, inovacijų valdymą ir vertinimą, informacijos apie inovacijas sklaidą organizacijoje ir už jos ribų.
Mokymo programą sudaro trys moduliai, kurių bendra trukmė – 24 mokymo dienos. Šiais moduliais siekiama nuosekliai ugdyti Lietuvos įmonių vadovų kompetencijas, galinčias paskatinti inovacijų atsiradimą ir plėtrą Lietuvos įmonėse.
Pasak ISM Executive School prodekanės V.Poškutės, šią programą kūrė įvairių sričių ekspertai: tai ir ISM, ir Dailės akademijos dėstytojai, ir LPK, ir Lietuvos inovacijų centro atstovai. Tad programos turinys atspindi ir akademinių darbuotojų, ir lektorių praktikų, ir administratorių, ir verslininkų patirtį, kuri galėtų pasitarnauti skatinant inovatyvumą Lietuvos įmonėse. Programa siekta suteikti vadovams galimybę skatinti inovavimo procesą savo versluose, kurti inovacijoms palankią aplinką, valdyti su inovacijomis susijusią riziką.
Pirmojo modulio “Idėjų generavimas ir inovacijų inicijavimas” mokymuose Lietuvos įmonių vadovai per interaktyvius užsiėmimus supažindinami su inovacijų samprata, “design thinking” metodu vadyboje ir organizacijoje, gali išbandyti šio metodo taikymą praktiškai.
Per šio modulio mokumus analizuojant organizacijos aplinką, skatinant gebėjimą atpažinti vietinės ir globalios rinkos ypatumus, formuluojant inovatyvias organizacijos vystymo strategijas ugdomas kritinis vadovų mąstymas.
UAB “Biržų duona” komercijos direktorius Andrius Kurganovas lankė dar tik pirmojo modulio paskaitas ir nenusivylė, nes inovacijų plėtra vystant įmonę, kuriant produktus, valdant gamybos procesus arba ieškant rinkų yra vienas kertinių aspektų. Mokymai apėmė ir vadybinę, ir kūrybinę, taip pat personalo, įmonės kultūros formavimo dalis. Gauta daug naudingų žinių, kurias bandoma pritaikyti praktikoje.
Pavyzdžiui, šioje įmonėje planuojama pritaikyti būtent “design thinking” metodą kuriant tiek įmonės strategiją, tiek konkrečius produktus.

Lūkesčiai pasiteisino su kaupu
Antrojo studijų modulio “Inovacijų įgyvendinimas ir sklaida” tikslas – ugdyti ir didinti vadovų kompetencijas, skatinančias ir palaikančias antrąją inovavimo fazę įmonėse: inovacijų įgyvendinimą ir jų sklaidą organizacijose bei už jų ribų. Visi kalbinti mokymų dalyviai pabrėžė, kad ISM universiteto studijų programa atitinka laikmečio poreikius.
Kuriant programą bendradarbiauta ir su garsiu Šveicarijos verslo institutu ~Lorange Institute of Business Zurich~, orientuotu į įmonių vadovų ir dirbančių žmonių patirtį. Inovacijų vadybos ir ekonomikos neformalių studijų programoje buvo pateikiami naujausi pavyzdžiai diskusijoms auditorijose iš 2013–2014 m. laikotarpio: ne “Google” ar “Microsoft” istorijos, kurios sunkiai pritaikomos lietuvių praktikoje, bet iš mažų ir vidutinių įmonių patirties.
Dalydamasi įspūdžiais apie programos lektorius ir studijų dalyvius, V.Poškutė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos žmonės labai kūrybingi ir inovatyvūs. Tačiau gal dėl istoriškai susiklosčiusių tradicijų darbo rinkoje jie neskatinami ieškoti naujovių, imtis iniciatyvos, kuri, beje, kai kurių darbdavių gali būti ir baudžiama. Tad programa siekiama paskatinti Lietuvos verslo vadovus išlaisvinti darbuotojų kūrybingumą ir inovatyvumą, kurio kasdieniame gyvenime lietuviams tikrai netrūksta. Iš daugelio programos dalyvių teko išgirsti, kad atsirado daugiau pasitikėjimo savimi ir noro ką nors pakeisti. Kita vertus, jie suprato, kada nereikėtų rizikuoti.

Patirtis labai naudinga
Kaip sako UAB “Pakmarkas” generalinis direktorius Virginijus Gumbaragis, patirtis, įgyta per mokymų programą, ne tik buvo, bet tebėra ir bus naudinga keliais aspektais. Pirmiausia – ji paskatino drąsiau ir ryžtingiau priimti sprendimus. Įmonės vadovas neslepia, kad įdiegtos naujovės duos realios naudos.
Dėstytojai mokė ir kaip per daug nerizikuoti, kaip atsirinkti, kokios naujovės gerai, kokios – ne. Kaip sukurti kūrybinę aplinką, kad darbuotojai norėtų kurti ir teikti pasiūlymus. Kaip įveikti iš žmonių kylantį pasipriešinimą.
“Džiaugiuosi, kad programa buvo tęstinė, pritaikyta dirbantiems žmonėms. Galima buvo suderinti darbą su mokslu, – sakė įmonės “USI International” generalinis direktorius Darius Valečka. – Su malonumu tęsčiau tokius kursus.”
Šios įmonės vadovas pabrėžė, kad teko pasikartoti senas žinias ir įgyti naujų, plečiančių pasaulėžiūrą. Kiekvieną paskaitą lydėjo ne tik teorija, bet ir praktiniai darbai.
“Įvertinome aukštą dėstytojų profesinį lygį, jie skatino dirbti kitaip, išeiti iš tradicinės “dėžutės” sampratos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Universitetas suteikia teorinių žinių, kurias keliaudamas per gyvenimą įvertini praktikoje. ISM universitetas su savo studijų programa įmonių vadovams suteikė koncentruotą turimų žinių peržiūrą arba priminimą su atnaujintu požiūriu”, – apie studijų programą “Inovacijų vadyba ir ekonomika” kalbėjo įmonės vadovas.
Programa įdomi dar ir tuo, kad į grupes susirinko įvairių verslo sričių atstovai, kurie dirbdami kartu vienas iš kito galėjo pasisemti sau tinkamos patirties. Be to, vadovai mokėsi dirbti naujų kolegų komandoje. Tai buvo tikras išbandymas, stengiantis derinti netgi charakterio savybes.
“Tai buvo ne monologas, o abipusis bendravimas. Kartu su ISM praleistas didelės pridėtinės vertės laikas”, – apibendrino D.Valečka.
Priešingai nei kitos aukštosios mokyklos, įpratusios dirbti su “tradiciniais” studentais, ISM Executive School, rengdama vadovų magistrantūros studijas ir mokymus organizacijoms, turi patirties dirbti su aukšto lygio verslo bendrovių vadovų auditorija. Pasak V.Poškutės, suaugusiųjų studijos tuo ir įdomios, kad atsiranda glaudi lektorių ir studijų dalyvių sinergija auditorijose, kai gimsta naujos įžvalgos, mokomasi ne tik iš lektorių, bet ir iš savo kolegų, turinčių labai įvairios patirties.
Apie studijų programos “Inovacijų vadyba ir ekonomika” sėkmę liudija faktas, kad labai užsiėmę įmonių vadovai, baigę pirmąjį mokymų modulį, trukusį dešimt dienų, registravosi antram moduliui ir tęsė studijas toliau.
Akivaizdu, kad šis bandomasis universiteto ir verslo bendruomenės projektas pasiteisino, ir ateityje, tikėtina, taps ISM Executive School vadovų magistrantūros studijų dalimi bei atskira neformaliųjų studijų programa.

Spalio 15 dieną ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto steigėjai BI Norwegian Business School ir Norvegijos verslo plėtros fondas „Innovation Norway“ pasirašė sutartį su kompanija „Arvi“. Sutartimi patvirtinta, kad strateginiu ISM universiteto investuotoju tapo „Arvi“.

Naujasis investuotojas artimiausiu metu prisidės prie ISM universiteto planų stiprinti konkurencingumą tarptautinėje aukštojo mokslo rinkoje: diegti naujas studijų programas, aktyviau ieškoti studentų ir dėstytojų užsienio rinkose, siekti prestižinės Europos kokybės akreditacijos EQUIS. „Arvi“ valdybos narys Justas Kučinskas patvirtino, jog ISM kaip institucija išlaikys sprendimų autonomiją, nepakitusią universiteto vadovybę bei puoselės ilgametį bendradarbiavimą su BI.

„Arvi” jau du dešimtmečius rūpinasi Lietuvos mokslo, kultūros ir švietimo plėtra. Mes artimai bendradarbiaujame su daugeliu Lietuvos aukštųjų mokyklų, tačiau tapti tokio garbingo universiteto partneriu mums yra didelis iššūkis. Esame pasirengę remti universiteto autonomiją ir visiškai pasitikėsime rektoriaus bei universiteto savivaldos sprendimais. Prisidėsime prie geriausių pasaulio vadybos mokslo tradicijų tąsos ir sieksime sukurti dar patrauklesnį ISM veidą Lietuvos ir užsienio studentams”, – sakė „Arvi” valdybos narys Justas Kučinskas.

BI Norwegian Business School taps smulkiuoju ISM akcininku ir išliks universiteto valdyboje. Valdybos sudėtį papildys strateginio investuotojo atstovai, taip pat bus ieškoma naujų narių, turinčių tarptautinės akademinės patirties bei galinčių prisidėti, diegiant tarptautinį EQUIS kokybės standartą. ISM ir BI išlaikys dvigubo diplomo susitarimus ir tęs bendradarbiavimą visuose studijų lygmenyse.

„Ir toliau išliksime strateginiais ISM patarėjais plėtros ir akademiniais klausimais. Sieksime, kad „Arvi“ puoselėtų mūsų pradėtus strateginius universiteto plėtros planus. Mūsų ir „Arvi“ vadovų požiūriai daugeliu ISM akademinės ir korporacinės plėtros klausimų sutapo, švietimo srityje mes puoselėjame vienodas vertybes ir matome vienodus tikslus. O kompanijos pasiūlytas sprendimas siekti universiteto kaip ne pelno siekiančios organizacijos statuso buvo mūsų seniai numatytas tikslas. Esame tikri, kad su šiuo naujuoju investuotoju mums pavyks pasiekti dar geresnių rezultatų Europos aukštojo mokslo erdvėje“, – sakė BI Norwegian Business School viceprezidentas ir ISM Valdybos pirmininkas Jens P. Tondel.

ISM Valdybos pirmininkas priminė, jog sprendimas ieškoti strateginio investuotojo buvo priimtas, peržvelgus ISM universiteto plėtros strategiją ir supratus neišvengiamą papildomų investicijų poreikį. Ateinančiais metais ISM pasiūlys studentams dvi naujas, kartu su JAV Ilinojaus technologijų institutu parengtas studijų programas: Industrinių technologijų vadybą ir IT vadybą. Stiprindamas inovacijų ir verslumo kultūrą,  kitais metais duris atvers ISM Verslo inovacijų institutas. Universiteto planuose ir prestižinė verslo mokyklų EQUIS akreditacija, padėsianti ISM įsilieti į pasaulio universitetų elitą bei tapti geidžiamiausia aukštąja mokykla geriausiems studentams bei akademikams.

Prieš pasirašant sutartį su „Arvi“, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto akcininkai buvo BI Norwegian Business School, „Innovation Norway“ ir privatūs investuotojai.

Apie tai, kokios finansų politikos Lietuvai reikėtų laikytis artimiausius ketverius metus, apie vakariečiams nesuprantamą lietuvių toleranciją nusižengimams ir apie vienintelį Lietuvai likusį kelią – stiprinti išsilavinimo lygį „Veidas” kalbėjosi su ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi Nerijumi Pačėsa.

VEIDAS: Rinkimų rezultatai parodė, kad dvi Lietuvos – ne žodžiai, o realybė: trys didmiesčiai balsavo už dabartinę koaliciją, o visa kita Lietuva – už opoziciją. Kas, jūsų nuomone, lemia tokį atotrūkį?
N.P.: Lietuva išgyveno nelengvą laikotarpį, kaip ir daugybė Europos šalių. Mes daugiau girdime apie Ispaniją, Italiją, bet mažiau apie Olandiją, Daniją, kurios sprendžia panašias problemas kaip ir mes. Priemonės, kurios buvo taikomos Lietuvoje, nepopuliarios. Natūralu, kad jei valstybei blogai, tai reikia mažinti išlaidas, kitų kelių turbūt nėra. Ir tuo niekas nėra patenkintas.
Klausimas nėra tas, ar mes patenkinti tuo, kas buvo daroma per šituos ketverius metus, bet ar mes matome, kad tos priemonės davė rezultatą. Akivaizdu, kad jei šiandien Lietuva – vėl tarp sparčiausiai Europoje augančių šalių, o eksportas apskritai sparčiausiai augantis, vadinasi, rezultatą tos priemonės davė. Tačiau paprastas žmogus kol kas nejaučia jokio pagerėjimo. Jei tu asmeniškai nejauti, tau atrodo, kad šita valdžia buvo bloga, ir natūralu, kad ta neviltis išreikšta tokia forma – balsavimu. Jei turi gebėjimų, išsilavinimo, žinių ir noro domėtis, tai tu suvoki, kad šita Vyriausybė nuveikė didelį darbą, išvedusį Lietuvą iš labai sudėtingos situacijos.
VEIDAS: Ne vienas užsienio ekonomistas gyrė Lietuvos finansų politiką krizės laikotarpiu, tačiau šalyje smarkiai padidėjo nedarbas, pašalpos gavėjų skaičius ir emigracija. Tad ar tikrai ši politika buvo teisinga?
N.P.: Neįmanoma išeiti iš sudėtingų situacijų, kaip daug kas bando pateikti, daugiau vartojant. Sakykime, kad jūsų šeimoje pajamos mažėja ir jūs įsivaizduojate, jog jas galima padidinti daugiau vartojant. Turbūt pajamas galima padidinti ieškant alternatyvų. Tą šalis ir padarė: kai viduje vartojimas susitraukė, verslas pradėjo daugiau eksportuoti ir per tai atsigavo.
Vis dar didelis nedarbas – krizės pasekmė, o nedarbas išprovokuoja emigraciją. Šių veiksnių neįmanoma suvaldyti per trumpą laiką. Galima kalbėti populistiškai, kad taip, tai yra blogybė, bet tai reiškia, jog reikėtų mesti dar daugiau pinigų socialinėms reikmėms.
Iš esmės tokių dalykų suvaldyti neįmanoma, daugybė šalių perėjo per panašius procesus. Ta pati Airija ar amžiaus pradžioje Norvegija patyrė milžinišką emigraciją – jos mastai niekuo nenusileido dabartinei mūsų emigracijai. Ekonominės sąlygos diktuoja žmonių elgseną, ir jei sienos atviros, žmonės važiuos. Tai nereiškia, kad tai gerai. Bet iš dviejų blogybių – ar nuskandinti ūkį, ar patirti tam tikrą dalinę emigraciją, matyt, reikia rinktis mažesnę. Tik stebukladarys būtų sugebėjęs ir ūkį stabilizuoti, ir tuo pačiu metu pasiekti, kad nepatirtume jokių socialinių nuostolių, – visi būtų gavę tas pačias socialines išmokas, pensijas, išlaikę darbus. Tiesiog tokių stebuklų ekonomikoje nebūna.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokią įtaką Lietuvos ekonominiam gyvenimui turės valdžios pasikeitimas? Rinkimuose pirmaujantys politikai žada atlaisvinti diržus. Ar jau laikas tokiai politikos krypčiai?
N.P.: Faktas tas, kad ūkis iš tos recesijos išlipo. Tiesa, vis dar lieka antrosios krizės bangos grėsmė, nes didžioji dalis Europos šalių patiria didesnę ar mažesnę recesiją (geresnė situacija gal tik Vokietijoje ir Švedijoje). Labai didelis klausimas, ar dabar laikas puoselėti optimistinius lūkesčius, kad krizė baigėsi ir jau galime vidiniu vartojimu dar labiau paskatinti ūkio augimą. Taip, kai ūkis atsigauna, ekonomiškai prasminga jį dar labiau skatinti didinant valstybės išlaidas ar skatinant žmones daugiau vartoti, bet manau, jog dabartinis laikotarpis vis dar per trapus, kad mūsų Vyriausybė galėtų tai sau leisti.
Antra, mes turime tiek daug vidinių problemų, kurios reikalauja išteklių, kad tiesiog negalime sau leisti jų neišsprendę atleisti diržų ir skatinti vartojimo. Pažiūrėkime, kokią turime „Sodros”, sveikatos apsaugos ar švietimo situaciją. Visur desperatiškai trūksta pinigų. Taip, kažkokia dalimi galime paleisti namų renovacijos programas ar kitus projektus, kurie verslui leistų pragyventi, bet mes negalime teigti, kad dabar atėjo laikas, kai galime išlaidauti.
Antra vertus, tai, kas buvo, – jau praeitis. O buvo daug sunkiau, negu yra dabar. Taigi natūralu, kad ir mūsų perkamoji galia, ir valstybės pajamos didėja, todėl valstybė galės daugiau išleisti. Tiesiog naujoji valdžia, kad ir kokia ji būtų, ras daug geresnę padėtį už buvusią 2008 metais, ir tikrai galime visiškai pagrįstai tikėtis, jog ateinantys ketveri metai ekonomiškai Lietuvai bus lengvesni. Bet, aišku, galima pridaryti ir kvailysčių.
VEIDAS: O kokių grėsmių matote?
N.P.: Mes girdime daug pažadų, kurie ekonomiškai rizikingi. Tarkime, labai staigus minimalaus darbo užmokesčio didinimas arba labai greitas tam tikrų mokesčių sumažinimas. Jie ekonomiškai gali būti pražūtingi. Kad ta linkme reikės eiti, turbūt niekas neabejoja. Galėtume net aukcioną paskelbti: kas daugiau duos, tą ir rinksime, nes minimalaus darbo užmokesčio kėlimas yra Vyriausybės nutarimo objektas. Tai reiškia, kad tam nereikia kažkokių sudėtingų veiksmų, kurie galiausiai duotų šitą rezultatą, o tereikia vieno nutarimo. Manau, kiekviena partija labai nuoširdžiai norėtų, kad tas minimalus atlyginimas būtų toks ar net didesnis, bet kai kurios partijos turi atsakomybės suprasti, jog tai dabar neįmanoma, ir negali to žadėti.
VEIDAS: Kas nutiko, kad Lietuvoje per rinkimus pirmauja Darbo partija, kurios nariai teisiami byloje dėl juodosios buhalterijos, įtariami balsų pirkimu ir kurios lyderio įmonėse atlyginimai galbūt mokami vokeliuose?
N.P.: Lietuvoje tolerancija nusižengimams gana didelė. Didžioji dalis žmonių vis dar tebegyvena toje sistemoje, kai duoti kyšį ar kažką pavogti iš valstybės buvo ne nusikaltimas, bet garbė. Manau, tas šleifas tęsiasi ir į daugumą dalykų mes žiūrime, tarsi sakydami – o kas čia blogo. Galiausiai daugybė žmonių turi savo atsakymą, esą visi čia taip veikia, tik vieną kitą pagavo norėdami parodyti, kad kažką veikia.
Kol gajus toks mąstymas, nusižengimai nuteka kaip vanduo nuo žąsies. Matyt, dar reikės laiko, kol užaugs karta, kuriai plaukai šiaušis nuo tokių pažeidimų. Mes galime pažiūrėti į Vakarus: paėmę kaip pavyzdį bet kokią valstybę suprasime, kad ten tokie politikai niekada neturėtų ateities.
VEIDAS: Strategijoje “Lietuva 2030″ mūsų šaliai piešiama Šiaurės Europos aukštųjų technologijų paslaugų centro ateitis. Kaip pabrėžia atėję garsieji investuotojai “Barclays” ar „Western Union”, juos labiausiai patraukė išsilavinusi darbo jėga. Ar ilgai pavyks išlaikyti šį pranašumą turint omenyje, kad po dešimtmečio studentų sumažės beveik dvigubai?
N.P.: Man teko būti Pasaulio lietuvių ekonomikos forume Čikagoje ir klausytis pranešimų kompanijų, kurios čia investavusios, – „Kraft Foods”, „Barclays”, „Western Union”, „Moog”. Jų atstovai kalbėjo apie didelę šitos Vyriausybės padarytą pažangą pritraukiant užsienio investicijų. Kalba tikrai nesisuka vien apie kvalifikuotą darbo jėgą, bet apie pigesnę. Nors, žinoma, kvalifikuota ir pigesnė jėga mes dar būsime labai ilgai, nes greitai Vakarų standartų nepasivysime.
Pradiniai šių užsienio investuotojų atėjimo į Lietuvą tikslai buvo susieti daugiausia su techninio aptarnavimo lūkesčiais ar bazinėmis veiklomis, o dabar jie rengiasi vykdyti labiau sofistikuotas veiklas – pažinę Lietuvą, sąlygas, žmones, jų išsilavinimo kokybę ir teisingas vertybes, nes mūsų žmonės darbštūs, atsakingi ir dauguma jų tikrai labai gerai išsilavinę.
Bet yra kita problema – kad mes greitai pristigsime tokių žmonių, jau dabar stokojame. Ir stokojame ne todėl, kad mažėja studentų ar mokinių, o dėl to, kad yra labai nedaug vietų aukštosiose mokyklose, kuriose parengiami iš tikrųjų geri specialistai. Čia kitas klausimas, kaip pavyks spręsti aukštojo mokslo kokybines problemas.
VEIDAS: Pagerinti studijų kokybę galėtų universitetų jungimasis, tačiau kilusi tokia iniciatyva netrukus užgeso. Kodėl?
N.P.: Pasipriešinimas labai didelis. Visiems vietos po saule nebus, nes mažėja tiek aukštojo mokslo finansavimas, tiek būsimų studentų skaičius, ir mažės bene dešimt metų. Tai reiškia, kad arba turime imtis labai aktyvių veiksmų ir daugiausia administraciniais būdais versti jungtis tam tikras institucijas, arba daryti, kaip ši Vyriausybė darė: liberaliai, aiškindama būsimas pasekmes, siūlė finansuoti jungimąsi. Deja, susijungė vienetai.
Iš tiesų reikia optimizuoti universitetų tinklą ir gerinti aukštojo mokslo kokybę, kad galėtume tapti patrauklūs tiek saviems, tiek užsienio studentams. Klausimas dėl priemonių, kaip tai padaryti. Taip, galima ginčytis, ar priemonės, kurias siūlė ši Vyriausybė, tinkamos, ar ne, bet dėl jų buvo ginčytasi ilgai, ir susitarimas įvesti krepšelius buvo bendras tarp įvairių partijų. Turbūt blogiausia pas mus yra tai, kad užmirštame, kaip priėjome prie sprendimo, ir pradedame jį kvestionuoti: ne, šitas sprendimas blogas, dabar atsitraukiame ir darykime kažką kita. Ką kita – neaišku.
Dabartinė Vyriausybė atsinešė aiškią darbotvarkę, ką ji nori nuveikti vienoje ar kitoje srityje. Ne visur pavyko – ir aukštojo mokslo srityje ne viskas pavyko, bet jų programoje buvo labai aišku, ką jie siūlo daryti su aukštuoju mokslu ir kodėl. Šiandien mes tik girdime deklaracijas, kad taip, kaip yra, – blogai, bet aš nė karto neišgirdau, kaip yra gerai. Čia didžioji bėda, ir tikrai nebus laikas atėjus į valdžią galvoti, o koks yra gerasis kelias. Jei tik neigi, kas yra dabar ir neturi pasiūlymų, kaip turėtų būti, – tu griauni, o ne kuri.
VEIDAS: Darbo rinkos ekspertai kritikuoja universitetus, kad šie nereaguoja į rinkos poreikius. Investicijų “medžiotojai” pabrėžia, kad jau šiandien galėtų atvesti ne vieną įmonę, jei Lietuvoje būtų parengiama, tarkime, pakankamai skandinavų kalbų specialistų.
N.P.: Aukštosios mokyklos buvo įpratusios gyventi visiško finansinio apibrėžtumo sąlygomis. Jei turi ir pakankamą finansavimą, ir pakankamai studentų, tai kam save varginti ir kiekvienais metais galvoti, ko reikia rinkai, kurti naujas programas ir jas registruoti – tai sunkus, ilgas ir brangus procesas. Jei turite restoraną ir pas jus nuolat eilės, negi pradėsite sukti galvą, kad jums reikia kažką pakeisti? Aukštajame moksle vis dar turime tokių vietų, kur nuolat yra eilės, nuolat dideli konkursai, bet ten stagnacija pati didžiausia.
Per šiuos ketverius metus bandyta kažką pakeisti, kad ta inercija būtų sustabdyta, bet būtų labai naivu tikėtis, kad tokios sistemos elgseną galima pakeisti per ketverius metus. Galima pasėti pirmus kaitos požymius, ir kai kurios institucijos iš tiesų pradėjo stipriai keistis – pradėjo klausyti darbdavių, žiūrėti į rinką, analizuoti savo studijų programų portfelį. Pažiūrėkite, kiek per šitą laikotarpį užregistruota naujų programų. Taip, galima sakyti, jog dauguma institucijų nuėjo rinkodariškai populiariu keliu, galvodamos, kad kurkime naujas programas naujais pavadinimais ir gal pritrauksime daugiau studentų. Bet geroji medalio pusė – kad jos pradėjo galvoti, kaip tų studentų turėti.
Inerciją taip pat išlaiko ir ES pinigai: net jei studentų pradėjo mažėti, pažiūrėkite, kiek aukštosios mokyklos gavo pinigų iš ES fondų. Jei sudėsime visus, bus keli milijardai litų. Kai kurios institucijos gavo po kelis šimtus milijonų. Tai vėlgi nėra paskatų galvoti apie rinką, nes aš esu sotus ir laimingas. Turi truputėlį praalkti, kad pradėtum galvoti, kaip čia prasimanyti pinigų, kaip padaryti, kad mano paslauga būtų kažkam reikalinga.
Kaip šalis, mes turime labai nedaug, ir vienintelis Lietuvos kelias – stiprinti investicijas į žmogaus išsilavinimą. Pradedant nuo darželio. Mūsų švietimo sistema vis dar orientuota į žinių perteikimą, bet labai mažai – į mąstymo ugdymą, nuostatų formavimą, į socialinius, bendravimo, darbo komandoje gebėjimus.