Vis daugiau ženklų liudija, kad tautinių valstybių vaidmuo Europos Sąjungoje ir toliau menks.

„Nebijokime šių žodžių: mums reikia judėti į tautinių valstybių federaciją. To mums reikia ir tai yra mūsų politinis horizontas“, – tai Europos Komisijos prezidento Jose Manuelio Barroso žodžiai.
Jie iliustruoja faktą, kad šiandieninėje Europoje itin svarbus tautinės valstybės klausimas. Koks vaidmuo reformuotoje ES numatomas tautinei valstybei? O gal jai, remiantis kai kurių ekspertų teiginiais, paprasčiausiai verta išnykti? Pats J.M.Barroso sako, kad federalinė Europa jokiu būdu nereikš, jog bus sukurta europinė supervalstybė, panaši į JAV. Jo vizija skelbia demokratinę tautinių valstybių federaciją, kuri neva gebėtų geriau spręsti bendras sąjungos problemas. Tam esą reikia taip padalyti suverenitetą tarp sąjungos ir tautinių valstybių, kad kiekviena šalis ir kiekvienas pilietis būtų geriau pasirengęs kontroliuoti savo paties likimą.
Tiesa, kiti įtakingi ES veikėjai, tarkime, Guy Verhofstadtas ar Danielis Cohn-Benditas, pasisako griežčiau: pasak jų, tautinė valstybė yra atgyvena, ir Europa turi judėti prie ekonominės, fiskalinės ir politinės sąjungos. Akivaizdu, kad tokia pozicija taip pat sulaukia tvirto pasipriešinimo, ypač konservatorių ir tautines pažiūras išpažįstančių politikų. Tad panagrinėkime pagrindinių šio ginčo dalyvių argumentus.
Pradėkime nuo pačios tautinės valstybės apibrėžimo ir jos vaidmens istorijoje. Valstybę galima apibrėžti per centrinę valdžią, kuri tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje turi galios monopolį. O tautą galima apibūdinti kaip tam tikrą grupę žmonių, kurie tapatinasi vienas su kitu dėl kultūrinių, etninių, lingvistinių ar istorinių priežasčių. Tad tautinė valstybė kaip tokia yra šių dviejų dalykų jungtis.
Prancūzų filosofas Pierre‘as Manent’as su tautinės valstybės susikūrimu sieja atstovaujamosios demokratijos įsigalėjimą. Knygoje „Demokratija be tautų“ jis rašo, kad suvereni valstybė gali būti valdoma ir ne atstovavimo būdu, tačiau atstovaujamasis valdymas suponuoja suverenią valstybę. Suvereni demokratinė valstybė Europoje yra siejama būtent su tautinės valstybės įsigalėjimu. Tokiu atveju, pasak P.Manent’o, didesnių galių perdavimas Briuselyje įsikūrusioms ES institucijoms reiškia ne tik valstybės suvereniteto suvaržymą, bet ir įsigalėjimą to, ką šiandien vadiname demokratijos deficitu.
P.Manent’o vertinimu, demokratija visu pirma reiškia politinę savivaldą, o šiandien įsigalintis valdymo stilius, kai viešojo gyvenimo taisykles vis dažniau diktuoja įvairios agentūros, administracijos, teismai ir komisijos, yra ne demokratija, o veikiau rafinuotas despotizmas, kuriam svarbiausia yra procedūros, bet ne savivalda. Panašu į tai, ką Franzas Kafka aprašė savo kūrinyje „Procesas“.

Laidoti dar anksti

Savo ruožtu istorikas dr. Alanas Skedas, kuris yra Europos federalizmo priešininkas, teigia, jog keli Europos dominavimo pasaulyje amžiai gali būti paaiškinti tuo, kad Europa niekada nebuvo imperija. „Kiti pasaulio regionai jungėsi ar buvo įjungiami į imperijas ar supervalstybes. Galime prisiminti Mingų dinastiją, Mogolų dinastiją, Osmanų dinastiją. Tose vietose vyko centralizacija, harmonizacija, biurokratizacija, korupcijos suvešėjimas. Šios imperijos tapo nebepajėgios prisitaikyti ir konkuruoti. Europa imperija netapo, Bažnyčia negalėjo kontroliuoti imperatoriaus, imperatorius nekontroliavo popiežiaus, Katalikų bažnyčia skilo, imperija skilo ir iškilo tautinės valstybės. Taigi Europoje vyko tiek politinė, tiek religinė konkurencija“, – teigia istorikas. Būtent tai, anot jo, ir leido Senajam žemynui iškilti.
Tačiau dabar įtaka iš tautinių valstybių rankų slysta. Visa tai tampa akivaizdu pažvelgus į žemyną užklupusią finansinę ir ekonominę krizę. Šalys pavieniui nebegali susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, todėl vis garsiau kalbama apie būtinybę gilinti integraciją, kad globalios problemos būtų sprendžiamos globaliai. BBC apžvalgininko Paulo Rohano teigimu, dabartinės tendencijos rodo, kad problemas vis dažniau bandoma spręsti apeinant valstybinį lygmenį: arba sprendimai  priimami Briuselyje, arba siekiama veikti tiesiogiai per regionus.
Vis dėlto esama nemažai ekspertų, kurių teigimu, tautinę valstybę laidoti dar anksti. Harvardo universiteto profesorius Paulas Weileris teigia, kad ES tam tikra prasme bando mėgdžioti tautinę valstybę – sukurta vėliava, himnas, ES pilietybė, parlamentas. Tačiau pats valdymas, pasak teisės profesoriaus, nesiremia tautinės valstybės pavyzdžiu. „Europa iš esmės valdoma tokiu modeliu, kad piliečiams neįtikusios vyriausybės paprasčiausiai neįmanoma pakeisti“, – teigia P.Weileris. Pasak jo, nereikėtų skubėti laidoti tautinės valstybės.
Filosofas Jacques‘as Rupnikas priduria, kad sovietų bloko ir Jugoslavijos pabaiga, o pastaruoju metu ir Kosovo nepriklausomybė rodo, jog tautinių valstybių aplink ne mažėja, o daugėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.