"Scanpix" nuotr.

Dovaidas Pabiržis

Prieš kiekvieną tokio rango turnyrą verda diskusijos apie tai, kurios rinktinės yra favoritai ir galimi lyderiai, kas gali nustebinti ir netikėtai iššauti, o kam net nėra galimybių peržengti grupės etapą. Šiemet, Europos čempionato komandų skaičiui išaugus iki 24, spėlioti kaip niekada sunku. Viena netikėta pergalė jau gali garantuoti kelialapį į aštuntfinalį, nes keturios iš šešių trečią vietą savo grupėje užėmusių komandų tęs dalyvavimą čempionate – tam įgyvendinti gali užtekti ir trijų taškų. Šiemet vienu etapu ilgesnėse atkrintamosiose varžybose netikėtumų netrūksta niekada, o rungtynių baigtį gali lemti ir baudinių loterija.

Nepaisant to, pagrindinių turnyro favoritų sąraše – pažįstamos tradicinės valstybės. Lažybų bendrovės prognozuoja, kad daugiausiai šansų nugalėti čempionate turi šeimininkė Prancūzija, pasaulio čempionė Vokietija bei Europos čempionės titulą ginsianti Ispanija.

Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi.

Tačiau nė viena iš šių komandų nėra idealios formos. Prancūzams negalės padėti suspenduotas Karimas Benzema, o traumos gerokai praretino rinktinės gynėjų grandį. Vokiečiai išgyvena kartų kaitą – šiemet rinktinėje nebežais ilgamečiai jos simboliai Miroslavas Klose ir Philippas Lahmas, o kai kurie jų lyderiai kol kas nėra pačios geriausios formos.

„Vokiečiai neturi ryškaus puolėjo. Išėjus M.Klose’i, jiems tenka spręsti šią dilemą, tačiau varžybų patirties iš jų neatimsi. Bet jie turi Thomą Mullerį, kuris akiai nėra labai patrauklus žaidėjas, bet moka mušti įvarčius. Atskiro paminėjimo vertas ir jų vartininkas Manuelis Neueris“, – sako buvęs Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneris Algimantas Liubinskas.

Ispanų klubams sezonas buvo neįtikėtinai sėkmingas: ispaniškas derbis sužaistas Čempionų lygos finale, trys iš keturių pusfinalio dalyvių Europos lygoje taip pat buvo iš Ispanijos. Tačiau šiųmetė rinktinė neturi aiškių puolimo lyderių. Pasak futbolo komentatoriaus Nerijaus Kesmino, 2014 m. pasaulio čempionate ispanai „pramiegojo“ kartų kaitą, mėgino žaisti sena sudėtimi, tačiau šiandien iš tų, kurie tempė tris čempionatus iš eilės laimėjusią kartą, neliko beveik nieko.

„Nesakau, kad ispanai negalėtų laimėti šio čempionato, jie yra tarp realių pretendentų, bet manau, jog šįkart laimės ne jie. Vokiečiai – pagrindiniai favoritai, nes jie dabartiniai pasaulio čempionai, jie žino, kaip laimėti, jų čempionų komanda buvo gana jauna, o dabar visi labiau subrendę, labiau patyrę. Kita vertus, čempionatai, kurie baigiasi atkrintamosiomis varžybomis, visada yra loterija: gali pralaimėti ketvirtfinalyje kad ir Islandijai bei keliauti namo, nepaisant to, kad prieš tai laimėjai visas rungtynes“, – teigia futbolo ekspertas.

Bet kokiu atveju iš visų šių trijų rinktinių tikimasi bent jau pusfinalio.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos.

Kiek prasčiau yra vertinamos anglų, belgų ir portugalų galimybės nugalėti, bet jie taip pat priskiriami bent jau prie savų grupių favoritų. Anglų sudėtis šiemet vadinama viena įdomiausių per keletą dešimtmečių, ypač dėl jaunų ir talentingų puolėjų bei vartininko Joe Harto, bet nerimą kelia komandos gynėjų grandis. Tačiau, kaip pabrėžia ekspertai, tai bent jau yra rinktinė, kurios nebūtinai pergalingas žaidimas bus malonus akiai.

Gausybę jaunų talentų savo komandos sudėtyje turinčios Belgijos galimybės būtų vertinamos dar geriau, tačiau jos gretas, ypač gynėjų liniją, gerokai praretino traumos: ekipai nepadės kapitonas Vincentas Kompany, taip pat Nicolas Lombaertas, Dedryckas Boyata ir Bjornas Engelsas. Daugelis belgų žaidėjų dar yra gana jauni, todėl jei šįkart ir nepasiseks užkariauti Europos, ši komanda bus neabejotinai stipri jėga ateityje.

O štai Portugalijos pasirodymas labai priklausys nuo komandos lyderio Cristiano Ronaldo sportinės formos, kuri pastaruoju metu šlubavo. Vis dėlto šios Europos futbolo pirmenybės 31-erių puolėjui gali būti paskutinės jo jėgų žydėjimo metais, todėl tikrai galima tikėtis įspūdingo Ch.Ronaldo čempionato.

Daug galimų „juodųjų arkliukų“

N.Kesminas daug tikisi iš pirmenybių debiutantės Velso komandos, kuri iki tol yra žaidusi tik pasaulio čempionate. Pasak jo, nors Velsui ir teko gana stipri grupė, su šiandieniniais lyderiais jie privalo žengti į kitą etapą, o ir ketvirtfinalis šiai komandai atrodo pasiekiamas. „Iš visų kitų, manau, didelių staigmenų nebus“, – sako futbolo komentatorius.

A.Liubinskas prie nenuspėjamų rinktinių priskiria ir kroatus. „Jie išeina toliau iš grupės, bet patekę į ketvirtfinalius ima žaisti nenuspėjamai. Jeigu susitvarkytų ir iššautų, nežinia, kur toliau nueitų. Prie sunkiai prognozuojamų pridėčiau austrus ir slovakus – gali iškristi jau po grupės rungtynių, bet gali žengti daug toliau“, – prognozuoja buvęs Lietuvos rinktinės treneris.

Lažybų kontoros minėtų komandų galimybes vertina vidutiniškai: jos tikrai turėtų įveikti grupės barjerą ir galbūt pasiekti ketvirtfinalį. Prie tokių komandų taip pat priskiriama, legendinio vartininko Gianluigi Buffono žodžiais tariant, ne pačius geriausius laikus išgyvenanti Italijos rinktinė, jau minėta Kroatija, kuriai koją gali pakišti komandinės dvasios ir autoritetingo trenerio stoka, ir atrankos cikle, po kurio pasauliniame reitinge pakilo iki nematytų aukštumų – 10 vietos, žibėjusi Austrija.

Dėmesį kaustys Šveicarijosir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Sėkmingai pasirodyti gali ir tik ką nulinėmis lygiosiomis su Lietuva sužaidusi Lenkija, kurios kelias čempionate labai priklausys nuo akivaizdaus lyderio puolėjo Roberto Le­wandowskio įvarčių, bei į gana lengvą grupę patekusi Šveicarija. Dėmesį kaustys šios rinktinės ir Albanijos futbolininkų dvikova – daugelis šių komandų žaidėjų rinkosi tarp galimybės atstovauti vienai arba kitai rinktinei.

Rusija, Čekija, Ukraina, Švedija – rinktinės, iš kurių šiame turnyre labai daug nesitikima, tačiau jas taip pat turėtume matyti bent jau aštuntfinalio etape. Beje, šis Europos čempionatas greičiausiai taps gulbės giesme charizmatiškam švedų lyderiui Zlatanui Ibrahimovičiui. Nuo jo solo pasirodymo labai priklausys ir Švedijos rinktinės kelio čempionate eiga.

Patekti į pirmenybes – jau pergalė

Kai kurioms 2016-ųjų Europos čempionato rinktinėms vien kelionė į Prancūziją ir buvimas Europos elite jau yra pergalė. Tai visų pirma Albanija, Šiaurės Airija, Islandija, Velsas ir Slovakija – valstybės, kurioms tokia sėkmė nusišypsojo pirmą kartą.

Šiaurės airiai, velsiečiai ir slovakai bent jau yra žaidę pasaulio čempionate, o Islandijos ir Albanijos rinktinėms tai apskritai pirmas rimtas turnyras istorijoje. Pastarosios šalies galimybės turnyre vertinamos prasčiausiai iš visų 24 dalyvių. Tarp čempionato dalyvių ji užima ir žemiausią vietą pasaulio reitinge – 42-ają. Net po 30 metų pertraukos į pagrindinį turnyrą pateko ir Vengrija.

Kiekvienas iškovotas taškas šioms rinktinėms jau taps laimėjimu.

Vis dėlto verta prisiminti, kad prieš 12 metų Portugalijoje vykusiame čempionate niekas net nepagalvojo, kad graikai A grupėje eliminuos Ispaniją ir Rusiją, vėliau ketvirtfinalyje įveiks Prancūziją, pusfinalyje – Čekiją, o finale – šeimininkus portugalus ir taps Europos čempionais. Išaugęs čempionato komandų skaičius konkurenciją dar labiau didina, todėl galima neabejoti, kad intriga Prancūzijoje išliks iki pat liepos 10-osios vakaro – Europos čempionato finalo.

Amžinai vasariškose Kanarų salose, besidriekiančiose netoli vakarinės Afrikos pakrantės, net žiemą jautiesi geriau nei lietuvišką vasarą. Ši vieta itin masina Vakarų Europos pensininkus, kurių čia galybė.

Vaiva SAPETKAITĖ

Las Palmaso oro uoste keliautojus pasitinka reklaminis filmukas, kuriame balto smėlio paplūdimiuose šėlsta dailiai sudėti jaunuoliai. Tai – akį rėžiantis klaidingos reklamos pavyzdys. Taip, paplūdimiai nuostabūs, bet gražių atletiškų jaunuolių ir „vėžio įdegiu“ nu­­rausvintų apkūnių vakarų europiečių santykis akies nedžiugina.

Gal esu konservatyvi keliautoja, bet man vi­sada atrodė, kad nuvažiavus į svetimą kraštą ga­lėsi susikalbėti tos šalies kalba, būsi apsuptas vie­tinių gyventojų ir turėsi daugybę progų pa­ragauti tik tai vietai būdingų skanėstų. Bet ši kelionė privertė keisti įpročius.

Išsiruošus į Ispanijai priklausantį rojų At­lan­­to vandenyne, kitaip dar vadinamą Gran Ka­­­na­rijos sala, didžiausia mano baimė buvo, ar su­gebėsiu normaliai susikalbėti su vietiniais. Jau anksčiau buvau girdėjusi, kad anglų kalbos jie ne­­įkerta, o manoji ispanų, deja, ne ką geresnė. Vis dėlto nerimas greitai išsisklaidė, pasijutau tar­si Vokietijoje ar Austrijoje – tik karštesnė­je ir egzotiškesnėje. Kas galėjo pagalvoti, kad Gran Kanarija bus panaši į vyresnio am­žiaus vo­kiečių turistų pensioną?

Įtarimas, kad čia vyksta kažkas keista, kilo jau pirmą vakarą, kai su draugais išsiruošėme į barą paskanauti tapas ir išgerti sangrijos, neatskiriamos nuo viešnagės Ispanijoje. Ilgai ne­klaidžioję užsukome į artimiausią barą ir pa­siuntėme geriausiai ispaniškai kalbančią draugę visko sutvarkyti.

Po poros sakinių apie tai, kad norėtume pa­ma­tyti meniu, ir klausimo, ar čia galima atsiskaityti kreditine kortele, ji išplėtė akis, nes vi­siškai nesuprato barmeno atsakymo.

Sušlubavo jos ispanų kalbos žinios? Ar vietinė tar­mė pasirodė sunkiai iššifruojama (sakoma, kad Kanarų gyventojai keistai nukanda ga­lū­­­nes), ar barmenas tiesiog prašneko nesupran­­ta­mu žargo­nu? Ne, prie baro dirbantis gar­­­­baus am­žiaus sa­vininkas su mūsų drauge kalbėjo vo­kiš­­kai. Ka­dan­gi jam anglų kalba irgi nekaip dė­lio­josi, o mes vis dėlto norėjome kaž­ko užsisaky­ti, teko pereiti prie vokiečių kalbos. Vokiškai tai vokiškai.

Diplomatiškai paklausėme savininko, ar jis čia atsikėlė neseniai ir dar nespėjo išmokti is­paniškai. Ne – pasirodo, Kanaruose jis gyvena be­ne pusę amžiaus. Geriau apsidairę suprato­me, kad apskritai atsidūrėme vokiškoje oazėje. Ap­link daugybė apkūnių vokiškai kalbančių ponų ir ponių, maukiančių vokišką alų tarp vokiškų sporto komandų atributika nukabinėtų sienų. Aiš­ku, meniu taip pat vokiškas: iš jo gali užsisakyti įprastų vokiškų „šedevrų“: vienos, kitos, trečios rūšies vokiškų dešrelių su duona ar skrudin­tomis bulvytėmis arba dar ko­kio nors vokiško maisto. Gera žinia vegetarei, svajojusiai apie egzotiškus vaisius ir daržoves.

Panašių vietų saloje netrūksta – vokiečių ar kurią nors skandinavų kalbų išgirsi vos ne kiekviename žingsnyje.

Blogiausia, kad kainos taip pat visur atitinka vakarų ar šiaurės europiečių gyvenimo lygį. Jei, kaip ir mes, nuvyksite ten manydami, kad to­kiame krašte vaisiai ar daržovės kainuoja pi­giau, greitai suprasite, kad klydote. Nors saloje gausu bananų plantacijų ir tiesiog gatvėse auga pistacijų medžiai, tai dar nereiškia, kad pavyks rasti pigių bananų ar riešutų.

Net vietiniuose turguose kainos pritaikytos vokiečiams. Nors nusiderėti galima dvigubai ar net daugiau, dažnas vokietis traukia piniginę ir per daug nesigilindamas už menkaverčius niekučius moka tiek, kiek prašo aiškiai gudraujantys vietiniai prekeiviai.

Gran Kanarijos turgūs labai primena turkiškuosius ir pirkimo ritualai vyksta pagal tą pačią tvarką (žinoma, jei tik pasivargini derėtis): tyčia ar netyčia žvilgsniui ilgiau užtrukus prie kokios nors prekės, tuoj prišoka besišypsantis prekeivis (kyla įtarimas, kad jiems kažkaip pavyko genetiškai evoliucionuoti ir išsiugdyti beveik telepati­nį jautrumą pirkėjui). „Drauge, užsuk čia: pre­­­kės puikios, kitur pigiau negausi, o specialiai tau dar kainą nuleisiu.“ – „Už kiek atiduodate?“ – „Už… (čia pasako kokią nors niekuo ne­pa­grįstą ir akivaizdžiai per didelę sumą).“ – „Ne­­sąmonė, ki­­tas prekeivis žadėjo atiduoti už dvi­gubai ma­žiau! Tikrai nepirksiu.“ Pastaroji fra­­zė turi bū­ti pasakyta pasipiktinus ir apsisukant, tarsi no­­rė­tumėte nueiti šalin, nes po šio ri­tua­lo pagaliau iš­­girsi lauktąjį sakinį, apie kurio ar­­tėjimą ži­no­jote tiek jūs, tiek pardavėjas: „Ge­rai, drauge, sa­kyk, savo kainą – kiek gali mokėti?“

Po to seks dar šiokios tokios derybos ir ga­liau­siai, sakykime, 55 eurus ką tik kainavusi ku­prinė bus parduota už 20 eurų. Žinoma, prekeivis tarsi pamalonindamas dar pasiskųs, kad per pigiai parduoda ir tu jam paskutinius marškinius plėši.

Po tokio ritualinio prekybos šokio nueisi besididžiuodamas, kad štai tu, rytų europietis, esi kur kas gudresnis už tuos naivius pasiturinčius vokiečių ar skandinavų senjorus, nors širdies gilumoje dar kurį laiką kirbės įtarimas, jog ir tu buvai apsuktas aplink mažąjį gudriai besišypsančio kanariečio pirštelį.

Baskų krašte vykusiame festivalyje triumfavo lietuvių mėgstamas prancūzas Francois Ozonas su viliojančia, ironiška ir literatūriška istorija apie cinišką mokytoją ir tekstais manipuliuojantį studentą.

San Sebastiano publikos simpatijas pavergusi autobiografinė, drąsi ir nepatogi komiška drama apie seksą ypatingomis sąlygomis pradžiugins Lietuvos žiūrovus per “Oskarų” savaitgalį. Net tris San Sebastiano filmus parodys Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” organizuojamas renginys “Lotynų Amerikos dienos”, o tuo metu repertuare jau suksis dar keturi nekonkursiniai filmai, įskaitant atidarymo ceremonijos psichologinį kriminalinį trilerį “Sukčiavimas”.
Rugsėjo 29 d. pasibaigęs San Sebastiano tarptautinis kino festivalis jubiliejinį 60-ąjį gimtadienį atšventė garbingai. Paradoksalu, kad visą Ispaniją krečiant ekonominei krizei svarbus kultūros renginys sugebėjo svariai pasididinti biudžetą, pasikviesti reikšmingų svečių ir surengti prabangią šventę.
Įtakingos prodiuserės Christine Vachon vadovaujama žiuri, kurioje taip pat dirbo Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje “Kino pavasaris” viešėjęs ir konkursinės programos “Nauja Europa – nauji vardai” filmus vertinęs elitinis operatorius Peteris Suschitzky, draugiškai apibėrė prestižiniais prizais Ispanijos ir kaimyninės Prancūzijos filmus, o beveik visus oficialaus konkurso legionierius išleido namo tuščiomis.
Vertingiausią “Auksinę kriauklę” ir žiuri prizą už geriausią scenarijų gavo kritikų, žurnalistų ir žiūrovų favorite pripažinta prancūzų režisieriaus Francois Ozono drama “Namuose” (Dans la maison / In the House), kurią įsigijusi Lietuvos platinimo bendrovė “Acme filmai” nemokšiškai pakrikštijo banaliu ir prasmę absoliučiai iškraipančiu pavadinimu “Provokuojantys užrašai”. Vis dėlto ištikimiausiems F.Ozono gerbėjams vertėtų užsimerkti prieš šį akibrokštą ir būtinai pamatyti vieną geriausių jo karjeros filmų. Naujausiais duomenimis, nacionalinė kūrinio premjera numatyta 2013 m. pirmąjį ketvirtį.

Ispaniškos pasakos
Du apdovanojimus festivalyje išsikovojo ispanų režisieriaus Pablo Bergerio išradinga, šmaikšti, intriguojanti ir pribloškiamai vizuali “Snieguolė”, kuri neišvengiamai bus lyginama su Michelio Hazanavichiaus oskarizuotu “Artistu”. Identišką nespalvoto ir nebylaus kino formatą naudojantis autorius sumaišė Ispanijos kultūros ingredientus (korida, flamenkas) su brolių Grimmų pasakų motyvais (pikta pamotė, užnuodytas obuolys, septyni nykštukai, Raudonkepurė, Miegančioji gražuolė).
Dabar P.Bergeriui belieka graužtis nagus, nes specialiu žiuri prizu ir geriausios aktorės titulu pasipuošusią “Snieguolę” jis pradėjo gerokai anksčiau už “Artistą”, bet gamybos procesas striginėjo dėl finansavimo ir visu tempu pajudėjo tik po M.Hazanavichiaus triumfo. San Sebastiano kino festivalio suteiktą šlovę tuoj pat patvirtino Ispanijos kino meno akademija, delegavusi “Snieguolę” kautis dėl auksinės vietos “Oskaro” premijų nominacijoje už geriausią filmą.
Daugiausiai prieštaringų reakcijų sulaukė žiuri verdiktas geriausio režisieriaus regalijas atiduoti ispanų maestro Fernando Truebai už taip pat nespalvotą, minimalistinę televizinio stiliaus dramą “Menininkas ir jo mūza” apie pagyvenusio tapytojo, dailininko, skulptoriaus santykius su seksualia, energinga, gražia pozuotoja nacių okupuotoje Prancūzijoje.
Geriausiu aktoriumi pripažintas labiausiai nusipelnęs argentiniečių veteranas Jose Sacristanas už įtaigų, dramatišką ir linksmą nepagydomos ligos kamuojamo samdomo žudiko vaidmenį talentingojo ispanų režisieriaus Javiero Rebollo filme “Miręs ir tuo didžiai patenkintas”. Senukas leidžiasi skausmą malšinančius vaistus ir antikvariniu automobiliu rieda į trijų tūkstančių kilometrų kelionę.
Dvi “Auksines kriaukles” ankstesniuose festivaliuose suradęs Irano režisierius Bahmanas Ghobadi šiemet grįžo su itin asmeniška ir poetiška ode “Raganosių sezonas”. Dvejus metus kūręs ambicingasis autorius mėgino ištirpdyti depresiją ir vėl įkvėpti gyvenimo džiaugsmo po to, kai Irano vadovai deportavo kritiškai nusiteikusį režisierių iš šalies ir pagrasino kalėjimu. Prodiuserio Martino Scorsese’s ir kardinaliai kitokiam vaidmeniui atsidavusios aktorės Monicos Bellucci dalyvavimas padidins susidomėjimą emocingu, muzikaliu, vizualiu ir sunkiu filmu, gavusiu San Sebastiano prizą už geriausią operatoriaus Tourajaus Aslani darbą. “Raganosių sezonas” buvo vienintelis apdovanotas konkursantas, kurio gamyboje nedalyvavo Ispanija arba Prancūzija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos ambasados Ispanijoje darbuotojai rugsėjo 27-ąją vykusios Europos kalbų dienos metu Madrido gyventojus ir svečius mokė seniausios gyvosios indoeuropiečių kalbos pagrindų.

Europos šalių kultūros institutų, ambasadų ir ES institucijų Ispanijos sostinėje surengtos šventės dalyviai buvo mokomi pagrindinių lietuvių kalbos frazių, jiems pristatyta šalies istorija ir kultūra, siūlyta paragauti lietuviško kulinarinio paveldo patiekalų.

Lietuvos stende taip pat rodyti filmai apie Lietuvą, siūlyta paskaityti lietuviškos literatūros.

Ispanija tapo jau penktąja euro zonos šalimi, atsikračiusia valdančiosios kairuoliškos partijos ir šalies vairą atidavusia į opozicijoje tūnojusių dešiniųjų politikų rankas.

Pervargę nuo 21,5 proc. siekiančio nedarbo ir miglotų šalies ekonomikos perspektyvų, ispanai pastaruosiuose rinkimuose balsavo už opozicinę konservatorių partiją. Sekdami Portugalijos, Airijos, Graikijos bei Italijos pavyzdžiu, Ispanijos rinkėjai nusprendė, kad vienintelė galimybė išsikapstyti iš skolų krizės – tai patikėti šalies likimą kitai politinei jėgai.
Taigi per regioninius rinkimus net 37,5 proc. balsų ispanai atidavė 56 metų opozicijos lyderiui Marianui Rajoy ir jo vadovaujamai konservatorių Liaudies partijai, neregėjusiai valdžios pastaruosius aštuonerius metus, o dabar jau be baimės laukiančiai kitų metų nacionalinių parlamento rinkimų, kuriuose dabartinio premjero socialisto Jose Luiso Rodriguezo Zapatero partija bei jo įpėdinis Alfredo Perezas Rubalcaba beveik nebeturi jokių šansų laimėti. Juo labiau kad socialistai valdžios neteko dviejuose svarbiausiuose savo bastionuose – Barselonoje ir Sevilijoje.
Tokie rinkimų rezultatai – akivaizdus ispanų balsas “prieš”, nes rinkimus laimėjęs konservatorių lyderis prieš balsavimą dorai net nepaaiškino, kaip jis rengiasi kovoti su nedarbu ar valstybės skola, kad galėtume sakyti, jog ispanai susiviliojo kokiais nors politiko pažadais. “Darysiu viską, ko iš manęs pageidaus ispanai”, – aiškina M.Rajoy, žadėdamas permainų, bet nepasakydamas, kokių konkrečiai.
Tiesa, vykstant rinkimų kampanijai jis užsiminė, jog mažins mokesčius verslui, kad paskatintų darbdavius į darbą priimti daugiau žmonių, ir pažadėjo laikytis Europos Sąjungos Ispanijai iškeltų reikalavimų dėl biudžeto deficito mažinimo, nors, ekonomistų vertinimu, dabartinis vos juntamas ekonomikos augimas vargu ar leis įgyvendinti ambicingą planą šiemet deficitą sumažinti 3,2 proc., iki 6 proc.
Beje, ispanai jau spėjo įsitikinti, kad M.Rajoy pergalė ekonomiką gali paveikti netgi dar blogiau. Štai praėjusią savaitę skolinimasis Ispanijai pabrango dvigubai, palyginti su spalio mėnesiu, nes už 2,98 mlrd. eurų vertės trijų ir šešių mėnesių trukmės obligacijas teko pakloti 5,11 proc. palūkanų, kai spalį jos tesiekė 2,29 proc.

Pamiršo senas nuodėmes
Kitas aspektas – kad ispanai visai pamiršo, kam išties turi “dėkoti” už finansų krizę. Mat 1996–2004 m. Ispanijos vyriausybei vadovavo konservatorius Jose Maria Aznaras, kurio politika sukėlė nekilnojamojo turto burbulą ir įklampino šalį į skolas. Priminsime, kad tuo metu vyriausybė įteisino nekilnojamojo turto statybą priemiesčiuose ir visokeriopai skatino gyventojus imti paskolas bei įsigyti nuosavo nekilnojamojo turto.
Vėliau ispanams dėl to teko labai gailėtis: jau 2004-aisiais paaiškėjo, kad didelė dalis gyventojų negali bankams mokėti lengva ranka gautų paskolų įmokų. Tad konservatoriai sulaukė skaudaus pralaimėjimo rinkimuose ir beveik dešimtmečiui užleido vietą socialistams. Tačiau ir šie nepateisino vilčių. Dabartinis premjeras J.L.R.Zapatero ilgai neigė nekilnojamojo turto burbulą ir ėmėsi beatodairiško skolinimosi, kad tik ispanai kuo ilgiau nepajustų krizės požymių ir nenukreiptų į jį savo nepasitenkinimo.
Tačiau visąlaik dangstyti nesėkmių nepavyko, tad premjerui teko imtis drastiškų taupymo priemonių, o tai užtraukė dar didesnę tautiečių nemalonę nei melas. Ispanai ant premjero ir visų socialistų labiausiai pyksta už tai, kad šie sumažino atlyginimus, apkrovė mokesčiais prekybinius susivienijimus, pasiūlė įstatymų, palengvinančių ir supaprastinančių darbuotojų atleidimą iš darbo.
Rezultatas akivaizdus – dabar visą šią košę užviręs premjeras nuleidęs galvą kiūtina iš politinės arenos ir užleidžia vietą didžiausiam savo priešininkui – visai taip pat, kaip Italijos premjeras Silvio Berlusconi užleido vietą dešiniąsias idėjas propaguojančiam Mario Monti, Graikijos premjeras George’as Papandreou apsikeitė vietomis su konservatoriumi Lucu Papademu, o Portugalijoje socialistas premjeras Jose Socratesas birželį savo kėdę užleido naujajam vyriausybės vadovui iš dešiniųjų stovyklos Pedro Passosui Coelhui.

Rima Janužytė

BOX:
Ispanijos ekonomika
Nedarbas    21,5 proc.
Biudžeto deficitas    9,2 proc.
Skolinimosi palūkanos    5,11 proc.
Šaltinis: Eurostatas, Ispanijos darbo birža

Jei reikėtų sudaryti neįprasčiausių Europos šalių švenčių dešimtuką, ko gero, visos prizinės vietos atitektų Ispanijai. Juk čia vyksta pomidorų ir gėlių žiedų mūšiai, savo drąsą galima išbandyti lenktynėse su įsiutusiais jaučiais, o regioniniuose karnavaluose gausi arba dovanų, arba lazdų į kuprą.

Švenčių Ispanijoje daugybė, mat kiekvienas miestas ir kaimas turi šventąjį globėją, kurio diena pažymima iškilmingomis eitynėmis, jaučių kovomis ar keistais, nuo amžių glūdumos išlikusiais ritualais. Dėmesio vertos ir rudeninės derliaus mugės, ir žiemos pabaigos karnavalai ar šurmulio pilnos pavasario linksmybės. O kur dar pasaulinio garso meno festivaliai, religinės ar iškilmingos nacionalinės šventės. Tad ruošiantis keliauti į Ispaniją verta atidžiai patyrinėti ne tik žemėlapį ar kelionių gidą, bet ir kalendorių.

Niekad nenurimstantis Madridas

Net ir trumpam apsistojęs Madride nustembi: atrodo, linksmybės čia niekada nenurimsta – net įprastos darbo dienos vakarą žmonės šurmuliuoja baruose, kavinėse ir klubuose, o namo traukia tik paryčiais. Tad galima įsivaizduoti, o dar geriau patiems pamatyti, kokiomis nevaržomomis linksmybėmis miestas pratrūksta švenčių dienomis, kai, rodos, visi madridiečiai ir miesto svečiai suguža į gatves bei aikštes.
Verta paminėti, kad per tokias šventes vyksta daugybė nemokamų renginių – koncertų, spektaklių ir parodų. „O štai spalio viduryje vykstant svarbiausiai nacionalinei Ispanijos šventei Dia de la Hispanidad galima ne tik stebėti iškilmingą karinį paradą, bet ir nemokamai lankytis visuose Madrido muziejuose bei parodų galerijose“, – pasakoja Erika Dobrovolskaitė, beveik ketverius metus gyvenanti Ispanijoje.
Bet ir nespėjusiems sudalyvauti šioje pompastiškoje šventėje nusiminti neverta. Štai šiuo metu vyksta Madrido rudens festivalis, kuris žiūrovams pristato įvairių šalių muzikos, šokio, teatro (tiek moderniojo, tiek klasikinio) projektus. Įdomių spektaklių galima pamatyti ir tiesiog miesto aikštėse ar parkuose. Šis festivalis trunka iki lapkričio vidurio. „Iš tiesų Madride nuolat kažkas vyksta. Vienas festivalis keičia kitą. Štai visai netrukus turi prasidėti dar ir džiazo festivalis“, – sako Živilė Norkūnaitė, Madride gyvenanti šešerius metus.
Žiemos šventės geriausiai tinka mėgstantiems masinius renginius – juk įdomu su įvairiataute minia sutikti Naujuosius metus Saulės vartų (Puerta del Sol) ar Didžiojoje (Plaza Mayor) aikštėse, stengiantis spėti su kiekvienu laikrodžio dūžiu sugalvoti norą ir suvalgyti po vynuogę. „Jei nuskambėjus visiems dvylikai dūžių spėji sukramtyti ir nuryti dvylika vynuogių, tai kitais metais tavo norai išsipildys“, – tikina E.Dobrovolskaitė. Lietuvė siūlo neaplenkti ir iškilmingo Trijų karalių parado.
Žiemą Madride ras ką veikti ir šiuolaikinio meno mėgėjai, mat vasario mėnesį čia vyksta Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė, sulaukianti kūrėjų ir jų gerbėjų iš viso pasaulio.
Planuojant kelionę į Ispaniją verta atkreipti dėmesį ir į vieną svarbiausių Madrido švenčių San Isidro, Madrido šventojo globėjo, dieną, švenčiamą gegužės viduryje. Pasakojama, kad XII a. gyveno kuklus ir doras valstietis Izidorius, garsėjęs pamaldumu, atsidavimu ir tarnyste kitiems. Šv. Izidoriui priskiriama net 400 stebuklų, kurie esą įvyko jam dar gyvam esant, tad po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju ir Madrido globėju. Šv. Izidoriaus palaikai saugomi baroko stiliaus Šv. Izidoriaus katedroje, kurioje jo garbei vyksta iškilmingos mišios.
Šv. Izidoriaus dieną tikrieji madridiečiai (o tokiais laikomi tik tie, kurių bent trys šeimos kartos gyvena sostinėje) į gatves išeina apsirengę ryškiais tautiniais Madrido drabužiais. Mieste rengiamos meno parodos, koncertai, šokiai po atviru dangumi, įvairūs sporto renginiai. Labai svarbus šventės akcentas – Feria Taurina, jaučių kovų šventė. Korida vyksta Plaza Monumental Las Ventas arenoje – įspūdingo dydžio, arkiniais langais ir kolonomis padabintame pastate. Toreadorų ir jaučių kovų galima pasižiūrėti nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio. Beje, dažnai tuo pat metu vyksta PETA ir kitų gyvūnų globos organizacijų protestai, kai šią kraugerišką pramogą raginama uždrausti.
„Katalonijoje jos jau uždraustos, neseniai įvyko paskutinė kova. Nuomonės dėl koridų draudimo labai prieštaringos. Štai vyresni žmonės dažnai jose lankosi, jie supranta, kas arenoje vyksta, kokios taisyklės galioja šioje kovoje, palaiko matadorus ir labai emocingai reaguoja į visus įvykius. Bet jaunesnė karta korida nelabai domisi“, – pasakoja Ž.Norkūnaitė.

Keisčiausios šventės

Madrido renginiai ir festivaliai žavi savo masiškumu bei didingumu, o kitų miestų ir kaimų šventės užburia savo originalumu bei keistenybėmis, kurių analogų pasaulyje tiesiog nerasi. Tad pasukęs į bet kurią Ispanijos pusę tikrai rasi kur akis paganyti. Štai Katalonijoje, Taragonos provincijoje, vyksta vadinamieji lipikų festivaliai, kai vyrai lipa vieni kitiems ant pečių, taip suformuodami gyvus bokštus ar piramides net iš penkių ar septynių aukštų. Norint pasigėrėti šiuo reginiu reikėtų vietiniuose turizmo informacijos centruose pasiklausti, koks miestelis ketina rengti šį festivalį, mat jie neturi tiksliai nustatytos datos ar vietos.
O štai Sevilija žavi ne tik savo gotikine Šv. Marijos katedra, beje, trečia pagal dydį Europoje, ir puošnia Ispanijos aikšte, bet ir kas antrais lyginiais metais rudenį vykstančiu flamenko festivaliu. Arba kaip neaplankyti kaštonų derliaus šventės Galisijos regiono miestuose? Senoviniai miestai sužimba laužais ir pakvimpa juose kepamais kaštonais. Apskritai rudenį keliaudamas po Ispanijos mažuosius miestelius ir kaimelius gali tiesiog netyčia patekti į kokią nors derliaus ar skerstuvių šventę, o svetingi žmonės keliautojus būtinai pakvies prisidėti prie jų būrio.
Ištroškusiems įspūdingo karnavalo kelionę į Ispaniją reikėtų planuoti žiemą arba prieš pat Gavėnią vasario ar kovo mėnesį ir rinktis ne didžiuosius miestus, o nedidelius miestelius. Čia praūžia ypatingos linksmybės. Įdomu, kad jų metu vaikams dažnai dalijami žaislai ir saldainiai. Na, o keisčiausio karnavalo titulo nusipelno Galisijos regiono Lazos miestas. Persirengėliai, pasidabinę keistomis kepurėmis ir kelnėmis, apsirengę puošniais frakais su karvių varpeliais, išskuodžia į gatves su lazdomis rankose. Jie išsijuosę vanoja šonus praeiviams ir žioplinėtojams. Šiems belieka tik sutrikus šyptelėti, mat gintis, o tuo labiau trinktelėti atgal, draudžiama.
Mursijos mieste įspūdingai švenčiama Didžioji savaitė. Vakarais čia išjungiamas miesto apšvietimas, ir vyrai, vilkėdami įspūdingais kostiumais, panašiais į liūdnai pagarsėjusių kukluksklanininkų, žygiuoja miesto gatvėmis nešdami altorius, pagamintus iš tūkstančių gėlių, apšviestų tik žvakių šviesos ir lydimų būgnų dūžių. Iš paskos seka rimtos senjoros, pasidabinusios tamsiais vualiais ir juodais drabužiais. Vien nuo vaizdo ir garso atima žadą. Beje, Mursijoje tokiose procesijoje negali dalyvauti kiekvienas užsigeidęs, nes čia nustatytas griežtas žmonių skaičius, o vieta dalyvauti procesijoje perduodama paveldėjimo teise.
Aplinkiniuose miestuose irgi yra tradicija dabintis įspūdingais apdarais ir rengti procesijas, tačiau taisyklės juose nėra griežtos, čia net vaikai, aprengti apsiaustais su gobtuvu, dalyvauja eitynėse.
„Yra miestelių, kuriuose visą Velykų savaitę, dieną naktį, be pertraukos, vaikščiojama ir mušama būgnais. Beje, kas dešimt metų į Granadą iš aplinkinių miestų suvažiuoja žmonės su šventųjų paveikslais, Kristaus statulomis, jo kančios stotelėmis ir tris dienas rengia didžiules procesijas. Tiesa, šalies pietiečiai Didžiąją savaitę sureikšmina labiau, o šiauriečiai pažymi santūriau“, – pasakoja Erika.
Dar viena įspūdinga pavasario šventė Las Fallas, vykstanti kovo 19-ąją, Šv. Juozapo dieną, į Valensiją sutraukia galybę turistų. Tuomet aikštėse ir gatvių sankryžose pastatomos didžiulės kruopščiai padarytos skulptūros iš papjė mašė. Paprastai statulų autoriai savo kūriniais ką nors pašiepia, galima įžvelgti ir politinę potekstę. Pasigrožėjus ir išrinkus gražiausią, visos statulos sudeginamos. O degant statuloms stengiamasi sukelti kaip įmanoma didesnį triukšmą.
„Norintiems autentiškų švenčių rekomenduočiau pasukti į Kastilijos-La Mančos regioną. Jo kaimeliuose, garsėjančiuose savo juodąja architektūra, vyksta tokios šventės, kokios vykdavo ir prieš daugybę metų“, – pataria Erika.
Žinoma, visų ispaniškų švenčių, net ir pačių įdomiausių, žavinčių neįtikėtinais vaizdais, neišvardysi, tad belieka nuvažiuoti ir pačiam dalyvauti.

Festivaliai Ispanijoje, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Madridas. La Noche en Blancho (rugsėjis) – kultūros, miesto šventė. Atviri visi muziejai, galerijos, koncertų salės. Koncertai vyksta gatvėse, aikštėse, koncertų salėse, įvairių tautų kultūros centruose.
Madridas. Veranos de la Villa (nuo birželio iki rugpjūčio pabaigos) – kultūros, muzikos, šokio ir teatro mėnesiai.
Tarptautinis muzikos ir šokių festivalis Granadoje (rugpjūtis). Alhambroje ir Generalife soduose vyksta klasikinės muzikos koncertai ir baleto trupių pasirodymai.
Klasikinio teatro festivalis (rugpjūtis). Spektakliai vyksta Meridoje išlikusiame romėnų teatre.
Gitaros festivalis Kordoboje (rugpjūtis).

Penktadienį 19 val. Kongresų rūmuose visus Ispanijos draugus Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kviečia į koncertą „Ispanija–Lietuva 20:20“. Į dirigento pultą šį kartą užkops Ispanijos Ekstremaduros orkestro meno vadovas Jesus Amigo. Taip pat pirmą kartą mūsų šalyje pasirodys gitaros virtuozas Pablo Sainzas Villegas. Koncertas, kuriame skambės lietuvių ir ispanų kompozitorių kūriniai, skirtas abiejų valstybių diplomatinių santykių dvidešimtmečiui paminėti.

Daugiau negu prieš 75 metus, 1936 m. liepos 18 d., Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, trukęs beveik 33 mėnesius. Jame kovojo generolo Francisco Franco vadovaujami nacionalistai ir Antrosios Ispanijos respublikos vyriausybė bei ją remiantys partizanai respublikonai.

Po 1936 m. vasario 16 d. įvykusių rinkimų prie Ispanijos valstybės vairo stojo kairiosios pakraipos Liaudies fronto atstovai – respublikonai, radikalai, socialistai ir komunistai. Sudaryta nauja kairiųjų vyriausybė nebuvo efektyvi, todėl ji padėjo prasiveržti susikaupusiam socialiniam nepasitenkinimui. 1936-ųjų liepą sukilimą prieš valdžią pradėjo kariniai daliniai Ispanijos Maroke bei Kanarų salose. Sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai raštingiausias Ispanijos armijos generolas Francisco Franco (Frankas), kuris paskelbė manifestą, kad Ispaniją reikia gelbėti nuo raudonosios revoliucijos. Frankas buvo protingas, energingas, nepriklausė jokiai politinei grupuotei. 1936 m. rugsėjo 12 d. jis buvo paskelbtas sukilėlių vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, o spalio 1-ąją tapo nacionalistų vyriausybės galva.

Žiaurumas – iš abiejų pusių

Taip prasidėjo Ispanijos pilietinis karas, kuris kilo kaip tik tuo momentu, kai Europoje komunistų ir fašistų priešprieša buvo bepasiekianti apogėjų. Pilietiniu karu virtusi kova tarp dešiniųjų jėgų ir iš Rytų plintančio komunizmo netrukus tapo ne tik Ispanijos, bet ir visos Europos problema.
Šalies gynybą organizavo ne bejėgė vyriausybė, bet savarankiški vietiniai darbininkų gynybos komitetai, kuriems vienur vadovavo anarchistai, kitur – socialistai arba komunistai. Komitetai pirmiausia išžudydavo savo regiono opozicionierius. Jie formavo banditų gaujas, kurioms parinkdavo išraiškingus pavadinimus: “Furijos”, “Respublikos lūšis” ar “Raudonieji tigrai”. Manoma, kad respublikonų kovotojų grupės nužudė apie 55 tūkst. gyventojų.
Tačiau Franko vadovaujami nacionalistai siautėjo dar pikčiau ir žudė visus, kurie atsidūrė “netinkamoje pusėje”. Užimdami respublikonų kaimus, pirmiausia juos apiplėšdavo, vėliau sušaudydavo visus vyrus, galiausiai išprievartaudavo visas moteris. “Tegul gimdo fašistus!” – užrašydavo ant sienų. Šaltiniai nurodo, kad Franko šalininkai sušaudė 50 tūkst. žmonių.
Abiem pilietinio karo pusėms reikėjo paramos – jos kreipėsi į potencialius savo rėmėjus. Šiame kare daugiau ar mažiau tiesiogiai susidūrė būsimosios Antrojo pasaulinio karo dalyvės: nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija iš vienos pusės bei bolševikinė Sovietų Sąjunga iš kitos.
Rugpjūčio 14 d. pradėjo veiklą italų aviacija, o vokiečiai permetė Ispanijon legioną “Condor”. Virš Viduržemio jūros nutiestu oro tiltu per dieną į Ispaniją pergabenta 3 tūkst. kareivių ir 600 tūkst. vienetų šaudmenų. Vokietija ir Italija rėmė Franko kovą su komunizmu ne tik sausumoje, bet ir jūroje.
1936 m. rugsėjo 29 d. Sovietų Rusija priėmė sprendimą suteikti Ispanijos Respublikai karinę pagalbą.
B.Mussolini ir A.Hitleris iš dešiniųjų pergalės Ispanijoje tikėjosi politinės naudos: nacionalistų pergalė Ispanijoje reikštų trečios fašistinės valstybės, besiribojančios su Prancūzija, atsiradimą, o tai jau būtų buvusi Paryžiaus politinė izoliacija. Todėl jau 1936 m. lapkričio 18 d. Vokietija ir Italija oficialiai pripažino Franko vyriausybę.

Pagalba iš užsienio – abiem pusėms

Ispanijos respublikonų kovą parėmė Amerikos ir Europos kairiosios jėgos bei revoliucinė Meksikos valdžia. Vakarų emigrantai, intelektualai, demokratai ir rašytojai pagaliau sulaukė progos asmeniškai susikauti su fašistais. Tarp jų buvo rašytojai Romainas Rolland’as, George’as Orwellas, Theodore’as Dreiseris, Ernestas Hemingway, meksikiečių dailininkas Davidas Siqueirosas ir kiti. Daugelis jų stojo savanoriais į interbrigadas ir vėliau karą aprašė savo kūriniuose. Labiausiai išpopuliarėjo amerikiečio E.Hemingway’aus pjesė “Penktoji kolona” ir romanas “Kam skambina varpai”.
1936-ųjų rugsėji Kominternas patvirtino interbrigadų kūrimą Ispanijoje. Palaikyti Respublikos atvyko apie 42 tūkst. savanorių iš 54 pasaulio šalių: atvyko kautis ir mirti už tą kraštą, apie kurį dauguma jų tikriausiai žinojo tik iš mokyklinio vadovėlio. Buvo įsteigtos aštuonios interbrigados.
Istoriko Hugh Thomo skaičiavimu, interbrigadose buvo apie 10 tūkst. prancūzų, 5 tūkst. vokiečių ir austrų, per 5 tūkst. lenkų ir ukrainiečių, per 3 tūkst. italų, 2,8 tūkst. amerikiečių, 2 tūkst. britų, 1,5 tūkst. jugoslavų, 1,5 tūkst. čekų, 1 tūkst. vengrų, 1 tūkst. skandinavų. Būta ir 7 tūkst. savanorių žydų. Kovodami su nacionalistais, Ispanijoje žuvo, mirė nuo žaizdų, dingo be žinios ir buvo sužeista apie 20 tūkst. internacionalistų.
Franko pusėje sėkmingai kovėsi keli tūkstančiai užsienio savanorių: portugalų, prancūzų, rumunų, airių, rusų. Pats didžiausias savanorių karinis junginys, kovojantis nacionalistų pusėje, buvo portugalų legionas – 20 tūkst. kareivių. Šalia generolo Franko kovojo 700 Airijos fašistų.
Visi abiejų pusių savanoriai nebuvo samdiniai, neieškojo asmeninės naudos, kovojo iš idėjos, dėl savo tiesos: vieni gelbėdami Europą nuo plintančio stalininio komunizmo, kiti – nuoširdžiai tikėdami, kad taip išvaduos ją nuo fašizmo grėsmės.
Sovietų Sąjungos laivai gabeno į Ispaniją tūkstančius tonų krovinių. Atgal laivai pargabeno daug Ispanijos vaikų, kurių tėvai žuvo per pilietinį karą. Sovietai suteikė respublikonams 806 lėktuvus, 362 tankus, 120 šarvuočių, 1555 patrankas, apie pusę milijono šautuvų, 340 granatsvaidžių, per 35 tūkst. kulkosvaidžių, 340 minosvaidžių, 500 tūkst. granatų, 110 tūkst. bombų, 3,4 mln. sviedinių, 862 mln. šovinių, 1,5 tūkst. tonų parako, torpedinių katerių, priešlėktuvinių prožektorių, automobilių, radijo stočių, torpedų, degalų.
Stalininės Rusijos sprendimas padėti respublikinei Ispanijai buvo pragmatinis. 510 tonų Ispanijos centrinio banko aukso 1936 m. spalio 26 d. buvo išsiųsta saugoti į Odesą. Kai ispanų aukso atsargos Rusijoje pasibaigė, sovietai prigrasino nutraukti visokeriopos pagalbos teikimą. Jis buvo atnaujintas, kai 1938 m. Sovietų Sąjunga suteikė Ispanijos vyriausybei 85 mln. JAV dolerių kreditą. 1956 m. Ispanijos vyriausybė pareikalavo grąžinti auksą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Be to, buvo pareikšta, kad Ispanija dar liko skolinga Rusijai 50 mln. JAV dolerių.
Ispanijos pilietiniam karui neliko abejingi ir Lietuvos žmonės. Respublikonų pusėje kariavo apie šimtą kairiųjų pažiūrų asmenų iš Lietuvos. Nemažai Lietuvos vyrų amžinai liko šioje šalyje. Tarp jų Edvardas Slavinas, Adolfas Pivoriūnas, Aleksas Jasutis-Julmis ir kiti. Į pagalbos respublikinei Ispanijai fondą Lietuvoje buvo surinkta 14 tūkst. Lt.

Tarptautinis pripažinimas

1939 m. vasario 27 d. Franko režimą pripažino Prancūzija ir Anglija. Kitą dieną Franko vyriausybę pripažino Lietuva. Kovo 28 d. buvo išvaduotas Madridas, o kovo 31 d. frankistai užėmė visą Ispanijos teritoriją. 1939 m. balandžio 1 d. pilietinis karas Ispanijoje oficialiai baigtas. Treji kančių metai baigėsi triuškinamu kairiųjų jėgų pralaimėjimu.
Per karą abiejose pusėse žuvo 500 tūkst. žmonių, iš jų 200 tūkst. krito mūšio lauke: 90 tūkst. Franko šalininkų ir 110 tūkst. respublikonų. Po karo buvo sušaudyta dar 100 tūkst. Franko priešininkų, o dar 35 tūkst. žuvo koncentracijos stovyklose.
Frankas tikėjo politinių valymų utopija. Po pergalės jis pareiškė: “Ispanai, būkite budrūs! Karas prieš vidinį ir išorinį priešą vyksta toliau.” 1939 m. vasarą Madride kasdien sušaudydavo apie 250 asmenų, Barselonoje – 150, Sevilijoje – 80. Kunigai dažnai atsisakydavo duoti pasmerktiesiems paskutinį patepimą, o kai kada net sušaudydavo nuteistuosius patys. Pagal sovietinį pavyzdį buvo įsteigtos 194 koncentracijos stovyklos.
Antrojo pasaulinio karo metais Frankas atsisakė priimti antisemitinius įstatymus ir išleido dekretą, kuriuo visiems pabėgusiems iš Europos žydams buvo suteikta Ispanijos pilietybė. Ispanai neišdavė vokiečiams nė vieno žydo: taip buvo išgelbėta 46 tūkst. žydų.
Ispanijos tragedija po keturiasdešimties metų baigėsi tuo, kas vadinama politiniu stebuklu, – reformomis ir konstitucine monarchija. Vargu ar tai būtų įvykę be Franko. Būtent jo kieta valdymo ranka padėjo šalies modernizacijos pamatus, kurie padarė Ispaniją išsivysčiusia valstybe.
Po Franko mirties Ispanija pradėjo vadinamosios demokratinės raidos etapą: visuomenėje tyliai buvo sutarta demokratijos vardan pamiršti tarpusavio nesutarimus. Taika visus sukvietė grįžti tėvynėn, išeiti iš pogrindžio ir lygiomis teisėmis prisidėti prie demokratinės Ispanijos kūrimo.
Deja, XXI amžiaus pradžioje naujieji Ispanijos demokratai tautos atminties problemą pabandė išspręsti abejotinais teisės aktais. 2007 m. socialistų, kaip ir prieš 75 metus, dominuojamas Ispanijos parlamentas priėmė įstatymą, įamžinantį istorinę atmintį savaip. Įstatymu oficialiai buvo pripažįstamos pilietinio karo aukos ir smerkiamas Franko kietos rankos režimas.
Įgyvendinant šio įstatymo nuostatas, šalyje buvo demontuoti Franko, kuris išgelbėjo ispanų tautą nuo komunizmo, paminklai, atminimo lentos, pakeisti generolo vardu pavadinti gatvių vardai. Paskutinis paminklas ispanų tautos sūnui Madride buvo nugriautas 2005 m. Madrido merija anuliavo visus Franko garbės titulus bei vardus. Nuo tada buvo uždrausta vadinti jį “ištikimuoju tautos sūnumi”, “didžiuoju Ispanijos piliečiu” arba “Madrido garbės meru”. Kita vertus, įstatyme nieko nekalbama apie respublikonų aukas: tūkstančius nužudytų beginklių kunigų, vienuolių, katalikų veikėjų, šiaip civilių apolitiškų žmonių.

AFP

Madridas paneigė informaciją, kad iš Ispanijos atvežti agurkai yra pavojingos žarnyno infekcijos šaltinis. Dėl infekcijos Europos šalyse apsinuodijo šimtai žmonių, 16 mirė, 14 iš jų Vokietijoje.

Ispanijos žemės ūkio ministrė Rosa Aguilar (Roza Agilar) paragino Vokietiją paskelbti informaciją, kuri privertė Vokietijos valdžią pranešti, kad užkrėsti agurkai atvežti iš Ispanijos.

Tuo tarpu Vokietija pagaliau suabejojo tuo, kad dėl infekcijos protrūkio kalti ispaniški agurkai, kaip anksčiau buvo paskelbta, ir pareiškė, kad užkrato šaltinis kol kas nenustatytas.

Vaisių ir daržovių eksportuotojai iš Ispanijos pareiškė, kad krizė jiems per savaitę pridaro nuostolių už maždaug 200 mln. dolerių ir reikalauja išmokėti kompensacijas.

47rs110526a953_px250

Ispanijos šiaurėje vienas iš Vokietijos neseniai grįžęs 40 metų vyras gydomas intensyviosios terapijos skyriuje dėl įtariamos pavojingos atmainos žarninių lazdelių (Escherichia coli) infekcijos, antradienį pranešė medikai.

Šis pacientas buvo hospitalizuotas gegužės 20 dieną, o vėliau, pablogėjus jo būklei, perkeltas į intensyviosios terapijos skyrių, nurodoma San Sebastiano mieste esančios Donostijos ligoninės pranešime.

Ispanijos žiniasklaida praneša, kad šis vyras neseniai grįžo iš kelionės po Vokietiją ir Čekiją, o blogai pasijutęs buvo paguldytas į skrandžio ir žarnyno ligų skyrių.

Jeigu bus patvirtinta, kad šis pacientas užsikrėtęs šigatoksiną išskiriančiomis E.coli (STEC), šis atvejis bus pirmasis Ispanijoje per jau dvi savaites Europos šalis krečiantį žarnyno infekcijų protrūkį, Vokietijoje nusinešusį 14 žmonių gyvybių.

Vokietija paskelbė aptikusi šių pavojingų bakterijų agurkuose, įvežtuose iš pietinės Ispanijos.

Tačiau Madridas nesutinka prisiimti kaltės dėl šio protrūkio.

Vyriausybė argumentuoja, kad Ispanijoje neužfiksuota jokių užsikrėtimo atvejų ir kad nėra jokių įrodymų, jog agurkai buvo užkrėsti Ispanijoje, o ne kur nors kitur.

STEC infekcija gali sukelti hemoraginį enteritą (HUS), pasireiškiantį kraujingu viduriavimu ir sunkiais kepenų pažeidimais, galinčiais sukelti mirtį.

BFL

Ispanijos pietinį regioną trečiadienį supurtė 5,1 balo žemės drebėjimas, per kurį žuvo mažiausiai aštuoni žmonės, buvo apgriauti istoriniai pastatai, o panikos apimti gyventojai išbėgo į gatves.

Ispanijos pietryčių mieste Lorkoje žuvo mažiausiai aštuoni žmonės, tarp jų vienas vaikas. Šis žemės drebėjimas tapo daugiausiai žmonių gyvybių nusinešusiu per daugiau nei penkis dešimtmečius, sakoma Mursijos regiono vyriausybės pranešime.

Sveikatos apsaugos pareigūnai nurodė, jog dar 167 žmonės buvo sužeisti, o trijų į ligoninę atvežtų sužeistųjų būklė kritinė.

Dėl požeminių smūgių apgriuvo kai kurių pastatų fasadai ir skilinėjo sienos. Gatvėse riogsojo pastatų nuolaužos, nukritę balkonai ir sudaužyti automobiliai.

Vienos bažnyčios bokštas su laikrodžiu nugriuvo ir subyrėjo netoli vieno visuomeninės televizijos TVE žurnalisto, kuris tuo metu ėmė interviu. Griuvėsiuose matėsi gulintis bronzinis varpas.

Daug išsigandusių gyventojų, tarp jų šeimos su vaikais, naktį praleido lauke, apsigobę antklodėmis. Apie 10 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš Lorkos centro, kurį uždarė policija.

Dešimtys žmonių nakvojo vienoje atviroje krepšinio ir vaikų žaidimų aikštelėje.

Ketvirtadienį paryčiais keturi evakuotieji sėdėjo ant sulankstomų kėdžių, negalėdami užmigti. Bėgdami iš apgadinto namo jie lauke matė trijų žmonių, kuriuos užmušė krintančios plytos, lavonus.

“Mirtinai persigandau”, – sakė viena senyvo amžiaus moteris, atsisakiusi nurodyti savo vardą.

Šis žemės drebėjimas prasidėjo 18 val. 47 min. vietos (19 val. 47 min. Lietuvos) laiku, o jo židinys buvo 10 kilometrų gylyje. Požeminiai smūgiai taip pat buvo juntami sostinėje Madride, o stipriausi buvo užfiksuoti praėjus dviem valandoms po silpnesnio 4,4 balo žemės drebėjimo.

Vienas gydytojas sakė, kad daug žmonių buvo sužeista.

Ispanijos premjeras Jose Luisas Rodriguezas Zapatero (Chosė Luisas Rodrigesas Sapateras) į nelaimės zoną pasiuntė kariuomenės gelbėtojų dalinius. Apie žemės drebėjimą jam buvo pranešta per susitikimą su Ispanijos karaliumi Juanu Carlosu (Chuanu Karlosu), sakoma ministro pirmininko biuro pranešime.

Didžiausią žalą patyrė Lorkos ir Totanos miestai, esantys viename iš seismiškai aktyviausių Iberijos pusiasalio regionų. Tačiau taip pat nukentėjo Albasetė ir Veles Rubijo miestelis Almerijos provincijoje, nurodė premjero biuras.

Buvo sustabdytas traukinių eismas, o keliuose į Lorką susigrūdo greitosios pagalbos automobiliai.

Gyventojai pasakojo apie kilusią sumaištį 92,7 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, esančiame už maždaug 70 kilometrų į pietryčius nuo Mursijos.

Lorkoje, kurios istorija apima daugiau nei du tūkstantmečius, yra daug viduramžių paminklų.

32 metų Cristina Selva (Kristina Selva) sakė pajutusi požeminius smūgius, kai žaidė su savo dviem dvejų metų dukromis.

“Pastatas sujudėjo, o aš labai išsigandau dėl mergaičių. Pasiėmiau jas, ir mes visos trys lindėjome po stalu, laukdamos, kol viskas baigsis, – moteris pasakojo dienraščiui “El Pais”. – Šios 20 sekundžių buvo ilgiausios mano gyvenime”.

Pastarasis drebėjimas Ispanijoje pareikalavo daugiausiai aukų nuo 1956 metų balandžio 19 dienos, kai šalies pietinėje Granados provincijoje esančiame Albolotės mieste požeminiai smūgiai sugriovė arba apgadino nemažai pastatų, taip pat nusinešė 11 žmonių gyvybių.

Ironiška, kad vėliausias žemės drebėjimas Ispanijoje smogė tą pačią dieną, kai Italijos sostinėje Romoje daug gyventojų nėjo į darbą, baimindamiesi galimų niokojančių požeminių smūgių, kuriuos išpranašavo vienas savamokslis Italijos seismologas, miręs 1979 metais.

Ispanijoje vykstančios kasmetinės didžiausią pasaulyje prizinį fondą turinčios kalėdinės loterijos metu trečiadienį šimtams laimėtojų buvo išdalinta 2,32 mlrd. eurų ( 7 mlrd. litų).

Pagrindinis loterijos “El Gordo” (Riebioji) prizas atiteko laimingųjų bilietų su numeriu 79250 turėtojams. Šis skaičius pasikartojo 1 950 bilietų, kurių savininkai laimėjo po 300 tūkstančių eurų (daugiau nei 1 mln. litų). Daugiausia loterijos bilietų buvo parduota Barselonoje, tačiau laimėjimais džiaugėsi ir Madrido bei Alikantės gyventojai.

“Dar niekada gyvenime taip neverkiau, kaip šį rytą”, – pasakojo netoli Katalonijos sostinės Paljechos miestelyje gyvenantis baro savininkas Jose Antonio’jus Maldonado’as (Chosė Antonijus Maldonadas), savo lankytojams pardavęs net 600 laimingų bilietų.

“Žinau daug žmonių, kuriuos krizė tiesiog gramzdino, o dabar jie laimėjo loterijoje mano bare. Jaučiuosi kaip Robinas Hudas”, – sakė žurnalistams baro savininkas, apspistas laimingų vietos gyventojų.

“Aš ir toliau dirbsiu ir mokėsiu paskolą, bet būsiu laimingesnis”, – sakė J.A.Maldonadas, kuriam taip pat atiteko vienas laimingųjų bilietų.

Ne mažiau džiaugėsi ir 32-jų ekvadorietė Piedad Arevalo (Pjeda Arevalo), kurios 17-metė duktė Rosa laimėjo 300 tūkstančių eurų su Alikantėje pirktu bilietu.

Po 20 eurų kainuojantys loterijos bilietai prekyboje pasirodė liepą. Ispanai dažnai loterijose renkasi skaičius, kurie žymi jiems reikšmingas datas.

Lošimo dieną visoje Ispanijoje trims valandoms sustoja gyvenimas. Loterijos metu visų dėmesys būna nukreiptas į radiją, televizorius, viltingai belaukiant, kad bus perskaitytas jų pasirinktas skaičius.

Valstybinės loterijos agentūros paskaičiavimais, šiemet “El Gordo” loterijos bilietui vienas žmogus išleido vidutiniškai 59,74 euro. Septyniasdešimt procentų už bilietus gautų pajamų keliauja į prizinį fondą, o likusieji keliauja į valstybės biudžetą.

Daugelyje kitų loterijų laimimi didesni prizai, tačiau “El Gordo” pirmauja pasaulyje pagal bendro prizų fondo dydį. Nuo 1812 metų rengiama kalėdinė loterija tapo itin populiaria šventinio laikotarpio tradicija.