Tomas Janeliūnas

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Prof. Tomas Janeliūnas, politologas

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo. Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse.

Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis. Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau. Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai.

Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau.

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

"Scanpix" nuotr.

"Scanpix" nuotr.

Po praėjusią savaitę Briuselyje įvykusių sprogimų kilo diskusijų lavina, tarp kurių viena iš esminių temų buvo saugumo užtikrinimas. Kokių saugumo priemonių turėtų imtis Europos valstybės? „The Times of Israel“ rašo, kad didžiausias Izraelyje Ben Guriono oro uostas galėtų būti sektinu pavyzdžiu stiprinant oro uostų apsaugą. Kuo skiriasi šiame oro uoste taikomos saugumo priemonės, aiškinasi tinklaraštis Euroblogas.lt.

Auksė Podolskytė, euroblogas.lt

Pirmojo Izraelio ministro pirmininko vardu pavadintame oro uoste apsaugos sistema pasikeitė po 1970-aisiais palestiniečių įvykdytų atakų. Šiandien šis nuo Tel Avivo 15 kilometrų nutolęs oro uostas yra laikomas vienu iš saugiausių pasaulyje. Akylesnis keleivis šiame oro uoste nuo jo prieigų iki įsėdimo į lėktuvą galėtų suskaičiuoti bent 11 saugos barjerų.

Dėl citrinos kuprinėje – atskira patikra

Keliautojas Simas Janulis tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja, kad išskristi iš Ben Guriono oro uosto nėra taip paprasta dėl apklausų, kurios gali užtrukti kartais ir daugiau nei vieną valandą. S.Janulio nuomone, keliautojo išvaizda yra svarbus kriterijus. Jis keliavo su draugais, kurie ja išsiskyrė, todėl jų apklausa užtruko ilgiau.

„Saugumo darbuotojai klausia įvairiausių dalykų – kas esi, kur važiuoji ir ką čia veikei. Įdomu tai, kad į tokius klausimus gali atsakyti tiesą, pavyzdžiui, jog ketini miegoti paplūdimyje. Šoko tikrai nesukelsi“, − savo patirtimi dalinasi S.Janulis.

Pirmąkart su panašiais klausimais susidūrė Justė Gudauskytė, kuri Pažadėtoje žemėje lankėsi praėjusių metų vasarį.

Saugumo sumetimais vykdoma apklausa nebuvo nejauki, o priešingai – suteikė saugumo jausmą.

„Keliavau su draugu, tad buvo labai neįprasta, kai apsaugos darbuotojai prieš einant pro vartus klausinėjo mūsų įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, kada susipažinome, kur gyvename, ar kartu gyvename, ką veikiame gyvenime ir taip toliau. Aišku, klausė ir ką veikėme Izraelyje, pas ką buvome apsistoję, kas tas žmogus, su kuo bendravome, ar keliavome kur nors toliau“, − pasakoja J.Gudauskytė.

Pašnekovės teigimu, saugumo sumetimais vykdoma apklausa nebuvo nejauki, o priešingai – suteikė saugumo jausmą.

Mergina prisimena juokingą istoriją, kai dėl citrinos, kurią turėjo bagaže, jai teko praeiti pro atskirą patikrą.

„Patikros metu mūsų paklausė, ar vežamės daiktų, kuriuos viešnagės metu mums davė ar dovanojo kokie nors svetimi žmonės. Kuprinėje turėjau citriną, kurią gavome iš žydo, pas kurį gyvenome per „Airbnb“. Pagalvojau, kad parsivešiu į Lietuvą, nes ji iš jo sodo. Tai dėl tos citrinos gavau sustiprinto saugumo lipduką, kurį priklijavo prie paso, ir turėjau eiti į atskirą patikrą, kad ją atskirai peršviestų ir patikrintų, ar viskas gerai.“

Kiekvienam suteikiamas įtartinumo kodas

S.Janulis vardina saugumo priemonės, kurias pastebėjo skrisdamas: skanavimas, kryžminis klausinėjimas, užkalbinimas pakeliui, daiktų iškraustymas ir mėginukų ėmimas. Pastarieji imami norint patikrinti dėl sprogstamųjų medžiagų ar narkotinių medžiagų vežimo. Visos išvardintos saugumo procedūros užima nemažai laiko, todėl į oro uostą rekomenduojama atvykti kur kas anksčiau nei įprasta – 5 valandas prieš skrydį.

Ilgesnės patikros tikimybė padidėja ne tik dėl išvaizdos, tačiau ir dėl antspaudų, esančių pase.

Be abejo, tai nereiškia, jog visas patikras teks pereiti, tačiau tai svarbu turėti omenyje. Ilgesnės patikros tikimybė, anot S.Janulio, padidėja ne tik dėl išvaizdos, tačiau ir dėl antspaudų, esančių pase. Maroko, Azerbaidžano ar panašių šalių „pėdsakai“ pase saugumo darbuotojams gali kelti papildomų klausimų. Trumpai tariant, remiantis specialiais kriterijais jūs galite patekti į „rizikos grupę“, dėl kurių patikrinimas bus kitoks ir ilgesnis.

Viename iš tinklaraščių pateikiamas gana detalus patirtų saugumo procedūrų aprašymas, tačiau įdomiausias dalykas įraše yra kiekvienam keleiviui suteikiamas specialus numeris, kurio pirmasis skaičius rodo keleivio įtartinumą. Vienetas reiškia, jog keleivis neįtartinas, o 5  − priešingai  − rodo, kad asmuo kelia įtarimą.

Silpna vieta – viešų erdvių saugumo užtikrinimas

Lietuvos Civilinės aviacijos administracijos aviacijos saugumo skyriaus laikinasis vadovas Donatas Dačkevičius tinklaraščiui Euroblogas.lt sako, kad ekspertai susipažinę tiek su Ben Guriono, tiek JAV ar kitų oro uostų saugumo priemonėmis, tačiau priemonės, taikomos Europos Sąjungos šalyse nėra prastesnės. Lietuvoje taikomi visoms ES šalims bendrai nustatyti standartai. Todėl į saugumo situaciją jis siūlo žvelgti plačiau.

Vietas, kuriose daug žmonių, apsaugoti kur kas sunkiau nei „kietuosius“ taikinius.

Pašnekovo nuomone, problema yra padidėjusi terorizmo grėsmė, o silpna vieta yra viešų erdvių, dar kitaip vadinamų minkštaisiais taikiniais, apsauga. Vietas, kuriose daug žmonių, apsaugoti kur kas sunkiau nei „kietuosius“ taikinius – vyriausybių pastatus bei kitus strateginės reikšmės objektus.

„Mes negalime atsisakyti viešų erdvių. Jos buvo, yra ir bus. Jei oro uoste mes perkelsime barjerą į kitą vietą, tarkime, sustiprinsime patikrą priešais terminalą, tai problemos neišspręs, nes vieša erdvė vis tiek bus iki to naujo barjero“, − sako D.Dačkevičius.

Pašnekovo teigimu, aviacijos saugumo darbuotojų pareiga yra apsaugoti orlaivį ir keleivius, o tai yra daroma.

Paklaustas apie Ben Guriono oro uosto saugumo priemones, aviacijos saugumo skyriaus laikinasis vadovas atsako, kad lygiai taip pat, kaip ir Europoje, taip ir šiame oro uoste tikslas yra tas pats – apsaugoti orlaivius ir jų keleivius, o ne viešas erdves. Patikra prieš prie patekimo į terminalą, jo nuomone, grėsmės nesumažina.

„Ši priemonė skirta apsaugoti būtent orlaivį ir keleivius, kad jie neįsineštų draudžiamų daiktų. Kai pirmasis filtras atfiltruoja, po to atliekamas detalesnis patikrinimas. Be šių dalykų, tie, kas skrido, turėjo susidurti su vadinamu profiliavimu, t.y. specialiųjų tarnybų darbuotojai bendrauja su keleiviais ir apklausinėja juos, užduoda įvairius klausimus − aiškinasi tiek kelionės tikslus, tiek visą kitą informaciją, kuri gali būti reikšminga sprendžiant, ar reikalingas kažkoks papildomas didesnis dėmesys tam keleiviui, ar jam galima toliau skristi, ar ne.“

Specialisto nuomone, vertinant Tel Avivo oro uosto saugumo priemones, svarbu atsižvelgti į Izraelio lokaciją, situaciją šalyje bei grėsmės galimybes. 

"Scanpix" nuotr.

Pabėgėliai šiuo metu – Europos Sąjungos problema Nr. 1. Nuo to laiko, kai prieš penkerius metus Sirijoje kilo pilietinis karas, apie pusę šios šalies populiacijos paliko gimtuosius namus. Apie penkis milijonus gyventojų siekia prieglobsčio kitose šalyse, bet dar daug jų, ieškodami saugesnių vietovių, pasklido šalies viduje.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Nors šiuose įvykiuose JAV yra svarbi veikėja, pabėgėliai iš Sirijos (ir gera proga pasinaudoję ekonominiai migrantai iš kitų arabiškų kraštų) plūsta į Europos šalis. Suprantama, į JAV pripučiama valtele nenuplauksi, bet vis dėlto ar amerikiečiai nusiplauna rankas ir Europą palieka kapstytis vieną?

ES šalys turi pasidalinti 160 tūkst. pabėgėlių. Kad dėl šios problemos būtų rimčiau tariamasi su JAV, negirdėti. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry yra pareiškęs, kad masinis pabėgėlių ir kitų migrantų plūdimas į Europą reiškia „beveik egzistencinę grėsmę“: „Mes nesakome – „tai jūsų problema, o ne mūsų“, – pridūrė jis. – Štai kodėl mes dabar įsitraukiame ir vykdome NATO misiją, kad uždarytume pagrindinį jų kelionių maršrutą.“

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių.

Tada J.Kerry turėjo omenyje karinio jūrų laivyno atliekamą priežiūros misiją jūroje prie Turkijos ir Graikijos. Vienas aukščiausių JAV diplomatų Davoso susitikime taip pat yra kalbėjęs apie būtinybę 30 proc. padidinti Jungtinių Tautų (JT) finansinę paramą šiai humanitarinei krizei spręsti. Jis patvirtino JAV įsipareigojimą šiam tikslui, tačiau tradiciškai vengė konkrečiau pasisakyti apie JAV poziciją dėl prieglobsčio suteikimo pabėgėliams.

JAV visuomenė kratosi sirų

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių. Tai esąs tiesioginis nepavykusios Vakarų politikos Afganistane, Irake, Sirijoje ir kitose regiono šalyse rezultatas.

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis.

JAV prezidento Baracko Obamos pozicija dėl pabėgėlių, paliekančių pilietinio karo draskomą Siriją, aiški. Jis ne kartą parodė pritariąs dalies jų apgyvendinimui JAV. Vis dėlto ir taip prastokus reikalus apsunkino tai, kad po žiaurių Paryžiaus teroristinių išpuolių pernai lapkritį, kai žuvo apie 130 žmonių, įtari amerikiečių pozicija dėl pabėgėlių iš arabų pasaulio tapo dar atsargesnė (vienas iš teroristų apsimetė pabėgėliu iš Sirijos). Maždaug prieš savaitę islamo džihadistų įvykdyti išpuoliai Belgijos sostinėje Briuselyje, kur nuaidėjo daugiau apie 30 gyvybių nusinešę ir beveik 300 žmonių sužeidę sprogimai Zaventemo oro uoste bei Malbeko metro stotyje, ir Lahorės parke Pakistane, kur žuvo apie 70 ir buvo sužeista 200 žmonių, dar labiau įaudrino emocijas ir padidino nesaugumo jausmą. (Beje, po išpuolių Briuselyje net kaimyninės Lenkijos premjerė Beata Szydlo pareiškė, kad po tokių įvykių „neįmanoma“ priimti pabėgėlių.)

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis. Teisybės dėlei, JAV ir be sirų turi bėdų su atvykėliais: nelegali ispanakalbių imigracija iš Meksikos – amžina problema, su kuria niekaip nepavyksta susitvarkyti. Reikia paminėti, kad JAV yra didžiausia prieglobsčio prašytojų priėmėja pasaulyje. Vien pernai joje registruota per 120 tūkst. prieglobsčio suteikimo prašymų.

Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o respublikonai – kad demokratai yra per „minkšti“.

Dėl pabėgėlių nėra vieningos pozicijos tarp JAV politikų; nepadeda ir tai, kad amerikiečiai gyvena rinkimų nuotaikomis. Nemažai emocijų kelianti priešprieša – puiki tema, padedanti susirinkti daugiau populiarumo taškų. Ne tiek svarbūs tampa tikri ar tariami pabėgėliai, kiek rūpinamasi reitingais ir galimybėmis įkąsti politiniams oponentams. Tai taikliai savo laidoje („Fox News Channel“) apibendrina politikos komentatorius Billas O’Reilly: „Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o Respublikonų partija nori, kad pasaulis manytų, jog demokratai yra per „minkšti“ dėl terorizmo ir simpatizuoja musulmonams.“

B.O’Reilly saliamoniškai apibendrina šią problemą taip: neverta kelti tokio triukšmo, rūpinantis dėl galimo pabėgėlių iš arabiškų kraštų pavojaus, JAV jau dabar nesaugios: „Jie nepadarys JAV nesaugesnių, nei jos yra – blogi vaikinai jau čia.“

Iš tiesų, apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių nemano, kad B.Obamos administracija šiuo klausimu yra pajėgi pasirūpinti jų saugumu.

Nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau.

B.Obamos administracija pernai rudenį žadėjo, kad per 2016 m. JAV papildomai priglaus 10 tūkst. sirų, o per maždaug dvejus metus – iš viso apie 180 tūkstančių (ne tik iš Sirijos). Vis dėlto JAV Atstovų Rūmai pernai rugsėjį nubalsavo stabdyti programą, pagal kurią pabėgėliams iš Sirijos buvo suteikiama galimybė gauti saugų prieglobstį JAV.

Beje, skaičiuojama, kad nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau. Tikimasi, kad potencialiems teroristams apsimesti pabėgėliais pasirodys neefektyvi taktika. B.Obama tam nepritaria, bet, rodos, jis kovoja su vėjo malūnais.

Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Už sirų priėmimą į JAV pasisako ir Demokratų partijos kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, pabrėždama, kad uždarius duris visiems pabėgėliams iš arabų pasaulio būtų pasiųstas labai prastas signalas visiems musulmonams. Ji kvietė skirti teroristus ir paprastus musulmonus, gyvenančius JAV, ir pasisakė už tai, kad JAV „padėdama įveikti šią humanitarinę krizę darytų daugiau, o ne mažiau“. Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Kitas demokratų kandidatas Bernie Sandersas taip pat pasisako, kad pabėgėliai turėtų būti įsileisti į JAV, ir pritaria B.Obamos siūlytiems 10 tūkst. per 2016 metus.

Skandalingasis Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trumpas irgi ne kartą karštai pasisakė dėl pabėgėlių priėmimo. Jis yra siūlęs stebėti mečetes, sukurti visų Amerikoje gyvenančių musulmonų duomenų bazę, o galiausiai – į JAV teritoriją neįleisti jokių musulmonų (nesvarbu, ar norinčių apsigyventi, ar tiesiog keliauti; jau gyvenantiems JAV tai negaliotų): „Mes negalime jiems leisti atvykti į šią šalį. Taškas. Negalime sau leisti turėti dar vienos problemos, o tai gali būti vienas svarių Trojos arklių.“

Tarp D.Trumpo pasisakymų buvo ir tokių, kur jis sirus paprasčiausiai išvadino prievartautojais ir teroristais. Tiesa, radikalumu pasižymi ne tik respublikonai. Tarp demokratų taip pat nėra vieningo sutarimo. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė abiejų stovyklų gubernatorių (visgi respublikonų kur kas daugiau) perėmė reikalus į savo rankas ir pabėgėliams uždarė savo atstovaujamų valstijų sienas (nors tai ir peržengia jų jurisdikciją).

Teksaso valstijos gubernatorius Greggas Abbotas grasino paduoti į teismą tas grupes, kurios nepaisydamos draudimo padės pabėgėliams iš Sirijos. Vis dėlto šie randa kaip įsikurti nesvetingose JAV valstijose nepaisydami prieš nosį užtrenktų durų. Negalima paneigti, kad tai atspindi amerikiečių nuotaikas – prieš pabėgėlius pasisakančių politikų reitingai šokteli aukštyn.

Musulmonai, bėgantys iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

D. Trumpo varžovas Respublikonų partijos gretose Tedas Cruzas taip pat vartoja prieš atvykėlius iš arabų pasaulio nukreiptą retoriką ir, regis, bando įveikti D.Trumpą (ir perimti dalį jo potencialių rinkėjų) jo paties žaidime. Metų pradžioje, po to, kai Kalifornijos ir Teksaso valstijose buvo suimti du sirai, įtariami susiję su „Islamo valstybe“, T.Cruzas paskelbė, kad reikėtų sustabdyti ir peržiūrėti visų iš Sirijos ir kitų „didelės rizikos“ šalių atvykusių pabėgėlių situaciją. Tiesa, krikščionims jis kur kas palankesnis. Esą musulmonai, bėgantys nuo grėsmės gyvybei iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

Kitas Respublikonų partijos kandidatas, Ohajo gubernatorius Johnas Kasichas taip pat laikosi kietos respublikonų politinės linijos ir bent jau savo valstijoje jokių pabėgėlių griežtai nepageidauja. Žinoma, demokratų stovykla smerkia respublikonų radikalumą. Esą tai ne tik pažeidžia pamatines Amerikos vertybes, bet ir apsunkina kovą su islamistinėmis teroristinėmis organizacijomis. Juk su radikalų grupelėmis kovoti paprasčiau nei su visa religija ir neverta visų musulmonų versti priešais. Kad terorizmas nėra tapatus islamui, yra nuolat kartojama demokratų politikų.

Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą.

Nors dėl pabėgėlių klausimo prieinama iki visokių kuriozų, negalima sakyti, kad eskaluojamos baimės neturi pagrindo. Naivu manyti, kad „Islamo valstybė“ nebando taip į Vakarus nusiųsti savo džihadistų. Dar prieš pusmetį ji gyrėsi, kad su imigrantų srautais į Europą pateko bent 4 tūkst. jų karių, ir jau pasakota apie planus išplėsti islamišką kalifatą ne tik į Europą, bet ir į JAV.

Žinoma, „Islamo valstybė“ dažnai pasitelkia propagandą, bandydama sukelti sąmyšį, didinti įtampą, tačiau abejotina, kad būtų nepasinaudojusi tokia patogia galimybe. Apie tai užsimena ir šalių, kuriose įrengtos pabėgėlių stovyklos, politikai. Pavyzdžiui, Libano švietimo ministras Elias Bou Saabas tvirtino, kad vien čia pabėgėlių stovyklose gali būti apie 20 tūkst. radikalų. „Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą“, – vaikų švietimu pabėgėlių stovyklose besirūpinantį ministrą cituoja britų leidinys „Mirror“.

Įdomumo šiai istorijai suteikė ir nelauktas Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimas apie ruošimąsi laipsniškai atitraukti Rusijos pajėgas iš Sirijos (tiesa, kaip praneša Rusijos naujienų agentūra TASS, čia turėtų ir toliau veikti Rusijos oro bazė Latakijos provincijoje ir laivyno bazė Tartuso mieste). Ar tai padėtų apmaldyti šią krizę ir atnešti į regioną išsiilgto stabilumo? Galbūt, bet ne iš karto. Racionaliai mąstanti pasaulio dalis yra pratusi per daug rimtai nežiūrėti net į aukščiausių Rusijos politikų pareiškimus, be to, net esant galimybei grįžti namo, daug pabėgėlių mieliau rinktųsi kur kas saugesnę Europą. Antra vertus, negalima pamiršti, kad didelė dalis „pabėgėlių iš Sirijos“ yra ekonominiai migrantai iš kitų valstybių, nusitaikę į sotesnį gyvenimą ES, ir stabili Sirija jiems ne per labiausiai rūpi.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 30 d.

"Scanpix" nuotr.

Telefono ekrane iššoko žinutė: „Jūsų draugas pasižymėjo esantis saugus Briuselio sprogdinimų metu.“ Mane apėmė bejėgiškumas. Kodėl ir vėl? Ir dar taip arti, Europos Sąjungos sostinėje.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

„Negalėjau tuo patikėti. Atėjusi, pastebėjau didžiulį nerimą direktorate. Telefonai nepaliaujamai skambėjo. Didesnis sambrūzdis kilo tuomet, kai pastebėta, jog nėra kelių darbuotojų. Mano vadovas pasakė: „Dar keli sprogimai metro – Maelbeeke,  Schumane…“ Tuomet likau kaip ir stovėjau. Mintyse prabėgo: juk prieš porą minučių ėjau per Schumano metro. Po kelių akimirkų pasipylė žinutės ir laiškai su klausimu, ar man viskas gerai. Širdyje jaučiau didžiulę laimę: dar kartą įsitikinau, kad Dievas su manimi. Buvo labai malonu gauti daugybę žinučių, matyti, kaip rūpi artimiesiems, draugams“, − štai taip savo išgyvenimus Briuselio sprogimų metu apibūdina tinklaraščio Euroblogas.lt pirmoji pašnekovė Tatjana Cepukoit.

Kaip vėliau paaiškėjo, sprogimai nugriaudėjo Briuselio oro uoste ir Maelbeeko metro stotyje.

Tatjana dar visai neseniai atsikraustė į Briuselį, kur stažuojasi Europos Komisijoje, Mobilumo ir transporto generaliniame direktorate DG MOVE.

Mintyse prabėgo: juk prieš porą minučių ėjau per Schumano metro. Po kelių akimirkų pasipylė žinutės ir laiškai su klausimu, ar man viskas gerai.

Gyvenimas virė beveik kaip įprastai. Kai kurios parduotuvės buvo uždarytos, metro vežė iki tam tikrų stotelių. Svarbūs lankytojai buvo evakuojami iš miesto. „Draugė, kurį buvo atvažiavusi su delegacija į vieną svarbų susitikimą, vėliau kartu su kitais nariais buvo greitai evakuota ir išskraidinta. Grįždama namo gatvėse mačiau begalę mašinų, spūsčių. Galiu drąsiai sakyti, kad labiausiai šiuos įvykius išgyveno vietiniai, tie, kurie dirba ilgesnį laiką, o ne tie, kurie atvažiuoja keliems mėnesiams.“

Tatjana pabrėžė, jog net žiniasklaida neišvengė klaidų, kurios dar labiau sukrėtė gyventojus. „Tądien prie Parlamento nebuvo panikos. Juodžiausiai šie įvykiai atrodė per atstumą. Kai kurie žurnalistai sugebėjo pateikdami reportažą supainioti pastatus ir, pasakodami apie Parlamentą, rodė Komisiją.“

Ar tai buvo netikėta?

„Ir taip, ir ne. Nuo pirmos dienos Briuselyje mačiau gatvėse daug apsaugos, jautėsi laukimas kažko blogo. Kadangi dažniausiai išpuoliai būna metro stotyse, labiausiai vengiau jų. Savaitgalį, po Paryžiaus teroristo sulaikymo, pastebėjau mažiau apsaugos ir žmonių. Sekmadienį teko važiuoti būtent metro ir tikrai nebuvo apsaugos kiekvienoje metro stotyje. Belgas man paaiškino, kad nėra reikalo. Bet ar tikrai nereikėjo? Gal įvykiai būtų susiklostę kitaip? Gal nebūtų tokio skaičiaus žuvusiųjų?“ − sako Tatjana.

Kadangi dažniausiai išpuoliai būna metro stotyse, labiausiai vengiau jų.

Kitas tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas, šiuo metu atliekantis praktiką Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie Europos Sąjungos, Simas Kojelė pabrėžia, jog įvykis tikrai nebuvo netikėtas.

„Savaitgalį Briuselyje buvo paskelbta aukščiausia terorizmo grėsmė. Ne paslaptis, kad Briuselis yra tapęs Europos džihadizmo sostine. Belgija pirmauja tarp Europos šalių, kurių piliečiai išvyko kautis už ISIS. Žinomos didelės problemos dėl Molenbeeko rajono. Taigi, žmogiškai šie įvykiai šokiravo, bet tikrai nenustebino“, − sako pašnekovas.

Jis pastebi vis dar nemenkas tarpvalstybinio bendradarbiavimo spragas.

„Sąsaja tarp įvykių Artimuosiuose Rytuose ir Europoje yra. Sveikintina, jog vyksta Ženevos procesas, ieškoma politinio susitarimo dėl Sirijos konflikto. Po Briuselio sprogdinimų kalbama apie aktyvesnį žvalgybų bendradarbiavimą Europos viduje. Akivaizdu, kad be šito labai sunku efektyviai kovoti prieš terorizmą. Deja, aukščiausio lygio žvalgybos veiklos efektyvumas per dieną nesusikuria.“

„Europa turi suprasti, kad prieš ją vyksta karas“

„Šiuo metu mes apsisprendžiame, koks bus mūsų civilizacijos likimas. Mums reikia nuspręsti, ar manome, kad Europa yra senstanti išsisėmusi civilizacija. Išmirštanti savo iniciatyva. Galime numirti ramiai ir šiltai, kaip tai padarė Senovės Romos civilizacija, nusprendusi nekovoti su barbarais. Kitas variantas − gynyba. Būtina aiškiai nusistatyti, kas yra draugas, o kas – priešas“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt sako tarptautinių sąntykių ekspertas ir Seimo narys Egidijus Vareikis.

Galime numirti ramiai ir šiltai, kaip tai padarė Senovės Romos civilizacija, nusprendusi nekovoti su barbarais. Kitas variantas − gynyba.

Pasak jo, abiem atvejais reikia imtis ryžtingų veiksmų. Aktyvuoti gynybą arba senatvę. Anot pašnekovo, jeigu renkamės pensiją − nesiskundžiame, kad po truputį įsigalėja kitų įstatymai. Jei giname, tuomet ryžtingai braižome tvorą ir fronto liniją. „Tai, kas vyksta, yra gana logiška. Mes neturime stiprios oficialiai patvirtintos metodikos, kaip užkirsti kelią tokiems teroro aktams. Deja, galima laukti tik kito panašaus atvejo“, − sako E.Vareikis.

Prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, 1990 metais, įsitvirtino koncepcija, jog iki tol gyvavusi netvarka baigėsi, geležinė uždanga nukrito, dabar tik laiko klausimas, kada visos šalys taps demokratinėmis.

„Istorija baigėsi, daugiau nebebus karų ar didelių diktatūrų. Visi gyvens demokratiškose rinkos ekonomikose, o pagrindiniu siekiu taps žmonių gerovė ir tobulėjimas. Europos Sąjunga save suvokė kaip taikingą, minkštąją galią. Ji niekam negrasina, duoda pinigų ir nori su visais draugauti. Nėra pagrindo manyti, kad kažkas gali tos Europos nemylėti ir grasinti. O jeigu kažkas gali, tai tik nesusipratę pavieniai nusikaltėliai, o ne globalios jėgos“, − svarsto pašnekovas.

Strategija paprasta − jei mes nesikišime į jų tvarką, jie mūsų irgi nelies. Todėl prancūzai ir kritikavo invaziją i Iraką.

Pasak jo, patikėjome, jog rinkos ekonomika ir demokratija yra geriausias kelias visiems. Todėl juo neišvengiamai seks visos šalys. Nors ir matėme terorizmo daigus, manėme, kad tai tėra pavienis nelogiškas ir net barbariškas fenomenas, kuris greitai nurims, sako E.Vareikis.

Praėjus 15 metų po Rugsėjo 11-osios suvokiame, jog visi taikyti būdai yra beverčiai

„Viską pakeitė Rugsėjo 11-oji, po kurios atsirado dvi skirtingos koncepcijos. Pirmoji, amerikiečių: terorizmas yra ūmi liga, kurią reikia gydyti čia ir dabar. Bandymas buvo aiškiai matomas Irake ir Afganistane. Antrasis būdas, prancūzų arba europiečių, skelbia, jog terorizmas yra liga, kurios greitai nepagydysi. Strategija paprasta − jei mes nesikišime į jų tvarką, jie mūsų irgi nelies. Todėl prancūzai ir kritikavo invaziją i Iraką“, − sako pašnekovas.

Anot jo, per 15 metų abi pusės patikrino savo logiką: amerikiečiai naikino, daužė, griovė režimą, bet pačios ligos neišgydė. Prancūzų idėja, pasak E.Vareikio, irgi nepasitvirtino. Kaip matome, netgi jei į terorizmą nesikišame, jis vis tiek ateina pas mus. Jo izoliuoti nepavyks. Tokia atvira visuomenė neturi priešnuodžių, sako pašnekovas.

Strateginės kryptys prieš terorizmą

Pasak Egidijaus Vareikio, terorizmas − organizuoto nusikalstamumo forma, prieš kurią reikia kovoti bent trijose srityse. Pirmiausia, reikia stiprinti prevenciją, žvalgybą. Būtina, kuo labiau įsiskverbti į šias organizacijas ir taip sužinoti jų planus. Antra, turime atskirti teroristus nuo finansinių šaltinių. Be resursų, pinigų tokia veikla bus neįmanoma. Trečias komponentas − visuomenės nuomonė. Privalu ją keisti. Formuoti nepakantumą terorizmui. Deja, šioje srityje rezultatai patys menkiausi, sako E.Vareikis.

Berašydama šį tekstą tame pačiame socialiniame tinkle gaunu pranešimą: „Jūsų draugas pasižymėjo esantis saugus Pakistano sprogdinimų metu“…

"Scanpix" nuotr.

Pastaruoju metu vis galvoju: gerai, kad šiuo metu esu Lietuvoje, o ne Belgijoje ar Prancūzijoje, čia esu saugesnis. Todėl iš pradžių buvo keista, kad toks mano požiūris susilaukė aršios kritikos iš žmonių, esančių „nesaugiose“ valstybėse. Šiame straipsnyje pristatysiu tris nuomones apie tai, kodėl mano logika galėtų būti klaidinga.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Pirmoji tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė, kilusi iš šalies, kurioje pasitaiko teroristinių išpuolių, ir šiuo metu dirbanti žurnalistinį darbą Briuselyje, pokalbio pabaigoje išreiškė norą likti anonimiška, nes, jos manymu, kalbėjomės kiek emocingai ir galbūt nevisai etiškai kolegų žurnalistų atžvilgiu. Aš asmeniškai nemanau, kad pažeidėme kokias nors etikos normas. Tiesiog bijome likti nesuprasti: viena vertus, būti apkaltinti nejautrumu teroro aukoms, kita vertus – apkaltinti arogantišku požiūriu į „ramias“ valstybes. Pabrėšiu, jog tokių intencijų neturėjome.

Daugelis žmonių pradeda bijoti skristi, renkasi kitas transporto priemones. Tačiau saugumo požiūriu toks pasirinkimas tampa neracionalus – jie tik didina savo riziką.

Mano pašnekovė lygino visuomenės reakciją į teroristinius užpuolius su lėktuvo katastrofomis. Nors statistiškai oro transportas lieka saugiausias lyginant su kitomis transporto priemonėmis, būtent incidentai ore sulaukia plataus visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Daugelis žmonių pradeda bijoti skristi, renkasi kitas transporto priemones. Tačiau saugumo požiūriu toks pasirinkimas tampa neracionalus – jie tik didina savo riziką.

Anot jos, panašiai į teroristinius išpuolius Vakarų Europos didmiesčiuose žiūrima ir iš „ramių“ valstybių perspektyvos. Pašnekovė buvo pasipiktinusi, kai vienas jos kolegų atsisakė kelionės į ES sostinę dėl saugumo sumetimų.

„Aš suprantu jį psichologiškai, bet toks elgesys negali būti pagrįstas racionaliai, − tvirtina ji. – Čia tas pats, kaip įvykus lėktuvo katastrofai užsidaryti mažesnio saugumo transporto priemonėje ir sakyti, kad esi saugus. Jo mieste nužudomų žmonių skaičius yra kelis kartus didesnis negu Briuselyje, net įskaitant pastarųjų įvykių aukas.“ Nors ji nekalbėjo tiesiogiai apie Lietuvą, mūsų šalyje kasmet registruojama keturis kartus daugiau nužudymų nei Belgijoje.

Mūsų šalyje kasmet registruojama keturis kartus daugiau nužudymų nei Belgijoje.

„Į saugumą negalima žiūrėti fragmentiškai, savo pasirinkimus motyvuoti tik vienu iš daugelio aspektų, − įsitikinusi pašnekovė. – Vieni per daug atsipalaiduoja ir užmerkia akis į kitas saugumo problemas, o kiti pradeda skleisti baimes, kurios destruktyviai veikia visuomenę. Deja, žiniasklaida ir politinis procesas skatina šias tendencijas. Aš neturiu receptų, kaip tai galima būtų pakeisti.“

Kai nukrypimas nuo „normų“ gali išprovokuoti prievartą ir nusikaltimus

Po ilgų mąstymų apie tai, ką sakė pirmoji pašnekovė, kalbinau kitą – iš Slovakijos kilusį ir Berlyne gyvenantį Slavo Cabadajų, daug kartų viešėjusį Lietuvoje. Šį kartą uždaviau vieną paprastą klausimą: kur jautiesi saugesnis – Berlyne (kur, tarp kitko, vis dažniau skelbiamas pavojus dėl teroristinių aktų) ar „ramesnėje“ vietoje – pavyzdžiui, Slovakijoje ar Lietuvoje.

Pirmoji mintis, kurią jis išsakė, nelauktai man priminė ankstesnį palyginimą su lėktuvo katastrofomis. Bijantys skristi žmonės dažnai sako, kad būdami ore praranda kontrolės jausmą, kurį neva jaučia keliaudami antžeminiu transportu. Reikia manyti, kad išsigandę teroristinių atakų, bet gyvenantys „ramesnėse“ vietovėse žmonės, sakytų, kad Vakarų Europos didmiesčiuose dėl teroro pavojaus žmonės nesijaučia kontroliuojantys situacijos. Būtent todėl nustebau, kai Slavo pasakė, kad Berlyne jis tą kontrolę jaučia, o tiek savo gimtinėje, tiek Lietuvoje – nelabai.

Tokie paprasti dalykai kaip išvaizda ar gestai Slovakijoje gali išprovokuoti užpuolimą. Berlyne tai sunku įsivaizduoti.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Berlyne būtent nuo manęs didžiąja dalimi priklauso, ar pateksiu į pavojingą situaciją, − pasakojo Slavo. – Net pavojingiausiuose miesto rajonuose tavo saugumas yra tavo rankose.“ Pašnekovas tvirtina, kad net sutikus pavojingai atrodančius asmenis, paprastai galima išvengti konflikto, o konfliktai gimsta tuo atveju, kai abi šalys jų ieško. Gimtinėje Slovakijoje gali būti užpultas „be priežasties“: „Tokie paprasti dalykai kaip išvaizda ar gestai Slovakijoje gali išprovokuoti užpuolimą. Berlyne tai sunku įsivaizduoti.“

Daug keliavęs Lietuvoje, pašnekovas teigia, jog mūsų šalis šiuo požiūriu yra artimesnė Slovakijai nei Vokietijai: „Kai atvažiuoji į miestą, kuris galbūt nėra populiarus tarp turistų, iš karto pagauni kitų žmonių žvilgsnius. Gal tai tiesiog smalsumas, bet visgi jaučiasi ir kitas motyvas: jis kitoks, iš kitur, ne toks kaip mes.“ Toks požiūris, anot Slavo, yra ne tiek pavojingas užsieniečių, bet vietinių gyventojų atžvilgiu, kurie priversti būti „uniformuoti“, nes bet koks nukrypimas nuo „normų“ gali išprovokuoti prievartą ir nusikaltimus.

Maži maršrutiniai autobusai, kurie tiesiog neįsivaizduojami Berlyne. Kai įsėdau į tokį Klaipėdoje, tikrai bijojau, ar išlipsiu sveikas.

„Įdomu tai, kad tiek Slovakijoje, tiek Lietuvoje, kur kartais pasigendama tolerancijos būtiniems dalykams, visuotinai toleruojamos nesaugaus elgesio normos, − pastebi pašnekovas. – Pavyzdžiui, šie maži maršrutiniai autobusai, kurie tiesiog neįsivaizduojami Berlyne. Kai įsėdau į tokį Klaipėdoje, tikrai bijojau, ar išlipsiu sveikas. Negalėjau patikėti, kad žmonės dešimtmečiais važinėja tokiomis priemonėmis. Mašina jau važiuoja, o žmogus balansuoja, stovi, moka už važiavimą, laukia grąžos. Bet kurią minutę jis gali nukristi, susižaloti ar sužaloti pakeleivius.“

Maršrutiniai autobusai ir kitos viešojo transporto priemonės atsidūrė ir trečiojo tinklaraščio  Euroblogas.lt pašnekovo, portugalo Paulo de Sousa dėmesio centre. Jis dirba turizmo srityje ir yra apkeliavęs vos ne pusę pasaulio. Šį rudenį keliavau su juo po Lietuvą.

Paklaustas, ar jautėsi Lietuvoje saugus, jis tepasakė: „Pats žinai, kaip viskas buvo.“ O buvo taip. Kai pirmą kartą atsisėdome į tarpmiestinį autobusą, jis pradėjo kažko ieškoti po sėdyne. Vis kartojo: „kur tai yra, kur tai yra“. Po kelių minučių paieškos jis paprašė manęs nueiti pas vairuotoją ir paklausti, kur yra saugos diržai. Sakau, kad diržų nėra ir vairuotojas tik pasijuoks iš manęs.

Paulo pradėjo reikalauti, kad tai baigtųsi: „Aš neplanavau žūti Lietuvoje“.

Po pusvalandinės diskusijos apie tai, kaip Lietuva galėjo būti priimta į Europos Sąjungą neadaptavusi visoms šalims privalomų kelių eismo saugumo normų, jis kažkiek nurimo (patikinau, kad taip važiuoja visi ir paprastai nieko nebūna, o išlipti jau per vėlu). Tačiau kai nuo magistralės autobusas pasuko į rajoninį dviejų juostų kelią ir vairuotojas meistriškai, bet kiek rizikingai pradėjo lenkti kitas mašinas, Paulo pradėjo reikalauti, kad tai baigtųsi: „Aš neplanavau žūti Lietuvoje“.

Kadangi keliavome daug, turėjau po to karto atkreipti dėmesį į tai, kurias transporto priemones renkamės. Kartą važiuojant senu vietiniu traukiniu, jis kažkodėl sunerimo ir sušnibždėjo: „Tu tikrai manai, kad čia saugu? Visi į mane žiūri ir žiūri piktai. Aš gerai žinau, kuo gali baigtis tokie žvilgsniai.“ Saugiai pasiekus tikslą, jis juokavo: „Visi žmonės buvo šviesių akių, aš vienintelis buvau tamsiaakis. Kur kiti tamsiaakiai? Ar jie nužudyti? Pralaimėję evoliucinę kovą?“.

Nors dėl savo akių ne visada jautėsi saugiai, Paulo atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje žmonės vengia „akių kontakto“ taisyklės – pėstieji kerta aklai sankryžas, žmonės stumdosi viešosiose vietose „nematydami“ vieni kitų. Išgėrę, bet prieš tai adekvačiai atrodę žmonės, elgiasi nesaugiai, provokuodami konfliktus su kitais.

Visgi Lietuvoje, kaip sako, jam labai patiko, o Klaipėda patektų į „atsarginį“ miestų sąrašą, kuriame norėtų gyventi. Teigia, jog mūsų šalyje daug mažiau chaoso, kuris akivaizdžiai matomas kitose Vidurio Europos šalyse, todėl didžiausias, pasak jo, Lietuvos minusas – neatsargus žmonių elgesys – dažnai pasireiškė netikėtai.

"Scanpix" nuotr.

Po tragiškų teroro išpuolių Briuselyje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė Belgijos karaliui Filipui nepriekaištingo turinio užuojautą. Pranešama, kad V.Putinas pasmerkė „barbariškus išpuolius“ ir pažymėjo, jog šie nusikaltimai negali būti pateisinti. Sunku pasakyti, kiek Rusijos prezidentas, dėdamas parašą po šiais žodžiais, buvo nuoširdus, tačiau tenka konstatuoti, jog daugumos Rusijos valdininkų reakcija buvo visiškai kitokia. Rusijos viešojoje erdvėje nuskambėjusiuose komentaruose apie Briuselio tragediją netrūko nei pagiežos, nei piktdžiugos.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Reakciją į Briuselio tragediją Rusijoje galima pirmiausia apžvelgti pagal radijo stoties „Svoboda“ surinktas charakteringas ir ryškiausiai ją atspindinčias citatas. Pavyzdžiui, beveik iškart į teroro aktą sureagavo Dūmos deputatas, Tarptautinių reikalų komiteto vadovas Aleksejus Puškovas. Jis savo „Twitter“ paskyroje parašė: „Kol Stoltenbergas egzaltuotai kovoja su „pavojumi iš Rusijos“ ir dislokuoja karius Latvijoje, jam po nosimi Briuselyje sprogdinami žmones.“

Panašūs posakiai skambėjo ir kitų Rusijos valdžios atstovų lūpose (ir socialinių tinklų paskyrose). Dūmos deputatas, NVS reikalų komiteto pirmininkas Leonidas Sluckis patarė Europai „nustoti šokti pagal JAV dūdą“. Piktai džiaugėsi ir Dūmos vicepirmininkas, Komunistų partijos atstovas Ivanas Melnikovas, atsiliepęs į tragediją taip: „Pirma Europos lyderiai padėjo JAV susprogdinti sudėtingą, bet stabiliai susiformavusį Rytų pasaulį, o dabar jie negeba garantuoti savo tautoms saugumo: nei fizinio, nei demografinio.“

Kol Stoltenbergas egzaltuotai kovoja su „pavojumi iš Rusijos“ ir dislokuoja karius Latvijoje, jam po nosimi Briuselyje sprogdinami žmones.

Oficialioji Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova irgi, išreiškusi užuojautą nukentėjusiesiems ir jų artimiesiems, iš karto prabilo apie „dvejopų standartų politiką“, nominaliai kaltindama dėl įvykusios tragedijos pačią Europą.

„Geriausias“ tokio pobūdžio pareiškimas, ko gero, priklauso Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto nariui Igoriui Morozovui, kurio teigimu, „adekvačiai įvertinti terorizmo grėsmę Belgijos specialiosioms tarnybos sutrukdė rusofobija“.

Kremlius tikisi, kad „susivienijus kovai su terorizmu“ jam pavyktų sudaryti su Vakarais sandėrį.

Pažymėtina, kad tokiuose ir panašiuose pasisakymuose skambėjo gana daug raginimų Europai jungtis „bendros grėsmės akivaizdoje“ į koaliciją su Rusija. Tai buvo vienas dažniausiai aptinkamų motyvų piktdžiugiškuose „užuojautos“ pareiškimuose, kuriuos skelbė rusų valdininkai. Čia verta priminti, kad apie plačios koalicijos su Vakarais sukūrimą (užmerkus akis prieš nesutarimus) Kremlius prabilo dar po teroro išpuolių Paryžiuje praeitų metų lapkričio mėnesį. Maskva mato tokioje įsivaizduojamoje koalicijoje galimybę ištrūkti iš tarptautinės izoliacijos, kurioje ji atsidūrė po agresijos prieš Ukrainą. Kremlius tikisi, kad „susivienijus kovai su terorizmu“ jam pavyktų sudaryti su Vakarais sandėrį, – pasiekti, kad būtų atšauktos sankcijos ir atnaujintas bendradarbiavimas, ir ,vadovaujantis vadinamąja Realpolitik, gauti teisę daryti ką nori su Ukraina.

V.Žirinovskis pareiškė, kad teroro aktai Europoje Rusijai yra naudingi: „Tegul jie žūsta“

Tačiau radikaliausią mintį, ko gero, išsakė skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis. Televizijos kanalo „Rossija“ eteryje jis pareiškė, kad teroro aktai Europoje Rusijai yra naudingi. „Tegul jie žūsta“, – pasakė jis apie susivienijusios Europos gyventojus. Beje, V.Žirinovskis seniai garsėja kaip Rusijos politinės arenos juokdarys, tačiau tikėtina, jog jis dažnai išsako tas mintis, kurios vyrauja Kremliuje, bet yra pernelyg radikalios, kad jas išsakytų kiti politinio lauko atstovai.

Cituotas V.Žirinovskio pasisakymas neliko nepastebėtas – patraukti skandalingą politiką baudžiamojon atsakomybėn dėl tokių žodžių pareikalavo Sankt Peterburgo savivaldos tarybos deputatas Borisas Višnevskis, tačiau iš tikrųjų kyla rimtų abejonių, kad V.Žirinovskiui tektų rimtai atsakyti už savo žodžius.

Nenustebtų sužinojęs, jog teroro ataka Briuselyje yra „Rusijos vykdomo hibridinio karo elementas“.

Dėmesį patraukė ir dar vienas neatsakingas pasisakymas, šį kartą nuskambėjęs ne Rusijoje, o Ukrainoje. Šios šalies saugumo tarnybos vadovas Vasilijus Gricakas pareiškė, kad nenustebtų sužinojęs, jog teroro ataka Briuselyje yra „Rusijos vykdomo hibridinio karo elementas“. Maskva sureagavo į šį pareiškimą gana skausmingai. Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas išvadino V.Gricaką savo „Facebook“ paskyroje „nevispročiu“.

Kita vertus, nors Ukrainos saugumo tarnybos vadovo pareiškimas skamba provokuojamai ir iš esmės atitinka sąmokslo teorijos stilių, Rusijos valdininkų reakcija į teroro išpuolį Briuselyje kelia nemažai klausimų ir faktiškai paruošia dirvą tokiems įtarimams ir versijoms.

Teroro išpuolis susivienijusioje Europoje tampa dingstimi piktdžiugiškiems pareiškimams, naujiems propagandiniams išpuoliams.

Visa tai leidžia pasakyti, kad nuožmioje Rusijos kovoje su Vakarų pasauliu (kaip tai įsivaizduoja Kremlius) nebeliko vietos nuoširdumui ir tikrai užuojautai. Teroro išpuolis susivienijusioje Europoje – ypač jos sostine vadiname Briuselyje – tampa dingstimi piktdžiugiškiems pareiškimams, naujiems propagandiniams išpuoliams bei manipuliacijoms. Kremlius bando pasinaudoti situacija, siekdamas išspręsti savo problemas, susijusias pirmiausia su buksuojančia ekonomika (be sankcijų atšaukimo ir glaudaus tarptautinio bendradarbiavimo atnaujinimo įveikti šią problemą Maskvai bus labai sunku).

Taip pat nesudėtinga pastebėti, jog nors šiuo atveju kalbama apie Vakarų Europą, Rusijos valdžios atstovų pasisakymuose vis vien sugeba išlįsti patologinė neapykanta JAV. Tokio pobūdžio pasisakymuose taip pat nesunku įžiūrėti klasikinį principą „skaldyk ir valdyk“, kurį taip mėgsta Maskva. Turimas omenyje Rusijos bandymas pasinaudoti teroro išpuoliu Briuselyje, kad būtų įkaltas pleištas tarp Europos ir JAV (kaltinant pastarąsias Arabų pavasario skatinimu, suirute Sirijoje, ISIS atsiradimu ir, atitinkamai, teroristinio pavojaus eskalavimu).

Rusijos bandymas pasinaudoti teroro išpuoliu Briuselyje, kad būtų įkaltas pleištas tarp Europos ir JAV.

Kita vertus, galbūt nevertėtų bandyti taikyti Rusijos vadinamojo politinio elito reakcijai į teroro išpuolius Briuselyje kokį nors moralumo principą. Galiausiai, vertybinė politika nėra stiprioji dabartinio šios šalies valdančiojo režimo pusė. Rusų žurnalistas Konstantinas Egertas apibūdino šiame straipsnyje paminėtą valdininkų reakciją į teroro išpuolį Briuselyje kaip „ciniškumo triumfą“. Jo teigimu, tokia reakcija atspindi ir šiuolaikinės rusiškos propagandos principus. Pasak K.Egerto, teroro aktas leidžia parodyti, jog Vakarų Europoje irgi blogai (ar bent jau ne geriau nei Rusijoje), o eilinis pasiūlymas „susivienyti bendro pavojaus akivaizdoje“ atspindi Kremliaus siekį pagauti jo taip nekenčiamą Vakarų pasaulį į Realpolitik tinklus. Ir jei Maskvai tai pavyktų, tektų kalbėti apie didžiausią susivienijusios Europos pralaimėjimą (tiek politinį, tiek vertybinį) per pastaruosius dešimtmečius.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas sveiatinėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 28 d.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Rudenį draugė man rašė, kad sužinotų, ar Paryžiuj manęs nenušovė. Šiandien draugės klausiau, ar netyčia ji Briusely nesusprogo“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašo Paryžiuje gyvenanti alytiškė Odeta Vilkišiūtė. Jos žodžiai patvirtina tai, kas lyg ir ne per vieną dieną, bet pasikeitė didžiosiose Europos sostinėse: gyvename šalia teroristų.

Naujų teroristinių išpuolių grėsmę Briu­se­lyje, Paryžiuje, Londone turėjo justi kiekvienas: vien tai, kad prieš kelias die­­­nas belgų specialiosios tarnybos sulaikė naujos terorizmo bangos Europoje simbolį – pernai lapkritį įvykdytų Paryžiaus teroro išpuolių organizatorių Salahą Abdeslamą ir dar ke­letą naujiems išpuoliams besiruošiančių jo bendrų, turėjo paliudyti, jog teroristų pogrindis stiprėja, o jame veikia toli gražu ne vienintelė teroristų grupė, gyvenanti užmačiomis toliau žudyti nekaltus žmones.

Bet kad žudynės įvyks būtent Briuselyje ir jau po poros dienų po šios operacijos, atrodė sun­kiai tikėtina. Sprogimai Briuselio Za­ven­te­mo oro uoste (du, o galėjo būti ir trys, nes ap­tikta ir trečia bomba, kuri buvo sunaikinta) ir sprogimai viena šalia kitos esančiose metro stotyse prie pat pagrindinių Europos Komisijos pastatų sukrėtė po Paryžiaus atakų dar neatsitokėjusią Europą.

Praėjusio lapkričio 13-osios vakarą septyniose Paryžiaus vietose, įskaitant ir „Bataclan“ koncertų salę, smogikai susidorojo su paimtais įkaitais, o netoli „Stade de France“ stadiono nu­griaudėjo trys sprogimai. Visi šie teroro iš­puoliai nusinešė daugiau nei 150 žmonių gyvybių. Gedulas dar neišsisklaidė, o Belgijoje vėl įvy­ko tai, ko tikėtis nesinori.

Vis dėlto Belgijos premjeras Charlesas Mi­chelis pareiškė, kad „įvyko tai, ko bijota“, – ša­lies lyderis pripažino, jog pareigūnai turėjo in­formacijos apie galimas atakas.

Tą patį teigia ir Belgijos vidaus reikalų mi­nis­tras Janas Jambonas. Jo žodžiais, valdžios ins­titucijos turėjo informacijos apie ekstremistų rengiamas atakas Europoje, tačiau jis tvirtina nustebęs, kad atakuota būtent Belgija, ir dar taip skaudžiai.

Teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų.

Vokietijos terorizmo ekspertas Rolfas Top­hovenas kaip tik mano, kad išpuoliai Briuselyje yra tiesioginė reakcija į S.Abdeslamo suėmimą praėjusį penktadienį. Jo nuomone, S.Ab­des­la­mo aplinka atakomis norėjo parodyti, kad net po patirtų suėmimų nėra susilpnėjusi.

Tačiau gali būti ir priešingai: teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų. Ir smogė. Nieko nelaukdami.

Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad netgi tokie skuboti veiksmai buvo preciziškai tikslūs ir puikiai organizuoti.

Pasak R.Tophoveno, sunku vertinti, ar po Briuselio Europai gresia nauji išpuoliai. Jei reidų prieš islamistus daugės – kaip paprastai po išpuolių, atskiri veikėjai gali jaustis užspeisti į kampą ir užbėgti už akių jų suėmimui.

Belgija tapo teroristų centru

Vis dėlto Briuselis teroristų atakoms pasirinktas neatsitiktinai. Viena vertus, Briuselis pa­staruoju metu tapo savotišku teroristų pogrin­džio valdymo centru. Antra vertus, Sirijoje ir kitur vadinamosios „Islamo valstybės“, prisiėmu­sios atsakomybę už išpuolius Briuselyje, taip pat ir teroristinės grupuotės „Al Nusra“ gre­tose kovoja labai daug Belgijos piliečių.

„Džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Dar 2014 m. birželį su „Islamo valstybe“ siejamas teroristas užpuolė Belgijos žydų muziejų. Dar svarbiau tai, kad paaiškėjo, jog būtent Bel­gi­joje vyko pasirengimas pernai lapkritį Pa­ry­žiu­je įvykdytiems išpuoliams. Tad Belgijos val­džia ėmėsi papildomų priemonių saugumui užtikrinti ir pogrindžio teroristiniams tinklams išardyti.

Tačiau pastarosios savaitės įvykiai Europos širdimi vadinamame Briuselyje visiems aiškiai lei­do pajusti, kad saugumo priemonės, kurių ima­si valdžia, neveiksmingos, o „džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Didžiosios Britanijos saugumo ekspertė Sally Leivesley netgi aiškina, kad po Briuselio įvy­kių kovos su terorizmu specialistu turi tapti kiek­vienas žmogus – metro, lėktuvo, traukinio keleivis ar tiesiog pėsčiasis gatvėje. „Pamatei įtartiną žmogų? Iškelk ranką ir pranešk pareigūnams“, – siūlo saugumo specialistė.

„Minkštieji“ taikiniai

Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, atakos Briu­­selyje yra skaudus priminimas, kad specialio­sioms tarnyboms iš tiesų nepaprastai sudėtinga užkirsti kelią atakoms prieš „minkštuosius“ taikinius – civilius viešose vietose.

Netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių.

Priešingai nei „kietieji“ taikiniai, tokie kaip vyriausybių pastatai, strateginės reikšmės ob­jek­tai, armijų štabai, „minkštieji“ yra gerokai la­biau pažeidžiami, be to, tokioms atakoms reikia mažiau planavimo ir net mažiau sprogmenų.

Iš esmės netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių. O jeigu pasirinks transporto maz­gus, tokius kaip metro stotys ar oro uostai, aukų bus dar daugiau. Taip pat ir žiniasklaidos dėmesio.

Istorija rodo, kad „minkštosiose“ zonose, esančiose už oro uostų saugumo ribų, įvykdoma labai daug teroristinių išpuolių.

Pavyzdžiui, palestiniečių kovotojų grupė, ži­noma kaip „Abu Nidal“ organizacija, 1985 m. gruo­dį atakavo lėktuvų bilietų pardavimo vietas Romoje ir Vienoje. 2002 m. liepą teroristas ata­­kavo Los Andželo tarptautinio oro uosto bi­lie­tų kasas. 2011 m. bomba, sprogusi Maskvos Do­modedovo tarptautiniame oro uoste, nusine­šė 35 gyvybes, o sužeistųjų buvo daugiau nei 160.

Keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose.

Saugumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad at­­vykimo ir išvykimo zonose paprastai būna itin daug žmonių, o teroristams čia nereikia pe­reiti jokio saugumo patikrinimo, tad jie gali įsineš­ti ginklų ar sprogmenų.

„Štai todėl keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose“, – perspėja specialistai, pripa­žindami, kad saugumo suvokimas, savisaugos priemonės, o kartu ir visas gyvenimas Eu­ro­poje neatpažįstamai keisis. Kažkada mus stebi­no ap­saugos darbuotojų reikalavimas oro uos­te nu­siauti batus, o dabar specialių priemonių gali pri­reikti einant į parduotuvę nusipirkti pieno.

Didės susiskaldymas

„Tai yra tamsus mūsų šaliai laikotarpis. Mums reikia ramybės ir solidarumo“, – teigia Bel­gijos premjeras Ch.Michelis.

Tokio solidarumo apraiškų tikrai yra. Za­ven­temo oro uoste po sprogimo visiškai nepažįstami žmonės puolė vieni kitiems į pagalbą. Eva­kuacija iš oro uosto prasidėjo tik praėjus pus­valandžiui nuo sprogimo, o per tą laiką žmo­nės vieni kitiems teikė medicininę pagalbą.

Nelaimė paskatino visus europiečius pa­reikš­­ti solidarumą su belgais, o socialinių tinklų vartotojų nuotraukos nusidažė Belgijos vė­liavos spalvomis.

Solidarumą parodė ir kai kurios verslo bendrovės. Pavyzdžiui, belgus antradienį nemokamai vežiojo kai kurios taksi firmos, o „Tele2“ tris paras kompensavo skambučius iš Belgijoje esančių lietuviškų „Tele2“ numerių į Lietuvą ir iš Lietuvos „Tele2“ tinklo į Belgiją.

Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija.

Tačiau solidarumo ir pacifizmo gaidos nie­­ko nekeičia. Europos politologai, karo eks­per­tai, saugumo specialistai aiškina, kad Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija. Ekspertai perspėja, kad jei­gu nebus suduota atitinkamo smūgio, ateityje gyvensime jausdami nuolatinę naujų išpuolių baimę ir vykdysime vis naujus teroristų reika­lavimus.

Antai po išpuolių Paryžiuje teroristinės or­ga­nizacijos „Islamo valstybė“ atstovai pa­skel­bė vaiz­do įrašą, kuriame kalbama, kad Pran­cūzija tol kentės nuo teroro išpuolių, kol Paryžius ne­­nutrauks Sirijos bombardavimų.

Po Briuselio atakų kai kurie analitikai siūlo prieš „Islamo valstybę“ pradėti plataus masto sau­sumos operaciją. Kiti apsiriboja patarimais stip­rinti bendradarbiavimą su Turkija ir kliautis jos galimybėmis suvaldyti situaciją Artimuo­siuo­­se Rytuose.

Vis dėlto daugiausia nesutarimų viešojoje er­­dvėje ir aukščiausiuose politikos sluoksniuose dabar kelia migrantų krizė ir jos sprendimo bū­dai.

Kovo 22-osios išpuoliai sustiprino radikalus, keliančius egzistencinius klausimus apie žemyninio bloko egzistavimą, įskaitant laisvą darbo jėgos judėjimą ir Šengeno zoną.

Pirmoji Briuselio atakų pasekmė, galima ne­a­bejoti, bus naujas diskusijų apie ES išorės sienų apsaugą etapas. Ypač tai susiję su Šengeno zonai priklausančių valstybių išorinėmis sienomis. Juk Šengeno zona daugiausia kritikos sulaukė 2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei, o Paryžiaus atakos šią kritiką dar labiau įplieskė, ypač paaiškėjus, kad atakų organizatoriai ne­trukdomi migravo tarp Briuselio ir Paryžiaus.

Europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Galiausiai Prancūzija ir kitos Šengeno erdvei priklausančios valstybės sustiprino savo sie­nų apsaugą, tačiau Europos Komisija nuolat kar­toja, kad bet kokios Šengeno zonos sienų ap­saugos priemonės turi būti panaikintos iki šių metų pabaigos. Vis dėlto atrodo, kad išpuoliai Briuselyje, kaip ir galimybė, jog atakos pa­si­kartos kur nors kitur Europoje, šio proceso tikrai nepaspartins.

Priešingai, kai kurios vyriausybės jau artimiau­siu metu ketina keisti nacionalinio saugumo įstatymus, didinti kovotojų, grįžtančių iš kon­fliktų Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Af­rikoje, kontrolę, taip pat stiprinti bendradarbia­vimą su kaimynėmis saugumo ir žvalgybos klausimais.

Taip pat prasidės diskusijos apie tai, kaip ko­voti su terorizmu tokiose probleminėse valsty­bėse, kaip Libija ir Sirija.

„Stratfor“ analitikai prognozuoja, kad europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Dar viena Briuselio atakų „auka“ gali tapti ne­­seniai pasirašyta sutartis tarp ES ir Turkijos, ku­ria siekiama riboti pabėgėlių srautą į Europą ir už kurią Turkija tikisi bevizio režimo su Eu­ro­pa.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje gali dar labiau sustiprinti ir nacionalistines partijas, juolab kad Prancūzijos Nacionalinis frontas jau turi ir taip reikšmingą piliečių paramą, o Vokietijos antiimigracinė „Alernatyva“ jau šven­čia pergales regioniniuose rinkimuose.

Tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje parlamen­to rinkimai vyks jau kitąmet, o pagrindinės par­tijos, siekdamos pergalės prieš nacionalistinius judėjimus, greičiausiai pasiduos rinkėjų spau­dimui ir perims kai kurias nacionalistinių konkurenčių idėjas.

To paties galima tikėtis ir Švedijoje, Ny-derlan­­duose. Ką jau kalbėti apie Didžiąją Bri­ta­ni­ją, kurios gyventojai šiemet balsuos dėl pasi­trau­ki­mo iš ES ir kurios politikai gali pasinaudo­ti terorizmo korta siekdami dar didesnio at­si­­ribojimo nuo Bendrijos, net jei britai balsuotų „už“.

Galiausiai Briuselio atakos gali neigiamai pa­veikti ES ekonomiką, net jei toks poveikis gali bū­ti trumpalaikis. Po teroristinių atakų paprastai sumažėja gyventojų srautai viešose vietose – ka­vinėse, prekybos centruose. Be to, gali trauktis vidaus vartojimas ir turizmo sektorius.

Bet svarbiausia, jog europiečiai vis labiau su­sigyvens su tuo, kad terorizmo pavojus egzistuoja visai šalia ir bet kada gali paliesti kiekvieną. Ir jeigu Europoje niekas nepasikeis, klausimas „ar šiandien nežuvai per teroristinį išpuolį?“ gali tapti kone kasdiene rutina.

VU politologo prof. Tomo Janeliūno komentaras

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo.

Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse. Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis.

Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau.

Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai. Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

Kovo 22 d. teroro aktai Briuselyje

7 val. Belgijos laiku Briuselio Zavetemo oro uosto išvykimų registracijos salėje nugriaudėjo du sprogimai. Vieną, kaip įtariama, surengė mirtininkas(-ė).

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų padaugėjo iki 33 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 100, iš jų 17 sužeisti sunkiai.

Taip pat pranešama apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su „American Airlines“ ir „Brussels Airlines“ registracijos stalų.

8 val. sprogimai nugriaudėjo ES biurų rajone – „Maalbeek“ metro stotyje. Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį.

8 val. 30 min. sustabdomas visas visuomeninis transportas.

11 val. 30 min. sustabdomas „Eurostar“ traukinių tarp Londono ir Briuselio eismas.

15 val.15 min. Zaventemo oro uoste sunaikinama trečia, nesprogusi bomba.

"Scanpix" nuotr.

Jei kas nutinka Europoje, tuomet amerikiečiai pradeda baimintis, kad tai pasikartos ir jų šalyje. Po išpuolių Briuselyje manoma, kad kažkas panašaus įvyks ir JAV. Taip neturėtų nutikti, rašo “Politico” ambasadorius Danielius Benjaminas ir priduria, kad terorizmo grėsmė yra globali, bet nevienodai pasiskirsčiusi.

Žinoma, 2015 m. lapkritį JAV sukrėtė žudynės San Bernardine, kuriuos siejamos su “Islamo valstybe” (ISIS arba “Daesh”) ir egzistuoja tikimybė, kad tokių vienišų fanatikų išpuoliai pasikartos. Tačiau padėtis Europoje ir JAV kardinaliai skiriasi.

Jie atvyko neturtingi ir liko tokie. Jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo mažesnės ir atitinkamai mažesnės galimybės įsidarbinti.

Lyginant musulmonų bendruomenes Europoje ir JAV, visų pirma į akis krenta tai, kad amerikiečiai musulmonai tiek pajamomis, tiek išsilavinimu neišsiskiria iš visų JAV gyventojų vidurkio (šiek tiek skurdžiau gyvena išeiviai iš Somalio). Europoje musulmonai įleido šaknis per skurdžius valstiečius, kurie čia atvyko kaip laikini darbuotojai, būtini pokario pramonei. Jie tikėjosi grįžti namo, bet net ir dingus pramonei – jie liko, o jų skaičius susijungus didelėm šeimom ir esant dideliam gimstamumui išaugo. Jie atvyko neturtingi ir liko tokie. Jų galimybės siekti aukštesnio išsilavinimo mažesnės ir atitinkamai mažesnės galimybės įsidarbinti.

Be to, Europos musulmonai linkę koncentruotis miestų rajonuose, kurie virsta getais, panašiais į jų kilmės šalis.

Nors apklausos rodo, kad didžioji dauguma Europos musulmonų nepalaiko islamistų ir yra tiek pat patriotiški, kiek ir kiti tų šalių gyventojai, tačiau jų galvose yra daugiau ekstremizmo nei JAV. Belgijoje ši tendencija ypač ryški. Pasak “Soufan Group” ataskaitos, 470 belgų musulmonų išvyko kautis į Siriją ir Iraką. Iš viso Belgijoje yra apie 660 tūkst. musulmonų ir procentiniu santykių ši šalis yra didžiausias džihadistų tiekėjas Vakarų Europoje. Palyginimui, 250 amerikiečiai musulmonai išvyko į Siriją ir Iraką, nors JAV musulmonų yra gerokai daugiau (apie 3,3 mln.).

Belgija – ypač sunkus atvejis. Tai šalis draskoma vidinių konfliktų tarp flamandų ir valonų.

Dar vienas rodiklis – teroro išpuolių skaičius. Nuo Rugsėjo 11-osios keturi didžiuliai išpuoliai buvo surengti Europoje: Madride (2004 m.), Londone (2005 m.), Paryžiuje (2015 m.) ir Briuselyje (2016 m.). Iš viso per juos žuvo mažiausiai 426 žmonės. O kur dar mažesni išpuoliai? JAV per tą laikotarpį įvyko žudynės Fort Hude, sprogdinimai Bostono maratone ir San Bernardino ataka. Per jas žuvo 45 žmonės. T.y. dešimt kartų mažiau.

Priežastis – nuo Rugsėjo 11-osios JAV intensyviai dirba, kad užkirstų kelią grėsmei. Britai taip pat daug pasiekė šioje srityje. Tačiau viso to negalima pasakyti apie likusią Vakarų Europą. JAV šiai problemai išleido 650 mlrd. dolerių nuo 2001 m. Europoje tokios statistikos nėra, bet galima nesunkiai nuspėti, kad sumos net nelyginamos.

Prie viso to Belgija – ypač sunkus atvejis. Tai šalis draskoma vidinių konfliktų tarp flamandų ir valonų. 541 diena – tiek truko Belgijos vyriausybės suformavimas. Vidinės politinės krizės smarkiai paveikė specialiųjų tarnybų gebėjimus kovoti su terorizmu ir tą ne kartą pažymėjo jų kolegos iš JAV.

Vidinės politinės krizės smarkiai paveikė specialiųjų tarnybų gebėjimus kovoti su terorizmu ir tą ne kartą pažymėjo jų kolegos iš JAV.

Galiausia, kita priežastis, kodėl skirtingai nei Europai, JAV gresia mažesnis džihadistų pavojus, yra geografija. Amerika atskirta dviem vandenynais. Žinoma, 2009 m. Umaro Farouko Abdulmuttalabo bandymas susprogdinti bombą apatiniuose skendant į Detroitą, parodė, kad egzistuoja saugumo spragų. Tačiau JAV padarė labai daug šioje srityje. Tuo metu Europoje – išorinių sienų apsauga silpna, vidinių sienų neegzistuoja, o migrantų krizė tik dar labiau padidino pavojų.

Tiesa, daug blogo gali nutikti ir JAV, ypač jei prezidento rinkimų kampanija toliau demonizuos Amerikos musulmonus, kurie yra pirmoji gynybos prieš ekstremistus linija ir kurių pasitikėjimas JAV teisėsauga yra esminis, teksto pabaigoje pažymi D.Benjaminas.

Visą orginalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Teroro išpuoliai Briuselyje patvirtino senas antiterorizmo ekspertų baimes, kad tai vienas pagrindinių džihadistų mobilizavimo centrų Europoje. Briuselis – tai kovos su islamistais fronto linija, rašo CNN.

2015-ųjų teroro atakos Paryžiuje buvo suplanuotos ne kur kitur, o Briuselyje. Ten pat kelis mėnesius slapstėsi pagrindinis šių teroro išpuolių organizatorius Salah Abdeslamas, kuris buvo sulaikytas kelios dienos prieš teroro aktus Briuselio oro uoste ir metro stotyje.

“Mobilizacija (prijaučiančių islamistams – red. past.) tęsiasi, bet ženkliai mažesniu lygiu, nei tarkim prieš dvejus metus, – CNN teigė Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas. – Sunku susekti tuos žmones. Tai galima daryti mažame kambary kiekviename name.”

Šeimų ir bendruomenės nariai, kurie drįso bandyti užkirsti tam kelią, sulaukė grasinimų, o gal net baisesnių pasekmių.

“Mes gyvename laikais kai kiekvienas, kuris bando kalbėti ir atstovauti tiesai, susiduria su žmonėmis, kurie jį bando sustabdyti”, – teigia Belgijos imamas Sheikhas Sulaymanas Van Aelis.

Imamas pats atsivertė į islamą, bet už islamistų kritiką susilaukė grasinimų ir CNN žurnalistai su juo susitiko slaptoje vietoje, o jo asmens sargybinis visą laiką buvo šalia.

“Aš nebijau. Aš tiesiog imuosi atsargumo priemonių, bet nesislėpiu. Išeinu pasivaikščioti. Tam, kam lemta nutikti, tas įvyks”, – kalbėjo imamas.

Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.

Geraldine Henneghien – irgi viena iš drįsusių bendrauti su žurnalistais. Jos sūnus Anisas žuvo Sirijoje kovodamas už “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). Jai taip pat ne kartą grasinta. Paklausta, ar nebijo, moteris nusijuokia: “Ko dar aš galiu netekti? Jau prardau sūnų. Jie daugiau nieko negali man padaryti.”

Pasak G.Henneghien, atpažinti asmenį, kuris paveiktas islamo radikalų idėjų, nėra lengva.

“Visi ženklai yra skirtingi ir kai lygini juos atskirai – jie visiškai nepanašūs į radikalus, – aiškino moteris. – Bet kai pamatai bendrą paveikslą, supranti, kad tie ženklai, yra dalis rekrutavimo proceso.”

Ali (netikras jo vardas) CNN papasakojo, kaip jo du broliai, prisijungė prie radikalų ir nukeliavo į Siriją kariauti. Vienas brolis žuvo. Ali mano, kad diskriminacija ir galimybių nebuvimas Belgijoje žeidžia daug jaunų žmonių, nes jie paprasčiausia nesijaučia, kad visuomenė juos priimtų. Islamistai pasinaudoja tuo marginalizacijos jausmu.

Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją.

“Belgijos valstybė atsiriboja nuo vaikų ir jaunų žmonių. Ji sako: “Jie visi yra užsieniečiai, kodėl mes jiems turime duoti darbo?” Ji pripildo mus neapykantos ir sako, kad mes niekam tikę, tad jauni žmonės mato kas vyksta ten (Sirijoje – red. past.) ir mano: “Na, gerai. Keliaujam ten ir būnam naudingi ten.”

Ali mano, kad Belgijos saugumo tarnybos užmerkia akis, nes nori atsikratyti žmonių, kurie vyksta į Siriją. Jam antrino ir G.Henneghien.

Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten.

“Dvi savaitės iki jo (sūnaus – red. past.) išvykimo aš nuėjau į policiją ir pasakiau: “Mano sūnus tą ir tą dieną įsės į lėktuvą ir išvyks į Siriją”, – pasakojo moteris. Tiesa, sūnus buvo įtrauktas į stebėtinų asmenų sąrašus, bet sugebėjo palikti šalį.

Anisui buvo 18-a, kai jis 2014 m. išvyko į Siriją. Po metų pranešta apie jo žūtį.

“Valdžios žinutė iški: “Gerai, išvykai, tad negrįšk”. Ji nepadeda mums atgauti mūsų vaikus, ji palieka juos ten”, – teigė G.Henneghien.

Vidaus reikalų ministras J.Jambonas tvirtina priešingai – vyriausybė bando užkirsti kelią radikalių pažiūrų jaunuoliams išvykti iš šalies, bet kartu pripažįsta, kad dar daug ką reikią nuveikti.

“Prieš pusantrų metų kiekvieną mėnesį į Siriją ar Iraką išvykdavo 15 asmenų, dabar – mažiau nei 5. Tačiau penki – irgi per daug ir aš tą žinau”, – kalbėjo ministras.

Montasser Al De’emeh, derakalizacijos centro Briuselyje steigėjas, įsitikinęs, kad sustabdyti jaunus žmones nėra taip paprasta.

“Negali jėga žmonių priversti neišvykti, – kalbėjo jis. – Buvo žmonių, kuriuos sulaikė ir uždarė į kalėjimą, bet po aštuonerių metų jie išėjo į laisvę ir išvyko.”

Vietoj to, vyro manymu, reikia padėti žmonėms susikurti ateitį čia, padėti suprasti jiems, kas jie tokie yra.”

Visą originalų straipsnį rasite čia

"Scanpix" nuotr.

Teroro atakų serija sudrebino Europos Sąjungos sostine vadinamą Briuselį. Kol kas informacija ateina prieštaringa, bet aišku viena – tokio teroristų puolimo Briuselis dar nematė. Ką tiksliai žinome:

Maždaug 8 val. ryto (vietos laiku) Briuselio “Zavetem” oro uoste nugriaudėjo du sprogimai išvykimų registracijos salėje. Vieną, kaip įtariama, surengė du mirtininkai – broliai El Bakraoui.

Dar vienas sprogimas nugriaudėjo ES biurų rajone “Maalbeek” metro stotyje.

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų skaičius ženkliai išaugo iki 34 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 250. Informacijos apie nukentėjusius Lietuvos piliečius kol kas nėra.

Taip pat pranešta apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su “American Airlines” ir “Brussels Airlines” registracijos stalų. Liudininkai teigė, kad girdėjo arabiškus šūkius.

"Scanpix" nuotr.

Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį. Oro uostas buvo uždarytas, kaip ir metro. Taip pat neveikė visas visuomeninis transportas Briuselyje.

Atsakomybę už atakas prisiėmė “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”) ir pažadėjo surengti daugiau tokių išpuolių.

Policija taip pat surengė kratas įtariamųjų namuose ir rado ISIS vėliavą bei daugiau sprogmenų.

Teroro atakos Briuselyje sulaukė didelio atgarsio socialiniuose tinkluose. Pateikiame Lietuvos politikų, visuomeninių veikėjų, žurnalistų pasisakymus “Facebook” socialiniame tinkle:

Žurnalistas Andrius Tapinas

Diplomatas Vygaudas Ušackas

Politikas Gabrielis Landsbergis

Politikas Eligijus Masiulis

Politikas Petras Auštrevičius

Lietuvos užsienio reikalų ministerija

Politikas Artūras Zuokas

Politologas Linas Kojala

Žurnalistė Daiva Žeimytė

Žurnalistas Liudas Dapkus

Politikas Kęstutis Masiulis

Žurnalistas Karolis Vaitkevičius

Žurnalistas Martynas Žilionis