Dviem šimtams už delną mažesnių paukščiukų išsaugoti – 7,5 mln. Lt, keturiolikai lūšių ir kelioms dešimtims didžiųjų apuokų – dar beveik keturi milijonai. Kodėl gamtosauga Lietuvoje tokia brangi ir kas iš to bando pasipinigauti?

Po Telšių urėdijos miškus jau du mėnesius slampinėja dvi nelaisvėje išaugintos lūšys, taip pat pernai Lietuvos miškuose buvo paleista penkiolika didžiųjų apuokų. Toks projektas – išveisti nelaisvėje lūšių bei didžiųjų apuokų ir juos paleisti į miškus, siekiant padidinti sparčiai nykstančias jų populiacijas, šalyje vykdomas pirmąkart.
Lūšims viskas gerai: prieš paleidžiant į laisvę jos palaikytos adaptaciniame aptvare, išmokytos susimedžioti grobį (į aptvarą buvo paleidžiama gyvų ožkų,  triušių) ir, regis, prie naujų gyvenimo sąlygų jau prisitaikė. Apuokams pritapti laisvėje sekasi prasčiau: iš penkiolikos du jau negyvi, dar vienas rastas miške sužeistas, kitas – nusilpęs. Tai žinoma, nes dabar, sekant Vakarų pavyzdžiu, jau ir Lietuvoje dalies į laisvę išleidžiamų paukščių bei gyvūnų judėjimas stebimas pasitelkus palydovinį siųstuvą.
Lietuvoje buvo belikę iki šimto lūšių (jas išnaikino brakonieriai) ir ne daugiau kaip dešimt didžiųjų apuokų porų, kurie, kaip plėšrūs paukščiai, lietuvių buvo masiškai šaudomi prieš kelis dešimtmečius. Lietuviai, kaip pastebi zoologas Vilniaus universiteto doc. Egidijus Bukelskis, apskritai rodo miškui didžiulę nepagarbą – ištisus metus drumsčia paukščiams ir gyvūnams ramybę, yra įpratę grybauti iki pat šalnų, o tai irgi prisideda prie spartaus kai kurių jų rūšių nykimo.
Atiduoti skolą gamtai, be abejo, reikia. Vis dėlto visi šie aplinkosauginiai projektai neišpasakytai brangūs ir kelia daug įtarimų dėl skaidrumo ir pagrįstumo. Tuo labiau kad išleidžiami milijonai, o rezultatai ir reali nauda yra sunkiai apčiuopiama.

ES negaili lėšų paukščiukams gelbėti

Pažvelkime į keletą stambesnių gamtosaugos projektų, įgyvendinamų šiuo metu, iš arčiau.
Štai tam, kad būtų išsaugotos meldinės nendrinukės, gyvenančios tik Lietuvoje ir dar septyniose pasaulio šalyse, viešoji įstaiga Baltijos aplinkos forumas gavo 1,63 mln. eurų europinę paramą, o bendra šio projekto vertė sieks 2,19 mln. eurų, arba maždaug 7,5 mln. Lt.
Tai maži žvirblinių paukščių rūšies paukšteliai, kurių Lietuvoje galima pamatyti tik dviejose vietose – Žuvinto biosferos rezervate ir Nemuno deltoje, šlapiose pievose bei pelkėse. Kaip teigia Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas, 1995 m. Lietuvoje buvo registruota apie 400 meldinių nendrinukių giedančių patinėlių, o šiuo metu jų suskaičiuota tik devyniasdešimt, tiesa, dar maždaug antra tiek turėtų būti jų patelių. „Tai pasaulyje sparčiausiai nykstanti žvirblinių paukščių rūšis. Lietuvoje pasiekta riba, kad jau kitąmet meldinių nendrinukių gali visai nebelikti“, – tvirtina Ž.Morkvėnas.
Šie reti paukščiai esą nyksta todėl, kad tose žemėse arba visai nebeūkininkaujama, arba, priešingai, vykdoma pernelyg intensyvi žemės ūkio veikla. Meldinių nendrinukių likimu susirūpinę projekto iniciatoriai gavo solidžią europinę paramą, atliko ne vieną mokslinį tyrimą ir ėmėsi gaivinti šių paukštelių buveines 1300 ha ploto teritorijoje.
Tačiau kokių laukiama rezultatų – kiek padidės meldinių nendrinukių populiacija projektą įgyvendinus? „Geras klausimas, į kurį atsakymo dar negaliu pateikti. Manau, jei iki 2015 m. mums pavyks atgaivinti šią rūšį iki 1995 m. buvusių 400 giedančių patinėlių, tai jau bus sėkmė“, – svarsto Ž.Morkvėnas.
Be abejo, teigti, kad keli šimtai šių paukštelių ir kainuos tuos projektui skirtus septynis milijonus, gal ir ne visai teisinga, nes sykiu bus sutvarkytos didžiulės apleistos teritorijos, įdiegtas palankus gamtai ūkininkavimas, perkama įvairi technika. Kita vertus, tiek šiame, tiek daugelyje kitų panašių projektų racionalumo stinga, o argumentai, kodėl iš daugiau nei aštuonių šimtų į Raudonąją knygą įrašytų rūšių buvo pasirinkta būtent meldinė nendrinukė ir kodėl būtent dabar, tiesą sakant, neįtikina.
Jei grįšime prie lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo projekto, kurio vertė siekia apie 4 mln. Lt, tai iki jo pabaigos, tai yra per trejus metus, į laisvę planuojama paleisti keturiolika lūšių ir apie penkiasdešimt didžiųjų apuokų. Projektą įgyvendinančio VšĮ Gamtos paveldo fondo direktorius Gediminas Raščius sako, kad net jei išgyvens tik pusė jų, tai jau bus laikoma sėkme. „Juk natūralus gyvūnų gaištamumas gamtoje taip pat labai didelis“, – teigia G.Raščius. Tačiau gamta už tai nepasiima 4 mln. Lt.
Prieš kelerius metus Gamtos paveldo fondas jau įgyvendino panašų projektą – į Karšuvos girią Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate, siekiant atkurti išnykusią populiaciją, paleista kurtinių. Kokie šio projekto rezultatai? „Rezultatai bus matyti po kokių dvidešimties metų“, – atsako G.Raščius.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius papildo, kad gamtoje greitų rezultatų nebūna, tai esą rodo ir europinė patirtis. „Štai Vokietijoje irgi buvo atkuriama didžiųjų apuokų populiacija, į miškus išleista pusantro tūkstančio paukščių, o dabar jų jau suskaičiuojama apie du tūkstančius, veisiasi per tūkstantį porų. Tai didžiulė populiacija, bet tokiems rezultatams prireikė penkiolikos metų”, – tvirtina S.Paltanavičius.
Žymus gamtininkas taip pat stebisi, kad Lietuvoje nekilo jokio triukšmo, kai reti paukščiai ir gyvūnai buvo masiškai naikinami, užtat dabar mėginama ieškoti priekabių, esą tokie svarbūs projektai yra per brangūs, o gal ir neskaidrūs.

Įžvelgia piktnaudžiavimą

Vis dėlto Biržų miškų urėdui Romanui Gaudiešiui daugelis europinėmis lėšomis finansuojamų aplinkosaugos projektų atrodo labai įtartinai. Pastaroji urėdą nustebinusi žinia – Biržų girioje, trijose vietose, bus specialiai veisiamos pelės lūšims pašerti, o tai atsieis apie 200 tūkst. Lt. „Veš šiaudus, pils grūdus ir veis peles. Man tokie dalykai nesuvokiami, tuo labiau kad pelės nėra pagrindinis lūšies ėdalas. Susidaro įspūdis, kad tokiems projektams tiesiog pramušami ES pinigai ir kažkas iš to gerai pasišildo“, – svarsto R.Gaudiešius.
Jis ypač piktinasi, kad saugant retas paukščių rūšis miškuose pradedama riboti ūkinė veikla – tam tikru metu, tarkime, paukščiams perint, nebeleidžiami kirtimai, o dėl to esą kai kurios šeimos netenka pajamų. „Man keista, kad koks nors paukštis svarbiau už verkiantį vaiką, kuriam tėvai po to nebeišgali nupirkti batų eiti į mokyklą“, – stebisi urėdas.
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkui dr. Algiui Gaižučiui taip pat susidaro įspūdis, kad aplinkosauga mūsų šalyje, kad ir kokia svarbi ji būtų, dažnai užsiimama ne tiek saugant gyvūnus ir augalus, kiek stengiantis pasipinigauti. „Gaila matyti, kaip švaistomi europiniai pinigai“, – teigia A.Gaižutis.
Tokių įtarimų kyla ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui, kuris pritaria, kad tokie projektai iš tiesų kainuoja labai daug, nors problema kartais sukuriama netgi dirbtinai, o štai rezultatų nematyti beveik jokių. Tik esą įvairiausios viešosios įstaigos, sukurtos įvairiems gamtosaugos projektams įgyvendinti, užsitikrina neblogą išlaikymą.
„Sugalvojama problema, paprašoma ES pinigų, o Europa biologinei įvairovei išsaugoti jų niekada negali, ypač nykstančioms rūšims. Skiriamos didžiulės lėšos tyrimams, nustatoma, kad yra labai blogai, ir mes imame saugoti, – skeptiškai tokias iniciatyvas vertina parlamentaras J.Šimėnas. – Žinoma, aš už tai, kad nykstančias rūšis reikia saugoti, bet ar tokiais būdais, kaip Lietuvoje tai daroma, – labai abejoju. Manau, ši veikla pas mus išsigimė ir slepia daug piktnaudžiavimo. O visuomenė piktinasi pagrįstai – juk lėšų kokiam nors rimtam tyrimui vienoje ar kitoje ūkio srityje nerandama, bet dešimčių milijonų tokiems abejotiniems dalykams kažkodėl negailime.“

Kodėl gamtosaugos projektai tokie brangūs
Laimučio Budrio, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus, komentaras

Dėl lūšių populiacijos atkūrimo projekto kyla daug diskusijų. Žinau, kad sužinojus projekto sąmatą daugeliui, net ir dirbantiesiems gyvosios gamtos srityje, kyla daug klausimų, iš kur atsiranda tokios sumos. Tačiau mes vadovaujamės ne tik europine, bet ir pasauline patirtimi, kuri patvirtina, kad atskirų rūšių populiacijos atkūrimo darbai susideda iš daugelio etapų ir yra labai brangūs.
Jei kalbėsime apie lūšis, galėtume jų daug pigiau nusipirkti kur nors Estijoje, kur jų yra gerokai daugiau, ir paleisti savo miškuose, tačiau toks veisimas būtų lygus nuliui. Lūšis pirmiausia turi būti aklimatizuojama, jauniklį reikia laipsniškai pratinti prie natūralios gamtinės aplinkos, mokyti medžioklės įgūdžių ir tik tada, kai gyvūnas pasiruošęs, išleisti į laisvę. Dabar Lietuvoje veisiamos lūšys ir didieji apuokai laisvėje stebimi palydoviniais siųstuvais, o tai nemažai kainuoja.
Visa tai sudėjus ir išeina nemaža suma, bet tai paskutinis dalykas, kurį galime padaryti, kad išsaugotume šitą rūšį. Tam tikimės ES paramos ir 2014–2020 m. laikotarpiu.

Brangiausi šiuo metu Lietuvoje įgyvendinami projektai, skirti nykstantiems gyvūnams ir paukščiams išsaugoti
Projektas    Vertė, Lt

Meldinių nendrinukių, besiveisiančių šlapiose pievose ir pelkėse, išsaugojimas, 2010–2015 m.    7,5 mln.
Daugiau nei 200 mažojo erelio rėksnio lizdaviečių išsaugojimas, 2010–2015 m.     3,5 mln.
Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje, 2011–2014 m.    3,98 mln.
Retų rūšių apsaugos bei invazinių rūšių gausumo reguliavimo veiksmų planų parengimas (bus parengti juodojo gandro, jūrinio erelio, žuvininko ir kt. daugiau nei dvidešimties rūšių apsaugos bei veiksmų planai), 2009–2012 m.    2,98 mln.

Pastaba: didžiąją dalį visų projektų finansuoja Europos Sąjunga

Šaltinis: Aplinkos ministerija, Europos Komisija