Shutterstock

Jau kelerius metus įsiūlyti studijuoti magistrantūroje nepavyksta net ir nemokamai. Tačiau studentų, po bakalauro studijų tęsiančių antrosios pakopos studijas, nemažėja taip drastiškai, kaip skelbiama. Tiesiog dalis jų, neradę, ką studijuoti nemokamai, už aukštesnio laipsnio studijas susimoka patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Surinkti į nemokamas magistrantūros studijas studentų nepavyko nei pernai, nei užpernai, nei 2012 m. Pernai į valstybės finansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors valstybė skyrė jiems daugiau vietų (4,6 tūkst.). 2012 m. tuščių nemokamų magistrantūros studijų vietų liko per 800, nors per 4 tūkst. studentų įstojo į magistrantūrą ir sutiko už studijas mokėti iš savo kišenės.

„Veido“ kalbinti ekspertai aiškina, kad tokį skirtumą ir tuščias studijų vietas magistrantūroje iš dalies lemia ir tų vietų bei kvotų apskaičiavimo metodika. Vietos apskaičiuojamos pagal konkrečios mokslų krypties mokslinę produkciją (šis veiksnys turi didžiausią reikšmę) ir toje kryptyje universiteto turimą valstybės finansuojamų bakalauro vietų skaičių.

„Veido“ pašnekovai tokią formulę kritikuoja, o jos netobulumu paaiškina neišgraibstytas magistrantūros vietas. Pagal tokią matematiką valstybės finansuojamas studijų vietas lemia taškais apskaičiuotas mokslas, bet ne valstybės interesai. Todėl neretai pasitaiko, kad universitetas gauna daug magistrantūros vietų, nes turi daug tos srities mokslininkų, nors bakalaurų beveik nėra.

Antrosios pakopos studijų vietos tiesiogiai susijusios ir su pirmąja, bakalauro studijų pakopa. Pavyzdžiui, kelerius metus dėl absolventų pertekliaus mažinant krepšelių skaičių socialinių mokslų studijose, mažiau jų pasiekia ir magistrantūrą. Tačiau mažiau galimybių gauti nemokamą vietą neatbaido socialinių mokslų absolventų, ir baigusiųjų juos kolegijose, siekti magistro laipsnio, kad ir iš savo kišenės.

Magistrantūros prestižas nesmuko?

Stojančiųjų į magistrantūrą kasmet mažėja, tačiau nubyrėjimą lemia ir demografinė šalies padėtis, be to, dalis studentų mokslus tęsia užsienyje, dar kiti netrunka įnikti į darbą. Todėl „Veido“ kalbinti pašnekovai tikina, kad keliasdešimties studentų nubyrėjimas universitetui tikrai nėra skaudus praradimas.

Vis dėlto mažėjimo tendencija rodo, kad aukštosios mokyklos turėtų pasirūpinti didesne trauka į kokybiškas magistrantūros studijas. Priešingu atveju vis mažiau stojančiųjų gali būti rimtas perspėjimas apie per menką mokslo kokybę ir dar rimtesnis signalas apie pačios institucijos ateitį, kuri, be universitete dirbti liekančių magistrų ir doktorantų, yra daugiau nei miglota.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. hab. dr. Petras Baršauskas svarsto, kad priežastys, kodėl studentai vangiau pasirenka tęsti studijas, gali būti per silpnas universitete kuriamas mokslas, be kurio negali būti kokybiškų studijų. Be to, niekas nenori pirkti katės maiše: jei studentui neaišku, kokią naudą mainais už papildomus studijų metus gaus, vargiai po ketverių bakalauro studijų metų jis ryšis dar metus kitus skirti magistrantūrai.

„Magistrantūros programos stokoja pokyčių, pridėtinės vertės. Jei jaunas žmogus nemato, kokią pridėtinę vertė magistro studijos sukurs jo gyvenimui, karjerai, jis ir nesirenka jų. Galima sakyti, kad bakalauro studijas abiturientai pasirenka dėl išsilavinimo, tačiau magistrantūrai jie kelia didesnius reikalavimus“, – aiškina P.Baršauskas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studijų prorektorius prof. dr. Romualdas Kliukas sako, kad stojančiųjų į magistrantūros studijas mažėjimą galima pagrįsti įvairiomis priežastimis. Natūralu, kad mažėjant bakalauro absolventų skaičiui mažiau studentų tęsia ir magistro studijas. Kita vertus, trūksta valstybės finansuojamų vietų, o net ir patekus studijuoti nemokamai reikia gauti pinigų, nes stipendijos yra per mažos.

Prorektorius priduria, kad iš dalies galima kaltinti ir jauną verslo kultūrą, nes darbdaviai ne visada linkę mokėti daugiau aukštesnę kvalifikaciją turintiems specialistams. Magistrantūros studentai būna priversti dirbti, o derinti darbą ir antrosios pakopos studijas nėra lengvas uždavinys.

„Kai kalbama apie technologinių ir fizinių mokslų sritis, reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje visi inžinieriai turi magistro kvalifikacinį laipsnį. Juk kartais inžinieriaus klaida gali kainuoti šimtus gyvybių. Tokios sistemos reikėtų siekti ir pas mus. Jau dabar valstybės mastu kuriami kai kurių profesijų standartai, kai, norint užimti atsakingas pareigas projektavimo ar gamybos srityje, bus reikalingas magistro laipsnis“, – komentuoja R.Kliukas.

Didesnė alga ir išradimai

Kaip rodo Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) absolventų stebėsenos tyrimo apklausos duomenys, kas penktas studentas tęsia mokslus, nes nori gilinti žinias jam įdomioje srityje. Beveik tiek pat studentų tęsia studijas ir dėl didesnės tikimybės gauti darbą, o penktadalis magistro laipsnio siekia dėl prestižo.

Tokie lūkesčiai, pasirodo, pagrįsti: be galimybės nuspręsti, ar verta siekti akademinės karjeros, detaliau panagrinėti dominančią sritį, magistro laipsnis studentui duoda ir „žemiškesnės“ naudos – didesnį atlyginimą ar darbo vietą apskritai. MOSTA tyrimo rezultatai rodo, kad bent 2013 m. laidos magistrai įsidarbino geriau nei bakalaurai. Praėjus metams po studijų baigimo darbą turėjo 88 proc. magistro ir vientisųjų studijų absolventų, o įsidarbinusių bakalaurų buvo 82 proc.

Aukštesnį išsilavinimą turintys universitetų absolventai gavo ir didesnį atlyginimą: 2013 m. laidos magistro ir vientisųjų studijų absolventų draudžiamosios pajamos po metų nuo studijų baigimo siekė 742 eurus, bakalaurų – 555 eurus, o bakalauro studijas baigusiųjų kolegijose – vidutiniškai 470 eurų.

Aukšto lygmens specialistų ir vadovų paieškos įmonės „Indigroup“ vykdomasis partneris Karolis Blaževičius tvirtina, kad magistro laipsnis dažniausiai reikalingas tose pozicijose ir srityse, kuriose dauguma konkurentų jį turi: „Tarkime, atrankoje užimti vadovo poziciją įvertinama, jei kandidatas turi magistro laipsnį. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog aukštesnis jo išsilavinimo lygis yra pastebimas. Lietuvoje žmonės labiau vertinami pagal patirtį. Pats bakalauras jau bus prielaida manyti, kad žmogus yra išsilavinęs. O pakankamas tas išsilavinimas ar nelabai – subjektyvi nuomonė.“

K.Blaževičiaus teigimu, atsisakyti samdyti įmonės vadovą vien todėl, kad jis neturi magistro laipsnio, gali nebent 50 Lietuvos įmonių. Kitos negali sau leisti tokios prabangos. K.Blaževičius atkreipia dėmesį, kad dauguma vadovų jau dirbdami baigia magistrantūros studijas už įmonės lėšas.

„Veido“ kalbinti pašnekovai neigia mitą, esą magistro laipsnis nuvertėjo ir prarado savo prestižą. Be apčiuopiamos naudos darbo rinkoje, nesunkiai galima pamatuoti ir antrosios pakopos studijų reikšmę visuomenei bei pačiai institucijai. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad, žvelgiant iš valstybės pozicijų, bakalaurai turi bendrąjį išsilavinimą, bet technologijas, išradimus kuria specifinių detalių žinių turintys magistrai. O universitetui kokybiškos magistrantūros studijos yra jo ateities, jo mokslinio potencialo didinimo pamatas.

„Magistrantūros ir doktorantūros programos yra pasirengimas ateities universitetui. Dalis šių žmonių turi likti universitete, o jei tokių žmonių nėra – ateitis nekokia, – perspėja KTU rektorius. – Studijų pakopos susijusios tarpusavyje: jei magistrantūros metais pavyko kažką „užkabinti“, galbūt tos temos tęsinys bus doktorantūroje. Todėl magistrantūra turi būti aukšto lygio. Net bakalauro studijos turi turėti mokslinį pradą, o magistrantūra, baigiamasis darbas, turi būti tik tiriamojo, probleminio pobūdžio, sprendžiant aktualią, iki tol netyrinėtą problemą.“

Siekiant antrosios studijų pakopos kokybės svarbu užkrinti, kad magistrantūroje studijuotų ir jai pasirengę studentai. KTU rektoriaus manymu, magistrantūros studentų net padaugėtų, jei universitetas atvertų duris visiems norintiesiems, tačiau KTU neketina atsisakyti kokybės reikalavimų – reikiamų bakalauro studijų rezultatų, specializuotų testų.

Reikalavimų stojantiesiems į magistrantūrą nemažins ir VGTU. Nepaisant universiteto keliamų reikalavimų ir nemažos atrankos, į naują statinio informacinio modeliavimo magistrantūros studijų programą šiemet stojo daugiau bakalaurų, nei universitetas galėjo priimti. „Norime rengti aukšto lygio specialistus, daug dirbame gerindami studijų kokybę, – paaiškina VGTU prorektorius R.Kliukas. – Taip pat didelį dėmesį skiriame bendradarbiavimui su verslu, deramės ar jau bendradarbiaujame su nemažai užsieniečių profesorių – siekiame, kad kiekviena studijų programa turėtų bent po vieną pedagogą iš kitos šalies.“

Magistrantūros studijų tikslas sensta

P.Baršauskas neabejoja, kad stiprinant antrosios pakopos studijų trauką pokyčių reikia ir pačiose magistrantūros studijų programose, kurios nuo bakalauro studijų turi skirtis iš esmės. Dabar kai kuriais atvejais jos ne tik yra labai panašios, bet ir paskaitas skaito tie patys dėstytojai. „Programas reikia atnaujinti, reaguoti į išorės – verslo, pramonės poreikius. Galbūt magistrantūra gali būti specializuota“, – svarsto KTU rektorius.

Idealiu atveju, pasak jo, magistrantūros studijos neturėtų būti to paties bakalauro tęsinys, o juolab dublis. Jei skirtingas institucijas baigę bakalauro absolventai rinktųsi studijuoti artimą, bet ne identišką studijų programą (pavyzdžiui, menų krypties mokslų absolventas tęstų menų technologijų studijas), P.Baršausko manymu, didelė tikimybė, kad tokios studijos kūrybiškumo ir naujų žinių požiūriu būtų dar efektyvesnės.

„Tarkime, visi įsivaizduoja, kad Masačusetso technologijų institute (MIT) yra tik technologijos. Be technologijų, dar 30 proc. ten sudaro menas, tiek pat – dizainas. Ne todėl, kad MIT daro kažką ne taip, o todėl, kad skatina kūrybiškumą. Esant tokioms sudėtinėms dalims atsiveria galimybių padaryti ką nors kita, sukurti ką nors nauja“, – prestižinio MIT mokslų turinio pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau dabar magistrantūroje taikyti madingą ir reikalingą tarpkryptiškumą, absolventams suteikiant ne tik vienos specifinės srities žinių, yra sudėtingas uždavinys. Renkantis magistrantūros studijas daug vietos improvizacijai ir fantazijai nelieka, nes jos turi derėti su bakalauro studijomis, o universitetai dėl reglamentų, klasifikatorių negali laisvai įregistruoti naujų, skirtingas studijų sritis apimančių programų. Griežti jų rėmai išliko nuo pat magistrantūros studijų Lietuvoje atsiradimo 1993–1994 m.

„Šie metai buvo labai įdomūs, tada tikrai su entuziazmu viską vežėmės iš Europos ir greitai įdiegėme savoje aukštojo mokslo sistemoje. Apskritai 1990–2000 m. buvo didelio proveržio laikotarpis, tačiau po pakilimo vėl atėjo stagnacija, – prisimena KTU rektorius. – Tąkart susiformavo panašūs tikslai, kurie išliko iki dabar: bakalauro studijose siekiama parengti išsilavinusią asmenybę, turinčią bendrųjų žinių, o jas gilinti ir specializuoti – magistrantūros studijų tikslas. Taip buvo Europoje, tą taikėme ir Lietuvoje. Tais laikais nejautėme didelio poreikio diegti tarpdiscipliniškumą, kurį padiktavo šiuolaikinis gyvenimas.“

Žinoma, per dvidešimtmetį aktualijos pasikeitė: elektronikos inžinieriui nebepakanka išmanyti vien inžineriją ir apsieiti be informatikos, verslo žinių.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

– Kelerius metus skelbiama, kad bakalaurai nebenori tęsti studijų. Ar iš tiesų mažėja antrosios pakopos studijų populiarumas?

– Mane stebina tokie teiginiai, nes statistika yra kitokia. Jei skaičiuotume studentus vienetais, žinoma, stojančiųjų į antrosios pakopos studijas yra mažiau. Pavyzdžiui, 2012 m. į magistrantūros studijas stojo 8,3 tūkst. bakalauro absolventų, 2013 m. jų buvo 8,4 tūkst., o pernai stojančiųjų skaičius nukrito iki 7,7 tūkst. Tačiau negalime pamiršti demografinės Lietuvos situacijos. Mokinių, abiturientų, taigi ir bakalauro absolventų, mažėja.

2012 m. jų buvo 32,5 tūkst., o pernai – tik 24 tūkst. Kadangi absolventų skaičius mažėja dar bakalauro studijose, norėdami įvertinti magistrantūros populiarumą turime remtis procentine išraiška. Štai 2012 m. į magistrantūrą stojo 26 proc. bakalauro absolventų, 2013 m. tokių buvo 29 proc., o 2014 m. – net 32 proc. Taigi darau išvadą, kad bakalaurų, pasirinkusių magistro studijas, tikrai nemažėja. Skaičiuojant vienetais, jų mažiau, bet procentais – daugiau.

– Nuo 2012 m. į nemokamas magistrantūros studijas nesusirenka tiek pirmakursių, kiek valstybė vietų jiems pasiūlo, tačiau stojančiųjų į mokamas magistrantūros studijas nemažėja. Ką siūloma studijuoti nemokamai?

– Jei stojantieji dalies programų nesirenka, vadinasi, tokios magistrantūros studijos jiems nereikalingos. Universitetai, siūlydami magistrantūros programas, turi galvoti, kurią jų baigę magistrai turės daugiau galimybių rasti darbo. Magistrai juk turi daugiau galimybių įsidarbinti ir gauti didesnį atlyginimą nei bakalaurai.

– O kaip valstybė turėtų skirstyti studentams nemokamas magistrantūros studijų vietas?

– Vietų skirstymas turi būti paremtas valstybės užsakymu, glaudžiai susijusiu su rinkos pasiūla ir pareikalavimu. Kol neišmoksime reaguoti į rinkos poreikius, tokių neatitikimų tikrai gali būti. Tačiau duomenys apie rinkos poreikius, absolventų įsidarbinimą jau renkami, todėl manau, kad turint daugiau informacijos šie dalykai spręsis.

Nors priėmimas į aukštąsias mokyklas dar nesibaigė, matome, kad anksčiau labai populiarių socialinių mokslų abiturientai aklai jau nesirenka ir svarsto, kokias studijas baigę jie gaus darbo, kokių specialistų trūksta.

– Pernai į valstybės nefinansuojamas magistrantūros studijų vietas priimta 4,4 tūkst. studentų, nors liko 180 tuščių nemokamų studijų vietų. Kodėl kasmet atsiranda tokių skirtumų?

– Numatyti iš anksto, kiek tiksliai vietų bus užpildyta, labai sudėtinga. Neužpildytų vietų lieka ne tik magistrantūros, bet ir bakalauro studijose. Tos lėšos vis tiek nueina į aukštąsias mokyklas, jos paskiriamos studijoms, jų kokybei gerinti. Iš anksto apskaičiuoti, kiek bakalauro absolventų pasirinks magistrantūrą, kad neliktų valstybės finansuojamų vietų, nepavyks, reikia susitaikyti, kad šioks toks neatitikimas vis tiek bus.

– Kalbama, jog itin aktualus yra tarpkrypiškumo poreikis, kad specialistas išmanytų ne tik vieną sritį, bet turėtų daugiau kompetencijų. Tačiau renkantis magistrantūros studijas laisvė pasirinkti naują sritį yra ribota.

– Susitarimas yra toks, kad bakalauro studijos suteikia platų išsilavinimą, o magistro –  siauresnį. Antrosios pakopos studijos skirtos gilinti, specializuoti tam tikros srities žinioms. Nemanau, kad tokia siaurėjimo tendencija keisis. Be to, magistrantūra orientuota į mokslinį darbą, studentas gali nuspręsti, ar po jos sieks mokslininko karjeros, ar imsis profesinės veiklos. Tačiau šiandien svarbu, kad aukštoji mokykla būtų lanksti. Tarkime, jei matome, kad poreikiai keičiasi, stinga kitų studijų programų, jų turi atsirasti.

Daugiau nei pusė mūsų šalyje gyvenančių šeimų savo padėtį įvardija patenkinamai. Svarbiausi šeimų tikslai per ateinančius dvejus metus yra gyvenamojo būsto remontas, sveikatos stiprinimas ar su ja susijusių problemų sprendimas bei savo ar vaikų išsilavinimas. Tai parodė specialus rinkos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas pirkimo ir vartojimo įpročių tyrimas „TNS Atlas™“.

Dažniausiai Lietuvos gyventojai savo šeimos finansinę padėtį įvardija patenkinamai – taip teigė 58 proc. apklaustų žmonių. Itin optimistiškai ir pesimistiškai nusiteikusių lietuvių skaičius pasiskirstė panašiai. Labai gerai arba gerai savo šeimos padėtį vertinantys šalies gyventojai sudaro 18 proc., kuomet teigiančių, kad jų šeimos padėtis yra bloga arba labai bloga yra 22,5 proc.

Geriausiai savo šeimos materialinę padėtį vertina jaunimas nuo 15 iki 19 metų. Taip teigė beveik kas ketvirtas arba 24 proc. šios grupės atstovų. Pagal šį rodiklį išsiskiria ir 30-39 metų amžiaus grupė, taip pat aukštąjį išsilavinimą įgiję ir miestuose gyvenantys žmonės. Blogiausiai savo padėtį įvertina vyresnio amžiaus, t. y. nuo 50 iki 59 metų, atstovai, taip pat žmonės iš kaimo vietovių.

„Mūsų atlikto tyrimo duomenys parodė, kad dauguma Lietuvos šeimų pakankamai optimistiškai žvelgia į ateitį. 27 proc. šeimų ateityje tikisi materialinės padėties pagerėjimo. Kas antras gyventojas įsitikinęs, kad jo šeimos padėtis per ateinančius dvejus metus išliks nepakitusi. Ir tik penktadalis apklaustųjų prognozuoja, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogės“, – TNS LT Media departamento projektų vadovė Justina Tauginienė.

Kaip svarbiausią šeimos tikslą per artimiausius dvejus metus – remontą minėjo kas trečias, sveikatą – kas ketvirtas, o išsilavinimą – beveik kas penktas apklaustas šalies gyventojas. Tuo metu į ketvirtąją vietą tarp tikslų, kurie buvo įvardinti kaip svarbiausi Lietuvos šeimoms, pateko siekis susirasti arba pakeisti jau esamą darbą. Taip teigė 19 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų. Tuo tarpu 16 proc. apklaustųjų teigė, kad jų šeima apskritai jokių tikslų neturi.

15 proc. apklaustų gyventojų sakė, kad jų šeima per artimiausius dvejus metus rengiasi pakeliauti, 12 proc. – taupyti ir investuoti lėšas, 11 proc. – įsigyti transporto priemonę. Rečiau Lietuvos gyventojai užsiminė apie tokius savo šeimų artimos ateities planus kaip noras grąžinti paskolą, ilgalaikio naudojimo prekių įsigijimas, esamo būsto pakeitimas. Sąrašo pabaigoje atsidūrė siekis įsigyti pirmą savo nuosavą būstą arba vasarnamį ar sodybą.

„TNS Atlas™“ tyrimas buvo atliktas 2012 m. pirmąjį pusmetį, o jame dalyvavo 1847 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74 m. amžiaus. Šio tyrimo tikslas – nustatyti tikslines produktų vartotojų grupes, surinkti informaciją apie žmonių pirkimo ir vartojimo įpročius.

Lietuva pirmauja Europoje pagal vidurinį ar aukštesnį išsilavinimą turinčių gyventojų dalį. Tokią statistiką ką tik pateikė „Eurostat“.

Lietuvoje 92 proc. žmonių amžiaus grupėje nuo 25 iki 64 metų yra įgiję bent vidurinį išsilavinimą. Tai yra beveik 20 proc. daugiau už ES vidurkį.
Tarp lyderių pagal šį rodiklį yra ir kitos Baltijos šalys bei buvusios sovietinio bloko valstybės, tokios kaip Čekija ir Slovakija. Jų pirmavimas sietinas su Sovietų Sąjungos vykdyta politika, kurios laikantis vidurines mokyklas baigdavo didžioji dalis gyventojų.
Lietuva išsiskiria ir pagal kitą išsilavinimo rodiklį: 30 proc. šalies gyventojų yra baigę aukštąjį mokslą. ES vidurkis – 24 proc. Tarp 25–34 metų amžiaus asmenų grupės aukštųjų mokyklų absolventų Lietuvoje – net 40 proc.
Mykolo Romerio universiteto kancleris Saulius Spurga sveikina tokius rezultatus ir pabrėžia, kad būtent išsilavinimas buvo pagrindinis Lietuvos visuomenės raidos variklis. Pagrindinis iššūkis šiandien – išnaudoti išsilavinusių žmonių potencialą. „Šiandien jaunimo nedarbas didelis, tačiau verslo inkubatoriuose jaunimui skirtos vietos neužpildytos, nes nėra norinčių. Todėl svarbiausias uždavinys būtų pasukti ugdymo kryptį žmonių aktyvumo, sąmoningumo, verslumo linkme“, – mano S.Spurga.

Valstybė    Gyventojų (25–64 m.), turinčių vidurinį ar aukštesnį išsilavinimą dalis (proc.)
Lietuva    92
Estija    89,2
Latvija    88,5
Vokietija    85,8
Danija    76,5
ES vidurkis    72,7
Italija    55,2
Portugalija    31,9
„Eurostat“, 2010 m.

"Veido" archyvas

Seimas nepritarė Socialinių paslaugų įstatymo pakeitimams, kuriais socialiniams darbuotojams buvo siūloma dar penkeriais metais pratęsti laikotarpį profesiniam išsilavinimui įsigyti. 2006 metais priimtame Socialinių paslaugų įstatyme buvo numatyta, jog socialiniai darbuotojai turi įgyti profesinį išsilavinimą iki 2011 m. liepos 1 d.

Šią naujieną palankiai vertina socialinio darbo akademinė bendruomenė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir socialinio darbo profesionalai, atmesdami visas įstatymo pakeitimo šalininkų prielaidas dėl socialinių darbuotojų stygiaus grėsmės.

Neretai socialinis darbuotojas mūsų visuomenėje laikomas atsidavusiu altruistu, jei tykiai ir nuoširdžiai dirba savo darbą, arba piktu savanaudžiu, jei garsiai pradeda reikalauti teisių ne tik savo klientams, bet ir sau, kaip profesionalui. Socialinis darbas toli gražu nėra vien priemonė realizuoti asmeninį polinkį padėti kitiems. Tai yra nuolatinis procesas, kuriam reikalingos plataus profilio žinios ir gebėjimas jas taikyti realioje praktinėje veikloje laikantis aukštų socialinio darbo etikos normų ir žmoniškųjų moralinių vertybių kodekso.

Socialiniam darbui tik pradėjus kurtis Lietuvoje, jo ėmėsi pačių įvairiausių specialybių atstovai, taip pat – jokio išsilavinimo neturintys asmenys. Todėl socialinis darbas buvo plėtojamas ne tik kuriant socialinių paslaugų įstaigas, leidžiant teisės aktus, bet ir rūpinantis socialinių darbuotojų profesiniu rengimu ir kvalifikacijos kėlimu. „Suvokdami akademinio išsilavinimo svarbą socialinio darbo praktikams, organizavome studijas lanksčiai taikydamiesi prie dirbančių studentų, siūlydami jiems neakivaizdines, profesines mokymosi formas, tačiau ne visi pasinaudojo šia galimybe,“ – prisimena profesorius Albinas Bagdonas, Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros įkūrėjas. – „Kasmet  studijas baigia beveik tūkstantis puikiai kvalifikuotų, ambicingų ir motyvuotų socialinio darbo specialistų ir jei nesudarysime galimybės įsidarbinti Lietuvoje, juos mielai priims nuo gegužės mėnesio atsiveriančios Vokietijos ir Austrijos rinkos“, – apgailestauja profesorius.

Socialinis darbas nėra labdaros teikimas nepasiturintiems, tai – kompleksinė veikla, kuria siekiama pokyčių asmens, šeimos, atskirų socialinių grupių ir visuomenės gyvenime. Profesionalūs ir kvalifikuoti socialiniai darbuotojai dalyvauja formuojant socialinę politiką, siekiant sisteminių pokyčių ir užtikrinant žmogaus teises. Tai – milžiniška atsakomybė socialinio darbo klientų ir Lietuvos visuomenės atžvilgiu, reikalaujanti ne tik praktinio darbo patirties, bet ir gilių, įvairiapusių teorinių žinių. O siūlomos įstatymo korekcijos prilygtų taikstymuisi su profesionalumo stygiumi, socialiniams darbuotojams keliamų lūkesčių minimalizavimu ir bandymu palaikyti kritinę masę neišsilavinusių šios specialybės atstovų.

„Jei nereikalaujama socialinių darbuotojų išsilavinimo, kodėl turėtų stebinti nuvertinamos jų funkcijos visuomenėje, nepakankamas profesinis prestižas ir skurdi finansinė jo išraiška“, – klausia VU Socialinio darbo katedros antrakursis Justinas Pladas. – „Esu suinteresuotas dirbti pagal profesiją, todėl man nuoširdžiai rūpi, kad šis fundamentalus reikalavimas būtų įtvirtintas teisinėje sistemoje ir nebebūtų keičiamas pagal politinių grupuočių interesus. Joks rimtai į savo profesiją žiūrintis studentas nedirbs valstybei, kuri atsainiai žiūri į tos specialybės profesionalų parengimą. Svarbu atverti kelius tolesniam profesijos augimui ir taip pat – socialinės apsaugos kokybės gerėjimui“.

Akademinės bendruomenės atstovams antrina ir socialinio darbo praktikai. Biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto Socialinės paramos centro direktorė Diana Stankaitienė įsitikinusi, jog visi socialinių paslaugų įstaigų vadovai jau seniai į pareigybės nuostatus ar pareigybės aprašymus privalėjo įrašyti reikalavimą turėti socialinio darbo išsilavinimą: – „Kas trukdė įstaigų vadovams pasistengti į finišo tiesiąją atbėgti su profesionalia komanda? Ko gero, vadovai, kurie nesudarė savo kolegoms sąlygų tobulėti ir įgyti LR Socialinių paslaugų įstatyme reikalaujamo išsilavinimo, patys pirmieji atleis iš darbo tuos, kurie neturi reikalingo išsilavinimo, taip pat ir kompetencijų“.

Lietuvai šiuo metu aktualios skurdo, emigracijos, nedarbo, neįgaliųjų integracijos problemos nelauks papildomus penkerius metus – daugelio šeimų ar socialinių grupių padėtis aukštos kvalifikacijos specialistų intervencijos reikalauja jau šiandien. Daugelis gerovės valstybių (Skandinavijos šalys, Anglija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos) jau senai žengia socialinio darbo profesionalizavimo keliu – bakalauro, magistro bei doktorantūros lygmens išsilavinimas siekiant profesijos vystimosi yra standartai, be kurių neįmanomas socialinio darbo profesionalų teisių užtikrinimas, stabili gerovė bei auganti nauda visuomenei.

Būdami reiklūs savo profesionalumui ir teikiamų paslaugų kokybei, socialiniai darbuotojai neturėtų sutikti su profesionalumą kompromituojančiomis išlygomis, o toliau bręsti kaip svariomis žiniomis, praktiniais įgūdžiais ir aukštais vertybiniais standartais grįsta profesija.

Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis, 2009 m. vidurinį ir aukštesnį už vidurinį išsilavinimą turėjo 91,3 procento 25–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų.

Tai pats aukščiausias išsilavinimo lygis per pastarąjį dešimtmetį šalyje ir vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostato) duomenimis, 2008 m., palyginti su 2005 m., Lietuva pagal gyventojų, turinčių ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, dalį pakilo iš penktosios vietos (87,6%) į antrąją (90,6%) ir aplenkė Estiją, Norvegiją, Slovakiją.

2009 m. Lietuvoje aukšto lygio (aukštąjį ir aukštesnįjį) išsilavinimą turėjo 31 procentas 25–64 metų amžiaus gyventojų (Estijoje – 36%, Latvijoje – 26, ES vidurkis – 25,1%). 2009 m. Lietuva pagal šį rodiklį buvo 12-ta ES. Vidutinio lygio (vidurinį ir specialųjį vidurinį) išsilavinimą turėjo 60,4 (ES vidurkis – 46,7%), o žemesnio lygio (pagrindinį ir pradinį) – 8,7 procento Lietuvos gyventojų (ES vidurkis – 27,9%).

Per pastaruosius penkerius metus 25–64 amžiaus asmenų su žemesnio lygio išsilavinimu dalis sumažėjo nuo 12,4 iki 8,7 procento, o turinčiųjų aukšto lygio išsilavinimą – išaugo nuo 26,3 iki 31 procento.

2000–2009 m. aukštąjį išsilavinimą įgijo 241 tūkst. asmenų, iš jų 168 tūkst. – šalies universitetuose ir 73 tūkst. – kolegijose. Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičius šalyje padidėjo 179 tūkst., arba 49 procentais. 2000 m. iš 1000 25–64 metų amžiaus gyventojų aukštąjį išsilavinimą turėjo 203, o 2009 m. – 255, arba kas ketvirtas šio amžiaus Lietuvos gyventojas.

Moterys geriau išsilavinusios nei vyrai. 2009 m. aukšto lygio išsilavinimą turėjo 36 procentai 25–64 metų amžiaus moterų ir 25,5 procento vyrų, o žemesnio lygio – 7,7 procento moterų ir 9,7 procento vyrų.

Lietuvos moterys – labiausiai išsilavinusios Europos Sąjungoje. Eurostato duomenimis, 2008 m. vidurinį ir aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą turėjo 91,7 procento 25–64 metų amžiaus Lietuvos moterų, o tai aukščiausias rodiklis Europos Sąjungoje (Estijoje – 90%, Latvijoje – 88,8%).

Mieste išsilavinusių gyventojų skaičius auga sparčiau nei kaime. 2009 m. aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą turėjo 38 procentai miesto ir 15 procentų kaimo 25–64 metų amžiaus gyventojų (2000 m. atitinkamai – 25 ir 10%, 2005 m. – 32 ir 13%). Skirtumas tarp šio amžiaus miesto ir kaimo gyventojų, turinčių aukšto lygio išsilavinimą, didėjo – 2000 m. jis sudarė 15 procentinių punktų, 2005 m. – 19, o 2009 m. – 23 procentinius punktus.