Optimizuojant sveikatos priežiūros paslaugas sostinėje, ištuštės keli pastatai prestižinėse Vilniaus vietose. Miesto valdžia ten žada teikti paslaugas visuomenei ir įrengti rekreacines zonas, tačiau oponentai prognozuoja naujas miesto piktžaizdes.

Iš buvusių sostinės Jokūbo ir Misionierių ligoninių gyvybės dvasia pasitraukė kartu su paskutiniais pacientais. Šie savivaldybės pelningai parduoti didžiuliai pastatai dabar džiugina tik visuomenės padugnes, radusias kur prisiglausti miesto centre, ar vietą pasipraktikuoti atradusius grafičių piešėjus. Paveldosaugininkams pastatais vaiduokliais virtusios ligoninės kelia graudulį ir bejėgiškumo jausmą, nes privačius savininkus priversti pastatus atnaujinti – ne jų jėgoms. Tad kas laukia kitų sostinės sveikatos priežiūros įstaigų pastatų, kurie dėl reformos ištuštės jau artimiausiais metais?

Vietoj Sapiegos ligoninės – darželis?

Sostinės valdžia vešlaus dvaro parko apsuptai Sapiegos ligoninei jau dairosi kitų patalpų. Vilniaus miesto vicemeras Jonas Pinskus „Veidui“ tvirtino, kad sostinėje yra daug tuščių patalpų, priklausančių įvairioms ministerijoms. „Geriatrijos centras Kalvarijų gatvėje stovi beveik tuščias, o jis kažkodėl priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai. Pusiau merdintis „Pušyno takas“ priklauso „Sodrai“. Tai visiškas absurdas. Kalbamės su ministerijos, „Sodros“ atstovais, kad vieną iš pastatų atiduotų mums“, – dėsto vicemeras.
Iškeldinti Sapiegos ligoninėje teikiamas globos paslaugas nuspręsta pernai šią ligoninę sujungus su Vilniaus universitetine Antakalnio ligonine. Paveldosaugininkų saugomi Sapiegų dvaro teritorijoje esantys ligoninės pastatai turėtų ištuštėti per porą metų. „Čia įsikurs vaikų darželis. Antakalnyje yra didžiulis vaikų darželių poreikis, nes aplinkui gyvena daug jaunimo. Svarstoma, kad kitus pastatus galima būtų atiduoti bendruomenei, Bočių organizacijai. O parką norime atidaryti visuomenei ir sukurti rekreacinę zoną“, – patrauklią viziją piešia J.Pinskus.
Tačiau tokie skolose paskendusios sostinės savivaldybės planai kelia didelių abejonių Vilniaus miesto tarybos nariui, buvusiam merui Raimundui Aleknai. Jis tvirtina, kad sostinės savivaldybė viena nebūtų pajėgi įrengti darželį ar sutvarkyti parką. Jei prisiminsime, kiek laiko miesto valdžia žada, bet taip ir nepajėgia atgaivinti net Sereikiškių parko, naujo parko pritaikymas rekreacijai kelia rimtų klausimų. Kritikų manymu, labiausiai tikėtinas scenarijus, kad ši vieta keletą metų stovės apleista, o kai visos diskusijos ir pasipiktinimas dėl iškeltos ligoninės pasimirš, pastatai bus pelningai parduoti ir pritaikyti komercinei veiklai ar butams.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narės Dangutės Mikutienės nuomone, būtent dėl žemės sklypų ir pastatų prestižinėje vietoje Sapiegos ligoninė buvo žlugdoma kelerius metus. Pirmiausia Sveikatos apsaugos ministerija vilkino dokumentų sutvarkymą dėl ES paramos gavimo slaugos paslaugų plėtrai, nes gavus ES lėšų negalima keisti paslaugų profilio penkerius metus. „Visi aplinkui gaudavo lėšų, o šiai ligoninei vis stabdė, vis ieškojo įvairių formalių kabliukų ir kėlė papildomus reikalavimus. Tam dirigavo viceministrė Nora Ribokienė. Mus pasiekdavo informacija, kad savivaldybės atstovai slapta su ministerijos klerkais susitinka ir kalbasi dėl ligoninės. Vėliau prasidėjo trečiasis restruktūrizavimo etapas, ir iš šios ligoninės buvo atimtos neurologijos paslaugos. Kai ligoninė netenka paslaugų, netenka ir pinigų. Taip ligoninė buvo įstumta į tokią situaciją, kad jai pradėjo trūkti pinigų“, – sudorojimą įžvelgia D.Mikutienė.
Ligoninių sujungimui prieštaravęs ir, kaip pripažino teismas, neteisėtai iš pareigų atleistas buvęs Sapiegos ligoninės direktorius Gediminas Rimdeika dėl komercinių interesų norint sužlugdyti ligoninę įtarė tuometį merą konservatorių Vilių Navicką.
D.Mikutienė netiki, kad ligoninės pastatuose įsikurs darželis, nes prisimena, kaip prieš porą metų Vilniaus miesto savivaldybės atstovai mušėsi į krūtinę prisiekinėdami, kad Sapiegos ligoninė išliks ir teiks paslaugas miestiečiams.

Buvusios ligoninės naujam gyvenimui neatgimė

J.Pinskus „Veidui“ garantavo, kad Sapiegos ligoninės ir parko teritorijoje nebus gyvenamųjų namų ar sklypų. „Ten niekas nebus griaunama. Meras kalbėjosi su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite ir ši patikino, kad praktiškai visa teritorija saugoma Kultūros paveldo departamento“, – pabrėžė vicemeras, pridurdamas, kad V.Navickas gal ir turėjo kokių nors kitų planų.
Tačiau tai dar nieko nereiškia, nes pačius pastatus galima pritaikyti įvairioms reikmėms. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas informavo, kad ligoninės pastatai, kaip ir parko gilumoje esantys Sapiegų dvaro rūmai, kuriuos šiemet ketinama pradėti restauruoti, yra įtraukti į Lietuvos vertybių kultūros registrą. „Nauja statyba pačioje teritorijoje negalima, bet kai kur galimas priestatas, rekonstrukcija. Be to, tam tikra reglamentuota statyba galima apsaugos zonose“, – aiškino V.Karčiauskas. Pasak jo, galima keisti ir ligoninės pastatų funkciją, pavyzdžiui, į gyvenamąją.
Taigi šios teritorijos likimas labiausiai priklausys nuo esamų ir būsimų miesto vadovų interesų, tad pavojus, kad iki šiol ligoninės prižiūrėtas parkas ir jame esantys pastatai bus parduoti ir ištuštėję nunyks, išlieka realus. „Naudotojų iškėlimas iš pastatų paveldo objektams visada neigiamas dalykas, jei greitai neatsiranda kito naudotojo. Štai patys Sapiegų rūmai taip pat turėjo šeimininką, M.Mažvydo biblioteką, kuri jų neeksploatavo, ir pasekmės liūdnos – dvaras virto griuvėsiais“, – pokyčiais nesidžiaugia paveldosaugininkas.
Tokių pavyzdžių jau turime užtektinai: planai apie modernius biurų bei butų kvartalus ar viešbučius buvusių ligoninių teritorijoje nuėjo užmarštin, o šių pastatų taip ir nepavyksta prikelti naujam gyvenimui. Beveik dešimt metų miesto vaizdą išdaužytais langais ir grafičiais išterliotomis sienomis gadinanti buvusi Jokūbo ligoninė eina iš rankų į rankas. Praėjusių metų pabaigoje už daugiau nei 30 mln. Lt pastatas perėjo SEB antrinės nekilnojamojo turto bendrovės „Litectus“ žinion. Įmonės vadovas Edvinas Malevskis informavo, kad ir šiemet pastatas nebus tvarkomas. „Rinksime visą dokumentaciją, susijusią su šiuo sklypu. Kiek žinau, yra parengtas detalusis šios teritorijos planas, kuriame numatytas mišrus teritorijos vystymas – komercinės ir gyvenamosios paskirties pastatai. Dalis pastatų yra kultūros paveldo objektai, kurių negalime griauti“, – nekalbus buvo E.Malevskis.
Kita vertus, galbūt nekilnojamojo turto bendrovė paprasčiausiai palaikys šį pastatą, kol nekilnojamojo turto kainos pakils, o tada jis vėl pradės kelionę iš rankų į rankas.

Poliklinikos pastatas: vaikai nepageidaujami, nuomininkai laukiami

Dar vienas sveikatos priežiūros įstaigos pastatas Antakalnio gatvėje, kurio likimas iki šiol neaiškus, – buvusios vaikų poliklinikos korpusas, atsilaisvinęs vaikų polikliniką rudenį iškėlus į šalia esančią suaugusiųjų. Nors tokia pertvarka pasipiktino tėvai, turintys savo atžalas pas gydytojus vesti tais pačiais koridoriais su sergančiais suaugusiaisiais, sostinės valdžia tvirtino, kad pastatas turi statybinio broko ir po juo aptikta gruntinių vandenų.
Kita vertus, tai netrukdo atsilaisvinusio pastato nuomoti. „Kol pastatas nepripažintas avariniu, jį nuomojame ir sprendžiame, ką daryti toliau. Statybininkai sako, kad reikėtų griauti, nes apačioje – gruntiniai vandenys. Sprendimo dar nėra, tik įvairių pasvarstymų“, – tvirtina J.Pinskus.
R.Alekna įtaria, kad vaikų poliklinika buvo iškelta jos vadovui siekiant uždirbti iš šio pastato nuomos. Ir nors J.Pinskus tvirtina, kad šis pastatas bus tik sveikatos priežiūros paskirties, pripažįsta nežinąs, kiek laiko jis bus nuomojamas.
Iškėlus Sapiegos ligoninę ir perkėlus vaikų polikliniką sveikatos priežiūros įstaigų Antakalnio gatvėje reforma nesibaigs. Dabartinė Vilniaus miesto vadovybė dėlioja, kad dvi likusios ligoninės Antakalnio gatvėje – Vilniaus universitetinė Antakalnio ir Vilniaus miesto universitetinė – turėtų sustiprinti savo pagrindines paslaugas ir atsisakyti besidubliuojančių. Nors iš pradžių manyta sujungti visas tris Antakalnio gatvės ligonines, šiuo metu dar svarstoma, kurį variantą įgyvendinti.

Gimdymo įstaigų tinklą teks optimizuoti

Artimiausiais metais neišvengiamai kils klausimas dėl gerose miesto vietose įsikūrusių gimdymo namų, kai didžiuliame naujai pastatytame Santariškių klinikų akušerijos ir chirurgijos korpuse pradės veikti akušerijos ir naujagimių skyriai. J.Pinskaus manymu, Vilniaus gimdymo namams ir Vilniaus miesto klinikinei ligoninei Antakalnyje niekas negresia, nes šios įstaigos save išsilaiko: Antakalnyje per metus priimama 4 tūkst., o Vilniaus gimdymo namuose – 3 tūkst. gimdymų.
Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius taip pat tvirtina, kad akušerija nėra paslauga, kurią galima sukoncentruoti vienoje vietoje, nes tai būtų nesaugu: jei vienoje ligoninėje kiltų hospitalinė infekcija ir reikėtų sustabdyti veiklą, turi būti alternatyvų. Kita vertus, jis neabejoja, kad pradėjus veikti centrui tam tikras paslaugų persiskirstymas ir optimizavimas neišvengiamas.
„Kitas klausimas, ar reikėjo tokio statinio. Jei nuoširdžiai paklaustumėte, aš nuoširdžiai suabejočiau. Manau, prasmingiau buvo investuoti į esančius gimdymo namus. Šių paslaugų Vilniuje tikrai netrūko, galima buvo daug mažesnėmis lėšomis pasiekti geresnę kokybę. Kai centras pradės veikti, be abejo, reikės optimizuoti gimdymo paslaugas: kai investuota tiek lėšų, logiška, kad kitur nebus investuojama“, – pridūrė M.Marcinkevičius.
Deja, Lietuvoje dažniausiai einama brangiausiu keliu, o rezultatai būna abejotini. Kaip ir valdančiųjų žarstomi pažadai. Tačiau kurie šiandien buvo teisūs dėl Antakalnio gatvės vaizdo – miesto valdžia, piešdama išpuoselėtame parke giedančius paukštelius, ar opozicija, vaizduodama dar vieną pūlinį ant miesto veido, sužinosime dar negreitai. Svarbiausia, nepamiršti, kas tuos pažadus dalijo.

Valdžios sektorius visuomenės žodyne virto beveik keiksmažodžiu, o darbo rinkoje – greičiau politiniu ar socialiniu užutėkiu nei strategų štabu.

„Du dešimtmečius gyvename dvilypėje valstybėje: gražiai kalbame apie efektyvų viešąjį sektorių, tačiau priimami priešingi sprendimai, kuriamos vis naujos struktūros, nes politikai nesutaria, kokios funkcijos priskirtinos valstybei, kokios ne“, – apgailestauja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, Vyriausybės Valstybės valdymo tobulinimo, dažniau vadinamos Saulėlydžio, komisijos narys prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas.
Skamba paradoksaliai, bet pirmą kartą per 21 nepriklausomybės metus pabandyta suskaičiuoti, kokio iš tikrųjų dydžio yra mūsų valstybės valžios sektorius – nemanipuliuojant tuščiais etatais, neskiriant dirbančiųjų pagal Valstybės tarnybos įstatymą ar pagal darbo sutartis, skaičiuojant ne tik vadinamuosius biurokratus, bet ir dirbančiuosius visose biudžetinėse bei viešosiose įstaigose, valstybės įmonėse, valstybės kontroliuojamose akcinėse bendrovėse. Pabandyta analizuoti, kaip reikėtų vertinti šių institucijų darbo efektyvumą, parinkti vadovus, nustatyti teisingą ir skaidrią apmokėjimo sistemą.
Tiesa, Vyriausybės Saulėlydžio komisija išanalizavo tik Vyriausybės veiklos sričiai priskirtas institucijas – 1061 su 157 tūkst. darbuotojų ir suskaičiavo, kad visame centrinės valdžios sektoriuje 2010 m. veikė 1178 įstaigos, turinčios beveik 183 tūkst. personalo. Šiuos skaičius papildėme Valstybės tarnautojų registro duomenimis apie savivaldybių, Seimo, Prezidentūros, teismų ir prokuratūrų darbuotojus. Tačiau registras kaupia informaciją tik apie įstaigas, kurioms taikomas Valstybės tarnybos įstatymas. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvos valdžios sektoriuje, skaičiuojant medikus, švietimo, socialinės apsaugos, policijos ir pan. darbuotojus, triūsia per 400 tūkst., apie 36,6 proc., visų dirbančiųjų.
Jei tokia painiava, kiek ir kur dirba žmonių, ką jau kalbėti apie jų darbo kiekybinių ir kokybinių parametrų vertinimą. Vyriausybės Saulėlydžio komisija tikisi, kad jų parengta ataskaita taps atspirties tašku kasmetinei valdžios sektoriaus veiklos revizijai. Tik, žinoma, ir kitos institucijos turėtų analogiškai įvertinti joms priskirtą valdžios sektoriaus dalį.
O ligų valdžios institucijose Saulėlydžio komisija rado daug.

Vadovams siūlo įvesti kadencijas
Nors Vyriausybės valdymo sričiai priklausančių organizacijų per pirmus dvejus šios Vyriausybės veiklos metus sumažėjo 129-iomis (11 proc.), atlikta nemažai reformų (pertvarkytos Vyriausybės įstaigos, Muitinės departamento, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Darbo biržos struktūra), įstaigų vis tiek dvigubai daugiau nei panašaus dydžio šalyse. Pusė jų – mažos, iki 50 darbuotojų, o valdymo požiūriu tai labai neefektyvu. Dauguma jų gana autonomiškos, pačios nusistatinėja tikslus, dažnai, švelniai tariant, neambicingus. Tačiau ne Vyriausybė, o Seimas nustato įstaigų peizažą: iš 98 įstaigų prie ministerijų 95-ios turi savo steigimo įstatymus, o juose dar numatyta, kad jos turi turėti regioninius padalinius.
Sumažėjus įstaigėlių, būtų išspręsta ir kompetentingų vadovų stygiaus problema. Saulėlydžio komisija siūlo įtvirtinti skaidrias vadovų atrankos, darbo vertinimo, apmokėjimo metodikas, nustatyti kadencijas, neribojant jų skaičiaus.
Dar vienas klausimas – kiek valdžios sektoriui reikia darbuotojų. Tačiau optimalaus skaičiaus neįvardija nė vienas ekspertas, nes tai priklauso nuo to, kiek funkcijų sau prisiima valstybė. O dabar prisiėmusi aiškiai daugiau, nei tam turi išteklių.
Besipučiantį valdžios sektorių menkti privertė tik krizė. Saulėlydininkai suskaičiavo, kad Vyriausybės srities darbuotojų valdžios sektoriuje 2010 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo 7 proc., tačiau privačiame, Statistikos departamento duomenimis, beveik triskart daugiau – net 20,5 proc.
Tiesa, dažniausiai valdžios sektorius tapatinamas tik su vadinamaisiais biurokratais, tačiau ministerijų darbuotojų – tik apie 3 proc. (4 tūkst.), o 46 proc. Vyriausybės pavaldumo valdžios sektoriaus sudaro biudžetinės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. įstaigos, kuriose diržai veržti nepakankamai.

Per 10 tūkst. Lt algos – ir kolegijų, ligoninių vadovams
Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis tikina, kad smarkiai taupė ir valdžia: 2010 m. darbo užmokesčio suma Vyriausybės srities valdžios sektoriuje buvo 17 proc., arba 882 mln. Lt, mažesnė nei 2008 m. ir siekė 4,3 mlrd. Lt. Tačiau Statistikos departamento duomenimis, valdžios sektorius algas per minimus dvejus metus tesusimažino 6,5 proc., o privatus – 9,3 proc. Daugkart apkalbėta Ignalinos atominės elektrinės vadovo 26 tūkst. Lt alga, bet stebina, kad 2010 m., krizės įkarštyje, per 10 tūkst. Lt siekiančiomis algomis džiaugėsi ir ne tokių jau strateginių įstaigų – kolegijų, ligoninių vadovai. O Energetikos ministerijai pavaldžios įmonės išsiskiria ne tik didžiausiomis vadovų algomis, bet ir jų kontrastu su pavaldinių – šių vidutinė alga šešiskart mažesnė nei vadovų.
Visuomenei įtarimų kelia paini valdininkų atlyginimų sistema. Saulėlydininkai siūlo pasinaudoti pasaulyje pripažinta metodika ir sugraduoti valdžios sektoriaus darbuotojų pareigybes pagal sudėtingumą, nustatyti atlyginimus, lyginant su privataus sektoriaus panašios kvalifikacijos reikalaujančių pareigybių, įvesti kintamąją dalį pagal darbo rezultatus.
Tačiau Viešosios politikos ir vadybos instituto programų vadovas doc. dr. Vitalis Nakrošis primena, kad parengta valstybės tarnybos reformos koncepcija taip ir guli stalčiuose, nes nėra politikų sutarimo. V.Nakrošio manymu, viena didžiausių valstybės tarnybos problemų, kad po kiekvienų rinkimų bandoma savaip pakeisti ir vadovaujančius karjeros valstybės tarnautojus. O, pavyzdžiui, estai sutarę po rinkimų jų nekeisti metus, ir net jei tada norėtų keisti, ministras turėtų jį rinktis iš kandidatų, atrinktų profesionalų. Kita bėda, V.Nakrošio manymu, kad valstybės tarnyba turėtų užsiimti politikos analize, stebėsena ir vertinimu, tačiau dėl politinės įtakos ir analitinių bei vadybinių gebėjimų stygiaus dėmesys į svarbiausius klausimus nesutelkiamas.
Tikslų kėlimo ir jų rezultatų vertinimo sistema kol kas tik pradedama diegti Ministro pirmininko tarnyboje ir keliose ministerijose. Antra vertus, kaip vis pabrėžia Saulėlydžio komisijos narė Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė, viešasis sektorius efektyvus bus tada, kai nustosime manyti, kad jame turi galioti kitokie veiklos principai, valdymo metodai, reikalavimai ir taisyklės nei privačiame sektoriuje. Kai kurie saulėlydininkai net daro prielaidą, esą tai, jog 76 proc. valstybės karjeros tarnautojų – moterys, rodo, kad valstybės tarnyba dažnai traktuojama ne kaip stratego postas, o kaip socialinis užutėkis.
Taigi valdžios sektorius pateko į savo pačių spąstus: jis didelis, neefektyvus, o visuomenės nepasitikėjimas juo artėja prie rizikingos ribos. Būtinos kardinalios reformos, kurių nemažai pasiūlė ir Saulėlydžio komisija, tik problema, kad daug jų įstrigo Seime. Komisijos nario „BaltCap“ investicijų direktoriaus Kornelijaus Čelutkos įsitikinimu, neatidėliotinai reikia visuomenei prieinamos išsamios informacijos apie kiekvieno valdžios sektoriaus įstaigos finansus. Tada atsiras ir visuomenės spaudimas didinti efektyvumą. Dabar visi sako, kad valdžios sektoriuje blogai, bet niekas nežino, kas ir kodėl blogai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad numačius rotacijas medicinos įstaigų vadovams būtų atsikratoma tarybinio palikimo, kuomet įstaigoms vadovauti buvo skiriami medikai, ir pereinama prie profesionalios vadybos.

“Teko važinėti po regionus, labai daug nusiskundimų, kad atskiruose regionuose atskirų gydymo įstaigų vadovai tampa svarbesni net už rinktą valdžią, ir labai ilgai užsisėdi, visą gyvenimą. Aš manau, kad seniai laikas atsikratyti tarybinio paikimo, kai profesionalūs gydytojai patys tapdavo ūkininkais ir vadovaudavo”, – šeštadienį žurnalistams sakė prezidentė.

Pasak šalies vadovės, palaipsniui reikia pereiti prie profesionalaus medicinos įstaigų valdymo, jos žodžiais, “tam yra vadybininkai, tam yra magistro studijos Lietuvoje, kurios ruošia medicinos vadybininkus”.

Prezidentė D.Grybauskaitė teikia pataisas, kuriomis siūloma įvesti penkerių metų kadencijas visų asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų vadovams ir nustatyti, kad vadovauti įstaigai jie gali ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Be to, siūloma iki 65-erių metų apriboti visų sveikatos įstaigų vadovų amžių.

Prezidentės nuomone, dėl ydingos vadovų skyrimo tvarkos sveikatos priežiūros sistemą apėmė sąstingis, tai tapo ir didžiausiu sveikatos reformos stabdžiu.

Prezidentės teigimu, pakeitus ydingą sveikatos priežiūros įstaigų vadovų skyrimo tvarką, taip pat atsivers karjeros galimybės visiems kvalifikuotiems ir kompetentingiems specialistams.

Prezidentės iniciatyva jau pateiktos ir STT, Prokuratūros bei VSD vadovų kadencijas ir rotaciją įtvirtinančios įstatymų pataisos.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su nacionalinių kultūros ir meno įstaigų vadovais aptarė šių įstaigų statuso, valdymo, prieinamumo visuomenei ir bendradarbiavimo su švietimo sistema klausimus.

Pasak Prezidentės, valstybė turi apsispręsti, kiek nacionalinių kultūros ir meno institucijų ji gali turėti ir yra pajėgi išlaikyti, būtina aiškiai apibrėžti šių įstaigų statusą, nedubliuoti jų atliekamų funkcijų, aiškiai nustatyti kiekvienos institucijos atsakomybę, skatinti jų aktyvų bendradarbiavimą su mokyklomis ir kitomis švietimo įstaigomis. Tokiems projektams turėtų būti panaudotos ES socialinio fondo lėšos. Nacionalinių įstaigų pareiga – padaryti kultūros ir meno vertybes prieinamas visuomenei, patraukliai pristatyti jas įvairioms visuomenės grupėms.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje įvykusiame susitikime šalies vadovė pabrėžė, jog siekiant efektyvaus ir skaidraus kultūros bei meno įstaigų valdymo, būtina įvesti šių įstaigų vadovų kadencijas. Prezidentė teiks Seimui įstatymo pataisas, numatančias 5 metų vadovų kadencijų įvedimą, su teise dirbti dvi kadencijas iš eilės, visose kultūros ir meno įstaigose.

“Vadovų kaita suteiks kultūros, meno įstaigų veiklai dinamiškumo, galimybę atsinaujinti ir sudarys sąlygas pasidalinti gerąją patirtimi”, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Aptariant Gedimino kalno sutvarkymo klausimą, buvo kalbėta ir apie Vilniaus pilių rezervato valdymo, jo teritorijos priežiūros problemas. Šalies vadovė paragino kuo griečiau išspręsti Vilniaus pilių rezervato žemės valdymo klausimus.

Prezidentė taip pat susipažino su Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija. Lietuvos nacionalinis muziejus yra didžiausias Lietuvos istorinio kultūros paveldo lobynas. Šio muziejaus darbuotojams tenka atsakinga užduotis – patraukliai aktualizuojant savo krašto istoriją ir nušviečiant bendrą istorinį kontekstą, skatinti tautą giliau suprasti savo šaknis. Pasak valstybės vadovės, tai padeda ugdyti meilę ir pagarbą savo Tėvynei.

Biudžetinės įstaigos dėl neefektyvių pirkimų kasmet už mobilųjį ryšį permoka apie 26,6 mln. litų biudžeto lėšų, pranešė Viešųjų pirkimų tarnyba.

Tarnybos apklausos duomenimis, 236 įstaigos nurodė mokančios abonentinius (neprakalbamus) mokesčius, siekiančius vidutiniškai 24,18 lito už vieną SIM kortelę. Dar 28 įstaigos savo tiekėjams moka 0,15 lito siekiančius pokalbio sujungimo mokesčius už kiekvieną išeinantį skambutį.

“Tai – mokesčiai už orą, pinigų švaistymas”, – pranešime spaudai sakė Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas.

Jo teigimu, ryšį įsigijus per Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO), abonentiniai ir sujungimo mokesčiai nėra taikomi.

“Tele2″ viešųjų ryšių vadovas Andrius Baranauskas BNS sakė, kad, nepaisant to, kuris mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjas laimi konkursą, išlošia perkančioji organizacija.

“Jeigu organizuojami nepriklausomi, skaidrūs pirkimai per Centrinę perkančiąją organizaciją – nesvarbu, kas laimi, tačiau užsakovas gali gauti ir 1-2 centų kainą už pokalbio minutę”, – BNS sakė jis.

Apklausa atskleidė, kad organizacijos, ryšį pirkusios per CPO, už pokalbio minutę moka vidutiniškai po 0,03 lito savame tinkle ir 0,04 lito, skambindamos į kitus tinklus, o institucijos, viešuosius pirkimus organizavusios savarankiškai, nurodė ryšio operatoriams mokančios atitinkamai vidutiniškai 0,11 lito ir 0,16 lito už pokalbio minutę.

Pasak Ž. Plytniko, realus kainų vidurkis yra dar didesnis, nes už ryšį brangiai mokančios įstaigos vengė pateikti informaciją.

“Dauguma tų biudžetinių organizacijų, kurios 2009 metais nurodė mokėjusios po 0,75-0,30 lito už pokalbio minutę, 2010 metais iš viso nepateikė informacijos ir taip “pagerino” vidurkį”, – pabrėžė Ž.Plytnikas.

Pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, mobiliojo ryšio paslaugų pirkimą perkančiosios organizacijos turėtų skelbti rečiausiai kas trejus metus. Tačiau net 76 organizacijos nurodė besinaudojančios mobiliojo ryšio paslaugomis pagal neterminuotas sutartis.

Į Viešųjų pirkimų tarnybos prašymą pateikti išsamią informaciją apie mobilųjį ryšį atsiliepė 1100 organizacijų – daugiau nei ketvirtadalis visų perkančiųjų organizacijų.

Kitąmet gali nebelikti dalies Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų arba jos bus sujungtos.

Iki pavasario auditoriai turėtų pateikti savo išvadas, kaip pertvarkyti Kultūros ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų veiklą, kad jos nedubliuotų viena kitos funkcijų, taip pat būtų optimizuotas jų darbas, rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas teigė, kad vos užėmęs šį postą ėmė domėtis, ar visos ministerijai pavaldžios įstaigos reikalingos: “Kai kurios jų, užsilikusios dar nuo senų laikų, galbūt iš viso turėtų būti nušluotos nuo žemės paviršiaus”.

Kol kas ministro akiratyje – trys įstaigos: Pilių direkcija, Liaudies kultūros ir Kultūros darbuotojų tobulinimosi centrai, rašo dienraštis.

A.Gelūnas abejojo, ar dabartinė Liaudies kultūros centro veikla šiuo metu pagrįsta realiais darbais: “Pagrindinį darbą šis centras atlieka, kai rengiamos Dainų šventės. O kuo jis užsiima tarp švenčių?”

Tuo tarpu šalia statomų Valdovų rūmų esanti Pilių direkcija kitais metais turėtų būti prijungta prie Valdovų rūmų administracijos.

Tokiai nuostatai pritaria ir pastarosios vadovas Vydas Dolinskas, ir A.Gelūnas. Ministro įsitikinimu, prie Valdovų rūmų prijungta Pilių direkcija galės pasirūpinti ir kitais šalia esančiais kultūros objektais.

Kultūros darbuotojų tobulinimosi centras, įsikūręs prestižiniame Vilniaus Žvėryno rajone, kitąmet irgi gali sulaukti pertvarkos.

Dar nuo sovietmečio veikiančiam centrui priklauso trijų aukštų bendrabutis, administracinis pastatas, kuriame veikia kelios įstaigos, taip pat poilsinė Nidoje.

Daugiau nei prieš mėnesį Kultūros ministerijos skelbtą konkursą dėl jos struktūros ir pavaldžių įstaigų veiklos įvertinimo laimėjo audito bendrovė “Ernst & Young”

Saulėlydžio komisija toliau teikia siūlymus dėl Vyriausybės įstaigų veiklos reformavimo. Šiandien komisija peržiūrėjo Lietuvos archyvų departamento bei Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos struktūras bei funkcijas.

Atsižvelgdama į šių įstaigų dydį – jose dirba iki 30 darbuotojų – Saulėlydžio komisija rekomendavo atitinkamų sričių ministrams, kurie teiks Vyriausybei tvirtinti šių įstaigų struktūras, atsisakyti pavaduotojų pareigybių, jas perduodant skyrių vedėjams, bei mažinti vadovų skaičių, apjungiant skyrius.

Svarstant Lietuvos archyvų departamento struktūrą komisija pasiūlė kultūros ministrui apsvarstyti galimybę centralizuotai vykdyti auditą visoje pavaldžioje srityje. Komisija taip pat nusprendė kitame posėdyje grįžti prie archyvų klausimo ir pateikti siūlymus dėl departamentui pavaldžių įstaigų funkcijų bei struktūrų.