Per praėjusią kadenciją Seimo nariai teisės aktų projektų parengė 1,8 karto daugiau negu Vyriausybė, nors Vakarų šalyse yra priešingai: rengiant teisės aktų projektus aktyvesnės būna daugiau pajėgumų ir kompetencijos turinčios vyriausybės, o ne parlamentų nariai. Didėjo ir projektų kiekis: praėjusią Seimo kadenciją iš viso įregistruota 5 tūkst. teisės aktų projektų, arba 44 proc. daugiau negu per ankstesnio Seimo kadenciją.
Šiuos duomenis pateikęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas pastebi, kad parlamentarai įregistruoja vis daugiau prastos kokybės įstatymų projektų, o dėl jų gausos Seimas nebepajėgia jų visų laiku ir kokybiškai apsvarstyti. Priimama tik apie trečdalį visų Seimo narių registruotų projektų. Pasak V.Gedvilo, dėl projektų gausos tenka skubinti jų priėmimą: praėjusią kadenciją kas antras teisės aktas buvo priimtas skubos ir ypatingos skubos tvarka (2004–2008 m. – tik kas ketvirtas). Be to, originalių įstatymų priimama labai mažai – vis daugiau teisės aktų tobulinama, keičiama, papildoma.
„Pagrindinis siekis yra priimti kuo daugiau kokybiškų įstatymų, o dabar priimame ir antikonstitucinius įstatymus, – teigia V.Gedvilas. – Trečią kadenciją dirbu Seime ir su visiška atsakomybe galiu pasakyti, kad rengiami įstatymų projektai tik blogėja. Seimas neturi tiek galimybių gerai parengti įstatymų projektus, kiek jų turi Vyriausybė.“
V.Gedvilo duomenimis, 2008–2012 m. Seimo darbo efektyvumas tesiekė 50 proc. – tik kas antras įregistruotas teisės aktas buvo priimtas. 2004–2008 m. Seimo darbo efektyvumas siekė 60 proc., 2000–2004 m. – 75 proc. „Daug laiko sugaištama neproduktyviai, tikslingiau būtų jį panaudoti parlamentinei kontrolei“, – pabrėžia Seimo pirmininkas.
Pasak V.Gedvilo, dėl prastos įstatymų ir teisės aktų kokybės smunka Seimo autoritetas, tad pirmininkas žada imtis veiksmų, kad padėtis keistųsi.

“Daugybė gerų idėjų žlunga, daugybė puikių projektų vėluoja dėl ydingos viešųjų pirkimų tvarkos Lietuvoje.

Bet centrinės valdžios politikai to nesupranta arba apsimeta nesuprantantys. Todėl labai džiaugiuosi, kad viešuosius pirkimus jie patys išbandys savo kailiu, mat prieš šiuos Seimo rinkimus jie bus privalomi ir politikams, ir politinėms partijoms. Nors, kita vertus, vos tik jie pajus, ką tie viešieji pirkimai reiškia, iš karto sau priims kokias nors išimtis. Bet išimtys galios tik partijoms, tad visi kiti ūkio subjektai ir toliau murkdysis toje viešųjų pirkimų pelkėje”, – taip prieš pusantro mėnesio “Veido” organizuojamame Metų mero renginyje kalbėjo Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.
Ir jis buvo visiškai teisus. Kaip paaiškėjo, politinės partijos šiuo metu neskuba laikytis jau pustrečio mėnesio galiojančio įpareigojimo vykdyti viešuosius pirkimus. Priminsime, kad nuo šių metų sausio padidinus valstybės finansavimą partijoms kartu buvo pakeistos ir viešojo pirkimo taisyklės politinėms organizacijoms. Tai yra jau nuo šių metų iš biudžeto daugiau pinigų gaunančios partijos privalėtų laikytis tokios pat prekių ir paslaugų pirkimo tvarkos, kokia taikoma visoms biudžetinėms įstaigoms: skelbti konkursus dėl bet kokio didesnio pirkinio.
Bet politikai visada mėgo dvejopus standartus. Mėgsta juos ir dabar. Pasirodo, dauguma partijų apskritai nesiregistruoja viešojo pirkimo sistemoje, neskelbia viešojo pirkimų konkursų ir aiškina, kad stambesnių pirkinių esą dar neplanuoja. Nors tai yra melas. Partijų ir įvairių politikų reklama jau dabar sukasi skirtingose žiniasklaidos priemonėse, platinami lankstinukai, be to, jos kaip tik šiuo metu pasirašo stambius projektus su reklamų agentūromis ir kitais paslaugų teikėjais.
Kodėl partijos taip elgiasi? “Viešajam pirkimui taikomi terminai yra nesuderinami su politinės kampanijos terminais”, – įrodinėja liberalcentristų pirmininkas Algis Čaplikas. Tačiau ne mažiau ir dar rimtesnių argumentų galėtų prigalvoti ir savivaldybės bei visos kitos viešuosius pirkimus rengti privalančios organizacijos. Tačiau jų nei žodžiai, nei argumentai į dangų neina. Į politikų ausis – taip pat.
Dabar aiškėja, kad ką tik prasidėjusioje Seimo pavasario sesijoje politikai planuoja pakoreguoti Viešųjų pirkimų įstatymą ir partijas išbraukti iš viešųjų pirkimų organizatorių. Taigi politikai vėl taps lygesnėmis kiaulėmis, o tas kadaise deklaruotas politinių partijų finansavimo skaidrumas vėl apsigobs tamsiais šešėliais.
O visos kitos biudžetinės organizacijos ir toliau turės rengti viešuosius pirkimus, kurie politikams pasirodė tokie neįmanomi. Taigi R.Malinauskas buvo dukart teisus. Politikai galėjo pasimokyti iš savo klaidų, savo priimtus įstatymus patys pradėję taikyti praktijoje, bet jie pasirinko patį lengviausią ir trumparegiškiausią kelią – išbraukti save iš sąrašo tų, kuriems šis įstatymas taikomas. O jūs, visi kiti mirtingieji, ir toliau kankinkitės su šia nevykusia, skandinančia viešųjų pirkimų sistema. Todėl šių rinkimų kampanijos šūkis galėtų būti: “Mes buvome, esame ir būsime už dvejopus standartus. Balsuokite už mus.”

Šių rinkimų kampanijos šūkis galėtų būti: “Mes buvome, esame ir būsime už dvejopus standartus. Balsuokite už mus.”

Apie pusšimtį nuostatų daugiau nei trisdešimtyje teisės aktų prieštarauja Konstitucijai ar kitiems įstatymams. Tačiau kai kurios jų taip vegetuoja jau keliolika metų.

Konstituciniam Teismui (KT) valdantieji paskelbė karą – kaip kitaip pavadinti tai, ką užvirė valdančiosios koalicijos politikai, pralaimėję konstitucinį ginčą dėl Mokslo ir studijų įstatymo. Valdantieji apsimeta nepastebėję KT nutarimo nuorodos, kad „įstatymų leidėjui kyla pareiga nedelsiant užpildyti teisinio reguliavimo vakuumą, kitaip gali būti sutrikdytas valstybinių aukštųjų mokyklų valdymas“, ir sakė svarstysią, kaip pakeisti įstatymą, neskubėdami, sulaukę pavasario. Tačiau opozicijai pradėjus rinkti parašus dėl neeilinės sesijos ir patys suskubo ją inicijuoti. Lig tol skubesnis darbas jiems atrodė prašyti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apsvarstyti KT teisėjus, mat keli jų patys dėsto universitetuose, tad neva galėję būti šališki. Bet ir čia įstatymų leidėjai pasirodė neišmanėliai: KT teisėjų veikla ir elgesys gali būti vertinamas vieninteliu Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme numatytu būdu – per apkaltos procesą, kurį pradėti gali tik tik jie patys Seime.
Tačiau bandymas bent jau atitolinti sprendimą dėl Mokslo ir studijų įstatymo nekonstitucinių nuostatų – jokia išimtis. Politikai ignoravo ir tebeignoruoja ne vieną mūsų valstybėje neginčijamo statusą turinčio Konstitucinio Teismo išbrokuotą teisės aktų nuostatą. Dabar tokių – apie pusšimtį per trisdešimtyje teisės aktų.

Mokslo ir studijų įstatymo likimas buvo aiškus

KT nutarimas dėl Mokslo ir studijų įstatymo sukėlė stebėtinai daug aistrų, nors KT poziciją buvo lengva prognozuoti.
Vilniaus universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris aiškina, kad kartais įstatymus būtina taisyti dėl to, kad suformuluojama nauja KT doktrina, kurios iki tol nebuvo. Tačiau politikai dažnai apsimeta jos nepastebintys.
„Kad šis įstatymas bus pripažintas antikonstituciniu, buvo aišku nuo 2002 m., ką ten – net nuo 1994 m. Bet Konstitucija sau, o politinė valia sau. 2009 m. Konstitucinis Teismas išaiškino savo 2002 m. nutarimą analogišku klausimu. Aiškiau nebūna. Atrodo, imk ir taisyk įstatymą. Tai ne. Premjeras sudarė savų žmonių „darbo grupę“, tik vienas kitas iš šalies. O grupė parašė išvadą „kaip reikia“, atseit naujasis įstatymas dar nebuvo tirtas, o anas nutarimas buvo dėl kito įstatymo, taigi viskas gerai. Jie ten mus visus kvailais laiko, ar ką?“ – piktinasi E.Kūris.
Tačiau net tais atvejais, kai KT pirštu parodo, ką pataisyti, politikai metų metais delsia pakeisti įstatymo normą. Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas, vienintelis parlamentaras, dirbantis Seime nuo pat pirmosios kadencijos, sako, kad pernai vienu ypu pavyko panaikinti kelis Seimo dokumentus, dar 1993–1994 m., pirmaisiais KT darbo metais, pripažintus nekonstituciniais. Politikos senbuvis džiaugiasi, jog pavyko perlaužti klaidingą nuomonę, kad kai kuriais atvejais po KT nutarimo apskritai nereikia priiminėti jokių papildomų teisės aktų, mat antikonstitucinis įstatymas ir taip negali būti taikomas.

Seimo ir Konstitucinio Teismo pingpongas
Vis dėlto kai kurie teisės aktai kaip stalo teniso kamuoliukai skraido tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo keliolika metų. Č.Juršėnas prisimena tokius buvus nuosavybės atkūrimo klausimus reglamentuojančius teisės aktus. Lig šiol nepavyko tinkamai sutvarkyti Medžioklės įstatymo, kurį Seimas taisė, bet vėl ne taip, kaip reikėjo, ir dabar jis vėl – tarp KT išbrokuotų, bet lig šiol Seimo nepataisytų. Vis į KT grįžtantis akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymas lig šiol nepataisytas taip, kad neprieštarautų kitiems teisės aktams.
Būna, kad Seimas kelerius metus nieko ar beveik nieko nedaro, o kai galiausiai imasi taisyti įstatymą, tai padaro blogai, nes labai skuba. „Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis dar 2007 m. pradžioje. Įstatymą ėmė taisyti likus pusmečiui iki naujų rinkimų. Ir vėl jo nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis. Po tų rinkimų praėjo beveik metai, bet, atrodo, pataisomis niekas neužsiima“, – konstatuoja E.Kūris.
Jis primena ir Teismų įstatymą: 1999 m. antikonstitucinėmis buvo pripažinta daug jo nuostatų, tačiau naujas įstatymas atsirado tik 2002 m. „Švelniai tariant, vėl prastas, nes po kelerių metų daug jo nuostatų taip pat neišlaikė konstitucingumo patikros egzamino“, – teigia E.Kūris.
Autoritetingas teisininkas pripažįsta: Seimas – marga, fragmentuota politinė institucija, todėl sutarimo paieškos užtrunka. Juk dažnai nepakanka vien panaikinti antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų – vietoje jų turi atsirasti kitos. Vadinasi, reikia susitarti, kaip taisyti tokį įstatymą.
Bet dažnai tiesiog nenorima taisyti antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų. „Pernai panaikino vieną kitą 1993–1994 m. antikonstitucinį Seimo nutarimą – po tiek metų! Kažko vis laukiama. Ko? Antai pernai antikonstitucinėmis buvo pripažintos kelios Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos. KT buvo beveik pusmečiui atidėjęs nutarimo oficialų paskelbimą, taigi ir įsigaliojimą, kad nesusidarytų teisinis vakuumas ir Seimas turėtų laiko pataisyti įstatymą. Tai išskirtinis atvejis, tik ketvirtas per du dešimtmečius. Pavyzdžiui, 2002–2003 m. Seimas tokiomis aplinkybėmis suskubo per porą mėnesių pakeisti Vietos savivaldos įstatymą. O dabar ar pataisė įstatymą? Ne. Juodžiausias teisinis nihilizmas. Nežinau, kokiu įstatyminiu pagrindu buvusiems teisėjams šiandien skaičiuojamos pensijos. Kam rūpi“, – Seimu piktinasi E.Kūris.

Teisines bakchanalijas lemia požiūris
Advokatas Kęstutis Lipeika sako negalįs suvokti, kaip galima ignoruoti nekvestionuojamą taisyklę: jei KT pripažįsta teisės aktą ar jo dalį neatitinkančiais Konstitucijos, institucija, kuri jį priėmė, privalo jį keisti. „Dabar dėl Mokslo ir studijų įstatymo vyksta labai keistos diskusijos: premjeras, švietimo ir mokslo ministras sako – kam skubėti. Jei įstatymo dalys prieštarauja Konstitucijai, negalima sakyti, kad nėra jokios skubos, – tai didelė bėda taikant įstatymą“, – pabrėžia K.Lipeika.
Nekonstituciniu pripažintas teisės aktas neturi būti taikomas, vykstant ginčui teisme juo nesivadovaujama. Tačiau paprasti „teisės vartotojai“ klaidinami, nes skaitydami aktą dažniausiai mato tekstą be atitinkamų išlygų. O, kaip rodo teisėjų pensijų atvejis, kartais net kelerius metus vadovaujamasi nežinia kuo.
Pagal mūsų Konstituciją Konstitucinis Teismas, kitaip nei kai kuriose kitose šalyse, nepanaikina paties akto, bet tas aktas netenka galios ir negali būti taikomas. „Tai tarsi negyvėlis, kurį dar reikia palaidoti: jame teisės nebėra, bet pats antikonstitucinis aktas ar jo nuostata formaliai yra“, – taikliai įvardija buvęs KT pirmininkas E.Kūris.
Seimo statute nurodyta: įsigaliojus KT nutarimui parlamento Teisės ir teisėtvarkos komitetas ar kuris nors kitas jo pavedimu ne vėliau kaip per tris mėnesius turi pateikti tokio teisės akto pakeitimo projektą. Tačiau, žinoma, baigtinio termino, per kiek turi būti priimtas pataisytas įstatymas, nėra. „Būna, kad komitetas pasiūlo, Seimas atmeta, ir sukasi ratas“, – aiškina Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas. Jis tikisi, kad tik ką paskelbtas Seimo valdybos raginimas komitetams ieškoti laiko pataisyti nekonstituciniams teisės aktams bus išgirstas.
Tačiau „Veido“ pašnekovai teisininkai sako, kad KT nutarimų ignoravimas – tik viena šios dienos politikų požiūrio į teisėkūrą iliustracijų. Advokatas K.Lipeika atkreipia dėmesį į nevykusių teisės aktų kiekio didėjimą. Štai pernai KT nekonstitucinėmis pripažino tris kartus daugiau teisės aktų normų nei 2010 m.
„Tokios nekokybiškos teisėkūros, kaip dabar, Lietuvoje nėra buvę per visą nepriklausomybės laikotarpį. Atrodo, kad politinei valdžiai teisė kelia alergiją, jai teisės nebereikia. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas paverstas politinių nurodymų vykdytoju, ne patarėjais, bet pritarėjais. O Ministro Pirmininko tarnyboje iš viso neliko Teisės departamento, tik skyriukas. Tai nėra ko stebėtis, kai imama kliedėti apie neteisėtų statybų Neringoje įteisinimą, o mokesčių reforma virsta bakchanalija. Kur ėjome, ten ir nuėjome“, – piktinasi E.Kūris.

Buvęs KT pirmininkas prof. E.Kūris: „Politinei valdžiai teisė kelia alergiją.“

Nepakeisti antikonstituciniais pripažinti įstatymai – nepalaidoti negyvėliai

Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, tačiau nepakeisti teisės aktai ar jų dalys

Teisės aktas ar jo dalis    KT nutarimo data
1. Įstatymo dėl Aukščiausiojo, Apeliacinio, apygardų teismų įsteigimo, prokuratūros reformavimo nuostata    1994 m.
2. AT 1990 m. gegužės 10 d.nutarimo nuostata dėl Lietuvos radijo ir TV statuto    1995 m.
3. Seimo nutarimo dėl V.Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų nuostata    1998 m.
4. 1998 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto nuostata    1999 m.
5. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2000 m.
6. Administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo nuostatos    2000 m.
7. Seimo statuto nuostata dėl posėdžio pirmininko sprendimų    2001 m.
8. Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos    2002 m.
9. Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinis įstatymas    2002 m.
10. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2003 m.
11. Medžioklės įstatymo nuostatos    2005 m.
12. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2005 m.
13. Peticijų įstatymo nuostatos    2006 m.
14. Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata    2006 m.
15. Civilinio kodekso nuostata    2007 m.
16. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostata    2007 m.
17. Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos    2008 m.
18. Tabako kontrolės įstatymo nuostata    2008 m.
19. Notariato įstatymo nuostata    2010 m.
20. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos    2010 m.
21. Valstybinių pensijų įstatymo nuostata    2010 m.
22. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostata    2010 m.
23. Elektros energetikos įstatymo nuostatos    2010 m.
24. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostata    2010 m.
25. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostata    2011 m.
26. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos    2011 m.
27. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostata    2011 m.
28. Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostata    2011 m.
29. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos    2011 m.
30. Vidaus tarnybos statuto nuostata    2011 m.
31. Aukštojo mokslo ir studijų įstatymo nuostatos    2011 m.

Šaltinis: Seimas, Konstitucinis Teismas

Teisės aktų ar jų normų, Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, skaičius*
23    97    15    18    14    18    57
2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.
* Iš viso 1993–2011 m. – 554
Šaltinis: Konstitucinis Teismas

Korupcijos mastas Lietuvoje nemažėja jau dešimtmetį. Kas šią situaciją gali keisti 2012-aisiais?

Kai likus kelioms savaitėms iki Kalėdų kilo panika dėl „Swedbank“ finansinės būklės, socialiniuose tinkluose išplito karikatūra, vaizduojanti pinigus atsiimti norinčius žmones. „Pažiūrėk, kokios eilės prie bankomatų“, – piešinyje sako vienas. „Kvailiai, gautų atlyginimus vokeliuose – dabar būtų ramūs“, – atsako kitas. Tada eina išvada: „Atlyginimų vokeliuose privalumai: nereikia mokėti mokesčių valstybei, norint išsigryninti pinigus nereikia mokėti mokesčių bankui, nieko neprarandi bankui „užsilenkus“, visuomet turi grynųjų, nereikia stovėti pašto eilėse norint įsigyti vokų kalėdiniams sveikinimams.“

Kiekviename juoke yra tiesos. Kaip parodė 2011 m. Lietuvos korupcijos žemėlapis, didelė dalis gyventojų išties sugeba įžvelgti korupcijos pranašumų: net 79 proc. pripažįsta, kad kyšiai padeda spręsti problemas, 57 proc. yra pasirengę duoti kyšį, jei tik prireiktų, 22 proc. yra jį davę per pastaruosius dvylika mėnesių. Dar penktadalis gyventojų kyšio nedavė tik dėl to, kad neturėjo tam pakankamai pinigų. Labiausiai paplitusiomis korupcijos formomis gyventojai laiko kyšininkavimą, piktnaudžiavimą tarnyba ir nepotizmą (giminių ir bičiulių protegavimą).

Galima guostis nebent tuo, kad gyventojai supranta, jog korupcija yra sunki visuomenės liga: 87 proc. pripažino, kad korupcija trukdo valstybės gyvenimui, respondentų manymu, už ją daugiau žalos Lietuvai daro tik prasta ekonominė padėtis (maži atlyginimai, nedarbas, didelės kainos) ir emigracija. Tačiau abi šios problemos taip pat glaudžiai susijusios su korupcija.

Tarptautiniame kontekste pagal korupcijos lygį Lietuva atrodo dvejopai: gruodį paskelbtas korupcijos suvokimo indekso (KSI) rezultatas – 4,8 balo iš dešimties – mus išrikiavo aukščiau už Latviją (4,2), leido dvigubai aplenkti itin korumpuotas kaimynes Rusiją ar Baltarusiją (abiejų KSI – 2,4), tačiau atsigręžę į Vakarus atsiduriame 22-oje vietoje tarp 30-ies ES ir jai nepriklausančių Vakarų Europos valstybių. Mūsų padėtis panaši jau dešimtmetį. 53 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad per pastaruosius penkerius metus korupcijos mastai Lietuvoje net padidėjo.

Smerkia, bet patys elgiasi nesąžiningai

Turime daugialypę problemą: žmonės, nors ir sutinka, kad korupcija kenkia visuomenei, pradėti taisytis nuo savęs nenori. Vos 7 proc. gyventojų mano, kad jie patys yra kalti dėl didelio korupcijos masto Lietuvoje, tik 15 proc. norėtų dalyvauti antikorupcinėje veikloje. Tik ketvirtadalis gyventojų žino, kur kreiptis norint pranešti pastebėjus korupcijos atvejį, o net jei ir žinotų, vis tiek nesikreiptų – kas antras respondentas netiki, kad korumpuoti asmenys būtų nubausti, beveik tiek pat yra manančių, jog pranešę galiausiai nukentės patys.

Politikai praėjusiais metais deklaravo, kad ima korupciją už gerklės: ši tema sulaukė daugiausiai dėmesio prezidentės metiniame pranešime, Vyriausybė žadėjo į biudžetą iš šešėlio ištraukti milijardą litų, Seimas vasarą patvirtino naują 2011–2014 m. nacionalinės kovos su korupcija programą su per 90 prevencinių priemonių.

Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos „ICC Lietuva“, atstovaujančios per pusantro tūkstančio įmonių, generalinis direktorius Algimantas Akstinas programoje pasigenda jos vykdymo kontrolės. „Politikai įrodė, kad moka užsibrėžti tikslus ir planuoti jų įgyvendinimą, tačiau vis dar nesugeba įvesti atskaitingumo už atliktus darbus ir atsakomybės už tai, kas nepadaryta. Kol to nebus, apie realų korupcijos mažinimą mes visi tik kalbėsime“, – neabejoja A.Akstinas.

Antra vertus, kaip rodo naujausias Lietuvos korupcijos žemėlapis, nors verslininkai korupciją laiko didžiausia problema šalyje po mokesčių dydžio ir jų administravimo, patys nevengia elgtis nesąžiningai – 17 proc. prisipažįsta davę kyšį per pastaruosius 12 mėnesių. Prieš trejus metus tokių buvo 5 proc. mažiau.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Parlamentarai per neseniai pasibaigusią rudens sesiją rinkosi į 53 plenarinius posėdžius ir priėmė 278 teisės aktus.

Seimo posėdžių sekretoriato duomenimis, nuo sesijos pradžios rugsėjo 10 dieną iki jos pabaigos gruodžio 23 dieną Seimo nariai priėmė 196 įstatymus, 72 nutarimus ir 10 rezoliucijų bei kitų teisės aktų.

Per šią sesiją apsvarstyti ir šeši prezidentės Dalios Grybauskaitės grąžinti įstatymai.

Palyginti su buvusia pavasario sesija, parlamentarai rudenį buvo kiek mažiau darbingesni. Nuo kovo 10-osios iki liepos 2-osios jie priėmė 232 įstatymus, 85 nutarimus ir 9 rezoliucijas.

Šiemet tarp svarbiausių priimtų įstatymų – Pilietybės, Baudžiamojo kodekso, Teismų, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų pakeitimai.

Iš viso šios kadencijos Seimas, dirbti pradėjęs 2008 metų lapkričio 17 dieną, surengė 293 posėdžius, per kuriuos priėmė 886 įstatymus, 384 nutarimus, 38 kitus teisės aktus.

Pagal Konstituciją, Lietuvos parlamentarai į pavasario sesiją renkasi kovo 10 dieną, ji baigiasi birželio 30 dieną. Rudens sesiją jie pradeda rugsėjo 10 dieną, o baigia gruodžio 23 dieną.

Konservatoriai eilinį kartą “pasižymėjo” neva stiprindami šeimą. Seimo narys Mantas Adomėnas užsimojo didinti atsakomybę už šeimos išardymą. Jo nuomone, jei šeima valstybei turi socialinę vertę, tai turi atsispindėti ir įstatymuose. Konservatorius siūlo sutuoktinius, ypač vyrus, atbaidyti nuo skyrybų, apribojant kaltojo dėl skyrybų teises dalijantis turtą. Šiaip ar taip, vyrų nuskriaustų moterų balsų M.Adomėnas tokiu projektu jau tikrai nusipelnė.

Sąmoningai ar ne, švelniai tariant, keistų įstatymų šios ir ankstesnių kadencijų Seimo nariai prisiūlę ne vieną, o kai kurie jau net ir priimti. Parlamento naujokai nė neslėpdami asmeninių interesų siūlė ir įsiūlė sau asmeniškai svarbius įstatymus. Sunku būtų įrodyti, kad svarbiausia šios kadencijos problema – senesnių nei 30 metų zaporožiečių, volgų, pobedų ir kitų senienų savininkų teisės. Tačiau pomėgiu senoms dainoms ir seniems automobiliams labiausiai garsėjantis parlamentaras Antanas Nedzinskas Seime sėkmingai debiutavo tokiu įstatymo projektu.

Tik dėka Prezidentės akylumo neįsigaliojo įstatymas, galėjęs sukomplikuoti savivaldos rinkimus, mat pagal jį registruotis politinės kampanijos dalyviu reikėjo pradėti lapkričio 3 d., bet baigti – spalio 20 d. Žodžiu, registravimasis pirma turėjo baigtis, o tik paskui prasidėti. Besistengdami kuo labiau suvaržyti nepartinių asmenų kandidatavimą rinkimuose Seimo nariai visai apsikvailino.

O kartais Seimo nariai apsijuokia neįsivaizduodami, kaip praktiškai atrodys jų pasiūlytų įstatymų įgyvendinimas.

“Seime buvo pateiktas projektas dėl viešojo administravimo, kuriuo Seimo nariai norėjo atpalaiduoti verslininkus nuo kai kurių procedūrų, bet pasiūlytas praktiškai atvirkštinis dalykas”, – prisimena buvęs Seimo narys teisininkas Kęstutis Čilinskas.

Pirmą kartą iškovojus teisę už piliečių inicijuojamus įstatymus pasirašyti internetu, šia galimybe jau pasinaudojo daugiau kaip pusšimtis Lietuvos piliečių.

Piliečių iniciatyvinė grupė kartu su Naująja sąjunga renka parašus dėl dviejų įstatymų projektų – Referendumo bei Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvų, kurie suteiks piliečiams daugiau svertų dalyvauti valstybės valdyme.

Piliečiai savo pritarimą įstatymų projektams gali pareikšti ant VRK išduotų oficialių parašų rinkimo lapų arba internetu, adresu www.erinkimai.lt. Pastaruoju atveju, pilietis gali saugiai prisijungti per vieno iš devynių Lietuvoje veikiančių bankų elektroninės bankininkystės sistemą.

Galimybė už referendumus bei kitas pilietines iniciatyvas pasirašyti ir elektroniniu būdu leis piliečiams patogiau pareikšti savo valią. Elektroninis parašas suteiks galimybę ir užsienyje laikinai gyvenantiems Lietuvos piliečiams neatitrūkti nuo politinių procesų tėvynėje- dalyvauti šalies valdyme, dalyvauti svarstant įvairius visuomenei svarbius klausimus, teikti įstatymų iniciatyvas Seimui ir k.t.

Jei uostamiesčio politikai palaimins naująsias gyvūnų laikymo taisykles, klaipėdiečių šunys privalės neloti visą parą. Klaipėdos merijos tarnautojų parengtose naujose gyvūnų laikymo taisyklėse keturkojų augintinių šeimininkams numatyta daugiau apribojimų, nei buvo anksčiau. Veikiausiai kitą savaitę jas tvirtins Klaipėdos taryba, rašo “Lietuvos žinios”.

Iki šiol šunį ar katę norėję laikyti klaipėdiečiai turėdavo gauti toje pačioje daugiabučio laiptinės aikštelėje esančių butų savininkų sutikimą. Dabar reikės surinkti daugiau nei pusę visos laiptinės butų savininkų parašų.

Šis reikalavimas papiktino miesto tarybos Ūkio komiteto pirmininką, liberalcentristą Vidmantą Plečkaitį. “Nei kačių, nei šunų nebijau, tačiau juos norintys laikyti kaimynai privalės prašyti manęs sutikimo. Gyvačių ir krokodilų labai bijau, bet juos auginantieji visiškai nevaržomi ir jokie leidimai jiems nereikalingi. Noriu žinoti, ar kuris nors mano kaimynas augina kobrą ar krokodilą”, – aiškino politikas.

Klaipėdos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė aiškino, kad nė vienas nacionalinis teisės aktas neįpareigoja gyvačių registruoti, tereikia gauti Aplinkos ministerijos leidimą.

Taisyklėse taip pat numatytas reikalavimas keturkojų savininkams užtikrinti, kad jų augintiniai nekeltų triukšmo visą parą. Anksčiau šunims buvo draudžiama loti nuo 24 iki 6 valandos.

Taisyklių projekte numatyta ir daugiau draudimų, kurie iki šiol tebuvo rekomendacinio pobūdžio. Dabar šeimininkas privalės vestis šunį už pavadėlio, o antsnukiai keturkojams turės būti parenkami pagal jų išvaizdą.

Projekte taip pat įtvirtintas reikalavimas, kad gyvūnui priteršus viešoje vietoje jo šeimininkas privalo surinkti ekskrementus į popierinį ar polietileninį maišelį ir išmesti į tam skirtas talpyklas. Tačiau šių Klaipėdoje tėra 20.

BFL

Už naujųjų taisyklių pažeidimus gresia baudos iki 200 litų. Klaipėdos savivaldybės administracija neturi duomenų, ar už dabartinių taisyklių nesilaikymą buvo nubaustas bent vienas žmogus.

Tarp Seimo narių, šią kadenciją pateikusių daugiausiai teisės aktų projektų, vyrauja parlamento senbuviai, tačiau aktyviausiųjų gretose esama ir keletas pirmą kadenciją Seime dirbančių parlamentarų.

Daugiausia teisės aktų projektų parlamente parengę, užregistravę ir pateikę yra Seimo komitetų vadovai. Beje, jų vardu dažnai pristatoma viso komiteto pozicija.

Teikiant įstatymų projektus rekordus muša pirmą kadenciją parlamente dirbantis konservatorius Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.

Seimo kanceliarijos pateikiama statistika rodo, kad S.Šedbaras per šią kadenciją nuo 2008-ųjų lapkričio yra pateikęs 177 įstatymo projektus, 26 nutarimų projektus, 36 pasiūlymus.

Tiesa, jei S.Šedbaras formaliai parlamente naujokas, teisės srityje bei politikoje – toli gražu, jis yra ėjęs Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo teisėjų pareigas, buvo vidaus reikalų ministru, teisingumo viceministru.

Pirmą kadenciją Seime dirbantis Krikščionių partijos frakcijos atstovas teisininkas, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto vadovas Vytautas Kurpuvesas yra pateikęs 122 įstatymų projektus, 15 nutarimų projektų, 49 pasiūlymus.

Antrą kadenciją Seime dirbantis socialdemokratas Edvardas Žakaris yra pateikęs 111 įstatymo projektų, 9 nutarimų projektus ir 316 pasiūlymų.

Trečią kadenciją parlamente dirbantis buvęs socialinių reikalų ir darbo ministras konservatorius Rimantas Jonas Dagys yra pateikęs 109 įstatymo projektus, 2 nutarimų projektus, 24 pasiūlymus.

Penktą kadenciją parlamente dirbantis Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas liberalas Kęstutis Glaveckas yra pateikęs 108 įstatymo projektus, 12 nutarimų projektų, 20 pasiūlymų.

Ekonomikos komitetui vadovaujantis parlamente pirmą kadenciją dirbantis Tautos prisikėlimo partijos atstovas Dainius Budrys yra pateikęs 99 įstatymo projektus, 7 nutarimo projektus, 46 pasiūlymus.

Antrą kadenciją parlamente dirbanti Audito komiteto pirmininkė “darbietę” Loreta Graužinienė šios kadencijos metu yra pateikusi 79 įstatymų projektus, 23 nutarimų projektus, 38 pasiūlymus, tiek pat laiko Seime dirbantis jos frakcijos kolega Kęstutis Daukšys – 72 įstatymo projektus, 6 nutarimų projektu, 74 pasiūlymus.

Pirmą kadenciją parlamente dirbantis “darbietis” opozicijos lyderis Vytautas Gapšys yra pateikęs 68 įstatymo projektus, 12 nutarimų projektų, 53 pasiūlymus.

Tuo metu tarp mažiausiai teisės aktų projektų registravusių parlamentarų – Agnė Zuokienė. Ji yra pateikusi 3 įstatymo projektus. Tačiau ji Seime dirba vos pusmetį.

Beje, tiek pat įstatymų projektų parengė bei užregistravo ir trečią kadenciją parlamente dirbantis konservatorius Egidijus Vareikis.

Naujoji sąjunga (socialliberalai), pavasarį nesėkmingai bandžiusi surinkti parašus skelbti referendumą, šįsyk bandys inicijuoti teisės aktų pataisų svarstymą Seime, kad būtų lengviau surinkti piliečių parašus dėl referendumo surengimo.

Naujoji sąjunga pranešė rinksianti parašus, kad Seimas svarstytų Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos ir Referendumo įstatymų pataisas, kuriomis būtų pratęsiami parašų rinkimo terminai. Paraišką dėl iniciatyvinės grupės registravimo socialliberalai antradienį ketina pateikti Vyriausiajai rinkių komisijai.

Socialiberalai siūlo nuo 3 iki 6 mėnesių pratęsti terminą, per kurį reikia surinkti 300 tūkst. piliečių parašų rengti referendumui, nuo 2 iki 4 mėnesių – 50 tūkst. piliečių parašų pasiūlyti įstatymo projektui.

“Šie įstatymai – esminiai, reglamentuojantys konstitucinę piliečių teisę dalyvauti sprendžiant svarbiausius šalies klausimus. Deja, šiuo metu šiais įstatymais piliečiai negali pasinaudoti”, – teigia NS pirmininkas, iniciatyvinės grupės koordinatorius Artūras Paulauskas.

Šį pavasarį socialliberalai nesėkmingai bandė inicijuoti referendumą, kuriuo Konstituciją siūlyta papildyti nuostata, kad šalies prezidentas 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių reikalavimu gali skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.

Įstatymas numato, kad referendumas rengiamas, jei jo iniciatoriai per tris mėnesius surenka ne mažiau 300 tūkst. jo reikalaujančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų. Socialliberalams jų pavyko surinkti per 200 tūkstančius.