Dirvonuojančių žemių savininkai, sodindami miškus ir už tai pasiimdami solidžias ES išmokas, Lietuvos miškų plotą gali padidinti daugiau kaip 3 proc. Tačiau šitaip kartu mažinami dirbamos žemės plotai. Ar išmintinga taip elgtis?

Lietuvos miškingumas pastaraisiais dešimtmečiais nuolat didėja ir prilygsta Europos vidurkiui. Šiuo metu miškai užima 33,2 proc. mūsų šalies teritorijos (tarkim, 1948 m. užėmė tik 19,7 proc.), tačiau miškingumą norima padidinti iki 35 proc. Šio tikslo siekiama dirvonuojančių žemių savininkus aktyviai skatinant įveisti naujus miškus ir mokant jiems ES išmokas. Atsižvelgiant į medžių rūšį ir žemės derlingumą, pirmoji išmoka siekia nuo 16 iki 5 tūkst. Lt už hektarą. Vėliau kasmet už hektaro įveisto miško priežiūrą mokama 1,3–2,2 tūkst. Lt. Tad taip užsidirbti susigundo vis daugiau ne tik ūkininkų, bet ir miestiečių. Net kuriasi bendrovės, kurios supirkinėja žemės sklypus, kad vėliau juose įveistų mišką.
Šiais metais norinčiųjų sodinti mišką paraiškų jau gauta daugiau, nei tam skirta pinigų, todėl Žemės ūkio ministerija planuoja patvirtinti papildomų lėšų skyrimą. Štai žemės ūkio paskirties žemę apželdinti mišku pageidauja 436 jos savininkai. Už tai jiems turėtų būti išmokėta 44,5 mln. Lt, nors skirta 43 mln. Lt. Išmokoms už ne žemės ūkio paskirties ir apleistos žemės apsodinimą mišku gauti pateiktos 569 paraiškos, kuriose prašoma 65,28 mln. Lt, o numatyta – 40 mln. Lt. Iš viso per penkerius metus iki 2013 m. pagal miškų apželdinimo programą Lietuvoje planuojama išdalyti apie 200 mln. Lt.
Nors programos, skatinančios sodinti mišką, tikslas – kad liktų kuo mažiau dirvonuojančios žemės, o mes gyventume švaresnėje ir gražesnėje aplinkoje, tačiau atsiranda apsukrių lietuvių, kurie siekia pasipinigauti sodindami medžius net ten, kur jie negali augti. Kiti, nematydami perspektyvos užsiimti žemės ūkiu, mišku užsodina ir derlingas žemes, kad bent dalį pinigų pasiimtų lengvesniu būdu.
Ūkininkai nuogąstauja, kad taip gerokai sumažinus dirbamos žemės plotus ten jau niekada nebus grįžtama prie žemdirbystės. Mat reikės investuoti milijonus litų į miško sunaikintas melioracines sistemas, dirvožemį bus sudėtinga vėl paruošti žemės ūkio kultūroms auginti. Taigi, ar Lietuvai naudinga stengtis tapti viena miškingiausių Europos šalių, kai Jungtinės Tautos skambina pavojaus varpais, kad didėjant gyventojų skaičiui jau po dvidešimties metų pasaulyje gali pradėti trūkti maisto?

Ąžuoliukai skursta augdami balose

Ignalinos rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas Albertas Sekonas stebisi valdininkų trumparegiškumu: šie prieš kelerius metus buvo užsimoję net 70 proc. Rytų Aukštaitijos teritorijos apsodinti miškais. „Svarbu, kad šlaitai, kurie netinkami žemdirbystei, būtų apsodinti medžiais arba atkurti iškirsti miškai, tačiau jei bus skatinama tą daryti derlingose žemėse, neliks kur dirbti ūkininkams“, – piktinasi A.Sekonas.
Jis neabejoja, kad neracionaliai skirstant sklypus iš miškų sodinimo daugiau žalos negu naudos. Tarkim, kai 100 ha dirbamos žemės plote įterpiamas hektaras miško medžių ar išduodamas leidimas mišką įveisti tam netinkamoje dirvoje. A.Sekonas pasakoja pavyzdį, kad Ignalinos rajone ąžuoliukais buvo apsodintas net 300 ha smėlynų plotas, kuriame medeliai skursta ir niekada neužaugs. „Pinigai buvo išmokėti, tačiau dabar bendrovės, kurios sodino ąžuoliukus, jau bankrutavusios, o medžiais niekas nesirūpina. Jie elementariai skursta augdami balose. Juk net gluosniai neprižiūrimi neauga. O neseniai mačiau vieną sklypą, kuriame vietoj pasodintų gluosnių želia žolė. Taip pasiimant ES išmokas siekiama tik pasipinigauti“, – neabejoja ūkininkas.
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis taip pat teigia, kad atsiranda tokių, kurie tikėdamiesi greitai ir lengvai praturtėti mišką sodina ne pagal reikalavimus. Tačiau, pasak miškininko, tai pavieniai atvejai. „Miško neįveisi, kur panorėjęs, jo negalima ir sodinti bet kaip. Pagal suderintą želdinimo projektą gali būti sodinami tik toje žemėje tinkamų augti rūšių medžiai. Reikalavimai labai griežti ir kruopščiai tikrinama, kad jų būtų laikomasi. Be to, jeigu po aštuonerių metų miško nebus, teks grąžinti visas išmokas“, – tvirtina A.Gaižutis.
Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovė Aistė Mileikaitė pabrėžia, kad nuo 2007 m., kai vykdoma programa, dar nepasitaikė atvejų, kad žemės savininkams būtų reikėję grąžinti išmokas. „Pinigai išmokami tuomet, kai paramos gavėjas įvykdo įsipareigojimus ir pateikia atitinkamas atsakingų institucijų pažymas. Jei nutinka taip, kad sodinukai neprigyja, juos privaloma atsodinti. Taip pat privaloma kasmet deklaruoti įveisto miško plotą“, – paaiškina A.Mileikaitė.

Žemdirbiai tampa miškininkais

Vis dėlto kur kas didesnį nerimą nei pasitaikantys nesąžiningi miškų sodintojai ūkininkams kelia tai, kad sodinukų daugėja derlingose žemėse. „Žemės savininkai, kurie mato žemės ūkio perspektyvą, miško niekada nesodins, nes jis grąžą duos tik po 50 ar 80 metų. Tačiau dabar Lietuvoje neskatinama nei žemdirbystė, nei gyvulininkystė, todėl žmonės, norėdami gauti šiek tiek pinigų, naudojasi ES išmokomis ir net derlingose žemėse įveisia miškus“, – sako bendrovės „Agrokoncernas“ prezidentas Ramūnas Karbauskis. Ir priduria, kad prieš dešimt metų, kai ES šalyse žemės ūkį slėgė perprodukcija, tokia politika buvo naudinga, tačiau dabar, atvirkščiai, produkcijos juk trūksta.
„ES į pokyčius reaguoja lėtai, tačiau ir nuo mūsų valdžios priklauso, į kurią pusę eisime. Deja, nėra aiškios vizijos, – apgailestauja R.Karbauskis. – Nederlingose žemėse gali augti energetiniai žolynai (varpinės ir ankštinės žolės), kurių biomasė tinka ekologiškiems degalams gaminti. Tačiau nedaug kas ryžtasi auginti tokias žoles, nes neaišku, ar jų reikės. Jeigu būtų skatinama bioenergetika, per kelerius metus produktyviai būtų įdarbinta šimtai hektarų.“
„Agrokoncerno“ prezidentas įsitikinęs, kad dabar metami milijonai litų miškams įveisti, o vėliau tiek pat ar net kelis kartus daugiau teks investuoti, norint susigrąžinti derlingus plotus. „Miško ir dabar turim pakankamai, tik nemokam tvarkytis. Miškai nevalomi, todėl pūva šakos, neraunami kelmai. Nors visa tai puiki biomasė“, – miškininkų neūkiškumu piktinasi R.Karbauskis.
1994–1996 m. Lietuvos miškų ūkio ministro pareigas ėjęs Albertas Vasiliauskas taip pat pastebi, kad mūsų miškai pasižymi keliolika kartų didesniu produktyvumu, nei yra panaudojama. „Palyginti su kaimyninėmis šalimis, pas mus vykdoma kelis kartus mažiau sanitarinių kirtimų, nes urėdai nenori užsikrauti papildomų rūpesčių. Juk daug paprasčiau kirsti brandų mišką, nei rinkti šakas ar šalinti sausuolius. O ir Generalinė urėdija to nereikalauja“, – tvirtina A.Vasiliauskas.

Dėl nepagrįstų draudimų prarandami milijardai

A.Gaižučio nuomone, miškų ūkio valdymas Lietuvoje paremtas daugybe nepagrįstų draudimų, dėl kurių Lietuvos biudžetas kasmet praranda po kelis milijardus litų pajamų, mat panaudojama tik 65 proc. miško išteklių. „Viena priežasčių ta, kad buvo pristeigta saugomų teritorijų, kurios užima daugiau kaip 60 proc. šalies teritorijos ploto. Pirmiausia buvo nubrėžiama saugoma teritorija, o tik paskui galvojama, ką joje reikėtų saugoti. O jose net sausuolius kirsti draudžiama“, – kritikuoja A.Gaižutis. Jis priduria, kad dėl to, jog niekaip neišsprendžiama rezervinių miškų problema ir jie negrąžinami savininkams, kasmet miškuose paliekama apie milijoną kubinių metrų medienos.
Dalis medienos neparduodama, pasak A.Gaižučio, ir todėl, kad saugant perinčius paukščiukus ar kitus gyvūnus labai sutrumpėjęs darbo laikas miške. „Bandymas tokiu būdu saugoti gyvūnus pridaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Geriau reikėtų naikinti usūrinius šunis, nei vyti medkirčius iš miško“, – neabejoja miškininkas.
Nors Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius tikina, kad miško kirtimą reglamentuojantys terminai didesnės įtakos miško kirtimo apimtims ir pajamoms vis dėlto neturi. „Leistino miško kirtimo apimtys daugiausia priklauso nuo medienos ruošos darbų organizavimo. Juk prieškarinėje Lietuvoje miškas buvo kertamas tik žiemą. Šiuo metu, siekiant kiek galima tolygiau aprūpinti žaliava medienos pramonės įmones, su nedidelėmis išimtimis kertama ištisus metus“, – dėsto A.Vancevičius.
Teiginius, kad dėl kirtimo apribojimų saugomose teritorijose Lietuvos biudžetas praranda milijardus papildomų pajamų, Generalinės miškų urėdijos atstovas taip pat vadina neturinčiais ekonominio pagrindo. Jis tikina, kad 2011 m. miškų urėdijos, iškirtusios visą pagal leistinus normatyvus nustatytą kirtimo normą (apie 3,9 mln. kubinių metrų), už parduotą medieną gavo 0,5 mlrd. Lt pajamų. „Panašų kiekį, 3,3 mln. kubinių metrų, medienos pernai iškirto ir privačių miškų savininkai, taip pat gaudami 0,5 mlrd. Lt pajamų. Jeigu iš saugomų teritorijų, kurios sudaro 13,5 proc. viso šalies miško ploto, negautume jokių pajamų (nors II grupės miškuose kai kurie kirtimai leidžiami), tai sudarytų 0,1–0,2 mlrd. Lt papildomų pajamų“, – skaičiuoja A.Vancevičius.

Netvarka tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose

Vis dėlto, Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, Lietuva, turėdama panašaus tipo miškus ir panašią miškingo ploto teritoriją kaip Latvija, iš parduodamos medienos uždirba beveik keturis kartus mažiau. Buvęs miškų ūkio ministras A.Vasiliauskas apgailestauja, kad šimtus milijonų litų Lietuvos biudžetas praranda dėl dabartinės urėdijų sistemos neefektyvumo. Beje, padėtis miškų ūkyje nesikeičia jau daugelį metų, nes jam, pasak miškininko, vadovauja nekompetentingi žmonės. „Urėdams vadovauja miške nedirbę žmonės, tad kokius jie sprendimus gali priimti… Atvažiuoja pas miškininkus iš šios tarnybos specialistai, neišmanantys darbo miške specifikos, ir moko, kaip kirsti ar želdinti mišką“, – stebisi A.Vasiliauskas.
Jis sako, jog dabar kiekvienam urėdui garbės reikalas turėti danielių ar lūšių ūkį, kad vėliau žvėrys būtų paleidžiami į miškus ir taip pritraukiama medžiotojų iš užsienio. „Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek tokių žvėrių auginama ir kiek jų vėliau paleidžiama. Tai dar vienas neefektyvaus lėšų panaudojimo urėdijose pavyzdys“, – pabrėžia A.Vasiliauskas.
Jo nuomone, daugiau tvarkos būtų sujungus dvi biudžetines įstaigas – Generalinę miškų urėdiją ir Valstybinę miškų tarnybą į vieną valstybės įmonę. Taip būtų sutaupyta lėšų, nes įmonė neprašytų pinigų iš biudžeto ir taptų atsakinga už savo sprendimus.
Tokia įmonė, pasak A.Vasiliausko, galėtų būti atsakinga ir už privačių miškų priežiūrą. Mat dabar privačių miškų sektoriuje taip pat daug netvarkos. Be to, privačių miškų priežiūrai ir valdymui keliami mažesni reikalavimai nei valstybinės reikšmės miškų. „Pavyzdžiui, iškirtus brandaus miško plotą valstybiniame miške griežtai reikalaujama, kad jis per trejus metus būtų atkurtas, o privačiuose toleruojamas savaiminis atžėlimas“, – atkreipia dėmesį A.Vasiliauskas.
A.Vancevičius pastebi, kad privačių miškų savininkai dažniausiai nevykdo ir miško priešgaisrinės apsaugos profilaktinių priemonių, nors ši jų atsakomybė nustatyta Miškų įstatymu. Taip pat privačiuose miškuose nepakankama infrastruktūros (miško kelių, sausinimo sistemų ir kt.) plėtra ir priežiūra. „Visi urėdijų valdomi miškai sertifikuoti pagal griežtus tarptautinės FSC miškų tvarkymo sistemos reikalavimus, o sertifikuotų privačių miškų plotas Lietuvoje labai mažas“, – teigia Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas.
O štai A.Gaižutis šiuo klausimu turi visai kitokią nuomonę: „Iš tiesų yra daug puikiai savo miškuose besitvarkančių šeimininkų. Be to, kai ūkis grindžiamas privačia nuosavybe, tai paprastai duoda geresnių rezultatų. Juk savininkas, būdamas atsakingas už savo nuosavybę, ja ir rūpinasi atsakingiau.“

Bauginimai tvoromis miškuose – nepagrįsti

Pernai pavasarį prezidentei Daliai Grybauskaitei vetavus Miškų įstatymo pataisas, Seimas uždraudė miškuose statyti naujas, taip pat ant esamų pamatų atstatyti buvusias sodybas. Nors buvo siūloma leisti atstatyti sodybas, prieš tai teisme įrodžius, kad ten jos jau buvo, prezidentės nuomone, taip būtų atveriamos landos korupcijai, sukuriamos galimybės gerokai padidinti miškų užstatymą. Buvo baiminamasi, kad priėmus naują Miškų įstatymo redakciją gražiausios miškų vietos bus aptvertos tvoromis, kaip dabar nemažai paežerių, ir žmonės negalės tose vietose nei grybauti, nei uogauti.
Pagal dabar galiojantį įstatymą statybos galimos tik miškuose esančiose laukymėse, kurios bus pripažintos žemės ūkio naudmenomis, tačiau tokie apribojimai visuomenėje kelia dideles audras. Pritariantieji prezidentei džiaugiasi, kad buvo užkirstas kelias miškų niokojimui ir savivaliavimui. Kiti tvirtina, kad visuomenė nepagrįstai bauginama miškuose iškilsiančiomis tvoromis. „Daugelis miškų ir dabar aptverti, siekiant apsaugoti nedidelę erdvę, tad pro bet kur į ją nepateksi. O vidury miško tvoros taip lengvai neužtversi. Ją galima statyti tik tada, kai miške vykdoma ūkinė veikla“, – tvirtina Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas A.Gaižutis.
Pasak jo, daugelyje Europos Sąjungos šalių skatinama, kad žmonės kurtųsi sodybose, investuotų į aplinką, o pas mus vis dar vadovaujamasi komunistiniu principu – viską drausti. „Lietuvoje negerbiama teisėtai įgyta nuosavybė. Manoma, kad viskas yra valdiška, todėl dažnai savininkas sutvarko teritoriją, bet po savaitgalio lieka su poilsiautojų šiukšlėmis. Užuot priešinus žmones, reikėtų skirti keletą milijonų, kad saugomose teritorijose būtų įrengta daugiau poilsiaviečių, išvežamos šiukšlės“, – mano A.Gaižutis.

Lietuvos miškingumas (proc. Lietuvos teritorijos)
1938 m.    20,7
1948 m.    19,7
1983 m.    27,9
1991 m.    29,8
2001 m.    30,9
2005 m.    32
2008 m.    32,8
2010 m.    33,1
2011 m.    33,2
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Privatūs ir valstybiniai miškai (proc.)
Privatūs miškai    Valstybiniai miškai
1938 m.    15,9    84,1
1998 m.    11,1    50,9
2001 m.    22,7    49,6
2006 m.    33,8    49,6
2008 m.    38    49,5
2010 m.    38,4    49,4
2011 m.    38,6    49,6
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Miškingumas, palyginti su sausumos plotu (proc.)
Suomija    73
Švedija    70
Latvija    54
Estija    52
Baltarusija    41
Lietuva    35
Vokietija    32
Lenkija    30
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Pelningiausiai 2011 m. dirbusios Lietuvos urėdijos (grynasis pelnas, mln. Lt)
1. Dubravos 3,6
2. Ukmergės 2,6
3. Tauragės 2,4
4. Trakų 2,3
5. Jurbarko 2,1

Didžiausią nuostolį 2011 m. patyrusios Lietuvos urėdijos (nuostoliai, mln. Lt)
Biržų 5,1
Mažeikių 2,2
Nemenčinės 1,5
Alytaus 1,2
Kupiškio 0,8
Šaltinis: Generalinė miškų urėdija

Naftos išteklių Rusijoje liko mažiau kaip 50 proc. Apie tai praneša agentūra “RIA Novosti”, remdamasi medžiaga, kuri paruošta gruodžio 13 dienos Saugumo tarybos posėdžiui.

Dokumente taip pat įvertintos prognozuoti dujų ištekliai – 165 trilijonai kubinių metrų. Taip pat nurodoma, kad pajėgumų nusidėvėjimas elektros energetikos ir dujų pramonėje sudaro 60 proc., o naftos gavybos – iki 80 proc.

Savo ruožtu Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas per Saugumo tarybos posėdį pareiškė, kad išžvalgyti dujų ir naftos ištekliai šalyje nors ir mažėja, tačiau lieka pakankami. Jis taip pat pareiškė apie būtinybę parengti energetinio saugumo doktriną, kuri padėtų įvesti “elementarią tvarką” energetikoje taip pat modernizuoti šalies kuro ir energetikos kompleksą.

Dabar Rusija užima septintą vietą pasaulyje pagal detaliai išžvalgytus vertingus naftos išteklius, kurie sudaro daugiau kaip 74 mlrd. barelių. Tuo tarpu Energetikos ministerija nesitiki, kad per artimiausius 10 metų bus atrasti nauji stambūs naftos telkiniai.

2009 metais Rusija tapo didžiausia naftos gavėja pasaulyje, išgaudama 494 milijonus tonų per metus. Šių metų spalį Energetikos ministras Sergejus Šmatko pareiškė, kad šiais metais bus išgauta daugiau kaip 500 mln. tonų naftos ir toks gavybos lygis išliks artimiausius dvejus metus.

Šiuo metu žmonės naudoja 30 proc. daugiau išteklių, negu Žemė gali kasmet vėl atkurti.

XX amžius buvo ekspansijos era, atrodytų, be jokių ribų: tai reaktyvinių lėktuvų, kelionių į kosmosą ir interneto pradžia. O pirmieji XXI amžiaus metai, kaip skelbia mokslo populiarinimo žurnalas “Scientific American”, atskleidė mažo mūsų pasaulio ribas.

Be elektros likę regionai mums primena, kad energijos srautai gali būti riboti. Kažkada galinga tėkme garsėjusi per JAV ir Meksiką tekanti Kolorado upė, naudojama ištroškusiems didmiesčiams pagirdyti, dabar jau nebepasiekia vandenyno. O naftos surasti pasidarė taip sunku, kad nauji gręžiniai nusidriekia daugybę kilometrų žemiau jūros lygio. Atmosferos sluoksnis ardomas šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Biologai perspėja, kad įpusėjo visuotinio rūšių nykimo procesas, kurį galime palyginti su dinozaurų žūtimi. Tad kiek gamtos išteklių mums dar liko?

Aukso liko dvidešimtmečiui

Vis labiau augant Kinijos, Indijos ir Brazilijos ekonomikai, lygia greta visame pasaulyje didėja žaliavinės naftos, dujų ir kitų išteklių paklausa.

Kuveito mokslininkas Ibrahimas Nashawi su kolegomis pastebi, kad didėjantis pasaulinis naftos suvartojimas paskatino mokslininkus bandyti nustatyti metus, kada naftos gavyba pasieks viršūnę (piką) ir kada jau ims mažėti. Šiemet I.Nashawi ir jo kolegų atliktas tyrimas rodo, kad pasaulinė naftos gavyba piką gali pasiekti jau mažiau nei po ketverių metų, tai yra 2014-aisiais. Beveik dešimtmečiu anksčiau, negu manyta iki šiol.

Mokslininkai įvertino naftos gavybos tendencijas 47-iose didžiausiose naftos gavybos šalyse, tiekiančiose didžiąją dalį pasaulinės naftos žaliavos. Jie taip pat apskaičiavo, kad dabartiniais laikais per metus vidutiniškai išeikvojama 2,1 proc. pasaulio naftos atsargų.

Vis dėlto “Scientific American” konstatuoja, kad dažniausias atsakymas į klausimą, kiek naftos mums liko, yra toks: priklauso nuo pastangų ieškoti naujų telkinių. Lengvai pasiekiami naftos telkiniai baigiasi, bet naujos technologijos naftos kompanijoms leidžia apčiuopti sunkiau pasiekiamas vietas – tokias kaip 5500 metrų po Meksikos įlanka.

Neamžini ir kitų gamtos išteklių rezervai. Nors daugelį metų buvo paplitusi nuomonė, kad, priešingai nei naftos, anglių atsargos yra beveik neišsenkamos, Kalifornijos technologijų instituto mokslininkas Davidas Rutledge’as tvirtina, kad tai netiesa.

Pasak jo, vyriausybės nuolat pervertina savo turimas atsargas manydamos, kad sunkiai pasiekiami išteklių klodai vieną dieną atsivers pasitelkus naujas technologijas. Vis dėlto Didžiosios Britanijos, angliakasybos gimtinės, pavyzdys rodo, kad taip nenutinka. Priminsime, kad šioje šalyje angliakasyba sparčiai plėtojosi XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje, o paskui smarkiai sumažėjo, nes anglių ištekliai išseko. D.Rutledge’as prognozuoja, kad iki 2072 m. pasaulis bus iškasęs 90 proc. anglių atsargų.

Taigi aiškėja, kad jau po poros dešimtmečių su nemažais iššūkiais susidurs daugybė gamybos įmonių visame pasaulyje. Mokslininkų teigimu, įvertinus dabartines gamybos apimtis, pavyzdžiui, indžio atsargų užteks tik 18 metų. Priminsime, kad indžio-alavo oksidas yra plonas skaidrus laidininkas, naudojamas plokščiųjų televizorių gamybai.

Tik tiek metų džiaugsimės ir lengvai randamu auksu. Pasaulinė finansų krizė išaugino aukso, kaip materialios ir mažiau rizikingos investicijos, paklausą. Tačiau, pasak “Gold Forecaster” naujienų laikraščio redaktoriaus Juliano Philipso, aukso, kurį lengvai galima iškasti, kasyklų likę tik maždaug dvidešimčiai metų.

Šiek tiek geresnė padėtis, susijusi su infrastruktūroje nepamainomu variu bei elementų gamybai naudojamu ličiu. Šiuo metu žinomos vario, kuris naudojamas daugelyje sričių – nuo vamzdžių iki elektros įrangos gamybos, atsargos apima 540 mln. metrinių tonų, bet neseniai Pietų Amerikoje atliktas geologinis tyrimas rodo, kad dar 1,3 mlrd. tonų vario galėtų glūdėti Andų kalnuose. Tuo tarpu žinomos ličio atsargos pakankamai didelės, kad pasaulį aprūpintų daugiau negu penkis šimtmečius. Mokslininkų manymu, ličio mums užteks iki 2560 m.

Mūšis dėl vandens

Daugelyje pasaulio regionų viena didelė upė paprastai tiekia vandenį daugybei šalių. Bet klimato kaita, tarša ir gyventojų gausėjimas daro neigiamą įtaką vandens ištekliams. Kai kuriose vietovėse atsinaujinančios vandens atsargos balansuoja ties pavojinga riba nukristi mažiau nei 500 kubinių metrų žmogui per metus – tai laikoma minimalia riba, kad visuomenė galėtų egzistuoti.

Artimiausiais metais kelios valstybės pasaulyje gali susidurti su rimtu vandens trūkumu. Pavyzdžiui, šalių koalicija, vadovaujama Etiopijos, svarsto galimybę peržiūrėti seną sutartį, kuria Egiptui leidžiama naudoti daugiau negu 50 proc. Nilo vandens. Be šios upės visas Egiptas būtų dykuma.

Rytų Europoje dešimtmečius trukusi tarša smarkiai pažeidė Dunojaus upę, tad Vengrija ir Moldova priverstos ieškoti naujų vandens šaltinių. Viduriniuose rytuose Jordano upė, išvarginta sausros ir nukreipta Izraelio, Sirijos bei Jordanijos užtvankų, prarado 95 proc. savo ankstesnio sraunumo. O Aralo jūra, kažkada buvusi ketvirta didžiausia žemyninė jūra pasaulyje, neteko 75 proc. savo vandens dėl dirbtinio laukų drėkinimo įrenginių.

Mokslininkai prognozuoja, kad 2025 m. vienam žmogui tenkančių vandens kubinių metrų kiekis smarkiai sumažės Etiopijoje, Indijoje. Keliose šalyse šis skaičius bus mažesnis negu 500 kubinių metrų žmogui per metus: Omane, Moldovoje, Egipte.

Ekologinė krizė bus baisesnė už finansinę

Tarptautinė aplinkos apaugos organizacija WWF, kasmet rengianti aplinkosauginę ataskaitą “The Living Planet report”, net įvardijo, kad pasaulis susiduria su “ekologine kreditų krize”, kuri yra kur kas baisesnė už dabartinę finansų krizę, nes žmonės eikvoja per daug natūralių gamtos išteklių. “Pasaulinės ekonomikos nuosmukis mums akivaizdžiausiai priminė, kokios pasekmės laukia, jei gyveni ne pagal savo išgales. Bet finansų krizės pasekmės nublanksta, kai palygini su laukiančia ekologine krize”, – tvirtina WWF generalinis direktorius Jamesas Leape’as.

Tyrimo duomenimis, žmonės naudoja 30 proc. daugiau išteklių, negu Žemė gali kasmet atkurti, o tai veda prie miškų nykimo, dirvožemio nuvarginimo, oro bei vandens užteršimo ir dramatiškai sumažėjusios biologinės įvairovės – žuvų, gyvūnų, augalų rūšių nykimo. Biologinė įvairovė nuo 1970 m. sumažėjo beveik trečdaliu. “The Living Planet report” ataskaitos duomenimis, problema gilėja, nes pasaulio gyventojų skaičius ir vartojimas didėja greičiau, negu naujosios technologijos randa būdų, kaip gamtos išteklius naudoti efektyviau. 1960 m. dauguma šalių gyveno pagal savo gamtos išteklius, bet dabar trys ketvirtadaliai pasaulio populiacijos gyvena šalyse, suvartojančiose daugiau išteklių, negu gamta gali atkurti. Tyrimas prognozuoja, kad jei niekas nesikeis, iki 2030 m. žmonijai reikės dviejų planetų išteklių, kad galėtų tęsti savo gyvenimo būdą.

“Scientific American” primena biologų perspėjimus, kad gyvename per vidurį masinio išnykimo proceso, lygiaverčio su kitais penkiais didžiausiais Žemės istorijos įvykiais, įskaitant Permo-triaso periodo masinį rūšių išnykimą (taip pat žinomą kaip Didžioji mirtis; jis pražudė iki 96 proc. visos gyvybės Žemėje) ir Kreidos-tretinio periodo išnykimą, pražudžiusį dinozaurus. Kokia dabartinio nykimo priežastis? Mes. Žmogaus viešpatavimas planetoje daugybę gyvūnų, paukščių rūšių išstūmė iš jų gimtųjų buveinių. Kitos rūšys neatsilaikė prieš gausią medžioklę ir aplinkos taršą.