Vytauto Abramausko nuotr.

Ramunė Hazir

Tūkstantmečius menantys radiniai visame pasaulyje byloja apie religinius, ritualinius ir net erotinius įvairių tautų šokius, o tai – faktas, kad šokiai yra viena seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Nepaisant to, daugelis lietuvių apie istorinį šokį pasakoti pradeda nuo… klumpakojo.

„Reikia priminti, kad klumpakojis pirmą kartą viešai atliktas XX a. pradžioje, o jo sceninė, mums pažįstama versija yra vos pusšimtį metų skaičiuojantis naujadaras, – teigia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė. – Tačiau kartą išgirdusi mūsų renginių lankytojo stebėjimąsi tuo, esą Lietuvoje buvo šokamas ne tik klumpakojis, pagalvojau, kad tai dažnai atitinka daugelio žmonių sampratą apie šokį, jo reikšmę ir funkcijas istoriniais laikais.“

Jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi.

Ir tai – visiška istorinė neteisybė. O teisybė tokia, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, egzistavo išpuoselėtas šokio menas, kurį lėmė ne tik šokio manieros, bet ir apranga, aksesuarai, etiketas, ir net diplomatinis protokolas.

Šokis – diplomatinio bendravimo dalis

Apie istorinius šokius Lietuvoje tiesioginių žinių nedaug. Tenka pasikliauti istoriniais kontekstais. Vis dėlto aišku, kad visoje Europoje išryškėjus skirtumams tarp liaudies ir aristokratų šokių lietuviai nei vienoje, nei kitoje srityje neatsiliko. Tačiau apie liaudies šokius žinoma beveik viskas, o aristokratiškieji – tarsi terra incognita.

Pasak istorikės J.Karpavičienės, šokiai, manytina, jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi. „Dvare nuolat lankydavosi užsienio diplomatai, o kaip žinome, jų priėmimas ir lydintys atributai turėjo semantines prasmes ir skleidė svarbią informaciją“, – pasakoja J.Karpavičienė, pabrėždama, kad buvo svarbu tinkamai sutikti svečią, parinkti jo rangą ir diplomatinės misijos reikšmę atitinkančią sėdėjimo vietą, vaišes bei vynus, dovanas ir, žinoma, kultūrinę programą, kurios neabejotina dalis buvo ir šokiai.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius.

Taip valdovo svečiai galėjo ne tik įvertinti jiems skiriamą dėmesį bei pagarbą, bet ir sužinoti, kokias vertybines civilizacines nuostatas propaguoja ir kokią kultūrinę žinią siunčia valstybė. O Lietuva, XIV a. pabaigoje tapusi katalikišku kraštu, be jokios abejonės, liudijo tai, kas artimiau vakarietiškai kultūrai.

Pramogai ir sportui

„Manytina, kad šokis jau tuo metu buvo ne tik diplomatinio protokolo dalis, bet atliko ir kitas funkcijas“, – teigia istorikė.

Yra žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona Ona Vytautienė kartu su vyru turėjo aukštosios kultūros poreikių ir buvo ne tik tos kultūros užsakovai, bet ir vartotojai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius. Paklausite, kuo čia dėtas šokis?

Valdovų rūmų muziejaus archeologiniai radiniai byloja, kad tai buvo neatsiejama muzikinio gyvenimo dalis. Vienas įdomiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos ir vėlesnių laikų šokių amžininkų ir įamžintojų – gotikinis XV a. koklis, vaizduojantis gotikiniais drabužiais apsirengusią porą. „Ir nors išsamių rašytinių šaltinių stokojama, tai, kad šokio epizodas vaizduojamas interjere, tiesiogiai liudija šį faktą ir leidžia tik įsivaizduoti mastelį“, – teigia J.Karpavičienė.

Fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Šokis to meto Europos, taigi ir Lietuvos, valdovų dvaruose buvo ne tik maloni pramoga, bet ir fizinio lavinimo priemonė, glaudžiai susijusi su riterių kultūra. Yra žinoma, kad fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Įprasta vestuvių programa

Tuo metu, kai visuose Europos valdovų dvaruose buvo šokami lėti ir iškilmingi basdansai, jais gėrėtasi ir 1475 m. Landshute vykusiose prašmatniose dinastinėse Bavarijos kunigaikščio Jurgio ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dukters Jadvygos vestuvėse. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad tris dienas tęsėsi įprasta tokių vedybų programa – riterių turnyrai ir šokiai.

Intensyvi kultūrinė programa lydėjo ir Kazimiero Jogailaičio sūnaus Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos santuoką bei gyvenimo būdą. „Ir nors tai buvo politinė santuoka, nes Elenos tėvas tikėjosi, kad ji čia veiks kaip šnipė, per kurią pavyks daryti poveikį Lietuvos aplinkai, ši moteris buvo lojali savo vyrui. Istorikai mano, kad ji, nors ir išlikusi stačiatike, propagavo vakarietišką gyvenimo stilių ir būdą, kuriame – neabejoju – daug dėmesio buvo skiriama ir muzikai, ir šokiams“, – teigia istorikė.

Šokių renesansas? Ieškokite moters…

Prie Vakarų Europos šokių plitimo Lietuvoje reikšmingai prisidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona Milano, Neapolio, Bario bei Rosano princesė Bona Sforca, atvežusi į Lietuvą daugelį Italijos kultūros reiškinių, taip pat ir šokius.

„Yra žinoma, kad Bonos Sforcos dėdės dvare tarnavo Leonardo da Vinci, iškėlęs Renesanso epochoje propaguotą žmogaus kultą, jo kūno grožį ir jaunystę, o ir Bonos Sforcos, kuri ir pati mėgo šokti, dvare trumpam ar ilgiau jos valdymo laikotarpiu rezidavo per tūkstantį italų. Tad, neminint administracinių, teisinių ir kitokių naujovių, keitėsi kultūrinė aplinka, rafinuotėjo gyvenimo stilius“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Renesanso šokių kultūra pasižymėjo energingais kojų judesiais. Šalia jau buvusių viduramžių šokių, tokių kaip branlis ir basdansas, ypač išpopuliarėjo lėtu vaikščiojimu ir nusilenkimais pasižyminti pavana. Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Kad šokis buvo neatsiejamas kultūrinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje elementas, iškalbingai byloja Bonos Sforcos dukters Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas. Ištekinant ją už būsimo Švedijos karaliaus Jono III Vazos, kraityje, be brangenybių, paauksuotų ir sidabrinių indų, prabangaus garderobo, šilko patalynės, minimas ir „raudonas audeklas, kuriuo dengiamos menės, kuomet šokama“.

Lietuvos šokio istorijai – impulsai iš svarbiausio traktato

Mokėti šokti neabejotinai buvo viena iš gerų manierų, kurių buvo mokomi visi kilmingųjų ir dvariškių vaikai. Tad kiekvieno Europos valdovo ar didiko dvare dirbo šokių mokytojai, buvo buriamos ir šokių grupės.

„Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Bonos Sforcos senelio dvare tarnavo vienas garsiausių to meto šokių mokytojų Guglielmo Ebreo, užsirekomendavęs daugelio to meto Europos valdovų dvaruose ir parašęs šokių traktatą „De pratica seu arte tripudii“. Šis rankraštis 1463 m. Milane dovanotas būsimos Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos seneliui Galeazzo Maria Sforcai sužadėtuvių proga, tad neabejotina, kad juo naudojosi ir pati Bona Sforca“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduoja.

Tų laikų Europoje tai buvo vertingiausias ir išsamiausias XV a. itališkų dvaro šokių rinkinys su nepaprastai vertinga teorine traktato dalimi apie šokį kaip meną ir mokslą, su šokį aukštinančiais dviem puikiais sonetais ir dviem ilgesniais eiliuotais tekstais. Prieš keletą metų šis pasaulinio garso šokių traktatas pristatytas ir Lietuvoje, o jo dalis išversta į lietuvių kalbą.

Užgavėnių šokių siautulys

Istorikai tvirtina, kad Renesanso epochoje patys siautulingiausi šokiai buvo šokami aukštuomenės karnavaluose. Juos tyrinėjęs Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro istorikas Eimantas Gudas sako, kad šokiai Venecijos karnavalų, Užgavėnių metu buvo itin svarbi elito pasilinksminimų dalis.

1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.

„1549 m. Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su tik ką jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasarį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Tuo metu būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių. O vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepė dvariškiams eiti miegoti, bet pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gulti, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros Radvilaitės apartamentuose surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas, dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats Žygimantas Augustas su Barbora keletą kartų pašoko“, – pasakoja istorikas.

Įdomių faktų apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų aistrą šokiams atskleidžia Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščiai. Jei ne jie, apie Užgavėnes mūsų valdovų rezidencijoje Vilniuje XVII a. žinotume visai nedaug.

„Štai tuose dienoraščiuose minima, kad 1639 m. kovo 6 d. Vilniaus Žemutinės pilies rezidenciniuose rūmuose buvo surengti šokiai, kuriuose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata Habsburgaitė, valdovo Vladislovo Vazos žmona, ir jos rūmų damos pasirodė pasipuošusios puikiomis kaukėmis. Tąkart Užgavėnių švenčių linksmybės, vadinamos Bakcho šventėmis, truko tris dienas iki Pelenų trečiadienio aušros, – pasakoja E.Gudas, pabrėždamas, kad kitų metų Užgavėnės buvusios dar linksmesnės. – Rašoma, kad 1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.“

Šuolis į profesionalumą

Baroko epocha garsėjo formų įmantrumu,  todėl ir šokiai valdovų dvaruose tapo sudėtingesni, atsirado daugiau judesių, šuoliukų, apsisukimų, reveransų. Šokių karaliaus vietą užėmė menuetas, iš kurio vėliau išsirutuliojo barokinis baletas. Tačiau ne tik: šokio kultūra persikėlė ir į operos dramma per musica žanrą.

Pasak J.Karpavičienės, Vladislovo Vazos iniciatyva Vilniuje 1636 m. rugsėjo 4 d. pastatyta ankstyvoji opera „Elenos pagrobimas“ turėjo ne tik nepriekaištingai paruoštą scenografiją, bet ir kitų elementų, tarp kurių, spėtina, buvo numatytos ir surežisuotos šokių scenos.

„Baroko epochoje yra žinoma autorių, kurie operoms parašė ne tik muziką ir libretą, bet ir visą scenos mašinerijos eigą tam, kad žiūrovams būtų sukurtas didžiulis įspūdis: atsivertų pragaro vartai, grotų tikri fontanai, atskristų angelai ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad tai nebuvo tik dekoracijos, mašinerijos ir kiti dalykai, tai buvo natūralus judėjimo poreikis, ėjimas profesionalumo link“, – teigia J.Karpavičienė.

Iš Lietuvos kilęs Kinijos atradėjas Andrius Rudamina

Manoma, kad Lietuvos ir Kinijos nesieja jokie istoriniai saitai, kad tai dvi svetimos šalys. Netiesa. Visais laikais žinios iš Drakono šalies masino lietuvių susidomėjimą, todėl prieškarinėje spaudoje galima aptikti nemažai įdomios informacijos, rodančios, kad mūsų tautiečiai sekė žinias iš kito pasaulio krašto. Šiame straipsnyje ir pabandysime pažvelgti, kas buvo įdomu tarpukario Lietuvos gyventojams Kinijoje, orientuodamiesi į 1926-1932 m. įvykius, kai vyko esminė politinė transformacija.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Prieš pradedant nagrinėti spaudą, dera pažymėti, kad lietuviai Kiniją pažino jau XVI a. Kurdami Vilniaus universitetą, jėzuitai užsibrėžė skleisti mokslą bei katalikybę ne tik LDK , bet ir Tolimuosiuose Rytuose, ypač Kinijoje. To siekta neatsitiktinai, nes pirmieji jėzuitai, pvz., Matteo Ricci (1552-1610) į šalį atvyko 1583 m. Jie gerbė kinų kultūrą ir puoselėjo mintį į krikščionybę atversti imperatorių. Jėzuitai ilgai manė, kad konfucianizmo dvasingumą galima suderinti su krikščionybe. Kinų tikėjime nebuvo Dievo sąvokos, todėl jėzuitai tvirtino, kad seniausios konfucinės tradicijos Tian (Dangus) gali būti tapatinamas su krikščionių Dievu, tačiau tai liko utopija.

Galbūt paskatintas šių idėjų XVII a. lietuvių jėzuitas Andrius Rudamina (1596-1631), gimęs Senajame Daugėliškyje (dab. Ignalinos raj.) seniūno šeimoje, po filosofijos ir teisės mokslų tapęs vienuoliu-misionieriumi, 1624 m. išvyko į Indiją, o po kiek laiko persikėlė į Mingų imperiją. Pirma apsigyvenęs Makao, netoli Kinijos, vėliau persikėlė į Handžou, tačiau susirgęs tuberkulioze įsikūrė Fudziano provincijoje, kur mirė ir buvo palaidotas.

Lietuvių ikonografijoje A.Rudamina vaizduotas kiniškais rūbais arba su Kinijos peizažu fone.

Kinijoje jis parašė keletą asketizmo veikalų kinų kalba (Lou Ngan tee pan she vardu). Su misionieriumi Julio Aleni (1582-1649) parašė knygą „Pasikalbėjimas su kunigu“ (,,Kouduo richao“, 1640), kurios 20-yje pokalbių su kinų literatais išdėstyti atsakymai į įvairius kinų neofitams kylančius klausimus. Kūrinys kelis kartus perleistas (1872, 1922 m.), o 2007 m. kaip faksimilė ir vertimas į anglų kalbą „Diary of Oral Admonitions“. Apie jį Jonas Levickis rašė: kinai [jį] laiko vos ne šventuoju, dar ir dabar eina prie jo kapo, kreipiasi į jį su vargais ir gauna paguodos.[1] Lietuvių ikonografijoje A.Rudamina vaizduotas kiniškais rūbais arba su Kinijos peizažu fone.[2] Tad XX a. pradžioje spaudą vartę lietuvių skaitytojai Kinijos neturėjo laikyti vien tolimu, nežinomu kraštu.

Šiuo periodu valstybės teritoriją buvo pasidaliję karo vadai, priklausomybė nuo opiumo suaktyvėjo.

Demokratinės Kinijos istorija prasidėjo 1911 m. gruodžio 28 d., kai nuo sosto nuverstas paskutinis Cingų dinastijos imperatorius Aisin-Gioro Puyi (1906-1967).[3] Tada Revoliucinis Nankino parlamentas šalies prezidentu išrinko Sun Yat-sen (1866-1925), kuris paskutinį XIX a. dešimtmetį laikytas varomąja reformų jėga. Pirmąjį prezidentą daugiausia rėmė studentai, akademikai, pirkliai ir net kilmingieji. Po dviejų mėnesių pilietinio karo, sutapusio taip pat su centrinėje Kinijoje vykstančiu sukilimu, šalis paskelbta Respublika. Savo veikloje Sun Yat-sen vadovavosi svarbiausiais principais: nacionalizmu, liaudies valdžia ir liaudies gerove. Šie principai buvo įrašyti ir į Suvienytos sąjungos partijos programą. <…> Nacionalizmas teikė jėgų kovai su pavergėjais, liaudies valdžia turėjo sudaryti sąlygas respublikai įkurti, o pasitelkus liaudies gerovės idėją buvo galima įstatymiškai įgyvendinti pagrindinį žemės reformos punktą – kiekvieno piliečio teisę į žemės nuosavybę.[4] Kinijai, kuri tuo metu vertėsi žemės ūkiu, šios nuostatos buvo itin svarbios. 1912 m. Suvienytoji sąjunga susijungė su dar keliomis mažomis programas turinčiomis partijomis ir įkūrė naują nacionalinę Kinijos žmonių partiją – Gomindaną (Guomindang).

Vis tik, nors daugelis istorikų šį Kinijos periodą (1912-1949 m.) apibūdina kaip modernios valstybės gimimą, kinams jis buvo vienas sunkiausių. Daugelis iš jų modernią Kinijos istoriją linkę laikyti ,,tamsiuoju periodu“ su respublikiniu valdymu tarp Cingų dinastijos ir Kinijos liaudies respublikos.[5] Šiuo periodu valstybės teritoriją buvo pasidaliję karo vadai, priklausomybė nuo opiumo suaktyvėjo, o vakariečiai ir japonai laikė užėmę aukščiausias socialines ir ekonomines privilegijas valdžios viršūnėse.

1925 m. mirus Sun Yat-sen, valstybės valdžią perėmė jo svainis Chiang Kai-shek (1887-1975), kuris 1927 m., matydamas, jog komunistai vykdo neaiškią užkulisinę veiklą, kurstydami visuomenės nepasitikėjimą partija nutraukė su jais ryšius ir paskelbė, kad jie pašalinami iš partijos sąjungos. Į tai komunistai atsako, kad Gomindanas yra kontrrevoliucionierių sambūris, ir paskelbia jiems negailestingą kovą.[6] Šis akibrokštas reiškė, jog valstybė pasinėrė į pilietinį karą. Tų pačių metų rudenį komunistų iniciatyva visoje šalyje sukelti neramumai, kuriais siekta nuversti Gomindaną.

,,Nankino dešimtmetis“ paremtas dviem pagrindiniais veiksniais. Pirma, stipria hierarchine biurokratija, atsakomybės pasidalijimu ir nusistovėjusia tvarka, o antra, įskiepyta ir populiaria 1920 m. vidurio mobilizacine technika.

Būtent šiuo laikotarpiu prasidėjo ,,Nankino dešimtmetis“, kurio pradžia laikomi 1927 m., kai nacionalistų vadas Chiang Kai-shek užėmė Nankiną, perėmė jį iš ,,Džili klikos“ (Zhí (Lì) Xì Jūn Fá)[7] vado Sun Chuanfang (1885-1935) ir paskelbė miestą sostine, nepaisydamas, jog kita nacionalistinė grupė jau buvo paskelbusi sostine Vuhaną. Tai vertė tęsti karinę kampaniją iki 1928 m., kai buvo nuversta Pekino valdžia ir užimtas miestas.[8] ,,Nankino dešimtmetis“ paremtas dviem pagrindiniais veiksniais. Pirma, stipria hierarchine biurokratija, atsakomybės pasidalijimu ir nusistovėjusia tvarka, o antra, įskiepyta ir populiaria 1920 m. vidurio mobilizacine technika. Šie postulatai išliko ir po 1949 m. Nacionalistų valdymo dešimtmetis baigėsi 1937 m., kai Japonija pradėjo invaziją į Kiniją, o Chiang Kai-shek paliko Nankiną.

Lietuviškoje spaudoje į Kinijos problemas reaguota išsamiai. Beveik visuose laikraščiuose buvo skirta bent po nedidelę žinutę. Tačiau daugiausiai straipsnių pasitaikydavo dienraštyje ,,Lietuvos žinios“. Juos galima suskirstyti į dvi grupes: tai informacija apie pilietinį (šiaurės-pietų) karą ir taikos periodą.

Leidinyje ,,Lietuvos žinios“ Kinija vaizduota kaip demokratinė valstybė, tad dažniausiai pranešimų temos lietė šiaurės regioną. Savaitraštyje ,,Socialdemokratas“ apimta pietinė (komunistų) Kinijos teritorija ir armijos judėjimas sostinės link. Lietuva savo žurnalisto šiame regione neturėjo, todėl pranešimai gauti iš užsienio naujienų agentūros ,,Elta“, atpasakotos anglų, rusų, amerikiečių arba vokiečių naujienos.

Lietuvių skaitytojai apie Kinijos pilietinio karo genezę neturėjo pakankamai žinių.

Pirmasis su Kinija susijęs žinių ciklas ,,Lietuvos žiniose“ palietė pilietinio karo eigą. Visgi dar iki jo 1926 m. sausio 20 d. numeryje pasirodė trumpa, vos vieno sakinio žinutė, skelbianti, jog dėl sunkios finansinės padėties atsistatydino Kinijos finansų ministeris.[9] Vėlesniuose numeriuose išsamesnio paaiškinimo nėra, todėl galima teigti, jog lietuvių skaitytojai apie Kinijos pilietinio karo genezę neturėjo pakankamai žinių. Tėra vos viena 1927 m. balandžio 20 d. iš Šanchajaus atsiųsta žinutė ,,Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą“, kurioje trumpai informuojama, kad Chiang Kai-shek išstumtas iš valdžios, nes paskelbtas riaušininku ir nustojusiu įstatymų apsaugos.[10]

Tai vienaip ar kitaip demonstravo, kokį vaidmenį vakaruose vaidino šis Kinijos lyderis (Europoje laikytas ,,raudonuoju generolu“). Šiuo atveju, Lietuvos požiūris niekuo nesiskyrė nuo vakarietiškojo, nors nėra iki galo aišku, kaip į tokias žinutes reaguodavo skaitytojai. Tame pačiame straipsnyje teigta, jog Kantono vyriausybė po įvykusio skilimo pradėjo rengti karinius veiksmus, nukreiptus prieš vadą, nors šis vis dar vedė derybas su Vakarų pasauliu, siekė finansinės paramos. Į Jangstės upę tebesiunčiami svetimšalių karo laivai. Ryšy su tuo spėjama, kad didžiosios valstybės nusistačiusios jėga pareikalauti iš Kantono vyriausybės, kad būtų įvykdyti jų reikalavimai pareikšti notoj dėl Nankino įvykių.[11]

Akivaizdu, jog Vakarų pasaulis rėmė Chiang Kai-shek ir nekreipė dėmesio į žiaurų jo susidorojimą su komunistais ,,Baltojo teroro“[12] metu. Tokiu būdu demonstruotas demokratijos triumfas Azijoje. Tame pačiame numeryje išspausdintas ir kitas straipsnis, cituojantis ,,Daily Express“ ir ,,Times“, nurodžiusius, kiek aukų pareikalavo centrinio Kinijos banko užėmimas. Kantone susirėmus su komunistais, 30 komunistų užmušta, 100 sužeista, daugiau kaip 2000 suimta.[13] Visgi tai nėra itin informatyvios žinios, skelbiančios, dėl ko prasidėjo Kinijos vidaus konfliktas.

,,Socialdemokratas“ 1927 m. spalio 27 d. pristatė karo pretekstą, nors ir nenurodydamas, iš kur gavo duomenis (matyt, iš SSRS).

Kita vertus, vienintelis laikraštis ,,Socialdemokratas“ 1927 m. spalio 27 d. pristatė karo pretekstą, nors ir nenurodydamas, iš kur gavo duomenis (matyt, iš SSRS). Kada tautinė armija, užėmus Wuchangą – Tčekiango ir Kiangsu apylinkėse vadovaujant Sun Chuen Fang, laimėjo keletą mūšių, kinų komunistai pradėjo bijoti, kad militaristai galutinai bus sumušti ir Komintangas visoj Kinijoj paims valdžią. Todėl komunistai pradėjo sulaikinėti amunicijos ir maisto pristatymą, tautinei armijai jos tolimesnę žygiuotę kliudyti ir jos užpakaly kelti neramumus.[14] Visi šie veiksniai išprovokavo partijos skilimą, formuojant atskiras nuomones, pagal kurias, pvz., Vuhu mieste manyta, jog kovai su militarizmu ir imperializmu nereikia atsijungti nuo komunistų, o šiaurėje siekta nacionalinės – demokratinės valdžios. Tad pietiečiai nepripažino naujai susidariusios Nankino vyriausybės. Jie toliau laikės Hankou vyriausybės ir pradėjo kovą su Nankinu.[15] Toliau minėta ,,Baltojo teroro“ banga ir Vuhu vyriausybės veiksmai, kurių rezultatas – badas ir valstiečių sukilimas. Tačiau straipsnis baigėsi idėja apie šių dviejų partijų susijungimą dėl bendro tikslo: pašalinti imperialistus, militaristus, komunistus ir kitus kenksmingus elementus ir tautinę revoliuciją iki galutinės pergalės išvesti, tuomi išpildant mūsų valdovo [Sun Yat-sen] testamentą ir įsteigiant valstybę, besiremiančia sunyatsenizmo pagrindais.[16] Pastarasis ,,sunyatsenizmo pagrindas“ vėliau kartotas visuose straipsniuose, kaip esminis kriterijus, kuriant ,,naują valstybę“.

Prasidėjus pilietiniam karui, lietuviška spauda aktyviai sekė kariuomenių žygiavimo kryptį bei užsieniečiams keliamą pavojų kinų miestuose. Deja, ,,Lietuvos žinių“ straipsniuose nėra pateiktos asmeninės žurnalistų įžvalgos (kas būdinga kalbant apie Europos arba vietinius reikalus) viską koncentruojant į konkrečius faktus, kas, pavyzdžiui, nebūdinga ,,Socialdemokratui“ ar ,,Sekmadieniui“, kuriuose kurtas ištisinis, gyvas pasakojimas, įtraukiantis skaitytoją į politinius įvykius.

Gaila, tačiau nėra aišku, kurią pusę šioje konfliktinėje situacijoje palaikė Lietuva, kuri savo spausdinamuose straipsniuose, nors ir neakivaizdžiai, tačiau turėjo palaikyti Anglijos, kaip europietiškos valstybės, pusę.

Štai, pavyzdžiui, tų pačių metų vasario 3 d. ,,Socialdemokrate“ išspausdintas pranešimas, jog Kinijos darbo partija kreipėsi į Anglijos užsienio ministrą Arthurą Neville‘į Chamberlainą (1869-1940), reikalaudama nebesiųsti į šalį karinių laivų, kurie malšintų sukilimą. Ministras atsisakė, todėl tuo pačiu klausimu kreiptasi į Kantono vyriausybę, reikalaujant išvaryti iš Kinijos vandenų britų laivyną, antraip šimtai tūkstančių Anglijos socialistų stos aktingai prieš kariškus žygius.[17] Citata rodo, jog Kinijos įvykiai Anglijoje, ne taip kaip Lietuvoje (britams priklausė didžioji dalis kinų žemių), buvo opi problema, drebinanti imperijos stabilumą. Gaila, tačiau nėra aišku, kurią pusę šioje konfliktinėje situacijoje palaikė Lietuva, kuri savo spausdinamuose straipsniuose, nors ir neakivaizdžiai, tačiau turėjo palaikyti Anglijos, kaip europietiškos valstybės, pusę.

Kita vertus, ,,Socialdemokrate“ vaizduota itin ryški simpatija Kinijos valstybei, atsižvelgta, jog ji siekia laisvės. Tai tarsi istorijos atsikartojimas: pirma subyrėjo Rusijos imperija, o dabar dreba britų imperializmas. Tad požiūris į vykdomą politiką pirmiausia turėjo priklausyti nuo Lietuvoje susiklosčiusių politinių peripetijų. Nebūta vieningos nuomonės. Tokį požiūrį galėjo lemti pernelyg tolimas atstumas (juolab, kad tuo pačiu metu Lietuva sprendė vidines problemas su lenkais ir spaudoje didžiąją dėmesio dalį skyrė būtent tam).

1927 m. kovo-lapkričio mėnesiais lietuviškoje spaudoje dėmesys skirtas Amerikos ir Anglijos kišimuisi į Kinijos vidaus reikalus, karinių laivų siuntimui bei užsieniečių problemoms. Šie veiksmai sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimą. Šanchajaus darbininkai protestuodami prieš kariuomenės į Kiniją siuntimą, buvo pakėlę net visuotinį streiką.[18] Baimindamasi pasekmių Sovietų Sąjunga ėmėsi savo atstovybės Pekine apsaugos, nes komunistų padėtis Kinijoje prastėjo. Tos priemonės [saugoti SSRS atstovybę] imtasi, esant <…> pavojui iš kiniečių pusės.[19]

Lietuvos spaudoje ryškesnės reakcijos neaptinkama, nors, kaip galima spręsti iš straipsnių pavadinimų, Rytuose lietuviai laukė prasidedant rimtesnio karo, galėjusio išprovokuoti naują pasaulinį karą.

Nors Chiang Kai-shek stengėsi palaikyti ramybę, užsienio rinkos užsidarė, atimdamos iš valstybės didžiąją dalį lėšų. Situacijai prastėjant, Vakarams iškeltas ultimatumas, reikalaujant neuždaryti įmonių, nes bus atsisakoma saugoti konsulatus[20] (nors vėliau straipsniuose pranešama apie užsienio koncesijų užpuolimus bei chaosą miestų gatvėse). Tai mažai ką padėjo, ir lapkričio 16 d. žinutėje iš Londono teigta, jog Šanchajuje paskelbtas karo stovis.[21] Lietuvos spaudoje ryškesnės reakcijos neaptinkama, nors, kaip galima spręsti iš straipsnių pavadinimų, Rytuose lietuviai laukė prasidedant rimtesnio karo, galėjusio išprovokuoti naują pasaulinį karą. Tokiai nuomonei įtakos turėjo ne taip seniai pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas, palikęs nemenką pėdsaką žmonių sąmonėje. Tad kiekvienas naujas konfliktas, nors ir tolimam krašte, kėlė panašias asociacijas, juolab, kad į Kinijos reikalus itin aršiai kišosi Europa ir Amerika.

Metų pabaigoje Kinijos įvykiai priartėjo prie Lietuvos, tačiau spaudoje apie šiuos ekscesus randame vos du, ganėtinai sukonkretintus, pranešimus. Nesama jokių platesnių paaiškinimų, pasvarstymų, vertinimų, kaip šie įvykiai nulems kaimyninių valstybių situaciją. Skelbta, jog lapkričio 18-19 d. Maskvoje (SSRS) vyko kinų studentų mitingas už Levą Trockį (1879-1940) ir Grigorijų Zinovjevą (1883-1936). Nešdami vėliavas ant kurių buvo parašyta: ,,Šalin revoliucijos spekuliantus“! ,,Tegyvuoja tikrieji leninistai Trockis ir Zinovjevas“! Demonstrantų tarpe buvo ir žinomo kiniečių generolo Čankaišeko sūnus.[22] Protestantai nedelsiant G.P.U. agentų ir policijos išvaikyti, o vėliau traukiniu išsiųsti atgal į Kiniją, universitete juos pakeičia kiniečiais beraščiais iš Chankou komunistinės sąjungos.[23]

Skaitant straipsnius, stebina lietuviškos spaudos neutralumas. Nėra aišku, ką palaikė Lietuva ir koks jos požiūris į vykusius mitingus. Galime teigti, kad jie laikyti teigiamais, manant, jog taip SSRS persimes į Rytų politiką (aiškintis santykių su Kinija) užuot kišusis į mažųjų Europos kaimynių reikalus, tačiau to neįvyko.

Skaitant straipsnius, stebina lietuviškos spaudos neutralumas. Nėra aišku, ką palaikė Lietuva ir koks jos požiūris į vykusius mitingus.

1928 m. žymi pilietinio karo pabaigą ir pirmas žinias apie Japonijos įsikišimą į didžiosios kaimynės reikalus. Tai ,,Lietuvos žinių“ skaitytojams pranešė Berlyno spauda, skelbusi žinias iš Tokijo. Čankaišekas atsisakė atsiprašyti japonus, tačiau priėmė jam ultimatumo punktus, kuriais reikalaujama sustabdyti karo veiksmus 20 kinų mylių nuo Tsinaufu, Tientsino ir Šantungo geležinkelio.[24] Kodėl Japonija ryžosi veltis į vidinį Kinijos konfliktą, lietuvių spaudoje neužsimenama. Todėl būtina priminti, kad toks karo posūkis kilo dėl Jinano tragedijos (1928 m. gegužės 3 d.), kurios metu Chiang Kai-shek armija susidūrė su Japonijos ir jos sąjungininkų Šiaurės Kinijos pajėgomis. Jinano mieste nugriaudėjus sprogimams, netoli japonų gyvenamų namų, žuvo 12 gyventojų. Be to, pasak anglų pranešimų, gatvėse gulėjo palikti kastruoti japonų karių kūnai. Tai lėmė Japonijos apsisprendimą skverbtis į kaimynės teritoriją su pretekstu apsaugoti tautiečius.[25] Tačiau šis incidentas lietuvių spaudoje neaprašomas. Kitame ,,Lietuvos žinių“ numeryje pranešta, kad Pekinas apsuptas, o užsieniečiai apgyvendinti savo valstybių konsulatuose. Nepraėjus savaitei, gegužės 21 d., pasirodė žinutė, jog šiauriečiai nugalėti, o Pekinas užimtas.

1928 m. birželio 13 d. Pekiną paskelbus Kinijos sostine, „Socialdemokrate“ šiai progai pažymėti išspausdintas nemažas straipsnis, pasakojantis, kaip užimtas miestas. Jei ne Japonija, <…> tai jau pereitais metais tautinė liaudies armija būtų Čang Tsoliną [šiaurės armijos vadas] likvidavusi. Ir dabar, bepuolant šiauriečius, Japonija įsiveržė į Šantuangą ir norėjo pietiečiams sutrukdyti. Bet Čan Kai Šeko sumanumas ir jo pagalbininko mahometoniškų raitelių vado Feng Yu Hsiango disciplina pasiekė išvengti tolimesnių japonų įsikišimų. Dabar Čang Tsolinas iš Pekino išbėgo sužeistas, jo kariuomenė jį paliko ir pasidavė pietiečiams. Tautinė liaudies armija įžengė į Pekiną.[26] Tačiau, kaip informuota vėlesniame numeryje, sostinė buvo perkelta į Nankiną, tarsi norint atsiriboti nuo monarchinės praeities.[27] Keista, tačiau ,,Lietuvos žinios“ apie Pekino paėmimą ir sostinės perkėlimą nieko nemini. Kodėl laikraščiui tai pasirodė neverta dėmesio, sunku pasakyti. Galbūt, tai lėmė suvokimas, jog karą laimėjo komunistai, t.y. demokratinės valdžios pralaimėjimas, o gal dėl vietinių problemų, kurios užgožė žinias iš Tolimųjų Rytų.

Pasirašius taikos sutartį, Kinijos vadas Hu Hanmin (1879-1936) atvyko į Berlyną pristatyti, kokią politiką ves valstybė. Pasak ,,Socialdemokrato“, jis teigė imsiąs sunyasenizmo politikos principų: liaudies teisė, liaudies valdymas ir liaudies gerovė, kitais žodžiais, bus einama prie pačios liaudies savivaldos ir ūkinio, ir socialinio šalies persitvarkymo. Pamažu, liaudžiai bręstant, jai bus suteikta teisė rinkti valdininkus. Šalia valdymo, įstatymų leidimo ir teismo numatoma ketvirta institucija – kontrolė.[28] Be to panaikinti vidaus muitai.

Be kita ko, mūsų leidiniuose žinios apie Kiniją dažniausiai buvo pateikiamos puslapio pabaigoje (egzistuoja vos kelios išimtys), mažu šriftu, neišryškinant pavadinimo, o tai dar kartą įrodo, kiek jų turiniu tebuvo suinteresuoti skaitytojai.

Ir apie šias derybas ,,Lietuvos žinios“ neužsiminė, kas rodo, jog skaitytojai palikti nežinioje, t. y. neišsamiai pristatyta konflikto pradžia ir nepadarytos išvados, kaip jis baigėsi. Tai galima laikyti informatyvumo stoka. Nieko keisto, nes tarpukario Lietuvos žurnalistai, spaudoje pristatantys užsienio žinias, nebuvo profesionalūs ir negalėjo lygiuotis į milžinišką patirtį turinčius britų ar vokiečių žurnalistus. Pastarųjų spaudoje bet koks pasaulio įvykis susilaukdavo taiklaus pastebėjimo ar išsamios analizės, o lietuviai dažnai rimtas žinias sumaišydavo su sarkazmu, sensacija ar ,,komišku požiūriu“. Tai, be jokios abejonės, galėjo lemti neseniai susikūrusi valstybė ir nenusistovėjusi vertybių sistema. Be kita ko, mūsų leidiniuose žinios apie Kiniją dažniausiai buvo pateikiamos puslapio pabaigoje (egzistuoja vos kelios išimtys), mažu šriftu, neišryškinant pavadinimo, o tai dar kartą įrodo, kiek jų turiniu tebuvo suinteresuoti skaitytojai.

Kita vertus, ,,Lietuvos žinios“ buvo susitelkę į kitą Tolimųjų Rytų neramumų sferą, nes 1930 m. balandžio-lapkričio straipsniai skaitytojus informavo apie naujo konflikto, šį kartą su SSRS, pradžią. Juose fiksuojama, jog sovietų kišimasis į Kinijos vidaus politiką bandė sukelti ,,pasaulinę revoliuciją“[29] (vienas iš socializmo ideologijos postulatų), per kurią būtų platinamos socialistinės idėjos. Kominterno agentams aukso pagalba pavyko sudaryti Šiaurės kinų generolų koaliciją prieš Nankino vyriausybę.[30] Nuosekliai vyko papirkinėjimas, o pietuose vėl ėmė burtis komunistų būriai, kuriems apmokymus vedė SSRS agentai. Kaip teigta straipsnyje, Maskva brandino planą vėliau persimesti į anglų Birmą ir prancūzų Indokiniją, kur taip pat turėjo būti paskleistas socialistinis mokymas ir sukurtos darbininkų partijos. Būtent dėl komunizmo padėties Kinijoje ,,Socialdemokrate“ gruodžio 30 d. pasirodė išsamus straipsnis, supažindinantis skaitytojus su komunistų partija ir visuomenės požiūriu į ją. Informuota, jog komunistai viešai žudomi aikštėse, o į jų bausmės vietą susirenka minios smalsuolių. Be to, bet koks blogas įvykis iškart buvo priskiriamas šiai partijai, dėl to būti komunistu rytuose tapo nesaugu.[31]

Taigi žurnalistai šiuo tekstu bandė įrodyti visuomenei, jog veiksmai prieš komunistus yra tik brutalus imperialistų žingsnis, siekiant užtikrinti taiką, dažnai apkaltinant be įrodymų, o tik dėl priklausymo partijai. Dėl viso to Kinijoje atsinaujino ,,Baltojo teroro“ banga, kurio metu į pietus pasiųsta 100 tūkstantinė kariuomenė, turėjusi susidoroti su komunistais; šių susidūrimų eigoje šalies politinė kryptis pasikeitė iš esmės.

Kodėl lietuviams tai turėjo būti įdomu, neaišku, juolab, kad iš Tolimųjų Rytų tokių žinučių pasitaiko retai ir jos niekuo nepatraukia (netgi kriminalinio pobūdžio žinutės iš Amerikos ar Vakarų Europos buvo kur kas spalvingesnės).

Likusios žinios apie Kiniją lietuviškoje spaudoje apėmė valstybės modernėjimą, t.y. švietimo, išsivystymo lygį (informuota, kuo pietūs skiriasi nuo šiaurės (šiaurė pateikiama, kaip feodalinė santvarka su stipriu imperializmu, o pietūs – kaip darbininkų ir demokratų aplinka)), pvz., 1931 m. balandžio 14 d., pasak ,,Manchester Guardin“, pradėta vykdyti neraštingumo problemos likvidacija. Mokantys rašyti asmenys turėjo mokyti po 2-3 beraščius, tokiu būdu kelti šalies kultūrinį lygį.[32] Taip pat rašyta apie įsteigtą profesinį Nankino universitetą ir stiprėjantį antireliginį sąjūdį, nukreiptą prieš užsieniečius krikščionis. Vėl ryškus neigiamas nusiteikimas prieš Vakarų pasaulį.

Galiausiai ,,Lietuvos žiniose“ fiksuojama kriminalistika, pvz., 1936 m., remiantis Berlyno duomenimis, Peipingo (Pekinas) mieste buvo nužudytas vokiečių profesorius, kurio mirties priežastis neaiški. Kodėl lietuviams tai turėjo būti įdomu, neaišku, juolab, kad iš Tolimųjų Rytų tokių žinučių pasitaiko retai ir jos niekuo nepatraukia (netgi kriminalinio pobūdžio žinutės iš Amerikos ar Vakarų Europos buvo kur kas spalvingesnės).

Tai vienintelis toks įvykis, tiesiogiai priartinęs Lietuvą prie Kinijos, nors apie pačią K.Hadley ir jos veiklą šioje šalyje nieko plačiau aptikti nepavyko, greičiausiai apie ją nežinojo ir pats dienraštis.

Tačiau viena žinutė Lietuvą tikrai turėjo nustebinti, o gal ir sukelti ilgus pokalbius visuomenės salonuose. Ji tiesiogiai lietė mūsų šalį, tuo metu dar gana konservatoriškų pažiūrų ir pasaulyje minimą ne taip dažnai. Straipsnis pasirodė 1933 m. spalio 19 d. pirmajame puslapyje. Joje skelbta apie Šanchajuje (tuo metu jis priklausė britams) mirtimi nubaustą lietuvę. Vakar (spalio 18 d.) vyriausiasis britų teismas Šanchajuje rado anglų pavaldinio, bet lietuvių kilmės našlę Katherine Hadley, kaltą užmušus į atsargą pasitraukusį jūros kapitoną Valter Youngs. Teismas ją nuteisė mirti, bet paragino jos pasigailėti.[33] Kaip teigta, bausmę dar turėjo patvirtinti britų ministerija, tačiau pabrėžta, kad tai pirmas atvejis Kinijoje, kai britų valdžia mirtimi baudžia moterį. Nors gynėjas bandė apginti kaltinamąją, teisėjas jo įvardintus apsvaiginimo ir provokacijos motyvus atmetė. Be to ir K.Hadley, išgirdusi nuosprendį, nerodė nei mažiausio susijaudinimo. Tai vienintelis toks įvykis, tiesiogiai priartinęs Lietuvą prie Kinijos, nors apie pačią K.Hadley ir jos veiklą šioje šalyje nieko plačiau aptikti nepavyko, greičiausiai apie ją nežinojo ir pats dienraštis. Ji tarsi šmėkštelėjo viename numeryje ir tuojau pat pranyko. Kas buvo ši moteris ir kokios priežastys privertė ją nusikalsti? Iki šiol jos likimu nėra pasidomėta nei vienoje lietuviškoje istoriografijoje, tad telieka viltis, jog žinių išliko gausiuose Anglijos archyvuose, kurie privalėjo registruoti kiekvieną imperijoje įvykusį incidentą.

Daugiau straipsnių, susijusių su Kinijos vidaus kovomis arba jos noru modernizuotis, nepranešama. Lietuvai Kinijos vidaus kovos, viena vertus, priminė ne tokią seną pačių istoriją, kai ,,kūrėsi“ nepriklausoma šalis, kita vertus, kėlė baimę dėl naujų konfliktų pasaulyje pradžios bei nusistovėjusios tvarkos išardymo. Spausdindami užsienio naujienas, Lietuvos žurnalistai tarsi mokėsi į viską reaguoti staigiai ir įsijungti į Vakarų Europos žiniasklaidos tarpą.

***

[1]Ankstyvieji Lietuvos ir Kinijos ryšiai, http://www.lithuanian.net/minipedia/china/rudamina.htm

[2] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795, Vilnius, 2005, 365 p.

[3]The Last Emperor’s Humble Occupation, http://www.time.com/time/world/article/0,8599,2054364,00.html

[4] Pekeris V., Kruvinasis Mesijas Mao Dzedungas, Vilnius, 2008, 9 p.

[5] Jeans B. Roger., Democracy and Socialism in Republican China: The Politics of Zhang Junmai, 1906-1941http://books.google.lt/books?id=Kl3IpJfVarcC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[6] Pekeris V., Kruvinasis Mesijas Mao Dzedungas,….11 p.

[7] Viena iš priešiškų frakcijų, atskilusių nuo Beivango klikos (galinga vakarietiško stiliaus Kinijos imperijos armija, sukurta Cingų laikais XIX a. pab.) Kinijos respublikos laikais.

[8] Zarrow G. P., China in war andrevolution: 1895 – 1949, http://books.google.lt/books?id=ucfBFCzX-MMC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[9] Be pavadinimo // Lietuvos žinios, 15 nr., 1926, sausio 20 d., 1 p.

[10] Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą // Lietuvos žinios, 87 nr., 1927, balandžio 20 d., 1 p.

[11] Ten pat., 1 p.

[12] Pasak istorikų, 1927 m. balandžio 12 d. ,,Baltojo teroro“ metu nužudyta 300 tūkst. komunistų visoje Kinijoje. Nors pasigailėta TSRS agentų Michailo Borodino ir Vasilijaus Bliucherio, leidžiant jiems pasitraukti tėvynėn.

[13] Kantoniečiai suskilo į dvi dalis ir pradeda tarpusavį karą. – 1 p.

[14] Tolimųjų kinų liaudies valdžios padėtis // Socialdemokratas, 42 nr., 1927, spalio 27 d., 3 p.

[15] Ten pat., 3 p.

[16] Ten pat., 3 p.

[17] Darbo partija dėl Kinijos // Socialdemokratas, 4 nr., 1927, vasario 3 d., 4 p.

[18] Neramumai Kinijoj tebesitęsia // Socialdemokratas, 8 nr., 1927, kovo 3 d., 3 p.

[19] SSRS atstovybė Pekine saugojama // Lietuvos žinios, 89 nr., 1927, balandžio 22 d., 1p.

[20] Kantoniečių valdžios reikalavimai į svetimšalius // Lietuvos žinios, 90 nr., 1927, balandžio 23 d., 1 p.

[21] Šanchajuje bruzda komunistai // Lietuvos žinios, 259 nr., 1927, lapkričio 16 d., 1 p.

[22] Kinų studentų demonstracija už Trockį // Lietuvos žinios, 261 nr., 1927, lapkričio 18 d., 2 p.; Kaip kiniečiai studentai demonstravo Maskvoj. Kiniečiai stovi už tikrą leninizmą // Lietuvos žinios, 262 nr., 1927, lapkričio 19 d., 1 p.

[23] Kaip kiniečiai studentai demonstravo Maskvoj. Kiniečiai stovi už tikrą leninizmą………1p.

[24] Pietiečiai jau ties Pekinu // Lietuvos žinios, 107 nr., 1928, gegužės 18 d., 1 p.

[25] Lu John D., Agony of Choice: Matsuoka Yōsuke in the Rise and Fall of the Japanese Empire, 1880-1946, http://books.google.lt/books?id=km-9YkgxGbsC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

[26] Pekinas vėl visos Kinijos sostinė // Socialdemokratas, 24 nr., 1928, birželio 14 d., 3 p.

[27] Kinijoj // Socialdemokratas, 25 nr., 1928, birželio 21 psl., 3 p.

[28] Naujosios Kinijos politika // Socialdemokratas, 27 nr., 1928, liepos 5 d., 3 p.

[29] Toks pats pranešimas minimas ir ,,Lietuvos žiniose“, 88 nr., 1927m., rugpjūčio 21 d. išspausdintame išsamiame straipsnyje apie SSRS vykdomą agresyvią politiką Kinijoje, siekiant sukiršinti kinus su užsieniečiais ir tokiu būdu užimti nors ir neoficialią valdžią.

[30] Nauja kominterno avantiūra Kinijoje. Vėl ruošiama ,,pasaulinė revoliucija“ // Lietuvos žinios, 83 nr., 1930, balandžio 10 d., 1 p.

[31] Kinija ir komunizmas // Socialdemokratas, 51-52 nr., 1930, gruodžio 30 d., 5 p.

[32] Kinai imasi žygių kovai su neraštingumu // Lietuvos žinios, 83 nr., 1931, balandžio 14 d., 2 p.

[33] Šanchajuje nubausta mirtimi lietuvė // Lietuvos žinios, 238 nr., 1933, spalio 19 d., 1 p.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2014 m. gegužės 13 d.

Nešviesūs prisiminimai. Praeityje gausu ne tik herojų, pasiaukojusių žmonių, bet ir antiherojų – tironų, galvažudžių, aferistų ir kitokių niekšų. Viačeslavas Molotovas paliko ryškų pėdsaką XX a. pasaulio istorijoje, nors ir tamsų.

Ar verta, ar etiška tokį prisiminti? Gal geriau užmiršti, lyg jo nebūtų buvę? Nuo seno įprasta įamžinti, rašyti knygas ir straipsnius apie istorines asmenybes, nuveikusias daug gero savai tautai ar visai žmonijai. Tai iš tiesų būtina – taip sužinome apie gražius pavyzdžius, iš kurių galime pasimokyti, ir pati istoriografija dėl to darosi įdomesnė. Tačiau be tamsių asmenybių portretų istorijos knygos būtų nepilnos ir net blankios, primityvios. V.Molotovas tarp Josifo Stalino sėbrų ilgą laiką užėmė pirmą, ypatingą vietą, nors jo sosto įpėdiniu ir netapo.

V.Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas) gimė krautuvės pardavėjo šeimoje prieš 125 metus – 1890 m. vasario 25 d. nedideliame Kukarkos miestelyje Viatkos gubernijoje, Urale. 1908 m. baigęs Kazanės realinę mokyklą studijavo Peterburgo politechnikos institute, bet mokslų nebaigė. Matyt, sutrukdė revoliucinė veikla – nuo 1906 m. jis jau aktyvus Vladimiro Lenino vadovaujamos Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys – bolševikas. Pirmą kartą areštuotas 1909 m., o po to kalėjimai ir tremtys jo gyvenime užėmė svarbią vietą: senatvėje didžiavosi, kad teko pasėdėti visuose svarbiausiuose Rusijos kalėjimuose. Ar ne dėl to vėliau gavęs valdžią su tokiu entuziazmu grūdo į kalėjimus, pasmerkdavo mirčiai dešimtis tūkstančių žmonių?

Laisvės laikotarpiais tęsė revoliucinę veiklą, 1912 m. buvo vienas „Pravdos“ laikraščio įkūrėjų. Aktyvus Spalio revoliucijos dalyvis. Po V.Lenino mirties 1924 m. sausį tapo vienu įtakingiausių J.Stalino bendrininkų jo kovoje dėl valdžios partijoje ir valstybėje prieš Levą Trockį, Grigorijų Zinovjevą ir Levą Kamenevą. Žinoma, šefas tą ištikimybę tinkamai įvertino. Maža to, tarp bolševikų, J.Stalino aplinkos žmonių jis buvo palyginti neblogai išsilavinęs ir dar garsėjo savo ypatingu darbingumu, ištverme, už ką pelnė Akmeninio Pasturgalio („Kamennaja zadnica“) pravardę. Visa tai padėjo jam įkopti į pačią imperijos valdžios olimpo viršūnę: 1928–1929 m. vadovavo Maskvos partinei organizacijai, 1930 m. tapo premjeru – TSRS liaudies komisarų tarybos pirmininku.

Tiesa, didžiojo teroro metais (1937–1938) daugelis panašių į jį, nepaisant gabumų ir nuopelnų, buvo sušaudyti arba geriausiu atveju atsidūrė Tolimojoje Šiaurėje. Bet V.Molotovui ir tada pasisekė – gal todėl, kad savo atsidavimą vadui jis visą laiką demonstravo ypatingu žiaurumu – apie tai nemažai rašė rusų generolai savo karo metų atsiminimuose. Jį net vadino Stalino vėzdu.

Bet iš tiesų ta savybė jam buvo būdinga ir anksčiau: masinės 1930–1931 m. kolektyvizacijos laikotarpiu ir 1932 m. Ukrainoje – ten jis buvo bene svarbiausias masinio bado organizatorius, jo kaltininkas. Jo parašą rusų istorikai rado ir po visais svarbiausiais J.Stalino valdžios dokumentais, kuriais buvo organizuojamas ir vykdomas masinis teroras TSRS. Tai V.Molotovas pasiūlė teisti myriop ne kiekvieną „klasinį priešą“, „trockistą“, „kenkėją“, „šnipą“ atskirai, o ištisais sąrašais – taip sutaupant laiko. Tokių „teismų“ žmonija iki tol, regis, nežinojo…

Charakteringa, kad jis niekada dėl to nejautė kaltės ir žiloje senatvėje 1982 m. tvirtino, esą „mes be teroro negalėjome“, o humanizmas prieštaraująs pažangai ir revoliucinei moralei… Aiškino, kad Michailas Tuchačevskis rengė karinį sąmokslą, o 1937 m. represijos padėjo TSRS išvengti „penktosios kolonos“ karo metais. Gyrė ištisų tautų trėmimus – teisingai padaryta!

1939 m. J.Stalinui ruošiantis sandėriui su A.Hitleriu V.Molotovui teko dar vienos svarbios pareigos – užsienio reikalų liaudies komisaro poste jis pakeitė Maksimą Litvinovą – žydą ir germanofobą, sąjungos su Paryžiumi ir Londonu šalininką. Taip istorijoje atsirado Molotovo-Ribbentropo paktas, faktiškai du dokumentai, 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Tarybų Sąjungos sutartys. Iš tiesų juos teisingiau būtų vadinti  Stalino-Hitlerio paktais, tai jų iniciatyva ir valia jie gimė. Tik daug aukštesnis J.Stalino rangas neleido jam pasirašyti greta Joachimo von Ribbentropo.

TSRS ir Vokietijos užsienio reikalų žinybų vadovų parašai atsirado ne tik minėtose sutartyse, bet ir prie jų pridėtuose slaptuosiuose protokoluose. Tačiau V.Molotovas visada kategoriškai neigė, kad tokie protokolai iš viso buvo, jo pėdomis pasekė ir Michailas Gorbačiovas, bet tai buvo tuščios pastangos. Protokolai buvo, ir jais A.Hitleris suteikė teisę savo sąjungininkui J.Stalinui daryti ką norint su Baltijos šalimis, atimti jų nepriklausomybę.

Senatvėje V.Molotovas papasakojo, kaip tas buvę padaryta. Atvykusiam derybų į Maskvą Latvijos užsienio reikalų ministrui jis pareiškęs: „Atgal jūs negrįšite, kol nepasirašysite prisijungimo prie mūsų.“ Ir davęs komandą čekistams latvio neišleisti iš Maskvos. Beje, pas mus taip pat buvo kalbų, kad ir Juozui Urbšiui tada teko išgirsti tokių V.Molotovo grasinimų, tačiau jis pats savo atsiminimuose apie tai neparašė.

Kitas Lietuvos atstovas, kuriam teko turėti reikalų su šiuo J.Stalino patikėtiniu, buvo Vincas Krėvė – 1940 m. vasarą vadinamosios Liaudies vyriausybės premjeras ir užsienio reikalų ministras. Jį Maskvoje V.Molotovas ištisas keturias valandas auklėjo, aiškindamas, kad Lietuvai nėra geresnės išeities, kaip būti TSRS sudėtyje. Bet neįtikino…

Apie tas dvi Maskvos ir Berlyno sutartis dabar jau visi žino. Turbūt mažiau kas girdėjo, kad galėjo būti ir trečia tokia sutartis su V.Molotovo parašu 1940 m. lapkritį, kai jis lankėsi Berlyne pas patį A.Hitlerį. Ir gavo iš jo viliojantį pasiūlymą – TSRS užimti Indiją. Žinoma, ši vieno tirono dovanėlė kitam buvo klastinga: tegu Maskva netrukdo vokiečiams šeimininkauti Europoje, tegul raudonoji armija žygiuoja gilyn į Aziją, o tada vermachtui kelionė į Maskvą bus visai lengva – juk Rusijos užkariavimo planas „Barbarosa“ jau baigiamas rengti.

Tačiau J.Stalinas, nors tada, regis, dar visiškai pasitikėdamas savo „kolega“, šiuo pasiūlymu vis dėlto nesusigundė – jam labiau rūpėjo Suomija, Bulgarija, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai. Todėl Maskvos ir Berlyno draugystė baigėsi, tarp buvusių sąjungininkų prasidėjo žiaurus karas. V.Molotovui teko apie tai per radiją pranešti liaudžiai – jo viršininkas nuo tos netikėtos žinios atsipeikėjo ir žadą atgavo tik po savaitės, 1941 m. liepos 3 d. Nors dar visai neseniai, gegužės 5-ąją, kalbėdamas Kremliuje per priėmimą baigusiems karo akademijas karininkams buvo labai narsus ir karingas: „Geriausia gynyba – puolimas. Taikios politikos era baigėsi, prasidėjo nauja – socialistinio fronto plėtimo, ginklo jėgos era“, žadėjo lengvai sutriuškinti vermachtą…

Tada artimiausio J.Stalino bendražygio pavardė buvo įamžinta dar kartą: jis pasirašė nutarimą dėl degiųjų skysčių tankams naikinti gamybos, todėl šie gavo neoficialų Molotovo kokteilių pavadinimą. Mat daugiau gintis nuo vokiečių tankų nebuvo kuo – savo tankus (kurių turėjo kelis kartus daugiau nei vermachtas) rusai išmėtė, prarado traukdamiesi Maskvos link. Kaip žinome, šie skysčiai nepamiršti iki šiol – jie plačiai panaudoti verčiant Viktoro Janukovyčiaus valdžią Kijeve 2014-aisiais.

Ir karui prasidėjus V.Molotovas liko antru pagal svarbą žmogumi imperijoje, ir toliau jo pagrindinė veiklos sritis buvo diplomatija. J.Stalinui paliepus keliavo į Angliją, JAV prašyti pagalbos – per fronto liniją, gana sunkiomis sąlygomis, gerokai rizikuodamas. Lydėjo savo viršininką į Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijas 1943, 1944, 1945 m. Įkūrus Jungtinių Tautų Organizaciją jos Saugumo Tarybos pasėdžiuose pasireiškė kaip didelis veto teisės mėgėjas ir ten gavo dar vieną pravardę – Misteris Ne („Mister No“). Ir šiukšlių dėžės ten buvo vadinamos Molotovo krepšiais („Molotov basket“) – dėl tos pačios priežasties.

Tačiau karui pasibaigus baigėsi ir J.Stalino pasitikėjimas savo artimiausiu pavaldiniu, nors šis ir teisinosi, atgailavo, sako, net verkė dėl to. Mat V.Molotovas nemažai laiko praleido Vakaruose, bendravo su užsienio valstybių vadovais, su pačiais Winstonu Churchilliu ir Franklinu Rooseveltu. O tokie žmonės J.Stalinui visada buvo įtartini, pavojingi: gal jie parsidavė priešams?

Todėl TSRS užsienio reikalai atiteko Andrejui Višinskiui, maža to, V.Molotovo žmona Polina Žemčiužina (tikroji pavardė Karpovskaja), labai aktyvi ir nusipelniusi tarybų valdžiai moteris – pilietinio karo dalyvė, partinė darbuotoja, žuvies pramonės liaudies komisarė, 1949 m. sausį buvo suimta, apkaltinta „ilgamečiais nusikalstamais ryšiais su žydų nacionalistais“ ir nuteista penkeriems metams lagerių Kazachstane. Mat tada, paskutiniais J.Stalino viešpatavimo metais, TSRS vyko didžiulė kovos prieš kosmopolitizmą, tai yra antisemitinė, kampanija, visur ieškota sionistų, kurie iš pasalų kenkia valdžiai ir liaudžiai. P.Žemčiužina buvo geras sionistės pavyzdys: ji ne tik buvo žydė, bet ir nuo 1942 m. aktyviai dalyvavo Žydų antifašistinio komiteto veikloje. O ši organizacija 1948 m. buvo išvaikyta.

Ir lageryje P.Žemčiužina nebuvo palikta ramybėje: 1953 m. pradžioje ją atgabeno į Maskvą, tardė, kankino. Kai jos byla buvo svarstoma VKP(b) politbiure, balsuojant pats V.Molotovas susilaikė, tuo dar labiau pakenkdamas savo reputacijai: tikram bolševikui partijos valia turėjo būti svarbesnė už žmoną…

O J.Stalinas šiuo sprendimu siekė dviejų tikslų: uždrožti keikiamiems sionistams ir turėti įkaitę, kad V.Molotovas gyventų nuolat jausdamas baimę. Taip gyveno ir kitas aukštas valdžios pareigūnas Michailas Kalininas: jo žmona estė taip pat buvo lageryje.

Tuo metu V.Molotovo reikalai toliau blogėjo: XIX partijos suvažiavime 1952 m. spalį į aukščiausią partijos vadovybę jis jau nebepateko, maža to, CK plenume J.Stalino buvo viešai apkaltintas nusikalstamais ryšiais su JAV. Tada sklido gandas, kad didysis vadas rengė dar vieną grandiozinį kadrų valymą, bet to padaryti jau nebespėjo – 1953 m. kovo 5 d. netikėtai mirė. Istorikai abejoja, ar ta mirtis buvo natūrali, ar jai įvykti nepadėjo vienas artimiausių tuo metu J.Stalinui žmonių – Lavrentijus Berija: juk jam taip pat grėsė pavojus būti „išvalytam“.

Diktatoriui mirus tarp jo artimųjų paprastai vyksta aršios kovos dėl sosto, taip 1953 m. kovo pradžioje buvo ir Maskvoje. Jose dalyvavo ir V.Molotovas, bet pirmojo prizo nelaimėjo – matyt, todėl, kad jo pozicijos Kremliuje pastaraisiais metais buvo labai susilpnėjusios. Į priekį išsiveržė naujas J.Stalino laikų „antrasis žmogus“ – Georgijus Malenkovas, gana pilka asmenybė, vado pasitikėjimą pelnęs paklusnumu ir žiaurumu. Jis tapo TSRS ministrų tarybos pirmininku. Vis dėlto V.Molotovas neliko be nieko – gavo pirmojo premjero pavaduotojo (kartu su L.Berija, Lazariu Kaganovičiumi ir Nikolajumi Bulganinu) ir užsienio reikalų ministro postus.

Tačiau G.Malenkovas pergale džiaugėsi neilgai, nes padarė lemtingą klaidą – kompartijos lyderio pareigas atidavė Nikitai Chruščiovui. O šis, būdamas už kitus gudresnis, šiuo postu pasinaudodamas greitai sugebėjo tapti pirmu žmogumi ir valstybėje, visagaliu jos šeimininku. V.Molotovas jam neįtiko, nes vėl bandė būti Misteriu Ne – tęsti J.Stalino užsienio politiką: priešinosi santykių su Jugoslavija normalizavimui, taikaus sambūvio su kapitalizmu ir kitoms N.Chruščiovo iniciatyvoms, kuriomis šis siekė didelių permainų, ypač santykių su Vakarais srityje. Maža to, N.Chruščiovas 1956 m. XX kompartijos suvažiavime pasmerkė J.Staliną, jo kultą ir terorą. To senoji gvardija pakęsti negalėjo: juk taip buvo pakirstas partijos ir valstybės autoritetas pasaulyje, be to, visi buvę J.Stalino sėbrai buvo ir jo nusikaltimų bendrininkai – o gal už tai teks atsakyti?

1957 m. birželį jie pakėlė maištą, V.Molotovas buvo vienas jo lyderių. Nors maištininkų jėgos buvo galingos, N.Chruščiovui su Georgijaus Žukovo pagalba pavyko juos įveikti, paskelbti „antipartine grupe“. Nugalėtojas pademonstravo, kad jis – ne J.Stalinas: nieko nesušaudė, bet iš valdžios ir Maskvos visus nepatenkintuosius išgrūdo. V.Molotovas gavo TSRS ambasadoriaus pareigas toli – Mongolijoje. Nuo 1960 m. – nuolatinis TSRS atstovas Tarptautinės atominės energijos agentūros (MAGATE) būstinėje Vienoje. Vis dar bandė nepasiduoti, prieštarauti V.Chruščiovo politikai, pasmerkė naujosios TSKP programos projektą kaip smulkiaburžuazinį. Todėl 1962 m. buvo pašalintas iš kompartijos ir išvarytas į pensiją.

Vis dėlto galima sakyti, kad V.Molotovui pasisekė. Jo žmona P.Žemčiužina, ir lageryje šlovinusi J.Staliną (nors buvo kaltinama rengusi sąmokslą jį nužudyti!), jau 1953 m. kovą L.Berijos įsakymu išėjo į laisvę, buvo reabilituota. Dar svarbesnis faktas: V.Molotovo bendrininkas, kitas žinomo pakto, padėjusio kilti Antrajam pasauliniam karui, signataras J.Ribbentropas baigė savo gyvenimą kartuvėse – Tarptautinio tribunolo kariniams nusikaltimams teisti sprendimu. O V.Molotovas išgyveno iki 1986 m. lapkričio, ištisus 96 metus, ir dar suspėjo atgauti partijos bilietą. Konstantinas Černenka, neilgai buvęs Kremliaus šeimininku – TSKP generaliniu sekretoriumi, šiam tikslui 1984 m. išleido specialų partijos CK nutarimą, suteikdamas daug džiaugsmo V.Molotovui. Ta proga vienas prancūzų laikraštis pasišaipė, esą K.Černenka rengia sau įpėdinį: pats senutėlis būdamas – dar senesnį…

O šis liko kietakaktis bolševikas iki paskutinių savo gyvenimo dienų: ir toliau garbino J.Staliną, nepripažino jokių jo nusikaltimų ar klaidų. Ir toliau atkakliai tvirtino, kad jo pasirašytas paktas ne tik nepažeidė tarptautinės teisės normų ir nepakenkė TSRS, bet buvo didžiulis jos užsienio politikos laimėjimas, nes leido geriau pasirengti karui su Vokietija. Tačiau dabar jau daugelis rusų istorikų pripažįsta, kad šis dokumentas pablogino TSRS strateginę padėtį, nes kartu su Lenkijos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės likvidavimu dingo ir buferinė zona tarp TSRS ir Vokietijos. O tai suteikė galimybę A.Hitleriui netikėtai užpulti TSRS.

Jonas Rudokas

NJC nuotr.

Praeities atkrytis. Minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje vėl kariaujama. Nacizmas įveiktas kaip tarptautinė jėga, o stalinizmas, atrodo, prisikėlė. Verta prisiminti Antrojo pasaulinio karo istorijos ir priešistorės vingius, savotiškas kryžkeles, kada dabar beveik pamiršti sprendimai palaidojo vienokius ar kitokius strateginius planus, paveikė kariaujančių koalicijų sudėtį.

Istorijos pamokos tuo veiksmingesnės, kuo platesnį vaizdą matome. Panorama atrodo kitaip, kai į ją žvelgiama mažųjų valstybių požiūriu – tų valstybių, kurios buvo išduotos, užgrobtos, padalytos.

Dabar ieškoma panašumų tarp Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Hitlerio politikos, kada Vokietija 1938 m. užgrobė Austriją, dalį Čekoslovakijos, 1939 m. okupavo visą Čekoslovakiją, atplėšė Klaipėdos kraštą ir galiausiai 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolė Lenkiją. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kurio pabaiga ES minima gegužės 8-ąją, Rusijoje – gegužės 9-ąją. Po to karas tęsėsi Azijoje iki rugpjūčio 15 d., kada kapituliavo Japonija.

Po gegužės 9-osios ateina gegužės 10-oji. Vėl proga minėti – šįkart ne galutinę pergalę, o 1940 m. gegužės 10 d. prasidėjusį vokiečių puolimą Vakarų fronte, kuris pasibaigė Prancūzijos sutriuškinimu ir išgelbėjo Sovietų Sąjungą. Nuo ko? Nuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos antpuolio.

Šiame straipsnyje aptariamos karo priežastys, taip pat viešai rečiau minimi, mažiau nušviečiami dalykai: Lenkijos prevencinio karo su Vokietija planai, kuriuos pakeitė lūkesčiai dėl sąjungos su naciais, neįvykę anglų ir prancūzų puolimai Karelijoje ir Kaukaze, Irano okupacija – neapeinant Austrijos prijungimo, Čekoslovakijos kapituliacijos ir Lietuvos likimo.

Bandant surašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją ant skiautės, trumpa formulė atrodytų taip: populistinis nacių režimas žadėjo vokiečiams gerovę ir prikeltą savigarbą, tačiau gerovė vedė prie bankroto, todėl reikėjo apiplėšti Europą – penint vokiečių šovinizmą ir palaikant gerovę; Anglija ir Prancūzija iš pradžių nepasipriešino Hitleriui, nes karas su Vokietija būtų reiškęs jėgų skaldymą, kada telkėsi grėsmė iš Rytų, kur Stalinas nepaisė nei liaudies gerovės, nei savigarbos.

Vokiečių istorikas Götzas Aly savo knygoje „Hitlerio liaudies valstybė“ („Hitlers Volkstaat“, 2005) nagrinėja nacionalsocialistų režimo ūkinę tvarką ir ekonomines karo priežastis. Nacių santvarką autorius apibūdina kaip „paslaugią diktatūrą“.

Nacionalsocializmas išties reiškė populistinę socialinę politiką. Dar iki karo naciai įvedė progresinius mokesčius, įteisino apmokamas atostogas darbininkams, padvigubino nedarbo dienų skaičių, skatino masinį turizmą (su nuolaidomis darbininkams), rėmė pigaus „liaudies automobilio“ („Volkswagen“) kūrimą, įvedė motinystės pašalpas, plėtojo pensijų sistemą. Žemės ūkio derliai buvo valstybės sąskaita draudžiami nuo stichinių nelaimių ir kainų svyravimo, buvo įvesti saugikliai išvaržant skolininkų turtą, iškeldinant juos iš būstų.

Nenuostabu, kad vykdant tokią socialinę politiką ir dar plėtojant ginklavimąsi Trečiasis Reichas 1938 m. atsidūrė ties bankroto riba. Valstybė išvengė nemokumo apiplėšdama žydus.

Kada naciai 1933 m. užgrobė valdžią, Vokietijoje būta apie 100 tūkst. žydų valdomų įmonių, kurių kapitalas sudarė apie 10 mlrd. reichsmarkių (apie 65 mlrd. dolerių pagal dabartinį kursą). Iki vadinamosios Krištolinės nakties (1938 m. lapkričio 9–10 d.) žydai buvo verčiami neva savanoriškai parduoti savo verslus. Taip iki 1938 m. išnyko iki 70 proc. žydų įmonių.

1938 m. balandžio 26 d. įvesta privaloma žydų turto registracija – žydai privalėjo deklaruoti viską, ko vertė buvo didesnė nei 5 tūkst. reichsmarkių (apie 33 tūkst. dabartinių dolerių). Tokiu būdu Trečiajame Reiche registruota apie 8 mlrd. reichsmarkių (54,4 mlrd. dolerių) žydų turto. Po Krištolinės nakties žydai buvo apdėti kontribucija – privalėjo sumokėti 20 proc. registruoto turto (tarifas vėliau padidintas iki 25 proc.) vertės. Taip buvo surinkta 1,25 mlrd. reichsmarkių (8,2 mlrd. dolerių). Žydų ekonominė veikla buvo apribota, taigi jiems beliko dvi išeitys: parduoti likusius verslus vokiečiams arba emigruoti.

Kitas žydų plėšimo būdas – „išvykimo mokestis“: emigruojantys, arba į lagerius išvežami Reicho žydai mokėjo 25 proc. registruoto turto vertės. Sąskaitose likusiais pinigais Reicho žydai negalėjo laisvai naudotis – apyvarta buvo ribojama. Kitaip tariant, Reichas nusavino didžiumą žydų turto, palikęs jiems galimybę turėti nedidelę sumą kasdienėms išlaidoms.

Apiplėšus žydus buvo galima pradėti karą, kuris maitino pats save. Pagal G.Aly skaičiavimus, karo metu maždaug du trečdaliai realių Vokietijos biudžeto pajamų sudarė įplaukos, gautos grobiant okupuotas šalis ir išnaudojant „rasiškai svetimus“ žmones (žydus, darbams į Vokietiją suvežtus okupuotų šalių gyventojus). Trečdalį mokėjo patys vokiečiai: iš trečdalio turtingesniųjų buvo gaunama du trečdaliai mokesčių, o du trečdaliai mažiau pasiturinčiųjų sumokėdavo likusį trečdalį.

75 proc. su karu susijusių mokesčių mokėjo įmonės ir dideles pajamas gaunantys asmenys. Apie 1943 m. 80–90 proc. įmonių pelno nusavindavo valstybė. Siaučiant karui – 1943 m. 70 proc. vokiečių nemokėjo su karu susijusių mokesčių, valstiečiams buvo taikomos mokestinės lengvatos. 1941 m. buvo padidintos pensijos. Karių šeimos gaudavo 85 proc. mobilizuoto asmens darbo užmokesčio.

Per karą daugumos vokiečių gyvenimo lygis buvo aukštesnis negu prieš karą. Jeigu ne masiniai bombardavimai, kurių vis gausėjo antroje karo pusėje, karo metus dauguma vokiečių prisimintų kaip aukso amžių.

Pirmasis Europos politikas, kuris valstybiniu lygmeniu ketino sutrukdyti šiam vokiečių tautos kopimui laimės žiburio link, buvo Jozefas Pilsudskis.

Vos tiktai Hitleris atėjo į valdžią, Pilsudskis 1933 m. kovą kreipėsi į Prancūzijos premjerą Edouardą Daladier su pasiūlymu užpulti Vokietiją, po mėnesio pasiūlymą pakartojo, netgi žadėdamas išprovokuoti incidentų, kurie taptų karo priežastimi. Prancūzija pasiūlymus ignoravo. Pasklidus žinioms apie užkulisines Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos derybas, į kurias Lenkija nebuvo pakviesta, Pilsudskis forsavo derybas su Vokietija – 1934 m. sausį buvo pasirašyta Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis.

Nacių santykiai su Lenkija kurį laiką buvo geri. Hermannas Goeringas dalyvavo Pilsudskio laidotuvėse 1935 m., netgi parašė įvadą vokiečių kalba išleistam Pilsudskio raštų rinkiniui.

Prieš 10 metų, kai buvo minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos šešiasdešimtmetis, aštrialiežuvis Lenkijos žiniasklaidos veteranas Jerzy Urbanas (kadaise buvęs generolo Wojciecho Jaruzelskio atstovas spaudai) išspausdino straipsnį „Hitleris buvo teisus“, kuriame klausė: „Kokio velnio tie idiotai – maršalas Rydz-Smigly ir ministras Jozefas Beckas ryžosi kariauti su Hitleriu?“ Tai užuomina į Lenkijos vadovų realius veiksmus, kai karo išvakarėse buvo zonduota dėl galimybių kartu su Vokietija dalyvauti kare su SSRS – tikintis užgrobti teritorijų Rytuose (Baltarusija, Ukraina, Lietuva).

Pasak J.Urbano, Antrosios Žečpospolitos sąjunga su Britanija ir Prancūzija buvo klaida. Lenkijai reikėjo sutikti su Hitlerio reikalavimais: Vokietijos labui visiškai atsisakyti priėjimo prie jūros ir Dancigo, taip pat užtikrinti vokiečių mažumos teises Lenkijoje. Po to prisijungti prie Vokietijos, Italijos ir Japonijos Antikominterno pakto ir siekti Vokietijos vasalinės valstybės statuso, kokį turėjo Bulgarija, Rumunija, Vengrija. Eidama tokiu keliu, Lenkija kartu su Vokietija galiausiai būtų užpuolusios SSRS.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atmintis. Taip rašė apie didįjį Simoną Daukantą Jadvyga Juškytė, nepaprastai aktyvi, daug nuveikusi kovotoja dėl mūsų tautos teisių, mokytoja, literatė. Bet ir jos pačios gyvenimas buvo toks pat sunkus, vargingas. Verta ją prisiminti, kaip ir kitus laisvės kovų dalyvius, ne tik pačius svarbiausius, lyderius, bet ir vadinamuosius eilinius, dabar jau mažai kam žinomus. Nes be jų ir tie lyderiai nedaug ką būtų galėję padaryti.

Lietuvos nepriklausomybės priešai, visų pirma rusai ir lenkai, šaipėsi iš mūsų tautinio judėjimo, iš jo dalyvių pastangų iškovoti laisvę, ir ne be pagrindo. Tada, XIX–XX a. slenkstyje, buvome valstiečių tauta, turinti labai nedaug išsilavinusių žmonių, inteligentų, nes mūsų elitas – bajorai nuėjo pas lenkus. Per 1897 m. Rusijos gyventojų surašymą pavyko rasti tik 2843 lietuvius, turinčius didesnį nei pradinį išsilavinimą (žinoma, toli gražu ne visi jie aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime!) ir vos šimtą studentų. Tačiau Lietuvos Respublika politiniame Europos žemėlapyje vis dėlto atsirado. Kodėl?

Turbūt visų pirma todėl, kad daugelis to meto mūsų inteligentų buvo visuomeniškai labai aktyvūs, stengėsi dirbti už kelis – tokia buvo ir Jadvyga Juškytė. Be to, jie pasižymėjo ne tik darbštumu, bet ir drąsa – nebijojo pakliūti į kalėjimą ar imtis tokių darbų, kuriuos menkai teišmanė, nes tų išmanančiųjų nebuvo. Tą, kaip toliau matysime, galima pasakyti ir apie J.Juškytę, kuri, Jono Juškevičiaus dukra, neatsitiktinai pasirinko grynai lietuvišką pavardę.

Ir dar viena labai svarbi mūsų laimėjimo sunkioje nelygioje kovoje priežastis – valstiečiai, kaimo žmonės pasitikėjo inteligentija, ėjo paskui ją.

Jadvyga gimė 1896 m. sausio 1 d. Pernaravos dvare dabartiniame Kėdainių rajone, mišrioje, bet šviesioje bežemių bajorų šeimoje. Tėvas, baigęs Panevėžio gimnaziją, daug metų tarnavo Kaune teismo raštininku. Vedęs Mariją Šeliutaitę, baltarusių kilmės, taip pat išsilavinusią, po vedybų  pramokusią ir lietuviškai, nuomojosi Pernaravos dvarą. Padėjo 1863 m. sukilėliams, dėl to buvo patekęs į kalėjimą, iš kur ištrūkti padėjo  gretimo kaimo valstiečiai, su kuriais gerai sugyveno. Dvaro savininkas grafas Benediktas Tiškevičius už tai jo nekentė, vadino chlopomanu ir norėjo išvaryti, tačiau nepajėgė, nes tebegaliojo nuomos sutartis.

Dukrą namie mokė abu tėvai – kalbų, matematikos, geografijos, istorijos, muzikos, teta dar išmokė siūti. Noras mokyti kitus Jadvygai kilo anksti: būdama devynerių ar dešimties metų ji išmokė skaityti ir rašyti dvare dirbantį piemenuką. O vėliau ir kitus dvaro tarnus, tarnaites, žinoma, slėpdamasi nuo žandarų, nes už tai grėsė kalėjimas. Turėjo ir panelių, bajoraičių mokyklą, kurioje mokė ne tik lenkų, rusų kalbų, kitų dalykų, bet ir siūti, siuvinėti, už tai ir pinigų užsidirbdavo – knygoms, laikraščiams. 1891 m. „Varpe“ pasiskelbė ieškanti mokytojos vietos, atsiliepė tik du lietuvininkai iš Prūsijos – jaunikiai, pirštis… Bet vedybos Jadvygai nerūpėjo. Tais pat metais Pernaravoje siautė difterito epidemija – ji giminaičio gydytojo pamokyta gydė pati, daugelį išgelbėjo nuo mirties.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Auksinis kadras. Lietuvių kovą dėl nepriklausomybės įamžinusių nuotraukų – nesuskaičiuojama galybė. Kiekviena jų įdomi ir savita, tačiau šiai nuotraukai lygių nėra: ji – auksinis kadras, tapęs dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos simboliu.

Praėjo dvidešimt penkeri metai nuo nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuva vėl prisiminė šios nuotraukos herojus – merginą su iškelta trispalve virš metalinių kareivių šalmų ir šią akimirką įamžinusį fotografą. Lukiškių aikštėje 48-erių Leokadija Juškienė ir 80-ies greitai sulauksiantis Zinas Kazėnas į dvidešimt penkių metrų aukštį kėlė didžiausią istorinę Lietuvos vėliavą, kuri plevėsuos tol, kol šioje vietoje bus įamžintas visų kovotojų dėl laisvės ir nepriklausomybės atminimas.

Tą istorinę 1988-ųjų rugsėjo 28-ąją Leokadijai Ratautaitei tebuvo dvidešimt vieni. Ji su broliu Zigmu ir būsimuoju vyru Arvydu dalyvavo Lietuvos laisvės lygos surengtame protesto mitinge Gedimino aikštėje (dabartinė Katedros aikštė), kuris baigėsi garsiuoju „bananų baliumi“, kai milicija ir kariuomenė guminėmis lazdomis talžė taikaus mitingo dalyvius. Mitingas buvo skirtas 1939-ųjų rugsėjo 28 dienos sutarčiai, kuria Hitleris Stalino prašomas Lietuvą perleido Sovietų Sąjungai, nors pagal tų pačių metų rugpjūčio 23-iąją pasirašytą Molotovo-Ribbentropo paktą Lietuva buvo patekusi į Vokietijos įtakos zoną.

Šio nesankcionuoto mitingo dalyvius apsupo ne tik milicijos, bet ir specialiosios paskirties kariuomenės daliniai. L.Juškienė prisimena, kad nepermatoma jų „siena“ visiškai užstojo vaizdą aikštėje, kur buvo užspausta saujelė mitingo organizatorių.

„Aš norėjau pasižiūrėti, kiek ten tų kareivių stovi, ir brolis mane užsikėlė ant pečių. Tuomet man į rankas trispalvę padavė šalia stovintis jaunas Šv. Mikalojaus bažnyčios patarnautojas, kurį aš pažinojau iš matymo, nes lankiausi toje bažnyčioje. Iškėliau vėliavą ir ėmiau ja mosuoti. Tai buvo tikra džiaugsmo akimirka be jokio išgąsčio ar baimės“, – šio momento ypatingumo visą gyvenimą nepamirš L.Juškienė.

Tą akimirką pagavo karo zonose užgrūdinto žurnalisto ir fotografo Zino Kazėno akis, ranka nesudrebėjo.

Šiandien apie pripažinimo visame pasaulyje sulaukusią nuotrauką fotografas kalba be ypatingo patoso: „Viskas buvo labai paprastai: važiavau pro šalį, pamačiau didelį būrį žmonių, mečiau mašiną ir čiupau fotoaparatą. Pamačiau, kaip į viršų pakilo mergina, o jos rankose atsirado vėliava. Viskas susikomponavo automatiškai – tokie kadrai nesurežisuojami, jie pagaunami.“

Patirties fotografuoti konfliktų ir karo sąlygomis žurnalistas ir fotografas Z.Kazėnas įgijo karštuosiuose pasaulio taškuose – Libane, Sirijoje, Mauritanijoje, kur aštuntojo dešimtmečio pabaigoje–devintojo pradžioje dirbo tarptautinių organizacijų „President’s United State – Soviet Exchange Initiative“ ir „Artists for Peaceful Coexistence“ siuntimu.

„Ne kartą teko dirbti karo sąlygomis, fotografuoti karą Beirute, palestiniečių pabėgėlių stovyklas Sirijoje, perversmą Mauritanijoje. Mačiau, kaip Beirute nušovė italų žurnalistę ir niekas jos nepasigedo. Po šių įvykių tapau ne tik protingas, bet ir gudrus, išmokau dirbti savo darbą kvailai nerizikuodamas. Todėl ir tą dieną Vilniuje fotografavau kareivius iš nugarų, į akis nelindau“, – prisimena Z.Kazėnas, nuo 1988 iki 1991 m. dirbęs Sąjūdžio informacinės agentūros (SIA) fotografu.

Per trejus metus fotografas sako dalyvavęs daugiau nei pustrečio šimto Sąjūdžio laikotarpio piketų, mitingų, protesto akcijų, vykusių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Ten užfiksuotos akimirkos sugulė į fotografijas, apkeliavusias visą pasaulį. Apie nepriklausomybės atkūrimo įvykius Lietuvoje Z.Kazėnas yra surengęs maždaug šimtą parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Latvijoje ir Estijoje. Ir šiuo metu jo fotografijų paroda „Vilnius – laisvės miestas (1988–1991m.)“ eksponuojama Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

„Tik nevadinkit manęs fotomenininku. Labai to nemėgstu, nes esu fotografas ir kino operatorius“, – pabrėžia Z.Kazėnas, nors visą gyvenimą ne tik fotografuoja ir filmuoja, bet ir tapo, kuria spalvingus fotografikos darbus, įvairiausius koliažus, dekoratyvinius diržus, muziką.

Jis yra apkeliavęs daugybę tolimų, egzotiškų šalių: Havajus, Japoniją, Mauritaniją, Polineziją, Senegalą, Siriją, Pietų Afrikos Respubliką, Islandiją, Izraelį. Savo įspūdžius iš kelionių Z.Kazėnas perteikia fotografijose ir tapybos darbuose, kurių parodas yra surengęs daugelyje pasaulio valstybių ir Lietuvos miestų.

Paklaustas, ar garsioji nuotrauka įvairioje ir gausioje jo kūryboje užima ypatingą vietą, Zikos pseudonimu pasivadinęs fotografas sako laikantis ją vienu geriausių savo darbų, kurio vietą ne tik jo paties kūryboje, bet ir Lietuvos istorijoje nulėmė pati tauta. „Ši nuotrauka – pripažinta tautos ir yra kovos dėl nepriklausomybės simbolis“, – sako fotografas, nuotrauką vadinantis mažybiniu „Vėliavėlės“ vardu.

Beje, pirmą kartą kaip plakatas ši fotografija dar tais pačiais 1988-aisiais buvo išspausdinta Amerikoje, o tuo pasirūpino Valdas Adamkus. Tuomet ant plakato atsirado žodžiai: „Lietuva – tu man viena“. Netrukus šią nuotrauką ant viršelio išspausdino ir žurnalas „Švyturys“.

Pati šios nuotraukos herojė L.Juškienė apie ją išgarsinusią fotografiją pirmą kartą sužinojo per Sąjūdžio suvažiavimą, kai kartu su didžiule minia žmonių stovėjo prie Sporto rūmų. „Prie manęs priėjo Vytautas Bogušis ir pasakė, kad mano nuotrauka kabo salėje, įsivedė į vidų parodyti. Ten buvo surengta Z.Kazėno nuotraukų paroda, tarp jų pamačiau ir save“, – prisiminimais dalijasi L.Juškienė.

Netrukus saugumiečių nurodymu ji buvo tardoma Antakalnio klinikų, kuriose tuomet dirbo, valdžios. Uolūs saugumiečių nurodymų vykdytojai tardė net ir vėžiu sergančią moters mamą, kuri neilgai trukus mirė. Saugumas užverbuoti siekė ir L.Juškienės brolį, dar kurį laiką persekiojo juos ir baugino.

Šie žmonės nebuvo atsitiktiniai smalsuoliai, į mitingą Gedimino aikštėje patekę eidami pro šalį. Jų kova dėl Lietuvos nepriklausomybės prasidėjo dar paauglystėje, kai dalyvavo tikrų tikriausioje pogrindinėje veikloje: talkino žinomiems disidentams Nijolei Sadūnaitei, Jadvygai Bieliauskienei, Gediminui Jakubčioniui, platino pogrindinius leidinius, spaudą. Sesuo ir brolis įsitraukė į Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio veiklą, buvo tautinio dainų klubo „Raskila“ dalyviai. Yra tekę ir nuo saugumiečių bėgti, slapstytis, nenakvoti namie. Todėl prasidėjus atgimimui per mitingus ir piketus jie stovėjo pirmosiose gretose.

Beje, kaip aktyvi neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvė, L.Juškienė pernai Valstybės dienos proga Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu.

„Žinote, man gaila savo vaikų, nes jie neturėjo galimybės išgyventi tokių jausmų, kokius išgyvenome mes, galėdami prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – prasitaria keturis vaikus užauginusi L.Juškienė.

Iki šiol moteris artimai bendrauja su N.Sadūnaite, juokais save vadindama asmenine jos vairuotoja. Pasak L.Juškienės, vos tik gavusi pensiją N.Sadūnaitė skambina, ir moterys važiuoja daryti gerų darbų: kam vaistų, kam maisto, kam drabužių pirkti, lanko ligonius, skurstančius žmones. „Man tiesiog gyvenime pasisekė – sutikau puikių žmonių, tapusių man didžiuliu autoritetu“, – sako ji.

L.Juškienė – bendrosios praktikos slaugytoja, šiuo metu dirbanti Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose, kuriuose įrengtas senyvo amžiaus žmonių pensionas ir dienos centras senatvės psichikos ligomis sergantiems žmonėms. „Man labiau patiko, kai anksčiau buvome vadinamos medicinos seselėmis“, – prisipažįsta įvairiose ligoninėse ir medicinos įstaigose tarp vaikų gimdymo ir auginimo dirbusi smulkutė kukli moteris.

L.Juškienė neslepia, kad ją trikdo vėl po ketvirčio amžiaus užgriuvęs dėmesys. Po to, kai Lukiškių aikštėje kartu su lenktynininku Benediktu Vanagu jai teko garbė iškelti istorinę Lietuvos vėliavą, jos istoriją sužinojo dar daugiau žmonių, neteko amo ir dabartiniai bendradarbiai. Daug kam tai sukėlė nemažą nuostabą, nes, matyt, sunku patikėti, kad kukli slaugytoja, dieną naktį budinti prie sunkių ligonių, kasdien iš vieno darbo skubanti į kitą, yra ta pati mergina su trispalve iš garsiosios istorinės nuotraukos.

„Aš niekada tuo nesigyriau. Žinojo tik artimieji, pažįstami. Viskas taip seniai buvo, o dabar vėl atsidūriau dėmesio centre. Brolis vėl rado progą juokais papriekaištauti, kad kėlė ir laikė jis, o laurai atiteko man“, – šypsosi moteris, kurios atvaizdas dabar yra ir ant jubiliejinės 50 litų monetos, skirtos Lietuvos sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui, kurią užpernai išleido Lietuvos bankas.

„Niekada negalvojau apie šią nuotrauką kaip apie savo. Toje nuotraukoje buvo visa Lietuva“, – tikina moteris. Nors tapo svarbiausia šios garsios fotografijos heroje, sako, kad tai tikrai ne jos, o talentingo fotografo Z.Kazėno nuopelnas.

Beje, L.Juškienės teigimu, vis dar yra žmonių, įsitikinusių, kad vaizdas šioje nuotraukoje sukurtas „fotošopu“.

Vaikus užauginusi moteris neslepia, jog teko daug ir sunkiai dirbti, kad galėtų juos užauginti, išmokslinti. „Visą save atidaviau vaikams, namams, darbams. Dabar vaikai užaugo, galėsiu skirti daugiau laiko ir sau. Aš įpratusi, kad gyvenimas aplink mane verda ir kunkuliuoja, todėl noriu naujų iššūkių“, – sako L.Juškienė ir užsimena turinti daug įvairiausių planų.

Visko buvo jos gyvenime – ir krizių, ir labai sunkių akimirkų. Iš aplinkinių teko ne kartą išgirsti replikų, kad štai, žiūrėk, prisimosikavai vėliavėle. Tačiau visa tai jai suteikdavo tik papildomą postūmį ir jėgų eiti į priekį, dirbti už du. Tas pats įgimtas optimizmo jausmas palaikė, rankų nuleisti neleido ir tuomet, kai prieš septynerius metus šeimą paliko vyras.

„Dabar aš lygiai tokia pati kaip dauguma Lietuvos moterų, ne kokia nors herojė“, – šypsosi trapi, tačiau vidumi labai stipri moteris – amžina idealistė iš istorinės nuotraukos.

Aušra Pocienė

Minint Mikalojaus Akelaičio 185-metį didelių iškilmių nebuvo. Vienas pačių pirmųjų mūsų naujųjų laikų šviesuolių, tautinio judėjimo pradininkų gimė 1829 m. gruodžio 5 d.

Jonas Rudokas

Kai kurie istorikai „Aušros“ pasirodymą, XIX a. pabaigą laiko mūsų tautinio judėjimo, atgimimo pradžia. Tačiau didesnioji jų dalis, manau, visai pagrįstai tvirtina, kad ir iki Jono Basanavičiaus jau būta pastangų gaivinti, stiprinti lietuvybę tyrinėjant ir puoselėjant mūsų kalbą, istoriją, tautosaką. Tik jos buvo kuklesnės, mažiau intensyvios ir sėkmingos.

Iš tiesų jų atsirado jau XIX a. pirmoje pusėje, ir gana charakteringa, kad ne vienas mūsų inteligentas ėmėsi rašyti Lietuvos istorijos darbus bei lietuvių kalbos žodynus, gramatikas – nors ir nebūdami šių sričių specialistai. Tą lėmė dvi rimtos priežastys: tada, vos pradėjus formuotis moderniai mūsų tautai tokios literatūros labiausiai reikėjo, kalba ir istorija buvo svarbiausios kovų dėl tautos teisių kryptys. Antra, šių sričių specialistų – profesionalų faktiškai net neturėjome.

Vienas pirmųjų, pasiryžusių tą daryti, nepaisydamas didelių kliūčių, ir buvo Mikalojus Akelaitis – Marijampolės krašto valstiečių, jau 1807 m. Napoleono valdžios išlaisvintų iš baudžiavos, sūnus, palaikęs ryšius su Motiejumi Valančiumi, Simonu Daukantu, Ignotu Kraševskiu, Mykolu Balinskiu ir daugeliu kitų žymių ano meto asmenybių. Visas jo gyvenimas buvo sunkus, pilnas didelių vargų ir nelaimių, nesėkmių. Todėl reikia stebėtis, kaip jos nesutrukdė jam dirbti gana intensyvų literatūrinį, švietėjišką darbą, rūpintis mūsų tautos ateitimi, ir dar tokiu metu, kai ta ateitis labai daug kam kėlė rimtų abejonių.

Lietuviškų reikalų žinovas

M.Akelaitis gimė Čiuoderiškių kaime netoli Marijampolės, raštingoje šeimoje. Tėvas Adomas dalyvavo 1831 m. sukilime, pateko į katorgą Sibire, ten ir mirė. Našle likusi motina sugebėjo nukreipti sūnų Mikalojų geru keliu – į mokslus. Jis, pasimokęs pas daraktorių, vietos vargonininką, įstojo į Marijampolės pradžios mokyklą ir čia buvo pirmuoju mokiniu. Ją baigęs, jau 17 metų turėdamas, perėjo į apskrities (vidurinę) mokyklą, ten jo pavardę su tipiška tam kraštui gražia galūne -aitis „pataisė“ – pavadino Akelewiczium. Jis tam nepasipriešino, nors, galimas dalykas, net mėgo didžiuotis savo valstietiška kilme, bent niekada gyvenime jos neslėpė, kaip tą daryti buvo priversti daugelis baudžiauninkų vaikų – norėdami mokytis, išeiti į žmones.

Dar besimokydamas uždarbiavo pamokomis, o 1850 m. baigęs mokyklą dirbo mokytoju Marijampolėje, dvaruose Kauno apylinkėse. Skaitė Varšuvos spaudą, ėmė jai rašyti. Kaip tik tada Vakarų Europoje, Rusijoje kilo susidomėjimas lietuvių kalba – iš dalies todėl, kad daug kas ją laikė jau mirštančia. Apie tai ėmė rašyti ir lenkų laikraščiai, ir M.Akelaitis pabandė ta proga pasinaudoti, nes jau buvo spėjęs bent kiek pasikaustyti lituanistikos srityje. Iš tiesų, apsigyvenęs Varšuvoje jis tapo populiarus kaip lietuvių kalbos, istorijos žinovas, planavo rašyti lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodyną.

Tačiau viltys čia gyventi geriau, dirbti kalbos mokslo darbą nepasiteisino, be to, kilo minčių imtis liaudies švietimo, steigti mokyklas Lietuvoje. Jomis pasidalijęs su M.Valančiumi gavo jo pritarimą, bet to nepakako, reikėjo lėšų, dvarininkų paramos, o šie baiminosi, ar apsišvietę mužikėliai neims maištauti prieš ponus. Vyskupui patiko ir M.Akelaičio siūlymas leisti liaudžiai skirtą laikraštį, jis pakvietė iniciatorių būti to laikraščio redaktoriumi.

Todėl 1857 m. M.Akelaitis grįžo į Lietuvą, o netrukus gavęs mecenato Pranciškaus Smuglevičiaus kvietimą apsigyveno jo dvare Svirlaukyje, Kurše. Ten rengė lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodynus, tačiau manoma, kad užbaigė tik pirmąjį, likusį rankraštyje. O antrojo ir dar vieno, planuoto lyginamojo lietuvių kalbos su slavų, graikų, lotynų, sanskrito kalbomis, parašyti iki galo nepasisekė.

Svirlaukyje gyveno kartu su S.Daukantu, kurį labai vertino ir gerbė. Tačiau jų požiūris tuo metu tampančiu labai aktualiu lietuvių ir lenkų santykių klausimu išsiskyrė. Pirmasis mūsų istorikas, nors būdamas vyresnio amžiaus, geriau suprato, kur tie santykiai krypsta, pasmerkė uniją, atsisakydavo rašyti lenkiškai. O M.Akelaitis atsiliko: jis vis dar tikėjosi, kad lenkai padės lietuviams plėtoti savo tautinę kultūrą, net bandė to iš jų reikalauti. Žinoma, tai buvo nerealu, beviltiška. Maža to, nors ir girdamas Lietuvos ir Lenkijos uniją, visiško lenkų pasitikėjimo nenusipelnė, buvo jiems įtartinas, nes rūpinosi lietuvių kalba ir istorija.

M.Valančiaus valdžios leidimo leisti lietuvišką laikraštį taip ir negavo – neatsirado rusų, mokančių lietuviškai jo cenzūruoti, o lietuviai esą nepatikimi. Geriau M.Akelaičiui pasisekė dėl dar Varšuvoje sumanytų lietuviškų liaudžiai skirtų knygelių leidybos: tam jis gavo ir leidimą, ir finansinę paramą iš kelių dvarininkų, daugiausia iš rietaviškio kunigaikščio Irinėjaus Oginskio. Bet norint jas išleisti teko kraustytis į Vilnių – kur buvo spaustuvės. Čia 1860 m. išėjo net penkios M.Akelaičio knygelės milžinišku tais laikais 26 tūkst. egzempliorių tiražu.

Vilniuje jis išvertė į lenkų kalbą proza Kristijono Donelaičio „Metus“, žadėjo kartu išleisti lietuvišką ir lenkišką jų tekstus. Parengė ir 1860 m. išleido „Lamentorių, arba Pradžią mokslo sudėtą mažiems wajkeliems“, kurį ilgą laiką naudojo daraktoriai – nelegaliai veikę kaimo mokytojai.

Ir Vilniuje greitai išgarsėjo kaip gerai nusimanantis apie lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos reikalus. 1859 m. laiške I.Kraševskiui rašė: „Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose ir tuomet tauta bus nemirtinga.“ Tačiau neturint nuolatinio pragyvenimo šaltinio Vilniuje verstis buvo sunku, pasisiūlė dirbti parapijos mokytoju – patyręs, išsilavinęs pedagogas, ir dar su I.Oginskio rekomendacija, bet nieko nelaimėjo.

Emigracija, sukilimas, vėl emigracija

Tuo metu Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, jau brendo dideli įvykiai – 1863 m. sukilimas prieš caro valdžią. Ši, matyt, tą jausdama, naudojo ne tik botagą, bet ir pyragą, tiksliau, jį žadėjo: steigti mokyklas, tik ne lietuviškas, o žemaitiškas, net leisti laikraštį „Liaudies draugas“, kad suartintų Lietuvos gyventojus su rusais, atskirtų juos nuo lenkų. Bet sutrukdė sena bėda – vėl neatsirado lietuviškai ar žemaitiškai mokančių rusų cenzorių.

O žmonės bruzdėjo – rengė demonstracijas, kūrė slaptas organizacijas. Istorikai mano, kad vienoje jų, propagandinėje, kartu su poetu Liudviku Kondratovičiumi-Sirokomle, dailininku Jonu Zenkevičiumi, sukūrusiu mums tokius vertingus S.Daukanto, M.Valančiaus, Antano Baranausko portretus, išsaugojusiu nemažą dalį M.Akelaičio archyvo, aktyviai veikė ir pats M.Akelaitis. Apie tai raportuose savo vyresnybei ne kartą rašė J.Balaševičius, garsus caro valdžios agentas Vakaruose, ten prižiūrėjęs politinius emigrantus iš Rusijos imperijos.

Iš tiesų M.Akelaičiui, unijos su lenkais šalininkui, sukilimo idėja buvo artima. Dar 1861 m. kovo mėnesį jis parašė lietuvišką atsišaukimą „Gromata Wylniaus senelio“ ir eiliuotą „Senelio pasakojimą“, kuriuose rašė apie rusų valdžios nedorybes, apie tai, kaip žmonės kyla į kovą prieš ją, kvietė vienytis su lenkais, nes

~… su lenkais kai sutiksim

šlėktomis – bajorais liksim~,

tai yra būsime laisvi žmonės.

Šiuos rašinius bandyta išspausdinti užsienyje, Klaipėdoje, bet ten jų rankraščiai pateko į rusų šnipo rankas, pasiuntiniai įkliuvo, atsidūrė kalėjime, nustatytas ir autorius. Žandarai gaudė jį po visą Lietuvą, bet jiems nesisekė, ir M.Akelaitis 1862 m. gegužę atsidūrė Paryžiuje.

Čia tarp lenkų emigrantų jo pavardė jau buvo gerai žinoma, jį šiltai priėmė, davė neblogai atlyginamą darbą bibliotekoje. Tada 1862 m. jis parašė stambų (beveik 400 p.) darbą lenkų kalba apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – kraštą, gyventojus, švietimą, Bažnyčią, valstiečius. Šis buvo gerai įvertintas, apdovanotas nemaža 1600 frankų premija, bet taip pat neišleistas.

Vos prasidėjus sukilimui M.Akelaitis nuskubėjo į savo gimtinę – Užnemunę. Čia kaip sukilėlių komisaro Augustavo gubernijoje padėjėjas keliavo po kraštą pėsčias ir važiuotas, šaukė žmones į kovą, organizavo juos, rūpinosi ginklais, rašė atsišaukimus, išleido lietuvių ir lenkų kalbomis du laikraščio „Žinia apej Lenku wajna su Maskolejs“ numerius. Svarstant, kas laukia Lietuvos laimėjus pasisakė už Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos konfederaciją Abiejų Tautų Respublikos ribose. Ar dalyvavo kovos veiksmuose, žinių nėra. Sukilimui pralaimėjus pabėgo į Prūsiją, kur keturis mėnesius praleidęs kalėjime vėl pasiekė Paryžių.

Dabar čia jo niekas nebelaukė, gero darbo nebesiūlė, todėl teko skursti, ypač todėl, kad vedė prancūzę, vienas po kito gimė trys vaikai, žmona dirbo skalbėja. Vis dėlto savo idealų M.Akelaitis neatsižadėjo, ir energijos, entuziazmo jam netrūko. Vėl rašė, bandė išleisti „Metus“ – bet vėl nesėkmingai, rūpinosi unijos 300 metų sukakties minėjimo organizavimu, rašė į lenkų laikraščius Varšuvoje, kurie šiek tiek už tai mokėjo, bet neilgai.

Sulaukė „Aušros“, parašė jai du straipsnius. Pirmajame pareiškė daug kritikos dėl laikraštyje vartojamų žodžių, net dėl S.Daukanto pavardės, tvirtino, kad „neužmirštamas Lietuvos raštininkas nesivadino Daukantu, ale Daugkenčiu“. Tačiau linkėjo: „Dieve, padėk „Aušros“ darbininkams.“ Ten pat bene pirmasis paskelbė šūkį, dabar kai kam pasipiktinimą keliantį: „Lietuva – lietuviams.“ Subūrė vietos lietuvius – emigrantus į „Želmens“ draugiją ir vadovavo jai iki mirties 1887 m.

Taip nusakė savo gyvenimo kredo prof. Vaclovas Biržiška, kurio 130-ąsias gimimo metines dabar minime.

Jonas Rudokas

Tai vienas iš trijų garsių tarpukario Lietuvoje brolių Biržiškų – Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, nepaprastai aktyvių visuomenininkų, patriotų entuziastų, iki paskutinių savo gyvenimo valandų nenusilenkusių gausybei kliūčių, kurių kildavo jų gyvenimo kelyje. Tik tokie žmonės galėjo padėti atsirasti nepriklausomai Lietuvos valstybei ir per neilgą istorinį laikotarpį tiek daug nuveikti kultūros srityje.

Tiesa, Vaclovas populiarumu, o gal ir nuopelnais, šiek tiek atsiliko nuo savo vyriausio brolio Mykolo (1882–1962), taip pat humanitaro, Vasario 16-osios akto signataro, universitetų Kaune ir Vilniuje rektoriaus, bene svarbiausio visą tautą 1920–1939 m. apėmusios kampanijos už Vilniaus sugrąžinimą Lietuvai organizatoriaus. Bet jo indėlis į mūsų tautinę kultūrą neabejotinai milžiniškas, kur kas didesnis nei jauniausiojo Viktoro (1886–1964) – technokrato, matematiko, vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų.

Nuo Viekšnių iki Čikagos

Broliai gimė ir užaugo Žemaitijoje, Viekšnių miestelyje (dabar Akmenės rajonas), bajorų, kurių giminė buvo žinoma nuo XVII pradžios, šeimoje, labiau lenkiškoje nei žemaitiškoje. Dėl to pasukti lietuviškos veiklos keliu broliams nebuvo lengva – teko su skausmu atsisakyti lenkų kultūros tradicijų, tarp kurių užaugo. Ypač motina stengėsi išugdyti juos Lenkijos patriotais, nors pati ir būdama totorių kilmės. Tiesa, tėvas Antanas Biržiška, baigęs Maskvos universitetą, ten bendravęs su Jonu Basanavičiumi, Vincu Pietariu, garsus plačioje apylinkėje gydytojas, nebuvo priešiškas mūsų tautiniam judėjimui, net šiek tiek jį rėmė.

Bet labiausiai lietuvišką brolių orientaciją, atrodo, lėmė mokslai Šiaulių gimnazijoje, kuri, čekų profesoriaus Miroslavo Hrocho duomenimis, išugdė net 20 proc. mūsų tautinio judėjimo aktyvistų. Žinoma, gimnazija buvo rusiška, jos tikslas – ugdyti ištikimus imperijai inteligentus. Bet draudžiama lietuviška spauda čia patekdavo, veikė slapti mokinių lavinimosi būreliai – lietuvių ir lenkų. Tai savo ruožtu pastūmėjo ir Mykolą, ir Vaclovą pasirinkti teisės studijas, nors abu juos labiausiai domino istorija, literatūra, pastarasis jaunystėje parašė nemažai eilėraščių, pasirašydamas Smūtkelio slapyvardžiu. Mat tik teisininkai (ir gydytojai) galėjo tikėtis baigę mokslus gauti darbo Lietuvoje.

Todėl ir studijuodamas teisę nuo 1903 m. Peterburgo universitete Vaclovas kartu lankė paskaitas Istorijos-filosofijos fakultete, domėjosi Lietuvos istorija. Ištisas dienas praleisdavo bibliotekose, jau tada susidomėjo bibliografija, kuri vėliau tapo  svarbiausia jo veiklos sritimi. Aktyviai dalyvavo revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose Vilniuje, čia vadovavo slaptai LSDP spaustuvei – juk visus brolius tėvas užkrėtė socialdemokratų idėjomis. 1909 m. universitetą baigęs dirbo advokato padėjėju Šiauliuose, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė spaudai.

Karas išblaškė brolius: Mykolas liko vokiečių okupuotoje Lietuvoje, Viktoras, puikus inžinierius technologas, vadovavo stambioms karinėms gamykloms Peterburge. O Vaclovas kariavo Galicijos fronte, ir tas jam sekėsi: gavo keturis ordinus, tekdavo net pulkui vadovauti. Caro armijai byrant 1917 m. gruodį atsidūrė Maskvoje. Čia vedė antrą kartą – pirmoji santuoka 1913 m. nenusisekė. 1919 m. pradžioje jau buvo Vilniuje, kur Vinco Kapsuko vyriausybėje ėjo švietimo liaudies komisaro (vėliau – jo pavaduotojo) pareigas. Lietuviškos kultūros darbui subūrė J.Basanavičių, Juozą Tumą-Vaižgantą, Balį Sruogą, J.Jablonskį, Jadvygą Čiurlionytę ir kitus žinomus žmones, vykdė, kaip rašo jo biografas Vladas Žukas, tautinę programą, per trumpą laiką suspėjo nemaža padaryti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Kaunas jau buvo apsipratęs su sostinės vaidmeniu. Modernizmo ir tautiškumo bruožai, politinių aktualijų ir valstybės istorijos problematika atsispindėjo visose gyvenimo srityse ir valstybės bei religinėse šventėse. Pirkimo karštinė, kuo tradiciškesnis, tačiau kartu ir išradingesnis Kūčių stalas, prie kurio susėdusias šeimas apimdavo nenusakomas visų istorinių Lietuvos teritorijų ilgesys – neatsiejama Laikinosios sostinės kalėdinės auros dalis.

Prekybininkų vilionės, akcijos ir reklamos

Artėjant Kalėdoms Laikinojoje sostinėje, turinčioje apie 92 tūkst., gyventojų,  šventinė nuotaika pirmiausia pasklisdavo po prekybines miesto erdves. Prisimeilinti klientams prekybininkai bandė įvairiai. Vieni siuntė kalėdinius sveikinimus spaudoje, kiti siūlė „kalėdinių prekių“ šventinėmis kainomis. Tuomet buvo galima įsigyti kelis metrus audinio šventinei suknelei už vieno metro kainą ar rekomenduojama vietoj kelių mažų dovanų nebrangiai nupirkti vieną didelę – „Telefunken“ radijo aparatą.

Įspūdingos kalėdinės reklamos jau nuo gruodžio vidurio pradėdavo raibuliuoti laikraščių puslapiuose, dėl kurių įtartum, kad kiekvienas daiktas, pradedant elektros lempute ir baigiant naujutėlaičiu „Buicku“, turėjo būti privaloma kiekvieno kauniečio Kalėdų šventės dalis.

Nuo puikių šventinių pasiūlymų kauniečiams galėjo apsisukti galva. Tačiau akylesnieji pastebėjo, kad prieš Kalėdas kai kurių prekių kainos buvo kilstelimos aukštyn. Štai 1922 m. už prekes, kainavusias 10–15 litų, šventiniu laikotarpiu krautuvininkai nesidrovėdami prašė 20 litų. Kad nekiltų ginčų, jie nuimdavo visas iškabas, kuriose buvo pažymėtos prekių kainos. Pasak „Lietuvos“ dienraščio žurnalisto, paklausus, kodėl daug kas pabrango, jam būdavo atsakoma – „sezon“. Ką tai reiškė? „Turbūt „naudokis proga, lupk, kiek duodasi“, – šmaikštavo žurnalistas.

Tų pačių metų gale Kauno skutyklose kainos padidėjo nuo 85 centų, nurodytų kainoraštyje, iki 150 centų. Tik neaišku, ar tai lėmė kalėdinis vajus, ar neseniai įvestas litas.

Nors žmonės buvo raginami susilaikyti nuo išlaidavimo, tačiau, matyt, leisti pinigus skatindavo ne tik gausaus lietuviško Kūčių stalo tradicijos, bet ir Kalėdų išvakarėse gaunami šventpinigiai. Taip buvo vadinami atlyginimų priedai, skiriami prieš šventes.

Šventpinigių mokėjimo aplinkybės metams bėgant keitėsi. Pavyzdžiui, 1922 m. Kaune valdininkams buvo išmokėtos pusės mėnesinės algos premijos. O štai 1931 m. Kauno apskrities viršininkas, išsiuntęs protestą prieš šventpinigių mokėjimą savivaldybės tarnautojams, siūlė šią tradiciją apskritai nutraukti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

1934 ir 1939 m. Lietuvos ekonominė padėtis buvo sunki ir pavojinga. Tada išeičių ieškota ryžtingai. Per trejus metus nuo 1934-aisiais paskelbtų Vokietijos ekonominių sankcijų ekonominiai sunkumai buvo įveikti. 1939 m. elgtasi panašiai ir iki 1940-ųjų birželio nuveikta daug. Tada valdžia turėjo įspūdingų planų. Juos įgyvendinus šalis būtų buvusi idustrializuota.

Iki 1934 m. maždaug pusė lietuviškų prekių eksportuota į vieną valstybę – Vokietiją. Vokiečiai pirko apie 90 proc. iš Lietuvos išvežamų kiaulių, žąsų, apie pusę kiaušinių, 80 proc. sviesto ir nemažai kitų žemės ūkio produktų. Kitų rimtų prekybos partnerių  neturėta.

Vokietijoje į valdžią atėjus Nacionalsocialistų partijai, Adolfui Hitleriui tapus šalies kancleriu, ėmė prastėti Lietuvos ir Vokietijos santykiai, imta varžyti importą iš Lietuvos.

Už suverenią politiką – embargas

Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte kovojo su nacionalsocialistais, varžė hitlerininkų spaudą, 1934 m. suėmė ir nuteisė nacionalsocialistų vadovus – Ernstą Neumanną ir Theodorą von Sassą. 1934 m. kovą vokiečiai paskelbė mūsų šalies ekonominę blokadą.

Staigiai apribojus Lietuvos eksportą neišvengta didelių nuostolių. Juolab kad nuo 1931 m. dėl pasaulinės krizės žemės ūkio produktų kainos smuko daugiau kaip  perpus ir šalies eksporto pajamos buvo smarkiai sumažėjusios.

Krašto ūkio plėtra gerokai sulėtėjo, nes eksporto pajamos 1933–1936 m., palyginti su ankstesniu laikotarpiu, sumažėjo daugiau nei du kartus, eksportas į Vokietiją – penkis kartus.

Lietuvos valdžia reagavo vikriai, nors pertvarka  ir užtruko dvejus trejus metus. 1934 ir 1935 m. Lietuvos ūkininkams buvo sunkiausi, juodžiausi per visą tarpukarį. Pasakojimai apie valstybės tarnautojų privalomai perkamas žąsis – būtent iš to meto.

Šaliai pagelbėjo tai, kad ankstesniais metais valstybės biudžetas buvo perteklinis. Iš jo, taip pat iš pusiau valstybinių eksporto ir importo organizacijų „Lietūkio“,  „Pienocentro“, „Maisto“ išteklių galima buvo dotuoti kai kurias supirkimo kainas ir taip kompensuoti jų nuosmukį.

Reikėjo greitai surasti rinką Lietuvos eksportui, tačiau tuo metu Europos ir viso pasaulio valstybės stengėsi mažiau pirkti, riboti importą.

Nepaisant tokių aplinkybių, išeitis buvo rasta, daugiau produkcijos pradėta vežti į Angliją. Nors ten konkurencija buvo didesnė, kokybės reikalavimai aukštesni, o kainos mažesnės negu Vokietijoje, lietuviai prisitaikė. Pavyzdžiui, buvo išmokta auginti bekonus taip, kad lašinukuose įsiterptų raumenukai – kaip mėgsta anglai. Sviestas gamintas pagal naujo pirkėjo kokybės standartus ir t.t.

Kai vokiečiai 1937 m. sušvelnino apribojimus, lietuviai toliau jau galėjo stovėti ant dviejų kojų, turėdami du didelius prekybos partnerius – Angliją ir Vokietiją.

Ir vėl Vokietija

Ūkinė padėtis taisėsi, gyvenimas gerėjo, bet atėjo 1939-ieji. Tų metų pavasarį teko atiduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą, vokiečiai pradėjo kontroliuoti Lietuvos vartus į pasaulį – uostą, per kurį tekėdavo apie 75 proc. eksporto ir didesnė dalis importo.

1939 m. rudenį prasidėjo karas: Vokietija ir SSRS užpuolė Lenkiją, Anglija paskelbė karą Vokietijai. Karo sąlygomis prekyba buvo suvaržyta, pasidarė sudėtingiau prekes transportuoti užsienin, gana greit povandeninių laivų, lėktuvų buvo paskandinti ar nuskendo užplaukę ant minų dauguma Lietuvos prekybinių laivų: „Šiauliai“, „Friesland“, „Kretinga“, „Utena“, „Kaunas“.

Maža to, Vokietija pareikalavo, kad Lietuva nebeprekiautų su Anglija, o visą savo produkciją parduotų jai.

Zonduota, bandyta ieškoti paramos rytuose, bet SSRS užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo lūpomis patarė sutikti su vokiečių reikalavimais (vėliau komunistai prikaišiojo, kad Lietuva bendradarbiavo su Vokietija).

Per kaimynus latvius, švedus ar kariaujančią Suomiją  irgi kelio nebuvo, todėl Lietuva su Vokietijos reikalavimu buvo priversta sutikti.

Ypač įdomus to laikmečio dokumentas yra Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento ~pro memoria~ prekybos su Vokietija klausimu (LCVA F383. Ap.9B.192.L 36-41).

Dokumente pripažįstama, kad su Vokietija teks prekiauti. Todėl būtina rūpintis, kad nesusidarytų pernelyg didelis skirtumas tarp Lietuvos eksporto į Vokietiją ir importo iš jos. „Iškyla reikalas įvežimą forsuoti“, – rašoma dokumente. Vadinasi, suprasta, kad, karo sąlygomis pirmiems patiekus prekes, už jas galima nesulaukti užmokesčio, todėl geriau patiems daugiau importuoti.

Rašoma: „Importas gali būti suskirstytas taip:

1) vartojimo prekės,

2) valstybės ūkiui reikalingos prekės,

3) naujos investicijos.“

Pagrindinė dokumento mintis: didžiąją dalį importo reikia nukreipti būtent investicijoms, kurias pasitelkus būtų sukurta nauja pramonė – taip iš esmės modernizuotas krašto ūkis.

Planuota elektrifikuoti kraštą, bet prieš statant elektrines pastatyti cemento ir kitų statybinių medžiagų fabrikus, toliau plėtoti maisto perdirbimo, trąšų, chemijos produktų gamybą, išplėsti metalo apdirbimo įmones.

Ūkio industrializacijos programai planuota užsakyti Vokietijoje: du cemento fabrikus, galinčius kasmet pagaminti po 75 tūkst. tonų cemento, 20 plytinių, kurių pajėgumai – 50–60 mln. plytų, du faneros fabrikus, įrenginių ir mašinų metalo dirbinių fabrikui ir žemės ūkio mašinų fabrikams plėsti, taip pat lentpjūvėms, skerdykloms, šaldytuvams, pieninėms. Numatyta statyti dar vieną cukraus fabriką, linų perdirbimo, audimo įmones ir kt.

Planuota kurti chemijos pramonę, kad būtų galima gaminti superfosfatą, sieros rūgštį, sintetinį amoniaką, sodą, chlorą, šarmus, taip pat – celiuliozės fabriką.

Susisiekimo ministerijos sąraše – įrenginiai naujam Šventosios uostui, geležinkelio atšakai nuo Kazlų Rūdos iki Šakių, taip pat autostradai Vilnius–Kaunas, kuri jau 1939 m. buvo suprojektuota vokiškų autobanų pavyzdžiu ir net pradėta tiesti. Dar planuota pirkti garvežių, vagonų, bėgių ir kitos transporto įrangos.

Net jeigu šis sąrašas pernelyg optimistinis, reikia pripažinti, kad nuovokos, mokėjimo rasti išeitį net iš blogiausios padėties to laikmečio veikėjams netrūko. Svarbiausia, kad užsibrėžtus tikslus pradėta iš karto realizuoti. Vidutinis 1939 m. gegužės–gruodžio mėnesių importas iš Vokietijos buvo 5,4 mln. Lt, o 1940 m. sausio–balandžio mėn. šoktelėjo iki 10,4 mln. Lt. Anksčiau buvęs teigiamas eksporto ir importo su Vokietija  saldo jau 1940 m. pradžioje virto neigiamu ir tas minusas po truputį didėjo.

Nepaisant tarptautinės padėties tragizmo 1940 m. pradžia Lietuvoje buvo didelių statybų ir dar didesnių planų laikmetis.

Planuota elektrifikuoti kraštą – statant elektrines pastatyti cemento ir kitų statybinių medžiagų fabrikus, toliau plėtoti maisto perdirbimo, trąšų, chemijos produktų gamybą, išplėsti metalo apdirbimo įmones.

1934 ir 1939 m. Lietuvos ekonominė padėtis buvo sunki ir pavojinga. Tada išeičių ieškota ryžtingai. Per trejus metus nuo 1934-aisiais paskelbtų Vokietijos ekonominių sankcijų ekonominiai sunkumai buvo įveikti. 1939 m. elgtasi panašiai ir iki 1940-ųjų birželio nuveikta daug. Tada valdžia turėjo įspūdingų planų. Juos įgyvendinus šalis būtų buvusi idustrializuota.

Iki 1934 m. maždaug pusė lietuviškų prekių eksportuota į vieną valstybę – Vokietiją. Vokiečiai pirko apie 90 proc. iš Lietuvos išvežamų kiaulių, žąsų, apie pusę kiaušinių, 80 proc. sviesto ir nemažai kitų žemės ūkio produktų. Kitų rimtų prekybos partnerių  neturėta.

Vokietijoje į valdžią atėjus Nacionalsocialistų partijai, Adolfui Hitleriui tapus šalies kancleriu, ėmė prastėti Lietuvos ir Vokietijos santykiai, imta varžyti importą iš Lietuvos.

Už suverenią politiką – embargas

Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte kovojo su nacionalsocialistais, varžė hitlerininkų spaudą, 1934 m. suėmė ir nuteisė nacionalsocialistų vadovus – Ernstą Neumanną ir Theodorą von Sassą. 1934 m. kovą vokiečiai paskelbė mūsų šalies ekonominę blokadą.

Staigiai apribojus Lietuvos eksportą neišvengta didelių nuostolių. Juolab kad nuo 1931 m. dėl pasaulinės krizės žemės ūkio produktų kainos smuko daugiau kaip  perpus ir šalies eksporto pajamos buvo smarkiai sumažėjusios.

Krašto ūkio plėtra gerokai sulėtėjo, nes eksporto pajamos 1933–1936 m., palyginti su ankstesniu laikotarpiu, sumažėjo daugiau nei du kartus, eksportas į Vokietiją – penkis kartus.

Lietuvos valdžia reagavo vikriai, nors pertvarka  ir užtruko dvejus trejus metus. 1934 ir 1935 m. Lietuvos ūkininkams buvo sunkiausi, juodžiausi per visą tarpukarį. Pasakojimai apie valstybės tarnautojų privalomai perkamas žąsis – būtent iš to meto.

Šaliai pagelbėjo tai, kad ankstesniais metais valstybės biudžetas buvo perteklinis. Iš jo, taip pat iš pusiau valstybinių eksporto ir importo organizacijų „Lietūkio“,  „Pienocentro“, „Maisto“ išteklių galima buvo dotuoti kai kurias supirkimo kainas ir taip kompensuoti jų nuosmukį.

Reikėjo greitai surasti rinką Lietuvos eksportui, tačiau tuo metu Europos ir viso pasaulio valstybės stengėsi mažiau pirkti, riboti importą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Statistika džiugina akį – net apie 80 proc. apklaustųjų mano, kad 1989-ųjų Baltijos kelias – sektinas pavyzdys. „Tautiškos giesmės“ nekeisime, tačiau suniūniuoti galime – iš to kelio te stiprybę semia. Nepaklausti klausimai skirti kelių policijai: kuo dabar virstų „Baltijos kelias 2“, jeigu jau 1989 m. tokia demonstracija buvo transporto problema?

Sudėtingėjant logistikos problemoms, nesikeičia lietuvių ideologija. Nesijaučia jie esantys europiečiai, kad ir ką tu jiems aiškintum, kad ir kaip klaustum (klausimai, beje, standartiniai, ne kartą įvairių sociologų užduoti). Vadinasi, ir kitas Baltijos kelias, jeigu į jį sustotume dabar – ne koks nors virtualus „Via Baltica“, kuris sujungia mus su Europa, o demonstracija: mes vis dar norime pas jus.

Ką jums reiškia Baltijos kelias?

Tai tolimas istorinis įvykis, ne itin reikšmingas dabarčiai                   8,6

Tai įkvepiantis ir sektinas pilietiškumo pavyzdys         78,4

Nežinau        13,0

Kokia jūsų tapatybė?

Jaučiuosi savo tautybės atstovu               54,8

Jaučiuosi esąs europietis     5,2

Jaučiuosi pirmiau savo tautybės atstovu, paskui europiečiu                                    33,8

Jaučiuosi pirmiau europiečiu, paskui savo tautybės atstovu                                    4,8

Nežinau        1,4