Terorizmas dažnai įvardijamas kaip XXI a. maras. Nuo 2001-ųjų rugsėjo 11 d. pasaulį buvo apėmusi islamo religijos vedamo terorizmo baimė, užmirštant, kad daugelį metų pagrindinė nenuspėjamo smurto, nukreipto prieš civilius, ideologinė kryptis buvo kairioji.

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje kontrkultūra, pasireiškusi milžinišku kūrybiniu protrūkiu mene (ypač roko muzikoje), protestais prieš Vietnamo karą ir žymėjusi esminius socialinius pokyčius Vakarų visuomenėje, išsikvėpė.
Nors Vakarų Europoje ir JAV visuomenės pasikeitė neatpažįstamai, savo pagrindinio tikslo – sukurti tobulą utopinę visuomenę – kontrkultūra visiškai nepasiekė. Tarsi to būtų negana, kontrkultūra tapo vyraujančia srove ir buvo absoliučiai komercializuota.
Tad nieko keista, kad kai kurie kontrkultūros atstovai nusprendė, jog norint pasiekti radikalių permainų būtinos radikalios priemonės: įkaitų ėmimas, transporto priemonių (daugiausia lėktuvų) užgrobimas, pavieniai ir masiniai nužudymai, sprogmenų palikimas bei detonavimas viešojo transporto priemonėse arba masinio susibūrimo vietose.
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje išplito reiškinys, vadinamas kraštutinių kairiųjų terorizmu: Lotynų Amerikos partizanai, Vakarų Vokietijoje veikusi Baaderio ir Meinhof gauja, dar žinoma Raudonosios armijos frakcijos (RAF) pavadinimu, Italijos raudonosios brigados, individualiai veikęs teroristas Karlosas Ilichius Ramirezas Sanchezas, pravarde Šakalas, – visi smurtu siekė sunaikinti kapitalizmą.

Raudonoji revoliucija anapus Berlyno sienos
Baaderio ir Meinhof gauja susikūrė Vakarų Vokietijoje 1970 m. Iš vidurinės klasės šeimų kilę studentai, tikėję kapitalistinės visuomenės ydingumu bei marksizmo-leninizmo ir maoizmo ideologiniu teisumu, buvo pagrindinė šios grupuotės varomoji jėga.
Gauja ir jos bendraminčiai įkvėpimo sėmėsi iš kairiosios pakraipos žurnalų, daugiausia „Konkret“, kurį įkūrė bei redagavo Klausas Raineris Rohlas ir jo žmona Ulrike Meinhof.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Amerika… Niujorkas… Brodvėjaus teatras… Šie žodžiai daug kam asocijuojasi su nuostabiais spektakliais, profesionaliais prodiuseriais, kompozitoriais, dainininkais, choreografais, fantastiškomis scenos techninėmis galimybėmis ir su neregėtai spindinčia prabanga. Vienąkart pabuvojus tokiame teatre, vėl norisi sugrįžti į gyvybingai pulsuojantį pasakiškąjį Brodvėjų…

Tačiau ar kam nors kilo mintis, kas sukūrė tokį nuostabų miuziklo pasaulį, kas padarė pradžią profesionaliajai miuziklų kūrybai, kas tie kūrėjai, kurie stovėjo prie miuziklo ištakų XX a. pradžioje?
Nepatikėsite – tai išeiviai iš Lietuvos broliai Shubertai (Brothers Shubert).

Iš Kudirkos Naumiesčio
XIX a. pabaigoje vyko masinė emigracija iš Rytų Europos į Ameriką, kur atvykėliai tikėjosi geresnio, pilnaverčio gyvenimo ir, be abejo, daugelio lūkesčiai pasiteisino…
Šiuo laikotarpiu Amerikoje kultūrai bei švietimui buvo skiriamas didžiulis dėmesys. XIX a. pabaigoje 30-yje Amerikos valstijų buvo priimtas įstatymas, pagal kurį vaikai nuo 8 iki 14 metų per metus mokykloje privalėjo mokytis nuo 12 iki 16 savaičių. 1900 m. 72 proc. mokyklinio amžiaus vaikų lankė mokyklą.
Gero išsilavinimo siekė ir emigrantai iš Europos. Jie puikiai suprato, kad įgijus išsilavinimą, galima susikurti perspektyvią ateitį ir realizuoti savo svajones. Tarp išeivių iš Rytų Europos buvo daug talentingų ir žymiais tapusių žmonių, kaip kad kompozitoriai Irvingas Berlinas, George’as Gershwinas ar komikas ir populiariosios muzikos atstovas Alas Jolsonas, beje, kilęs iš Lietuvos.
Atsirado ekonominės galimybės steigti teatrus, kviestis užsienio šalių aktorius. Į Ameriką atvykdavo žymūs Anglijos ir Prancūzijos menininkai. Žymioji prancūzų aktorė Sarah Bernardt, kuri gastroliavo Amerikoje, rašė: „Čikaga – tai miestas iš geležies, su geležinkelio traukinių smogu gatvėse, susipynusiais telegrafų laidais, uždengiančiais dangų, bankais, prilygstančiais Luvro muziejui, draudimo kompanijomis, kaip Versalio rūmai. Ten knibždėte knibžda 600 tūkst. gyventojų, kurie pašėlusiai laksto paskui visagalį dolerį.“

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Europa sukrėsta: Europarlamento rinkimuose pergalę švenčia radikalios, marginalios ir populistinės partijos. Tačiau JAV gali pasigirti dar keistesnėmis partijomis. Tiesa, jos valdžios taip ir neįgavo.

Tradiciškai daugumoje šalių dominuoja trijų pakraipų partijos – kairieji (nuo socialdemokratų iki bolševikų bei anarchistų), centras (liberalai) ir dešinieji (nuo krikščionių konservatorių iki fašistų bei nacionalsocialistų).
Jungtinėse Valstijose yra tik dvi dešiniosios pakraipos partijos – demokratai (dešinieji) ir respublikonai (dar labiau pasislinkę į dešinę), tokių kairiosios pakraipos partijų, kokios egzistavo Europoje, Amerikos valdžioje nebuvo, tačiau, savaime suprantama, demokratų stovykloje dažniausiai prieglobstį randa liberalesnių ir kairesnių pažiūrų asmenys, o respublikonų – konservatyvesnių.
Tiesa, JAV istorijoje pasitaikė įdomių paradoksų, pavyzdžiui, XIX a. sprendžiant vergovės panaikinimo klausimą respublikonai pasisakė už vergovės panaikinimą, o demokratai – prieš, nors pagal stereotipinius standartus turėjo būti atvirkščiai.
Praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis JAV ir Vakarų Europoje buvo vadinamosios kontrkultūros ir socialinių pokyčių metas: roko muzika, bohemiškas gyvenimo būdas, laisva meilė, narkotikai, pilietinių teisių judėjimas, karas Vietname ir t.t. Visi šie dalykai vertė daugumą tuometinių jaunų žmonių, kuriems dabar apie septyniasdešimt metų, tikėti, kad tai veda į tobulesnę, utopinę ateities visuomenę, kurioje klestės taika ir meilė. Tačiau visa tai daugiau ar mažiau tebuvo kalbos bei svajonės.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Pieš 61 metus įvykęs Norilsko kalinių sukilimas – tai pirmą kartą pareikštas protestas prieš Sovietų Sąjungoje įvestą nužmoginimo sistemą. Sukilime dalyvavo daugiau kaip 30 tūkst. kalinių, viena jų – šio straipsnio autorė.

1953 m. gegužės 26-ąją dirbome naktinėje pamainoje miesto statyboje. Staiga ima kaukti fabrikų sirenos. Vyrų zonoje ant stogų vyrai mojuoja vėliavėlėmis, šaukia mesti darbą. Prasidėjo kalinių sukilimas. Gauname žinią, jog 5-ajame lageryje zonoje buvo sušaudyti penki vyrai ir dar keli sužeisti tik dėl to, kad išėję prie barako uždainavo.
Visi kaliniai metė darbus. Sustojo suktis statybose kranai. Vis kaukė sirenos. Po pusvalandžio ant aukštų bokštinių kranų strėlių iškilo juodos vėliavos. Visuose lageriuose skelbiamas bado streikas.
Sukilimas apima vis daugiau lagerių. Apmirė, nutilo Norilsko šachtos, statybos, nustojo leisti juodus dūmus fabrikai, neliepsnoja nikelio krosnys, nekaukši kirtikliai į amžino įšalo žemę.
Kiekviename lageryje buvo sudaryta kalinių atstovybė – Sukilimo komitetas. Į ją įėjo visų tautybių ir atskirų barakų atstovai. Mūsų lagerio komitetą sudarė išrinktos ukrainietės: Lesia Zelinskaja, Ania Zoziuk, estė Asta Tofri, latvė Alida Daugė, lietuvė Irena Martinkutė, baltarusė Julė Safranovič. Ir dar dvidešimt aktyvių moterų iš kiekvieno barako.
Komitetai sudarė reikalavimus ir pareikalavo aukščiausio rango vyriausybinės komisijos iš Maskvos. Visi viršininkai, prižiūrėtojai buvo išprašyti iš zonos. Visos kalinės suskirstytos į grupeles. Ruošiame mitingus. Pamėlę iš bado dainuojame lietuviškas, ukrainietiškas dainas ir laukiame komisijos. Kai tik per garsiakalbius ima agituoti mus išeiti iš zonos į darbą, moterys ima rėkti, cypti. Įstumia pro vartus vežimą su kvepiančiomis spurgomis, keptos mėsos gabalais, bet nė viena nesusigundo, o vežimas išstumiamas atgal.
Ėjo jau devinta badavimo diena, kai išgirdome, kad į vyrų zoną atvyko tikra komisija iš Maskvos. Mes nutraukiame badavimą ir laukiame komisijos. Birželio 7 d. Maskvos komisija atvyko į 6-ąjį moterų lagerį. Prieš komisiją sėdo išrinktos derybų delegatės: L.Zelinskaja, A.Tofri, A.Daugė, M.Pinkevičiūtė. Jos papasakojo komisijai, kaip su mumis buvo elgiamasi, ir pateikė reikalavimus: 1) peržiūrėti bylas, nekaltai nuteistas išleisti į laisvę; 2) nuimti numerius, susilpninti režimą; 3) sumažinti darbo trukmę iki 8 valandų; 4) po 6 darbo dienų duoti poilsio dieną; 5) leisti rašyti laiškus ir juos gauti; 6) nuimti nuo langų grotas, nerakinti barakų nakčiai, už darbą mokėti nors po kelis rublius; 7) netaikyti represijų sukilimo dalyviams.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Jano Bulhako nuotr.

Mirties tema jaudino visų epochų žmones. Mirties akivaizdoje susimąstoma apie gyvenimo prasmę, asmens atminimą, nuveiktus darbus, išliekančius ženklus. Ekskursijoje kalbėsime apie tai, kaip laikui bėgant kito mirties suvokimas, laidojimo tradicijos ir papročiai, kokią žinią amžininkams ir ateities kartoms siekė perteikti antkapiai ir epitafijos. Vilniaus katedros požemiuose mūsų laukia garbingų valstybės ir Bažnyčios istorijai nusipelniusių asmenų palaidojimo kriptos, istorijos apie pamirštas ir dar neatrastas kapavietes.
Sapiegų giminės mauzoliejuje apžiūrinėdami prabanga ir elegancija dvelkiančius monumentalius garsios šeimos antkapinius paminklus, aptarsime laidojimo tradicijas, baroko epochos žmonių požiūrį į mirtį ir ruošimąsi pasitikti lemtingą akimirką. Užsakovų galią, turtą ir subtilų meninį skonį liudijančius Sapiegų antkapius kūrė iš Italijos atvykę skulptoriai. Tuo metu klestinčiame Vilniuje iš svetur atvykę įvairių sričių menininkai turėjo progų atskleisti savo talentą.

Ekskursija prasidės Vilniaus katedroje.
Trukmė: 2 val.
Būtina registracija tel. 8 5 269 78 03 arba el. p. muziejus@bpmuziejus.lt

Šiemet minėsime žymiojo Oršos mūšio 500 metų jubiliejų. Tai gera proga pažvelgti į Lietuvos ir Rusijos valstybių santykius XIII–XVI a.

Dviejų milžinių politinis šokis – tokia pirma metafora ateina į galvą bandant įvertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (MDK) santykius nuo 1248 iki 1569 m. Šiek tiek daugiau nei tris šimtmečius apimanti šių dviejų Lietuvos ir Rusijos pirmtakių istorija kupina ir taikaus sambūvio, ir agresyvių politinės ekspansijos pretenzijų viena kitai, pamažu vedusių prie vis didesnės įtampos.
Vis dėlto lemiamą šio politinio šokio partiją atliko Rusija. 1795 m., būdama galinga carinė valstybė, kartu su Austrijos ir Prūsijos imperijomis ji galutinai pasidalijo tuo metu politiškai merdėjusią Lenkijos-Lietuvos valstybę. Tačiau iki tokios atomazgos vedė ilgas šių dviejų geopolitinių jėgų susidūrimų kelias. Jis prasidėjo XIII a., o aukščiausią įtampos tašką pasiekė būtent XVI a., kai įvyko ir garsusis 1514 m. Oršos mūšis – ilgam į amžininkų ir vėlesnių kartų atmintį įsirėžusi lietuvių pergalė.

Pirmieji santykių impulsai

Istorikas Tomas Baranauskas savo knygoje “Lietuvos valstybės ištakos XIII–XIV a.” Lietuvą vadina karine monarchija, mat jos kasdienybė – kasmet rengiami karo žygiai, kurių pagrindiniai tikslai buvo du: kuo didesnio grobio plėšimas ir įtakos kaimyniniams kraštams plėtimas. Rytuose į tų kaimyninių kraštų zoną pateko buvusi Kijevo Rusios teritorija ir visa Rusia, suskilusi į atskiras Černigovo, Smolensko, Voluinės, Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystes. Maskva tuo laiku buvo tik viena iš daugelio Šiaurės rytų Rusios pilių, kuri XII a. tapo žymesniu Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystės miestu.
Pasak istoriko Artūro Dubonio, ekspansyviai nusiteikusios Lietuvos Kunigaikštystės ir dar tuo metu tik užgimstančios Maskvos valstybės santykiai ankstyvuoju XIII–XIV a. periodu skyla į du etapus: pirmasis – tai atsitiktiniai kontaktai, o antrasis – nuolatiniai abipusiai politiniai santykiai.
1248 m. įvyko jau vienas ryškesnių Maskvos ir Lietuvos kariuomenių atsitiktinių susidūrimų. Šiame mūšyje žuvo Vladimiro kunigaikštystės kunigaikštis. Bet atsakomajame mūšyje keršto vedamas jo brolis lietuvius sutriuškino.
O 1263 m. įvyko dar vienas susidūrimas su Maskva: karalius Mindaugas išsiuntė savo kariuomenę į Brianską, kad sutrukdytų Briansko kunigaikščio dukters vedyboms su Haličo – Vladimiro kunigaikščio Vasilko Romanovičiaus sūnumi. Kodėl? A.Dubonio manymu, čia pasireiškė tam tikras Lietuvos ir Maskvos santykių pobūdis. Galima daryti prielaidą, kad Mindaugas buvo saistomas tam tikrų taikingų ir formaliai patvirtintų santykių su Suzdalės-Vladimiro kunigaikštystės (teritorija, kurioje ir subrendo Maskvos kunigaikštystė) kunigaikščiu. Tad lietuviai puolė Brianską, kuris tapo naujuoju Černigovo kunigaikštystės centru ir realia grėsme Maskvai. Šis susidūrimas rodo, kad lietuviai buvo išnaudojami kaip įrankis Maskvai apsaugoti.
Paskutinis ryškus atsitiktinis lietuvių ir maskvėnų susidūrimas įvyko 1285 m., kai Lietuvos kunigaikštis Daumantas užpuolė Tverės vyskupo Olešnės valsčių, taip pat bandė veržtis ir į kitų Tverės kunigaikščių valdas. Tačiau Danilas Aleksandrovičius su jungtine Maskvos ir Tverės kariuomene lietuvių agresiją atrėmė.
Kad ir kaip ten būtų, Maskva šiuose susirėmimuose, A.Dubonio manymu, funkcionuoja kaip pagalbinės pajėgos, bet ne kaip visiškai savarankiška geopolitinė jėga su savomis pretenzijomis. Tai patvirtina ir istoriko Dariaus Barono teiginiai apie Rusios politinę „pauzę“ – esą jos metu lietuvių ir Rusios kunigaikštysčių santykiai buvo gana stabilūs. Mat susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystės turėjo ribotus karinius išteklius ir skyrė menką dėmesį užsienio ekspansijai, o štai lietuviai jau buvo pakankamai stiprūs atremti svetimą agresiją.

Dviejų milžinių politinės varžybos

Nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo pradžios LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiuose akivaizdžiai matyti tam tikrų pokyčių. Pirmiausia Rusios šiaurės rytuose iškilo du nauji galingi centrai – Tverės ir Maskvos kunigaikštystės. Apie 1320 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas užmezgė svaininius santykius su Tverės kunigaikštystės dinastija – atidavė savo dukterį už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus. Nuo šios datos apie 50 metų LDK palaikė taikingus ir draugiškus santykius būtent su Tvere, bet tai buvo nukreipta prieš Maskvą. Ir čia vėl iškyla klausimas – kodėl?
Atsakyti į jį padeda žvilgsnis į to meto konfesinę aplinką Lietuvos ir Rusios teritorijose. Štai Gediminas, pratęsdamas savo brolio Vytenio politiką, Naugarduke įsteigė Lietuvos stačiatikių metropoliją. Savaime suprantama, tai buvo smūgis Rusios stačiatikių bažnyčiai, kurią tuo metu valdė Kijevo metropolitas Petras. Jis buvo itin palankus Maskvos kunigaikščiui ir aktyvus rusų Bažnyčios vienybės saugotojas. Taigi LDK pastangos skaldyti nedalomą stačiatikybės arealą iš esmės komplikavo Maskvos ir Lietuvos santykius.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors aptariamu metu Maksvos kunigaikštystė ir stiprėjo bei sugebėjo iš totorių gauti jarlyką, tai yra leidimą rinkti mokesčius savoje kunigaikštystėje (anksčiau MDK ir aplink ją esančios Rusios kunigaikštystės buvo Aukso ordos valdžioje ir privalėjo mokėti jai duoklę), vis dėlto Gediminas sugebėjo išplėsti LDK teritoriją į Rytų pusę: atplėšė dalį Naugardo žemės, sėkmingai įkėlė koją į Pskovą, ryžtingai brovėsi į Smolenską. Taip Lietuvai tapo pasiekiama svarbi prekybinė magistralė, siejusi Dauguvos, Dniepro, Volgos-Okos, Maskvos, Ilmenio ir kitų upių aukštupius. Tai Maskvai kėlė stiprų nerimą.
Istorikas prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis kunigaikščio Gedimino politiką apibūdina kaip dvikryptę. Pirmoji kryptis – tai aktyvi gynyba nuo Vokiečių ir Livonijos ordinų antpuolių, o antroji – įtakos zonos plėtimas į Rytus. Tačiau, pasak A.Dubonio, santykiai su Maskva Gediminui nebuvo dominuojantis užsienio politikos klausimas. Lietuvos didįjį kunigaikštį kur kas didesni konfliktai spaudė Vakarų pusėje. Taigi, nors šiuo laikotarpiu LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiai aštrėjo, vis dėlto Gediminas sugebėjo rasti diplomatinį būdą, kaip sureguliuoti santykius su Maskva. 1332–1333 m. jis ištekino dar vieną savo dukterį Aigustę už Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnaus Semiono ir taip užmezgė diplomatinius-dinastinius saitus.
O štai valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui viskas ėmė stipriai keistis, griežtėti ar net “karštėti”. Istoriko prof. Rimvydo Petrausko vertinimu, šį periodą galima pavadinti konflikto gimimu, kai abi kunigaikštystės ėmė reikštis kaip dvi jėgos, bandančios suvokti, ko jos iš tikrųjų vertos. Čia Algirdas į karą su Maskva pamėgino įtraukti ir totorius, o po to dar ir tradiciškai susigiminiavo su Tverės valdovų šeima, tai yra pats vedė Tverės kunigaikštytę.
1367–1375 m. būtent dėl Tverės užvirė tikra karinė košė. Tuomet į šią kunigaikštystę savo ekspansiją pradėjo Maskva, kurią valdė kunigaikštis Dmitrijus Donietis. Tverės kunigaikščiui neliko kitos išeities, kaip tik bėgti į LDK, pas savo svainį Algirdą ir prašyti jo pagalbos. Šis konfliktas išvirto į Maskvos valstybės ir LDK karinį susidūrimą, pasireiškusį trimis Algirdo žygiais į Maskvą. Deja, kariniu požiūriu šie karai LDK nesuteikė jokių pranašumų.
D.Barono vertinimu, XIV a. antroje pusėje aptariamų dviejų milžinių politinėse varžybose būtent Maskva Lietuvai nužymėjo jos plėtros galimybes į Rytus. Maskvos valstybė tapo modernia monarchija su pakankamais ištekliais toliau plėtotis, o štai Lietuva Algirdo valdymo laikais pasiekė savo plėtimosi apogėjų. Po to padėtis ėmė keistis.

Vasario 16-osios išvakarėse „Veidas“ praskleidžia laiko uždangą: padedami istorikų pamėginkime kiek įmanoma detaliau atkurti tos įsimintos 1918-ųjų dienos vaizdą ir kartu pajuskime šio ypatingo įvykio dvasią.

Vilnius, 1918 metų vasario 16-oji, šeštadienis. Įprasta nemaloni ir rūsti vasario diena – be saulės, ūkanota, drebia šlapias sniegas, pereinantis į lietų. Niūrus oras tarytum atspindi okupacijos, bado ir nepriteklių nualinto Vilniaus krašto gyventojų vidinę nuotaiką, sumišusią su neviltimi ir permainų laukimu.
Stabtelėkime ties pastatu su neorenesansiniu fasadu tuometėje Didžiojoje gatvėje, pažymėtu Nr. 30. Šiandien šį pastatą dabartinėje Pilies g. 26 žinome kaip Signatarų namus, o 1918-aisiais jis buvo vadinamas Štralio namu arba Štralio cukraine. Nuo XX a. pradžios pirmame pastato aukšte veikė cukrainė, kurią, kaip ir visą šį istorizmo laikotarpio pastatą, nusiaubtą gaisro ir vėliau atstatytą, valdė pirklys K.Štralis, – todėl šis pastatas ir buvo vadinamas jo vardu.
Žiūrėdami į pastato fasadą iš dabartinės Pilies gatvės, trečiame aukšte matome balkoną, nuo kurio į abi puses yra po du langus. Už šių langų esančiuose kambariuose, patalpose, anuomet vadintose butu Nr. 2, buvo įsikūręs Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas, o patekti į jas buvo galima laiptais iš vidinio kiemelio. Kambaryje, esančiame į dešinę nuo balkono, buvo įsikūrusi Komiteto raštinė, o į kairę – pirmininko Antano Smetonos kabinetas.
Pasak istoriko Raimundo Klimavičiaus, knygos „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė (Vasario 16-osios akto pėdsakais)“ autoriaus, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas buvo įkurtas 1914 m. rugsėjo 27-ąją, bet tai nebuvo eilinė šelpimo organizacija – okupacijos sąlygomis ji virto kultūros ir politikos centru, kurios lėšomis buvo remiama ir Lietuvos Tarybos veikla.
„Visuotiniame karo tvane komitetas lietuviams buvo Nojaus arka, išgelbėjusi jų šeimą arka, iš kurios mūsų laisvės balandis apsireiškė apsisprendusios tautos sąmone. Per jį gavo vokiečiai patirti, kas yra lietuviai ir ko jie siekia, per jį tapo galima lietuvių konferencija ir galiausiai Lietuvos Taryba, pirmoji rimta mūsų politinė organizacija, galėjusi pasisakyti reiškiant savo tautos valią“, – taip apie Komitetą yra atsiliepęs A.Smetona.

J.Basanavičius gailėjo pinigų malkoms

Ikonografinės medžiagos apie tuometį kambario, kuriame ir buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, interjerą beveik neturima. Tačiau istorikas R.Klimavičius, remdamasis išlikusiais duomenimis ir vienintele žinoma jo vaizdą užfiksavusia fotografija, savo knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“ pamėgino atkurti kambario Štralio name vaizdą.
Tad kaip atrodė patalpa, kurioje, kaip vėliau rašė signataras Petras Klimas, 1918 m. vasario 16-ąją „susikimšusi Lietuvos Taryba „paskelbė” vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę“?
Langai be užuolaidų, ant palangių – keli vazonai su gėlėmis, dešiniajame kambario kampe – baltų koklių krosnis; čia būta ir ne vienos etažerės su dokumentais, prie galinės sienos stovėjo nedidelis stalas, teturintis vieną stalčiuką, su staline lempa žaliu gaubtu. Dešinėje kambario pusėje prie sienos – sofa, apmušta oda, kurios porankių galus puošė metalinės liūtų galvos su žiedais nasruose.
Kaip savo prisiminimuose vėliau dėstė kitas Vasario 16-osios akto signataras Aleksandras Stulginskis, priėmus nutarimą skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir pasirašius skelbimo aktą, A.Smetona „atsisėdęs ant minkštasuolio Lietuvių Komiteto salėje abejojo, ar gerai Taryba padariusi“. Istorikas R.Klimavičius patikslina, kad A.Smetona galėjo sėdėti ir ne ant šios sofos, nes patalpoje buvo dar ir kušetė. Ant sienos virš sofos kabėjo Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto narių fotografija tamsiuose rėmuose; kambario viduryje dar būta ir didelio stalo, daug kėdžių – jų turėjo pakakti susėsti visiems Tarybos nariams.
Aplinkybės taip susiklostė, kad Lietuvos Taryba šiose patalpose posėdžiavo tik septynis kartus, o paskutinis posėdis čia įvyko būtent 1918 m. vasario 16 d. „Kad šis kambarys tapo formalios Lietuvos laisvės lopšiu, lėmė likimas ir, atrodo, šaltis“, – teigia R.Klimavičius.
Iš istorinių šaltinių tikrai yra žinoma, kad paskutiniai Lietuvos Tarybos posėdžiai prieš keliantis į Štralio namą vykdavo Lietuvių mokslo draugijoje Aušros Vartų g., jos vadovo Jono Basanavičiaus kabinete, bet kadangi daktaras beveik nekūrendavo krosnies ir ten būdavo labai šalta, neapsikentę Tarybos nariai nusprendė rinktis Komiteto patalpose Didžiojoje g. Teigiama, kad J.Basanavičius dėl savo taupumo kabinete sėdėdavo „kailinėliais užsivilkęs“, o klausiantiems, kodėl nesišildo, atsikirsdavo, esą malkos labai brangios – gaila pinigų. Taigi, pasak R.Klimavičiaus, jei ne J.Basanavičiaus taupumas, galbūt šiandien Signatarų namais vadintume pastatą, esantį ne dabartinėje Pilies, bet Aušros Vartų g.
1918 m. vasario 16-ąją Štralio name, į kurį persikėlė sušalę būsimieji signatarai, įvyko net du Lietuvos Tarybos posėdžiai: vienas apie vidurdienį, kitas – vakarop. Nepriklausomybės Aktas buvo priimtas per pirmąjį posėdį, apie 12.30–13 val.

Atgal į Vasario 16-ąją: kaip viskas vyko

Remdamasis išlikusiais istoriniais šaltiniais ir atsiminimais, istorikas R.Klimavičius pamėgino atkurti Vasario 16-osios įvykių eigą ir nuotaiką: „Prieš vidudienį į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto patalpas Vilniuje, Štralio namuose Didžiojoje g. 30, renkasi 1917 m. lietuvių konferencijoje išrinktosios Lietuvos Tarybos nariai. Įėję į kiemą, kairėje esančiais laiptais jie pakyla į trečią aukštą. <…> Visi Lietuvos Tarybos nariai – rimtai nusiteikę, mažai kalbūs – sueina į nedidelį Komiteto pirmininko kabinetą. Visada šnekus P.Klimas bando pakelti susirinkusiųjų nuotaiką, tačiau tai jam nelabai sekasi. Laikrodis rodo 11 val. ryto. Išvakarėse įvykusiame posėdyje atsistatydino Tarybos pirmininkas A.Smetona ir visas Prezidiumas. Pirmininko vietą, kaip vyriausias amžiumi, buvo paprašytas užimti J.Basanavičius. Todėl šiandien jis ir imasi vadovauti šiam neeiliniam posėdžiui. Susijaudinęs ir kiek sutrikęs, jis eina prie stalo ir balsu suabejoja, ar sugebės atlikti šias garbingas pareigas. Tačiau posėdžio nutarimo projektas jau iš anksto paruoštas, suderintas su visais Tarybos nariais ir gražiai dideliame lape surašytas guli ant stalo. Todėl pirmininkaujančiajam belieka tik jį garsiai perskaityti. Iškilmingoje rimtyje, Tarybos nariams stovint, J.Basanavičius skaito <….>. Prasideda balsavimas. Pirmiausia prašoma balsuoti už pirmąją nutarimo dalį iki žodžio „drauge“. Priimama vienbalsiai. Toliau balsuojama už antrąją nutarimo dalį nuo žodžio „drauge“. Pakyla 16 Tarybos narių rankos. Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius – prieš. Tačiau jokio sujudimo nėra, nes visi Tarybos nariai iš anksto yra informuoti apie tokią balsavimo eigą ir priežastis. Pagaliau balsuojama už visą nutarimą ~en block~. Visų Lietuvos Tarybos narių rankos vieningai pakyla „už“. Pasigirsta plojimai. Nutarimas priimtas vienbalsiai…“
Beje, nors šiandien dažnai sureikšminamas J.Basanavičiaus, kaip tuometinio pirmininko, vaidmuo, iš tiesų yra žinoma, kad jis tada pirmininkauti nelabai norėjo. A.Stulginskis yra taip apibūdinęs J.Basanavičių prieš Vasario 16-osios akto priėmimą: „Kuklus senelis kelias iš savo kėdės, kad užimtų pirmininkaujančiojo vietą ir sako: „Kaip aš čionai tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu…“
Vėliau, R.Klimavičiaus žodžiais, posėdyje žodžio paprašė J.Vileišis ir balsavusiųjų prieš nutarimo antrąją dalį vardu perskaitė pareiškimą, kuriame paaiškino, jog tokį jų balsavimą paskatino žodis „galutinai“, atsiradęs tekste prieš jų valią, mat baimintasi, kad vokiečių valdžia, tuo žodžiu remdamasi, gali „versti Lietuvos Tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises“ bei „trukdyti kiek galima greitesnį jo sušaukimą“.
Tuomet Komiteto sekretorius kunigas Povilas Dogelis paprašomas parūpinti plunksnakočių su plunksnomis ir rašalo ką tik priimtam dokumentui pasirašyti. Pirmasis po nutarimo tekstu pasirašo J.Basanavičius, po jo – ir kiti Lietuvos Tarybos nariai alfabetine pavardžių tvarka. Kai Nepriklausomybės Aktas jau paskelbtas ir pasirašytas, J.Vileišis pareiškia norą kaip relikviją pasiimti pasirašyti naudotus plunksnakočius su plunksnomis, tačiau P.Dogelis paaiškina, kad tai Komiteto nuosavybė ir turi likti čia, kad būtų išsaugota istorijai.

Pasirašę Nepriklausomybės Aktą išsiskirstė be euforijos
Vėliau posėdyje apsvarstomi dar keli klausimai, tą pačią dieną (vieni istorikai teigia, kad pirmajame, kiti – kad antrajame posėdyje) įvyksta ir Tarybos pirmininko bei Prezidiumo rinkimai, o pirmininku vėl išrenkamas A.Smetona.
Beje, pasirašę Nepriklausomybės Aktą Tarybos nariai išsiskirstė be jokios euforijos: kaip savo atsiminimuose rašė P.Klimas, „paprasčiausiu būdu, tarytum nieko nebūtų įvykę“, išėjo pietauti, na, o vėliau dar susirinko į vakarinį posėdį.
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, cituodamas signatarus, papildo, kad tą dieną Tarybos narių ūpas buvo „karingas, piktas, pakeltas ir energingas“, tačiau atsižvelgiant į visas aplinkybes šiandien visiškai neatrodo keista, kad Vasario 16-osios akto paskelbimas ir pasirašymas anaiptol nebuvo lydimas didelio džiaugsmo.
Prisiminkime, kad Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos Taryba išgyveno didelę krizę: jai buvo pavesta atkurti Lietuvą, o ji „nieko apčiuopiama“, kaip savo paskaitoje jau gerokai vėliau, 1940 m., pareiškė A.Stulginskis, taip ir nepadarė. Juk šiandien žinome, kad net ir po to, kai iš beviltiškumo Lietuvos Taryba ryžosi skausmingam kompromisui su Vokietija ir 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas atitinkamas aktas, kuriuo pritarta amžinai sąjungai su Vokietija mainais į nepriklausomos Lietuvos pripažinimą (nes anuomet, anot A.Stulginskio, nė žingsnio negalėjai žengti be okupacinės valdžios palaiminimo), galiausiai paaiškėjo, jog vokiečiai nė neketina tesėti savo pažadų. Tad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas net ir sąjungoje su Vokietija vėl ėmė atrodyti lyg tolimas miražas.
Tokių aplinkybių fone Lietuvos Taryba pati ėmė byrėti. Kaip vėliau teigė A.Stulginskis, ilgai galvota, tartasi, ką daryti, kol galop rasta išeitis: „Jei vokiečiai, kaip buvo žadėję, neskelbia, nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos, tai tą skelbimą daro ir visoms pasaulio valstybėms, sulig galimybėmis, notifikuoja pati Lietuvos Taryba ir tai tokiu skelbimo turiniu ar tekstu, kuris atitinka lietuvių tautos nusistatymą, visai nepaisant, kaip į tai reaguos vokiečių okupacinė vyriausybė, ar jai toksai skelbimas bus priimtinas, ar ne“, – savo naujoje šiuo metu dar spaudai rengiamoje knygoje „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ cituoja prof. Alfonsas Eidintas.
Istorikas A.Eidintas, šiuo metu Lietuvos ambasadorius Graikijos Respublikoje, Kiprui ir Albanijai, prieš išleidžiant knygą leido „Veidui“ susipažinti su jos medžiaga.
Vis dėlto net ir po Vasario 16-osios akto pasirašymo, kuriame Lietuvos nepriklausomybė skelbiama jau be jokių išlygų, visi Tarybos nariai jautė, kad tai tik kelio į nepriklausomą Lietuvos valstybę pradžia ir dabar dar visiškai nėra aišku, koks vingiuotas tas kelias bus. Beje, tekstas dėl nepriklausomybės deklaravimo buvo parengtas dar sausio 8 d. posėdyje.
„Kalbėdami apie Vasario 16-ąją ir Nepriklausomybės Aktą turime suvokti, kad tai vis dėlto yra tam tikro darbo finalas, pabaiga, o ne pradžia. Nepriklausomybės Akto teksto rengimas truko praktiškai nuo 1917 m. gruodžio pradžios iki 1918 m. vasario 16 d., o prieš jį pasirašydama dvi tris savaites visa Taryba išgyveno krizę, buvo matomas praktiškai jos skilimas, – primena A.Kasparavičius. – Tad tie žmonės, kurie 1918 m. vasario 16-ąją susirinko į Lietuvių Komitetą Didžiojoje g., nebuvo labai jau draugiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikę. Prisiminkime priešistorę, kad tai buvo kompromisinis susirinkimas, o tam tikros detalės buvo iš anksto aptartos. Tarkim, kad šio posėdžio pirmininku bus išrinktas J.Basanavičius, nes prieš tai buvęs pirmininkas A.Smetona buvo praradęs kairiojo sparno, centristinių Tarybos narių pasitikėjimą, be to, jis nebuvo linkęs radikaliai atsitolinti nuo Vokietijos. Ir jis prieš pasirašydamas aktą ir jau pasirašęs kartą ar du replikavo, kad dabar visiškai neaišku, kaip čia bus ir kaip toliau klostysis šita Lietuvos valstybingumo byla. Euforija tikrai nedegė nei kairioji pusė, kuri buvo labiau patenkinta Vasario 16-osios akto turiniu, nei juo labiau vadinamieji centristai arba dešinieji, turiu galvoje patį A.Smetoną ir kitus, kurie puikiai suprato, kad po tokios redakcijos Vasario 16-osios akto pasirašymo laukia didžiulė nežinomybė.“
Tai vienos pagrindinių detalių, kurios yra žinomos prisimenant Lietuvos Nepriklausomybės Akto gimimą. Deja, istorinių šaltinių, kuriuose kalbama apie Vasario 16-osios įvykius, išlikę nedaug.

Prieš 115 metų gimė vienas ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės praradimo simbolių Justas Paleckis. Kaip ir kodėl jis tokiu tapo?

Sunku rasti prieštaringesnę asmenybę nei Justas Paleckis: vieni jį prakeikė, bet buvo ir nemažai šlovinančiųjų. Net ir enciklopedijose jis aprašytas skirtingai: 1960 m. JAV išleistos Lietuvių enciklopedijos 21 tome jo biografija nupiešta iš esmės vien juodomis spalvomis, o vardas tapo kolaboravimo su sovietiniais okupantais simboliu. Praktiškai vien neigiamai apie jį buvo rašoma ir po 1990 m., atkūrus nepriklausomybę. Na, o sovietmečiu jam, žinoma, buvo kuriamos odės. jis vaizduotas kaip didis valstybės vyras.
Istorikai tvirtina, kad praeities įvykius ir jų dalyvius nešališkai, teisingai įvertinti galima tik praėjus po jų 50 metų ar net daugiau. J.Paleckis aktyvią veiklą baigė 1970-aisiais, tad dabar jau galime išsamiau panagrinėti jo vaidmenį istorijoje.

Kelias į tragiškuosius 1940-uosius

Tie metai buvo tikrai lemtingi J.Paleckio gyvenime, bet iš pradžių bent trumpai apie tai, kas buvo iki jų.
Jis gimė Telšiuose, bet užaugo ir pirmuosius 27 savo gyvenimo metus praleido Rygoje. Ten su visa šeima 1899 m. nusprendė persikelti jo tėvas – bajorų kilmės mažažemis valstietis, kokių Žemaitijoje buvo nemažai, be to, dar ir nagingas, darbštus kalvis. Motina savo sūnų tikėjosi matyti kunigu, bet šis nedaug pasimokęs metė gimnaziją – dėl svetimos aplinkos anksti pradėjo dirbti. Ir į mokslus grįžo būdamas tik 21 metų, beje, raginamas savo būsimosios žmonos Genovaitės Jurgaitytės.
Šešių klasių kursą J.Paleckis išėjo per trejus metus ir 1924 m. gavo brandos atestatą. O tuomet pradėjo mokytojauti lietuvių gimnazijoje ir tuo pat metu labai aktyviai veikė daugelyje visuomeninių organizacijų, būdamas jų valdybų narys, choristas ar vaidintojas. Nuo 1925 m. jis ėmė leisti iliustruotą žurnalą „Naujas žodis“ – kaip pats rašė, tapo savamoksliu žurnalistu, redaktoriumi ir rašytoju. Kaip tik tada pasirinko ir savo politinį šūkį „visus suprasti, visus pateisinti“, kuriam iš esmės liko ištikimas visą gyvenimą.
Tuo metu J.Paleckis ne kartą lankėsi Lietuvoje, buvo čia žinomas kaip kairiųjų pažiūrų žurnalistas, artimas liaudininkams. Todėl nenuostabu, kad vienas jų lyderių Mykolas Sleževičius, po 1926 m. Seimo rinkimų tapęs premjeru, pakvietė J.Paleckį vadovauti Lietuvos telegramų agentūrai ELTA. Šios pareigos buvo labai svarbios, todėl J.Paleckis pabandė jų atsisakyti – juk neturėjo nei aukštojo mokslo diplomo, nemokėjo ir Vakarų kalbų. Vis dėlto pagaliau sutiko ir energingai ėmėsi darbo. Tiesa, gana greitai, po 1926 m. gruodžio karinio perversmo, tą postą turėjo palikti (dėl to jis stipriai įpyko) ir vėl grįžti prie žurnalistikos, literatūrinės bei visuomeninės veiklos.
Iš pradžių J.Paleckis iki 1929 m. leido ir redagavo iš Rygos į Kauną perkeltą „Naują žodį“, 1933–1936 m. – „Laiko žodį“, daug rašė dienraščiams „Laikas“, „Lietuvos žinios“, „Kultūros“, „Jaunimo“ žurnalams, net katalikų dienraščiui „XX amžius“ įvairiais politikos, kultūros klausimais.
Nors nuo 1930 m. J.Paleckis pats savo iniciatyva užmezgė ryžius su pogrindine Lietuvos komunistų partija, vis dėlto jų idėjų spaudoje negarsino. Tiesa, 1933 m. jis parašė ir išleido knygą „SSRS mūsų akimis“ (kurioje tikrai daug propagandinių štampų), o 1938 m. – „Paskutinis caras“ (3 tomai).
Šiandien žinoma ir daugiau jo gyvenimo detalių. Pasirodo, jau nuo 1930 m. SSRS pasiuntinybė Lietuvoje J.Paleckį vadino patikimu, išbandytu ir patikrintu informatoriumi, mat jis teikdavo jai vertingą operatyvinę informaciją (beje, už pinigus).
Matyt, būtent šis slenkstis ir tapo riba, skiriančia kairiojo inteligento bravūrą nuo išdavystės. Tada logiškas ima atrodyti ir važiavimas Stalino saulės parvežti, tada imi suprasti ir kodėl jis išmušus lemiamai valandai sąmoningai nuėjo drauge su fanatiškais komunistais ir atvirais savo valstybės priešais.

Labiausiai dėmesio nusipelniusiu istoriku pripažintas Vilniaus universiteto mokslininkas Rimvydas Petrauskas, jau spėjęs tapti ir šio universiteto Istorijos fakulteto dekanu.

Istorikas Rimvydas Petrauskas Vilniaus universiteto profesoriumi tapo būdamas trisdešimt septynerių, o būdamas keturiasdešimties pradėjo eiti šio universiteto Istorijos fakulteto dekano pareigas. Tokia sparti karjera veikiausiai nebūtų išskirtinė retenybė gamtos ar technikos mokslų pasaulyje, tačiau humanitarų padangėje vertinama kaip neeilinė sėkmė.
Pats profesorius „teisinasi“, kad tai iš dalies lėmė ir istorinės aplinkybės: neišvengiama istorikų kartų kaita nepriklausomybės metais, iš svarbių postų pasitraukus „partijos istorikų“ plejadai. Rimvydas vidurinę mokyklą sostinėje baigė ir studijas pradėjo 1990-aisiais, taigi pats tapo pokyčių Vilniaus universitete liudininku. Pasak jo, ši kartų kaita vyko sparčiai ir palyginti neskausmingai. Galbūt todėl istorijos moksle nesusiformavo kartų „duobė“, būdinga daugeliui kitų mokslų: ji atsirado tuomet, kai ištisos diplomantų laidos, nematydamos perspektyvos išgyventi iš mokslinės veiklos, sukdavo į verslą.
O tai, kad R.Petrauskas pasuko į viduramžių tyrinėjimus, daugiausia lėmė dvyliktoje klasėje perskaityta rusų medievisto Arono Gurevičiaus knyga „Viduramžių kultūros kategorijos“. Joje autorius sugebėjo atskleisti įvairovę ir spalvingumą epochos, kuri tradiciškai įsivaizduojama kaip griežta ir niūri.

Trūksta Vytauto Didžiojo biografijos

Ką Rimvydo gyvenime pakeitė dekano pareigos? „Tai, kad padidėjo administracinės veiklos krūvis ir atitinkamai sumažėjo laiko rašymui bei skaitymui. Be pareigų universitete, priklausau Lietuvos istorikų komitetui, organizuojančiam šalies istorikų suvažiavimus. Tačiau atsilikti moksle neturiu teisės, nes vėliau jo nebepavyčiau“, – aiškina pašnekovas.
Šiuo metu LDK tyrinėtojas ketina plačiau apžvelgti tų laikų visuomenės, ypač jos elitinių grupių, kaitą nuo XIII amžiaus iki XVI amžiaus pradžios ir patyrinėti, kaip Lietuvos valdovų dvarą veikė vakarietiškų tradicijų perėmimas.
„Be to, seniai galvoju apie šiuolaikinę, naujais šaltiniais ir tyrimais paremtą Vytauto Didžiojo mokslinę biografiją. Šis istorinis asmuo mane ypač domina, nes jo valdymo metu šalyje įvyko svarbių pokyčių. Iki šiol sociologinės apklausos vienareikšmiškai rodo, kad Vytautas Didysis – populiariausia Lietuvos istorijos persona. Beje, retas atvejis, kai valdovas, startuojantis iš tokių nepalankių pozicijų (Vytautas buvo ne pagrindinio valdovo, o nuo valdžios nustumto Kęstučio sūnus) ir dar nepaliekantis savo tiesioginių palikuonių, taip puikiai įsiamžina tautos istorinėje atmintyje. Žinių apie jo paties kilmę ar šeimyną smarkiai nepagausėjo, tačiau šiandien geriau pažįstame aplinką, kurioje Vytautas Didysis gyveno ir veikė. Todėl lengviau suprasti, ką reiškė, pavyzdžiui, du Vytauto pabėgimai į Vokiečių ordiną arba kodėl jis taip atkakliai siekė karūnos, nors neturėjo jos paveldėtojų. Arba kodėl šis valdovas nesureikšmino Baltijos pajūrio teritorijų, tačiau su lenkais karštai ginčijosi dėl ukrainietiškų žemių“, – vieną po kitos beria mįsles istorikas.

Šaltinių nedaug, ir juos privalu pažinti

Ar LDK laikų istorijoje dar liko erdvės naujiems tyrinėjimams? Juk rašytinių šaltinių nedaug ir jie visi „išknebinėti“, archeologinė medžiaga taip pat „iščiupinėta“… Profesorius aiškina, kad XV amžiuje, Vytauto Didžiojo laikais, Lietuvoje pastebimai sustiprėjo rašto tradicija, taigi pagausėjo vietinės kilmės dokumentų skaičius ir jų įvairovė. Nevertėtų atmesti prielaidos, kad tolesnės tokių dokumentų paieškos užsienio archyvuose galėtų vainikuotis sėkme.
Sunkiau tikėtis naujų XIII–XIV amžiaus Lietuvos istorijos šaltinių pasirodymo, nes šio laikotarpio tyrinėjimai iš esmės paremti svetimšalių liudijimais. Viena vertus, to laikotarpio raštijos apskritai nebuvo daug, antra vertus, netgi turima dėl įvairių priežasčių – subjektyvaus metraštininkų požiūrio į lietuvius ar tiesiog jų pažinimo stokos – nėra labai patikima. Iš savų minėto laikotarpio rašytinių šaltinių tėra išlikę karaliaus Mindaugo dokumentai, Gedimino laiškai ir kelios tarptautinės sutartys. Taigi didelio šaltinių pasirinkimo LDK istorijos tyrinėtojai kaip ir neturi.
R.Petrauskas stažavosi Berlyno, Greifsvaldo ir Krokuvos universitetuose, taip pat Herderio institute Marburge. Tuomet turėjo galimybę nuodugniau pasidomėti Vokiečių ordino archyvais. „Ordinas palaikė intensyvius kontaktus su LDK, be to, visuomet pasižymėjo kokybiška raštvedyba. Tai lėmė, kad jo archyvuose išsaugota santykinai daug mums įdomių dokumentų. O stažuotė Berlyne, kuriame šiandien atsidūrė ir reikšminga senųjų Karaliaučiaus archyvų dalis, mano manymu, LDK tyrinėtojui tiesiog privaloma. Aišku, kalbu apie tyrinėtojus, kurie sugeba savarankiškai skaityti lotynų, senovės vokiečių ir senovės rusų kalbomis rašytus dokumentus“, – patikslina istorikas.
Nors daugėja profesionalių senųjų rašytinių šaltinių vertimų, padedančių lengviau jais operuoti pradedantiems istorikams bei mėgėjams, tačiau profesionalūs istorikai, pašnekovo įsitikinimu, kliautis vien tokiais vertimais neturi teisės.

Prieš porą metų „Vaizdų kultūros studijos“ išleista „Trumpa kino istorija“ sulaukė tęsinio. Antroji dalis –„Trumpa kino istorija. Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio iki XXI deš. pradžios“ – bene trigubai storesnė už pirmtakę, gausiai iliustruota filmų kadrais ir jų kūrėjų portretais, originaliais piešiniais.

Knygą rengė per keliolika šalies kino kritikų (I. Keidošiūtė, R. Paukštytė, Ž. Pipinytė, A. Kancerevičiūtė, N. Kažukauskaitė, etc.), kurie jau šį trečiadienį pristatys ją „Skalvijos“ kino centre.
Renginio metu bus galima pabendrauti su dauguma autorių, įsigyti knygą pigiau – leidyklos kaina, taip pat gauti autorių autografus. Po pristatymo rengiamas specialus prancūzų kino klasiko Jeano Cocteau seansas „Orfėjas“ (Orphée, 1950). Tai antroji garsiosios trilogijos „Orfėjas“ dalis, tapusi kinematografine ode Menui ir Meilei. Orfėjaus ir Euridikės mitą J. Cocteau perkėlė į savo laikų Prancūziją ir įrodė, kad mirtis neegzistuoja, kad viskas, kas žūva, amžiams pasilieka gyventi meno kūriniuose.
Pasak leidėjų, „Trumpa kino istorija“ sumanyta kaip glaustas kino istorijos gidas kino menu besidominčiam jaunimui. Pirmiausiai – moksleiviams ir studentams. Tačiau greitai tapo aišku, kad jos auditorija yra kur kas platesnė.
„Tokio leidinio, kuriame būtų sukauptos svarbiausios pasaulio kino istorijos žinios, visada trūko. Tekdavo rankioti informaciją po gabalėlį iš skirtingų šaltinių. „Trumpa kino istorija“ yra pirmoji tokio pobūdžio knyga, parašyta išskirtinai Lietuvos kino kritikų, apžvalgininkų, istorikų. Manau, ji bus naudinga ir jaunimui, ir žingeidžiam žiūrovui, ir vizualiųjų menų dėstytojams, ir kino srities profesionalams, filmų platintojams, kino teatrų darbuotojams“, – kalba Goda Sosnovskienė, „Vaizdų kultūros studijos“ vadovė.
Leidėjų teigimu, „Trumpa kino istorija“ nepretenduoja į išsamų kino istorijos žinyną ar enciklopediją. Ji informatyvi, bet glausta, parašyta paprastai ir patraukliai. Tačiau net ir nemenką kino istorijos žinių bagažą sukaupę skaitytojai iš jos galės pasisemti naujų faktų, dar negirdėtų istorijų.
Greičiausiai ne visi žino, kad tikroji šmaikštuolio Woody Alleno pavardė yra Alenas Stewartas Konigsbergas, kad slapyvardžiu plačiajai visuomenei prisistato ir Werneris H. Stipeticas. Tai žymus vokiečių režisierius Werneris Herzogas (iš vok. kalbos „kilmingasis“). Arba kad Sergejus Paradžanovas, kurio koliažų ir filmų paroda ką tik buvo pristatyta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, dirbdavo iki pamišimo: kai kurias scenas filmuodavo po 70 kartų, siekdamas reikiamo efekto medžius išpurkšdavo sidabriniais dažais.
„Trumpa kino istorija“ ne tik papildys faktines žinias, leis susidaryti vientisą pastarųjų dešimtmečių kino judėjimų, atradimų ir lūžių paveikslą, bet ir suteiks platesnį kontekstą apie ano meto istorinius ir politinius reiškinius, visuomeninį gyvenimą, jo nuotaikas.
Susitikimas su „Trumpos kino istorijos“ autoriais vyks gruodžio 18 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre, specialus J. Cocteau juostos „Orfėjas“ seansas – 20.30 val.
Daugiau www.skalvija.lt

Nė vienos kitos profesinės gildijos tokia didelė dalis neprisidėjo kovojant dėl valstybės nepriklausomybės ir ją įtvirtinant tiek 1918 m., tiek ir 1990 m.

Tarp dvidešimties Lietuvos Valstybės Tarybos narių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų keturi – iš advokatų gildijos. 1918 m. pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje iš aštuonių ministrų net trys buvo advokatai, o juk šių 1919 m. tebuvo penkiolika.
Šeši iš 124-ių, 1990 m. kovo 11-ąją savo parašais patvirtinusių Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, – vėlgi advokatai, vėliau advokatais tapo dar keli Nepriklausomybės Akto signatarai teisininkai. Priminsime, kad 1990 m. advokatų skaičius nesiekė 300.
Nė vienos kitos profesinės gildijos tokia didelė dalis, palyginti su jos narių skaičiumi, neprisidėjo prie valstybės pamatų klojimo.

Ne tik asmens, bet ir valstybės gynėjai

Lietuvos teisės šaltiniuose asmens atstovas teisme, vadinamas prokuratoriumi, pirmą kartą minimas dar 1529 m. I Lietuvos Statute. Beje, asmeniui, nesugebančiam ginti savo teisių teisme, teismas privalėjo prokuratorių skirti, o našlėms ir našlaičiams – net nemokamai. Nepriklausomoje Lietuvoje advokatūros sistema veikti pradėjo 1918 m. gruodžio 3 d., tad šiemet mini 95-ąją veiklos sukaktį.
Simboliška, kad Lietuvos advokatai į mūsų valstybės istoriją įėjo ne tik kaip asmens, bet ir kaip visos valstybės gynėjai, kovoję dėl jos nepriklausomybės ir ją įtvirtinę. Dar XIX a. pab.–XX a. pr. jie reikšmingai prisidėjo kovojant su Rusijos caro valdžia, kad būtų panaikintas draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir Rusijos imperijoje platinti leidinius lotynišku raidynu. Visas būrys advokatų platino šiuos leidinius ir aktyviai rėmė knygnešius.
Svarbu paminėti, kad iš advokatų gildijos – ir Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai advokatai Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius, buvę advokato padėjėjai Antanas Smetona ir Mykolas Biržiška. Pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministru buvo advokatas Martynas Yčas, teisingumo – advokatas Petras Leonas, vidaus reikalų – advokatas Vladas Stašinskas.
Kas lėmė tokią advokatų koncentraciją tarp nepriklausomos valstybės kūrėjų? “Iš tiesų advokatai buvo pilietiškos asmenybės, išsilavinę teisininkai. Be to, baigę teisę lietuviai galėjo gauti valdišką tarnybą tik nelietuviškose gubernijose arba grįžę į gimtinę pasirinkti laisvą profesiją. Todėl tiek asmenybių susispietė advokatūroje ir daug jų rūpinosi nepriklausomybės reikalais”, – pasakoja Lietuvos advokatūros istoriją tyrinėjęs vilnietis advokatas Juozas Čivilis.
Jis primena, kad Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse didžioji dalis lietuvių advokatų buvo susitelkę prie Vilniaus ir Kauno apygardos teismų: Vilniuje – tokios garsios pavardės, kaip Augustinas Janulaitis, Mykolas Romeris, Jonas Vileišis, advokatų padėjėjai broliai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Antanas Smetona, Kaune – Martynas Yčas, Petras Leonas, Stanislovas Narutavičius, Vladas Stašinskas ir kiti. Jie stovėjo ir priešakinėse nepriklausomos Lietuvos kūrėjų gretose.
Nepriklausomos Lietuvos teisingumo aparatas buvo pradėtas organizuoti 1918 m. pabaigoje Vilniuje. J.Čivilis cituoja to meto teisininką Rapolą Skipitį: „Tuo metu išėjusių aukštąjį teisių mokslą lietuvių visoje mūsų valdomoje Lietuvos dalyje galėjo būti ne daugiau 20 asmenų, šiek tiek daugiau tuomet buvo teisininkų nelietuvių: žydų, rusų, lenkų ir vokiečių. Bet šie anuo metu menkai temokėjo lietuviškai kalbėti, o lietuviškai rašyti, galima sakyti, nei vienas jų nemokėjo. Taigi teisininkų anuomet Lietuvoje tebuvo tik apie 40 asmenų, kurių didesnė pusė buvo lietuviškai visai neraštingi. O visiems teisingumo srities reikalams ir tuomet jau buvo reikalinga ne mažiau 400 teisininkų.”
Dėl teisininkų stokos 1923 m. Seimo priimtu įstatymu prisiekusieji advokatai buvo pašaukti teisėjauti.
Teisininko kelias į advokatus anuomet buvo ilgas – nuo penkerių iki septynerių su puse metų. Todėl 1927–1933 m. advokatūroje susiklostė situacija, kad advokatų padėjėjų buvo daugiau nei advokatų, pavyzdžiui, 1930 m. dirbo 64 advokatai ir 135 advokatų padėjėjai.
“Daug dėmesio advokatūra skyrė nemokamai teisinei pagalbai nepasiturintiems gyventojams teikti. Tam prie apygardos teismų Advokatų taryba buvo įsteigusi konsultacijas. Du kartus iš eilės neatvykusiam budėti advokatui ar advokato padėjėjui buvo keliama drausmės byla”, – primena J.Čivilis.
Politiniame gyvenime Prisiekusiųjų advokatų taryba nesireiškė. Tik kartą taryba pareiškė nuomonę valstybės politikos klausimu: 1925 m. ji sukvietė visuotinį prisiekusiųjų advokatų susirinkimą ir šis priėmė mirties bausmės įvedimą smerkiančią rezoliuciją.
Įdomu tai, kad net 15 metų mūsų tarpukario advokatūra tvarkėsi pagal carinės Rusijos teismų santvarkos įstatymą ir tik 1933 m. buvo išleistas naujas Lietuvos teismų santvarkos įstatymas. Kaip analizuodamas advokatūros istoriją pastebėjo J.Čivilis, advokatai jo priėmimą siejo su A.Smetonos diktatūros įsigalėjimu po 1926 m. gruodžio perversmo. R.Skipitis atsiminimuose rašė, kad naujasis įstatymas “keleriopai suvaržė advokatų luomą ir tas varžymas net pasiekė tokio laipsnio, kad teisingumo ministeris galėjo advokatui nustatyti gyvenamąją vietą. Tai negirdėti varžymai jokioje demokratinėje, bet charakteringi diktatūrinėje valstybėje. Gerai, kad tie varžymai beveik nebuvo praktikuojami.”

Lygiai prieš 150 metų, 1863-iaisiais, vykęs sukilimas prieš caro valdžią paliko gilų pėdsaką mūsų tautos istorijoje. Kaip tik dėl šios priežasties Lietuvos Seimas šiuos metus buvo paskelbęs 1863 m. sukilimo metais.

Dėl painių priežasčių, skirtingų jų dalyvių tikslų ir interesų masiniai liaudies judėjimai visais laikais vertinti ir vertinami prieštaringai tiek jų dalyvių, tiek amžininkų, tiek istorikų, tiek vėlesnių kartų. Taip atsitiko ir su 1863 m. sukilimu – per 150 metų apie jį daug kalbėta, daug prirašyta, o tuose straipsniuose, storose knygose randame ir romantikos (“Už jūsų ir mūsų laisvę!”), ir priekaištų (esą žemaičiai kovojo už lenkų interesus, o šie laikėsi pasyviai ar kenkė sukilimui) ir net politinių, konjunktūrinių spekuliacijų. Pavyzdžiui, artėjant sukilimo 100 metų sukakčiai LKP pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir visų LTSR istorikų šefas Juozas Žiugžda (tiesa, istorijos studijų jam ragauti neteko) sprendė, koks tai įvykis Lietuvos istorijoje, ir nutarė, kad tai buvęs ginkluotas valstiečių pasipriešinimas savo ponams, visai atskirtas nuo to meto įvykių Lenkijoje…

Rusų valdžios veiksmai

Kaip “Veidas” jau rašė (2013 m. Nr. 6), sukilėlių reikalai nuo pat pradžių klostėsi nekaip, nepaisant jų didvyriškumo: jų veiksmai buvo blogai organizuoti, jie taip ir nesulaukė Vakarų valstybių pagalbos – o tai buvo svarbiausia sąlyga siekiant pergalės. Maža to, net tokie sukilimo Lietuvoje vadai, kaip Jokūbas Geištoras, patys netikėjo šia pergale, sukilimą laikė nelaime ir todėl bandė jį stabdyti. Ir ponų entuziazmo atkurti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienomis pakako neilgam: jau 1863 m. liepą 235 Vilniaus gubernijos dvarininkai kreipėsi į carą Aleksandrą II su specialia peticija, reikšdami jam ištikimybę ir nepritarimą maištininkams. Netrukus jų pavyzdžiu pasekė dauguma šios ir Kauno gubernijos žemvaldžių.
Tiesa, iki tol caras buvo gerokai išsigandęs ir vienam iš savo satrapų buvo nurodęs bent Lietuvą išlaikyti imperijos valdžioje. Todėl čia buvo mestos didžiulės karinės pajėgos – 145 tūkst. apmokytų gerai ginkluotų vyrų. O kitoje pusėje, istorikų skaičiavimais, tebuvo 30–40 tūkst. prastai ginkluotų ir dar prasčiau karo meną išmanančių sukilėlių. Dar 170 tūkst. karių buvo sutelkta Lenkijoje, o kartu šie kariniai daliniai sudarė beveik 40 proc. to meto Rusijos armijos. Bet partizaniniame kare ir šios didžiulės jėgų persvaros nepakako. Prireikė dar ir generolo Michailo Muravjovo, gegužės 1 d. paskirto ne tik Vilniaus generalgubernatoriumi, bet ir Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijų kariniu viršininku su neribotais įgaliojimais.
M.Muravjovas paprastai minimas kaip labai žiaurus krašto valdovas, turėjęs net Koriko pravardę, bet ir tai – neišsami jo charakteristika. Iš tiesų jo valdymo metais (1863–1865) jo nurodymu vyko masiniai gyventojų trėmimai – ištremta net 12 700 žmonių, 1000 sukilimo dalyvių pateko į katorgą, 200 nubausta mirties bausme ir kt.
Be to, represinės priemonės vykdytos taip, kad duotų kuo didesnį psichologinį slopinimo efektą. Jeigu mirties bausmė – tai būtinai pakariant viešai, o kai kur egzekucijas buvo verčiami vykdyti net patys gyventojai: taip buvo nužudytas jaunas Rytų Lietuvos sukilėlių vadas Povilas Červinskis. O jeigu trėmimas – tai tokia tvarka, kad įbaugintų kuo daugiau žmonių. Antai beveik visą Užpalių kaimo bendruomenę (dabar Utenos rajonas) – 74 kaimus su 635 šeimomis, keliais tūkstančiais žmonių, valdžia apkaltino sukilėlių rėmimu. Bet ištrėmė „tik“ 59 šeimas, po vieną dvi iš kiekvieno kaimo, tarp jų ir šio straipsnio autoriaus proproprosenelio Jokūbo, septynis iš Kaniūkų kaimo nuvarė pėsčius net iki Volgos.
Kita M.Muravjovo gudrybė – visas išlaidas sukilimui malšinti turėjo padengti krašto gyventojai, visų pirma dvarininkai, konfiskuojant jų turtą ir apkraunant juos kontribucijomis. Ir valstiečiams už tai teko sumokėti nemažą kainą: kiekvienas jau minėtos Užpalių kaimo bendruomenės kiemas turėjo pakloti nemažas sumas, savotiškas baudas, už tai, kad valdžiai neįdavė sukilėlių, taip pat sumokėti teko net už kiekvieną ištremtą šeimą ir dar reikėjo surengti vaišes sukilimo malšintojams…
Dar būtina pabrėžti, kad generalgubernatorius panaudojo ne tik botago, bet ir pyrago taktiką: mokėjo nemažas premijas už valstiečių sugautus ir valdžiai perduotus sukilėlius, Lietuvoje buvo įvestos daug palankesnės nei visoje Rusijoje baudžiavos panaikinimo sąlygos, o tai leido kurstyti baudžiauninkus prieš ponus.
Pagaliau M.Muravjovas specialia instrukcija jau 1863 m. gegužę visame savo valdomame krašte įgyvendino tokius gyventojų judėjimo, jų ūkinės, kultūrinės, visuomeninės veiklos suvaržymus, kokių nebuvo net totalitarinio J.Stalino režimo laikais. Visa tai sudarė gerai apgalvotą ir efektyvią bet kokio pasipriešinimo rusų valdžiai slopinimo sistemą. Tad nebeliko net ir menkų šansų laimėti sukilimą.

Ar reikėjo maištauti?

Dėl šio klausimo aštrūs ginčai vyko jau tarp išlikusių 1863 m. sukilimo dalyvių. Ir visai ne todėl, kad tarp jų būtų atsiradę Rusijos šalininkų ar kapituliantų: antras iš eilės pralaimėjimas visus vertė susimąstyti, kritiškai įvertinti savo veiksmus. Vieni įrodinėjo, kad pralaimėjimai palaužia tik silpnuosius, o stiprius jie grūdina ir skatina tęsti kovą. Kiti – kad dvasinė kova, krašto ekonomikos ir kultūros kėlimas priešui pavojingi labiau nei romantiški sukilimai.
Beje, panašios nuomonės buvo ir pokario rezistencijos dalyvis Gediminas Ilgūnas: „Dar lageryje priėjau išvadą, kad nepriklausomybės Lietuvai su automatu neiškovosi… Ten, Šiaurėje, supratau, kad reikia dvasinio pasipriešinimo. Jis neįveikiamas.“
Tiesa, dabar istorikai abejoja, ar būdami tokie lojalūs caro valdžiai kaip suomiai, nemaištaudami lenkai, kurių iniciatyva vyko ir 1831, ir 1863 m. sukilimai, imperijoje būtų turėję ir tokias laisves, tokias pat palankias sąlygas savo gerovei bei kultūrai kelti. Tačiau tas faktas, kad daugiau ginkluotų sukilimų prieš caro valdžią jie neberengė, matyt, šį tą pasako.
Todėl ir nepalankią vyskupo Motiejaus Valančiaus poziciją sukilimo atžvilgiu, sovietiniais metais pasmerktą kaip išdavystę, pataikavimą caro režimui, dabar turėtume vertinti visai kitaip – kaip sveiką politinę nuovoką. Prof. Vytauto Merkio žodžiais jis, „būdamas išsilavinęs ir racionaliai mąstantis žmogus, sukilimo sėkme negalėjo tikėti“. O pralaimėjimas būtinai turėjo lemti skaudžias pasekmes Katalikų bažnyčiai ir apskritai visai mūsų tautai.