Jo asmenybės žavesys ir gebėjimas sudėtingas istorijos temas įvilkti į populiarų bei visiems suprantamą „rūbą“ padidino visuomenės susidomėjimą Lietuvos istorija. Sociologinės apklausos liudija, kad visuomenė Alfredą Bumblauską įvardija kaip švietimo srities elito atstovą ir įtraukia jį į įtakingiausių Lietuvos asmenybių šimtuką.

„Kartais ir pats savęs klausiu, kuo būčiau tapęs, jei ne istorija. Gal artistu? Nors šiais laikais artisto gyvenimas – kaip ant to lūžtančio ledo: pavyks, nepavyks? Kaip sureaguos publika? To savęs vis tenka klausti. Kinas kinu, o teatras – momento menas. Gal ir aš esu vaidintojas istorijoje?“ – svarsto žinomas istorikas, rašytojas ir Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas, kuriam nesvetimas ir televizijos laidų vedėjo amplua.
Šį sezoną profesorius drauge su aktore Jurgita Jurkute veda LRT televizijos viktoriną „Žinių riteriai ir damos“, tačiau televizija jam puikiai pažįstama ir iš ankstesnių TV projektų – „Amžių šešėliuose“, „Lietuvos istorija“ ar „Būtovės slėpiniai“. Beje, už pastaruosius profesorius įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Artimiau A.Bumblauską pažįstantieji tvirtina, kad šis žmogus – užkietėjęs teatralas: visą savo gyvenimą, nuo Telšių Žemaitės teatro vaikų studijos iki paties sukurto „Langų“ teatro universiteto Istorijos fakultete, vaidino karalius. Apie karaliaus Ūbo vaidmenį Alfredo Jarry istorinėje absurdo komedijoje „Karalius Ūbas“ pasakoja ir pats istorikas, tačiau viso to nebūtų buvę, jei jis būtų paklusęs tėvų valiai ir nuėjęs statybos inžinieriaus keliu.
„Iki tokio sprendimo trūko visai nedaug“, – nustebina A.Bumblausko suolo draugas iš Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos laikų, partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovas Rolandas Paksas. Jis puikiai prisimena, kaip juodu su A.Bumblausku dardėjo traukiniu iš Telšių į Vilnių, į Gedimino technikos universitetą, ir žadėjo tapti diplomuotais statybininkais. Vis dėlto iš geležinkelio stoties R.Pakso bendrasuolis pasuko kitu keliu, nei planuota.
Pats istorikas teigia, kad renkantis profesinį kelią reikiamus taškus sudėliojo kadaise dar jo mokytojos atnešta publikacija apie iškilų istoriką, vėliau tapusį ir paties A.Bumblausko dėstytoju, Edvardą Gudavičių. „1974-ųjų pavasarį, prieš baigiant mokyklą, lotynų kalbos mokytoja Janina Kochanauskaitė (Vytauto Mačernio bendraklasė) pasiūlė paskaityti straipsnį apie profesorių E.Gudavičių. Matyt, jis visą laiką lindėjo mano pasąmonėje, o reikiamu metu tinkamai suveikė ir nulėmė mano apsisprendimą“, – svarsto A.Bumblauskas.
O štai jo bendraklasis R.Paksas juokauja, kad, jei ne profesoriaus ryžtas ir tikėjimas savimi, Lietuva būtų laimėjusi diplomuotą statybininką, o ne mokslininką. Vis dėlto būsimasis istorikas puikiai suprato, kad nepasirinkęs aukštojo mokslo rizikuoja patekti į sovietų armiją. Taigi apsidrausdamas jis tiesiog pamiršo visus savo pamąstymus apie galimus kitus profesijos pasirinkimus.

A.Bumblausko epocha keitė požiūrį į istoriją
Pasukęs akademiniu keliu A.Bumblauskas nesuklydo: jam puikiai sekėsi, todėl baigęs studijas sulaukė pasiūlymo dėstyti VU istorikams. Tačiau nedaug trūko, kad būtų perbėgęs pas filosofus. Kaip šiandien pats prisimena, jį perkalbėjo E.Gudavičius: „Buvo sovietmetis, todėl negalėjau taip lengvai visko mesti. Nors dėstyti nepatiko, savęs istorijoje nemačiau, bet klausimas, iš ko gyventi, manęs iš jos taip lengvai nepaleido. Taigi ėmiausi akademinių pamokų.“
Į jas A.Bumblauskas gilinosi lydėdamas tuo metu dar docentą E.Gudavičių nuo universiteto iki jo namų Viršuliškėse. Iš šių istorikų pasivaikščiojimų vėliau gimė didžiulio populiarumo sulaukęs televizijos projektas „Būtovės slėpiniai“, kurį abu ir vedė.
„Esu įsitikinęs, kad jei šiandien A.Bumblauskas nebūtų vienas žymiausių šalies istorikų, kalbėtume apie jį kaip apie iškilų matematiką ar aktorių – jo prigimtyje slypi artistiškumas“, – sako artimas mokslininko bičiulis fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius.
Vyresniuoju savo broliu A.Bumblauską vadinantis pašnekovas per dvidešimtmetį būdamas šalia jo sakosi pats išmokęs labiau gilintis į įvairius dalykus, jų esmę. „Matote, kokią įtaką daro šis žmogus“, – apie gerą bičiulį atsiliepia žinomas fotografas.
Paklaustas, kaip atrodytų viena iškiliausių šių dienų istorijos figūrų jo fotografijoje, A.Aleksandravičius improvizuoja: pavaizduotų jį tvirtai ant žemės stovintį ir savo rankomis debesis vaikantį.
Prieš daugelį metų per stojamuosius žurnalistikos egzaminus ją egzaminavusiam A.Bumblauskui akį pamerkusi prodiuserė, televizijos laidų vedėja ir žurnalistė Edita Mildažytė profesorių vadina žvaigždžių žvaigžde: „Šiandien nėra nė vieno istorinio valstybinio lygio įvykio, prie kurio jis nebūtų prikišęs nagų, dėl kurio nebūtų su juo konsultuojamasi, prašoma jo vertinimų.“
E.Mildažytė juokauja, kad vieniems teko laimė gyventi su Vydūnu, kitiems – su Simonu Daukantu, o jai – su A.Bumblausku. Žmogumi, kuriam komplimentų ji niekada nepritrūktų, ir tikrai ne dėl asmeninių simpatijų. “Tai vienas labiausiai apsiskaičiusių ir apsišvietusių žmonių Lietuvoje, intelektualas, su juo tikrąja to žodžio prasme galima diskutuoti bet kokia tema, pradedant J.S.Bachu ir baigiant L.A.Foerbachu. Taigi, jei kalbame apie istorikų E.Gudavičiaus ir A.Bumblausko nuopelnus Lietuvos istorijai ir jos populiarinimui, matyt, dar ilgai niekas to nepakartos. Šis duetas išties nepaprastas“, – neabejoja E.Mildažytė.
LDK valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė prisimena, kad A.Bumblauskas, pradėdamas savo, kaip pedagogo, karjerą,Vilniaus universiteto Istorijos fakultete kartu su kolegomis studentams atvėrė pirmuosius langus į akademinį, civilizuotą istorijos pasaulį. „Per jo vedamus seminarus turėdavome galimybę išgirsti, kas rašoma užsienio istoriografijoje. Mums tai buvo tarsi gaivaus akademinio oro gurkšnis, asmeninis kanalas, per kurį buvome su daug kuo supažindinti“, – prisimena buvusi A.Bumblausko studentė.
Profesoriaus pastangomis Vilniaus universitete taip pat įkurta Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra, o joje pradėti tyrinėti ir dėstyti dalykai, kurių anksčiau nebūta.
Istorikas Aurimas Švedas atkreipia dėmesį į 1990–2002 metus, laikotarpį, kai A.Bumblauskas buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas. Pasak buvusio profesoriaus studento, minėtą tarpsnį galima drąsiai įvardyti kaip A.Bumblausko epochą, nes būtent šio žmogaus nuopelnai lėmė radikalias istorijos studijų programos permainas: „Už tai, kad šiandien istorijos mokslas įvairesnis ir įdomesnis, daugiausia reikia būti dėkingiems A.Bumblausko įvykdytai studijų programos reformai.“
Pats profesorius šį etapą prisimena kaip itin nelengvą ir sako, kad Lietuvos valstybei universitetų ilgą laiką nereikėjo, todėl, jei būtų galimybė atsukti laiką atgalios, gerai pagalvotų prieš sėsdamas į VU Istorijos fakulteto dekano kėdę. Užtat jo studentai, tarp jų ir A.Švedas, tvirtina savo kailiu patyrę Istorijos fakulteto studijų programoje atsiradusias naujoves. Esą būtent jos ir nulėmė tuo metu studijavusiųjų pasirinkimą Istorijos katedroje rašyti bakalauro ir magistro darbus.
Ne primityviai, tiesmukai, bet suintriguodamas A.Bumblauskas geba uždegti ir patraukti jaunimą, sudominti istorija. Žinoma, prie to prisideda ir asmeninė jo kompetencija istorijos teorijos bei kultūros istorijos srityse.
Prie Lietuvos istorijos populiarinimo A.Bumblauskas prisideda ir savo rengiamomis televizijos laidomis (jis – vienas „Būtovės slėpinių“ bendraautorių), taip keisdamas ne tik kolegų, studentų, bet ir didelės visuomenės dalies požiūrį į istoriją. Istorikų bendruomenė profesorių bene labiausiai vertina už tai, kad jis sudėtingas teorines Lietuvos raidos istorijos temas sugebėjo įvilkti į visuomenei suprantamą „rūbą“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 120 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Jadvyga Juškytė įkūrė slaptą draugiją neturtingam mokslo siekiančiam jaunimui šelpti. Ši draugija sušelpė ir nuo mirtinų ligų apsaugojo daug būsimų garsių Lietuvos žmonių – menininkų, profesorių, visuomenininkų, ministrų.

Istorikai neabejoja, kad savos inteligentijos atsiradimas ir sustiprėjimas yra būtina ir viena svarbiausių sąlygų tautiniam judėjimui plėtotis, moderniai tautai formuotis. Juk kažkas turi šviesti tautą jos gimtąja kalba, skelbti tautiškumo idėjas, leisti laikraščius, kurti kultūrines, visuomenines ir politines organizacijas.
Šis procesas atskirose tautose vyko labai nevienodai. Pavyzdžiui, lenkų tautiniame judėjime labai aktyviai reiškėsi kilmingieji, bajorai ir dvarininkai, maža to, jiems į pagalbą atėjo sulenkėję kitų tautų (lietuvių, baltarusių, ukrainiečių) bajorai, pakaks paminėti kad ir iš Žemaitijos kilusius Jozefą Pilsudskį ar Stanislovą Narutavičių.
O mūsų tauta dėl to labai stipriai nukentėjo, istorikas Adolfas Šapoka šį procesą pavadino tautos apiplėšimu, nes mes likome be inteligentijos, be tautos elito. Negana to, sulenkėję bajorai visomis išgalėmis priešinosi mūsų tautiniam judėjimui ir dar nusitempė paskui save daugumą miestiečių, nemažai kaimo žmonių.
Tiesa, kai kurie mūsų tautinio judėjimo veikėjai (Adomas Jakštas-Dambrauskas) ir net pavieniai Lietuvos lenkai (Mykolas Römeris, Juozapas Albinas Herbačiauskas) bandė kviesti mūsų kilminguosius grįžti prie savo tautos, įsitraukti į jos žygį dėl laisvės, gal net jam vadovauti. J.A.Herbačiauskas net pranašavo, kad be bajoriškosios inteligentijos nebus galima sukurti geros lietuviškos tautinės kultūros.
Deja, mūsų bajorai šių kvietimų neišgirdo, o J.A.Herbačiausko pranašystės vis dėlto neišsipildė: todėl, kad mūsų tauta, kaip ir kitos vadinamosios valstietiškos tautos (estai, latviai, čekai, slovakai, suomiai ir kt.) išsiugdė naują, kitokią inteligentiją – iš paprastų kaimo žmonių, šviesesnių ūkininkų vaikų.
Tačiau dėl to mūsų tautinis judėjimas gerokai vėlavo ir pats ugdymo procesas buvo labai sunkus, vargingas. Mat caro valdžia nekilmingųjų vaikams visaip trukdė siekti mokslo, antra, ūkininkams tai būdavo sunkiai pakeliamos išlaidos. Todėl jų vaikai, eidami į mokslus tolimuose Rusijos miestuose, stengėsi patys užsidirbti pragyvenimui, skurdo, badavo ir anksti mirdavo nuo džiovos: tarp jų Pranas Vaičaitis, Jonas Biliūnas, Povilas Višinskis ir dar šimtai kitų, pačių gabiausių, perspektyviausių.

Pirmasis „Žiburėlis“

Todėl toks reikšmingas atrodo faktas, kad 1893 m. atsirado speciali draugija gabiam, bet neturtingam besimokančiam jaunimui padėti.
„Žiburėlio“ pavadinimą jai išrinko pats Jonas Jablonskis, pasakęs: „Turėjome širdyje viltį, kad tas menkas silpnomis rankomis sukurtas žiburiukas išsiplės didele šviesa, prie kurios ir visai tautai bus šviesiau.“
Draugiją įkūrė dvi energingos merginos, bajoraitės – Jadvyga Juškytė ir G.Petkevičaitė-Bitė. Pastaroji tokią iniciatyvą aiškino savo tėvo, žinomo gydytojo ir filantropo, Jono Leono Petkevičiaus įtaka: „Negalėjau nepastebėti, kiek liaudies vaikų dėl įvairių priežasčių, o dažniausia dėl lėšų stokos pasilieka be mokslo.“
Antroji “Žiburėlio” iniciatorė ir organizatorė J.Juškytė (1869–1948) buvo nusipelniusi pedagogė, visuomenininkė, laikraščio “Varpas” bendradarbė, kuriai teko bendrauti su garsiausiais to meto mūsų šviesuoliais Vincu Kudirka, J.Jablonskiu, Jonu Šliūpu, Vaižgantu ir kitais. Beje, ji vaidino pirmajame lietuviškame spektaklyje Palangoje 1899 m.
1896 m. „Varpe“ V.Kudirka nepagailėjo gerų, bet tikrai pelnytų žodžių tiek šiai draugijai, tiek jos įkūrėjoms, pripažindamas, kad moterys jau ne kartą buvo atėjusios į pagalbą vyrams tautiniame darbe: „Dabar vėl, kada tūli karšti lietuviai atšalo it žalibarščiai, o viens ir kits iš jų susikrovė idealus į pilvą…, dvi moters tyliai, be trenksmo įkuria draugystę „Žiburėlį“ ir trumpame laike suspėja suteikt geroką pašelpą pinigais įvairiuose reikaluose. Tegul nors viena vyrų draugystė pasigiria su tokiomis pasekmėmis savo triūso! Tikiu, kad „Žiburėlis“ tas niekad neužges.“
Beveik taip ir atsitiko, draugija veikė iki pat 1940-ųjų. Tačiau be iškilmių ji buvo įkurta ne vien dėl steigėjų kuklumo, bet dar labiau dėl slaptumo, nes bet kokios lietuviškos organizacijos po 1863 m. sukilimo buvo kuo griežčiausiai uždraustos. Iš tiesų veikti teko didelės konspiracijos sąlygomis: jokių aukotojų ar šelpiamųjų sąrašų, protokolų, pakvitavimų ir t.t. Taip jau iki 1900 m. „Žiburėlis“ pašalpomis ir stipendijomis išdalijo per 3 tūkst. rublių, daugiausia paaukotų JAV lietuvių, taip pat sukauptų iš draugijos narių mokesčių.
Aktyviausios narės buvo Felicija Bortkevičienė, Marija Žmuidzinavičienė, Emilija Gruzdytė ir kitos. Draugija sušelpė daug būsimų garsių Lietuvos žmonių – menininkų, profesorių, visuomenininkų, ministrų: J.Biliūną, Žemaitę, Adomą Varną, Kazį Būgą, Kiprą Petrauską, Ernestą Galvanauską, Povilą Matulionį, Petrą Avižonį, V.Kudirką ir kitus. Gavo pašalpą ir Vincas Mickevičius-Kapsukas, tada dar varpininkas, socialdemokratas, ir labai pagyrė draugijos veiklą Čikagos laikraštyje „Lietuva“ 1904 m.: „Vieną iš neturtingų moksleivių „Žiburėlis“ tiesiog ištraukė iš jau sučiupusios džiovos nasrų… Lietuvoje jis įgyja vis didesnę ir didesnę simpatiją.“
Ši draugija legalizuota tik 1906 m. ir nuo tada dar labiau išplėtė savo veiklą. Ypač aktyvi buvo “Žiburėlio” vadovė F.Bortkevičienė: iki 1918 m. ji sušelpė J.A.Herbačiauską, Julių Janonį, Juozą Zikarą, Petrą Rimšą – galbūt daugelio jų dabar niekas ir nežinotų, nes jie nebūtų nuveikę didelių darbų, jei laiku nebūtų sulaukę kuklios, bet tokios reikalingos pagalbos.
Kad sukauptų taip trūkstamų lėšų, draugija rengė koncertus, loterijas. Bet ir tada teko vesti dvigubą buhalteriją – vieną valdžiai, kitą visuomenei, o šelpiamieji vadinti slapyvardžiais, nes daugelį jų persekiojo policija. Konspiracija visada buvo puiki – niekas niekada neįkliuvo.

Jau šeštą mėnesį iš eilės Lietuvoje didėja gyventojų įsiskolinimai, kurie stipriai gadina jų asmenines kredito istorijas. Pagrindinė skolų dalis tenka jauniems 25–36 metų žmonėms.

Balandžio mėnesį Lietuvos gyventojų uždelstos skolos padidėjo 30,5 mln. Lt ir pasiekė 3,31 mlrd. Lt. Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, greičiausiai didėjo įsiskolinimas komunalinio sektoriaus įmonėms – 4 proc., o fizinių asmenų skolos bankiniam sektoriui šoktelėjo maždaug 1 proc. Šiuo metu bent vieną pradelstą skolą turi daugiau nei 254 tūkst. Lietuvos gyventojų. Vien per pastaruosius metus jų padaugėjo 15 tūkst. Tai reiškia, kad Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, kuriems ateityje bus sudėtinga palankiomis sąlygomis gauti paskolas ar net pirkti prekes išsimokėtinai.
Mūsų krašte daugybės žmonių finansinis raštingumas vis dar tebėra menkas, o naivuolių mąžta labai iš lėto. Ir šiandien tūkstančiai Lietuvos gyventojų tebemano, kad sąskaitas galima apmokėti kada nors po kelių mėnesių, ir viskas tuo pasibaigs. Deja, jie klysta. Iš tiesų neapmokėtų sąskaitų padarinius galima jaustis visą dešimtmetį. Ypač daug žalos daro negrąžinti itin lengvai paimami greitieji kreditai. „Creditinfo“ duomenimis, jiems vis populiarėjant, sparčiai didėjo ir jaunuolių įsiskolinimai.
Lino Gudo istorija – vienas tokių pavyzdžių. Pernai pristigęs pinigų jis susigundė gražia greitųjų kreditų reklama ir pasiėmė 4 tūkst. Lt kreditą. Nieko nenustebinsime pranešdami, kad dabar jis dėl šio savo sprendimo labai gailisi. “Palūkanos augo labai sparčiai ir šiandien net neįsivaizduoju, ką daryti”, – atsidūsta Linas.
Nors susidūrus su sunkumais padengiant skolas ekspertai pataria tartis su kreditoriumi ir ieškoti abiem pusėms tinkamo grąžinimo plano, tikrovėje tokios galimybės paprastai nebūna. „Nėra jokių tarimųsi, bent man nepavyko. Be jokių didelių ceremonijų buvo pasakyta, kad niekas į kalbas su manimi neis ir tai yra mano vieno reikalas“, – nusivylęs L.Gudas.
Šis pavyzdys – tikrai ne pavienis, o vienas iš dešimčių tūkstančių. Galima tik įsivaizduoti, kaip vien greitųjų kreditų bumas ir su tuo susiję didesni pradelsimai bei įsiskolinimai paveiks vidutinio lietuvio, ypač jaunesnio, kredito istoriją. Juolab kad daugybė juos imančiųjų nė nenutuokia apie galimas šio sprendimo pasekmes. „Nuo praėjusių metų fiksuojame stipriai padidėjusį skolinimosi poreikį, o augant šiam kreditavimosi aktyvumui, neišvengiamai daugėja ir skolų, – paaiškina „Creditinfo“ generalinis direktorius Andrius Bogdanovičius. – Jaunimo įsiskolinimo lygis Lietuvoje jau kelia susirūpinimą.“

Daug kas nežino pagrindinių taisyklių

Svarbu žinoti, kad asmenų kredito istorijos kaupiamos kreditų biure ir informacija apie turimus finansinius įsipareigojimus bei jų vykdymą saugoma dešimtmetį. Duomenis kreditų biurui perduoda patys kreditoriai. Informacija apie pradelstas skolas keičiasi visas finansų sektorius – bankai, kredito unijos, išperkamosios nuomos bendrovės, taip pat telekomunikacijų, draudimo, komunalinių paslaugų, vartojimo paskolų ir praktiškai visos greitųjų kreditų bendrovės. „Teisę įtraukti skolininką į kreditų biuro skolininkų sąrašą turi ir bet kuri Lietuvoje veikianti įmonė ar fizinis asmuo, galintis įrodyti skolos egzistavimą“, – komentuoja A.Bogdanovičius.
Kada pranešti apie pradelstas skolas, nusprendžia pats kreditorius, bet paprastai tokia informacija perduodama po 45 dienų nuo įsiskolinimo pradžios. 90 dienų – tai riba, nuo kurios asmuo pripažįstamas nesugebančiu vykdyti įsipareigojimų, ir tai patenka į kredito istoriją.
Dar vienas svarbus niuansas – žmogui darosi vis sunkiau pabėgti nuo blogos kredito istorijos ir savo įsiskolinimų, kurių jis sukaupė ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Jei asmuo kelerius metus gyveno Ispanijoje ar Airijoje ir ten paliko uodegų, jam grįžus į Lietuvą atseks ir uodegos: finansinės institucijos nesunkiai gali patikrinti asmens kredito istoriją, kai žmogus gyveno ne Lietuvoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 95 metus buvo pasirašytas svarbiausias XX amžiaus mūsų istorijos dokumentas.

Kuo labiau gilinamės į Vasario 16-osios akto istoriją, tuo labiau stebina jo signatarų drąsa: kaip jie galėjo ryžtis tokiam žingsniui, kai už langų dar kaukšėjo geležimi kaustyti okupantų batai? Tiesa, atsiras teigiančiųjų, kad ne vieni mūsų tautinio judėjimo lyderiai tada tą padarė. Tai iš dalies tiesa, nes Pirmajam pasauliniam karui baigiantis visa Rytų ir Vidurio Europa virte virė: ankstesnėms daugiatautėms imperijoms byrant, viena po kitos kūrėsi naujos ir naujo tipo – tautinės valstybės (žr. lentelę).
Kita vertus, neturime pamiršti kelių svarbių aplinkybių. Pirma, mūsų Nepriklausomybės Aktas gimė labai anksti, vienas pirmųjų, nepaisant to, kad mūsų žygio į laisvę sąlygos buvo daug blogesnės nei daugumos Rytų ir Vidurio Europos tautų – dėl itin nuožmios carizmo priespaudos, dėl spaudos, mokyklų, organizacijų draudimo, kas savo ruožtu lėmė nemažą mūsų kultūrinį ir ekonominį atsilikimą nuo daugelio Rytų ir Vidurio Europos šalių. Todėl jau vien dėl to kliūčių mūsų Nepriklausomybės Aktui paskelbti, o juo labiau – įgyvendinti atsirado kur kas daugiau nei kitiems.
Antra, kuriant naują valstybę visada daug reiškia kaimynų reakcija. Ypač nelengvas būna sienų su jais nustatymo klausimas. O mes tada turėjome gana sunkių, aštrių problemų tiek su latviais, tiek su baltarusiais, o ypač – su lenkais, jų požiūris į mūsų nepriklausomybę buvo itin priešiškas. Todėl dabar dalis mūsų istorikų svarsto, ar Vasario 16-osios aktas tuo metu buvo optimalus sprendimo variantas, o gal buvo geresnių – tiek mums, tiek lenkams ar baltarusiams? Galbūt kitokią Lietuvą tada būtų buvę lengviau sukurti? Apie šiuos nepriklausomybės kūrimo aspektus šiandien, regis, tinkama proga pakalbėti.

Santykiai su baltarusiais

Žvelgiant iš šių laikų pozicijų susidaro įspūdis, kad mūsų ir kaimynų baltarusių likimas daugelį amžių buvo panašus: iš pradžių kartu buvome LDK, vėliau, nuo 1795 m., – Rusijos imperijoje, ir mus, ir juos caro valdžia slopino, intensyviai siekė nutautinti, draudė raštą. Vis dėlto baltarusių padėtis visą laiką buvo gerokai prastesnė nei mūsų, nes jie turėjo mažiau raštingų žmonių (95 proc. visos jų tautos sudarė valstiečiai), jie nepasitikėjo savo inteligentija, menkai dalyvavo tautiniame judėjime. Todėl, istorikų vertinimu, 1914 m. tik 10 proc. baltarusių buvo nepriklausomybės šalininkai, 45 proc. simpatizavo rusams arba lenkams, o likusieji, matyt, neturėjo jokios nuomonės.
Svarbu paminėti, kad tiek mūsų, tiek baltarusių lyderiai ir aktyvūs veikėjai būrėsi daugiausia Vilniuje ir čia jiems buvo palankios sąlygos bendradarbiauti, net kurti bendras šeimas. Tačiau ši aplinkybė juos ir priešino, mat tiek vieni, tiek kiti siekė savo tautinės valstybės sostinę kurti Vilniuje.
Šią problemą buvo galima nesunkiai išspręsti sudarant bendrą lietuvių ir baltarusių valstybę, kažką panašaus į LDK – federaciją ar konfederaciją. Tą mūsų veikėjams baltarusiai atkakliai ir siūlė, žinoma, neatsitiktinai: jiems rūpėjo ne tik Vilnius, bet ir, svarbiausia, galimybė pasinaudoti toliau modernios tautos keliu pažengusios Lietuvos parama, nes savų pajėgų tam aiškiai nepakako. Kita vertus, mūsų kaimynai baltarusiai į draugus siūlėsi ne tik mums, bet ir lenkams, ukrainiečiams, net vokiečiams.
Tačiau silpni draugai ar partneriai niekam nereikalingi, ypač dar turintys nemažų pretenzijų – o baltarusių veikėjams jų netrūko. Bet toks jų blaškymasis dar labiau skaldė ir silpnino jų tautinį judėjimą. Užtat mūsų lyderių pozicija nuo pat 1905 m., tai yra nuo Didžiojo Vilniaus Seimo, buvo stebėtinai vieninga, tvirta ir pastovi: kurti valstybę etnografiniu pagrindu, siūlant į ją įsijungti tautiniu atžvilgiu mišriems Vilnijos gyventojams, garantuojant jiems kultūrinę autonomiją. Jau į 1917 m. rugsėjį sudarytą Lietuvos Tarybą buvo kviečiami baltarusiai, žydai, lenkai, bet nė vieni neatsiliepė, kitaip tariant, nesutiko dalyvauti kuriant valstybę. Maža to, kaimynai apkaltino mūsų veikėjus pagrobus iš jų Vytį: jų nuomone, būsima lietuvių valstybė iš tiesų buvo žemaičių, todėl ir jos herbas galėjo būti tik meška…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 690 metų, 1323 m. sausio 25 dieną, mūsų sostinė pirmą kartą paminėta rašytiniuose istorijos šaltiniuose, o tai pagal tradiciją ženklina jos įkūrimo datą.

Būtent 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, besivadinęs Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karaliumi, Žemgalijos valdovu ir kunigaikščiu, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems, gerbiamiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando miestų reikalų valdytojams, tarėjams bei piliečiams ir bet kokios padėties amatininkams nusiuntė savo pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą. Savo laiškuose jis pakvietė įvairių šalių pirklius, amatininkus, gydytojus ir žemdirbius, taip pat riterius atvykti ir įsikurti jo valdomoje valstybėje, žadėdamas jiems kuo geriausias gyvenimo ir darbo sąlygas. O baigdamas tą raštą pabrėžė: „Duota mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais švento Povilo atsivertimo dienoje.“

Ar nesuklydo kunigaikštis Gediminas?
Šiandieną, žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, geografinė mūsų sostinės padėtis jame atrodo keistoka ir gana nepatogi: nuo jos iki Baltarusijos sienos vos 17 km. Kita charakteringa aplinkybė: sostinės apylinkėse, gretimuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, mūsų tautiečių gyvena nedaug – tad gal vieta sostinei iš tiesų buvo pasirinkta netinkama?
Šis klausimas ypač aktualus mums buvo XX a. pirmoje pusėje, bet iš dalies ir dabar toks yra. Mat kaimyninėse šalyse niekada netrūko ir netrūksta tikrų ir tariamų istorikų, atkakliai tvirtinančių, kad Vilnija – nuo seno baltarusių ar lenkų žemė, kad lietuvių čia niekados nėra buvę. O ir pats Gediminas tikriausiai baltarusis, nes jis – baltarusių žemių vienytojas, vienas iš šimto garsiausių Baltarusijos istorijos asmenybių, kaip ir Mindaugas, Jogaila, Vytautas ar Švitrigaila…
Bet labiausiai čia nuo seno aktyvūs kaimynai lenkai, galbūt todėl, kad jų pozicijos, argumentai kur kas silpnesni – bent jau vertinant istoriniu požiūriu. Savo pretenzijoms į Vilniją pagrįsti jie yra sukūrę net ne vieną pseudoteoriją, o labiausiai paplitusi – apie lenkų belaisvius. Neva XIII–XIV a. lietuvių kariai paėmė į nelaisvę daugybę lenkų, kurie liko Vilniaus krašte, čia jų palikuonys, per šimtmečius gerokai pagausėję, gyvena ir dabar.
Tačiau istorijoje minimas ne vienas atvejis, kai tie belaisviai grįždavo į tėvynę. Pavyzdžiui, 1325 m. kunigaikštis Gediminas sudarė sąjungą, nukreiptą prieš kryžiuočius, su Lenkijos karaliumi Vladislavu Lokietka, o kad ji būtų tvirtesnė, išleido už jo sūnaus Kazimiero savo dukterį Aldoną, kuri iškeliavo į Lenkiją net su 24 tūkstančiais ta proga paleistų lenkų belaisvių.
Progų grįžti namo belaisviams buvo ir daugiau, pavyzdžiui, kunigaikščio Jogailos vedybos su Jadvyga 1385 m., ir pan. Todėl jų palikuonių versijos nepalaikė net dauguma lenkų istorikų, kalbininkų, tarp kurių ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto mokslininkė Halina Turska, tarpukariu, 1934–1935 m., tyrinėjusi Vilniaus apylinkių gyventojų kilmę ir tautinę sudėtį: jeigu lenkų, senovėje užklydusių į LDK, ir buvo, tai jie, svetimoje aplinkoje gyvendami, seniai asimiliavosi, nutautėjo.

Vilnius buvo išimtis
Labai gaila, bet mes nežinome, kas buvo kunigaikščio Gedimino tėvai ir seneliai, nedaug geriau pasisekė ir karaliui Mindaugui: kad iš tikrųjų egzistavo ir Lietuvą valdė jo tėvas narsus kunigaikštis Ringaudas (ar Rimgaudas?), daugelis mūsų istorikų nenori tikėti. Bet mes ir vieną, ir kitą, o juo labiau Kęstutį ar Vytautą, laikėme ir visada laikysime saviškiais, lietuviais. Juo labiau kad ir archeologų nuomone, visa dabartinė Lietuva, Vilniaus kraštas ir net teritorijos iki Polocko ar Minsko nuo seno buvo gyvenamos baltų ar lietuvių. Archeologų žodžiais, vietos gyventojų laidojimo būdas, atrastos aprangos liekanos, papuošalai, įrankiai, ginklai, radiniai nesiskiria ir jų nebūtų galima priskirti kitam etnosui. Negana to, prof. Algirdo Gudavičiaus nuomone, „šių dienų Rytų Lietuva, ypač jos vidurinė ir iš dalies pietinė dalis, buvo lietuvių genties, išplitusios didesnėje šių dienų Lietuvos teritorijos dalyje, lopšys“.
Tą patį tvirtina ir daugelis kitų autorių, pavyzdžiui: „Šalčininkų kraštas priklauso teritorijai, kurios gyventojus jau XI a. metraščiai vadino lietuviais. Tarp Nemuno (nuo Merkio žiočių), Neries, Širvintos, Vilnios žemupio ir Merkio baseine gyveno gentis, kurios pavadinimas vėliau davė vardą valstybei ir tautai“ (Algirdas Buchaveckas). Arba: „Vilnius nuo žiliausios senovės buvo tirštai gyvenamoje srityje, kuri istorinių laikų pradžioje vadinama Lietuva. Čia buvo Lietuvos valstybės lopšys ir branduolys“ (Adolfas Šapoka). Ta proga ne pro šalį prisiminti, kad iki pat XIX a. pabaigos net nebuvo vartojamas Aukštaitijos pavadinimas, o kalbėta ir rašyta – Lietuva, nes Žemaitija buvo lyg ir visai kitas kraštas. Pavyzdžiui, katalikiškas laikraštis, leistas Tilžėje 1889–1896 m., vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.
Pagaliau apie neabejotiną šio krašto lietuviškumą praeityje kalba ir jo vietovardžiai, hidronimai – pačiame Vilniuje ir toli į Rytus nuo jo. Todėl priekaištauti Gediminui, kad LDK sostinę jis įkūrė netinkamoje vietoje, būtų naivu. Jis buvo išmintingas valdovas, puikus strategas, didžiulės Gediminaičių dinastijos pradininkas, o jo sostinei pasirinkta vieta XIV a. buvo patogi dėl daugelio priežasčių.
Pilį ir miestą, pastatytą Neries ir Vilnios santakoje, kuo toliau nuo Prūsijos, nuo Marienburgo, buvo patogiau ginti nuo nekviestų svečių, nes pavojingiausi tais laikais buvo kryžiuočiai: jie ne kartą kėsinosi į Gedimino sostinę, bet visada nesėkmingai. Antra vertus, ties Vilniumi tada kryžiavosi svarbūs prekybos keliai, jungę svarbiausius Rytų Europos prekybos židinius, todėl svetimšaliams pirkliams miestą pasiekti buvo nesunku.
Tiesa, žymiu prekybos centru Vilnius tapo ne iš karto – XIII–XIV a. labiau garsėjo Kaunas ir Polockas. Tačiau Lietuvos didieji kunigaikščiai daug nuveikė ugdydami sostinę, suteikė visokių lengvatų jos pirkliams. Jau XV a. Vilnius pralenkė Kauną pagal prekybos apimtis ir tapo pagrindiniu Lietuvos prekybos centru, o XVII a. jo prekybos laivynas buvo dvigubai didesnis nei Kauno.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet sueis ketvirtis amžiaus, kai Sąjūdis išvedė Lietuvą į nepriklausomybės atkūrimo finišo tiesiąją. Tačiau lig šiol neturime išsamios ir nepolitizuotos Lietuvos tapsmo nepriklausoma valstybe istorijos.

Šiųmetis Sausio13-osios minėjimas tęsė tradiciją šią progą išnaudoti proginėms politinėms sąskaitoms suvedinėti. Gal naujausių laikų Lietuvos istorija nebūtų tempiama ant šiandienos politinių pjautynių kurpaliaus, gal būtų baigtos ne tik Sausio 13-osios, bet ir Algirdo Paleckio insinuacijų šia tema bylos, jei per šiuos daugiau kaip du dešimtmečius istorikai būtų paskelbę daugiau mokslo darbų apie nepriklausomybės laikotarpį?

Istorija gali būti objektyvi tik po jos herojų mirties?
Netrukus skaitytojus pasieks 32-ejų metų istoriko dr. Kęstučio Bartkevičiaus knyga, parašyta jo daktaro disertacijos pagrindu, „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis: nuo idėjos iki organizacijos”. Vytauto Didžiojo universitete dirbantis istorikas pasakoja savo tyrinėtus įvykius stebėjęs televizoriaus ekrane, kai jam tebuvo 8–10 metų. „Man buvo lengviau, nes neturėjau tiesioginio ryšio su mano tyrinėjamais įvykiais. Yra ne vienas istorikų posakis šia tema: “Istorija – tai, ko nebeprisimena mano močiutė”, arba kad Gedimino prospekte istorikas, tyrinėjantis XVIII amžių, sutikęs naujausių laikų tyrėją, sako: “Nepavydžiu tau – man nereikia bijoti, kad Gedimino prospekte sutiksiu savo herojų ir jis man trenks per veidą”, – šypsosi K.Bartkevičius.
Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vadovas dr. Česlovas Laurinavičius pritaria: „20 metų – nedidelis laiko atstumas nuo įvykių, tad pirmiausia visuomet eina politikų, žurnalistų, įvykių dalyvių prisiminimai, šių įvykių atspindžiai, o paskui jau istorikų darbai.”
Tokia istorinių faktų ir istorikų darbų apie juos laiko distancija – ne lietuviškas prasimanymas. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas dr. Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad, pavyzdžiui, Didžioji Britanija leidžia istorijos archyvų medžiaga naudotis po 50 metų. Pirma, tradiciškai laukiama, kol praeis tam tikras laiko tarpas, antra, turi susiformuoti karta, kuriai tai įdomu tyrinėti, nes tai nauja. Istorikas pastebi, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje dabar tarp istorikų kyla susidomėjimas sovietmečiu.
„Pauzės laikomasi, nes objektyvus tyrinėjimas neįmanomas, kol gyvi tų įvykių dalyviai, žmonės, kurie kūrė tą istoriją. Pabandykite šiais laikais objektyviai įvertinti Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko vietą istorijoje”, – siūlo A.Jakubčionis. Tačiau, jo nuomone, reikia skatinti to laiko liudininkus rašyti atsiminimus.

Atsiminimai nerecenzuojami
Vis dėlto klausantis kasmetinių kalbų svarbiausių sukakčių proga ar skaitant kai kuriuos memuarus akivaizdu, kad kai kurių įvykių interpretacija, švelniai tariant, savita. Tačiau istorikai nemano, kad jų moksliniai tyrimai galėtų atlikti savotiško arbitro vaidmenį, esant kartais kardinaliai priešingai tų pačių įvykių traktuotei.
„Atsiminimų recenzuoti negalima. Kartais istorikai sako: atsiminimai – pats neobjektyviausias šaltinis, nes vienas įvykio liudininkas matė vieną valandą, kitas kitą, taigi atsiminimų suvienodinti neįmanoma”, – neabejoja A.Jakubčionis. Bet, žinoma, šios kartos misija – palikti kuo daugiau autentiškų liudijimų ir dokumentų, nes atsiminimai istorikams yra tik vienas iš daugelio šaltinių.
„Istorikai teigia, kad nepraėjus 50 metų įvykių tyrinėti jie nenori. Bet kai mūsų, liudininkų, karta išmirs – ko jie apie tai paklaus? Laikas senka. Be to, klausaisi kokio sąjūdininkų posėdžio įrašo ir vos atseki, kur kieno balsas, nebegali atpažinti ir visų žmonių nuotraukose”, – autentiškos istorinės atminties svarbą pabrėžia Sąjūdžio metraštininke vadinama Angonita Rupšytė.
Ji vadovauja Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriui, bet jame tik penki etatai, ir didžioji jų darbo dalis – organizuoti renginius, parodas. Nors postūmių esama: internete sukurta svetainė www.laisve15.lt, www.sausio13.lt, skaitmeninamas Kovo 11-osios akto signataro Romualdo Ozolo archyvas.
„Mūsų darbas – palikti kuo daugiau informacijos, o ateities karta jau susigaudys, kas yra kas. Juk net sovietiniais metais žmonės sugebėjo atskirti, kur melas, o kur tiesa”, – mano A.Rupšytė. Tačiau ji pasigenda valstybės požiūrio.
Istorikai taip pat pritaria, kad suvokimo, jog naujausių laikų istorijos tyrinėjimas – valstybės reikalas, trūksta, nes valstybės institucijos neinicijuoja tokių tyrinėjimų, o be specialaus finansavimo mokslo darbų ir iš jų atsirandančių knygų gausos sunku tikėtis.
Vienintelis netrukus planuojamas pokytis – dar ankstesnės kadencijos Seimo įregistruota įstatymo pataisa, siūlanti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro apimamą laikotarpį pailginti iki 1993 m., sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos. „Buvo tam tikras vakuumas – šis laikotarpis neįėjo į mūsų centro tyrimų sritį, kiti tyrėjai irgi neskuba jo nagrinėti. Žinoma, galima tyrinėti ir vėliau, bet tam reikia sukaupti medžiagos, nes liudininkai miršta, o visa to laikotarpio medžiaga nėra dokumentuota. Taip, žmonių liudijimai skirtingi, bet iš tų spalvotų akmenėlių susidės mozaika, kuri ir atskleis tikriausią vaizdą”, – pabrėžia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sukaks 90 metų nuo Klaipėdos sukilimo, po kurio Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos Respublikos dalimi. Taip pat šiemet sukanka ir 600 metų nuo Klaipėdos priklausomybės Lietuvai klausimo iškėlimo tarptautinėje arenoje, taip pat nuo pirmojo lietuviško Klaipėdos vardo paminėjimo.

Klaipėda – sena lietuvių žemė už Lietuvos valstybės ribų

1252 m. Klaipėdoje įsitvirtino Vokiečių ordino riteriai: iš pradžių Livonijos, o vėliau (nuo 1328 m.) – Prūsijos. 1525 m. Klaipėda atiteko pasaulietinei Prūsijos kunigaikštystei, kuri 1701 m. virto karalyste, o galiausiai – Vokietijos imperija. Atrodytų, didžioji šio miesto ir krašto istorijos dalis susijusi su vokiečiais. Bet taip nėra.
Prūsijos valdžioje gyvavusi Mažoji Lietuva nuo XVI a. buvo svarbus lietuvių kultūros židinys, kuriame lietuviškų knygų buvo išleidžiama netgi daugiau nei Didžiojoje Lietuvoje. Ir nors pati Klaipėda ilgą laiką nebuvo svarbiausias šio krašto kultūros centras, jos lietuviškumas nekėlė abejonių bent jau nuo Vytauto Didžiojo laikų.
1413 m., vykstant ginčams dėl Žemaitijos priklausomybės ir ribų, Lietuvoje lankėsi Vengrijos ir Romėnų karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio siųstas arbitras Benediktas Makra. Išnagrinėjęs lietuvių ir kryžiuočių ginčo dėl Žemaitijos ribų argumentus, jis gegužės 3 d. paskelbė išvadą, kad daugiausiai ginčų kėlusios Veliuonos ir Klaipėdos pilys yra Žemaitijoje ir turi priklausyti Lietuvai.
Taigi tuo metu buvo pirmą kartą iškeltas reikalavimas Klaipėdą prijungti prie Lietuvos, o ir pati Klaipėda Benedikto Makros paliktuose dokumentuose pirmą kartą įvardyta ne tik vokišku Memelio, bet ir lietuvišku Klaipėdos vardu. Deja, nepaisant to, 1422 m. Melno taikos derybose Lietuvai pavyko atgauti tik Veliuonos–Jurbarko ruožą.

Pirmojo pasaulinio karo pasekmė – vokiečiai netenka Klaipėdos

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, 1919 m. birželio 28 d. sudaryta Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pavestas laikinai administruoti Prancūzijai. Klaipėdos krašto atskyrimas per derybas buvo motyvuojamas tuo, kad krašto gyventojų daugumą sudarė ne vokiečiai, o lietuviai. Tačiau tai buvo padaryta ne tiek Lietuvos, kiek Lenkijos naudai.
Tuo metu Lenkijos politikai dar nebuvo atsisakę minčių sukurti Lenkiją Abiejų Tautų Respublikos ribose, o Versalio taikos derybose didžiausią įtaką turėjusi Prancūzija rėmė Lenkiją. Klaipėdos krašto likimas galutinai turėjo būti išspręstas tada, kai paaiškės Lietuvos statusas. Lietuvai sudarius federaciją su Lenkija, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos nebūtų kėlęs sunkumų. Tad Klaipėda, nuo Vokietijos atskirta, bet prie Lietuvos neprijungta, tapo viena iš Lietuvos šantažavimo priemonių.
Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai jau seniai pasisakė už Mažosios Lietuvos ar bent Klaipėdos krašto susijungimą su Lietuva. Dar prieš prasidedant Versalio taikos deryboms, 1918 m. lapkričio 30 d., Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba paskelbė Tilžės Aktą. Jame, remiantis tautų apsisprendimo teise, buvo reikalaujama Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos.
Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare leido tikėtis, kad toks reikalavimas gali būti patenkintas, bet po Versalio taikos sutarties galima buvo kalbėti tik apie Klaipėdos kraštą. 1920 m. vasario 21 d., praėjus devynioms dienoms nuo vokiečių kariuomenės išvedimo iš Klaipėdos krašto, Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba paragino prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, o dar po savaitės jos atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Tarybą.
1921 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas nutarė prijungti Klaipėdą prie Lietuvos. Šį nutarimą ėmėsi įgyvendinti 1922 m. gruodžio 22 d. sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. 1923 m. sausio 9 d. jis pradėjo sukilimą, o sausio 19 d. paskelbė Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos deklaraciją. Dar viena svarbi tarpinė data – sausio 15-oji, kai Lietuvos remiami sukilėliai užėmė prancūzų administruojamą Klaipėdą. Ji minima kaip Klaipėdos diena.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiemet „Veido“ rengiamuose „Mini Nobelio“ rinkimuose geriausio istoriko vardą pelnė vienas labiausiai tarptautinėje akademinėje bendruomenėje pažįstamų mūsų tyrinėtojų – dr. Darius Staliūnas.

Lietuvos istorijos instituto (LII) direktoriaus pavaduotojas Darius Staliūnas, kasmet skaitantis pranešimus įvairiose pasaulio šalyse, paskelbiantis po keliolika straipsnių labiausiai vertinamuose tarptautiniuose moksliniuose leidiniuose, taip pat išleidęs kelias knygas anglų kalba, neabejoja, kad istorikas savo darbus privalo publikuoti ne tik lietuvių kalba, bet ir dalyvauti tarptautiniame moksliniame diskurse. Mat tai leidžia plačiau pažvelgti į mūsų nagrinėjamas problemas, suteikia galimybę patikrinti daugelį idėjų, hipotezių, versijų platesniame kontekste.
„Svarbu ir tai, kad jeigu mes nerašysime apie Lietuvos istoriją, kultūrą, kalbą užsienio kalbomis, rašys kažkas kitas. O tada neturėtume pykti, kad, tarkim, vokiečių ar amerikiečių autoriai rašo apie Lietuvos istoriją prolenkiškai. Arba piktintis, kad garsus britų istorikas Normanas Daviesas prieš keletą metų išleistoje knygoje „Dingusios karalystės“ Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pristato kaip Baltarusijos valstybę ir skyrių apie tai pradeda dabartinio Baltarusijos prezidento portretu“, – pabrėžia daugiausiai pastaruosius trejus metus straipsnių užsienio moksliniuose žurnaluose paskelbęs Lietuvos istorikas.
D.Staliūnas prisimena, kad pirmuosius žingsnius į tarptautinę mokslo erdvę žengė parengęs straipsnius Lenkijos žurnalams. Istoriko teigimu, šioje kaimyninėje šalyje mūsų mokslininkai turi daug galimybių, nes jaučiamas didelis lietuvių atliktų tyrinėjimų poreikis. „Lenkijos ir Lietuvos istorija glaudžiai susijusi, todėl daugelis lenkiškų žurnalų net prašo, kad lietuviai rašytų jiems straipsnius“, – atskleidžia D.Staliūnas.
Istorikas priduria, kad įkėlus koją į lenkišką akademinę aplinką vėliau žinomumas ir pripažinimas atėjo natūraliai, sulaukiant kvietimų dalyvauti įvairiose konferencijose, pasiūlymų rašyti straipsnius ir net tapti vieno svarbiausių Vidurio ir Rytų Europai skirto žurnalo „Ab Imperio“ redakcinės kolegijos nariu. Šį kvietimą LII direktoriaus pavaduotojas vadina itin svarbiu tarptautinės akademinės bendruomenės įvertinimu.
Vis dėlto kol kas pats reikšmingiausias įvykis jo mokslinėje karjeroje – knygos „Making Russians. Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after 1863“ apie Rusijos imperijos politiką Lietuvoje ir Baltarusijoje išleidimas anglų kalba. Tai padarė tarptautinė akademinė leidykla „Rodopi“. Svarbu paminėti, kad D.Staliūno darbas sulaukė apie trisdešimt recenzijų įvairiose pasaulio šalyse ir dažniausiai buvo įvertintas kaip svarbus mokslinis žodis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kvietimų skaityti pranešimus svarbiausiose pasaulio konferencijose ar galimybės išleisti knygą anglų kalba garsiausiose Europos leidyklose sulaukia tik vienas kitas Lietuvos istorikas.

Lietuvos istorijos instituto mokslininkai per metus publikuoja vos apie keturiasdešimt straipsnių užsienio moksliniuose žurnaluose. Dar mažiau straipsnių užsienio kalbomis parengia universitetuose dėstantys istorikai. Išverstų į anglų ar vokiečių kalbas monografijų gausa Lietuvos tyrinėtojai taip pat negali pasigirti. Tačiau apstu pasiteisinimų, kad mažos šalies istorija neįdomi Vakarų Europai, o tuo labiau pasauliui, kad reikia rašyti lietuviškai, nes Lietuvoje – pagrindiniai skaitytojai, arba kad tik sukaupęs didelį patirties bagažą istorikas gali save pristatyti tarptautinėje erdvėje.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas pabrėžia, kad tai išgalvotos problemos, kuriomis, deja, vis dar teisinasi didžioji dalis mūsų mokslininkų. R.Petrauskas apgailestauja, kad nemažai Lietuvos istorikų patys suvokia mūsų šalį kaip periferiją, todėl nesistengia ieškoti ryšių tarptautinėje akademinėje bendruomenėje ir pristatyti savo tyrinėjimų užsienio mokslininkams.
„Tik nuo mūsų pačių aktyvumo ir gebėjimo prisistatyti priklauso, kiek Lietuvos priešistorė, kultūra, tradicijos, kalba gali būti įdomu pasauliui, – antrina buvęs Klaipėdos universiteto rektorius, archeologas prof. Vladas Žulkus. – Lietuviai ne kvailesni už kitų šalių mokslininkus, tačiau daugelis dar bijo į nagrinėjamas problemas pažvelgti plačiau, susigūžta išgirdę apie naujas idėjas.“
R.Petrausko nuomone, tai ilgo atitrūkimo nuo pasaulio sovietiniais metais padarinys. Mat iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, priešingai nei tiksliųjų mokslų atstovai, nė vienas mūsų istorikas nebuvo išvykęs už Sovietų Sąjungos ribų. „Net į Lenkiją išvažiuoti atsirado galimybė tik paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais. Tad trūksta kontaktų, neretai trukdo menkos užsienio kalbų žinios“, – teigia VU Istorijos fakulteto dekanas.
V.Žulkaus žodžiais, ne mažiau svarbu ir tai, kad dažnai mūsų humanitarinių mokslų atstovams pritrūksta noro, užsispyrimo bei gebėjimų siekiant sudominti prancūzus, britus ar amerikiečius. O štai su tų šalių, kurių istorija glaudžiai susijusi su mūsiške, – Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Baltarusijos, Ukrainos istorikais bendradarbiaujama jau ne vienus metus. Ypač lenkų moksliniai žurnalai laukia Lietuvos istorikų straipsnių, mūsų istorikai mielai kviečiami į konferencijas, leidžiamos jų knygos.
Taigi kurių Lietuvos istorikų tyrinėjimai labiausiai žinomi ir pripažinti užsienio kolegų?

Kitų šalių mokslininkų vertinami Lietuvos istorikai

Lietuvos mokslo tarybos duomenimis, per pastaruosius dvidešimt metų dažniausiai buvo cituojamos sociokultūrinių ir politinių procesų XIX a. Lietuvoje tyrinėtojo, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo dr. Dariaus Staliūno mokslinės išvados. Tai istorikas, kurio ir straipsnių daugiausiai publikuojama užsienio spaudoje, taip pat jis kolegas gerokai lenkia ir pagal kitose šalyse skaitytų pranešimų skaičių bei dalyvavimą tarptautiniuose projektuose. Svarbu tai, kad knyga „The Vanished World of Lithuanian Jews“, kurios vienas sudarytojų yra D.Staliūnas, išleista tarptautinės akademinės leidyklos „Rodopi“ anglų kalba.
Dar viena šios leidyklos išleista istoriko knyga „Making Russians. Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after 1863“ apie Rusijos imperijos politiką Lietuvoje ir Baltarusijoje sulaukė apie trisdešimt palankių įvairių pasaulio šalių mokslininkų recenzijų. Tad antrą kartą „Veido“ rengiamame projekte “Mini Nobelis” D.Staliūnas pripažintas labiausiai Lietuvos mokslą pasaulyje garsinančiu istoriku.
Pagal dalyvavimą užsienio konferencijose ir straipsnių publikavimą kitų šalių mokslo leidiniuose nedaug nuo D.Staliūno atsilieka buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius doc. Alvydas Nikžentaitis. Iš kitų mūsų istorikų jis išsiskiria tuo, kad itin daug straipsnių publikuoja vokiečių kalba, be to, yra kelių tarptautinių istorijos mokslo žurnalų, pavyzdžiui, leidžiamo Herderio instituto Marburge ir Torunės universiteto, redakcinės kolegijos narys, kartu su Vokietijos ir kitų šalių istorikais dalyvauja bendruose tyrinėjimuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

1939 m. rudenį du didžiausi žmonijos piktadariai varžėsi dėl mūsų sostinės ir visos Lietuvos.

Tuo metu, kaip žinome, varžybas laimėjo Josifas Stalinas, juolab kad jo naudai veikė ir Lietuvos valdžia. Nuo to laiko prabėgo jau daug metų, bet istorikai ir net paprasti piliečiai tebesiginčija: ar neapsiriko tada mūsų vadovybė, visų pirma prezidentas Antanas Smetona? Gal vis dėlto teisus buvo Lietuvos atstovas Berlyne pulkininkas Kazys Škripa, karštai agitavęs ir net reikalavęs veikti kitaip: prasidėjus vokiečių ir lenkų karui pasinaudoti proga susigrąžinti Vilnių – su vokiečių pagalba?

Berlyno gudravimai
K.Škripos siūlomas įsisenėjusios ir skaudžios Lietuvai Vilniaus problemos sprendimas lyg ir galėjo būti įmanomas todėl, kad viename iš slaptųjų Molotovo-Ribbentropo pakto protokolų buvo užfiksuota: „Šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena“, tačiau rytinė mūsų siena liko kaip ir neaiški.
O vokiečių ir lenkų karo išvakarėse Lietuvos valdžia iš Berlyno pusės išgirdo netikėtų pasiūlymų. Antai vokiečių diplomatas Kurtas fon Tipelskrichas Maskvoje mūsų atstovui Vladui Natkevičiui per privatų pokalbį užsiminė: „Atėjo metas jums suvesti sąskaitas su Lenkija. Nemanau, kad tokia tauta, kaip lietuviai, atsisakys atgauti savo sostinę.“
Karui prasidėjus tokių vilionių dar pagausėjo, ypač iš Vokietijos atstovo Kaune Ericho Zechlino pusės: jis kalbino mūsų ministrus, kariškius.
Žinoma, ir pačioje Lietuvoje atsirado tokiai idėjai pritariančiųjų: nemažai šaulių, savanorių, tautininkų, net ūkininkų tikėjosi, kad rugsėjo 17 d. paskelbta dalinė mobilizacija susijusi su būsimu žygiu į Vilnių. O jam vis nevykstant įvairiose Lietuvos vietovėse pasigirdo nepasitenkinimo vadžios politika balsų. Po 1926 m. perversmo iš kariuomenės pašalintas generolas Kazys Ladiga ne tik kategoriškai reikalavo žygiuoti, bet ir siūlėsi tam žygiui vadovauti. Todėl dabar dalis mūsų istorikų pasyvią, vokiečių gundymams nepasidavusios Lietuvos valdžios politiką vadina nelogiška, amoralia ir vargu ar išmintinga, o labiausiai dėl to kaltina prezidentą A.Smetoną.
Bet greičiausia tokia politika nebuvo nei politiškai trumparegiška, nei amorali, o gana realistinė, konkrečių istorinių aplinkybių padiktuota. Mat Vyriausybė ir ypač A.Smetona netikėjo, kad vokiečiai taps Antrojo pasaulinio karo nugalėtojais, – ir neapsiriko, o tai labai svarus argumentas vengti broliavimosi su jais. Antra, patys vokiečių pasiūlymai savo forma buvo nekonkretūs, neformalūs – privatūs, iš esmės provokacinio pobūdžio. Tikrasis jų tikslas greičiausiai buvo įtvirtinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptame protokole užfiksuotą Lietuvos priskyrimą Vokietijai – su Vilniumi.
Štai viena gana charakteringa detalė: savo pasiūlymus Lietuvai imti Vilnių vokiečių pareigūnai žarstė gana neilgai, rugsėjo 9–14 dienomis, o vėliau ne tik jų atsisakė, bet dargi apkaltino Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, neva ši platinanti gandus, kad Vokietija stumia Lietuvą užimti Vilniaus kraštą, nors tai esą visiška netiesa!
Kita svarbi priežastis: prancūzai ir anglai atvirai spaudė Lietuvos vyriausybę laikytis paskelbto neutraliteto. Rugsėjo 11 d. aukštas Didžiosios Britanijos diplomatas mūsų atstovui Londone Broniui Balučiui užsiminė apie gandus, kad Lietuva gali užimti Vilnių, ir pagrasino: „Jeigu lietuviai pasiduotų tokiai pagundai, tai Lietuvos padėtis Taikos konferencijoje būtų labai sunki.“
Pagaliau mūsų Vyriausybės atsargumą tuo metu skatino ir nežinia dėl rusų planų Vilnijos klausimu. Netrukus paaiškėjo, kad Maskvai gandai apie galimą lietuvių sąjungą su vokiečiais sukėlė didelį susirūpinimą. O jos atstovas Kaune Nikolajus Pozdniakovas mūsų diplomatui Edvardui Turauskui tvirtino, kad lietuvių žygis į Vilnių būtų buvęs gana rizikingas dėl galimo karinio konflikto su raudonąja armija, nes „sumaištyje kas ten atskirs lenkų kareivį nuo lietuvio“.
Kaip matome, padėtis nebuvo tokia paprasta ir aiški, kaip neretai rašoma ar kaip tvirtino K.Škripa. O jau išvardytas tokios Lietuvos vyriausybės politikos priežastis būtina papildyti dar viena: pasak istoriko Nerijaus Šepečio, „nevalia smogti į nugarą parblokštam kaimynui, – toks garbės supratimas buvo gal ir nelemtinga, bet neabejotinai neįveikiama žygio į Vilnių kliūtis ir prezidentui, ir generolams Černiui, Raštikiui bei Musteikiui“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Lietuva per pastaruosius kelerius metus parodė, kad valstybė gali išsiversti ir be užsienio politikos. Tarsi provincija, valstija ar gubernija. Pakanka, kad už užsienio politiką atsakingas aukščiausias asmuo segtų medalius „patriarchams” ir užsiiminėtų istorija – dar veikiančią Vyriausybę tituluotų „istorine”.

Tad smagiai skamba tezė, kad ir naujoji valdžia „užsienio politikos nekeis, išlaikys tęstinumą”, – istorikas dr. Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad norint atsakingai strateguoti šalies užsienio politiką pirmiausia privalu sąžiningai ir kritiškai persijoti esamą situaciją. Reikia pamatyti realius pokyčius po prezidento rinkimų Vašingtone, Paryžiuje ar premjerų pasikeitimo Londone. Suvokti, kaip ir kur link XXI a. pradžioje juda Europa ir globali politika.
Tad ką darytų užsienio reikalų srityje, jei būtų premjeras, istorikas A.Kasparavičius.

Santykiai su Lenkija: pirmas vizitas – į Varšuvą, jokių mistinių pauzių
Čia pirmiausia turėtume pasveikinti ilgametį Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį. O tai reiškia, kad naujojo Lietuvos užsienio reikalų ministro pirmas užsienio vizitas turėtų būti į Varšuvą. Tai būtų ir džentelmeniška, ir pragmatiška. Seimo rinkimai parodė, kad ministro R.Sikorskio politika Lietuvos atžvilgiu pasiteisino šimtu procentų. Dėl nuoseklios, kietos ir pragmatiškos šešerius metus varomos jo linijos Lietuvos atžvilgiu Lietuvos lenkai tiek konsolidavosi, kad 23-iaisiais nepriklausomybės metais Seime turės savo frakciją.
Prasčiau yra tai, kad de facto tautiniu pagrindu sukurta Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) yra regioninė politinė jėga, pretenduojanti valdyti valstybę, tačiau jos ideologinėje potekstėje užkoduotas šūkis „Mes – ne kairieji, ne dešinieji ir ne liberalai, mes – lenkai” nėra orientuotas į Lietuvos unitarinės valstybės politinę konsolidaciją. O galbūt ir daugiau?
Todėl santykius su Lenkija būtina tvarkyti. Ir jokių mistinių pauzių čia nėra ir būti negali. Kuo ilgiau mūsų valdžia reikalą temps, tuo sąskaita Lietuvai augs. Mažiausia, ką naujai Vyriausybei teks padaryti, – tai akceptuoti lenkų poziciją dėl asmenvardžių rašybos ir koreguoti švietimo įstatymą. Ir būtų gerai, jei ši saldi pergalė, iškovota pačių lenkų, o ne dovanota lietuvių, nepaskatintų bendrapiliečių įkarščio siekti naujų laimėjimų.

Santykiai su Rusija: siekti, kad uždaros durys būtų atidarytos
Dėl santykių su Rusija Lietuva atsidūrusi tam tikroje baloje: vieniems dėl to šilta ir gera, jie dauginasi. Bet dauguma baloje gyvendami skursta, nes per “Gazpromą” remia Rusijos karinį-pramoninį kompleksą ir socialines programas. Žvelgiant kitu aspektu, Lietuva – tranzitinė šalis ir iš tranzito tarp Rusijos ir Vakarų nemažai uždirba.
Antra vertus, mūsų viešojoje erdvėje Rusija piešiama niūriai: ji didelė, autoritarinė, „valdomos demokratijos” šalis, taigi grėsminga Lietuvai. Rusija savo ruožtu deda pastangas tarptautinėje erdvėje izoliuoti Lietuvą (ipso facto Latviją, Estiją) ir kurti situaciją, kuriai esant Baltijos barjero neliktų. Iš esmės laikosi uždarų durų politikos. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį į Lietuvą neužklydo nė vienas rusų prezidentas. Pastaraisiais metais Kremlius nebeįsileidžia ir Lietuvos prezidentės, kuri kvietimui į Kremlių pasirengusi nuo 2010-ųjų vasario. Bet gražiausia tai, kad tokia padėtis, regis, tenkina ne tik Kremlių. Juk iki šiol nebuvo iniciatyvų organizuoti, tarkime, Lenkijos, Lietuvos (Latvijos, Estijos) ir Rusijos prezidentų konferenciją.
Atskira santykių su Rusija tema yra istorija ir okupacijos žalos atlyginimas. Nereikia painioti: vienas klausimas – humanitarinis istoriografinio pobūdžio, kitas – juridinis. Dėl politinės istorijos diskutuosime gal net amžinai. Tačiau antro klausimo konservuoti negalima. Tai būtų keleriopa klaida: pirma, neišvengiamai kyla senaties termino klausimas; antra, prieš 20 metų išreikšta tautos valia nėra absoliuti – per kitą referendumą ji gali būti ir kitokia; trečia, nereikėtų laukti, kad pati istorija mums pasiūlytų sprendimą, kokį, tarkime, ji mums pakišo 1938 m. kovą.
Naujoji Vyriausybė privalėtų labai aiškiai ir konkrečiai pasakyti, ko iš Rusijos nori: sąžiningai apskaičiuotos ir tarptautinių ekspertų pripažintos sumos; okupacijos politinio / juridinio fakto oficialaus pripažinimo be finansinių pasekmių Rusijai ar jos prezidento simbolinio atsiprašymo? O gal visko iškart? Siekiant konkretaus rezultato reikia kruopštaus profesionalų, o ne mėgėjiškų komisijų kasdienio darbo Lietuvoje ir Maskvoje tarp rusų intelektualų, žiniasklaidoje, tarptautiniuose forumuose, diplomatiniuose užkulisiuose.

Santykiai su Vokietija: vokiškos dimensijos grąžinimas – svarbiausia kryptis
Čia Dievas Lietuvą nubaudė dar 1945-aisiais, kai iš vokiečių atėmė Rytprūsius, o iš lietuvių – beveik 600 metų senumo sieną su Vokietija. Sienos su Vokietija praradimas XX a. viduryje yra didžiausia lietuvių tautos ir valstybės geopolitinė katastrofa nuo XVIII a. pabaigos. Vokietija ne tik buvo svarbiausias Lietuvos ūkinis partneris ar didžiausias Lietuvos valstybingumo atkūrimo lobistas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, bet ir svarbiausias geopolitinio balanso tarp Rytų ir Vakarų garantas Baltijos jūros šiaurryčiuose.
Tradiciškai ramų, bet stiprų vokiečių palaikymą jautėme ir iš karto po Kovo 11-osios. Todėl naujam premjerui ir užsienio reikalų ministrui pirmaeilis uždavinys turėtų būti gerokai sustiprinti Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimą bei ryšius: ekonominius, politinius, kultūrinius, intelektualinius. Didžiausios ir turtingiausios ES šalies investicijos Lietuvoje palyginti menkos, projektai siauri. Dėl mūsų biurokratų šlėktiško elgesio ir politikų vištakumo vokiečių verslininkai Lietuvą apeina ratu, mieliau rinkdamiesi Rygą ar Taliną. Tik su Vokietijos politiniu, finansiniu ir technologiniu potencialu galime tikėtis pozityvių poslinkių Karaliaučiaus demilitarizavimo procese. Per Berlyną ar Berlynui tarpininkaujant lengviau būtų atrišti ir mūsų santykių su šiuolaikine Rusija mazgus.
Todėl vokiškos dimensijos grąžinimas į Lietuvos užsienio politiką turėtų būti viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, šiuolaikinės mūsų užsienio politikos kryptis. Kad ji būtų lengviau realizuota, ministras su vokiečiais turėtų šnekėtis vokiškai, gimnazijose ir universitetuose turėtų būti labiau diegiama deutsche Sprache.

Santykiai su Latvija ir Estija: atmesti egoizmą
Santykiai su Baltijos kaimynėmis per pastarąjį dešimtmetį maždaug tokie kaip ir tarpukariu: emocijų ir projektų pakankamai, bet rezultatai kuklūs. Tik kaip nesusipratimą ar baltišką užsispyrimą reikėtų vertinti faktą, kad ligi šiol Lietuva ir Latvija neįstengia susitarti dėl sienos jūroje. Estų iniciatyva, kad Baltijos oro erdvės policinė priežiūra vyktų rotacijos principu, logiška ir Vilnius čia neturėtų egoistiškai verkšlenti. Reikėtų sustiprinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominę, energetinę integraciją, kuri ateityje gal duotų ir politinių, kultūrinių dividendų.
Deja, Vilnius tokią progą tik ką praleido. Ar ne logiškiau, efektyviau ir perspektyviau būtų buvę, jei derybos dėl regioninio Visagino AE projekto būtų vykusios tarp jungtinės LT-LV-EE-(POL?) delegacijos ir „Hitachi”?

Santykiai su Baltarusija: mūsų prioritetas – ekonominis pelnas ar demokratija?
Pastaraisiais metais ES kartu su Lietuva santykių su Baltarusija srityje išgyvena bankrotą, tačiau ES jie labiau prestižo ir ideologijos reikalas, o Lietuvai – dar ir geopolitinio saugumo. Kadaise viešai deklaruotos Lietuvos ambicijos tapti ES baltarusiškų reikalų eksperte patyrė fiasko, nes Vilnius nepajėgė atsakyti į klausimą, ko Baltarusijos atžvilgiu labiau pageidauja: pelningo ekonominio bendradarbiavimo su Aleksandro Lukašenkos režimu ar konkurencingos demokratijos kaimyninėje šalyje.
Kalbos, kad ekonominės sankcijos prieš režimą neveikia, nepagrįstos, nes neveikia tik neefektyvios ir realiai nevykdomos. A.Lukašenka tai puikiai supranta ir sėkmingai jas restruktūrizuoja dalies verslininkų egoistiniu pelno siekiu. Iš čia ir visi kiti skandalai, susiję su vienų arba kitų lietuvių pareigūnų požiūriu į baltarusių opozicionierius ar jų reikalus Lietuvoje. Kai Baltarusijos demokratijos dilema Lietuvoje nustos būti vien tik politikos studentų ir leitenantų ar politologijos ekspertų reikalu, demokratijos Baltarusijoje problema pajudės iš mirties taško. Žinia, su sąlyga, kad prezidentui diktatoriui daugiau nebus suteikta progų pasinaudoti lietuvių svetingumu.

Santykiai su ES ir NATO: mes suinteresuoti kuo didesne konsolidacija
Po 2004 m. pavasario Lietuvos santykiai su ES ir NATO tik iš dalies gali būti traktuojami kaip mūsų užsienio politikos objektas, nes mes patys esame ir ES, ir NATO. Todėl gana linksmai skamba mūsų užsienio politikos asų patikinimai, kad „Lietuvos užsienio politika nesikeičia, orientacija išlieka į NATO ir ES”.
Akivaizdu, kad ES ir NATO yra tiek stiprios ir patikimos, kiek mes patys esame valstybė, pajėgi vykdyti tam tikrus geopolitinius uždavinius, ginti savo nacionalinius interesus. Todėl nesolidu spekuliuoti ir NATO sutarties 5-uoju straipsniu ar girtis nuopelnu, kad „pagaliau” sukurti Baltijos valstybių gynybiniai planai. Šis straipsnis išreiškia tik tam tikrą politinę valią. Kad ji galėtų būti realizuota, dar reikalinga ir pakankama politinė bei karinė galia.
Žinodama Lietuvos realius pajėgumus, Vyriausybė turėtų būti suinteresuota dviem strateginiais dalykais: pirma, NATO galios stiprinimu, kuris ne visada suderinamas su jos radikalia plėtra; antra, kuo gilesne, platesne ir gyvesne Lietuvos integracija į ES, imtinai iki ES federacijos. Tik taip Lietuva gautų trokštamą geopolitinį saugumą ir perspektyvą išsivystyti iki krikščioniškos Europos civilizacinių, kultūrinių, socialinių standartų. Geopolitiškai Lietuvai svarbiau ne japonų investicijos ar vieno eksprezidento sparnuota frazė, įamžinta ant Vilniaus rotušės sienos, bet tvirtas geopolitinis ryšys su žemynine Europa.
O lietuvių susirūpinimas dėl artėjančio pirmininkavimo ES Tarybai – šiek tiek perdėtas. Jokiu būdu nenuvertinant šios tarptautinės funkcijos, vis dėlto svarbu suvokti, kad laukia gana rutininė pareiga, su kuria susitvarkė netgi Turkijos perkirstas Kipras. Naujajam premjerui ir užsienio reikalų ministrui galbūt vertėtų rimčiau pagalvoti tik apie tai, kokius pozityvius pirmininkavimo ES Tarybai akcentus Lietuva yra pajėgi 2013 m. palikti ir kokius signalus apie savo civilizacinį vaidmenį tarptautinei bendruomenei, pirmiausia europiečiams, nori pasiųsti.

Lygiai prieš 150 metų, 1862 m. lapkričio 2 dieną (skaičiuojant pagal kitą kalendorių – spalio 21 d.) gimė Jonas Mačiulis-Maironis, didis mūsų poetas, kurio eiles, tapusias dainomis, dainuojame jau antrą šimtmetį.

XIX amžiuje Europoje formuojantis modernioms tautoms, joms siekiant laisvės ir nepriklausomybės, nepaprastai reikšmingą vaidmenį suvaidino poetai. Štai tik keli pavyzdžiai: latvių – Janis Rainis, vengrų – Šandoras Petefis, ukrainiečių – Tarasas Ševčenka ir kt. Ir mūsų tautos kovoje siekiant laisvės bei nepriklausomybės poetų nuopelnai neįkainojami, nors čia būna ir paradoksų.
Antai Adomas Mickevičius, nors laikomas lenkų poetu, rašęs lenkiškai, daug prisidėjo keldamas mūsų tautinę dvasią savo nemirtingais kūriniais apie didingą Lietuvos praeitį, nors lietuvių tautos ateitimi ir netikėjo. O, tarkime, Antanas Baranauskas jaunystėje sukūrė ne vieną patriotinį kūrinį, bet vėliau, tapęs vyskupu, labai nemėgo „litvomanų“.
Žinoma, ilgame ir sunkiame mūsų tautos kelyje į laisvę iš visų poetų svarbiausias buvo Maironis.

Savojo kelio paieškos
Būsimasis poetas gimė Raseinių krašte, Pasandravio dvare, kurį tuo metu valdė jo tėvai – šviesūs ir tvirti ūkininkai. Ypač svarbus jo gyvenime buvo tėvas – geras, apsukrus šeimininkas, raštingas, gerai pažinojęs vyskupą Motiejų Valančių, nemažai su juo bendravęs. Maironis iš tėvo paveldėjo daug ką, ypač praktiškumą, organizatoriaus gebėjimus, taip pat ir priešiškumą carizmui, svetimai valdžiai.
Jau Kauno gimnazijos mokytojai pastebėjo Jono gabumus, darbštumą ir pranašavo: „Šis toli nueis.“ Baigęs gimnaziją 1883 m. jis pasirinko studijas Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, nes domėjosi literatūra ir istorija, o šis universitetas tuo metu buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimų centras. Tačiau studijavo čia neilgai: supratęs, kad filologiją ar istoriją baigęs Lietuvai dirbti negalės, 1884 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Čia mokydamasis pradėjo dalyvauti nelegalioje lietuviškoje veikloje, toliau domėjosi literatūra ir istorija. 1886 m. J.Mačiulis parašė „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“. Ši pirmoji Lietuvos istorija buvo išleista 1891 m. Kadangi jos autorius buvo dar labai jaunas, nepatyręs, tai ir šis darbas buvo aiškiai ne pagal jo išgales, tad trūkumų jame specialistai mato nemažai. Nepaisant to, darbas buvo nepaprastai reikalingas: jį skaitė, iš jo mokėsi, jis džiugino savo patriotine dvasia. Iki pat 1911 m. tai buvo geriausia knyga šiuo klausimu ir perleista net tris kartus. Pabrėžtina ir tai, kad, pasak prof. Vandos Zaborskaitės, J.Mačiulis savo kūrinyje pirmas atkreipė dėmesį į „pragaištingą kultūrinio momento tautos gyvenime neįvertinimą“ mūsų praeityje, o tai turėjo įtakos ir valstybės žlugimui, ir nutautėjimui.
Mokydamasis seminarijoje J.Mačiulis jau pradėjo reikštis ir kaip poetas: 1885 m. „Aušroje“ Zvalionio slapyvardžiu paskelbė pirmąjį savo eilėraštį. O Maironiu jis pasivadino 1891-aisiais. Bet labiausiai poetinę veiklą išplėtojo nuo 1888 m. studijuodamas Peterburge, Katalikų dvasinėje akademijoje, kurią baigęs 1892 m. vėliau gana ilgai, 1894–1909 m., buvo jos profesorius. Tada grįžo į Lietuvą ir iki pat mirties 1932 m. vadovavo Kauno kunigų seminarijai, o 1922–1932 m. – dar ir Lietuvos universiteto Moralinės teologijos katedrai.
Svarbu tai, kad J.Mačiulis-Maironis buvo aktyvus visuomenininkas: 1905 m. kartu su Pranu Būčiu ir Adomu Jakštu-Dambrausku parengė Lietuvos krikščionių demokratų partijos programą. 1917 m. rugsėjį aktyviai dalyvavo Lietuvių konferencijoje, išrinkusioje Lietuvos Tarybą. Na ir, žinoma, buvo aktyvus spaudos bendradarbis.
Kaip patyręs, sumanus administratorius ir visapusiškai išsilavinęs dvasininkas, Maironis ne kartą Šv. Sostui buvo siūlomas į vyskupus: 1906, 1914 ir 1926 metais. Beje, ir pats tikėjosi tapti vyskupu. Tačiau lenkams, visais laikais turėjusiems didelę įtaką Romoje, tvirto Lietuvos patrioto ir autoritetą visuomenėje turinčio dvasininko Maironio kandidatūra netiko, greičiausiai jie visada sugebėdavo ją blokuoti. Maža to, tokiomis progomis paskelbdavo apie jį bjaurių paskalų, skaudžiai žeisdami poetą.
Kasdieniame savo gyvenime Maironis garsėjo kaip tvarkos ir pareigos žmogus, svetingas šeimininkas, mėgstantis muziką, taip pat ir fizinį darbą sode. Viešumoje būdavo nuosaikus, santūrus, o siauresniame, artimų žmonių rate – gyvas ir sąmojingas. Poeto biografai pabrėžia didžiulį kontrastą tarp ramaus jo gyvenimo būdo ir tikrai neramios kūrybos, bet tas jam daugelį metų buvo naudinga. Mat caro valdininkai, su kuriais jis Kaune, gubernijos centre, palaikė gerus santykius, net neįtarė, kad simpatiškasis seminarijos rektorius J.Maciulevičius ir maištingųjų eilių autorius Maironis yra tas pats asmuo…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.