Priimta LR Konstitucija
Spalio 25-ąją sukanka dvidešimt metų, kai referendumu buvo priimtas pagrindinis Lietuvos įstatymas, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus, – Konstitucija.
Konstitucija buvo rengiama nuo 1990-ųjų rudens. Visuomenė aktyviai svarstė spaudoje paskelbtą jos projektą, o partijos ir atskiri asmenys siūlė savo parengtus alternatyvius projektus. „Jei dabar iš kairės pasidėtume 1922 m. Lietuvos Konstituciją, o iš dešinės – Konstituciją, priimtą 1938 m., tai rastume labai daug bendrumų, – sako vienas įstatymo rengėjų Mykolo Romerio universiteto profesorius Juozas Žilys. – Jei palygintume su Prancūzijos, Italijos, Vokietijos konstitucijomis, irgi rastume panašumų, nes šiame įstatyme įtvirtinti universalūs dalykai.“
Ar J.Žilys, jei Konstituciją reikėtų nuo nulio rašyti šiandien, darytų ką nors kitaip? „Aš asmeniškai pretenzijų šiai Konstitucijai neturiu, nematau joje didesnių konstitucinio reguliavimo klausimų, kurie trukdytų Lietuvos demokratijos raidai ar politiniam bei socialiniam gyvenimui“, – atsako vienas Konstitucijos kūrėjų ir priduria, jog daugelio Konstitucijos pataisų siūlytojai jo neįtikina, kad pakeitus kurį nors įstatymo straipsnį kas nors iš esmės pasikeistų.
Priminsime, kad nuo dabartinės Konstitucijos įsigaliojimo buvo pakeisti septyni straipsniai. Didžioji dalis pataisų susijusios su Lietuvos įstojimu į ES.

Pirmieji Seimo rinkimai
1992 m. spalio 25 d. įvyko pirmieji nepriklausomos Lietuvos Seimo rinkimai, kuriuos laimėjo Algirdo Brazausko vadovaujama buvusi Lietuvos komunistų partija, persivadinusi į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Rinkimus ji laimėjo milžiniška persvara. Pirmuoju Seimo pirmininku išrinktas A.Brazauskas, vėliau, kai jis buvo išrinktas LR prezidentu, šias pareigas perėmė Česlovas Juršėnas.
Kaip teigia ekonomistas Raimondas Kuodis, Lietuvos gyventojai per 1992 m. Seimo rinkimus į valdžią sugrąžino daug komunistinės nomenklatūros atstovų, dėl ūkio griūties ir infliacijos kaltinusių „ūkininkauti nemokantį Sąjūdį“, o taip pasielgė iš esmės todėl, kad nesuprato giliau slypinčių ūkio krizės priežasčių. Balsuoti už LDDP skatino ir su Sąjūdžiu sietos, bet nepasiteisinusios greito Lietuvos suklestėjimo bei žmonių gerovės kilimo viltys. Šį rudenį, praėjus dvidešimčiai metų, valdančiąją daugumą greičiausiai vėl formuos buvusi LDDP – dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija.

Perėjimas prie rinkos ekonomikos
1992-ieji į istoriją įėjo ir kaip lūžio metai Lietuvai pereinant iš komandinės sovietinio tipo ekonomikos į grįstą rinkos santykiais. „Tais metais iš esmės vyko pagrindiniai procesai pereinant prie liberalios rinkos: sumažėjo kainų reguliavimas, leista laisva prekyba ne tik šalies viduje, bet ir su išore, liautasi reguliuoti atlyginimus, bankų palūkanų normas ir kt.“, – apžvelgia ekonomistas prof. Jonas Čičinskas.
Pasak Lietuvos banko valdybos nario Raimondo Kuodžio, „žengti tokiu neišvaikščiotu keliu, neturėjus galimybės išžvalgyti jame laukiančių įkalnių ir nuokalnių, mažai tegalint pasiremti tuo keliu nepalyginti toliau pažengusių šalių patirtimi ir velkant buvusios komunistinės sistemos praeities naštą, nebuvo paprasta“. Išskirtinė infliacija (1992 m. ji siekė net 1163 proc.), milžiniškas ūkio nuosmukis, ištisų gamyklų griūtys, kurių nepadėjo išvengti net Vyriausybės parama, – rinkos ekonomikos gimimas šaliai buvo itin skausmingas.
„Padėtis buvo nepalyginti sunkesnė nei per pastarąją krizę, – priduria J.Čičinskas. – Tačiau reikia pripažinti, kad kitose šalyse – Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ar toje pačioje Rusijoje šie procesai buvo dar skausmingesni. Lietuvoje žymus gyvenimo gerovės smukimas buvo juntamas maždaug ketverius metus, po to padėtis ėmė gerėti, o kitur buvo dar prasčiau.“

Įkurtos reikšmingiausios šių dienų įmonės
1992-ieji tapo lietuvių verslumo atgimimo metais: tai buvo laikas, kai spekuliantai (šis žodis tada turėjo neigiamą atspalvį) galėjo išlįsti iš pogrindžio, kai klestėjo Gariūnai ir prekyba metalais, kuriuos patys apsukriausi lietuviai iš gamyklų Rusijoje ištisais vagonais gabeno į Vakarus, ir masiškai ėmė kurtis naujos įmonės. Kaip „Lietuvos verslo istorijoje“ rašo buvęs „Veido“ vyr. redaktorius Liudvikas Gadeikis, pirmieji verslininkai, nepaisant neigiamo praeities šleifo ir didžiulės rizikos, stulbinamai greitai keitė ekonominį Lietuvos peizažą: „Staiga radosi sluoksnelis labai turtingų (to meto masteliais) žmonių. Kas sugebėjo suvaldyti chaotiško žaidimo be taisyklių riziką – tas ir šiandien verslauja.“
Būtent 1992-aisiais veiklą pradėjo dauguma reikšmingiausių šių dienų Lietuvos verslo įmonių, tarp jų – didžiausią prekybos tinklą valdanti „VP grupė“, kurios pagrindinis akcininkas Nerijus Numavičius tapo turtingiausiu Lietuvos žmogumi. Veiklos dvidešimtmetį šiemet taip pat švenčia prekybos tinklas „Iki“,  koncernas „MG Baltic“, bendrovės „Penki kontinentai“, „Senukai“, „Megrame“, Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir daugelis kitų šiandien gerai žinomų įmonių.

Atkurta Lietuvos pinigų sistema
2012-aisiais minimos Lietuvos nacionalinės pinigų sistemos atkūrimo dvidešimtosios metinės. 1992 m. spalio 1 d. vienintele atsiskaitymo priemone šalyje tapo talonai su įvairių gyvūnų atvaizdais (vadinti “vagnorkėmis”), o sovietiniai rubliai išimti iš apyvartos. Tai buvo laikini, dėl prastos kokybės dažnai padirbinėjami pinigai, kurie galiojo iki 1993 m. vidurio, kol buvo įvestas litas. Tuo metu į litus jie buvo keičiami santykiu 1 litas už 100 talonų. Iš viso išleistos trys talonų laidos – 1991, 1992 ir 1993 m., juos kūrė žinomi dailininkai, piniguose vaizdavę daugiausia Lietuvos miškų paukščius ir žvėris. Talonai galiojo tik Lietuvoje.
Kaip sako 1992 m. premjero pareigas ėjęs Aleksandras Abišala, nors to meto spauda kritikavo esą stabdomą lito įvedimą, laikinieji talonai puikiai atliko pereinamojo laikotarpio pinigų funkciją ir padėjo pasirengti lito paleidimui į apyvartą, mat baimintasi staigaus lito nuvertėjimo.
Ruošiantis lito įvedimui 1992 m. Lietuvoje, valstybinėje monetų kalykloje, iš Anglijos atsivežus specialius pinigų spaustuvus, pradėtos kalti 1, 2 ir 5 lietuviškų centų monetos. Iki tol metaliniai litai ir centai buvo kaldinami Anglijoje.

LR piliečio pasas
Šiemet dvidešimtmetį švenčia ir lietuviškas pasas, 1992-aisiais pakeitęs penkių rūšių SSRS pasus. Kaip 1992-ųjų kovą rašė „Lietuvos rytas“, žalią šviesą LR piliečio pasui uždegė Jungtinių Tautų statistikos taryba Niujorke, Lietuvos valstybei suteikdama tarptautinį kodą LTU. Tai buvo būtina sąlyga, leidžianti išduoti ilgalaikį lietuvišką pasą.
Pirmuosius pasus, kurie buvo išduodami tuomečiame Lietuvos VRM pasų skyriuje, gaudavo vos po keletą gyventojų per dieną, skyriuje susidarydavo didžiulė žmonių apgultis. Beje, pirmoji lietuvišką pasą gavo tuometė sporto pažiba, 1988 m. Kalgario žiemos olimpinių žaidynių aukso ir bronzos medalių laimėtoja slidininkė Vida Vencienė. „Sužinojusi stebėjausi – juk ir šalies vadovybė tuomet važinėjo į užsienį, tad maniau, kad pirmuosius pasus turėjo gauti valstybės vadovai, nebent jie keliaudavo su diplomatiniais pasais. Prisimenu, kad buvau labai pakylėta. O ypač nenusakomas jausmas apėmė, kai likus keturiems mėnesiams iki 1992 m. žiemos olimpiados sužinojome, kad dalyvausime joje jau su Lietuvos vėliava“, – šiandien prisimena V.Vencienė.
Per dvidešimtmetį lietuviškas pasas daug kartų keitėsi, kol tapo moderniu, aukščiausius standartus atitinkančiu dokumentu, bet jį žadama tobulinti ir toliau. Per dvidešimt metų buvo išduota 6,69 mln. pasų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Didelės išminties vyras“, – taip Juozas Tumas-Vaižgantas apibūdino Silvestrą Gimžauską, prieš 115 metų mirusį kunigą, mokslininką, lietuvybės puoselėtoją, knygnešį ir kovotoją dėl lietuvių teisių Vilnijoje.

“Iš tiesų Silvestras Gimžauskas buvo viena didžiausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos asmenybių, įspūdingas lietuviško tautiškumo pragiedrulis… liūdnas mintis kėlusiame slavėjančiame krašte“, – vertina jo veiklos ir kūrybos tyrinėtojas Paulius Subačius.
Iš tiesų kunigų, tuomet gynusių lietuvybę itin sunkiomis sąlygomis, Vilnijos parapijose buvo nemažai, ir jų nuopelnai tikrai dideli, verti vėlesnių kartų atminimo bei pagarbos, bet S.Gimžauskas jų gretose užėmė ypatingą vietą – dėl to, kad buvo čia gimęs ir užaugęs, kad buvo labai gabus organizatorius, turėjo mokslininko ir menininko gebėjimų. Ir dar dėl to, kad buvo pelnęs tuometinio Vilniaus vyskupo Antano Pranciškaus Audzevičiaus pasitikėjimą bei paramą. Todėl, nors  kunigavęs palyginti neilgai, apie 20 metų, jis spėjo mūsų tautos labui nuveikti labai daug.

Iš vaistininkų – į kunigus

S.Gimžauskas gimė 1845 m. Kirdeikiuose, dabartiniame Utenos rajone, pasiturinčių ir šviesių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose, o 1862 m. rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Dėl sukilimo mokslams čia nutrūkus, laiko veltui neleido: mokėsi farmacijos Peterburge, dirbo vaistinėse, atliko archeologinius kasinėjimus gimtinėje, rinko tautosaką – padavimus, pasakas, patarles ir priežodžius.
Tikru provizoriumi Silvestras netapo: mokslo draugas Motiejus Harasimavičius, jau iškopęs į seminarijos rektorius, 1876 m. jį pakvietė tęsti studijas seminarijoje. Vos baigęs du kursus S.Gimžauskas buvo įšventintas į kunigus ir pasiųstas mokytis toliau į Peterburgo dvasinę akademiją. Čia, be teologijos, studijavo dar ir klasikinę filologiją. Jau mokėdamas lenkų, vokiečių, rusų kalbas, išmoko dar ir lotynų, hebrajų, taip pat prancūzų kalbų.
Akademijoje S.Gimžauskas bičiuliavosi su Petru Kriaučiūnu, vėliau tapusiu lietuvių kalbos mokytoju Marijampolės gimnazijoje ir lietuviškos veiklos židinio kūrėju Sūduvoje, po kiek laiko susidraugavo su kalbininku kun. Kazimieru Jauniumi, kurio paskatintas parengė savo kraštiečių – linkmeniškių šnektos žodyną, pirmąjį tokį mūsų kalbos mokslo istorijoje. Dar vėliau išvertė A.Vaplerio „Istoriją Katalikų Bažnyčios“, kurią 1892 m. išleido mūsų išeiviai JAV.
Susirgęs džiova S.Gimžauskas akademijos nebaigė, bet nuo 1878 m. vasaros, šiek tiek sustiprėjęs, kunigavo Želudoke (Baltarusija). Po pusmečio persikėlęs į  Žiežmarius, sakė lietuviškus pamokslus, mokė lietuviškų poterių, platino draudžiamą lietuvišką spaudą – iš Žiežmarių ji keliavo į Utenos ir Švenčionių apylinkes. Panašią veiklą tęsė ir po 1880 m. Vidiškėse. Tiesa, čia išgirdę pirmąjį lietuvišką jo pamokslą, šlėktos demonstratyviai paliko bažnyčią. Kiti žmonės dėl to net nusigando – ar tai nebus kokia provokacija? Bet netrukus kunigui užtraukus šventą giesmę lietuviškai, visa bažnyčia kartu su juo giedojo ir raudojo…
Vidiškiečiai buvo bene pirmieji, kurie kunigo paraginti kreipėsi į valdžią su prašymu grąžinti lietuviškus rašmenis, patvirtindami tą prašymą šimtais parašų. Vėliau tą skatino ir „Aušra“ – kaip legalią kovos prieš spaudos draudimą priemonę, o kartu ir priemonę tautiečiams susitelkti, jų sąmoningumui kelti.
Dar plačiau bei aktyviau S.Gimžauskas veikė nuo 1883 m. Kietaviškėse, nes čia jis buvo jau parapijos klebonas. Klebonijoje įkūrė lietuvišką bibliotekėlę, joje buvo ir pirmieji „Aušros“ numeriai, kurių kunigas ypač laukdavo. Šis leidinys daug rašydavo apie mūsų praeitį, apie būtinybę mylėti tėvynę ir lietuvių kalbą – tai sutapo su S.Gimžausko pažiūromis ir simpatijomis. Jis ir pats siųsdavo laikraščiui savo straipsnių, eilėraščių, rėmė jį lėšomis, bet nešykštėjo ir kritikos: dėl kalbos klaidų, nepagarbos kunigams, dėl stebuklų nepripažinimo. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 90 metų mūsų Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją – pirmąjį tokį dokumentą Lietuvos istorijoje.

Kad naujoji XX amžiaus Lietuva turi būti demokratinė valstybė, daugumai jos kūrėjų buvo aksioma, neginčijamas dalykas. Vienas jų, Juozas Purickis, rašė: „Visą išganymą kiekvienas matė demokratijoje… Nusimetusi rusų valdininkų ir sulenkėjusių dvarininkų jungą, tauta veržte veržėsi prie laisvės.“ Tačiau, kaip buvo parašyta istoriniame Vasario 16-osios akte, mūsų valstybės pamatus galutinai nustatyti turėjo „steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Suprantama, tam visų pirma reikėjo parengti ir priimti pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją, kurioje būtų nustatytos piliečių teisės, laisvės ir pareigos, valstybės organizavimo principai ir tikslai, įtvirtinti visuomeninės santvarkos ir politikos pagrindai.
Tačiau sušaukti Steigiamąjį, dar vadinamą Konstituciniu, Seimą taip greitai, kaip tikėtasi, nepavyko: dar tęsėsi sunkios nepriklausomybės kovos su išorės priešais, ir laikinoji valdžia su prezidentu Antanu Smetona priešakyje kurį laiką delsė. Tuo duodama pagrindą lenkams skelbti, kad Lietuvos vyriausybė tėra vokiečių marionetė, neturinti jokios atramos žmonėse, kurie trokšte trokšta prisijungti prie Lenkijos. Pagaliau demokratiškai išrinktos valdžios nebuvimas trukdė ir Lietuvos pripažinimą de jure.

Kiek tarpukariu turėjome Konstitucijų?

Jau 1918 m. lapkritį sudarant pirmąją, nors ir laikinąją, Augustino Voldemaro vadovaujamą Vyriausybę, jai veikti prireikė tam tikros įstatymų bazės: teko nubrėžti ribas tarp Valstybės tarybos – įstatymų leidėjo, jos prezidiumo ir vykdomosios valdžios – Ministerių kabineto, išvardyti svarbiausias valstybės piliečių teises. Todėl Valstybės taryba savo lapkričio 2 d. posėdyje po ilgų diskusijų priėmė svarbų dokumentą – „Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius“. Tuo metu padėtis Lietuvoje sparčiai keitėsi, vokiečių valdžia pamažu jau perdavinėjo savo funkcijas lietuviams, todėl kilo naujų idėjų, naujų neaiškumų, kaip valdyti valstybę. 1919 m. balandį Valstybės taryba priėmė dar vieną, papildytą „Pamatinių dėsnių“ redakciją, kurioje atsirado skyriai „Valstybės Prezidentas ir jo kompetencija“ ir „Valstybės kontrolė“, žinoma, atsirado ir prezidentas – juo tapo A.Smetona.
Pagaliau Steigiamasis Seimas, susirinkęs 1922 m. gegužės mėnesį, jau pirmajame savo darbo posėdyje nusprendė, kad sukurti Konstituciją – ilgas ir sunkus darbas, todėl kol kas reikia parengti ir priimti Laikinąją Konstituciją. Jis sudarė tam komisiją, į kurią įėjo krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų partijų ir žydų frakcijos atstovai. Matyt, tai buvo teisingas sprendimas, nes jau šiame darbo etape išryškėjo dideli nesutarimai tarp kairiųjų ir dešiniųjų, o tikroji Konstitucija atsirado tik po dvejų metų
Seimo komisija Laikinos Konstitucijos projektą pateikė stebėtinai greitai – po keturių dienų, ir dėl jo užvirė karštos diskusijos, ginčai: ar reikalinga Lietuvai prezidento institucija, mirties bausmė, kariniai laipsniai, ordinai ir t.t. Šį dokumentą Seimas priėmė 1920 m. birželio 10 d., jis buvo žingsnis į priekį, palyginti su analogiškais ankstesniaisiais, – paskelbė Lietuvą demokratine respublika, tiksliau, išdėstė valdžių funkcijas, pabrėžė mirties bausmės panaikinimą ir t.t.
Lietuvos valstybės Konstitucijos projektą rengė 14 Seimo atstovų komisija – K.Bizauskas, G.Petkevičaitė, A.Tumėnas, K.Venclauskis, V.Čepinskis, J.Vailokaitis ir kt. Ši komisija peržiūrėjo net du šimtus atitinkamų kitų šalių dokumentų, bet tinkamo mūsų sąlygoms prototipo taip ir nerado. Šiek tiek daugiau pasinaudota Belgijos 1831 m. konstitucija. Šio projekto svarstymas prasidėjo 1922 m. vasario 24 d. ir truko beveik penkis mėnesius – tokie dideli ginčai dėl jo kilo.
Ypač aktyvus buvo socialdemokratų atstovas Vincas Čepinskis, kuriam Konstitucijos projekte nepatiko daug kas, pavyzdžiui, Respublikos prezidento institucija, kuri, jo nuomone, yra absoliutinės monarchijos liekana, savotiškas rudimentas, žeminantis liaudies atstovus (nes jam suteikiama veto teisė), apsunkinantis ir taip skurdų valstybės biudžetą. Jis prieštaravo ir lietuvių kalbos paskelbimui valstybine kalba, nes, kaip teigė V.Čepinskis, tada ji įgis prievartos pobūdį. Užtat jis gynė straipsnį apie ginkluotųjų pajėgų organizavimą milicijos pagrindais, nes taip esą būtų sutaupoma daug biudžeto lėšų.
Krikdemų atstovai, priešingai, teigė, kad milicijos pagrindais organizuota kariuomenė nėra gera, ji netinka Lietuvai dėl sudėtingos jos geopolitinės padėties, pagaliau kariuomenė jau yra ir ją griauti – neprotinga, todėl reikalavo tokį straipsnį išbraukti. Jų pareikšta nuomone, prezidentas reikalingas kaip Konstitucijos garantas, jis yra daugumoje demokratiškai valdomų šalių, tad neverta bandyti išrasti dviračio.
Labai ryškiai išsiskyrė kairiųjų ir dešiniųjų pozicijos dėl religijos vietos valstybės gyvenime. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai kategoriškai reikalavo atskirti. (…)

Kitos Konstitucijos – „smetoniškos“

Steigiamojo Seimo parengta ir priimta Konstitucija buvo pavykusi – pažangi, moderni, demokratiška. Tą pripažino didelis konstitucinės teisės žinovas prof. Mykolas Romeris ir net daugelis kairiųjų jėgų lyderių, nors jie jos ir nepalaikė. Ši Konstitucija pakėlė mūsų valstybės autoritetą, paspartino jos pripažinimą de jure. Net VLIK’as 1945 m. vasarą paskelbė, kad ateityje atkuriant Lietuvos nepriklausomybę reikėtų vadovautis ja, o ne vėlesnėmis, 1927 ir 1938 m. Konstitucijomis. Suprantama, kodėl: jos buvo aiškus žingsnis atgal demokratijos požiūriu. O jis buvo žengtas todėl, kad įvyko 1926 m. gruodžio valstybinis perversmas. Į valdžią kariškių padedami atėjo tautininkai, kurių lyderis Antanas Smetona viešai skelbė, kad atėjo „visuotinė demokratizmo ir parlamentarizmo krizė“, o „liberalizmas Lietuvoje seimo sukompromituotas.“
Naujai valdžiai prireikė ir naujos Konstitucijos. Ją 1928 m. gegužės 25 d. paskelbė Respublikos prezidentas – be referendumo ir net be Seimo pritarimo, nes jis tuo metu jau buvo paleistas. Tiesa, pažadant naujus Seimo rinkimus, bet jų nebuvo ištisus devynerius metus. Naujojoje Konstitucijoje skyrius apie Seimą išliko. Tačiau įstatymų leidimo monopolinė teisė, kuri buvo anksčiau, čia nenumatyta, įstatymus galėjo leisti ir prezidentas, jis galėjo vykdyti daugelį Seimo funkcijų jo nesant – tą jis tuos devynerius metus ir darė. (…)

Jonas Rudokas

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tipinė tarpukario šeima gyveno kaime, vertėsi žemės ūkiu, augino keturis penkis vaikus, o vienintelės pramogos, paįvairinančios darbų kupiną kasdienybę, buvo sekmadienio pamaldos ir kaimo šokiai. Maža to, vidutinė tikėtina lietuvių gyvenimo trukmė tuo metu siekė vos 55 metus – net 18 metų trumpiau nei dabar.

Nors, palyginti su šiandieniniu gyvenimu, atrodytų, kad nuo tarpukario kasdienybės mus skiria praraja, panašumų atrastume daugiau, negu galima tikėtis: abi visuomenes vienijo noras prisivyti kitas Europos šalis, tačiau po 22 metų vis dar teko vilktis uodegoje ir gyventi bene skurdžiausiai Europoje. Kita vertus, abi visuomenės sparčiai modernėjo ir per du dešimtmečius padarė didžiulę pažangą.

Aplenkti pavyksta tik Rumuniją ir Bulgariją
Lyginant dvi Lietuvas, pirmiausias skirtumas, krintantis į akis istorikui, Vilniaus universiteto docentui Algirdui Jakub čioniui, – tarpukario Lietuvoje labai greitai ir aiškiai suformuluota mintis, kokia kryptimi turime eiti. O šiandieninėje Lietuvoje esa ma per daug blaškymosi.
„Maždaug trečiojo dešimtmečio viduryje vyko diskusija dėl pramonės ir žemės ūkio raidos. Nuspręsta, kad mūsų šalis ne ga lės pasiekti tokio pramonės lygio kaip Vokietija ar Italija, tad Lietuvai lieka žemės ūkis. Būtinas modernus žemės ūkis, to dėl Lietuva specializavosi – eksportavo bekonieną, cukrų, sviestą, statė mėsos perdirbimo fabrikus. Antra mintis – kad Lie tu va turinti neatsilikti nuo modernių technologijų, todėl plito automobiliai, telefonai, radijo imtuvai, buvo rūpinamasi infras truktūra. Kai sulyginu abi Respublikas šiais aspektais, taip ir nebežinau, koks da bar tinės Lietuvos prioritetas – ar informaci nės technologijos, ar pramonė, ar žemės ūkio gamyba“, – aiškios šiandieninės Lie tu vos vizijos pasigenda istorikas.
Vis dėlto abi Lie tuvas vienija noras gyventi taip, kaip gy ve na kiti europiečiai. Prisivyti Europą mė  gin ta ir tarpukariu, ir dabar, bet, ne paisant gražių norų, po 22 metų pastangų abiejų Respublikų gyventojams tenka stumdytis Europos ga le beveik pagal visus rodiklius.
Itin akivaizdžiai mūsų atsilikimą nuo ki tų Europos šalių parodo Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslinio bendra dar bio Gedimino Vas elos aptikti Kembridžo profesoriaus C.Clarko 1924–1934 m. skaičiavimai: pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lie tuva tada vilkosi vi siška me gale. Lie tu voje vienam gyventojui tar pukariu teko 207 doleriai nacionalinių pa jamų, kai JAV – 1397, Didžiojoje Brita nijoje – 1069, Lietuviai – ir tarpukariu, ir dabar – tarp skurdžiausių Europoje.
Istorikas Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, stabilių pajamų neturėjo ir išsilaikė iš to, ką užsiaugina ir parduoda. Pajamos buvo ciklinės (kol užaugs kitas bekonas ar užderės naujas derlius, teks laukti pusmetį ar metus), tad gavusi pinigų šeima turėjo juos Šiuolaikinės Lietuvos sveikatos apsauga prisidėjo, kad vidutinė gyvenimo trukmė, 1938–1939 m. siekusi vos 55-erius, dabar pailgėjo iki 73,45 metų
naujagimį. Ar vežti naujagimį pas gydytoją, ūkininkas dar pagalvodavo, nes gydytojas toli ir jam tekdavo brangiai mokėti“, – to meto vi suo menės nuotaikas atskleidžia A.Kasparavičius.
Didele prabanga laikyti ir nauji drabužiai, nes vyriškas vilnonis kostiumas kaina miestuose gyveno 34,5 proc., Čekoslovakijoje – 47,4 proc., Švedijoje – 37,4 proc. gyventojų.
Dabartinėje Lietuvoje šios tendencijos apsivertė aukštyn kojom: 67 proc. gyventojų šiuo metu gyvena mieste ir tik 33 proc. kaime, o vidutinę šeimą dabar sudaro trys asmenys – tėvai ir vienas vaikas. Palyginti su tarpukariu, gimstamumas krito dvigubai: 1939 m. tūkstančiui gyventojų teko 22 naujagimiai, o po septynių dešimtmečių – jau tik 10,8 naujagimio. Tad šiuolaikinė visuomenė senėja, o gimstamumo mažėjimas vadinamas viena didžiausių bėdų, dėl kurių jau dabar sielojasi politikai, suvokdami, kad netolimoje ateityje nebus nei kam dirbti, nei kam mokėti mokesčių.

Sparčiai modernėjome
Vienas ryškiausių abiejų Respublikų panašumų – per 22 metus abi visuomenės pasiekė įspūdingą pažangą: 1924 m. Lietuvoje buvo 5 tūkst. telefono abonentų ir septyni radijo aparatai, o 1938 m. atitinkamai 26,6 ir 59,5 tūkst. Šiuolaikinėje Lietuvoje tendencijos panašios: įsitraukę į moderniųjų technologijų varžytuves, dabar galime didžiuotis sparčiausia šviesolaidinio interneto plėtra Europoje, taip pat vienu didžiausių mobiliųjų abonentų skaičių.
Atitinkamai keitėsi ir miestų vaizdas. „1922–1923 m. Kaunas neturėjo net šaligatvių, ryte Laisvės alėja karvės buvo genamos į ganyklą, o vakare pargenamos. 1933 m. vaizdas jau buvo gerokai pasikeitęs: grindžiamos gatvės, tiesiami šaligatviai, miesto centre uždrausta laikyti gyvulius, vyko statybos, miestas sparčiai modernėjo. O modernėjančiame mieste formavosi naujasis elitas, inteligentija“, – pasakoja A.Kasparavi čius.
„Tarpukario Lietuvoje litas buvo itin brangus, uždirbti jį kaime buvo labai sudėtinga“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Tarpukario visuomenėje mažiausią nepriteklių jautė kariuomenėje ar valstybės tarnyboje įsitvirtinę gyventojai. 1939
m. tarnautojai, kurių iš viso buvo 3640, per mėnesį uždirbdavo nuo 250 Lt, o, pavyzdžiui, darbininkai, kurių gretos viršijo 29,8 tūkst., – tik 99 Lt. Kaime didžiai gerbiami mokytojai gaudavo 300–400 Lt atlyginimą,
o policininkai – 300 Lt.
O štai prastinei tarpukario šeimai didesni pirkiniai, tokie kaip arklys ar kostiumas, jau buvo sunkiai įkandami: kad įsigytų darbinį arklį, kuris 1939 m. kainavo 338 Lt, kaimo žmogui tekdavo užauginti ir geriausiomis kainomis parduoti septynis bekonus.
„Jei šeima netekdavo arklio ar karvės, tai būdavo kone tragedija, todėl ūkininkas susirgusius gyvulius gydydavo iš paskutiniųjų, priešingai nei susirgusį vo 86,5 Lt, o vyriški pusbačiai – 17,15 Lt. „Kostiumas atsieidavo apie tris tonas pieno arba 17 tūkst. kiaušinių, o vidutinė moteriška suknelė – 15 vištų ar 10–15 kg sviesto“, – įspūdingą palyginimą pateikia A.Kasparavičius.
Tad tarpukariu šeimos vertėsi sunkiai, mat ūkiai buvo smulkūs, pardavimo kainos mažos, o šeimos nepalyginti gausesnės nei XXI a. pradžioje – juk augdavo po keturis penkis vaikus. Miestiečiai vaikų augindavo mažiau – du–keturis, tačiau miesto gyventojai įvairiais tarpukario metais tesudarė 13–20 proc. visų gyventojų. 1939 m. Lietuvoje miestuose gyveno 23,6 proc. gyventojų ir pagal šį rodiklį Eu ropoje atrodėme gūdi provincija. Latvijoje
Vis dėlto Vilniaus universiteto So cio lo gijos katedros profesorius Zenonas Nor kus mano, kad tarpukario laikų ekonominė ir socialinė pažanga buvo santykinai didesnė negu šiandieninės Lietuvos. „Lyginant paskutinius taikius carinius 1913 metus su 1938 ar 1939 metais galima konstatuoti, kad nepriklausoma tarpukario Lietuva gana smarkiai pranoko carinės Rusijos kolonizuotą Lietuvą ekonominio ir socialinio išsivystymo lygiu, antrajame tarpukario dešimtmetyje beveik nutrūko emigracija. Jei kalbėsime apie priežastis, galima prisiminti amerikiečių ekonomikos istoriko Alexandero Gerschenkrono „atsilikimo pranašumų“ sąvoką: pradedant nuo nulio, ženklią pažangą padaryti lengviau, negu pradedant nuo jau pasiekto aukšto lygio“, – mano Z.Norkus.
Vis dėlto, pasak profesoriaus, daugelį dalykų tiesiog keblu palyginti. Antai tarpukario Lietuvoje buvo pasiekta, kad visi jaunuoliai įgytų pradinį išsilavinimą, o šiuolaikinė Lietuva artėja prie visuotinio aukštojo išsilavinimo. Ar tarpukario pa žan gos tempai mažinant beraščių nuošimtį palyginami su posovietmečio pažanga didėjant aukštojo mokslo diplomą gavusių asmenų nuošimčiui, vertinti galima įvairiai.

Tarpukario tragedija – kūdikių mirtingumas
Šiandien, palyginti su tarpukariu, gyvename neabejotinai kokybiškiau, sveikiau ir ilgiau. „Jei lyginsime švietimo, gyvenimo lygio, sveikatos apsaugos pjūviais, šiandieninė Lietuva tarpukario Lietuvą akivaizdžiai pranoksta. Daugiau vartojame, ilgiau gyvename, esame labiau išsilavinę“, – pabrėžia Z.Norkus.
Pernai vidutinė tikėtina mūsų gyvenimo trukmė siekė 73 metus, o istorikas G.Vaskela apskaičiavo, kad 1938–1939 m. tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo vos 55, Estijoje – 56, Latvijoje – 58 metai. Tiesa, pagal gyvenimo trukmę kitų Eu ropos šalių taip ir nepavijome – atsiliko me nuo jų tarpukariu, atsiliekame ir dabar.
Dar vienas akivaizdus šio laikmečio pranašumas tarpukario Lietuvos atžvilgiu – įveikėme skaudžią kūdikių mirtingumo problemą. Tarpukariu kūdikių iki metų mirtingumas siekė 12 (būta ir 17) mirčių tūkstančiui gyventojų, o dabar – keturios. A.Kas paravičius pasakoja, kad kūdikių mirtingumas tarpukariu buvo gana natūralus dalykas ir Lietuva pagal šį rodiklį atsidurdavo tarp pirmaujančių Europoje.
„Tarpukario Lietuvoje turbūt reta šeima nebuvo palaidojusi savo naujagimio, nes šeimos buitis smarkiai skyrėsi nuo tos, kokią matome dabar. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio Kaune kanalizaciją turėjo vos keli namai ir daugybė žmonių bėgiojo į lauko tualetus. Miestas neturėjo centrinio šildymo, tad visi šildėsi individualiai malkomis ar anglimis. Tad kai žiemą visi nuo ryto iki vakaro kūrendavo anglimis, galite įsivaizduoti, koks tvyrojo smogas“, – įprastą tarpukario žiemos dienos vaizdą piešia istorikas.
Didelį vaikų mirtingumą lėmė ne tik sudėtingos gyvenimo sąlygos, skurdi buitis, bet ir tam tikras šaltas, atsainus, ciniškas požiūris į naujagimius. „1920–1930 m. buvo išplitusi tokia blogybė, kaip nesantuokinių kūdikių žudymas. 1923 m. viduryje vienos Kauno apskrities tardymo nuovados tardytojas pateikė statistiką: vienoje Kauno rajono nuovadoje, kurią sudarė penki valsčiai, per pusę metų užregistruota 20 kūdikių nužudymo atvejų.

Durų nerakindavo, nes nebuvo ko vogti
A.Kasparavičiaus surinkti skirtingi duomenys griauna mitą apie pavyzdingą tarpukario šeimą. „Kai tarpukario Lie tu vos šeimą bandoma pavaizduoti kaip pavyzdį, kyla graudi ironija – taip gali kalbėti tik žmonės, nežinantys situacijos. Tos idealios šeimos tikrai nebuvo, ir tai matome iš literatūros kūrinių, tarkime, Žemaitės“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Istorikas mikliai sugriauna ir dar vieną mitą, esą tarpukario Lietuvoje nusikaltimų būta gerokai mažiau nei dabar. „Jei pa nagrinėsite spaudą – „Lietuvos aidą“ ar „Lietuvos žinias“, pamatysite, kad vagysčių ir žmogžudysčių buvo ne mažiau nei šiais laikais. Esminis skirtumas, kad to meto visuomenė buvo gana lokali – absoliučiai daugumai pasaulis pasibaigdavo ties jų kaimo ribomis, tad apie tai, kas įvyko kitoje parapijoje, juo labiau kitoje apskrityje, informacija nebuvo pasiekiama“, – aiškina A.Kasparavičius.
Iš tiesų, 2011 m. Lietuvoje buvo užregistruota 79,5 tūkst. nusikalstamų veikų,
o 1939 m. – 75,5 tūkst., 1937 m. – net 87,2 tūkst. „Taip, kaime buvo tokia tradicija, kad namus retai rakindavo, bet atidaręs na mo duris nelabai ką galėjai išsinešti, išskyrus mėsą, lašinius. Dažniausios vertybės – šventieji paveikslai ir kryžius ant sienos. Tik vienuose kituose namuose situacija buvo geresnė, ir tie namai buvo rakinami, štai ir visa paslaptis“, – paaiškina is to ri kas.
Beje, paminėjimo verti ir dar keletas įdomių faktų. Pasirodo, tarpukario Lietuvo je kalėjimuose sėdėjo santykinai daugiau kalinių nei Vokietijoje, o to meto intelektualai sprendė tą pačią problemą kaip ir dabartinė visuomenė: viešasis sektorius tada buvo tapęs pernelyg didele našta gyventojams. „Tarpukario Lietuvoje šimtui tūkstančių gyventojų policininkų teko 50 proc. daugiau nei Prancūzijoje. Ne kartą buvo keliamas klausimas, kad policijos išlaikymas brangus ir ją reikia mažinti. Tie mažinimai ir vykdavo, bet ilgainiui policininkų vėl padaugėdavo. Visuomenė gyveno autoritarinio režimo sąlygomis, tad valdžiai atrodė, kad policijos priežiūra reikalinga tam režimui užtikrinti“, – atskleidžia A.Kasparavičius.
Šiandieninės ir tarpukario Lietuvos visuomenės sunkiai galėtų būti lyginamos gyvenimo kokybės požiūriu, neretai jos abi sprendė tas pačias problemas ir siekė tų pačių tikslų. Tik laikas tiems tikslams pasiekti tarpukario gyventojams išseko labai greitai. ■

Iki šiol esame įsitikinę, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai. Nors iš tiesų taip nebuvo. Tai atskleidžia ką tik pasirodęs trečiasis Lietuvos istorijos tomas (XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų), o mes pateikiame ištrauką iš šio veikalo.

Kadangi XIII–XIV a. lietuviai garsėjo kaip karių tauta, galima spėti, kad jų nuotaikas smarkiai paveikdavo pergalės arba pralaimėjimai, atsiliepdavę ir prisirišimo prie protėvių tikėjimo intensyvumui. XIII amžius Lietuvos istorijoje išsiskiria dideliu pergalių prieš kryžiuočius skaičiumi.
Nors pasitaikydavo ir pralaimėjimų, tiek vokiečiams, tiek rusams ar lenkams, juos, ko gero, su kaupu atsverdavo pergalės Saulės ir Durbės, Karusės ir Ašeradės mūšio laukuose. Neatsitiktinai net XIV a. ketvirtame dešimtmetyje savo kroniką rašęs Petras Dusburgietis mini, kad dar ir jo laikais kryžiuočių priešai didžiuojasi pergale Durbės mūšyje. Tikriausiai tokio masto pergalės stiprindavo senovės lietuvių prisirišimą prie savo dievų.
Kita vertus, patiriami pralaimėjimai galėdavo sukelti abejonių dėl dievų galios. Kaip smarkiai lietuvių politinį lojalumą paveikdavo karo fortūnos rato svyravimai, matyti iš Ragainės komtūro Liudviko iš Lybencelio veiklos XIII a. pabaigoje. Už sumanius ir sėkmingus antpuolius tiek vandens, tiek sausumos keliais Liudvikas pelnė panemunėje gyvenančios diduomenės pagarbą. Ir nenuostabu, kad regione pašlijus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai teko griebtis karinių priemonių neištikimiems valdiniams tramdyti.
XIV a. lietuviams kovose su kryžiuočiais neteko pasiekti tokių šlovingų pergalių kaip XIII a. Didesnių laimėjimų pasiekė tik žemaičiai – prie Medininkų (1320, 1389 m.) ir prie Kaltinėnų (1375 m.). O Lietuvos didžiojo kunigaikščio pajėgos pralaimėjo didesnio masto mūšius – Voplaukio (1311 m.), Galialaukio (1338 m.), Strėvos (1348 m.), Rūdavos (1370 m.).
Žinoma, Lietuvos valdovų autoritetą turėjo palaikyti vis dar pelningi grobiamieji žygiai į Prūsijos, Livonijos ir Lenkijos kraštus, gana sėkminga ekspansija į Rusios žemes. Vis dėlto iš kai kurių faktų matyti, kad lietuvių pagonybė XIV a. jau buvo išsikvėpusi. Patys pagonys menkai tebijojo savo dievų ir todėl tikėjimas silpo.
(…)
Neturinti žynių luomo, apsieinanti be šventyklų lietuvių pagonybė buvo panaši į ankstyvųjų viduramžių germanų pagonybę, kuriai šie dalykai irgi nežinomi. Užtat tiek lietuviai, tiek pagonys germanai turėjo šventųjų giraičių, šventų ąžuolų, upių ir ežerų – to, kas esti savaime, be žmogaus pastangų.
Su gamtos objektais glaudžiai susijęs kultas, nesukūręs profesionalesnės religinės kultūros fenomenų, tokių kaip žynių luomas su šventyklomis ir apeigomis, rodo, kad lietuvių pagonybė buvo ištirpusi kasdienybėje ir todėl ją reikia suvokti ne kaip artikuliuotų pažiūrų sistemą, kitokią nei krikščionybė, o tiesiog kaip nusistovėjusią gyvenseną su savo švenčių ciklu, sezoniniais darbais ir rūpesčiais. Kunigaikščių ir karių gyvenimo būdas buvo vienoks, valstiečių kitoks, amatininkų ir vergų dar kitoks. Neturintis savo doktrinos, su skirtingų luomų gyvensena sutampantis tikėjimas, palyginti su krikščionybe, teturėjo ribotą galimybę integruoti lietuvius ir jokios – mėginti integruoti nemažą valstybės dalį sudarančius stačiatikius.
Nelygu aplinkybės, net tas pats žmogus savo pagonišką tikėjimą galėdavo suprasti kitoniškai. Antai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, 1324 m. popiežiaus legatų pasiuntiniams taręs, kad lietuviai garbina Dievą pagal savo apeigas, po kelerių metų (1330 m.) dėkojo dievams už išgelbėjimą nuo mirtino pavojaus. Toks nenuoseklumas, blaškymasis net absoliučiai daugumai to meto žmonių svarbaus anapusinio pasaulio atžvilgiu rodo, kad lietuviams buvo būdingas pragmatiškas (pagoniškas) požiūris į religiją, nusakomas lotynišku posakiu do ut des („duodu, kad duotum“). Jei pagonių dievai naudingi, jiems aukojama, jei tampa nenaudingi, paprasčiausiai pamirštami.
Religijos sociologijos požiūriu kaip tik taip ir atsitiko 1387 m.: išaiškėjus, kad pagoniški dievai pasidarė nebenaudingi ir nustojo savo galios, jie tiesiog buvo palikti. Jų vieton stojo pavydusis Dievas, kurio garbintojai laikėsi ir mokė visai kitokio požiūrio į religiją. Šį skirtumą galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Viduramžių kronikos ir metraščiai mirgėte mirga neva paprastais ir naiviais pasakojimais apie antgamtinių jėgų dalyvavimą žmonių gyvenime. Antai pasiekę pergalę krikščionys dėkoja Dievui, patyrę pralaimėjimą – atsiprašo Dievo, nes taip jis juos baudžia už nuodėmes…
(…)
Su tam tikromis išlygomis krikščionybės poveikio apraiškomis laikytini istoriografijoje ne kartą aptarti ir nagrinėti pagoniškos Lietuvos valdovų ir katalikiškojo pasaulio atstovų diplomatiniai kontaktai, kuriuos sąlygiškai galima vadinti bandymais apkrikštyti Lietuvą. (…)
Atrodo, tik Gediminas, bent iš pat pradžių (1322–1323 m.), buvo rimtai nusiteikęs ir spręsti Lietuvos christianizacijos problemą, ir tartis dėl sąlygų. Tuo tarpu jo įpėdinių Algirdo ir Kęstučio laikysena kur kas atsainesnė ir lengvabūdiškesnė. Antai 1351 m. Vengrijos karalius Liudvikas surengė sėkmingą žygį į lietuvių valdomas Voluinės žemes. Po vengrų pergalės prasidėjo derybos, ir Kęstutis pažadėjo priimti krikščionybę, o Liudvikas savo ruožtu – gauti jam karaliaus karūną, padėti kovoti su Vokiečių ordinu, totoriais ir perimti Ordino užkariautas žemes, be to, pasirūpinti, kad neofitų krašte būtų įsteigta savarankiška bažnytinė provincija. Tikriausiai nesuklysime sakydami, kad Liudvikas manėsi atveriantis Lietuvos valstybei labai palankias perspektyvas. Nereikia pamiršti: šis valdovas jautė ir palaikė nuo šv. Stepono laikų einančią krikščioniškąją Vengrijos Karalystės tradiciją, kurios sudedamoji dalis buvo ir krikščionybės platinimas. Iš Liudviko pažadų matyti, kad krikščionybės plėtra nebūtinai susijusi su neofitų pajungimu krikštytojų politinei valiai.
Krikštas suponavo santykių užmezgimą ir tam tikrą tarpusavio priklausomybę, bet kartu naujai pakrikštyto krašto valdovams turėjo atverti visai kitas politinio veikimo erdves, kaip galima įsitikinti tiek iš Lenkijos ir Vengrijos karalysčių įsteigimo apie 1000 m., tiek iš Mindaugo ar vėlesnio Jogailos krikšto aplinkybių ir padarinių. Galutinis rezultatas kiekvienu atveju priklausydavo nuo valdovų neofitų ir jų aplinkos gebėjimo perprasti krikščioniškos Europos politinę tikrovę ir joje dalyvauti. 1351 m. Kęstučiui pateiktus pasiūlymus kaip tik ir galima vertinti kaip kvietimą jungtis į bendriją. Kęstutis nudavė, kad sutinka, ir jau buvo bevykstąs su Liudviku Didžiuoju į Budą krikštytis, o pakeliui, pasinaudojęs nakties tamsa, ėmė ir pabėgo iš Vengrijos karaliaus stovyklos. Po tokios apgavystės Liudvikas daugiau niekada rimtai nebeįsitraukė į Lietuvos christianizacijos reikalus.
Net ir popiežiaus Grigaliaus XI laišką su raginimu nuleido negirdomis. Ne vienas istorikas bandė aiškintis, kodėl Kęstutis taip pasielgė. Kai kas spėjo, gal jam rūpėjusi Lietuvos nepriklausomybė. Toks spėjimas aiškiai anachronistiškas, nes to meto Lietuvos politinėje kultūroje sąvokos „nepriklausomybė“ ar „suverenumas“ būtų buvę tušti, bereikšmiai garsai. Be to, perspektyva gauti karaliaus karūną ir savarankišką bažnytinę provinciją kaip tik buvo valstybės savarankiškumo prielaida to meto lotyniškosios Europos kontekste. (…)
Kęstutis, įsitraukęs į tokio rango derybas, pademonstravo Lietuvos politinės sistemos neadekvatumą prireikus derėtis pagal to meto lotyniškosios Europos diplomatijos normas. Užuot iš esmės ėmęsi savo šalies problemų sprendimo, lietuvių kunigaikščiai apsiribodavo smulkesniais uždaviniais. Tikėtina, kad Kęstutis, neutralizavęs vengrų žygio sukeltą pavojų ir išvadavęs brolį, jautėsi patenkintas savo „diplomatijos“ virtuoziškumu. Platesnės perspektyvos nei jo, nei jo brolių, regis, visai neviliojo…

Darius Baronas

Apie knygą

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiariojoje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių.

Valstybės dienos išvakarėse neatsitiktinai prisimenami valstybės tarnautojai – paprastai kalbant, tai yra tie žmonės, kurie tarytum nepastebimu kasdieniu darbu užtikrina, kad mūsų krašte būtų tvarka. Kalbant gudriau – valstybės tarnautojai yra socialinė pareigūnų struktūra, per kurią valdoma valstybė.

Lietuvoje valstybės pareigūnų sistema gyvuoja jau beveik šešis šimtus metų. Susiformavusios tradicijos šiandien skleidžiasi kitomis istorinėmis aplinkybėmis, skirtingoje mentalinėje, politinėje, ekonominėje, kultūrinėje aplinkoje, bet pagrindinių pareigybių funkcijos ir paskirtis išlieka, nebent keičiasi jų pavadinimai ar atsiranda naujų. Kancleris, ministrai, Seimo pirmininkas arba prezidentas – praeityje galima nesunkiai rasti šias pareigybes identifikuojančių ženklų.

Pirmieji valstybės pareigūnai – Vytauto dvare

Pareigybių sistema Lietuvoje pradėjo klostytis dar Vytauto laikais, XV a. pirmoje pusėje. Pabrėžtina, kad iš pat pradžių formavosi centrinės (dvaro) ir vietinės (teritorinės) valdžios pareigūnų sistema. Svarbiausias dvaro pareigūnas buvo valdovo maršalka. Tai iš Europos perimta pareigybė, kurios funkcijos apėmė dvaro reikalų tvarkymą. Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „maršalka” reiškia arklidininką.
Ilgainiui maršalkos pareigos pakito, o jo kompetencijos sritis buvo perkelta į valdovo dvarą. Šis pareigūnas, be administracinių, vykdė ir reprezentacines bei kai kurias teismų funkcijas. Vienu metu valdovas turėdavo net kelis maršalkas, pavyzdžiui, Kazimiero Jogailaičio laikais dvare darbavosi net 25 maršalkos. Istoriniai šaltiniai liudija Vytauto dvare buvus ir taurininką, pataurininką, vyriausiąjį kambarinį, iždininką. Tai taip pat buvo iš Europos valdovų dvarų nusižiūrėtos ir Lietuvoje perimtos pareigybės, į kurias skirdavo pats valdovas. Tai ir gali būti laikoma valstybės tarnautojų sistemos ištakomis.
XV a. pirmoje pusėje pareigybių sistema tik formavosi, o pareigybių specifika nebuvo aiški ir patiems vykdytojams. Beveik penkiasdešimt metų valdžiusio Kazimiero Jogailaičio pareigūnų sąraše jau matomos stalininko, pastalininkio, virtuvininko, raikytojo, medžioklio pareigybės. Tiesa, anuomet jos jau nedaug ką bendra turėjo su realiomis funkcijomis ir buvo greičiau garbės titulai, kurių paprastai siekdavo didikų sūnūs, pradėdami savo karjerą valdovo ir valstybės tarnyboje.

Pareigybių plėtra ir hierarchija
Kazimiero valdymo laikais išaugo tiek didžiojo kunigaikščio dvaro poreikiai, tiek ir visos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdymo apimtis. Todėl atsirado viena aukščiausių valstybėje – LDK kanclerio pareigybė. Jis buvo ne tik valstybės antspaudo saugotojas, bet ir šalies vykdomosios valdžios prižiūrėtojas. Jo žinioje buvo ir tarptautinės komunikacijos, taigi ir užsienio politikos kontrolė.
Ilgainiui XV a. antroje pusėje pradėjo formuotis pareigybių hierarchija. Pirmuoju pareigūnu formaliai laikytas didysis, arba krašto, maršalka, kurio rūpestis buvo tvarka valdovo gyvenamoje vietoje, įvairios iškilmės, pasiuntinių priėmimas, pirmininkavimas seimo posėdžiams. Tačiau faktiškai svarbiausiu po valdovo asmeniu šalyje išliko kancleris, kuris turėjo įtakos visiems pagrindiniams valdžios institucijų sprendimams. Be didžiojo kanclerio antspaudo negaliojo joks kanceliarijoje parengtas dokumentas, jo žinioje buvo ir šalies archyvas.
XVI a. atsirado pakanclerio pareigybė. Jo dispozicijoje buvo mažasis antspaudas, dažnu atveju prilygstantis didžiajam. Pavyzdžiui, kai Stepono Batoro privilegijos dėl katalikiškosios jėzuitų kolegijos pertvarkymo į universitetą nesutiko antspauduoti LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, šį dokumentą mažuoju antspaudu patvirtino pakancleris Eustachijus Valavičius, ir valdovo privilegija dėl Vilniaus universiteto įkūrimo įgijo teisėtą galią.
Pareigūnų skyrimas buvo didžiojo kunigaikščio teisė, tačiau pagal Aleksandro 1492 m. suteiktą privilegiją valdovas turėjo tartis su LDK diduomenės interesams atstovaujančia Ponų taryba. Ją sudarė svarbiausias centro ir vietos pareigybes užėmę turtingiausi ir įtakingiausi LDK didikai. Valstybę jie suvokė kaip savo veiklos erdvę. Neatsitiktinai jie apie save sakydavo: „Mes, Lietuva.“ Jie rūpinosi, kad būtų užtikrintas valstybės suverenumas ir vientisumas bei turtinės didikų garantijos. Dėl to sustiprėjo Ponų tarybos įtaka valdovo sprendimams, o tai jau – pirmosios demokratijos apraiškos.
Galiojančios teisinės normos reglamentavo, kad valstybės pareigūnais negalėjo būti skiriami svetimšaliai ir ne katalikų tikėjimo asmenys, o valdovo pasirinkimą ribojo raštu nefiksuoti papročiai: svarbiausias pareigybes visada užimdavo tik kilmingieji. Susiformavo laipsniško pareigų kilimo tradicija: karjera prasidėdavo nuo žemesnių centrinių ir teritorinių pareigybių ir pasiekdavo aukščiausias. Ilga ir laipsniška karjera yra charakteringas tos visuomenės požiūrio į valstybės valdymą pavyzdys.

Pareigybinis lietuvių didikų ir bajorų charakteris
Istoriniai šaltiniai liudija, kad egzistavo koreliacija tarp pareigūnų personalijų ir giminystės ryšių. Pasak prof. dr. Rimvydo Petrausko, pareigūnų „valdymo topografija susijusi su jų kilmės geografija“, tai yra vietos pareigybių vykdymo ir tėvonijos vietos sutapdavo. Pavyzdžiui, nuo 1440 m. iki amžiaus pabaigos Anykščių seniūnai buvo Astikų giminės atstovai. Valdovas paprastai būdavo suinteresuotas nekeisti nusistovėjusių santykių, ypač vietinėje valdžioje, kurios pagalba buvo svarbi, užtikrinant sklandų valstybės administravimą.
Garantuoti savo valdžią kasdieniame gyvenime be vietinės bajorijos ir diduomenės paramos valdovas negalėjo, todėl laužyti nusistovėjusių hierarchinių santykių jam buvo nenaudinga. Tapti pareigūno įpėdiniu daugiausiai galimybių turėjo jo giminaičiai, ir tokia praktika buvo laikoma teisinga. Leonui Sapiegai tapus LDK didžiuoju etmonu ir šitaip nutraukus Radvilų įpėdinystę tame poste, Kristupas Radvila 1625 m. laiške jam priminė, kad šias pareigas vykdę Radvilos tėvas, senelis, prosenelis ir proprosenelis, todėl jos priklausančios šiai giminei. To meto mąstysenoje buvo giliai įsišaknijęs suvokimas, kad iš kartos į kartą perduodami tam tikri sugebėjimai, elgesys, vertinimai. Vadovauti ir valdyti gali tik tam tinkamai pasirengęs žmogus. O pasirengimas tais laikais pirmiausia buvo įgyjamas namie, tik paskui – didiko ar Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, ilgainiui – užsienio ir Vilniaus universitetuose.
Pabrėžtina, kad valdovas pareigybes skirdavo iki gyvos galvos. Tačiau jos nebuvo paveldimos. Didikai, siekdami išsaugoti tas pačias pareigas savo giminei, turėdavo gerokai pasistengti: ir kad valdovui įtiktų, ir kad kitų didikų bei bajorijos palaikymą turėtų.

Valstybės pareigūnų nuopelnai Lietuvos valstybingumo išsaugojimui
Įdomi valstybės tarnautojų istorijos raida po 1569 m. liepos 1 d. Lietuvos ir Lenkijos Liubline pasirašytos sutarties. Europos politiniame žemėlapyje atsirado nauja konfederacinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika (ATR). Unijos akte buvo numatyta, kad nuo šiol bus renkamas bendras ATR valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o šalį valdys bendras seimas. Jame LDK priklausė trečdalis vietų. Ir nors lietuviams nepavyko išsaugoti dalies žemių bei suverenumo, LDK vis dėlto išsaugojo svarbiausius valstybingumo atributus. Išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia, teisinė sistema ir kariuomenė.
Šiomis naujomis istorinėmis aplinkybėmis itin išaugo valstybės pareigūnų, per kuriuos valdyta valstybė, asmeninė ir pilietinė atsakomybė. Būtent pareigūnai – kilmingi, įtakingi ir išsilavinę didikai – turėjo lanksčia diplomatija ir kompromisais užtikrinti Lietuvos valstybinį identitetą, politinį savarankiškumą bei teritorinį vientisumą.
Nepaisant deklaruoto abipusio lietuvių ir lenkų tautų „sutikimo“, Liublino sprendimus lietuviai pagrįstai suvokė kaip jų kraštui padarytą didelę skriaudą. Lig tol besivaržiusios dvi įtakingiausios lietuvių giminės – Radvilos ir Chodkevičiai – susivienijo ir slapta sutartimi įsipareigojo „… apie savo Tėvynę mąstyti, kad ji iš Dievo malonės ir mūsų pastangomis galėtų sugrįžti į savo ankstesnį grožį ir šlovę“. Ir tai nebuvo pompastiškos deklaracijos. Valstybės pareigūnai sutiko pripažinti Stepono Batoro išrinkimą ATR valdovu (1576) tik po to, kai šis įsipareigojo leisti Lietuvos didikams laisvai „savo teisę pataisyti“. Todėl buvo parengtas III Lietuvos Statutas, įtvirtinęs pamatinę suverenios tautos teisę į laisvę. 1588 m. šį dokumentą patvirtino bei ginti įsipareigojo ir tuometinis ATR valdovas Žygimantas Vaza.
III Lietuvos Statutas – iškilus LDK teisės paminklas, pergyvenęs net ir pačią valstybę: po trečiojo ATR padalijimo 1795 m. Rusija okupavo didžiąją LDK dalį, o Statutas galiojo net iki 1840 m.

Gyvenimas – tai tarnystė valstybei
Istorinės raidos požiūriu valstybės pareigūnų sistema skleidėsi ir mainėsi užtikrindama Lietuvos valstybės savarankiškumą. Tarnystė savo kraštui visada buvo garbės bei atsakomybės klausimas, ir didikai buvo suinteresuoti atlikti tas pareigas gerai. Kita vertus, pareigų turėjimas valdovo dvare ar valstybės valdymo aparate LDK didikams garantavo galimybes įgyvendinti asmeninius interesus.
Dalyvavimas valstybės valdyme priimant politinius, ekonominius sprendimus turėjo tiesioginę įtaką didikų žemės valdų vientisumui, turto gausinimui ir neliečiamumui, įtakai bei žinomumui. Todėl dauguma didikų giminių savo karjerą valstybės tarnyboje sutapatindavo su asmeniniu gyvenimu. Neatsitiktinai garsi kunigaikščių Sapiegų giminė yra pasakiusi: „Valstybės istorija – tai mūsų šeimos istorija.“ Tai atspindi institucijų vertybinių orientacijų paveldėjimą.

Nuo liepos 4 iki spalio 28 d. Valdovų rūmų muziejuje galima apžiūrėti valdovų ir didikų portretų kolekciją. Beje, Vilniaus paveikslų galerijoje pirmą kartą rodomi eksponatai iš Ukrainos muziejų saugyklų.

Jūratė Vaičiuvienė

Ilgai buvę užmiršti dvarų sodybų parkai sulaukia vis daugiau architektų ir parkotyrininkų dėmesio. Profesionaliai restauruoti ir prižiūrimi, vienas po kito jie virsta dvarų gyvenimo, kultūros ir istorijos liudininkais, populiariais lankytojų poilsio ir pramogų centrais.

Iki XX amžiaus pradžios dvarai buvo ekonominės ir techninės pažangos, modernaus ūkininkavimo, kultūros ir mokslo židiniai. Dvarų savininkai kaupė turtingas bibliotekas, meno vertybių kolekcijas, steigė mokyklas, rėmė mokslui ir menui gabius jaunus žmones. Dvaruose būdavo rengiami spektakliai, vykdavo klasikinės muzikos koncertai.

Neatsiejama dvarų ansamblių dalis buvo išpuoselėti ir rūpestingai prižiūrimi parkai, kuriuos sudarė ne tik takų sistema, natūralūs ir dirbtinai suformuoti želdynai, bet ir sudėtingos vandens telkinių sistemos, protakos, tilteliai, fontanai, geoplastiniai elementai, mažosios architektūros statiniai. „Kai kurie dvarininkai parkus puoselėjo labiau nei rūmus“, – pasakojo įmonės Projektavimo ir restauravimo instituto (PRI) architektė, projektų vadovė Gražina Kirdeikienė, kuri kartu su dar šešiomis šio instituto Sodybų skyriaus specialistėmis jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja ir restauruoja Lietuvos dvarų pastatų ir parkų kompleksus (ansamblius).

Dvarų sodybos dažniausiai įsikurdavo gražioje, unikalioje gamtinėje sudėtingo reljefo aplinkoje netoli natūralių vandens telkinių. Šalia jų nusidriekę parkai išsiskyrė gerai suplanuota takų sistema, tvenkinių veidrodžiais, išpuoselėtomis medžių alėjomis, vietos ir egzotinių medžių bei krūmų grupėmis. Dažną parką puošė romantiško stiliaus skulptūros, dekoratyvinės vazos, spalvingi gėlynai. Beveik visuose parkuose yra buvę sodų, vaistažolių plantacijų. Daugumos parkų autoriai nežinomi, tačiau galime didžiuotis, kad keturis garsiausius – Palangos, Lentvario, Užutrakio, Trakų Vokės – kūrė vienas žymiausių XIX amžiaus parkų kūrėjų – prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouardas François André.

Didelė dalis senųjų parkų Lietuvoje apleisti, gerokai apnykę. Sunkiai pataisoma žala padaryta į meistriškai sukomponuotus dvarų statinių ir želdynų ansamblius įterpus naujų bevertės architektūros gyvenamųjų, ūkinių ar net gamybinių pastatų. Pavyzdžiui, XIX amžiuje kunigaikščio Platono Oginskio įkurtame Rietavo dvare iškilo daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų, Plungės dvare įrengtas stadionas, šalia jo pastatyti vartotojų kooperatyvo sandėliai, o pietinėje dalyje – estrada, centrinėje Kretingos parko dalyje – daugiaaukštis technikumo korpusas, Plinkšių dvaro parke – profilakto-riumas, šalia XVI amžiaus renesanso epochos Siesikų pilies – gyvenamasis silikatinių plytų namas. Retas kuris tokių Lietuvos dvarų ansamblių išvengė tūrinės ir erdvinės struktūrų sužalojimų. Ne vienas dvaro parkas buvo išvis sunaikintas.

Sąmoningai ir nesąmoningai naikinami ir niokojami dvarai buvo sovietmečiu. Ir šiandien, praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų, dar ne visi dvarų naudotojai ar nauji savininkai suvokia, kokį turtą jie turi ir kad yra atsakingi už jo apsaugą, tvarkymą, išsaugojimą ateities kartoms. Architektė G. Kirdeikienė prisiminė atvejį, kai rengdamiesi restauruoti dvarą savininkai kreipėsi į PRI specialistus, kad užsisakytų projektinę dvaro pastatų ir parko tvarkymo dokumentaciją. Tačiau išgirdę, kad rengiant dvaro komplekso restauravimo ir pritaikymo projektą būtina atlikti istorinius, architektūrinius, archeologinius, hidrologinius, dendrologinius ir kitus specialiuosius tyrimus, PRI paslaugų atsisakė neslėpdami planų ieškoti projektuotojų, kurie visus darbus atliktų be brangių ir laiko reikalaujančių tyrimų.

sa.lt

Gedimino pilis jau seniai tapo Vilniaus simboliu. Vadovėliuose rašoma, kad būtent čia miesto istorijos pradžių pradžia. Tačiau ar tikrai yra taip? Lietuvos istorijos instituto mokslininkai įrodinėja, kad tai tik dalis tiesos.

Vilniaus miesto istorijos pradžia glaudžiai susijusi su jos pilimis. XIV a. pab.–XV a. pr. metraščiai mini tris: Aukštutinę (dabar Gedimino), Žemutinę ir Kreivąją pilį (lot. Curvum castrum), kurią 1390 bei 1394 m. puldami Vilnių sudegino kryžiuočiai. Paimta pilis buvo apleista ir nebeatstatyta, o bėgant laikui – užmiršta. Vėliau tarp istorikų įsiplieskė aštri diskusija, kur ši trečioji pilis buvusi. Vieni ją matė dabartinio Senamiesčio teritorijoje, kiti – Užupyje ar Sereikiškėse, treti – Bokšto gatvėje, barbakano vietoje. Ir tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje archeologai Elena ir Vladimiras Holubovičiai ją lokalizavo dabartiniame Kalnų parke, Bekešo kalno aplinkoje. Tyrimų metu rasta XIII–XIV a. pastatų, to laikotarpio dirbinių.
Šie artefaktai, atrodytų, neturėjo palikti abejonių dėl archeologų darytų išvadų, tačiau net ir tuomet ne visi istorikai su jomis sutiko. Mokslininkų skepticizmą kurstė esamos topografijos ir įvykių, kurie aprašomi metraščiuose, neatitikimas. Antai kryžiuočių magistras Konradas Valenrodas minėjo Kreivajame mieste buvus 3 tūkst. žmonių, o 1416 m. Jogailos skunde Konstancos suvažiavimui užrašytas dar didesnis kiekis – keliolika tūkstančių. Kyla klausimas, kur sutalpinti tiek žmonių.
Padėtį apsunkino dar ir tai, kad tokia svarbi Vilniaus praeities pažinimui vieta iki šiol labai fragmentiškai tyrinėta. Didesni archeologiniai tyrimai buvo atliekami tik Dainų slėnyje (1956 m.) ir ant Trijų kryžių kalno (1988–1989, 1991 m.). Tyrimų autoriai Adolfas Tautavičius, Vytautas Daugudis, Albertas Lisanka toliau plėtojo idėją apie Kreivojo miesto buvimą parko teritorijoje, tačiau taip ir liko neaišku, kokią teritoriją užėmė citadelė, koks buvo jos santykis su Kreivuoju miestu ir kaip ji siejosi su kitomis Vilniaus dalimis. Norint atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma reikėjo išsiaiškinti, kiek esama Kalnų parko topografija atitiko XIV a. laikotarpį – pirminį reljefą.

Trijų kryžių kalno reljefo pokyčiai
Reljefo atkūrimas – tai sudėtinga, kompleksinė problema, kuriai spręsti būtinos įvairių sričių specialistų žinios. Antai šiame straipsnyje pateikiama Kreivojo miesto topografijos rekonstrukcija yra Lietuvos istorijos instituto archeologų, istorikų, geologų, geofizikų bei urbanistų bendrų pajėgų rezultatas, pasiektas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą.
Atlikti kompleksiniai tyrimai atskleidė, kad pirminis kalvyno reljefas smarkiai skyrėsi nuo išlikusio iki mūsų dienų. Pirmiausia į akis krito didžiuliai planiravimo mastai. Daugelyje vietų aptikti grunto supylimai iki 6–8 m storio, o kitur dideliuose plotuose žemė buvo nukasta ir sulyginta. Be to, kai kurios reljefo formos akivaizdžiai atrodė taisyklingos, nors tai nepažymėta nė viename topografiniame plane. Atlikus šiuolaikinio reljefo skaitmeninio modelio analizę (žemės paviršiaus skenavimo duomenis suteikė Nacionalinė žemės tarnyba) paaiškėjo, kad visas Kalnų parko reljefas – tai vientisas gerai išlikęs architektūrinis-landšaftinis XIX a. įtvirtinimų kompleksas.
Kaip žinome, šie įtvirtinimai Vilniuje caro Nikolajus I įsakymu buvo pradėti statyti 1831 m., prasidėjus sukilimui Lietuvoje, siekiant „pridengti joje besidislokuojančią kariuomenę, visiškai kontroliuoti miestą ir tokiu būdu visada laikyti gyventojus paklusnius“. Tuo metu kariniais sumetimais buvo žeminamos dominuojančios aukštumos, užpilamos raguvos, nukasami ištisi kalvyno plotai. Dabartiniame reljefe iki šiol galima įžiūrėti ne tik stambius objektus, kaip tvirtovę juosę pylimai ar grioviai, pabūklų pozicijos ir parako rūseliai, kaponyrai bei blokhauzas, bet ir visai smulkius, kaip takai ir takeliai, vedę prie šių karinių objektų. Iš esmės reikėtų sakyti, kad esamas Kalnų parko žemėvaizdis didesne dalimi atspindi būtent šios pilies invaziją, kurią lėmė XIX a. karinė taktika. O tai, savaime suprantama, neleidžia jo naudoti rekonstruojant viduramžių kompleksą, kai karo ir fortifikacijos principai buvo visiškai kitokie.
Taigi, remiantis tvirtovės statybos dokumentais, ankstesnio laikotarpio kartografija, taip pat geologinių ir geofizinių tyrimų duomenimis, buvo rekonstruotas pirminis kalvyno reljefas, pagal kurį galime spręsti apie XIV a. miestą.

Kreivasis miestas-pilis
Gynybinė miesto struktūra, viena svarbiausių viduramžiais, buvo glaudžiai susijusi su kalvyno šlaitais ir dominuojančiomis aukštumomis, kurios akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinių. Taip, mes žinome, kad Stalo kalnas buvo mažiausiai trimis metrais aukštesnis. Maža to, tai buvo kelių kalvų grupė, o ne vientisas „piliakalnis“. Plikojo (dab. Trijų kryžių) kalno viršutinė aikštelė buvo ilgesnė maždaug 18 m ir turėjo dominuojantį kalvagūbrį, ant kurio randama gynybinių pylimų liekanų. Vakariniame kalvyno šlaite, Sereikiškių parko teritorijoje, anksčiau buvo dar vienas kalvagūbris – Bekešo kalnas, kurį XIX a. nuplovė Vilnios upė. Pagaliau tarp Plikojo ir Stalo kalno egzistavo atskira, mūsų dienas tik fragmentiškai tepasiekusi kalva, atribojusi šiaurinę Kreivojo miesto dalį nuo pietinės. Ši aukštuma dominavo virš tuometinių gyvenamųjų rajonų ir turėjo būti labai svarbi vidinėje miesto gynybos sistemoje.
Remiantis aukštumų ir šlaitų išsidėstymu prieita išvada, kad Kreivasis miestas buvo apjuostas gynybiniais įtvirtinimais, jungusiais Plikąjį, Bekešo bei Stalo kalnus. Taigi Kreivosios pilies plotas prilygo Žemutinei piliai ir užėmė apie 12 ha, tinkamas gyventi plotas siekė apie 5,5 ha. Už šio gynybinio žiedo, pagrindinių kelių ašyse, buvo pradėję formuotis priemiesčiai – papiliai.
Tyrimai patvirtino gerai žinomą poliorketikos (graik. polis – miestas, ir herkos – apgultis) principą, kuris sako, kad pilies gynybai būtina iki maksimumo išnaudoti gamtos teikiamus reljefo ypatumus. Šio dėsnio įrengiant Kreivąją pilį buvo laikomasi iki smulkmenų. Atkreiptinas dėmesys, kad gynybinių sienų tinklas apima ne tik išorinį Kreivosios pilies perimetrą, – jos statytos ir pilies viduje. Taip susidaro keturios savarankiškos ir viena kitą papildančios gynybinės grandys. Tad pilies gynyba buvo suplanuota taip, kad priešas, prasiveržęs į vieną iš jų, turėjo šturmuoti likusias, kurios gynėsi savarankiškai. Šiame kontekste visiškai įtikinamai skamba Jogailos viename iš laiškų išsakyta mintis, kad užimti Kreivąją pilį jėga nebuvo įmanoma, tik išdavyste ir apgaule. Taip, beje, ir įvyko.
Reikia pabrėžti, kad Kreivoji pilis sudarė vientisą gynybos kompleksą su kitomis dviem pilimis – Žemutine bei Aukštutine. Strateginiu požiūriu ją buvo privalu ginti dėl pastarųjų dviejų saugumo. Šioje gynybos grandyje labai svarbus pasidaro Vilnios vaidmuo. Tyrimai upės krante patvirtina ankstesnių tyrėjų prielaidą, kad Vilnios vaga tarp Plikojo ir Gedimino kalno buvo dirbtinai iškasta, ką rodo aplinkos geologinė sandara.
Kita, ne mažiau svarbi miesto struktūra – kelių ir gatvių tinklas. Kalvotame reljefe jį formavo raguvos ir lomos, nes dėl mažo nuolydžio jos buvo patogios susisiekimui. Pirminio reljefo modelyje išryškėjo ištisas raguvų tinklas. Jos ne tik jungė vidines aukštumas, bet, svarbiausia, raižė vakarinį kalvyno šlaitą, ribojantį Kreivąjį miestą nuo dabartinio Vilniaus senamiesčio. Ir nors šiandien mes negalime pasakyti, kokią reikšmę turėjo kiekviena atskira raguva, jau dabar matome, kad jos išsidėsto dėsningai miesto atžvilgiu. Vienos iš jų nukreiptos tiesiai į pagrindines Senamiesčio gatves (Trakų, Domininkonų, Šv. Jono, Šv. Mykolo gatvių tąsa), kitos siejamos su senų kelių archeologinėmis liekanomis (Arsenalo teritorija).
Toks stiprus komplekso ryšys su miestu rodo labai didelę Kreivojo miesto svarbą Vilniaus raidai. Tai svarbu pabrėžti vien jau dėl to, kad dabar ši vietovė negyvenama ir bendrame Vilniaus kontekste labiau primena miško peizažą.

Urbanizacija ir Kreivasis miestas
Taigi XIII–XIV a. Kreivasis miestas buvo toks pat reikšmingas Vilniaus kelių susikirtimo mazgas kaip ir Žemutinė pilis. Jis akumuliavo į save tuo laikotarpiu ypač svarbią Antakalnio–Viršupio–Nemenčinės kryptį. Urbanizacijos procesai Kreivojo miesto aplinkoje turėjo vykti sparčiai ir intensyviai. Tuo metu buvo apgyvendintos teritorijos už gynybinio žiedo, šalia Neries upės, sodybos greičiausiai buvusios ne tik dešiniajame, bet ir kairiajame Vilnios krante, o dabartinės Sereikiškės buvo jų epicentras. Galima prognozuoti, kad daugiau ar mažiau apgyvendintos teritorijos buvo ir Antakalnio kryptimi, bent jau iki Petro ir Povilo bažnyčios.
Tad keičiasi Vilniaus genezės koncepcija: XIV a. miestas vystėsi ne tik nuo Aukštutinės ir Žemutinės pilies komplekso, bet ir dėl dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilies lygiavertės įtakos. Istoriniai įvykiai, paskatinę Kreivosios pilies-miesto išnykimą, lėmė, kad nuo XV a. pr. urbanizuojama tik dabartinio Senamiesčio teritorija, o ankstyvoji ašis išlieka tik kaip rudimentas.

Virgilijus Pugačiauskas, Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė

Prieš 105 metus gimė impozantiška asmenybė Pranas Žižmaras, okupuotos Vilnijos lietuvių jaunimo lyderis, iškvietęs į dvikovą lenką studentą ir jį nugalėjęs.

Pirmą kartą apie šį įvykį teko išgirsti dar 1952 m. iš šviesaus atminimo istorijos mokytojo vilniečio Domo Viščinio. Tuomet mes, moksleiviai, buvome sukrėsti: dvikova XX amžiuje, ir dar dėl tokios priežasties?! Tik gerokai vėliau pavyko išsiaiškinti daugiau: kad tai nebuvo vienintelis Prano Žižmaro žygdarbis, kad jis apskritai buvo puikus žmogus, bet jo likimas tragiškas.
Iš tiesų, 1938 m. įvykusi dvikova – ypatingas įvykis, bet tai nebuvo beprotiška avantiūra. Lenkija tada, 1919–1939 m., buvo užgrobusi teritorijas, kuriose gyveno keliolika milijonų kitų tautybių gyventojų, ne tik lietuvių, bet ir baltarusių, ukrainiečių, ir visi jie kovojo su okupantais, bet skirtingomis priemonėmis. Ukrainiečiai, būdami gausiausi, priešinosi ginklais – veikė partizanai, nevengė jie ir politinio teroro, baltarusiai veikė panašiai, tik kur kas mažesniu mastu.
Lietuviai Vilnijoje okupantų buvo puolami labiau už kitų tautybių žmones galbūt todėl, kad jie, jausdamiesi šeimininkais savo protėvių žemėje, buvo labiausiai nenuolankūs režimui, nėjo į jokius kompromisus su juo. Savo teisėms, interesams ginti jie daugiausia naudojo kultūrines priemones – spaudą, švietimą, turėjo gausių, tvirtų savo organizacijų.
Tačiau jaunimas sugalvodavo ir kitokių, demonstratyvių, romantiškų kovos priemonių, kurios taip pat buvo labai reikalingos, nes kėlė žmonių dvasią, žadino išsivadavimo viltis, be to, sulaukdavo didelio atgarsio nepriklausomoje Lietuvoje, kuri visada užjautė ir vieningai palaikė vilniečius – ir dvasiškai, ir praktiškai.

Kaip užaugo būsimasis riteris
P.Žižmaro tėvai amžių sandūroje iš Daugėliškio valsčiaus Kiniūnų kaimo skurdo genami nusikraustė į Peterburgą. Ten užaugino septynis vaikus – tris sūnus ir keturias dukras, Pranas gimė 1907 m. vasario 2 d. Augdami svetimoje aplinkoje jie buvo gerokai surusėję ir net sulenkėję, mat mūsų tautiečiai Peterburge dažnai šliejosi prie katalikų lenkų. Šie viešpatavo ir tenykštėje parapinėje mokykloje, kurioje lietuviukus vertė lenkais. Tiesa, gavusi ten darbo, mokytoja Uršulė Babickaitė, vėliau garsi kino ir teatro aktorė, tam pasipriešino, ėmė mokyti vaikus lietuviškai – slapta, kapelionui griežtai draudžiant. Kitas lietuvybės pamokas Pranas gaudavo iš savo dėdės Motiejaus, kuris iš tolimojo Daugėliškio žiemą rogėmis atvažiuodavo jų šeimos lankyti.
Tėvas, taip pat Pranas, dirbo garsiajame Putilovo fabrike aukštos kvalifikacijos meistru, gerai uždirbo – pasistatė net du namus, kurių butus nuomodavo. Todėl po revoliucijos atsidūrė kalėjime, o motina su vaikais patraukė į pietus, Stavropolio kraštą, kur tik 1921 m. išgirdo apie nepriklausomą Lietuvą.
Per didelius vargus šeima pasiekė Vilnių, bet čia jau viešpatavo lenkai. Tiesa, lietuviškų mokyklų čia tada dar buvo, tik mokytis Žižmariukams jose nebuvo lengva. Tačiau jie prisitaikė, įsitraukė į lietuvišką veiklą. Aktyviausias, žinoma, buvo Pranas. Kaip savo knygoje rašo G.Mareckaitė, „Pranas buvo nuolat apsuptas skautų, draugų, jaunimo, gyvenimas aplink jį virte virė, kunkuliavo, žaižaravo – toks buvo jo gyvenimo būdas“.
Už tai jį visi gerbė ir mylėjo, jį globojo pats Jonas Basanavičius, vyskupas Jurgis Matulaitis, kiti Vilniaus lietuviai šviesuoliai, net generolas Teodoras Daukantas Kaune. Jo pagalba labai pravertė, kai mokytojų seminarija, kurioje Pranas mokėsi, lenkų valdžios buvo uždaryta, todėl mokslus teko tęsti Kaune.

Vėliava Gedimino bokšte, dvikova
Jau pirmosiose gimnazijos klasėse P.Žižmaras tapo jaunimo lyderiu, daugiausia veikė kaip skautų organizatorius ir vadas ne tik Vilniuje, bet ir kitur. 1925 m. žiemą jis slapta įkūrė Vilniaus lietuvių skautų organizaciją – Gedimino skiltį. Jos vėliava buvo ne žalios kaip įprasta, o juodos spalvos – pažymėti gedului dėl pavergtos mūsų sostinės. Viešai pirmą kartą skautai pasirodė labai iškilmingose savo garbės nario J.Basanavičiaus laidotuvėse 1927 m. vasarį – jie budėjo garbės sargyboje prie karsto, palaikė tvarką. Vėliau ne kartą organizavo lietuviškas eitynes į Rasų kapines policijai persekiojant – lygiai taip pat, kaip ir pokariu, kitos okupacijos metu. Labai svarbi skautų veiklos sritis buvo sportas, kuriame P.Žižmaras pasiekė ypač gerų rezultatų.
1928 m. vasario 16-osios naktį mūsų nepriklausomybės metinių proga vilniečiai skautai Jonas Zabrockis, Stasys Sabalys, vadovaujami P.Žižmaro, Gedimino pilies bokšte nukabino lenkišką vėliavą ir iškėlė trispalvę. Ryte ją pamatę daugybė žmonių būriavosi kalno papėdėje, stebėjosi kažkieno drąsa. Kaip rašė to meto spauda, nemažai mūsų tautiečių verkė džiaugsmo ašaromis, o žydai, ukrainiečiai, baltarusiai sveikino juos, kartodami žodį „Lietuva“. Tai buvo didelis įvykis ir nuostabus, įsimintinas nepriklausomybės dešimtmečio paminėjimas, o P.Žižmaras vėliau buvo gretinamas su graikų tautos didvyriu M.Teodorakiu, 1943 m. atlikusiu panašų žygdarbį vokiečių okupuotuose Atėnuose.
Bet tikrai legendine figūra Pranas tapo 1938 m. pavasarį. Tada po incidento prie laikinosios Lietuvos ir Lenkijos sienos bei lenkų ultimatumo Lietuvai Vilniuje vyko tūkstantinės antilietuviškos demonstracijos bei mitingai, kurių dalyviai reikalavo žygiuoti į Kauną, visaip žemino, keikė lietuvius ir Lietuvą. Ypač P.Žižmarą užgavo vieno tokio mitingo kalbėtojo studento, atsargos karininko Ježio Chom-Chomskio kalba: jis mus pavadino apspjaudytų neūžaugų, vagių tauta, o Lietuvą – niekšų kraštu. Minia šiems žodžiams audringai pritarė.
Netrukus pamatęs tą išsišokėlį kavinėje Pranas nusprendė jį pamokyti: pareikalavo atsiprašyti, o to nesulaukęs trenkė jam antausį ir padėjęs ant stalo savo vizitinę kortelę išėjo. Tai buvo karininko munduro įžeidimas, o kartu – kvietimas į dvikovą. Pranas siūlė kautis pistoletais, nes buvo patyręs šaulys. Bet jo priešininkas, kaip įžeistasis turintis ginklo pasirinkimo teisę, būdamas geras fechtuotojas pareikalavo imtis kardų. Teko sutikti ir pradėti mokytis fechtuotis.  Vilniaus lietuviai P.Žižmarui pasamdė mokytoją – lenkų karininką. Būdamas puikus sportininkas P.Žižmaras per trumpą laiką (savaitę) sugebėjo įsisavinti šio kovos meno paslaptis, bet vis viena rizika buvo didžiulė.
Kadangi dvikovos Lenkijoje tuo metu buvo griežtai draudžiamos, kautis teko labai slaptai, todėl žinios apie tai, kas įvyko 1938 m. gegužės 1 d., labai prieštaringos. Aišku viena, kad buvo sutarta kautis iki trijų sužeidimų. Pranas tą ir padarė – pats patyręs tik vieną sužeidimą, priešininką sužeidė tris kartus. Jo pergalę išgarsino Kauno laikraščiai, Lietuvos radijas: jie pabrėžė, kad P.Žižmaras Lietuvos vardą gynė tokiomis priemonėmis, kokios jam tuo laiku ir tokiomis aplinkybėmis buvo įmanomos. To meto lietuviška žiniasklaida nugalėtojui pareiškė padėką visuomenės vardu.
Dvikovos sukeltas įspūdis Vilnijoje ir visoje Lietuvoje buvo milžiniškas. Juk dvikova vyko jubiliejiniais metais, kaip tik tų metų vasarą Kaune buvo surengta Tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo ir P.Žižmaro vadovaujama vilniečių komanda. Minios žmonių, giedodami Tautos himną, pasitiko juos Kauno geležinkelio stotyje – tokių iškilmių Kaunas dar nebuvo matęs. O jų centre buvo dvikovos nugalėtojas, studentai jį nešė ant rankų per visą aikštę iki automobilio, tūkstančiams kauniečių sveikinant ir šaukiant „valio!“.
Vilniečiai dalyvavo ir gerai pasirodė daugelyje sporto varžybų, jų vadovas taip pat, bet svarbiausia – jie turėjo progą įsitikinti, kad kovą reikia tęsti iki pergalės, nes vienas Kauno laikraštis į juos kreipėsi taip: „Brangūs tautiečiai, jumis džiaugiasi visa Lietuva, su jumis pasiruošusi kentėti visa Lietuva. Su jumis visa Lietuva!“

Socialiai pavojingas elementas
Galiausiai vilniečiai ir visa Lietuva tą kovą laimėjo: 1939 m. spalį sostinė grįžo mums. P.Žižmaras buvo paskirtas Vilniaus sporto apygardos pirmininku, įkūrė Jaunosios Lietuvos sąjungos Vilniaus tarybą, daug nuveikė, kad Vilnija sparčiau įsijungtų į Lietuvos valstybę.
Tačiau vilniečiai džiaugėsi neilgai: netrukus juos užgriuvo nauja okupacija su dar žiauresnėmis represijomis. Kaip tik jų auka ir tapo P.Žižmaras. 1940 m. spalio 29 d. jis atsidūrė Vilniaus NKVD vidaus kalėjime, buvo tardomas ištisomis paromis, keičiantis tardytojams, kankinamas, psichologiškai gniuždomas laikant vienutėje. Bet rimtos bylos čekistai jam taip ir neįstengė sukurpti – juk Pranas nebuvo nei policininkas, nei fabrikanto sūnus, be to, būdamas teisininkas, mokėjo atsakinėti į tardytojų klausimus, o tai juos ypač siutino. Todėl ir jokių konkrečių kaltinimų byloje nėra. Nepaisant to, Ypatingasis pasitarimas 1941 m. kovo 8 d. nutarė: „Žižmarą kaip socialiai pavojingą elementą uždaryti į pataisos darbų lagerį aštuoneriems metams.“
Kalėjo P.Žižmaras Vorkutos lageriuose, dirbo geležinkelio tiesimo brigadose. Tokią baisią katorgą kiti ištverdavo vos tris mėnesius, o jis, būdamas tvirtos dvasios ir užsigrūdinęs, iškentė triskart ilgiau, kol atsidūrė lagerio ligoninėje. Ten 1944 m. spalio 27 d. ir mirė.

Kvailių šalyje apsilankęs Buratinas išmoko mąstyti. Bet ar mąstyti ir suprasti kada nors išmoks Lietuvos valdžia ir gyventojai – tikrai neaišku.

Kitą kartą vaikų nesusilaukęs žmogelis susimeistravo sūnų – medinuką Buratiną. Ne kažin koks tas vaikis išėjo, mat medinis, bet kažkaip gyvybę įpūsti jam pavyko, nors smegenis įtaisyti galimybių taip ir neatsirado. Žodžiu, proteliu Buratinas pasigirti negalėjo. Tad nusprendė tėvas išleisti sūnų į gyvenimą, mat psichologinių teorijų prisiskaitęs buvo ir nujautė, kad patirtis pasaulyje daugiausiai proto vaikiui ir įkrės. O kad nuogo baso nepaleistų ir bent kažkokias pradines galimybes sukurtų, įdėjo sūnui tėvas kelionėn penkias auksines monetas.
Nuojauta jo neapgavo, nes vos namus palikęs Buratinas užklydo į gūdžią girią, kurioje verslą vystė du sukti veikėjai – Lapė ir Katinas. Kaip žinome, verslininkai šiais laikais puikiai bendrauti moka, nes ne vienas koučingo mokslus išėjęs. Tad nesunkiai iš kvailoko bernioko Lapė ir Katinas išgavo paslaptį, kad jis pasaulio pažinti keliauja, o gal dar ir verslą kur prasuks, nes pradinį kapitalą su savimi nešasi. Užuodę lengvą uždarbį gudrieji verslininkai pasiūlė Buratinui į jų verslą pinigus investuoti mainais už neįkainojamą patirtį, kurią tik vienoje šalyje įgyti galima. Ir nurodė jie Buratinui, kad esą kažkur už gūdžios girios yra tokia Kvailių šalis, o joje Stebuklų laukas, kuriame gali tiek stebuklų pamatyti, kad gyvenimo patirtis savaime per mėnesį ateis.
Na, Buratinas Lape ir Katinu patikėjo, tad pinigus jiems paliko ir iškeliavo Kvailių šalies, kurioje dar ir Stebuklų laukas slypi, ieškoti. Ėjo jis, ėjo, kol vieną dieną priėjo šalį, kurią andai Marijos žeme ar krepšinio kraštu vietiniai vadino. Pamanė Buratinas, kad, matyt, ne ten nuėjo, bet nuovargis jau kojas gėlė, tad nusprendė kiek pailsėti.
Apsistojo jis viešbutyje, prigulė ant lovos ir įsijungė televizorių. O tuo metu transliavo labai įdomią laidą, ir dar tokiu labai švelniu vardu pavadintą – „M.A.M.A. apdovanojimai“. Nesuprato Buratinas, kad ne apie tą mamą kalba eina, bet kai vienas dalyvių sušuko nenorįs, jog „mūsų vaikai ant Tauro kalno sprogdintųsi“, visai susigraudino ir mamos glėbyje pasijuto… Įsijungė kompiuterį Buratinas, apie tą iškilųjį žmogų pasiskaitė ir net širdis apsalo: juk jis vaikučius myli ir jiems taip reikalingą medicinos aparatūrą dovanoja! Ir suprato, tiesiog gėrio televiziją bežiūrįs. Bet koks siaubas Buratiną apėmė, kai išgirdo, kad gerasis vaikų mylėtojas pačiais šlykščiausiais keiksmažodžiais pratrūko. O po salę vaikučiai bėgioja… „Tai gal čia tas Stebuklų laukas?“ – pamanė Buratinas, nes tikrovėje juk negali taip būti, kad tas pats žmogus ir mylėtų vaikus, ir juos šlykštynių mokytų. Bet išgirdęs, kaip tų salėje bėginėjančių vaikučių tėveliai garsiai kvatoti ėmė, suprato, kad, matyt, net ir Kvailių šalyje atsidūrė…
Nustebęs Buratinas perjungė televizijos kanalą ir pataikė, kai kažkoks dėdė su barzdele, lengvai pasikikendamas, tos šalies žmones mokė, kad vaikus vis dėlto mylėti reikia. O pasakojo jis baisią istoriją: apie vargšę mergaitę, kurią kažkokie pedofilai nuskriaudė, o teta išgelbėjo. Bet ir jai nebuvo lengva, nes pasirodė, kad mergaitės mama su niekdariais susidėjusi buvo, todėl dabar vėl nori ją pagrobti ir pedofilams atiduoti… Ir dar negana – kažkodėl to krašto teismas nusprendė, kad mergaitė su mama gyventi turi. Na, tiek Buratinas suprato: jei teismas nusprendė, reikia jo klausyti. Bet, pasirodo, – ne, nes tas dėdė su barzdele kaip tik ir tvirtino, kad teismų klausyti nereikia. „Gal čia Stebuklų laukas, kad tokios keistenybės nutinka?“ – vėl susimąstė Buratinas.
Ir atsitik tu man, kad po dėdės dvi tetos prabilo – viena tokia rūsti, griežta, o kita švelni tokia. Ir paaiškėjo, kad abi jos dabar tam kraštui vadovauja. Klausosi Buratinas ir vėl savo ausimis netiki: rūsčioji teta reikalauja mergaitės mamai neatiduoti ir tetai teismo neklausyti, o geroji pasirodė tikrai gera… Ji gražiai pasakė, kad teismų klausyti reikia ir mergaitės teta, pasirodo, tą daranti. Bet nesuprato Buratinas, kodėl ji pridūrė, kad mergaitės teta teismų nurodymus „švelniai vykdo“… O kad mergaitę apskritai iš mamos atėmus laikyti reikia, ir dar tuo daugelis džiaugiasi, jam visiškai keista buvo.
Perjungė Buratinas televizijos kanalą ir savom akim bei ausim nepatikėjo: ogi ten kitas ponas, žurnalistu save vadinantis, visai priešingus dalykus dėstė – kokia ta mergaitės teta bloga, o „pedofilai“, matyt, tikrai vaikus myli… Susipainiojo Buratinas ir vėl dingtelėjo galvoje mintis, kad labai viskas į Kvailių šalį panašu.
„Tiek to, nesuksiu sau galvos, gal ką apie gamtą pažiūrėsiu“, – pamąstė Buratinas. Ir pamatė nuostabius vaizdus iš to krašto lopinėlio, prie jūros esančio ir kažkokia nerija vadinamo. O ten jūra, marios ir gražūs nameliai prie jų. Ponas ekrane sakė, kad jie boteliais vadinasi ir pastatė juos kažkoks dėdė, kurį visi to krašto žmonės labai myli, nes jis mat labai gerai krepšinį žaidė. Pasirodo, tas didis ir šlove, ir ūgiu dėdė visus apgavo ir neleistinoje vietoje neleistinus namelius pastatė. O vieta juk viso pasaulio gamtosaugininkų prižiūrima besanti. Tai tie gamtosaugininkai ir pasišovė nugriauti namelius, kad gamtos neniokotų.
„Na va, vėl Stebuklų laukas – stato, o po to griauna…“ – pamanė Buratinas. Bet stebuklas, pasirodo, ne čia buvo. Ogi nutiko taip, kad jau kitoje laidoje Buratinas išgirdo, kaip ties patys gamtosaugininkai džiūgauja, mat to krašto geroji valdžia pagailėjo didžiojo dėdės ir paliko jam namelius gyventi. Ir dar kaip teta iš gamtosaugos gražiai pasakė: „Na va, dabar valstybėje bus tvarka, viskas įstatymiškai reglamentuota…“ O ką tik pati sakė, kad įstatymai atvirkščiai reikalauja… Pakraipė galvą Buratinas, niekaip tokių priešybių nesuprasdamas.
Ir suprato jis, kad ne tik Stebuklų lauką atrado, bet tikrai Kvailių šalyje atsidūrė. Ir kaip galima tą kraštą kitaip pavadinti, jei valdžia ir žmonės vieni kitus kvailiais laiko? Jei vakar sakęs viena, rytoj viską atbulai apsuki? Jei vienas žurnalistas viešai skelbia vieną tiesą, o kitas viską atvirkščiai nupasakoja?
Daug sužinojo Buratinas, didelę patirtį įgijo. Sužinojo, kad tame krašte žmonės gedi žuvusių kovotojų dėl laisvės, o tą pačią dieną jame koncertuoja didis muzikantas, kuris tuos kovotojus žudžiusius užsienio veikėjus garbina. Sužinojo ir tai, kad Konstitucinis Teismas, vieną dieną nusprendęs, kad švietimo reforma prieštarauja pagrindiniam tos šalies įstatymui, staiga krašto vadovams pasirodė pats antikonstitucinis. O kurgi tie krašto vadovai anksčiau buvo, kai „antikonstitucinis“ teismas veikti pradėjo?
Liūdna patirtis Buratiną aplankė, bet gal ne veltui savo auksines monetas išleido, nes mąstyti ir suprasti išmoko. Bet ar mąstyti ir suprasti kada nors išmoks jo aplankyto krašto žmonės, Buratinas taip ir nesužinojo…

Žvelgiant iš šalies mūsų valstybė labai jau primena Buratino aplankytą Kvailių šalį.

ELTA

Nuomonę dėl labiausiai nusipelniusio šio dešimtmečio Lietuvos istoriko ir archeologo pareiškė 30 mokslininkų iš Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos, Šiaulių, Lietuvos edukologijos universitetų Istorijos katedrų, Istorijos instituto darbuotojai, istorijos mokytojai ir Lietuvos mokslų akademijos nariai istorikai.
Nuo geriausiu istoriku išrinkto Zigmanto Kiaupos vos keliais balsais atsiliko profesorius Edvardas Gudavičius, o trečioje vietoje liko VU Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros lektorius Rimvydas Petrauskas.
Įdomu, kad populiariausias ir labiausiai visuomenei žinomas istorikas Alfredas Bumblauskas iš kolegų gavo tik vieną balsą. Akademikų vertinimu, jis puikus istorijos populiarintojas, tačiau mokslinė A.Bumblausko knygų ir straipsnių vertė neprilygsta E.Gudavičiaus, Z.Kiaupos, R.Petrausko darbams.
„Istorikams svarbiausia, kaip darbus įvertina kolegos ir skaitančioji visuomenė. O bene pagrindinis vertinimo kriterijus – kiek buvo sugebėta naujai pasižiūrėti į žinomus dalykus“, – mano VDU Istorijos katedros vedėjas Pranas Janauskas.
Taip pat istoriko pripažinimą lemia analitinis žvilgsnis ir, pasak Istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio, konceptualumo ir susistemintos faktografijos darna publikacijose.

Reikšmingiausias darbas – daugiatomė „Lietuvos istorija“

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė tvirtina, kad per pastarąjį dešimtmetį istorijos mokslas pasiekė aukštesnį kokybinį lygį nei pirmuoju nepriklausomybės laikotarpiu. Mat tuomet istorijos mokslas turėjo iškristalizuoti tyrimų prioritetus ir persiorientuoti prie naujų tyrinėjimo metodų bei metodologijų. „Istorijoje labai svarbus tapo tarpdiscipliniškumas, Lietuvos istoriografijos įtraukimas į bendrą europinį kontekstą ir Lietuvos istorikų komunikacija su Europos ir pasaulio mokslininkais“, – pabrėžia S.Pocytė.
Kolegų vertinimu, Lietuvos istorijos mokslą į tarptautinius vandenis išplukdė istorikas Alvydas Nikžentaitis. Jo darbų tarptautinėje mokslinėje spaudoje publikuota daugiausiai. Nemažai straipsnių užsienio kalbomis yra paskelbęs ir R.Petrauskas, taip pat Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Darius Staliūnas. Beje, jie atliekamus tyrimus lygina su kituose regionuose vyraujančiomis tyrimų tendencijomis ir laimėjimais.
E.Gudavičius taip pat vienas iš nedaugelio Lietuvos istorikų, puikiai žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Jis kaip Arvydas Sabonis krepšinyje. Pripažįstamas tarptautinės istorikų bendruomenės, įvairiapusis, produktyvus mokslininkas, suformavęs naują Lietuvos istorijos koncepciją“, – apbūdina Lietuvos edukologijos universiteto Plėtros ir tarptautinių ryšių prorektorius, istorikas Aivas Ragauskas.
Jam antrina istorikas Domas Kaunas: „Trys ketvirtadaliai knygų dulka nenaudojamos lentynose, kitos po kelerių metų pamirštamos, o E.Gudavičiaus knygos – reiškinys. Kaip ir Z.Kiaupos.“
Fundamentaliu vadinamas ir jaunesniosios istorikų kartos atstovo R.Miknio darbas „Mykolas Romeris. Dienoraštis“, atskleidžiantis daug naujų idėjų.
Vis dėlto kaip reikšmingiausius šio dešimtmečio istorikų darbus daugelis apklaustųjų išskyrė daugiatomės Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki šių dienų sintezę „Lietuvos istorija“, kurią rengia beveik visų Istorijos instituto skyrių darbuotojai. Ir „Lietuvos metriką“, kurios rengimą organizuoja Algirdas Baliulis. Beje, šie veikalai puikiai įvertinti ir Vidurio Europos šalių istorikų.

Kompleksiniai archeologo V.Vaitkevičiaus darbai

Geriausio Lietuvos archeologo vardo Vykintas Vaitkevičius, kolegų nuomone, nusipelnė todėl, kad jo tyrinėjimuose susipina etnologija, mitologija ir archeologinių kasinėjimų išvados. Vienas žymiausių baltų šventviečių tyrinėtojų už kompleksinius Lietuvos etninių žemių ir archeologinius tyrinėjimus bei istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą, kovą dėl jų išsaugojimo, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą (informacinės sistemos „Aruodai“ sukūrimą), mokslinių tyrimų viešąją sklaidą pernai apdovanotas Jono Basanavičiaus premija.
O Z.Kiaupa, „Veido“ rinkimuose tapęs geriausiu Lietuvos istoriku, labiausiai vertinamas dėl to, kad jo darbų spektras labai platus. Jis ir Lietuvos miestų, ir LDK tyrinėtojas, ir sintezių autorius.

Geriausi šio dešimtmečio Lietuvos istorikai
1. Zigmantas Kiaupa
2. Edvardas Gudavičius
3. Rimvydas Petrauskas

Geriausi šio dešimtmečio Lietuvos archeologai
1. Vykintas Vaitkevičius
2. Valdas Žulkus
3. Algirdas Girininkas

Šaltinis: „Veido“ atlikta istorikų apklausa