Amžius, lytis ir paveldimumas – tai sveikatos rizikos veiksniai, kurių žmogus negali kontroliuoti ir pakeisti. Tačiau sveikatos specialistai tvirtina, kad žinojimas apie priklausymą rizikos grupei yra „vertas aukso“, nes suteikia žmogui progą išvengti galimos ligos pasirinkus sveikesnę gyvenseną.

Tikrintis sveikatą reikia ir jauniems

Naujausio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atlikto Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, 20 proc. vyrų ir 12 proc. moterų pernai nė karto neapsilankė pas gydytoją, daugiausia tai – vyresni nei 25 metų ir vidutinio amžiaus Lietuvos gyventojai.

Gydytojas doc. Gintaris Vilkevičius atkreipia dėmesį, kad profilaktiškai tikrintis sveikatą turime ir tuomet, kai jaučiamės gerai ir esame jauni. Dirbantys žmonės šiandien patiria daug streso, jų gyvenimo tempas labai greitas, o tai didina kraujo spaudimą, kuris lemia širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą“, – kalba medikas.

Gyvensenos tyrimo duomenys rodo, kad jau kas dešimto 25-34 m. ir kas penkto 35-44 m. amžiaus vyro kraujospūdis yra padidėjęs. Tuo tarpu tiek vyrų, tiek moterų cholesterolio kiekis kraujyje pradeda ženkliai didėti maždaug nuo 45 metų amžiaus.

Riba, kada žmogus turi rimčiau susirūpinti savo sveikata – 50 metų. Vyresniame amžiuje kraujagyslių standumas didėja, progresuoja aterosklerozė (kraujagyslių kalkėjimas). Be to, šio amžiaus sulaukę žmonės mažiau juda, ne visuomet vartoja pilnavertį maistą, rūkaliams pasireiškia šalutinis šio žalingo įpročio poveikis. Todėl 50-etis bent kartą per metus turėtų pasitikrinti kraujospūdį, cholesterolio kiekį kraujyje.

Anot G.Vilkevičiaus, pastebima tendencija, kad pastaraisiais metais aukštesnes pajamas gaunantys žmonės vis daugiau dėmesio skiria savo sveikatai: „Jie turi geresnį darbą, gyvena patogesnėmis sąlygomis ir nori jomis mėgautis kiek įmanoma ilgiau. Juk ligos ir jų gydymas sukelia diskomfortą“, – pasakoja gydytojas.

Verta žinoti giminės sveikatos istoriją

Paveldimumas yra reikšmingas širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys. Norint užbėgti ligai už akių ar ją atitolinti vertėtų pasidomėti, kokiomis ligomis sirgo ar serga artimieji.

„Labiau rūpintis savo sveikata vertėtų tais atvejais, jei pirmos eilės artimi giminaičiai (vyrai iki 55 metų ir moterys iki 65 metų) sirgo širdies ir kraujagyslių liga arba nuo šios ligos mirė. Kitaip tariant, kiekvienas turėtų atkreipti dėmesį į savo sveikatą, jei tėvams, broliui ar seseriai buvo diagnozuota koronarinė širdies liga, miokardo infarktas arba insultas“, – pasakoja Lietuvos širdies asociacijos prezidentė kardiologė prof. Žaneta Petrulionienė.

Antros eilės giminių (senelių, tetų, dėdžių) ligos turi mažiau įtakos negu pirmosios (tėvai, broliai, seserys, sūnūs ir dukterys). Anot kardiologės, rizika tuo didesnė, kuo daugiau širdies ir kraujagyslių ligomis sergančiųjų ar mirusiųjų yra giminėje,  kuo artimesni giminystės ryšiai ir kuo jaunesnio amžiaus yra sergantis ar miręs giminaitis.

„Pagrindinė gydymo priemonė nustačius paveldimumą – žalingų įpročių atsisakymas, sveikas gyvenimo būdas, ligų profilaktika. Tačiau paveldimas gali būti ne tik polinkis infarktui ar insultui, bet ir šias ligas skatinantys rizikos veiksniai, pavyzdžiui, cholesterolio kiekio didėjimas kraujyje, aukštas kraujospūdis ar cukrinis diabetas. Tokiu atveju žmogus turėtų periodiškai matuoti kraujospūdį, pulsą, atlikti kraujo tyrimus, kurių metu nustatomas cholesterolio ar gliukozės kiekis. Taip pat rekomenduojama nevartoti riebaus maisto, gyventi fiziškai aktyvesnį gyvenimą, išlaikyti normalų kūno svorį“, – pasakoja doc. G. Vilkevičius.

Moteris kraujagyslių ligos užklumpa vėliau

Širdies ir kraujagyslių ligomis dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės, tačiau sergamumas tarp to paties amžiaus vyrų ir moterų skiriasi: „45-55 metų vyrai širdies ir kraujagyslių ligomis serga gerokai dažniau nei to paties amžiaus moterys. Vaisingu gyvenimo laikotarpiu moterims šių ligų padeda išvengti hormonai estrogenai, kurie apsaugo kraujagysles nuo pažeidimų. Sergamumas kraujotakos sistemos ligomis tarp moterų pradeda sparčiai didėti po menopauzės – maždaug nuo 50-ies metų. O vyresniame amžiuje, sulaukusios 65-erių, moterys pagal sergamumo dažnį pasiveja vyrus. Nuo kraujotakos sistemos ligų taip pat dažniau miršta moterys nei vyrai“, – kalba prof. Žaneta Petrulionienė.

Senatvėje – akistata su tromboze

Dėl kraujagyslių aterosklerozės (kalkėjimo), pakitusios kraujo sudėties, sulėtėjusios kraujotakos ar kitų priežasčių vyresniame amžiuje kraujagyslėse greičiau formuojasi kraujo krešuliai (trombai). Trombas gali nulemti deguonies stygių kraujagyslės maitinamame organe, dėl ko žmogų gali ištikti miokardo infarktas, išeminis insultas, plaučių embolija ir kitos pavojingos komplikacijos.

Venų trombozė pasireiškia penkis kartus dažniau nei arterijų trombozė ir yra viena iš dažniausių širdies ir kraujagyslių ligų pasaulyje. „Maždaug nuo 60-ųjų gyvenimo metų trombozės rizika ypač išauga ir vargina daug garbaus amžiaus sulaukusių žmonių. Aštuoniasdešimtmečiui tikimybė susirgti venų tromboze yra 5 kartus didesnė nei sulaukusiam penkiasdešimties“, – teigia žmonių sveikatos srityje dirbančios kompanijos „Bayer“ medicinos reikalų kuratorė Enrika Kuzinkovienė.

Būkite atidūs simptomams

Pagrindinė širdies ir kraujagyslių priežastis – klastinga aterosklerozė. Ji dešimtmečiais gali progresuoti nejuntama, tačiau yra daugelio ligų, turinčių aiškius simptomus, priežastis. Anot prof. Žanetos Petrulionienės, sergant išemine širdies liga vainikinėje širdies kraujagyslėje susidaręs trombas gali sukelti ūmų koronarinį sindromą. Įprastas jo požymis – skausmas krūtinėje, plintantis į rankas, petį, nugarą.

Tyrimai rodo, kad vienas iš keturių, vyresnių nei 40-ies žmonių, rizikuoja susirgti vienu labiausiai paplitusių širdies ritmo sutrikimų – prieširdžių virpėjimu. Tokius ligonius gali kamuoti nuovargis, miego sutrikimai, širdies plakimas, bet simptomų gali ir nebūti. Sergant prieširdžių virpėjimu maždaug trečdalis pacientų patiria smegenų insultą, kurį sukelia iš širdies atkeliavęs krešulys.

Pagrindiniai galūnių venų trombozės požymiai yra skausmas, patinimas, mėlynavimas, karštis kojoje ar rankoje. Deja, jie dažnai pasireiškia tuomet, kai susidaro dideli krešuliai, beveik uždarantys veną.

„Jeigu pajutote šių nerimą keliančių simptomų – kreipkitės į gydytoją. Tik jis gali priimti sprendimą, ar būtina imtis asmeninių prevencijos priemonių bei kokią individualią ligos profilaktiką taikyti“, – atkreipia dėmesį „Bayer“ medicinos reikalų kuratorė E.Kuzinkovienė.

Papildoma informacija iliustracijoms:

Mirtys dėl kraujotakos sistemos ligų Lietuvoje 2010 m.

Šaltinis: Higienos institutas, Sveikatos informacijos centras.

Šį rugsėjį multimilijardinė kompanija “Google”, sukūrusi beveik tobulą interneto paiešką, atšventė 13-ąjį gimtadienį. Tačiau šiandien “Google” jau nėra tik paieška – tai milžiniška imperija, įsigalėjusi tiek mūsų kompiuteriuose, tiek mūsų smegenyse. Juk ji nebeturi lygiaverčių konkurentų.

Per 13 metų dviejų Stanfordo universiteto doktorantų Larry Page’o ir Sergey’aus Brino bendras mokslinis darbas virto viena pelningiausių pasaulio korporacijų – šiandien jos rinkos vertė sudaro daugiau nei 175 mlrd. JAV dolerių, o joje dirba apie 30 tūkst. darbuotojų. Beje, “Merriam Webster” ir “Oxford English” žodynuose jau yra veiksmažodis “to google”, reiškiantis pasinaudoti “Google” paieška reikiamai informacijai surasti. Lietuvoje taip pat dažnai išgirstame siūlymą “pagūglinti”.
Tačiau dabar “Google” yra daugiau nei vien interneto paieška – kasdien naudojamės daugybe kitų šios kompanijos teikiamų paslaugų. Elektroninius laiškus gauname į “Gmail” pašto dėžutę, filmus žiūrime ir muzikos klausomės portale “YouTube”, orientuojamės, naudodamiesi internetiniu žemėlapiu “Google Maps”, internete naršome programa “Chrome”, o “Google+” socialinis tinklas meta pirštinę tiesiai į virtualų “Facebook” veidą.
Be to, beveik pusėje išmaniųjų telefonų “sukasi” šios milžinės nupirkta ir dabar tobulinama operacinė sistema “Android”. Be “Google” sunkiai įsivaizduojamas ir interneto reklamos verslas – šios kompanijos paslaugos “AdWords”, “AdSense” ar “Google Analytics” jau seniai tapo kasdieniais rinkodaros ir reklamos specialistų įrankiais.
Todėl įdomu pažvelgti atgal ir suprasti, kas gi tie du genijai, sukūrę “Google” milžinę. Ir kaip ši kompanija tapo visur esančia ir viską matančia akimi?

Kažkada seniai seniai, tolimoje Kalifornijoje…
Kaip jau minėjome, “Google” įkūrė du Stanfordo universiteto studentai L.Page’as ir S.Brinas. Abu jie buvo ypač gabūs matematikos ir informatikos srityse. Nieko keista, juk akademinė aplinka ir kompiuteriai juos lydėjo nuo pat vaikystės. L.Page’o tėvas buvo Mičigano universiteto profesorius ir gilinosi į informatikos bei dirbtinio intelekto sritis. S.Brino tėvas, iš Sovietų Sąjungos su visa šeima emigravęs žydų kilmės matematikos profesorius, dirbo Merilando universitete. Susitiko Larry ir Sergey’us 1995 metais, kai abu įstojo į Stanfordo universiteto doktorantūros studijas. Nors iš pradžių vaikinai gan stipriai nesutarė, po metų jau kartu dirbo ties bendru moksliniu projektu.
Tuo metu internetas dar tik vystėsi, o naudojamos paieškos sistemos buvo netobulos – dažniausiai paieškos rezultatai būdavo rūšiuojami pagal tai, kiek kartų tinklalapyje pasikartodavo ieškomas žodis. L.Page’as savo moksliniam darbui pasirinko paieškos internete sritį. Kaip tikras inžinierius, jis pasišovė sukurti tokį algoritmą, kuris nustatytų visas nuorodas, kreipiančias į konkretų tinklalapį. Panašiai yra vertinami moksliniai straipsniai – didesnę svarbą įgauna labiau cituojamas darbas.
L.Page’as į pagalbą pasikvietė S.Briną ir 1997 m. abu išspausdino straipsnį, kuriame buvo aprašyti pagrindiniai “Google” paieškos varikliuko principai. Šis pavadinimas kildinamas iš žodžio “googol”, reiškiančio labai didelį skaičių – vienetą su šimtu nulių. Jis simbolizavo informacijos kiekį, su kuriuo turėtų susitvarkyti naujoji paieškos sistema.
“Neilgai trukus kasdien sulaukdavome po 10 tūkst. paieškų. Tada pradėjome manyti, kad vis dėlto sukūrėme šį tą vertinga”, – dabar prisimena L.Page’as. Šitoks neryžtingumas nestebina, juk tuo metu ypač greitai pūtėsi vadinamasis “Dot-com” burbulas ir paieškos sistemas kūrė kone kas trečia pradedanti kompanija. Be to, L.Page’as ir S.Brinas nenorėjo mesti doktorantūros studijų. Tačiau entuziazmas vis labiau plėsti savo sistemą buvo “išsekinęs” jų kreditines korteles – serveriams pirkti buvo išleista apie 15 tūkst. dolerių. Tad teko ieškoti investuotojų. Pirmasis jų buvo Andy Bechtolsheimas, vienas “Sun Microsystems” įkūrėjų. Vos pamatęs, kaip veikia “Google”, jis tuoj pat išrašė 100 tūkst. dolerių čekį kompanijai “Google, Inc.”, kuri buvo įregistruota 1998 m. rugsėjo 14 d.
1999 m. įvairūs investuotojai “Google” jau buvo atseikėję apie 25 mln. dolerių. Tais pačiais metais L.Page’as tarė: “Manau, kad greitai tapsime rimtais konkurentais tokiems milžinams, kaip “Yahoo”, “Amazon” ar AOL. Net neabejojame, kad gana greitai būsime geriausia paieška pasaulyje.”
Šie žodžiai iš tiesų išsipildė, nes jau 2000 m. kompanija pasirašė kontraktą, pagal kurį “Google” tapo pagrindine tuo metu milžiniško “Yahoo!” portalo paieškos sistemų tiekėja, o 2002 m. tą patį padarė kitas portalas milžinas AOL.

Smagratis įsisuko
2000 m. birželį “Google” pasiekė svarbų rezultatą – paieškos duomenų bazėse jau puikavosi vienas milijardas tinklalapių. Visa tai vyko tuo metu, kai aplink gausybė informacinių technologijų verslu užsiimančių firmų bankrutavo – sproginėjo “Dot-com” burbulas. Tačiau “Google” įkūrėjams ši krizė suteikė naują paspirtį – žlungančios firmos daug pigiau pardavinėjo savo techninę įrangą, kurią L.Page’as ir S.Brinas mielai pirko.
Vis dėlto paieška pati savaime pajamų negeneravo, o abu jos kūrėjai net neturėjo sugalvoję aiškaus būdo, kaip iš to užsidirbti. Kai jie samdė pirmuosius darbuotojus, vienas būsimų darbuotojų Edas Karrelsas paklausė S.Brino, kaip jie ruošiasi užsidirbti pinigų iš savo paieškos. Šis jam atsakė: “Nežinau, ką nors sugalvosim.”
Lengviausia buvo sekti kitų portalų pavyzdžiu ir pagrindiniame paieškos lange skelbti reklamą. Tačiau L.Page’o ir S.Brino viduje tūnantis inžinieriaus genas neleido eiti pramintu keliu. Jie sugalvojo naują sistemą “AdWords”, kuri ieškančiajam rodo tik su jo įvestais paieškos žodžiais susijusius reklaminius pranešimus. Toks būdas labai greitai pasiteisino ir pradėjo uždirbti dideles sumas pinigų. Tokias dideles, jog abu “Google” “tėvai” suprato, kad trys galvos geriau nei dvi ir kad jiems trūksta patirties valdyti tokią didelę kompaniją.
Tad 2001 m. vykdomuoju direktoriumi buvo pasamdytas Ericas Schmidtas, prieš tai vadovavęs “Novell” kompanijai. Patys “Google” autoriai irgi nepaleido jos vairo: S.Brinas tapo technologijų, o L.Page’as – produktų skyriaus vadovu. Nuo tada šis triumviratas kartu valdė didžiulę kompaniją, tačiau šių metų pavasarį E.Schmidtas užleido direktoriaus vietą L.Page’ui.
Maždaug 2003–2004 m. “Google” vertė pasiekė 23 mlrd. JAV dolerių. Nuo tada ši kompanija ne tik kūrė inovacijas, bet ir ėmė pirkti kitas kompanijas su perspektyviais projektais, kuriuos toliau plėtojo ir įtraukė į savo produktus. Tarp naudingiausių pirkinių verta paminėti portalą “YouTube”, operacinę sistemą, skirtą mobiliesiems įrenginiams, “Android” bei prieš kelis mėnesius įsigytą telekomunikacijų techniką gaminančią įmonę “Motorola Mobility”.
Pastarasis sandoris “Google” kompanijai buvo reikalingas ne tiek dėl techninės bazės, kiek dėl “Motorolai” priklausančio telekomunikacijų patentų paketo. Šie patentai pravers kovojant su viena didžiausių konkurenčių išmaniųjų mobiliųjų įrenginių srityje – kompanija “Apple”.

Principai, varantys “Google” garvežį
Svarbu tai, kad ir šiandien visą “Google” veiklą yra persmelkę L.Page’ui ir S.Brinui svarbūs principai. Bene žymiausias jų yra visos kompanijos moto – nebūti blogiu (angl. “Don’t be evil”), arba “gali uždirbti pinigus, nedarydamas blogio”. Šis šūkis, beje, nepriklauso įkūrėjams – jį sugalvojo “Gmail” pašto kūrėjas Paulas Buchheitas ir vienas pirmųjų “Google” inžinierių Amitas Patelas. Tiesa, pastaruoju metu šis principas susvyravo, juk “Google” tapo tokia pačia didele kompanija, netgi milžine, kaip ir kitos “blogio imperijos” – “Microsoft” ar “Apple”. Be to, vis dažniau pasigirsta abejonių dėl kasdien apie kiekvieną internautą “Google” surenkamų duomenų saugumo bei privatumo išsaugojimo.
Kitas principas, leidžiantis “Google” taip plėtotis, kurį ne kartą kompanijos viduje yra pabrėžęs S.Brinas, – pirma paleisti, o tada tobulinti. O tobulinimo etapas gali tęstis visą produkto gyvavimo laiką. Ko gero, ryškiausias to pavyzdys yra elektroninis paštas “Gmail”, kuris su bandomosios versijos etikete gyvavo nuo 2004 iki 2007 m.. Tačiau ir dabar kas kelis mėnesius jame yra diegiamos naujovės.
Dar vienas “Google” bruožas – kitoks darbuotojų vertinimas: jiems sukuriamos puikios sąlygos dirbti ir ilsėtis, o jų biurai greičiau primena žaidimų aikšteles. Darbuotojai 20 proc. darbo laiko gali naudoti savo projektams kurti. Ne veltui 2007 ir 2008 m. žurnalas “Fortune” kompaniją “Google” išrinko geidžiamiausia darboviete.

Laiko lentelė
Metai
1998    Įregistruota “Google” kompanija
1999    Investuotojai jai skyrė 25 mln. dolerių
2000    Paieška surinko 1 mlrd. tinklalapių
2000    Pristatyta interneto reklamos paslauga “AdWords”
2001    E.Schmidtas tapo direktoriumi
2002    Pasirašytas kontrakas su portalu AOL
2004    Paleistas elektroninis paštas “Gmail”
2004    “Google” pradėta kotiruoti akcijų biržoje
2005    Buvo sukurti “Google Maps” ir “Google Earth”
2006    “Google” už 1,65 mlrd. dolerių įsigijo “YouTube” portalą
2007    Pristatyta “Android” operacinė sistema, skirta mobiliesiems įrenginiams
2008    “Google” paieška indeksavo vieną trilijoną tinklalapių
2008    Sukurta “Chrome” interneto naršyklė
2010    Pristatyta telefonų programėlių parduotuvė “Android”
2011    E.Schmidtas direktoriaus pareigas užleido L.Page’ui
2011    Pradėjo veikti socialinis tinklas “Google+”
2011    “Google” už 8,83 mlrd. dolerių įsigijo kompaniją “Motorola Mobility”

Vilniuje atidaryta Lietuvoje vykstančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui skirta 70-ies unikalių eksponatų paroda, liudijanti šalies vyrų rinktinių pergales 1937, 1939 ir 2003 metų Europos pirmenybėse.

Parodoje pristatoma sporto žurnalistui, dailininkui ir kolekcininkui Vytautui Gudeliui priklausanti, daugiau nei 50 metų rinkta krepšinio kolekcija – nuo 1937 metų Europos krepšinio čempionato programos ir 1939-ųjų Lietuvos – Latvijos rungtynių protokolo iki A. Macijausko bei A. Sabonio marškinėlių.

„To, ką buvo galima įsigyti prieš penkiasdešimt metų, dabar nei su žiburiu nerasi, o kolekcininkai savo kolekcijose sukauptų daiktų iš rankų nepaleidžia. Vis tik daugelis kolekcininkų kolekcionuoja sau, o aš noriu, kad žmonės pamatytų“, – sako prekybos ir pramogų centre „Ozas“ pristatomos parodos eksponatų savininkas Vytautas Gudelis.

Jo teigimu, kiek brangus kiekvienas parodos eksponatas – reliatyvi sąvoka. „Man brangus kiekvienas kolekcijoje esantis ženkliukas, medalis. Svarbu ir tai, kaip ir iš ko daiktą gauni. Pavyzdžiui, 1939 metų čempionato ženklelį gavau iš Modesto Paulausko. Buvau knygos apie jį dailininkas. Kolekcijoje taip pat yra vokas su 1939 metų čempionatui skirtais pašto ženklais, siųstas į Šveicariją per Berlyną oro paštu”, – sako V. Gudelis.

„Ko verta vien 1937 metų Europos vyrų krepšinio čempionato Latvijoje programa su lietuvių autografais. Tuo metu juk niekas net negalvojo apie pergales, laimėjom netikėtai, nelauktai, dalis joniškiečių, kurie pirmieji sutiko Europos čempionus, greičiausiai net neturėjo supratimo, kas yra krepšinis“, – sako kolekcininkas, suorganizavęs jau trečią šiuo metu Lietuvoje vykstančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui skirtą parodą.

Tarp parodoje pristatomų eksponatų – Europos krepšinio čempionatams skirti ženkliukai, medaliai, istorinių akimirkų nuotraukos, čempionatų programos, bilietai, apie pergales 1937 ir 1939 metais skelbusi to meto periodinė spauda, įvairūs žaidynių suvenyrai, rinktinių ir legendinių žaidėjų apranga, taip pat visų trijų pergales lietuviams atnešusių Europos krepšinio čempionatų vaizdo įrašai.

Paroda atidaryta ir iki rugsėjo 18 dienos bus eksponuojama trečiame prekybos ir pramogų centro „Ozas“ aukšte. Čia įkurta ir krepšinio aistruolių zona, kurioje varžybas jie gali stebėti įsitaisę minkštasuoliuose 7 kv. metrų ekrane.

Priminsime, kad pasipliuškenti puikiai įrengtose maudyklose mėgo jau senovės graikai, iš kurių maudynių įpročius perėmė ir išpopuliarino romėnai. Romoje ir jos provincijos miestuose buvo pristatyta daugybė viešųjų pirčių, kuriose nemokamai ar už nedidelį mokestį laiką leisdavo ne tik paprasti miestelėnai, bet ir aristokratai, filosofai ar senatoriai. Pirtyse romėnai ne tik rūpindavosi higiena, mėgaudavosi vandens procedūromis, bet ir nagrinėdavo sudėtingus filosofinius klausimus ar netgi priimdavo svarbius valstybei sprendimus.

Praėjusių amžių prabanga
Iki šių dienų išlikę termų, arba romėniškų pirčių, pastatai stebina savo prabangos likučiais, didybe ir dydžiu. Manoma, kad tokiose termose galėjo maudytis iki dviejų tūkstančių žmonių. Tad viešint Romoje verta užsukti prie Aventino kalvos riogsančių didžiulių Karakalos termų griuvėsių. Pirtys pastatytos III a. pr. Kr. ir pavadintos baigusio jas statyti imperatoriaus vardu. Jos veikė iki pat VI a., kol gotų gentys sugadino akvedukus. Karakalos termose buvo įrengtos puikios bibliotekos, jaukūs sodai, galerijos, gimnastijai, parduotuvės. Bene labiausiai Karakalos termos nuniokotos XVI a. – prabangūs dekoro elementai buvo panaudoti Farnezių rūmams statyti. Grakščias statulas ir sudėtingas mozaikas, buvusias termose, dabar galima apžiūrėti Neapolio ir Romos muziejuose.
Neblogai išlikusių romėniškų termų yra senoviniuose romėnų miestuose Ostijoje ar Pompėjoje, taip pat imperatoriaus Adriano viloje Tivolyje. Keliautojams, norintiems bent trumpam pasijusti romėnais, verta Italijos Paša Ludžoje ar Alžyro Chenšeloje išbandyti prieš kelis tūkstantmečius pastatytus ir vis dar veikiančius baseinus. Na, o panirus į karštos, mineralų prisotintos versmės vandens vonią Akva Albulėje netoli Romos ar Vokietijos miestuose Achene, Vysbadene ar Baden Badene, dera geru žodžiu paminėti romėnus, kurie pirmi atrado ir pastebėjo gydomąsias jų savybes.
Europoje vis labiau įsigalint krikščionybei romėniškos pirtys nyko, tačiau jos prigijo ir išplito Rytų šalyse. Lietuvoje Rytų kraštams būdinga pirtis dažnai vadinama turkiška, tačiau tai netaisyklingas terminas. “Būtų teisinga sakyti – rytietiškos pirtys, jas turi dauguma Rytų šalių. Šiltose, drėgnose, šlapio garo pirtyse atsigauna oda, lengvai nusišveičia visokie nešvarumai, o išsitiesus ant šiltų suolų gera palepinti sąnarius ir stuburą”, – tvirtina Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkas Egidijus Žukauskas.
Svečiuojantis Rytų šalyse šiuolaikine pirtimi galima pasimėgauti dažname viešbutyje, tačiau gerokai įdomiau paieškoti senovinio hamamo. Pavyzdžiui, Turkijos sostinėje Stambule XV a. statytoje ir vis dar veikiančioje Galatasaray Hamami ar XVI a. Cemberlitas Hamami galima ne tik mėgautis maloniomis procedūromis, bet ir grožėtis šių pirčių architektūra. Turkai pabrėžia, kad Cemberlitas Hamami yra pats įspūdingiausias osmanų architektūros pavyzdys.

Natūralių versmių stebuklai

Tikriausiai nėra tokios šalies, kurioje nerastum kur pasimėgauti maloniomis vandens procedūromis, tačiau kartais apsilankymas pirtyje ar SPA kompleksuose prilygsta ekskursijai į istorijos ar architektūros muziejų, ypač jei tai senovinis pastatas ar šiuolaikinio architekto pašėlusios vaizduotės padarinys. Pavyzdžiui, keliaujant po Austriją verta užsukti į Bad Blumau kurortą ir pasigėrėti XX a. architekto Friedensreicho Hundertwasserio darbu. Akimirksniu pasijunti kaip Alisa Stebuklų šalyje ir Kreivų veidrodžių karalystėje: kalvotos ir vingiuotos gatvės, kaip grybai netikėčiausiose vietose išdygę margaspalviai namukai šleivais langeliais, žole ir medžiais apželdinti stogai, saulėje tviskantys bokšteliai, vaivorykštinės arkos ir spiraliniai koridoriai. Neįtikėtinų formų baseinuose galima pasilepinti karštu vulkaniniu vandeniu, kuris išgaunamas beveik iš trijų kilometrų gylio, teikiamos ir kitos SPA paslaugos.
Pasak E.Žukausko, verta užsukti ir į įdomias Tbilisio pirtis, pasižyminčias sieros prisotintu vandeniu. Jose maudėsi ir prancūzų rašytojas Alexandre’o Dumas, o štai rusų poetas Aleksandaras Puškinas tvirtino, kad nėra matęs nieko prašmatnesnio nei Tbilisio pirtys. XIV–XV a. pastatas stebina rytietiška prabanga, o pirčių kupolai kuria keisto kalvoto peizažo įspūdį.
Iš žemės gelmių trykštančių karštųjų versmių esama ne vienoje šalyje – Norvegijoje, Islandijoje, JAV, Slovakijoje ir kitose, daug kur tai gausiai turistų lankomi komercializuoti SPA centrai. Panorus autentiškų tradicijų, individualaus sąlyčio su gamta bei kvapą gniaužiančių įspūdžių verta išbandyti japonišką pirtį – sento, natūralių karštųjų versmių vandens vonias, kurių temperatūra siekia iki 50 laipsnių.
Japonijoje iš žemės trykštančių versmių yra daugybė, tačiau patys japonai bene labiausiai mėgsta lankytis Beppu mieste, esančiame Kiusiu saloje. “Tai tarsi karštųjų versmių sostinė, daugiau vienoje vietoje niekur nėra”, – pasakoja Japonų kultūros centro “Tsuru” vadovė Augustė Juraškaitė.
Pasak A.Juraškaitės, žvilgtelėjus į Beppu miesto panoramą akimirksnį galima pagalvoti, kad mieste daugybė fabrikų, iš kurių rūksta dūmai, tačiau tokį įspūdį kuria verdančių versmių garai. Kiusiu salyne galima mėgautis nuolat kintančiu kraštovaizdžiu, spalvotomis vandens versmėmis ir išbandyti jų gydomąsias galias. “Mėlynas vanduo tinka, jei turi odos problemų. Jei skauda sąnarius, tinkamiausias bus raudonos spalvos vanduo. Žmogus gali pasirinkti versmes pagal tai, kur jos yra, – ar kalnuose, ar uždaroje patalpoje, ar ant namo stogo, nuo kurio gali pasigrožėti panorama. Ten tūkstančiai pasirinkimų!” – tikina ponia Augustė.
Verta paminėti ir Fudzijamos kalno regioną. Juk tik čia mirkdamas karštame, mineralų prisotintame vandenyje, gali medituodamas žvelgti į didingą, japonams šventą kalną, kurį piešė žymiausi japonų dailininkai ir savo eilėmis apdainavo garsiausi poetai. Na, o ieškantiems senovės dvelksmo verta pasukti į Kiotą, senąją japonų sostinę.

Lietuviškos pirties papročiai – keisčiausi
Trokštantiems egzotiškai pasikaitinti nebūtina belstis į tolimus kraštus – užtenka persikelti per Baltijos jūrą ir išbandyti suomišką pirtį. Štai poną Egidijų sužavėjo Herrankukkaro senovinių pirčių komplekse esanti dūminė pirtis, kurioje telpa 150 žmonių. “Ji įrengta granito kalno šlaite, papildomas priestatas padarytas natūralus, tarsi iš žemės. Viduje milžiniška krosnis, kurioje visą naktį kūrenami didžiuliai rąstai, kad ryte būtų galima ateiti pasikaitinti, pakvėpuoti garu, pajausti dūmo kvapą, taip tarsi sugrįžtant į pirmykštę aplinką, kai dar visi žmonės tebuvo medžiotojai”, – įspūdžiais dalijasi E.Žukauskas.
Ne mažiau įdomiai praleisti laiką galima ir lietuviškoje pirtyje. Lietuvoje nėra karštų versmių, sruvenančių vaizdingais kalnų šlaitais, ar tūkstantmečiu marmuru klotų pastatų, tačiau trokštantys egzotikos bus nustebinti užsukę į seną lietuvišką kaimą ir pasikaitinę prieš šimtmetį statytoje, rodos, sukiužusioje pirtelėje.
“Pasauliniame kontekste labai įdomi ir lietuviška pirtis, nes joje naudojami praktiškai visi augalai, išskyrus nuodingus”, – sako pirtininkas. Iš dilgėlių padaryta plaušine tinka gydyti reumatinius negalavimus, liepų vanta labai švelni, balina odą. Jei poroms trūksta aistros, reikia gerai vienas kitą išvanoti alyvų vanta, beržas – jaunystės, sveikatos medis, gydo šimtą ligų, kadagys – ypatingas antiseptikas. Jei trūksta jėgų – reikia ąžuolinės vantos, o jei energijos – pušinės.
“Į pirtį dera eiti sūpuoklių principu – įeiti, išeiti, vėl įeiti, – pataria ponas Egidijus, – taip po truputį kūnas pripranta prie karščio, ir tik įėjus trečią kartą gali būti vanojamasi. Pirtyje svarbus pirmo garo ritualas, kai visi palinki vienas kitam ir sau gero garo bei sveikatos. Svarbu pirtį palikti švarią, juk net sakmėse pasakojama, kad visiems sumigus ateidavo pasivanoti laumės ir radusios švarią pirtį, naują vantą atsidėkodavo šeimininkams dovanomis, o apsileidėlius bausdavo.”
Seniau pirtis Lietuvoje buvo svarbi bendruomenės gyvenimo dalis. Pasak Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjo hum. m. dr Žilvičio Šaknio, pirtis buvo tarsi šventovės atitikmuo, nes čia buvo pažymimi svarbiausi moters gyvenimo momentai: branda, vestuvės ir gimdymas, atliekami specialūs ritualai. “Pirtyje ne tik prausdavosi, bet ir gimdydavo, gydydavo, apiplaudavo velionį”, – teigia Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja hum. m. dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė.
Moteris, pirmą kartą eidama į pirtį po sutuoktuvių ar gimdymo, atnešdavo vaišių, o Rytų Lietuvoje atsinešdavo net stuomenį – tam tikrą kiekį medžiagos, moters statusas būdavo tarsi iš naujo įtvirtinamas bendruomenėje. “Sakoma, kad Lietuvoje vyrai pirtyse turėjo įpročius, o moterys – papročius”, – pasakojimą baigia E.Žukauskas.

BFL

Dauguma apdovanotųjų ordinus ir medalius atsiėmė prezidentūroje trečiadienį vykusoje ceremonijoje, joje nedalyvavusiems jie bus įteikti vėliau. Sveikindama susirinkusiuos prezidentė pažymėjo, kad apdovanotieji savo darbais stiprina šalies valstybingumą ir linkėjo jiems naujų ambicingų sumanymų.

“Savais darbais Jūs stiprinate mūsų šalies valstybingumą, jos tarptautinį autoritetą. Garsinate Lietuvos kaip kūrybingos ir talentingos šalies vardą visame pasaulyje. Jūsų darbai ir poelgiai skatina visus piliečius aktyvesnei veiklai, sustiprina tikėjimą savimi ir valstybe”, – sakė D.Grybauskaitė.

Ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Didysis kryžius įteiktas NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentui, Vokietijos Bundestago nariui Karlui Alfredui Lamersui, kaip aktyviam Lietuvos transatlantinės integracijos bei Lietuvos ir Vokietijos tarpvalstybinių santykių rėmėjui.

Ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiais apdovanoti Lenkijos Seimų apskrities viršininkas Ryszardas Grzybowskis (Ryšardas Gžybovskis), kuris plėtoja vietos lietuvių ir lenkų bendruomenių santykius, ir Krokuvos Vavelio karališkosios pilies Valstybinių meno rinkinių pirmasis direktoriaus pavaduotojas Jerzy Tadeusz Petrusas (Ježis Tadeušas Petrusas), kaip aktyvus Valdovų rūmų Vilniuje atkūrimo ir eksponatų konsultantas. Jie ceremonijoje trečiadienį nedalyvavo.

Ceremonijoje taip pat nedalyvavusiai V.Čmilytei, 2011 metais Europos moterų šachmatų čempionate iškovojusiai aukso medalį, skirtas ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžius. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos populiarintojui, jo proanūkiui R.Zubovas, D.Ibelhauptaitė, A.Cholinai įteikti ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiai. Toks pat apdovanojimas skirtas ir bus vėliau įteiktas J.Statkevičiui.

Apdovanojimą prezidentė šiemet skyrė ir vienam medikui – Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovui Limui Kupčinskui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, taip pat dviem muitininkams: Riterio kryžiumi įvertintas Muitinės kriminalinės tarnybos direktorius Saulius Urbanavičius, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis įteiktas Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyriausiajam tyrėjui Vitalijui Popkovui.

Iš viso apdovanojimai Valstybės dienos proga skirti 23 asmenims. Trečiadienį apdovanojimus atsiėmė ir kai kurie anksčiau jais apdovanoti asmenys, tarp kurių – krepšininkai, 2010 metais pelnę bronzos medalius Europos vyrų krepšinio čempionate.

BFL

"Veido" archyvas

Bene didžiausią nuostabą kelia Kauno ir Šalčininkų santykis su savo praeitimi

Kaunui šiemet sukanka 650 metų, Šalčininkams – 700, Šilutei – 500, o dar visai jaunas Neringos miestas minės pirmąjį savo 50-metį. Tačiau vieniems miestams tai svarbu, o kitiems – buvę nebuvę.

Bene didžiausią nuostabą kelia antrojo Lietuvos miesto – Kauno santykis su savo praeitimi. Pastaraisiais metais įvykdytas precedento neturintis viduramžių pilies pavertimas viduramžių ir modernios architektūros hibridu, regis, tėra simptomas, atskleidžiantis šio miesto valdančiojo elito požiūrio į savo istoriją problemas.

Priminsime, kad pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kaunas paminėtas 1361 m. vasarą, kada, kaip rašo Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, maršalas Heningas Šindekopfas “paskyrė žygį iš Įsruties į Kauną ir atnešė stabmeldžiams visokių nelaimių”. Žygis buvo surengtas kunigaikščiui Kęstučiui esant kryžiuočių nelaisvėje ir turėjo padėti pasiruošti kitais metais planuojamam Kauno pilies puolimui: Ragainės komtūrui Henrikui Šioningenui buvo pavesta “su prisiųstais jam meistrais išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies ir mūrų storumo, gilumo ir aukštumo, ir pastatyti mašinų, sienodaužių ir t.t. bei pranešti tų duomenų magistrui”. Kitais metais po atkaklios kovos Kauno pilis iš tiesų buvo sugriauta, o ją gynęs Kęstučio sūnus Vaidotas pateko į kryžiuočių nelaisvę.

Tad Kauno istorijos pradžia – lietuvių kovų su kryžiuočiais sūkuriuose. Negalima sakyti, kad ši istorija niekam neįdomi. Dar 1995 m. išleistoje Jurgio Okso knygelėje “Kaunas karo su kryžiuočiais epochoje” bei pernai pasirodžiusioje prof. Zigmanto Kiaupos “Kauno istorijoje” šiems įvykiams skirtas deramas dėmesys. Trūksta iš esmės tik Kauno politikų ir valdininkų dėmesio.

Šiemet solidų jubiliejų galintis švęsti Kaunas pritraukė nemažą užsienio svečių būrį – nuo 1998 m. švenčiama Miesto diena buvo sutapatinta su gegužės 19–22 dienomis Kaune vykusių 31-ųjų Tarptautinių Hanzos dienų renginiais. Rotušės aikštė mirgėjo nuo dešimčių įvairiausių Hanzos miestų atstovų palapinių, kuriose šie miestai buvo pristatomi, dalijama informacinė literatūra.

Tačiau, skersai išilgai išvaikščioję visą šventiniais renginiais šurmuliuojantį Kauno senamiestį, neradome nė menkiausios užuominos apie šiemet švenčiamą 650 metų Kauno jubiliejų. Tik virš savivaldybės pastato buvo iškeltas įrašas, kad Kauno savivaldybei sukanka 603 metai… Nieko apie jubiliejų neužsiminta ir šventine proga keliomis užsienio kalbomis (bet ne lietuviškai!) išleistame “Kauno gide”. Jo tekste, tiesa, 1361-ųjų data bent paminėta, nors ir neminint jubiliejaus, o Hanzos dienų programoje neatsirado nė tokių užuominų.

Šventės proga atidaryta suniokota Kauno pilis lyg pasityčiojimui kvietė lankytojus išilgai sienos įrengtais moderniais laiptais kopti tik į moderniąją dalį, išvengiant bet kokio kontakto su senąja Kauno pilimi. Atkakliausi lankytojai, tiesa, galėjo nusileisti ir į istorinius pilies bokšto aukštus, bet apačioje rasdavo uždarytas pilies dalis ir būdavo priversti lipti atgal į “mikšiapilį”, kaip modernų antstatą jį sukūrusio architekto vardu praminė kai kurie kauniečiai. Čia, moderniame “stiklainyje”, įsikūręs turizmo informacijos centras net turėjo savotiškos informacijos apie pačią pilį, išspausdintos spausdintuvu ant A4 popieriaus lapo.

Besižvalgydami pilies apylinkėse, Santakoje pastebėjome savotiškų modernaus meno pavyzdžių – iš suniokotų knygų sulipdytų “meno kūrinių” (vienas buvo iš knygų sustatyti stulpai, mirkstantys nuo pavasarinio lietaus šuorų, kitas iš tolo atrodė kaip šiukšlina pieva, iš tikrųjų prismaigstyta dažais išterliotų knygų). Išniekintos knygos šalia išniekintos pilies – ar gali būti geresnis barbarybės simbolis?

Žinoma, tuo nenorime pasakyti, kad visoje šventėje nebuvo nieko, verto dėmesio. Šiuo atveju kalbu tik apie oficialiojo miesto istorinę amneziją. Kauniečiai galėjo raudonuoti žvelgdami net ir į svečių iš Smolensko paviljoną. Šis miestas tik 2013-aisiais rengiasi minėti savo pirmojo paminėjimo 1150 metų jubiliejų, tačiau jau dabar į Kauną atvežtoje medžiagoje šis jubiliejus akcentuojamas ir populiarinamas. Tuo tarpu Kaunas gausiems užsienio svečiams pasirodė kaip miestas be istorinės atminties.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kauno savivaldybei nepriklausanti įstaiga – Vytauto Didžiojo karo muziejus parengė parodą “Kauno pilis amžių tėkmėje”, skirtą Kauno paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 650-osioms metinėms, Vytauto Didžiojo universitetas surengė miesto jubiliejui skirtą mokslinę konferenciją, o Lietuvos paštas išleido šiai sukakčiai skirtą trijų pašto ženklų bloką. Kol kas bent tiek…

Šalčininkams sava istorija per sena?

Nuo Kauno istorine užmarštimi neatsilieka ir 700 metų jubiliejų pasitinkančių Šalčininkų savivaldybė. Šiuo atveju, regis, viskas suprantamiau. Lenkų rinkimų akcijos valdoma savivaldybė istorinės atminties požiūriu yra įstrigusi dvidešimtmetyje tarp 1919 ir 1939 m., kai šiame krašte šeimininkavo Lenkijos kariuomenė ir administracija. Šios savivaldybės kiekvienoje seniūnijoje nepamirštama paminėti Lenkijos nepriklausomybės dienos, o tolimieji viduramžiai, kada krašte dar niekas nekalbėjo lenkiškai, šios savivaldybės politikams tiesiog neįdomūs.

Kaip ir Kaunas, Šalčininkai iškyla kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. 1311 m. liepos 2 d. į Šalčininkų valsčių įsiveržę kryžiuočiai sudegino čia tris pilis. Tai buvo pirmas Prūsijos kryžiuočių įsiveržimas į patį Lietuvos valstybės centrą.

Šalčininkų jubiliejumi, jei kažkiek ir rūpinamasi, tai ne savivaldybės pastangomis. Kol kas, regis, tik Poškonių bendruomenės centras paskelbė Šalčininkų miesto vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 700-osioms metinėms skirtą piešinių ir rašinių konkursą “Upytėlė teka, upytėlė plaukia… – Valstybingumo gyvasties šaltiniai”.

Šilutė rodo pavyzdį

Ne visur padėtis tokia liūdna. Kaip jubiliejų turi švęsti save gerbiantis miestas, ryžosi parodyti Šilutė. Nors Šilutės (Šilokarčemos) istorijos pradžia nesusijusi su jokiais dramatiškais istorijos įvykiais, šilutiškiai savo miesto 500 metų jubiliejų nusprendė paminėti ne menkiau nei Lietuvos tūkstantmetį.

Žinoma, Šilutė galbūt išsiskiria tuo, kad priklauso tai nedidelei Lietuvos miestų grupei, kuri žino ne šiaip savo pirmojo paminėjimo, o tikrąją įkūrimo datą. Mat būtent taip galima suprasti 1511 m. vasario 22 d. privilegiją, kuria Klaipėdos komtūras Michaelis Švabas suteikė Jurgiui Talaičiui privilegiją “laikyti šile karčemą”, aplink kurią ir išaugo Šilokarčemos – Šilutės miestelis.

Savo jubiliejaus proga Šilutė išsirūpino Lietuvos kultūros sostinės titulą ir parengė išties įspūdingą kultūrinių renginių programą, apie kurią informuojama specialioje interneto svetainėje www.silute500.lt. Čia rado vietos ir modernios, ir etninės kultūros renginiai, ir iškilmės, ir mokslinės konferencijos. Išties yra ko pasimokyti istorinės užmaršties kamuojamoms savivaldybėms!

Įvairialypės istorinės atminties zona

750 metų jubiliejų besiruošianti švęsti Utena remiasi 1261 m. rugpjūčio 7 d. Mindaugo aktu, kuriame Vokiečių ordinui užrašoma Sėlių žemė. Čia paminėta ir Utena. Deja, vertinant šį šaltinį moksliniu požiūriu, nekyla abejonių, kad tai XIV a. pabaigoje kryžiuočių pasidarytas falsifikatas. Seniausias patikimas Utenos paminėjimas tėra 1373 m. žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje. Tačiau uteniškių istorinėje savimonėje šiuo metu tvirtai įsišaknijusi 1261-ųjų data.

Paties Utenos savivaldybės mero vadovaujamas jubiliejaus organizacinis komitetas pagrindinius šventinius renginius planuoja rugsėjo mėnesį. Ketinama išleisti senosios ir dabartinės Utenos nuotraukų albumą, sukurti filmą apie Uteną. Gerai ar blogai, kad taip švenčiama moksliškai nepagrįsta sukaktis? Bet kuriuo atveju galbūt tokia istorinė atmintis geriau negu jokios…

Priešingą pavyzdį rodo Palanga, kuri šiemet galėtų švęsti net 850 metų jubiliejų, nes, pasak XV a. Kuršo vyskupų kronikos, danai 1161 m. birželio 15 d. puolė Palangą. Šia žinia dalis istorikų abejoja, nors tos abejonės ir ne taip akivaizdžiai pagrįstos, kaip dėl Utenos. Vis dėlto 1999 m. išleidę solidžią mokslinę “Palangos istoriją”, palangiškiai nusprendė pasikliauti ten išdėstyta šios datos kritika ir 2003 m. jau atšventė savo miesto 750 metų jubiliejų, skaičiuojamą nuo beveik šimtmečiu vėlesnio antrojo Palangos paminėjimo (1253 m.).

Tuo tarpu vienas jauniausių Lietuvos miestų Neringa, iš penkių Kuršių nerijos gyvenviečių sudarytas 1961 m., šiemet rengiasi švęsti savo 50-metį ir dėl istorinių šaltinių problemų neturi. Juk miesto įkūrimą dar prisimena ne vienas vyresnis neringiškis. Nors tai dar nesena istorija, Neringos savivaldybė neketina prisidėti prie savo istoriją užmirštančių savivaldybių.

Nedidelė Lietuva, o istorinės atminties kultūra taip skirtingai suprantama ir vertinama atskiruose jos miestuose! Yra ko savivaldybėms pasimokyti vienai iš kitos, yra galbūt ir valstybei ką veikti. Galbūt jau metas pagalvoti apie valstybės koordinuojamą regionų istorinės atminties politiką?

"News Bridgepix" nuotr.

Lietuva gegužės 24-ąją:

1377 m. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas.

1867 m. Vilniaus senovės muziejuje atidaryta viešoji biblioteka.

1993 m. Klaipėdoje atidengtas paminklas, skirtas nežinomų prancūzų, 1871 metų karo belaisvių, stačiusių Vilhelmo kanalą ir čia žuvusių, atminimui.

1997 m. už 25 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, tarp Purnuškių ir Bernotų kaimų, atidengtas geografinį Europos centrą žymintis akmuo. Šį centrą 1989 metais nustatė Prancūzijos nacionalinės geografijos institutas.

2002 m. dainininkei Violetai Urmanavičiūtei-Urmanai Londone įteiktas Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimas – vienas prestižiškiausių pasaulio muzikos prizų. Jis teikiamas už išskirtinį menininko pasirodymą Didžiosios Britanijos scenose.

2003 m. konservatorius Andrius Kubilius Tėvynės sąjungos pirmininko poste pakeitė dešimt metų jai vadovavusį Vytautą Landsbergį.

2006 m. eidama 91-uosius metus mirė žinoma žodynininkė, kalbos kultūros specialistė, pedagogė Antanė Kučinskaitė.

2007 m. prie išorinės Europos Sąjungos sienos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, atidaryta nauja Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Kapčiamiesčio užkarda.

2009 m. Vyriausioji rinkimų komisija patvirtino galutinius gegužės 17 d. vykusių rinkimų rezultatus – Lietuvos Prezidente išrinkta eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Ją parėmė 68,21 proc. rinkėjų.

2009 m. eidamas 87-uosius metus Vilniuje, savo namuose, mirė žinomas kompozitorius, smuikininkas, dirigentas, kultūros ir meno veikėjas Jurgis Gaižauskas.

Kai kuriuos įvairių metų gegužės 24 dienos įvykius priminė ELTA.

"Veido" archyvas

Prieš 115 metų, 1896 m. gegužės 1 d., buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija.

Pirmosios politinės partijos Lietuvoje ėmė kurtis ties XIX–XX amžių slenksčiu, ir tai buvo natūralus, dėsningas procesas. Juk mūsų tautiniam judėjimui plėtojantis ir bręstant jame atsirado skirtingų nuomonių, kokiu keliu eiti į visiems bendrą tikslą – atsikratyti carinės Rusijos jungo, tautinės priespaudos, kokiais būdais to siekti, kuo labiausiai remtis.

Iš esmės visos mūsų partijos išaugo iš Vinco Kudirkos suburto varpininkų sąjūdžio: socialdemokratų lyderis Steponas Kairys pripažino, kad “Varpas” buvo tiesiog partijų perykla. Pirmiausia nuo varpininkų atskilo kunigai, bet Krikščionių demokratų partija atsirado dar negreitai, pirmieji oficialiai savo partiją įkūrė socializmo idėjų šalininkai, po to, 1902 m., gimė Lietuvių demokratų partija, būsimieji valstiečiai liaudininkai, dar vėliau susibūrė tautininkai.

Sunki pradžia

Socializmo, kovos dėl socialinio teisingumo idėjos Vakarų Europoje ėmė rastis XIX a. viduryje sparčiai plėtojantis pramonei, kilus reikalui ginti darbininkus nuo darbdavių savivalės. Jos artimai siejosi su Prancūzų revoliucijos šūkiais – laisvė, lygybė, brolybė – ir su Karlo Marxo mokslinėmis teorijomis. Netrukus, amžiui baigiantis, tos idėjos pasiekė ir Lietuvą, tačiau pirmieji jų sekėjai – inteligentai, darbininkai nebuvo vieningi. Vieni dairėsi į Rusiją, kiti – į Lenkiją, ir tik daliai jų visų pirma rūpėjo Lietuvos likimas, jos ateitis. Tiesa, pastarieji, kaip ir daugelis to meto mūsų inteligentų, dar blogai kalbėjo lietuviškai, bet jau buvo sąmoningi tautiečiai, savo krašto patriotai.

Tokie buvo ir gydytojas Andrius Domaševičius bei ekonomistas Alfonsas Moravskis, kilę iš smulkiųjų Panevėžio krašto bajorų. Abu jau turėjo politinės veiklos ir kovos patirties, buvo parengę “Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą. Ji buvo iš anksto aptarta inteligentų ir darbininkų susirinkimuose bei priimta partijos steigiamajame susirinkime, įvykusiame Vilniuje 1896 m. gegužės 1 d. Programoje buvo skelbiama, kad partija sieks demokratijos, laisvės ir ekonominės gerovės darbininkams, o tam minimali sąlyga yra atsiskyrimas nuo Rusijos, “savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”. Įdomu, kad šiame susirinkime dalyvavo Feliksas Dzeržinskis, greitai tapęs aršiu LSDP priešu, ir trys svečiai – varpininkų atstovai: Kazys Grinius, Stasys Matulaitis bei Juozas Bagdonas.

Naujoji partija, į kurią iš karto įstojo 150 narių, energingai plėtojo veiklą. Ji visų pirma siekė išsikovoti darbininkų pasitikėjimą, platindama savo literatūrą, organizuodama streikus ir taip padėdama gerinti ekonominę darbininkų būklę, o po to jau kvietė juos į kovą dėl demokratijos ir Lietuvos laisvės. Žinoma, ši veikla buvo nelegali – carinėje Rusijoje laisvė veikti politinėms partijoms atsirado dar labai negreit. Todėl valdžia ypač persekiojo socialdemokratus – sekė juos, grūdo į kalėjimus, trėmė į Sibirą. Toks likimas laukė ir A.Domaševičiaus, ir daugelio jo bendraminčių.

Beje, ne tik valdžia buvo LSDP priešė: ją piktai kritikavo ir rusų socialdemokratai, ypač bolševikai – dėl siekimo atsiskirti nuo Rusijos vadino oportunistų partija, vieningo proletarų fronto ardytoja. Iš kitos pusės puolė Lenkų socialistų partija (PPS) ir Jozefo Pilsudskio vadovaujama šios partijos Lietuvos sekcija. PPS rūpėjo ne tiek socializmo idėjos, kiek Lenkijos nepriklausomybė, senosios valstybės su 1772 m. sienomis atkūrimas. Todėl ji siekė pati “nešti socializmo propagandą mūsų broliams Lietuvoje ir Baltarusijoje”. Tokie planai aiškinti taip: darbininkai pramonės įmonėse ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje kalba lenkiškai, todėl LSDP niekam nereikalinga. Tačiau Lietuvos socialdemokratai nepasidavė, ilgai trukusi jų kova baigėsi pergale: 1906 m. PPS Lietuvos sekcija (žinoma, be J.Pilsudskio) atsisakė polonizacijos planų ir prisijungė prie LSDP, pripažindama jos programą.

Nepaisant caro valdžios persekiojimų socialdemokratai greitai tapo stipriausia politine jėga Lietuvoje – 1905 m. įvykių išvakarėse jie turėjo jau kelis tūkstančius narių miestuose ir kaimuose. Jų gretose išaugo tokie puikūs organizatoriai, lyderiai, kaip Kipras Bielinis, S.Kairys, Vladas Požėla, Stasys Matulaitis, Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tiesa, du pastarieji, atėję iš varpininkų, vėliau perėjo pas bolševikus. Tačiau 1905 m. revoliucijos metu jie visi dar buvo kartu: važinėjo po kaimus ir miestelius, išplatino net 420 tūkst. atsišaukimų, organizavo demonstracijas, streikus, vertė caro valdžią valsčiuose.

Labai svarbus nors ir negausių, bet labai aktyvių LSDP atstovų vaidmuo priimant 1918 m. vasario 16-osios aktą. Tada Lietuvos Taryboje dėl jo vyko karšti ginčai, kaip vėliau rašė S.Kairys, jis su bendrapartiečiu Mykolu Biržiška, jiems artimu Stasiu Narutavičiumi ir demokratu Jonu Vileišiu, ryžtingai veikdami, būdami mažuma, sugebėjo įtikinti Tarybos daugumą priimti ir paskelbti jų parengtą drąsią Nepriklausomybės Akto redakciją, kurioje įtvirtintos nepriklausomybės ir demokratijos idėjos, atsisakyta Vokietijos “globos”.

Nepriklausomoje Lietuvoje

"Veido" archyvas

“Lietuviškos socialdemokratiškos partijos” programą parengė gydytojas Andrius Domaševičius ir ekonomistas Alfonsas Moravskis

Susikūrus mūsų valstybei, LSDP atstovai dalyvavo jos Vyriausybėse, buvo renkami į Seimus ir aktyviai juose veikė.

Tačiau jų pozicijos politiniame gyvenime nebuvo tvirtos, juos lenkė kitos jėgos. Tai visų pirma krikščionys demokratai, dešinieji, turėję kur kas didesnę socialinę bazę: kaimų gyventojus, ūkininkus, aktyvius rėmėjus kiekvienoje parapijoje – kunigus, kurių autoritetas kaime tada buvo didžiulis. Kaimo žmonėmis rėmėsi, jų interesus gynė ir antroji pagal pajėgumą to meto partija – valstiečiai liaudininkai.

Todėl socialdemokratams beliko orientuotis tik į kaimo samdinius ir miesto proletariatą, kurio pas mus, esant silpnai pramonei, buvo nedaug: 1923 m. miestuose gyveno vos 15,7 proc. šalies gyventojų, kur kas mažiau nei kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje. Ir dar dėl šio negausaus rinkėjų būrio simpatijų socdemams teko varžytis su komunistais, kurie taip pat skelbėsi vargšų užtarėjais.

Pagaliau buvo ir dar viena rimta LSDP nesėkmių priežastis: jų atstovai Seimuose dažnai siūlydavo pernelyg radikalius, politiškai nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jie atkakliai priešinosi prezidento institucijos įvedimui, nes tai esą “nedemokratinga institucija”, per brangi Lietuvai, kelianti monarchizmo ir absoliutizmo pavojų. Dar daugiau socdemai (ir tautininkai) pakenkė sau, priešindamiesi žemės reformai, pranašaudami, kad smulkieji ūkininkai neišgyvens, todėl dvarų dalyti nereikia. O juk tūkstančiai savanorių išėjo ginti Lietuvos laisvės, nes jiems buvo pažadėta žemės…

Suprantama, ne visos LSDP atstovų idėjos, keliamos Seime, buvo tokios: jie atliko naudingą darbą įtvirtindami valstybėje demokratines piliečių teises ir laisves, kovojo dėl geresnių darbo sąlygų samdomiems darbuotojams, reikalavo mažinti aukštų pareigūnų algas ir t.t. Pikantiška detalė: dar Steigiamajame Seime (1920–1922) socdemai ne kartą reikalavo įvesti progresyvinius mokesčius – matyt, ši idėja kybos ore šimtą metų ar dar ilgiau.

1918–1926 m. LSDP gyvavo ir veikė turėdama per 3 tūkst. narių. Ji organizavo profsąjungų veiklą, aktyviai veikė savivaldybėse, ypač Šiauliuose, kur 1925 m. socdemai per rinkimus gavo valdžią ir sėkmingai darbavosi iki 1931 m. LSDP atstovai ėjo atsakingas pareigas kooperatyvuose – “Pienocentre”, “Lietūkyje”, “Spaudos fonde”, kūrė pirmąsias ligonių kasas. 1922 m. įsikūrė socialdemokratinio jaunimo sąjunga “Žiežirba” su 47 skyriais ir 1500 narių.

LSDP palaikė glaudžius ryšius ir su bendraminčiais Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, gaudavo iš ten metodinės ir finansinės paramos. Ir, žinoma, kaip ir kolegos Vakaruose, atsisakė proletariato diktatūros idėjos, paneigė socialistinės revoliucijos galimybę Lietuvoje – mūsų socdemai socializmą planavo įgyvendinti reformomis, demokratiškai ir labai negreitai. Todėl J.Stalinas visus socialdemokratus vadino socialfašistais, blogesniais ir pavojingesniais už tikruosius fašistus.

Liko neaišku, ar LSDP siekiai buvo realūs, nes Seimų laikai Lietuvoje truko gana neilgai – apie šešerius metus. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prasidėjo visų opozicinių jėgų persekiojimas, bet iš legalių partijų labiausiai nukentėjo socdemai: apie 900 jų atsidūrė kalėjimuose. Policija sekė ir krikdemų, liaudininkų veikėjus, bet storiausią bylą surašė LSDP lyderiui S.Kairiui – joje net 347 agentų pranešimai.

Savo ruožtu ir tarp socdemų atsirado pramuštgalvių, kurie tikėjosi lengvai nuversti tautininkų valdžią. Tą jie bandė padaryti 1927 m. rugsėjo 8-osios naktį Tauragėje, Alytuje ir kitur. Tai buvo beprasmiška avantiūra, dėl jos labai nukentėjo LSDP autoritetas ir kelios dešimtys eilinių, suklaidintų žmonių – 12 jų sušaudyta, o pučo vadai paspruko į užsienį. 1936 m. visos partijos Lietuvoje buvo uždraustos.

Okupacijų metais socialdemokratai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, S.Kairys buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. 1989 m. gruodžio 2–3 d. vykęs LSDP XIV suvažiavimas atkūrė partiją, kuri 2001 m. susijungė su Lietuvos demokratine darbo partija.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė, pirmadienį parlamente kalbėdama konferencijoje apie istorijos mokymą, ragino mokytojus nebijoti nukrypti nuo tiesioginės tos dienos temos, minint svarbias šaliai datas ir įvykius.

“Lituanistika, istorija – ne tos disciplinos, kurias galima matuoti trimestrais”, – sakė I.Degutienė, prisiminusi televizijos laidą, kurioje moksleivis, paklaustas, ką žino apie Romą Kalantą, atsakė, jog apie tai mokysis tik kitais metais.

“Taip tikrai neturėtų būti. Noriu nuoširdžiai pakviesti mokytojų auditoriją: nepabijokite bent trumpam nukrypti nuo tiesioginės tos dienos temos, jeigu Lietuva mini vasario 16-ąją ar birželio 14-ąją. Pasikalbėkime su vaikais apie ryšį, kuris sieja mūsų praeitį ir dabartį”, – sakė parlamento vadovė.

Ji taip pat sakė, kad kalbėdami apie savo istorinę praeitį žmonės per dažnai linkę matyti tik auką, skriaudą, nuoskaudą, o nematyti pasiaukojimo, pasipriešinimo, tikrojo žmogiško ir tautinio orumo.

I.Degutienės svarstymu, gal čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl daug jaunimo nesidomi tėvų ir protėvių, šalies ir tautos istorija.

“Žmogiškoji išmintis, didžiosios istorinės pamokos ir vertybės atpažįstamos subrendus, o vaikai ir jaunuoliai, susidūrę su morale ir didaktika, dažnai išsiugdo nenorą gilintis į šiuos dalykus. Tikrai negalime dėl to kaltinti vaikų, nes priežastys – kitur”, – sakė Seimo pirmininkė.

“Kartoju: tėvynės meilė, patriotizmas niekada netilps į jokius programų rėmus, o atmintinai iškalti faktai be bendro istorinio vientisumo jausmo, be humanitarinio ir humaniškojo matmens – beverčiai. Žinoti ir mokėti nepakanka, būtina, kad vaikai ir istorinei, ir gyvajai Lietuvai atrastų vietos savo širdyje, savo dvasinėje atmintyje, beužsimezgančiame jausmų pasaulyje”, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

“Padėkime susiorientuoti mūsų vaikams, padėkime jiems suprasti, kad Lietuva – tai ne sausų citatų rinkinys, o gyvenimas čia ir dabar, širdimi jaučiant ir protu suvokiant tai, kas tęsiasi jau tūkstantį metų”, – ragino Seimo pirmininkė.

Pirmadienį Vilniuje Seimo rūmuose vyksta konferencija, kurioje politikai, istorikai ir pedagogai diskutuos, koks turėtų būti šiuolaikinis istorijos mokymas ir mokymasis.

Pranešimus skaitys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Vytautas Landsbergis ir Bronius Genzelis, Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis, Seimo nariai, visuomeninių organizacijų atstovai.

Konferencijoje skaitomi pranešimai apims svarbiausias Lietuvos valstybės kūrimo ir atkūrimo, laisvės gynimo bei didžiųjų netekčių datas ir įvykius.

Lietuvos premjeras Andrius Kubilius ketvirtadienį pasveikino Rusijos autoritetingos tarybos siūlymą pripažinti Sovietų Sąjungos atsakomybę už totalitarinio režimo nusikaltimus, pavadinęs jį “bandymu sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir sąžinę”.

“Sveikintinas šis bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir savo sąžinę, į savo istorinę atsakomybę. Rusija pradeda suprasti, kokią tragediją jie patys pergyveno”, – pareiškė A.Kubilius, kurio komentarą BNS perdavė jo atstovė spaudai.

Lietuvos Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad “tiesa apie savo kančią yra ir tiesa apie kitus, kurie nuo to kentėjo”.

“Rusijai teks nueiti dar ilgą kelią, bet siekis užbaigti savo “pilietinį karą” su istorija yra vertas pagarbos”, – sakė A.Kubilius.

Tai jis pareiškė komentuodamas pasirodžiusią žinią, kad Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės vystymo taryba prie Rusijos prezidentūros pasiūlė pripažinti Sovietų Sąjungos atsakomybę už totalitarinio režimo nusikaltimus.

Kaip praneša Rusijos naujienų portalas regnum.ru, tokius pasiūlymus Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui vasario 1 dieną taryba pateikė paskelbusi planą nacionalinės programos “Totalitarinio režimo aukų įamžinimo ir nacionalinio susitaikymo” kūrimui.

“Tik pražūtingo totalitarizmo pripažinimas gali tapti pagrindu šalies ir visuomenės pakilimui”, – rašoma pasiūlymuose, kurie pristatomi kaip pagrindas nacionalinės programos kūrimui.

Dokumente teigiama, jog vienu svarbiausių būdų įveikti tautos ir elito susvetimėjimą yra “pilnas rusiškosios 20 amžiaus tragedijos, aukų ir totalitarinio režimo, valdžiusio SSRS teritorijoje didžiąją dalį 20 amžiaus, pasekmių pripažinimas”.

Kaip rašoma portalo regnum.ru paskelbtuose pasiūlymuose, Rusijos visuomenei nesuvokus tragiškos šalies patirties 20-ame amžiuje, neįmanoma jos modernizacija.

“Istorinė patirtis parodo, jog modernizacija gali būti sėkminga tik tuo atveju, kai ir valstybės elitą, ir visuomenę vienys bendras pilietinės atsakomybės prieš istoriją jausmas”, – rašoma dokumente.

“O tas jausmas, atsakingo šalies šeimininko jausmas, leis gimti tiesai apie tai, ką mūsų tauta padarė pati su savimi 20 amžiuje. Tiesos apie praeitį slėpimas neleidžia atsirasti nacionalinei savigarbai, be kurios mes niekada nesukursime prielaidų tikrajam patriotizmui”, – sakoma pasiūlymuose.

Istoriniai klausimai, ypač atsakomybė už Sovietų Sąjungos įvykdytą okupaciją, lieka vieni iš svarbiausių dvišaliuose Lietuvos ir Rusijos santykiuose.

“Šį rytą padėjau gėlių ant daktaro J.Basanavičiaus kapo, nes Vasario 16-oji – Tautos Patriarcho mirties data, po kelių valandų pritrenkė žinia, jog šiandien, taip pat Vasario 16-ąją, netekome Tautos Poeto Justino Marcinkevčiaus. Tai didžiulė asmeninė netektis kiekvienam iš mūsų”, – iškilmingos Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos metu trečiadienį kalbėjo šalies vadovė.

J.Basanavičius mirė minint Valstybės atkūrimo dieną 1927-aisiais, o šįryt užgeso poeto, vertėjo, visuomenės veikėjo Justino Marcinkevičiaus gyvybė.

“Dvi iškiliausios asmenybės – Tautos Patriarchas ir Tautos Poetas – mirę Valstybės atkūrimo dieną suriša ir įprasmina Lietuvos valstybingumo istoriją”, – sakė prezidentė.

D.Grybauskaitės teigimu, poeto J.Marcinkevičiaus kūriniai “Mindaugas”, “Katedra” ir “Mažvydas” brandino Lietuvą, saugojo tai, kas brangiausia – tautos atmintį.

Pasak šalies vadovės, J.Marcinkevičiaus žodžiai “gyventi laisvėje nėra lengva, nes tada pats esi už viską atsakingas” grąžina į vasario 16-tąją prieš 93-jus metus, kai signatarai savo parašais tvirtai pareiškė pasauliui, kad atkuria, nepriklausomą, demokratiniais pagrindais kuriamą valstybę.

“Šį drąsų ir ryžtingą žingsnį Lietuva žengė po šimtametės okupacijos. Kad įmanoma pakilti, tuo metu pasaulyje jau mažai kas tikėjo. Tačiau tauta – tikėjo. Atkakliai, užsispyrusi saugojo gyvybiškai svarbų laisvės siekį. Puoselėjo jį ir ugdė, perduodama iš kartos į kartą savo didingą valstybės istoriją, papročius, tradicijas ir kalbą”, – sakė D.Grybauskaitė.

Anot šalies vadovės, Lietuvą į laisvę atvedė vienybė.

“Lietuvos laisvės dokumentą vasario šešioliktąją pasirašė dvidešimt iškilių signatarų. Tauta jais pasitikėjo, nes jų žodžiai nesiskyrė nuo darbų. Jų gyvenimai buvo skirti tautos laisvei pasiekti. Pasitikėjimas ir bendras tikslas sukūrė žmonių vienybę. Vienybė buvo stipriausias ginklas, atvedęs Lietuvą į laisvę”, – teigė D.Grybauskaitė.

Jos teigimu, per visus išmėginimus Nepriklausomybės Akto signatarai bei jų atsidavimas Tėvynei visuomet buvo atrama ir vertybių matas. Šiuo metu, šalies vadovės teigimu, Lietuvoje pakanka žmonių, darbščių rankų ir degančių širdžių, kad įveiktume sunkumus, užtenka noro, pastangų ir gebėjimų, kad kurtume šalies gerovės ateitį.

“Kad vienybė reikštų visų sutarimą dėl padorumo ir sąžiningumo politikoje, valstybės tarnyboje, dėl solidarumo kasdieniame gyvenime. Savo valstybe didžiuokimės visada: ir varge, ir džiaugsme. Vasario 16-osios Akto signatarai padėjo tvirtus Lietuvos valstybingumo pamatus. Mums tenka garbė – ir atsakomybė – ant šių pamatų toliau statyti patikimus Tautos namus”, – kalbėjo prezidentė.

1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.

"Veido" archyvas

Kova dėl teisės organizuoti olimpines žaidynes labai dažnai būna “nesportinė” – negarbinga ir amorali. Geriausias to pavyzdys – nacionalsocialistinės Vokietijos išsikovota teisė prieš 75-erius metus surengti 1936-ųjų žiemos olimpines žaidynes.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijai buvo atimta teisė ne tik pas save organizuoti, bet netgi dalyvauti 1920 ir 1924 metų olimpinėse žaidynėse. Tačiau Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pirmininku išrinkus belgų grafą Anri de Baillet-Latour TOK pozicija Vokietijos atžvilgiu sušvelnėjo. 1928 m. Vokietija jau gavo kvietimą į Amsterdamo vasaros olimpines žaidynes. Jose vokiečių atletai pasiekė nuostabių rezultatų, komandinėje įskaitoje nusileidę tik JAV sportininkams.

Vėliau Barselonoje TOK kongresas, suteikdamas teisę vasaros olimpines žaidynes rengti Berlyne, nusprendė, kad ir žiemos olimpiada turėtų būti surengta Vokietijoje. Tai buvo paskutiniai metai, kai vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos toje pačioje šalyje. Tiktai tuomet dar buvo neaišku, kuri vietovė taps IV žiemos olimpiados sostine. 1933 m. gegužę Vienoje vykęs kongresas šią misiją nutarė patikėti Bavarijos miestui Garmišui-Partenkirchenui, arba sutrumpintai Ga-Pa.

1935 m. specialiai šiam tikslui Adolfo Hitlerio iniciatyva Garmišo ir Partenkircheno kaimai (beje, tarpusavyje nusiteikę gana priešiškai) buvo sujungti į vieną miestelį. Taigi šios žiemos olimpiados dėka Garmišas-Partenkirchenas iš dviejų niekam nežinomų kaimelių virto klestinčiu kalnų slidinėjimo kurortu.

Iš pradžių fiureris buvo priešiškai nusistatęs olimpinių žaidynių atžvilgiu. A.Hitleris olimpinį judėjimą laikė “žydų ir masonų išsigalvojimu” ir teigė, kad valdžioje esant nacionalsocialistams nieko panašaus Reiche nebus.

1933 m. kovą su naujuoju Vokietijos kancleriu A.Hitleriu susitiko Vokietijos olimpinio komiteto prezidentas dr. Theodoras Lewaldas. Fiureris ir toliau buvo skeptiškai nusistatęs olimpinių žaidynių atžvilgiu, tačiau susitikime dalyvavęs liaudies švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas būsimoje olimpiadoje įžvelgė galingą propagandinį potencialą ir jam pavyko įtikintį fiurerį pakeisti savo nuomonę.

"Veido" archyvas

Vokietijos kancleris A.Hitleris atvyksta į Garmišo-Partenkircheno žiemos olimpinių žaidynių atidarymą

Žiemos olimpiada Garmiše-Partenkirchene turėjo vykti 1936 m. vasario 6–16 d. Jau 1935 m. pasaulį užliejo gausybė reklaminių plakatų, kuriuose buvo pabrėžiama, kad olimpiada vyks Vokietijoje. Ir tik antrame plane galėjai matyti užrašą, kad ją rengia Garmišas-Partenkirchenas. Nacionalsocialistinio sporto vadovai visiškai ignoravo Tarptautinio olimpinio komiteto nuostatus, kuriuose, be kita ko, sakoma, kad žaidynės patikimos miestams, o ne valstybėms.

Nors žiemos olimpinės žaidynės buvo rengiamos tik ketvirtą kartą žmonijos istorijoje ir neturėjo tokių senų tradicijų kaip vasaros, vis dėlto jos sulaukė didelio pasisekimo. Norą dalyvauti varžybose pareiškė 755 sportininkai iš 28 šalių.

Priminsime, kad prieškario Lietuvoje buvo gan nebloga ledo ritulio komanda, taip pat būta nemažo susidomėjimo dailiuoju čiuožimu (1931 m. surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas) bei kitomis žiemos sporto šakomis. Tačiau 1929–1933 m. pasaulį apėmusi ekonominė krizė skaudžiai atsiliepė ir Lietuvos sportui: Vyriausybė atsisakė finansuoti sportininkų rengimą žiemos ir vasaros olimpiadoms. Be to, Lietuvoje būta nemažai ginčų dėl šalies sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse, nes Vokietijoje vis labiau reiškėsi rasizmas. Didelį spaudimą darė svarbiausia ir finansiškai turtingiausia Lietuvos žydų sporto organizacija “Makabi”.

Be šios ir kitų priežasčių, prie Lietuvos atsisakymo dalyvauti olimpinėse žaidynėse prisidėjo ir prastas Lietuvos sportininkų lygis. Tuometinio Kūno kultūros rūmų direktoriaus Vytauto Augustausko nuomone, vien dėl vėliavos iškėlimo olimpiadoje dalyvauti neverta. Taigi Lietuvos Vyriausybei nesuteikus tinkamos finansinės paramos, 1936 m. žiemos ir vasaros olimpinėse žaidynėse mūsų šalies sportininkai nedalyvavo.

Olimpiada – A.Hitlerio politikos rėmimo demonstracija

IV žiemos olimpiados organizacinio komiteto pirmininkas Karlas R.von Haltas neslėpė šio renginio, kuris turėjo tapti ir vasaros olimpinių žaidynių Berlyne generaline repeticija, svarbos. Žodžiai “Vokietija”, “tėvynė”, “fiureris” išstūmė žodžius “draugystė, “taika”, “brolybė”. Buvo operuojama sąvokomis “vokiečių tauta”, “Vokietija”, nutylint internacionalinį olimpinio judėjimo charakterį.

K.R.von Haltas planavo grandiozinį renginį su nacionalsocialistiniu elitu bei fiureriu priešakyje. Militarizuota statybinė “Todto” organizacija praplatino kelią nuo Miuncheno iki Ga-Pa, buvo numatyti papildomi traukinių reisai. Olimpinėms žaidynėms ruošėsi ir policija bei kariuomenė. Šioms formuotėms žaidynės tapo bandomuoju poligonu, kuriame buvo galima išbandyti tvarkos palaikymo metodus, dalyvaujant didelėms masėms žmonių, bei saugumo užtikrinimą ypač svarbiems asmenims.

A.Hitlerio dalyvavimas žaidynėse turėjo ne tik padidinti šio renginio prestižą, bet ir tapti A.Hitlerio bei jo politikos rėmimo demonstracija. Ir štai atėjo IV žiemos olimpinių žaidynių Garmiše-Partenkirchene atidarymo momentas.

Žaidynių šeimininkas K.R.von Haltas išgyveno jaudinančių akimirkų: juk nuo to, kokį įspūdį susidarys žaidynių protektorius A.Hitleris, priklausė jo tolesnė karjera bei gyvenimas. Todėl nieko nuostabaus, kad sakant pasveikinimo kalbą jo balsas drebėjo. Po žodžių apie olimpinę idėją, olimpinę vėliavą bei tautų draugystę Trečiojo Reicho fiureris A.Hitleris tarė: “Skelbiu ketvirtąsias žiemos olimpines žaidynes atidarytas.” Trenkė patrankų salvė, ir sportinės žaidynės prasidėjo.

Ga-Pa žaidynės buvo labai populiarios. Iš viso jose buvo surengtos 17 rungtys aštuoniose oficialiose sporto šakose. Į šuolių nuo tramplino varžybas parduota net 100 tūkst. bilietų.

Vokietijos olimpinė komanda laimėjo nemažai apdovanojimų. Tam padėjo ir TOK neprincipingumas – paskutinę akimirką buvo priimtas nutarimas, kad žaidynėse negali dalyvauti profesionalūs slidinėjimo instruktoriai. Vokiečiai šaltai pareiškė, kad jų slidininkai tokie niekada nebuvo ir nėra. Šveicarai, austrai ir prancūzai stropiai vykdė TOK reikalavimą ir neteko olimpinių medalių vokiečių naudai.

Atšauktos olimpinės žaidynės

Žiemos olimpinės žaidynės nacionalsocialistams suteikė puikią galimybę nustebinti pasaulį Trečiojo Reicho laimėjimais. Iš parduotuvių, viešbučių, aludžių dingo užrašai, nukreipti prieš žydus, taip pat laikinai buvo nutrauktas žydų bei krikščionių religijų pjudymas. Nacionalsocialistai pasistengė įrodyti, kad Vokietija gali surengti nešališkas varžybas. Simboliniu Trečiojo Reicho olimpinės rinktinės žydu tapo geriausias prieškario ledo ritulininkas, Vokietijos ledo ritulio rinktinės kapitonas Rudi Ballas. Taigi kiekvienas galėjo įsitikinti, kad žydai Vokietijoje ir valdant A.Hitleriui neva turi lygiai tokias pat teises bei galimybes, kaip ir germanai. O kad R.Ballas buvo vienintelis žydas, atstovavęs Vokietijai žiemos žaidynėse, vokiečiai niekada neminėjo. Tuo metu jis gyveno fašistinėje Italijoje ir sutiko dalyvauti olimpinėse žaidynėse su sąlyga, kad po žaidynių uždarymo jam kartu su tėvais bus leista išvažiuoti iš Vokietijos.

A.Hitlerį taip įkvėpė 1936 m. žaidynių sėkmė, kad jis nusprendė greitai ją pakartoti. Jis planavo, kad ateityje visos olimpinės žaidynės turėtų vykti Vokietijoje. Diktatorius liepė architektui Albertui Speerui suprojektuoti didžiulį stadioną. Milžiniškas 400 tūkst. vietų stadionas iki 1944 m. turėjo būti pastatytas Niurnberge.

1940-ųjų vasaros žaidynes pasišovė surengti kelios valstybės. Žaidynes planuota rengti Tokijuje, o Bavarijos miestą Garmišą-Partenkircheną TOK pasirinko tų pačių metų žiemos olimpinių žaidynių vieta. Tačiau 1938 m. Japonijai užpuolus Kiniją žaidynes pavesta organizuoti Šveicarijai. TOK pasirinktame Garmiše-Partenkirchene 1940 m. žiemos olimpinės žaidynės surengtos nebuvo, nes, 1939-aisiais Vokietijai pradėjus Antrąjį pasaulinį karą, jos atšauktos.

Dėl karo buvo atšauktos ir 1944 m. žaidynės, turėjusios vykti Italijoje (Kortina d’Ampece). Kita olimpiada buvo surengta jau po karo – 1948 m. Londone. O Vokietijoje olimpinės žaidynės vėl įvyko tik 1972 m. – Miunchene.