"Veido" archyvas

Net ir praėjus 65 metams, vis dar nėra aiškių atsakymų, kodėl skirtinguose šaltiniuose konclagerių aukų skaičius skiriasi milijonais.

“Kaip visuomenėje, prisotintoje Holokausto, geriau pateisinsi didėjantį muziejų, knygų, švietimo programų, filmų skaičių, jei ne žadinant Holokausto neigimo šmėklą”, – klausia Normanas Finkelsteinas savo knygoje “Holokausto industrija” (2004, p. 64). Nė vienas lietuviams kolektyvinę atsakomybę besistengiantis primesti rašantysis šiam drąsiam mokslininkui nemojuoja holokausto vėzdu – mat Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose žuvo šio žydų kilmės autoriaus giminių, o jo tėvai buvo Varšuvos geto ir koncentracijos stovyklų kaliniai.

Lietuvoje net aukščiausius valstybės pareigūnus galima kaltinti nebūtais dalykais, galima viešai skelbti, kad 1940-aisiais nebuvo sovietinės okupacijos, kad 1991-ųjų sausį į lietuvius šaudė “savi”, galima netikėti net pačiu Dievu, o štai ne vietoje parašytas žodelis “neva” laisvoje Lietuvoje gali net ministerijos darbuotoją Petrą Stankerą išmesti į gatvę.

Nejučiomis tai primena Stalino laikų pasakojimus, kaip vienas, regis, raidžių rinkėjas gavo 10 metų konclagerio už tai, kad laikraštyje stambiu šriftu vietoj ILGŲ ILGŲ METŲ Stalinui buvo palinkėta ILGŲ LIGŲ METŲ. Kitas spaudos darbuotojas panašiai buvo nubaustas už tai, kad vietoje TARYBŲ LIETUVA parašė TARBŲ LIETUVA. Būtų galima paminėti ir daugiau pavyzdžių, kai praleista raidė ar sukeistos raidės komunistinės okupacijos metais lemdavo tragišką žmogaus likimą.

Visų mokslų srityse nuolat atliekami tyrimai, analizuojami aptikti šaltiniai, daromos išvados, kurios koreguoja ar net paneigia ankstesnių tyrimų duomenis. Ir tai laikoma normaliu dalyku. Bet jeigu kieno nors “budri” akis kur nors įžiūrės Trečiajame Reiche vykdyto žydų holokausto menkinimą ar neigimą, kur to visai nėra, keliose Europos šalyse, dabar ir Lietuvoje, žmogus gali atsisveikinti su karjera.

Kas galėtų paneigti, kad knygos “The Holocaust in American Life” autorius Peteris Novickas, susipažinęs su kai kuriais pastarųjų dviejų savaičių rašiniais, nepasakytų, jog Lietuvoje esama išpažįstančiųjų “holokausto teologiją”.

Net tie autoriai, kurių mąstymas sustojęs ties šešiais milijonais, turi galvoje ne tik nužudytuosius, bet ir konclageriuose mirusiuosius. Nes karo metais tiek hitleriniuose, tiek stalininiuose konclageriuose daugiausiai aukų pasiglemždavo epidemijos. Prie gulago aukų skaičiavimo užsieniečių neprileisdavo, o nacionalsocialistinių lagerių aukų skaičių po karo “nustatydavo” Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai. Jie tuos skaičius siekė įteigti pasauliui nuo pat saviškių surengto teismo Niurnberge laikų.

Tyrinėjimų išvados

Vis dėlto Vakaruose tyrimai vyko toliau. Vienų autorių darbai buvo skelbiami, verčiami į daugelį kalbų, kitų bandyta nepastebėti, buvo ir nubaustų už juose įžiūrėtą holokausto menkinimą ar neigimą.

Vis dėlto net oficialiai toleruojamoje literatūroje konclagerių aukų skaičius kartais skyrėsi keliais milijonais.
Lengviausia tuo įsitikinti Aušvico pavyzdžiu. Kai kalbame apie Aušvicą, reikia turėti galvoje, kad ši sąvoka apėmė 17 lagerių, kurie buvo išsidėstę 40 kv. km teritorijoje. Literatūroje aukų skaičius įvairuoja nuo kelių šimtų tūkstančių iki aštuonių milijonų.

Pateiksime kelių žinomiausių oficialiai pripažintų autorių, tyrinėjusių Trečiojo Reicho konclagerių istoriją, tyrinėjimų išvadas.

Geraldas Reitlingeris tegia, kad Aušvice mirė ar žuvo gerokai mažiau nei milijonas žmonių, iš jų – maždaug 550–600 tūkst. žydų ir nenustatytas skaičius iš 300 tūkst. registruotų kalinių, kurių lageryje išvadavimo dieną nebebuvo. Raulio Hilbergo nuomone, vien žydų aukų skaičius Aušvice siekė milijoną (beje, šis autorius teigia, kad Lietuvoje buvo nužudyta ne daugiau kaip 130 tūkst. žydų). Martinas Gilbertas suskaičiavo du milijonus Aušvico dujų kamerose nužudytų žydų (“Atlas of the Holocaust”). Franciszekas Piperas palygino šiuos skaičius su tame pačiame atlase esančia lentele, kurioje pateikti taip pat į kitus konclagerius deportuotų žydų skaičiai, ir nustatė, kad šiuos skaičius atėmus iš bendro M.Gilberto pateikiamo žydų skaičiaus lieka tik 1,1 mln. į Aušvicą atvežtų žydų. EugenoKogono nuomone, bendras Aušvico aukų skaičius siekia “mažiausiai 3,5 mln., o tikriausiai 4,5 mln. žmonių”.

Šias knygas skaito studentai, ir neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, G.Reitlingerį kas nors būtų apkaltinęs holokausto menkinimu, o teisingumo institucijos būtų domėjusios gerokai besiskiriančiais aukų skaičiais ar įpareigojusios istorikus ištirti, kaip atsirado tokie skirtumai.

Prancūzas Jeanas Claude’as Pressacas, prieš kelis dešimtmečius laikytas revizionistu, ištyręs daug archyvinės medžiagos, publikacijų ir kritiškai įvertinęs krematorijų galingumą, 1993 m. parašė knygą “Aušvico krematorijai”. Pagal jo skaičiavimus ir tyrinėjimų išvadas, bendras mirusiųjų ir nužudytųjų skaičius Aušvice galėjo siekti nuo 631 tūkst. iki 711 tūkst.

Iki 1990 m. oficialiai buvo cituojami sovietų “istorikų komisijos” padiktuoti 4 mln. Aušvico aukų. “Milijonai” buvo suskaičiuoti remiantis kai kurių kalinių, liudininkų pasakojimais ir buvusio lagerio komendanto Rudolfo Hösso parodymais nugalėtojų tribunole Niurnberge. Dabar jau žinoma, kaip R.Hössas buvo bauginamas ir kankinamas, kad pasirašytų jam perskaitytus protokolus su “prisipažinimais”.

Nuo Osvencimo nuimtas melas

Lenkų istorikus kritiškai vertinti oficialiai pripažintus skaičius ypač paskatino 1983 m. parašytas Prancūzijos žydo, buvusio Aušvico kalinio Georgeso Wellerso esė “Dėl Aušvico lageryje mirusiųjų skaičiaus”. Jis ištyrė ir apibendrino įvairių šalių ir vietovių, iš kurių žmonės buvo deportuoti į Aušvicą, medžiagą ir priėjo išvadą, kad į šį lagerį iš viso buvo atvežta 1,613 mln. asmenų, iš jų 1,471 mln. iš lagerio negrįžo.

Lenkų tyrėjai pagaliau galėjo pasinaudoti atsivėrusiais Rusijos archyvais, kuriuose buvo rastos kalinių mirčių registracijos knygos. Be to, buvo pasitelkti Europos miestų, iš kurių atveždavo žmones į Aušvicą, archyvai, juose saugomi deportuojamųjų sąrašai; pasinaudota gausybe paskelbtų šaltinių.

Jokie tyrinėjimai negali duoti galutinių rezultatų. F.Piperas, kompetentingiausias Aušvico istorijos tyrinėtojas, 1993 m. keliomis kalbomis išleistoje monografijoje apie Aušvicą teigia, kad mirusių ir žuvusių kalinių skaičius galėtų būti nuo 1,1 iki 1,5 milijono. Beje, viena iš jo išvadų – daugelyje statistikų buvo sumažintas ne žydų tautybės kalinių procentas. Jis kritiškai vertina tuos autorius, kurie tik tarp kitko parašo arba net nepamini, kad Osvencime buvo naikinami lenkai, čigonai bei kitų tautų atstovai. Net G.Reitlingeris ne žydų skaičių sumažino dvigubai.

F.Piperas sulaukė kaltinimų iš kelių žinomų žydų. Pavyzdžiui, Vokietijos žydų centro tarybos direktoriumo pirmininkas H.Galinskis apkaltino jį antisemitizmu. H.Baumannas klausė, ar tas žaidimas skaičiais nerodo, kokie gilūs lenkų tautos antižydiški jausmai. Kaltinimų sumažėjo po E.Losinskos straipsnio iškalbingu pavadinimu “Nuo Osvencimo nuimtas melas. Komunistinė propaganda siekdama savo tikslų falsifikavo net mirties stovyklų aukų skaičių”.

Vieną rimčiausių argumentų polemikoje dėl komunistų išpūstų skaičių suformulavo JAV lenkų istorikų draugijos prezidentas, kunigas dr. Z.Zielinskis: “Tikrųjų Antrojo pasaulinio karo baisumų negalima paversti legendomis.Negalima leisti, kad karo baisumus išgyvenusiųjų vaikai ir vaikaičiai ateityje įprastų gyventi su nelemtu neatsakingų ir nereikalingų istorinių faktų iškraipymų derliumi. Esu įsitikinęs, kad tūkstantmečio ir neišvegiamo “veržimosi į Rytus” negali sustabdyti “Aušvico keturių milijonų kapo” mitas.”

Tarptautinė Aušvico-Birkenau memorialo taryba taip pat paskelbė pareiškimą. Jame, be kita ko, teigiama, kad buvo būtina koreguoti klaidingą informaciją, nes ji teikė pagrindo viso memorialo esmės kritikai.

Demitologizuotas aukų skaičius

Šių eilučių autorei prieš dvejus metus vienoje konferencijoje Drezdene teko bendrauti su Osvencimo meru, kuris pasakė, kad tyrimai atliekami toliau, o bendras buvusio konclagerio aukų skaičius sudaro per milijoną.

Kodėl kelioms kartoms iš mokyklų ir aukštųjų mokyklų vadovėlių buvo brukami atmintin keturi milijonai Aušvico aukų? Į šį klausimą dar 1998 m. atsakė Valstybinio Aušvico muziejaus Osvencime mokslinių tyrinėjimų kuratorius W.Dlugoborskis: “Iki 1989 m. Rytų Europoje galiojo draudimas abejoti keturiais milijonais nužudytųjų, Memorialinio Ovencimo muziejaus darbuotojams, kurie drįstų abejoti tuo skaičiumi, grėsė drausminės bylos.”

Sovietų “istorikų” visam pasauliui skelbti keturi milijonai Aušvico aukų liko tik knygose ir nuotraukose.

Aptarėme tik vienos nacionalsocialistų koncentracijos stovyklos aukų skaičiavimus. Vakarų Europos kalbomis yra parašyta daug knygų, traktatų, straipsnių, skirtingai vertinančių ir P.Stankero, neneigiančio holokausto, paminėtus šešis milijonus.

Autoritetingi tyrinėtojai, kaip antai A.Mayeris, R.Hilbergas, cituoja net holokausto neigėjų (neigusių dujų kamerų buvimą) publikacijas. “Leiskite šiems žmonėms kalbėti, jei jie to nori, – teigia R.Hilbergas. – Tai tik skatina tyrinėtojus dar kartą patikrinti tai, kas mums gali atrodyti akivaizdu.

Lenkų istorikai, remdamiesi archyvine medžiaga ir sąžiningai įvairių tautų, tarp jų ir žydų, istorikų atliktais tyrinėjimais, demitologizavo Aušvico koncentracijos stovyklos aukų skaičių. Dėl to neprotestavo nė vienos valstybės ambasadoriai, niekas nebuvo atleistas iš darbo…

O ir šis straipsnis neneigia holokausto. Jame pristatoma tik tai, kas iki šiol pasaulyje yra ištirta. Žinoma, galima teigti, kad nėra jokios prasmės gilintis į skaičius, kai buvo nužudyta tokia daugybė žmonių, tačiau tokiu atveju nėra ir jokios manipuliacijų ar nepagįsto aukų skaičiaus didinimo prasmės.

"Veido" archyvas

Televizijos bokšto gynėjų narsa ir pasiaukojimas tapo visų laisvės kovų simboliu

Minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį svarbu prisiminti ne tik tą naktį žuvusius Televizijos bokšto gynėjus, bet ir visus, kritusius dėl Lietuvos laisvės per pastaruosius 200 metų.

Lietuvos kalendoriuje yra ne viena šlovinga ir tragiška data, žyminti mūsų tautos ir valstybės kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, savanorių ir partizanų kovos, trėmimai, Kražių skerdynės ir Romo Kalantos auka. Vienas, mums artimesnes, atsimename labiau ir jautriau išgyvename, kitas, nutolusias laike, žinome nebent iš šykščių aprašymų istorijos vadovėliuose ir vargu ar jaučiame stiprią asmeninę sąsają.

Sausio 13-oji – visų laisvės kovų atminimas

Vis dėlto jau du dešimtmečius svarbiausia, labiausiai laisvės kovas ir jų dalyvių auką įprasminanti diena Lietuvoje yra Sausio 13-oji. Diena, kai savo viduje jau agonijos apimta, bet išoriškai dar labai stipri sovietų imperija savo priešmirtiniuose traukuliuose pabandė užsmaugti prieš dešimt mėnesių atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Maskvoje ir Vilniuje sėdintys agresijos planuotojai įsivaizdavo, kad su pradiniais valstybės kūrimo sunkumais susidūrę Lietuvos piliečiai nusivils tiek kasdienių prekių stygiumi, tiek politikų nesutarimais ir padės nuversti “buržuazinių nacionalistų” valdžią. Ar bent jau nesipriešins tiems, kurie ateis jos versti.

Imperijos sostinė įprastai apsiriko. Šimtai tūkstančių tik ką atsikūrusios valstybės piliečių išėjo jos ginti. Nors per laiką, prabėgusį po Sausio 13-osios, gimė, užaugo ir į savarankišką gyvenimą išėjo Lietuvos piliečių karta, bet ir ji, kiek tenka pastebėti, išgyvena Sausio įvykius kaip asmeninę patirtį.

Gerai pamenu tą stebėtiną bendrumo ir vienybės jausmą, apėmusį Lietuvą Sausio įvykių dienomis. Pats tą naktį su kaimynais stovėjau prie Sitkūnų retransliatoriaus bokšto, vėliau su bendradarbiais ir draugais, kartu su šimtais tokių pačių kauniečių, naktimis budėdavome Laisvės alėjoje netoli Kauno televizijos studijos, kad prireikus būtų kam ją ginti.

Nė vienas kitas 1991-ųjų kovų dėl laisvės įvykių – pasieniečio Gintauto Žagunio žūtis, Medininkų skerdynės, savanorio Artūro Sakalausko žūtis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo prieigose paskutinę Maskvoje žlungančios komunistų reakcijos sukelto pučo dieną – nesukėlė tokio pojūčio, kaip Sausio 13-oji. Regis, ne man vienam, nes nė vienas šių įvykių neminimas taip nuoširdžiai ir plačiai. Tiek todėl, kad Sausio įvykiuose vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo didesnė tautos dalis, tiek todėl, kad būtent tomis dienomis visi suprato, jog Lietuvos kovoje dėl laisvės įvyko esminis lūžis. Jei nepalaužė sausį, nebepalauš jau niekada.

Visa, kas dėjosi vėliau – referendumas dėl nepriklausomybės, “Gulbių ežeras” per Ostankino televiziją, Kauno gatvėse patruliuojantys, bet kažkokie sutrikę desantininkai, atrodė dėsninga įvykių raida, kai visi jau žino, kad viskas baigsis gerai. Nors kai šiais laikais skaitome tuomet mažai žinotus didžiosios politikos dokumentus, negalime atsistebėti, per kokį stebuklą ir kokiomis mažomis aukomis Lietuva išsivadavo iš sovietų imperijos glėbio.

Todėl gal būtų teisinga, kad laikui bėgant Sausio 13-oji, kaip Lietuvos kovų dėl nepriklausomybės kulminacija, taptų minima kaip visų per daugiau nei du šimtmečius galvas už valstybės laisvę paguldžiusių sukilėlių, savanorių ir partizanų atminimo diena.

Už mūsų ir jūsų laisvę!

Atsakymas į kausimą, nuo kada derėtų pradėti skaičiuoti Lietuvos kovas dėl laisvės, nėra paprastas. Nemažai šia tema rašęs istorikas Romas Batūra mano, kad prie tokių jau priskirtinos ir lietuvių kovos su kryžiuočiais. Nors vis dėlto, ramiai žiūrint, tai buvo normali to meto feodalinių valstybių santykių būsena. Kaip ir vėlesnės Abiejų Tautų Respublikos kovos su maskvėnais, totoriais, švedais ar turkais.

Tikra pirmoji kova dėl laisvės buvo po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo kilęs Tado Kosciuškos vadovaujamas 1794 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimas prieš Rusijos imperiją. Nors sukilimo metu pats T.Kosčiuška nuo vadovavimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgoms nušalino Jokūbą Jasinskį, reiškusį pernelyg plačias būsimosios Lietuvos valstybės savarankiškumo idėjas, vis dėlto tai buvo pirmas kartas, kai siekdama žmonių paramos lenkakalbė bajorija kreipėsi į lietuvius lietuviškai. Apie šį sukilimą, jo metu iš rusų išvaduotą Vilnių mename kaskart, žvelgdami į vieno sukilėlių vadų – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą Arkikatedrą ar eidami J.Jasinskio gatve.

Svarbiausia, T.Kosciuškos sukilimo metu gimęs šūkis “Už mūsų ir jūsų laisvę!” tapo visų tolesnių kovų prieš imperinės Rusijos priespaudą šūkiu. Praėjus dviem šimtams metų nuo sukilimo dienos šiuo šūkiu nešinas į Arkikaderos aikštę išėjo Lietuvos Sąjūdis, taip nutiesdamas tiesioginę jungtį su pirmaisiais laisvės kovotojais. Deja, nežinome, kiek jų tuomet žuvo, nes niekas – nei savi, nei priešai nevedė tokios statistikos. Tačiau aukos, ypač turint omenyje gana nedidelį pačių sukilėlių kiekį – apie 10 tūkst. ir tai, kad kautis atviruose mūšiuose buvo bandoma su triskart gausesne Rusijos kariuomene, turėjo būti nemenkos.

T.Kosčiuškos sukilimas buvo numalšintas, bet laisvės siekiai tik plito, apimdami vis didesnius gyventojų sluoksnius. Buvusioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje pakakdavo užaugti naujai kartai, ir jos atstovai nedelsdami griebdavosi ginklo. Kaskart darydami išvadas iš savo tėvų klaidų.

Kitas, 1831-ųjų metų, Lenkijos ir Lietuvos sukilimas, istoriko Antano Kulakausko požiūriu, turėjo visus šansus būti pergalingas, jei ne sukilėlių vidaus rietenos ir menka valstietijos parama bajorams. Nors Užnemunės sukilėlių komisaras Mikalojus Akelaitis, kreipdamasis į valstiečius, rašė: “Kai su lenkais susidėsma, visi šlėktomis, bajorais būsima” (tai yra žadėjo visiems lygias pilietines teises), tačiau tai buvo tik pavieniai šūkiai. Tad nors sukilėliai labai gretai išlaisvino beveik visą Lietuvą (didžioji Rusijos kariuomenės dalis kovėsi Lenkijoje), netrukus bajorai liko be kareivių, o Žemaitijoje sukilėlių kariuomenė netgi slopino valstiečių maištą.

Per sukilimą žuvusiųjų vėlgi niekas neskaičiavo. Įvairiais vertinimais, Lietuvoje galėjo žūti iki 5 tūkst. vyrų, dar apie 8500 sukilimo dalyvių bei rėmėjų buvo perduoti teismui.

Šiuolaikinės lietuvių tautos gimimas

“1831-ųjų sukilimas pralaimėjo tik per klaidą, o 1863-iųjų sukilimas, kilęs netrukus po baudžiavos panaikinimo, iš anksto buvo pasmerktas žlugti, ir vienintelė sukilėlių viltis buvo pagalba iš Anglijos ir Prancūzijos, – sako A.Kulakauskas. – Nepaisant to, šis sukilimas, tiksliau, jo pasekmės, sudarė sąlygas moderniai lietuvių nacijai formuotis.

Žymus išeivijos istorikas Vincas Trumpa savo knygoje “Lietuva XIX amžiuje” baudžiavos panaikinimą ir sukilimą pavadino naujosios Lietuvos Jonu Krikštytoju”.

Sukilimas Lietuvoje išties buvo beviltiškas – jį pradėjęs buvęs Rusijos kariuomenės Generalinio štabo kapitonas Zigmantas Sierakauskas su savo keturiais tūkstančiais menkai apmokytų vyrų, bandžiusių kautis tvarkinga to meto kovos rikiuote, jau gegužės mėnesį ties Gudiškiu buvo visiškai sumuštas, pateko į nelaisvę ir netrukus sukilimą žiauriai slopinusio generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu pakartas. Tačiau Konstantino Kalinausko, kunigo Antano Mackevičiaus toliau vadovaujamas sukilimas plėtėsi, nes į lietuviškai mestą laisvės šūkį šį kartą atsiliepė tūkstančiai Kauno gubernijos valstiečių, pradėjusių partizaninį karą.

Paradoksalu, bet būtent nereguliari partizaninė taktika, sukilėlių taikyta Lietuvoje, pasirodė daug veiksmingesne ir pridaranti daug mažiau nuostolių. Per pusantrų sukilimo metų jame, istorikų skaičiavimais, dalyvavo apie 66 tūkst. sukilėlių, iš jų kas dešimtas žuvo 321 mūšyje su Rusijos kariuomenės daliniais, kurie į pabaigą savo eilėse skaičiavo 140 tūkst, karių. “Koriko” pravardę pelnęs generalgubernatorius M.Muravjovas pedantiškai apskaičiavo, kad po sukilimo jis pakorė 128 dalyvius, 972 išsiuntė į katorgą, 1427 ištrėmė į Sibirą, 345 atidavė į rekrūtus, o į Rusiją iškeldino per 6 tūkst. sukilėlių. Iš viso represijos palietė 9361 bajorą, kunigą, miestietį ir valstietį.

Imperija pergudravo pati save

Žiauriai numalšinę 1863-iųjų sukilimą rusai nutarė imtis tradicinės imperinės “skaldyk ir valdyk” taktikos, atplėšdami lenkus nuo lietuvių, bajorus nuo valstiečių. Po sukilimo ekonominės valstiečių išbaudžiavinimo sąlygos caro įsakymu tapo geriausios Rusijoje, tuo sudarydamos prielaidą savarankiškam pasiturinčių valstiečių sluoksniui atsirasti. Sluoksniui, kuris jau turėjo pinigų leisti savo vaikus į mokslus, nors kartais – nelegalius.

Imperijos politika buvo tokia – Užnemunėje, priklausiusioje autonominei Lenkijos carystei, lietuvių kalba imta skatinti, gimnazijas su dėstoma lietuvių kalba baigę moksleiviai galėjo pretenduoti į stipendijas mokytis Maskvos universitete. Dėl to Suvalkija tapo Jono Jablonskio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų lietuviškos šviesuomenės bei tautinio atgimimo šauklių tėvyne.

Kauno gubernijoje, priklausiusioje Rusijai, lietuvių kaba buvo uždrausta ir per mokyklas buvo suplanuotas rusinimas, bet vyskupo Motiejaus Valančius ir kunigų pastangomis kiekvienas doras katalikas žinojo, kad leisti savo vaiką į rusišką mokyklą yra nuodėmė. O privalomojo pradinio mokslo Rusija nesugalvojo.

1897-aisiais Rusijos imperijoje buvo atliekamas visuotinis gyventojų surašymas.Jį atlikti padėję prancūzų specialistai buvo šokiruoti: Kauno gubernija buvo atsidūrusi paskutinėje vietoje pagal valdiškų mokyklų lankomumą – į jas ėjo vos 7 proc. moksleivių. Tačiau raštingų buvo net 54 proc., ir šiuo rodikliu Kauno gubernija nusileido tik Latvijai, Estijai, Maskvai ir Peterburgui! Negana to, 90 proc. rašyti ir skaityti mokėjo “užsienio”, tai yra lietuvių kalba.

Tad 1863-iųjų sukilėlių aukos nebuvo beprasmės – jų krauju palaistytoje žemėje, kaip ir pranašavo Z.Sierakauskas, sudygo “Lietuvos sėkla, ateityje pražydusi skaisčiais laisvės žiedais”. Po keturių dešimtmečių Vilniuje susirinkęs Didysis Seimas parodė, kad lietuviai tapo nacija, pasirengusia kurti savą valstybę. 1918–1920 metų nepriklausomybės kovos, pareikalavusios pusantro tūkstančio Lietuvos savanorių gyvybių, nebūtų buvusios įmanomos be 1863-iųjų sukilėlių padėto prado.

Laikas atminti visus kritusiuosius

Gaila, kad 1863-iųjų sukilimas šių dienų lietuvių istorinėje sąmonėje tarsi nustumtas į paraštę. Sukilėlių kapais Lietuva nusėta ne ką mažiau nei 1944–1953 metų partizanų kapais, dar ir šiandien jų žūties vietose statomi kryžiai, o visame katalikiškame pasaulyje garsus Kryžių kalnas atsirado kaip atminimas apie 1863-iųjų sukilėlius, bet paminklai jiems stovi tik provincijoje. Šiauliai, Panevėžys, Biržų giria, Paberžė, Dūkštas sukilėlius mena, o Vilniaus Lukiškių aikštėje, kurioje buvo nužudyti visi sukilimo vadai, jiems skirtą atminimo akmenį galima rasti tik žinant, kur jis yra.

Maža to, Antano Dimžlio skulptūra “1863-iųjų sukilėliai”, sovietmečiu vietoje kryžiaus pastatyta ant Šiauliuose sukilėliams skirto paminklo, atgimimo metais buvo nuplėšta ir netgi nuvežta į Grūto parką. Ten, beje, kažkokie atmintį praradę veikėjai tuo pat metu buvo nugabenę ir 1831-ųjų sukilimo didvyrės Emilijos Pliaterytės paminklą. Laimei, susizgribta, bet centrinio paminklo, skirto sukilėliams, nėra iki šiol.

Nėra iki šiol ir paminklo Lietuvos partizanams, sudėjusiems didžiausią auką kovose dėl laisvės. Daugiau nei dešimtmetį trukusio karo mūšiuose žuvo ir gulage nukankinta per 100 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų. Pokario partizanų kova labai susisieja su 1863 metų sukilėlių kovomis – būdama nuo pat pradžių pasmerkta, ji tapo tais daigais, iš kurių išaugo Lietuvą į atgimimą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą atvedusi karta.

Būtų prasminga, jei ir pagerbtume juos vienoje vietoje ir vienu metu. Sausio 13-oji ir Lukiškių aikštė tam labai tiktų. Juk jie visi kovojo ir žuvo dėl to paties – dėl Lietuvos laisvės.

– Ar teisinga būtų teigti, kad didžiausių nuostolių du šimtmečius trukusioje kovoje dėl laisvės Lietuva patyrė 1941–1953 metais, sukilimo, pogrindžio veiklos ir partizaninio karo metu?

– Dėl to negali būti jokių abejonių. Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusios partizanų kovos buvo ir pačios kruviniausios, ir jų padariniai patys tragiškiausi. Po ankstesnių padalijimų ir sukilimų buvo sunaikinta tik valstybė, o sovietai sunaikino visą ligtolinę visuomeninę sanklodą, Lietuvoje išnyko ištisi socialiniai sluoksniai, lig tol formavę valstybės ir tautos veidą.

– Yra tekę girdėti, kad 1944-aisiais Lietuvoje žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo mažiau nei kažkurioje iš Vidurio Azijos sovietinių respublikų. Ar tai tiesa?

– Visai įmanomas dalykas, nes 1944-aisiais didžioji inteligentijos dalis pasitraukė į Vakarus. Nors tikslių skaičių, ypač kad būtų galima lyginti su Uzbekistano ar Kazachstano išsilavinusių žmonių skaičiumi, nėra, bet nuo sovietų pabėgo beveik visa profesūra, Mokslų akademijos nariai, didžioji studentijos dalis. Netekties mastą rodo tai, kad pasitraukusių mokslininkų ir studentų pakako Hamburge iki 1949-ųjų metų veikusiam visaverčiam Baltijos universitetui įkurti. Vėliau jo profesūra ir studentai išsivažinėjo kas į Australiją, kas į JAV, kas į Kanadą. Ir niekados nebegrįžo į Lietuvą. Praradome ištisas profesines struktūras.

– Kai kalbama apie pokario laisvės kovas, paprastai vyrauja du požiūriai: vienas – kad tai buvo beprasmiška ir tik atvedė į žūtį tautos žiedą, kitas – kad dešimtmetį trukęs partizaninis karas parodė Vakarams, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą pateko prieš savo valią, ir tai labai padėjo 1990–1991 metais siekiant tarptautinio pripažinimo. Kuris požiūris teisingesnis?

– Kai kalbama apie partizanų kovų prasmę, dažnai daroma esminė klaida, vertinant jas šių dienų akimis. Žiūrėti reikia iš tuometinių Lietuvos gyventojų pozicijų. Daugeliu atvejų žmonėms tiesiog nebuvo jokio kito pasirinkimo, kaip eiti į mišką, nes tai buvo daug saugiau, nei gyvam sudegti savoje sodyboje.

Per vadinamąsias 1944-ųjų kruvinąsias Kalėdas NKVD daliniai surengė masines žudynes, viena vertus, siekdami “rezultato veiklos ataskaitai”, kita vertus, siekdami tiesiog įbauginti žmones. Pabrėžiu, kad tuomet buvo žudomi būtent visiškai taikūs gyventojai be jokios atrankos, o ne žmonės su ginklu rankose ar pogrindžio dalyviai. “Kruvinųjų Kalėdų” metu savo namuose nužudyta apie 5 tūkst. žmonių.

Tokiomis aplinkybėmis žmonės buvo priversti eiti į miškus vien tam, kad nors kurį laiką išliktų gyvi, kad kovotų dėl savo turto ir savo namų.

Tai, kas 1944-ųjų pabaigoje–1945-ųjų pradžioje dėjosi Lietuvoje, geriausiai atskleidžia NKVD vidaus dokumentuose kurį laiką vartotas terminas “belopovstancy” – tai yra “baltieji sukilėliai”. “Baltaisiais”, pagal analogiją su Rusijos pilietinio karo Baltąja gvardija, to meto Sovietų Sąjungoje buvo priimta vadinti visus sovietų valdžios priešus. Termino “sukilėliai” aiškinti tikriausiai nereikia. Paskui terminą “belopovstancy” partiniai organai enkavedistams uždraudė vartoti, nurodydami pereiti prie propagandinio ideologizuoto “buržuazinių nacionalistų” termino.

Taigi sovietų represinės struktūros pačios pripažino, kad lietuvių partizaninis judėjimas buvo liaudies sukilimas prieš sovietų atneštą santvarką. Tai rodo ir tuo metu populiariausios partizanų akcijos: mokesčių nepriemokų sąrašų naikinimas; represuotų asmenų gelbėjimas, 1944–1945 m. masiškai puolant “stribynes” ir siekiant išlaisvinti jose uždarytus bei kankinamus žmones; miesteliuose įsikūrusių valdžios institucijų puolimas, siekiant sunaikinti tremiamų ir į sovietinę armiją mobilizuojamų asmenų sąrašus. Taigi partizanai visais jiems prieinamais būdais stengėsi palengvinti žmonėms okupacijos naštą.

– Ligi šiol yra žmonių, tarp jų netgi žinomų politikų, kurie, siekdami sumenkinti partizaninio karo mastą ir priežastis, meluoja, esą eiti į miškus vyrus raginęs “Amerikos balsas” ar kitos Vakarų radijo stotys.

– Manau, tokių jau niekas nebepakeis, jie kaip tos sugedusios plokštelės – kartoja tik vieną dainelę, pasiskolintą iš KGB propagandinio arsenalo. Norint paneigti šį melą, pakanka pasakyti, kad “Amerikos balsas” savo laidas lietuvių kalba pradėjo transliuoti tik 1953-iųjų sausį, kai partizanų kovos jau ėjo į pabaigą.

Šia tema viena mano buvusi studentė dabar rašo mokslinį darbą. Iš JAV ji parsivežė labai įdomių dokumentų, tarp jų ir instrukciją “Amerikos balso” lietuviškajai tarnybai, kurioje griežtai nurodoma: “Laidos jokiu būdu negali skatinti gyventojų sukilti ir pradėti ginkluotą ar kitokio pobūdžio kovą. Laidos turi žadinti Lietuvos gyventojų viltį, kad jie nėra pamiršti.” Tikiuosi, kad paskelbus šiuos dokumentus pavyks padėti tašką gandams apie iš užjūrio sklidusius raginimus eiti į mišką.

Iš tikrųjų vyrus eiti į miškus skatino ne “balsai”, o viltis, kad Lietuva gali būti išlaisvinta kilus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių. Informacijos apie tai, kas dedasi pasaulyje, Lietuvoje pakako, o 1945–1953 m. konfliktų tarp sovietų ir Vakarų kildavo nuolat, jie darėsi vis karštesni. Labiausiai partizanų viltis sužadino 1950-aisiais kilęs karas Korėjoje, kuriame tiesiogiai dalyvavo Sovietų Sąjunga ir JAV. Buvo tikimasi, kad šis karas peraugs į visavertį Vakarų karą su Sovietų Sąjunga, kurio Maskva tuomet tikrai nebūtų atlaikiusi.

Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) planuojama steigti kultūros atašė pareigybę.

Atitinkamą nutarimo projektą Vyriausybė ketina svarstyti šią savaitę. Nauja pareigybė JAV bus finansuojama iš sutaupytų Kultūros ministerijos biudžeto asignavimų panaikinus atašė pavaduotojo pareigybę Lenkijoje.

“Naujai pareigybei įsteigti ir ją užimančio valstybės tarnautojo veiklai papildomų asignavimų nereikės, nes siekdama pertvarkyti Lietuvos Respublikos kultūros atašė atstovavimo užsienyje struktūrą, Kultūros ministerija teikiamu Nutarimo projektu siūlo naikinti kultūros atašė pavaduotojo pareigybę Lenkijoje”, – teigiama nutarimą lydinčiame dokumente.

Pakeitimais numatoma intensyvinti tarpkultūrinį bendradarbiavimą su JAV, stiprinti dvišalius tiesioginius kultūros ryšius tarp institucijų, menininkų. Pasak Kultūros ministerijos, pakeitimais bus užtikrinta Lietuvos kultūros sklaida ir jos koordinavimas JAV įgyvendinant ilgalaikius kultūros politikos tikslus ir uždavinius, efektyviau planuojamos ir tikslingiau naudojamos kultūriniams mainams su JAV skiriamos biudžeto lėšos.

Jeigu prieš 92 metus priimta deklaracija – Tilžės aktas – būtų buvusi įgyvendinta, Lietuvos sudėtyje dabar būtų ir Karaliaučius. Akto idėja buvo įgyvendinta tik iš dalies – tad Lietuvos dalimi tapo tik Klaipėdos kraštas.

Istorijos pradžia tokia: 1918-ųjų pabaigoje Tilžėje Prūsų lietuvių tautinė taryba priėmė deklaraciją, vadinamąjį Tilžės aktą ir reikalavo prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės. Akto pasirašymo dieną Lietuvos Respublikos Seimas yra įtraukęs į atmintinų dienų sąrašą, tačiau šiandien apie šį įvykį ir jo svarbą Lietuvos visuomenė žino menkai. Kita vertus, paties Tilžės akto atsiradimo aplinkybės gana miglotos, diskutuotina ir jo istorinė reikšmė. Dokumento originalo niekas nematė, o ir šaltinių, liudijančių jo atsiradimo aplinkybes – mažai. Tad ką ir kodėl minime?

Vieno žmogaus dokumentas?

“Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes, lietuviai, čionai prūsų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šito krašto daugumą, reikalaujame mes, remdamiesi Vilsono Tautų paties apsisprendimo teise, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėto siekio pašvęsti”, – tokį tekstą pasirašė niekieno nedeleguoti ir neišrinkti 24 asmenys, susikūrusios Prūsų Lietuvos tautinės tarybos (PLTT) atstovai.

Šio akto atsiradimo aplinkybėmis besidomintis istorikas Vasilijus Safronovas tvirtina, kad bent jau istoriniu požiūriu, mūsų aptariamas dokumentas yra pervertintas. “Kiek rodo tyrimai, tai tebuvo vienadienė deklaracija, kurios reikėjo PLTT. O po to, kaip liudija dokumentai, vienas žmogus tai pavertė didingu įvykiu, esą “aukso raidėmis įrašytinu į istoriją”, – bent jau taip jis pats teigė”, – “Veidui” komentavo Klaipėdos universiteto istorikas.

Tas žmogus, išgarsinęs Tilžės aktą, – tai Jonas Vanagaitis, vienas iš Tilžės akto signatarų, kurio parašas stilizuotame Akto plakate puikuojasi pirmas. Beveik viską, ką žinome apie šį dokumentą,  ir paskelbė pats J.Vanagaitis, o deklaracijos originalo neturime. Kai 1936 m. buvo išleistas Tilžės akto stilizuotas plakatas, apie jį žinota taip pat mažai. Jo atsiradimo istoriją 1938-aisiais savo knygoje “Kovos keliai” aprašė vėl minėtasis J.Vanagaitis.

Istorikės dr. Silvos Pocytės teigimu, daugelis to krašto lietuvių apie priimtą aktą beveik nieko nežinojo, o iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Mažosios Lietuvos gyventojai nei kalbėjo, nei kaip nors deklaravo savo norų “glaustis” prie Didžiosios Lietuvos. Apie tai savo knygoje užsimena diplomatas, Mažosios Lietuvos veikėjas Martynas Anysas. Vis dėlto Tilžės akto pasirašymo data buvo neatsitiktinė: Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo jau buvo pasirašiusi paliaubų sutartį, be to, nežinota, kurias žemes ir kam reikės atiduoti. Istorikas dr. Vygantas Vareikis teigia, kad tuo ir pasinaudojo mažlietuviai, vargu ar patys būdami tikri, kad visa Mažoji Lietuva galėtų įeiti į besikuriančios Didžiosios Lietuvos sudėtį. Ir tai, anot jo, buvo daugiau būtent didlietuvių reikalas. Be to, hipotezė, kad Tilžės aktas vis dėlto buvo rengiamas Didžiojoje Lietuvoje ir daugiau jos interesams, taip pat neatmestina. Klaipėdos universiteto istorikė S.Pocytė mano, kad kai kurios detalės, kaip antai akto tekste vartojami didlietuvių kalbos žodžiai “čionai”, “šišion” tokį įspūdį tik sustiprina. Tačiau tyrimų šia tema dar trūksta.

Atgavus Klaipėdą svarbesnis tapo Vilnius

Kad Tilžėje pasirašytas dokumentas nebuvo itin svarbus nei didlietuviams, nei Mažosios Lietuvos veikėjams, rodo ir 1923 m. įvykiai. Apie aptariamą aktą beveik nė neužsimenama, kai 1923-iaisiais Klaipėdos krašte buvo rengiamas “sukilimas”. S.Pocytė primena, kad nei derantis su vokiečiais, nei su sovietais tariantis dėl diplomatinio pritarimo, Tilžės aktu niekada nebuvo remiamasi ir jo nebandyta įgyvendinti. “Tad tai ir leidžia teigti, kad tai veikiau buvo proginis (ne propagandinis) dokumentas. Didiesiems politikams jis nerūpėjo”, – mano pašnekovė.

Įvykiai po “sukilimo” Lietuvai atgavus Klaipėdą tai tik patvirtina: Lietuvos diplomatai ir visuomenė nuo trečiojo dešimtmečio vidurio jau pradėjo suvokti, kad Klaipėdos kraštas nuo Didžiosios Lietuvos nutolęs ir, bent jau kultūriškai, mažai ką su ja turėjęs bendro: prijungtos teritorijos integracija vyko sudėtingai, kupina prieštaravimų, o valdžia galiausiai įsitikino, kad klaipėdiečiai pernelyg germanizuoti. Tad neatsitiktinai “Mažosios Lietuvos” problemos nugrimzdo į antrą planą: juk Lietuvai tuomet kur kas svarbesnis buvo Vilniaus klausimas. “Tai savotiškas 1924–1938 m. lietuvių diplomatijos paradoksas. Nepaisant to, kad ir de jure, ir de facto turėjome Klaipėdos kraštą, politinis, kultūrinis ar ideologinis siekis išlaikyti jį savo rankose buvo kur kas mažesnis nei susigrąžinti Vilnių. Taip buvo dėliojami prioritetai: ką turime, iš tikro mažiau svarbu nei tai, ko neturime”, – primena istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.

Tačiau nuomonių esama įvairių: kai kurios politinės organizacijos, pavyzdžiui, iki dabar egzistuojanti Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT), Tilžės aktą bando lyginti arba gretinti net su Vasario 16-osios Aktu, nors tai apskritai nelygintini dalykai. A.Kasperavičiaus teigimu, Tilžės aktas tiesiog įteisina (legitimizuoja) tik mažos dalies lietuvių norą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. “Jei Vasario 16-osios aktą suvokiame kaip diktantą, tai Tilžės aktą galime laikyti jo parašte, savotišku “post scriptum”, – lygina A.Kasparavičius.

Vis dėlto lapkričio 30-ąją oficialiai minime kaip “Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto” dieną. Čia kyla klausimas, ar verta? “Galime vadovautis “patriotine mistika”, kad tai reikšmingas įvykis, tačiau, deja, taip nėra. Kitas klausimas, jei tai – atmintina diena, kokių mūsų valstybė imasi žingsnių ir ką įsipareigoja. Jei pagrindinė Akto mintis ta, kad prie Lietuvos siekiama prijungti ne tik Klaipėdos kraštą, ar tai reiškia, kad ir dabar toji mintis vis dar aktuali?”, – klausia V.Safronovas.

“Ar šią dieną verta minėti? Juokinga, ir tiek: turime dvi nepriklausomybės paskelbimo dienas, valstybės sukūrimo dieną. Visa kita – tik politikų žaidimai”,– istorikas V.Vareikis į tokias “atmintinas” dienas prisipažino žvelgiantis su šypsena.

Norai, neatitikę laikotarpio realybės – taip būtų galima apibendrinti tai, kas išdėstyta Tilžėje pasirašytoje deklaracijoje. Lūkesčiai neatitiko nei to meto tikros padėties, nei galimybių tai įgyvendinti. Žinoma, galima idealizuoti tuometę “liaudies” nuomonę, tačiau reikia pripažinti ir tai, jog didžiumai tuomečių Klaipėdos krašto gyventojų labiau rūpėjo žemiški reikalai. Aukšti ir ne taip paprastai įgyvendinami idealai, kokie buvo deklaruoti minėtame akte, galėjo rūpėti tik nedidelei prasilavinusių ir turinčių ypatingai stiprių tautinių aspiracijų žmonių grupei. Nedera pamiršti ir to, kad supratimas, kas yra tauta, tais laikas dar tik formavosi, o suprantamas jis buvo daugiau pagal konfesinę priklausomybę.

Juolab kad mažlietuviai buvo pažangesnės materialinės kultūros žmonės. Tuo metu didlietuviai, bent jau žiūrint iš Mažosios Lietuvos perspektyvos – pernelyg suslavinti ir mažiau išsivystę.

“Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!”

Pons Dievs aiškiai nor mus visus lietuvinininkus, kaip vienos giminės draugus suvienyti į valną nei savotišką Lietuvą, kuri daugiau nebus sudraskyta, net stipri bei galinga Karalystė…

Didžioji Lietuva (…) yra vėl valna ir savotiška žemė pastojusi ir įsitaisė savo valdžią bei savo vaiskus, jeib su svieto didžiomis giminėmis stotų į Tautų Susidraugavojimą, kuriame amžinas pokajus (taika, – red.) ponavos. Diebas pats dyvinu būdu ją iškinkė iš maskolių vergystės jungo per šį išgąstingąjį karą.

Tad vokiečiai, ją užėmę, tykojo ją pasiplėšti ir suvokietinti, kaip jie su mūsų prūsiška Lietuva yra padarę, žmones Didžiosios Lietuvos jie prispaudė nežmogiškai, išplėšė jų turtus, atėmė jų galvijus bei javus, kad lietuviai badmirščiuoti turėjo.

Todėl mes be jokios širdplėšos skiriamės nuo Vokietijos: ji nebuvo mums kaip motina, bet kaip kieta, neširdinga ir svetima pamotė.

Balsuokit, kad laikas pareis, tiktai už prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos. Ten mus nespaus dideli mokesniai, nes naujoji Lietuva dar neturi senų skolų.

Prūsų Lietuvos tautinė komisija. 1918 m. lapkričio 16 d. atsišaukimas

Šį atsišaukimą 100 tūkst. egz. tiražu jau pirmąją savo egzistavimo dieną išsiuntinėjo Prūsų lietuvių tautinė taryba. Tuo tarpu apie Tilžės aktą rytprūsių visuomenei nebuvo nė užsiminta.

Šaltinis: Tilžės akto šviesa: Tilžės akto 90-mečiui (sud. A.Liekis). Vilnius, 2009.

Vakarų Europa neišmano komunistinėje priespaudoje gyvenusių valstybių istorijos, pareiškė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, nacizmą ir komunizmą pavadinęs “broliškomis ideologijomis”.

“Deja, vakarinė Europos dalis gerai neišmano mūsų istorijos – istorijos valstybių, kuriose dar neseniai buvo totalitarinis režimas”, – sakė A.Ažubalis interviu “EurActiv” naujienų portalui.

Pasak ministro, kurio interviu paskelbtas antradienio vakarą, natūralu, kad ES valstybės turi skirtingą požiūrį Rusiją.

“Normalu, kad, pavyzdžiui, Liuksemburgas turi kitokį požiūrį. Todėl dirbame labai sunkiai, siekdami totalitarinių režimų įvertinimo ES lygiu”, – teigė A.Ažubalis.

“ES reikalingi teisiniai instrumentai prieš stalinistinės rūšies totalitarinius nusikaltimus tuo pat lygiu kaip prieš nacių ideologiją”, – sakė ministras.

“Kai kurie politikai linksta sakyti – palikite istoriją istorikams. Bet to rezultatas – anksčiau ar vėliau yra recidyvas. Pridurčiau, kad nacizmas ir komunizmas yra broliškos ideologijos”, – sakė ministras.

Lietuva ir dar penkios Vidurio bei Rytų Europos valstybės antradienį paragino Europos Komisiją (EK) tinkamai įvertinti totalitarinius režimus, siekdamos tinkamo dėmesio ir komunistinio režimo nusikaltimams. Dalis Rytų europiečių siekia, kad jų neigimas būtų kriminalizuotas. Dauguma Europos valstybių dabar yra numačiusios baudžiamąją atsakomybę už holokausto neigimą ar šiurkštų menkinimą.

“Teisingumo principas turėtų užtikrinti teisingą kiekvieno totalitarinio režimo aukų traktavimą”, – sakoma teisingumo eurokomisarei Viviane Reding (Vivjanai Reding) adresuotame laiške, kurį gavo BNS naujienų agentūra.

“Kiekvieno tarptautinio nusikaltimo neigimas turėtų būti vertinamas remiantis tais pačiais standartais, kad būtų užkirstas kelias palankioms sąlygoms totalitarinių ideologijų reabilitacijai ir atgimimui”, – antradienio kreipimesi rašo ministrai.

Lietuva šią vasarą priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios numato, kad iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme galima bausti tuos, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvoje ar prieš Lietuvos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams, taip pat šiuos nusikaltimus neigė ar šiurkščiai menkino.

Be to, baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir tuos, kas pritarė 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų sunkiems nusikaltimams, taip pat juos neigė ir šiurkščiai menkino.

Europos valstybės atsakomybę už itin sunkių nusikaltimų neigimą ar menkinimą reglamentuoja įvairiai. Čekija, Lenkija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

Austrija, Belgija, Slovakija, Vokietija, Prancūzija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Minėtos valstybės ir Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Prancūzija išplėtė įstatymų taikymą armėnų genocido atžvilgiu.

"Veido" archyvas

1905 m. gruodžio 3 d. Vilniuje padaugėjo žmonių, mat į Didijį Vilniaus Seimą atvyko 2 tūkst. delegatų

Tokiais žodžiais Didįjį Vilniaus Seimą, dirbusį prieš 105 metus, pavadino pirmasis mūsų tautinio judėjimo tyrinėtojas Mykolas Romeris.

1905 m. revoliuciniai įvykiai caro imperijoje paskatino visas jos pavergtas tautas kilti į kovą dėl savo teisių, dėl laisvės ir demokratijos. Svarbu, kad ir mūsų seneliai bei proseneliai šioje kovoje ne tik neatsiliko nuo kaimynų, bet kai kur juos dargi pralenkė. Čia derėtų išskirti Didijį Vilniaus Seimą, kuris priėmė istorinius dokumentus, liudijančius apie tautos subrendimą savarankiškam gyvenimui, ir subūrė visas to meto mūsų politines jėgas siekti šio svarbaus tikslo.

Pasirengimas Seimui

Po 1863 m. sukilimo bet kokia organizuota lietuvių veikla, net kultūrinė ar ūkinė, buvo žiauriai slopinama – kur kas stipriau nei lenkų, latvių ar estų. Tad surengti politinį mūsų tautiečių susibūrimą buvo neįmanoma. Ir tik įbaugintas pralaimėto karo su Japonija bei gausių streikų, demonstracijų visoje Rusijoje, caras ryžosi tam tikroms nuolaidoms: 1905 m. spalio 30 d. jis paskelbė manifestą, kuriame pažadėjo “dovanoti gyventojams tvirtus pilietiškos laisvės pamatus, paremtus ant tikros ypatos neliečiamybės, laisvės sąžinės, žodžio, susirinkimų ir sąjungų”.

Priminsime, kad tuo metu Lietuvoje jau veikė dvi politinės partijos – socialdemokratai (LSDP) ir demokratai (LDP), pastaroji kilusi iš Vinco Kudirkos suburto varpininkų sąjūdžio. Tačiau ne jų lyderiai buvo Didžiojo Vilniaus Seimo surengimo iniciatoriai. Idėja jį sušaukti kilo “Vilniaus žinių”, pirmojo lietuviško dienraščio, redakcijoje, kur vyravo dar vienos politinės jėgos, vėliau pasivadinusios Tautiška lietuvių demokratų partija (TLDK), veikėjai: Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, Emilija Vileišienė, Donatas Malinauskas ir kiti.

Istorikai taip ir neišsiaiškino, kas pirmas sugalvojo sukviesti tautiečius į Vilnių – J.Basanavičius ar Jonas Kriaučiūnas, vienas iš dienraščio redaktorių. Nors demokratai, o ypač socialdemokratai šios idėjos palaikyti neskubėjo, vis dėlto jos šalininkų atsirado. Buvo sudarytas specialus komitetas su J.Basanavičiumi priešakyje, kuris 1905 m. lapkričio 4 d. “Vilniaus žiniose” paskelbė “Atsišaukimą į lietuvių tautą”. Jame, remiantis caro manifestu, lietuviai buvo kviečiami į Vilnių “apsvarstyti politiškąjį Lietuvos padėjimą – iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos nors po vieną žmogų”. Taip pat buvo kviečiami atvykti ir “visi Lietuvos inteligentai ir visi tie, kurie prie lietuvystės prisipažįsta”.

Laiko iki paskirtos Seimo datos buvo likę visai nedaug – vos mėnuo, tačiau jo pakako, nes, rengėjų nuostabai, tautiečių reakcija į šį kvietimą buvo žaibiška. Iš karto visame krašte prasidėjo mitingai, susirinkimai – pasiuntiniams į Vilnių rinkti, pasiūlymams ir reikalavimams reikšti. O tas aiškiai rodo, kad daugelio metų “Aušros”, “Varpo” pastangos žadinant tautą nenuėjo veltui, žinoma, žmonių aktyvumą žadino ir bendra revoliucinė atmosfera. Tada sukruto ir socdemai, ir demokratai, ir kunigija: visi jie įsitraukė į Seimo, jo dokumentų rengimo darbą, nors lyderiai ir toliau buvo J.Basanavičiui artimi veikėjai.

Susirinko visa Lietuva

Jau 1905 m. gruodžio 3-iąją Vilnius staiga pasikeitė: vietiniai gyventojai stebėjosi, o gal ir kiek išsigandę tvirtino: “Lietuva atsirado!” Mat čia suvažiavo per du tūkstančius mūsų tautiečių, gerokai daugiau, negu tikėjosi organizatoriai. Dauguma – kaimo žmonės, tai yra daugiau nei tūkstantis ūkininkų, keliasdešimt dvarininkų, keli šimtai inteligentų – mokytojų, kunigų, studentų, taip pat būta ir darbininkų. Beje, žmonės susirinko ne tik iš įvairių Lietuvos vietovių, bet ir iš Latvijos, Estijos, Peterburgo, Maskvos, Odesos, Varšuvos, Prūsijos. Dalyvių galėjo būti ir daugiau, bet ne visiems pakako lėšų kelionei. Nors tai buvo lietuvių renginys, jame dalyvavo ir po keletą baltarusių, žydų, lenkų.

Todėl gruodžio 4-osios rytą miesto salė (dabar Nacionalinė filharmonija) buvo perpildyta. Seimo darbą savo kalba pradėjo J.Basanavičius, pasidžiaugdamas, kad ilga ir sunki tautiečių kova dėl savo teisių jau duoda rezultatų, kad Vilniuje beveik po 500 metų pertraukos vėl skamba lietuvių kalba. Tiesa, jis pridūrė: “Nors čia ir susirinko visokios partijos, geistina būtų, idant tasai suvažiavimas ir nebūtų partyviškas, bet tik Lietuvių tautos suvažiavimas”.

Iš tiesų salėje susirinkus tokiai margai ir pagal politines pažiūras, ir pagal turtinę padėtį, ir pagal išsilavinimą, ir pagal interesus publikai, pavojaus jai nesusikalbėti tarpusavyje būta didžiulio. Tad nieko keista, kad net Seimo prezidiumo rinkimai sukėlė didelius ginčus ir truko ištisas dvi valandas, kol buvo išrinkti J.Basanavičius, kun. Pranas Bučys, Antanas Smetona, Steponas Kairys ir Juozas Stankūnas – visų pagrindinių dalyvaujančių jėgų atstovai.

Tačiau ir tokiam prezidiumui publiką valdyti sekėsi nelengvai, ne kartą Seimas buvo atsidūręs ties žlugimo riba. Ypač didelių nesutarimų kilo tarp radikaliai nusiteikusių socialdemokratų ir atsargių, nuosaikių kunigų. Padėtį gelbėdavo arba J.Basanavičius, turėjęs didelį autoritetą, arba demokratų atstovai, ypač jų lyderis Povilas Višinskis, mokėjęs nuraminti karštakošius radikalus, arba advokatas iš Talino Andrius Bulota, savo galingu, skardžiu balsu kviesdamas dalyvius laikytis tvarkos.

Todėl per palyginti trumpą laiką Seimui pavyko aptarti svarbiausius, aktualiausius to meto klausimus ir priimti reikalingus nutarimus. Tai visų pirma reikalavimas “Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo”. Autonomijos buvo reikalaujama lietuvių etnografinėse ribose, įvertinant ir kaimynų baltarusių, ir Lietuvos lenkų interesus. Seimas nurodė ir tai, kokiomis priemonėmis reikia šio tikslo siekti: nemokėti mokesčių, neleisti vyrų į kariuomenę, reikalui esant – streikuoti vieningai ir miestuose, ir kaimuose. Kartu Seimas pareikalavo, kad Lietuvoje “turi būti vartojama prigimta žmonių kalba”, kad visos valdiškos mokyklos, iki tol tarnavusios nutautinimo įrankiu, būtų paverstos lietuviškomis.

Tiesa, vienu svarbiu klausimu jokio sprendimo priimti taip ir nepavyko, nors jis buvo svarstytas ilgai ir karštai, – tai žemės klausimas. Mat nė viena partija dar neturėjo aiškios nuomonės, ką reikia daryti. Šį klausimą, kaip žinoma, sėkmingai išsprendė tik Steigiamasis Seimas, 1922 m. priėmęs Žemės reformos įstatymą.

Seimo rezultatai ir reikšmė

Seimas baigė darbą vėlyvą gruodžio 5-osios vakarą, jo nutarimai buvo priimti vienbalsiai, per naktį išspausdinti 36 tūkst. egzempliorių tiražu ir rytą išdalyti Seimo dalyviams, kad šie išplatintų visame krašte. Jie visur buvo laukiami, visur jiems pritarė, taigi tautinis judėjimas dar labiau suaktyvėjo. Todėl labai greitai pusę ar net daugiau Lietuvos teritorijos valdė sava, žmonių išrinkta valdžia, o mokytojus rusus visur šalino ir keitė lietuviais.

Caro valdžia netrukus atsikvošėjo ir ėmėsi represijų, bet dėl to Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmė netapo menkesnė – iš esmės tai buvo svarbiausias politinis mūsų istorijos įvykis po 1863 m. sukilimo. Apie tai kalba jo rezultatai, visų pirma valstietijos įpilietinimas: tas faktas, kad Seime taip gausiai ir aktyviai dalyvavo valstiečiai, kurie tuo metu sudarė absoliučią tautos daugumą (beveik 92 proc.), neginčijamai parodė, kad mūsų visuomenė jau tautiškai susipratusi, kad veikia tauta, o ne “saujelė litvomanų”, kaip mėgdavo tvirtinti mūsų priešai.

Kitas šio Seimo pasiektas rezultatas – jame buvo parodytas labai aukštas mūsų tautinio judėjimo politinės brandos lygis: net visai priešingų ideologijų veikėjai sugebėjo dirbti išvien, bendro tikslo labui ir rasti visiems priimtinus sprendimus, kompromisus.

Beje, šis Seimas didelę įtaką turėjo ir Vilniaus likimui: nors kol kas lietuvių čia gyveno labai nedaug, niekam iš viso krašto atstovų nekilo abejonių, kur bus būsimos mūsų tautinės valstybės sostinė – tik čia, Gedimino įkurtame mieste.

Todėl Seimas, vykęs Vilniuje, tapo svarbiu įvykiu ilgoje ir sunkioje kovoje dėl istorinės sostinės, kuri 1939 m. pagaliau buvo laimėta.

Dar viena įdomi aplinkybė: Seimo rengėjai tokio darbo patirties, aišku, neturėjo, be to, jiems teko skubėti. Tačiau darbą jie organizavo gerai, negana to Seimo dokumentai buvo labai apgalvoti, surašyti taip, kad valdžiai būtų sunku prikibti. Tuo labiausiai rūpinosi teisininkas Jonas Vileišis – dėl to kol kas ir buvo laikinai apsiribota autonomijos, o ne nepriklausomybės reikalavimu. Už tą atsargumą Seimą vėliau piktai kritikavo bolševikai: kad jis neragino žmonių imtis ginklų, plėšti ir deginti dvarų, o priešingai – kvietė juos to nedaryti.

Mūsų valstiečiai paklausė šio protingo patarimo, o Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje tada buvo sudeginta, sunaikinta šimtai dvarų. Žinoma, nuo revoliucijos malšintojų nukentėjo ir Lietuva, bet ji išvengė masinių žudynių, ištisų kaimų deginimo, kurio imdavosi caro armija, keršydama kaimyninių kraštų gyventojams. Todėl galime teigti, kad mūsų tautinio judėjimo lyderiai buvo įžvalgesni, geriau įvertino, valdė padėtį ir pasiekė norimą rezultatų su mažesniais nuostoliais ir aukomis.

O istorikai tvirtina, kad nė vienai kitai caro engiamai tautai nepavyko surengti tokio visos tautos atstovų suvažiavimo, koks įvyko Vilniuje.

Šiemet sukako 65-eri metai nuo Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo pradžios. Ta proga savaitraštis “Veidas” spausdino humanitarinių mokslų daktaro Petro Stankero straipsnį “Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”. Po trijų savaičių viešojoje erdvėje dėl šio straipsnio kilo didžiulė diskusija. Esą “Veidas” neigia holokaustą ir esą šio straipsnio pasirodymą finansavo kažkokios Rusijos jėgos.

Čia derėtų paaiškinti, kad tokie teiginiai visiškai prasilenkia su tiesa: šio straipsnio tikrai niekas nefinansavo, o svarbiausia – “Veidas” niekados neneigė, neneigia ir neneigs holokausto. Visa savo veikla ir straipsniais “Veidas” jau ne kartą įrodė, kad elgiasi kaip tik priešingai. O ir aptariamas straipsnis yra ne apie holokaustą, bet apie Niurnbergo procesą. Beje, ir jo autorius tikina, kad straipsnyje jokiais būdais neneigė holokausto, o tik svarstė dėl jo aukų skaičiaus.

Kadangi kilo daug kontroversijų, buvo pateikta šimtai skirtingų interpretacijų, “Veidas” tiek dėl Niurnbergo proceso, tiek dėl holokausto, tiek dėl kitų tragedijų nusprendė pakalbinti tarptautinės teisės ekspertą dr. Dainių Žalimą.

– Jūsų vertinimu, ar Niurnbergo procesas nebuvo šališkas, ar tai nebuvo nugalėtojų teismas, primestas nugalėtiesiems? Ar jame iš tiesų buvo išlaikyti objektyvaus teismo proceso principai?

– Šio proceso šališku ar neobjektyviu pavadinti negalėčiau, nes įrodymų buvo pateikta įvairių, o gynybos teisė kaltinamiesiems buvo užtikrinta. Mano manymu, visi gynybos argumentai buvo įvertinti.

Taip, tai iš tiesų buvo nugalėtojų teismas, bet vargu ar pagal tarptautinę teisę galėtų būti kitaip. Ir čia esama problemos, nes kai kurios iš tų nugalėjusių valstybių taip pat darė nusikaltimus. Bet užduokime sau tokį paprastą klausimą: ar būtų įmanomas tarptautinis tribunolas, kuris įvertintų Sovietų Sąjungos veiksmus ir kuris teistų sovietų karinius nusikaltėlius?

Čia svarbu žinoti, kad tarptautinis tribunolas steigiamas valstybių valia. Taigi valstybių valia dėl nacistinės Vokietijos nusikaltėlių veiksmų įvertinimo buvo. Deja, dėl Sovietų Sąjungos nusikalstamų veiksmų tokios suderintos valios nebuvo. Tiesa, ir be tarptautinio tribunolo kiekviena valstybė turi teisę ir pareigą persiekioti visus asmenis, vykdžiusius genocidą, padariusius nusikaltimų žmoniškumui, taip pat karo nusikaltimų. Ir tai vyksta.

O Niurnbergo tribunolas istoriškai reikšmingas tuo, kad suformulavo šiuolaikinės tarptautinės baudžiamosios teisės principus, įskaitant ir tokius, kad atsakomybė už kai kuriuos nusikaltimus gali būti taikoma ir atgaline data, nes tokios veikos tiesiog prieštarauja elementariam žmoniškumui ir griauna esminius tarptautinės bendrijos principus.

Taigi, nors Niurnbergo proceso metu buvo nuteisti vienos šalies kariniai nusikaltėliai, iš esmės visos šalys savo teismuose ir nacionaliniuose įstatymuose universalizavo aptariamus principus.

– O kaip tokiu atveju vertinti J.Stalino nurodymus, kad Niurnbergo teisme nebūtų liečiamos kai kurios temos ir pačios Sovietų Sąjungos nusikaltimai?

– Tai nieko keista. Sovietų Sąjunga nenorėjo liesti tų temų, kuriose būtų išplaukę įrodymai ir apie pačių sovietų darytus nusikaltimus. Todėl ji maksimaliai ir stengėsi, kad nebūtų sukompromituota tarptautinės bendrijos akyse. Tačiau ilgainiui apie sovietų nusikaltimus vis tiek tapo žinoma.

– Tiek per Antrąjį pasaulinį karą, tiek po jo pasaulyje įvykdyta gana daug karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui, bet tarptautiniai tribunolai steigiami nebuvo, o jei ir buvo, tai teisė tik dalį, tai yra vienos šalies nusikaltėlius. Kaip, tarkime, atsitiko Japonijoje: nors šioje šalyje panaudotas branduolinis ginklas, tačiau JAV karo nusikaltėliai nebuvo teisiami.

– Matote, kiekvienam tarptautiniam tribunolui yra griežtai apibrėžiama jurisdikcija, tai yra ribos, kurių jis negali peržengti. Tarkime, Niurnbergo tribunolas turėjo įvertinti tik Vokietijos karo nusikaltėlių veiksmus. Todėl jis nevertino nei JAV, nei Didžiosios Britanijos, nei Prancūzijos, nei Sovietų Sąjungos veiksmų, nei nusikaltimų. Panašiai ir Japonijoje. Tarptautinis tribunolas įsteigtas buvo, bet jis vertino ne JAV, o pačios Japonijos karo nusikaltėlius.

Beje, ir šiandien Tarptautinis teisingumo teismas nėra aiškiai pasisakęs dėl branduolinio ginklo panaudojimo.
O kalbant apie jurisdikcijos suteikimą derėtų pabrėžti, kad tai yra valstybių, steigiančių atitinkamą tribunolą, politinės valios reikalas.

– Vokietijos, Austrijos, taip pat ir Lietvos baudžiamuosiuose kodeksuose yra straipsniai dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už holokausto neigimą. Bet ar tokiu atveju iš viso įmanoma diskutuoti apie holokaustą, nes visada bus įžvelgiančiųjų holokausto neigimą bet kuriame straipsnyje šia tema?

– Manau, kad įmanoma. Svarbiausia, kad diskutuojant nebūtų vartojami užgaulūs, įžeidžiamieji ir grasinamieji žodžiai bei posakiai. Taip pat privalu žinoti, kad žodžio laisvė turi ribas ir svarbu neskleisti dezinformacijos, nes tai žeidžia nusikaltimų aukas.

"Veido" archyvas

Didžiuoju Vytautas vadinamas neatsitiktinai: juk jis modernizavo valstybės valdymą, ją konsolidavo, spartino kultūros raidą, tvirtino gynybinę sistemą

Šiemet sukanka 580 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties. Ši asmenybė ir šiandien tebekursto istorikų bei archeologų aistras.

Iki šiol vis dar nėra žinoma, kur tiksliai palaidotas žymiausias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir koks jo palaikų likimas.

Rasti Vytauto palaikai?

Minint Vytauto Didžiojo mirties jubiliejų, vienas žinomiausių Lietuvos archeologų habilituotas mokslų daktaras Vytautas Urbanavičius po bene ketvirtį amžiaus trukusių savo tyrinėjimų užsiminė greičiausiai jau radęs Vytauto Didžiojo palaikus. “Aš nežinau, ar bus lūžis, nes dar nėra kai kurių duomenų. Tačiau manau, kad Vytauto Didžiojo palaikus turime”, – “Veidą” patikino archeologas, tačiau detalių atskleisti kol kas nepanoro, nes šia tema rengia straipsnį, kuris pasirodys artėjantį sausį.

Vilniaus Žemutinės pilies tyrėjas, Valdovų rūmų atkūrimo mokslinis vadovas dr. Napaleonas Kitkauskas mano, kad V.Urbanavičiaus keliama hipotezė nėra neįtikima. Jo žiniomis, archeologas daro prielaidą, kad vienoje iš Vilniaus arkikatedros kriptų, lenkų padarytoje dar prieš karą, o aptiktoje prieš 30 metų, ir galėtų būti Vytauto palaikai. “Tai nėra naujai aptikta nava. Ten yra žmogaus griaučių, bet ne visi. V.Urbanavičius teigia, kad tai ir yra Vytauto palaikai”, – sako N.Kitkauskas.

Jo duomenimis, aptikta nava nėra sena, o joje rasti kaulai – išties seni. Tik klausimas, kaip jie ten pateko. “Juk tuo laiku Vilnius priklausė Lenkijai, ir jei būtų buvę paskelbta, kad rasti Vytauto Didžiojo palaikai, tai būtų sukėlę nereikalingą lietuvių patriotizmo bangą. Tada juk Lietuvoje skambėjo šūkiai “Mes be Vilniaus nenurimsim”, taigi jei Vytauto palaikai ir buvo rasti, ši žinia sąmoningai nuslėpta. Tie palaikai galėjo būti tiesiog perkelti į kitą kriptą”, – svarsto N.Kitkauskas.

Tačiau vis tiek lieka nemažai klausimų. Tarkime, kyla klausimas, kaip atradę tik kaulus mokslininkai galėtų nustatyti, ar tai Vytauto palaikai. Vienintelis kelias, pasak specialistų, bandyti nustatyti DNR. Jį galima būtų lyginti su Vytauto dukters Sofijos, kuri palaidota Maskvoje, o tai – nelengva ir brangiai kainuojanti užduotis.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vietos klausimas – mįslė, kurią bandoma įminti jau ne vieną šimtmetį. Nors valdovo palaikai amžinojo poilsio iš pradžių atgulė Arkikatedroje, prie Šv. arkangelo Mykolo altoriaus, buvusio greičiausiai šiaurinės navos rytiniame gale arba netoliese, presbiterijoje, tačiau po 1530 m. jie galėjo būti pernešti į vadinamosios Senosios valdovų koplyčios, statytos Kazimiero Jogailaičio, kriptą, o 1573 m. vėl perkelti.

Teigiama, jog esama prielaidų, kad Vytautas galėjo būti palaidotas ir Katedros viduryje, ties presbiterijos ir didžiosios navos riba, kur yra buvęs lektoriumas ir Vytauto funduotas Šv. Kryžiaus altorius, dažnai vadintas tiesiog Vytauto vardu.
Tačiau istorikai pabrėžia, kad jau nuo XVII a. vidurio nebėra patikimų žinių apie Vytauto palaidojimo vietą, nors vienas nelabai patikimas XVIII a. šaltinis mini, kad 1734 m. per Vilnių žygiuojanti Rusijos kariuomenė įsiveržė į Katedrą ir sudaužė Vytauto epitafiją, o iš auksinės dėžutės išmetė valdovo širdį. Bet kuriuo atveju didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vieta vis dar tebėra didelė paslaptis. Tiesa, galbūt tik iki sausio.

Tariami Vytauto diržai ir žiedai

Vytauto kapas – ne vienintelis diskutuotinas dalykas, dėl kurio laužomos ietys. Kalbos netyla ir dėl neva Vytautui priklausiusio auksinio žiedo, rasto taip pat Katedroje, arba Baltarusijoje aptikto paauksuoto diržo, kuris esą irgi galėjo priklausyti kunigaikščiui.

XV a. datuojamas aukso žiedas su baltu emaliu Vilniaus katedros rūsiuose rastas dar prieš 30 metų. Istorikas Edvardas Gudavičius jį priskiria Lenkijoje žinomam šv. Stanislovo žiedų tipui ir mano, kad jis turėjęs priklausyti Vilniaus vyskupui, o archeologas Eugenijus Svetikas mano, kad šis žiedas, rastas vėlgi spėjamoje Vytauto kriptoje, galėjęs priklausyti Vytautui ar jo žmonai (esą šaltiniai 1393 m. mini Vytauto žmonai Jogailos dovanotus žiedus su emaliu).

Tačiau E.Svetiko hipotezei didžioji dalis mokslininkų bendruomenės, regis, nėra linkusi pritarti – per daug prielaidų.
Apie Baltarusijoje rastą Vytauto laikų sidabrinį diržą su paauksuotomis plokštelėmis prabilta prieš penkerius metus, tačiau Lietuvos istorikų jis nelabai tesudomino. Akivaizdu, kad su kunigaikščiu jis nieko bendro turėti negalėjo – nėra jokių tai liudijančių įrodymų. “Tiesioginio ryšio su Vytautu šiuo atveju pagrįsti neįmanoma, nors panašių diržų Vytautas neabejotinai turėjo”, – mano istorikas Tomas Baranauskas. Buvo kilusi ir diskusija, kodėl šio diržo iš baltarusių nenusipirkti.

Štai istorikas, Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas nė kiek nesistebi, kad mitų apie Vytautą – visa galybė. “Tiesiog toks laikas. Dar nerastas jo kapas ir dėl jo jau laužomos ietys. Yra įvairiausių versijų, sąmokslo teorijų, mitų”, – dėsto V.Dolinskas.

Teiginių apie rastą ir esą Vytautui galimai priklausiusį diržą ar žiedą V.Dolinskas nėra linkęs sureikšminti ir siūlo remtis tik faktais: “Tai tiesiog nesusipratimai. Kai žmonės ko nors labai nori, kartais rimti argumentai nebegalioja. Istorikai supranta: susieti kokį nors daiktą su Vytautu būtų įmanoma tik tuo atveju, jei rastume jo kapą, o jame, tarkime, Vytauto diržą. Tada galėtume tvirtai pasakyti, kad tas yra jo”.

Karūnos niekada nerasime

Ambicingas, neturėjęs tautinių siekių, tarnavęs Vokiečių ordinui, ardęs uniją. Tokių Vytauto vertinimų apstu ir šiuolaikinėje istoriografijoje, taip pat ir publicistikoje. Nors nieko panašaus, kaip teigia istorikai profesionalai, nebuvo.

Štai vienas žinomiausių Vytauto epochos tyrinėtojų, šiais metais monografiją “Vytautas Didysis” išleidęs profesorius Mečislovas Jučas vardija didžiausius Vytauto nuopelnus: jis įvedė Lietuvą į Europos valstybių gretas; padėjo pamatus katalikiškajai Lietuvai; pelnė europinį pripažinimą; paspartino etninį baltarusių ir ukrainiečių tautų susidarymą, kuris išlieka svarbus ir šiandien; unijoje su Lenkija jis tvirtino Lietuvos valstybės statusą, o stiprindamas bajorų ir jų elito luomą nuolat siekė dvigubos valstybės unijoje; taip pat užbaigė karą su kryžiuočiais ir visiems laikams atgavo Žemaitiją, o tai sudarė vieną trečdalį lietuvių tautos. Tiesa, iki galo nėra aišku, ar Vytautas siekė lygybės su Lenkija unijos ribose ar norėjo ją visiškai nutraukti.

Daugelyje šaltinių nuolat kartojama, kad Vytauto karūną esą pagrobę lenkai. Teorija tokia tvirta, kad iš kai kurių mūsų sąmonės nedingsta iki šiol. Apie tai, kaip nurodo istorikas dr. Rimvydas Petrauskas, prabilta dar XVI a. – esą lenkai Krokuvoje laiko pasigrobtą karūną. Istorikas teigia, kad pasakojimas apie Vytauto karūną pirmąkart randamas Plačiajame metraščių sąvade, kuriame rašoma, kad lenkai atėmė iš lietuvių pasiuntinių karaliaus vainiką, perkirto pusiau ir prilydė prie Krokuvos vyskupo karūnos. “Toji teorija apie vainiko pagrobimą tapo tokia tvirta, kad ją kartojo ir profesionalūs istorikai”, – nurodo R.Petrauskas ir konstatuoja, kad tai vis dėlto prieštarauja turimiems istorinių šaltinių duomenims.

Apie Vytauto karūnos likimą nežinotume nieko, jei ne Niurnbergo miesto šaltiniai: sąskaitų knygos, įkeitimo dokumentai, kurie su politika mažai tesusiję. Kaip teigia R.Petrauskas, šie šaltiniai labai aiškiai liudija, kad karūna neišliko. Ji buvo sugrąžinta imperatoriui Zigmantui ir vėliau įkeista vienam Niurnbergo pirkliui, po to ji ir vėl buvo įkeičiama. 1434 m. informacija apie karūną nutrūko. Tad, R.Petrausko teigimu, galima manyti, kad karūna buvo tiesiog perlydyta – sugrįžo į auksakalių rankas. “Nuo to laiko aptariama karūna pradėjo savo naują gyvenimą – istorikų ir istorija besidominčiųjų vaizduotėje”, – konstatuoja jis.

Apie Vytautą – amžininkų akimis

• Popiežius Martynas V Vytautą vadino tikėjimo ugdytoju, rašė, kad šis sukėlė perversmą Lietuvos dvasiniame gyvenime.

• Romos imperatorius Zigmantas 1430 m. liepos 7 d., siųsdamas Vytautui karaliaus karūną, pabrėžė: “Vytautas tartum Viešpaties apaštalas lietuvių ir žemaičių tautas atvedė į tikėjimą”.

• Smolensko metropolijos raštininkas Timofejus sukūrė “Pagyrimą Vytautui”, lygino jį su neišsenkančia ir visus pagirdančia upe, o jo išmintį – su jūra.

• Vytautui mirus šv. Jonas Kantietis vadino Vytautą teisinguoju, dosniuoju, taikinguoju ir didžiadvasiu vadu, garbinamu visose pasaulio šalyse.

• O lenkas Janas Dlugošas, praėjus 30 metų po Vytauto mirties, nurodė, kad joks to meto kunigaikštis negalėjo prilygti Vytauto didžiadvasiškumui, aštriam protui. Kad jis saviesiems buvo griežtas: niekam nepavykdavo nuslėpti nusikaltimų ir likti nenubaustam, o svečiams jis buvęs malonus ir draugiškas. Vietininkus ir vasalų turėtojus, kurie turtėjo iš prievartos, Vytautas šalindavo iš dvarų ir tarnybų. Beje, J.Dlugošas pateikė ir Vytauto išvaizdos aprašymą: jis buvęs žemo ūgio ir liesas, o dešinė ranka buvusi ilgesnė už kairę.

Šaltinis: Mečislovas Jučas. Vytautas Didysis. Čikaga, 2010

"Veido" archyvas

Taip R.Mackonis atrodė kalėdamas Rusijos Kemerovo srityje

Daugumoje istorinių straipsnių linkstama aptarinėti mūsų galinguosius – kunigaikščius, prezidentus, CK generalinius sekretorius, tačiau yra gausybė tikrai nusipelniusių ar itin spalvingos biografijos žmonių, apie kuriuose mes nieko nežinome. Vienas tokių – prieš 110 metų gimęs Rapolas Mackonis.

Pirmojoje XX amžiaus pusėje mūsų tautai teko daug ir sunkiai kovoti dėl elementarių savo teisių – kalbėti ir mokytis tėvų kalba ar turėti savo valstybę su sostine Vilniumi. Ši kova pareikalavo didelių pastangų, kančių ir žmonių aukų. Ypač sunkus ir pavojingas likimas teko tiems, kurie tarpukariu ir karo metais gyveno, kovojo Vilnijoje.
Tarp tokių vilniečių labai ryškią vietą užėmė Rapolas Mackonis – aktyvus visuomenininkas, gabus rašytojas, Vilnijos metraštininkas. Tačiau labiausiai jis nusipelnė Lietuvai kaip žurnalistas – lietuviškų laikraščių, žurnalų bendradarbis, redaktorius. Žurnalistas tada buvo ne sensacijų medžiotojas, o toks pat kovotojas kaip ir kareivis fronte, jo nuopelnai būdavo pažymimi ne premijomis ar ordinais, bet areštais, kankinimais ir ilgais nelaisvės metais. Šiuo požiūriu R.Mackonio darbai buvo įvertinti taip, kaip retai kam tada pasitaikė: jis skaudžiai nukentėjo ir nuo lenkų, ir nuo nacių, ir nuo bolševikų, bet niekada neišsižadėjo savo idealų, nepasitraukė iš kovos lauko.

Sunkūs lenkų valdžios metai

Tokį R.Mackonio atsidavimą ir ištvermę greičiausiai lėmė tai, kad likimas jo niekada nelepino, priešingai – užgrūdino. Gimė jis neturtingoje, bet šviesioje šeimoje. 1918 m. klebono patartas R.Mackonio tėvas nutarė leisti sūnų į lietuvišką gimnaziją Vilniuje. Beje, tėvas jam nepagailėjo netgi vienintelės namuose buvusios batų poros.

Mokydamasis Vilniuje 1921 m. R.Mackonis pirmą kartą keliems mėnesiams pateko į Lukiškių kalėjimą – už tai, kad maistu sušelpė belaisvius lietuvių karius.

1922 m. rudenį policija, pasitelkusi į pagalbą lenkų studentus, į gatvę iš turimų patalpų išmetė visą lietuvišką gimnaziją, ir dar sumušė daugelį mokinių bei mokytojų. Beje, lenkams okupavus Vilnių, net ir gerai besimokantiems lietuviams gauti brandos atestatą būdavo sunku, nes lenkų valdžios paskirta egzaminų komisija stengdavosi sukirsdavo kuo didesnę dalį lietuvių abiturientų. Ir perspektyvos toliau tęsti mokslus universitete ar gauti bent pakenčiamą darbą Vilniuje lietuviams buvo visai menkos. Todėl dauguma baigusiųjų gimnaziją keliaudavo į nepriklausomą Lietuvą.

Tačiau R.Mackonis liko Vilniuje ir 1926 m. pradžioje tapo žurnalistu – “Vilniaus aido” bendradarbiu. Apie šį lemtingą savo žingsnį vėliau rašė: “Nuo plunksnos esu daug kartų nukentėjęs ar, kaip sakoma, nusvilęs pirštus. Bet jeigu šiandien tektų dar kartą pradėti gyventi, pradėčiau tik taip, kaip pradėjau 1926 metais.”

Tokio pasirinkimo priežastys galėjo būti tik dvi: pirma, R.Mackonis jau buvo bandęs rašyti, antra, svarbiausia, – lietuviška spauda Vilniuje tiek lenkų, tiek vokiečių okupacijos laikais buvo svarbi, o gal ir pati svarbiausia priemonė gerokai prislėgtai tautiečių dvasiai stiprinti, jiems telkti, skatinti viltį, kad okupacija – neamžina. Tą spauda sugebėjo daryti net žiauriai varžoma valdžios cenzūros.

Aišku, tą suprato ir lenkų okupantai, todėl lietuvišką spaudą persekiojo visais įmanomais būdais: konfiskuodavo atskirus numerius, uždarydavo leidinius, skirdavo jiems didžiules baudas, sodino į kalėjimus redaktorius, trėmė juos į nepriklausomą Lietuvą. Puolė ir skaitytojus – sumušdavo, areštuodavo, trukdydavo gauti prenumeruojamus leidinius paštuose. Ne kartą kliuvo ir R.Mackoniui: jis buvo tardomas, kratomas, baudžiamas piniginėmis baudomis, 1934 m. vasarį kartu su dideliu lietuvių veikėjų būriu suimtas, apkaltintas priklausymu Sąjungai Vilniui vaduoti.

“Tačiau nesijautėme palaužti”, – rašė apie tuos laikus R.Mackonis, ir tai buvo tiesa. Daug dirbdamas “Vilniaus aide”, vėliau “Kelio”, “Vilniaus rytojaus” ir kituose Vilniaus lietuvių leidiniuose, taip pat rašydamas nepriklausomos Lietuvos, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, vokiečių spaudai, jis spėdavo laisvo klausytojo teisėmis studijuoti Vilniaus universitete, rašyti apysakas, dramos veikalus ir dar aktyviai dalyvauti Lietuvių mokslo draugijos, Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos, Vilniaus lietuvių studentų sąjungos bei dar kelių visuomeninių organizacijų valdybų darbe.

Į Štuthofą? Už ką?

Atėjo 1939-ųjų spalis, kai Vilnius grįžo Lietuvai. Mūsų tautiečiai sostinėje tuo nepaprastai džiaugėsi ir labai suaktyvino visuomeninę veiklą. Bet džiaugsmas tęsėsi neilgai.

Po 1940-ųjų birželio naujoji, svetima valdžia visus iki tol ėjusius spaudos leidinius uždarė, o “Vilniaus balsą” likviduoti kažkaip pamiršo, tad jis ir toliau ėjo, tik vadovaujamas kito redaktoriaus. R.Mackonis, dabar eilinis bendradarbis, rašė jam straipsnius meno, kultūros klausimais. Jis itin skaudžiai išgyveno 1941 m. birželio trėmimų siaubą ir karo pradžios košmarus. Tada laikinoji lietuviška valdžia Vilniuje pavedė jam įkurti dar vieną dienraštį, kuris buvo pavadintas “Naujoji Lietuva”. Pirmasis jo numeris išėjo birželio 29 d. ir tautiečių buvo išties šiltai sutiktas – juk jis stiprino lietuvybę, tuo metu Vilniuje dar gana silpną ir, nepaisant okupantų cenzūros, teikė žmonėms žinių, kurių karo laikotarpiu taip trūko. 1942 m. rugsėjo 10-ąją R.Mackonio vadovaujamame laikraštyje pasirodė labai įdomus straipsnis, už kurį jis pakliuvo į baisią okupantų nemalonę.

Tuo metu Lietuvoje vis dar buvo gausu žmonių, kurie iš vokiečių tikėjosi daug malonių, netgi nepriklausomybės. R.Mackonis jiems atvėrė akis, išspausdindamas vertimą straipsnio iš esesininkų žurnalo “Das Schwarze Korps” apie nacių planus okupuotuose Rytų kraštuose. Iš jo paaiškėjo, kad mūsų tauta, kaip ir kitos, yra pasmerkta daliniam išnaikinimui, daliniam iškraustymui toli į Rytus. Paaiškėjo, kad jos net nežadama nei nutautinti, nei germanizuoti: “Rytuose užimtos žemės yra vokiečių kareivių krauju aplaistytos ir jos priklauso tik vokiečiams. Tas žemes turi arti vokiškas plūgas, jose gaunamas derlius priklauso vokiečiams ir jų vaikams.”

Tai tapo tikra bomba: laikraščio numeris buvo išpirktas per porą valandų, vėliau už jį mokėjo dešimtis ir net šimtus markių. Cenzūra pakėlė baisų triukšmą, redaktorių aplankė gestapo pareigūnai ir su pašaipa pareiškė, kad šias pareigas jam teks eiti nebeilgai… Ir iš tiesų 1943 m. kovą, kai Lietuvos jaunimas vieningai boikotavo šaukimą į “lietuvišką” SS legioną, R.Mackonis pateko tarp 46 žymiausių inteligentų, kuriuos, keršydami mūsų tautai, naciai suėmė ir išvežė į Štuthofo konclagerį.

Iš Hitlerio lagerio – į Stalino

Šiame lageryje R.Mackonis buvo kankinamas dvejus metus (vėliau nacių žiaurumus jis aprašė savo atsiminimuose). 1945 m. pavasarį Reichui byrant šie jo vargai baigėsi, bet prasidėjo kiti: kadangi gyvenimo jis jau buvo pakankamai pamokytas, į tarybų Lietuvą nusprendė nebegrįžti. Įsikūrė Lenkijoje ir tapo šios šalies piliečiu, vedė ir septynerius metus dirbo Kvidzino apskrities ligoninės ūkvedžiu.

Tuo, žinoma, pridarė daug rūpesčių LTSR čekistams – mat užtruko daug laiko, kol jį surado, kol į rusų kalbą išvertė jo 1941–1943 m. dienoraščius, 40 jo antitarybiniais pripažintų straipsnių, išspausdintų “Naujojoje Lietuvoje”. Bet tie jų sugaišti metai faktiškai išgelbėjo R.Mackoniui gyvybę, nes lenkų saugumas šį “baisų nusikaltėlį” savo kolegoms Vilniuje atidavė tik 1952 m. gegužę, kai J.Stalinui viešpatauti buvo likę tik metai.

Bylą 1952 m. liepą Vilniuje sprendė MGB Lietuvos pasienio apygardos kariuomenės dalių karinis tribunolas. Kaltinimai R.Mackoniui, pavadintam fašistinio laikraščio redaktoriumi, buvo baisūs: RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1 a, 3 ir 10 punktai – tėvynės išdavimas, pagalba Vokietijai karo metu, antitarybinė propaganda. Už visa tai kaltinamasis buvo vertas sušaudyti net tris kartus, nepaisant to, kad šis tariamas nacių pakalikas visai nebuvo jų mylimas: juk beveik dvejus metus kamavosi jų lageryje, ir jokios tėvynės neišdavė – pastaruosius metus buvo lojalus Lenkijos pilietis, o TSRS piliečiu niekada nebuvo.

Žinoma, tribunolas pripažino R.Mackonį kaltu pagal visus punktus ir skyrė jam 25 metus lagerio Kemerovo srityje. Būdamas nebejaunas, jis ten neilgai tebūtų traukęs, bet netrukus mirė J.Stalinas, ir kalinys pradėjo atkaklią kovą dėl savo išlaisvinimo: rašė skundus teismams, prokuratūrai, pagaliau pačiam Nikitai Chruščiovui. Valdžia ilgai spyriojosi ir tik 1956 m. gegužės 5 d. nutarė apsiriboti lageryje jo išbūtu laiku bei išleisti į laisvę.

Tačiau ir grįžęs į Vilnių R.Mackonis liko valdžios nemalonėje, ilgai negalėjo gauti nuolatinio darbo, tik nuo 1968 m. pradėjo dirbti Dailės muziejaus leidinių redaktoriumi. Vis dėlto niekada nepuolė į neviltį ir nepamiršo savo misijos – rašyti: apie kovą dėl tautos teisių, apie nusipelniusius kovotojus vilniečius. Tiesa, rašyti teko “į stalčių”: labai įdomios jo knygos “Amžiaus liudininko užrašai”, “Senoji vilniečių karta” pasirodė tik praėjus keliolikai metų po autoriaus mirties 1982-aisiais.

"Veido" archyvas

R.Mackonis ir kiti Lietuvos inteligentai Štuthofe buvo sutikti su šūkiu: “Darbas saldina gyvenimą”

Lietuvos mokslininkas sako Stokholme aptikęs vieną iš seniausių Lietuvos miestų piešinių, kuriame pavaizduotas Joniškis 1703 metais.

Šiaulių universiteto Istorijos katedros lektorius Ernestas Vasiliauskas BNS sakė, kad Stokholmo karo muziejuje rastas piešinys yra vertinga ikonografinė medžiaga tolesniems istorijos tyrinėjimams.

“Šis faktas gerokai papildė duomenis, ir atsirado naujas šaltinis diskutuoti, tikslinti istorinius šaltinius, iki tol sukauptus duomenis. Tai bus papildomas ikonografijos šaltinis tyrinėjant mūsų Lietuvos miestelių istoriją XVII-XVIII amžiuje, taip pat karybos istoriją”, – BNS sakė E.Vasiliauskas.

Mokslų daktaro teigimu, Lietuvos, įskaitant ir Šiaulių kraštą, ikonografija kol kas labai skurdi. Jo teigimu, ankstyviausi iki šiol žinomi yra Vilniaus, Biržų, Klaipėdos, Plungės atvaizdai.

“Viena iš mano tyrimų temų – Šiaulių ekonomijos miestelių raida XVI-XVIII amžiais, ir pagalbinis šaltinis yra ikonografija. Ji – pati didžiausia spraga, nes geriausiu atveju siekia fotografijos atsiradimą: XIX amžiaus pabaigoje seniausias atvaizdas užfiksuotas, o daugiau nežinoma”, – kalbėjo mokslininkas.

E.Vasiliausko aptiktame piešinyje pavaizduotos Joniškio gatvės, pastatai, bažnyčia, turgaus aikštė, numanoma rotušė. Jis greičiausiai sukurtas 1703 metų vasario 1-3 dienomis, kai miestelį puolė švedai.

Mokslininko tikinimu, piešinys yra švedų muziejaus vertybė, ir į Lietuvą negali būti parvežtas, nebent demonstruojamas laikinai. E.Vasiliauskas su savimi parsivežė jo popierinę kopiją ir skaitmeninę versiją.

Vilniuje susirinkę Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai tariasi dėl bendros istorinės knygos, kurioje būtų aprašytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bei Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės gyvavimo laikotarpis.

Tikimasi, kad pirmasis tomas apims laikotarpį nuo Jogailos karūnavimo Lenkijos valdovu iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tikimasi, kad veikalas anglų kalba pasirodys jau kitąmet.

“Požiūriai kai kuriais klausimais labai skiriasi, bet jie artėja, nes daugiau žinoma. Mes, lietuviai, turbūt daugiausia žinojome, nes mums nebuvo kalbos barjero – slavų kalbomis mūsų istorikai skaito, o kitiems lietuvių kalba buvo barjeras. Bet dabar tas barjeras įveikiamas”, – trečiadienį BNS sakė Lietuvos istorikas prof. Zigmantas Kiaupa.

“Kita vertus, iš anksto galima pasakyti, kad į kai kuriuos dalykus požiūriai niekada nebus tapatūs. Bet to ir nesiekiama – bus išdėstytas ir vienas, ir kitas požiūris, o skaitytojas spręs”, – pridūrė istorikas.

Idėją parašyti bendrą istorijos knygą iškėlė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos parlamentarai, į bendrą darbą pakviesti ir Baltarusijos istorikai.

Pasak Z.Kiaupos, Ukrainoje dėmesys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiui yra sustiprėjęs ir su šios šalies mokslininkais labai didelių diskusijų nėra. Tuo metu Baltarusijos istorikų požiūris į bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą pastaruoju metu tampa nuosaikesnis, sakė istorikas.

“Baltarusijos dėmesys istorijai buvo tiek sustiprėjęs, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje jie bandė ją pasisavinti ir laikyti LDK daugiau baltarusių negu lietuvių valstybe. Bet tai po truputį rimsta. Ateina jauni profesionalūs istorikai, neužsikrėtę gynybiniu nacionalizmu”, – BNS sakė Z.Kiaupa.