"Veido" archyvas

Teisiamųjų suolas. Pirmoje eilėje iš kairės: H.Goeringas, R.Hessas, J.von Ribbentropas, V.Keitelis, A.Rosenbergas; antroje eilėje: K.Doenitzas, E.Raederis, B.von Schirachas, F.Sauckelis, A.Jodlis

Prieš 65 metus, 1945 m. lapkričio 20 d., Niurnbergo teisingumo rūmuose oficialiai prasidėjo pirmasis Tarptautinio karo tribunolo teismo posėdis. Niurnbergo procesas neturėjo analogų žmonijos istorijoje: pirmąsyk pasaulio jurisprudencijoje buvo teisiami ne pavieniai karo nusikaltėliai, bet visa vyriausybė.

Dar 1942 m. sausio 13 d. buvo priimta Londono deklaracija, kurioje šalių, kovojusių su Vokietija, vyriausybės pareiškė savo tvirtą pasiryžimą imtis visų priemonių, kad karo nusikaltėliai būtų teisiami. JAV karo departamente buvo suformuluota karo nusikaltėlių teismo idėja. Nacistinį režimą pasiūlyta vertinti kaip nusikalstamą organizaciją, o puolamojo, agresyvaus karo kurstymą ir vykdymą vertinti kaip kriminalinį nusikaltimą.

1945 m. birželio 26 d. Londone prasidėjo tarptautinė konferencija, kurios rezultatas – juridiniu Niurnbergo teismo pagrindu tapęs Londono susitarimas. Pariteto pagrindais buvo įkurtas Tarptautinis karinis tribunolas iš SSRS, JAV, Anglijos ir Prancūzijos atstovų, parengti įstatai ir darbo reglamentas. Kaltinimai buvo suskirstyti į tris kategorijas: nusikaltimai taikai; karo nusikaltimai; nusikaltimai žmoniškumui.

Šiek tiek laiko užėmė kaltinamųjų sąrašo sudarymas, mat amerikiečiai į savo sąrašą įtraukė 72 asmenis, o rusų sąraše buvo šimtas pavardžių. Galutinai nuspręsta, kad procesas turi apimti ne daugiau kaip 24 asmenis.

Teismo posėdžiams rengti parinkti Niurnbergo teisingumo rūmai. Pastatą supo sargybinių voros, pirmoji – vokiečių policininkų, po to puslankiu – Amerikos karinių policininkų vora. Beje, įkalintus karo nusikaltėlius saugojo ir lietuviai, tarnavę svetimšalių daliniuose.

"Veido" archyvas

Teismas oficialiai prasidėjo 1945 m. lapkričio 20 d. Pasaulio laikraščių ir žurnalų redakcijos teisme akreditavo 300 žurnalistų, 100 kinofotokorespondentų, 10 dailininkų.

Lietuvos SSR spaudai Niurnberge atstovavo rašytojas Jonas Šimkus. Jis “Tiesai” siuntė straipsnius, kruopščiai rašė Niurnbergo dienoraštį, kuris dabar saugomas Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

Įdomu tai, kad 1945 m. gruodžio 13 d. kaltintojas nuo JAV pagarsino 1941 metų raportą apie SS operatyvinės grupės veiklą Lietuvos teritorijoje. Teismui buvo pateikta kaltinamoji medžiaga, pavadinta “Mirties fortas Kaune”, bei dokumentai “Hitlerininkai bandė sunaikinti lietuvių kultūrą” ir “Masinės tarybinių žmonių žudynės Panerių gyvenvietėje”.

Nugalėtojų teisingumas

Priminsime, kad nugalėtojai veikė kaip prokurorai, teisėjai ir budeliai. Niurnbergo teismas neturėjo jokios kitos jurisdikcijos, išskyrus gautą pagal nugalėtojo teisę. Kaltintojai ieškojo tiktai inkriminuojančių dokumentų ir naudojo juos tendencingai. Jie sąmoningai slėpė nuo gynybos dokumentus, liudijančius teisiamųjų nekaltumą. Vokietijos lyderius kaltino “nusikaltimais” pagal įstatymus, kurie buvo sukurpti po tų nusikaltimų padarymo. Todėl Niurnbergo procese vieniems nusikaltėliams teisiant kitus buvo nelengva nuspręsti, kas bus laikoma karo nusikaltimais. Rasta paprasta išeitis – jei tai darė “Ašies” valstybės, o mes nedarėme, vadinasi, tai nehumaniškas, brutalus ir baustinas veiksmas. Parklupdyta, alkana, sugriauta Vokietija buvo bejėgė prieštarauti ir pasipriešinti okupacinių valstybių savivalei.

Trečiojo Reicho vadovai savo kalbose teisme rėmėsi šiais gynybos argumentais:

Vokietija, spręsdama karo ir taikos klausimus, buvo suvereni valstybė, todėl niekas iš šalies negali teisti už tai šalies vadovybės teisme. Tačiau Niurnbergo principai tarptautinį įstatymą iškėlė aukščiau nacionalinio suverenumo;

Niekas negali būti persekiojamas pagal įstatymus, negaliojusius nusikaltimo padarymo momentu. Į šį argumentą teismas atsakė kodifikavęs seniai egzistuojančius tarptautinės teisės principus;

Jie tik vykdę įstatymus. Šis argumentas taip pat buvo paneigtas pagal Niurnbergo principus;

Jie nežinoję, kas vyksta. Tačiau teismas nepatikėjo, kad Vokietijos lyderiai galėjo nežinoti apie beveik 200 koncentracijos stovyklų ir milijonų žmonių žudynes Rytų Europoje;

Jie teisūs, nes nugalėtojai taip pat vykdė karo nusikaltimus. Tačiau teismas nagrinėjo tik kaltintojų pateikiamus kaltinimus.

Tribunolo vykdytojų dviveidiškumas

Kai kurios Niurnbergo misterijos detalės tiesiog pritrenkia tribunolo vykdytojų cinišku dviveidiškumu. Be oficialios sovietų delegacijos, tribunolo darbe dalyvavo ir A.Višinskio vadovaujama Niurnbergo teismo organizavimo vyriausybinė komisija, kurios posėdžio protokolai demaskuoja nešvarią proceso virtuvę. Pasirodo, į komisijos kompetenciją įėjo iš teismo pašalinti klausimus, kurie, pagal sovietinius ideologus, neleistini svarstyti teisme.

"Veido" archyvas

Niurnbergo miesto Teisingumo rūmai, kuriuose vyko Tarptautinio karo tribunolo teismo posėdžiai

J.Stalinas pasiekė, kad Niurnbergo teisme nebūtų viešai svarstomi šie klausimai:

1. SSRS požiūris į Versalio taiką.

2. 1939 m. SSRS ir Vokietijos nepuolimo paktas.

3. V.Molotovo lankymasis Berlyne, J.Ribbentropo lankymasis Maskvoje.

4. SSRS socialinė politinė santvarka.

5. Sovietinės Pabaltijo respublikos.

6. SSRS ir Vokietijos sutartis dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos apsikeitimo gyventojais vokiečiais su Vokietija.

7. SSRS užsienio politika, klausimai, liečiantys sąsiaurius ir tariamas SSRS teritorines pretenzijas.

8. Balkanų klausimas.

9. SSRS ir Lenkijos santykiai.

Tačiau J.Stalinas reikalavo, kad būtų privalomai svarstoma tokia delikati tema, kaip žudynės Katynėje – kaip “vermachto žvėriškumo įrodymas”. Vokiečių atsakomybė už tūkstančių lenkų karininkų nužudymą Katynės miške buvo “įrodyta” Niurnbergo dokumentu SSRS-54. Ir tiktai 1990 m. SSRS vyriausybė pripažino, kad Katynės žudynes surengė ne vokiečiai, kaip buvo “įrodyta” Niurnbergo procese, o sovietų slaptoji policija.

Tikriausiai niekas taip ryškiai necharakterizuoja aiškiai neteisingo teisminio tyrimo Niurnberge, kaip elgesys su buvusiu A.Hitlerio pavaduotoju R.Hessu. Jį nuteisė iki gyvos galvos, nors jis buvo vienintelis iš Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių valstybių vadovų, kuris rizikavo gyvybe, imdamasis pavojingo, bet nevaisingo mėginimo sutaikyti abi kariaujančias puses. Jis atvyko į Angliją 1941 m. pavasarį kaip taikos pasiuntinys. Teismo metu nebuvo įrodytas nė vienas jam inkriminuotas nusikaltimas.

Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).

Nuosprendžiai – po metų

Per visą Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolą teismas surengė 403 posėdžius, kurie tęsėsi net 1100 valandų. Niurnbergo proceso protokolai sudarė 16 tūkst. puslapių, sunaudota 5 mln. popieriaus lapų, kurie svėrė 200 tonų.

Kaltintojai pateikė 2630 dokumentų, gynėjai – 2700. Teismo proceso metu išklausyta tik 240 liudininkų, o tai yra išties mažai tokio masto tribunole. Tiesa, tribunolas priėmė 300 tūkst. “raštiškų liudijimų” kaltinimui paremti. Įrašyta 27 tūkst. metrų garsinės kino juostos, 7 tūkst. fotoplokštelių.

1946 m. rugsėjo 30–spalio 1 d. buvo paskelbti nuosprendžiai. 11 kaltinamųjų nuteisti mirties bausme pakariant, trys – kalėti iki gyvos galvos, keturi – kalėti įvairų laiką, trys išteisinti.

Visiems nuteistiesiems buvo duotos keturios dienos malonės prašymui pateikti. E.Raederis paprašė įkalinimą iki gyvos galvos pakeisti mirties bausme. H.Goeringas, A.Jodlis ir V.Keitelis prašė mirties bausmę pakariant pakeisti sušaudymu. Visi prašymai buvo atmesti.

Mirties nuosprendžio vykdymas patikėtas JAV armijos personalui. Spalio 16 d. kalėjimo sporto salėje susirinko teismą organizavusių valstybių atstovai: kariškiai, du liudininkai vokiečiai, žurnalistai, kunigai, gydytojai – iš viso 42 žmonės.

Kareiviai įvedė iš baimės perbalusį J.Ribbentropą. Netekusį jėgų eksreichsministrą sargybiniai vilkte vilko prie kartuvių. Jis vos sugebėjo ištarti savo pavardę. Sargybinis surišo nuteistojo kojas, o amerikiečių seržantas K.Woodas ant pasmerktojo galvos užmetė juodą maišą ir užnėrė ant kaklo kilpą. K.Woodas neslėpė savo pasitenkinimo, tapęs istorinio nuosprendžio vykdytoju: J.Ribbentropas buvo 348-as jo pakaruoklis.

Kas 20 minučių su tokiomis pat ceremonijomis ant ešafoto lipo vis nauji nuteistieji. Pasmerktieji pasirodė gan gyvybingi: J.Ribbentropas negalėjo atsisveikinti su gyvenimu 10 minučių, A.Jodlis – 18, V.Keitelis – 24. Egzekucija užtruko 103 minutes, tuo užbaigdama ilgiausią žmonijos istorijoje tarptautinį teismo procesą. Pakartųjų kūnai buvo nufotografuoti, nuvežti į Miuncheną ir sudeginti krematoriume, o pelenai išpilti į Izaro upės intaką.

Apibendrinant galima teigti, kad Niurnbergo procesas – tai metraštis, kuriame istorikai gali ieškoti tiesos. Ateis laikas, kai viskas stos į savo vietas, išblės aistros, o kerštas ir neapykanta patenkins savo troškulį.

Šių metų lapkričio 8 d. 45-ame “Veido” numeryje pasirodė P.Stankero straipsnis “Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje”. Jame išspausdintame sakinyje “Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų,… įsivėlė apmaudi klaida. Šis sakinys turėtų skambėti taip: “… Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie neva 6 mln. nužudytų žydų”.

Atsiprašome.

“Veido” redakcija

"Veido" archyvas

Taip Kauno pilis atrodo dabar

Dalis Kauno pilies jau beveik baigta atstatyti, o bokšte beliko įrengti tik šildymo ir vėdinimo sistemas, tačiau kovos dėl šio statinio dar nesibaigia ir netgi darosi vis aštresnės. Iš skirtingų barikadų pusių pilasi kaltinimai. Priešininkai siūlo griauti ir taisyti tai, kas jau padaryta. Beje, ginčas dėl statybų teisėtumo jau persikėlęs ir į teismą – tik šis dar nėra priėmęs sprendimo. O projekto šalininkai skelbia, kad Kauno simbolio, vienos iš penkių šalyje išlikusių viduramžių pilių, atkūrimas – pamoka ne tik mums patiems, bet ir Europai, kaip reikia elgtis su istorijos paveldu.

“Esu Vytauto Didžiojo pusėje: reikia ginti ir visus priešus nukariauti. Juokauju. Neišmanau architektūrinių dalykų, tad ir istorikai, ir archeologai gali būti teisūs. Bet man gražu tai, kas padaryta: atrodo tikrai patraukliai”, – kalbėdamasis su “Veidu” pilies pokyčius įvertino kaunietis fotomenininkas Romualdas Rakauskas.

"Veido" archyvas

Taip Kauno pilis atrodė prieš “atkūrimą”

Tuo metu žymus Kauno istorikas Zigmantas Kiaupa prisipažino pilies nematęs jau metus ir nesidomėjęs, kaip ši pasikeitė, tačiau apie bet kokius atkūrimus ar atstatymus turi savo nuomonę: “Tai tik fikcija. Jeigu būtų mano valia, pilį išlaikyčiau tokią, kokia buvo. Kitaip tariant, reikėtų kuo mažesnės invazijos”.

Vis dėlto “invazija” jau atlikta ir Kauno meras Andrius Kupčinskas dėl to visiškai ramus: esą kompromisinis pilies atkūrimo variantas tenkina kauniečius: “Nematau jokio visuomenės susipriešinimo. Vasarą Kauno pilyje vyko ne vienas festivalis. Stebėjau publiką: nebuvo taip, kad kas nors į tai reaguotų neigiamai. Darbus tęsime, netrukus ketiname sutvarkyti apšvietimą šalia Kauno pilies”.

Ką griausime?

“Istorinė atmintis – deformuota, jokio konteksto ir prasmės, o trumpalaikės mados atspindys nesukurs pilies istorinio įvaizdžio. Sukurtas toks variantas, jog ir kvailiui būtų aišku, kad jokia pilis jokiais laikais taip neatrodė ir atrodyti negalėjo”, – dar prieš metus, pilyje net nepradėjus darbų, konstatavo Pilių mokslinė taryba, sudaryta iš žymių mūsų archeologų, restauratorių, istorikų. O kaip jie šiandien vertina tai, kas jau padaryta?

“Ar reikėtų ką nors griauti? Tuos laiptus – be jokios abejonės. Tai nesusipratimas. Ir sienos negali būti tokios, kokios yra dabar. Galėtų likti gal tik tas apmūrytas karkasas. Tiesa, dabar galime kalbėti jau tik apie klaidų atitaisymą”, – taip “Veidui” aiškino nuoseklus Kauno pilyje atliekamų atstatymo darbų kritikas, Pilių mokslinės tarybos narys istorikas Tomas Baranauskas.

“Taip, iš tikrųjų taip tikrai niekas nedaro”, – ironizuoja projekto autorius architektas Kęstutis Mikšys ir priekaištus dėl pernelyg iš sienos išsikišusių laiptų priima. Pasirodo, dėl to kaltė tenka pinigams. “Kai projektavome, buvo du sienų gabalai. Kai dabar yra sienos, viena turėjo būti pilna: taigi “išlįsti” teturėjo tik keli laiptų gabaliukai, per keturias penkias pakopas. Kadangi prasidėjo taupymas, sutrumpinome sieną ir “išlindo” visi laiptai. Siena tuščiavidurė, tad kodėl jos nepritaikius laptams? Tokį sprendimą mačiau, pavyzdžiui, Ispanijoje. Tai tiesiog pritaikymas”, – savo požiūrį atskleidžia architektas.

“Tokio dalyko pasaulyje dar neteko matyti: kažkokios fantazijos ant viduramžių paminklo. Koks tikslas mums žiūrėti į tą dabartinę fantaziją ir matyti jos pjūvį? Tai prieštarauja pilies architektūrai, juk to niekada nebuvo”, – tvirtina T.Baranauskas. Pasak jo, visame pasaulyje turistai į pilis patenka tais laiptais, kurie pastatyti plies naudojimo laikais.

Jam antrina ir Rimvydas Žiliukas, Senojo Kauno draugijos pirmininkas, vienas aršiausių Kauno pilyje vykdomų darbų kritikas, savivaldybei ir projekto architektui K.Mikšiui, regis, keliantis daugiausiai galvos skausmo. “Mes sakome, kad tai, kas daroma ir jau padaryta, apskritai neteisėta. Savivaldybės organizuotos miestiečių apklausos, ar jie tam pritaria, nebuvo sąžiningos”, – tvirtina jis.

Dėl betoninių laiptų, vedančių į bokštelį, R.Žiliukas dar galėtų nusileisti, tačiau labiausiai esą vaizdą darko skylėtos sienos: “Mūras turėtų būti ištisinis, su šaudymo angomis. Juokiamės iš baltarusių, kad Lydos pilyje jie panaudojo gelžbetonį: tada juokėsi Europa, juokėmės ir mes. Dabar jie galės juoktis iš mūsų. Mus jie vadina trukdytojais, tačiau tai – didžiulė afera paveldosaugos srityje”, – “Veidui” užsidegęs kalbėjo R.Žiliukas.

Tuo tarpu architektas K.Mikšys sako visus visuomenininkų priekaištus jau metai priimantis labai ramiai, nes pagrindinės problemos, tai yra požiūrio į atkūrimą, pašalinti tiesiog neįmanoma. Kauno pilies projekto esmė, pasak jo, buvo tiesiog pritaikyti objektą visuomenės poreikiams: “Didžiausia problema – požiūris. Pasaulyje yra visko. Lietuvoje – taip pat. Pažiūrėkite į Valdovų rūmus, į ką jie išvirto. Toks falšas…”

Nereikėjo kritikuoti – būtų geriau?

“Toks pilies įvaizdžio atkūrimas yra vienas geriausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Praeis keleri metai, aprims tos visuomenininkų aistros, ir tai bus laikoma vienu geriausių pavyzdžių, kaip reikia atstatyti pilis. Juk čia nedaromas muliažas, kaip kad Valdovų rūmai. Taigi namatau jokių bėdų”, – dėsto Algirdas Žalnierius, Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto archeologas.

Šis daugiau nei 20 metų pilį tyrinėjantis specialistas visiems, kurie piktinasi autentikos nebuvimu, atsako, kad jos Kauno pilyje jau seniai beveik nėra: “Faktiškai viskas, ką matome, tėra sulipdytas restauracinis mūras, likę maždaug tik pusė originalaus bokšto”. Kaip iš tikrųjų atrodė pilis – niekas nežino, esą informacijos apie ją mažiau nei apie Valdovų rūmus, o didžioji dalis pilies mūrų, kuriuos kasdien mato miestiečiai, buvo sumūryta 1955–1961 metais.

Beje, jis atkreipia dėmesį, kad apie netinkamą atkūrimą vis kalbėję ir jį kritikavę visuomenininkai tik trukdė, projektas buvo nuolat keičiamas ir taisomas. “Tai ir išėjo kaip su ta karve: vienas kaspinėlį ant ragų užrišo, kitas – ant uodegos, trečias kokį skambalą po kaklu pakabino, o ketvirtas vainiką ant galvos užrioglino. Iš tiesų pirminis variantas buvo geriausias”.

Tačiau darbai Kauno pilyje dar jokiu būdu nesibaigia. Jau kito mėnesio pabaigoje jie turėtų būti įvertinti, ir tada bus tariamasi, kas bus bokšto šeimininkas. Kol kas juo pagal panaudos sutartį naudojasi Kauno turizmo informacijos centras.

Svarbu paminėti, kad tai, kas Kauno pilyje buvo padaryta iki šiol, – tik pirmasis darbų etapas. Toliau, iki šių metų pabaigos, žadama suformuoti piliavietę, iškelti esamus takus ir įrengti naujus šiaurinėje piliavietės dalyje. Be to, piliavietės teritorijoje atsiras ir medinis pėsčiųjų tiltas.

Pirmojo darbų etapo kaina – beveik 2 mln. Lt, antrajam numatyta 1 mln. Lt. Didžiąją šių pinigų dalį sudaro Norvegijos parama. Kauno miesto savivaldybė įnašas siekia tik 15 proc.

“Į šį projektą jau įklimpo tiek žmonių, kad “otkatų” nuo tų dviejų milijonų nebepakaks. Bet gal tai tiesiog lojalumas korupcinių ryšių sistemai “aš tau – tu man”, kuri susijusi su kur kas didesnių pinigų plovimo sėkme?” – užbaigia T.Baranauskas.

Kauno pilies istorija

Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m. XIV amžiuje šalia buvusios gyvenvietės Nemuno ir Neries santakoje pastatyta Kauno pilis – vienas svarbiausių lietuvių kovos su kryžiuočiais atsparos punktų.

Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, turintis dvi eiles gynybinių sienų. Tai vienintelė tokio tipo pilis Lietuvoje. Pilį sudarė nedidelis 0,5 ha keturkampis kiemas, aptvertas dviejų eilių mūrine gynybine siena.

1362 m. po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Tad ją teko atstatyti, ir iki 1368 m. buvo sumūryta antroji pilis. Tiesa, atstatyta buvo tik vidinė gynybinė siena, užtat su keturiais bokštais sienų kampuose. Po Žalgirio mūšio pilis prarado savo strateginę reikšmę.

Nepaisant to, pilis dėl savo patogios padėties per XVII a. vidurio karus buvo naudota švedų ir rusų įgulų. Po jų sutriuškinimo Kauno pilis karo tikslams daugiau nebenaudota. XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje Neris pasiekė pilies sienas ir pamažu nugriovė dalį statinių – du bokštai atsidūrė upės dugne.

"Veido" archyvas

Suvalkų derybose Lietuvos delegacija pasiekė, kad demarkacinė linija Vilnių priskirtų Lietuvai, tačiau jokios sutartys nepajėgios apsaugoti nuo priešininkų klastos

1920 m. spalio 8 d. generolo Lucjano Želigowskio vadovaujama lenkų armija, sulaužiusi tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį, pradėjo puolimą ir jau spalio 9 d. užgrobė Vilnių.

Lietuvių ir lenkų ginčas dėl Vilnijos prasidėjo seniai, dar kai ir vienus, ir kitus valdė kaizerio vokiečių okupacinė valdžia. Žinoma, lenkai jau tada tvirtai tikėjosi užvaldyti visą Lietuvą, bet ypatingas “simpatijas” reiškė Vilniui: savo laiške kaizeriui Vilhelmui II vadino jį antrąja Lenkijos sostine, tvirtino, kad šis miestas lenko širdžiai toks pat brangus kaip ir Varšuva. Šioms valstybėms paskelbus nepriklausomybę konfliktas dar labiau paaštrėjo: kaimynai kėsinosi į mūsų istorinę sostinę, maža to, net nenorėjo pripažinti mums teisės turėti atskirą, nepriklausomą valstybę. Todėl su jais teko ne tik ginčytis, bet ir kariauti, tos kovos prasidėjo dar 1919 m. sausį, o ypač svarbios ir sunkios buvo 1920-ųjų rudenį.

Derybos po derybų

Stiprios kariuomenės neturinti Lietuva dėjo daug pastangų, bandydama išspręsti savo sienų, taip pat ir Vilnijos, klausimą taikiai, įrodinėdama savo teises į šį kraštą, apeliuodama į Vakarų valstybių, pasaulio viešąją nuomonę. Čia mums šiek tiek padėjo Antantė, bet visai ne todėl, kad būtų rėmusi Lietuvos nepriklausomybę. Anaiptol, ji, ypač Prancūzija, visada buvo lenkų pusėje, tačiau tikėjosi, kad pagerėjus abiejų šalių santykiams Lietuva savo noru atsidurs lenkų glėbyje, ir tada Lenkija taps dar stipresnė.

To paties, žinoma, siekė ir Lenkija, bet ji, turėdama milijoninę armiją ir matydama atkaklų lietuvių nenorą atgaivinti uniją, tikėjosi savo tikslą pasiekti karine jėga. Tačiau atvirai tą daryti tuo metu, kai plačiai pasklido JAV prezidento Woodrow Wilsono idėjos apie tautų apsisprendimą, buvo nepatogu, ir Antantė vis ragino lenkus spręsti savo problemas su kaimynais geruoju.

Todėl 1919–1920 m. vyko ne tik ginkluoti konfliktai: tarp Kauno ir Varšuvos kursavo įgalioti atstovai, vyko susitikimai, derybos – tik gerų rezultatų pasiekti jose vilties buvo maža, nes šalių pozicijos buvo nesutaikomos. 1920 m. rugpjūčio 26–30 d. lenkų karinė delegacija lankėsi Kaune, tačiau ji tik reikalavo, kad Lietuva sudarytų palankiausias sąlygas jai kariauti su Rusija, tam tikslui net atiduotų tik ką iš bolševikų atgautą Vilnių, o nieko nežadėjo mainais. Maža to, tuo pat metu lenkai pradėjo puolimą Pietų Lietuvoje, todėl derybos nutrūko.

Vis dėlto diplomatai ir toliau veikė, keitėsi piktomis notomis. Lenkija vis skundėsi Tautų Sąjungai, kad “lietuvių kariuomenė yra bolševikų armijos sąjungininkė ir Lietuvos vyriausybė yra virtusi Sovietų vyriausybės įrankiu”, todėl prašė “gelbėti Lenkiją nuo širdgėlos kovoti su tauta seserimi”. Lietuva savo ruožtu siūlė nustatyti teisingą skiriamąją liniją tarp abiejų kariuomenių.

Rugsėjo 16–18 d. Kalvarijoje vykusios derybos žlugo, o netrukus lenkai pradėjo naują didelį puolimą Sūduvoje. Lietuva nebe pirmą kartą kreipėsi pagalbos į Tautų Sąjungą, bet laimėjo nedaug: atsirado tarptautinė karinė komisija lietuvių ir lenkų ginkluotam konfliktui stebėti vietoje, o Lenkija sutiko dalyvauti naujose derybose Suvalkuose. Kaip vėliau pripažino žymus mūsų diplomatas Petras Klimas, “mums nebuvo išeities, sukandę dantis vėl turėjome eiti į derybas, leistis į kompromisus ir dėkoti Santarvei už pagalbą”.

Iš tiesų tada lenkams visai nerūpėjo susitaikyti su Lietuva. Todėl jų lyderis Jozefas Pilsudskis davė savo delegacijai tokius nurodymus: kaltinti, pulti Lietuvą, o svarbiausia – reikalauti, kad nustatant naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos Varėnos geležinkelio stotis būtų priskirta lenkams, ir vilkinti derybas iki spalio 9 d. Lietuvai atstovavo diplomatai Kazys Balutis, Voldemaras Černeckis, kariškiai gen. ltn. Maksimas Katchė, mjr. Aleksandras Šumskis ir Mykolas Biržiška.

Be abiejų pusių delegacijų, dalyvavo ir stebėtojai – anglai, amerikiečiai, spalio 5 d. į Suvalkus atvyko ir Tautų Sąjungos karinė komisija. Regis, tai turėjo ne tik suteikti deryboms solidų pobūdį, bet ir užtikrinti teisingus, abi puses tenkinančius jose priimtus sprendimus. Deja… Garbieji stebėtojai visiems maloniai šypsojosi, kalbėjo apie būsimą gražią kaimynų draugystę, net pažadėjo Lietuvai Daugpilį, Liepoją ir dalį Rytprūsių. Tačiau pritarė visiems lenkų reikalavimams ir net sankcionavo jų spalio 3 dieną įvykdytą Varėnos stoties užgrobimą.

Lietuvai teko sutartį pasirašyti – juk joje bent buvo numatyta nutraukti karo veiksmus, o nauja demarkacinė linija nubrėžta taip, kad Vilnius liko mūsų pusėje.

Želigovskiada

Ne veltui britų politikos vilkas Davidas Lloydas George’as yra pasakęs, kad nėra tokios sutarties, kuri apsaugotų nuo klastos ir veidmainystės.

Dar 1918 m. lapkritį J.Pilsudskis buvo išleidęs įsakymą formuoti lietuvių ir baltarusių diviziją, kurios oficialus uždavinys buvo gražus – ginti Lietuvą ir Baltarusiją nuo bolševikų. O tikrasis tikslas – užgrobti šias šalis ir prijungti prie Lenkijos, bet jį teko maskuoti, tad ir divizijos pulkai gavo Vilniaus, Gardino, Minsko ir net Kauno pavadinimus. Tačiau lietuvio ten nebuvo nė vieno, o suviliotų baltarusių, lenkų – nemažai. 1919 m. rudenį jau buvo dvi tokios divizijos, abi 1920 m. spalio pradžioje sutelktos Gardino ir Lydos rajone.

Tada J.Pilsudskis pasikvietė generolą L.Želigovskį ir liepė jam žygiuoti į Vilnių, pasiskelbus maištininku: “Bolševikai atidavė Vilnių Kauno vyriausybei. Jeigu dabar Vilniaus neišgelbėsime, istorija mums neatleis”.

Mūsų valdžiai šie lenkų planai nebuvo paslaptis, dar rugsėjo 25-ąją ji pasiuntė telegramas į Paryžių ir Londoną: “Lenkai nori okupuoti Vilnių. Reikia energingos akcijos”. Tačiau prancūzai kaip paprastai rėmė Lenkiją, o anglus J.Pilsudskis mulkino – pažadėjo jiems nepulti Lietuvos.

Vien savo jėgomis apginti Vilniaus niekaip negalėjome, visoje mūsų kariuomenėje tada tebuvo apie 17 tūkst. karių, o L.Želigowskio žinioje – 15 tūkstančių, jis puolė siauru ruožu Rūdninkų–Jašiūnų kryptimi, iš kairės ir dešinės jį turėjo saugoti ir remti ištisos dvi lenkų armijos, 80–90 tūkst. karių. Tuo tarpu beveik visa mūsų kariuomenė, gerokai nukentėjusi per kautynes Seinų krašte, tebebuvo Pietų Lietuvoje, o skubiai permesti ją ginti Vilniaus buvo neįmanoma: vienintelį geležinkelį lenkai užblokavo užėmę Varėnos stotį.

Suvalkų sutartis buvo pasirašyta 1920 m. spalio 7 d. 24 val. vakaro, o jau spalio 8 d. 6 val. ryto prasidėjo Želigowskio “maištas”. Kai kurie lenkų istorikai ir dabar tvirtina, kad vietos gyventojai sutiko jo divizijas kaip išvaduotojus, nors iš tikrųjų jie gerokai nukentėjo nuo tų “išvaduotojų” savivalės ir plėšimų. O lenkų valdžia tada skelbė, kad lietuviai atidavė Vilnių geruoju, nesipriešindami. Tačiau pasipriešinti pagal išgales bandyta – 4-asis pėstininkų pulko batalionas dvi valandas atkakliai gynė tiltą per Merkio upę Jašiūnuose, Rūdninkų irgi nebuvo lengva užimti. Todėl, nors ir planuota dar tą pačią dieną įžengti į Vilnių, to padaryti nepavyko.

Gavusi žinių apie Jašiūnų užėmimą, mūsų Užsienio reikalų ministerija nedelsdama nusiuntė lenkams paklausimą, ką tai reiškia. Varšuva pranešė nieko apie tai nežinanti.

Paryžiuje prieš lenkų veiksmus protestavo ir Antantės pagalbos šaukėsi mūsų diplomatas Oskaras Milašius – juk sulaužyta karo veiksmų nutraukimo sutartis, pasirašyta Tautų Sąjungos stebėtojams dalyvaujant. Beje, ji toje organizacijoje 1922 m. sausį net buvo oficialiai įregistruota 221-uoju numeriu – argi tai ne Lenkijos pasityčiojimas iš tarptautinės teisės? Tačiau tai buvo tuščios pastangos: anglai dar bandė gėdinti, barti lenkus, bet, prancūzams tvirtai juos užtariant, nurimo. Maža to, naudodamiesi proga broliai latviai užėmė Ilukstę, kėsinosi į Zarasus.

Žinoma, ir šiuo atveju, kaip vykstant kovoms Seinų krašte, vadovavimas mūsų kariuomenei nebuvo tinkamas – dėl žemos mūsų karo vadų kvalifikacijos turimos pajėgos nebuvo gerai panaudotos. Spalio 9 d. Lietuvos valdžios įstaigos, o vėliau ir kariuomenės daliniai skubiai paliko Vilnių. Tą pačią dieną po pietų, kaip oficialiai pranešta, miestą užėmė “lietuvių ir gudų kariuomenė”.

Tuo metu prancūzai nepailsdami kurstė L.Želigowskį žygiuoti toliau, į Kauną: tai, jų nuomone, geriausia priemonė Lenkijos problemoms su Lietuva išspręsti galutinai. Šis, ilgai nelaukdamas, Vilniuje papildęs savo divizijas, amunicijos atsargas, taip ir bandė daryti, bet prie Širvintų, Giedraičių ir Musninkų buvo sustabdytas.

1920 m. lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje buvo surašytas dar vienas paliaubų protokolas, Vilnija beveik 20 metų atsidūrė svetimųjų valdžioje. Spalio 9-ąją, Suvalkų sutarties ir sostinės praradimo dieną, kasmet minėdavo visa Lietuva – tai buvo ne tik gedulo, bet ir susitelkimo bei vilties diena. Lenkų planai tada užvaldyti Lietuvą žlugo, bet nebuvo palaidoti: tarpukariu galimybės juos įgyvendinti ne kartą buvo svarstomos, ypač kai to meto Lenkijos vadovai žadėjo žygiuoti į Rytus kartu su Hitlerio vermachtu. O Vilnių jie tikėjosi užkariavę visiems laikams, nes gavo Tautų Sąjungos palaiminimą. Laimei, istorija nusprendė kitaip.

"Veido" archyvas

Caras Ivanas Rūstusis, apkabinęs savo sūnaus Ivano Ivanovičiaus lavoną

XVII a. pradžioje atrodė, kad sumaišties apimta maskvėnų valstybė tuoj subyrės – caras keitė carą, į sostą vienas po kito veržėsi apsišaukėliai ir avantiūristai. Į šią pilietinio karo košę netruko įsivelti ir Abiejų Tautų Respublika, kurios kariai 1610-ųjų rudenį įžengė į pačią Maskvą…

Sumaišties sėklą Rusijoje pasėjo pats caras Ivanas Rūstusis, 1581-aisiais pykčio priepuolio metu lazda užmušęs savo vyriausią (ir gabiausią) sūnų, irgi Ivaną. Šitaip jis pasmerkė Riurikaičių dinastiją – po Rūsčiojo mirties valdžią maskvėnų valstybėje perėmė bojarinas Borisas Godunovas.

Tačiau apie 1603 m. vandenį ėmė drumsti Abiejų Tautų Respublikoje (priminsime, kad ją sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) pasirodęs jaunuolis, tvirtinantis, kad yra ne kas kitas, kaip stebuklingai nuo Godunovo žudikų išsigelbėjęs Ivano Rūsčiojo sūnus Dmitrijus.

Caraitis ar ne, tačiau už Abiejų Tautų Respublikos pagalbą susigrąžinant sostą jis siūlė kone aukso kalnus. Dalis lenkų didikų susiviliojo – subūręs kazokų ir lenkų avantiūristų armiją, Dmitrijus peržengė maskvėnų valstybės sieną ir… dar neprasidėjus rimtoms kautynėms sulaukė žinios apie netikėtą Boriso Godunovo mirtį.

Vis dėlto Dmitrijaus (dabar dažniau vadinamo Lžedmitrijum) triumfas truko neilgai – 1606 m. jis pats žuvo įvykus perversmui. Nelaimėlio kūnas buvo sudegintas, o pelenai iš patrankos iššauti Respublikos pusėn.

Tačiau Dmitrijaus šmėkla netruko grįžti… Į chaosą grimztančioje Maskvos valstybėje it grybai po lietaus ėmė dygti apsišaukėliai – Lžedmitrijus II, Lžedmitrijus III… Šalyje, anot metraštininkų, prasidėjo visų karas su visais – siautėjo niekam nepaklūstantys kazokai, veržėsi švedai, Krymo totoriai.

Naujasis caras Vasilijus Šuiskis šalies jau nebepajėgė suvaldyti. Apimtas nevilties jis 1609 m. sudarė sąjungą su Švedija, kuriai už 5 tūkst. švedų karių paramą pažadėjo dalį maskvėnų teritorijų. Šioji sąjunga reiškė beveik garantuotą karą su Respublika, jau keliolika metų besipešančia su švedais dėl Livonijos, tačiau Šuiskis vargu ar turėjo iš ko rinktis.

Jungtinė švedų ir rusų kariuomenė ėmėsi vaikyti maištininkus, tačiau netrukus sulaukė rimtesnio priešininko. 1609 m. rudenį pats Respublikos valdovas Zigmantas Vaza su kariuomene apsiautė Smolenską.

Sparnuotieji Respublikos husarai prieš švedų samdinius

Apgultis užsitęsė – Smolenskas, vadinamas vartais į Rusiją, buvo pati stipriausia maskvėnų tvirtovė, turinti 38 bokštus, porą šimtų patrankų ir gausią įgulą.

Tad Vasilijus Šuiskis turėjo gražaus laiko suburti pajėgas prieš atėjūnus. 1610 m. birželį vaduoti Smolensko patraukė tikra internacionalinė armija. Sukrapštęs paskutinius pinigus, prieš Respublikos karius Šuiskis metė ne tik 30 tūkst. maskvėnų, bet ir minėtą 5 tūkst. švedų korpusą, kelis prancūzų, vokiečių ir škotų samdinių pulkus.

Zigmantas Vaza pasitikti maskvėnų pasiuntė geriausią savo karvedį – etmoną Stanislovą Žolkievskį. Šis teturėjo vos kelis tūkstančius (daugiausia lenkų) karių, bet nusprendė smogti pirmas.

Pasitikėdami savo gausa, maskvėnai prarado budrumą: 1610 m. liepos 4-osios naktį ties Klušinu jų įtvirtintą stovyklą užgriuvo 6 tūkst. Respublikos husarų lavina. Daugelis maskvėnų spruko kas kur, bet užsienio samdiniai spėjo išsirikiuoti ir ietimis bei muškietų šūviais desperatiškai gynėsi nuo lenkų husarų atakų.

Tačiau netrukus ir samdinių gretos ėmė irti. Husarai nutaikė momentą, kai po salvės keitėsi prancūzų muškietininkų eilės, ir tik su kalavijais rankose (ietis jau buvo sulaužę per ankstesnes atakas) rėžėsi į jų pulką. Muškietininkai pabiro į šalis…

Likę samdinių pulkai vienas po kito pradėjo pereiti Žolkievskio karių pusėn. Jie ne itin troško guldyti galvas už Vasilijų Šuiskį. Be to, iš vadų dar nebuvo gavę suderėto atlygio (šie ketino atsikaityti tik po kautynių, šitaip norėdami “sutaupyti” žuvusiųjų sąskaita).

Maskvėnų armija buvo visiškai sutriuškinta, o sostinės link pajudėjo Stanislovo Žolkievskio pulkai.
Maskvos bojarinus apėmė panika, jie nuvertė Vasilijų Šuiskį. Valdžią Maskvoje perėmė septynių bojarinų taryba, kuri, numojusi ranka į vis tebesipriešinantį Smolenską, paskubėjo paskelbti savo valdovu Respublikos karaliaus sūnų, penkiolikmetį Vladislovą Vazą. Jei tik šis priims stačiatikybę ir padės susidoroti su kitu pretendentu į sostą, žiauriuoju Lžedmitrijum II, kurio bojarinai labai bijojo.

Naktį iš spalio 9 į 10 dieną Maskvon įžengė didžiojo etmono Stanislovo Žolkievskio pulkai. Net ne įžengė, o veikiau patyliukais įslinko: anot vieno lenkų husaro Samuelio Mackevičiaus, į rusų sostinę jie įėjo “tyliai, suvynioję vėliavas, kad maskvėnai nepastebėtų mūsų negausumo”.

Atsibudę spalio 10-osios rytą Maskvos gyventojai susivokė, kad Kremliaus tvirtovėje įsikūrė atėjūnų įgula. Atrodė, kad tuoj tuoj Respublikos valdžioje atsidurs ir visa maskvėnų valstybė – neprisiekę ištikimybės karalaičiui Vladislovui Vazai teliko vos keli miestai. Netrukus Vladislovo vardu Rusijoje imta kaldinti monetas, teisti teismuose, už jį pradėta melstis cerkvėse.

Minėto Mackevičiaus liudijimu, net rusų valstiečiai (nepaliaujamai plėšiami atėjūnų) ėmė abejoti savo šventųjų galia – pradėjo savo trobose ikonas kabinti aukštyn kojom, kalbėdami: “Mes jums meldžiamės, o jūs mūsų nuo Lietuvos neapsaugojot…”

"Veido" archyvas

Kremliaus įgulos pasidavimas maskvėnams

Ir tik Smolenskui visa tai buvo tarytum nė motais. Tvirtovė ir toliau nepasidavė, veltui Maskvos bojarinai įkalbinėjo jos vadą Michailą Šeiną “liautis trukdžius reikalams”.

Ant parako statinės – Respublikos įgula Maskvoje

Atrėmęs daugybę šturmų, Smolenskas gynėsi iki pat 1611 m. birželio, kol Respublikos kariams galų gale pavyko užimti miestą.

Zigmantas Vaza, vedinas daugybe belaisvių, tarp jų ir pačiu Rusijos caru Vasilijum Šuiskiu, triumfuodamas grįžo į Respubliką. Pirmiausia karalius iškilmingai įžengė į Vilnių, kur dar tą patį vakarą, skambant muzikai ir sproginėjant fejerverkams, Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo surengtas spektaklis, vaizduojantis Smolensko paėmimą.

"Veido" archyvas

Zigmantas Vaza, 1609 m. pradėjęs karą su Rusija ir apgulęs Smolenską

Į Varšuvą Zigmantas Vaza grįžo dar triukšmingiau. Kartu su Respublika pergalę šventė ir katalikiškoji Europa, tarytum būtų buvusi įveikta ne krikščioniška valstybė, o kokie turkai.

Rugpjūčio 7 d. Romoje ta proga laikytos iškilmingos mišios, italų dailininkai tapė paveikslus, vaizduojančius Smolensko žūtį. 1611 m. rugsėjį Varšuvoje susirinkusiame Seime apie Maskvos nukariavimą jau kalbėta lyg apie baigtą reikalą. “Valstybės galva, visa valstybė, armija ir jos vadai – viskas patekę į karaliaus rankas”, – pareiškė vienas lenkų senatorius.

Tuo tarpu Rusijos sostinėje likusi Respublikos įgula netrukus atsidūrė maskvėnų apsuptyje. Nuo pat 1610-ųjų rugsėjo buvo aišku, kad miestiečių sukilimas – tik laiko klausimas.

Lžedmitrijus II žuvo 1610 m. gruodį, tad maskvėnams greitai pabodo Vladislovo vardu valdantys lenkai. 1611 m. pradžioje Nižnij Novgorode, Riazanėje, o ir pačioje Maskvoje pradėjo telktis sukilėliai. Vasarį jie patraukė Rusijos sostinės link, tačiau dar jos nepasiekus mieste jau įsiplieskė kautynės.

Maištas kilo kovo viduryje, kai lenkų kareiviai tvirtindami gynybą nusprendė suvežti į Kremlių visas miesto patrankas. Patys tampytis su sunkiais pabūklais jie neketino – pabandė priversti tai daryti miestiečius. Šie pasiuntė svetimšalius tolyn. Prasidėjo peštynės.

Gal jos būtų pasibaigusios be didesnio kraujo praliejimo, bet vokiečių samdiniai, pamatę sumaištį, nusprendė, kad tai sukilimo pradžia. Išpuolę iš Kremliaus jie ėmė skersti visus po ranka pasitaikiusius miestiečius.

Netrukus Maskvoje užvirė tikri gatvių mūšiai. Respublikos kavalerijai niekaip nesisekė sudoroti maištininkų. Mackevičius pasakoja: “… rusai nusitempė nuo sienų patrankas, išstatė jas gatvėse ir pliekė į mus. Mes puolam juos ietimis, o tie tuoj užverčia gatvę stalais, suolais, rąstais; mes traukiamės, bandom juos išvilioti, jie seka paskui, nešdamiesi rankose stalus ir suolus, o vos mums pasukus link jų, tuoj vėl užverčia gatvę ir iš savo užtvarų pliekia į mus iš šautuvų…”

Galiausiai Aleksandras Gosievskis įsakė maištininkus išrūkyti ugnimi – įgula padegė miestą, kuris pleškėjo kelias dienas. “Visa sostinė liepsnojo, gaisras buvo toks, kad Kremliuje naktį buvo šviesu kaip dieną; o namai pleškėjo taip baisiai ir tiek smirdėjo, kad Maskva labiau panėšėjo į tikrą pragarą”, – prisimena liudininkas.

Pelenais virtusioje sostinėje likusią Respublikos įgulą (kokius 3 tūkst. karių) apsupo šimtatūkstantinė sukilėlių armija, vadovaujama kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio.

"Veido" archyvas

Kuzma Mininas ir Dmitrijus Požarskis, sukilimo prieš Respublikos įgulą organizatoriai, mūšyje ties Maskva

Iš pradžių Gosievskis pernelyg nesijaudino – visus puolimus lenkai sėkmingai atrėmė, maždaug tuo metu krito ir Smolenskas. Dalis sukilėlių pasitraukė, tačiau likusieji atkakliai tebelaikė apgulę sostinę. “… mes silpome, o jie ir ausim nekrypteldavo: žuvus vienam, jo vieton stodavo dešimt”, – pasakoja Mackevičius.

Respublikos kariai ėmė badauti. Visą 1611 m. žiemą jie valgė varnas, šunis, kates, žiurkes, odinius diržus ir batus. Tik gruodžio pabaigoje iki apsiaustųjų pagaliau prasimušė pora tūkstančių lietuvių ir lenkų karių. Jie pristatė maisto, tačiau jo ilgam neužteko.

Galiausiai prieita iki žmogėdrystės. Kai pas vieną vadų Aleksandrą Rovnickį atėjęs būrys kareivių ėmė reikalauti maisto, šis, neturėdamas nė trupinėlio, maistui “… atidavė jiems du belaisvius, vėliau tris”. Daugelis tiesiog valgė kautynėse užmuštų priešų kūnus.

O geležinis žiedas aplink sostinę tik stiprėjo: 1611 m. birželį Maskvos link pajudėjo antra sukilėlių kariuomenė, vadovaujama to paties Požarskio ir Kuzmos Minino.

Tuo pat metu gelbėti užblokuotos įgulos atskubėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos. Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje prie Maskvos įvykęs mūšis nulėmė Kremliaus įgulos likimą – Chodkevičiui taip ir nepavyko prasiveržti iki apgultųjų.

Šie dar išsilaikė keletą mėnesių, tačiau badas juos jau buvo pavertęs pusiau žvėrimis. Iš žemės maistui buvo kasami lavonai, žmonės su ginklais rankose puldinėjo vieni kitus.

“Daug mačiau tokių, – pasakoja vienas išgyvenusiųjų apsiaustį Jozefas Budzila, – kurie graužė žemę po savim, savo rankas, kojas, kūną; o kas blogiausia, jie troško mirti ir negalėjo; jie kandžiojo akmenis ir plytas, melsdami Dievą paversti tai duona, tačiau atkąsti negalėjo…”

1612 m. spalio 26 d. viskas buvo baigta – Kremliaus įgula, gavusi maskvėnų garantijas, kad jų bus pasigailėta, kapituliavo. Spjovę į savo pažadus, įnirtę kazokai čia pat užkapojo gerą dalį pasidavusių Respublikos karių. Išgyveno tik pakliuvusieji į kunigaikščio Požarskio karių rankas.

Na, o Respublika ir Zigmantas Vaza, dar taip neseniai šventę Smolensko paėmimo triumfą, turėjo atsisveikinti su viltimis užvaldyti maskvėnų valstybę.

"Veido" archyvas

Nacionalinės socialistinės Vokietijos pasididžiavimas – milžiniškas jūrinis laineris “Wilhelm Gustloff”

Rusija pompastiškai paminėjo savo pergalės Antrajame pasauliniame kare 65-metį. Ši valstybė nuolat akcentuoja sovietinio kario didvyriškumą bei pasiaukojimą, tačiau nutyli, kad skubinant karo pabaigą dažnai buvo paminami bet kokie žmoniškumo principai.

Tūkstantmetėje žmonijos istorijoje stebėtinai įkyriai pasikartoja milžiniškos katastrofos, nelaimės ir kataklizmai. Tačiau sunku suvokti, kad daugumą šių nelaimių sukelia pats žmogus. Šiame straipsnyje supažindinsime su jūrine katastrofa, įvykusia didžiausio Žemės istorijoje žmogaus sukelto kataklizmo – Antrojo pasaulinio karo – metu. 1945 m. sausį vokiečių jūrinis laineris “Wilhelm Gustloff”, plukdantis daugiau nei dešimt tūkstančių karo pabėgėlių iš Rytų Prūsijos, buvo nuskandintas sovietų povandeninio laivo, į ledines gelmes nusinešdamas beveik 9,5 tūkst. žmonių gyvybių. Šis siaubingas karo padarinys yra įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą. Mat dar niekados žmonijos istorijoje toks mažas skaičiumi padalinys (47 jūreiviai) per vieną kartą nesunaikino tokio skaičiaus žmonių.

"Veido" archyvas

Vokiečių nacionalinių socialistų darbininkų partijos vadovas Šveicarijoje W.Gustloffas

Priminsime, kad šio tragiško likimo laivo istorija prasidėjo taikiais 1936-aisiais, kai sausio 30 d. į Šveicarijos kalnų kurortą Davosą traukiniu atvyko chorvatų žydas Davidas Frankfurteris. Vasario 4-ąją jis nušovė Vokiečių nacionalinių socialistų darbininkų partijos vadovą Šveicarijoje Wilhelmą Gustloffą. Žudikas tikėjo, kad atliko šventą misiją – atkeršijo už skriaudžiamus žydus. Ši žmogžudystė, atsižvelgiant į žudiko tautybę, visame Reiche įgavo skandalingą atgarsį. Vokietijos nacionaliniai socialistai W.Gustloffą paskelbė nacionaliniu didvyriu.

"Veido" archyvas

Lainerį apžiūri A.Hitleris. Šalia jo iš kairės Vokietijos darbo fronto vadas R.Ley ir pirmasis laivo kapitonas Carlas Luebbe

Dar tais pačiais 1936 m. Vokietijos darbo fronto vadas Robertas Ley Hamburgo laivų statyklai pateikė užsakymą pastatyti milžinišką keleivinį laivą. O jau 1937 m. gegužės 5 d. Hamburgo uoste, žuvusiojo W.Gustloffo našlei į laivo bortą sudaužius šampano butelį, buvo iškilmingai pašventintas didžiausias pasaulyje keleivinis okeaninis laineris “Wilhelmas Gustloffas”.

Iš technologinės pusės naujai pastatytas laivas nebuvo kuo nors ypatingas, bet atsižvelgiant į jo patogumus, komfortą bei galimybes gerai pailsėti jis buvo vienas geriausių pasaulyje: 25,5 tūkst. t talpos, 208,9 m ilgio, 23,5 m pločio, 56 m aukščio, dešimties denių. Laivo ekipažą sudarė 417 jūreivių, inžinierių ir technikų, o keleivių šis laivas galėjo plukdyti net 1463. Čia buvo įrengta sporto salė, radijo stotis, liftas, du teatrai, kelios šokių aikštelės, muzikiniai salonai, biblioteka, septyni barai, baseinas.

Beje, Vokietijos piliečiams kelionė laineriu turėjo būti ne tik nepakartojama, bet ir įkandama pagal kainą. Mat penkių dienų kruizas prie Norvegijos fiordų kainavo 60 reichsmarkių (Rm), o 12 dienų išvyka palei Italijos pakrantę – tik 150 Rm (priminsime, kad tuo metu paprasto vokiečio vidutinis mėnesio uždarbis buvo 150–250 Rm).

Pervežta 2 mln. gyventojų

1939 m. rugpjūčio 25 d. “Wilhelmo Gustloffo” kapitonas gavo šifruotą įsakymą nutraukti turistinę išvyką ir skubiai grįžti į Hamburgo uostą. Okeaninis laineris buvo įtrauktas į Vokietijos karinio jūrų laivyno sudėtį ir pertvarkytas į karo ligoninę. Jis buvo skubiai perdažytas balta spalva, pažymėtas Raudonojo Kryžiaus ženklais ir aprūpintas specialia aparatūra. Iki 1940 m. lapkričio 20 d. jame gydytas 3151 sužeistasis, atliktos 347 operacijos.

Tačiau lapkričio 21 d. laivo kapitonui buvo įsakyta švartuotis Dancigo įlankoje Gotenhafeno uoste, o medicinos personalui liepta iš laivo išsikraustyti. Po eilinės rekonstrukcijos “Wilhelmas Gustloffas” gavo naują užduotį – jis tiesiog virto pagalbiniu kreiseriu. Viršutiniame jo denyje buvo sumontuotos priešlėktuvinės patrankėlės, zenitiniai kulkosvaidžiai, laivas aprūpintas giluminių bombų svaidyklėmis. Taigi šis laivas tapo plaukiojančia 2-osios mokomosios divizijos povandeninių laivų ekipažų rengimo mokomąja baze.

Na, o karo pabaigoje Vokietijos vyriausybė buvo priversta pasirūpinti savo piliečių saugumu: ginkluotųjų pajėgų vadovybė parengė gyventojų iš Rytų Prūsijos evakuacijos planą. 1945 m. sausio 21 d. Vokietijos karinio jūrų laivyno vadas įsakė pradėti pabėgėlių evakavimo operaciją kodiniu pavadinimu “Hannibal” – visų laikų stambiausią gyventojų evakuaciją jūros keliu. Per šią puikiai organizuotą operaciją visais įmanomais laivais į Vakarus buvo pervežta daugiau nei 2 mln. gyventojų.

Paskutiniais karo metais Gotenhafeno uostas jau priminė skruzdėlyną, mat į čia tūkstančiais plūdo raudonosios armijos išsigandę pabėgėliai iš Rytų Prūsijos, tikėdamiesi laivais per Baltijos jūrą pasiekti Vokietiją ir Daniją. Būtent tada ir buvo gautas įsakymas parengti “Wilhelmą Gustloffą” sužeistiesiems ir pabėgėliams gabenti į Vokietiją. Nors laivas galėjo priimti tik 1865 keleivius, į jį teko sutalpinti per 10 tūkst. žmonių: pirmiausia 918 Antrojo mokomojo povandeninių laivų diviziono jūreivių, į laivo denį taip pat pakilo 373 merginos iš karinio jūrų laivyno padėjėjų korpuso, 162 sunkiai sužeisti vermachto kariai, “Luftwaffe’s” 88-asis zenitinis pulkas, chorvatų savanoriai ir 4424 frontui netinkami civiliai.

Žuvo keturi tūkstančiai vaikų

1945 m. sausio 29 d. laineris vis negalėjo išplaukti iš uosto, nes buvo labai perkrautas. Išplaukti pavyko tik kitos dienos vakare, kai milžinišką lainerį iš uosto išbuksyravo keturi vilkikai. Taip perkrautas laivas paliko gimtąjį uostą ir išplaukė į tamsią jūrą.

Oras buvo siaubingas: pūtė aštuonių mazgų stiprumo vėjas, snigo, bangavimas siekė šešis balus, šaltis – 20 laipsnių. Artėjo naktis, tūkstančius sušalusių keleivių, sergančių jūros liga, šildė viltis, kad po kelių dienų jie ras prieglobstį ten, kur jiems niekas negrės.

Kad laivas išvengtų susidūrimo su kitais laivais, buvo įjungtos šoninės lempos. Tai buvo paskutinė ir lemtinga klaida.
Laivas nuo kranto jau buvo nuplaukęs 20 mylių, kai sausio 30 d., per 12-ąjį Trečiojo Reicho ir 50-ąjį nacionalinio didvyrio W.Gustloffo gimtadienį, Sovietų Sąjungos povandeninis laivas S-13, vadovaujamas trečio rango kapitono Aleksandro Marineskos, torpedavo vokiečių pasididžiavimą.

Per puolimą pirmoji torpeda sudraskė laivo snapą, antroji pataikė į laivo vidurį baseino lygmenyje, trečioji – į variklių skyrių. Sunkiai sumaitotas laivas pradėjo siųsti pagalbos signalą SOS. Laineryje prasidėjo panika, jis smarkiai pakrypo į kairiąją pusę. Ne visas gelbėjimo priemones ir valtis pavyko nuleisti į vandenį: dalis kranų buvo užšalę, kitos valtys apvirto vos pasiekusios smarkiai banguojančios jūros paviršių. Visi, kurie iššokdavo už borto į jūrą, per kelias minutes sušaldavo negyvai. Šiurpiausias vaizdas buvo žuvusių vaikų kūnelių: visi jie šoko iš skęstančio laivo žemyn galva ir liko gremėzdiškose savo gelbėjimo liemenėse aukštyn kojytėmis. Priminsime, kad per šią tragediją žuvo daugiau nei keturi tūkstančiai vaikų! Tačiau tarp išsigelbėjusių buvo keletas nėščių moterų, kelios tą pačią naktį pagimdė tris vaikus, kuriuos priėmė kareiviai.

Po torpedavimo praėjus 65 min. laineris nuskendo. Beje, tarp žuvusiųjų Baltijos jūros šaltame vandenyje buvo tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių, iš jų nemažai lietuvių. Po šios nelaimės dar daugelį mėnesių jūra į krantą išmesdavo žuvusiųjų kūnus. Iki 1947 m. jie buvo laidojami Vitominskio kapinėse.

"Veido" archyvas

Laivas “Wilhelm Gustloff” nuskendo per 65 minutes

Žinoma, milijonų karo aukų fone “Wilhelmo Gustloffo” mirtys – lašelis ašarų jūroje. Paskelbti valstybinio gedulo A.Hitleris nesiryžo: juk paskutiniais karo mėnesiais vokiečių tauta ir taip kasdien patirdavo stresą, o paskelbta žinia apie torpeduotą lainerį galėjo sukelti paniką tarp Rytų Prūsijos pabėgėlių. Tylėjo ir sovietinė propaganda…

Iš 10 582 plaukusiųjų laivu išsigelbėti pavyko tik 1252 žmonėms. Po karo dėl šios, kaip taikliai apibūdino anglų istorikai, amžiaus atakos užvirė aršūs ginčai. Tačiau tuo metu tiek Maskva, tiek Berlynas šį įvykį neigė. Po karo Rytų Vokietijoje ši tema buvo tabu, nes ji buvo tabu Sovietų Sąjungoje.

Vienas žymiausių Europos rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas vokiečių rašytojas Guenteris Grassas 2002 metais parašytame romane-esė “Krabo žingsniu” aprašė paskutiniąsias “Wilhelmo Gustloffo” gyvavimo akimirkas. Šiuo kūriniu rašytojas pradėjo naują, Vokietijoje iki šiol aplenkiamą, bėglių naikinimo temą, kaip rašė literatūros kritikai, “šiurpius to meto įvykius vaizduodamas atsargiai, artėdamas prie jų krabo žingsniu”.

"Veido" archyvas

Mūsų baterija fronte ties Seinais

Prieš 90 metų, 1920 m. rugsėjo 22-ąją, mūsų kariuomenė Seinų krašte kovodama su lenkais patyrė labai skaudų pralaimėjimą, kurio pasekmes tebejaučiame iki šiol.

Iš principo sunkios nepriklausomybės kovos 1918–1920 m. mums baigėsi sėkmingai – gerokai galingesniems priešams teko atsisakyti savo planų užgrobti Lietuvą. Apie sėkmingas mūsų karių kautynes ties Radviliškiu, Zarasų krašte, prie Širvintų ir Giedraičių žino daugelis. Tačiau tame kare pasitaikė visko – toli gražu ne visada karo dievas mums šypsojosi, tik apie tai paprastai mažiau kalbama ir rašoma. O juk tai taip pat mūsų istorija, kurią svarbu žinoti.

Kodėl reikėjo kariauti dėl Seinų

Nustatyti savo sienas kiekvienai jaunai valstybei yra svarbus, bet labai sunkus uždavinys, nes dėl jų tenka ginčytis su kaimynais, o neretai ir kariauti. Ir Lietuvos Respublika nebuvo išimtis, ypač daug kraujo teko pralieti kovojant su lenkais, nes jų valdžios vyrai niekaip nenorėjo patikėti, kad lietuviai sugebės savarankiškai tvarkytis. Todėl, nors karas tarp Lenkijos ir Lietuvos niekada formaliai nebuvo paskelbtas, iš tikrųjų jis vyko beveik dvejus metus, 1919–1920 m., tai įsiliepsnodamas, tai aprimdamas, ne tik dėl Vilniaus – ir Pietų Sūduvoje, Suvalkų-Seinų krašte, į kurį lenkai pretendavo iš dalies dėl to, kad caro laikais jis priklausė Varšuvos generalgubernatorystei.

Maža to, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras George’as Curzonas, 1919 m. nubrėžęs savo garsiąją liniją, žyminčią Lenkijos rytinę ir šiaurinę etnografinę sieną, ir priskyręs Vilnių, Gardiną Lietuvai, Suvalkus, Seinus, Punską kažkodėl paliko lenkams, nors tai buvo lietuviškas kraštas. Sužinoję apie tokį anglų lordo sprendimą sąmoningi ir gerai organizuoti vietos lietuviai iš karto ėmė protestuoti, kreipėsi net į Taikos konferenciją Paryžiuje tvirtindami, kad Seinuose gyvena 1500 žydų, 900 lietuvių ir 800 lenkų. O svarbiausia – Seinai daugelį metų buvo žymus mūsų kultūros centras, tautinio judėjimo židinys, svarbesnis už Kauną ir Šiaulius, čia veikė kelios lietuviškos spaustuvės, ėjo laikraščiai, vietos kunigų seminarijoje dauguma klierikų visada būdavo lietuviai, čia mokėsi Vincas Kudirka, Vincas Mykolaitis-Putinas ir net Vincas Mickevičius-Kapsukas.

Todėl natūralu, kad dar 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime buvo pareikalauta įjungti Suvalkų guberniją į būsimos Lietuvos valstybės sudėtį. Kad joje gyventojų dauguma – lietuviai, 1916 m. pripažino net Rusijos caras Nikolajus II ir vokiečių okupacinė valdžia. Ruošdamasi trauktis iš Lietuvos 1918 m. pabaigoje ji leido Seinų lietuviams įkurti ginkluotą būrį (trys karininkai ir 30 kareivių). Okupantams pasitraukus visą miesto ir apskrities administraciją į savo rankas paėmė lietuviai, įkūrė komendantūrą, valdžios įstaigas, mieste vyko mitingai Lietuvos Respublikai paremti, demonstracijos su šūkiais “Lai gyvuoja Seinai, Lietuvos miestas!”

Deja, valstybių sienų klausimai nedažnai sprendžiami demokratiniu būdu. Lenkija, turėdama galingą armiją, jos padedama stengėsi praplėsti savo teritoriją į visas puses, o lietuviai irgi nenusileido. Todėl Seinų krašte valdžia 1919–1920 m. pasikeitė net vienuolika kartų. Žinoma, kai čia įsiviešpataudavo lenkai, stengdavosi slopinti lietuvybę: persekiojo tautines organizacijas, uždarinėjo mokyklas, degino bibliotekas, grūdo į kalėjimus aktyvesnius mūsų tautiečius – taip bandydami įrodyti, kad čia Lenkija. Todėl nenuostabu, kad padėtis šioje Lietuvos dalyje visą laiką nedavė ramybės mūsų valstybės ir kariuomenės vadovybei.

"Veido" archyvas

Lietuviai iš lenkų nelaisvės grįžo vos gyvi

Paskutinės kautynės

Ypač įnirtingos ir permainingos kovos Pietų Sūduvoje vyko ankstyvą 1920 m. rudenį, per Rusijos ir Lenkijos karą. Tada lenkai kvietė ir mus kartu mušti bolševikų ar bent praleisti juos per Lietuvos teritoriją, bet tai buvo neįmanoma: juk jau galiojo Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis, pasirašyta liepos 12 d. Rugpjūčio 31 d. lenkų ulonai vėl užgrobė Seinus, Suvalkus, Gibus, ir mūsų valdžia sprendė, ką toliau daryti: įsitvirtinti turimose pozicijose ir gintis ar sukaupti daugiau jėgų ir pulti, atkovoti savo tautiečių apgyventą kraštą. Nugalėjo neseniai armijos vadu paskirto, narsaus ir energingo, tačiau ne visada apgalvotai veikusio plk. ltn. Kazio Ladigos nuomonė – pulti, dabar arba niekados!

Mūsų kariuomenės puolimas prasidėjo rugsėjo 2 d., jame dalyvavo 2, 5, 8 ir 10 pėstininkų pulkai, iš viso apie 7 tūkst. karių su 100 kulkosvaidžių, 12 patrankų. Iš pradžių kariauti mūsiškiams sekėsi, pavyko atsiimti Seinus, Gibus, nebe toli buvo Suvalkai ir Augustavas. Tačiau lenkai sulaukė pastiprinimo ir nepasiekus šių punktų puolimas įstrigo, dėl to teko trauktis ir nuo rugsėjo 6 d. pereiti į gynybą.

Po to mūsų kariuomenės grupuotė čia buvo dar sustiprinta – prisijungė 3 ir 6 pėstininkų pulkai. Tačiau prieš juos lenkai sutelkė daug gausesnes pajėgas – visą II armiją, apie 10 pėstininkų pulkų, 39 raitelių eskadronus, 100 patrankų. Šios armijos tikslas buvo ne tik sutriuškinti mūsų pajėgas – kad tai pavyks, jų štabas net neabejojo. Ji po to turėjo žygiuoti tolyn Druskininkų link, ten persikelti per Nemuną ir smogti į raudonosios armijos dešinį sparną, priversti ją pasitraukti iš Gardino.

Lenkų puolimas pagal Jozefo Pilsudskio patvirtintą planą prasidėjo rugsėjo 22-osios rytą, ir jėgos buvo aiškiai nelygios: vietomis lenkų buvo keturis penkis kartus daugiau nei lietuvių. Todėl mūsų kariuomenė tada patyrė didžiausių nuostolių per visą nepriklausomybės kovų laikotarpį. Vieni pulkai buvo išblaškyti, kitų didelė dalis pakliuvo į nelaisvę – toks likimas ištiko apie 2 tūkst. mūsų karių, tarp jų 40 karininkų, du pulkų vadus su visais štabais. Praradome tris artilerijos baterijas, daug kulkosvaidžių, šautuvų, arklių ir kitokio turto. O prasiveržusi pro mūsų pozicijas lenkų kavalerija žygiavo tolyn, rugsėjo 23 dieną užimdama Druskininkus, vėliau Gardiną, Lydą. Taip susidarė palankios sąlygos generolo Želigovskio avantiūrai.

Nesėkmės priežastys ir pasekmės

Apie šį įvykį to meto spauda rašė mažai, bet valdžia Kaune suprato, kad tai didelė nelaimė. Todėl jau rugsėjo 25 d. įvyko specialus Seimo posėdis, karštų kalbų ir ginčų jame būta daug. Tačiau dar senovės išminčiai teigė, kad pergalės turi daug tėvų, o pralaimėjimai – našlaičiai… Taip buvo ir šį kartą – niekas kaltu neprisipažino.

Tiesa, beveik po metų, 1921 m. liepos 16 d., Steigiamasis Seimas net priėmė specialų Įstatymą Suvalkų fronto atsitikimų tardymo komisijai sudaryti, ši komisija turėjo pasirūpinti, kad esant reikalui “kaltininkai būtų patraukti tieson”. Tačiau taip nepasitaikė – gal todėl, kad iš tiesų tų kaltininkų buvo daugybė. Tai visų pirma pats Seimas, Vyriausybė, kurie neskyrė reikiamo dėmesio ir lėšų kariuomenei stiprinti – patikėjo prancūzų atstovų kalbomis, kad lenkai niekada Lietuvos nepuls. Todėl tuo metu latviai, estai, suomiai sugebėjo mobilizuoti maždaug po 60–70 tūkst. vyrų, o pas mus taupymo sumetimais 1920 m. vasario–kovo mėnesiais kariuomenė buvo net sumažinta iki 23 tūkst. karių.

Žinoma, kautynėse ne visada lemia karių skaičius, labai svarbu ir jų pasirengimas, patirtis. Lenkų pajėgos, kovojusios prieš mus, buvo ne tik gausesnės, bet ir labiau patyrusios, nes jų vadovybė Seinų fronte sutelkė savo geriausius, kovingiausius dalinius, jų artileristai buvo daug geriau parengti. Dar viena svarbi aplinkybė: lenkų fronte buvo sutelktos gausios jų kavalerijos pajėgos, tūkstančiai raitelių. Todėl ji šiame miškingame, gausiame ežerų krašte, kuriame reta kelių, galėjo sėkmingai manevruoti – keisti smūgių kryptį, apsupti mūsų dalinius. O mes tada raitelių turėjome nedaug, nes jiems parengti, aprūpinti reikia kur kas daugiau lėšų ir laiko, – viso to pritrūko.

Labai daug priekaištų tiek kautynių dalyviai, tiek istorikai pareiškė dėl vadovavimo kautynėms. Mūsų daliniai fronte buvo netinkamai dislokuoti – išdėstyti siaura grandine didžiulėje teritorijoje, nepaliekant rezervų. Blogai veikė ryšiai ir žvalgyba, todėl lenkų puolimas buvo netikėtas. O lenkai mūsų dalinių būklę žinojo gerai, todėl ir savo puolimo planą galėjo įvykdyti tiksliai.

Iš karto tarp kautynių vadų kilo ginčų, kas iš jų kalčiausias dėl pralaimėjimo. Labiausiai visų puolamas buvo armijos vadas K.Ladiga: kad netinkamai išdėstė pulkus, nesugebėjo įvertinti priešininko jėgų, pagaliau – kad rugsėjo 12 d. surengė savo vestuves, esant grėsmingai padėčiai fronte. Priekaištai, matyt, teisingi, bet turime įvertinti tikrąsias vadovavimo kariuomenei trūkumų priežastis: tai mūsų karo vadų žinių, patirties stoka, paprasčiau sakant – savų generolų neturėjimas, nes buvo tik leitenantų ir kapitonų.

O dabar apie šios didelės nelaimės pasekmes. Taigi Lietuva neteko daug patyrusių karių ir ginkluotės, o tai atsiliepė vėlesnėms kovoms su lenkais.

Bet svarbiausi nuostoliai vis dėlto buvo ne šie: visų pirma mūsų pralaimėjimas Pietų Sūduvoje sudarė palankias sąlygas lenkams netrukus užgrobti mūsų sostinę Vilnių. Antra, dėl to, kaip parodė vėlesni įvykiai, mes visiems laikams praradome Seinus, Punską ir visą šį gražų bei brangų mūsų tautiečių gyvenamą kraštą. Tiesa, pastangų jį susigrąžinti būta ne kartą, deja, nesėkmingų.

"Veido" archyvas

Paminklo Vytautui Didžiajam atidengimo iškilmės Veliuonoje. 1930 m. Fotografas A.Mickus

Kaip telkti tautą, kaip skatinti patriotizmą, galėtume pasimokyti iš 1930-ųjų, kai visa šalis ištisus metus minėjo Vytautą Didįjį, jo žygius ir nuopelnus.

Prisiminti to laikmečio įvykius, jų tikslus ir prasmę verta todėl, kad tai buvo neeiliniai, unikalūs metai, kokių mūsų istorijoje niekada nėra buvę: dėl savo gana kryptingų renginių ir priemonių, dažnai masinių, įvairių ir gausiai lankytų, suorganizuotų bendromis visuomenės bei valstybės pastangomis ir – ką šiandien ypač verta pabrėžti – bendromis lėšomis.

Šie metai paliko ryškų pėdsaką mūsų tėvų ir senelių sąmonėje, pagaliau iš tada paveldėjome ir nemažai paminklų, statinių, dabar jau tapusių istoriniais. Daugiausiai jų tada atsirado laikinojoje sostinėje Kaune, bet esama net nuošaliuose miesteliuose – Perlojoje, Veliuonoje ir kitur. Tiesa, ne vieną jų atgimimo metais teko atstatyti – bet tai dar vienas įrodymas, kad jie mums brangūs ir reikalingi.

Kodėl tada prisimintas didysis Lietuvos kunigaikštis

Gilinantis į mūsų tautinio judėjimo XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje istoriją galima pastebėti, kad lietuvių tauta buvo atsidūrusi labai arti pražūties ribos – ne fizinio išnaikinimo, o nutautėjimo ir polonizacijos. Vis dėlto ji ne tik neišnyko, bet net sugebėjo sukurti savo valstybę. Tai lėmė įvairios priežastys. Tarp jų būtina paminėti tai, kad ano meto mūsų tautos gelbėtojai, žadintojai – Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti vykusiai pasinaudojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, žinoma, ją šiek tiek pagražindami, idealizuodami. Kitos išeities nebuvo. Štai ką apie tai rašė Vincas Mykolaitis-Putinas: “Tautinis mūsų renesansas, “Aušros” pradėtas, buvo atremtas į savo tautos praeities aukštinimą. Dabarties vergovei ir sumenkėjimui XIX amžiaus patriotai kaip antitezę ir idealą rodė praeities laisvę ir karžygiškumą. Ši antitezė pavergtai tautai turėjo nepaprastos psichologinės galios.”

Tačiau ir iškovojus nepriklausomybę toliau teko remtis į garbingą mūsų tautos praeitį. Nes jaunoje valstybėje buvo nepaprastai aktualūs patriotizmo ugdymo, valstybingumo dvasios stiprinimo ir tautos konsolidavimo reikalai. Mat visi nepriklausomo gyvenimo metai Lietuvai buvo sunkūs, įtempti, o neretai ir grėsmingi. Žinoma, šiandien mūsų itin kritiškai ir pragmatiškai nusiteikusiai publikai nelengva tuo patikėti, bet bandymai kviestis į pagalbą senovės karžygius iš tikrųjų nebuvo visai naivūs ir beprasmiški. Tai liudija kaip tik 1930 metų įvykiai.

Beje, tarpukario Lietuvoje gerbiami ir dažnai prisimenami buvo ne tik didieji kunigaikščiai, bet ir tautos žadintojai, knygnešiai, nepriklausomybės kovų dalyviai. Daugiausia dėmesio tada vis dėlto skirta Vytautui Didžiajam, nes jo asmenybė daugeliui imponavo. Valdžios atstovams – dėl to, kad jis sukūrė galingą valstybę, kariškiams – kad buvo gabus ir narsus karo vadas, katalikams – kad apkrikštijo Lietuvą, statė bažnyčias, o tautinėms mažumoms – dėl savo tautinės ir religinės tolerancijos. Net sportininkams jis buvo pavyzdys, nes, istorikų teigimu, negėrė nei vyno, nei alaus. Dar vienas rimtas argumentas: tada visa Lietuva nuo seno iki mažo gyveno Vilniaus vadavimo idėja, o Vilniaus kraštas – tai Vytauto tėviškė…

Todėl nenuostabu, kad 1928 m. pradžioje Lietuvai pagražinti draugijos valdyboje kilus idėjai plačiai ir iškilmingai paminėti šio garsaus valdovo mirties penkišimtąsias metines, jai daug kas pritarė. Vienas aktyviausių šios idėjos šalininkų buvo nenuilstantis visuomenininkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jau tų metų pabaigoje pasirengimas sukaktuvėms įsibėgėjo: atsirado specialus minėjimo komitetas, jame net 14 sekcijų – istorijos, dailės, muzikos, juridinis, iškilmių, sporto ir kt. (tai rodo didelius rengėjų užmojus), prasidėjo sukaktuvių populiarinimas spaudoje, per radiją, paskaitomis, plakatais, atsišaukimais. Pas mus tuo metu apsilankę užsieniečiai manydavo, kad čia vyksta Seimo rinkimų kampanija.

1929 m. pabaigoje į pasirengimą įsitraukė jau ir valdžia, išėjo net specialus įstatymas – tai vėl unikalus mūsų XX a. istorijos faktas. Tame įstatyme pasakyta: “Teisinga ir būtina, kad didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, budriai saugojusį Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir tautos laisvę, lietuvių tauta pagerbtų ir jo atminimą įamžintų.”

Nuo tada rengiant sukaktuves aktyviai dalyvavo švietimo ministras Konstantinas Šakenis, Valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis ir kiti valdininkai. Bet ir toliau svarbus vaidmuo teko visuomeninėms organizacijoms, žinomiems visuomenininkams: jau minėtam J.Tumui, Mykolui Biržiškai, Vincui Krėvei-Mickevičiui, Antanui Žmuidzinavičiui ir kitiems.

Kaip ir kiekvienų sukaktuvių proga 1930 m. visame krašte vyko daug iškilmingų susirinkimų, pamaldų, minėjimų, koncertų, paminklų atidengimų bei šventinimų ir t.t. O svarbiausias renginys vyko Kaune 1930 m. rugsėjo 8 d.: lygiai prieš 500 metų tada Vilniuje buvo numatytas Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi. Jis, kaip žinoma, neįvyko, bet šis faktas nesukliudė valdžiai paskelbti rugsėjo 8-osios Tautos švente ir atšvęsti ją laikinojoje sostinėje labai iškilmingai: pamaldomis Kauno bazilikoje, kariniu paradu Vileišio aikštėje, minėjimu Rotušėje, iliuminacijomis.

Įspūdingiausias iš tokio pobūdžio renginių, regis, buvo Vytauto Didžiojo paveikslo, specialiai sukurto dailininko Petro Rimšos, kelionė po visą Lietuvą. Pagal nustatytą ceremonialą jį pasikeisdami nešė valdininkai, kariai, šauliai, pavasarininkai, mokytojai, ūkininkai, studentai, moksleiviai, pėsčiomis ir raiti, jis plukdytas laivais, skraidintas karo aviacijos lėktuvu. Per kelias savaites nuo liepos 15 iki rugsėjo 17 dienos paveikslas aplankė daugelį Lietuvos gyvenviečių, ne tik miestus, bet ir miestelius.

"Veido" archyvas

Tiesa, kai kam tas nepatiko: juk Vytautas ne šventasis, tai kaip galima garbinti jo paveikslą? Tačiau tai nebuvo stabo garbinimas, o gilios prasmės renginys. Ją nusakė kun. Vladas Mironas, išlydint paveikslą iš Kauno: “Apvaikščiok, Vytaute, Lietuvą! Neberasi savo bajorų. Dabar yra liaudis, kuri pasiryžusi vaduoti Vilnių. Liaudis neša tavo atvaizdą, kad Tu pastiprintum jų dvasią…”

Tada būta ne tik iškilmių

Tikėtina, kad kas nors visa tai perskaitęs pasakys: “Pademonstravo, pamitingavo – o kas iš to?” Norėdami atsakyti į šį klausimą visų pirma turime įvertinti, kad Vytauto Didžiojo metais vyko ne tik minėjimai ir paradai. Tada buvo padaryta daugybė konkrečių, svarbių darbų, kurių tik mažą dalį pačių svarbiausių čia galime išvardyti. Tai Vytauto Didžiojo karo ir kultūros muziejaus rūmų statybos pradžia. Jie užbaigti 1933 m. ir kainavo 4 mln. Lt, iš jų 1,7 mln. Lt – gyventojų aukos. Tai naujos mokyklos, tiltai per Nemuną, Šventąją, Nevėžį, tai didžiulė Žemės ūkio ir pramonės paroda Kaune ir kt.

Antra, įvyko didžiulis visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas: surengta didžiausia per visą tarpukarį Dainų šventė su 7 tūkst. dalyvių, rašytojai, muzikai, dailininkai, teatralai pateikė daugybę naujų darbų, skirtų Vytautui Didžiajam. Bet, ko gero, visus pralenkė mūsų monumentaliosios skulptūros pradininkas Vincas Grybas, sukūręs nepaprastai įsimenantį didžiojo Lietuvos kunigaikščio paminklą, kuris, pražuvęs svetimųjų valdžios laikais, vėliau iš naujo atgimė ir dabar puošia Kauno centrą.

Žinoma, tiltus, mokyklas, paminklus, skirtus jų nusipelniusiems tautiečiams, statyti galima ir reikia ne tik jubiliejiniais metais, tačiau gyvenimo matę žmonės žino, kiek daug tam padeda geros progos, kampanijos: jos suteikia galingų impulsų veikti, kyla gražių idėjų, sutelkiamos pastangos ir lėšos – tada atsitinka, regis, neįmanomų dalykų. Nemaža jų buvo ir 1930-aisiais, ir Lietuvos gyventojai negalėjo jų nepastebėti. Tačiau ar išsipildė V.Mirono linkėjimai: ar pakėlė tie įvykiai mūsų piliečių dvasią, ar pasiekė tada skelbiamos patriotinės idėjos paprastų žmonių širdis ir protus? Juk tai svarbiausia, bet dėl to gali kilti abejonių, nes jubiliejiniuose renginiuose aktyviai reiškėsi valdžios atstovai, o to meto valdžia tarp žmonių nebuvo populiari. Maža to, ji bandė panaudoti sukaktį Antano Smetonos diktatūrai, jo kultui stiprinti.

Suprantama, neturime sociologinių tyrimų rezultatų, rodančių,kokiu mastu paprasti žmonės įsitraukė į sukaktuvių minėjimą, kokią įtaką jis jiems padarė. Užtai turime keletą reikšmingų ir iškalbingų faktų. Kaip matyti iš to meto spaudos, jubiliejinių metų renginiuose ne tik gausiai, bet ir aktyviai dalyvavo miestelių, kaimų gyventojai: vaidino mėgėjų spektakliuose, dainavo choruose, puošė savo gyvenvietes – tam gera proga buvo Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė.

Dar svarbiau, kad tada daugelyje miestelių ir net kai kuriuose kaimuose iškilo paminklai, skirti Vytautui Didžiajam: žinoma, kuklūs, savamokslių menininkų sukurti, bet pastatyti už ūkininkų, miestiečių lėšas, savanorių talkininkų rankomis. O patį reikšmingiausią paminklą pastatė trys piemenukai Kartuvių kalne netoli Vyžuonų (dabar Utenos rajonas), vien savo jėgomis ir pinigais, dirbo beveik ketverius metus – argi tai ne patriotizmas, konkretus ir dalykiškas? Ir jau visai nedora būtų abejoti tikra meile Lietuvai Vilniaus krašto tautiečių, kuriems teko minėti sukaktį svetimiems žandarams persekiojant…

"Veido" archyvas

Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimas Skuode. 1930 m. rugsėjo 8 d.

Na, o mes ar galėtume dabar pasekti jų pavyzdžiu ir , sakysime, 2018-aisiais panašiai paminėti mūsų nepriklausomybės šimtmetį?

"Veido" archyvas

Prieš 75 metus, 1935 m. rugsėjį, legendinis svastikos ženklas įstatymu buvo įtvirtintas kaip galingiausios Europoje Trečiojo Reicho valstybės simbolis ir tapo vokiečių nacionalinės vėliavos dalimi. Nuo to laiko beveik viso pasaulio diletantai šį ženklą vadina fašistiniu.

Šiam gražiam ir paslaptingam simboliui jau daugiau nei 30 tūkst. metų. Paplitęs jis buvo beveik visame pasaulyje (išskyrus Australiją). Žodis “svastika” kilęs iš sanskrito linkėjimo “asti” – “džiaukis, būk laimingas”. Šį stiprų ir dinamišką ženklą lietuviškai galima vadinti sūkurėliu. Jį naudojo indėnai, induistai, budistai, vikingai, graikai, romėnai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikščionys.

Psichoanalitikai beveik hipnotizuojantį svastikos poveikį aiškina tuo, kad joje pavaizduoti du susipynę kūnai. Viena linija neva reiškianti lytinį aktą horizontalioje padėtyje, kita – vertikalioje. Turkijoje svastiką galima išvysti nupieštą ant chalato, čiukčiai ja puošia čiumą, lietuviai – Velykų margučius, latviai – tradicines sege susegamas moteriškas skaras. Ir niekur tai neturi nieko bendra su fašizmu.

Simboliką kartos perima vienos iš kitų. Susidarius tam tikroms socialinėms ar politinėms prielaidoms, ji padeda burti mases kokioms nors idėjoms įgyvendinti. Taip atsitiko ir su svastika. Naujaisiais laikais svastika tapo svarbiausiu nacionalsocialistinio ir fašistinio judėjimo elementu.

Priminsime, kad kylanti Vokietijos politinio gyvenimo žvaigždė Adolfas Hitleris suprato, jog Vokiečių nacionalinei socialistinei darbininkų partijai (NSDAP) reikia emblemos, simbolio, kuris patrauktų į ją mases. Po ilgų apmastymų iš daugybės projektų jis pasirinko raudoną vėliavą su baltu skrituliu ir juoda svastika centre. Raudona spalva turėjo simbolizuoti socialistinę proletarišką NSDAP kilmę, baltas skritulys – nacionalsocializmo mokymo grynumą, o juoda svastika – kovą dėl arijų rasės viešpatavimo. Tokios kompozicijos nuo 1920 m. pabaigos ji tapo oficialia NSDAP vėliava. Hitleris nemėgo iš sanskrito kalbos kilusio žodžio “svastika” ir savąjį ženklą pavadino “Hakenkreuz”.

"Veido" archyvas

Hitlerio ranka 1920 m. daryti eskizai, tarp jų ir svastikos ženklo

Stulbinantis įspūdis

Hitlerio manymu, naujas simbolis turėjo paveikti masių sąmonę. Pirmą kartą svastika buvo pademonstruota agitaciniame partijos renginyje 1921 m. Hitleris maloniai nustebo matydamas, kokį stulbinantį įspūdį susirinkusiems padarė šis ženklas. 1923 m. NSDAP suvažiavime fiureris paaiškino partinės vėliavos reikšmę: baltas apskritimas raudoname fone – nacionalinės švaros ir jėgos simbolis, juodoji svastika – kvietimas negailestingai kovai su komunistais ir žydais.

Simbolikai Hitleris teikė itin didelę reikšmę. Turėdamas dailininko gabumų, pats ėmė projektuoti partinių plakatų, gairelių, uniformų eskizus. Ir visur vyravo juodoji svastika. 1920 m. buvo patvirtintas nacistų ženklelis, papuoštas svastika. Jau trečiąjį dešimtmetį partijoje atsirado daugybė skiriamųjų ir pasižymėjimo ženklų su svastika. Be to, į Trečiojo Reicho simbolių sąrašą buvo įtrauktas erelis ir ąžuolo lapai.

Lambache, Austrijoje, yra senas vienuolynas, kurio durų frontone iškaltas herbas su stilizuotos svastikos ženklu ir popiežiaus mitra. Prieš daugelį metų prie to vienuolyno gyvenęs muitinės inspektorius, pavarde Hitleris. Jo sūnus, anuomet dar mažas vaikas, Adolfas dažnai su draugais netoli vienuolyno žaisdavęs. Berniukas, kaip ir kiekvienas vaikas pastabus ir smalsus, klausinėdavęs vienuolių apie to herbo reikšmę. Jam buvę paaiškinta, kad herbe iškalta svastika reiškianti keturis pirminius elementus – žemę, vandenį, orą, ugnį ir esanti indų kilmės religinis ženklas bei senos arijų giminės simbolis. Šitų žodžių jaunasis Hitleris nepamiršo.

Hitleris yra pareiškęs, kad nacionalsocialistai krikščionybės simbolį kryžių pakeitė svastika. Jis aiškino, kad “mes, nacionalsocialistai, matome savo programą mūsų vėliavoje. Raudonas laukas simbolizuoja judėjimo socialinę idėją, baltas – nacionalistinę idėją. “Hakenkreuz” – kova dėl arijų judėjimo pergalės ir tuo pat metu “Hakenkreuz” simbolizuoja kūrybą”.

Vokiečių geopolitiko prof. Karlo Haushoferio teigimu, tik jo dėka svastika tapusi nacistų emblema. Jis teigė, kad senovės arijų magai svastiką laikė griaustinio, ugnies ir derlingumo simboliu. Pagal jį, tolimi normanų palikuonys, būdami aukštos civilizacijos, garbino šį simbolį ir, žinodami magijos paslaptis bei būdami magai valdovai, valdė tautas bei gamtos jėgas. Ir štai dabar arijai turi “grįžti prie ištakų”, su slaptomis didybės bei prievartos jėgomis sudaryti sąjungą, kad pagreitintų žmonijos atėjimą į “arijų viešpatavimą”.

Po vėliavą su svastika – kiekvienoje šeimoje

1935 m. rugsėjo 15 d. partinė raudona su juoda svastika vėliava buvo juridiškai įteisinta kaip valstybinė. O dar iki oficialaus svastikos įteisinimo sausumos kariuomenės vadas Werneris von Fritschas pasirašė įsakymą dėl svastikos įkomponavimo į kariuomenės regalijas. Taigi svastika pradėjo vyrauti visose šalies gyvenimo srityse. Kiekvienoje Trečiojo Reicho šeimoje privalėjo būti po vėliavą su svastika. Buvo pageidaujama, kad svastiką vėliavoje išsiuvinėtų šeimos galvos žmona.

Tikri filatelistai žino, kokie gražūs ir aukšto meninio lygio yra Trečiojo Reicho pašto ženklai. Savaime aišku, šie miniatiūriniai meno kūriniai negalėjo apsieiti be svastikos. Todėl 1934 m. sausio 21 d. Vokietijos pašto žinyba išleido devynių pašto ženklų seriją, kurioje pirmą kartą buvo pavaizduotas “Hakenkreuz”. Per 12 nacionalsocializmo buvimo valdžioje metų pašto žinyba išleido 29 pašto ženklus su svastika.

Milijonai vėliavų su svastika plevėsavo Vokietijos miestuose ir kaimuose, visuomeniniuose renginiuose ir sporto varžybose, suvažiavimuose ir koncertuose, vestuvėse ir laidotuvėse. Iškylos, paradai, bendri šokiai ir dainavimas prie fanfarų, o virš viso šito plazdančios vėliavos su svastika – tai formos visuomeninio gyvenimo, kuriame aktyviai dalyvavo absoliuti didžiuma Vokietijos visuomenės. Kadangi Hitleriui “Hakenkreuz” visada simbolizavo švarą, žydams buvo uždrausta naudoti vėliavą su svastika.

1936 m. pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje deglas iš Olimpijos bėgikų buvo nešamas į Berlyną. Vokietijos teritorijoje tūkstančiai vaikų su svastikuotomis vėliavėlėmis buvo išstatyti abipus kelio, kurio buvo nešamas olimpinis deglas. Įdomu tai, kad vėliavos bei transparantai su svastika nustelbė olimpines vėliavas su žiedais.
Beje, kai 1939 m. balandžio 20 d. visa vokiečių tauta šventė savo fiurerio Hitlerio gimimo penkiasdešimtmetį ir Berlyne buvo iškilmingai atidaromas naujas bulvaras Rytai–Vakarai, danguje sužibo dirbtinos ugnelės, sudarydamos milžinišką vėliavą su svastika.

O 1942 m. pavasarį, vykstant separatistinėms deryboms tarp Vokietijos ir SSRS, vokiečių pusė buvo pasirengusi, esant teigiamiems derybų rezultatams, pakeisti savo valstybinėje vėliavoje svastikos spalvą iš juodos į raudoną.

Nuostabų ženklą suteršė nusikaltimai

Dar viena įdomi detalė: praėjus daugeliui metų po karo paaiškėjo, kad įspūdingų gabaritų Trečiojo Reicho simbolį buvo pražiopsojusi Vokietijos Demokratinės Respublikos valdžia – vien dėl to, kad svastiką galima buvo matyti tiktai tam tikru metų laiku ir iš tam tikro aukščio. Pirmą kartą geltonąją svastiką iš pageltusių lapuočių tarp žaliuojančių pušų pastebėjo mokslininkas, atliekantis topografines vietovės nuotraukas. Šiuos lapuočius, 57 maumedžius, tam tikra tvarka 360 kv. metrų plote 1938 m. pasodino aistringas fiurerio gerbėjas.

1995 m. vis dėlto buvo priimtas ryžtingas sprendimas iškirsti svastiką vaizduojančius medžius. Bet po penkerių metų senų medžių vietoje išaugo nauji, dar gražesni už senuosius. Ir vėl pasaulis savo televizorių ekranuose matė 60 ir 60 metrų dydžio svastiką, besipuikuojančią pačiame Europos Sąjungos centre.

Taigi elementarūs senovės simboliai tam tikrais istoriniais laikotarpiais gali įgauti praktinę reikšmę ir apgauti politinę doktriną. Belieka tik apgailestauti, kad beprotiškos politikų idėjos ir nusikaltimai suteršė šį nuostabų ženklą.

Priminsime, kad nelabai toliaregiškas Lietuvos Seimas uždraudė naudoti svastikos simbolį. O tai yra didelė skriauda kultūrai. Diletantai seimūnai, deja, nesupranta, kad svarbiausias yra ženklo naudojimo kontekstas. Ar taip ir nesugebėsime reabilituoti turtingiausio senovės tautų mitologijos ženklo – svastikos-sūkurėlio ir paliksime jį tik specialistų reikmėms? Viliuosi, kad toks siauras požiūris į šį nepaprastą ženklą blės ir laikui bėgant išblės.

"Veido" archyvas

1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Pirmajame pasauliniame kare Rusijos kariuomenės gretose kovojo 64 628 lietuviai. Beveik pusė iš jų žuvo (46 proc.)

Beveik prieš šimtmetį, 1914-ųjų rugpjūtį, Lietuvoje prasidėjo Didysis karas, dabar dažniau vadinamas tiesiog Pirmuoju pasauliniu. Jo metu žuvo daugiau nei 11 tūkst. lietuvių, o beveik 19 tūkst. buvo sužeista.

“Mums bedirbant, iš miesto grįžo mokytojas ir sušuko:

– Stokit! Klausykit. Paskelbta visuotinė mobilizacija. Karas!”

Šitaip 1914 m. liepos 31-ąją, kai Rusijos imperijoje (taigi ir Lietuvoje) buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, prisimena įvykių liudininkas Antanas Gintneris.

Žmonės tarytum nutirpo: žodis “mobilizacija” nieko neapgavo, nes visi puikiausiai suprato, jog tai – karas.

Iki tol retas, ypač sodžiuose, kreipė dėmesį į visą liepos mėnesį kažkur tolybėse aidinčius neaiškius pranešimus apie kruviną 1914 m. birželio pabaigos išpuolį Sarajeve, kai serbai nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. Vargu ir ar daugelis spėjo sužinoti, kad vos prieš porą dienų (liepos 28-ąją) Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai.

Tačiau kai serbų ginti stojusi Rusija paskutinę liepos dieną pradėjo visuotinę mobilizaciją, to nepastebėti buvo jau neįmanoma. Mat namų sienos, tvoros ir stulpai Lietuvoje tądien tiesiogine to žodžio prasme paraudonavo nuo mobilizacinių skelbimų.

Raudoni atsišaukimai, kurie tą naktį buvo mieste ir kaimuose šaltyšių iškabinėti, skelbė, kad visi jauni vyrai ir atsarginiai, tokių ir tokių metų, turi per 24 val. nurodytose vietose prisistatyti komendantui. Manoma, kad tomis pirmosiomis karo dienomis prie ginklų buvo pašaukta 20–30 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Tik retam pavyko išsisukti nuo kariuomenės – bėda buvo ta, kad Rusija rengėsi kariauti būtent su Vokietija. Mat ankstesniais metais, pavyzdžiui, per Rusijos ir Japonijos karą (1904–1905), daugelis kariuomenėn šaukiamų lietuvių, ilgai negalvodami, tiesiog pasprukdavo per sieną į Prūsiją. Tuo tarpu 1914 m. pabėgti buvo sunku.

"Veido" archyvas

Į carinės Rusijos armiją imamų naujokų rikiuotė Panevėžyje

Taigi mobilizuotieji, palydimi raudančių giminaičių, rugpjūčio pradžioje lėtai rinkosi gubernijų apskričių centruose. Karo priežasties nelabai kas suprato, Lietuvos sodžiuose tuo metu kalbėta įvairiai. Būta visokių spėliojimų ar net sapaliojimų, pavyzdžiui, Gražiškių moterėlės šnekėjo, kad Dievas karą davė dėl visokių nesvietiškų madų vaikymosi. O klebonas Abromavičius verkdamas iš sakyklos šaukė, kad karas esąs Dievo bausmė už Bažnyčios neklausymą, už netinkamų laikraščių skaitymą ir bedievybes…

Beje, nei pirmuoju, nei pasauliniu šio karo iš pradžių niekas nevadino. Oficialiai karas vadintas Didžiuoju, o paprasti žmonės tarpusavyje jį vadino vokiečių karu. Rusijoje karas dar vadintas Antruoju tėvynės (pirmuoju vadintas 1812 m. karas su Napoleonu) arba Didžiuoju tėvynės karu.

Lietuvininkai prieš lietuvius

Mažiausiai keliolikai tūkstančių Rytprūsių bei keliasdešimčiai tūkstančių Didžiosios Lietuvos lietuvių, atsidūrusių skirtingose kariaujančiųjų pusėse, norom nenorom teko nesyk suremti ginklus.

Nemažą dalį Rytprūsių ginti sutelktoje vokiečių VIII armijoje sudarė lietuvininkai. Pavyzdžiui, iš jų buvo suformuoti lietuviškųjų dragūnų ir lietuviškųjų ulonų pulkai. Vokiečiai tikėjosi, kad rusai nesugebės greičiau nei per šešias savaites karui sutelkti rimtesnių pajėgų. Tad pirmiausia ketino žaibišku “Blitzkriegu” sutriuškinti prancūzus. Viltasi, kad minėta VIII armija, jei tik veiks agresyviai ir ryžtingai, sugebės per šį laikotarpį kaip nors prilaikyti rusus ties Rytprūsiais. “Kai rusai ateis – jokios gynybos, o tik puolimas, puolimas, puolimas”, – drąsinosi vokiečių vyriausiojo vado štabo viršininkas Helmuthas von Moltke.

Rusai ketino pulti Rytprūsius bent dviem armijomis. Iš Lenkijos teritorijos turėjo atakuoti rusų II (Narevo) armija. O Lietuvoje įsiveržimui rusai sparčiai formavo I (Nemuno) armiją, vadovaujamą generolo Pavelo Renenkampfo.

Natūralu, kad dauguma mobilizuotų lietuvių pakliuvo būtent į P.Renenkampfo armiją, jos 27, 28 ir 43 divizijų, įsikūrusių daugiausia Vilniuje, Kaune ir Alytuje, pulkus. Taigi lietuviams teko liūdna garbė būti pirmose gretose, įsiliepsnojant kovoms Rytų fronte.

Minėtos “lietuviškos” 27-oji ir 28-oji divizijos pasižymėjo jau vienose pirmųjų Rytprūsių kautynių, įvykusių 1914 m. rugpjūčio 20 d. ties Gumbine. Deja, ir skaudžiai nukentėjo: iš 111-ojo Dono pėstininkų pulko, kurį sudarė daugiausia lietuviai, retas liko gyvas. O ir tie, kurie išliko, tik atitolino lemtį – abi minėtos divizijos, vokiečių apsuptos, pražuvo Augustavo miškuose 1915-ųjų žiemą.

Rytprūsių lietuvininkai irgi patyrė didelių nuostolių – pavyzdžiui, vien tik minėtas lietuviškųjų dragūnų pulkas kovose prarado apie tūkstantį karių ir 19 karininkų.

Negana to, lietuviai ir lietuvininkai susirėmė ir ideologinio karo frontuose. Tiek Didžiosios Lietuvos, tiek Rytprūsių lietuviai tikėjosi, kad vienokia ar kitokia karo baigtis pagaliau leis Mažajai ir Didžiajai Lietuvai susijungti. Kad ir po vienos iš susigrūmusių imperijų vėliava.

Todėl jau pirmomis karo dienomis, vos Vokietijai paskelbus karą Rusijai, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovas dr. Vilius Gaigalaitis išreiškė viltį, kad “Didžioji Lietuva būsianti prijungta prie Mažosios Lietuvos”.

"Veido" archyvas

Daugiausia iš Rytprūsių lietuvių sudaryto lietuviškųjų dragūnų pulko (dar vadinto Tilžės dragūnais) kariai

Didžiosios Lietuvos atstovai neliko skolingi: Martynas Yčas Rusijos Dūmoje pareiškė besitikintis, “kad šio karo rezultate lietuvių tauta susilauktų abiejų jos dalių – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos – susijungimo Rusijos imperijos ribose”.

Tačiau tikrovė pasirodė esanti fantastiškesnė, nei galėjo nuspėti ar tikėtis viena ar kita pusė: karo liepsna sudegino abi imperijas, o lietuvių tautai po ilgų amžių suteikė progą atkurti savo valstybę.

“Bažnyčių dvikova” pasienyje

Jau 1914 m. rugpjūčio 1–2 d. nuo sienos su Prūsija Suvalkijoje ir Žemaitijoje ėmė trauktis carinės Rusijos muitininkai ir pasieniečiai. Traukdamiesi daugelis jų degino pastatus ir šaudėsi su vokiečių “kolegomis”, su kuriais dar neseniai kartu pozavo bendroms fotografijoms. Aršiausios kovos užvirė Suvalkų gubernijoje, ties Kybartais ir Kudirkos Naumiesčiu.

Rugpjūčio 4 d. tarp upelio atskirtų rusų Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis) ir vokiečių Širvintos miestelių prasidėjo “bažnyčių dvikova”. Kadangi ir vieno, ir kito miestelio bažnyčių bokštuose tūnojo žvalgai ir artilerijos koreguotojai, abiejų pusių pabūklai nesivaržydami pliekė į šventoves. Galų gale laimėjo rusai, ir Širvinta buvo kone nušluota nuo žemės paviršiaus, išliko tik sviedinių suvarpyta jos bažnyčia.

Negana to, nurimus mūšiams daugelis Lietuvos gyventojų kėlėsi per upę ir plėšė vokiečių paliktą miestelį. A.Gintneris pasakoja: “Žmonės griebė ir nešė rūbus, medžiagas, batus, maisto produktus ir kitus namų apyvokos daiktus. Pagaliau priėjo prie baldų, įrankių ir žemės ūkio mašinų, kurios buvo kraunamos į vežimus ir vežamos į Lietuvą, kaip karo grobis.”

Visos šios smulkios pasienio kautynės truko maždaug iki rugpjūčio 17 d., kai generolo P.Renenkampfo armijos daliniai visu frontu perėjo valstybinę Rusijos ir Vokietijos sieną. Prasidėjo Rytprūsių operacija.

Keturiolika mėnesių karo

Pirmojo pasaulinio karo kovos veiksmai Lietuvoje vyko apie 14 mėnesių, nuo 1914 m. rugpjūčio iki 1915 m. spalio pradžios.

Iš pradžių kovingesni buvo rusai, 1914-ųjų vasaros pabaigoje puolę Rytprūsius. Ten pralaimėję, rusai 1914 m. rudenį tik vos ne vos išlaikė Suvalkiją, o 1915 m. žiemą vėl buvo sutriuškinti Augustavo miškuose.

1915 m. pavasarį kovos užvirė Žemaitijoje – čia balandžio mėnesį stipri vokiečių armija pradėjo puolimą. Trumpam pristabdyti ties Dubysa, jau rugpjūtį vokiečiai šturmavo Kauno tvirtovę.

Trečias kovų Lietuvoje etapas prasidėjo 1915 m. rugpjūčio viduryje, žlugus Kauno tvirtovei, kai vokiečiai per Lietuvą ėmė veržtis Daugpilio ir Vilniaus kryptimis.

Viena įspūdingiausių Pirmojo pasaulinio karo kavalerijos atakų – šešių raitelių divizijų smūgiu ties Švenčionimis – vokiečiai pralaužė rusų frontą Rytų Lietuvoje ir užėmė Vilnių. Kovos veiksmai Lietuvos teritorijoje praktiškai baigėsi 1915 m. spalį, kai frontas nusistovėjo maždaug ties Daugpilio–Naručio ežero linija.

"Veido" archyvas

Į carinę armiją mobilizuoto lietuvio laiškas. Iš istorijos tyrinėjimo klubo “Kopar” archyvo, savininkas – Darius Juodis

Kaip po šių kovų atrodė Lietuva? “Nuo Kauno apygardos pradėjus palei geležinkelį, Suvalkų gubernijoje kiek akys siekia retai kur belikusi sena trioba, tenka matyti: visur tik apsvilę ūkininkų sodybų medžiai styri ir kai kur kaminai riogso”, – šitaip mūšių Lietuvoje pasekmes kadaise aprašė Jonas Basanavičius.

Skaudžiausiai nukentėjo Suvalkijos ir Žemaitijos gyventojai, mažiau – vokiečių palyginti greitai užimta rytinė Lietuva, Vilnius. Vykstant kovoms beveik visiškai sudegė Tauragė ir Šiauliai, buvo sugriauti Kybartai, Kalvarija, Virbalis, Šakiai, Mažeikiai bei 50 kitų Lietuvos miestų ir miestelių, sunaikinta apie 1200 kaimų.

"Veido" archyvas

Mūsų tėvai ir seneliai didžiavosi savo kariuomene. Nuotraukoje raiteliai prie Prezidentūros

Prieš 70 metų, 1940 m. rugpjūčio 14 d., VKP(b) politbiuras priėmė slaptą nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos, Lietuvos TSR armijų pertvarkymo”. Tačiau iš tikrųjų Baltijos šalių ginkluotųjų pajėgų likvidavimas prasidėjo gerokai anksčiau.

Tarpukario metais sava kariuomenė buvo Lietuvos piliečių simpatijų ir pasididžiavimo objektas: kai mūsų kariai darniomis gretomis žygiuodavo Kauno, Šiaulių, Panevėžio ar Alytaus gatvėmis, abejingų nebūdavo. Tuomet žmonės stengėsi padėti kariuomenei kuo galėdami: aukojo sunkiai uždirbtus litus Ginklų fondui, aktyviai veikė Šaulių sąjungoje. Savo ruožtu beveik ketvirtadalis valstybės biudžeto išlaidų ėjo būtent krašto apsaugos reikalams.

Deja, 1940 m. vasarą tarptautinė padėtis Europoje ir vidinė politinė būklė Lietuvoje susiklostė taip, kad mūsų kariams ginti savo tėvynės nuo išorės priešų neteko. Maža to, jie patys tada atsiradusios svetimos valdžios buvo žiauriai persekiojami ir naikinami.

Liaudies kariuomenė

Maskvai užgrobus Baltijos šalis, vienas painiausių klausimų buvo – ką daryti su jų kariuomenėmis? Esama žinių, kad buvo net svarstomas variantas paleisti arba likviduoti jas iš karto, vienu ypu. Tačiau tai buvo rizikinga, galėjo kilti masinis nepasitenkinimas ir ginkluotas pasipriešinimas: juk vien Lietuvos kariuomenėje 1940 m. birželio 1 d. buvo 1700 karininkų ir 22 tūkst. kareivių, kariuomenės dalyse ir sandėliuose – 147 tūkst. šautuvų, 5000 lengvųjų, 924 sunkieji kulkosvaidžiai, 350 lengvų (20 mm) automatinių pabūklų, 130 patrankų, 110 gaubicų, 36 tanketės, 118 karo lėktuvų. Be to, Šaulių sąjunga turėjo 62 tūkst. narių, didesnė jų dalis – ginkluoti.

Todėl pasirinktas buvo užmaskuotas, laipsniškas likvidavimas, turint vilčių, kad bent dalį tų pajėgų vis dėlto pavyks panaudoti Maskvos tikslams – juk buvo naujo, didelio karo išvakarės.

Visų pirma reikėjo nuraminti tuos pavojingus, patriotiškai nusiteikusius tūkstančius ginkluotų žmonių, įtikinti juos, kad Lietuvoje nieko blogo neįvyko ir ateityje neįvyks. Tam turėjo pasitarnauti viešos valdžios atstovų kalbos, keli kariuomenės vado įsakymai: 1940-06-19 įsakyme sakoma, kad “mūsų kariuomenė ir toliau stovės Tėvynės sargyboje”, o birželio 28 d. – kad “mūsų santykiai su SSSR kariuomene turi būti nuoširdūs ir draugingi”.

Tačiau draugyste su raudonarmiečiais sunku buvo patikėti, kai jų tankai laikė apsupę mūsiškių kareivines, kai draudė pakilti į orą mūsų lėktuvams… Maža to, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo permainos kariuomenės vadovybėje: kai kurie pulkų, batalionų, įstaigų vadai buvo pakeisti po kelis kartus. Tikslas – sukelti sąmyšį ir baimę, suardyti nusistovėjusius ryšius tarp vadų ir pavaldinių, tarp aukštesnių ir žemesnių karininkų ir tuo sumažinti organizuoto pasipriešinimo galimybę.

"Veido" archyvas

Po 1940 m. vasaros Lietuvos kariams dalyvavimas mitinguose tapo privalomas

1940 m. liepos 4 d. pasirodė specialus įstatymas dėl Lietuvos kariuomenės pertvarkymo į Liaudies kariuomenę. Žodis “liaudis” tada buvo labai populiarus ir paprastai vartojamas netikusiems, nedoriems darbams pridengti – Liaudies vyriausybė, Liaudies seimas… Šiuo atveju terminas “Liaudies kariuomenė” ženklino pirmąjį mūsų kariuomenės naikinimo etapą: joje atsirado 306 politvadovai, turėję kontroliuoti vadų veiklą, agituoti karius, prižiūrėti, kad jie nemaištautų, – kol kas tai buvo vietiniai komunistai, kariams neva buvo leista dalyvauti politinėje veikloje. Nors iš tiesų kariai buvo prievarta varomi į mitingus – viltasi, kad taip jie susižavės komunizmo idėjomis, pamils naująją valdžią. Bet svarbiausia – tuo metu kariuomenėje ėmė veikti NKVD agentai, uoliai ieškantys “liaudies priešų”, prasidėjo areštai. Vyriausiasis Maskvos emisaras Vladimiras Dekanozovas reikalavo sparčiau valyti iš kariuomenės, anot jo, reakcingus elementus, negalinčius susitaikyti su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje, pats nurodydavo, kokius karininkus išvaryti į atsargą, grasino, terorizavo kol kas dar lietuvišką kariuomenės vadovybę.

Lietuviškų kepurių nebereikia

Kaip ir kiti įvykiai, 1940-ųjų kariuomenės pertvarkymai buvo maskuojami gražiais šūkiais: apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, įgyvendinti demokratiją ir t.t. Tuo pačiu metu vis dar buvo iliuzijų, kad Liaudies kariuomenė išliks, ji ir toliau bus lietuviška organizacija, nors ir kišantis į jos gyvenimą atėjūnams. Tačiau pagal Maskvos planus tai buvo tik laikinos, pereinamojo laikotarpio struktūros, gyvavusios vos porą mėnesių.

1940 m. rugpjūčio 30 d. Pabaltijo karinės apygardos nutarimu vietoj jų Baltijos šalyse buvo formuojami teritoriniai raudonosios armijos šaulių korpusai Lietuvoje – trijų divizijų sudėties 29-asis korpusas. Bet ir jis buvo laikinas.

Tokius junginius planuota laikyti vos vienus metus: kol bus surasti ir pašalinti nepatikimi kariškiai, kol lietuvių, latvių, estų kariai pramoks rusiškai, prisitaikys prie rusiškos ginkluotės ir tvarkos. Tuo pat metu vyko Krašto apsaugos ministerijų likvidavimas, Lietuvoje tam faktiškai vadovauti teko buvusiam kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui.

Ši reorganizacija kartu buvo gera proga smarkiai sumažinti Baltijos šalių kariuomenes: 29 šaulių korpusui tereikėjo 15 tūkst. karių, į atsargą buvo paleista per 400 karininkų, juos pakeitė atvykėliai iš Rytų. Nebeliko ir vietinių politvadovų: rugsėjo mėnesį buvo atsiųsta 500 raudonarmiečių, kurie varė agitaciją per vertėjus – dėl to buvo nemaža juokų ir nesusipratimų.

Tačiau nei tie naujieji, patyrę agitatoriai, nei areštai ir kitokios bausmės patriotinės mūsų karių dvasios nepalaužė. Jie ir toliau maištavo, šaipėsi iš politvadovų, rengė politines demonstracijas – važinėjo su jau uždraustomis trispalvėmis Kauno ir Vilniaus gatvėmis, atsisakinėjo prisiekti ištikimybę svetimai valdžiai. Vienas jų, buvęs šaulys ir pavasarininkas, pareiškė: “Aš jau kartą prisiekiau Dievui bei Tėvynei ir daugiau priesaikos nepriiminėsiu”. Dėl to 1940 m. lapkričio 1 dieną žlugo planai iškilmingai organizuoti priesaiką korpuse, ją po gausių areštų vargais negalais pavyko atlikti tik praėjus keturiems mėnesiams.

Karių nepasitenkinimas didėjo ir dėl aprūpinimo, ir dėl buitinių sąlygų. Atsidūrus raudonosios armijos sudėtyje, smarkiai pablogėjo maitinimas – juk Maskva niekada savo kareivių nelepino. Be to, korpuso daliniai savo moderniškas, gerai įrengtas kareivines turėjo užleisti svetimiems, o patys kraustytis kuo toliau nuo Vokietijos sienos, į rytinį Lietuvos pakraštį – Trakus, Pabradę, Švenčionėlius, Lentvarį, kurtis ankštose nepritaikytose patalpose – vienuolynuose, kaimuose, dvaruose.

Žinoma, visas nepatenkintų mūsų karių kalbas, veiksmus, protestus stropiai fiksavo korpuso ypatingasis skyrius, vadovaujamas iš Rytų atsiųsto patyrusio čekisto Juozo Bartašiūno, jau 1940 m. lapkritį turėjusio beveik 400 slaptųjų agentų. Tačiau tų nepatenkintų buvo tiek daug, kad sukišti visų jų į kalėjimus buvo neįmanoma. Pats vyriausiasis Lietuvos enkavedistas Aleksandras Guzevičius turėjo pripažinti, kad korpuse daugiau kaip 3 tūkst. potencialių valdžios priešų, kad jo daliniai visiškai nepatikimi. Nors areštų gausėjo, nors vis daugiau lietuvių karininkų pakeitė atvykėliai, padėtis negerėjo: prasidėjus karui 1941 m. birželį korpusas faktiškai subyrėjo.

Didžiausias tarybų valdžios priešas – karininkai

Nepriklausomos Lietuvos valdžia ypač daug dėmesio skyrė karininkų kadrams, jų parinkimui, mokymui ir ugdymui. Tai davė rezultatų – jų kvalifikacija buvo aukšta, o okupantams užgriuvus paaiškėjo, kad vos vienas mūsų karininkas priklausė LKP(b): tai Jurgis Kovas (Kopukovas), karo lakūnas. Tą savotiškai pripažino, įvertino ir Maskva: jos emisarai gerai suprato, kokį pavojų režimui kelia gerai profesionaliai parengti, patriotiškai nusiteikę karininkai. Todėl jau liepos 18 d. pradėtas jų persekiojimas: trys Kariuomenės štabo žvalgybos ir kontržvalgybos skyriaus pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys buvo suimti, išgabenti į Maskvą ir ten nužudyti. O iš viso per Liaudies kariuomenės gyvavimo laikotarpį už grotų atsidūrė 26 mūsų karininkai ir 40–50 kareivių.

Suformavus 29-ąjį korpusą represijos dar labiau sustiprėjo: vis daugiau geriausių mūsų karininkų staiga dingdavo. Kita jų persekiojimo forma buvo masinis išvarymas į atsargą – o juk dauguma jų jokios kitos specialybės neturėjo ir likdavo be pragyvenimo šaltinio, be to, tokie karininkai pirmieji atsidurdavo suimamųjų sąrašuose. Iki liepos 30 d. į atsargą buvo išleista 50–40 proc. generolų, 26 proc. pulkininkų, 16,7 proc. pulkininkų leitenantų – juos naujoji valdžia laikė pavojingiausiais, daugumą jų uždarė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime: generolus Petrą Kubiliūną, Teodorą Daukantą, pulkininkus Praną Saladžių, Vladą Braziulį ir kitus.

Tiesa, iš pradžių korpuso divizijų, pulkų, tarnybų vadais buvo paskirti mūsų karininkai: generolai Vincas Vitkauskas, Zenonas Gerulaitis, Jonas Černius, Vladas Karvelis, Vincas Žilys, pulkininkai Leonas Gustaitis, Adolfas Urbšas, Antanas Šurkus ir kiti. Tačiau karo išvakarėse, 1940 m. birželio 10 d., visus juos pakeitė rusai, o mūsiškius neva išsiuntė pasitobulinti, bet dauguma jų atsidūrė Šiaurėje, lageriuose. Ypač nukentėjo artileristai, radę kapus tolimajame Norilske: generolai Jonas Juodišius, Vincas Žilys, pulkininkai Antanas Sidabras, Juozas Lavinskas ir daug kitų.

Daugybė karininkų nukentėjo ir per didžiąją 1940 m. birželio tremtį: iš pradžių juos išgabeno su šeimomis į Rytus, o vėliau atskyrė, fabrikavo bylas, marino badu, šaudė. Taip mūsų tauta neteko geriausių savo žmonių – visapusiškai išsilavinusių, atsidavusių tėvynei…

Prieš 90 metų, 1920 m. vasarą, prasidėjo raudonosios armijos žygis į Vakarus, dėl kurio ir Lietuvos nepriklausomybei kilo mirtinas pavojus.

Mūsų delegacijai 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašius taikos sutartį (apie tai “Veide” rašyta 2010 m. liepos 19 d.) daug kas galėjo tikėtis, kad mūsų laisvei iš bolševikų pusės jokios grėsmės nebeliko. Deja, taip neatsitiko – juk per mūsų kraštą ėjo kelias iš Rytų į Vakarus, o tuo keliu turėjo žygiuoti raudonoji armija – kad padėtų, kaip tada Maskva skelbė, Vakarų Europos darbo žmonėms nusimesti nepakenčiamą kapitalistų jungą. Toks žygis, pavadintas “Operacija Vysla”, buvo pradėtas rengti dar 1919-ųjų pradžioje: tada Minske buvo sukurtas Lenkijos karinis revoliucinis komitetas, kurio tikslas – įvesti šioje šalyje komunistų valdžią, kaip ir Rusijoje.

Žinoma, Kremliaus apetitai buvo kur kas didesni: tuo pat metu jis sukurstė vokiečių komunistų maištą prieš teisėtą vyriausybę – taip tikėtasi pasiekti ir Berlyną. Tačiau šis maištas žlugo, o prie Maskvos grėsmingai priartėjo A.Denikino ir A.Kolčako armijos. Todėl didįjį žygį į Vakarus teko atidėti. Tiesa, neilgam – iš pradžių metams.

Į Vilnių, Minską, Varšuvą – marš!

Per tą laikotarpį bolševikams pavyko apsiginti nuo baltųjų generolų, tad jie galėjo imtis naujo plano. Ypač tuo rūpinosi Levas Trockis, kurio manymu, komunistų pergalė vien Rusijoje neturėjo didelės reikšmės pasaulio istorijos eigai. “Visa mūsų viltis – kad mūsų revoliucija sukels revoliuciją Europoje. Jeigu sukilusios Europos tautos nepasmaugs imperializmo – mes būsime pasmaugti”, – tvirtino jis dar 1917 m. rudenį, vos bolševikams užgrobus valdžią. Tačiau populiarių, originalių istorinių knygų autoriaus Viktoro Suvorovo (V.Rezuno) nuomone, buvo ir kita, ne mažiau svarbi tokios Maskvos strategijos priežastis: nuo socializmo žmonės bėga – tad reikia padaryti taip, kad bėgti jiems nebūtų kur…

Todėl jau 1920 m. sausį buvo priimtas naujas puolimo į Vakarus planas, Vakarų frontas tapo svarbiausias, čia buvo sutelktos geriausios karinės dalys – beveik pusė milijono karių. Užėmus Vakarų Baltarusiją ir Ukrainą planuota žygiuoti tolyn, į Lenkiją ir Vokietiją, čia su revoliucinių darbininkų pagalba nuversti vietos valdžias, o po to “eksportuoti” revoliuciją į Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Italiją ir kt. Fronto vadu buvo paskirtas jaunas, vos 27 metų, bet jau pergalėmis pagarsėjęs karvedys, būsimasis maršalas Michailas Tuchačevskis.

Tačiau tada jam už akių užbėgo Lenkijos valstybės viršininkas (toks buvo jo oficialus titulas) Jozefas Pilsudskis, 1920 m. balandžio 24 d. pradėjęs puolimą Ukrainoje (beje, taip pat su didingais tikslais). “Tarp pačios stipriausios vokiečių tautos ir stiprios rusų tautos mažai tautai nėra vietos, mes turime siekti tapti didesne nacija, negu iš tikrųjų esame”, – taip skelbė vienas žymiausių to meto Lenkijos politinių lyderių Romanas Dmowskis.

J.Pilsudskis su juo dažnai ginčijosi, bet šią idėją atkakliai bandė įgyvendinti vadovaudamas daugiau kaip 700 tūkst. karių armijai: kitaip tariant, jis siekė atkurti Lenkijos valstybę 1772 m. sienomis, įjungiant į ją ne tik Lietuvą, bet ir Baltarusiją, Ukrainą. Dėl to 1918–1921 m. jam teko daug kariauti: buvo laikotarpių, kai vienu metu kovos vyko net šešiuose frontuose. Iš pradžių jam sekėsi: gegužės 15–16 dienomis jo armija pasiekė net Kijevą, bet po to iniciatyvą perėmė raudonoji armija, o lenkams teko trauktis atgal.

Tada atėjo laikas veikti M.Tuchačevskiui. Liepos 2 d. jis išleido garsųjį savo įsakymą fronto kariuomenei Nr. 1423: “Raudonieji kariai! Vakaruose sprendžiamas pasaulinės revoliucijos likimas. Per Baltosios Lenkijos lavoną nusidriekė kelias į pasaulinį gaisrą. Į Vakarus, į lemtingus mūšius ir garsias pergales! Išmušė valanda žygiuoti į Vilnių, Minską, Varšuvą. Marš!”

Tuo pat metu Lenkiją puolė ir Pietryčių fronto pajėgos – Lvovo kryptimi, užvirė kautynės ne tik Ukrainoje, Baltarusijoje, bet ir Rytų Lietuvoje, kur tuo metu šeimininkavo lenkai. Čia puolimo smaigalys ėjo per Švenčionis Vilniaus kryptimi, veikė garsus G.Gajaus kavalerijos korpusas, kuris liepos 14 d. po šešias valandas trukusio mūšio užėmė miestą. J.Pilsudskio įsakymas ginti Vilnių tiek nuo bolševikų, tiek nuo Lietuvos kariuomenės taip ir liko neįvykdytas.

Puolimas vyko sėkmingai – kol buvo atsiremta į Vyslą prie Varšuvos. Tiesa, lenkai raudonosios armijos nesutiko su gėlėmis, kaip tikėtasi, nesukilo prieš savo valdžią, o atkakliai ir vieningai priešinosi. Nepaisant to, Maskva įsakė užimti Varšuvą ne vėliau kaip rugpjūčio 12-ąją. Tačiau šis planas rusams neišdegė: gerokai vyresnis, labiau patyręs, nors karo mokslų ir neragavęs J.Pilsudskis pergudravo buvusį caro gvardijos podporučiką M.Tuchačevskį. Kol šis trypčiojo prie Vyslos, lenkai savo dešiniajame sparne sutelkė dideles pajėgas ir rugpjūčio 16-ąją trenkė tokį smūgį, nuo kurio visas bolševikų frontas subyrėjo. Rusijos nuostoliai buvo apie 230 tūkst. kareivių, armija bėgo, o žadėjęs tapti istoriniu žygis į Vakarus žlugo.

Kas tuomet vyko Lietuvoje

Kadangi Maskva Vilnių oficialiai pripažino Lietuvai, jau liepos 15 d. čia atvyko plk. ltn. Kazys Ladiga. Netrukus į miestą įžengė mūsų pėstininkai, įvyko mitingas – bendras su raudonarmiečiais, kuriame sugiedojus “Tautišką giesmę” ir “Internacionalą” jų komisaras pažadėjo greitai palikti Vilnių. Tačiau ne tik šio miesto, bet ir Lietuvos ateitis tebebuvo neaiški tol, kol raudonoji armija žygiavo pirmyn: perduoti pripažintą teritoriją mūsų valdžiai bolševikai delsė, o M.Tuchačevskis net bandė pasinaudoti Lietuvos teritorija ir įtraukti į savo žygį Lietuvos kariuomenės dalinius, esančius Vilniuje. Todėl juos teko iš ten laipsniškai išvesti – juk Varšuva ir taip nuolatos skundė Antantei Lietuvos vyriausybę, esą ši bendradarbiauja su bolševikais.

Kita, dar sunkesnė problema buvo tai, kad Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis ir kiti komunistų vadai, 1919 m. pasprukę iš Lietuvos ir įsikūrę Smolenske, Rusijoje, ten nenurimo, žadėjo vėl grįžti ir visų pirma iškarti buvusius savo bendražygius – socialdemokratų lyderius Vladą Požėlą, Steponą Kairį – neva už proletariato interesų išdavystę, perėjimą į buržuazijos stovyklą.

Tada atrodė, kad taip ir bus: kartu su raudonąja armija minėti veikėjai, kaip bendros Lietuvos ir Baltarusijos kompartijos sekretoriato vadovai, vėl atsidūrė Vilniuje, įkūrė čia Karinį revoliucinį komitetą – revkomą, tarybų valdžios organą, priešišką Lietuvos valdžiai. Dar anksčiau, liepos 12 d., jie partijos CK vardu paskelbė atsišaukimą į Lietuvos darbo žmones, ragindami juos nuversti buržuazinę vyriausybę ir įvesti proletariato diktatūrą. Šią propagandą jie tęsė ir įsikūrę Vilniuje: ėmė čia leisti laikraštį “Komunistas”, kurio pirmajame numeryje liepos 20 d. paskelbė šūkį: “Tegyvuoja darbininkų ir mažažemių valstiečių Sovietų valdžia Lietuvoje!”, pažadėjo, kad greitai “ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, ir kiti Lietuvos miestai bus liuosi ne vien nuo lenkų ponų, bet ir nuo lietuviškų buožių ir kitų bagočių”, kvietė “organizuotis, ginkluotis ir vyti lauk savo neprietelius”.

Revkomai Vilniuje ir visame krašte vykdė savo veiklą: rūpinosi, kaip aprūpinti raudonąją armiją maistu, įvedė darbininkų kontrolę pramonės ir prekybos įmonėse, planavo išrinkti darbininkų komitetus – dvarams valdyti.

Lietuvos vyriausybė dėl šių veiksmų Maskvai pareiškė protestą: juk neseniai su ja pasirašytoje taikos sutartyje buvo IV punktas, kuriuo abi šalys įsipareigojo “neleisti savo teritorijoje kurtis ir būti vyriausybėms, organizacijoms arba grupėms, kurios statosi sau tikslą ginklu kovoti prieš antrą susitariančią šalį”. Lietuvoje tokių jėgų nebuvo nė pėdsako, o Rusijoje ir jos užimtoje teritorijoje jos veikė be jokių kliūčių, ne tik valdžios remiamos, bet ir jos vadovaujamos.

Svarbiausia – tuo metu susidariusią padėtį Maskva ir jai besąlygiškai paklusnus Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos CK įvertino kaip palankią ginkluotam sukilimui visoje Lietuvoje surengti, esamai valdžiai nuversti. Tai turėjo įvykti gana greitai – jau 1920 m. rugpjūčio 29 d., tad pasirengimas buvo labai intensyvus: visoje Lietuvoje buvo platinami atsišaukimai, ypatingas dėmesys buvo skiriamas kareiviams, kviečiant juos pasukti ginklus prieš buržuaziją.

Beje, vyko ne tik agitacija: iš Rusijos per sieną dideliais kiekiais plaukė ginklai, amunicija, o Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys komunistai vogė ginkluotę iš vietos sandėlių. Iš Rytų keliavo ir kvalifikuoti, patyrę “kadrai” – iš viso apie 50 karininkų ir per 800 eilinių agentų, kurie pasklido po visą Lietuvą. Vilniuje buvo sudarytos specialios čekistų grupės – “įtartiniems kontrrevoliucionieriams šaudyti”.

Taigi maištui buvo pasirengta, tačiau M.Tuchačevskio fiasko Lenkijoje niekais pavertė ir Lietuvos komunistų planus: kaip pripažino vienas to maišto organizatorių, be tiesioginės karinės pagalbos iš šalies jis neturėjo jokių perspektyvų laimėti. Todėl komunistų partija oficialiai tą maištą atšaukė, maištininkai drausmingai pakluso komandai ir išsislapstė. VSD vadovas Augustinas Povilaitis vėliau teigė, kad tai buvo vienintelis sąmokslas prieš Lietuvos valdžią, už kurį niekas nebuvo nubaustas.

Tik po smūgio Lenkijoje, kai raudonoji armija ėmė netvarkingai bėgti nuo puolančių lenkų, Maskva pagaliau sutiko Lietuvai grąžinti Vilnių ir Vilniaus kraštą: 1920 m. rugpjūčio 6 d. Kaune buvo pasirašyta atitinkama konvencija, tačiau jos vykdymas buvo vilkinamas, taigi Lietuvos kariuomenė į savąją sostinę sugrįžo tik rugpjūčio 27 d. Deja, neilgam…

Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė sako, kad istorija yra be reikalo politizuojama, o okupacijos temos “eskalavimas” neskatina dvišalių santykių plėtojimosi.

Pasak Rusijos diplomatinės misijos Vilniuje vadovo, “pretenzijų Rusijai reiškimas vargu ar turi kokią nors perspektyvą”.

“Istoriniai faktai vertinami iš visiškai skirtingų požiūrio taškų ir be reikalo politizuojami. Dar daugiau, yra akivaizdžių bandymų iškraipyti istorijos faktus”, – sakė V.Čchikvadzė “Lietuvos žinioms” interviu, kuris skelbiamas penktadienį.

Ambasadorius teigė, kad skirtingai traktuojami įvykiai buvo “nulemti” Antrojo pasaulinio karo ir pokario istorijos. V.Čchikvadzės teigimu, istorija turi užsiimti istorikai, o ne politikai.

Rusijos ir Baltijos šalių santykiuose dažnai iškyla Sovietų Sąjungos Antrojo pasaulinio karo metais įvykdytos okupacijos klausimas. Oficialioji Maskva pastaraisiais metais ne kartą yra sakiusi, kad įvykių negalima laikyti okupacija, nors Vakarų Valstybės ir tarptautiniai teismai pripažįsta buvus Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją.

Lietuvos vyriausybę siekti okupacijos žalos atlyginimo įpareigoja referendumo rezultatai.

“Jūs atkakliai stumiate mane prie vadinamojo “sovietinės okupacijos” klausimo. Kodėl vadinamojo? Jau ne kartą pareikšta, kad Rusija nėra atsakinga už buvusios SSRS valdžios sprendimus. Tai principinė Rusijos pozicija, ir šis klausimas mums yra baigtas. Savo istorijos politinės konjunktūros naudai perrašyti nesirengiame”, – sakė Rusijos ambasadorius.

“Vadinamosios “okupacinės tematikos” eskalavimas, be abejonės, neskatina dvišalių santykių plėtojimosi. Mes juk nekeliame klausimo dėl SSRS išlaidų, kuriant infrastruktūrą Lietuvos SSR, statant uostus, elektrines, taip pat atominę jėgainę, kompensavimo. O kas įvertins Vilniaus ir Klaipėdos grąžinimą Lietuvai?”, – teigė V.Čchikvadzė.

Anot diplomato, Rusijoje atidžiai sekami ir teigiamai vertinami Lietuvos vadovų pareiškimai apie ketinimus gerinti dvišalius santykius, o pastaruoju metu yra sukauptas “tam tikras pozityvas”.

“Dabar svarbu, kad jis pereitų į naują kokybę ir tarpvalstybiniai santykiai pakiltų į kitą lygmenį. Tačiau ne žodžiais, o veiksmais”, – sakė ambasadorius.