"Veido" archyvas

Prieš 70 metų, 1940-ųjų rugpjūčio 15 d., buvo oficialiai paskelbta apie Trečiojo Reicho planus perkelti Vokietijos ir Europos žydus į Madagaskaro salą Indijos vandenyne.

Rusijoje 1917 m. bolševikų įvykdytas perversmas Europos antisemitų buvo traktuojamas kaip žydų sąmokslas. O Vokietijos nacionalsocialistai bolševizme įžvelgė ano meto sąmokslą prieš visą žmoniją ir savo ideologiją traktavo kaip vienintelį būdą, galintį išgelbėti Europą ir pasaulį nuo žydiško bolševizmo įsigalėjimo.

Dar prieš tapdamas Vokietijos kancleriu, Vokiečių nacionalsocialistinės darbininkų partijos fiureris Adolfas Hitleris deklaravo Versalio sutarties panaikinimo, Vokietijos perginklavimo, antisemitizmo ir kitas idėjas. Šios idėjos, vertinant to meto Vokietijos politinės ir ekonominės padėties kontekstą, neabejotinai padėjo A.Hitlerio partijai surinkti didelę dalį vietų Vokietijos parlamente, o jos lyderiui vėliau tapti Reicho kancleriu.

Nenauja idėja

Iki Antrojo pasaulinio karo A.Hitleris dažnai apie “žydų problemos sprendimą” kalbėjo visų pirma kaip apie žydų iškeldinimą kur nors iš Europos. Šis Vokietijos vadovo pasiūlymas nebuvo naujas ir originalus. 1841 m. Lenkijoje buvo išleista Jozefo Goluchowskio brošiūrėlė apie žydų klausimo reformą. Autorius kreipėsi į Rusijos carą, siūlydamas iškeldinti žydus į Juodosios ar Kaspijos jūros pakrantę.

Tuo tarpu pirmas istorijoje iškeldinti žydus į Madagaskaro salą 1885 m. pasiūlė vokiečių antisemitas Paulas de Lagarde. Vokietijoje jis buvo pripažintas kaip dvasinis holokausto tėvas. P.de Lagarde’i pritarė politinio sionizmo įkūrėjas ir sionistinės organizacijos steigėjas Theodoras Herzlis, XIX a. pabaigoje savo veikale “Žydų valstybė” rašęs apie planus žydų valstybę įkurti Brazilijoje, Argentinoje, Afrikos rytinėje pakrantėje, Palestinoje arba Madagaskaro saloje.

1889 m. Vokietijoje susikūrė Vokiečių socialinė antisemitinė partija, kuri siūlė apgyvendinti žydus Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje ir Gajanoje. Po Pirmojo pasaulinio karo britų organizacija “The Britons” irgi siekė žydų iškeldinimo į Madagaskarą. 1936 m. Vokietijos dienraštyje “Deutsche Allgemeine Zeitung” buvo išspausdintas Heinricho Tegtmeierio straipsnis, siūlantis pripažinti Madagaskarą Lenkijai, kad ji galėtų ten iškeldinti savo žydus. Budapešte įvyko Antisemitinio internacionalo pirmasis suvažiavimas, jam pasibaigus pasirodė brošiūra, kurios viršelį puošė Madagaskaro salos žemėlapis, propaguojanti visų žydų apgyvendinimą šioje saloje.

"Veido" archyvas

Vokietijos vyriausiosios Reicho saugumo valdybos viršininkas SS oberšturmbanfiureris A.Eichmannas

Lenkija taip pat svarstė šį planą savo žydų tautybės piliečių atžvilgiu. Toks sumanymas gimė Lenkijos ir Prancūzijos atstovams diskutuojant dėl Madagaskaro perdavimo Lenkijai. Suderinus klausimą su prancūzais, 1937 m. gegužės 4 d. Lenkija į Madagaskarą nusiuntė specialią komisiją, vadovaujamą Mieczyslawo Lepeckio, ištirti žydų perkėlimo į Afriką galimybės. Atlikę tyrimus ekspedicijos nariai teigė, kad Madagaskare galima apgyvendinti nuo 40 iki 60 tūkst. tremtinių.

Tarptautinis planas vertė bėgti

Toliau Madagaskaro idėją nusitvėrė ir ėmė gvildenti vokiečių nacionalsocialistai. Vokietijos reichsbanko prezidentas Hjalmaras Schachtas Londone derėdamasis su žydų atstovais zondavo, ar šiam projektui įgyvendinti būtų galima gauti kreditų užsienyje. Pagal vokiečių planą Vokietijos žydų pinigai ir nekilnojamoji nuosavybė būtų buvę panaudoti kaip užstatas dėl tarptautinės paskolos žydų emigracijai finansuoti. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Georges’as Bonnet informavo Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą, kad Prancūzija taip pat planuoja 10 tūkst. žydų evakuaciją į Madagaskarą.

1939 m. vokiečiai vis dar teikė pirmenybę emigracijai į Madagaskarą. Nors Ūkio ministerijos direktorius specialiesiems pavedimams Helmutas Voltatas svarstė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos planus apie ribotą žydų emigraciją į Rodeziją, Aliaską ar į Britų Gvianą, Madagaskaro planas tuo pačiu metu buvo svarstomas labai rimtai.

Sausio 24 d. būsimasis reichsmaršalas Hermannas Goeringas parašė vidaus reikalų ministrui raštą, nurodydamas sukurti Centrinę žydų emigracijos valdybą, o Vokietijos saugumo tarnybos vadovui įsakė išspręsti žydų problemą emigracijos būdu. Trečiojo Reicho pastangos atvedė prie to, kad iki 1939 m. iš Vokietijos emigravo 400 tūkst. žydų, o iš Austrijos ir Čekoslovakijos – 480 tūkstančių.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žydų emigracijos iš Europos problema toliau buvo svarstoma Vokietijoje. Tuo laiku šimtai laivų su žydų pabėgėliais blaškėsi po jūras ir vandenynus, neįleidžiami į jokį uostą. Madagaskaro planas tada galėjo pasirodyti lyg išeitis iš padėties.

Milžiniško geto vizija

1940 m. birželio 18  d. A.Hitleris Madagaskaro projektą aptarė su Italijos ministru pirmininku Benito Mussolini, prašydami italų pagalbos evakuojant žydus į salą. 1940 m. liepos 3 d. oficialų Trečiojo Reicho Madagaskaro planą baigė rengti Užsienio reikalų ministerijos specialaus referato žydų klausimais vadovas Franzas Rademacheris. Jo planas numatė padalyti žydus į rytinius ir vakarinius.

Rytiniai žydai turėjo būti apgyvendinti Liublino rajone, kuriame ketinta įsteigti žydų valstybę Liublinlandą su sostine Niske. Tuo tarpu vakariniai žydai turėjo būti iškeldinti į Madagaskarą. Planuota per dvejus–ketverius metus jūra perkelti 4 mln. žydų. Jeigu šį planą būtų ir pavykę įgyvendinti, vis tiek dauguma žydų, atsižvelgiant į salos klimatą, būtų žuvę.

Įgyvendindamas asmeninį A.Hitlerio įsakymą organizuoti žydų iš Europos evakavimą, Vokietijos saugumo valdybos viršininkas Adolfas Eichmannas 1940 m. Madagaskaro planą svarstė su Prancūzijos kolonijine valdyba. Jau prasidėjus karui vokiečiai laikė Madagaskaro planą viena būsimo taikos plano sąlygų: planas numatė, kad Prancūzija perleis salą Vokietijai mainais už taikos sutartį.

1940 m. liepos pradžioje sudarytame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vidaus memorandume numatomos tokios sąlygos: Madagaskaras atiteks Vokietijai, kurios karinis jūrų laivynas turės apsispręsti dėl karinių bazių pakrantėje steigimo, tuo tarpu likusi salos teritorija, kurioje buvo numatyta įsteigti žydų rezervacijas, turėjo pereiti Heinricho Himmlerio žinybos jurisdikcijai; 25 tūkst. prancūzų paliks salą; žydai į Madagaskarą bus perkelti prievarta, jie turės autonomiją, tačiau paklus Vokietijos gubernatoriui; žydų perkėlimas į salą vyks konfiskuoto jų turto sąskaita.
Galime tik įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis ištremti žydai būtų gyvenę saloje. Vien pusės milijono Trečiojo Reicho ir Austrijos žydų perkėlimas būtų pavertęs Madagaskarą varganu getu, į kurį tremiama numirti.

Mirties stovyklų alternatyva žlugo

Parengti detalųjį žydų perkėlimo į Madagaskarą planą buvo pavesta A.Eichmannui. Po ilgo pasirengimo 1940 m. rugpjūčio 15 d. A.Eichmannas Berlyne pristatė 4 mln. žydų (per metus – po vieną milijoną) deportavimo į Madagaskarą detalųjį planą, pavadintą “Reichssicherheitshauptamt: Madagaskar Projekt”. Tuo metu nacionalsocialistai šią salą laikė tinkamesne negu Palestina.

Be to, vokiečiai nenorėjo pyktis su savo potencialiais sąjungininkais arabais ir steigti žydų valstybės Palestinoje. Madagaskaro projekte buvo numatyta, kad Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras turi išgauti iš prancūzų sutikimą perleisti Madagaskarą vokiečiams; propagandos ministras Josephas Goebbelsas privalėjo kontroliuoti salos žiniasklaidą; “Waffen SS” daliniai, vadovaujami Reinhardo Heydricho, turėjo pasirūpinti sklandžiu žydų atvežimu ir įlaipinimu į anglų ir prancūzų laivus; H.Goeringas privalėjo kontroliuoti Madagaskaro pramonę.

1941 m. birželio 2 d. A.Hitleris pareiškė B.Mussolini’ui, kad į Madagaskaro salą gali sutalpinti 15 mln. žmonių. Problema tik ta, kaip karo metu transportuoti tokius kiekius į tokius tolimus kraštus. “Su dideliu noru šiam tikslui skirčiau visą flotilę mūsų okeaninių turistinių lainerių, tačiau nenoriu, kad vokiečių jūrininkai skęstų nuo priešo torpedų”, – aiškino A.Hitleris.

Tačiau praėjus septyniems mėnesiams nuo karo su SSRS pradžios Madagaskaro variantas mirė natūralia mirtimi. Tuo metu vienas Vokietijos URM pareigūnas užrašė: “Tuomet, dėl karo su Sovietų Sąjunga, sugebėjome gauti Rytuose teritorijas, pasitarnausiančias mūsų galutiniam sprendimui. Ryšium su tuo, įgyvendinant fiurerio sprendimą, žydai bus vežami ne į Madagaskarą, o į Rytus”.

"Veido" archyvas

Madagaskaro sala yra ketvirta pagal dydį pasaulyje po Grenlandijos, Naujosios Gvinėjos ir Borneo

Taigi Madagaskaro projektas nebuvo realizuotas ir netrukus buvo “pamirštas”, kai tapo aišku, kad Didžioji Britanija neketina lengvai pasiduoti. Prancūzija nesutiko perleisti vokiečiams užjūrio teritorijos. 1942 m. gegužę Madagaskare išsilaipino anglų desantas.

Galutinis draudimas žydams emigruoti iš Reichui pavaldžių teritorijų buvo pasirašytas 1941 m. spalio 23 d.. O masinis Europos žydų naikinimas mirties stovyklose prasidėjo 1942–1943 m. Jeigu britų premjeras Winstonas Churchillis nebūtų užtrenkęs durų taikos deryboms su A.Hitleriu 1940 m. ir jeigu tokios derybos būtų įvykusios, žydų deportavimas iš Europos į Madagaskarą galėjo būti viena iš taikos susitarimo nuostatų. Galbūt dalis tų milijonų žydų, žuvusių mirties stovyklose, būtų likę gyvi.

"Veido" archyvas

Privačių parduotuvių nacionalizacija buvo didžiulė skriauda jų savininkams

Iš pradžių gana atsargiai vykęs mūsų krašto sovietizacijos procesas, 1940 m. liepą ir rugpjūtį įgavo radikalų, net revoliucinį pobūdį.

Prieš 70 metų, 1940 m. liepos 21 d., Liaudies seimo sprendimu Lietuvoje buvo oficialiai įvesta tarybinė santvarka ir taip palaidotos paskutinės viltys išsaugoti nepriklausomybę.

Jau tą pačią dieną iš Vilniaus ir Kauno radiofonų programų buvo išbrauktas Lietuvos himnas, o ant Gedimino kalno ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte paskutinį kartą iškeltos mūsų trispalvės vėliavos. Rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo oficialiai aneksuota – įtraukta į TSRS sudėtį. Tad netrukus Vytis, trispalvė ir “Tautiška giesmė” buvo pavadinti buržuazinio nacionalizmo simboliais, už kurių naudojimą grėsė didelės bausmės.

Liaudies seimas pasivadino LTSR Aukščiausiąja taryba, Liaudies vyriausybė – Liaudies komisarų taryba, kurioje nebeliko nei užsienio reikalų, nei susisiekimo, nei krašto apsaugos žinybų, mat tuos reikalus sprendė tik Maskva. Taip, anot amerikiečių istoriko Alfredo Senno, Baltijos šalyse vyko “revoliucija iš viršaus”, tiksliau, pagal komandas iš Maskvos. Daug kartų savo politines pažiūras keitęs poetas Liudas Gira tuo metu džiaugėsi:

Lietuvos senos nebėr,

Lietuva – LTSR!

Tačiau jau po kelių mėnesių jam pritariančių sparčiai mažėjo – visų pirma dėl NKVD siautėjimo ir smukusio pragyvenimo lygio, nulemto nacionalizacijos ir kitų ūkio pertvarkymų.

Nacionalizacija įsibėgėjo

Rugpjūčio 25 d. Liaudies seimas priėmė LTSR konstituciją, kurios tekstą, vienodą ir mums, ir latviams su estais, kaip rašoma VKP(b) CK politbiuro protokole, parengė autoritetingas autorių kolektyvas (A.Ždanovas, A.Vyšinskis, B.Dekanozovas).

"Veido" archyvas

Lietuvos pramonės nacionalizacijai vadovavo Motiejus Šumauskas

Karštligiškais tempais vyko pramonės įmonių nacionalizacija: juk LTSR konstitucija skelbė, kad kapitalistinė ūkio sistema likviduota, privatinė gamybos įrankių ir priemonių nuosavybė panaikinta.

Tiesa, priešingai nei kitose senųjų TSRS respublikų konstitucijose, čia buvo straipsnis, kuris smulkiam privatiniam ūkiui dar leido veikti – kol kas. Todėl po pirmojo nacionalizacijos etapo, per kurį buvo suvalstybintos 562 įmonės, kuriose dirbo daugiau nei po 20 darbininkų, prasidėjo antrasis. Per jį imtasi įmonių, kuriose dirbo 10–19 ir net 5–9 darbininkai.

Iš viso iki 1941 m. birželio nacionalizuota 860 įmonių. Jų savininkai buvo nušalinti nuo įmonių valdymo, direktoriais paskirti darbininkai – komunistai arba jiems prijaučiantys. Pavyzdžiui, vilnonių audinių fabriko “Drobė” direktoriumi tapo buvęs sargas, kaip anketoje nurodyta, “seniai prijaučiantis VKP(b)”. Didžiausios Lietuvoje spaustuvės “Spindulys” direktoriumi – komunistas buvęs raidžių rinkėjas ir t.t.

Greitai paaiškėjo, kad atlikti tokių sunkių pareigų jie nesugeba, bet ir toliau jas ėjo, nes aukšti Maskvos emisarai vis barė naująją Lietuvos valdžią, kad ši per mažai kelia eilinių darbo žmonių į vadovaujamus postus. Taigi 1941-ųjų pradžioje, nacionalizacijai baigiantis, net 248-ioms Vietinės pramonės liaudies komisariato įmonėms iš 374 vadovavo buvę darbininkai.

Lygiagrečiai vyko ir stambesnių prekybos įmonių, kurių apyvarta siekė 150 tūkst. Lt ir daugiau, nacionalizacija. Ją buvo įsakyta įvykdyti labai skubotai – per tris dienas, tiesa, tai buvo nerealu. Per devynis mėnesius buvo suvalstybinta 9/10 prekių apyvartos Lietuvoje. Nepagailėta ir kooperatyvų: “Lietūkio”, “Pienocentro”, “Lino” vadovai bandė įrodyti LKP(b) CK, kad jų organizacijos, veikdamos po senovei, nebūdamos nacionalizuotos, būtų naudingesnės, bet CK tuo nepatikėjo, o gal pabijojo nusižengti Maskvos direktyvoms. Beje, buvo nacionalizuojami ir stambesni gyvenamieji namai, lengvieji automobiliai, net baldai – čia buvo nesunku įžiūrėti asmeninį valdžios atstovų interesą.

Pramonės ir prekybos įmonių nacionalizacija buvo didžiulė materialinė ir moralinė skriauda jų savininkams. Maskva, žinoma, dėl to sau galvos nesuko, bet jai rūpėjo, kad dėl pernelyg skubotos reformos iš karto nesugriūtų krašto ekonomika, gyventojų aptarnavimas, nes tai savo ruožtu sukeltų jų maištą. Kad po nacionalizacijos įmonės ims dirbti daug blogiau, Maskvai buvo žinoma iš anksto – juk jau turėjo praktikos. Todėl ji ne kartą tramdė vietinių komunistų entuziazmą ir užmojus šioje srityje, pavyzdžiui, 1940 m. rugpjūčio 7 d. VKP(b) CK politbiuras priėmė specialų nutarimą apie prekybos organizacijas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Jame nurodė neskubėti nacionalizuoti viešbučių, kino teatrų, vaistinių, o tik paskirti joms prižiūrėti valstybės komisarus.

Priminsime, kad 1940 m. lapkričio 16 d. visose Baltijos respublikose buvo įvesti rubliai. Iš pradžių litai cirkuliavo kartu su rubliais, bet jau netrukus litus į rublius pradėta keisti nepagrįstai žemu kursu, taip apiplėšiant gyventojus. Kartu tai nulėmė ir didžiulį kainų kilimą.

Permainų rezultatai ir padariniai

Natūralu, kad visos šios permainos Lietuvos gyventojų pritarimo nesulaukė. Tiesa, kai kas juos sudomino, pavyzdžiui, žemės reforma. Paskutiniaisiais nepriklausomybės metais šalyje (net valdžios sluoksniuose) būta nemažai žemės reformos šalininkų. Todėl Liaudies vyriausybei pažadėjus duoti žemės bežemiams ir mažažemiams, atėmus ją iš stambesnių žemvaldžių, norinčiųjų jos gauti atsirado daug: iki 1940 m. rugpjūčio 31 d. gauta beveik 202 tūkst. prašymų, 75 tūkst. jų buvo patenkinti. Gavusieji žemės, žinoma, džiaugėsi, bet ši reforma buvo vykdoma ir skubotai, ir, svarbiausia, nuskriaudžiant tūkstančius gerų ir darbščių žmonių.

Negalima nepaminėti, kad gerų naujienų būta švietimo, kultūros ir socialinėje srityje. Pagausėjo lankančiųjų pradžios mokyklas ir ypač progimnazijas bei gimnazijas – per metus net 1,66 karto. Pagerėjo medicininis aptarnavimas, socialinis draudimas įvestas tiek valstybinio, tiek privataus sektoriaus darbuotojams, beveik 56 tūkst. bedarbių gavo darbo. Įkurta Mokslų akademija, keli nauji teatrai, atsirado dainų ir šokių liaudies ansamblis.

Bet svarbiausia – ekonomikos ir pramonės padėtis greitai blogėjo: dėl nesubalansuotų planų, chroniško žaliavų, atsarginių dalių trūkumo, dėl kritusios darbo drausmės atsirado brokdarių, pagausėjo nelaimingų atsitikimų darbe. Nors laikraščiai daug rašė apie darbo pirmūnus, socialistinį lenktyniavimą, iš tiesų darbuotojų motyvacija gerai dirbti vis menko, jų nuotaikos prastėjo ir dėl anarchijos gamyboje, ir dėl kritusio gyvenimo lygio. Tiesa, visoms įmonėms valdžia nurodė nuo 1940 m. rugpjūčio 1 d. padidinti atlyginimus, mažiausiai gaunantiems – net 25–30 proc. (nedidinant produkcijos kainų – tai buvo neįtikėtina), po to jie buvo didinami dar porą kartų. Bet kainos kilo sparčiau – jos turėjo pasivyti gerokai didesnes mažmenines prekių kainas, galiojusias TSRS. Todėl nuo spalio 1 d. pramoninės prekės pabrango iki 50 proc., maisto produktai – iki 25 proc., kitas centralizuotas pabrangimas buvo numatytas nuo lapkričio 1-osios.

Tačiau jį teko atidėti: visose Baltijos respublikose kilo panika ir didžiulis žmonių nepasitenkinimas, jie masiškai tuštino parduotuves, kaupdami prekių atsargas, prasidėjo spekuliacija, nes ėmė trūkti net pirmojo būtinumo prekių. Žmonėms tai buvo nesuprantama ir neįprasta, todėl Estijoje net kilo streikų, Latvijos valdžia įvedė korteles cukrui ir muilui gauti bei dideles bausmes už spekuliaciją – net dešimt metų kalėjimo.

Neilgai gauta žeme džiaugėsi ir naujakuriai: jiems, kaip ir visiems ūkininkams, 1941 m. pavasarį buvo įvestos didžiulės grūdų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių, vilnos duoklės, už jas valstybė, tiesa, mokėjo, bet dešimt kartų mažiau nei rinkos kaina. O stambesni ūkiai (tokių buvo užfiksuota per 94 tūkst.) turėjo sumokėti duoklę dar ir už praėjusius 1940 metus. Šie valdžios reikalavimai daugeliui buvo nepakeliami – iki gegužės pabaigos papildomą duoklę atidavė vos ketvirtadalis ūkininkų, likusieji buvo apkaltinti sabotažu, už ką grėsė turto konfiskacija, lageris Pravieniškėse.

Naujakuriai ėmė grąžinti gautus sklypus – valdžiai teko tai uždrausti. O žemės ūkis neišvengiamai turėjo smukti: per 1941 m. pirmąjį ketvirtį iš valstiečių buvo supirkta 45 proc. mažiau mėsos ir 22 proc. mažiau pieno nei 1940-aisiais.

Kad padėtis Lietuvoje bloga, savo raporte Maskvai pripažino ir jos ypatingasis įgaliotinis Kaune Nikolajus Pozdniakovas. Žinoma, jis turėjo nurodyti priežastis, surasti kaltininkus. Ir surado: tiesa, jis pripažino kai kurias valdžios klaidas, pavyzdžiui, pernelyg atvirą įkyrią rusifikaciją. Bet svarbiausia, jo nuomone, buvo: vokiečių agentų kurstomoji veikla, menkas vietos gyventojų sąmoningumas – net einančiųjų aukštas pareigas. Antai prekybos liaudies komisaras Marijonas Gregorauskas esą nesupranta, kam reikia organizuoti valstybinę prekybą, kai visai gerai veikia kooperatyvai…

Ir tai natūralu: komisarui, nepatyrusiam žmogui, rūpėjo gerai aprūpinti ir aptarnauti gyventojus, o Maskvai ir jos emisarams knietėjo visai kas kita – viską paimti į savo rankas, viską kontroliuoti, taigi ir mažmeninę prekybą. Užkliuvo ir žemės ūkio liaudies komisaras Matas Mickis: už tai, kad jo vadovaujamos žinybos politika neteisinga – jis nenori duoti žemės samdiniams, vadina juos tinginiais. N.Pozdniakovas apkaltino jį buožinėmis nuotaikomis ir pareiškė: jeigu jo perauklėti nepavyks, teks pašalinti iš pareigų.

Savo ruoštu kaltininkų ieškojo ir NKVD – jiems įprastais metodais gaudė bet kokius įtartinus žmones, kankino, vežė į lagerius, o tai tik dar labiau didino valdžios priešų gretas. Bet Maskvai tai nerūpėjo – sovietizacijos traukinys per Baltijos šalis prabildėjo nesustodamas. Nesvarbu, kad patirdamas daug nuostolių, sėdamas absurdą ir net nusiveždamas daug žmonių aukų.

"Veido" archyvas

Taip Lietuva atrodė pagal 1920 m. Lietuvos ir Rusijos sutartį

Užgrobę valdžią 1917 m. rudenį bolševikai paskelbė daug gražių idėjų ir šūkių, tarp kurių buvo ir pažadai suteikti apsisprendimo laisvę visoms carizmo pavergtoms tautoms. Tačiau tą laisvę jie traktavo savotiškai ir prisidengdami proletariato interesų gynimu stengėsi susigrąžinti į naująją imperiją visas tautas, bandančias iš jos pasprukti ir kurti savo valstybes. Veikiama buvo dviem frontais – tų valstybių viduje buvo kurstomi savo šalininkai ir taip pat vykdoma atvira agresija. Tačiau jėgų visur pasiekti tokius tikslus jiems pritrūko, nes dar reikėjo gintis ir nuo baltųjų generolų – A.Denikino, A.Kolčako, P.Vrangelio, ir nuo maištų šalies viduje.

Todėl ir bolševikų norai užgrobti Lietuvą liko neįgyvendinti: peržengusi mūsų sieną 1918 m. gruodžio 24 d. raudonoji armija, tiesa, buvo pasiekusi Telšius, Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris, Jiezną, bet planas 1919 m. vasario 15 d. užimti Kauną žlugo. O netrukus jauna mūsų kariuomenė ėmė juos vyti atgal: rugpjūčio 25-ąją išvadavo paskutinį Lietuvos miestą Zarasus ir įžygiavo į Latviją, pasiekė Dauguvą. Čia frontas sustojo ilgam.

Kodėl V.Leninas panoro taikos?

1918 m. ir 1919 m. pirmoje pusėje bolševikų vadai, ypač V.Leninas ir L.Trockis, vis dar tikėjosi pokario suirutės sąlygomis sukelti pasaulinę revoliuciją, bent jau Rytų ir Vidurio Europoje. Todėl šelpė ir kurstė savo šalininkus ne tik Suomijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, bet ir Vokietijoje, Vengrijoje bei kt. Antantė įvertino šį pavojų ir Tarybų Rusijai įvedė blokadą – tiek karinę, tiek diplomatinę, tiek ekonominę. Todėl 1919 m. vasarai baigiantis pasaulinės revoliucijos planus teko atidėti, Kremliaus užsienio politikoje įvyko staigus posūkis: jo valdovai nutarė įrodyti pasauliui, kad jų valstybė yra taiki ir gali normaliai sugyventi su kaimynais. Po ilgų aštrių ginčų RKP(b) Politbiure Maskva rugpjūčio 31 d. pasiūlė taikos derybas Estijai, o rugsėjo 11 d. – Lietuvai, Latvijai ir Suomijai.

"Veido" archyvas

V.Leninas Lietuvą pripažino tiek 1918 m., tiek 1920 m. Tuo jis parodė savo dvilypumą

Visoms šioms šalims taika su Rusija buvo labai reikalinga visų pirma todėl, kad tada galiojo klasikinė valstybinės teisės taisyklė: nauja valstybė gali būti priimta į tautų bendriją tik po to, kai ją pripažino buvusi valstybė šeimininkė. Prisiminkime – ir 1991 m. ši tai taisyklė tebegaliojo. Be to, visoms šioms valstybėms reikėjo derybose su Maskva nustatyti rytines savo sienas ir pagaliau pradėti ramų, taikų gyvenimą po daugelio karo nelaimių metų. O Lietuvai užbaigti karo padėtį su Rusija būtinai reikėjo dar ir todėl, kad jos nepriklausomybei grėsė didelis pavojus iš Lenkijos pusės, tad reikėjo sutelkti visas karines jėgas pietų sienai ginti.

Deja, iš karto priimti minėto Maskvos pasiūlymo nebuvo galima, nes Antantė, kuri pokario Europoje visur diktavo valią, kategoriškai draudė tą daryti. Mat ji vis dar tikėjosi, kad bolševikų valdžią pavyks nuversti, ir carų imperija bus atkurta tarp senų sienų, tik be Lenkijos ir Suomijos. O taikos derybos su bolševikais reikštų ir jų valdžios pripažinimą. Tiesa, tokios viltys užgeso greitai, bet Lietuvai atsirado nauja kliūtis: Prancūzija, kurios balsas Antantėje dažnai buvo lemiamas, visomis priemonėmis spaudė Lietuvą prisijungti prie Lenkijos, kuriai labai simpatizavo ir kurią siekė sustiprinti ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Rusijos sąskaita.

Lenkija taip pat nesnaudė: veikė ir diplomatiškai, ir karine jėga – puldinėjo mūsų kraštą ir kelis kartus buvo užėmusi jo dalį Rytuose ir Pietuose, plėšė, žudė žmones, rašė skundus į Paryžių Antantės vadovybei, kad Kauno valdžia yra tik vokiečių marionetė, neturinti jokio vietos gyventojų pasitikėjimo, kurie esą trokšte trokšta būti lenkų valdomi. O vėliau dar apkaltino mūsų Vyriausybę sudarius sąmokslą su bolševikais – tuo metu tai buvo baisus kaltinimas. Todėl ir Lietuvos pripažinimas de jure buvo vilkinamas: Latviją ir Estiją Vakarai pripažino jau 1921 m. sausį, o mūsų valstybę beveik dvejais metais vėliau – tik 1922 m. gruodžio 20 d.

Deja, derybas pradėti trukdė ne tik būtinumas veikti atsargiai dėl Antantės pozicijos, bet ir mūsų valdžios nesutarimai šiuo klausimu, ypač užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro arogancija Maskvos atžvilgiu, jo kaprizai. Vis dėlto pamažu derybų šalininkų gausėjo, ypač kai atsirado palankus momentas – kai tokias pat derybas pradėjo Estija. Tiesa, jos padėtis buvo nepalyginti geresnė nei mūsų, nes Lenkija niekada jos nevaldė, dėl to ir priglausti jos labai nesitikėjo. O momentas jai derėtis su Rusija buvo geras: prie Maskvos artėjo ir A.Denikino, ir A.Kolčako armijos. Todėl estai pirmieji 1920 m. vasario 2 d. Tartu mieste su Rusija pasirašė taikos sutartį. Tai buvo geras precedentas, Antantės priešiškumas taikos procesui ėmė mažėti, 1920 m. kovo 31 d. ir Lietuvos Vyriausybė ryžosi deryboms – jau gavusi Anglijos pritarimą.

Derybų eiga ir rezultatai

Lietuva tada, kaip ir 1990–1991 m., neturėjo patyrusių, užgrūdintų diplomatų, tačiau į Maskvą vykstanti delegacija buvo gana stipri. Jai vadovauti premjeras Ernestas Galvanauskas paskyrė inžinierių Tomą Naruševičių, prieš karą ilgai dirbusį Maskvoje, turėjusį čia plačias pažintis, išmanantį rusų būdą ir elgesį. Užsienio reikalų ministerijai atstovavo Petras Klimas, labai reikalingas dėl to, kad buvo istorikas, gerai išnagrinėjęs tautinę gyventojų sudėtį Lietuvos rytuose. Delegacijoje dar buvo ir du Seimo atstovai – Juozas Vailokaitis, Vytautas Račkauskas, taip pat Simonas Rozenbaumas – ne tik kaip palankiausias Lietuvai žydų mažumos atstovas, bet ir, anot P.Klimo “potencialus mygtukų spaudikas”. Jis galėjo būti naudingas dar ir todėl, kad Rusijos delegacijai šiose derybose (taip pat ir derybose su Estija, Latvija, Lenkija, Japonija) vadovavo Adolfas Jofė, žymus diplomatas, L.Trockio šalininkas, dėl to ir nusižudęs dar 1927 m.

Delegacijai teko vežtis visą vagoną maisto ir gėrimų, nes buvo aišku, kad derybos užtruks, o Rusijoje badas. Taip ir įvyko, nors pradžia buvo graži: vos atvykusią delegaciją aplankė V.Lenino pasiuntinys ir atnešė jo paties parašytą svarbiausio, pirmojo būsimos sutarties punkto tekstą: “Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.”

P.Klimas šį tekstą vėliau komentavo taip: “Tai buvo mums tarsi kelrodė žvaigždė to meto ūkanose. Lyg netikėta, lyg sapnuota, svajota išsvajota!” Juk jis negalėjo žinoti, kad tas tariamas geradaris V.Leninas tuo metu jau rengė raudonosios armijos žygį į Vakarus, į Varšuvą ir Berlyną, po kurio turėjo nebelikti ne tik nepriklausomų Baltijos valstybių, bet ir Lenkijos…

Verta skaitytojams priminti dar vieną pikantišką detalę: šiuo savo raštu pripažindamas Lietuvos Respubliką V.Leninas kažkaip pamiršo, kad ne taip seniai, 1918 m. gruodžio 28 d., jis jau buvo oficialiai pripažinęs visai kitokią Lietuvą ir jos valdžią – Vinco Kapsuko “vyriausybę”.

Taigi dėl pirmojo, svarbiausio sutarties punkto ginčų nebuvo: “Ištrūkome iš didžiųjų replių be pykčio”. Sunkiau sekėsi nustatyti sieną tarp Lietuvos ir Rusijos: nors abi pusės pripažino etnografinį principą, jo įgyvendinimas nebuvo paprastas dėl to, kad rytinės Lietuvos gyventojai per ankstesnius dešimtmečius buvo labai nutautinti, dalis jų net neapsisprendę dėl savo tautybės. Čia labai pravertė demografinės, istorinės P.Klimo žinios, daugelio metų statistika. Todėl rytinė Lietuvos siena buvo nužymėta labai naudingai: mums atiteko didelė dalis istorinių LDK žemių – Brėslauja, Ašmena, Krėva, Lyda ir net Gardinas – pietuose. Svarbiausia – Rusija pripažino Lietuvai Vilnių.

Šiose derybose labai sunkūs buvo turto klausimai, visų pirma karo nuostolių atlyginimas. Apytikriais apskaičiavimais, tie nuostoliai Lietuvai buvo 1,4 mlrd. aukso rublių, iš jų 0,2 mlrd. dėl Rusijos armijos kaltės – dešimtys tūkstančių galvijų, arklių, avių, milijonai pūdų grūdų, neskaitant caro valdžios padarytos žalos nuo pat 1794 m. Tačiau pavyko išsiderėti vos nedidelę kompensaciją – 3 mln. aukso rublių, šią sumą Rusija tikrai greitai sumokėjo, ir ji buvo pagrindas savai valiutai litui 1922 m. įsivesti. Tiesa, Maskva pažadėjo Lietuvai 100 tūkst. ha miško – karo sugriautiems miestams ir kaimams atstatyti, bet šio pažado netesėjo.

Caro valdymo metais Rusijoje atsidūrė daug iš Lietuvos išgabentų kultūrinių vertybių: archyvai, bibliotekų turtas, meno kūriniai, ypač daug tokio turto buvo išvežta 1915 m. vasarą, traukiantis rusų armijai. Rusija pažadėjo šį turtą grąžinti Lietuvai, bet tik tokiu mastu, “kiek tų dalykų išskyrimas nepadarys žymios žalos Rusijos archyvams, muziejams, paveikslų galerijoms, kur jie yra sudėti”. Tokia sukta sutarties 9 punkto formuluotė, deja, leido Rusijai išvengti žymios dalies tokio turto grąžinimo.

Labai svarbus buvo septintasis sutarties punktas – dėl karo pabėgėlių, tremtinių grąžinimo: “Abiejų susitariančių šalių tremtiniai, kurie nori sugrįžti į savo tėvynę, grąžinami tėvynėn kiek galima trumpiausiu laiku.” Tokių žmonių dar 1916 m. buvo suregistruota 160 tūkst., faktiškai jų buvo daug daugiau, ir beveik visi jie skubėjo į Lietuvą, nes iki tol tam buvo trukdoma.

Kaip ir visi panašūs dokumentai, 1920 m. Lietuvos ir Tarybų Rusijos sutartis buvo kompromisinė, todėl ji iki šiol vertinama įvairiai. Vis dėlto ji, pasak istorikų, tapo kertine atrama Lietuvos valstybei, tik, deja, ribotam laikotarpiui – iki 1940 metų…

"Veido" archyvas

1918 m. bolševikai norėjo užgrobti Lietuvą, bet jiems nepavyko. Nuotraukoje Kaunas 1920-aisiais

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Lietuva iškraipo istoriją ir paragino to nedaryti.

Ši pozicija išsakyta savaitgalį per S.Lavrovo ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio susitikimą Kazachstane.

S.Lavrovas ir A.Ažubalis Almatoje dalyvavo neformaliame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) šalių narių užsienio reikalų ministrų susitikime.

“Per susitikimą, kurio metu aptartos Rusijos ir Lietuvos santykiai ir perspektyvos, S.Lavrovas paragino Lietuvą nustoti bandžius iškraipyti įvairių XX amžiaus istorinių įvykių aiškinimus: tiek vidaus politikos, tiek rusų ir lietuvių santykių klausimais”, – pirmadienį Rusijos užsienio reikalų ministerijos pranešimą cituoja “Interfax”.

Ministrai taip pat pasikeitė pozicijomis dėl bendradarbiavimo ESBO, kuriai Lietuva pirmininkaus 2011 metais.

Istoriko ir kolekcininko Dainiaus Junevičiaus surinkti seni atvirukai ir fotografijos išsaugojo visai kitokios Lietuvos vaizdus.

Vladislavovas, Muravjovas, Novoaleksandrovskas ar Olita – tai carinės Lietuvos miestai, kuriuos šiandien žinome Kudirkos Naumiesčio, Mažeikių, Zarasų ir Alytaus vardais. Šimtą dvidešimt metų (nuo 1795 iki 1915 m.) lietuviai buvo caro pavaldiniai, o Lietuvos siena su Prūsija, pasienio punktai ir muitinės buvo tapusios Rusijos imperijos vartais į Vakarus.

Tai buvo metai, kai didžiausia daugelio jaunuolių svajonė buvo laimingai prasmukti pro caro pasieniečių gretas ir emigruoti į Ameriką. Tai buvo laikai, kai kontrabandininkai per skylėtą imperijos sieną nešė, vežė ar plukdė ne tik ypač dideliais muitais apmokestintą sachariną, arbatą ar kontrabandinį spiritą, bet ir caro valdžios draustas knygas lietuviškais rašmenimis.

Suvenyras už kapeiką

Dažnas to meto keliautojas, stabtelėjęs pasienio užkardoje ar muitinėje, mielai įsigydavo ten pardavinėjamų suvenyrinių atvirukų, kuriuose dažniausiai būdavo būtent tos pasienio vietovės atvaizdas, piešinys ar fotografija. Kainuodavo jie sąlyginai nedaug – vieną, tris ar penkias rusiškas kapeikas.

"Veido" archyvas

Užrašę palinkėjimus ir trumpus kelionės įspūdžius, keliautojai čia pat išsiųsdavo įsigytus atvirukus namiškiams. Tai buvo ir žinia, kad viskas gerai, pasienis pasiektas laimingai, ir pasipuikavimas tolima kelione ar egzotiškais vaizdais, ir paskutinis atsisveikinimo mostas prieš išvykstant iš tėvynės.

Šitaip iki mūsų dienų išliko nemažai senovinių atvirukų, kuriuos renka jų kolekcininkai. Dažnai tik iš juose įamžintų atvaizdų šiandien tegalime sužinoti, kaip atrodė viena ar kita to meto Lietuvos vietovė.

Nors carinėje Rusijoje buvo įvestas draudimas fotografuoti pasienio zoną, geležinkelio linijas, tiltus ir teritoriją penkių varstų atstumu nuo šių objektų, su vidaus reikalų ministro leidimu buvo daromos ir išimtys. Tik dėl jų turime išlikusių Virbalio perėjų, geležinkelio stoties, sienos linijos atvirukų. Fotografavimo taisyklės buvo gerokai liberalesnės Prūsijoje, o ir atvirukai ten buvo labiau paplitę, todėl Prūsijoje leistuose užfiksuota ir mažesnių muitinių, ir perėjų vaizdų.

Atidžiam stebėtojui į akis kris daugelis neįprastų smulkmenų, kad ir tai, jog kelias ties dažna pasienio užkarda buvo pertveriamas sunkia geležine grandine.

Šventoji ir kitokia kontrabanda

Po 1795-ųjų padalijimo užgrobtos Lietuvos pasienį, tapusį vakarine Rusijos imperijos siena, patys rusai įvertino kaip vieną neramiausių visoje valstybėje.

Lietuvos teritoriją apėmė carinė Virbalio muitinės apygarda, kurią sudarė trys pirmos klasės (Virbalio, Tauragės ir Jurbarko) ir šešios trečios klasės (Palangos, Kretingos, Gargždų, Naujamiesčio, Aisėnų, Vincentiškių) muitinės.

Virbalio muitinės apygarda buvo svarbiausia vakariniame Rusijos pasienyje – 1914 m. pro ją į Vakarus buvo išvežama maždaug dešimtadalis visos Rusijos imperijos prekių. Iš Lietuvos (ar per Lietuvą) dažniausiai į Vakarus vežta mediena, grūdai, linai, sėmenys, paukščiai, arkliai, kiauliena, vaisiai. O iš Rytprūsių į Lietuvą paprastai įveždavo žuvį (silkę), grūdus, trąšas, akmens anglį, metalo ir žemės ūkio mašinas, sėklas.

Maždaug nuo 1822 m., kai Rusijoje buvo nustatyti labai dideli įvežamų prekių muitų tarifai, Lietuvos ir Prūsijos pasienyje suaktyvėjo kontrabandininkai. Ypač daug jų buvo tarp žemaičių – Telšių ir Raseinių apskrityse. Dažniausiai jie gabendavo sidabro lydinius, sachariną, spiritą, arbatą, cigarus, galanterijos gaminius.

Tačiau būta ir kitokios, egzotiškesnės kontrabandos – nuo 1865 m. rusai uždraudė spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba lotynišku raidynu. Šitaip prasidėjo iki 1904-ųjų trukęs lietuviškos spaudos draudimas. Manoma, kad per visą šį laikotarpį į Lietuvą slapta buvo įvežta maždaug penki milijonai užsienyje leistų lietuviškų knygų. Caro muitininkai, pasieniečiai ir žandarai tesugebėjo konfiskuoti vos 10 proc. jų.

Šie leidiniai galiausiai tapo vienu lemiamų lietuvių tautos savimonės ir valstybės atkūrimo veiksnių. Todėl dabar toks nelegalus lietuviškos spaudos gabenimas vadinamas šventąja kontrabanda.

Gera tarnyba

Daugelyje to meto atvirukų vaizduojami Rusijos imperijos pasieniečiai – gerai išmuštruoti, besitreniruojantys ar patruliuojantys pasienyje.

"Veido" archyvas

Tarp keliautojų buvo populiarūs atvirukai, įsigyti pasienio užkardoje arba muitinėje, kurie iki šių dienų išsaugojo senuosius vietovių vaizdus

Lietuvos pasienis su Prūsija buvo ypač stropiai saugomas – 619 km ilgio sieną sergėjo net 4510 pasienio sargybinių (610 km ilgio sieną su Suomijos didžiąja kunigaikštyste tesaugojo 510 pasieniečių).

Caro pasieniečiai gaudavo gana didelį darbo užmokestį: 1903 m. kuopos vadas, turintis kapitono laipsnį, per metus uždirbdavo apie 900 rublių, dar 360 rublių gaudavo maistui. Tai buvo nemaža suma: 1899 m. Sankt Peterburge už 8 rublius buvo galima nusipirkti gerą kostiumą, o už 11 – lietpaltį.

Už sulaikytą kontrabandą pasieniečiams dosniai atlygindavo – įvairiu laikotarpiu pasienio sargybos reikmėms būdavo skiriama nuo 50 iki 80 proc. sugautos kontrabandos vertės.

Sieną paprastai saugodavo dvi sargybinių linijos: pirmoje budėdavo pėsti sargybiniai, o antroje patruliuodavo raiteliai. Tarnauti pasieniečiais ar muitininkais priimdavo tik ypač atsidavusius caro valdžiai žmones (nenuostabu, kad lietuvių ar bent jau katalikų tarp sargybinių ir muitininkų buvo mažai).

Kita vertus, pareigūnams tai vėliau visai nekliudydavo pasiduoti žmogiškoms silpnybėms. Amžininkai labiausiai korumpuota vadino Vladislavovo muitinę, pro kurią XIX a. pabaigoje masiškai plūdo norintieji nelegaliai išvykti į Ameriką. XIX a. pabaigoje kasmet iš Lietuvos nelegaliai sieną pereidavo apie 30 tūkst. žmonių.

Klestėjusi Virbalio muitinė

Ko gero, bene dažniausiai to meto atvirukuose vaizduota Virbalio muitinė. Šiandien nedaugelis žino, kad kuklaus Virbalio (rusiškai vadinto Veržbolovo, o vokiškai Wirballen) miestelio pavadinimas maždaug prieš šimtmetį skambėjo po visą carinę Rusiją.

Virbalio muitinės suklestėjimą lėmė didžiulės tarptautinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva statybos XIX a. viduryje. 1861 m. balandį buvo iškilmingai atidaryta viena šio geležinkelio atšakų, vedusi į Rytų Prūsiją. Tos atšakos gale ir stūksojo rusų praminta Veržbolovo stotis ir muitinė.

Įdomu tai, kad muitinė įrengta ne pačiame Virbalio miestelyje, o už penkių kilometrų, Kybartuose. Tai buvo įspūdingas statinys – didžiulės salės, viešbučiai ir trijų klasių restoranai, lauko teniso aikštelės, boulingo salė, caro šeimos apartamentai, garažas, kuriame laikytas asmeninis prabangus caro traukinys, laukiantis, kol valdovas sumanys pasivažinėti po Europą.

Ilgainiui Kybartų Virbalis tapo savotišku Rusijos paribio simboliu. Čia buvo vadinamoji pirmos kategorijos stotis bei vienas iš dviejų Rusijos imperijos pasienio punktų, turėjusių geležinkelį. Pastatą projektavo prancūzai, o statė vokiečiai.

Stotis ir muitinė buvo tokie milžiniški dėl to, kad Virbalis nebuvo vien pasų ir prekių patikrinimo vieta. Rusai naudojo angliško pavyzdžio geležinkelio bėgius (šie buvo truputį platesni nei likusioje Europoje). Todėl iš Rusijos į Virbalio stotį atvykę keleiviai rusišku traukiniu bei perėję muitinę ir pasų kontrolę, turėdavo persėsti į kitą traukinį, jau stovintį ant vokiškų bėgių.

Virbalis buvo ir vieta, kurioje “…kampuotą rusišką geležinkelį keitė siauras europietiškas kelias, o beržines malkas – anglys”, – taip rašė garsusis romano “Lolita” autorius Vladimiras Nabokovas.

Per Virbalio muitinę gabenta apie 10 proc. visos Rusijos imperijos importuojamų ir eksportuojamų prekių. Teigiama, kad beveik penkis mėnesius per metus, kai užšaldavo Sankt Peterburgo uostas, būtent pro Virbalį į Rusijos sostinę plūdo pagrindinis prekių srautas.

Per Virbalį į Lietuvą slapta buvo įvežama ir nemažai nelegalių komunistinio turinio knygų. Todėl traukinių keleiviai būdavo kruopščiai apieškomi. 1895 m. muitininkai apieškojo ir iš Eitkūnų į Virbalį atvykusį Leniną.

Per Virbalį į Rusiją buvo vežami ir įžymybių palaikai – 1904 m. liepą per čia buvo vežamas cinkuotas karstas su rašytojo Antono Čechovo palaikais.

Kaip P.Lubinas dėjo iš viršaus

Pirmojo pasaulinio karo metais rusiškasis Veržbolovas tapo vokišku Wirballen, o 1918 m. milžiniška stotis atiteko jau nepriklausomai Lietuvai. Mažai valstybei buvo gana sudėtinga eksploatuoti tokį didelį pastatą, tad buvusiuose caro apartamentuose įsikūrė Kybartų teismas. O didžiojoje keleivių salėje kybartiškiai sutikdavo naujuosius metus. Kartais joje netgi žaisdavo krepšinį.

Anot rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus, 1939-aisiais čia parodomąsias rungtynes su Kybartų rinktine sužaidė dukart Europos čempionė Lietuvos rinktinė. Ir “…kai Pranas Lubinas, NBA ragavęs lietuvių centro puolėjas, įdėjo kamuolį į krepšį iš viršaus, žiūrovai iš nuostabos aiktelėjo. Tokio stebuklo čia dar niekas nebuvo matęs.”

Virbalio muitinė-stotis sėkmingai išgyveno Antrojo pasaulinio karo pradžią. Nors karo pabaigoje ji buvo apgadinta, statinį dar buvo galima atkurti. Tačiau jos likimą nulėmė nesusipratimas.

Sovietų valdžia nuolat painiojo Kybartus su greta, vos už siauro Lieponos upeliūkščio, stovėjusiais vokiečių Eitkūnais. Ir kai rusų kariams 1944 m. buvo duotas įsakymas nugriauti stipriai nuniokotą Eitkūnų stotį, šie apsirikę ėmė versti žemėn senosios Virbalio muitinės sienas… Šitaip ir baigė gyvenimą Virbalio muitinės-stoties pastatas, tarnavęs įvairioms valdžioms ir valstybėms net 83-ejus metus.

* - Parodą “Išnykusios sienos” galima pamatyti Lietuvos muitinės muziejuje (Jeruzalės g. 25a, Vilnius)

Lietuvos istorikai neįžvelgia didelės grėsmės, kad bausmes už Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos agresijos neigimą ar šiurkštų menkinimą numatantis įstatymas galėtų trukdyti istorijos tyrimams, BNS sakė Lietuvos istorijos instituto atstovė.

Pirminėje Baudžiamojo kodekso pataisų rengimo stadijoje instituto atstovai buvo išsakę nerimą, kad siekiant išvengti galimo teisminio persekiojimo už savo mokslines pažiūras, bus atsisakoma tirti kai kuriuos Lietuvos istorijos laikotarpius, tačiau vėliau įstatyme įtvirtinti saugikliai mokslininkus nuramino.

Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja Zita Medišauskienė atkreipė dėmesį, kad svarstant įstatymą į jį įtrauktos nuostatos, jog gali būti baudžiama tik tada, jei SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimai menkinami “šiurkščiai” ir tik tada, jei tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

“Manau, kad dabartinės formuluotės labai didelio pavojaus istorikams nebekelia”, – BNS sakė Z.Medišauskienė.

Seimo šią savaitę priimtos pataisos numato, kad iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme galima bausti tuos, kas viešai pritarė SSSR ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvoje ar prieš Lietuvos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams, taip pat šiuos nusikaltimus neigė ar šiurkščiai menkino.

Be to, įsigaliojus įstatymui, baudžiamojon atsakomybėn bus galima traukti ir tuos, kas pritarė 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų sunkiems nusikaltimams, taip pat juos neigė ir šiurkščiai menkino.

Bausmės grės, jei bus įrodyta, kad minėtos veikos atliktos grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

Už šiuos nusikaltimus bus galima bausti bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

“Sunku įsivaizduoti rimtą mokslinį tekstą, kuriame būtų grasinama, pateikiama užgauliu ar įžeidžiančiu būdu. Iš mokslininkų pageidaujama atsakomybės už mokslinio tyrimo pagrįstumą, politinio ir visuomeninio konteksto suvokimo”, – sakė Z.Medišauskienė.

Mokslininkės nuomone, negalima visiškai atmesti galimybės, kad priėmus įstatymą kai kuriuos istorikus gali būti mėginama paduoti į teismą, tačiau formuluotė leistų kaltinimus atmesti.

“Teisine prasme, baimės neturėtų būti. Yra kita pusė – visuomenės grupės, kurios nepriima kitos nuomonės. Istorikams lieka visuomeninis spaudimas. Tikimės, kad šis įstatymas visuomeniniam spaudimui nebesuteikia teisinių įrankių ir jis nevirs baudžiamuoju persekiojimu”, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovo pavaduotoja.

Baudžiamojo kodekso pataisų autoriai sako, kad jas parengti paskatino Europos Sąjungos (ES) 2008 metų pamatinis sprendimas, kuriuo valstybės įsipareigojo užtikrinti baudžiamumą už viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, atsisakymą šiuos nusikaltimus pripažinti ar didelį jų menkinimą, kai tai gali kurstyti smurtą ar neapykantą.

Įstatymo autoriai baudžiamų veikų sąrašą sako išplėtę atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos istorinė ir politinė situacija yra visų pirma susijusi su skaudžia patirtimi dėl SSRS ir nacistinės Vokietijos įvykdytos agresijos. Aiškinamajame rašte taip pat atkreiptas dėmesys į nusikaltimus, kurie įvykdyti 1991 metų sausio sovietinės agresijos metu.

“Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai nebaudžiamai platinama dezinformacija, neigianti SSRS agresiją prieš Lietuvą, ypač apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius, taip pat pasitaiko kitokių mėginimų teisinti SSRS agresiją, menkinti ir neigti agresorių padarytus nusikaltimus, įskaitant holokaustą”, – sakoma vienos iš projektų iniciatorės Vilijos Aleknaitės Abramikienės parengtame aiškinamajame rašte.

Europos valstybės atsakomybę už itin sunkių nusikaltimų neigimą ar menkinimą reglamentuoja įvairiai. Čekija, Lenkija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

Austrija, Belgija, Slovakija, Vokietija, Prancūzija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Minėtos valstybės ir Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Prancūzija išplėtė įstatymų taikymą armėnų genocido atžvilgiu.

Baudžiamojo kodekso pataisų autoriai sako maną, kad jas priėmus “visuomenėje sumažėtų neigiama antidemokratines idėjas propaguojančių ir dezinformaciją skleidžiančių organizacijų bei asmenų įtaka”.