Skaidri smaragdinė Adrija, pušų ir kiparisų žaluma kaišyti paplūdimiai, pakelėse žydintys oleandrai, nenuilstantis cikadų choras, romantiški saulėlydžiai ir nepakartojamas naktinis senamiesčio gyvenimas. Tokiais vaizdais pasitinka ir palydi Rovinis – kurortinis miestukas Istros pusiasalyje, šiaurinėje Adrijos jūros pusėje.
Keliauti į Kroatiją tikriausiai labiausiai verta automobiliu. Taip galima susidaryti galimybę pasigrožėti tuo, kas patinka, ir aplankyti tai, kas domina. Būtent šį keliavimo būdą pasirinko ir mūsų šeimyninė aštuonių keliautojų grupė ir jis nė kiek nenuvylė: naktinė Krokuva, Veličkos druskų kasyklos, maudynės Balatono ežere kartu su vandens žalčiukais, tai nutolstantys, tai vėl priartėjantys kalnai, vengriško guliašo skonis – visa tai sukūrė ypatingą kelionės nuotaiką. Belieka pridurti, kad nakvynė su patogumais keturių asmenų šeimai Lenkijos motelyje kainavo 35 eurus. Tiek pat sumokėjome ir už privačius apartamentus Vengrijoje prie Balatono.
Rovinio žavesys, arba apie tai, kodėl norisi ten grįžti
Šis kadaise romėnų pastatytas uostas alsuote alsuoja turizmo ir poilsio dvasia. Jau pirmomis dienomis ir mes nejučia užsikrėtėme tuo be galo maloniu ramybės, paplūdimių ir vaizdingų Adrijos pakrančių lankymo bei vakarinių pasivaikščiojimų po itališką senamiestį virusu. Miestą puošia barokiniai ir renesansiniai pastatai, o senamiestis su iškilusia Šv. Eufemijos katedra ir 61 m aukščio varpine – visų čia atkeliavusių turistų traukos centras.
Gyvenamąsias patalpas, vadinamuosius apartamentus, išsinuomojome jau atkeliavę į Rovinį ir pasinaudoję tenykštės turizmo informacijos agentūros paslaugomis. Maloniausi mūsų šeimyninės kompanijos prisiminimai susiję su švariais paplūdimiais ir vietinių gyventojų dėmesingumu.
Taigi miesto, turinčio apie 14 tūkst. gyventojų, paplūdimiuose viešpatauja egzotika, tvarka ir ramybė. Egzotika – lietuvio akiai neįprasta akmenuota pakrantė, galimybė ilsėtis pušų pavėsyje prie pat vandens ir nebijoti per daug įdegti. Akimirką pasigendi taip įprasto smėlėto kranto, bet regimas vaizdas norom nenorom verčia pamąstyti apie šio ir mūsų gimtojo pajūrio paplūdimio švarą. Žiūrėdamas į tikrai tvarkingą ir nuorūkomis neužkamšytą Adrijos pakrantę, nejučia susimąstai, kad tokį Lietuvos pajūrį, kokį jį norėtum matyti, pastarąjį kartą matei kino filmuose “Moteris ir keturi jos vyrai” arba “Eglė žalčių karalienė”.
Stebint įvairiatautę Adrijos paplūdimio publiką niekaip nesiseka suprasti, kas kaltas dėl užterštų mūsų Baltijos paplūdimių – mentalitetas ar pati sistema? Rovinio paplūdimio tualetai, į kuriuos iš pradžių su vaikais ėjome nedrąsiai (nedžiuginanti lietuviška patirtis), pasirodė besą taip pat tvarkingi ir nemokami.
Poilsiauti paplūdimyje ramu. Iš čia įsikūrusių kavinių nesklinda tranki muzika, o apie tai, kad po paplūdimį vaikštinėja šviežių bandelių pardavėjas, supranti iš jo lėtos eisenos ir ant padėklo nešamos prekės, bet ne iš garsios gerklės. Tačiau tai nereiškia, kad paplūdimyje tik tingiai gulima ar sėdima. Anaiptol. Pramogų čia begalės, tik siekiama, kad vienų veikla netrukdytų kitų poilsiui.
Už espreso kavos puodelį paplūdimio kavinėje sumokėjome 12 kunų (6 Lt). Pasimėgauti 0,5 l bokalu šalto alaus kainavo šiek tiek brangiau – 18 kunų. Tokios kainos nei nuvylė, nei nudžiugino.
Šiltų prisiminimų paliko netikėti susitikimai su vietiniais kroatais. Įsitikinome, kad roviniečiai puikiai suderinę verslo plonybes ir bendravimo kultūrą. Nebuvome įkyriai tikinami įsigyti prekių ar paslaugų, bet parodę susidomėjimą tuojau pat sulaukdavome dėmesio ir malonaus pabendravimo anglų, vokiečių ar rusų kalba.
Senamiesčio turguje renkantis vaisius, prekiautojai noriai siūlė vaišintis visa jų turima produkcija. Nusipirkę vietinių vynuogių ir slyvų, sulaukėme magaryčių: vaikai buvo pamaloninti bananais ir persikais. Prieš įsigydami vietinės gamybos grapos (unikalaus itališko alkoholinio gėrimo, gaminamo iš vynuogių išspaudų), vyrai buvo pavaišinti įvairiomis jos rūšimis ir Istros regiono kulinariniu pasididžiavimu – avių bei ožkų sūriais.
Kroatus domino mūsų kalba. Dažnai buvome klausinėjami, kokia kalba šnekame. Vienos studentės buvome paprašyti užrašyti keletą lietuviškų žodžių. Paprašiusi lietuviškai perskaityti skaičių “60″, mergina linksmai nusprendė, kad geriau tobulins anglų kalbos žinias.
Įsitikinome, kad meno dirbinėlių, papuošalų, suvenyrų krautuvėlių savininkų nereikia traukti už liežuvio, norint sužinoti, kaip ir iš ko pagaminta jų siūloma prekė.
Dievo mestas perlas, arba gamtos dovanos Istros regionui
Pasak legendos, vienas Dievo į mūsų žemę mestų gamtos grožio perlų teko Kroatijai. Iš tiesų Istra – tai mažai paliestos gamtos kampelis su 445 km pajūrio. Didžioji dalis šio pajūrio – akmeninės ir laukinės uolos su beveik iki pat jūros nusileidžiančiomis pušimis. Ir visai nenuostabu, kad patys kroatai savo kraštą vadina “savo gražuole”.
“Istros gyvenimo būdas” – tai posakis, į kurį telpa visa, ką geriausio galima pasakyti apie šią vietovę. Vietiniai didžiuojasi savo vynu, triufeliais, alyvų aliejumi, jūra, puikiais paplūdimiais, kraštovaizdžiu. Klimatas labai panašus į Italijos Ligūriją. Pusiasalio pakrantėje daugybė puikių įlankų, fiordų. Ramios, kalvotos, nenuniokotos gamtos vietovės – ideali vieta akims ir sielai pradžiuginti.
Pasukus Rovinio link, mūsų žvilgsnius traukte traukė reljefą kopijuojantys vynuogynai, alyvmedžių laukeliai ir jau visai rimti moliūgų bei melionų laukai. Raudoniu deganti pakelėse įdirbta dirva kvieste kvietė sustoti ir ją pačiupinėti.
Nors imk ir parsivežk namo – tokia keistai neįprasta čia žemė. Bet derlinga. Juk būtent ji ir švelnus jūrinis klimatas leidžia gėrėtis Rovinio apylinkėse tarpstančiais vynuogynais, miestelyje namų pavėsines apsivijusiais kiviais, vaikų akis džiuginančiais bananmedžiais, palmėmis, bambukais, graikiniais riešutmedžiais. Čia įvairiausiomis spalvomis vilioja oleandrai, po lapais droviai slepiasi figų vaisiai. Kiparisų, juodųjų ir kedrinių pušų giraitės nejučia nukelia į antikos laikus.
Kad ir kiek žiūrėtum, randi tris spalvas: mėlyna – Adrijos, balta – akmenuotų pakrančių ir žalia – vaismedžių sodų, spygliuočių giraičių. Na, ir dar truputis ketvirtos, žmogaus sukurtos spalvos – tai rausvi čerpiniai namų stogai.
Keista, bet keturių spalvų užtenka šio unikalaus žemės lopinėlio savitam grožiui apibūdinti. Galbūt visa tai ir neprilygsta mūsų krašto laukus po lietaus juosiančiai daugiaspalvei Vaivos juostai, bet ir nereikėtų lyginti. Tiesiog verta tai pamatyti.
Tobulai sūri pasaka, arba Kroatija vaikų akimis
Vaikams siūlomų pramogų įvairovė Rovinio miestelyje ir jo apylinkėse išties didelė. Jaunieji poilsiautojai čia gali mėgautis visokiausiais vandens malonumais: nardyti, plaukioti, minti vandens dviračius, lėkti su šliaužynėmis į vandenį ar tiesiog ilsėtis plūduriuojant sūrutėlės jūros paviršiuje. Nerimas dėl jūros ežių keliamo pavojaus išnyko kaip dūmas sužinojus, kad visame Istros regione jau beveik dešimtmetį jų nėra (tiksliau, retai randami pavieniai).
Tačiau visokiausios kitokios jūros gyvasties vaikai pamatė su kaupu: mažų krabiukų – lygiai tokių kaip animaciniuose filmukuose, spalvingų žuvelių skaidriame vandenyje, įvairių kriauklių dugne. Ir visa tai galima pamatyti iš arti, netgi paliesti.
Dar keletas malonumų, siūlomų šeimoms su vaikais: pasiplaukioti įvairiausiais kateriukais ir laiveliais, aplankant nedideles saleles ir apžiūrint Rovinį iš jūros pusės. Vaikų laukia ir pažintinė programa, vadinamasis stiklo laivas, kurio apatinėje dalyje įrengti stikliniai langai leidžia stebėti povandeninį pasaulį. Mėgstantiesiems žvejoti suteikiama galimybė išmėginti sėkmę su meškere. Jeigu vaikų norai ir tėvelių galimybės didesni, tiesiai iš Rovinio keltu keliaujama į Veneciją. Kelionė iki Venecijos trunka apie tris valandas.
Mūsų vaikai taip pat atrado Rovinio senamiestį. Miestelio turgus ir krautuvėlės tapo savotiška kalbų, bendravimo ir greito skaičiavimo mokykla – juk reikėjo pasirūpinti lauktuvėmis ir suvenyrais. Mėgaudamiesi saldžiausia ledų pica senamiesčio kavinėje, poilsį prie Adrijos vaikai vis dėlto pavadino tobulai sūria pasaka.
Tobulumas – tai paprastumas
Vaikščiodamas po Rovinio senamiestį, anksčiau ar vėliau atkreipi dėmesį į dar vieną šio miestelio bruožą – viso ko paprastumą. Neištaiginga, tačiau savita pastatų architektūra, siauros gatvelės, paprasta buitis, kuklios mažos parduotuvėlės, tiesiog miniatiūrinės lauko kavinukės. Vis dėlto turistinis gyvenimas čia virte verda. Galbūt todėl, kad tas paprastumas jaukus, laiko tėkmės nušlifuotas, įsiliejęs į šio krašto kultūrą ir papročius, seniai tapęs viena čionykščių amžinųjų vertybių.
Tokios mintys lenda į galvą sėdint Rovinio senamiesčio bare, kuriame nėra baldų, valgiaraščių ir šurmuliuojančios aplinkos. Vietoje šių atributų gauni nedidelę pagalvėlę, įsitaisai ant akmenuoto kranto ir rankoje laikydamas patinkamą gėrimą gali klausytis švelnios vandens muzikos bei stebėti naktiniam sapnui besirengiančią jūrą. Nejučia susimąstai, kad būtent tokio paprasto pasėdėjimo, nuolat kasdien skubant, labiausiai ir trūksta. Ką gi, roviniečiai tai jau atrado, suprato ir įvertino.
Loading ...