Dabar startuolių matome šimteriopai daugiau nei prieš penketą metų. Tačiau dideli skaičiai neatskleidžia tikrosios tiesos – kiek startuolių išgyvena. Kaip sako Silicio slėnio ekspertai, vien gera idėja mažai ko verta.

Augustė BUČINSKAITĖ
„Daugelis startuolių „žūva“ jau pradinėje stadijoje“, – sako VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. projektų ir „Startup Lithuania“ vadovė Rimantė Ribačiauskaitė, o štai verslo ekspertas Laurynas Almanis nurodo ir pagrindinę nesėkmių priežastį – prekė ar pasauga tiesiog neranda savo pirkėjo. „Esu matęs savo aplinkoje tokių žmonių, kurie sudegino milijonus, nes jų prekė, nors iš pažiūros ir gera, žmonėms buvo nereikalinga“, – sako L.Almanis, kurį galima vadinti startuolių ekspertu.

Didžiausios patirties jis įgijo dirbdamas danų bei portugalų startuolių projektuose. Beje, Lauryno pastangomis vienai jaunai danų įmonei per metus pavyko išplėsti verslą į Didžiosios Britanijos bei Estijos rinkas ir sulaukti 6 mln. eurų investicijos. O viename aktyviausių startuolių akceleratorių Europoje „Lisbon Challenge“, kuriame norinčiųjų dirbti kasmet būna keli šimtai, vaikinas buvo atsakingas už startuolių atrinkimą į akceleravimo programą. Taigi jam teko savo akimis išvysti ir tikrai sėkmingų, ir nesėkme pasibaigusių mėginimų pradėti verslą.

Masinės startuolių kapinės

Pasauliniai tyrimai rodo, kad rinka startuoliams negailestinga visur: iš dešimties verslo idėjų globaliame pasaulyje išgyventi ir galbūt net patekti į Silicio slėnį pasiseka vidutiniškai vienam.

Pasak R.Ribačiauskaitės, skaudžių startuolių nesėkmių pavyktų išvengti, jeigu verslininkai sugebėtų rasti egzistuojančią, aktualią problemą, kuri būtų būdinga daugybei žmonių, ir sugalvotų jos sprendimo būdą.

„Problema ta, kad žmonės skaito tik sėkmės istorijas ir bando orientuotis į tai, kas sukuriama Silicio slėnyje San Fransiske. Jie mano, kad kažkieno kito idėją galime pritaikyti sau, tačiau tai netiesa. Žmonėms reikia unikalumo, o ne kopijos“, – teigia L.Almanis.

Deja, kol kas Lietuvoje dar neturime didelės sėkmės istorijos ir tai stabdo ekonominį vystymąsi. Kita svarbi priežastis ta, kad pasaulinė žiniasklaida yra suformavusi mintį, jog įmonės investavimo dydis savaime lemia startuolio sėkmę. Tačiau L.Almanis įsitikinęs, kad gauti didelį finansavimą nėra svarbiausias pasiekimas. Startuoliai pirmiausia turėtų sukurti strategiją, kaip tvarkyti savo biudžetą, ir neapsiriboti tik viena investicija. „Priešingu atveju po metų greičiausiai pamatysime, kad tas startuolis nukeliavo į startuolių kapines“, – sako ekspertas.

Vis dėlto įmonės „Creatus“ įkūrėja Gintarė Černiauskaitė neabejoja, kad lėšų trūkumas – viena dažniausių masinių startuolių kapinių priežasčių. „Žmonėms baigiasi arba pinigai, arba noras“, – sako jauno verslo kūrėja, medicinos dizainere save vadinanti G.Černiauskaitė, kurios įmonė sėkmingai kuria unikalaus dizaino įtvarus, padedančius apsisaugoti nuo kaulų lūžių.

Komanda svarbiau už idėją

Ne kartą esame girdėję sėkmės formulių, neva svarbiausia yra idėja. L.Almanis siūlo tai pamiršti, nes pirminė idėja dažniausiai pasikeičia vystant projektą. „Nereikia bijoti keisti pirminės idėjos, nes galbūt pakeitimas sulauks didesnės sėkmės“, – pataria L.Almanis, kurio nuomone, sėkmei svarbiausia yra komanda, gebėjimas sukurti bei parduoti produktą, aiški problema, kurią išsprendžia jūsų produktas ir, žinoma, pelnas.

Darnią komandą, kaip vieną svarbiausių sėkmės veiksnių startuolių versle, mini ir Rasa Žostautienė, UAB „Holtida“, gaminančios holograminius apsaugos ženklus, įkūrėja.

Kita vertus, sėkmės vargu ar pavyks sulaukti ir be patirties, technologinės įrangos bazės bei asmeninių savybių.

Būtent asmenines savybes pabrėžia ir MB „Probiomas“ įkūrėjas Erikas Treskovskis, kurio įmonė užsiima biotechnologijos taikymu maisto pramonėje ir gamybos procese. „Atsakomybė, ryžtas, užsispyrimas, atvirumas bei komunikabilumas – svarbiausios žmogiškosios savybės, padedančios verslui rasti kelią į dienos šviesą“, – teigia verslininkas.

Startuolių pasaulyje galime pamatyti daugybę sėkmės istorijų, tačiau tikroji „virtuvė“ yra kitokia. Už besišypsančių veidų slepiasi sunkus ir alinantis darbas. Vieną dieną tu gauni milijoną investicijų, kitą – papildai gretas startuolių kapinėse. Versle, kur vieni skaičiuoja pelną, o kiti ryją kartėlį ir bando versti naują lapą, neegzistuoja jokios sėkmės formulės. Čia svarbiausia – išlikti unikaliam.

M.Tvarijonavičius

Įsivaizduokite krepšininką, sėkmingai žaidusį LKL lygoje ir išvykusį į NBA. Stipriausioje pasaulio lygoje galioja visiškai kitos žaidimo taisyklės. Tai, kas tiko žaidžiant LKL, už Atlanto netinka. Nori sėkmingai žaisti NBA? Turi priimti naujas taisykles.

Dr. Mantas TVARIJONAVIČIUS, Žmonių ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ konsultantas, PVPA valdybos narys

Pastaruoju metu susiduriant su labai įvairių sektorių įmonėmis neapleidžia mintis, kad informacinių technologijų (IT) įmonės Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus nugyveno dešimt metų. Didelė dalis Lietuvoje veikiančių IT įmonių iš vietinės rinkos perėjo „žaisti“ į aukščiausią lygą – globalią, inovatyvią, dinamišką tarptautinę IT rinką. O ši rinka verčia priimti naujas žaidimo taisykles. Tai, kas tiko LKL, netinka NBA.

Inovacijų požiūriu IT sektorius pasaulyje yra „ant bangos“. Kasdien pristatomos naujos technologijos, įrenginiai, programinė įranga. Tačiau ne tik technologijos evoliucionuoja. Norėdamos išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje, IT įmonės, žaisdamos aukščiausiu lygiu, turi keistis ir vidumi. Keičiasi įmonių vidinės valdymo ir kontrolės sistemos. Ir tai vyksta bene dvigubai sparčiau nei kituose sektoriuose.

Viena Lietuvoje sėkmingai veikianti IT įmonė turi darbuotojų „komitetus“. Tai nedidelės, nuo trijų iki penkių iniciatyvių, įgalintų darbuotojų grupelės, kurioms priskirtos rimtos atsakomybės, resursai ir kurios periodiškai atsiskaito visam kolektyvui, ką nuveikė. Pavyzdžiui, biuro reikalų komitetas atsakingas už tai, kad įmonės biuras būtų jaukus ir tinkamas efektyviam darbui. Kitas komitetas atsakingas už įvairių būdų, kaip suteikti papildomų naudų darbuotojams, suradimą ir įgyvendinimą. Įgalintų darbuotojų komitetai – inovatyvi valdymo ir motyvavimo praktika, apie kurią dažnos net ir užsienio įmonės vadovai skaito knygose ir sako: „Hm… įdomu, bet kažin ar pas mus suveiktų.“ O mes čia, Lietuvoje, turime sėkmingą darbuotojų įgalinimo pavyzdį.

Dažna IT įmonė Lietuvoje naudoja žaidybinius sprendimus, kurie įtraukia ir motyvuoja žmones. Ko gero, sunku rasti IT įmonę, kuri neturėtų biure žaidimų konsolės ar bent stalo futbolo.

Ko gero, sunku rasti IT įmonę, kuri neturėtų biure žaidimų konsolės ar bent stalo futbolo.

Tačiau dalis IT įmonių žengė dar toliau: žinau ne vieną pavyzdį, kai IT įmonės savo intranete sėkmingai naudoja įvairias taškų už geras iniciatyvas kaupimo sistemas. Darbuotojai gali skirti vieni kitiems taškus, mesti vienas kitam žaidybinius iššūkius, viešai padėkoti ir keistis informacija. Inovatyvu ir veiksminga.

Dauguma IT įmonių turi gana aiškias veiklos rezultatų aptarimo ir kontrolės sistemas. Vadovai nuolatinį, palaikantį, skatinantį augti bendravimą su komandos nariais laiko neatsiejama savo darbo dalimi. Pavyzdžiui, vienoje IT įmonėje mėnesiniai rezultatų aptarimo pokalbiai vyksta… žaidžiant stalo tenisą! Kodėl? Tai mažina įtampą ir skatina atvirumą.

Apskritai vadovų vaidmuo daugelyje IT įmonių yra evoliucionavęs. Vadovai kai kuriose įmonėse net vadovais nevadinami, veikiau treneriais ar „scrum-master‘iais“ (meistrais, šalinančiais kliūtis efektyviam darbui). Yra net buvę mėginimų iš viso dirbti be pa-reiginių instrukcijų, taip panaikinant bet kokius skirtumus tarp vadovų ir pavaldinių.

Tačiau ne viskas tik rožine spalva dažyta. Paauglystėje kone kiekvienam yra buvę tokių smarkaus augimo metų, kai grįžęs po vasaros atostogų į mokyklą supranti, kaip smarkiai paaugai. Gal net ir kelis mokytojus praaugai. Tačiau stipriai ūgtelėjus sutrinka koordinacija, išaugę kaulai nespėja sutvirtėti, ima trūkti raumenų masės.

Yra bėdų ir IT sektoriaus valdyme. Toli gražu ne visose IT įmonėse veiklos valdymo sistemos yra efektyvios. Ne visos įmonės yra skaidrios ir atviros, pirmiausia – su savo darbuotojais. Ne visi darbuotojai ir ne visi vadovai „spėja“ kartu su besikeičiančia rinka ir organizacija. Ypač sunku keistis įmonėms, turinčioms ilgą veiklos istoriją vietinėje rinkoje. Lengviau inovacijas diegti startuoliams, kuriantiems verslą nuo švaraus popieriaus lapo. Vadovams tampa vis svarbiau mokėti tinkamai deleguoti atsakomybes, gebėti greitai sutelkti komandą bendram darbui, motyvuoti komandos narius. Ne visi vadovai tam pasiruošę.

Tačiau šios bėdos, tiksliau, iššūkiai, yra sparčios įmonių evoliucijos dalis. Paauglystė praeina, kaulai ir raumenys sutvirtėja. Linkiu, kad Lietuvoje veikiančios IT įmonės nuosekliai spręstų šiuos iššūkius.

Įsivaizduokite krepšininką, po sezono NBA lygoje grįžusį atostogų į Lietuvą ir aplankiusį savo buvusios LKL komandos draugus. Įsivaizduokite jį pasakojantį LKL žaidėjams apie gyvenimą už Atlanto ir žaidimą NBA. Klausytojų, LKL žaidėjų, reakcija gali būti labai įvairi: nuo „labai įdomu“ iki „koks jis pasikėlęs“. Esu tikras, kad galvojantieji „koks jis pasikėlęs“ iš buvusio kolegos naujų žaidimo gudrybių taip greitai neišmoks.

Negalvokime „kokie jie pasikėlę“. Norisi palinkėti ne IT sektoriaus įmonėms daugiau galvoti „kaip įdomu“ ir pasistengti atrasti, ką ir kaip pritaikyti savo organizacijoje iš valdymo sprendimų, kuriuos šiandien naudoja IT įmonės. Nes po kokių penkerių metų lietuviški IT atlyginimai priartės prie vakarietiškų ir skandinaviškų, ir tokios sparčios IT įmonių evoliucijos gali nelikti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Technologijos

Skaidrumas – viena pamatinių demokratijos prielaidų. Bet šiais laikais visuomenė visiškai priklauso nuo kompiuterių bei jų programų, kurias kuria ir aptarnauja šiuolaikiniai magai programuotojai. Kaip neišmanūs piliečiai gali kontroliuoti išmanius specialistus? Buvę ir tebesitęsiantys skandalai dėl Lietuvos gyvybiškai svarbių kompiuterinių sistemų verčia nuolatos klausti, ar valstybės įgaliotiems atstovams pakanka kompetencijos, kad užtikrintų pažeidžiamų sričių saugumą.

Arūnas BRAZAUSKAS

Skandalas dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) kompiuterinės sistemos lūžinėjimo per Seimo rinkimus tam kartui prigeso kartu su aistromis dėl pačių rinkimų. VRK sistemos dalies prieglobos ir priežiūros paslaugas teikia UAB „iTree Lietuva“ ir UAB „Baltnetos komunikacijos“. Darius Lazauskas, „iTree Lietuva“ vadovas, nesklandumų priežastis aiškino tuo, kad apie 5 mln. eurų kainavusi sistema buvo sukurta nuo nulio ir rinkimų metu pirmąkart išbandyta realiomis sąlygomis.

Nesklandumai VRK kompiuterinėje sistemoje aiškinami tuo, kad apie 5 mln. eurų kainavusi sistema buvo sukurta nuo nulio ir rinkimų metu pirmąkart išbandyta realiomis sąlygomis.

Paaiškinimai gal ir adekvatūs techniniu požiūriu. Iš programinės įrangos specialisto nereikia norėti, kad jis komentuotų techninių nesklandumų politines pasekmes.

O jeigu įsilauš į VRK sistemą?

Žinios apie pasekmes sklinda iš kitų vietų. Demokratijos vėliavnešės Jungtinės Valstijos šiuo me tu tapo informacinio karo poligonu, kur programišiai, galbūt susiję su kitomis valstybėmis, gali paveikti prezidento rinkimų rezultatus. Įsilaužėlis, prisiėmęs atsakomybę už duomenų vagystę iš Demokratų partijos serverio, žada lapkričio pradžioje paskelbti Hillary Clinton pokalbio įrašą, kuriame ji tariamai pažėrė rasistinių replikų apie dabartinę JAV pirmąją ponią Michelle Obamą. Be to, žadėta paviešinti 33 tūkst. tarnybinių laiškų, kurie neva buvo ištrinti iš H.Clinton asmeninio serverio, naudoto darbiniam susirašinėjimui. Programišių grupuotė „WikiLeaks“ jau pradėjo viešinti dalį H.Clinton laiškų, pavogtų iš jos rinkimų kampanijos vadovo Johno Podestos elektroninio pašto dėžutės. Šių veiksmų tikslas – visiškai su griauti H.Clinton reputaciją likus kelioms dienoms iki rinkimų.

Net ir mūsų užkampio sąlygomis galima įsivaizduoti informacinio karo vingį, kuris Lietuvoje sukeltų politinių komplikacijų.

Net ir mūsų užkampio sąlygomis galima įsivaizduoti informacinio karo vingį, kuris Lietuvoje sukeltų politinių komplikacijų.

Tarkime, po Seimo rinkimų antrojo turo, vyksiančio spalio 23 d., kokie nors anoniminiai programišiai paskelbtų, kad jiems pavyko įsilaužti į VRK sistemą. Jų paskleista informacija ar dezinformacija leistų spėti, kad pavyko gerokai paveikti rinkimų rezultatus. Kad ir kokie rimti Lietuvos specialistai neigtų tokią galimybę, aiškintų, jog įtarimai nepagrįsti, į dalies piliečių galvas įsimestų abejonės kirminas. Ar išrinktoji valdžia teisėta, klaustų jie.

Ramybės dėl šių Seimo rinkimų suteikia tai, kad visi rezultatai galų gale fiksuoti popieriuje, tad esant reikalui viską galima perskaičiuoti. Politinė sumaištis Lietuvoje mažai ką pakeistų pasaulinėje galių pusiausvyroje, o juk vyksta būtent pasaulinė kova. Be to, net ir anuliavus rinkimų rezultatus Lietuvos valdžia nenustotų veikusi.

Skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas

Kad ir kokia būtų valdžia – teisėta ar neteisėta, jos efektyvumas priklauso nuo to, kaip veikia gyvybiškai svarbios sistemos: policija, greitoji medicinos pagalba, priešgaisrinė apsauga. Ar turint pakankamai pinigų galima organizuoti varžybas, t.y. konkursą, kuriame nešališki ekspertai vien iš meilės amatui atrinktų optimalų pasiūlymą? Tokią, sakytume, filosofinę prielaidą galima svarstyti ir akademiniame seminare, ir teisme.

Nuo 2012-ųjų rugpjūčio 1 d. šalyje veikia gyvento jų perspėjimo ir informavimo sistema (GPIS), kuri praneša apie ekstremalias situacijas – karą, stichines nelaimes ir pan. Lietuviškoji GPIS, pirmoji tokio pobūdžio sistema ES, kainavo apie 4,3 mln. eurų. Nuo jos veikimo pradžios nebuvo rimtų katastrofų ar karo, bet jos vartotojai buvo kelias dešimtis kartų informuoti apie ekstremalias oro sąlygas, eismo įvykius, netgi Lazdijų rajone dingusį žmogų.

Visuotinė perspėjimo sistema turi dvi dedamąsias: 868 garso sirenas, kurios kaukia, kai kyla pavojus, ir pačią GPIS, kuri informuoja gyventojus prnešimais į mobiliuosius telefonus. Šios dvi dalys iš esmės skiriasi savo santykiu su gyventojais. Sirenos užkauks, ir niekas neklaus, ar piliečiai nori jas girdėti. O GPIS veikia pagal principą, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Mat žinutes gauna tik tie, kurie savanoriškai prisijungė prie sistemos.

Juridinį GPIS statusą dabar būtų galima prilyginti neteisėtai statybai. 2013 m. gegužę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) panaikino GPIS užsakiusio Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (PAGD) 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą konkurso laimėtojais pripažinti UAB „NT Service“ ir UAB „HNIT-Baltic“. Kartu iš dalies buvo patenkintas konkurso rezultatus apskundusios Izraelio bendrovės „eVigilo“ ieškinys.

Kai LAT priėmė sprendimą, GPIS veikė jau beveik metai. Kitaip nei netesėtos statybos atvejais, tos sistemos niekas nesirengė ardyti. Tegul sau veikia tėvynės labui – viešasis interesas svarbiau. Tačiau teismas įpareigojo PAGD sumokėti Izraelio ben drovei 100 tūkst. eurų – lyg ir nemenką sumą biudžetinei organizacijai.
Atgaline data laimėjęs bendrovių „eVigilo“, „Inta“, ir ERP konsorciumas konkurse pasiūlė darbus atlikti už beveik 4,2 mln. eurų, o už programos priežiūrą prašė papildomai 1,6 mln. eurų per metus. Atgaline data pralaimėjusioji „NT Service“ su partnere už darbus gavo maždaug puse milijono eurų daugiau, tačiau metinė priežiūros kaina tesudaro 434 tūkst. eurų – keliskart mažiau, nei prašė dabar jau laimėjusi pusė, kuriai nebuvo leista pasireikšti.
Rengdamas GPIS galimybių studiją, techninę specifikaciją ir investicinį projektą, PAGD pasamdė Kauno technologijos universiteto (KTU) ekspertus. LAT teigimu, ekspertų ir kitų KTU darbuotojų anksčiau susiklostę santykiai su PAGD buvo reikšminga aplinkybė, galėjusi padaryti įtakos pasiūlymų vertinimui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ekspertų pasirašytos nešališkumo deklaracijos savaime neužtikrina šių subjektų objektyvaus elgesio, o yra labiau prevencinė priemonė. Įdomi ir kita teisėjų konstatacija: Viešųjų pirkimų įstatyme ar kituose teisės aktuose nenustatyta įtarimų dėl galimo ekspertų šališkumo teisinių padarinių.

Filosofinės išvados dėl šios bylos: teismas nekompetentingas nustatyti, kuris iš konkursui pateiktų kompiuterinių sprendimų geresnis, tačiau teismui gali kilti abejonių dėl kompiuteriją vertinančių ekspertų nešališkumo. Teismas gali atkurti teisingumą skirdamas baudas, tačiau tai ir viskas, ką gali teismas. Jeigu šališki ekspertai pritarė blogam techniniam sprendimui, jokios baudos neapsaugos nuo žalos, atsiradusios dėl prastai veikiančių programų. Dėl to galimi nauji teismai ir naujos baudos. Po šios bylos pasigirdo kalbų, kad reikia keisti įstatymus griežtinant viešiesiems pirkimams samdomų ekspertų atsakomybę.

GPIS reikaluose paisant pamatinių demokratijos tradicijų tik piliečiams palikta teisė būti visiškai neatsakingiems. Kaip minėta, prie GPIS sistemos prisijungia, kas nori. Atrodo, kas galėtų nenorėti gauti informacijos karinio konflikto atveju, pavyzdžiui, žinoti, kur yra artimiausia evakuacijos vieta, kokiomis kryptimis geriausia trauktis kilus radiaciniam pavojui. O ir be išvardytų baisybių, gali būti stichinių nelaimių: potvynių, audrų ir pan. Tačiau mūsų valstybė palieka visišką apsisprendimo laisvę – jungtis prie sistemos ar ne.

Pernai tuometinis PAGD Civilinės saugos valdybos viršininkas Jūris Targonskas „Lietuvos žinioms“ teigė, kad GPIS bandymų metu žinutės pasiekdavo iki 80 proc. adresatų. Apklausų duomenimis, pernai apie šią sistemą žinojo daugiau kaip 50 proc. Lietuvos gyventojų, iš kurių per 75 proc. manė, kad tai būtina paslauga. Tačiau nėra duomenų, kiek žmonių klaidingai mano, kad yra automatiškai prijungti prie sistemos vien dėl to, kad turi mobilųjį telefoną. Kitaip tariant, neaišku, kiek žmonių apsigauna manydami, kad gaus informacijos apie katastrofas, nes nežino, jog reikia prisijungti patiems.

GPIS tinklalapyje http://gpis.vpgt.lt pateikiama apsilankymų statistika: nuo tinklalapio veikimo pradžios iki spalio vidurio jų būta apie 286 tūkst. Nežinia, kiek iš tų besidominčiųjų susirado savo telefono tipą ir prisijungė prie sistemos (pavyzdžiui, vien „Samsung“ telefonų nurodyta apie šimtą, kiekvienam jų – atskira instrukcija). Nežinia, kiek iš prisijungusiųjų yra tokie, kuriems labiausiai to reikėtų, pavyzdžiui, vienkiemių gyventojai, nuo ryto iki vakaro nesėdintys prie televizoriaus, juolab negalintys išgirsti sirenų. Vos tik sistema 2012 m. buvo įdiegta, gyventojams buvo išdalyta pusantro milijono lankstinukų su instrukcijomis, kaip prisijungti prie sistemos.

Kas ką girdėjo, paaiškėjo spalio 19 d. apie vidurdienį, kai vyko perspėjimo sistemos patikrinimas. Gyventojams į mobiliuosius telefonus buvo išsiųsti trumpieji pranešimai apie šį patikrinimą. PAGD tinklalapyje http://www.vpgt.lt rašoma: „Atkreipiame dėmesį, kad šie pranešimai siunčiami visiems mobiliojo ryšio vartotojams, tačiau gali būti priimami tik tais telefonais, kuriuose yra įjungta korinio transliavimo funkcija. Jeigu perspėjimo pranešimo savo mobiliajame telefone negavote, nors ir jį aktyvavote, prašome rašyti elektroniniu paštu gpis@vpgt.lt.“

PAGD vyriausiasis specialistas Algis Bolys „Veidui“ aiškino, kad apklausa šių metų pabaigoje parodys, kiek Lietuvos mobiliojo ryšio vartotojų realiai apima GPIS. Ji sukurta 2D ir 3D tipų ryšiui.

Šiuo metu per 300 tūkst. šalies mobiliojo ryšio vartotojų naudojasi naujausios kartos telefonais, kurių prijungimas prie GPIS reikalauja specialių programėlių, parsisiunčiamų internetu, – taigi vien mygtukų spaudymo pagal instrukcijas nepakanka. Klausimas lieka atviras: ar tokią per 4 mln. eurų kainavusią sistemą galima vadinti visuotine?

Kur pinigai – ten teismai

Kadangi strateginę reikšmę turinčioms kompiuterinėms sistemoms kurti valstybė skiria nemenkus pinigus, nenuostabu, kad konkursus lydi teisinės kovos. Tokia užvirė dėl 18,8 mln. eurų vertės konkurso integruotai valdymo sistemai sukurti, jį 2015-aisiais paskelbė AB „Lietuvos energija“ įmonių grupei priklausanti UAB „Verslo aptarnavimo centras“ (VAC). Konkursą laimėjo bendrovių „NESS Czech s.r.o.“ (Čekija) ir UAB „InnoForce“ konsorciumas.
Konkurso nelaimėjo: konsorciumai UAB „Tieto Lietuva“, SIA „Tieto Latvia“; UAB ATEA ir UAB „Ingenious IT“; UAB „Asseco Lietuva“, „Asseco Poland“, S.A. ir „Asseco Central Europe“, S.A.
Nelaimėjusioji UAB „Tieto Lietuva“ apskundė konkurso rezultatus teismui. Kadangi teismas nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių, taigi VAC turi laisvas rankas pasirašyti sutartį su laimėtojais.

Lietuviška Temidė nei prasta, nei paprasta: nors konkursas nesustabdytas, byla dėl jo rezultatų nebaigta.

Lietuviška Temidė nei prasta, nei paprasta: nors konkursas nesustabdytas, byla dėl jo rezultatų nebaigta. Taigi bent jau teoriškai įmanoma situacija, kad, VAC pasirašius sutartį, o po kurio laiko teismui patenkinus konkurso rezultatus apskundusiųjų ieškinį, kažkoks sistemos gabalas bus sukurtas, ir situacija panėšės į teisinę kovą dėl GPIS: daiktas padarytas, tačiau tai „neteisėta statyba“, todėl tiems, kuriems nebuvo leista pasireikšti, mokama kompensacija.
Konkursą skelbusi pusė vis dar apdairiai laukia. Kol darbai stovi, galima pasvarstyti apie būsimos sistemos saugumą. Kada ji bus sukurta, už vadinamosios ugninės sienos (angl. firewall), garantuojančios nepažeidžiamumą, bus informacija apie kiekvieną energetikos paslaugas teikiančią įmonę ir apie kiekvieną klientą, pavyzdžiui, kas, kurioje valdoje, kada ir kiek suvartojo elektros, dujų. Išmaniai žvelgiant tai yra ne kokie nors „Panamos popieriai“, o Lietuvos piliečių turto žemėlapis. Viliojantis grobis tiems, kurie konfidencialia informacija norėtų drumsti Lietuvos viešąją erdvę.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

V.Žukauskienė

Klaipėdiečiai, kurie mokykloje nori išmokti programuoti ar laikyti informacinių technologijų (IT) egzaminą, stoja į „Ąžuolyno“ gimnaziją, o jei nepavyksta – eina į „Žemynos“ gimnaziją. Kodėl? Todėl, kad abiejose mokyklose dėsto IT mokytoja ekspertė Vaidilutė Žukauskienė.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

– Kodėl tapote ir tebesate mokytoja?

– Mokytoja tapau atsitiktinai. Kai buvau dvyliktokė, visi dalykai sekėsi vienodai gerai, nežinojau, kuo noriu būti. Vyresnė sesuo pasiūlė stoti į programavimą: „Nežinau, kas tai yra, bet atrodo įdomu. Tie, kurie dirba programuotojais, labai džiaugiasi.“

Taigi, tuo metu dar nelabai kas žinojo, ką reiškia programavimas, bet sesers paraginta įstojau į informatiką. Kai pradėjau studijuoti, Lietuvoje labai greitai prireikė informatikos mokytojų, nes visose mokyklose buvo diegiamas šis naujas dalykas, o dirbti nebuvo kam. Pradėjau galvoti, kad gal man reikėtų pabandyti tapti mokytoja, gal moteriai toks darbas tinkamesnis. Dvejojau, nežinojau, ką daryti, paklausiau brolio, ar man reikėtų programuoti, ar dirbti mokytoja, o jis pasakė: „Lietuvai bus daugiau naudos, jei tu būsi mokytoja, o ne programuotoja.“

Kiti nuo pat vaikystės svajoja apie tai, kuo norėtų būti, o aš tokių svajonių neturėjau. Pabandžiau mokytojo darbą, jis man patiko nuo pirmos dienos, o šiandien nežinau, kuo dar galėčiau dirbti.

Kadangi mokytojų labai trūko, pradėjau dirbti dar būdama studentė, po trijų kursų Šiaulių pedagoginiame universitete. Man labai patiko keturias dienas būti studente, o vieną dieną – mokytoja. Baigusi studijas jau neturėjau abejonių – pradėjau dirbti mokykloje, toje, kurią baigiau pati. Akmenės rajono Ventos vidurinėje mokykloje dirbau tiek pat, kiek joje mokiausi, 12 metų. Tas mažas miestelis man mielas ir dabar, tačiau kažkada ateina laikas, kai pritrūksta erdvės, mokinių, todėl išvažiavau į Klaipėdą.

– Kaip mokyklose prasidėjo informatikos mokymas? Ar tikrai mokėte apie kompiuterius be kompiuterių?

– Tokia situacija, kokia buvo 1994-aisiais, dabar turbūt neįsivaizduojama, bet prieš 20 metų buvo labai įdomu. Iš tiesų mokėmės teorijos iš vadovėlio, mokykla turėjo du kompiuterius, iš kurių vienas veikė. Senasis kompiuteris net neturėjo kietojo disko, kuriame galėtum įrašyti padarytą darbą. Tačiau tų laikų vaikams jau buvo taip įdomu, kad jie turėjo susikūrę futbolo žaidimą, užsirašę programos kodą ir per kiekvieną pertrauką susikurdavo tą žaidimą iš naujo. Po skambučio atbėga, ranka surenka programos kodą, pažaidžia, skambutis nuskamba – kompiuteris išsijungia. Per kitą pertrauką vėl atbėga, vėl nurašo programos kodą, vėl pažaidžia. Taigi dviem kompiuteriais mokėme vaikus, kurių, beje, buvo labai mažai, programuoti. Tai buvo žavus laikas.

Tais metais, kai pradėjau dirbti, kaip tik atsirado mokyklinis informatikos egzaminas. Man buvo šokas: atrodė, atėjau tik pabandyti mokytojauti, o turėsiu rengti vaikus egzaminui. Atsimenu, nuvažiavau į universitetą ir klausiu dėstytojo, apie ką bus egzaminas, o jis atsako žinantis tiek pat, kiek aš, nes šis egzaminas bus pirmą kartą.

Mano dideliam siaubui, atsirado vienas mokinys, kuris norėjo tą egzaminą laikyti. Dviese dirbome, mokėmės, ruošėmės ir jis gavo dešimtuką. Man tai buvo švenčių šventė, buvau laimingesnė nei šiemet, kai šimtukus gavo 24 mano mokiniai. Dabar tas pirmasis mokinys yra IT mokytojas.

Už 7 kilometrų esančiame Papilės miestelyje mokyklos direktoriumi dirbo Algirdas Monkevičius, puikus, atviras naujovėms žmogus, kuriam turiu padėkoti už tikėjimą mano galimybėmis, vos tik pradėjau dirbti. Jis stengėsi aprūpinti savo mokyklą, jau buvo prisirinkęs skirtingų kompiuterių, pradėjo dalyvauti projektuose, žinoma, vėliau jie pirmieji rajone įkūrė kompiuterių klasę. Bet kai mes turėjome vieną veikiantį kompiuterį, Papilės mokykloje jau buvo mini kompiuterių klasė, todėl aš paklausiau, ar galėčiau su vaikais atvažiuoti į Papilę vesti pamokų. Mus maloniai priėmė, tad su vaikais sėsdavom į maršrutinį autobusą, nusipirkdavome bilietėlius ir važiuodavome į pamoką.

Po kelerių metų, 1998-aisiais, Ventos vidurinė mokykla per rėmėjus gavo lėšų ir pati pirkosi kompiuterius, kad mažame miestelyje turėtume rimtą kompiuterių klasę. Vaikai, žinoma, namie kompiuterių neturėjo, todėl gyvendavo informatikos kabinete: grįžta namo pavalgyti, ir atgal į klasę. Turėjau raktą nuo mokyklos, tad prie kompiuterių sėdėdavome iki aštuonių vakaro.

– O kiek dabartinių jūsų mokinių norėtų būti mokytojais?

– Tokių pasvarstymų pasitaiko. Vienas gabus mokinys sakė: „Pasižiūriu į jus ir galvoju, kad gal visai įdomus darbas, bet ar aš jį turėčiau?“ Taigi yra kita pusė: mokiniai galvoja racionaliai, ar jie turės darbą.

Dabar beveik visų dalykų mokytojai yra vyresni nei 50-ies metų amžiaus. Maždaug po šešerių metų jų ims trūkti, mokytojai eis į pensiją. Tačiau IT mokytojai jaunesni nei kitų dalykų kolegos, nes atėjo dirbti vienu metu, tada, kai mokyklose atsirado informatika ir prireikė mokytojų. Taigi, jei dabar ateitų jaunų informatikos mokytojų, jiems reikėtų sulaukti, kol mes išeisime į pensiją.

Vaikų, kurie pagalvoja apie mokytojo profesiją, tikrai yra. Suprantu tai ir iš jų laiškų, daug susirašinėjame, nes per pamoką nespėji aptarti tiek, kiek gali feisbuke ir laiškais.

– Dėstote dalyką, kuris nuolat ir kardinaliai keičiasi, kurį mokiniai, užaugę su technologijomis, kartais išmano geriau už mokytoją. Kaip mokotės pati?

– Taip, žinias atnaujinti reikia nuolat. Mokausi iš interneto, nes seminarų informatikams nėra tiek, kiek norėtųsi. Kita vertus, jei jų būtų daugiau, reikėtų važiuoti mokytis į Vilnių, vadinasi, atitrūkti nuo pamokų. Juk galime mokytis internetu, jame galima rasti daug įvairios informacijos.

Tačiau IT dalyko problema yra ta, kad nespėjama atnaujinti bendrojo ugdymo programų. Mokytojas turi galvoti, kaip jam sugebėti dirbti pagal privalomą dokumentą – bendrąsias programas, ir kartu nemokyti atgyvenusių dalykų.

Mokytojas turi galvoti, kaip jam sugebėti dirbti pagal privalomą dokumentą – bendrąsias programas, ir kartu nemokyti atgyvenusių dalykų.

Esu dėkinga, kad abi mokyklos, kuriose dirbu, IT pamokoms skyrė papildomą valandą. Kitos mokyklos turi dvi pamokas per savaitę, o mes – tris. Per tą papildomą pamoką mokomės to, ko programoje dar nėra, bet jau aktualu: kuriame mobiliąsias programėles, žaidimus, atliekame kitus kūrybinius darbus. Tokių dalykų ugdymo programose nėra, bet be jų IT pamokos būtų nepatrauklios.

Turime skubėti paskui besikeičiančius vaikus, kad jiems būtų įdomu. Pirmieji mano mokiniai atbėgdavo per pertrauką rašyti programos kodo, kad įsijungtų žaidimas, dabartiniai – jau gimė su kompiuteriu. Turime sugebėti ugdymo turinį pritraukti prie vaikų, kad jiems būtų įdomu, antraip juos prarasime. Todėl mokytojas turi domėtis ir mokytis kartu su vaikais.

– Nuolat kalbama apie IT specialistų poreikį, didžiausius programuotojų atlyginimus, jų studijas finansuoja valstybė. Ar ir mokykloje pastebite išaugusį dėmesį IT?

– Labai. 2009 m. egzaminą laikė šeši, o pernai – 30 abiturientų. Šiemet laida truputį mažesnė, gal tai lėmė pačios gimnazijos pokyčiai, kad atsirado stojamieji egzaminai. Tačiau turiu 45 vienuoliktokus, kurie planuoja laikyti egzaminą. Taigi, jei kažkada mokykloje programavimą pabandyti norėjo aštuoni vaikai, o dabar penkiskart daugiau, vadinasi, jiems įdomu, jie nori pažiūrėti, kaip sektųsi, ar jiems tiktų toks darbas.

– Kažkada nauja ir reikalinga specialybė buvo vadyba, kuri tapo madinga, o dabar – nebereikalinga. Ar nemanote, kad panašus likimas gali ištikti ir programuotojus? Gal kada nors programavimas bus bendroji kompetencija, kaip rašymas?

– Sunku pasakyti, nė vienas nesame pranašas. Bet dabar taip neatrodo, nes informacinės technologijos plečiasi labai greitai, visur jų tik daugėja. Ar kiekvienas galės programuoti? Žiūrint, kokiu lygiu. Tikrai ne kiekvieną mokinį galima išmokyti programuoti, nes tam reikia trupučio talento, trupučio gabumų. Kaip kažkada sakiau, ne kiekvienas mokantis rašyti kuria eilėraščius, taip pat ir ne kiekvienas žinantis kelias pagrindines komandas gali sukurti gerą programą. Tam reikia turėti gerą loginį mąstymą ir nemažai matematikos gebėjimų.

Programavimas ateityje gali tapti įprastu dalyku nebent tuo atveju, jei atsiras jau suprogramuotos technologijos, kad užteks tik ką nors paspausti, arba programavimo kalbos taps labai išmanios. Žinoma, prognozuoti sunku, bet pagalvojau, kad mokytoja dirbu 20 metų ir 20 metų mokau dalyko, kuris yra „ant bangos“.

– Šiemet 24 jūsų mokiniai gavo šimtukus, pernai – 18. Kuri dalis šių įvertinimų yra jūsų nuopelnas, o kuri – mokinių indėlis?

– Vienareikšmiškai didžiąją dalį sudaro mokinio darbas. Mokytojas yra tik vedlys, jis parodo kryptį, kuria mokiniai eis arba neis. Mokytojas yra tam, kad padėtų vaikui, kai šis pats nustoja savimi tikėti. 12 klasėje dažnai užklumpa abejonės: gal nemoku, gal nesugebėsiu, gal man per sunku. Tada ir reikalingas mokytojas, kad palaikytų. Turėjau mokinį, kuris mokėsi šešetais, o egzaminą išlaikė 99 balais. Tad kai mokiniams nusvyra rankos, primenu, kad Paulius juk galėjo, vadinasi, gali ir jie.

Žinoma, mokytojas parenka užduotis, ką, kada ir kaip daryti, bet svarbu yra moralinis palaikymas – mokytojas turi tikėti, kad vaikams pasiseks, jei ne šiandien, tai rytoj, gal reikia pabandyti kitaip. Mokytojas niekada negali suabejoti, kad kažkas gali būti ne taip, o mokinys turi tikėti savo mokytoju. Toks tandemas gali pasiekti kažką gero.

– Dirbate prestižinėje, mokinius atsirenkančioje gimnazijoje ir paprastoje  miesto mokykloje. Pritariate mokinių skirstymui ar manote, kad visi turi mokytis kartu, pavyzdžiui, kaip Suomijoje, kur mokyklos yra vienodos, kaip ir mokinių pasiekimai?

– Matau, kaip tai atrodo realiai, ir vis dėlto pasisakau už tai, kad būtų mokyklų, kurias mokiniai galėtų pasirinkti. Kai daug gabių mokinių būna kartu, jie pasiekia daugiau, nei pasiektų dirbdami atskirai. Matyt, taip yra ne tik mokykloje: juk bet kokioje srityje dirbdamas su darnia, palaikančia komanda pasieksi daugiau, nei dirbdamas vienas.

Jei gabus vaikas mokosi klasėje, kurioje kiti nėra tokie gabūs arba yra gabūs kitiems dalykams, jis neturi su kuo palyginti savo pasiekimų ir patiki, kad yra pats geriausias, jam nebelieka poreikio tobulėti. Juk nebūna sporto varžybų, kuriose bėgikas bėgtų vienas ir kažkas matuotų jo laiką. Taip pat ir mokiniai rungtyniaudami, lygindami save su tokiais pat kaip jie pasiekia daugiau.

Kai mokiniai rašo kontrolinį darbą, matau, kad 20 iš 30-ies gali gauti dešimtukus, todėl, kad būtų įdomiau, skiriame vietas pagal surinktus taškus. Žinoma, jos neskelbiamos viešai, savo vietą žino tik tas mokinys, bet jiems įdomu stengtis: dabar esu trečias, kitą kartą noriu būti pirmas. Jei jis gautų tik dešimtuką, būtų ramus, kad jau gavo geriausią įvertinimą. Gabūs vaikai dažniausiai būna linkę konkuruoti, nuolatinė konkurencija varo jį į priekį.

– Dešimtys jūsų mokinių per egzaminą gauna šimtukus, klaipėdiečiai jus išrinko Metų mokytoja, Lietuvos pramonininkų konferencija įvertino Profesijos riterio apdovanojimu. Ar kolegos jums nepavydi? Ką jums pačiai reiškia tokie įvertinimai?

– Ką nori, tą girdi, ko nenori – negirdi. Manau, kad gyvenimas per trumpas švaistyti laikui domėtiss tuo, ar kas nors ko nors pavydi.

Didžiausi įvertinimai man yra vaikų laiškai. Reikia juos išsispausdinti, kad kai pasensiu, galėčiau vartyti ir skaityti. Vaikai sugeba parašyti tokių gražių ir nuoširdžių žodžių, kurie įprasmina gyvenimą ir mokytojo profesiją. Beje, turiu ne tik elektroninių laiškų. Praėjusių metų laida susitarė man parašyti popierinių laiškų. Aš, žinoma, apie tai nieko nežinojau, bet pašto dėžutėje pradėjau rasti ranka rašytus laiškus. Tai ir yra tikrasis įvertinimas. Juk vaikai rašo todėl, kad nori parašyti, o kai  turi paskelbti Metų mokytoją, ką nors išrinkti vis tiek reikia.

Pramonininkų įvertinimas reikšmingas tuo, kad Profesijos riterio apdovanojimą gavo mokytojas. Sakoma, kad mokytojo profesija visuomenėje nebevertinama, o pramonininkai parodė savo požiūrį į šią profesiją. Todėl priėmiau jį ne asmeniškai, ne sau, bet kaip skirtą mokytojams apskritai.

– Ar profesijos prestižui padeda tokie įvertinimai? Gal ši profesija jaunimui neatrodo patraukli ne tik dėl darbo sąlygų ar nepakankamo atlyginimo?

– Manyčiau, kad šiais laikais žmonės nori stabilumo, todėl pirmas jų klausimas – ar turėsiu darbą? Turėjau puikią mokinę, kuri studijuoja chemiją, jai labai patinka, bet ji abejoja, ar gerai pasirinko studijas, ar turės darbą. Netrukus ateis laikas, kai mokytojų trūks, tada pamatysime, ar jaunimas rinksis jais būti.

Kad mokytojas galėtų gyventi iš atlyginimo, jam reikia viso krūvio, o jei jis turi ir metodininko ar eksperto vardą, ta alga nėra labai maža. Tačiau jei mokytojas turi 10 pamokų per savaitę, žinoma, kad jis dirba nevisavertį darbą. Gal tokie dalykai ir stabdo rinktis šią profesiją? Nežinau, kas sugalvojo sąvoką, kad mokytojo darbas yra prestižinis ar neprestižinis. Kas gali pasakyti, ar prestižas būti vairuotoju, ar ne? Man mokytojo profesija yra prestižinė ir nuostabi.

„Auksinė“ 24 šimtukininkų laida per paskutinio skambučio šventę atnešė man gražiausią 50-ies tulpių puokštę. Tokios akimirkos nuostabios. Kai papasakoju apie jas savo artimiesiems, mano sesuo, turinti gerą profesiją ir gerą atlyginimą, sako, kad ji neturi tokio darbo, apie kurį pasakotų taip, kaip pasakoju aš.

– Ką galvojate apie savo pasirinkimą artėjant Mokytojo dienai?

– Susimąstymo apie savo profesiją akimirkos turbūt ateina tada, kai būna paskutinė abiturientų pamoka ar panašios progos. Turi jaustis laimingas dirbdamas savo darbą. Aš manau, kad jei kiekvienos profesijos žmogus dirbtų savo darbą su džiaugsmu – jei gydytojui būtų svarbu padėti kiekvienam ligoniui, jei mokytojui būtų svarbu matyti kiekvieną vaiką, jei visi dirbtų taip gerai, kaip tik gali, mes turėtume tokį gyvenimą, kokio norime.

Jei kiekvienos profesijos žmogus dirbtų savo darbą su džiaugsmu – jei gydytojui būtų svarbu padėti kiekvienam ligoniui, jei mokytojui būtų svarbu matyti kiekvieną vaiką, jei visi dirbtų taip gerai, kaip tik gali, mes turėtume tokį gyvenimą, kokio norime.

Jei jautiesi laimingas, jei neatėjai prastumti laiko nuo aštuntos iki antros valandos, bet nori pragyventi tą laiką su mokiniais, nes pamoka nėra tik laikas ar eurai nuo skambučio iki skambučio, tada būti mokytoju yra labai gerai.

Pamoka – puikus laikas, kuris nebegrįžta. Pragyveni su vaikais tas 45 minutes, kurios jau niekada nebepasikartos. Todėl turime stengtis tas kiekvienas 45 minutes pragyventi geriausiai, kad paskui nebūtų gaila, jog kažką padarėme ne taip. Mokytojo darbe pasitaiko, kad sakoma, esą šito šiemet neišmokom, pasitaisysim kitąmet. Bet kitąmet vaikai bus jau kiti, su jais nebus taip gerai padaryta. Todėl turime daryti viską maksimaliai gerai, kad patys būtume laimingi ir augintume laimingus vaikus.

– Kas turėtų atsitikti, kad nebedirbtumėte mokytoja?

– Turiu pasenti. Kai išeisiu į pensiją, auginsiu pomidorus ir agurkus.

Tik pradėjusi dirbti mokytoja, kai dirbau vieną dieną per savaitę, sutikau savo bendraklasę ir pasidžiaugiau, kaip man patinka, kaip įdomu, kaip gerai. Ji sutikusi mūsų auklėtoją papasakojo jai, kaip man patinka mano darbas. O auklėtoja pasakiusi: „Tai ji dar nedirba, tik žaidžia mokytoją.“ Pernai, kai gavau Profesijos riterio apdovanojimą, ta bendraklasė parašė man žinutę: „Labai džiaugiuosi, kad tu vis dar žaidi mokytoją. Žaisk iki pensijos.“ Iš tiesų, niekas nepasikeitė: kaip žaidžiau mokytoją, dirbdama tą vieną dieną per savaitę, taip ir po 22 metų tebežaidžiu.

– Ką 22 metus galvojate prieš pat pirmą pamoką?

– Mėgstu ateiti į darbą anksčiau, kol mokykloje dar nelabai yra mokytojų ir mokinių, nedega šviesos. Man patinka atsisėsti klasėje ir laukti, kol ateis vaikai, nes klasė be jų atrodo labai nyki. Mėgstu žiūrėti, kaip jie renkasi į klasę, laukiu jų kiekvieną rytą.

– Mokykloje būnate iki nuskamba paskutinės pamokos skambutis?

– Atvažiuoju pusę aštuonių, išvažiuoju apie pusę šešių vakaro. Dažnai mokiniai lieka po pamokos, nori baigti darbus, pasitarti. Kai grįžtu namo, atsakinėju į jų laiškus, patariu, taisau darbus. Laikas mokykloje yra plaukiojantis – nėra valandų.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai jau tikrai nedarote nieko dėl mokinių ar dėl mokyklos?

– Man labai patinka šiaurietiškas vaikščiojimas, be to, įsigijau namą, turiu daržą ir šiltnamį, todėl mėgstu džiaugtis savo namais, per atostogas – keliauti. Norisi atitrūkti, todėl labai mėgstu grįžti į tėviškę, sėdėti po obelimi ten, kur kažkada gyveno tėveliai, ir džiaugtis laiku, kuris jau praėjo, nors ir sakoma, kad nereikia žvalgytis atgal.

– Daug jūsų kolegų skaitydami šį interviu pavydi laimės, kurią jums teikia darbas, tas pats darbas, kuris juos jau galbūt išvargino. Negi tikrai mokykla jums visada suteikė tik tokį polėkį ir jokių sunkumų?

– Sunkumų, žinoma, buvo. Buvo sunkių, sutrikusio elgesio ir emocijų mokinių, buvo laikas, kai nemokėjau matyti tiek daug pozityvumo, nemokėjau teisingai elgtis kai kuriose situacijose ir jų įvertinti. Dabar aš suprantu, kad blogų žmonių nėra apskritai. Yra tik žmonės, kuriems nepasisekė. Gal tai vaikas, kurio tėvai išsiskyrė, gal tai vaikas, kurio tėvai išvažiavę į užsienį, gal tai vaikas, kurio tėvai daug dirba ir uždirba, bet neturi laiko su juo išgerti arbatos. Žinoma, vaikas, kuris jaučiasi nelaimingas, neigiamą energiją lieja mokykloje. Tačiau buvo metas, kai to dar nesuvokiau. Mokytoju netampi per vieną dieną, turi praeiti laiko. Aš labai daug išmokau iš savo mokinių.

Turiu pripažinti, buvo laikas, kai maniau, kad daug pasiekti gali tik gabūs ir protingi. Bet buvo toks Povilas, kuris sakė, kad gaus 100 egzamino balų, ir nors aš maniau, kad taip būti negali, jis gavo šimtuką. Tokiu atveju požiūris pasikeičia ir supranti, kad viskas įmanoma, jei tiki ir įdedi darbo. Kiekvienas vaikas kažką duoda. Jei sugebi pasiimti viską, ką gali, iš savo profesijos, būni labai turtingas.

Akimirkos, kai visa klasė įgriūna pas tave su 50 tulpių, nenusipirksi už jokius pinigus. Prisimenu ją ir pamirštu, kas buvo blogo. Tiesiog tai buvo kažkas, ko tada dar nemokėjau.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Veido archyvo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiemet IT egzaminas turėjo nudžiuginti nemažai jį laikiusiųjų – šimtukus gavo kone 11 proc. arba beveik kas dešimtas jį laikęs abiturientas. 24 šimtukai, pasirodo, priklauso vien Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijai, kurioje 24 iš 30 gimnazistų gavo 100 balo įvertinimą.

Koks šimtukų lietus ąžuolyniečiams pasipils, paaiškėja jau per pirmąją naujų mokslo metų mokytojos ekspertės Vaidilutės Žukauskienės pamoką. Pirmąjį susitikimą su mokiniais mokytoja pradeda nuo sėkmės istorijų iš praėjusių metų laidos. Gimnazistai sutaria, kad yra ne ką prastesni už savo pirmtakus, todėl iškart nusprendžia padaryti taip pat arba dar geriau.

Užpernai IT egzaminą „Ąžuolyno“ gimnazijoje laikė 6 abiturientai, trys iš jų gavo šimtukus, po jų besimokiusieji pareiškė, kad nesvarbu, jog jų yra daugiau, pusė vis tiek turi gauti šimtukus. Ir pavyko: 10 gavo 100, dar du – 99 balų įvertinimą. O šiemet vėl tas pats – 30 abi­turientų rugsėjo pirmąją pasakė, kad turi pralenk­ti pernykščius abiturientus ar bent pusė jų vėl turi gauti šimtukus – gavo 24 iš 30-ies.

„Aš pagalvojau, kad tai neįmanoma, nes taip nebūna, o kai pasirodė egzamino rezultatai, džiaugiausi, kad  neištariau to garsiai. Esu dėkinga tiems abiturientams už tai, kad supratau, jog galime teigti tik tiek, kad taip iki šiol nebuvo, ir jokiu būdu negalime sakyti, kad „taip nebūna“. Dažnai tarsi užsidedame psichologinį šalmą pavadinimu „taip nebūna“ ir todėl neišnaudojame daugybės galimybių. O jauni žmonės yra laisvi, jie nežino, kaip „nebūna“, todėl tiesiog daro ir padaro“, – „Veidui“ sako V.Žu­kaus­kie­nė, 2015-aisiais klaipėdiečių išrinkta Metų mokytoja, o šiemet – ir Metų klaipėdiete.

Su teiginiu, kad neįtikėtini rezultatai galimi tik prestižinėse gimnazijose, kur mokosi rinktiniai mo­kiniai, V.Žukauskienė sako galėtų ginčytis: „Aš dir­bu ir „paprastoje“ Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijoje, dirbau „paprastoje“ miestelio mokykloje, Ak­menės r. Ventės vi­du­rinėje mokykloje ir galiu pasakyti, kad vaikai visur yra vaikai. Ir „paprastoje“, ir prestižine laikomoje mokykloje yra gabių vaikų, tų, kurie nori viską padaryti ir padaryti labai gerai.

Tačiau „paprastose“ mokyklose dažnai mokytojai, tėvai, bendruomenė akcentuoja problemiškus mo­kinius ir tada kalba apie tai, kaip sunku būti mokytojais, koks jaunimas yra beviltiškas. Mes kažkodėl pa­mirštame, kokių nuostabių vaikų yra visose mo­kyklose. „Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

„Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

Iš viso ši mokytoja šiemet parengė 26 šimtukininkus. „Paprastoje“ mokykloje geriausius balus gavo 2 iš 10 jos mokinių. Prog­ra­muoti mokanti V.Žu­kaus­kie­nė pasakoja, kad kai buvo pasiektas rekordas – dviženklis  IT egzamino šimtukų skaičius, ji ėmė aiškintis, kodėl tų pačių gebėjimų, to paties lygio mokinys „paprastoje“ mokykloje egzaminą išlaiko prasčiau nei toje, kuri laikoma prestižine. Klaipėdos Metų mokytojos teigimu, lemiamas dalykas yra aplinkinių tikėjimas vaiku: „Kai „pa­pras­toje“ mokykloje, kai vienas vaikinas gavo 100 balų įvertinimą, man buvo sunku patikėti, kad jis galėtų būti šimtukininkas, bet buvo. Jo pavyzdys paskatino mane kiekvieną vaiką pritraukti iki jo „šimtuko“ – ne 100 balų įvertinimo, bet geriausio re­zultato, kurį tas mokinys gali pasiekti, nes vienam gauti 76 balus prilygsta gauti 100.“

Geriausias lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatas šiemet priklauso Neringos gimnazijai (5 abiturientai vidutiniškai 85,4 balo), antrasis – Zarasų r. Antazavės J.Gruodžio gimnazijai, kurioje 9 abiturientai laikę šį egzaminą vidutiniškai gavo 77,13 balo (į geriausiųjų gimnazijų trisdešimtuką šios gimnazijos nepakliuvo dėl mažo konkretų ezaminą laikiusio abiturientų skaičiaus).

„Tikrai nedarau nieko išskirtinio, nuolat kalbuosi su vaikais, bandau įtikinti, kad jiems to reikia, prašau, kad jie per vasaros atostogas perskaitytų programinius kūrinius, – paklausta, kodėl jau nebe pirmus metus gimnazistams pavyksta gauti gerus egzaminų įvertinimus sako An­tazavės J.Gruodžio gimnazijos lietuvių kalbos ir li­teratūros mokytoja metodininkė Ramutė Kuz­mie­nė. – Manau, kad daug lemia ir tai, kad mažoje mo­kyk­loje mokinių ir vaikų ryšys artimesnis. Kartais jie net ir labai nenorėdami perskaito kūrinius, padaro tai, ką reikia, vien tam, kad nenuviltų mokytojo, kurį mato ir mokykloje, ir po pamokų.“

150 km nuo Vilniaus, tiek pat ir nuo Panevėžio nutolusio, miestelio mokykloje, kuri „Veido“ reitinge šiemet užima 90-tą vietą, mokosi 208 vaikai, 60 jų yra iš globos namų, 70 gauna nemokamą maitinimą. Tad galima sakyti, kad tai viena iš daugelio Lietuvos mokyklų, kuriose, be ugdymo kokybės klausimų, visų pirma reikia spręsti socialines problemas. Bet lituanistė R.Kuzmienė įsitikinusi, kad kiekvienas mokinys gali bent kiek pagerinti savo rezultatus: „Prieš kelerius išleidome mokinį, kuris neskaitė, rašydamas darė daug klaidų, labiau mėgo matematiką ir netikėtai ėmė vesti renginius, tapo skaitovu, gavo 50 balų egzamino įvertinimą, kuris tam mokiniui buvo labai labai didelis pasiekimas.“

Mažeikių Gabijos gimnazija pasižymi giliomis fizikų ugdymo tradicijomis: kasmet joje atsiranda olimpiadininkų, o abiturientai egzamino metu pademonstruoja puikius rezultatus. Viena iš jokios mokinių atrankos nedarančios Gabijos gimnazijos fizikos mokytojų, ekspertė Genovaitė Meinorienė įsitikinusi, kad kiekvienas vidutinių gebėjimų mokinys gali gauti 80 egzamino balų.

„Vaikas, mokydamasis fizikos, pirmiausia turi išmokti teoriją, o tada juo nuo jo paties priklausys, kaip mokės ją pritaikyti. Mano atidirbta sistema taip ir veikia: pirmiausia turime teorijos atsiskaitymus, kad įgytume pradinių žinių, be kurių negalime mąstyti, nes nesame einšteinai. Kad tokia metodika, visų pirma paremta teorijos mokymu, pasiteisina 100 proc., patvirtina patys mokiniai“, – apie savo būdą išmokyti fizikos pasakoja G.Meinorienė.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Vis dėlto savo metodikos besilaikanti fizikos mokytoja ekspertė G.Meinorienė pripažįsta, kad kartais pasimeta dėl brėžiamų gairių, kaip ji turi dirbti, o kai paklausia buvusių mokinių patarimo dėl kitokių metodų, šie irgi purto galvas, kad tada jos fizikos pamokos būtų lyg nebe tos mokytojos. G.Meinorienė įsitikinusi, kad pedagogas, ypač jei jo mokiniai pasiekia gerų rezultatų, turėtų gauti laisvę pasirinkti, kaip dėstyti, o ne įgyvendinti reikalavimus: pamokos pradžioje suformuluoti jos temą, pabaigoje – reflektuoti, kaip viskas pavyko.

„Dabar populiaru taikyti modernų mokymą, įtraukti žaidimų, tačiau abejoju, kad tai pasiteisins. Kai vaikams stinga motyvacijos, galima taikyti žaidimo formą, tačiau Lietuvoje turime gimnazijas, į kurias motyvuoti vaikai susirenka žinių, tad mokymas turėtų būti akademinis“, – apibendrina ji.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Shutterstock" nuotr.

Riba tarp galimybės skelbti asmeninę informaciją ir neatsakingo elgesio su savo asmeniniais duomenimis yra plonytė. Kaip ir riba tarp duomenų tvarkytojų intereso kaupti duomenis ir prievolės juos ištrinti.

Apie mus galima sužinoti absoliučiai viską: kas esame, ką mėgstame, kur ir ką perkame, kada ir kur, su kuo ir kaip atostogaujame. Kuo daugiau „pripėduojame“ internetinėje erdvėje, tuo sunkiau šiuos pėdsakus ištrinti. Kai kuriais atvejais – net neįmanoma.

Į interneto vartotojų ir duomenų valdytojų bei tvarkytojų santykius vis labiau kišasi ir teisininkai. Balandį Europos Parlamento patvirtintas reglamentas turėtų padėti rasti balansą tarp abiejų pusių. Tačiau ekspertai sako, kad svarbu ne tik apkrauti prievolėmis duomenų valdytojus ir tvarkytojus, bet ir didinti pačių vartotojų atsakomybės jausmą.

Savaitraščio „Veidas“ iniciatyva surengtoje apskritojo stalo diskusijoje apie naujoves internetinėje erdvėje kalbasi Europos vartotojų centro direktorius Tomas Kybartas, LR ryšių reguliavimo tarnybos Interneto priežiūros skyriaus vedėjas Vilius Nakutis, elektroninės komunikacijos, technologijų ir rinkodaros ekspertas Džiugas Paršonis bei bendrovės „Teo“ reguliavimo vadovas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisės mokslų daktaras Darius Štitilis.

A.Brazauskas: Šiandien kalbėsime apie privatumą internete, apie jo ribas, apie ES ir Lietuvos priemones, susijusias su privatumu, apie asmenines ribas, pagaliau kas už tai yra atsakingas – kas kaltas, o kas ne. Tokie yra tradiciniai klausimai. Ir iš pradžių kiekvieno diskusijos dalyvio prašyčiau glaustai pasakyti, kas jam atrodo svarbiausia.

D.Štitilis: Kaip teisininkas, turbūt turėčiau kalbėti apie teisę. Vis dėlto sakyčiau, kad svarbiausia – kelti kultūrą. Tai susiję tiek su asmens duomenų apsauga, įskaitant ir asmens duomenų saugumą. Kultūrą reikėtų suprasti ir kaip vartotojų, ir kaip duomenų valdytojų, nes dabar duomenų aspauga yra toks procesas, kuris neapsiriboja valstybių sienomis. ES ta kultūra jau keliama tam tikromis reguliacinėmis priemonėmis, tačiau svarbu kultūrą tam tikromis iniciatyvomis kelti netgi pasauliniu mas­tu. Čia galima nusifilosofuoti iki pat pa­grindų, bet iš esmės svarbu palaikyti tam tikrą duomenų apsaugos supratimą, kultūros lygį.

Įvairūs socialiniai tinklai asmeninių duomenų prašo nemažai, tačiau ir patys vartotojai kelia savo duomenis.

T.Kybartas: Atstovauju institucijai, kuri visą situaciją mato iš vartotojų teisių apsaugos perspektyvos. Taip pat atstovauju Europos vartotojų centrų tinklui, kuris yra sukurtas Europos Komisijos iniciatyva. Galima pasidžiaugti dėl ką tik priimto Bendrojo duomenų apsaugos reglamento, kurį prieš tai paminėjo kolega.

D.Štitilis: Apie reglamentą galėsime atskirai pakalbėti. Aš, kaip teisininkas, turiu savo nuomonę, kiek tas reglamentas palengvina, o kiek kai kuriais atvejais apsunkina situaciją.

T.Kybartas: Juo labiau kad yra ne tik reglamentas, bet ir teisės aktų perkėlimas į nacionalinę teisę.

V.Nakutis: Norėčiau atkreipti dėmesį į vartotojų elgesį internete, kai jie ten kelia savo duomenis net neprašomi. Įvairūs socialiniai tinklai jų prašo nemažai, tačiau ir patys vartotojai kelia savo duomenis. Ko jie nedarytų viešoje erdvėje, pavyzdžiui, nekabintų savo nuotraukų iš atostogų skelbimų lentoje, daro tai feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Dėl to jie gali patirti daug nepatogumų ir problemų ateityje. Tarkime, jeigu jie skelbia nuotraukas iš atostogų su visa šeima, kas šiuo metu labai populiaru, galbūt piktavalis galėtų pagalvoti, kad butas yra tuščias, ir jį apvogti.

Skelbiamos ir nuotraukos iš įvairių vakarėlių, kas šiuo metu atrodo smagu, bet tai gali būti ne visai smagu, kai žmogus ieškos darbo, o darbdavys tikrins informaciją apie žmogų. Taigi patys vartotojai turėtų išmokti elgtis atsakingiau.

Ar žinote, kad jūs esate pirmieji pasaulyje žmonės, kurių biografijos rašomos nuo gimimo, nepaisant to, ar jūs garsūs, ar ne, ar kažkuo tapsite, ar ne.

Dž.Paršonis: Pratęsiu kolegos mintį iš sociologinės perspektyvos. Neseniai man teko lankytis vienoje mokykloje, skaitmeninio raštingumo laboratorijose. Ir tiems jaunuoliams aš sakau: ar žinote, kad jūs esate pirmieji pasaulyje žmonės, kurių biografijos rašomos nuo gimimo, nepaisant to, ar jūs garsūs, ar ne, ar kažkuo tapsite, ar ne. Tai fenomenas, to niekada anksčiau nebuvo.

Anksčiau „bylutę“ pas saugumiečius turėjo tik tam tikri žmonės, biografijas rašydavo tik apie tam tikrus žmones. O jei rašydavo, faktus reikėdavo susirankioti iš atsiminimų: „Pamenu, jis buvo plikas. O gal ne plikas, nes man atrodo, kad buvo rudaplaukis.“
Viskas buvo paremta atsiminimais, interpretacijomis. O dabar yra absoliučiai viskas, spragų labai mažai. Kažkada būsimo biografo darbas bus sėdėti prie kokių trijų terabaitų duomenų ir tiesiog paversti tai pasakojimu.

A.Brazauskas: Iš didesnių negu „Panamos dokumentai“ failų sudėlioti, ko žmogus yra „pripėdavęs“ internete?

Dž.Paršonis: Būtent. Nemanau, kad mes tai suvokiame. Kad suvokiame šio dalyko apimtis ir reikšmę. Nes įpratome būti nesvarbūs. O tai, kad kiekviena mūsų sekundė, kiekvienas metras ir kiekvienas gramas – užfiksuoti, yra nauja.

A.Brazauskas: Įžvelgiu dvi diskusijos kryptis: viena yra kultūrinė, kita – saugumo. Techninio ir juridinio. Vienas dalykas – kiek mes turime proto socialiniuose tinkluose ir internete, o kitas – kiek mus saugo valstybė. Pone Tomai Kybartai, jūs minėjote, kad esate parengęs prezentaciją. Gal galite ją trumpai pristatyti?

T.Kybartas: Po ilgai trukusių trišalių derybų tarp Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Tarybos buvo pasiektas kompromisas dėl bendrojo duomenų apsaugos reglamento teksto, ir šių metų balandžio 14 d. Europos Parlamentas jį formaliai patvirtino. Reglamentas įsigalios per dvejus metus, tad tiek institucijos, tiek įmonės galės prisitaikyti prie naujojo dokumento. Naujasis reglamentas pakeis ES duomenų apsaugos direktyvą 95-46 ir iš dalies pakeis Lietuvos duomenų apsaugos teisinės apsaugos įstatymą.

Naujovės apima aiškesnį informavimą apie duomenų tvarkymą, teisę būti pamirštam, t.y. vartotojai galės reikalauti, kad bendrovė ištrintų ir toliau nebetvarkytų jo duomenų.

Žiūrint iš vartotojo perspektyvos, naujasis reglamentas siekia pakeisti jėgų pusiausvyrą tarp vartotojo – duomenų subjekto, ir bendrovių, valdančių bei tvarkančių duomenis. Reglamentas suteikia daugiau galimybių vartotojams kontroliuoti savo duomenis. Naujovės apima aiškesnį informavimą apie duomenų tvarkymą, teisę būti pamirštam, t.y. vartotojai galės reikalauti, kad bendrovė ištrintų ir toliau nebetvarkytų jo duomenų. Taip pat bus užtikrinta teisė sužinoti, jei prieigą prie jūsų duomenų gavo įsilaužėliai, ir veiksmingesnė pažeistų teisių gynyba.

Palengvinimų bus ne tik vartotojams, bet ir institucijoms bei įmonėms. Vadovaujantis vienu teisės aktu, visoje ES bus taikomas vieno langelio principas. Kita vertus, numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė už padarytus pažeidimus, o sankcijos kai kuriais atvejais galės siekti iki 20 mln. eurų arba 4 proc. metinės apyvartos.

D.Štitilis: Netgi nuo visos įmonių grupės, o ne nuo įmonės. Aišku, ne už bet kokį pažeidimą, o už tikrai rimtą, kai paliečiami kelių valstybių vartotojai. Bet sankcijos tikrai yra atgrasančios.

T.Kybartas: Bet jos neįsigalios iš karto, ir Lietuvos įmonės turės laiko prisitaikyti.

A.Brazauskas: Pone Dariau, jūs norėjote oponuoti.

D.Štitilis: Aš tik turiu savo požiūrį ir noriu jį išdėstyti. Reglamentą reikia vertinti kaip teigiamą žingsnį, nes toks įspūdis, kad su jo pagalba kartu keliama kultūra.Vien dėl to, kad visuomenėje ir tarp įmonių kilo didžiulis susidomėjimas. Vien išgirdus apie sankcijas įmonėms už pažeidimus tai jau skatina susimąstyti, ir tai yra gerai. Bet kas reglamente parašyta, nėra ypatinga revoliucija, o tik evoliucija. Kad ir teisė būti pamirštam, kuri spaudoje labai dažnai pristatoma kaip naujovė.

Jie pašalina viešą prieigą prie duomenų, bet nieko, absoliučiai nieko netrina. Niekas nėra pamirštas ir niekas nepamiršta.

Realiai teisė prieštarauti duomenų tvarkymui egzistuoja nuo 1995 m., kai buvo priimta Bendroji duomenų apsaugos direktyva 95/46/EB. Yra ir bylų, pavyzdžiui, gerai žinoma precedento neturinti Gonzaleso byla dėl teisės būti pamirštam paieškos sistemose. Reglamentas tada dar nebuvo priimtas, tačiau ES Teisingumo teismo buvo pasakyta, kad ir esamo teisinio režimo kontekste tokia teisė gali būti realizuota.

Taigi taip, reglamentas įveda tam tikrų naujovių, tam tikrų detalizacijų, bet tai nėra kažkas revoliucinga. Pavyzdžiui, pranešimas apie duomenų apsaugos pažeidimus. Jau dabar yra prievolė pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai apie asmens duomenų apsaugos pažeidimus.

A.Brazauskas: Dėl teisės būti pamirštam. Kas gali būti pamiršta, reikalaujant subjektui, ir kokiu būdu?

D.Štitilis: Teisė būti pamirštam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, žmogus, padaręs nusikaltimą, neturėtų teisės reikalauti, kad informacija apie veiklą, kuri pavojinga visuomenei, būtų ištrinta, kol nėra panaikintas teistumas.Teisė būti pamirštam turi būti suderinta su visuomenės teise žinoti. Tai nėra tik subjekto teisė į privatumą. Tokiomis nuostatomis vadovaujantis tai veiks praktikoje.

Štai „Google“ jau įvedė elektroninę formą, kurią galima užpildyti prašant pamiršti tam tikrus duomenis, t.y. konkrečiu atveju – pašalinti iš paieškos rezultatų. Ir ši teisė kuo toliau, tuo bus aktualesnė. Jei kalbėsime apie jau minėtas biografijas, žmonės, įgiję visuomenėje didesnį svorį, norės valdyti informaciją, kuri gali paveikti jų reputaciją elektroninėje erdvėje. Ir jiems ši teisė bus labai aktuali.

A.Brazauskas: Ar tam pakanka paprasto prašymo laiško, pavyzdžiui, portalo redaktoriui?

D.Štitilis: Pagal dabartinį režimą yra numatyta teisė prieštarauti duomenų tvarkymui, ir pagal tai duomenų valdytojas, įvertinęs visas aplinkybes, turėtų spręsti, ar ir kaip įgyvendinti šią subjekto teisę.

Dž.Paršonis: Noriu atkreipti dėmesį, kad teisę būti pamirštam ir teisę į duomenų ištrynimą kartais vartojame kaip sinonimus, bet tai labai skirtingi dalykai. Ką daro „Google“ ir kai kurie kiti? Jie pašalina viešą prieigą prie duomenų, bet nieko, absoliučiai nieko netrina. Niekas nėra pamirštas ir niekas nepamiršta. Viskas yra ir bus. Ir, ko gero, trynimui bus labiausiai priešinamasi, nes, pasak technologų, trynimas gali pakenkti struktūriniams dalykams. Daug kas yra indeksuota, o atsiradusios „skylės“ gali sugriauti sistemą, kuri tam nepritaikyta.

Mums tik sudaroma iliuzija, kad kažkas ištrinta, bet iš tiesų absoliučiai niekas neištrinama, nes duomenų valdytojai ir jų „draugai“ prieigą turėjo ir turės.

Trynimas – vienas dalykas, pamiršimas – kitas. Panašiai, kaip feisbukas. Kaip juokauja patys jaunuoliai, ištrini nuotrauką, ir atrodo, kad nieko neliko. Po kiek laiko įkeli tą pačią nuotrauką, o feisbukas sako – tokią mes jau turime, galime įdėti atgal. Taigi mums tik sudaroma iliuzija, kad kažkas ištrinta, bet iš tiesų absoliučiai niekas neištrinama, nes duomenų valdytojai ir jų „draugai“ prieigą turėjo ir turės.

O dėl ištrynimo iš viso yra klausimas, ar tai įmanoma realizuoti, ar įmanoma tik ištrinti, arba panaikinti, viešą prieigą.

D.Štitilis: Kiek pamenu, reglamente yra konkrečios sąlygos, numatančios ištrynimą. Teisė būti pamirštam apima ir po tuo paslėptus ištrynimo dalykus. Ten numatytos konkrečios sąlygos. Tai nebus paprastos situacijos, bet daugumai duomenų valdytojų reikės tapti ekspertais. Jiems reikės tam tikrų specialių žinių. Įgyvendinant šią teisę, reikės vertinti ir per išsireiškimo laisvės, viešojo intereso prizmę.

V.Nakutis: Teisė ištrinti informaciją egzistuoja jau dabar, vartotojams kreipiantis į didžiuosius socialinių tinklų paslaugų teikėjus. Feisbuko taisyklėse numatyta, kad jeigu asmuo mano, jog be jo žinios yra įkelta asmeninė informacija, jis turi teisę užpildyti pranešimą, nurodyti tikslią vietą socialiniame tinkle ir prašyti, kad ta inormacija būtų pašalinta. Dažnai ji ir pašalinama, jeigu asmuo įrodo, kad informacija yra būtent apie jį. Bet tam paprašoma jo duomenų.

A.Brazauskas: Kokie yra tie duomenys, dėl kurių galima bylinėtis, prašyti ištrinti ir taip toliau?

V.Nakutis: Asmens duomuo yra vardas, pavardė, gimimo metai, adresas, veido atvaizdas.

D.Štitilis: Bet kokia informacija, iš kurios galima identifikuoti konkretų fizinį asmenį. Tiesa, netgi turint labai mažai duomenų,  asmenį galima identifikuoti. Bet egzistuoja toks principas, kad identifikavimo procesas turi vykti protingomis laiko sąnaudomis. Žiūrint per protingumo prizmę, asmens duomenimis laikomi bet kokie duomenys, pagal kuriuos per protingą laiką galima identifikuoti asmenį. Tačiau vertinant pagal technologijų pasaulio pavyzdžius IP adresas irgi laikomas asmens duomeniu. Ne visuomet, bet dažniausiai. Telefono IMEI kodas – taip pat.

V.Nakutis: Telefono IMEI kodas yra labiau asmens duomuo, nes jis susijęs su konkrečiu telefono aparatu. O, pavyzdžiui, IP adresas nebūtinai yra asmeninis duomuo.

A.BRAZAUSKAS: Neretai interneto komentatorių IP adresas skelbiamas automatiškai. Parašiau komentarą ir čia pat iššoko mano adresas.

V.NAKUTIS: Sakyčiau, kad tai labiau drausminanti priemonė: vartotojai gali jungtis iš interneto kavinės ar darbovietės, ten IP adresas bendras visiems vartotojams. Taip pat asmuo gali jungtis iš namų, kur gali būti keletas kompiuterių ir vienas IP adresas.

D.ŠTITILIS: Turint IP adresą apie asmenį galima sužinoti išties daug. Vieno seminaro metu studentams daviau užduotį – pagal IP adresą pateikti kuo daugiau informacijos apie asmenis. Taigi sulaukiau asmens biografijos su vaikų ir žmonos nuotraukomis, darbovietėmis, atostogų kelionių nuotraukomis ir pan. Sunku patikėti, kad studentas, žinodamas tik asmens slapyvardį internete, iš viešų šaltinių pagal jį ištraukė beveik visą biografiją.

A.BRAZAUSKAS: Kaip tai atrodytų technologiškai? Kokiu keliu įprastai einama? Informacija apie asmenį tampa vieša užsakinėjant bilietus, kelialapius, bendraujant su turizmo agentūromis?

D.ŠTITILIS: Kompleksiškai. Asmeniui dalyvaujant socialiniuose tinkluose, taip pat – kažką perkant ar parduodant.

D.PARŠONIS: Duomenys, kuriuos viešai paskelbiame patys, yra tik dalis viso paveikslo. Dar egzistuoja metaduomenys (kaupiami automatiškai), pagal kuriuos galime nustatyti „protingą“ asmens kelionės laiką į darbą. Taigi, jei mano telefonas žinomas, galima tiksliai pasakyti, kiek laiko ir kokia priemone važiavau į darbą. Pakanka turėti kompiuterį ir prieigą prie nebylių duomenų, įprastai mes į juos nekreipiame dėmesio, ir per kelias sekundes galiu nustatyti apie žmogų labai daug: kur jis vedžioja šunį, kokius būrelius lanko jo vaikai ir pan.

D.ŠTITILIS: Dar vienas pavyzdys: norint išmėginti naują programėlę – žingsniamatį, manęs prašo prieigos prie trumpųjų SMS žinučių, telefono knygelės. Tie duomenys išties vertingi, bet ar žinome, kam juos atiduodame, neturėdami laiko pasigilinti? Privatumas – subjektyvi kategorija, į kurią jaunesni žmonės retai kada gilinasi. Jie sako: mums pasiūlys pagal mūsų judėjimo duomenis geresnę reklamą – puiku. Bet apie saugumą negalvojama.

A.BRAZAUSKAS: Išties, kai pagal ankstesnes paieškas internete ar išmaniajame telefone imami siūlyti nauji adresai, apima keistas jausmas… Nejauku būti sekamam.

D.PARŠONIS: Sakyčiau, tai yra pirmo susidūrimo dalykas: kai žmonių buvo klausiama, kaip jie reaguoja į reklamą, kuri seka juos iš vienos svetainės į kitą, jie nematė nieko blogo, tačiau dabar dauguma tuo pasibaisėję.

D.ŠTITILIS: Dalyvaudamas teisininkų konferencijoje paprašiau pakelti rankas tuos kolegas, kurie mato problemą dėl slapukų (angl. „cookies“ – maži tekstiniai dokumentai, turintys unikalų identifikacijos numerį, kuris perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matytų jo veiklą internete), pakilo iki 10 proc. rankų. Paklausus, ar tai problema, jei slapukų informacija bus sujungta su kita informacija ir atsiras galimybė apie jus sužinoti viską, pakilo ne ką daugiau rankų.

D.PARŠONIS: Žmonės vis dar nelinkę sieti problemos aprašymo su asmenine nelaime.

A.BRAZAUSKAS: Dėl paskelbtos informacijos galima kreiptis į teismą. Tai, matyt, žmogaus ir jo aplinkos požiūrio reikalas. Kur peržengiama leistina riba?

T.KYBARTAS: Tikslas komercinis, juo nesiekiama kurti vieno ar kito asmens portreto. Šie įrankiai pasitelkiami siekiant sukurti efektyvesnį pardavimą, kažkas iš to uždirbs daugiau pinigų, gaus geresnį pelną. Kitas dalykas – asmens apsauga ir  informacija apie slapukus žmogui nėra lengvai prieinama.

D.PARŠONIS: Jei slapuke būtų parašyta, kad ši svetainė renka ir parduoda jūsų duomenis reklamos agentūroms, žmonių reakcija būtų kiek kitokia, padaugėtų teisminių kreipinių. Dabar žmonės į tai arba visai dėmesio nekreipia, arba spaudžia sutikdami, kad informacija apie juos būtų renkama.

D.ŠTITILIS: Duomenų subjektai turėtų būti informuoti aiškiai ir nedviprasmiškai. Dėl slapukų atlikti tyrimai ir su valstybinėmis institucijomis parodė, kad kai kuriose jų dar nedavus sutikimo kompiuteryje jau atsiranda slapukas. Tai nusižengimas teisės aktų reikalavimams, taip pat – saugumo kultūros nebuvimas.

D.PARŠONIS: Manyčiau, laikui bėgant tai pasikeis. Įdomu, koks šiuo klausimu žiniasklaidos ir tų pačių duomenų valdytojų vaidmuo? Ar jie jaučia moralinę teisę paaiškinti žmonėms šiuos dalykus suprantama kalba, ar tik moralizuoja, kad anksčiau slapukai jiems buvo nesvarbūs?

A.BRAZAUSKAS: Su paaiškinimais Lietuvoje prastai. Kai kalbama apie techninius dalykus – visiška maišalynė. Dalis visuomenės, matyt, ir šiandien nežino, kas tas „cookies“.

V.NAKUTIS: Tai nedidelis failas, kuris įrašomas į naršyklę. Iš jo, vėl jungiantis prie tos pačios svetainės, įvyksta atpažinimas, kad šioje svetainėje jau lankėtės. Patikimoje svetainėje slapukas gali patobulinti naudojimo patirtį, leisdamas svetainei sužinoti prioritetus arba leisdamasis nesiregistruoti kaskart, kai einate į svetainę. Tačiau kitose svetainėse iš karto jums gali būti pasiūloma kažkokia reklama ar produktas.

D.ŠTITILIS: Patys vartotojai turėtų spręsti, kokią informaciją skelbia, o kokios ne, kur lankosi, ar tie tinklalapiai saugūs, – tai kompleksinis dalykas.

D.PARŠONIS: Ar bandėte kada aktyviai prižiūrėti slapukus? Aš bandžiau ir turiu pasakyti, kad baisu. Kai kurie jų nė neišsitrina, yra tokių, kurie įsirašo ir juos tenka išrankioti kaip virusus. Žmonės turėtų domėtis, bet įstatymai egzistuoja todėl, kad ne kiekvienas gali apginti savo teises, atsilaikyti vienas prieš galingas grupes.

D.ŠTITILIS: Technologijoms žengiant į priekį negarantuočiau, kad teisinis reglamentavimas išspręs visas problemas, tačiau taip pat svarbu, kad duomenų valdytojai gerbtų duomenų subjektus ir imtųsi tam tikrų apsaugos priemonių. Beje, kai kuriais atvejais, teisinis reguliavimas ar jo aiškinimas netgi riboja asmens duomenų tvarkymą ir technologijų pasirinkimą.

Tinkamiausias pavyzdys – asmens duomenys, kurie tvarkomi panaudojant biometrines technologijas. Vienas variantas, kai paliekame piršto atspaudo kopiją, kitas variantas – tik piršto atspaudo tam tikrą kopiją.

Prieigos sistemos sukurtos taip, kad nenufoto­grafuoja viso atspaudo, jos ima tam tikrą ma­te­matinę formulę. Kuo geresnis antras atvejis? Ant­ruoju atveju negalima atgaminti piršto at­spaudo, taigi privatumui didelė grėsmė nekyla.

Kai kuriose ES valstybėse draudžiama naudoti biometrines technologijas, tačiau jos galėtų palengvinti mūsų gyvenimą, nebereikėtų kortelių, išnyktų piktnaudžiavimas. Daug kur praeitume pridėję piršto atspaudą. Pavyzdžiui, sporto klubuose. Tokį asmens duomenų tvarkymą, kai negalima atgaminti paties piršto antspaudo, reikėtų leisti.

A.BRAZAUSKAS: Pakaktų rasti balansą, tačiau vis dar nemažai spragų, nepakankamas visuomenės švietimas. Žinoma, interneto vartotojas taip pat neturėtų būti apkiautęs.

V.NAKUTIS: Ryšių reguliavo tarnyba turi svetainę  www.esaugumas.lt. Joje daug informacijos apie tai, kaip saugiai reikėtų elgtis internete, so­cia­liniuose tinkluose, apie privatumo nustatymus, saugią el. bankininkystę, antivirusines programas. Į mus kreipiasi vartotojai, praradę savo paskyras feisbuke, taigi juos konsultuojame ir paaiškiname, kaip tokiais atvejais elgtis.

D.PARŠONIS: Labai geras pavyzdys – licencinės sutartys, kurios pateikiamos programos diegimo metu. Be teisininkų, niekas nėra jų skaitęs. Taigi galime sakyti, jog vien tai, kad nesugaištame per metus dviejų dienų jas skaitydami, pastato mus į keblią padėtį. Verslas sukuria tam tikras taisykles, teisininkai surašo keliasdešimties puslapių sudėtingas sutartis, kad tau negalioja jokios garantijos. Mano vertinimu, tai labai nedora: mes taikome į žmogaus sąmoningumą, sakome – domėkis, žiūrėk, ką jie kaupia, bet kada tą daryti? Tai didžioji problema.

D.ŠTITILIS: Jūs sakote, kad tekstai sudėtingi, ir esate teisus. Todėl norėčiau atkreipti teisininkų dėmesį ir paskatinti perimti paprastumo principą. Teisinės sutartys turėtų būti kuo paprastesnės. Yra posakis: atsiprašau, parašiau ilgą laišką, nes neturėjau laiko parašyti trumpo. Tai čia tas pats. Profesionalumas atsiranda tada, kai sugebi sutartį sutrumpinti ir įdėti pagrindines nuostatas, kurių reikalauja įstatymas, į vartotojui suprantamą tekstą. Tuo keliu ir turėtume eiti. Tai tinka kalbant ir apie visus kitus teisinius dokumentus. Jie mūsų vartojimo ir kultūros dalis.

T.KYBARTAS: Teisinio reglamentavimo verslo subjektams tenka atsakomybė už aiškiai pateiktas sutarties sąlygas, taigi kalbame ir apie reglamentavimo viziją, ne tik apie kultūrą.

A.BRAZAUSKAS: Jungdamiesi prie interneto turėtume suvokti, kad galimybių pasislėpti jame nėra. Ten patekę esame atsakingi už tai, ką darome. Nuo sovietmečio likęs nesaugumo ir nuogumo jausmas. Kalbu apie asmeninių duomenų panaudojimą, kai asmuo nežino, ar teismui leidus specialiosios tarnybos gauna prieigą prie jo duomenų.

D.ŠTITILIS: Nors visi suprantame, kad kitaip ne­bus, vis tiek atsisakome dalies privatumo. Ga­lime išjungti kompiuterius, telefonus, bet ak­tyviam žmogui neilgai pavyks pagyventi be tech­nologijų. Reikia stebėti, kad nebūtų piktnau­džiavimo, kad būtų saugios didelių valdytojų sistemos, kad kuo mažiau būtų tokių atvejų, kai „LinkedIn“ paskyros paskelbiamos su slapta­žodžiais ir t.t.

A.BRAZAUSKAS: Būtina galvoti apie švietimą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vaikams paaiškinama, kad yra pornografija, bet jie raginami nedaryti skubotų išvadų apie intymius santykius.

D.PARŠONIS: Pats blogiausias būdas, matyt, ir egzistuoja Lietuvoje, kai pasakoma, kad tai – už įstatymo ribų, bet internete tai šalia. Kažin ar jaunam žmogui pavyksta išvengti kontakto naršant po pramogų svetaines. Jei tai nelegalu ir nelegalaus sekso nėra, kaip apie jį kalbėti?

V.NAKUTIS: Pornografija Lietuvoje draudžiama, o šalyse aplink Lietuvą – ne.

D.PARŠONIS: Galbūt tai buvo sugalvota, kai Lietuva dar nebuvo pasauliniame tinkle?

A.BRAZAUSKAS: Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas visiškai neadekvatus dabartinėms gyvenimo sąlygoms.

V.NAKUTIS: Lietuvos svetainėse draudžiama skleisti pornografiją, todėl tokio pobūdžio informacija šalinama. Taip įpareigoja įstatymai arba teismas. Taigi žiniasklaidos priemonių savininkai privalo žalingą informaciją šalinti.

D.ŠTITILIS: Galime kontroliuoti tik tai, kas skelbiama Lietuvoje, bet tai – lašas jūroje. Daug šviečiamosios ir rekomendacinio pobūdžio informacijos, kaip saugiai elgtis internete, kovoti su žalingu turiniu, neskelbti asmeninės informacijos adresu www.draugiskasinternetas.lt.

Įsteigta ir karštoji linija, kuria galima pranešti apie blogą turinį. Jos tikslas – sudaryti visuomenei galimybę pranešti apie žalingą arba neteisėtą turinį, kad jis būtų pašalintas vietoje. Lietuva bendradarbiauja su pasauline karštųjų linijų asociacija, kuriai priklauso 48 karštosios linijos iš 43 pasaulio šalių.

V.NAKUTIS: Net jei žmogus ir netyčia nuspaudė nuorodą su vaikų pornografija, uždarius naršyklę tai liks naršymo istorijoje, laikinajame faile, jei ji nebus ištrinta.

D.ŠTITILIS: Situacija dėl duomenų apsaugos gerėja, tereikia domėtis šia sritimi ir neperlenkti lazdos, nesuabsoliutinti nei teisių, nei problemų.

T.KYBARTAS: Jei norime teisių į asmens duomenų apsaugą, turime ir savo pareigų nepamiršti. Sugaiškime šiek tiek laiko įvertindami, kur sutinkame dalyvauti, pasižiūrėkime, ką pasirašome, ir jokiu būdu nepasirašinėkime neperskaitytų sutarčių. Niekas neapsaugos žmonių, jei jie patys nesisaugos.

V.NAKUTIS: Pritarčiau, kad vartotojai turi saugoti savo asmens duomenis, žiūrėti, ką pasirašo ir ką kelia į internetą. Saugiai elgtis internete būtina mokytis nuo mažens.

D.PARŠONIS: Galime sakyti, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet tai neturi nuplauti rankų. Šioje vietoje ne reguliavimas, ne teisiniai aktai svarbiausi, o žmogus, jo saugumas.

Man, kaip vartotojui, sakoma: domėkis, švieskis, taigi sistema verčia žmogų tai daryti, net jei jis skaityti nemoka. Tikiu, kad visada atsiras žmonių, kurie padės apginti nukentėjusįjį nuo sistemos. Bet kalbantiems ir galvojantiems apie saugumą internete būtina pralenkti laiką.

D.ŠTITILIS: Kartais pervertiname savo privatumą. Kodėl mane seka, kodėl tos kameros stebi, klausiame tik tol, kol pagrobia kažką iš artimųjų. O ką sakyti apie privatumą, kai staiga prireikia vietos nustatymo tiriant nusikaltimą?

D.PARŠONIS: Jungtinė Karalystė garsėja kaip turinti bene daugiausiai vaizdo kamerų kvadratiniame metre, bet nusikaltimų atskleidimas toje šalyje nėra proporcingai didesnis nei kitose.

Komentaras

Lietuvos vartotojų instituto prezidentė dr. Zita Čeponytė

Vienas iš aktualių klausimų, su kuriuo vis dar susiduriama Lietuvoje, yra asmens duomenų suvokimas. 2014 m. Lietuvos vartotojų instituto atliktas reprezentatyvus tyrimas visoje Lietuvoje parodė, kad gyventojai dar nepakankamai žino, kas yra asmens duomenys. Tyrimo metu paaiškėjo, kad dauguma gyventojų neabejotinai asmens duomenimis laiko vardą, pavardę, asmens kodą (83,3 proc.), tačiau, priešingai nei tikėtasi, daug mažesnis procentas apklaustųjų kitus duomenis priskyrė prie asmens duomenų, pavyzdžiui, kompiuterio IP numerį nurodė tik 17,2 proc., elektroninio pašto adresą – tik 23,8 proc., telefono ryšio numerį – tik 30,4 proc.

Apie pusę respondentų kaip asmens duomenis nurodė mokėjimo kortelės numerį (45 proc.), vartotojo vardą ir slaptažodį (48,5 proc.) bei atsiskaitomosios sąskaitos duomenis (51,9 proc.).

Gauti rezultatai rodo, kad gyventojai neturi pakankamai žinių, kas yra asmens duomenys. Nepakankamos žinios gali lemti tai, kad dar per daug asmens duomenų yra atskleidžiama socialiniuose tinkluose ar perkant prekes ir paslaugas.

Stebėtina, tačiau net dešimtadalis apklaustųjų atsakė, kad antivirusinė kompiuterinė programa („Eset“, „Avira“, „Avast“ ar pan.) (10,6 proc.) ir internetinė parduotuvė, kurioje apsiperka (10,4 proc.), yra asmens duomenys. O net apie 5 proc. asmenų iš viso nežino, kas yra asmens duomenys. Vardą, pavardę, asmens kodą dažniau paminėjo aukščiausio išsimokslinimo atstovai.

Dreamstime nuotr.

„Veido“ redakcija pakvietė padiskutuoti valstybės tarnautojus ir privataus sektoriaus atstovus, gerai išmanančius informacines technologijas. Tema – kibernetinis saugumas. Tomis dienomis programišiai lyg tyčia atakavo bent keliolika šalies institucijų.

Kibernetinių atakų patyrė Seimas, Žemės ūkio ministerija, Finansų mi­nis­terija, Krašto apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Kultūros ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija. Vykdyti veiksmai prieš Vals­ty­binę mokesčių inspekciją, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą, Vaikų išlaikymo fondą, Centrinę projektų valdymo agentūrą. Truk­džiai truko apie pusvalandį.

Anksčiau tą savaitę buvo užpultos Seimo, Prezidentūros, Užsienio reikalų ir Teisingumo ministerijų informacinės sistemos.

Dažniausiai tai būna vadinamosios DDoS atakos – vienu metu iš daugybės kompiuterių visame pasaulyje siunčiamos užklausos, taip siekiant „nulaužti“ sistemą. Kompiuterių savininkai ir vartotojai dažniausiai nežino, kad jų įrenginiai užkrėsti programomis, galinčiomis vykdyti tokius veiksmus. Pirminiais duomenimis, programišių išpuoliai prieš Lietuvos institucijas buvo vykdomi iš užsienio.

A.BRAZAUSKAS: Kokia mūsų kibernetinės erdvės būklė, kas šiuo metu mums gresia, kokie plyšiai egzistuoja?

V.BUČINSKAS: Šalies kibernetinio saugumo srityje dirbu daugiau kaip aštuonerius metus. Prasidėjo pirmosios atakos ir nesklandumai, bet buvo jaunatviškas nusiteikimas, kad sprendimus žinau, tereikia suvienyti pajėgas. Deja, greitų sprendimų nepavyko priimti, viskas vystėsi kita linkme. Atsirado Kibernetinio saugumo įstatymas ir institucijos, su kuriomis yra apie ką kalbėti. Bet jokių gynybinių priemonių šalis neįsigijo iki šiol. Per tą laiką patys nusipirkome savo tinklui ir klientams reikalingų priemonių ir saugome juos. Yra visokių niuansų, susijusių su pagalba valstybei – biurokratijos, kurią įveikti sunku, net siūlant būtinus dalykus.

A.BRAZAUSKAS: Ar tikrai mūsų valstybė yra nesaugi ir neįsigijusi reikiamų priemonių? Būtų įdomu įvertinti šią situaciją.

R.ČERNIAUSKAS: Valstybė atkreipė dėmesį į pribrendusią problemą – yra priimtas Kibernetinio saugumo įstatymas, kuris nustato arba naujai sureguliuoja atsakomybę, daugiau teisių su­teikta įvairioms institucijoms.

Visų pirma reikia užtikrinti saugumą valstybės institucijų vidiniuose tinkluose.

Kai kalbama apie įsigijimus, reikėtų suprasti, kaip Krašto apsaugos ministerija vertina kibernetinį saugumą. Visų pirma reikia užtikrinti saugumą valstybės institucijų vidiniuose tinkluose. Ir tai yra sritis, apie kurią galima daugmaž sakyti, kad iki šiol nebuvo institucijos, kuri jaustųsi už tai atsakinga.

Kokia situacija valstybėje? Aš jos nevadinčiau nei bloga, nei gera. Esmė ta, kad sprendimai priimti. Dirbsime. Kažką jau nuveikėme. Įrangos esame įsigiję, tik ji skirta ne turinio filtravimui ir ne interneto kontrolei.

K.ANDRIJAUSKAS: Dėl valstybės in­frastruktūros iš tikrųjų padaryti labai rimti žingsniai. Yra priimtas nutarimas dėl jos konsolidavimo. Tai reiškia, kad visa infrastruktūra nebus labai koncen­truota aiškiuose fiziniuose taškuose ir bus daug paprasčiau realizuoti visas atsparumo priemones.

A.BRAZAUSKAS: Pone Bučinskai, jūs aprėpę labai daug duomenų perdavimo. Ar galima sakyti, kad jūs esate ir taikinys?

V.BUČINSKAS: Labai geras klausimas. Ką kolegos pasakė – nėra dėl ko prieš­tarauti, tiesiog mes turime visai kitokį požiūrį. Penkerius metus kalbame apie šias atakas, kurios ir šiandien yra pagrindinė tema. Jau tada rodėme, kad yra paprastų „vaistų“, tačiau jų nenaudoja ir turime tai, ką turime.

Statistika žiauri ir kartais atrodo, kad nieko nėra saugaus ir net nebeaišku, ko tikėtis toliau.

Mūsų požiūris toks: galima išspręsti, kas yra skaudžiausia, tai, kas gali didžiąją dalį šalies ūkio išvesti iš rikiuotės, kas gali sutrikdyti centralizuotai laikomas svetaines. Geriausia apsauga, kada prieiga yra išskirstyta. Kuo daugiau visko, tuo sunkiau atakuoti. Kita taisyklė – būti ten, kur yra didžiausi srautai. Didelius srautus sunkiausia atakuoti ir sutrikdyti. Galima išspręsti tą atakų ir sutrikdymo klausimą ir eiti prie kitų problemų. Jų yra aibė: prisijungimas, teisių valdymas, virusai, pažeidžiamumai, spragos. Išvardyti net neįmanoma. Ir kasdien kas nors pasikeičia.

Per dvejus metus iki dabar buvo pažeista beveik viskas. Jei mes tikėjome, kad kas nors gyvenime yra labai patikima, tai pasirodo, kad yra pažeidžiama jau ne vienerius metus ir leidžia perimti kontrolę. Statistika žiauri ir kartais atrodo, kad nieko nėra saugaus ir net nebeaišku, ko tikėtis toliau.

A.BRAZAUSKAS: Tačiau jūsų „Teo“ bendrovė jaučiasi saugi?

V.BUČINSKAS: Taip, mes įsigijome saugos priemonių, kad apsaugotume savo klientus. Man sunku suvokti, kai kalbama – pirmiausia apsaugosime valstybinį sektorių, kad, sakykime, veiktų jo svetainės. Bet kad jų negalės pasiekti nė vienas šalies pilietis, tai nelabai svarbu.

Lietuvoje tų „zombių“ galbūt nėra tiek daug, kiek kitose šalyse, bet jų yra.

D.PARŠONIS: Negaliu kalbėti apie valstybines struktūras ir jų technologijas, bet mintis yra labai teisinga – pradėti nuo žmonių, nes didelei daliai atakų naudojami patys žmonės ir jų kompiuteriai. Lietuvoje tų „zombių“ galbūt nėra tiek daug, kiek kitose šalyse, bet jų yra. Taip pat ir „užkastų“ kompiuterių, kurie be vartotojų žinios naudojami tose atakose, ir ne vien tik ten tai galima daryti.

Būtų naudingas ir pats duomenų surinkimas: kiek Lietuvoje yra pažeistų maršrutizatorių, iš kokių galimų kompiuterių driekiasi atakos vektoriai. Išrauti juos lauk, padaryti svetainę, kurioje galėtum bent pasitikrinti, ar tavo kompiuteris yra rizikos zonoje. Pa­pras­čiausiai padaryti masinę akciją, kaip kažkada buvo lipdukas „Aš balsavau už Europos Sąjungą“. Vartotojas turėtų kažkokį ženkliuką, rodantį, kad jo kompiuteris švarus. Tada mes žinosime, kad šalies viduje yra tokia padėtis, ir galėsime geriau organizuoti saugos priemones iš išorės, nes tada žinosime, kad jei puola, tai veikiausiai tai daro iš išorės.

V.BUČINSKAS: Tai yra iš esmės padaryta kartu su RRT. Iki šiol tai yra svarbi tema. Su­gal­vo­jome keturias privalomas priemones, kurias įdiegus šią problemą išsprendžiame. Tą ir padarėme. Dabar tų užgrobtų kompiuterių yra, bet jų mažiau. Jei jie pradėtų atakuoti ar kažkokius kitus dalykus blogus daryti, mes juos pamatytume ir galėtume išjungti. Yra RRT svetainė, kurioje kiekvienas gali pasitikrinti, ar jo kompiuteris nėra užkrėstas, ar nedalyvauja nusikalstamoje veikloje. Dau­gu­mą kanalų, per kuriuos kišamas brukalas, vyksta užgrobimai ir kitkas, irgi uždraudėme. Toliau tęsiame šią veiklą kiek leidžia galimybės. Turėtume daugiau galimybių ginti, jei vals­tybė priimtų poįstatyminį aktą, pavyzdžiui, reikalaujantį blokuoti grėsmių šaltinius. Kitu atveju eitume prieš savo klientus.

G.MEŠKAUSKAS: Kalbame apie du dalykus. Viena yra užgrobti kompiuteriai – „zombiai“. Kita – kai įranga, esanti pas klientą, turi spragų. Tai nėra užgrobimas, bet tos spragos gali būti išnaudojamos. Yra daugiau gynybos variantų, kurių galima būtų imtis, bet, deja, internetas neturi standarto. Nėra jokio „popieriaus“, kurį galėtume traktuoti kaip dokumentą, nusakantį, kad tik taip jis turi veikti.

Ženkliukas piliečiui, kad jo kompiuteris saugus ir tvarkingas, – gana optimistinis požiūris.

Higieną darome ir darysime, atsižvelgdami į tai, kas keisis interneto blogybių pasaulyje. Atitinkamai žiūrėsime, kiek iš tikrųjų galima padaryti. Negalima priversti klientų susitvarkyti tų spragų, atsinaujinti programinės įrangos, užsidaryti serverio nuo išorės ir t.t. Todėl darome taip, kad tų spragų „blogiečiai“ negalėtų išnaudoti atakoms.

R.ČERNIAUSKAS: Ženkliukas piliečiui, kad jo kompiuteris saugus ir tvarkingas, – gana optimistinis požiūris. Tačiau jei jis piliečiui nebuvo suteiktas, tai rodo, kad kompiuteryje gali būti dalykų, apie kuriuos mes nežinome arba sužinosime vėliau.

O „Teo“ pagirsiu, nes jie, filtruodami adresus, Nacionalinio kibernetinio saugumo centro požiūriu, yra pasirengę valdyti netikėtai aptiktas saugumo spragas ir kilusią riziką. Uždarydami savo tinklą ir paslėpdami tam tikrus dalykus nuo užsienio, jie padirbėjo, kad tos spragos nebūtų išnaudojamos prieš mus.

A.BRAZAUSKAS: Kas Lietuvoje turėtų būti išjungta, kad mes netektume ryšio šalies viduje? Ar galima iš išorės atjungti bankinį sektorių? Kokie atakos tinklai galėtų būti?

V.BUČINSKAS: Daug metų diskutuojame, kaip padaryti taip, kad Lietuvą būtų galima uždaryti. Kad didžiausios krizės atveju tinklas veiktų tik šalies viduje, bet per tą laiką, kol diskutuojame, daugelis Lietuvoje veikiančių stambių įmonių  išsikėlė ir toliau kelia savo IT ūkius į užsienį.  Taigi, išjungus tarptautinį internetą būtų tiek bėdos, kad mažai nepasirodytų.

Nereikėtų pamiršti, kad kai kada puolama nebūtinai tai, kas svarbiausia, o tai, ką galima užpulti lengviausiai.

G.MEŠKAUSKAS: Kuo didesnė kompanija, tuo daugiau investuojama į saugumą, kuo mažesnė – tuo labiau mėgstama klausti: o kam mes įdomūs? Kas čia mus puls, nieko neturime ir t.t. Bet tų mažųjų suma krizės atveju sudarytų kur kas didesnį tinklo plotą, nei imant tik didžiąsias. Mintis tokia: kam atjunginėti, tarkime, „Vilniaus vandenis“ – atjunkime geriau pusę Lietuvos, ir bus kur kas efektingesnė krizė, nes „Vilniaus vandenys“ greičiausiai turi daugiau saugos įrangos.

A.BRAZAUSKAS: Kokios privačios įmonės galėtų būti išjungtos diversijos būdu?

G.MEŠKAUSKAS: Nematau tikslo vardyti šių įmonių, nes „blogiečiai“ ne visada žino, ką bū­tent jie atakuoja. Įprastai mėgstama atakuoti per senąją spragą (jau žinant, kaip ji pažeidžiama). Laimėti galime nukreipę jėgas ten, kur sauga būtina, tačiau nereikėtų pamiršti, kad kai kada puolama nebūtinai tai, kas svarbiausia, o tai, ką galima užpulti lengviausiai.

A.BRAZAUSKAS: Pone Martišiau, kaip reikia organizuoti visuomenės švietimą, kad galėtume atsispirti priešui? Pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministerija karo atvejui išleido brošiūrą su paveiksliukais. Manęs keletas žmonių prašė šios knygutės vien dėl piešinių. Aš abejoju, ar tai tinkamas būdas rengti visuomenę krizei ar kariniams veiksmas. Kokie mūsų žingsniai prasidėjus krizei būtų efektyvūs?

M.MARTIŠIUS: Švietimas svarbus. Jei visuomenė kažko nežino, tai yra blogai, geriau turėti ją savo pusėje. Tačiau vien to neužtenka. Aš irgi galiu pasakyti – švieskime visuomenę, kad ji sveikai gyventų, tada nereikės ligoninių, uždarysime visas. Deja, taip niekada nebus. Jei prasidės karas, bus įvesta nepaprastoji karinė pa­dėtis, apribota žodžio laisvė, filtruojama informacija iš užsienio, kad nebūtų propagandos.

Ką daryti su lietuvišku tinklalapiu, kuris spausdina valstybei priešišką informaciją?

Pavyzdžiui, Tauragėje, Pagėgiuose važiuoja tikri tankai su tikrais kariais. Tada susirenka Valstybės gynimo taryba. Nežinau, koks būtų priimtas formalus nutarimas. Greičiausiai būtų pasakyta, kad oficialiai viešai kalbėti ga­lės tik viena institucija ir tik ji turės tą kanalą. Internetas, taip pat ir feisbukas bei kiti informacijos kanalai būtų išjungti ir Lietuva taptų intranetu – vadinkime taip nuo pasaulio at­jung­tą internetą, nors intranetas turi ir kitų reikš­mių. Tačiau šie veiksmai, kaip tai numatyta įstatymais, bus tik ginkluoto konflikto atveju.

Kur kas sunkiau nuspręsti, kaip filtruoti informaciją, kai yra tik propagandinis, bet ne karinis puolimas. Pavyzdžiui, ką daryti su lietuvišku tinklalapiu, kuris spausdina valstybei priešišką informaciją?

V.BUČINSKAS: Jei yra teisinis  pagrindas, labai paprasta jį išjungti.

M.MARTIŠIUS: Pagrindinė problema tokiu atveju ta, kad žiūrint iš valstybės saugumo pozicijų reikia išjungti, tačiau pagal galiojančią teisę pirma reikia įrodyti, jog ši svetainė pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus ir jos veiklą galima teisėtai nutraukti. Atsiranda problema, nes greitai to padaryti galimybių nėra.

R.ČERNIAUSKAS: Lietuvą atkirsti nuo pasaulinio interneto ne taip paprasta. Per mūsų teritoriją eina daugiau kaip dešimt ryšio linijų – kabelių, kurie įvairiomis kryptimis kerta mūsų sieną. Kai kurie kabeliai yra tranzitiniai. Mūsų priešas, jei norės mus palikti be prieigos prie pasaulinio interneto ryšio, gali tą ryšį netyčia nutraukti ir sau, nors to visai nepageidautų.

Nepamirškime, kad pasaulis globalus, ir sunaikinus vieną strateginį objektą tai gali skaudžiai atsiliepti visai netikėtoje vietoje.

Mūsų energetikai ne vakar gimę ir puikiai supranta, ką reiškia, jei bus perimtas tinklo valdymas. Manau, kad net jei dings internetas, elektros tiekimas bus. Be to, nepamirškime, kad mūsų elektros tinklai nuo sovietmečio sujungti su Rusija. Mes vis dar esame inte­gruoti, ir išjungus lietuvišką tinklą skaudžios pa­sekmės būtų ir pačiai Rusijai bei Ka­ra­liau­čiaus sričiai, kuri gauna elektrą per Lietuvą. Mes esame vienintelis kelias, nebent jie turi kokį kabelį per jūrą pakloję. Nepamirškime, kad pasaulis globalus, ir sunaikinus vieną strateginį objektą tai gali skaudžiai atsiliepti visai netikėtoje vietoje.

R.ČERNIAUSKAS: Mes negalime rodyti visų savo pasiekimų, tačiau per atakas prieš valstybės institucijas parodėme, kad galime veikti žaibiškai. Per dvi valandas sukvietėme visus reikalingus specialistus.

V.BUČINSKAS: Mes savo klientų neskirstome į valstybinius ar privačius. Visiems taikome tas pačias sąlygas. Norėtume to paties ir iš valstybės, kad nebūtume traktuojami kaip privatūs, kurie žiūri tik į pelną. Turime žinių, pajėgumų ir noro padėti savo šaliai.

A.BRAZAUSKAS: Galbūt mes turėtume filtruoti interneto duomenų srautą? Kokį turinį mums patiems reikėtų skleisti?

M.MARTIŠIUS: Tą turinį, kuris yra kriminalinio pobūdžio, išimti galima paprastai, tačiau yra vadinamoji pilkoji zona. Ir čia daug galimybių apsisaugoti, sakant, kad negalime pažeisti žodžio laisvės, turime leisti kitokią nuomonę ir pan.

D.PARŠONIS: Daug metų tyrinėju elektroninę komunikaciją, pats esu daug laiko praleidęs šioje srityje, tinklaraščius rašęs ir dabar dažniausiai patarinėju strateginės komunikacijos internete srityje. Mano požiūris, sveika logika ir skaičiai sako, kad tikrai nepavyks įvesti policijos internete arba teks jį visiškai atskirti, tikrai nepavyks kiekvienam nurodyti, ką rašyti ir ko nerašyti, ir tikrai kažkas prasprūs. Jei 10 tūkst. žmonių Kinijoje užsiima cenzūravimu ir vis tiek kai ką pražiūri, tai aš nežinau, kiek Lietuvoje mes šiam garbingam darbui galime skirti. Nes reikia įvertinti, kiek yra jungčių ir duomenų internete. Jeigu tą gelmę bandytume įsivaizduoti, tai „Google“ paieška aprėpia nepilnus 10 proc. viso interneto, o tai yra didžiausia paieškos sistema.

Jei kalbame apie vadinamąjį kibernetinį karą, ten irgi savi pabūklai šaudo, vadinasi, reikia ir apie apsaugą galvoti.

R.ČERNIAUSKAS: Kontroliuoti turinį – labai slidus reikalas, tai pilkoji zona. Saugos požiūriu kaip ir reikėtų, bet kyla daug klausimų: o ką dar galima daryti, jei mes turime teisę fil­truoti? Požiūrio klausimas. Kas nors iš atsakingų pareigūnų sakytų, kad esant tam tikroms situacijoms reikia, nes tai kartais virsta nacionalinio saugumo klausimu. Jei kalbame apie vadinamąjį kibernetinį karą, ten irgi savi pabūklai šaudo, vadinasi, reikia ir apie apsaugą galvoti.

K.ANDRIJAUSKAS: Aišku, kalbėti apie turinio filtravimą valstybiniame sektoriuje nereikėtų, nes iš esmės nėra tokio dalyko. Antra, svetainių atžvilgiu yra realizuotas projektas dėl žalingo poveikio, komitetas aktyviai dalyvavo. Apie 10 institucijų jau sukelta – visos institucijos sukeliamos į bendrą platformą ir centrinę struktūrą. Tai irgi sudaro galimybes didinti atsparumą mėginimams vienaip ar kitaip paveikti turinį ar darbingumą.

E.SERBENTA: Nesame turtinga šalis, todėl ginkime tai, kas mums svarbiausia. O grįžtant prie turinio akivaizdu, kad vien švietimas kibernetinio saugumo problemos neišspręs. Gyventojams būtinas supratimas apie saugumą. Valstybė daug laimėtų jungdamasi su privačiu sektoriumi. Techniniai interneto rodikliai Europoje itin geri: prieinamumas didelis, tačiau kol nesuvoksime, kokie pavojai jame slypi ir kaip turėtume elgtis su turiniu, saugūs nebūsime.

Loreta Klebonaitė-Šeibak

Dauguma Lietuvos gyventojų iki šiol naudojasi 100 Mb/s, o kai kurie dar ir 50 Mb/s greičio internetu. Didesnė interneto sparta vis dar laikoma prabangos dalyku. Bendrovė „Penkių konti­nentų komunikacijų centras“, švie­solai­diniu tinklu teikianti interneto, iš­maniosios televizijos, IP (angl. Inter­net Protocol) telefonijos paslaugas Vilniaus mieste, siekia iš esmės pa­keisti požiūrį į šiuolaikinį internetą, siūlydama įprastuose paslaugų planuose iki 1 Gb/s spartą.

Iki šiol milžinišku greičiu naršyti galėjo tik brangesnius specialiuosius planus įsigiję klientai ar verslo įmonės, tačiau, kaip ir mobiliojo ryšio operatorių pasaulyje, taip ir šviesolaidinio interneto tiekėjų greitaveikos samprata pasikeitė. „Technologijos sparčiai tobulėja. Mūsų klientai jau naudojasi itin didelės vaizdo raiškos 4 K televizoriais, mobiliuoju 4 G ryšiu. Kiekvienas privalo gauti galimybę naudotis tuo, kas geriausia. Norime pasiūlyti rinktis bene didžiausią Lietuvoje interneto spartą – iki 1 Gb/s“, – teigia UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ direktoriaus pavaduotojas komercijos klausimais Robertas Ragauskas.

Bendrovė rengia naujus interneto paslaugų planus, tad „Skynet“ klientai galės rinktis iki dešimties kartų greitesnį už standartinį (100 Mb/s) internetą už įprastą rinkos kainą.

Didesnės spartos interneto reikia tais atvejais, kai siunčiamos aukštos kokybės nuotraukos, tiesiogiai žiūrimi didelės raiškos filmai, organizuojamos vaizdo konferencijos, per internetą su kitais dalyviais žaidžiami naujausi kompiuteriniai žaidimai, reikalaujantys žaibiškos reakcijos. Greičio pritrūkstama ir tuomet, kai prie interneto vienu metu prisijungia daugiau šeimos narių ar vienos įmonės darbuotojų. Tad spartusis internetas ypač svarbus verslo centruose, valdžios ir visuomeninėse įstaigose, mokyklose, ligoninėse.

Naujos galimybės

Verslui taip pat atsiveria daugiau galimybių: galima organizuoti kokybiškas, itin didelės raiškos vaizdo konferencijas ir tiesiogines transliacijas. Negaišdami laiko darbuotojai gali greitai persiųsti vieni kitiems elektroninius dokumentus arba įkelti juos į virtualias debesų talpyklas.

Valdyti interneto ryšiu namų apšvietimo, šildymo ar vėdinimo sistemas, stebėti vaizdo kamerų siunčiamas transliacijas jau įprasta.

Didelė sparta leidžia nuotoliniu būdu per internetą prižiūrėti išmaniuosius namus, kuriuose visi prietaisai valdomi iš vieno įrenginio. „Valdyti interneto ryšiu namų apšvietimo, šildymo ar vėdinimo sistemas, stebėti vaizdo kamerų siunčiamas transliacijas jau įprasta. Taip jau galima pašerti ir augintinį, nes yra prietaisų, padedančių šeimininkui vienu kompiuterio ar telefono klavišo spustelėjimu įberti reikiamą kiekį ėdalo“, – naujas galimybes pristato R.Ragauskas.

Patikimas ryšys

„Skynet“ – tai pirmasis šviesolaidinis tinklas Lietuvoje. „Interneto ir duomenų perdavimo paslaugas teikiame jau nuo 1996 m. Turime dviejų dešimtmečių patirtį ir sklandžiai dirbančią profesionalų komandą. Tai užtikrina mūsų klientams patikimą ryšį ir operatyvų sprendimų priėmimą“, – teigia įmonės atstovas.

„Skynet“ tinklas sistemingai modernizuojamas naudojant pasaulinės IT lyderės kompanijos „Cisco Systems“ aukščiausios kokybės įrangą. Ji garantuoja ne tik stabilų ryšio perdavimą, bet ir duomenų saugumą.

Belaidis ryšys – didesniam komfortui

Atsižvelgdama į verslo poreikius, bendrovė „Penkių kontinentų komunikacijų centras“ siūlo ir belaidžio interneto sprendimų. Tai galimybė naudotis internetu visame biure, prisijungus išmaniuoju telefonu, nešiojamuoju ar planšetiniu kompiuteriu. Įmonė taip pat teikia specialių pasiūlymų viešbučiams, mokykloms, prekybos centrams, dideliems biurams ir auditorijoms.

Didėja organizacijos efektyvumas, nes prisitaikoma prie kiekvieno darbuotojo poreikių ir darbo stiliaus.

Pasak R.Ragausko, „Skynet“ belaidžio ryšio sprendimai suteikia darbuotojams daugiau komforto ir paverčia darbo vietą mobilesne. „Mobili darbo vieta pirmiausia užtikrina didesnį darbuotojo produktyvumą, nes žmonės gali dirbti bet kurioje vietoje, su įvairiais turimais prietaisais ir gauti visą jiems reikalingą informaciją. Antra, modernias technologijas lengva valdyti, jos yra saugesnės ir mažina įmonės išlaidas. Didėja organizacijos efektyvumas, nes prisitaikoma prie kiekvieno darbuotojo poreikių ir darbo stiliaus“, – teigia specialistas.

Klientams, užsisakiusiems „Skynet“ belaidžio ryšio paslaugų, bendrovė taip pat teikia nuolatinės tinklo stebėsenos ir priežiūros paslaugas.

Užs. Nr. BSS2270

"Scanpix" nuotr.

Po Briuselio įvykių visame pasaulyje ir vėl pradėjome kalbėti apie saugumą – kas ir kodėl vyksta, kad matome tokius kraupius vaizdus, kaip nuo to apsisaugoti. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad nors technologijos tobulėja, mes vis tiek likome pernykščiais žmonėmis ir dar vis mąstome tik apie fizinį savo būvį. Dažnai nesuprantame, kad virtualus arba „debesų“ gyvenimas yra be galo pažeidžiamas ir kai kuriais atvejais net gali sutrikdyti normalų valstybės funkcionavimą.

Viktorija Karsokaitė, euroblogas.lt

Tai patvirtino tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Andrius Šaveiko, kibernetinio saugumo specialistas ir vienas iš „Baltic Cyber Security Forum“ iniciatorių. Anot jo, riba tarp realaus ir kibernetinio saugumo iš esmės išnyko, o technologijoms mūsų gyvenime užimant vis didesnį vaidmenį, būtų kvaila ignoruoti virtualias grėsmes.

Virtualus realus gyvenimas

Kodėl gi mums turi būti svarbus tas kibernetinis saugumas? Juk eidamas vadinamasis hakeris neišsitrauks kompiuterio ir nepradės iš jo šaudyti! Fiziškai niekas man nepakenks! Žinoma, kad toks incidentas greičiausiai neįvyks, tačiau į jūsų saugumą galima pasikėsinti ir kitaip. A.Šaveiko primena, kad dabar beveik kiekviena mūsų gyvenimo dalis skaitmenizuota. Elektroninės banko sąskaitos, mokėjimai už elektrą ar dujas, įvairūs skaitmenizuoti registrai – visa tai yra realus gyvenimas, patalpintas virtualiame pasaulyje. Todėl mums pakenkti šiuo būdu įmanoma net lengviau nei einant gatve vidury baltos dienos pašauti.

„Apie kibernetinį saugumą kaip apie prioritetinį reikalą mūsų kraštuose pradėta kalbėti prieš 5-10 metų. Tai susiję su informacinių technologijų skvarba kasdieniame gyvenime. Kol nebuvome priklausomi nuo įvairiausių technologinių paslaugų, t.y., kol pinigai buvo piniginėje, o ne banko sąskaitoje, tai iš tikrųjų nebuvo svarbu. Arba, jeigu anksčiau įvairūs registrai buvo popieriniai, o informacinės technologijos atliko tik pagalbinę funkciją, dabar viskas skaitmenizuota. Be elektroninių sistemų visavertiškai nebūtų įmanoma gyventi“, – mano saugumo specialistas.

Jūsų kompiuteryje įsikūręs virusas gali sutrikdyti visos šalies veiklą.

Šia gyvenimo dalimi svarbu rūpintis, nes elektroninė erdvė lygiai taip pat atakuojama pavienių hakerių arba organizuotų grupuočių. A.Šaveiko tokias atakas lygina su situacijomis, kurios mums pažįstamos iš kovinių filmų arba kriminalinių naujienų, kai grobiami žmonės, reketuojami, kad išgautų pinigus ar informaciją. Kibernetiniai vagišiai taip pat taikosi į jūsų pinigus ar duomenis. Kaip ir filmuose, galite tapti masalu ar tik tarpininku. Pasirodo, jūsų kompiuteryje įsikūręs virusas gali sutrikdyti visos šalies veiklą.

„Iš tikrųjų, saugumas nėra tik kažkieno užduotis, tai kiekvieno iš mūsų atsakomybė. Pažeistas kompiuteris gali būti panaudotas atakoms prieš strateginius objektus. Atrodo smulkmena – virusas mano asmeniniame kompiuteryje, tačiau gali atsikartoti tūkstančių žmonių kompiuteriuose ir dėl to kils didžiulių problemų valstybiniu mastu“, – įspėja tinklaraščio  Euroblogas.lt pašnekovas ir priduria, kad atakuojantis žmogus ar organizacija gautą informaciją naudoja kaip tik nori: nuo nepageidaujamų laiškų siuntimo iki asmeninių duomenų panaudojimo reketuojant įmones.

Atakuojamos valstybės

A.Šaveiko sako, kad kibernetinių atakų būna įvairiausių. Nuo paprasčiausių slaptažodžių ir prisijungimų spėliojimų iki grubių sutrikdymų. Dažniausiai žiniasklaidoje girdime apie DDoS (angl. Distributed Denial of Service – paskirstytas atsisakymas aptarnauti) atakas ir jei kažkokios paslaugos tampa neprieinamos, naujienų portalai būtinai apie jas praneš. Tačiau tos atakos, apie kurias nesužinome ir vykdomos aukštesniu, valstybiniu lygmeniu (Advanced Persistent Threat, APT, atakos), specialisto įsitikinimu, yra pavojingiausios. Pašnekovas priminė situaciją, kai 2010 m. virusas pažeidė Irano branduolinę programą.

Programa aktyvavosi ir sutrikdė to reaktoriaus parametrus, taip „išmušdama“ branduolinę programą daugeliui metų.

„Tai pirmasis atvejis, kai kenkėjiška programinė įranga niekam nedarė jokios žalos tol, kol ji neaptiko, kad prieina prie tam tikro tipo reaktoriaus. Tuomet programa aktyvavosi ir sutrikdė to reaktoriaus parametrus, taip „išmušdama“ branduolinę programą daugeliui metų. Kiek teko domėtis, iki šiol nesusitvarkoma su to viruso padariniais“, – pasakoja A. Šaveiko.

Dar vienas atvejis, kai buvo užpulta valstybė įvyko po to, kai Estija 2007 m. nusprendė Antrajame pasauliniame kare žuvusiems rusams skirtą Bronzinio kario paminklą perkelti į miesto pakraštyje esančias karių kapines.

„Tikriausiai tai pirma tokia stambi ataka, nukreipta prieš visą valstybę. Prieš Estiją buvo surengta DDoS ataka ir maždaug savaitę visa šalis buvo atjungta nuo interneto, negalėjo vykti jokie elektroniniai atsiskaitymai ir panašiai. Tiesa, šiuo metu Taline įkurtas NATO kibernetinio saugumo kompetencijų centras ir čia yra sukaupta daugiausiai gynybinių kompetencijų visame pasaulyje. Iš klaidų mokomasi. Jie stipriai nukentėjo, todėl ėmėsi priemonių, kad apsisaugotų nuo ateityje kylančių incidentų“, – teigia saugumo specialistas A. Šaveiko.

Duomenis atiduodame patys

Paplitus informacinėms technologijoms ir joms užvaldžius mūsų kiekvieną judesį, logiška, kad ir socialinis gyvenimas persikėlė į skaitmeną. Prieš tai šiame straipsnyje rašiau, kaip iš mūsų gali pavogti duomenis, bet būtent socialinėje erdvėje mes patys atiduodame savo asmeninį gyvenimą laisva ranka. Norėdami pasipuikuoti, galbūt parodyti, kad mes geriau gyvename ir esame laimingesni už kitus, skelbiame savo atostogų planus, demonstruojame puikią figūrą, – tai, pasak saugumo specialisto, – klaida.

Paprasčiausiai prieš skelbiant reikėtų pagalvoti, ar norėčiau, kad kažkokią informaciją pamatytų visas pasaulis ir kaip tai bus panaudota prieš mane.

„Be to, neretai pamirštama apie privatumo nustatymus, kuriuos galima nustatyti socialiuose tinkluose. Tačiau net ir padarius, kad jūsų įrašus matytų tik draugai, vis tiek išlieka tikimybė, kad juos pamatys kur kas didesnis žmonių ratas. Paprasčiausiai prieš skelbiant reikėtų pagalvoti, ar norėčiau, kad kažkokią informaciją pamatytų visas pasaulis ir kaip tai bus panaudota prieš mane“, – įspėja pašnekovas.

Svarbu ne tik, ką jūs skelbiate, bet ir kaip bendraujate. Tai ypač aktualu, jei ieškote darbo. Vieša paslaptis, kad žmogiškųjų išteklių specialistai (aš juos vadinu „galvų medžiotojais“) prieš priimdami žmogų į darbą, jį „išgooglina“. Jei jūs kažkada įsivėlėte į diskusiją ir įžeidinėjote žmones, tai gali atsisukti prieš jus.

„Reikia suvokti, kas atsiduria internete – ten lieka amžiams“, – konstatuoja A.Šaveiko.

4 patarimai, kaip apsaugoti savo asmeninius duomenis:

1.    Vartotojų švietimas. A.Šaveiko tiki, kad nieko prievarta neišmokysi, bet reikia sudominti, žmones, kad jie ieškotų informacijos, kurios internete be galo daug. Svarbu domėtis, kaip galite apsisaugoti save ir sau artimus žmones.

2.    Nepatariama spausti nuorodų arba atsiųsti bylas iš neaiškių šaltinių. A.Šaveiko pataria prieš atliekant tokį veiksmą pagalvoti: kas atsitiks, jei to nepadarysiu? Jei galite be to išgyventi, geriau neatidarinėti. Dažnai žmonės sugundomi atsidaryti nuorodą, kai yra užsimenama apie kažkokias pikantiškas smulkmenas. Tokie tinklalapiai ar bylos, kurios sužadina vartotojų godumą ar smalsumą, dažnai savyje slepia virusą.

3.    Bazinės priemonės. Jeigu kasdien naudojame muilą, šampūną ir dantų pastą, kodėl pamiršame „išvalyti“ kompiuterį? Nepamirškite įsidiegti bent antivirusinę programą.

4.    Atnaujinimai. Taip pat svarbu nuolat atnaujinti programinę įrangą, nes gamintojai nuolat testuoja ir taiso savo klaidas. O neatnaujinus, pavyzdžiui, operacinės sistemos, programišiai gali lengviau „įlįsti“ pro skyles ir dar lengviau iš jūsų pavogti duomenis. Saugumo specialistas sako, kad kartais net nereikia jokio vartotojo veiksmo – užtektų ir atsiųsto infekuoto elektroninio laiško.

2016-ieji pasižymės spartesniu perėjimu prie elektroninių dokumentų, o tai, viliamasi, padidins skaidrumą, sumažins šešėlinės ekonomikos dalį ir palengvins įmonių veiklos administravimą.

Vaiva SAPETKAITĖ

Informacinių ir ryšių technologijų asociacijos „Infobalt“ prezidentas Virginijus Jasaitis išskiria, kad 2016 m. Lietuvoje svarbiausios technologijų naujovės bus trys išmaniosios mokesčių administravimo sistemos (i.MAS) posistemės, SAF-T (standartinė apskaitos duomenų rinkmena) ir SEPA (bendroji mokėjimų eurais erdvė).

Inovacijų prievolė

Po porą metų trukusių bandymų gruodį pagaliau pavyko įsteigti Nacionalinių elektroninių sąskaitų forumą – tarpinstitucinį ir verslo asocijuotų struktūrų bendradarbiavimo instrumentą, skirtą suinteresuotų ekspertų diskusijoms dėl e. sąskaitų standartų šalyje įteisinimo, galimybių jas naudoti tarpvalstybiniu lygiu, sklandaus procesų įgyvendinimo ir nepopierinės prekybos skatinimo.

Apie e. sąskaitas, kaip ir apie kitas e. paslaugas, kalbama jau senokai, tad kodėl tik dabar? V.Jasaitis paaiškina, kad ES artėja dideli su tuo susiję pokyčiai. Pavyzdžiui, 2017 m. bus įvestas privalomasis elektroninių sąskaitų standartas, o Lietuvos valdžios siekis – kad šalis elektroninėje erdvėje būtų tarp lyderių.

Ką tai reiškia verslui? Šalies įmonės Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) turės teikti kur kas daugiau informacijos apie sudaromus sandorius.

Tikimasi daugiau aiškumo

Siekdama mažinti „šešėlį“ VMI žengia prie išmaniosios mokesčių administravimo sistemos – i.MAS. Ki­tose ES šalyse analogiškos priemonės jau davė naudos. Tarp sėkmingiausių pavyzdžių minima Por­tu­ga­lija.

„Prie to pirmiausia pereina tos Europos valstybės, kuriose didžiausia korupcija ir šešėlinė ekonomika. Kita vertus, to taip pat aktyviai siekia ir mažiausiai korumpuotos šalys“, – vertina „Infobalt“ prezidentas.

i.MAS numato ir keletą smulkesnių priemonių. Iki 2016 m. spalio VMI yra įpareigota sukurti ir įdiegti tris iš septynių numatytų i.MAS posistemių: sąskaitų-faktūrų (i.SAF), važtaraščių (i.VAZ), Analizės, modeliavimo ir rizikų valdymo centro (i.MAMC).

Tarkime, išmanioji važtaraščių sistema (i.VAZ) reikalinga tam, kad geriau kontroliuotų krovinių gabenimą. Įdiegus i.VAZ, kitaip tariant, sukūrus technines ir programines priemones, ūkio subjektams bus sudaryta galimybė išrašyti, perduoti, gauti ir naudoti elektroninius važtaraščius. Taip nebeliks galimybės sunaikinti panaudotą važtaraštį ir neapskaityti pervežimo operacijos. VMI išduos numerį kiekvienam važtaraščiui, kuris bus susietas su elektronine sąskaita.

Kitas po i.MAS skėčiu esantis projektas, skirtas PVM sąskaitoms-faktūroms, jau spėjo parodyti savo efektyvumą. Lapkritį VMI paskelbė, kad, išbandžius projektą su  pasirinktomis įmonėmis teigiami rezultatai buvo akivaizdūs. Palyginti su praėjusiais metais, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimas padidėjo net 80 proc. Estijoje, kur pradėta registruoti visas sąskaitas-faktūras nuo 1000 eurų, PVM surinkimas padidėjo 11–12 proc.

VMI pozicija tokia, kad kone realiu laiku stebint įmonių sandorių dokumentus jų noras sukčiauti, ne­deklaruoti visų sandorių ar deklaruoti apsimestinius sandorius labai sumažėja.

Sąskaitos kaina – 30 eurų

Pasak V.Jasaičio, Rytų Europoje įprastos sąskaitos „gyvenimas“ nuo išrašymo iki jos sunaikinimo kai­nuoja iki 30 eurų: „Pavyzdžiui, jei pieno ar mė­sos produktų gamintojas per dieną prekes pristato į 200–300 objektų visoje Lietuvoje, tiek būna ir sąskaitų. Vienas iš sudėtinių sąskaitos dokumentų yra važtaraštis – kokia jo kelionė? Važtaraštis juda drauge su kroviniu, tada reikia gauti kitos pusės patvirtinimą ir grąžinti jį atgal gamintojui. Taigi visi vežėjai turi sugrįžti, o jie visi nebūtinai sugrįš tą pačią dieną, tada važtaraštis vėl bus peržiūrimas vadybininko, kuris jį įsegs į segtuvą. Be to, popierinių dokumentų archyvavimas, o vėliau naikinimas taip pat kainuoja.“

Perėjimas prie elektroninių dokumentų yra ir pro­ga sumažinti sąnaudas, sutaupyti specialistų darbo lai­ko ir supaprastinti apskaitą. Galiausiai sumažėtų ri­zika, kad popieriniai dokumentai paprasčiausiai pasimes.

„Aišku, buhalteriai nesutiks ir tvirtins, kad jie niekada nieko nepameta. Įmonės prie tokios praktikos seniai galėjo pereiti pačios. Visos priemonės ir teisinės prielaidos turėti vidinę elektroninę sąskaitybą yra, bet to nepadaryta iš inercijos: kai nėra privaloma, visi tai atidėlioja, nes buhalterija – konservatyvi sritis“, – sako V.Jasaitis.

Jo vadovaujama įmonė prie to perėjo dar 1999-aisiais. Tai buvo lengva padaryti, nes rinka buvo tuščia ir jie patys galėjo nustatyti taisykles. Kai nieko nėra, galima teigti, kad standartas bus toks.

Ar konservatyvumas nesusijęs su tuo, kad tokiu atveju patikrinus įmonę būtų lengviau pamatyti bet kokias machinacijas apskaitoje?

Ne visada, nes didžiosioms bendrovėms dažniausiai per brangu daryti nusižengimus, todėl tai daugiausia paveiktų smulkiąsias bendroves.

SAF-T, standartinė apskaitos duomenų rinkmena, kurios tikslas, standartizavus kompiuterinių apskaitos duomenų formatą ir struktūrą, – palengvinti duomenų tvarkymą, supaprastinti auditą ir taip sumažinti adminis­tracinę naštą, bus įgyvendinama nuo 2016 m. pradžios.

SAF-T aktuali įmonėms, kurių pajamos viršija 8 mln. eurų. Tokios įmonės jau nuo 2017 m. sausio 1-osios turės būti įdiegusios audito modulį SAF-T, leisiantį mokesčių administratoriui matyti kiekvieną bendrovės operaciją iš VMI būstinės. Tam, kad auditorius galėtų tikrinti įmonę, jam tereikės gauti rinkmeną su visais reikalingais dokumentais. Duomenų ap­imtis gali būti labai didelė.

Bėdos dėl skirtingų standartų

Nutiko taip, kad priemonių yra, tačiau jos – tarsi salos. „Jau yra elektroninė viešųjų pirkimų sistema su savo platforma ir savu standartu, dabar atsiras SAF-T – antra platforma su kitokiu standartu, i.MAS bus trečia sistema“, – į kilusią painiavą dėmesį atkreipia V.Jasaitis.

Kodėl taip nutiko? Kairė nežinojo, ką daro dešinė, o po to šaukštai buvo po pietų. Dabar kelias yra vienas – reikia susitarti dėl vienodo standarto. Ar tai reiškia, kad dėl to sugaišome laiko ir iššvaistėme pinigų, nes vis tiek teks grįžti prie jau turimų standartų derinimo?

Iš tiesų gali nutikti taip, kad reikės kai ką ir perkurti. Ne vien dėl sparčios technologijų raidos, bet ir dėl 2017 m. įvedamo bendro e. sąskaitų standarto. Kol kas nueita 75 proc. kelio, tačiau neaišku, kas nu­tiks paskutinėje jo rengimo atkarpoje.

Su 2016-aisiais atėjo ir bankinė naujovė – bendroji mokėjimų eurais erdvė (SEPA), aktuali euro zonai. Nebebus skirtumo tarp nacionalinių ir tarptautinių mokėjimų. Tiesa, tai sukels ir nepatogumų vartotojams – Lietuvoje nebeliks tiesioginio debeto, kuriuo naudojasi apie trečdalį šalies gyventojų. Lietuvos bankų asociacija sako, kad jis neatitinka SEPA reikalavimų. Įpratusiems taip mokėti klientams nereikės imtis jokių papildomų veiksmų. Tiesiog galiojantys tiesioginio debeto sutikimai, jei nebus nuspręsta kitaip, bus keičiami į e. sąskaitos automatinio mokėjimo sutartis.

Dirva bendrai skaitmeninei rinkai

Kalbant apie ES skaitmeninę pažangą tolumoje boluoja bendra ES skaitmeninė rinka, kurioje garantuojamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) jaunesnysis ekspertas Dominykas Šumskis pabrėžia, kad jos kūrimo procesas po truputį įsivažiuoja ir tai reikės užbaigti iki 2020-ųjų: „Pamatėme, kad realios bendrosios rinkos eksperimentas Europoje pasisekė, tad pribrendo mintis pabandyti tą patį įgyvendinti ir skaitmeninėje erdvėje. Aišku, grėblių, ant kurių galima užlipti, daug, bet tai gali atverti visai naujų galimybių.“

Idealiu atveju, įgyvendinus šį ambicingą planą, ES konkurencingumas galėtų pasiekti naują lygį. Kol kas ES atsilieka tiek nuo JAV, tiek nuo Azijos valstybių.

Paprastai tariant, net smulkiausias verslas bet ko­kiame užkampyje galės nesunkiai pasiekti 500 mln. vartotojų rinką. Žinoma, bet kuriam verslui tuo pat metu atsiras kur kas daugiau konkurentų iš visos ES, tačiau tai padidins ir Europos gamintojų konkurencingumą.

Dalis valstybių gali patekti į prastesnes konkurencines pozicijas. Tarkim, Lietuvai gali pakenkti palyginti prastas IT raštingumas, ypač senjorų – daug kas dar nemoka naudotis internetu. Kitose valstybėse yra ki­tokių iššūkių – didesnis IT raštingumas, bet prastesnė IT infrastruktūra. O Lietuva pirmauja geros interneto prieigos, didelio jo greičio srityse.

D.Šumskis dėsto, kad bendrinimas gali būti ir labai griežtas, varžantis, bet jei būtų pasakyta, kad reikia sukurti vienodą teisinę bazę visiems susisiekimo būdams, tai dėl „Skype“ ar „Viber“ kiltų problemų.

„Net tarptinklinio ryšio mokesčio panaikinimas Lietuvai galėtų pasirodyti nenaudingas, nes čia tarp mobiliojo ryšio tiekėjų yra milžiniška konkurencija, todėl vietinių pokalbių kaina maža. Kai įsigalios mokesčio draudimas, sąnaudos niekur nedings, tad jos turės būti perskirstytos tarp kitų paslaugų vartotojų. Tai aktualiausia toms šalims, kuriose daugiausia skambinama į užsienį. Lietuva yra viena tokių šalių, nes turime daug emigrantų. Susiklostys tokia situacija, kai didžioji dalis mobiliojo ryšio paslaugų vartotojų turės susimokėti ne tik už jiems suteiktas paslaugas, bet ir už kitų žmonių naudojimąsi tarptinkliniu ryšiu“, – sako D.Šumskis.

R. Adžgausko nuotr.

Dar prieš dešimt metų terminas „informacinės technologijos“ (IT) reiškė tam tikrą atskirą sritį – kompiuterius, progra­ma­vi­mą, internetą. Tačiau šiandien IT tapo kiekvieno žmogaus kasdienybe, ir atrodo, kad ši jų invazija neketina sustoti.

Andrius Jovaiša

Apie ryškiausias ateities tendencijas IT srityje „Vei­­das“ kalbasi su įmonių grupės “Penki kontinentai” įkūrėju ir vadovu Idraku Dadašovu.

– Kokios trys ryškiausios tendencijos vyraus informacinių technologijų sektoriuje ateinančiais metais?

– Artimiausiu metu matau tris ryškias kryptis, kuriomis vystysis informacinių ir komunikacijos technologi­­jų sritis, – tai didieji duomenys (angl. big data), debesų kompiuterijos sprendimai ir kibernetinių nusikaltimų dažnėjimas. Visos šios trys sritys tarpusavyje labai susijusios, tad tie, kurie išmoks tinkamai jomis pasinaudoti, įgis pranašumą prieš kitus dėl jų sinergijos.

Didieji duomenys – tai ta pati informacija, kurią vi­si žino. Tik šiandien jos apimtys yra didžiulės, nes kiek­vienas žmogus kasdien naudojasi daugybe įrengi­nių, gebančių rinkti informaciją. Pavyzdžiui, išmanieji telefonai fiksuoja ne tik tai, kam skambinate ar kokiose svetainėse lankotės, bet ir tai, kaip dažnai bei kaip ilgai užsibūnate jose, ką mėgstate socialiniuo­se tinkluose, ar dažnai sportuojate ir kur tai da­rote. Dabar vis daugiau įrenginių renka ir biometrinius duomenis – moka nuskaityti pirštų atspaudus, at­pažįsta veidus, matuoja širdies ritmą. Tad didieji duo­menys savyje slepia daugybę naudingų įžvalgų, tik reikia mokėti jas pamatyti.

Tinkamai išanalizuoti duomenys gali suteikti di­džiulį postūmį verslui, norint priimti teisingus sprendi­mus ar numatyti efektyvias vystymosi strategijas. Šia galimybe pasinaudoti gali vis daugiau įmonių, nes pa­staruoju metu rinkoje atsirado nemažai atvirojo ko­do įrankių darbui su didžiaisiais duomenimis bei duo­menų analizei. Todėl artimiausiais metais laimės tie, kurie sugebės pastebėti didžiųjų duomenų suteikia­mas galimybes ir jomis pasinaudoti. Tiesa, tam rei­kės pasitelkti į pagalbą kompetentingus specialistus, mokančius juos analizuoti.

Duomenims apdoroti reikia nemažos skaičiavimo ga­lios, kurios daugelis vidutinių įmonių stokoja, to­dėl dažnai analitikos įrankiai remiasi debesų technolo­gijomis. Prognozuojama, kad iki 2016-ųjų pabaigos apie 50 proc. didžiųjų pasaulio įmonių svarbią informa­ciją apie savo klientus ir vartotojus saugos debesų sau­gyklose, esančiose trečiųjų šalių duomenų centruo­se. Šią tendenciją skatina debesijos suteikiama ga­limybė taupyti IT sąnaudas. Dar po kelerių metų de­besijos sprendimų naudojimas taps masiniu reiškiniu, ypač mažose ir vidutinėse įmonėse, – šio verslo segmento augimas gali viršyti 80 proc. per metus. Debesų sektoriaus augimas rodo perėjimą į naują IT rinkos brandos etapą.

Tačiau bręstant ir tobulėjant IT tobulės ir kibernetiniai nusikaltėliai. Artimiausiais metais jų padaryta ža­la tik didės. Šią tendenciją paskatins keletas veiksnių: debesijos sprendimų populiarėjimas, vis dažnesnis išmaniųjų telefonų ir planšečių naudojimas darbui bei dėl to atsirandantys nauji įsilaužimo būdai. Ki­­ber­netinis saugumas taps vis svarbesniu kiekvienos organi­zacijos rūpesčiu ir sulauks vis didesnio dėmesio. Ma­nau, kad artimoje ateityje pamatysime draudi­­mo nuo kibernetinių rizikų srities plėtrą. Apsauga nuo to­kių antpuolių negalės būti triviali – čia jau reikės daugia­sluoksnių instrumentų, ypač turint omenyje tai, kaip greitai vystosi tokios sritys, kaip dirbtinis in­te­lek­tas ar gilus mašininis mokymasis (angl. deep learning).

– Pažvelkime tolėliau į ateitį – kaip, jūsų nuomone, dėl technologijų poveikio pasikeis pasaulis po dešimties metų?

– Be sparčios informacinių technologijų plėtros šiuolaikinis pasaulis nebūtų toks, kokį esame įpratę matyti. Nuo XX a. pabaigos iki pat šių dienų įvyko neįtikė­tino masto proveržis šiame segmente – norint tuo įsiti­kinti, užtenka apsidairyti aplink. Ateityje asmeninių kom­piuterių skaičiavimo galia pasieks žmogaus smege­nų lygį, o belaidis interneto ryšys apims dideles teritorijas.

Nereikėtų pamiršti ir virtualiosios bei papildytosios (angl. augmented) realybės įrankių, kurie pastaruo­ju me­tu ypač populiarėja. Žmonės nebeatitrauks akių nuo ekranų, kuriuose nenutrūkstamai plauks įvai­rios in­­formacijos srautai. Ir visi šie srautai bus in­di­vi­dua­lizuoti pagal kiekvieno naudotojo profilį, po­reikius ar padėtį. Didelę laiko dalį žmonės praleis rea­­listiškai at­rodančiose virtualiose aplinkose – čia jie dirbs, bendraus ir pramogaus. Dėl to ribos tarp rea­liojo ir virtualiojo pasaulių po truputį nyks – žmonės nuolatos bus vien­tisoje informacinėje erdvėje. Dirb­tinio intelekto tech­nologija leis automatizuoti dau­gumą ne tik rutininių, bet ir protinių darbų. Ne­ma­nau, kad po dešimties metų bus sukurtas universa­lių gebėjimų dirbtinis intelektas, bet beveik visose sri­tyse bus naudojami specializuoti dirbtinio intelekto instrumentai.

– Internetas atnešė daugybę naujų dalykų, kurie šiandien kelia etinių klausimų. Pavyzdžiui, maksimali žodžio laisvė ir „trolinimas“, patogus medijos naudojimas ir piratavimas. Kaip jūs žiūrite į internetą? Kontroliuoti ar leisti jam vystytis laisvai?

– Internetas – tai laisvės teritorija. Tuo pačiu metu – ir žodžio laisvės. Iš vienos pusės, viskas teisinga, bet iš kitos – ši laisvė gali tapti negatyvaus elgesio šaltiniu. Žmogus internete gali ištarti, kas tik jam ant seilės užei­na, ir pasakyti tai bet kam pasaulyje – dažnu atveju nie­kas jam nieko negalės padaryti. Informacinių karų epo­choje labai sudėtinga nubrėžti aiškią ribą tarp žodžio laisvės ir „trolinimo“, sunku suprasi, kur tiesa, o kur jau provokacija.

Piratavimas – tai vagystė, o piratas – vagis. Siųs­da­miesi knygas, muziką ar kino filmus iš nelegalių šaltinių jūs vagiate. Kompiuterinio piratavimo problemos esmė ta, kad šis veiksmas žmonių sąmonėje nesisieja su vagyste. Turinio platinimo greitis ir paprastumas, tu­rinio apsaugos įveikimo procesas primena žaidimą, to­dėl niekas net nesusimąsto, kad pasisavina svetimą nuosavybę. Juk savininko akyse nematė, o bausmės už tokią vagystę labai retos.

– Kokiose srityse Lietuvos IT sektorius yra stiprus ir kurias iš jų reikėtų stiprinti ateityje?

– Lietuva vis aktyviau naudoja piliečių intelektinį potencialą darbui informacinių technologijų srityje. Darbo jėgos rinką šalyje sudaro apie 1,5 mln. specialistų. Lie­­tuva patenka į Europos šalių, kuriose jaunuoliai veržia­si dirbti IT sektoriuje, penketuką. Mūsų šalis taip pat ga­li pasigirti sparčiausiu viešuoju „Wi-Fi“ internetu ir grei­čiausiu plačiajuosčio interneto ryšiu. Tai reiškia, kad mūsų bazė labai stipri ir ateityje reikėtų suderinti efektyvų verslo ir universitetų bendradarbiavimą. Tai leis nukreipti visas jėgas į šalies konkurencingumo didinimą.

– Kokią kryptį patartumėte rinktis jaunuoliui, norinčiam dirbti IT ar technologijų srityje, – ieškoti darbo didelėje bendrovėje ar rizikuoti kurti nuosavą startuolį?

– Mokymasis – tai neatskiriama kiekvieno žmogaus veik­los dalis. Praėjo tie laikai, kai programuotojas, gerai išmanantis vieną programavimo kalbą, galėjo tikėtis, kad jį visur sutiks su duona ir druska. Šiandien pagrindiniai svarbūs IT technologijų proveržiai gimsta būtent skirtingų specializacijų sandūrose. Dabar net kuklus programuotojas privalo mokėti ne tik pačią kalbą, bet ir SQL serverio veikimo principus, suprasti, kaip veikia operacinė sistema, lokalus tinklas ar kompiuterio apsauga. Be to, pageidautina, kad jis turėtų bent šiokius tokius apskaitos ar personalo valdymo pagrin­dus. Ir ateityje ši tendencija tik stiprės.

Be abejo, siauro profilio, bet labai gerai savo sritį išmanantys specialistai taip pat bus paklausūs, tačiau jiems irgi teks plėsti savo akiratį, pavyzdžiui, mokantis dirbti komandoje ar įgyjant gebėjimų parduoti sa­vo paslaugas ir kompetencijas.

Taip yra todėl, kad šiuolaikinės informacinės techno­logijos vis labiau orientuojamos į žmones ir vis re­čiau – į technologinius reikalavimus. Visos skaitmeni­nės technologijos ilgainiui nustojo būti tik techniniais įran­kiais ir pamažu atsigręžė į „nekompiuterinius žmones“. Šiandien sunku būtų įsivaizduoti rašytoją, kuris sa­vo kūryboje nesinaudotų kompiuteriu, nors prieš ge­rus 30 metų dauguma naudojosi spausdi­nimo mašinėlė­mis.

Kuo labiau kompiuterinė technika tampa žmogiška, tuo stipresnis poreikis specialistų, gebančių gerai su­pras­ti ne tik kompiuterinį kodą, bet ir naudotojų lū­kes­čius. Ge­­bėjimas naudotis dokumentų ar projektų valdymo sis­­temomis yra ne mažiau svarbus nei dve­­­­jetainės ari­t­me­tikos mokėjimas. Šiame kontekste vyks­ta laipsniškas tiks­liukų ir humanitarų, fizikų ir ly­ri­kų susiliejimas. To­dėl patys įdomiausi ir perspektyviau­­si projektai gimsta bū­tent skirtingų žmogaus veik­­los sričių sandūrose. So­cia­liniai tinklai, išmaniosios paieškos sistemos, vaiz­dų at­pa­žinimo įrankiai – tai tokių mišrių projektų pa­vyzdžiai.

Informacinių technologijų plėtra ir jų humaniškėjimas vis dažniau verčia ieškoti naujų sprendimo bū­dų toms pačioms užduotims. Laikai, kai vadovas diktuo­da­vo programuotojui, kaip ir ką daryti, po truputį eina už­marštin. Vis dažniau būtent IT specialistas tam­pa tuo kviestiniu ekspertu, kuris pasako, kur ir ką rei­kia pa­­­keisti bei kas turėtų imtis šios užduoties. Taip pamažu didėja ne tik IT specialistų svarba planuojant verslo pro­cesus, bet ir jų atsakomybė. Todėl labai svarbu, kad uni­versitetai ir kitos IT specialistus rengiančios organiza­cijos ugdytų gebėjimą teisingai sudėlioti prioritetus ir sa­varankiškai organizuoti darbo procesus, nes tai pa­de­da kontroliuoti darbo rezultatų kokybę ir termi­nus.

Shutterstock

Technologijos. JAV kompanija „Oculus“ ką tik paskelbė, kad kitąmet į rinką išleis galutiniam vartotojui parengtus virtualios realybės akinius. Dar gana egzotiška IT sritis sulaukia didžiulio dėmesio ir po truputį žengia į mūsų kasdienybę.

„Įsivaizduokite, kad galime nusikelti į bet kokį kompiuterinį žaidimą, į bet kokią realią ar nerealią erdvę. Užuot žiūrėję į dvimatį ekraną, kuris yra tarsi langas į tą pasaulį, jame atsiduriame. Dairymasis virtualioje realybėje jau yra toks tikslus, taip gerai sekami galvos judesiai, kad žmogaus smegenys patiki, jog tai, ką mato, yra tikra“, – aiškina Domas Sabockis, žinomo startuolio „Dragdis“ vadovas ir virtualios realybės entuziastas, ką tik organizavęs renginį apie šios srities perspektyvas.

Nors tokių kompiuterinių simuliacijų kūrimas ir tobulinimas pirmiausia susijęs su kompiuteriniais žaidimais, kurie pagrįstai vadinami virtualios realybės varomąja jėga, potencialas yra kur kas platesnis. Manoma, kad tai paveiks pramogų pramonę, mūsų mokymąsi, darbą, bendravimą.

Virtuali realybė gali būti ir dirbtinai sukurtas pasaulis, ir nufilmuotas, leidžiantis vartotojui pasijusti taip, tarsi jis pats būtų tam tikroje vietoje. D.Sabockis primena, kad, tokių bandymų jau būta. Pavyzdžiui, dainininko Becko koncertas buvo nufilmuotas 360 laipsnių kampu filmuojančiomis vaizdo kameromis ir perteiktas gerbėjams.

„Galėjai jaustis tarsi stovėdamas ant scenos kartu su koncertuojančiais atlikėjais, dairytis į viską iš arti, o pasibaigus dainai pasisukęs į minią matydavai, kaip ji žiūri į tave ir ploja (juk ant scenos stovi muzikantai). Sako, net išrausti, nes kūnas, mūsų pasąmonė patiki, kad tai tikra. Kol kas dar nesuvokėme, koks svarbus dalykas, kad sugebame tai padaryti“, – pabrėžia D.Sabockis.

Tai turėtų stipriai paveikti ir kino pramonę. Pavyzdžiui, jau dabar galima parsisiųsti programą, leidžiančią žiūrovui pasijusti taip, tarsi norimą filmą žiūrėtum sėdėdamas kino teatre. Žinoma, tai labai paprastas virtualios realybės panaudojimo pavyzdys, toliau turėtų atsirasti ir tikri 3D filmai. Kol kas trimatėmis kino juostomis vadiname giluminius filmus.

Panašia kryptimi galėtų vystytis ir žiniasklaida, kurios perteikiamos naujienos taptų kur kas įtaigesnės.

Daug vilčių siejama su tokių galimybių panaudojimu mokymosi procese. Deja, dabartinės mokymosi priemonės neišnaudoja daug žmogiškųjų gebėjimų. Virtuali realybė, apimanti erdvę, judesį ir kita, tikriausiai padėtų pasiekti kur kas geresnių mokymosi rezultatų. Kam trečiokui skaityti apie dinozaurus vadovėlyje, jei jis galėtų juos išvysti virtualioje realybėje. Toks mokymosi būdas galėtų mokiniams padėti labiau įsitraukti į mokymosi procesą ir geriau įsisavinti žinias.

Tiesa, pasak naudotojų patyrimo ir vartotojo sąsajos dizainerio, konferencijos „Login 2015“ apie virtualią realybę pranešėjo Jono Lekevičiaus, nors jau esama šiam tikslui sukurtų prototipų, tačiau jie dažniausiai vis dar paviršutiniški ir per daug nesigilina į nagrinėjamą temą. Aišku, jau ir tai džiugina.

Fizinius mokslus „sudėti“ į virtualią erdvę palyginti paprasta, bet, J.Lekevičiaus manymu, didžiausias iššūkis virtualiai realybei edukacijoje kils sprendžiant klausimą, kaip pagerinti (ir ar iš viso tai įmanoma) kai kurių dalykų, pavyzdžiui, literatūros, mokymąsi.

Taip pat tai ne vienoje srityje padėtų sutaupyti. Paprastas pavyzdys: žmonės, mokydamiesi pilotuoti lėktuvus, didžiąją laiko dalį praleidžia treniruokliuose, be kurių mokymosi procesas neįsivaizduojamas. Vis dėlto tai labai brangiai kainuojantys prietaisai, kuriuos būtų galima pakeisti virtualia realybe. „Pridėsiu, kad „Microsoft“ bendradarbiauja ir su medicinos mokymosi priemones kuriančiomis įmonėmis. Esu įsitikinęs, kad čia didžiulis potencialas“, – tikina J.Lekevičius.

Kaip manoma, tai turėtų stipriai paveikti ir dirbo pobūdį kai kuriose srityse. Ypač tose, kuriose koncentruojamasi į trimačius objektus, tarkime, architektūros, dizaino, projektavimo ir kitose. Vis dėlto virtualios realybės „gimtinė“, stovinti tobulinimo avangarde, išlieka ir tikriausiai išliks kompiuterinių žaidimų pramonė. Žaidimai tebėra pati dažniausia virtualios ir praturtintos realybės panaudojimo erdvė. Ši sritis labai greitai keičiasi, nes žmonės nori vis naujų būdų žaisti, ir tai nuolat didina kokybės reikalavimus.

Iš esmės yra trys kryptys, kuriomis gali plėtotis ši sritis: kai virtualūs objektai įterpiami į realų pasaulį, kai visiškai patenkama į virtualią realybę ir kai virtualūs objektai projektuojami realioje aplinkoje. Pasak J.Lekevičiaus, reikėtų skirti praturtintą realybę (angl. „augmented reality“), kuri prideda papildomų dalykų, ir virtualią, į kurią visiškai pasineriama.

„Praturtinta realybė gali būti kažkas tokio paprasto, ką siūlė „Google Glass“ akiniai, tai yra kai nė nebandoma integruotis į aplink esančius daiktus, o tiesiog yra tam tikrą informaciją šiuos akinius nešiojančiajam pateikiantis ekranėlis. Taip pat yra tokios pažengusios praturtintos realybės technologijos, kaip korporacijos „Microsoft“ kuriami „HoloLens“. Jie turi integruotą kamerą, skenuoja trimatę erdvę, gali atpažinti objektus ir tuomet realybėje projektuoti iš tiesų neegzistuojančius dalykus, – pasakoja J.Lekevičius. – Kita kryptis jau yra tikroji virtuali realybė. Geriausias pavyzdys – „Oculus Rift“ akiniai, tačiau taip pat yra „Samsung“ kompanijos „Gear VR“, „Sony“ „Project Morpheus“ ir kiti. Užsidėjęs pastaruosius akinius nematysi nieko aplink ir pateksi į visiškai virtualią realybę, kurioje įmanomi neįmanomi dalykai ir erdvės.“

Nors abi kryptys skirtingos, nė viena neturėtų būti viršesnė, nes skirtingoms sritims geriau tinka skirtingi įrankiai. Tarkime, kompiuterinius žaidimus bus smagiau žaisti virtualioje realybėje, o kai kuriems kitiems užsiėmimams labiau tiktų praturtinta realybė, susiejanti realų pasaulį ir virtualius objektus.

Praturtintos ir virtualios realybės srityje galima tikėtis itin sparčios pažangos, nes pastaraisiais metais ji sulaukė didelio IT milžinių dėmesio. Tarkime, minėtas „Microsoft“ kompanijos „HoloLens“ projektas sulaukė didelio programuotojų bendruomenės entuziazmo, nes buvo pasirinktas gana netikėtas sprendimas. Daug kas prieš tai įsivaizdavo, kad apskritai vargiai įmanoma susieti virtualią ir realią erdvę projektuojant hologramas.

„Taip įmanoma sukurti programų ir jų vartotojų sąsajų, kurios yra natūralios. Pavyzdžiui, esu matęs sukurtą animavimo įrankį, kai, tarkime, susikuri žmogaus modelį, pažymi, kur yra kaulai ir lanksčios jų vietos, o tada savo rankomis šį modelį animuoji toje erdvėje. Tokių programų tikrai atsiras daug. Trimatėje erdvėje tikrai galėsime projektuoti namus, kurti naujus trimačius objektus, bus galima juos animuoti. Gal tai ir nevyks taip sklandžiai, kaip rodoma demonstraciniuose filmukuose, bet yra daug dalykų, kuriems tai būtų racionalus sprendimas“, – aiškina J.Lekevičius.

Net „Google Glass“ akiniams patyrus nesėkmę „Google“ ir toliau neatsisako dirbti šioje srityje. Tikėtina, kad „Google“ netolimoje ateityje grįš su nauja šių praturtintos realybės akinių versija, be to, dairomasi į dar revoliucingesnes inovacijas.

Nepagailėjusi 542 mln. dolerių, ši milžinė tapo viena pagrindinių investuotojų į technologijų startuolį „Magic Leap“, dirbantį su praturtinta realybe. Ši kompanija yra labai paslaptinga ir mažai ką atskleidžia apie tai, prie ko dirba. Vis dėlto atrodo, kad „Magic Leap“ daro kažką panašaus kaip ir „HoloLens“, kitaip tariant, kažką, kas susiję su holografiniu trimačių objektų projektavimu. Nors dabartinis jų prototipas tikriausiai panašus į „HoloLens“, manoma, kad „Magic Leap“ veikiausiai siekia sukurti tokią technologiją, kad žmogui nereikėtų užsidėti jokių prietaisų trimatėms hologramoms realybėje projektuoti. Jei šiai kompanijai pavyktų tai padaryti (o su 542 mln. dolerių galima daug ką nuveikti), tai taptų tikru perversmu.

Tuo domisi netgi didžiausias socialinis tinklas „Facebook“, nusipirkęs Palmerio Luckey įkurtą ir virtualios bei praturtintos realybės maniją grąžinusią „Oculus“ kompaniją. Ar tai yra ženklas, kad netrukus bendravimas socialiniuose tinklai gali keistis neatpažįstamai? J.Lekevičiaus manymu, nors yra tokia galimybė, kad „Facebook“ strategai „Oculus“ kompanija susidomėjo tik dėl to, kad mano, jog „Oculus“ yra perspektyvi žaidimų platforma, ir viskas, tikriausiai tai nebuvo vienintelė priežastis.

Atrodo, jis teisus. Per „Facebook“ San Fransiske surengtą konferenciją Mike’as Schroepferis, už technologinę plėtrą atsakingas „Facebook“ vadovas, pareiškė, kad šis socialinis tinklas žengia į virtualią realybę, siekdamas sukurti naujų bendravimo būdų, praturtinančių socialinę žmonių patirtį. Sakykime, buvo pateikta tokių pavyzdžių, kaip gimtadienio vakarėlis ar vaiko pirmasis važiavimas dviračiu, kuriais būtų pasidalijama feisbuke ir virtualios realybės įrankiais kitiems žmonėms būtų leidžiama tai patirti, tarsi jie patys būtų dalyvavę šiuose įvykiuose.

Be to, buvo pranešta, kad šios dvi kompanijos turi ambicijų apie milijardą žmonių suburti į virtualų pasaulį. Kadangi „Facebook“ socialinis tinklas yra pasiekęs tokį didžiulį mastą, jam yra atrištos rankos eksperimentuoti: nebūtų sudėtinga pastūmėti savo vartotojų į norimą pusę. Žinoma, dabartinė jo forma nėra patraukliai pritaikoma virtualiai realybei, tad jei ši avantiūra būtų sėkmingai plėtojama, galiausiai feisbukas taptų visiškai kitoks. Viena galimybių – perimti idėjų iš virtualaus „Second Life“ ar vadinamųjų daugelio žaidėjų interneto žaidimų pasaulių, kuriuose jo gyventojai (šiuo atveju tai būtų feisbuko vartotojai) sąveikautų vieni su kitais ir su supančia aplinka per susikurtus „avatarus“ (t.y. virtualius asmenis).

Antra vertus, iš visų sričių, kuriose ketinama plačiai taikyti virtualią realybę, žmonių bendravimas yra labiausiai dėl nesėkmės rizikuojanti sritis. Tai specifinė sritis, kuriai labai svarbūs dalykai, sunkiai perteikiami kompiuteriu (pavyzdžiui, veido mimika, kūno kalba, balso tembras), tad toks bendravimas gali ir netapti itin populiarus.

Kol kas praktiškai visos inovacijų priešakyje stovinčios kompanijos – iš JAV. Tiesa, tarptautinis elektronikos koncernas „Samsung“ iš Pietų Korėjos taip pat eksperimentuoja šioje srityje, dar yra Taivane įsikūrusi korporacija HTC. Kalbant apie „Samsung“ galima konstatuoti, kad šis koncernas mažai dirba prie revoliucinių virtualios ar praturtintos realybės sprendimų, o veikiau yra sekėjas. Pagrindinis dalykas, ką „Samsung“ yra nuveikęs šioje srityje, – tai „Gear VR“. Tai iš esmės veikia panašiai kaip „Oculus Rift“ akiniai, išskyrus tai, kad pastarieji turi integruotus pritaikytus ekranėlius, o „Gear VR“ kaip ekranėlį naudoja patį išmanųjį telefoną, panašiai kaip „Google“ sukurtas „Cardboard“.

„Tiesiog į tai įstatai išmanųjį telefoną, čia jau yra pritaikyti lęšiai, užsidedi ant galvos ir matai virtualią realybę. Visi elementai, leidę atsirasti aukštos kokybės virtualios realybės akiniams, egzistuoja mūsų telefonuose. Dėl to ir gali egzistuoti toks dalykas, kaip kartoninis „Cardboard“, kainuojantis tik 15 dolerių, kai praktiškai gauni viską kaip ir su daug kainuojančiais „Oculus Rift“ akiniais. Tai pats pigiausias būdas išbandyti, kas yra ta virtualioji realybė. Praktiškai tam tinka visi didesnius ekranus turintys išmanieji telefonai, tam jau yra sukurta daug programėlių“, – pasakoja J.Lekevičius.

Tie, kuriems atrodo, kad apie praturtintą ir virtualią realybę imta kalbėti visai neseniai, yra teisūs, nes sprogimas šioje srityje įvyko tik prieš kelerius metus. Jo pradžią galima sieti su minėta „Oculus“ kompanija ir jos įkūrėju P.Luckey.

Vis dėlto pabrėžtina, kad tai yra antras virtualiosios realybės bumas. Pirmasis buvo kilęs praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, tačiau, nors būta daug entuziazmo ir drąsių eksperimentų, tada dar neturėjome pakankamai ištobulintų technologijų, kad būtų sukurta tvari industrija.

„Pavyzdžiui, „Nintendo“ sukurtas „Virtual Boy“ tuo metu buvo vienas populiariausių dalykų. Jo ekranėlis buvo labai prastas, turėjo gal dvi spalvas ir viskas buvo vaizduojama linijomis, bet visi įsivaizdavo, kad vis tiek galima sukurti kažką, kas atrodytų kaip virtuali realybė. Tiesą sakant, ekranėlio kokybė buvo tokia prasta, kad net buvo patariama nusiimti šiuos akinius kas penkiolika minučių, antraip akys suges“, – prisimena J.Lekevičius.

Dabartinį susidomėjimą virtualia realybe lėmė keletas dalykų. Vienas pagrindinių – per šį laiką įvykusi technologinė pažanga. Labai svarbu, kad smarkiai pagerėjo ekranų kokybė. Kadangi jau turime itin didelės raiškos ekranus, integruojamus į mūsų mobiliuosius telefonus, vadinasi, jie yra gaminami didžiuliais kiekiais ir jų kaina yra nukritusi. Tokia susiklosčiusi situacija leido daug kam pradėti gaminti prototipus.

Technologijos jau leidžia apgauti save, kad tai, ką matai virtualioje realybėje, yra tikra. Tam reikėjo pasiekti aukštą kokybę – itin greitai atnaujinamą vaizdą, kokybišką grafiką, tinkamą optiką ir kita. Nors ištobulėję ekranėlių komponentai buvo pagrindinė priežastis, tačiau prie to prisidėjo daug dalykų, pavyzdžiui, išplitę judesio sekimo akcelerometrai. Vėlgi tai yra dažnas komponentas, integruojamas į mobiliuosius telefonus, leidžiantis juos įterpti į kitas technologijas. Tarkime, šiuo metu labai lengva nustatyti, kur žmogus žiūri.

Pasirodysiantis galutiniam vartotojui skirtas „Oculus“ virtualios realybės produktas yra pirmas žingsnis į platesnį naudojimą, bet kokiu mastu tai išplis, pasakyti sudėtinga. D.Sabockio manymu, čia reikia atsižvelgti į du dalykus: pirma, tai niekada netaps tokiu portabiliu daiktu kaip mobilieji telefonai, tad jų automatiškai nebus daugiau nei pastarųjų, be to, tai palyginti brangiai kainuoja, nes reikalinga galinga technika. „Virtualios realybės prietaisai anksčiau ar vėliau galėtų paplisti kaip, tarkime, televizoriai. Savo paplitimu jie veikiausiai nepralenks mobiliųjų telefonų skaičiaus, bet įspūdžiu ir poveikiu tai turėtų būti svarbesnis dalykas“, – svarsto virtualios realybės entuziastas.

Svarbiausia, kad tai leis susikurti tam tikrai ekosistemai, suteiks galimybę su virtualia realybe eksperimentuoti kitiems rinkos dalyviams ir prasidės natūrali šios pramonės plėtra.

O ar kas nors panašaus daroma Lietuvoje? Vienas su virtualia realybe dirbančių lietuviškų startuolių yra „Setfaultas“. Tarp jo įgyvendinamų projektų yra išmaniojo žiedo, kurio viena iš panaudojimo paskirčių yra virtualios realybės valdymas, kūrimas. „Išmanusis žiedas gali atpažinti rankų gestus, judesius, o tai yra patogus valdymo įrankis virtualioje realybėje. Paprasčiausiai darote kažkokius rankų judesius ir jie yra fiksuojami. Tai kur kas patogiau, nei valdyti kompiuterio pele ar klaviatūra, atsiranda daugiau galimybių tiesiogiai valdyti dalykus“, – dėsto vienas šio startuolio kūrėjų Darius Lapūnas.

Pasak jo, Lietuvoje netenka daug girdėti apie įgyvendinimus šios srities projektus. Pagrindinė priežastis žemiška – darbui su virtualia realybe reikia gana didelio kapitalo.

Apskritai galima konstatuoti, kad šiek tiek atsiliekame, tačiau tai visam pasauliui naujas dalykas – praktiškai tik dabar imama kurti praturtintą ir virtualią realybe, taigi beveik niekas neturėjo galimybės startuoti anksčiau ir išsiveržti į priekį. Be to, Lietuvos padėtis tampa vis palankesnė, nes čia atsikelia vis daugiau žaidimų kūrėjų kompanijų, stiprinančių Lietuvos žaidimų pramonę.

Vaiva Sapetkaitė