Prognozuojama, kad jau po trejų metų Lietuva itin ryškiai pajus informacinių technologijų specialistų, kurių algų krizė Lietuvoje algų beveik nepalietė, trūkumą, mat mūsų aukštosios mokyklos šių specialistų kasmet parengia vis mažiau.

Informacinių technologijų įmonės pradeda sukti galvą, kaip paskatinti moksleivius rinktis technologijų studijas, trečiadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Viena iš idėjų – steigti mokyklose programavimo žaidimų, robotikos būrelius, kad vaikai į technologijų pasaulį įsitrauktų nuo mažens.

Nerimą keliančias tendencijas atskleidžia asociacijos “Infobalt” šiemet sausį-vasarį atliktas tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad jau nuo 2014 metais informacinių ir ryšių technologijų specialistų trūkumas Lietuvoje taps labai ryškus, o 2020 metais Lietuvos aukštosios mokyklos parengs tik pusę šiandien išleidžiamų jaunų specialistų.

Įmonių apklausa rodo tolesnį tokių specialistų poreikio augimą. 2016 metais šalyje planuojama įdarbinti 3,857 tūkst. informacinių ir ryšių technologijų specialistų, tačiau universitetai ir kolegijos jų, prognozuojama, parengs tik 1,831 tūkstančių.

Internete esanti informacija vis dar dažnai apibūdinama kaip nepatikima ir dėl to mažai reikšminga, tačiau padėtis po truputį keičiasi. “Facebook” svetainėje užsiregistravusių lietuvių skaičius šį vasarį perkopė jau 850 tūkst., populiarumo nepraranda tinklaraščiai ir kitos virtualios saviraiškos priemonės. Ignoruoti jose sukauptą medžiagą būtų neišmintinga – tai pradeda suprasti tiek darbdaviai, tiek jau ir darbuotojai. Pastarųjų siunčiamas CV – tik dalis jų gyvenimo aprašymo. Ne mažiau svarbios informacijos darbdavys gauna įvedęs kandidato pavardę į “Google” paieškos langelį.

Tikrina beveik kas antras darbdavys

2007-aisiais JAV verslo žurnalas “Harward Business Review” analizavo vienos drabužių parduotuvės savininko dilemą. Amerikiečių kompanija, siekianti įsitvirtinti Kinijos rinkoje, šiam tikslui įgyvendinti rado puikią kandidatę – kinų kilmės amerikietę Mimi Brewster. Jos CV ir pasirodymas per darbo pokalbį buvo nepriekaištingi: mergina išmanė vadybą, gerai kalbėjo kiniškai. Savininkas džiaugėsi radęs naują darbuotoją, tačiau kompanijos žmogiškųjų išteklių vadovė dėl viso pikto įvedė kandidatės pavardę į “Google”. Šiek tiek panaršius buvo rasta dešimtmečio senumo nuotraukų, kuriose Mimi atpažinta kaip antiglobalistų protesto Kinijoje lyderė.

Ar kompanija turėtų priimti kandidatę, nepaisydama to, kas apie ją skelbiama internete? Vietoje atsakymo buvo pateiktos trijų ekspertų pozicijos: jie vieningai sutiko, kad internete esančios informacijos ignoruoti negalima. Tik klausimas, kaip griežtai reikėtų ją vertinti.

Po “Mimi istorijos” panašių atvejų drastiškai padaugėjo: darbdaviai tapo įtaresni, daugiau kandidatų nukentėjo. 2009-ųjų pabaigoje didžiausio pasaulyje įdarbinimo tinklalapio CareerBuilder.com atliktas tyrimas parodė, kad 45 proc. iš 2667 apklaustų darbdavių patikrina informaciją apie kandidatą internete. Šis skaičius buvo dvigubai didesnis nei 2008 m. Svarbiausia, to paties tyrimo duomenimis, 35 proc. darbdavių po patikrinimo potencialų kandidatą yra atmetę.

Vokietijoje dėl tokio darbdavių elgesio kilo nepasitenkinimo banga. Prieita iki to, kad parlamentui yra pasiūlytas įstatymas, turintis apsaugoti kandidatų privatumą internete. Pagal jį darbdaviams, norintiems internete rasti informacijos apie potencialius darbuotojus, būtų leidžiama ieškoti jos “Google” ir specifiniuose socialiniuose tinkluose, skirtuose darbui (pvz., “LinkedIn”), tačiau draudžiama tikrinti kandidato profilį bendravimui skirtuose tinkluose (“Facebook”, “MySpace”).

Lietuvoje, kur interneto plėtra dar turi potencialą didėti (šiuo metu internetu naudojasi apie 60 proc. lietuvių) ir nemažai vyresnių žmonių nėra socialinių tinklų vartotojai, internete rastos informacijos reikšmė kol kas nėra didelė. “Ieškant kvalifikuoto specialisto, informacija, prieinama internete, nėra tokia svarbi, kad pagal ją darbdavys apsispręstų, tačiau tokia informacija tikrai turi įtakos asmeninei darbdavio nuomonei”, – įsitikinusi ryšių su visuomene specialistė Lina Venskaitytė.

Jai pritaria ir “Vilniaus baldų” personalo direktorė Irena Pupienienė, teigianti, kad internete randama informacija negali būti svarbiausias kriterijus svarstant, ar priimti kandidatą. Nepaisant to, ji per “Google” patikrina informaciją apie darbuotojus, ypač tuos, kurie kandidatuoja į aukštesnes pareigas, – vadovus, specialistus. “Jei reikėtų lyginti du lygiaverčius kandidatus, rasta neigiama informacija internete galėtų nulemti pasirinkimą”, – svarsto I.Pupienienė.

“Internetinis palikimas” – naujosios kartos bruožas

Kardinalių pokyčių galima tikėtis po kelerių metų, kai dabartiniai aštuoniolikmečiai baigs universitetus ir pradės belstis į darbo rinkos duris. Jie su savimi atsineš ir visą “internetinį palikimą” – tinklaraščius, komentarus, vakarėlių nuotraukas ir kitą jų ar jų draugų dažnai neatsakingai paskelbtą informaciją. Retas kuris pagalvoja, kad šiandien juokingas vaizdo įrašas, paskelbtas internete, rytoj gali kainuoti reputaciją ar darbo vietą. “Google” vadovas Ericas Schmidtas pusiau juokais, pusiau rimtai yra pasakęs, jog asmenims, sulaukusiems 21-erių, turėtų būti leista pasikeisti vardą ir pavardę, kad pabėgtų nuo viso to, ką būdami paaugliai neapgalvotai paliko savo vardu internete. “Nemanau, kad visuomenė supranta, kas atsitinka, kai viskas yra visiems prieinama”, – teigia jis.

Supratimas ateina tada, kai nukenčiama. Tuomet norima internete turėti tokį įvaizdį, kad į “Google” paieškos eilutę įvedus savo pavardę būtų rodoma tik reprezentatyvi informacija. Bet dažnai tai būna pavėluota: bandymai panaikinti informaciją, ypač tą, kurią yra paskelbę kiti žmonės (nuotraukos, kurias su jūsų atvaizdu įkėlė draugai, straipsniai, tinklaraščių įrašai, kuriuose rašoma apie jus), prilygtų bandymui sunaikinti visą laikraščio tiražą, kuriame yra jums neparankus straipsnis. Skirtumas tik toks, kad informacija laikraštyje jau kitą dieną tampa sunkiau randama, o analogiška publikacija internete pasiekiama bet kada iš bet kurio kompiuterio. “Dažnai nesuprantama, kad elektroninėje erdvėje kiekviena originalo kopija yra originalas. Informacija greitai sklinda, ja lengva dalytis. Net jei informaciją ištrinate, niekada negalite būti tikras, kad kažkas nenukopijavo ir nepadaugino”, – paaiškina interneto komunikacijos specialistas Arnoldas Rogoznas.

Užsienyje pamažu steigiamos kompanijos, užsiimančios įvaizdžio internete valdymu (“Online reputation management”). Garsiausia jų – “Reputation Defender”, kurios klientai moka tūkstančius dolerių už tai, kad interneto paieškos sistemos apie juos pateiktų tik jiems parankią informaciją.

Įvaizdžiu reikia rūpintis

Geriausias būdas viso to išvengti – valdyti informaciją patiems. Andy Bealas, vienas knygos “Visiškai atvirai: reputacijos kontrolė ir valdymas internete” autorių, siūlo keletą patarimų, kaip gerinti įvaizdį internete: paprašyti atitinkamų puslapių administratorių, kad šie išimtų nereikalingą informaciją, susijusią su jumis (kartais tai pavyksta), susikurti reprezentatyvų profilį socialiniame tinkle, pradėti rašyti asmeninį tinklaraštį. Svarbiausia, viską daryti pasirašinėjant tikru vardu ir pavarde – tada “Google” susies visą šią informaciją.

Šių žingsnių įgyvendinimas reikalauja nemažo kompiuterinio raštingumo ir, svarbiausia, laiko, tačiau, pasak A.Bealo, kokybiškas savęs pateikimas internete duoda dividendų: darbdavys ar kitas suinteresuotas asmuo, radęs internete įdomų jūsų tinklaraštį ar kokybišką nuotraukų galeriją, greičiausiai susidarys gerą išankstinį požiūrį. Tai iliustruoja ir jau minėtas “Career Builder” tyrimas: jo duomenimis, 18 proc. darbdavių ir personalo vadybininkų po paieškos internete rado informacijos, kuri padėjo kandidatui gauti darbo vietą.

Galimas ir kitas kelias: vengti viešumo ir neleisti į internetą patekti nereprezentatyviai informacijai. Tai gali būti veiksminga šiuo metu, tačiau laikui bėgant, kai virtualias tapatybes turės dauguma jumis suinteresuotų asmenų, toks požiūris taps neefektyvus. Daugiausiai sumaišties keliantis socialinis tinklas “Facebook” jau skaičiuoja per 600 mln. vartotojų. Registracija jame savanoriška. Tie, kurie šį socialinį tinklą, kaip ir savo tapatybę internete, ignoruoja, paprasčiausiai gali būti nesuprasti – kartais įvaizdžio neturėjimas pakenkia lygiai taip, kaip ir blogas įvaizdis.

Susirūpino ir mokyklos

Kuo anksčiau jaunimas supras, ką dera viešinti socialiniuose tinkluose ir ką geriau pasilikti asmeniniam archyvui, tuo mažiau rūpesčių vėliau bus naikinant pakenkti galinčią informaciją. Tai suprasti pradeda ir vidurinių mokyklų mokytojai: nors dabartinėse informatikos mokymo programose sąvokos “socialiniai tinklai” dar nėra, 2010-ųjų pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerijai pateiktame projekte yra įtrauktas punktas “Interneto tinklaraščiai.

Bendravimas socialiniuose tinkluose”. Jei programa bus patvirtinta, per informatikos pamokas bus dėstomi antrosios kartos interneto (Web 2.0.) pagrindai. Tik klausimas, ar informatikos mokytojai, kurių dauguma – taip pat yra vyresnės kartos specialistai, turintys nedaug “internetinio palikimo”, bus pakankamai kompetentingi išaiškinti jaunimui viešumo internete pranašumus ir grėsmes.

Kita vertus, viena pagrindinių socialinių tinklų išpopuliarėjimo priežasčių yra veiksmų laisvė. Juose vartotojai praktiškai neturi suvaržymų, taisyklių, ką galima publikuoti ir ko ne. Štai tada kyla kitas klausimas: ar išsiugdyta savikontrolė nepanaikins virtualaus bendravimo malonumo?

Planšetiniams kompiuteriams užimant vis didesnę pasaulio kompiuterių rinkos dalį, šie įrenginiai pagaliau pasiekė ir Lietuvą. Teigiama, kad mūsų šalį populiariausi planšetiniai kompiuteriai bendrovės “Apple” “iPad” taip vėlai (tai yra praėjus metams nuo pristatymo) pasiekė dėl didžiulės jų paklausos užsienyje. Kita vertus, Lietuvoje susidomėjimas jais buvo kur kas menkesnis nei išsivysčiusiose šalyse.

O ir dabar ažiotažo nematyti: per pirmąsias 5–7 dienas “Euronics” ir “Topo centro” parduotuvėse bei “iDeal” salonuose planšetinių kompiuterių parduota tik apie 50. Tiesa, prekybininkai prognozuoja, kad per visus metus jų bus parduota keli tūkstančiai.

“iDeal” parduotuvės direktoriaus Mariaus Tikuišio vertinimu, iš viso iki šios dienos Lietuviai per tarpininkus iš kitų užsienio šalių yra parsisiuntę maždaug 500 “iPad” kompiuterių (dar maždaug tiek pat lietuviai įsigijo ir kitų gamintojų planšetinių kompiuterių, tai yra “Dell Streak”,”Samsung Galaxy Tab”, S7 ir kt.). M.Tikuišis tikisi, kad dabar, šiems kompiuteriams jau tiesiogiai pasiekus Lietuvą, jie taps gerokai populiaresni.

Svarbiausia, kad planšetinių kompiuterių kaina Lietuvoje nesiskiria nuo jų kainos užsienyje, bet pirkėjams patrauklu tai, kad Lietuvoje įsigyti kompiuteriai turės visišką gamintojo garantiją.

Kai kalbama apie modernių technologijų proveržį Lietuvoje, dažniausiai turimos omenyje informacinės ir telekomunikacijų technologijos. Būtent šiose srityse mūsų šalis pažengusi labiausiai. Tačiau padarytos pažangos dar nepakanka tikram proveržiui pasiekti. Kas trukdo?

Lietuvoje sukurta pasaulinio lygio interneto ir telekomunikacijų infrastruktūra. Turime keletą rodiklių, pagal kuriuos pirmaujame Europoje ar net esame tarp pirmųjų pasaulyje. Pavyzdžiui, Lietuva yra antra pasaulyje pagal duomenų išsiuntimo spartą, Europoje pirmaujame pagal šviesolaidinio interneto linijų (“Fiber to the home”) skverbtį namų ūkiuose, tradiciškai esame tarp didžiausią mobiliojo ryšio paslaugų vartotojų skverbtį turinčių šalių, o elektroninis parašas rinkai prieinamas nuo 2007 m., kai jį turėjo vos kelios pasaulio šalys.

Iš esmės informacinių technologijų sritis tikrai galėtų tapti ta “vėliava”, kuria būtų galima sparčiausiai gerinti Lietuvos įvaizdį investuotojų akyse. Štai visai naujas pavyzdys: sausio 19–20 dienomis Londone vyko Didžiosios Britanijos, Danijos, Estijos, Islandijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos ministrų pirmininkų susitikimas, apie kurį rašyta ir “Veide”. Tačiau labai įdomi ir svarbi detalė lietuviškos spaudos nepasiekė – apibendrindamas susitikimą, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas apie Lietuvą pasakė: “Jūs turite geriausią Europoje interneto prieigos infrastruktūrą ir esate antri pasaulyje pagal programų, skirtų mobiliesiems telefonams, vystymą.”

Kalbėdamas apie mobiliąsias programas, D.Cameronas, regis, turėjo omenyje Lietuvoje gimusią kompaniją “GetJar”, kuri dabar yra antra pasaulyje po garsiosios “Apple” mobiliųjų telefonų programų parduotuvės (JAV).

Tačiau visi minėti laimėjimai susiję su informacinių technologijų infrastruktūra, kuri rodo šalies gyventojų galimybes ir išprusimą moderniųjų technologijų srityje, bet tėra tik viena iš prielaidų technologijų proveržiui pasiekti. Pagrindinis Lietuvos iššūkis – kaip iš puikios IT infrastruktūros sukurti vertę, galinčią gerinti gyvenimo kokybę.

Reikalingas verslo ir valdžios bendradarbiavimas

Taigi ryšių infrastruktūra puiki, lietuviai – imlūs informacinėms technologijoms (tarkim, labai plačiai naudojasi el. bankininkyste, mokesčių deklaravimu elektroniniu būdu, mobiliuoju internetu telefonuose), o aukštosios mokyklos kasmet parengia nemažą būrį programuotojų. Atrodytų, liko tik žingsnis iki išsvajoto proveržio. Kas trukdo tą žingsnį žengti?

Bendrovės “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis mano, kad labiausiai Lietuvai trūksta valstybinės politikos ir bendradarbiavimo tarp valdžios ir verslo: jei šios pusės žengs kiekviena atskirai, šalis nepajėgs prilygti valstybėms, vykdančioms PPP (“private public partnership”) iniciatyvas moderniųjų technologijų srityje. “Pažangių šalių politikai turi aiškias savo valstybių raidos vizijas, prioritetus ir nuosekliai laikosi pasirinktos strategijos, geba žvelgti į ateitį.

Tarkime, Suomija pirmoji pasaulyje įstatymu įtvirtino teisę į internetą kiekvienam piliečiui. Lietuva pradeda žengti šia kryptimi pagaliau turėdama viziją “Lietuva 2030″. Tik svarbu, kad užtektų valios atsispirti skepticizmui ir tą viziją įgyvendinti, nes jos turinys kreipia šalį teisinga kryptimi”, – įsitikinęs A.Zabulis.

Svarbu žinoti, kad įvairios vyriausybinės programos mokslo ir technologijų skatinimo srityje Šiaurės šalyse bei Didžiojoje Britanijoje gimsta ne valdininkų galvose ir popieriuose, o yra pagrįstos sėkmingais nedidelio masto bandomaisiais projektais. Jei eksperimentas pasiteisina kurioje nors savivaldybėje, tuomet programa išplečiama iki nacionalinio lygmens – taip užtikrinamas investicijų efektyvumas. “Kartu būtinas ir investicijų harmoningumas – tai yra žiūrėjimas ne į vieną detalę, o į visą proceso grandinę. Pavyzdžiui, gerai, kad Lietuvoje atsirado “Barclays”, tačiau dėl to juk neatsirado naujo fakulteto, kuriame būtų rengiami specialistai”, – pabrėžia A.Zabulis.

“Veido” kalbintas “GetJars” vadovas Ilja Laursas atkreipia dėmesį ir į kitas problemas: “Techninę infrastrukturą ir kvalifikuotų IT darbuotojų iš tiesų jau turime. Geras įvaizdis padeda privilioti investuotojų, objektyviai stipri bazė padeda juos išlaikyti, taip pat plėtoti nuosavą verslą. Tačiau teisinė aplinka dar nėra patraukli, žinių ir patirties kitose svarbiose verslo srityse, tokiose kaip rinkodara ar pardavimas, švietimo sistemoje turime dar labai mažai. Tai dideli, bet įveikiami trūkumai.”

A.Zabulis priduria, kad reikalinga ir parama gebantiesiems kurti inovacijas. Pavyzdžiui, 2009 m. Islandija patyrė didelę finansinio sektoriaus krizę ir be darbo liko nemažai gabių žmonių. Tačiau valstybė padėjo jiems atsistoti ant kojų – dirbantys inovacijų srityje ar kuriantys inovacijomis pagrįstus verslus žmonės buvo remiami, todėl šiandien Islandijoje yra nemažai naujai įsikūrusių perspektyvių įmonių. “Tai pavyzdys, kaip žmonės ne tiesiog maitinami pašalpomis, o skatinami kurti vertę”, – pabrėžia bendrovės “Omnitel” vadovas.

Nereikėtų blaškytis

Iš esmės visi “Veido” pašnekovai minėjo po keletą problemų, kurios Lietuvai vis pakiša koją vejantis pažangos ir inovatyvumo traukinį. Tai vis dar didelė skaitmeninė atskirtis tarp miesto ir kaimo, tarp jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių, nepakankama el. paslaugų pasiūla iš privataus ir viešojo sektoriaus. Pavyzdžiui, Lietuva pagal viešųjų el. paslaugų (“Government to Citizen”) naudojimą užima lyg ir neprastą vietą tarp visų ES šalių, tačiau juk apie 90 proc. “valdžia – pilietis” sandorių vis dar yra popieriniai.

“Mano nuomone, Lietuvoje žmonės tiesiog per mažai skatinami, per mažai jiems aiškinama, kas yra elektroninės paslaugos, kokios naudos galima iš jų gauti. Dėl to būtina inicijuoti projektus, kurie padėtų išspręsti informavimo problemą”, – tvirtina aljanso “Langas į ateitį” direktorė Loreta Križinauskienė.

Verta pabrėžti, kad šis aljansas yra geras valstybinio masto viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo programos pavyzdys. Jo misija – skatinti interneto naudojimą Lietuvoje ir taip kelti šalies gyventojų gyvenimo lygį, šalies konkurencingumą Europoje bei pasaulyje.

Atkreiptinas dėmesys, kad visi pašnekovai sutaria, jog Lietuvai reikia nesiblaškyti ir susikurti aiškią viziją – ko siekiame ir kur žengiame. Štai “Microsoft” technologijų ekspertas Šarūnas Končius mano, kad informacinių technologijų proveržiui Lietuvoje reikia pasirinkti siauresnes plėtros kryptis.

“Į IT infrastruktūrą mes investavome pakankamai ir rezultatus jau matome. Dabar mums reikia pasirinkti vieną, galbūt kelias plėtros kryptis. Renkantis tolesnę kryptį verta daugiau dėmesio skirti ne reikiamam kvalifikuotų žmonių kiekiui, bet šios srities sukuriamoms specifinėms savybėms ir vertėms. Lietuvai derėtų išnaudoti savo geografinius ir istorinius pranašumus, tokius kaip tarpininko tarp Vakarų ir Rytų. Aptarnavimo centrų verslas paprasčiausiu lygiu vargu ar yra įmanomas. Mes negalime lygiuotis su kokia nors Indija, kuri IT specialistų prirengia šimtais tūkstančių. Mes turėtume susitelkti į truputį aukštesnę grandį, pavyzdžiui, pirmojo arba aukštesnio lygio vadovų grandį, nes tam reikalingų savybių tikrai turime”, – neabejoja Š.Končius.

Lietuviškas “Skype” ir “iPhone”

Beje, technologijų proveržis glaudžiai susijęs su jas kuriančiomis kompanijomis. Štai Suomijos technologijų pažanga siejama su mobiliųjų telefonų bendrove “Nokia”, JAV – su IT įrangos gigantais “Apple”, “Microsoft” ir daugybe kitų, Estijos – su pokalbių programa “Skype”. Lietuva irgi turi ryškų pavyzdį – mobiliųjų programų parduotuvę “GetJar”. Tačiau tiek Estijoje, tiek Lietuvoje tokių kompanijų yra per mažai, kad šios šalys pradėtų diktuoti technologijų madas pasaulyje. Vis dėlto potencialo yra. “GetJars” vadovas I.Laursas teigia, kad “pas mus yra daugiau nei dešimt kompanijų IT srityje, turinčių visas galimybes tapti tarptautiniais lyderiais”, bet priduria, jog “pasiekti tokius mastus kaip “Nokia” bet kokiai kompanijai truks ne vieną dešimtmetį”.

Š.Končiaus prognozės irgi optimistinės: “Aš matau, kiek daug jaunų žmonių buriasi į įvairius inkubatorius ir bando sukurti savo verslą. Neatmesčiau galimybės, kad kažkas iš jų ir iššaus į viršų.”

Nors esame antri pasaulyje pagal plačiajuosčio interneto greitį ir didžiuojamės pasaulyje gebančiomis konkuruoti lazerių bei biotechnologijų bendrovėmis, vis dėlto pagal inovacijų ir aukštųjų technologijų statistiką dar bejėgiškai atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio.

Pastangos rasti Lietuvos vardą inovatyviausių pasaulio šalių sąrašų pirmajame trisdešimtuke visuomet būna bergždžios. Na, bent jau netenka raudonuoti dėl paskutinės vietos – Pasauliniame inovacijų indekse 2009–2010 m. Lietuva užėmė 39 vietą iš 132 valstybių. Tuo tarpu Europoje mums paprastai tenka autsaiderių vaidmuo. Praėjusią savaitę paskelbtoje Europos Komisijos 2010 m. Inovacijų sąjungos suvestinėje Lietuva inovacijų srityje atsidūrė ES gale, užimdama tik 25 vietą. Pagal šią ataskaitą patekome į paskutiniąją, nuosaikiausių novatorių grupę kartu su Bulgarija, Latvija ir Rumunija. Šioje grupėje šalių rodikliai inovacijų srityje net 50 proc. prastesni už ES vidurkį.
Apibendrinta statistika mums būna nepalanki tiek skaičiuojant, kiek BVP sukuria aukštųjų technologijų gamyba, tiek pažvelgus į mokslinių tyrimų sritį ar inovacijų diegimą įmonėse. Į priekį mus pastumia tik didelis aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičius.

Taigi, nors premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė išsikėlusi tikslą artimiausiais metais Lietuvą paversti Baltijos ir Šiaurės šalių aukštųjų technologijų paslaugų centru, kol kas mes kapanojamės beviltiškai toli nuo inovatyviausių šalių sąrašo viršūnės.

“Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų kūrimas Lietuvoje šiandien sudaro vos 5–6 proc. Lietuvoje sukuriamos pridėtinės vertės ir BVP. Iš jų pusę, Statistikos departamento duomenimis, sukuria informacijos ir ryšių sektorius”, – atkreipia dėmesį “Infobalt” asociacijos inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis. Ekspertas prognozuoja, kad tinkamai planuojant ir nuosekliai siekiat po 10–15 metų aukštųjų technologijų pridėtinė vertė Lietuvoje galėtų sudaryti 10 proc., tačiau net tuomet nepriartėsime prie ES vidurkio, jau siekiančio 23 proc.

Tokiais mažais skaičiais labai stebėtis nederėtų, nes pagrindinis mūsų aukštųjų technologijų pasididžiavimas – lazerių ir biotechnologijų pramonės šakos yra labai nedidelės. Lazerių ir šviesos mokslo bei technologijų asociacijos vykdomasis direktorius, “Eksma” grupės prezidentas Rimantas Kraujalis informuoja, kad šiame sektoriuje dirba apie 450 žmonių, o bendra įmonių apyvarta sudaro apie 120 mln. Lt, tai yra vos 0,12 proc. BVP. Tokią apyvartą pasiekia viena didesnė Lietuvos maisto perdirbimo įmonė.

Informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektorius išsiplėtęs labiau, tačiau nuo ES vidurkio vis tiek atsiliekame. Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. IRT įmonių pajamos siekė 4,5 mlrd. Lt, o dirbančių IRT profesionalų skaičius – apie 30 tūkst., tačiau A.Plečkaitis priduria, kad, ES vykdyto skaitmeninio konkurencingumo tyrimo duomenimis, tai sudaro apie 1,8 proc. visų Lietuvos darbuotojų, kai ES šalių vidurkis – 3,2 proc. (2010 m.)
Turėto potencialo neišnaudojome

Tiesą sakant, inovacijų ir aukštųjų technologijų srityje šiandien galėjome būti pažengę kur kas toliau, jei būtume išnaudoję sovietmečiu sukauptą mokslinį potencialą. Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris primena, kad Sovietų Sąjungoje Lietuva buvo savotiškas Silicio slėnis, kuriame koncentravosi įvairūs moksliniai tyrimai. Vis dėlto per nepriklausomybės laikotarpį, remiantis karinės pramonės įdirbiu, iškilo tik modernios lazerių ir biotechnologijų įmonės.

Lazerius gaminančios bendrovės “Šviesos konversijos” direktorius Algirdas Juozapavičius apgailestauja, kad iššvaistytas sukauptas mokslinis potencialas tokiose srityse, kaip puslaidininkių technologijos, ir svarsto, kad šiose srityse dirbantiems žmonėms greičiausiai pritrūko aktyvumo, verslumo ir ryžto rizikuoti.

O R.Kraujalis Lietuvos pažangą per dvidešimtmetį aukštųjų technologijų srityje prilygina vėžlio žingsneliui. “Aukštųjų technologijų srityje esame Europos pakraštys – Lietuvoje mažai žmonių “su motoriuku”, vyrauja valstietiškas mąstymas”, – priežasčių ieško “Eksma” grupės prezidentas.

Ryškios pažangos aukštųjų technologijų srityje per pastarąjį dvidešimtmetį neįžvelgia ir mobiliųjų bei bevielių telekomunikacinių prietaisų gamintojos įmonės “Teltonika” vadovas Arvydas Paukštys. Jo nuomone, Lietuva per 20 metų aukštųjų technologijų srityje nuėjo į aklavietę. “Lietuva ėjo ir toliau eina tarybiniu keliu – mokslininkai kuria “aukštųjų” mokslų patentus ir rašo straipsnius, užuot užsiėmę taikomąja veikla. ES kontekste atrodome keistai – kaip grybų augintojai, net nesugebantys išnaudoti ES paramos, skirtos technologijų ir inovacijų plėtrai”, – aštrių žodžių nebando švelninti A.Paukštys.

Prie sėkmės neprisidėjo ir tai, kad Lietuvai trūksta nuoseklios politikos pasirinkta kryptimi, o lietuviai labiau linkę konkuruoti tarpusavyje, nei siekti bendrų tikslų. “Turime atskirų laimėjimų, bet sistemingo ėjimo į priekį nėra. Mes per daug baramės bei ginčijamės ir per mažai dirbame eksporto rinkoms. Mūsų įmonėms reikėtų vienytis, kad kartu konkuruotų pasaulyje, o mes labiau mėgstame konkuruoti tarpusavyje”, – pabrėžia E.Leichteris.

Vis dėlto derėtų atkreipti dėmesį ir į gerėjančias tendencijas, nes, kaip pabrėžia A.Juozapavičius, pirmieji dešimt metų Lietuvoje pasižymėjo pramonės nykimu, o antrąjį dešimtmetį aukštųjų technologijų sritis mūsų šalyje jau ėmė vystytis kur kas sparčiau. Nors ir šio sektoriaus darbuotojai ilgą laiką ieškojo lengvesnio kelio. Pasak E.Leichterio, lietuviškos IT įmonės, kurios galėjo kurti pasaulinio masto produktus, ieškoti rinkų, labai jau ilgai koncentravosi į valstybinius užsakymus. Padėtis pradėjo keistis tik nuo 2009-ųjų, kai iš dalies dėl krizės gerokai padaugėjo įmonių, žengiančių į eksporto rinkas.

Kada tapsime aukštųjų technologijų šalimi

“Veido” kalbinti aukštųjų technologijų įmonių vadovai prognozuoja, kad aukštųjų technologijų šalies vardą Lietuva užsitarnaus tik po poros ar kelių dešimtmečių. Kita vertus, abejojama, ar vertėtų orientuotis tik į aukštąsias technologijas.

“Šviesos konversijos” direktorius A.Juozapavičius mano, kad Lietuvą bus galima pavadinti aukštųjų technologijų šalimi maždaug po 10–20 metų, o vienas iš kelių, kuriuo galėtume eiti, – ne tik kurti aukštąsias technologijas, bet ir diegti jas tradicinėse pramonės šakose. “Lietuva turi suprasti, kad reikia puoselėti visas esamas tradicines pramonės šakas ir stengtis, kad jų išlikimas priklausytų nuo aukštųjų technologijų panaudojimo žemės ūkio gamyboje, tekstilės ar maisto pramonėje”, – galimas gaires brėžia A.Juozapavičius.

Tokios pačios nuomonės laikosi ir E.Leichteris, įsitikinęs, kad svarbiausia įmonėms siekti didelės pridėtinės vertės gamybos. “Dabar tradicinės pramonės įmonės susipriešinusios su aukštųjų technologijų įmonėmis – jos piktinasi, kad yra grupelė, kuri nori atimti pinigus. Bet jei tradicinės pramonės įmonės bandytų labiau taikyti technologijas, laimėtų visi – tiek jos, tiek valstybė”, – neabejoja E.Leichteris.

Nedidelė Lietuva turėtų koncentruotis į vadinamuosius nišinius produktus, nes pralenkti didžiąsias aukštųjų technologijų šalis ir tapti valstybe, gaminančia viską, neturime jokių šansų. “Reikėtų eiti tomis kryptimis, kurios nereikalauja didelių kapitalo investicijų, bet leidžia pasireikšti žmonių kūrybingumui, idėjoms ir yra susijusios su paslaugomis”, – vardija A.Plečkaitis.

Siekiant tapti aukštųjų technologijų šalimi labai svarbu yra stabilumas ir nuoseklumas, nes šio tikslo Skandinavijos šalys siekė dešimtmečius, o Lietuvoje politika radikaliai keičiasi bemaž po kiekvienų rinkimų.
Pagal interneto greitį – antri pasaulyje

Pavieniai pavyzdžiai rodo, kad Lietuva potencialo tapti aukštųjų technologijų šalimi neabejotinai turi. Pasaulinės plačiajuosčio interneto greičio testavimo lyderės “Ookla” duomenys liudija, kad Lietuva pagal plačiajuosčio interneto greitį yra antra pasaulyje ir nusileidžia tik Pietų Korėjai. Modernias ryšio technologijas diegėme vėliau negu kitos pasaulio šalys, todėl galėjome pasinaudoti pažangiausiomis technologijomis. Europos Komisijos pateikiamos statistikos duomenimis, pagal plačiajuosčio ryšio plėtrą Lietuva ES taip pat užima aukštą trečią vietą.

Maža to, per dvidešimt metų tarp trijų milijonų gyventojų iškilo tokių lietuviškų protų, kurie sukūrė visame pasaulyje galinčius konkuruoti produktus. Ir ne tik lazerių ar biotechnologijų srityje. Kai kurios lietuviškos bendrovės kuria tokią išskirtinę produkciją, kad visame pasaulyje turi tik po kelis konkurentus. Tik keliolika įmonių pasaulyje gamina tokias biometrines technologijas, kaip Lietuvoje veikiančios “Neurotechnology” darbuotojai, kuriantys piršto atspaudų, akių rainelės, veido, delno atpažinimo algoritmus. “Neurotechnology” savininkas Algimantas Malickas “Veidui” pasakojo, kad lietuvių sukurti produktai šiuo metu naudojami diegiant Bosnijos ir Hercegovinos pasų bei Kenijos rinkėjų registracijos sistemas.

Vos tris konkurentus pasaulyje turinti Lietuvos įmonė “Geola Digital” – skaitmeninių hologramų, atliekamų optiniu lazeriu, pradininkė pasaulyje. 2009 m. įmonė į rinką įvedė technologiją, leidžiančią iš mobiliuoju telefonu nufilmuoto įrašo sukurti skaitmeninę 3D hologramą.

O kasmet naujų produktų rinkai pristatanti bendrovė “Teltonika” 2011-aisiais planuoja sukurti net 400 naujų darbo vietų Lietuvoje.

Po truputį tarptautinį pripažinimą pelno ir jokio ankstesnio įdirbio neturinčios moderniųjų technologijų įmonės. Mobiliųjų aplikacijų bendrovė “GetJar” ir jos vadovas Ilja Laursas, jau prieš kelerius metus išgarsėjęs pasaulyje, pernai pagaliau pastebėtas ir Lietuvoje. Ši lietuviška bendrovė pagal iš jos portalo parsisiunčiamų programų skaičių nusileidžia tik galingajai “Apple” kompanijai.

Kad Lietuvoje yra potencialo, rodo ir dviejų brolių Sauliaus bei Aido Dailidžių pavyzdys. Vaikinai sukūrė paveikslėlių redagavimo programą “Pixelmator”, kuri “Apple” programų parduotuvėje per nepilną mėnesį uždirbo milijoną dolerių ir pagal pajamas užėmė ketvirtą vietą.

I.Laursas tiki, kad Lietuva galėtų daug pasiekti informacinių technologijų srityje, visų pirma dėl lietuvių programavimo gebėjimų, kuriuos pašnekovas sieja su ankstyvos nepriklausomybės laikais suvešėjusiu piratavimu.

Kiekvienas jaunuolis gebėdavo įsidiegti kokią tik panorėjęs programinę įrangą. “Tai nėra garbinga, bet faktas, jog daug išsilavinusių žmonių turime todėl, kad jie anksti gavo laisvą priėjimą prie pažangiausių technologijų. Mūsų skola pasauliui likusi – turime sukurti didelės pridėtinės vertės technologijas ir atlyginti už tai, kad nemokamai viskuo naudojomės”, – “Veidui” tvirtina I.Laursas.

Lietuviški saulės energijos elementai – po poros metų

Jau po kelerių metų proveržio galime tikėtis ir saulės energetikos srityje. Pirmąją saulės elementų gamybos liniją prieš metus atidarė bendrovė “Precizika-MET SC”, sukūrusi lietuvišką saulės elementų gamybos technologiją. “Įranga veikia, technologija veikia, tačiau mūsų tikslas – saulės elementą padaryti kuo efektyvesnį, kuo aukštesnės kokybės ir kuo mažesne kaina”, – ambicingus tikslus vardija “Precizika-MET SC” direktorius Darius Janušonis.

Šiuo metu rinkoje siūlomų standartinių saulės elementų efektyvumas siekia 15–16 proc. – tokį patį jau pavyko pasiekti ir “Precizika MET-SC” technologams. Be to, lietuviai pagamino pigesnius saulės elementus, nei dabar siūlomi rinkoje. Vis dėlto įmonei to neužtenka, nes kad galėtų konkuruoti su kinais ir vokiečiais, “Precizika MET-SC” užsibrėžusi tikslą pasiekti 18 proc. saulės elemento efektyvumą.

“Masinei gamybai šio gaminio dar nesiūlome. Manome, kad netrukus pasieksime užsibrėžtus tikslus ir tada jau bus galima pradėti galvoti apie technologijos perkėlimą į rimtą gamybą”, – tvirtina D.Janušonis. Jei įmonės investuotojai apsispręs toliau investuoti, prognozuojama, kad saulės elementai Lietuvoje bus pradėti gaminti 2013 m.

Beje, 2010-ųjų pabaigoje bendrovė “BOD Group” Lietuvoje jau pradėjo statyti saulės elementų gamyklą, kurioje veiks ir mokslinių tyrimų centras.

D.Janušonis tvirtina, kad jau pernai tarptautinis alternatyvios energetikos žurnalas išspausdino pasaulio žemėlapį, kuriame sužymėtos saulės energetikos gamyklos bei institutai, ir jame pažymėjo Lietuvą. “Kai pažiūriu, kad artimiausias taškas Vokietija, o nei Lenkija, nei Latvija, nei Estija nieko neturi, man džiugu. Šita sritis pasaulyje dabar labai smarkiai plėtojama”, – dideles perspektyvas įžvelgia D.Janušonis.

Proveržio aukštųjų technologijų srityje laukiama ir iš šiuo metu Lietuvoje kuriamų penkių mokslo ir verslo slėnių, į kuriuos bus investuota 2 mlrd. Lt. Vis dėlto kai kurie verslo atstovai dėl jų naudos nusiteikę skeptiškai. “Pirminis sumanymas buvo, kad slėniai taptų verslo ir mokslo bendradarbiavimo židiniais. Tačiau per trejus ketverius metus verslas iš šitų židinių pamažu dingo. Verslo bendruomenė jaučiasi išmesta iš proceso”, – verslininkų nuotaikas atskleidžia Žinių ekonomikos forumo direktorius E.Leichteris.

Jo manymu, pagrindinė priežastis ta, kad slėniai tapo universitetų infrastruktūros sutvarkymo projektais. “Optimistai sako, kad infrastruktūrą sutvarkysime, tada ir sąsajų su verslu atsiras. Bet tai ilgesnis kelias. Slėniai dabar užsikuitė rašydami projektus, kad gautų ES paramą, derindami sąlygas, organizuodami viešuosius pirkimus ir pan. Tad artimiausius dvejus metus apie verslą jie negalvos. Trumpesnis kelias buvo pažvelgti į verslo poreikius po 10–20 metų ir tuomet, pagal šiuos poreikius, kurti tokį didžiulį infrastruktūrinį projektą”, – neabejoja E.Leichteris.

Skeptiškais nusiteikęs ir “Teltonikos” vadovas A.Paukštys: “Lietuvos mokslui rūpi tik procesas, o verslui – tik rezultatas. Taigi kai tikslai nesutampa, tai ir pastangos susijungti – tuščios. Slėniai? Ar tikrai manote kad jei surinktume visas problemas į vieną vietą, tai jos automatiškai išsispręstų?”

Aukštųjų technologijų šalys – Skandinavijoje ir Azijoje

Ieškant, kaip pasiekti proveržį moderniųjų technologijų srityje, galima žvilgtelėti į tai pasiekusių šalių pavyzdžius. Beveik visuomet inovatyviausių pasaulio valstybių reitinguose pirmauja Skandinavijos ir Azijos šalys. Pavyzdžiui, Bostono konsultacinės grupės ir JAV nacionalinės gamintojų asociacijos sudarytame inovatyviausių pasaulio valstybių trisdešimtuke pirmoje ir antroje vietoje rikiuojasi aukštųjų technologijų šalys Singapūras ir Pietų Korėja, trečioje – Šveicarija. Aukštas pozicijas užima Islandija, Švedija, Norvegija ir Suomija, taip pat Airija ir Izraelis, o Estija įšoka į 23 vietą.

Autoritarinio režimo valdomas Singapūras skyrė labai daug lėšų, siekdamas pritraukti į šalį aukštųjų technologijų investicijas. Suomija aukštųjų technologijų srityje padarė proveržį per “Nokia” gamyklą: kažkada gaminusi kaliošus, “Nokia” suklestėjo atsigręžusi į mobiliąsias technologijas ir pradėjusi gaminti mobiliuosius telefonus.

A.Paukštys mano, kad tiek Singapūras, tiek Suomija tapo aukštųjų technologijų šalimis, neturėdamos kitos išeities. “Gamtinių išteklių trūkumas ir žmogiškųjų išteklių perteklius tikrai nepaliko šioms šalims kitos išeities”, – apibendrino “Teltonikos” vadovas.
Kitos išeities nelabai turi ir Lietuva.

Sausio pirmoje pusėje JAV vyko tradicinė kompiuterinės technikos paroda CES 2011. Joje pristatyti produktai diktuos madas iki kitų metų pradžios. “Veido perdiodikos leidyklai” priklausantis žurnalas “Computer Bild Lietuva” pasidomėjo, ką naujo mums žada didieji kompiuterinės technikos gamintojai.

Šiemet kiekvienos didelės kompanijos garbės reikalu tapo pristatyti bent vieną gamybai paruoštą planšetinį kompiuterį. Parodoje juos demonstravo visi – ir telefonų, ir kompiuterių gamintojai. Paroda tik patvirtino, kad kūrėjų išmonei nėra ribų. Pavyzdžiui, buvo rodomi planšetinių kompiuterių modeliai, turintys prijungiamas arba išslenkančias klaviatūras.

Gamintojai ir toliau bando sudominti pirkėjus erdvinį vaizdą rodančiais įrenginiais. CES 2010 jiems to padaryti nepavyko, nes daugeliui nepatiko sėdėti prie televizoriaus užsidėjus griozdiškus akinius. Regis, įrangos kūrėjai atliko namų darbus. Parodoje jau buvo demonstruojami televizoriai ir monitoriai, kuriems akiniai nereikalingi. Pristatytos ir buitinės vaizdo kameros (jos turi po du objektyvus), kuriomis 3D vaizdus galės įamžinti kiekvienas mirtingasis.

Iš ypatingesnių naujovių dar galima paminėti “Acer Iconia” gaminį, skirtą tiems, kas nori turėti viską – tiek nešiojamąjį kompiuterį, tiek ir planšetę. Šis įrenginys turi net du liečiamuosius ekranus. Uždėjus visus dešimt pirštų ant apatinio ekrano, jame pasirodo virtualūs klavišai, o narštant internete vaizdas rodomas abiejose įrenginio dalyse.

Lietuvoje interneto tinklalapius turi panašiai tiek įmonių, kiek ir Europos Sąjungoje (ES), rodo Ekonominių studijų instituto tyrimas. Lietuvoje interneto tinklalapį susikūrusios 65 proc. įmonių, o ES vidurkis – 69 proc.

Asociacijos “Infobalt” inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis mano, kad tinklalapius sukūrusių įmonių skaičius Lietuvoje gali būti netgi didesnis, nes Lietuvoje nemažai įregistruotų įmonių jau seniai nevykdo veiklos.

Tyrimo duomenimis, labiausiai šioje srityje pažengusios šalys yra Švedija, kur 89 proc. įmonių turi interneto tinklalapį, Danija (88 proc.), Suomija (87 proc.), Vokietija (84 proc.), Olandija (81 proc.) ir Austrija (80 proc.). Tarp naujųjų ES narių daugiausia interneto tinklalapį turi įmonės Čekijoje, Slovakijoje ir Slovėnijoje – šiuose šalyse skaičius siekia apie 74 proc.

Mažiau nei Lietuvoje interneto tinklalapį turinčių įmonių fiksuojama Italijoje (61 proc.), Graikijoje ir Prancūzijoje (58 proc.), Portugalijoje (52 proc.), o mažiau nei 50 proc. – Latvijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje.

A.Plečkaitis tvirtina, kad pagal verslo naudojimąsi elektroninėmis valstybės institucijų paslaugomis (e-valdžios) Lietuva Europoje atrodo labai gerai. “Europe’s Digital Competitiveness Report 2010″ tyrimo duomenimis, Lietuvoje šiomis paslaugomis naudojasi apie 90 proc. įmonių – tiek pat, kiek ir Danijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Slovakijoje.

Internetas siūlo daugybę nemokamų galimybių, tačiau tik nedidelė interneto vartotojų dalis apie jas žino ir jomis pasinaudoja. Leidinys “New York Times” rekomenduoja keletą būdų, kaip gauti didžiausią naudą iš informacinių technologijų.

Pirmiausia vertėtų įsigyti išmanųjį telefoną, nes jį turėdamas vartotojas iškart gauna priėjimą prie daugybės dalykų – elektroninio pašto, fotografijų, kalendoriaus, adresų knygučių, interneto ir t.t. O norint sutaupyti laiko ir patogiau naršyti internete, vertėtų nuo “Internet Explorer” naršyklės pereiti prie “Mozilla Firefox” ar “Google Chrome”.

Internetas suteikia daugybę vietos svarbiems duomenims saugoti. Verčiau jau perkelti savo nuotraukų kopijas į internetą – vadinamuosius debesų kompiuterius (angl. “cloud computing”), negu graužtis, jeigu vieną dieną sugedus kompiuteriui dings metų metais kauptas fotografijų archyvas. O didelė dalis vartotojų, norėdami pasidaryti svarbių dokumentų ar rašto darbų atsargines kopijas, siunčiasi jas į savo elektroninį paštą. Paprasčiau nueiti į tinklalapį www.dropbox.com ir nemokamai susikurti savo dokumentų saugojimo dėžutę. Nemokamai siūlomas dviejų gigabaitų apimties virtualusis diskas.

“New York Times” taip pat rekomenduoja įsidiegti nemokamą antivirusinę programą: “Windows” programos vartotojai gali parsisiųsti “Avast Free Antivirus”, “Mac” – “AntiVirus Free Edition”.

Lietuva šiuo metu yra antra pasaulyje pagal atsisiuntimo internetu greitį, viena pirmaujančių pasaulyje – pagal optikos prieigas namų ūkiuose. Pagal infrastruktūros išplėtojimą Lietuva taip pat vertinama geriausiai. Bet yra sričių, kuriose mes esame stipriai atsilikę, tarkime, pagal paslaugų perkėlimą į elektroninę erdvę užimame 20 vietą tarp 27 valstybių. Paslaugų kompleksiškumo požiūriu taip pat esame 20–21 vietoje Europoje.

Pasak asociacijos “Infobalt” inovacijų vadovo Andriaus Plečkaičio, vertinant Lietuvos informacinių technologijų (IT) taikymo laimėjimus, reikia apžvelgti tris svarbiausias kryptis – gebėjimus, paslaugas ir infrastruktūrą. O vertinant gebėjimus, reikia atskirti plačiosios visuomenės e. įgūdžius ir Lietuvos informacijos ir ryšių technologijų (IRT) profesionalų žinias bei kvalifikaciją. Pagal profesines žinias Lietuva yra priskiriama teritorijai, turinčiai aukštos kvalifikacijos IRT specialistų. Tuo tarpu visuotinai naudojamų e. įgūdžių vertinimas nėra aukštas.

Asociacija “Infobalt” atkreipia dėmesį į būtinybę artimiausiu metu daugiau investuoti į visuomenės e. įgūdžių kėlimą ir IT profesionalų ugdymą. Tokios investicijos reikalingos siekiant padidinti šalies konkurencingumą, nes, Europos Komisijos duomenimis, su IRT panaudojimu susiję 40 proc. produktyvumo didėjimo ir 25 proc. BVP augimo.

IT sektorius keičiasi, vis labiau orientuodamasis į praktiškas paslaugas vartotojui. Ar Lietuvos IT specialistai šiemet ims vytis šias pasaulines tendencijas?

Prieš gerą dešimtį metų vykusioje COMDEX kompiuterių technikos parodoje “Microsoft” įkūrėjas ir vienas turtingiausių pasaulio žmonių Billas Gatesas, lygindamas IT ir automobilių pramonę, pareiškė: “Jeigu “General Motors” tobulintų savo technologijas taip, kaip tai daro kompiuterių gamintojai, šiandien važinėtume 25 dolerius kainuojančiais automobiliais, galinčiais su vienu galonu degalų nukeliauti tūkstantį mylių”.
Dėl šio pernelyg optimistinio IT vertinimo būtų galima diskutuoti, tačiau jame glūdi įžvalga, verta išskirtinio dėmesio: bėgant metams naujosios technologijos neatpažįstamai keičia mūsų aplinką, įpročius ir netgi visuomenę. Tie pokyčiai tokie greiti, kad ne visada sugebame juos laiku pastebėti ir įvertinti. Dėl šios priežasties net trumpalaikės IT plėtros perspektyvų prognozės tampa itin nedėkingu užsiėmimu. Vis dėlto pabandykime nukeliauti į netolimą ateitį ir pažvelgti, kokie pokyčiai laukia mūsų po kelių mėnesių ir kaip šiame kontekste skambės mūsų šalies vardas.

Kompiuterių saulėlydis?
Praėjusių metų duomenimis, apie 55 proc. Lietuvos namų ūkių turėjo asmeninius kompiuterius. Šalyse, kuriose IT plėtra prasidėjo gerokai anksčiau, šis skaičius dar didesnis. Tačiau dauguma vartotojų išnaudoja tik nedidelę dalį kompiuterių galimybių. Ši tendencija pastebėta dar prieš kelerius metus: atliekant įvairius darbus, vis rečiau tenka griebtis sudėtingų, galingos įrangos reikalaujančių kompiuterių programų. Savo vietą jos užleidžia įvairioms interneto paslaugoms, dažnai vadinamoms bendru debesų kompiuterijos (angl. “cloud computing”) pavadinimu. Ši technologija leidžia įvairias užduotis atlikti nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, bet kuriuo prie interneto prijungtu įrenginiu – kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu naudotis interneto saugyklose laikomais asmeniniais duomenimis. Sudėtingiausi skaičiavimai gali būti atliekami paslaugos teikėjo pusėje, ir vartotojas išsiverčia su gerokai silpnesne įranga. Debesų kompiuterija leidžia sumažinti ar netgi beveik panaikinti skirtumus tarp kompiuterių, telefonų ir buitinės elektronikos.

Mobiliųjų įrenginių era
Pirkėjai teikia pirmenybę įrenginiams, kuriais gali naudotis ne tik darbe ar namie, bet visur ir visada. Daugiau nei pusė vartotojų renkasi nešiojamuosius kompiuterius, nors jie savo galimybėmis vis dar negali prilygti stalinėms “dėžėms”.
Dar didesni pokyčiai vyksta mobiliųjų telefonų ir vadinamųjų planšetinių kompiuterių rinkose. Lietuvoje per pirmąjį 2010 m. pusmetį išmaniųjų telefonų, galinčių atlikti nemažą dalį kompiuterio funkcijų, pardavimas išaugo 350 proc. Nepaisant įspūdingų pardavimo rodiklių, Lietuva išmaniųjų telefonų kiekiu vis dar atsilieka nuo kitų šalių. Štai rinkos tyrimų agentūros “The Nielsen Company” duomenimis, jau po pusmečio Jungtinėse Amerikos Valstijose išmaniųjų įrenginių bus daugiau nei įprastų telefonų.
2011 m. Lietuvą turėtų pasiekti kita praėjusių metų naujovė – naujos kartos planšetiniai kompiuteriai, kurių bumas prasidėjo su “Apple iPad” pasirodymu. Nors panašių įrenginių jau pasiūlė ir kiti gamintojai, pavyzdžiui, “Dell” ir “Samsung”, tačiau “Apple” tapo neabejotinu naujojo rinkos segmento lyderiu. Ekspertai tikina, kad kitais metais pasaulyje bus parduota apie 80 mln. planšetinių įrenginių, o Lietuvoje – iki 200 tūkstančių.
Kas gi skatina planšetinių kompiuterių, kurie savo techninėmis charakteristikomis net šešis kartus nusileidžia patiems lėčiausiems nešiojamiesiems kompiuteriams, populiarumą? Visų pirma – lengvas ir intuityvus valdymas bei galimybė naudotis gerai pritaikytomis ar specialiai sukurtomis elektroninėmis paslaugomis, kurios į įrenginius atkeliauja aplikacijų – nedidelių programėlių pavidalu. Planšetinių kompiuterių privalumus netruko atrasti pramogų ir žiniasklaidos verslo atstovai. Jais galima skaityti elektronines knygų bei žurnalų versijas, vartotojams taip pat siūloma pirkti ar nuomotis filmus, muziką bei TV laidas.
Kalbėti apie mobiliųjų įrenginių pergalę prieš tradicinius kompiuterius dar anksti. Ypač Lietuvoje. Tikrąją padėtį išduoda internetu keliaujančių duomenų srautų analizė. Kompiuteriais besinaudojantys interneto vartotojai aplanko 99 proc. visų interneto svetainių. Telefonų sukuriamas interneto srautas nesiekia vieno procento ribos.

Spartos lenktynių lyderiai
Nei kompiuteriai, nei mobilieji įrenginiai nebegali egzistuoti be interneto ryšio. Plėtodama jo infrastruktūrą Lietuva pasiekė nemažų laimėjimų. Ypač įspūdingai atrodo šviesolaidinių tinklų plėtros statistika. “FTTH Council Europe” duomenimis, Lietuva yra pripažinta šių technologijų lyderė Europoje ir užima penktą vietą pasaulyje. 2010 m. pradžioje šviesolaidiniu internetu mūsų šalyje naudojosi apie 18 proc. vartotojų. Lietuva aplenkė tokias šalis, kaip Švedija (12 proc.), Norvegija (11 proc.) ar Slovėnija (10 proc.), toli palikdama penktą vietą Europoje užėmusią Estiją (7 proc.), Latviją (1,5 proc.).
Stebiname pasaulį ir interneto sparta. Ją analizuojančios kompanijos “Ookla” tyrimai rodo, kad Lietuva užima antrą vietą pasaulyje, nusileisdama tik Pietų Korėjai. Beje, sparčiausiu ryšiu gali naudotis Kauno apskrities gyventojai.
Silpniausiai šiame kontekste atrodo mobiliojo interneto plėtra. Mūsų šalyje siūlomos 3G ryšio paslaugos pasiekiamos tik miestuose ir svarbiausių magistralinių kelių fragmentuose. 3G ryšio technologija sulaukia daug priekaištų, nes negali užtikrinti kokybiškos paslaugos esant didelei tinklo apkrovai. Todėl mobiliojo ryšio operatoriai, taikydami rinkodaros sprendimus, stengiasi dirbtinai apriboti mobiliojo interneto vartojimą.
Padėtis pasikeis tik atėjus naujos kartos ryšio technologijoms. Deja, prieš dvejus metus pradėtos teikti “WiMAX” ryšio paslaugos pasiekiamos nedaugeliui šalies gyventojų, o jos konkurentė LTE dar tik išbandoma.

IT pasaulio paribyje
Daugelis Lietuvos vartotojų internetą vis dar tapatina su naujienų portalais, elektroniniu paštu, geriausiu atveju – socialiniais tinklais. Tačiau per pastaruosius kelerius metus labiausiai IT plėtros atžvilgiu pažengusiose valstybėse gyventojų elgsena internete gerokai pakito. Susiformavo visai naujas elektroninių paslaugų sektorius, apimantis prekybą ir pramogas. Pirkimas internetu tapo JAV ir daugelio kitų šalių gyventojų kasdienybe. Padidėjus interneto spartai, atsirado galimybė teikti kitas komercines paslaugas. Elektroninė filmų nuoma baigia išstumti DVD diskų nuomą, prekyba internetu neatpažįstamai pakeitė muzikos ir leidybos industriją, vis labiau populiarėja internetinės televizijos paslaugos.
Deja, dauguma šių gėrybių Lietuvos gyventojams nėra prieinamos. Elektronines paslaugas teikiančios kompanijos (pvz., “Apple”, “Netfix”, “Hulu” ar “Spotify”) susiduria su juridiniais apribojimais, leidžiančiais veikti tik tam tikrose šalyse, ir yra priverstos atsiriboti nuo formalių kriterijų neatitinkančių klientų. Tuo tarpu lietuviški panašių paslaugų analogai sunkiai skinasi kelią. Kaip pavyzdį galima pateikti internetinės televizijos projektą “15min.tv”, bandžiusį transliuoti lietuviškus TV kanalus internetu. Dėl juridinių ginčų paslauga praktiškai nustojo veikti.
Lietuvos gyventojai randa būdų, kaip įveikti šias ribas. Deja, tai daroma pirataujant. Absoliuti dauguma elektroninio formato muzikos, filmų ir TV laidų įgyjama nelegaliais būdais. Šios šešėlinės sritys netgi lenkia nelicencijuotų kompiuterių programų paplitimą. Piratinės programos sudarė 57 proc.
Ne ką geriau atrodo ir elektroninės prekybos reikalai. Europos Komisijos užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad internetu perka vos 8 proc. Lietuvos gyventojų, kai Didžiojo Britanijoje – 66 proc., o Danijoje – 64 proc. Vien pirmąją 2010 m. kalėdinės prekybos dieną JAV gyventojai išleido daugiau nei milijardą dolerių. Mūsų šalyje veikia keli tūkstančiai internetinių parduotuvių, tačiau jų siūlomų prekių asortimentas labai ribotas – net 80 proc. prekių galima rasti tik užsienio el. parduotuvėse. Deja, kaip rodo atlikti tyrimai, septyni iš dešimties bandymų įsigyti jose prekių baigiasi nesėkme.
Technologijoms tampant neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi, keičiasi IT sektoriaus pobūdis. Jame vis svarbesnį vaidmenį vaidina į vartotoją orientuotos paslaugos. Deja, Lietuvos IT specialistams, daugelį metų bandžiusiems užsisklęsti inžinerinių sprendimų paieškose, teks nemažai pasidarbuoti siekiant įveikti susidariusią informacinę atskirtį. Tai, kad maža, savitą kalbą turinti valstybė neprivalo būti informacinio pasaulio nuošalėje, rodo kitų Europos šalių pavyzdys. Ar 2011 metai taps esminiu proveržiu IT srityje, sužinosime jau netrukus.

Internetinė prekyba ES (proc.)
ES vidurkis    37
1. Didžioji Britanija    66
2. Danija    64
3. Nyderlandai    63
4. Švedija    63
5. Liuksemburgas 58
…
18. Latvija    19
19. Estija    17
…
25. Lietuva    8
26. Bulgarija    5
27. Rumunija    2
Šaltinis: EK Sveikatos ir vartotojų reikalų direktoratas, Vartotojų rinkų suvestinė (3-ias leidimas)

box2
Interneto sparta pasaulyje  (Mb/s)
1. Pietų Korėja    35,7
2. Lietuva    26,2
3. Latvija    25
4. Alandų salos    24,9
5. Rumunija    22,5
6. Moldova    21,4
7. Nyderlandai    21,2
8. Švedija    21
9. Andora    20,8
10. Japonija    20,6
Šaltinis: OOKLA

Lapkričio pradžioje Europos Sąjungos teisingumo, žmogaus teisių ir pilietybės reikalų komisarė Viviane Reding paskelbė dviejų mėnesių viešųjų konsultacijų laikotarpį, per kurį visi suinteresuoti asmenys gali teikti pasiūlymus dėl asmens duomenų teisinės apsaugos internete stiprinimo. Iš esmės direktyva, kuri bus rengiama pasibaigus dviejų mėnesių konsultacijų procedūrai, siekiama iš naujo reguliuoti asmens duomenų apsaugą. T.y. keičiami principai, subjekto sutikimas ir jo teisės, duomenų valdytojo pareigos, teikimo į užsienį sąlygos, inspekcijos įgaliojimai, sankcijos. Planai gana ambicingi.

Pasak komisarės, asmens duomenų apsauga yra konstitucinė teisė, todėl mes turime atitinkamai pakeisti teisės aktus, kad šie atitiktų naujų technologijų plėtrą ir globalizaciją. V.Reding pridūrė, kad žmonės turi teisę būti užmiršti, t.y. palikti ramybėje.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmens duomenų apsaugos priimta dar 1995 m., todėl į globalizacijos traukinį siekianti suspėti Europos Komisija beviltiškai vėluoja. 15 metų yra ganėtinai ilgas laikotarpis, kai šiandien informacija per internetą vartotojus pasiekia per kelias sekundes. Be to, išlieka esminis klausimas – ar reikia ir ar įmanoma pasivyti technologijų ir elektroninių sprendimų plėtrą.

Korporacija “Google” įkurta 1998 m. rugsėjį Kalifornijoje, JAV. Tuo tarpu “Facebook” socialinis tinklalapis pradėjo veiklą elektroninėje erdvėje tik 2004 m. vasarį. “Google” vis dar dominuoja informacijos paieškos sistemų srityje, o jos pajamos 2009 m. sudarė 15,8 mlrd. JAV dolerių – skaičiai įspūdingi. O “Facebook” viešai giriasi, kad 2010 m. liepos mėnesį šio daugiafunkcio socialinio tinklalapio aktyvių vartotojų skaičius pasiekė 500 mln., arba tuo, kad per mėnesį vartotojai viešai paskelbia 1 mlrd. nuotraukų ir 10 mln. vaizdo failų.

Taigi vieno pelės klavišo paspaudimu asmens duomenys pasiekia milžinišką auditoriją. Jeigu atvirai, reikėtų, kad visi šie vartotojai būtų asmens “elektroniniai draugai” arba pagal privatumo nustatymus asmuo dalytųsi duomenimis su visais “Facebook” vartotojais. Šios korporacijos sukauptas duomenų bankas tikrai stulbinantis, todėl Europos Komisija po 15 metų rekomendacijų kūrimo nusprendė, kad direktyva 95/46/EB dėl asmens duomenų apsaugos turėtų būti peržiūrėta.

Europos Komisija siūlo suteikti interneto vartotojams teisę lengvai atsisakyti asmens duomenų tvarkymo, kaupimo, perdavimo ir pan. internete. T.y. įpareigoti elektroninius verslo modelius sukurti technines priemones, kad be papildomų nepatogumų vartotojas galėtų aiškiai duoti sutikimą arba jo atsisakyti. Be to, siekiama, kad asmens duomenys būtų kaupiami apibrėžtiems tikslams ir kad būtų nedelsiant ištrinti, jeigu tvarkymo tikslas patenkintas.

Pasak Komisijos pranešimo, svarbu tai, kad būtų renkami ir naudojami tik būtiniausi asmens duomenys, o duomenų subjektui būtų atvira visa informacija apie tvarkymo tikslus. Be to, Komisija siekia peržiūrėti normas, susijusias su asmens duomenų apsauga policijos ir kitų teisėsaugos institucijų veikloje ir keičiantis duomenimis vidaus rinkoje. Direktyvos projektas šiuo metu rengiamas ir jo derinimas turėtų būti pradėtas dar 2011 m.

Tiesa, svarbu pabrėžti, kad Europos Komisija nesiūlo nieko naujo, t.y. pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus asmens duomenys turėtų būti renkami apibrėžtiems bei teisėtiems tikslams ir toliau neturėtų būti tvarkomi turint tikslų, nesuderinamų su nustatytais prieš renkant šiuos duomenis. Svarbiausias klausimas, ar Europos gyventojams teisė būti užmirštiems internete yra svarbesnė už teisę į informaciją (“Google” paieškos sistema) ir teisę pasigirti arba žiūrėti ne tik pro rakto skylutę (“Facebook” socialinis tinklalapis).

Atrodo, kad tie asmenys, kurie nori būti užmiršti internete, tokiais tinklalapiais kaip “Facebook” apskritai nesinaudoja, todėl jeigu savo valia viešai platini asmens duomenis, tai yra tavo rūpestis. Tačiau teisė į informaciją yra daug svarbesnė. Šiuo aspektu svarbu tai, ar vartotojas turi alternatyvą rinktis kitas paieškos sistemas. Be to, ar paieškos paslaugų teikėjas, pvz., “Google”, neužsiima papildoma “detektyvo” veikla, t.y. ar nerenka daugiau duomenų, negu reikia.

Atsakyti į šiuos klausimus Europos Komisijai po 15 metų pertraukos bus nepakeliamai sunku.

Į stambių korporacijų išsidalytą interneto naršyklių rinką skverbiasi naujas žaidėjas. Lapkričio viduryje kompanija “RockMelt” išleido bandomąją naujos naršyklės versiją, pritaikytą patogiai naudotis socialiniais tinklais ir bendrauti su draugais.

Naršyklės kūrėjai “RockMelt” vadina naršykle “Facebook” erai, nes tikina ją pritaikę dabartinių žmonių naudojimosi internetu įpročiams, kurie per keletą metų gerokai pasikeitė.

“Nors visos šiandien prieinamos naršyklės tapo kur kas greitesnės, jos vis dar naršo per interneto tinklalapius, o mes naršyklei suteikėme papildomų savybių, skirtų patenkinti tris svarbiausius žmonių naršymo įpročius – bendravimo su draugais, naujienų sekimo ir paieškos”, – teigia vienas iš naršyklės kūrėjų Timas Howesas.

Pagrindiniame naujosios naršyklės lange iš abiejų pusių matomi du stulpeliai su ikonomis, – kairėje pusėje rodomi internauto draugų kontaktai, dešinėje surikiuoti mėgstamiausi vartotojo socialiniai tinklalapiai. “Pasidalink” mygtuku tiesiai iš pagrindinio naršyklės lango lengva paskelbti tinklalapio nuorodą ar “Youtube” vaizdelį “Facebook” ir kituose socialiniuose tinkluose. Taip pat pagrindiniame lange paprasta naudotis “Google” paieškos sistema.

Tiesa, Lietuvoje naujosios naršyklės sunkiai skinasi kelią. Prieš porą metų “Google” išleista patogia “Chrome” naršykle naudojasi tik 12,6 proc. internautų. “Gemius SA” duomenimis, populiariausios Lietuvoje “Firefox” naršyklės, kuriomis naudojasi 41,4 proc. internautų. Antroje vietoje liko “Internet Explorer” naršyklės (35,4 proc.). O “Opera” naršykle naudojasi 8,7 proc. Lietuvos internautų.