“Microsoft” korporacijos užsakymu atliktos pasaulinės apklausos duomenimis, trys ketvirtadaliai kompiuterių vartotojų sutinka, kad naudotis nelegalia programine įranga yra nesaugu. Daugiau nei pusei vartotojų didžiausią susirūpinimą kelia asmeninių duomenų praradimo pavojus, grėsmė patekti į tapatybės vagių rankas ir nukentėti finansiškai.

Šį rudenį 20-tyje šalių vykusio ir daugiau nei 38 tūkstančius vartotojų nuomones išanalizavusio tyrimo duomenimis, 73 proc. vartotojų teigė, kad originali programinė įranga veikia saugiau, greičiau ir stabiliau, ją lengviau atnaujinti. Beveik pusė vartotojų tvirtino galintys atpažinti nelegalią programinę įrangą.

Pasaulinės vartotojų apklausos rezultatus korporacija “Microsoft” paskelbė jau trečiąjį kartą rengiamą “Vartotojų švietimo dieną”. Jos metu kompiuterių vartotojai raginami atkreipti dėmesį į nelegalios programinės įrangos keliamas grėsmes ir mokomi, kaip apsisaugoti nuo virusų, šnipinėjimo ar kitų kenkėjiškų programų.

“Kompiuterių vartotojai vis dažniau skundžiasi dėl nelegalios programinės įrangos sukeliamų problemų, gauname nemažai užklausų, kaip atpažinti neoriginalias programas, kaip išvengti apgavysčių. Būdama didžiausia programinės įrangos gamintoja pasaulyje “Microsoft” jaučia atsakomybę informuoti vartotojus apie grėsmes, todėl reguliariai vykdome tokias švietimo iniciatyvas”, – sakė “Microsoft Lietuva” generalinis direktorius Mindaugas Glodas.

Virusai trukdo dirbti daugiau nei pusei lietuvių

Bendrovės “Synopticom” š.m. lapkričio 3-8 dienomis Lietuvoje atlikto interneto vartotojų tyrimo duomenimis, net 55 proc. apklaustųjų pripažino, jog per praėjusius metus dėl kompiuterių virusų ar kitų kenkėjiškų atakų buvo sulėtėjęs kompiuterio darbas. Pusė dalyvavusiųjų apklausoje (49 proc.) tvirtino, jog ši problema kartojosi. Daugiau nei trečdalis apklaustųjų (35 proc.) teigė, jog dėl operacinės sistemos klaidos ar “lūžimo” prarado dokumentus ir nuotraukas. Net 7 proc. Lietuvos gyventojų per praėjusius metus pastebėjo praradę slaptažodžius ar kitus asmeninius duomenis. “Tai didelį nerimą keliantys skaičiai, liudijantys, jog vartotojai nėra saugūs ir turi būti atidesni tiek įsigydami programinę įrangą, tiek dirbdami internete”, – sakė Mindaugas Glodas.

"Veido" archyvas

Startavusi 1997-aisiais, dabartinė “Google” korporacija verta jau daugiau nei 150 mlrd. JAV dolerių. Pradėjusi nuo interneto paieškos sistemos, dabar ji teikia kelias dešimtis įvairių paslaugų, nemažai jų – nemokamai.

Ekonomistai primena, kad kai kompanijos ar produkto pavadinimas tampa bendriniu žodžiu, tai būna blogas ženklas pačiai kompanijai ar produktui, mat jis praranda savo išskirtinumą. Nes tuo pačiu žodžiu pradedama vadinti ir konkurentų produkcija, o dėl to krinta pardavimo rodikliai. Bet yra viena kompanija, kuriai tai, regis, visa nerūpi.

Anglų kalboje “google” jau beveik prieš dešimtmetį tapo paieškos internete sinonimu, neseniai tai persimetė ir į lietuvių kalbą – neformalus žodelis “gūglinti” lengvai įsitvirtino jau ir tarp aktyviai IT pasaulyje gyvenančių lietuvių.
Nuo ko tai prasidėjo? Kaip susiformavo ir iškilo “Google” imperija? Ar visi jos žingsniai buvo sėkmingi? Ir kokie tolimesni “Google” planai?

Geriausia interneto paieška

Teigiama, kad pirmoji “Google” kūrėjų pažintis, įvykusi dar 1995-aisiais Stanfordo universitete, nebuvo itin maloni ir draugiška, greičiau atvirkščiai: 21 metų Sergejus Brinas ir 22-ejų Lawrence’as “Larry” Page’as ginčydavosi dėl kiekvieno nieko. Bet jau po metų abu vaikinai pradėjo kartu dirbti prie bendro projekto – interneto paieškos sistemos “BackRub”.

Nuo sistemos starto praėjus metams, vaikinai nusprendė pakeisti ir savo kūrinio pavadinimą. Naujuoju vardu buvo pasirinktas “Google”, kildinamas iš vieno didžiausių matematinių skaitmenų – gugolio (angl. “googol”), skaitine reikšme užrašomo vienetu su šimtu nulių. Pasak vaikinų, šis pavadinimas turėjo simbolizuoti jų kuriamos sistemos tikslą – aprėpti praktiškai begalinį informacijos kiekį internete.

Įdomu ir tai, kad pirmąją didelę investiciją “Google” gavo dar prieš įregistruojant bendrovę – 100 tūkst. JAV dolerių čekį tuomet dar ne iki galo juridiškai įformintai kompanijai išrašė kitos IT milžinės “Sun” įkūrėjas Andy Bechtolsheimas.

Interneto platybėse klajojusieji iki 2000 metų tikriausiai dar prisimena kitas tuo metu veikusias interneto paieškos sistemas – “AltaVista”, “Lycos”, “Infoseek” ar iki šių laikų išlikusią “Yahoo”. Tad kaip jas visas įveikė “Google”?

Pagrindinė priežastis – “Google” paieškos ir katalogavimo mechanizmas veikė tikrai gerai. Paieškos rezultatai buvo tikslesni nei kitose sistemose, tarp jų patekdavo mažiau su paieška nesusijusių rezultatų. To pasiekta sukūrus tikrai veiksmingą paieškos algoritmą – sistema ne tik ieškodavo raktinių žodžių, bet ir vykdydavo paties tinklalapio analizę, kai dauguma kitų paieškos sistemų tiesiog kataloguodavo svetaines. Tuo sėkmingai naudodavosi apsukrūs interneto reklamos vadybininkai, siekdami savo kuruojamus puslapius išstumti į pirmąsias paieškos rezultatų pozicijas.

Dar viena įdomi detalė, kad “Google” beveik nesireklamavo, – ar bent jau ne tiek, kiek tai darė konkurentai. Žinia apie “Google”, kaip apie geriausią paieškos sistemą, sklido iš lūpų į lūpas, taip bendrovei darydama geriausią ir natūraliausią reklamą.

Milžiniškas paštas

Antras sėkmingas žingsnis, padėjęs “Google” tapti IT kompanijų gigantu, – inovatyvaus elektroninio pašto pasiūlymas. Gigabaito talpos pašto dėžutė 2004-aisiais buvo išties daug. Pradėjęs veikti prieš šešerius metus, “Gmail” neskubėjo ir į priekį judėjo atsargiai: trejus metus kukliai vadinosi beta (bandomąja) versija, susikurti paskyrą buvo galima tik gavus pakvietimą iš jau esamo “Gmail” vartotojo.

Čia vėl suveikė geras “Google” ir jos produktų vardas: turėti “Gmail” pašto dėžutę tapo vos ne gero tono ženklu internete, tik, priešingai nei įprasta mada, ši turėjo ir protingą pagrindą – “Gmail” paštas vėl buvo geresnis už kitų kompanijų siūlomus, ir ne tik paskyros talpa, sėkmingai veikiančiais interneto šiukšlių filtrais, bet ir pačia koncepcija.

Mat kitų kompanijų pašto dėžutėse laisvos vietos ilgainiui mažėjo, o “Gmail” vartotojo paskyra… didėjo, ir didėja iki šiol: 2004-aisiais laiškams pasiūlęs 1 GB, šiuo metu “Gmail” siūlo jau daugiau nei 7,5 gigabaito. Ir visa tai – nemokamai.

Šiuo metu “Google” vartotojui siūlo visą paslaugų kompleksą, integruotą į vieną vartotojo paskyrą: elektroninį paštą, internetinį biuro programų paketą, nuotraukų talpyklą, RSS skaityklę ir daug kitų. Taip pat prieigą prie kitų interneto svetainių bei projektų, kurias korporacija įsigijo vėliau.

Piniginės reikalai

Turbūt žinomiausias “Google” pirkinys – pati populiariausia vaizdo klipų svetainė “YouTube”, 2006-aisiais korporacijai atsiėjusi 1,65 mlrd. JAV dolerių. Iki šiol ginčijamasi, ar suma nebuvo per didelė: pirmus kelerius metus “dirbusi” nuostolingai, 2009-aisiais “YouTube” uždirbo tiek pat, kiek kainuoja jos išlaikymas, t.y. 700 mln. dolerių, ir tik šiemet, “Wall Street” prognozėmis, turėtų priartėti prie milijardo dolerių pajamų.

Milžiniškos investicijos, brangūs pirkiniai, o, regis, viskas, ką “Google” atiduoda vartotojams, – nemokama. Tad iš ko gyvena ši milžinė, iš kur tie 23 milijardai dolerių, 2009-aisiais paskelbti metiniu korporacijos pelnu?

Vienas galingiausių finansinių “Google” variklių – reklama. Panašiai kaip interneto paieškos ar elektroninio pašto srityje, “Google” teikia kokybiškas ir efektyvias reklamos paslaugas, vadinamąją protingą reklamą, kai vartotojui reklamuojami ne atsitiktiniai produktai ar paslaugos, bet parenkami pagal jo paieškas, naršymo istoriją ir panašią informaciją.

Nepavykę projektai

Ar visi “Google” žengti žingsniai buvo sėkmingi? Be abejo, ne. Siūlyti naujas, inovatyvias paslaugas – gana rizikinga, tad “Google” turi ir ne itin vartotojų įvertintų produktų. Vienas tokių pavyzdžių – “Google Wave”. Gana sudėtinga, centralizuota kooperacinio darbo sistema tiesiog nepritapo, jos nepamėgo nei profesionalai, nei paprasti vartotojai.

Panašiai nutiko net ir su dviem socialiniais tinklais – “Orkut” ir “Google Buzz”. Tiesa, negalima sakyti, kad šie patyrė visišką nesėkmę: “Orkut” tapo visai populiarus keliose šalyse, o “Google Buzz”, tariamas atsakas į “Facebook”, taip pat tebegyvuoja, bet toli gražu ne taip aktyviai, kaip jį norėtų matyti kūrėjai.

Korporacija sulaukia nemažai kritikos ir dėl nenumatytų neigiamų padarinių, kurių gali atsirasti dėl “Google” siūlomų paslaugų. Puikiu pavyzdžių galėtų tapti “Google Street View” – paslauga, leidžianti matyti realias gatvių fotografijas. 2008-aisiais viena pora Jungtinėse Valstijose iškėlė korporacijai 25 tūkst. dolerių ieškinį, teigdama, kad “Google” pažeidė jų privatumą ir pridarė materialinių nuostolių: esą viešai paskelbtos jų namo nuotraukos smarkiai sumažino paties namo vertę. Šią bylą “Google” laimėjo, bet šurmulys dėl privatumo ribos buvo sėkmingai sukeltas.

Ateitis – internete

Naujausi didesnio dėmesio sulaukę “Google” produktai – nauja interneto naršyklių karų dalyvė “Google Chrome” ir būsima savotiška operacinė sistema “Google Chrome OS”.

Nuo 2004-ųjų naršyklių kovoje dalyvauja dvi stambios žaidėjos, besigalynėjančios iki šiol, – “Internet Explorer” ir “Mozilla Firefox”. 2008-aisiais “Google” žengė drąsų žingsnį ir pristatė savo žaidimo dalyvę – mažą, greitą “Google Chrome”. Šiuo metu “Google” išdidžiai teigia, kad “Chrome” yra trečia pagal populiarumą, bet iš tiesų šia naršykle naudojasi tik apie 10 proc. interneto naršytojų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad “Chrome” iš trečios vietos išstūmė “Apple” naršyklę “Safari”.

Praėjusiais metais “Google” paskelbė kurianti ir savo operacinę sistemą “Google Chrome OS”. Produkto taikinys – mažieji tinklo kompiuteriai (angl. “netbook”), ir visa operacinė sistema taikoma būtent naršymui internete. Žinoma, “Google Chrome OS” netaps rimta konkurente tokiems gigantams, kaip “Windows”, “Linux” ar “Mac OS”, bet vis dėlto stipriai įsikiš į vis populiarėjančių tinklo kompiuterių rinką.

Šiuo metu IT taikymo labiausiai trūksta Lietuvos vežėjų darbe, gamybos įmonių sandėlių valdymo srityje, o valstybiniame sektoriuje – savivaldybėse. Labiausiai pažengusios IT taikymo sritys – finansų sektorius ir prekyba.

Apsilankius keliasdešimtyje Lietuvos bendrovių ir įstaigų matyti, kad vienos jų spėjo įšokti į informacinių technologijų traukinį ir šiandien jau skina šio savo progreso vaisius, o kitos vis dar kapanojasi iš akmens amžiaus iš kankinasi pačios bei kankina savo klientus.

Užsukus, tarkime, į “Lietuvos dujų” skambučių centrą matyti daug naujos modernios įrangos ir mažai žmonių. Tačiau technikos padedami jie padaro tiek pat, kiek anksčiau atlikdavo dvigubai daugiau žmonių.

Yra ir kitokių pavyzdžių. Pavyzdžiui, užėjus į paštą ar kitas panašias įstaigas, kuriose driekiasi žmonių eilės ir kuriose ne itin efektyviai triūsia daug darbuotojų, susidaro įspūdis, kad jos į IT traukinį nespėjo ir dėl to daug prarado. Ypač jei kalbėsime apie laiką ir darbo efektyvumą. Juk jei ne informacinės technologijos, gyvenime ir vėl atgytų laiko ir atstumo apribojimai, sumažėtų gyvenimo tempas.

“Daugybė esminių šiuolaikinės visuomenės ir viso pasaulio reiškinių, tokių kaip ekonominė, socialinė, kultūrinė, politinė ir informacinė globalizacija, visuomenės struktūrų ir santvarkų kaita, pasaulinis klimato atšilimas, sustotų arba grįžtų į prieš šimtmetį buvusį tempą”, – sako dr. Vilius Kontrimas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto infrastruktūros direktorius.

IT – ne vien tik kompiuteriai

Statistikos departamento duomenimis, didžiausias IT taikomumo versle proveržis šiemet Lietuvoje fiksuojamas skaitmeninės tapatybės identifikavimo priemonių naudojimo srityje. Metų pradžioje jas naudojo 68,9 proc., o pernai – 23,9 proc. įmonių. Tam esą didžiausią įtaką turėjo “Sodros” įdiegta elektroninė draudėjų aptarnavimo sistema.

Dar vienas ženklus pokytis – elektroninis duomenų keitimasis tarp įmonių. Pernai sąskaitas-faktūras tarpusavyje siuntinėjo 49,6 proc., šiemet – jau 63,2 proc. įmonių. Teigiama, kad geriausiai išplėtotos elektroninės viešosios paslaugos Lietuvoje – susijusios su gyventojų pajamų deklaravimu, įdarbinimo paslaugomis, viešųjų bibliotekų saugomos informacijos paieška, socialinėmis įmokomis, muitinės deklaracijomis, statistikos duomenų pateikimu, viešaisiais pirkimais.

IT sistemas kuriančios bendrovės “Algoritmų sistemos” verslo plėtros direktorius dr. Rolandas Markevičius sako, kad statistinis IT taikymo įmonėse ir valdžios institucijose vertinimas vykdomas senoviškai. Mat statistikai vis dar daugiausiai savo laiko eikvoja skaičiuodami kompiuterius ir interneto prieigas, o IT naudojimo proveržis matyti tik tose srityse, kuriose poreikis kyla ne iš įmonės vidaus, bet iš valdžios reikalavimų.

“Kompiuteris ir internetas šiais laikais yra privalomas dalykas. Didžioji dalis vadovų vis dar mano, kad veiklos efektyvumui didinti užtenka naujų kompiuterių. Yra trys dalykai, į kuriuos reikia atsižvelgti: kaip įmonė tvarko ir valdo savo duomenis, kaip ji valdo savo žmones, kitus išteklius ir kokie procesai joje vyksta”, – verslo problemų sprendimų receptą diktuoja R.Markevičius. Jo pastebėjimu, IT sistemas įsigyja vos 10–20 proc. šalyje veikiančių įmonių, didžioji jų dalis – didelės bendrovės.

Stabdo lėšų stygius ir prietarai

Informacinius sprendimus kuriančios šalies IT bendrovės pabrėžia, kad užsakymų sukurti itin naujoviškas programas beveik negauna – kuria specializuotas arba tobulina esamas kompiuterines programas. Pasak bendrovės “DPA Lietuva” vadovo Lauryno Truncės, tokia tendencija buvo netgi prieškriziniais metais.
Jam antrina ir bendrovės “Fima” telekomunikacinių sprendimų departamento direktorius Eugenijus Kurtinaitis. Pasak jo, vadovams su finansininkais sprendžiant, kaip taupyti, pirmiausia buvo braukiamos investicijos į IT.

Specialistai sako, kad įmonių turimi vakarykščiai kompiuteriai yra pajėgūs dirbti šiandien, tačiau daugelyje jų nėra įdiegtos darbo efektyvumą didinančios programinės įrangos. E.Kurtinaičio nuomone, IT taikymo labiausiai trūksta vežėjų darbe, gamybos įmonių sandėlių valdymo srityje, o valstybiniame sektoriuje – savivaldybėse. Labiausiai pažengusios IT taikymo sritys – finansų sektorius ir prekyba.

L.Truncės pastebėjimu, Lietuvoje egzistuoja trys prietarai. Pirmiausia, kad informacijos ir procesų valdymo įrankiai yra tik technologinės priemonės. Antras prietaras – IT skirtos tik stambiajam verslui. Trečias – esą IT sistemų nauda yra neišmatuojama. “Tačiau šie sprendimai, glaudžiai susiję su įmonės konkurencingumu, darbo efektyvumu, laiko taupymu, gera vidine komunikacija, ilgainiui tampančia geros išorinės komunikacijos, taigi ir geros reputacijos, prielaida. Grąžą gali skaičiuoti ir mažos įmonės, įvertinusios išlaidas turimoms IT, išlaidas paslaugų įsigijimui, išlaidas personalui”, – mitus laužo L.Truncė.

Lietuviškas IT rytojus

Praėjusią savaitę Ūkio ministerija pagal priemonę “Intelektas LT” paskirstė daugiau kaip 5 mln. Lt ES lėšų, skirtų naujiems lietuviškiems IT produktams kurti.

Didžiausia parama, 1,8 mln. Lt, skirta IT bendrovei “Tieto Lietuva”. Jos vadovas Tomas Vaitiekūnas apie vieną iš septynių planuojamų sukurti IT prototipų pasakojo, kad, pvz., mobiliojo ryšio telefoną bus galima panaudoti kaip bilietą į įvairius renginius (kiną, teatrą, sporto varžybas) ar kaip viešojo transporto bilietą.
Kitos bendrovės, pavadintos Informacinių technologijų organizacija, gavusios 0,74 mln. Lt ES paramą, vadovas Paulius Lazauskas sakė, kad už šiuos pinigus bus kuriama virtuali paslaugų tarpininkavimo platforma. “Šiuo metu norint gauti teisininkų, verslo konsultantų paslaugas ar net medikų konsultacijas reikia vykti į specialisto darbo vietą iš anksto sutartu laiku. Mūsų kuriama sistema leis specialistams būti paslaugų teikėjų sąraše, o prisijungusiam žmogui matyti jų užimtumo grafikus. Bus galima registruotis virtualiai konsultacijai ar gauti iš anksto parengtus atsakymus garsu arba vaizdu. Klientai sistemos informacija galės naudotis kreditų įsigijimo principu”, – pasakojo P.Lazauskas.

Sistemos teikiamos paslaugos bus naudingos ne tik teisininkams, rinkodaros specialistams, verslo konsultantams, nekilnojamojo turto brokeriams, medikams, bet ir mokymo įstaigoms, bankams, mažmeninių tinklų bendrovėms, stambioms įmonėms bendraujant su padaliniais ir kt.

Valstybinė mokesčių inspekcija
Elektroninė deklaravimo sistema (EDS)
Iki 2004 m. pavasario visi mokesčių mokėtojai įvairias popierines deklaracijas VMI pateikdavo atvykę į regioninius skyrius. Reikėdavo ne tik atstovėti ilgose eilėse, bet atsivežti visus dokumentus, įrodančius gautas pajamas. Įdiegus EDS palengvėjo ne tik mokesčių mokėtojų gyvenimas, bet ir VMI darbuotojų darbas.
Šiuo el. būdu teikiama 84 proc. GPM deklaracijų, 90 proc. – PVM. Iki šiol priimta daugiau kaip 14 mln. dokumentų. Skaičiuojama, kad apdorojant vieną el. dokumentą taupoma apie 1,5 Lt.
Sprendimo kaina: 18 mln. Lt
Kūrėjai: UAB “Alna Software”, UAB “Affecto Lietuva”, UAB “Microsoft Lietuva”

VĮ “Regitra”
Vairuotojų portalas
Šios vasaros viduryje įdiegta elektroninė paslauga, skirta vairuotojams, norintiems greičiau ir paprasčiau užsisakyti naują ar pakeisti seną į naują vairuotojo pažymėjimą, pranešti apie jo netekimą, užsisakyti jo pristatymą į bet kurią vietą Lietuvoje, sumokėti už užsakytas paslaugas. Anksčiau vairuotojams tekdavo kreiptis tik tiesiogiai, paštu arba faksu. Pirmieji šią sistemą išbandė vairuotojai, turėję laikinuosius vairuotojų pažymėjimus.
Iki šiol šia paslauga jau pasinaudoto per 6 tūkst. vairuotojų, apie 4 tūkst. vykdė užsakymus.
Sprendimo kaina: dalis 4 mln. Lt vertės projekto
Kūrėjas: UAB “Affecto Lietuva”

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB)
Elektroninis leidinių užsakymas
Apsilankymas bibliotekoje daugeliui vis dar asocijuojasi su ilga knygų paieška ir laukimu. Dabar viešosiose bibliotekose diegiamos tokios el. paslaugos, kai Zarasuose gyvenantis skaitytojas internetu galės užsakyti knygą iš Nacionalinės bibliotekos, o ją jam pristatys kurjeris. O perskaitytas knygas grąžinti bibliotekai jau galima metant jas į specialią dėžę bet kuriuo paros metu.
Projekto vertė: 11,3 mln. Lt
Kūrėjai: UAB “Sintagma”, UAB “ATEA”, UAB “Ernst & Young Baltic”, UAB “Kopijavimo sistemos”

UAB “Žalvaris”
Atliekų tvarkymo veiklos administravimo sistema “EKO IS”
Jau trečius metus ataskaitas Aplinkos ministerijai ir kitoms tarnyboms apie tai, kiek atliekų išvežta ir perdirbta, įmonė apdoroja naudodamasi IT sistema, kuri pakeitė lig tol naudotą paprastą “Exel” programą ir darbuotojų rankų darbą. Programa tobulinama siekiant gerinti specialistų darbo organizavimą ir klientų aptarnavimą. Pvz., anksčiau važiuodami surinkti atliekų vairuotojai patys savo nuožiūra pasirinkdavo maršrutą, o šiuo metu optimalus kelias iki kliento nustatomas padedant IT.
Sprendimo kaina: 400 tūkst. Lt
Kūrėjas: UAB “Algoritmų sistemos”

UAB “TNT”
Elektroninių sąskaitų valdymo programa “eInvoicing”
Iki 2009 m. visos “TNT Lietuva” sąskaitos už paslaugas buvo siunčiamos registruotu paštu. Adresatą laiškai pasiekdavo vidutiniškai per keturias dienas ir apie 2–3 proc. jų grįždavo nepasiekę tikslo. Šiuo metu jau apie 80 proc. bendrovės klientų naudojasi elektroninių sąskaitų valdymo sistema. Sąskaitos reikiamą žmogų pasiekia jau kitą dieną po išrašymo, o jų kopijos saugomos interneto archyve.
Vienos sąskaitos kaina sumažėjo 60 proc.
Sprendimo kaina: neskelbiama
Kūrėjai: “TNT Group”

AB “Lietuvos dujos”
Unifikuotas skambučių centras
Vietoj 14 buvusių etatų regioniniuose skyriuose liko devyni centralizuotą funkciją atliekančiame padalinyje. Įdiegta moderni skambučių valdymo bei automatinė balso sistema leidžia vartotojams sužinoti naujausią informaciją apie dujų tarifus ir pasitikrinti mokėjimo balansą. Per metus atsakomų skambučių skaičius sudaro apie 180 tūkst., atsiliepimo greitis – apie 75 proc. visų skambučių atsakoma per mažiau nei 20 sekundžių. 97 proc. klausimų išsprendžiama pirmo kontakto metu, o vidutinis pokalbio ilgis nesiekia dviejų minučių. Per metus išsiunčiama apie 700 tūkst. SMS žinučių su informacija apie gamtinių dujų tarifus, mokėjimus ir kt.
Sprendimo kaina: 350 tūkst. Lt
Kūrėjas: UAB “Mikrovisatos servisas”

Per šį dešimtmetį kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų informacinių technologijų galimybės bei kokybė pagerėjo šimtus kartų, o kaina nukrito per pusę.

"Veido" archyvas

“Dešimties megabaitų standusis diskas – tik 3398 JAV doleriai! Tai, ko jau seniai laukėte! Naujas šešiolikos kilobaitų RAM atminties modulis pavers jūsų kompiuterį tikru monstru! Kaina – nuo 495 JAV dolerių!” Ką pagalvotumėte, pamatę tokius skelbimus? Greičiausiai tiesiog pasukiotumėte pirštą prie smilkinio ar palaikytumėte pokštu. Bet prieš 25 metus tokios kainos buvo visai įprastos, kaip ir skelbime pateikiamos techninės charakteristikos.

Žinoma, tai jau tolima praeitis, o kokios kainų ir jų kitimo tendencijos vyrauja šiais laikais?

Kompiuterių kainos – per pusę?

Pabandykite prisiminti savo pirmąjį stalo kompiuterį. Lietuvoje kompiuterius namų reikmėms sparčiau imta pirkti apie 2000-uosius, tad jei savąjį įsigijote maždaug tokiu metu ir rinkotės vidutinio galingumo klasės su kokių metų rezervu, tuomet jums visiškai turėjo pakakti 333 Mhz procesoriaus, 64 MB RAM atminties, apie 4 GB standžiojo disko ir 4 MB vaizdo atminties dėžės. Pridėjus 15 colių įstrižainės monitorių, tokio namų kompiuterio kaina svyruodavo apie 4 tūkst. Lt.

Ką matome į kompiuterių parduotuvę užsukę dabar? Dviejų ar daugiau branduolių procesoriai po 3 GHz, 4 GB operatyviosios atminties, apie pusę terabaito standusis diskas, 512 MB vaizdo atminties kompiuteris, 15 colių monitorius ir (nebūtinai mokama) operacinė sistema kainuoja apie 2000–2500 Lt.

Pastaraisiais metais stacionarūs kompiuteriai kainų atžvilgiu skilo į tris grupes – namų, žaidimų ir verslo kompiuterius, ir čia kainą lemia ne tik kompiuterio galingumas, bet ir programinė įranga.

Vis dėlto keičiasi ne tik kainos, bet ir paties kompiuterio naudojimo įpročiai. Judrus XXI amžiaus žmonių gyvenimo būdas išstumia didžiules dėžes, stūksančias ir renkančias dulkes ant stalo ar pastalėje, vietoje jų daugybė šiuolaikinių vartotojų renkasi nedidelius ir lengvus įrenginius, kuriuos galima pasiimti kartu su savimi – nešiojamuosius kompiuterius. Šios kompiuterių giminės kainų šuolis – dar įspūdingesnis.

Apie 2000-uosius nešiojamieji kompiuteriai, palyginti su stacionariais, iš tiesų turėjo vienintelį privalumą – jie buvo nešiojami. Nešiojamasis kompiuteris vidutines pajamas gaunančiam asmeniui praėjusio amžiaus pabaigoje buvo beveik neįkandamas – minėto 2000 m. stalo kompiuterio technines charakteristikas atitinkantis nešiojamasis kainuodavo nuo 7 iki 10 tūkst. Lt. Todėl dauguma pirkėjų rinkdavosi silpnesnius nešiojamuosius kompiuterius ir susitaikydavo su daugmaž perpus mažesnėmis jo galimybėmis. Vis dėlto tuo metu absoliutus lyderis tiek namuose, tiek verslo ar valstybinėse įstaigose buvo stalo kompiuteris.

Mobilusis progresas

Ar prisimenate pirmuosius mobiliuosius telefonus Lietuvoje? Vyresnės kartos verslininkai turėtų puikiai prisiminti pirmojo Lietuvos mobiliojo ryšio paslaugų teikėjo “Comliet” siūlytas “plytas” – “Nokia 440″ ar “Maxon”, kurios vargiai tilpdavo į kišenę ir sverdavo apie kilogramą. Kodėl prisiminti turėtų tik verslininkai? Nes dešimtąjį XX amžiaus dešimtmetį mobilusis ryšys buvo įkandamas tik didesnes pajamas gaunantiems asmenims, ir tai lėmė ne tik paties aparato, bet ir paslaugų kainos. To meto mokėjimo planai reikalavo 50–70 Lt mėnesinio abonentinio mokesčio, o minutė pokalbio kainuodavo iki 3 Lt.

Mobiliojo ryšio populiarumas smarkiai šoktelėjo apie 1998-uosius, kai buvo gerokai sumažintos kainos – “Omnitel” siūlė abonentinius planus “Riteris” ir “Kunigaikštis”, kurių mėnesio mokestis buvo nuo 25 Lt. Dar po kiek laiko visuomenei buvo pasiūlyta išankstinio mokėjimo paslauga. Taip gimė prekės ženklai, tebegyvuojantys iki šiol: “Bitės Labas” ir “Omnitel Extra”. Tiesa, kainos vis dar gerokai skyrėsi nuo šiandieninių: paslaugų teikimo pradžioje “Bitės” išankstinio mokėjimo pakuotė kainuodavo 20–40 Lt, pokalbio minutės kaina iki 3 Lt, trumpoji žinutė – per litą.

Daugelis Lietuvos vartotojų turbūt prisimena savo pirmuosius mobiliuosius telefonus – taip pat “plyta” pravardžiuotą “Nokia 1611″ ir šiek tiek vėliau pasirodžiusius “Philips Diga” ar “Siemens A35″. Vėliau atėjo ir modernesnių telefonų karta: šie turėjo daugiau nei dvi teksto eilutes ekrane, jais buvo galima siųsti ir priimti grafinius pranešimus.

Apie 2000-uosius prasidėjo gana unikalus reiškinys – masinė prekyba mobiliaisiais telefonais. Prekiavo visi – moksleiviai, studentai, darbuotojai. Skelbimai buvo dedami į laikraščius, interneto svetaines, o modernų beveik naują telefoną galima buvo įsigyti už 400 Lt. Turbūt daug kas prisimena ir paskui tokią verslumo audrą suskubusius įvairaus plauko paslaugų teikėjus, užvertusius žurnalų puslapius ir televizijos reklamų intarpus siūlymais įsigyti fono paveikslėlį, polifoninę melodiją ar logotipą už porą litų. Pasitaikydavo ir sukčiavimo atvejų, kai skelbiama kaina neatitikdavo įtrauktos į sąskaitą arba paaiškėdavo, kad tie keli litai – ne vienkartinė kaina, o “abonentas”.

Grįžtant prie technologijų, telefonijos srityje jų progresas turbūt akivaizdžiausias. Vargu ar tuometis “Alcatel One Touch Easy” turėtojas galėjo įsivaizduoti, kad mažiau nei po dešimtmečio telefonai bus valdomi nebe mygtukais, o išties lengvais prisilietimais prie paties ekrano. Telefonai nustojo būti vien telefonai: dabar retame aparate nėra foto- ir vaizdo kameros, patogios prieigos prie interneto ar sinchronizacijos su kompiuteriu. Pirmosios fotokameros turėjo vos 1,3 megapikselių matricą, šiais laikais nelabai stebina ir 5 ar 8 Mpix įrenginiai, o rekordas priklauso “Sony-Ercisson”, pasiūliusiam 12 megapikselių – daugiau, nei turi tradicinis kompaktinis fotoaparatas.

Fototechnikos šuoliai

Skaitmeninė fototechnika Lietuvą pasiekė apie 1997 m. “Canon” partnerio Lietuvoje UAB “Sergita” komercijos direktorius Valerijus Vinikas prisimena, kad pirmasis “Canon” skaitmeninis kompaktinis fotoaparatas, kuriuo pradėta prekiauti Lietuvoje, buvo “Canon PowerShot 350″ ir kainavo apie 4 tūkst. Lt. Pirmoji kregždė buvo brangi, įsigyti jį galėjo nedaug kas, tad tikrojo skaitmeninės fotografijos įsigalėjimo Lietuvoje teko luktelėti. Ilgainiui kompaktinių fotoaparatų kainos principas tapo daugmaž toks: 1 megapikselis – vienas tūkstantis litų, tad tų laikų standartą atitinkantis fotoaparatas mėgėjams kainavo apie 2 tūkst. Lt. Pavyzdžiu, “Nikon Coolpix 2500″ turėjo apie 3x optinį priartinimą, maksimalią 1600×1200 taškų nuotraukų raišką, 12 fotografavimo režimų ir 3,8 cm įstrižainės ekraną.

Ką galima už 2 tūkst. Lt nusipirkti dabar? Mėgėjišką veidrodinį fotoaparatą su baziniu objektyvu, pavyzdžiui, “Canon EOS 1000D” su 10 Mpix matrica, maksimalia 3888×2592 taškų nuotraukų raiška ir visia neblogu 18–55 mm keičiamuoju objektyvu, be to, dar liks pinigų kelioms atminties kortelėms, trikojui ir kitiems smulkiems fotografijos aksesuarams.

O pirmieji veidrodiniai skaitmeniniai fotoaparatai, pasak V.Viniko, Lietuvą pasiekė apie 1998-uosius (pvz., “Canon EOS D200″) ir kainavo maždaug 60 tūkst. Lt. Vėliau, po dvejų metų, pasirodžius “Canon EOS D30″, kaina nukrito iki 10 tūkst. Lt ar net iki 7 tūkst. Lt. Suprantama, kad pirmuosius skaitmeninius veidrodinius fotoaparatus Lietuvoje dažniausiai įpirkdavo tik įmonės, o į paprastų vartotojų rankas veidrodinukai ėmė keliauti tik daugmaž nuo 2003-iųjų, kai tuomet pasirodęs “Canon EOS 300D” tekainavo apie 3500 Lt. Šis 300D modelis turėjo 6,3 megapikselių matricą, fotografavo maksimalia 3000×2000 taškų raiška ir svėrė beveik kilogramą (be objektyvo).

Kaina sumažėjo beveik dvigubai

Kokias galima padaryti išvadas? Informacinės technologijos pinga –  per dešimtmetį jų kaina sumažėjo beveik dvigubai. Be abejo, kainos svyruoja: jei kokioje nors Kinijos gamykloje, gaminančioje kompiuterio detales, kyla gaisras, kainos iškart šokteli. Bet ilgainiui vėl viskas grįžta į vėžes, o nuolatinė konkurencija vis spaudžia kainos kartelę žemyn, o naujų produktų kūrėjai verčiasi per galvą, bandydami pasiūlyti ką nors nauja ir sugundyti pirkėjus didesniu greičiu, talpesne atmintimi, gražesniu vaizdu ar geresniu garsu.

"Veido" archyvas

Šiemet į orą pirmą kartą aviacijos istorijoje pakilo vien tik saulės energija varomas lėktuvas “Solar Impulse”, galintis skristi ne tik dieną, bet ir naktį

Mokslininkai mėgina įkvėpti gyvybę daiktams: šiemet pirmą kartą į orą pakilo “gyvas” lėktuvas, į gatves išriedėjo “mąstantys” automobiliai, o robotai išmoko suprasti ne tik komandas, bet ir žmonių jausmus bei nuotaikas.

Mokslas vis dažniau peržengia net tas ribas, kurias žmogaus vaizduotėje nubrėžia fantastinių kūrinių autoriai. Per pastaruosius kelerius metus išmokta, kaip daiktus paversti “gyvais”.

Praėjusią savaitę patys sensacingiausi, įspūdingiausi ir neįtikimiausi per metus sukurti ar iki sunkiai suvokiamų aukštumų ištobulinti mokslininkų kūriniai – visi vienoje vietoje – buvo pristatyti Briuselyje vykusioje mokslo konferencijoje “Euraxess”. Visi jie turi vieną bendrą vardiklį: įkūnija naujausią mokslo kryptį, kurios tikslas – įkvėpti gyvybės daiktams, nesvarbu, ar tai lėktuvas, ar automobilis, ar robotas.

Štai kažkur Kazachstano keliais Kinijos link šiuo metu rieda keturi žmogaus nevairuojami automobiliai. Grakščiai žingsniuojantis ir meiliai uodegos vizginimu pasisveikinantis šuo robotas kompiuterių kalba gali pats papasakoti apie tai, kaip ateityje susilies virtualus ir tikras pasaulis. O kuklus mokslininkas ir lakūnas Andre Borschbergas ne tik konferencijose, bet ir televizijos bei radijo laidose pastaruoju metu bene kas savaitę droviai pasakoja apie dar niekada mūsų planetoje neregėtą jo paties sumanytą ir jau realybe tapusį “gyvą” lėktuvą, kurio jam pavydėtų pats Ikaras.

Skrydžiai be degalų

“Kartą pagalvojau – visuomet išskrendu su 700 kg degalų, o grįžtu likus mažiau nei 20 kg. Nenuostabu, kad 50 proc. visų pasaulyje sunaudojamų degalų tenka lėktuvams, be to, jie į aplinką išmeta 20 proc. viso žmonijos pagaminamo anglies dvideginio. Tada man ir šovė į galvą mintis, kad pats laikas sukurti lėktuvą, kuris skraidytų be jokių degalų ir visiškai neterštų aplinkos”, – pasakoja šveicarų mokslininkas ir lakūnas A.Borschbergas.

Jis sako, kad tai, kiek energijos sunaudoja šiuolaikiniai įprasti lėktuvai, yra beprasmis išteklių švaistymas, nes mokslui pasiekus tokias aukštumas kaip dabar galima sukurti lėktuvą, kuris padanges skrostų be jokių degalų.
Juk dvi valandas įjungtu varikliu oro uoste stovintis keleivinis lėktuvas sunaudoja tiek energijos, kiek septyni gyvenamieji namai per visus metus. “O juk lėktuvas bent jau dieną visuomet skrenda virš debesų, šviečiant saulei. Pamaniau, kad turi būti būdas šią saulės energiją panaudoti”, – apie prieš kelerius metus kilusią idėją dabar pasakoja mokslininkas.

Be to, jis troško, kad lėktuvas galėtų skristi ne tik dieną, šviečiant saulei, bet ir naktį – visiškoje tamsoje. Kitaip sakant, jis išsikėlė uždavinį sukurti tokį lėktuvą, kuris ne tik naudotų, bet ir kauptų saulės energiją juodai dienai, ar, tiksliau, juodai nakčiai, ir funkcionuotų kaip savotiškas gyvas organizmas bei gamtos dalis.

Rezultatas pasiektas. Vien tik saulės energiją naudojantis A.Borschbergo sukurtas lėktuvas “Solar Impulse HB-SIA” liepos mėnesį pirmą sykį išbuvo padangėje 36valandas, iš kurių aštuonias praleido visiškoje tamsoje, naudodamas sukauptą saulės energiją.

Tiesa, kol tokie lėktuvai ims skraidinti keleivius, dar reikės palūkėti. Pavyzdžiui, kol kas pirmasis saulės energija valdomas lėktuvas, nors gali pakilti į bene 12 km aukštį, vis dar yra gana lėtas ir šiuo požiūriu negalėtų konkuruoti su įprastais keleiviniais orlaiviais. Pavyzdžiui, jo kreiserinis greitis per liepą vykusį didįjį skrydį siekė apie 70 km/h, o maksimalus pasiektas greitis neviršijo 125 km/h, tad galimybių tobulėti tikrai dar yra.

Tačiau mokslininkas neabejoja, kad jo paties pastangomis jau 2015 m. visi nauji lėktuvai turės įmontuotas saulės baterijas, ir jei ne visiškai, tai bent iš dalies naudos saulės energiją.

Vairuotojai taps keleiviais

Dar vienas pastaruoju metu sensacija tapęs mokslo laimėjimas, kuriam jokio tobulinimo nebereikia, – tai automobilis be vairuotojo. Tokį neįprastą vaizdą – gatvėmis riedančius nevairuojamus automobilius – netrukus pamatys ne tik apstulbę kelių policininkai ar pėstieji, bet ir visi Šanchajuje vykstančios parodos “Expo 2010″ dalyviai bei lankytojai.

Mat spalio 20 d. keturi tokie automobiliai “ViseLab”, prilygstantys tikrai mokslo laboratorijai ant ratų, pasieks Kiniją.
Juose esama visų įmanomų navigacinių prietaisų, jutiklių, radarų ir informaciją apdorojančių, analizuojančių bei sprendimus priimančių įrenginių. Tad nenuostabu, kad toks Italijoje sukurtas automobilis reaguoja į viską aplinkui: iškeltą policininko lazdelę, šviesoforą, kitus eismo dalyvius, pakelėje stovinčius ženklus, kliūtis ant kelio.

"Veido" archyvas

Automobiliui “ViseLab” nereikia vairuotojo: pažangiausia įranga leidžia be žmogaus įsikišimo išvengti avarijos, apvažiuoti kliūtį ir net reaguoti į kelių policininko gestus

Jo autorius Italijos mokslininkas Alberto Broggi neabejoja, kad tokie automobiliai gerokai sumažins eismo įvykių. “93 proc. visų pasaulyje įvykstančių avarijų sukelia žmogaus klaidos, dėl kurių vien Europoje kasmet žūva 40 tūkst. eismo dalyvių. Šis automobilis tiek avarijas, tiek žūtis keliuose visiškai eliminuos”, – giriasi mokslininkas.

Ir jis teisus: be vairuotojo važiuojantys automobiliai puikiai įveikė išbandymus, patekę į automobilių spūstis ar kitų vairuotojų sukeltas avarines situacijas, ir per ketverius intensyvių bei sudėtingų bandymų metus įtikino, kad juos išleisti į gatves visiškai saugu.

Nenuostabu, kad vos grįžusius iš Kinijos juos “įdarbins” Romos savivaldybė. Planuojama, kad automobiliai be vairuotojų jau šį rudenį vežios prekes į parduotuves siauromis Italijos sostinės gatvelėmis ir taps pavyzdžiu kitiems šalies bei viso pasaulio miestams, kaip taupiai, saugiai ir paprastai automobilis gali apsieiti be žmogaus.

Nebereikės auklių

Dar viena pastarųjų metų mokslo sensacija – “gyvas” robotas šuo. Jis sugeba reaguoti ne tik į judesius, kaip visi ankstesni robotai, bet ir į veido išraišką ar žvilgsnį. Kitaip sakant, šis šuo atsižvelgia ne tik į komandas, bet ir į menkiausią veido virptelėjimą, lūpų judesį ar žvilgsnį – supranta žmogaus jausmus.

O tai itin svarbu kalbant apie įvairių negalių turinčius žmones, kurie, pavyzdžiui, yra prikaustyti prie invalido vežimėlio arba dėl ligos negali judinti galvos ar rankų. Mokslo dėka juos prižiūrėti ir jais rūpintis gali jau ne tik slaugė, bet ir jai nė kiek nenusileidžiantis “gyvas” robotas.

"Veido" archyvas

Šuo robotas reaguoja ne tik į gestus, bet ir į šeimininko jausmus

Toks šuo iš savo šeimininko šypsnio ar liūdnos išraiškos gali nuspręsti, ko jam tuo metu reikia: šlepečių, draugiško uodegos pavizginimo, o gal korpuso viduje įmontuoto kompiuterio pagalbos sprendžiant namų darbus ar kryžiažodį. Galiausiai šuo sugeba “pajausti”, kada šeimininkas yra pavargęs, ir leisti jam pailsėti ar “pabūti vienam”.

Be to, šuo beviele jungtimi yra prijungtas prie monitoriaus, o akyse turi įmontuotas vaizdo kameras, tad į jį veidu pasisukusiam šeimininkui gali parodyti, tarkime, vaizdą, esantį šiam už nugaros.

Šį robotą sukūręs mokslininkas Andreas Lorinczas neabejoja, kad tai pats “gyviausias” robotas žmonijos istorijoje. “Nors jis ir nekalba, tačiau pats puikiai supranta kalbą. Kūno ir žvilgsnio kalbą – taip pat”, – aiškina mokslininkas.
Beje, jis nėra labai brangus. Šuo robotas kainuoja ne daugiau negu jau įprastas tapęs “SmartPhone”, tad gali būti prieinamas daugeliui, o ilgainiui – ir visiems.

Bet tai dar ne viskas. A.Lorinczas neabejoja, kad šis stebuklingas šuniukas ateityje ne tik išmoks pats kalbėti ar samprotauti, bet ir leis ištrinti ribą tarp virtualaus ir tikro pasaulio.

Tarkime, bendraujant su pašnekovu anapus ekrano, ateityje nebereikės klaviatūros norint tekstu parodyti, kad tau linksma, liūdna ar juokinga. Kompiuteriuose įmontuoti prietaisai, tokie, kokiais dabar naudojasi šuo robotas, įvertins veido išraišką ir praneš pašnekovui, kokius jausmus žmogui sukelia kito žmogaus rašomi žodžiai.

“Tai ateities komunikacija, nes virtualiame pasaulyje atsiras tikrų emocijų, tikrų išgyvenimų. Tai leis pakeisti sąvokos “virtualus” prasmę, nes virtualus bendravimas nuo tikro skirsis tik tuo, kad vyks ne stovint vienam priešais kitą, o esant už tūkstančių kilometrų. Be to, jame bus net daugiau nuoširdumo nei tikrame gyvenime, kai žmogus vis dar nemoka iki galo teisingai suprasti kito žmogaus minčių ir jausmų, žiūrėdamas į jo veidą. Kompiuteris tai padarys įmanomu ir kasdieniu dalyku”, – prognozuoja A.Lorinczas.

Bendrovės “GfK Retail and Technology Baltic” duomenimis, šiais metais nešiojamųjų kompiuterių Lietuvoje parduota 28 proc. daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį.

Lietuvos pirkėjai lieka ištikimi patikrintiems “Samsung”, “Asus”, “Hewlet Packard” ir “Dell” prekių ženklams. “Dažniausiai pirkėjai renkasi nešiojamuosius kompiuterius, turinčius 15,6 colio ekraną, “Intel” procesorių ir jau įdiegtą “Windows 7″ operacinę sistemą”, – sako “Topo centro” IT produktų grupės vadovas Rytis Revas.

Jo teigimu, pastebimas didėjantis nešiojamųjų kompiuterių mažesnės įstrižainės (13 ir 14 colių) ekranu poreikis. Esą toks ekrano dydis yra pats optimaliausias tiems, kurie nešiojamąjį kompiuterį iš tiesų nešiojasi.
Perkamiausių kompiuterių kainos šalyje svyruoja tarp 1,5 ir 3 tūkst. Lt.

Pasaulinėje rinkoje šiuo metu vyrauja “Asus”, “Apple” ir “Lenovo” prekių ženklai.

"Veido" archyvas

Ar prisimenate pasaulį prieš dešimtmetį? Sunkius mobiliuosius telefonus, brangius nešiojamuosius kompiuterius, gaubtus kineskopinius monitorius? Tuos laikus, kai telefonu buvo įmanoma tik skambinti ir rašyti trumpąsias žinutes, o prie interneto jungėtės telefono linija?

Šiais laikais naršymas internete telefonu nebestebina. Kaip ir galimybė įrašyti visą namų fonoteką į piršto dydžio grotuvėlį. Štai tik lygintuvu skambinti dar nepradėjome, bet turbūt tik todėl, kad labai jau mažai laiko praleidžiame lygindami.

Aukštosios technologijos gyvenimą daro patogesnį, o pačios tobulėja tiesiog kosminiu greičiu. Dar XVII amžiuje žmonės ir į skėčius žiūrėjo pašiepiamai – kaip čia vaikščiosi su tokiu daiktu virš galvos, kaip atrodysi? O dabar ar labai stebėtumėtės gatvėje sutiktu paaugliu, iš kurio kepurės sklinda… muzika? Ir šis pavyzdys – ne kokia nors futuristinė koncepcija, o tikrovė: toks įrenginys jau pardavinėjamas. “Veidas” nusprendė pasidomėti, ką dar galima įsigyti iš naujausių technikos stebuklų, kurie patobulina ar nuspalvina mūsų buitį įdomesnėmis spalvomis.

Autonominis dulkių siurblys

Tikriausiai nėra nieko nuobodžiau, kaip siurbti kambarius. O jei būstas erdvesnis, tam reikia ne tik daug laiko, bet ir fizinių pastangų.

Nuo šiol šį vargą galima pamiršti, nes parduotuvėse jau galima įsigyti “protingą” dulkių siurblį, kuris pats šmirinėja po kambarį, aplenkia net ir mobilias kliūtis (žmones, naminius gyvūnus), sugeba palįsti po baldais ir atpažįsta laiptus, taigi nuo jų nenusirita. Skamba fantastiškai, bet turbūt labai brangu? Visiškai ne – populiariausi modeliai “iRobot Roomba” ir “iRobot Dirt Dog” kainuoja nuo 330 Lt.

Savarankiška žoliapjovė

Turėti gražią pievelę aplink namus taip pat nelengva – jai prižiūrėti reikia daug laiko ir nemažai pastangų. Kadangi neretai priežiūra tenka užsiimti ir tvankią vasaros dieną, inžinieriai pagaliau sukūrė žoliapjovę-robotą, taikiai šmirinėjančią po kiemą ir jame palaikančią golfo aikštyno tvarką net tada, kai jūsų nėra namie. Tiesa, šis malonumas šiek tiek brangesnis nei dulkių siurblys – populiariausi “Roboomw” modeliai kainuoja nuo 2300 Lt.

Nuotraukų kortelė

Turbūt kiekvienas mėgstantis fotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu yra patyręs, kad padaryti daug kadrų smagu, bet paskui juos tenka kelti iš fotoaparato į kompiuterį, o norint pasidalyti su draugais ar artimaisiais – dar ir į internetą.
“Eye Fi” kortelė atrodo visiškai taip pat, kaip ir įprasta SD atminties kortelė, tik ji leidžia išvengti antrojo žingsnio – nuotraukų nereikia kelti į kompiuterį. Tereikia vienąkart nustatyti, kur norite dėti savo fotografijas, ir kortelė, vos tik radusi prieinamą belaidį ryšį, iškart sukels nuotraukas į interneto svetainę – “Flickr”, “Picasa” ar kur tik jūs nurodysite. Ir visa tai – nuo 130 Lt.

Daugiajutiklis stalo kompiuteris

Jutikliniai telefonų ar planšetinių kompiuterių ekranai jau nebe naujovė, bet ši technologija asmeninių kompiuterių fronte sutinkama dar nedažnai. To priežastys įvairios, bet neretai stacionaraus kompiuterio savininkui atrodo kur kas patogiau naudotis pele, nei tiesti ranką įtvirtinto monitoriaus link ir taip jį reguliuoti.

Vis dėlto daugiajutikliai ekranai veržiasi ir į stalo kompiuterių rinką. Ir svarbus čia ne tik pats monitorius – lygiai tokia pat reikšminga ir programinė įranga, leidžianti patogiai ir kūrybiškai išnaudoti didelę ekrano erdvę bei nemažus stalo kompiuterio išteklius. Kaina beveik prilygsta standartiniams stalo kompiuteriams – “HP TouchSMart” serijos įrenginiai kainuoja nuo 2500 Lt.

Visažiniai akiniai

Pirmąkart atvykę į svetimą miestą norėtumėte nuolat prieš akis turėti jo žemėlapį, kuriame būtų sužymėti viešbučiai, restoranai ir nubraižyta metro shcema. O galbūt skrisdami lėktuvu norite pasižiūrėti mėgstamą filmą? Tam visai nereikia pulti knaisiotis po kuprinę ir ieškoti žemėlapio, planšetinio ar nešiojamojo kompiuterio. Tam visiškai pakanka akinių.

Specialūs saulės akinius primenantys įrenginiai “Wuzix iWear” ar “Wuzix Wrap”, jungiami prie išmaniojo telefono ar kito IT prietaiso, projektuoja vaizdą tiesiai jums prieš akis. Technologija, naudojama elitinės karybos srityje, pagaliau tapo prieinama ir paprastiems vartotojams. Kaina – nuo 430 Lt (žinoma, daugiau galimybių turintys įrenginiai bus brangesni).

Jutiklinis sintezatorius

Naująjį instrumentą, jungiantį muziką, judesį ir grafiką, jau buvo galima pamatyti ir Lietuvoje – per pastarąjį apsilankymą juo grojo vienas Bjork grupės narys. “Reactable”, įkvėptas moduliacinių analoginių sintezatorių, veikia daugiajutiklio ekrano principu, tik čia nepakanka vien žmogaus rankų – instrumentas valdomas ir specialiais ant instrumento paviršiaus dedamais įrenginiais (“muzikiniais blokais”), kurie priklausomai nuo prisilietimo vietos, briaunos ar paties įrenginio posūkio kampo vienaip ar kitaip keičia skambesį.

Deja, instrumentas brangus – vienintelis kol kas išleistas modelis kainuoja 335 tūkst. Lt.

Muzikinė kepuraitė

Kiekvienas melomanas pasakys: ausinės spaudžia ausis. Net ir pačios geriausios, pasižyminčios anatominėmis formomis ilgainiui pradeda kelti diskomfortą. Be to, jos visiškai izoliuoja klausytoją nuo aplinkos, tad važinėtis dviračiu klausantis ausinuko kartais būna pavojinga.

Bet jau yra išeitis. Vos 250 Lt kainuojanti kepurė vizualiai primena įprastą beisbolo kepuraitę, tik į jos snapelį įmontuotas MP3 grotuvas su dviem nedideliais kryptiniais garsiakalbiais. 30 klausymo valandų suteikianti baterija, 2 GB vidinės atminties su galimybe ją išplėsti – galima sakyti, visiškai įprastas MP3 grotuvas, tik sumontuotas į kepurę.
Beje, jei garsas vis dėlto labai trukdo aplinkiniams, galima prijungti ir tas atsibodusias ausines.

“Apple Nano”

Jau pats pavadinimas daug ką pasako. Tai “Apple” gaminys, šeštoji “Nano” karta, pasirodžiusi vos prieš mėnesį. Šįkart – su daugiajutikliu ekranu ir dar labiau “nano”, t.y. dar mažesnis ir labiau profiliuotas, skirtas beveik vien tik muzikai klausytis. Naujojo įrenginio kūrėjai atsisakė vaizdo failų peržiūros galimybės, žaidimų, vaizdo kameros. Palyginti su ankstesnės kartos atstovu, šis įrenginukas dukart sumažėjo ir dargi numetė svorio – dabar sveria vos dvi dešimtis gramų. Kaina išliko ta pati – nuo 380 Lt.

Vaizdo grotuvas galinių sėdynių keleiviams

Tėvai turbūt sutiks, kad ilgesnės kelionės automobiliu su mažamečiais vaikais tampa nemenku išbandymu visai šeimai – po kiek laiko mažieji tampa irzlūs ir gali pradėti blaškyti vairuotoją. O jei dar ir vaizdai už lango nykūs bei nuobodūs…

Žinoma, galbūt tai nėra pats sveikiausias sprendimas ir taip nuo televizoriaus nesitraukiantiems vaikams, bet savo automobilio galvos atramos pagalvėles galite pasikeisti “Headrest DVD Player” pagalvėlėmis su 7 colių įstrižainės vaizdo grotuvu ir žaidimų konsole. Galbūt tai suteiks bent kiek ramybės vyresniesiems?

Be abejo, įrenginys tinkamas ne vien vaikams – jis gali prablaškyti nuobodžią kelionę ir kitiems keleiviams, o ir kainuoja palyginti nedaug – pora apie 450 Lt.

Kišeninis projektorius

Iki šiol dažniausiai projektoriai buvo naudojami per įvairius verslo projektų pristatymus ir namų kino kūrėjų. Įprastas šio tipo įrenginys užima nemažai vietos ir nemenkai sveria.

Bet štai pagaliau galima įsigyti ir portatyvinių įrenginių, telpančių į kišenę, kuriuos galima prijungti ne tik prie stalo ar nešiojamojo kompiuterio, bet ir prie išmaniojo telefono, MP3 grotuvo, vaizdo kameros, vaizdo grotuvo, žaidimų konsolės ir dar begalės įrenginių. Ir visa tai sugeba vienui vienas modelis “Cinemin Pico Projector”, kainuojantis 760 Lt.

Migdytuvas

Sveikatos tyrimai rodo, kad viena didesnių XXI amžiaus aktyvaus žmogaus bėdų – miego sutrikimai. Didelis darbo tempas, stresas – visa tai turi įtakos ir miegui.

Ne, “Circadian Sleep System” nėra stebuklingas daiktas, akimirksniu užmigdantis ir prikeliantis reikiamu laiku – tai vis dar lieka mokslinės fantastikos reikalas. Iš tiesų tai sistema, padedanti reguliuoti miego ciklą garso ir šviesos terapija. Įrenginys taip pat gali reguliuoti ciklinį jūsų miegamojo apšvietimą, veikti kaip subtilus žadintuvas, žadinantis ne šoko principu, bet tolygiai. Šio migdytuvo kaina – 1000 Lt.

"Veido" archyvas

Svarbiausia būti atidiems, įtariems ir kritiškams prieš bet kur užrašant savo adresus, kodus ar skelbiant savo nuotraukas

Visai neseniai vadovaujantis “Google” direktorių tarybos narys Ericas Schmidtas pareiškė: “Vieną dieną kai kuriems žmonėms gali tekti pasikeisti vardus ir pavardes, siekiant pabėgti nuo savo virtualiosios praeities”. Reikia pripažinti, kad tokie žodžiai iš pačios “Google” lūpų skamba grėsmingai.

Atlikime eksperimentą: į “Google” paieškos langelį įveskime savo vardą bei pavardę ir atlikime paiešką. Ar visų gautų rezultatų tikėjotės? Dabar nurodykime ieškoti tarp nuotraukų. Gal ir čia esate? O gal visaregė “Google” dar nieko apie jus nežino? Tuomet sveikiname. Kurį laiką dar esate viešai nematomas. Bet ar ilgai?

Nauja materialinė vertybė

Žmonijos turto suvokimas ilgainiui kinta. Kažkada svarbi materialinė vertybė buvo žemė, pinigai, o XXI amžiuje ja tapo asmeniniai duomenys. O jie šiais laikais, ir ypač Lietuvoje, itin lengvai pasiekiami, pačiam savininkui apie tai nė nesužinant. Štai vienos Lietuvos IT kompanijos darbuotojas pasakoja: “Kuriame programinę įrangą, kurioje naudojama vartotojo identifikacija pagal asmens duomenis. Bandydami sistemą naudojame išgalvotus duomenis, bet taisyklingo asmens kodo pats neišgalvosi. Iš kur imame asmens kodus programos veikimui tikrinti? Tiesiog į “Google” paiešką įvedame raktinius žodžius “asmens kodas”… Rezultatų pakanka”.

Taip pat daugelis turbūt dar prisimena akibrokštą prieš keletą metų, kai internete paskelbtoje skaitmeninėje byloje nesunkiai buvo galima perskaityti “VP Market” vadovybės asmeninius duomenis – vardus, pavardes, registruotos gyvenamosios vietos adresus, asmens kodus.

Kodėl taip nutinka

Pirmoji priežastis – vartotojų nerūpestingumas, neatidumas ir nesidomėjimas, kam bus naudojami jų asmeniniai duomenys. Taip, prekybos centrai, už asmeninius duomenis dalydami nuolaidų korteles, lyg ir neprekiauja surinkta informacija, o naudoja ją vidiniams rinkodaros tyrimams, bet… yra toks pajuokavimas: viskas, kas bloga, anksčiau ar vėliau patenka į internetą. Ir tai nutinka nebūtinai piktavališkai – neretai čia įsivelia žmogiškosios klaidos veiksnys, pasireiškiantis kad ir dirbančiojo su informacija kvalifikacijos trūkumu, kaip tai nutiko “VP Market” atveju. Taip pat pasitaiko netikėtumų, susijusių su programine įranga, kai ji duomenis paskelbia pernelyg viešoje vietoje ar laiko juos neužkoduotus.

Ne visus informacijos sklaidos kelius įmanoma sukontroliuoti, tad šiuolaikiniai privatūs detektyvai neretai gali nemažai nuveikti ir neatsitraukdami nuo kompiuterio. Dirbate kokioje nors kompanijoje, kuri turi tinklalapį internete, einat joje atsakingesnes pareigas? Didelė tikimybė, kad jau patekote į interneto paieškos sistemų katalogus.

Visa informacija, net ir kartais nelaikoma itin svarbia, per “Google” leidžia apie jus ir jūsų artimuosius susidaryti gana išsamų vaizdą: šeimos galva dirba vienoje ar kitoje įmonėje, vienas vaikas gabus sportui ar mokslams, kitas jau stoja į prestižinę specialybę – iš šios informacijos įžvalgus žmogus gali numatyti net ir apytikslias šeimos pajamas.

Ir ši informacija – beveik nesukontroliuojama: tiek dėl daugybės skirtingų šaltinių, tiek dėl neadekvataus privatumo reikšmės supratimo iš skelbėjo pusės.

Kaip patys save pristatome

Dažniausias kovotojų dėl privatumo internete taikinys – socialinis tinklas “Facebook”. Kaltinimai gana pagrįsti – dar visai neseniai vartotojo paskyros nebuvo galima apsaugoti taip, kad jos vidinio turinio neaptiktų “Google”.

Leptelėjote ką nors aštriau savame draugų rate, būdami įsitikinę, kad tai tik ten ir pasiliks? O po savaitės kitos jūsų citata matoma visiems, kas tik įveda į paieškos laukelį jūsų vardą ir pavardę.

Kitas “Facebook” pavojus – jis labai populiarus tarp jaunesnių vartotojų, kurie dar nelabai suvokia privatumo svarbą. Vakarėlių akimirkos, pernelyg atviros nuotraukos – nereikia pamiršti, kad sistemos vardan pačių vartotojų patogumo kuria atsargines kopijas, tad net ir ištrynus originalą vėliau nereikia stebėtis, kaip čia nuotrauka, kurioje tu, švęsdamas savo aštuonioliktąjį gimtadienį stiklinėmis akimis žiūri į fotoaparato objektyvą, po kelerių metų vėl išlindo į interneto dienos šviesą…

JAV nuskambėjo ir kitas precedentas: ten kelių jaunų vyrų kompanija sekdavo būsimų privačių vakarėlių skelbimus socialiniame tinkle “Myspace”, vykdavo pas švenčiančiuosius ir piktybiškai gadindavo vakarą – priekabiaudavo prie dalyvių, gadindavo turtą, vartodavo svaiginamąsias medžiagas ir agresyviai elgdavosi. “Mes tiesiog linksmindavomės tų kvailių sąskaita”, – pagiežingai prisipažino galiausiai sulaikytos kompanijos lyderis.

Dar viena grėsmė – vadinamieji seksualiniai medžiotojai. Neatsargūs vartotojai neretai bendrauja, atskleidžia informaciją apie save visiškai nepažįstamiems ar menkai pažįstamiems asmenims, kurie gali būti ir ne tie, kuo dedasi.

Beje, šis pavojus aktualus ir Lietuvoje. Kurį laiką lietuviškajame internete veikė satyrinės krypties tinklaraštis, renkantis ir publikuojantis pačias komiškiausias ar netinkamiausias nuotraukas iš populiariausio lietuviško tinklalapio One.lt. Prisižiūrėti galima buvo visko – net ir beveik nuogų nepilnamečių. Tinklaraštis akivaizdžiai pademonstravo: socialinis tinklas – tiesiog elektroninis būsimų seksualinių aukų katalogas.

Apsisaugojimo būdas – švietimas

Prieš savaitę Vilniuje vykusiame Interneto valdymo forume įtakingos JAV korporacijos CISCO viceprezidentas Robertas Pepperis kaip vieną jo atstovaujamos kompanijos siūlomų krypčių Lietuvoje nurodė vaikų apsaugą internete. R.Pepperio nuomone, Lietuva neturi kokių nors ypatingų ar specifinių problemų šioje srityje, bet svarbiausias dalykas, stengiantis apsaugoti vaikus, yra švietimas. Suaugusieji neretai nesuvokia, neįvertina ar tiesiog abejingai žiūri į tai, ką internete veikia jų atžalos. O būtent tai, R.Pepperio nuomone, ir yra didžiausia problema.

Kodėl taip yra? Viena priežasčių – internetas įsitvirtino Lietuvoje gana vėlai, ir nesunkiai galima pastebėti, kad dalis vyresnio amžiaus vartotojų dar nesuvokia jo reikšmės ir pavojų. “O kas ten gali atsitikti tame internete? Pavogti mano vaikas nieko nepavogs – nemokės, iš jo pavogti irgi nėra ko…” – tokia nereta, ypač tarp vyresnio amžiaus tėvų pasitaikanti pozicija yra klaidinga. Jei jūs patys internete tik rašote elektroninius laiškus ar tik diskutuojate valgio gaminimo forumuose, nesitikėkite, kad tai viskas, ką gali pasiūlyti internetas, ar kad tik tuo jūsų atžala ir užsiims.

Vaikai yra smalsesni ir aktyvesni už suaugusiuosius, o interneto turinys nuolat keičiasi, tad vien sudaryti pavojingų svetainių sąrašo ir apriboti vaiko lankymosi jose nepakanka – reikia perprasti pačias tendencijas. Ir, be abejo, kalbėtis su pačiu vaiku, padėti jam suvokti pavojus.

Privatumo abėcėlė

Į ką labiausiai verta atkreipti dėmesį, stengiantis paskleisti kuo mažiau informacijos apie save? Panagrinėkime tris populiariausius asmeninių duomenų rinkimo būdus Lietuvoje.

Dauguma prekybos centrų, dalydami nuolaidų korteles, prašo užpildyti anketas, kuriose reikia nurodyti vardą ir pavardę, adresą, kartais – net ir asmens kodą. Po visų šių grafų – vieta ar net dvi, skirtos parašams po tekstu “aš sutinku, kad šie duomenys būtų naudojami rinkos tyrimo tikslams” ar panašiai. Galimybės atsisakyti lyg ir nenurodyta.

Antroji privačių duomenų “juodoji skylė” – interneto vartotojų paskyros bei profiliai įvairiuose tinklalapiuose: forumuose, pažinčių svetainėse, socialiniuose tinkluose. Pastaruosiuose neretai galimybė konfigūruoti savo asmeninių duomenų prieinamumą kitiems būna tokia paini, kad dalis vartotojų mumoja į ją ranka. Tuo ypač pasižymi dabartinis socialinių tinklų lyderis “Facebook”.

Trečioji – įvairūs žaidimai bei lošimai. Būtent jų metu dažnai renkamos vartotojų, būsimų reklamos aukų, duomenų bazės. Beje, tas pats galioja ir interneto erdvėje – kai kurie tinklalapiai (pavyzdžiui, Zebra.lt) savo organizuojamuose žaidimuose, konkursuose ir viktorinose reikalauja ne tik vardo, pavardės ir elektroninio pašto adreso, ko tikrai pakaktų susisiekti su laimėtoju, bet ir adreso, telefono numerio. O vėliau dalyviai sulaukia skambučių iš pačių įvairiausių kompanijų, siūlančių savo prekes.

Tad svarbiausia būti atidiems, įtariems ir kritiškiems prieš bet kur užrašant savo adresus, kodus ar skelbiant savo nuotraukas. Pagalvokime, ar mūsų atiduodami duomenys tikrai verti žadamo aukso puodo, o galbūt jį pasiekti galima ir atsisakius atskleisti informaciją apie save?

Dažniausi asmeninių duomenų rinkimo būdai

● nuolaidų/lojalumo kortelių išdavimas

● vatotojo paskyros internete

● registracija į įvairius reklaminius žaidimus

Dviejų vaikų mama: internetas nėra draugiškas vaikams

IT srityje dirbanti Rūta Šiaučiulytė

Savo dukroms (ketverių ir dvejų metų)neleidžiame savarankiškai naršyti internete. Vyresnioji pati klajodavo po “Youtube” svetainę, žiūrėdavo filmukus, bet vienąkart pataikė ant vaizdo klipo su paslėptu siaubo elementu. Nuo to laiko “Youtube” filmukus beveik pakeitė patikrintos animacijos kolekcijos iš rinkinių vaikams.

Toje pačioje svetainėje “Youtube” daug vaizdų, turinčių paslėptą turinį, – tik ką šokę teletabiai kitame kadre jau virsta kokiu nors iškrypimu. Laimei, dukros dar nė karto nesusidūrė su pornografija ar dar kuo nors panašiu.

Ateityje stengsimės vaikams diegti protingo naudojimosi kompiuteriu idėją – kad kompiuteris ir internetas yra skirtas darbui, informacijos rinkimui, o ne beprasmiam naršymui. O dėl asmeninių duomenų saugumo – tikimės, kad dukros, turėdamos tėvus, dirbančius IT srityje, perims ir jų atsargumą.

“Manau, pasaulinėje rinkoje yra vietos kokiems penkiems kompiuteriams”, – taip 1943-iaisiais yra pasakęs korporacijos IBM vadovas Thomas Johnas Watsonas vyresnysis. Ši ciatata puikiai iliustruoja suvokimą, ką reiškė kompiuteris informacinių technologijų eros aušroje ir ką jis reiškia dabar, kai kompiuterių pasaulyje jau daugiau nei pusantro milijardo.

Daugelis kompiuterį įsivaizduoja tik kaip nedidelį įrenginį su monitoriumi, klaviatūra ir pele. Tai šiuolaikinis kompiuterio suvokimas, bet žiūrint istoriškai kompiuterio (nuo angliško žodžio “compute” – skaičiuoti), kaip įrenginio, padedančio skaičiuoti, ištakos siekia net kelis šimtus metų.

Kur skaičiavimas – ten ir verslas. Vienas pirmųjų mechaninių skaičiuotuvų, XVII a. sukurtas jauno prancūzų matematiko bei išradėjo Blaise’o Pascalio, buvo reklamuojamas kaip “įrenginys, atstojantis dešimties buhalterių darbą”. Deja, tuometinės technologijos dar neleido sukurti didelio prietaiso tikslumo, be to, buhalterių paslaugos kainavo mažiau nei mašinos gamyba, tad iš viso “Paskalinos”, kaip įrenginį praminė amžininkai, buvo teparduota vos 12 vienetų.

Kompiuteris neatsiejamas nuo programavimo, tačiau pirmasis žinomas programuojamas įrenginys su IT neturėjo nieko bendro – tai buvo taip pat prancūzo Josepho Marie Jacquard’o 1804-aisiais sukurtos visiškai autonomiškos audimo staklės, į kurias programa būdavo įvedama perfokortomis. Būtent šis elementas ir įrašė J.M.Jacquard’ą į kompiuterijos istoriją, o perfokortos, kaip duomenų įvedimo forma, buvo naudojamos daugiau nei 200 metų, iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio (Vilniaus universiteto Skaičiavimo centre perfokortomis nustota naudotis tik 1990 m.).

Na, o programuojamo kompiuterio tėvu derėtų laikyti anglą Charlesą Babbage’ą. Nors jo suprojektuota matematinius skirtumus skaičiuojanti mašina buvo surinkta tik 1991-aisiais, patys projektai, brėžiniai ir net kelios dalys atkeliavo iš 1822-ųjų. O antrasis Ch.Babbage’o kūrinys, 1830 m. pristatyta “analitinė mašina”, laikoma jau tikru kompiuterių protėviu. Deja, ir šis įrenginys neatitiko laikmečio technologinių galimybių, tad taip ir liko tik popieriuje.

Nuo kambario iki stalo kampo

Pirmuoju visaverčiu elektroniniu kompiuteriu oficialiai laikomas ENIAC, pradėjęs funkcionuoti 1945-aisiais. Beveik pusę milijono JAV dolerių (arba apie 15 mln. dolerių šiuolaikine jo verte) kainavęs įrenginys užėmė apie 100 kubinių metrų plotą ir vykdė 5 tūkst. operacijų per sekundę. Vis dėlto ENIAC ir jo kartos įrenginiai buvo labai neekonomiški, reikalavo griozdiškų konstrukcijų vien pačiam veikimui užtikrinti, tad netrukus pasirodė ir antroji, kompaktiškesnė ir ekonomiškesnė kompiuterių karta.

Tada informacinių technologijų progresas ir įsibėgėjo – kompiuteriai pradėjo mažėti, kaip atsakas į sovietų kosminius tyrimus, atsirado agentūra, kurios dėka gimė interneto pirmtakas ARPANET, išpopuliarėjo asmeniniai kompiuteriai ir programinė jų įranga.

Asmeninių kompiuterių atsiradimas leido iškilti net keletui mūsų dienų milijonierių, tarp kurių ryškiausi – “Microsoft” įkūrėjas Billas Gatesas ir “Apple” pradininkas Steve’as Jobsas.

Būtent pastarąjį galima laikyti sėkmingo asmeninių kompiuterių verslo pradininku. Mat jis su kolega, pradėję rinkti kompiuterius garaže, jau 1976-aisiais įkūrė firmą ir pradėjo pardavinėti pirmuosius “obuolius” po 666,66 dolerio (2,5 tūkst. dolerių šiuolaikinėmis kainomis). Netrukus buvo pristatytas ir antrasis, patobulintas kompiuteris “Apple II”, tad verslas suklestėjo.

Reikia priminti, kad “Apple Inc.” istorija ne visuomet buvo rožėmis klota: vienu metu kompanija buvo atsidūrusi prie bankroto slenksčio ir, tiesą sakant, dabartines apsukas pasiekė tik paskutiniais praėjusio amžiaus metais, kai vartotojus įtikino, jog “Apple” produkcija – tiesiog madinga.

Į asmeninių kompiuterių rinką įsiveržė ir kiti žaidėjai: beveik nuo pat pirmųjų dienų programinės įrangos ir operacinių sistemų lydere tapo “Microsoft” (“Apple” net bylinėjosi su B.Gateso kompanija dėl plagijavimo), techninės įrangos srityse sužibo IBM, “Hawlett-Packard”, “Dell” vardai. Paskutiniajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje išpopuliarėjo (bei ištobulėjo) nešiojamieji kompiuteriai.

Kiek veikiančių kompiuterių pasaulyje yra šiuo metu? Įvairios rinkos tyrimų kompanijos daugmaž sutaria, kad šiuo metu funkcionuojančių kompiuterijos įrenginių yra jau daugiau nei pusantro milijardo.

Skaitmeninis voratinklis

Ar dar atsimenate, kaip atrodydavo darbo diena be elektroninio pašto, be lankymosi pamėgtoje naujienų svetainėje, su skambučiais į užsienį, už kuriuos tekdavo mokėti milžiniškus pinigus? Taip, elektroninio pašto funkciją kuo puikiausiai atliko telefonas, faksas ir paprastas paštas, vietoj naujienų portalų buvo griebiamas laikraštis (dėl kurio publikacijų norint išreikšti savo nuomonę tekdavo rašyti laiškus redakcijai ir tikėtis, kad juos išspausdins), o dėl skambučių… na, tiesiog nebuvo kito pasirinkimo.

O juk visa tai buvo dar palyginti neseniai. Lietuvoje interneto plėtra pagreitį įgavo tik 1994–1995 m., o ir tuometinis internetas ne itin panėšėjo į dabartinį.

Kaip jau minėta, dėl interneto gimimo galima kaltinti… rusus. Nes būtent po garsiojo “Sputniko” skrydžio orbitoje 1957-aisiais JAV gimė gynybos technologijų tyrimų agentūra ARPA, kurioje po daugiau nei dešimties metų ir buvo sukurtas decentralizuotas tinklas tarp agentūros ir kelių JAV universtitetų kompiuterių, vadinamasis ARPANET.

Vienas tinklo kūrėjų dar prisimena didžiąją akimirką: “Atsimenu, su kolega telefonu susitarėme, kad jau pradedame kompiuterių susijungimą. Susijungimas įvyko, mano monitoriuje paeiliui pradėjo atsirasti raidės: L… A… B… Kolega norėjo parašyti “labas”, bet po trečiosios raidės ryšys nutrūko”.

1971-aisiais buvo sukurta ir realizuota elektroninio pašto idėja, dar po dvejų metų prie arpaneto prisijungė kompiuteriai iš Didžiosios Britanijos ir Norvegijos. Netrukus, populiarėjant asmeniniams kompiuteriams, prie tinklų pradėjo jungtis ir privatūs asmenys – tai ir tapo interneto gimimu.

Viena kertinių interneto populiarėjimo priežasčių tapo grafinė interneto naršyklė “Mosaic”, leidusi viename lange matyti grafinę medžiagą – paveikslėlius ar grafikus – ir tekstą. Tai nebuvo pirmoji tokio tipo programa, bet būtent “Mosaic” sulaukė didžiausio pripažinimo. Turėjo praeiti dar metai, kol buvo sukurta pirmoji “Netscape Navigator”, šiuolaikinės “Mozilla Firefox” pramotė, ir dar vieni, kol pasaulį išvydo “Internet Explorer”.

Naršyklės bei jų tobulėjimas tapo ir viena pirmosios finansinės audros IT srityje priežasčių. Tai vadinamoji “dot Com” era, ar “dot Com” burbulas, kai 1995–2001 m. neįtikėtinai išaugo verslas internete, steigėsi tūkstančiai kompanijų, bet baigiantis bumui nemaža dalis jų ir bankrutavo. Dažniausios žlugimo priežastys – netinkamai įvertintos ar pervertintos interneto galimybės, neoptimalus technologijų išnaudojimas ar elementariausias žmonių godumas.

Kuo virs internetas

Sakoma, kad istorija yra linkusi kartotis. Prieš keletą metų prasidėjo nauja interneto era, vadinamoji “Web 2.0″, kurioje kai kurie ekspertai įžvelgia šiek tiek pakitusių, bet jau pažįstamų “dot Com” bruožų. Pagrindiniai “Web 2.0″ požymiai – interaktyvumas (kai vartotojas gali būti ir kūrėjas), dėmesys virtualiai socialinei veiklai (tą puikiai iliustruoja socialinių tinklų populiarumo banga), žodžiu, galimybė kiekvienam tapti išklausytam ir įvertintam.

Apsukrūs verslininkai čia randa ar kuria pasipinigavimo nišas: kartais – atviras, kartais – puikiai užmaskuotas, tad nieko keista, kad čia sukasi milijardinės sumos. Juk, tarkime, vien “Facebook” per 2009-uosius uždirbo 800 mln. dolerių, ir reikia nepamiršti, kad beveik visos šios kompanijos paslaugos vartotojams – nemokamos.

Kas bus toliau? Dauguma prognozuotojų nebemato pasaulio be interneto. Ir čia kalbama ne tik apie aukštesnio lygio komunikaciją, kaip kad kasdienę duomenų kaitą tarp įmonių ar institucijų, t.y. bankinius pervedimus, elektroninę prekybą, duomenų bazes ar skaitmenines telekomunikacijas, bet ir apie kasdienes paprasto vartotojo galimybes.

Viena prognozuojamų “šviesių ateičių” – vadinamoji papildyta tikrovė, leisianti tinkle saugomą informaciją greitai ir patogiai pasiekti realiu laiku, realiame pasaulyje. Elementariausias pavyzdys: einant gatve ir pamačius restoraną, į jį nukreipiama išmaniojo telefono fotokamera, ir įrenginio ekrane iškart galima perskaityti lankytojų atsiliepimus apie šią įstaigą, sužinoti jos istoriją ar dienos valgiaraštį.

Tobulėjančios technologijos žada dar daugiau – jau dabar kuriami prie nešiojamojo kompiuterio ar išmaniojo telefono prijungiami akiniai, kurie savaime atpažins matymo lauke esančius objektus ir pateiks varotojui tinkle surinktą informaciją.

Dar turėtų plėstis ir taip jau ganėtinai aktyvi prekyba internetu. Žadama, kad daugeliui artimos ateities parduotuvių nebereikės prekybos salių – jas atstos elektroninės parduotuvės, tad pardavėjams beliks tarpininkauti tarp pirkėjų ir tiekėjų, taip dar išplečiant prekių pasiūlą. Ir visa tai – ne fantastiniai scenarijai, o procesai, vykstantys jau dabar.

Jau pusę metų Lietuvos prekybos centruose galima rasti naujoviškų LCD bei plazminių televizorių, turinčių 3D technologiją ir leidžiančių matyti tikroviškus trimačius vaizdus. Ši technologija paremta tuo, kad atskirus vaizdus, kurie matomi dešine ir kaire akimi, žmogaus smegenys sujungia ir sukuria trečiosios dimensijos iliuziją. Tam reikia ne tik specialaus televizoriaus, bet ir specialių akinių. Du vaizdai, vienas kurių skirtas dešinei, o kitas – kairei akiai, greitai kaitaliojasi televizoriaus ekrane.

Europoje iki šių metų trečiojo ketvirčio parduota daugiau nei 25 tūkst. 3D televizorių, o Lietuvoje didelio susidomėjimo jie kol kas nesulaukė.

Pirmasis šiais televizoriais Lietuvoje ėmęs prekiauti “Topo centras” iki šios dienos yra pardavęs apie du šimtus įvairių gamintojų 3D televizorių. Penkių skirtingų gamintojų (“Samsung”, “Sony”, LG, “Philips”, “Panasonic”) iš viso 25 modelių televizorių kainos svyruoja nuo 4 tūkst. Lt iki 20 tūkst. Lt.

Priminsime, kad 3D televizoriais galima žiūrėti ne tik 3D, bet ir mums įprastus 2D vaizdus. Be to, kai kurių gamintojų 3D televizoriai geba 2D signalą transformuoti į 3D. Tai leidžia bet kurią televizijos laidą, filmą ar sporto rungtynes žiūrėti 3D formatu.

"Veido" archyvas

JAV rinkos tyrimų bendrovė “iSuppli” prognozuoja, kad šiemet “Apple” užims net 74 proc. planšetinių kompiuterių rinkos.

Kuo tas “iPad” toks ypatingas? Tai dar vienas sėkmingos “Apple” rinkodaros pavyzdys ar iš tiesų kažkas naujo? Ar šis įrenginys būtų sukėlęs tokį pat ažiotažą, jeigu jį būtų pristačiusi kita kompanija? Kam iš tiesų skirtas “iPad” ir kuo jis skiriasi nuo kito planšetinio, nešiojamojo, tinklo ar stalo kompiuterio?

“Apple” mados galia

Ne, “iPad” nėra pirmasis planšetinis kompiuteris be klaviatūros. Bet jis kol kas tobuliausias: lengviausias, turi turbūt patogiausią ir itin lengvai perprantamą vartotojo aplinką (beje, paveldėtą iš “iPhone”). Ir, žinoma, juk tai “Apple”, o naujajai kartai šis vardas reiškia daugmaž tą patį, ką “Swarovski” – visoms kartoms. Tai madinga, patikima, jį turėti – prestižo reikalas.

“Apple” visu šimtu procentų išnaudoja savo vardo madą, todėl toks visuomenės susidomėjimas “iPad” – neatsitiktinis. Vos paskelbus išankstinių užsakymų pradžią norinčiųjų atsirado daugiau nei 20 tūkst. Per valandą.

Tenka pastebėti, kad “iPad” jau tampa bendriniu vardu. Panašiai kaip tai nutiko “Xerox”, kuris tapo kopijos sinonimu, ar momentinės nuotraukos – “Polaroid”.

Kam skirtas “iPad”

Kam iš tiesų skirtas garsusis “iPad” ir kuo jis skiriasi nuo kitų kompiuterių? Priminsime, kad “iPad” – tai nešiojamasis, labai patogus nišinis kompiuteris, pritaikytas medijai – garso, vaizdo peržiūrai ir perklausai, taip pat patogiam, greitam ir paprastam naudojimuisi internetu. Be to, “iPad” puikiai tinka ir pramogoms – dėl akcelerometrų (ir netrukus pradėsimų diegti giroskopų) ir dešimties jutiklinių taškų šis naujas įrenginys tampa puikiu žaidimų kompiuteriu, kurio žaidimų kainos orientuotos ne į dideles sumas, o į kišenpinigius.

“iPad” tinkamas ir elektroninėms knygoms ar žurnalams skaityti. Žinoma, jo ekrano technologija neprilygsta “elektroniniam rašalui”, naudojam el. knygų skaityklėse, užtat turi vieną neginčytiną privalumą – jo ekranas spalvotas. O tai ypač patrauklu elektroniniams laikraščiams ir žurnalams skaityti. Be abejo, čia pasitarnauja ir jutiklinių taškų technologija, gerokai sustiprinanti tikro spaudinio įspūdį, pridėdama jam net fantastinių atspalvių – vis dėlto galimybė lengvu piršto judesiu išsididinti tekste rastą nuotrauką per visą ekraną palieka malonų įspūdį.

Beje, “iPad” dar sugeba orientuotis aplinkoje. Dabartinės tiek techninės, tiek programinės įrangos versijos dar nėra itin tobulos, bet jau dabar aišku, kad vėliau “iPad” taps ir patogia GPS sistema. Maža to, ši sistema pasižymės vadinamosios papildytos tikrovės (angl. “augmented reality”) elementais.

Tad viską apibendrinant galima sakyti, kad “iPad” tinka bet kam, tiksliau, būtent tam, ko tuo metu nori jo šeimininkas – šis įrenginys gali būti interneto naršyklė, televizorius, interneto radijo imtuvas, elektroninių knygų ar žurnalų skaityklė, žaislas, muzikos instrumentas ar užrašų knygutė, turinti darbo planavimo kalendorių.

Sėkmės garantas – programinė įranga

Tiesa, būtina priminti, kad pats įrenginys – geriausiu atveju tik pusė “iPad” sėkmės. Itin svarbų vaidmenį čia atlieka ir programinė įranga, o tai jau “Apple” arkliukas. “Apple” programos nėra griozdiškos, daugiafunkcės, jos profiliuotos, bet puikiai apipavidalintos ir vartotojui suteikia paprastumo ir jaukumo jausmą.

Daugelis mažiau patyrusių IT vartotojų, pradėdami naudotis naujomis tradicinio tipo programomis, išgyvena stresą – programų vartotojo aplinka atrodo paini, sunkiai suprantama, todėl neretai apima baimė, kad ko nors nesugadintume. “Apple” taktika – visiškai priešinga. Programų vartotojo aplinka – paprasta, intuityvi, jos grafika skirtinga ir netgi žaisminga. Tai dar aiškiau matyti žvilgtelėjus į “iPhone” ir “iPad” programinę įrangą – ją nesunkiai perpranta ir netgi pamėgsta net didžiausi IT skeptikai.

Nusipirkęs naują “iPhone” ar “iPad” įrenginį, vartotojas negauna beveik jokios programinės įrangos. Taip, į bazinę komplektaciją įeina interneto naršyklė, elektroninio pašto sistema, užrašinė ir dar keletas visiškai paprastų programų, bet visa kita reikia nusipirkti. Galbūt iš pradžių tai skamba atgrasiai – sumokėjus pinigus už įrenginį, dar tenka tuštinti piniginę, norint susirinkti pakenčiamą programų rinkinuką, bet ilgainiui blogas jausmas išnyksta.

Pagrindinėje “Apple” programinės įrangos parduotuvėje “App Store” esama ir pakankamai nemokamų programų, todėl jei ne viską, tai bent jau didžiąją dalį programinės bazės galima sukaupti nemokamai. Ir “nemokamai” čia nereiškia “nekokybiškai”. “Apple” tikrai stengiasi išguiti žodį “nekokybiškas” iš siūlomų paslaugų. Kiekvienos nepriklausomų kūrėjų komandos gaminys, prieš patekdamas į virtualias “App Store” lentynas, privalo pereiti kokybės kontrolę.

Kodėl tada “iPad” vartotojai vis dėlto perka bent jau dalį programų, užuot naudoję vien nemokamas? Visų pirma dėl tikrai mažų kainų. Nedidelės programėlės ar žaidimai čia kainuoja vos po kelis eurus. O jei norima rimtesnių programų, labiau apsimoka viską įsigyti ir susidėti į vieną universalų įrenginį, nei atskirai pirkti GPS sistemą, buitinę meteorologijos stotį, finansų skaičiuoklę, elektroninę užrašinę, nešiojamąjį žaidimų įrenginį, tinklo kompiuterį, žodyną ir t.t.

Antra, mokamas įrenginys paprastai būna funkcionalesnis, geriau suderintas, pasižymi geresne techninio aptarnavimo kokybe ir operatyvumu. Kūrėjai daug labiau suinteresuoti operatyviai reaguoti į vartotojų pastabas ir pageidavimus.
Apžvelgus visus niuansus darytina išvada, kad “iPad” nėra labai pigus įrenginys, nėra mirtinai reikalingas šiuolaikiniam IT vartotojui, bet vis dėlto tai labai patrauklus ir patogus prietaisasm skirtas aktyviam XXI amžiaus žmogui. Be to, neabejotina, kad per kelerius metus šis įrenginys ar bent jau jo atmainos tikrai taps svarbia kasdienybės dalimi.

“iPad” konkurentai

“iPad” nėra vienintelis ar pirmasis planšetinis kompiuteris. Pirmieji tokio tipo įrenginiai parduotuvių lentynose ėmė rastis dar praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Šiuo metu madingojo “iPad” alternatyvas yra pasiūlę tokie gamintojai, kaip “Dell”, “Hawlett-Packard” ar “Lenovo”. Pagrindiniu “iPad” konkurentu IT ekspertai laiko “Samsung” kompanijos kūrinį “Galaxy S Tab”, taip pat kilusį iš mažesniojo brolio – išmaniojo tos pačios kompanijos sukurto telefono “Galaxy S”. Sklando gandai ir apie “BlackBerry” kūrėjų atsaką į “Apple” šlovę – būsimą “BlackPad”.

Ar įmanoma nukonkuruoti “iPad”? Šiuo metu tai atrodo gana sudėtinga, bet madų bangos užlieja ir atslūgsta, o konkurencija skatina tobulėti. Dar nereikia pamiršti, kad XXI amžiaus IT vartotojas jau išmoko rinktis ne tik madingiausią, bet ir optimaliausią prekę, nes alternatyvų visada yra.

Akcelerometrai

“iPad” įrengti akcelerometrai reaguoja į įrenginio pasvirimą. Dėl to ne tik įmanoma pakeisti ekrano kompoziciją iš vertikalios į horizontalią ir atgal, bet ir įmanoma sukurti kitus efektus. Pavyzdžiui, įsivaizuoti, kad vairuojame automobilį, “iPad” sukiodami tarsi automobilio vairą.

Sklandus ekrano išdėstymo keitimas labai patogus ir skaitant skaitmeninę spaudą – taip el. leidinį įmanoma vartyti keliais režimais: sklaidant atvartais, išsididinant puslapius ar atskiras iliustracijas.

Dešimt jutiklinių taškų

“iPhone”, pritaikytas naudotis viena ranka, turėjo iki penkių jutiklinių taškų. Kelis kartus didesnis “iPad” sukurtas taip, kad galėtume veiksmingai išnaudoti abi rankas – turi iki dešimties jutiklinių taškų.

Kol kas ši galimybė labiausiai išnaudojama šiuo įrenginiu pramogaujant, bet ją įmanoma pritaikyti ir dirbant su grafiniais elementais ar trimatėmis technologijomis. Suderinus šią technologiją su akcelerometrais, įrenginio galimybės dar labiau padidėja.

GPS sistema

“iPad” veikia net trimis būdais: naudodamasis belaidžiu ryšiu, GSM tinklu ir tradicine GPS palydovų sistema. Tiesa, ne visos šios funkcijos įdiegtos į visus “iPad” modelius, bet nustatyti įrenginio padėtį pagal veikimo zonoje esančius belaidžio ryšio tinklus sugeba kiekvienas įrenginys, žinoma, jei vartotojas įsidiegęs tinkamą programinę įrangą. Priklausomai nuo pozicionavimo būdo, skiriasi ir rezultatų tikslumas – nuo kelių iki kelių šimtų metrų.

"Veido" archyvas

Internetas mus nuolat išblaško, todėl mūsų mintys tampa išsklaidytos, atmintis silspta

Lietuvoje interneto vartotojas viename puslapyje vidutiniškai užtrunka vos 57 sekundes. Taigi dėmesingą skaitymą keičia naršymas – esame linkę greitai ir paviršutiniškai peržvelgti didžiulį informacijos srautą. Mokslininkai nerimauja, kad informacijos antplūdis daro mus paviršutiniškus ir kenkia mūsų gebėjimui susikaupti.

Neseniai knygą “Seklumos: apie tai, kaip internetas keičia mūsų mąstymo, skaitymo ir įsiminimo būdus” parašęs amerikietis Nicholas Carras tarp mokslininkų ir kitų intelektualų įžiebė aršią diskusiją. Kaip rašo “The Telegraph”, N.Carras įsitikinęs, kad daugėja mokslinių įrodymų, jog internetas, nuolat mus blaškydamas ir pertraukdamas darbą, verčia mus išsiblaškiusiais ir paviršutiniškais mąstytojais.

Parašyti šią knygą N.Carrą įkvėpė asmeninė patirtis – suvokimas, kad jis praranda gebėjimą susikaupti. “Mano protas keičiasi. Labiausiai tai jaučiu, kai skaitau. Įsigilinti į knygą ar ilgą straipsnį anksčiau būdavo taip lengva, galėdavau valandų valandas klaidžioti prozos takais, o dabar taip nutinka retai. Dažniausiai mano susikaupimas pradeda blėsti po dviejų ar trijų puslapių. Aš tampu neramus, pametu mintį, pradedu dairytis kažko kito. Jaučiuosi taip, lyg nuolat tempčiau savo aikštingas smegenis atgal prie teksto. Anksčiau natūraliu dalyku laikytas dėmesingas skaitymas dabar tapo tikru iššūkiu”, – amerikiečių rašytoją cituoja britų leidinys “The Guardian”.

Negana to, N.Carras įsitikinęs, kad internetas ne tik keičia mūsų gyvenimą, mąstymo būdą, bet ir smegenų struktūrą. Kai esame nuolat blaškomi ir trukdomi, o taip nutinka kaskart atsitraukus nuo darbų ir pažvelgus į kompiuterio ekraną ar mobilųjį telefoną, mūsų smegenys negali sudaryti stiprių ir plačių neuronų jungčių, kurios suteikia mūsų mąstymo procesui gylio ir savitumo. Mūsų mintys tampa išsklaidytos, atmintis silpsta. Romėnų filosofas Seneka prieš 2 tūkst. metų taikliai pastebėjo: “Būti visur reiškia nebūti niekur”.

“Aš nuolat jaučiausi išsiblaškęs. Ar gali būti, kad susitelkimo praradimas yra rezultatas viso to laiko, kurį praleidžiu internete?” – svarsto N.Carras ir ieškodamas atsakymo į šį klausimą gilinasi į daugelį psichologinių, elgesio ir neurologinių tyrimų.

Devyndarbių produktyvumas mažesnis

Mokslo žurnale “Science” išspausdintame straipsnyje psichologė Patricia Greenfield apžvelgė įvairius tyrimus, kaip skirtingos technologijos veikia mūsų suvokimo gebėjimus. Kai kurie tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai pagreitina žmogaus reakciją į skirtingus objektus ekrane. Kiti tyrimai atskleidžia, kad dėl tokio greito dėmesio objektų kaitaliojimo mąstome nebe taip tiksliai, o vis labiau automatiškai.

Viename JAV universitete buvo atliktas toks eksperimentas: pusei vieno kurso studentų buvo leista per paskaitą naudotis internetu, o kitai pusei – ne. Paskaitos pabaigoje visi studentai atsakė į testo klausimus, skirtus patikrinti, kaip jie įsidėmėjo paskaitos turinį. Tie, kurie naršė internete, informaciją įsiminė kur kas blogiau.

Kaip rodo tyrimai, žmonės, skaitantį tekstą, prikimštą nuorodų, supranta mažiau negu tie, kurie skaito spausdintą tekstą be jokių nuorodų. O žmonės, vienu metu besiplėšantys tarp daugybės užduočių, dažnai yra ne tokie kūrybingi ir produktyvūs kaip tie, kurie atlieka vieną darbą vienu metu. Mūsų minčių ir prisiminimų kokybė priklauso nuo mūsų gebėjimo sutelkti mintis ir išlaikyti dėmesį.

“Tik tada, kai skiriame daug dėmesio naujai informacijai, sugebame ją prasmingai susieti su žiniomis, kurios jau gerai įsitvirtinusios mūsų atmintyje”, – rašo Nobelio premijos laureatas neurologijos mokslininkas Ericas Kandelis.
O P.Greenfield prieina prie išvados, kad kiekviena informacijos priemonė išlavina tam tikrus suvokimo įgūdžius, bet kitų įgūdžių sąskaita. Intensyvesnis naudojimasis technologijomis sustiprino mūsų vizualinius erdvinius gebėjimus. Tai reiškia, kad sustiprino gebėjimus atlikti darbus, kur reikia vienu metu stebėti daugybę greitai besikeičiančių signalų, pavyzdžiui, pilotuoti lėktuvą ar stebėti paciento operaciją.

Ročesterio universiteto mokslininkų atliktas tyrimas patvirtina, kad tam tikri kompiuterinių žaidimų gerbėjai pasižymi aštresniais vizualiniais gebėjimais už tuos, kurie jų nežaidžia. Mokslininkai net stengiasi išsiaiškinti, ar galima sukurti tokį kompiuterinį žaidimą, kuris padėtų vyresnio amžiaus vairuotojams greičiau reaguoti, iš tiesų patekus į ekstremalią padėtį.

Nors technologijos padėjo ištobulinti tam tikrus mūsų įgūdžius, susilpnėjo tokie mūsų gabumai, kaip atidumas, apgalvojimas, indukcinis problemų sprendimas, kritiškas mąstymas ir vaizduotė. Mes tampame paviršutiniški.

Skaitymą nukonkuravo naršymas

Išvadą, kad tampame vis paviršutiniškesni, pagrindžia mūsų elgesio internete tyrimai. Vokiečių tyrėjai nustatė, kad interneto naršytojai, žiūrėdami į vieną puslapį, dažniausiai užtrunka mažiau nei 10 sek. Net žmonės, internete ieškantys akademinių tyrimų, įpratę greitai šokinėti nuo vieno dokumento prie kito ir retai perskaito daugiau negu puslapį arba du. Tai atskleidė universiteto koledžo Londone tyrimas. “GemiusAudience” duomenimis, lietuviai viename puslapyje vidutiniškai praleidžia 57 sek.

Rašytoja Naomi Alderman pritaria, kad dabar mes labiau pripratę skaityti santrumpas: verčiau peržvelgsime vikipedijoje pateikiamą aprašymą, negu perskaitysime visą knygą. O kas dabar varginasi užsirašyti ar įsiminti detalią informaciją, jeigu žino, kad prireikus vėl galės ją susirasti “Google” platybėse?

Dėstytoja ir kritikė Sarah Churchwell tvirtina per dešimtmetį pastebėjusi dramatiškų studentų mąstymo pokyčių: jei informacija nėra tučtuojau prieinama pasinaudojus “Google” paieška, studentai nenori jos ieškoti. “Žmonės nuolat skaito internete, tik dabar mes tai vadiname ne skaitymu, o naršymu”, – pabrėžia dėstytoja.

Toks blaškymasis pareikalauja daug. Neseniai Stanfordo universiteto mokslininkai atliko eksperimentą – davė įvairiausių suvokimo testų 49 žmonėms, vienu metu internete pratusiems atlikti daug darbų, ir 52 testo dalyviams, kurie vienu metu daug darbų imasi rečiau. Taigi daug darbų vienu metu atliekantys žmonės prastai pasirodė atlikdami visus testus. Kaip paaiškėjo, juos daug lengviau išblaškyti, jiems sunkiai sekasi sutelkti dėmesį ir daug prasčiau sugeba atrinkti svarbią informaciją. Tyrėjus rezultatai nustebino. Jie tikėjosi, kad daugybę užduočių vienu metu atliekantys žmonės įgijo kai kurių papildomų privalumų, bet taip nėra.

Jeigu šie simptomai dingtų vos išjungus kompiuterį ir mobilųjį telefoną, būtų gerai. Bet jie nepraeina. Kaip nustatė mokslininkai, iš ląstelių sudaryta žmogaus smegenų struktūra prisitaiko prie įrankių, kuriuos mes naudojame ieškodami informacijos, ją laikydami ir dalydamiesi. Kiekviena nauja technologija, keisdama mūsų mąstymo įpročius, vienus neuroninius ryšius  sustiprina, susilpnindama kitus. Permainos keičia būdą ir mąstysenos pobūdį net tada, kai nesinaudojame jokiais technologiniais prietaisais.

Be to, nuo nuolatinio informacijos srauto tampame priklausomi. N.Carras pastebėjo, kad net tada, kai buvo toli nuo kompiuterio, juto poreikį stimuliuoti savo protą greitai besikeičiančios informacijos srautu. O tyrimai rodo, kad žmonių, daug žaidžiančių kompiuterinius žaidimus, smegenys gali išskirti dopamino, kuris, kaip manoma, susijęs su malonumo jausmu ir priklausomybe.

“Kai tikrini elektroninį paštą ar išgirsti mobiliojo telefono skambutį, patiri dopamino injekciją. Gauni šiek tiek adrenalino. Spėkit, kas nutinka, kai jo nėra? Nuobodžiauji”, – paaiškina “New York Times” technologijų žurnalistas Mattas Richtelis.

O Bolo universiteto JAV tyrimas parodė, kad vidutinis amerikietis praleidžia daugiau laiko naudodamasis technologijomis, tokiomis kaip televizorius, kompiuteris, mobilusis telefonas ir “iPad”, negu darydamas bet ką kita.

Apskritai šiandien žmogų, kaip parodė Kalifornijos universiteto tyrimas, pasiekia beveik tris kartus daugiau informacijos negu 1960 m. “New York Times” praneša, kad vidutinis kompiuterio vartotojas patikrina 40 interneto tinklalapių per dieną ir 36 kartus per valandą gali pakeisti naudojamas programas. “GemiusAudience” duomenimis, Lietuvoje žmonės vidutiniškai per dieną atsiverčia 22 interneto puslapius.

“Šiandien žmogus patiria informacijos antpuolį. Kažkada ekranas reiškė kažką, kas stovi jūsų kambaryje. Bet dabar tas kažkas yra jūsų kišenėje ir visur eina kartu su jumis – jis gali būti su jumis prie vairo, prie pietų stalo ir net vonios kambaryje. Šiandien mes jį matome visur”, – technologijų vietą mūsų gyvenime apibūdina “New York Times” žurnalistas M.Richtelis.

N.Carras straipsnyje “The Telegraph” konstatuoja, kad gebėjimas peržvelgti informaciją ir naršyti yra toks pat svarbus, kaip gebėjimas dėmesingai skaityti ar galvoti sutelkus dėmesį. Tačiau bėda ta, kad slydimas paviršiumi tampa dominuojančiu mūsų mąstymo būdu.