Jų turtai skaičiuojami vienetais su daug nulių. O tuos turtus jie susikrovė irgi pasitelkę vienetus ir nulius – įmagnetintas ir neįmagnetintas daleles, kuriomis valdomos milžinišką pelną leidžiančios susikrauti kompiuterio sistemos.

Koks IT verslo sėkmės receptas? Nors kompiuteris atrodo visiškai šaltas, neutralus, bejausmis aparatas, kompiuterijos versle gana daug lemia būtent žmogiškasis veiksnys, ypač apdairus jo numatymas. Dažnai pakanka nuspėti (ar sukurti) naują kompiuterijos mados bangą – naują tendenciją, paslaugą, įrenginį – ir įtikinti vartotojus, kad tai naujausias technologijos šuolis, be kurio joks šiuolaikinis žmogus nebus visavertis šio amžiaus gyventojas.

Kaip ir bet kuriame kitame versle, IT srityje daug lemia asmenybė – jos drąsa, tikėjimas savimi, verslumo gyslelė, gebėjimas žiūrėti toli į priekį ar tiesiog menas atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Būtent šiomis savybėmis ir pasižymi didžiausi IT magnatai.

Billas Gatesas. Tai žmogus, apie kurį yra girdėję turbūt visi, net ir tie, kurie nesidomi skaitmeninio pasaulio peripetijomis. Šis buvęs hipis sukūrė multimilijardinę imperiją ir pavertė apie 90 proc. visų kompiuterių vartotojų priklausomais nuo vienui vienos operacinės sistemos šeimos – keikiamų ir garbinamų “Microsoft Windows”.

Sėkmingo B.Gateso verslo kelio pradžia – įžūlios rizikos pavyzdys. Du vaikinai – B.Gatesas ir jo kolega Paulas Allenas žurnale perskaitė apie naują kompiuterį “Altari 8800″, susisiekė su jo kūrėjais – tuo metu didele ir žinoma kompanija “Micro Instrumentation and Telemetry Systems” – ir pareiškė, kad jie jau kuria programinę įrangą, tinkamą naujajam jų gaminiui. Nors apie jokį kūrimą negalėjo būti kalbos – vaikinai net neturėjo kompiuterio. Vis dėlto sudominę įmonę parašė demonstracinę programos versiją ir sėkmingai pristatė gamintojams. Tai ir buvo “Microsoft” pradžia. O po kelerių metų vaikinus prisikalbino IBM ir nuo tada “Microsoft” apsukos tik didėjo.

"Veido"archyvas

Vienas “Microsoft” įkūrėjų

Reikia pastebėti, kad nors būdamas gana geras programuotojas, B.Gatesas kur kas daugiau nuveikė vadybos ir strategijos srityje – nuo 1989-ųjų jis vien tuo ir užsiėmė. 2006 m. turtingiausia IT srities asmenybė pasitraukė nuo “Microsoft” vairo ir iki šių dienų daugiausiai laiko skiria filantropinei veiklai.

Larry Ellisonas. “Oracle” – tai pavadinimas, tikriausiai geriau žinomas IT srities profesionalams nei paprastiems vartotojams. “Oracle” sritis – duomenų bazės.

“Oracle” vardas IT srityje turi daugmaž tokį pat įvaizdį, kaip “Rolex” tarp aksesuarų, t.y. asocijuojasi su kokybe, prestižu ir patikimumu.

Beje, “Oracle” produkcija ne tik kokybiška, bet ir universali bei praktiška – kompanijos gaminiai veikia įvairiose platformose ir sistemose.

L.Ellisono istorija – puikus pavyzdys, kad kiekvieno sėkmė priklauso tik nuo jo paties. Larry negimė turtingoje ar garsioje šeimoje, tiesą sakant, jį, devynių mėnesių kūdikį, motina atidavė auginti savo seseriai ir L.Ellisonas pirmąkart tikrosios motinos vardą sužinojo bei ją pamatė tik eidamas 48-uosius metus.

"Veido" archyvas

Generalinis “Oracle” direktorius

Larry nebuvo uolus studentas. Jis gana anksti metė mokslus, bet rado savo pašaukimą – duomenų bazes. Į savo kompaniją, tuomet pavadintą “Software Development Laboratories” (ji galiausiai ir užaugo iki “Oracle”), investavęs vos 1400 JAV dolerių, dabar jis turi sukaupęs turto, kurio vertė – 28 mlrd. dol.

Lawrence’as Page’as ir Sergejus Brinas. Du vaikinai šiuo metu populiariausią interneto paieškos sistemą pradėjo kaip sudėtinę disertacijos dalį. Pirmoji “Google” versija tiesiog klaidžiojo po internetą, katalogavo tinklalapius ir leido ieškoti informacijos gautame kataloge.

Dabar kompanija, dar neseniai buvusi pati geidžiamiausia IT srities darbovietė ir deklaravusi, kad verslas gali būti etiškas, IT ekspertų neretai piešiama ne tokiomis gražiomis spalvomis. Pavyzdžiui, neseniai net pats kompanijos vadovas Ericas Shmidtas prasitarė, kad ateityje kai kuriems internautams gali tekti keisti savo tapatybes, nes socialiniuose tinkluose ir kitose interneto tarnybose jie palieka per daug informacijos apie save, o “Google” visa tai kaupia.

"Veido" archyvas

“Google” įkūrėjai

Abu “Google” įkūrėjai yra žydų kilmės. Lawrence’as užkietėjusių kompiuteristų profesorių šeimoje gimęs amerikietis, Sergejaus tėvas yra Maskvos universiteto matematikos profesorius, mama – NASA mokslininkė Goddardo kosminių skrydžių centre.

Azimas Premji. Nors daugelis Indiją tebelaiko trečiojo pasaulio šalimi, iš tiesų reikėtų nepamiršti, kad iš šio regiono kilusi įspūdinga IT srities darbuotojų minia. Žinoma, nemažai jų dirba žemesnių IT grandžių srityse.

Verslumas būdingas visai A.Premji šeimai – Azimo senelis buvo Birmos (dabar Mianmaro) ryžių magnatas, o tėvas vadovavo Vakarų Indijos daržovių produktų kompanijai. Anksti paveldėjęs kompaniją, A.Premji išplėtė kompanijos gaminamos produkcijos pasiūlą – pradėjo gaminti parfumerijos prekes, apšvietimo įrangą, hidraulines sistemas, o nuo devintojo dešimtmečio įsiveržė ir į IT rinką.

"Veido" archyvas

“Wipro” pirmininkas

A.Premji garsėja kuklumu. Nors yra multimilijardierius, pats vairuoja paprastą “Toyota Corolla” automobilį, skraido ekonomine klase ir keliaudamas apsistoja svečių namuose.

Steve’as Ballmeris. Atėjęs į “Microsoft” komandą 1980-ųjų liepą, S.Ballmeris tapo pirmuoju kompanijos verslo direktoriumi. Be “Microsoft”, Steve’as yra dirbęs ir kitoje gigantėje – “Procter&Gamble”.

IT pasaulyje S.Ballmeris laikomas gana ekscentriška asmenybe, tokį įvaizdį kartkartėmis vis sustiprina keisti, bet gana linksmi jo išsišokimai įvairiose konferencijose. Be to, dar jis garsėja tuo, kad yra didelis atvirojo kodo priešininkas.

"Veido" archyvas

Generalinis “Microsoft” direktorius

Apie “Linux” yra pasakęs, kad “tai vėžys, limpantis prie visko, prie ko tik prisiliečia, intelektinės nuosavybės požiūriu”.

Michaelas Dellas. Aktyviai informacinėmis technologijomis besinaudojantis žmogus gali nesunkiai išvardyti bent keletą solidžių kompiuterių gamintojų. Į sąrašą neabejotinai patektų “Hawlett-Packard”, IBM, “Fujitsu Siemens”, “Toshiba”. Bet turbūt kiek automobilių pasaulyje švyti “Ferrari” ar “Porshe” vardai, toks kompiuterijoje ryškus “Dell” pavadinimas.

"Veido" archyvas

Generalinis “Dell” direktorius

M.Dello darbo šūkis – būti kompiuterijos elitu ir tiekti kokybišką produkciją elitiniams vartotojams. Iš tiesų “Dell” kompiuteriai yra vieni brangiausių, bet kaina tikrai atitinka kokybę. To pasiekiama investuojant įspūdingas sumas į informacinių technologijų tyrinėjimus, kurie užtikrina ne tik produktų ir technologijų originalumą ar novatoriškumą, bet ir patikimumą.

Paulas Allenas. Vienas iš dviejų “Microsoft” įkūrėjų, dabar gerokai nutolęs nuo ryškiausių IT rampos šviesų. Jis kompanijoje dirbo iki 1983-iųjų – tais metais turėjo pradėti gydytis nuo vėžio. Gydymas pavyko, bet į nuolatinį darbą “Microsoft” Allenas taip ir negrįžo. Bet net ir po oficialaus pasitraukimo iš pareigų 2000-aisiais “Microsoft” P.Alleno nepamiršta – kviečiasi jį konsultuoti strateginiais klausimais.

"Veido" archyvas

Vienas “Microsoft” įkūrėjų

Beje, įdomu tai, kad P.Allenas gerokai anksčiau už B.Gatesą pradėjo filantropinę veiklą. Žurnalas “Time” jį yra įtraukęs į šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą, be to, P.Allenas yra gavęs kelių universitetų garbės daktaro laipsnį, įsteigta jo vardo premija.

Jeffas Bezosas. Elektroninės parduotuvės gigantės “Amazon.com” įkūrėjas buvo vienas iš tų vaikų, kurie nuo pat mažų dienų domėjosi mokslu ir technika. Tėvų garažą pavertęs laboratorija, vaikis buvo sukūręs ir sistemą, kaip atbaidyti jaunesnius giminaičius nuo savo kambario.

Jeffas baigė prestižinį Prinstono universitetą, dirbo Volstrite kompiuterių srityje.

"Veido" archyvas

“Amazon.com” įkūrėjas

Sakoma, kad “Amazon” gimė kaip pavėluotas bandymas suspėti į interneto verslo aukso karštinę. Projektas pavyko. J.Bezosas turbūt iškart nujautė sėkmę, juk “Amazon” pavadinimas buvo pasirinktas būtent dėl to, kad Amazonė – didžiausia pasaulio upė. “Amazon.com” tapo ne tik didžiausiu elektroniniu knygynu, bet ir didžiausia elektronine parduotuve pasaulyje.

1999 m.  žurnalas “Time” paskelbė J.Bezosą metų asmenybe.

Jamesas Goodnightas. SAS institutas – ne itin girdėtas pavadinimas net ir aktyvų IT gyvenimą pasirinkusiam žmogui, vis dėlto ši korporacija yra viena didesnių programinės įrangos kūrėjų. Menkas žinomumas galbūt sietinas su tuo, kad kompanija užsiima gana specifinės, griežtai į verslą orientuotos programinės įrangos kūrimu, kuria paprastai naudojasi tik didžiosios bendrovės.

SAS galva ir įkūrėjas J.Goodnightas buvo ir vienas iš tų, kurių gabumai mokslui, ypač matematikai ir chemijai, išryškėjo dar vaikystėje. O kompiuterius jis įsimylėjo antraisiais savo studijų metais.

"Veido" archyvas

SAS instituto įkūrėjas

Beje, J.Goodnightas – vienas iš nedaugelio vadovų, kurie ne tik vadovauja savo įmonei, bet ir patys tiesiogiai dalyvauja kuriant produktus.

Lietuvoje jau pasirodė planšetinio kompiuterio ir išmaniojo telefono hibrido “iPad” konkurentas “Dell Streak”. Šis įrenginys labai plonas, turi palyginti didelį ekraną, bet lengvai telpa į kelnių ar švarko kišenę. Ypač svarbu, kad jis kainuoja 2100 Lt, o štai “iPad” Lietuvoje kaina – 2400–2500 Lt, be to, naujoką galima įsigyti ne iš vieno platintojo, o įvairiose prekybos vietose: pradedant “Elektromarkt” ar “Topo centro” parduotuvėmis ir baigiant “Bitės” salonais. Tai leidžia prognozuoti, kad “iPad” kaina Lietuvoje ims mažėti.

O štai “iPhone” kaina mūsų šalyje jau krinta. Ir prie to daugiausiai prisidėjo taip pat konkurentai. Mat “iPhone” jau turi keliolika varžovų – pradedant “LG Dare”, “Motorola Droid”, “Palm Pre” ir baigiant skirtingais “Samsung”, “Nokia” išmaniųjų telefonų modeliais ar naujausiu “Blackberry”. Dauguma jų turi didelę atmintį, su jais galima daryti beveik tą patį, ką ir su “iPhone”, bet kainuoja jie dažniausiai mažiau nei “iPhone”. Regis, dėl šios priežasties “iPhone” platintojas Lietuvoje “Omnitel” šiuos išmaniuosius telefonus jau parduoda su 60 proc. nuolaida.

Nors kompiuteriniai žaidimai laikomi vaikišku užsiėmumu, šių žaidimų kūrėjai ir platintojai iš jų užsidirba milijardus dolerių.

Prieš keletą savaičių kompiuterinių žaidimų pasaulį sudrebino nauja banga – labai seniai lauktas ir galų gale pasirodęs JAV kompanijos “Blizzard” žaidimas “Starcraft II”. Iki šio žaidimo pasirodymo “Blizzard”, kurianti ir palaikanti vieną pelningiausių pasaulyje kompiuterinių žaidimų “World of Warcraft”, per metus iš žaidėjų susirinkdavo iki 5 mlrd. JAV dolerių. Kokio pelno duos “Starcraft II” ir netrukus pasirodysiantis trečiasis “World of Warcraft” tęsinys “Cataclysm” – nedrįsta pranašauti net optimistiškiausi ekspertai.

Reikia pripažinti, kad dauguma vaizdo žaidimus vertina vos ne paniekinamai. Neva tai vaikiškas užsiėmimas, laiko švaistymas, akių gadinimas. Galbūt taip ir yra, bet pamirštamas vienas dalykas: vaizdo žaidimai yra jau keturis dešimtmečius veikianti, bet apsukas dar tik didinanti verslo mašina.

Pelningiausios – konsolės

Turbūt sunku būtų rasti su IT susiduriantį žmogų, nieko negirdėjusį apie italų kilmės santechniką Mario, pasaulį užkariavusį iš… Japonijos. Kuo ypatingas šis mažas kompiuterinis žmogeliukas, šokinėjantis kompiuterio ekrane, spardantis vėžlius ir renkantis monetas? Tuo, kad nuo 1985-ųjų, kai pasirodė žaidimas “Super Mario Bros”, kompanija “Nintendo” pardavė daugiau nei 40 mln. šio žaidimo kopijų. Ir tai – ne rekordas.

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad JAV asmeniniams kompiuteriams skirti žaidimai sudaro vos 16 proc. visų metinių tos šalies žaidimų rinkos pajamų. Didžiausia pyrago dalis, 60 proc., atitenka vadinamosioms konsolėms, arba žaidimų kompiuteriams.

Tad iš kur kyla toks konsolių fenomenas? Viena svarbesnių priežasčių – gana efektyvus kovos su piratavimu modelis. Norėdamas įdiegti nelegalią žaidimo versiją, konsolės savininkas turi negrįžtamai modifikuoti patį konsolės įrenginį, taip rizikuodamas prarasti galimybę žaisti oficialiame tinkle su kitais žaidėjais, o tai šiais laikais gana skaudus dalykas. Tad rimtesni žaidėjai mieliau moka po keliasdešimt (ar net per šimtą) JAV dolerių už naują originalų žaidimą, nei rizikuoja būti sugauti ir atkirsti nuo galimybės žaisti kartu su kitais.

Antra ir galbūt net svarbesnė priežastis – senos žaidimų konsolių tradicijos. Mat Japonijoje ir JAV, kurios pirmavo IT srityje nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų, gana greitai išsiskyrė dvi rūšys kompiuterių – skirtų darbui ir skirtų pramogai. Tik Rusijoje ir Rytų Europoje atskiro įrenginio, skirto vien žaidimams, pirkimas atrodo kaip pinigų švaistymas – turtingesnėse šalyse tai jau kelis dešimtmečius atrodo natūralu.

Rinka – dviejų žaidėjų rankose

Toks išsiskaidymas į dvi stovyklas – žaidimus, skirtus asmeniniams kompiuteriams, ir skirtus žaisti konsolėmis, pasižymi ir dar vienu, regis, unikaliu dalyku. Nors didžiąją pajamų dalį uždirba konsolių rinka, nepalyginti daugiau dėmesio sulaukia žaidimai, kuriami žaisti asmeniniais kompiuteriais.

Turbūt retas XXI amžiaus žmogus, artimiau susiduriantis su IT sfera, nėra girdėjęs tokių pavadinimų, kaip “Blizzard” ar “Electronic Arts”. Tai itin stambios šios industrijos žaidėjos, užsiimančios tiek nuosavų žaidimų kūrimu, tiek kitų kompanijų kurtų žaidybinių projektų leidyba. Šių dviejų kompanijų produktai užima keturias iš penkių pozicijų gausiausiai parduodamų asmeninių kompiuterių žaidimų sąraše.

Kodėl taip yra? Pagrindiniai kriterijai būtų trys: kokybiška produkcija ir techninis aptarnavimas, originalumas ir lojali gerbėjų bazė. Apie “Blizzard” paslaugumą sklando legendos, ir kiekvienas, žaidęs tegul ir bandomąją “World of Warcaft” versiją, gali jas patvirtinti: žaidėjas, susidūręs su techniniais nesklandumais ir apie juos pranešęs, administratorių pagalbos sulaukia per keliolika minučių, ilgiausiai – per keletą valandų. Visa tai atrodo gana įspūdingai, ypač turint galvoje, kad “World of Warcaft” visame pasaulyje turi daugiau nei 12 mln. žaidėjų.

Beje, tiek “Blizzard”, tiek “Electronic Arts” ne tik pataikauja žaidėjų skoniui, bet ir kuria jį pačios, pristatydamos tiek senų, laiko patikrintų žaidimų tęsinius, tiek naujus, originalius, bet gerai apgalvotus projektus. Visa tai garantuoja didžiulę ir ištikimą gerbėjų armiją. Tai puikiai iliustruoja ir toks faktas, kad prieš trylika metų išleistas vaidmenų-veiksmo žaidimas “Diablo” tapo ne tik žinomiausiu žanro pavyzdžiu, bet ie iki šiol dar yra žaidžiamas.

Žaidimų industrijos modelis

Kaip veikia visas žaidimų industrijos variklis ir kas atsiriekia didžiausią pajamų dalį? Šiuo atžvilgiu žaidimų industrija labai panaši į filmų kūrimo industriją. Didžiausia pajamų dalis tenka ne daugiausiai darbo įdedantiems darbuotojams (filmų operatoriams, techniniam personalui, žaidimų programuotojams, dailininkams) ir netgi ne pačiai žaidimą sukūrusiai kompanijai, o žaidimo leidėjui ir platintojui. Puikūs to pavyzdžiai – jau minėti “Blizzard” ir Elektronic Arts”, taip pat “Ubisoft”, “Sega”, “Nintendo”, “Akella”. Šioje srityje aktyviai dalyvauja ir “Microsoft”, įkūrusi tam atskirą padalinį “Microsoft Games”.

Žaidimų industrijos nesėkmės

Kaip ir kitose srityse, žaidimų industrijoje sužimba ne tik pergalės, bet ir ne ką mažiau įspūdingi pralaimėjimai. Kas juos lemia? Kartais – nedėkinga aplinka, kartais – per didelės ambicijos, pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, nepakankamai objektyvus požiūris į rinką ar žaidėjų norus.

Viena liūdnesnių istorijų siejama su dar vienu žaidimu, apie kurį yra girdėjęs kiekvienas, net ir vaizdo žaidimais nesidomintis žmogus. Tai “Tetris”, pasaulį išvydęs 1984-aisiais Maskvoje. Geležinę šaltojo karo uždangą įveikęs ir visame pasaulyje išpopuliarėjęs žaidimas gimė kaip programuotojo Aleksejaus Pažitnovo laisvalaikio projektas, bet paties A.Pažitnovo istorija šiek tiek primena tėvynainio ginklų gamintojo Michailo Kalašnikovo atvejį. Iki 1996-ųjų visos “Tetrio” autorių teisės (taip pat ir pajamos, gaunamos už licenciją) priklausė Rusijos valstybei, ir tik 1996-aisiais, JAV įkūrus “The Tetris Company”, pinigai pasiekė patį A.Pažitnovą. Kova dėl autorių tiesių ir nelegalių kopijų tęsiasi ir dabar, bet šuolis į traukinį, reikia pripažinti, jau smarkiai pavėluotas.

Kita, šiek tiek ironiškesnė ir daugumos vyresnių vaizdo žaidimų mėgėjų žinoma istorija susijusi su amerikiečio Johno Romero “Daikatana”. Pradėti reikėtų nuo to, kad J.Romero yra tokių legendinių 3D veiksmo žaidimų, kaip “Wolfenstein 3D”, “Doom”, “Quake”, kūrėjas, o visa “Daikatanos” istorija – pavyzdys, kaip sėkmė gali apsukti galvą. 1995-aisiais, palikęs anksčiau minėtų hitų kūrėjų kompaniją “idSoftware”, jis įkūrė nuosavą – “Ion Storm” ir visam pasauliui paskelbė apie būsimą šedevrą, visų žaidimų žaidimą “Daikatana”. Nekuklios kalbos, skambūs pažadai ir vis dėlto dar nesugadinta J.Romero reputacija lengvai įtikino tiek žaidėjų bendruomenę, tiek žiniasklaidą, ir paskelbus, kad žaidimas pasirodys po septynių mėnesių, prasidėjo nekantrus laukimas.

Septyni mėnesiai išsitęsė į metus, paskui – į dar vienus, ir galiausiai “Daikatana” pasirodė vėluodamas trejus metus. Savaime suprantama, per tiek laiko techninis kompiuterių progresas, o ir patys žaidimai buvo jau gerokai pažengę į priekį, tad “Daikatana” atrodė tiek morališkai, tiek technologiškai pasenusi… Vienas ambicingiausių projektų tapo pašaipų objektu ir galimybe pasimokyti iš svetimų klaidų kitiems žaidimų kūrėjams.

Žaidimų verslas Lietuvoje

O kokia žaidimų verslo padėtis Lietuvoje? Kaip tokioje nedidelėje šalyje, visai nebloga. Tiesa, stambių projektų čia jau kuris laikas nevykdoma ir orientuojamasi paprastai ne į vietinę rinką (tuo dažniausiai užsiima smulkesni ar nepriklausomi kūrėjai), bet čia veikia net kelios žaidimų kūrimo kompanijos ar jų padaliniai. Stambiausia ir produktyviausia kūrėja šiuo metu – “Ivolgamus”, kurianti konsolių žaidimus. Kompanija yra išleidusi net ir Šreko franšizės žaidimą.

Lietuvoje taip pat veikia japonų kompanijos “Koei” padalinys “Koei Baltija”, kuriame dirbantys kompiuterinės grafikos dizaineriai kuria medžiagą pačioje Japonijoje kuriamiems žaidimams, leidžiamiems Kanadoje, Kinijoje, JAV ir kitur.

Kol kas stambiausias projektas lietuvių žaidimų kūrimo istorijoje – didelio biudžeto, “pilno metražo” strateginis žaidimas “Psi: Sibiro konfliktas”, kurtas trejus metus ir išleistas 2006 m. Žaidimas buvo išleistas Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje bei Italijoje, rusai ir lietuviai žaidimą įvertino tikrai palankiai.

Naujausia lietuvių kompiuterinių žaidimų kūrėjų kryptis – produktai, skirti “Apple” platformai. Lietuviai kuria ne tik pačius žaidimus, bet ir specialius įrankius, leidžiančius kitiems kurti žaidimus “iPhone” bei “iPad” įrenginiams. Prieš porą savaičių pasirodęs specialiai “iPad” sukurtas “d’ART Jigsaw HD” iškart tapo perkamiausiu “Apple” platformos žaidimu Lietuvoje.

Nešiojamieji kompiuteriai baigia užkariauti Lietuvos kompiuterių rinką ir vis labiau išstumia stalinius giminaičius.

Kalbinti skirtingi kompiuterių pardavėjai nurodo, kad dabar stalinių kompiuterių parduodama vos apie 20 proc. iš visų kompiuterių, o nešiojamųjų – net 80 proc., nors prieš penkerius metus santykis buvo atvirkščias.

Nešiojamuosius kompiuterius pamėgo tiek studentai, tiek verslininkai, tiek įmonių vadovai, perkantys kompiuterius savo darbuotojams. “Nors tiek pat kainuojantis stalinis kompiuteris paprastai yra daug galingesnis nei nešiojamasis, tačiau žmonėms reikia vis daugiau mobilumo, jie nenori būti pririšti prie konkrečios darbo vietos”, – pakitusius pirkėjų poreikius komentuoja kompiuteriais prekiaujančios bendrovės “Fortakas” vadybininkas Giedrius M.

Vis dėlto stalinių kompiuterių poreikis visiškai neišnyks. “Juos ir toliau rinksis profesionalai arba kompiuterinių žaidimų mėgėjai”, – aiškina “Kompsis” atstovas Dmitrijus Gucala.

Specialistas pabrėžia, kad stacionarūs kompiuteriai nepamainomi tiems, kuriems šis įrenginys reikalingas darbui su grafika, sudėtingomis vaizdo ir garso programomis. “Todėl nešiojamieji kompiuteriai tampa vis universalesni, o staliniai – vis labiau specializuoti, pritaikyti vienokiems ar kitokiems poreikiams”, – apibendrina D.Gucala.

Socialiniai tinklai tampa puikias pajamas teikiančiu verslu. Per 2009 metus “Facebook” uždirbo 800 mln. JAV dolerių, o pagrindiniai jo konkurentai “Myspace” ir “Twitter” – po 400 milijonų. Ar tai reiškia, kad milijonai žmonių tikrą bendravimą keičia į virtualų?

“Trečdalis jaunųjų amerikiečių rytą pradeda nuo “Facebook”, – skelbia JAV žiniasklaidos kompanija “Oxygen Media”, tai sužinojusi iš sociologinės apklausos. Nemažai jaunuolių prie socialinių tinklų prisijungia dar prieš eidami į vonią. Maža to, daugiau nei pusė jų prisipažįsta mieliau bendraujantys elektroniniu būdu, nei susitikdami akis į akį, ir nemato jokios kliūčių į “Facebook” draugų sarašą įtraukti visiškai nepažįstamų žmonių.

Tarptautiniai grandai

Lietuva į tarptautinus socialinių tinklų vandenis įsiveržė gana neseniai, todėl daugelis tautiečių apie konkurencines kovas net nenutuokia, ir dabar tik džiūgaudami čiuožia pergalinga “Facebook” bangos ketera. O juk vos prieš kelerius metus “Facebook” buvo dar gana nedidelė ir uždara bendruomenė, kai socialiniuose tinkluose karaliavo “Myspace”.

Šiuo metu anglakalbiame internete suskaičiuojama bent pora šimtų stambesnių socialinių tinklų. Žinoma, ne visi yra vienodos paskirties, tad dauguma vartotojų naudojasi ne vieninteliu, bet keliais iš jų. Nuo tinklo profilio priklauso ir lankomumas. Pavyzdžiui, populiariajame karjeros tinkle “Linkedln”, kurio tikslas – ryšiai tarp esamų ir buvusių bendradarbių, karjeros reprezentacija, dažniausiai lankomasi kartą per keletą savaičių, tuo tarpu bendravimo ir pramogų tinkle “Facebook” – po keletą ar net keliolika kartų per dieną.

Kyla klausimas, kaip sukasi socialinių tinklų verslo varikliukas. Anksčiau gana dažna mokama narystė pastaruoju metu visiškai nukonkuruota tokių grandų, kaip “Myspace” ar “Facebook”, kurie narystę siūlo nemokamai, bet pardavinėja reklamą. Ir tai tikrai apsimoka – iš ketvirčio milijardo lankytojų juk bent milijonas paspaus reklaminį skydelį nors netyčia, o gal ir iš tiesų susidomėję siūloma preke ar paslauga. Ir iš to milijono bent keletas tūkstančių tikrai apsispręs ką nors nusipirkti.

Iš tiesų ne visa reklama yra mokama. Štai socialinis tinklas “Myspace” kiekvienam pageidaujančiajam leidžia į savo vartotojo sąskaitą įkelti savo muzikos kūrinių, tad tuo greitai pasinaudojo ir muzikos verslo atstovai. Reta kuri šiuolaikinė žvaigždė neturi savo paskyros “Myspace” tinkle, kuriame ne tik galima nemokamai (ir legaliai!) pasiklausyti keleto muzikanto dainų, bet ir rasti turų datas, biografiją, istoriją ir kitos informacijos.

Toks “gyvenimo ir pramogos” formatas “Myspace” ilgai išlaikė populiarumo viršūnėje, bet 2004 m. startavęs ir nuo 2006-ųjų visiems norintiesiems prieinamas “Facebook” jau 2008-aisiais vartotojų skaičiumi nukonkuravo “Myspace”. Iš tiesų “Facebook” pasirodė esąs patogus, smagus ir dar interaktyvesnis.

Be abejo, nei anksčiau, nei dabar neišvengiama pasigirstančių pavojaus varpų. Skeptikai priekaištauja dėl sumažėjusio bendravimo “akis į akį”, o nepatyrusiems, ypač jaunesniems vartotojams egzistuoja reali “seksualinių medžiotojų” grėsmė. Vis dėlto visi šie dalykai priklauso ne nuo technologijų, o nuo paties vartotojo sąmoningumo.

Brangusis “One.lt”

Virtualusis socialinis gyvenimas verda ir Lietuvoje. Jis, beje, gana įvairialypis: tūkstančiai lietuvių jau keletą metų plaukioja tarptautinių socialinių tinklų vandenynuose, tačiau daugybė jų nenori apleisti ir vietinių, lietuviškų socialinių tinklų.

Beje, kaip ir daugumoje kitų sričių, socialiniuose tinkluose Lietuva taip pat pakankamai išsiskiria. Pavyzdžiui, vien jau tuo, kad čia gana sunku apibrėžti, kas jau yra socialinis tinklas, o kas – dar ne. Pažinčių portalai, interneto bendruomenės forumai, tradicinių socialinių tinklų apibrėžimą atitinkantys tinklalapiai – visa tai plačiąja prasme yra socialiniai tinklai, tik dėl savo skirtingumo juos sunku lyginti.

Neabejotinas socialinių tinklų lyderis yra “One.lt”, šiaip jau priklausantis latviams. Per 750 tūkst. vartotojų turintis tinklas sulaukia daugiausia jaunesnio amžiaus internautų dėmesio, čia gimsta nemaža dalis lietuviškojo internetinio žargono, taip pat uždirbami nemaži pinigai. Svetainės savininkai – puikus pavyzdys, kaip užsidirbti, nedidelėmis sumomis apmokestinant beveik visas įmanomas tinklalapio paslaugas. Pamiršote prisijungimo slaptažodį? Du litai! Norite pasikeisti vartotojo sąskaitos foną? Trys. Nori matyti, kas peržiūrinėja tavo anketą – taip pat trys litai. Galimybė vertinti draugų nuotraukas – nuo dviejų iki penkių litų už virtualius taškus, kuriais ir vertinamos nuotraukos ir kuriuos nuolat reikia pildyti.

Trumpai tariant, “One.lt” apmokestinta beveik viskas, kas tik įmanoma ir absoliučioje daugumoje kitų socialinių tinklų yra nemokama. Nepaisant to, vartotojai čia lankosi ir yra gana lojalūs.

Baltiškas atsakas į “Myspace”

Kitas latvių valdomas, bet Lietuvoje gana populiarus socialinis tinklas – “Frype.lt”. Gana akivaizdi “Myspace.com” kopija, perkėlusi ne vien gerąsias bei patraukliąsias amerikietiško tinklo savybes, bet ir tokius jos trūkumus, kaip nepatogi navigacija.

Čia, kaip ir “Myspace”, vartotojai turi galimybę viešai ir nemokamai publikuoti savo pačių muzikinius įrašus, tad tinklas gana populiarus tarp pradedančių ar alternatyvių muzikantų. Vis dėlto ši funkcija ir yra bene vienintelė iš originalesnių, tad “Frype.lt” savo vartotojų skaičiumi gerokai nusileidžia kitiems bendrauti skirtiems tinklalapiams.

Į socialinių tinklų sferą Lietuvoje ryškiai įsiterpia ir pažinčių portalai, labiau orientuoti ne į virtualų bendravimą tarp jau esančių draugų, o į naujų pažinčių užmezgimą. Tai ir “Draugas.lt”, ir “Point.lt”, ir saugusiesiems skirtas “PazintysXXX.com”. Daugelyje šios srities tinklalapių taip pat veikia mokamos paslaugos, bet paprastai bazinės funkcijos yra nemokamos.

Aišku tai, kad Lietuvoje veikiančios vietinės bendravimo svetainės nelabai tikisi užsidirbti iš reklamos, tad pajamas stengiasi susirinkti tiesiogiai iš pačių vartotojų. Tuo tarpu užsienyje socialinių tinklų savininkai visas pajėgas telkia reklamai pritraukti, o pinigus iš pačių vartotojų vilioja minimaliai reikšmingose, dažniausiai šalutinių pramogų srityse. Kodėl taip yra? Priežastis akivaizdi – dauguma lietuviškų vartotojų yra jauno amžiaus ir nėra finansiškai savarankiški, kad juos sudomintum reklamos skydeliu, siūlančiu įsigyti brangesnės technologijos, nekilnojamojo turto ar dalyvauti verslo įmonės valdymo seminare. Daug lengviau susirinkti po litą ar du, kurie numatyti vartotojų kišenpinigių ar smulkių dienos išlaidų biudžete.

Kas toliau?

Kasmet gyvenimas darosi vis judresnis. Šiuolaikiniam bendravimui internete tradicinis kompiuteris jau nebėra pirmo būtinumo priemonė – jį jau aktyviai keičia išmanieji telefonai, kiti mobilieji prietaisai. Prieš kelerius metus atskilusi tinklo kompiuterių (angl. “netbook”) atšaka skirta būtent mobilumui ir naršymui tinkle. Prie tokio mobilumo derinasi ir socialiniai tinklai. Pavyzdžiui, “Foursquare”, socialinis tinklas, sietinas su fizinės vartotojų buvimo vietos nustatymu ir jos kitimu.

Žinoma, yra pakankamai nerimaujančiųjų, kad virtualus bendravimas išstums tikrąjį. Vis dėlto tokį pavojų kelia ne pati socialinio tinklo idėja ar jų raidos tendencija, bet pati vartotojo asmenybė. Aktyviems žmonėms, kuriems tiesiog fiziškai trūksta laiko su visais susitikti, socialinis tinklas – labai patogus instrumentas. Tuo tarpu pasyvesnieji gauna galimybę bent jau virtualiai tapti aktyvesni, o verslininkai – ne tik lengvai, greitai ir patogiai pristatyti savo verslą būsimiems klientams, bet netgi užsidirbti. Pasaulis globalėja. Tereikia suspėti su juo.

Eksperto vertinimas

Džiugo Paršonio, IT žurnalisto, tinklaraščio nežinau.lt autoriaus, komentaras

Lietuviškiems socialiniams tinklams reikia judėti į priekį. Šiandien ankstesnis įdirbis tirpsta akyse, ryte ryjamas globalių tinklų. Ko labiausiai reikėtų, tai skubiai apsivalyti nuo nešvankybių, keisti įvaizdį ir integruoti geografines žymas. Nepakenktų ir programiniai įrankiai, leidžiantys dalytis pamėgta informacija šiuose tinkluose. Deja, tokių kol kas neteko matyti.

Jei kalbėsime apie tarptautinius socialinius tinklus – ateityje stipriausias bus tas, kuris maksimaliai išnaudos mobiliųjų įrenginių galimybes. “Twitter” tai daro geriausiai, nors “Facebook” nedaug teatsilieka. O “Skype” jau visiškai prarado iniciatyvą. Taigi šiandien aktualiausi dalykai yra surasti vienas kitą virtualiame žemėlapyje ir bendrauti be kompiuterio, tik telefono programomis.

Šiuo metu skirtingose Lietuvos valdžios ir viešojo administravimo institucijose dūzgia keliasdešimt tūkstančių kompiuterių. Šimtui darbuotojų jose vidutiniškai tenka jau po 75 kompiuterius. Daugumoje šių institucijų kompiuterinė technika ir programos naujausios ir brangiausios. Kompiuterinė technika valstybės institucijose keičiama kas penkeri metai, per metus tai kainuoja 50–80 mln. Lt.

Skandalinga tai, kad skirtingų valstybės institucijų informacinės technologijos iki šiol nėra suderintos tarpusavyje. Be to, šią techniką jos dažniausiai perka brangiau, nes daro tai pavieniui, o ne visos kartu, nors tai smarkiai sumažintų tiek kompiuterių, tiek programų kainą.

Nors jau senokai veikia Cintrinė perkančioji organizacija (CPO) ir per ją valstybės institucijos viską galėtų įsigyti pigiau, šios organizacijos paslaugomis naudojasi niekingai menkas nuošimtis įstaigų. Per ją atliekama vos 0,19 proc. visų viešųjų pirkimų. Šiandien CPO sistemoje yra užsiregistravusios tik 509 viešojo sektoriaus organizacijos, kurių sandoriai su IT sektoriaus paslaugų teikėjais vyravo nuo kelių tūkstančių iki kelių milijonų litų, o biudžetas dėl to sutaupė apie 5–10 proc. lėšų.

“99 proc. viešojo sektoriaus organizacijų naudojasi “Microsoft” įranga, o pirkdamos per CPO gautų 5–10 proc. nuolaidą, kurios negana pirkdamos savarankiškai”, – apie būdą taupyti biudžeto lėšas aiškina Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos Elektroninių ryšių ir inovacijų skyriaus vedėja Aušra Kumetaitienė.

Niekaip iš mirties taško nejuda ir dar viena problema – informacinių sistemų suvienodinimas. Štai Latvijoje buvo paskelbtas konkursas ir visos ministerijos dabar naudojasi vienoda programine įranga. O pas mus – ne. Kai kuriose mūsų valstybės institucijose net skirtinguose skyriuose naudojamos skirtingos programos. O tai itin brangu ir neefektyvu. “Daug patogiau, kai skirtingi skyriai ar ministerijos kalba ta pačia IT “kalba” – kai nereikia specialios programos, kad atsidarytum kitos ministerijos atsiųstą dokumentą”, – dėsto Ūkio ministerijos IT skyriaus vedėjas Algis Ignas Krasauskas.

Tačiau pinigų, už kuriuos perkami kompiuteriai ir programos, skirstytojams taip neatrodo. Kitąmet kompiuterinei technikai bei programoms ir vėl išleisime 80 mln. Lt, nors galėtume išleisti 40 mln. Lt, be to, kitąmet ir toliau neturėsime bendros IT sistemos, kuri visiems be išimties būtų naudingesnė, greitesnė ir pigesnė.

Kiekvieną savaitę Lietuvoje atsiranda vis po naują elektroninę parduotuvę ir dabar jų mūsų šalyje jau daugiau nei 500. Kai kurios jų stipresnės ir siūlo daugiau paslaugų, pigesnių prekių ar patogesnių atsiskaitymo būdų, o dauguma silpnos, nepatogios, netgi sudarančios keblumų, nes žengia dar tik pirmuosius žingsnius. Tad kyla klausimas, kurią elektroninę parduotuvę rinktis.

“Veido” periodikos leidyklai priklausantis žurnalas “Computer Bild Lietuva” atliko tyrimą ir sudarė elektroninių parduotuvių reitingą. Paaiškėjo, kad lietuviškos internetinės parduotuvės per pastaruosius kelerius metus gerokai patobulėjo: jose didėja prekių pasiūla, vis daugiau prekių jose pigesnės nei parduotuvėse, daugėja papildomų paslaugų, pinga pristatymo paslauga, be to, jos nepalieka pirkėjo likimo valioje, jei kyla nesusipratimų (o tai neretai atsitinka turint reikalų su elektroninėmis parduotuvėmis užsienio šalyse).

Taigi iš reitingo paaiškėjo, kad geriausios, tai yra daugiausiai privalumų turinčios, patogiausios ir didžiausią prekių pasiūlą siūlančios elektroninės parduotuvės yra Pigu.lt, Neriba.lt, Fotofabrikas.lt, Skytech.lt, Mediashop.lt ir Imk.lt. Beje, kai kurios šių svetainių atsidūrė ir pigiausias prekes siūlančių elektroninių parduotuvių sąraše (ypač jei įvertintume dar ir pristatymo paslaugas).

Pirmą kartą iškovojus teisę už piliečių inicijuojamus įstatymus pasirašyti internetu, šia galimybe jau pasinaudojo daugiau kaip pusšimtis Lietuvos piliečių.

Piliečių iniciatyvinė grupė kartu su Naująja sąjunga renka parašus dėl dviejų įstatymų projektų – Referendumo bei Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvų, kurie suteiks piliečiams daugiau svertų dalyvauti valstybės valdyme.

Piliečiai savo pritarimą įstatymų projektams gali pareikšti ant VRK išduotų oficialių parašų rinkimo lapų arba internetu, adresu www.erinkimai.lt. Pastaruoju atveju, pilietis gali saugiai prisijungti per vieno iš devynių Lietuvoje veikiančių bankų elektroninės bankininkystės sistemą.

Galimybė už referendumus bei kitas pilietines iniciatyvas pasirašyti ir elektroniniu būdu leis piliečiams patogiau pareikšti savo valią. Elektroninis parašas suteiks galimybę ir užsienyje laikinai gyvenantiems Lietuvos piliečiams neatitrūkti nuo politinių procesų tėvynėje- dalyvauti šalies valdyme, dalyvauti svarstant įvairius visuomenei svarbius klausimus, teikti įstatymų iniciatyvas Seimui ir k.t.

Vos prieš mėnesį startavusi VĮ “Regitros” elektroninė vairuotojų pažymėjimų užsakymo sistema jau sulaukė daugiau nei tūkstančio lankytojų – pradedantieji vairuotojai įvertino galimybę patogiai ir greitai pasikeisti laikinąjį vairuotojo pažymėjimą į nuolatinį. Naujuosius pažymėjimus jau atsiėmė beveik 770 vairuotojų.

Pasak įmonės Informacinių sistemų skyriaus vedėjos Vitalijos Kairytės, didžiausia užsakymų banga buvo pirmosiomis šios elektroninės paslaugos teikimo dienomis. “Pirmąją dieną iki pietų elektroniniu būdu gavome per 30 prašymų. Dabar užsakymų srautas stabilizavosi, tačiau tikimės, kad ši paslauga ir toliau išliks paklausi”, – sako V. Kairytė.

Statistikos duomenimis, maždaug du trečdaliai elektroniniu būdu užsisakančiųjų pažymėjimus yra moterys. Kas dešimtas pažymėjimą keičiantis vairuotojas pageidauja jį už papildomą mokestį atsisiųsti per kurjerius.

“Tai tik vienas iš pavyzdžių, kad žmonės, taupydami laiką ir pinigus, vis labiau linksta naudotis elektroninėmis paslaugomis, kurių Lietuvoje teikiama jau ne viena dešimtis. Todėl Vidaus reikalų ministerija, atsakinga už elektroninių viešųjų paslaugų plėtrą, ir toliau dės visas pastangas į elektroninę erdvę perkelti kuo daugiau gyventojams aktualiausių paslaugų bei stiprinti techninę bazę, kad jomis būtų patogu naudotis”, – patikino vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.

Praėjusią savaitę septyniems planetos gyventojams iš skirtingų žemynų išdalyti interneto raktai – po dvi identiškas korteles, kuriomis būtų galima atkurti pasaulinį interneto tinklą, jeigu jis sutriktų, tarkime, dėl teroristų atakos ar gamtos stichijos.

Tokiu atveju bet kurie penki iš šių septynių interneto raktų saugotojų privalėtų vykti į nurodytą saugią vietą JAV ir iš ten kortelėmis, kurių kiekvienoje yra tik dalis užkoduotos informacijos, atgaivinti viso pasaulio tinklą.

Tokie pasaulinio interneto raktai išdalyti Didžiosios Britanijos, JAV, Kinijos, Burkina Faso, Trinidado ir Tobago, Kanados bei Čekijos piliečiams.

Visi jie – kruopščiai atrinkti patikimi bei technologijų pažangai nusipelnę specialistai, sutikę be išlygų vykti gelbėti interneto, jei tik nutiktų nelaimė.

Kone fantastinį filmą primenanti interneto tinklo atkūrimo galimybė yra naujos interneto saugumo užtikrinimo programos (angl. DNSSEC) dalis. Ji taip pat numato, kad nuo šiol pasaulinio tinklo vartotojai bus kur kas geriau apsaugoti nuo virusais užkrėstų tinklalapių, kurių visame tinkle šiuo metu yra maždaug 8 proc.

Beveik trečdalis Lietuvos gyventojų darbų nepamiršta ir atostogaudami – 28,8 proc. skambins darbo klausimais, ilsėdamiesi pajūryje, prie ežero ar keliaudami.

Maždaug tiek pat dėmesio darbo reikalams atostogų metu skiria ir suomiai su norvegais, mažiausiai iš visų – danai. Tai atskleidė “Omnitel” vasaros tendencijų tyrimas.

Vidutiniškai vienas iš penkių apklaustų lietuvių, išvykę atostogauti, vienu ar kitu būdu tvarkys darbo reikalus el. paštu – 21,8 proc. apklaustųjų žada skaityti su darbu susijusius elektroninius laiškus, 25,5 proc. – į juos atsakinėti ir 18,5 proc. – siųsti patys.

Tyrimas buvo atliktas “TeliaSonera” užsakymu 2010 m. birželio mėnesį, bendradarbiaujant su tyrimų kompanija “United Minds”. Rezultatai buvo suskirstyti į grupes, siekiant atstovauti gyventojams pagal lytį, amžių ir geografinę gyvenamąją vietą.

Svetainės su lietuviškais rašmenimis, tokios kaip lietuviškai.lt ar klausimėlis.lt, nėra jokia išimtis: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir interneto svetainė www.lietuviškai.lt paskelbė akciją “Interneto lietuvinimo vajus” ir ragina vartoti lietuviškus rašmenis ne tik rašant elektroninius laiškus ar komentuojant straipsnius interneto portaluose, bet ir registruojant svetainių pavadinimus.

Šios idėjos autorius interneto svetainės www.lietuviškai.lt įkūrėjas ir “Informacinių technologijų organizacijos” direktorius Paulius Lazauskas džiaugiasi, kad pagaliau pavyko sugriauti mitą, esą svetainės pavadinime gali būti tik lotyniški rašmenys.

“Ne taip seniai net valstybiniame informatikos egzamine buvo klausimas, ar galima vartoti lietuviškas raides rašant svetainės pavadinimą, ir teisingas atsakymas buvo ne. Betgi tai visiškai netiesa”, – aiškina lietuvių kalbai neabejingas P.Lazauskas.

Jis skaičiuoja, kad nuo akcijos pradžios tinklalapyje lietuviškai.lt užregistruotos jau 23 “nešveplos” svetainės su lietuviškais rašmenimis ir penki lietuviški programiniai sprendimai.