Scanpix nuotr.

EK siūlymus ES vadovai aptars per viršūnių susitikimą kovo 9–10 d. ir kokią nors ES viziją pateiks kovo 25 d. Romoje, kur vėl visi susirinks paminėti ES pirmtakės, Europos Ekonominės Erdvės (EEE), įkūrimo 60-mečio.

Pirmasis scenarijus inercinis – „vieno greičio“ ES. Išsaugoma dabartinė sprendimų tvarka, kai susitaria 27 valstybės. Galima šiek tiek didesnė integracija karinės ir užsienio politikos srityse. Tačiau narėms grąžinama visiška sienų kontrolė. Tokioje Europoje sprendimų greitis priklausytų nuo lėčiausiai veikiančios grandies.

Antrasis scenarijus: ES institucijos susitelkia vien į bendrosios rinkos palaikymą – nieko išskyrus ją. Suverenitetas „repatrijuojamas“ šalims narėms – įskaitant gynybos ir migracijos klausimus. EK teigimu, tokiu atveju negalimas visiškai laisvas darbo jėgos ir paslaugų judėjimas. Kitas eurokomisarų pastebėjimas: sprendimų priėmimas ES gali supaprastėti, tačiau sumažės galimybių veikti kolektyviai.

Trečiuoju scenarijumi siūloma sukurti „skirtingų greičių Europą“ – ES narės galėtų grupuotis pagal skirtingus integracijos siekius. ES narės visos bendrai siektų palaikyti tik bendrąją rinką. Kitos narės grupuojasi pagal integraciją, pavyzdžiui, gynybos, saugumo, mokesčių, socialinės politikos srityse.

Tikėtina, kad sparčiau integruosis tos šalys, kurios kažkada sudarė branduolį: Vokietija, Prancūzija, Italija, Beniliukso šalys. Už „skirtingų greičių Europą“ pasisako Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Ketvirtasis scenarijus numato mažiau sričių, kuriose vyks glaudesnė integracija. Tai galėtų būti saugumas, gynyba, prekyba, mokslas ir inovacijos. ES narės turėtų susitarti, kokios tai būtų sritys.

Penktuoju scenarijumi siūloma visoms 27 narėms gilinti integraciją, plėsti euro zoną ir ES institucijoms perleisti vis daugiau suverenių valstybių galių. ES išties taptų valstybiniu dariniu. Faktiškai tai kelias į ES federacijos – Jungtinių Europos Valstijų kūrimą, nors šis terminas nevartojamas.

Pagal šį scenarijų ES taip pat bus įgaliota kalbėti visos Europos vardu prekybos ir vidaus politikos klausimais, be to, jai teks vadovauti kovai su klimato kaita ir spręsti humanitarinius klausimus.

EK pirmininko Jeano Claude‘o Jun-kerio teigimu, ES pertvarkyti skirtus sprendimus turėtų priimti nacionalinės vyriausybės ir parlamentai. Jis sakė besitikintis, kad ES šalių lyderiai apsvarstys EK pasiūlytus scenarijus ir pirmąsias išvadas padarys iki šių metų pabaigos, o galutinį sprendimą dėl tolesnės veiksmų eigos priims iki Europos Parlamento rinkimų 2019 m. birželį.

Jolanta BALČIŪNIENĖ,

Lietuvos ambasadorė Italijoje

Praėjusiais metais Italiją Lietuvoje matėme ir girdėjome trijų reikšmingų bei įsimintinų įvykių / procesų fone. Vos ne kas savaitę skaitydavome apie guminėmis valtimis Viduržemio jūrą perplaukti bandančius ir Italijos pareigūnų gelbėjamus pabėgėlius iš Afrikos ir Vidurinių Rytų. Žiniasklaidoje sulaukdavome trumpų, miglotų žinučių apie gruodį vykusį referendumą dėl Konstitucijos pataisų. Galiausiai, ir kartu skaudžiausiai, stebėjome reportažus iš žemės drebėjimo nusiaubtų Centrinės Italijos miestelių, kuriuose, negailėdami savęs, ugniagesiai ieškojo išgyvenusiųjų gamtos stichijas. Natūrali, nesuvaidinta Italijos piliečių reakcija į kiekvieną iš šių nutikimų mums suteikia vertingų pamokų apie vietos gyventojų požiūrį į save, aplinkinius, apie jų stiprybes ir nuogąstavimus.

Į Italiją dažnai žvelgiame per realybės neatspindinčią, o tik iškreipiančią prizmę. Ši valstybė yra kur kas daugiau nei pas mus kiek stereotipiškai interpretuojamas Viduržemio jūros mentalitetas. Šiuolaikinės Italijos visuomenės prioritetai visų pirma yra bendruomenė, solidarumas, ištikimybė demokratinei tradicijai ir Europos vienybės idealams. Tuo pat metu ši šalis – G7 grupės narė, garsėjanti savo industrija, inžineriniais pasiekimais, aukštųjų technologijų tradicijomis, mokslu, menu, dizainu. Žvelgiant į Italiją sunku nepastebėti ir lėto ekonomikos augimo bei struktūrinių reformų būtinybės. Arba didėjančio populistinių jėgų populiarumo. Italijoje vykstantys procesai yra įvairialypiai, o jų pasekmes, nors ir ne visada tiesiogiai, jaučia visa Europos bendruomenė.

Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimas aktyvus meno, kultūros srityse. Vis dėlto tai nėra vieninteliai tarpusavio santykių elementai. Mąstydami apie Italiją vis dažniau turėtume žvelgti į ją ir iš politinio žiūros taško, kaip į vieną pagrindinių potencialių ES stiprybės ir gyvybingumo šaltinių.

Praėjusių metų gruodį vykęs referendumas dėl Italijos Konstitucijos pakeitimų parodė, kokią svarbią vietą italų savimonėje užima demokratinė sistema ir jos stabilumas. Sunku vertinti, ar buvusio premjero Matteo Renzi siūlytos reformos buvo geriausias galimas variantas. Vis dėlto pažvelgus į entuziazmą, su kuriuo kiekviena iš oponuojančių pusių gynė savo argumentus, akivaizdu, kad demokratinė tradicija, Konstitucija Italijos politinėje tradicijoje nepraranda savo kertinio vaidmens. Tai ypač aktualu šiandien, kai visoje Europoje matome stiprėjančias radikalias, populistines partijas. Šios tendencijos neišvengiama ir Italijoje. Čia vis dažniau išgirstame antiimigracinės, euroskeptiškos retorikos, raginimų užsisklęsti valstybės viduje ir nekreipti dėmesio į kaimynų problemas.

Pasakyti, kuria kryptimi – dar didesnio stiprėjimo ar pagreičio praradimo link – pasuks populistų populiarumas, sudėtinga. Šiuo metu Italijos politika yra laukimo būsenos. Kol kas nėra aišku, ar šiemet nevyks priešlaikiniai rinkimai. Vis dėlto viltis, kad Italija liks ištikima europietiškai politikos krypčiai, yra stipri. Ne veltui prieš 60 metų būtent Italijoje buvo pasirašyta pamatinė, pagrindą ES kūrimuisi suteikusi Romos sutartis. Nors ir patirdamas iššūkių, Italijos europietiškumas išlieka viena svarbiausių valstybę apibrėžiančių savybių. Jos neturėtume pamiršti ieškodami paramos Lietuvai naudingoms iniciatyvoms.

Antroji pamoka, leidžianti geriau pažinti mūsų sąjungininkus, – italų ištikimybė bendruomenei, stiprybė iššūkių akivaizdoje. Po 2016 m. rugpjūtį ir spalį Italiją sukrėtusių žemės drebėjimų retas galėjo nesižavėti visuomenės mobilizacija, solidarumu ir nesavanaudiškomis gelbėtojų bei savanorių pastangomis. Taip pat – atsakingų Italijos gelbėjimo institucijų organizuotumo ir kompetencijos lygiu. Daugelį metų kovodama su gamtos negandomis Italija išvystė puikiai veikiančią civilinės saugos sistemą, iš kurios galėtume pasimokyti ir mes. Gelbėjimo darbai niekada nesusidūrė su savanorių trūkumu, visa Italija nusidažė solidarumą išreiškiančiomis spalvomis, o sugriautų regionų atstatymas tapo pagrindiniu vyriausybės prioritetu. Visuomenė tebegyvena vienybės su nukentėjusiaisiais nuotaikomis, ir tai rodo, kokie ištikimi ir pasiaukojantys gali būti sąjungininkai Italijoje. Ypač tada, kai suprantamos jų problemos ir iššūkiai.

Gyvendami pagal kitą darbotvarkę ir susidurdami su kitomis problemomis lengvai pamirštame, kad stipriai bendruomenei reikalingas abipusis nuolatinis dėmesys. Norėdami sulaukti paramos Rytų partnerystės iniciatyvoms neturėtume ignoruoti Italijai svarbių Viduržemio jūros regiono iššūkių. Žinoma, keldami reikalavimus sau, to turime tikėtis iš kitos pusės ir neapsiriboti vienakrypte partneryste.

2016 metai Italijoje pasižymėjo nemažėjančiais migracijos srautais. Į šalį atvyko daugiau kaip 170 tūkst. migrantų. Sunkiai suvaldomas Italijoje procesas skatina visuomenės nepasitenkinimą, raginimus imtis ryžtingesnių veiksmų ir visai ES prisiimti atsakomybę sprendžiant pabėgėlių problemą. Natūralu, kad Italija Bendrijoje ieško ir mato problemų sprendimo įrankį. Savo ruožtu Lietuvoje, matydami sunkiai įsibėgėjančius perkėlimus ir kai kurių valstybių nenorą solidarizuotis, sau keliame klausimą, kokios Europos Sąjungos norime: vieningos ir besidalijančios sunkumais, ar pilnos išlygų ir atsiribojimų? Atsižvelgdami į situaciją Italijoje, taip pat susimąstydami apie Lietuvos iššūkius ir būdus jiems išspręsti, turėtume pripažinti, kad tam tikras europinis solidarumas (dėl kurio lygio, be abejonės, galima diskutuoti) yra būtinas.

Šiuolaikinė Europa buvo pastatyta ant kompromisų ir abiem pusėms naudingų sprendimų pamato. Stiprėjant euroskeptiškoms jėgoms išlaikyti šią sambūvio tradiciją šiandien kaip niekada aktualu. Tarpusavio supratimas, bendrų interesų identifikavimas, dialogas, derybos – per amžius išbandytos ir patikrintos diplomatijos priemonės. Galime suprasti Italijos poreikius, tad turime įrankių, kuriais pasinaudoję sustiprintume ryšius su savo sąjungininku. Ar jais pasinaudosime, priklauso nuo mūsų pačių.

"Scanpix" nuotr.

Italų „No“ vietoj „Si“, kaip ir po jo įvykęs premjero Matteo Renzi atsistatydinimas, lyg ir nebuvo netikėtas: tokį rezultatą prognozavo apklausos ir lažybų bendrovės. Tačiau už permainas pasisakiusiems italams M.Renzi inicijuotas referendumas buvo šansas išvysti kitokią Italiją – modernesnę, greitesnę, žvalesnę. Vis dėlto populistai referendumą sugebėjo nušviesti kitomis spalvomis ir sugundyti italus balsuoti ne už, bet prieš.

Rima JANUŽYTĖ

„Jie DAR neatvyko?!“ – netikėdamas pa­si­teirauja „Armani“ kostiumu sportininkų sutikimo garbei pasidabinęs Matteo Ren­zi prie „Palazzo Chigi“, XVI a. freskomis puoš­tų Ministrų tarybos rūmų, kurie nuo 2014 m. buvo jo, kaip premjero, pagrindinė darbo vieta.

M.Renzi net suploja ir su vos juntama pašaipa ištaria vienintelį žodį: „Nuostabu…“

Buvęs Florencijos meras, o nuo 2014 m. – Ita­lijos premjeras M.Renzi nuo vaikystės negali pa­kęsti „tipinių“ Italijos bruožų: lėtumo, vėlavimo, per didelio atsipalaidavimo. Nieko keisto, kad šias sa­vybes jis siekė išguiti ir iš šalies politikos bei valdžios struktūrų. Italų supratimu, M.Renzi vykdė pa­šėlusiai greitas reformas. M.Renzi nuomone, jos vyko gerokai per lėtai.

Referendumas jam turėjo tapti tramplinu. Ta­čiau rezultatas tapo finišo linija, kurią kirtus bėgti nebėra kur – nei premjerui, nei italams. Jie vėl gali atsipalaiduoti ir be jokios skubos laukti 2017-ųjų.

Italai – prieš reformas?

Gruodžio 4 d. referendumo esmė buvo M.Ren­zi pasiūlyta radikali valstybės valdymo pertvarka, turėjusi smarkiai sumažinti Senato – aukštesniųjų parlamento rūmų – įtaką, modernizuoti bei supaprastinti šalies teisinę ir administracinę sistemą.

Tokia pertvarka, kaip kampanijos metu teigė premjeras, Italijai, garsėjančiai itin dažna vyriausybių kaita ir dėl to stringančiomis reformomis, būtų užtikrinusi didesnį politinį stabilumą.

Už reformas pasisakė norėjusieji sudėtingos tei­sinės ir politinės sistemos pokyčių, atsinaujinimo, nomenklatūrinių politikų sukrėtimo. Šiems ita­lams, kurių pasirodė mažuma, buvo įgrisusi po An­trojo pasaulinio karo sukurta šalies demokratiją ir stabilumą nuo sukrėtimų turėjusi apsaugoti sis­tema, kurios esmė – itin lėtai priimami sprendimai.

Referendumu buvo siekiama visų pirma reformuoti šių laikų požiūriu gana keistą Italijos įstatymų priėmimo tvarką: dabar abejiems šalies parlamento rūmams – Senatui ir Atstovų Rūmams – pagal konstituciją suteikiama vienodai galios. Respublikos Senatas laikomas aukštesniaisiais rūmais tik todėl, kad Senato vadovas, esant reikalui, pakeičia šalies prezidentą.

Tai reiškia, kad abi institucijos įstatymų projektus viena kitai gali siuntinėti ne vieną mėnesį, o dėl Senato įtakos įstatymų leidybai sprendimų priėmimo procesas šalyje kartais užsitęsia iki kelerių metų.

Be to, Italijos rinkimų sistema lemia, kad į valdžią gali ateiti daugybė smulkių partijų, o susibūrusios į didesnius junginius jos gali sudaryti viena kitai priešingas daugumas abejuose parlamento rūmuose. Tai iš dalies lemia, kad Italijoje vyriausybės nuolat keičiasi: nuo Antrojo pasaulinio karo ša­lyje jų buvo net 63. Tokia dažna vyriausybių kai­ta lėmė, kad Italijoje itin daug galios įgijo valdininkai, turintys užtikrinti politikos tęstinumą. Ne­nuostabu, kad dabar šalies biurokratinis aparatas išpūstas, o politinė korupcija nepaprastai išsikerojusi.

Siūlomos konstitucijos pataisos, kurioms referendume nepritarė dauguma italų, iš Senato būtų atėmusios dalį jo teisėkūros galių, o pats Senatas būtų tapęs Regionų senatu. Visų pirma senatorių skaičius būtų sumažėjęs nuo 315 iki 100. Penkis iš jų skirtų šalies prezidentas, o 95 deleguotų (o ne išrinktų) regionų valdžios institucijos. Be to, centrinė šalies valdžia iš 20 regionų vyriausybių būtų susigrąžinusi sprendimų priėmimo galią. Ateityje Senato pritarimo būtų reikėję tik kai kuriems įstatymams. Be to, jo nariai nebedalyvautų balsavimuose dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Taip būtų sumažinta vyriausybės atstatydinimo galimybė ir palengvintas įstatymų priėmimo procesas.

M.Renzi nuomone, šios jo sumanytos permainos turėjo sustiprinti šalies vykdomąją valdžią ir pagaliau leisti Italijos vyriausybei kibti į darbą siekiant atgaivinti merdinčią šalies ekonomiką. Esą neįvykdžius institucinių reformų Italija negali užsitikrinti stabilaus valdymo ir vykdyti ekonominių reformų, būtinų spartesniam ūkio augimui ir darbo vietų kūrimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

Deja, būtent prasta Italijos ekonomikos būklė M.Renzi permainoms ir pakišo koją.

"Scanpix" nuotr.

Žurnalisto išsilavinimą turintis senas politikos vilkas Paolo Gentiloni (nuotr.) paskirtas naujuoju Italijos ministru pirmininku. Jis pakeis partijos kolegą demokratą Matteo Renzi, atsistatydinusį praėjusią savaitę po triuškinamai pralaimėto referendumo dėl konstitucinės reformos (plačiau apie tai skaitykite 34 p.)

Naujuoju šalies ministru pirmininku paskirtam iki tol užsienio reikalų ministro pareigas ėjusiam 62-ejų metų P.Gentiloni pavesta suformuoti vyriausybę, kuri turėtų vadovauti Italijai iki rinkimų 2018-ųjų vasarį.

Tiesa, radikalių partijų „Penkios žvaigždės“ ir „Šiaurės lyga“ lyderiai net ir paskyrus naują premjerą vis dar tebereikalauja pirmalaikių rinkimų. Esą tik nauji rinkimai leis tinkamai atstovauti gyventojų interesams, kurie, kaip parodė ką tik vykęs M.Renzi inicijuotas referendumas, yra nusivylę dabartine valdžia ir nori reikšmingų pokyčių.

Oponentai P.Gentiloni vadina atsistatydinusio M.Renzi antrininku, kopija, marionete, netgi „avataru“. Vis dėlto savo temperamentu naujasis premjeras yra tikra ankstesniojo priešingybė. „Žilaplaukis, pilkus kostiumus mėgstantis P.Gentiloni kilęs iš puikiai besiverčiančios ir aristokratiškų šaknų turinčios Romos gyventojų šeimos. Jis ramus, santūrus, tad jį galima vadinti visiška emocingo ir hiperaktyvaus M.Renzi priešingybe“, – apie naująjį premjerą rašo Italijos žiniasklaida.

P.Gentiloni – politikos senbuvis. Į parlamentą jis nuolat renkamas nuo 2001 m., o per tą laiką yra ėjęs ne tik užsienio reikalų, bet ir komunikacijų ministro pareigas, kurias jam buvo paskyręs tuometis premjeras Romano Prodi.

Beje, eidamas šias pareigas P.Gentiloni nėrėsi iš kailio siekdamas pažaboti žiniasklaidos magnatą Silvio Berlusconi ir apriboti jo valdomų kanalų transliacijas. Tuomet jis vadino S.Berlusconi viena didžiausių Italijos problemų.

Deja, šios „problemos“ P.Gentiloni išspręsti nepavyko. Klausimas, ar pavyks dabar, nes S.Berlusconi yra vienas aršiausių demokratų, vadinasi, ir P.Gentiloni oponentų.

Beje, nors demokratams vadovauja atsistatydinęs M.Renzi, tačiau P.Gentiloni buvo vienas šios partijos kūrėjų ir idėjinių lyderių. Jaunystėje jis priklausė radikalių pažiūrų kairiųjų judėjimams, vėliau buvo suvienijęs jėgas su žaliaisiais.

Analitikai didelių permainų iš P.Gentiloni nesitiki, tačiau neabejoja, kad jis – puiki atsvara vis populiarėjantiems euroskeptikams. Be to, P.Gentiloni turėtų rasti teisingą sprendimą, kaip Italijai išvengti gresiančios bankų griūties.

Dar vienas jo sau keliamas tikslas – pažaboti korupciją atstatant žemės drebėjimų sugriautus Italijos regionus, mat korupcija iki šiol būdavo neatsiejama tokių statybų dalis.

Scanpix nuotr.

Stiprus žemės drebėjimas,  vakar supurtęs centrinę Italijos dalį, nusinešė jau daugiau kaip 120 žmonių gyvybes.  Daugybė žmonių gali būti palaidoti po griuvėsiais – iki šiol maždaug 160 žmonių laikomi dingusiais be žinios.

„Yra tiek daug žuvusių, kad negaliu net pasakyti maždaug kiek yra aukų. Yra dešimtys aukų, daugelis po griuvėsiais. Mes įrengėme vietą kūnams”, – iš karto po 6,5 balo žemės drebėjimo kalbėjo Amatričės miestelio, esančio apie 150 km nuo sostinės Romos, meras Sergio Pirozzi.

Smūgių židinys buvo netoli žemės paviršiaus, o epicentras – už 10 km į pietryčius nuo Norčos miesto Perudžos provincijoje. Drebėjimas įvyko apie 3 val. 30 min. vietos (4 val. 30 min. Lietuvos) laiku.

Užsienio reikalų ministerija neturi duomenų apie lietuvius, kurie būtų nukentėję per žemės drebėjimą Italijoje. Ministerija nurodo, kad informacijos apie Lietuvos piliečius, galėjusius būti nelaimės vietoje, galima teirautis Užsienio reikalų ministerijoje telefonu +370 5 236 2444.

Scanpix nuotr.

SCANPIX NUOTR.

Euro zonos ekonomikos augimas lėtėja, o tarp ES šalių atsiranda vis daugiau prastos ekonominės sveikatos požymių. Tačiau, užuot prognozavę naują krizę, ekonomistai ragina neprarasti optimizmo.

Rima JANUŽYTĖ

Kol kas bent Lietuvoje viskas labai primena 2008-ųjų krizės priešaušrį: bankai be atvangos skolina ir, jusdami grynųjų stygių, siūlo puikias sąlygas indėliams. Antai „Swedbank“ atgaivino tradiciją siūlyti trumpalaikį taupymą be jokių terminų, o tokiam „indėliui“ pasidėti pakanka vos 5 eurų. Panašiai geras sąlygas taupyti šis bankas siūlė ir maždaug prieš 8–9 metus.

Savo ruožtu gyventojai ima būsto paskolas, ne­kilnojamojo turto projektų plėtotojai praneša apie nuolat augančias butų kainas. Logistikos bendro­vės, dažnai vadinamos ekonomikos lakmuso po­pierėliu, veržiasi diržus. Žodžiu, jei vertintume tik per savo pačių patirtį, galėtume drąsiai teigti, kad Lietuvoje bręsta ekonomikos krizė.

Panašių požymių randasi ir visoje Europos Są­jungoje. Vėl skelbiami bankai, neišlaikantys vadina­mųjų „streso testų“. Vėl kalbama apie konkrečias valstybes, kurioms sekasi prasčiau negu ki­toms.

Vėl kalbama apie konkrečias valstybes, kurioms sekasi prasčiau negu ki­toms.

Prisiminkime PIGS (angliškų Portugalijos, Airijos, Graikijos, Ispanijos pavadinimų trumpinys). Šį kartą tai Italija ir Prancūzija. Tačiau ekonomistai ramina: viskas būsią gerai. Ar tą patį, ką patvirtina nuojauta, kalba ir skaičiai?

Euro zonos skaičiai „stringa“

Preliminariais ES statistikos departamento „Eurostat“ duomenimis, euro zonos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas lėtėja.

Per praėjusį ketvirtį, palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu, euro zonos ketvirčio ekonomikos augimas su­lėtėjo perpus iki 0,3 proc. Smuktelėjo ir metinis euro zo­nos BVP augimas: palyginti su ankstesniu ketvirčiu, jis sumažėjo nuo 1,7 iki 1,6 proc. Tiesa, ekonomistai prognozavo, jog augimo nuosmukis bus netgi kiek didesnis, t. y. prieaugis sudarys vidutiniškai 1,5 proc.

Nieko itin džiugaus ir kalbant apie visą Europos Są­jun­gą: Bendrijos ketvirčio eko­nomikos prieaugis sudarė 0,4 proc. ir buvo mažesnis už jau ir taip labai kuklų ankstesnio ketvirčio rezultatą, kai ES BVP augo 0,5 proc.

Vienintelė gera žinia, kad liko nepakitęs bent jau metinis ES BVP augimas (priešingai, nei euro zonos atveju), kuris dabar siekia 1,8 proc.

Nedarbas mažėja

Nedarbo srityje Europoje šalis šaliai nelygu. Euro zonoje nedarbas šiuo metu siekia 10,1 proc. – tiek pat, kiek ir gegužę, o tai – žemiausias rodiklis nuo 2011 m. liepos. Visoje Bendrijoje nedarbo lygis dar mažesnis – 8,6 proc. Kai kurių šalių rodikliai iš tiesų labai geri. Štai mažiausias nedarbas yra Maltoje – vos 4 proc., tik kiek didesnis jis Čekijoje ir Vokietijoje. Užtat Ispanijoje, o ypač

Graikijoje, nedarbo rodikliai yra labai prasti – atitinkamai 19,9 ir 23,3 proc. Panašūs jie buvo ir šioms šalims artėjant prie giliausios ekonominės krizės, nors Grai­kijos ir Ispanijos valdžios kaip sutarusios aiškina, kad abi valstybės rodo pakilimo ženklus ir apie jokią naują krizę ar jos grėsmę čia nėra nė kalbos.

Butų pardavimas padvigubėjo

Nors šiame Europos kontekste Lietuvos ekonomikos rodikliai nėra prasti, mūsų šalies ekonomika šiuo metu yra itin „burbuliuojanti“. Ir štai kodėl. Pirmiausia – ypač suaktyvėjusi nekilnojamojo turto rinka, kurios intensyvumas stebina net visko iki krizės ir po jos regėjusius analitikus.

Antrąjį šių metų ketvirtį butų ir namų pirkimo–pardavimo sandorių kiekis buvo didesnis ne tik palyginus su pirmuoju šių metų ketvirčiu, bet ir aukštesnis, jei palygintume su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. VĮ Registrų centro duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje sudaryta net penktadaliu ( 19 proc.) daugiau butų ir beveik 7 proc. daugiau namų pirkimo–pardavimo sandorių, palyginti su antruoju 2015 m. ketvirčiu. Antai ba­landžio–birželio mėnesiais Lietuvoje vidutiniškai per mėnesį buvo sudaroma po 890 namų ir 2,84 tūkst. butų sandorių. „Ober-Haus“ duomenimis, namų pardavimo rodikliai gegužės mėnesį buvo aukščiausi nuo pat 2007 m.

Namų pardavimo rodikliai gegužės mėnesį buvo aukščiausi nuo pat 2007 m.

Antrasis šių metų ketvirtis išsiskyrė ir sparčiau augusiomis butų kainomis. Skirtingai nuo ankstesnių laikotarpių, didesnis butų kainų augimas buvo fiksuojamas ne tik Vilniuje, bet ir visuose šalies didmiesčiuose. Pavyzdžiui, sparčiausias kainų augimas balandį–birželį buvo užfiksuotas Šiauliuose, kur butų kainos vidutiniškai ūgtelėjo 2,5 proc. (iki 585 Eur/kv.m.). Vilniuje butų kainos per tą patį laikotarpį augo 2,4 proc. (iki 1,376 tūkst. Eur/kv.m.), Kaune – 2,1 proc., Panevėžyje – 1,8 proc., Klai­pėdoje – 1,2 proc.

„Ober-Haus“ duomenimis, per antrąjį šių metų ketvirtį penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose tiesiogiai iš statytojų buvo nupirkta arba rezervuota 1,395 tūkst. naujos statybos butų jau pastatytuose ir statomuose daugiabučiuose na­muose. O tai – net 45 proc. daugiau nei per 2015 m. II ketvirtį.

Neparduotų naujų butų skaičius, nepaisant itin iš­augusios tokių butų pasiūlos, bent jau sostinėje su­mažėjo penktadaliu ir šiuo metu neparduotų bu­tų kiekis Vilniuje yra mažiausias nuo 2014 m. trečiojo ketvirčio bei mažėja antrąjį ketvirtį iš eilės. Ana­li­tikai tokią situaciją aiškina padidėjusia gyventojų perkamąja galia ir bendru ekonomikos augimu.

Esą Lietuvoje vis labiau juntamas darbo jėgos trūkumas didina konkurenciją dėl darbuotojų, o tai kelia į viršų atlyginimus, mažėja ir nedarbo lygis. Dėl to vartotojai jaučiasi pakankamai užtikrinti ir vis labiau išlaidauja. Didėja ir jų optimizmas dėl šalies ekonomikos. Tačiau tai, kas Lie­tuvos ekonomiką šiandien augina, tiek daug vilčių teikti neturėtų.

Lietuvos ekonomiką augina „Lidl“ efektas

2 proc. – tiek per antrąjį ketvirtį, palygti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo Lietuvos ekonomika. Nors tai yra didesnis augimo tempas nei praėjusiais metais, kai ekonomika vidutiniškai augo 1,6 proc.

Daugiausia įtakos BVP augimui turėjo didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių veiklos rezultatai. Kitaip sakant, stipriausiu ūkio plėtros varikliu išliko vidaus vartojimas ir neatsiejama jo palydovė – vidaus prekyba. Antai mažmeninės prekybos apimtys per antrąjį ketvirtį augo beveik 7 proc. – panašiai tiek, kiek ir per pirmąjį ketvirtį.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipia dėmesį, kad vidaus rinkos padėtis susijusi su pastaraisiais metais stiprėjusia mažesnes pajamas gaunančių namų ūkių perkamąja galia, kuriai augti padėjo keletas sprendimų kelti minimalią mėnesio algą ir neapmokestinamąjį pajamų dydį. Darbo jėgos deficitas darbo rinkoje lėmė spartų vidutinio darbo užmokesčio didėjimą.

Tuo, žinoma, galima džiaugtis. Tačiau analitikai perspėja, kad vartojimu pagrįsta ekonomika nėra stabili – tam būtini gero eksporto ir investicijų rodikliai. O jie – visai nekokie. 2016 m. sausio–gegužės mėnesiais, palyginti su tuo pačiu

2015 m. laikotarpiu, šalies eksportas sumažėjo

1,3 proc., importas – 4,9 proc. Tiesa, šį sumažėjimą lėmė naftos produktų eksporto susitraukimas, kurį savo ruožtu išprovokavo naftos kainų kritimas. Lietuviškos kilmės prekių eksportas sumenko 2,2 proc.

Jei tarpusavyje lygintume du šių metų ketvirčius, tendencijos atrodytų dar nemalonesnės. Per pirmąjį ketvirtį prekių eksportas buvo ūgtelėjęs daugiau kaip 8 proc., o antrojo ketvirčio laikotarpiu, kaip rodo pirminiai duomenys, augimas jau siekė vos kelis procentus. Traukėsi ne tik naftos produktų, bet ir trąšų, reeksportuojamų vaisių ir daržovių eksportas. Augimo trajektoriją išlaikė tik grūdų, baldų, farmacijos produktų eksportas.

Mažėjo ir investicijos. Per pirmąjį šių metų ketvirtį investicijos traukėsi beveik 7 proc., antrąjį ketvirtį, tikėtina, susitraukimo mastas išliko pa­našus. Neigiamas investicijų augimo tempas turėtų išsilaikyti visus 2016 m., o ryškesnis atsigavimas prognozuojamas tik 2017 m.

„Vien remiantis vartojimu būtų sunku tikėtis tvarios ir sparčios ūkio plėtros, kuri užtikrintų konkurencinį pranašumą ir stabdytų emigraciją.  Ilgai remtis vien vartojimo koja yra sudėtinga. Tikėtis tvaraus ir spartaus ūkio augimo galima tik tuo atveju, jeigu bus plėtojamas eksportas ir investicijos. Pastarosios, kaip ir buvo prognozuota, lėtėjo dėl ES finansavimo ciklo keitimosi“, – teigia DnB NORD grupės vyriausioji ekonomistė bei finansų analitikė Jekaterina Rojaka.

Dar blogiau už ekonomiką, paremtą vartojimu, yra ekonomika, paremta tik maisto ir gėrimų vartojimu. O Lietuva tokia ir yra. Mat antrojo ketvirčio laikotarpiu kilo tik maisto ir gėrimų vartojimas, o specializuotų prekių (vadinasi, brangesnių) – netgi krito. Kai kurie ekonomistai šį reiškinį jau praminė „Lidl’o“ efektu.

Dar blogiau už ekonomiką, paremtą vartojimu, yra ekonomika, paremta tik maisto ir gėrimų vartojimu. O Lietuva tokia ir yra. Mat antrojo ketvirčio laikotarpiu kilo tik maisto ir gėrimų vartojimas, o specializuotų prekių (vadinasi, brangesnių) – netgi krito. Kai kurie ekonomistai šį reiškinį jau praminė „Lidl’o“ efektu.

„Brexit“ baimės – dar nerealizuotos

Nors Lietuvos verslo lūkesčiai itin dideliu optimi­zmu netrykšta, tačiau desperacijos irgi nėra. Nau­jausias liepos mėnesio Lietuvos ekonominio vertinimo rodiklis buvo aukštesnis nei pernai ir, pa­lyginti su birželiu, net ūgtelėjo, nors buvo pranašaujama, kad „Brexit“ referendumas optimizmo verslui nepaliks nė lašo. Sakykime, po „Brexit“ re­ferendumo kai kurie bankai (pavyzdžiui, „Dans­ke Bank“) net su­mažino Lietuvos BVP augimo prognozę.

Visgi aiškėja, kad su „Brexit“ susijusios baimės bent jau Lietuvoje kol kas dar nerealizuotos. Užtat euro zonos verslininkai nusiteikę kur kas pesimistiškiau.

Verslo lūkesčiai Europoje liepą nėrė į apačią – daugelis verslo atstovų įsitikinę, kad euro zonai antroje metų pusėje greičiausiai nepavyks išvengti recesijos. Jei taip nutiks, tai neabejotinai turės neigiamų pasekmių Lietuvos eksporto plėtrai. Juolab, kad apie ketinimus stabdyti investicinius projektus jau yra pranešusios kai kurios nuo Jungtinės Ka­ralystės rinkos labiau priklausančios Lietuvos įmonės. Todėl išlieka rizika, kad neužtikrintumas Eu­ropoje gali persimesti ir į Lietuvą bei stabdyti in­vesticijų plėtrą šalyje. Be to, kritusi Jungtinės Ka­ralystės svaro sterlingų vertė gali paveikti ir emi­grantų perlaidas į tėvynę, o tai gali neigiamai pa­veikti vartojimą mūsų šalyje.

Na, o kaip sekasi pačiai Didžiajai Britanijai?  Paskelbti nauji duomenys liudija, kad visai neblogai. Pavyzdžiui, praėjusį ketvirtį Didžiosios Bri­tanijos BVP ūgtelėjo 0,6 proc. Kita vertus, svaro vertė stabiliai krenta.

„Tai, kad svaro vertė vėl smuko, rodo, kad rinka linkusi žvelgti giliau. Rinkoje jaučiama, kad BVP taip smarkiai nebekils. Apskritai, šiuo metu rinkose visi geri rodikliai vertinami atsargiai“, – aiškina Nacionalinio Australijos banko Londono padalinio ekonomistas Geivinas Frendas. Jis ir kiti analitikai prognozuoja, kad šis ketvirtis gali būti paskutinis Didžiosios Britanijos ekonomikos „pasispardymas“, ir kad artimiausioje ateityje didesnio augimo tikėtis neverta. Priešingai, žadama, kad šalies BVP susitrauks. Ekonomikos tyrimų bendrovė „Markit Economics“ prognozuoja, kad Didžiosios Britanijos gamybos ir paslaugų sektoriuose šiuo metu fiksuojami akivaizdūs nerimą keliantys lėtėjimo ženklai.

„Dabar rinkos laukia Anglijos banko sprendimo dėl ekonomikos skatinimo priemonių“, – primena analitikai.

Didžiausios ligonės – Prancūzija ir Italija

Priemonių, kaip gelbėtis iš nemalonios situacijos, turės ieškoti ne tik Didžioji Britanija. Dar prieš „Eu­rostatui“ paskelbiant preliminarius euro zonos ekonomikos rodiklius, nerimo ženklai pasiekė iš Pran­cūzijos. Šios šalies ekonomika antrąjį ketvirtį stagnavo (augimas buvo 0 proc.), nors pirmąjį ketvirtį stiebėsi 0,7 proc. Tokia situacija netikėta net patiems prancūzams: šios šalies statistikos departamentas buvo prognozavęs, kad antros pagal dydį euro zonos ekonomika ūgtelės bent 0,3 proc., o vyriausybė – kad 2016 m. ekonomika augs bent 1,5 proc.

Italija – dar viena potenciali euro zonos ligonė, o tarp dešimties Europos bankų, neišlaikiusių vadinamųjų „streso testų“, net du yra Italijos: „Monte dei Paschi“ yra labiausiai pažeidžiamas visoje euro zonoje, o „Unicredit“ – pirmajame „ligonių“ penketuke.

Kita vertus, šiame juodajame bankų sąraše, kurį paskelbė Europos bankininkystės asociacija (EBA), dar yra Airijos, Ispanijos ir net Austrijos bei Vokietijos bankų.

Juodajame bankų sąraše yra ne tik Italijos, bet ir Airijos, Ispanijos, net Austrijos bei Vokietijos bankų.

„Nors ir matome, kad bankai pritraukė daug kapitalo, bankai nėra iki galo pasveikę. Darbo yra“, – teigia EBA vadovas Andrea Enria.

„Streso testais“, kuriuos rengė Europos bankininkystės institucija (EBA), Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos Komisija (EK), buvo patikrintas 51 ES bankas. Vertinta, kaip jie reaguotų į iš­a­ugusią kredito, veiklos ir rinkos riziką. Šie rezultatai nenurodo – bankai testą „išlaikė“ ar „neišlaikė“, veikiau jie padės tikslingiau veikti Europos ban­kų sistemą tobulinančioms ES institucijoms.

Gera žinia Lietuvai, kur veikia daug Skan­di­na­vijos bankų: šie bankai bandymus atlaikė be di­desnių sunkumų, o Skandinavijos šalys ir Lenkija pa­sirodė esančios saugiausi Europos regionai.

Rusijai  –  geriau, JAV – blogiau

Žvelgiant į viso pasaulio ekonomikos sveikatą, šiuo metu ryškėja dvi tendencijos. Pirmoji: nors Ru­­sijos ekonomikai yra palyginti blogai, to blogumo nebedaugėja, o analitikai įžvelgia ir stabilumo ženklų. Jie neliečia eksporto ir importo – šios sritys Rusijai vis dar lemia tik neigiamus rodiklius. Pa­vyz­džiui, Rusijos ekonominės plėtros ministerijos išankstiniais duomenimis, šalies eksportas pirmąjį pusmetį buvo 29,7 proc. kuklesnis nei prieš metus, o importas sumenko 9,5 proc.

Prekybos perviršis aptirpo 50,6 proc. iki 44,1 mlrd. dolerių. Rusiškos „Urals“ naftos vidutinė kaina tarptautinėje šiuo palyginamuoju laikotarpiu krito 33,9 proc. iki 37,7 JAV dolerio už barelį, o rusiškų dujų kaina Vokietijos pasienyje – 48,1 proc. iki 156,1 dolerio už tūkstantį kubinių metrų.

JAV – priešingos tendencijos. Nors šios šalies ekonomika auga, bet žymiai lėčiau, nei norėtųsi.

Per antrąjį šių metų ketvirtį metinis JAV ekonomikos augimas siekė vos 1,2 proc., nors tikėtasi, jog jis sudarys vidutiniškai 2,6 proc. Be to, neigiama linkme pakoreguotas anksčiau skelbtas pirmojo ketvirčio augimas, kuris siekė 0,8 proc., o ne 1,1 proc., kaip buvo pranešama.

Teigiama, kad labiausiai JAV ekonomikos augimo lėtėjimą lėmė verslo nenoras nei investuoti, nei kaupti atsargų.

JAV investicijos į ilgalaikį kapitalą per praėjusį ketvirtį smuktelėjo 3,2 proc. – daugiausiai per paskutinius septynerius metus. Verslo investicijos į įrangą ir intelektualią nuosavybę smuktelėjo 2,2 proc., o pirmąjį ketvirtį buvo smukusios 3,4 proc.

JAV investicijos į ilgalaikį kapitalą per praėjusį ketvirtį smuktelėjo 3,2 proc. – daugiausiai per paskutinius septynerius metus. Verslo investicijos į įrangą ir intelektualią nuosavybę smuktelėjo 2,2 proc., o pirmąjį ketvirtį buvo smukusios 3,4 proc.

Verslo atsargos per antrąjį šių metų ketvirtį Amerikoje sumažėjo 8,1 mlrd. dolerių, arba labiausiai nuo pat 2011 m. trečiojo ketvirčio. Jos (tiksliau, jų menkumas) BVP prieaugį sumažino 1,16 procentinio punkto.

Be to, per antrąjį šių metų ketvirtį šalyje sumažėjo ir investicijos į gyvenamąjį būstą. Jos krito net 6,1 proc., arba daugiausiai nuo pat 2010 m. trečiojo ketvirčio. Šis rodiklis smuko pirmąkart per pa­skutinius dvejus metus.

Amerikiečiai vartoja dar daugiau

Užtat Amerikos vartotojų išlaidos, kurios sukuria net apie 70 proc. šalies bendrojo vidaus produkto vertės, per praėjusį ketvirtį paaugo net 4,2 proc., arba labiausiai nuo pat 2014 m. pabaigos. Prie ekonomikos augimo jos prisidėjo net 2,83 procentinio punkto. Be to, nuo 1,5 iki 1,6 proc. buvo padidintas per pirmąjį ketvirtį užfiksuotas šio rodiklio prieaugis. Vis dėl to laukta, jog per antrąjį ketvirtį vartotojų išlaidos augs dar sparčiau, t. y. prognozių vi­durkis siekė 4,4 procento.

Prie nepasiteisinusių prognozių iš dalies prisidėjo tai, kad savo išlaidas 0,9 proc., arba labiausiai per paskutinius dvejus metus, sumažino JAV valdžia. Daugiausiai sumažintos buvo karinio pobūdžio išlaidos, be to, susispaudė ir atskiros valstijos. O tai, be jokios abejonės, prisidėjo prie ekonomikos au­gimo sulėtėjimo.

Ar JAV galėtų grėsti ekonomikos stagnacija ar net recesija? Analitikų vertinimu, ne. „Stratfor“ atkreipia dėmesį, kad po pastarojo sunkmečio JAV ekonomika yra tokia diversifikuota, kad vieno ar kito sektoriaus nesklandumai negalėtų turėti didesnės reikšmės visos šalies ekonomikos sveikatai. Kita vertus, nedidelės turbulencijos yra neišvengiamos.

„Vis dėlto net JAV skola, kuri per ateinančius kelis dešimtmečius gali tapti šalies galvos skausmu, neturėtų nugramzdinti JAV ekonomikos į recesiją. Su savo resursais ir stiprybėmis JAV ekonomika atsitiestų žaibiškai, tad baimintis nėra ko“, – žada „Stratfor“ analitikai, tuo pačiu nuramindami ir Eu­ropą. Jai, kaip ir JAV, atsitiesti esą nebūtų sun­ku, net jei to prireiktų. Tikėkimės, kad artimiausiu me­tu neprireiks.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Kelionės. Ne vieną kelionę apkartina subjuręs pavasario oras, kai lietus ir vėjas, rodos, tik tyčiojasi iš keliautojų. Kita vertus, kam kęsti darganą, jei galima pakeisti maršrutą ir džiaugtis saule.

Kartais net geriausiai suplanuotą kelionės maršrutą visiškai pakeičia nenumatytos aplinkybės. Šį pavasarį planavome pasižvalgyti aplink Ženevos ežerą ir pasivažinėti vyno keliais Prancūzijoje. Tačiau sėdus į automobilį ir išriedėjus į Prancūziją ilgai džiuginusios sinoptikų prognozės pasikeitė it burtų lazdele mostelėjus: šilumą ir giedrą dangų pakeitė vėsa, lietus ir vėjas.

Optimizmas neblėso iki pat Ženevos, kiekvieną dieną tikėjomės, kad reikalai pasitaisys, tačiau Provanse įsisiautėjo 46 kilometrų per valandą mistralis, Burgundijoje pliaupė rudeniškos liūtys, Bordo atgrasė vėsa, o galų gale pabodo apsiginklavus skėčiais lakstyti aplink Ženevos ežerą paskui properšą juodame debesyje. Orų prognozės ir likusiai atostogų daliai saulės nežadėjo.

Beje, kelionė tuneliu ne tokia jau ir pigi – už patogų ir greičiausią kelią į Italiją tenka pakloti 47 eurus.

Tad teko iš esmės keisti planus: atidėti prancūziškuosius vyno kelius geresniems orams ir kuo skubiau dumti kitapus Alpių – į Italiją. Nors ir čia po truputėlį ėmė vėsti, tačiau pakeitę maršrutą neapsirikome: visą laiką mėgavomės lietuvišką vasarą primenančiais orais, net prie Ligūrijos jūros oras buvo toks kaip prie Baltijos krantų dažną birželio ar net liepos dieną – temperatūra pakildavo iki 20 laipsnių šilumos ir pūtė stiprokas, tačiau nešaltas vėjas.

Iš Ženevos į Italiją galima keliauti dviem labai patogiais keliais: pirmas – šmurkštelėti Prancūzijoje Monblano tuneliu į Aostos slėnį, garsėjantį ne tik slidinėjimo kurortais, bet ir viduramžių pilimis bei vaizdingais kalnų peizažais. Na, o Aostos mieste pasižvalgyti po neblogai išlikusius romėnų griuvėsius.

Antrasis kelias veda per istorinę Savojos grafystę, kuri šiandien pasidalyta į dvi dalis: viena atiteko Prancūzijai, kita – Italijai. Savojos šeima yra ilgiausiai valdžiusi karališkoji šeima: iki 1416 m. ji valdė Savojos grafystę, o dar 300 metų – Savojos kunigaikštystę. Dalis Savojos kunigaikštystės prijungta prie Antrosios Prancūzijos imperijos dėl politinio susitarimo su Napoleonu III. Savojos šeima išlaikė tą dalį kunigaikštystės, kuri šiandien priklauso Italijai, o pats kunigaikštis tapo Italijos karaliumi. Šiuo metu prancūziškojoje Savojos dalyje vyksta judėjimas dėl didesnių regiono autonominių teisių.

Pervažiuojant iš prancūziškosios į itališkąją dalį tenka pralįsti 13 km ilgio Frėjaus tuneliu po Alpių kalnais. Beje, kelionė tuneliu ne tokia jau ir pigi – už patogų ir greičiausią kelią į Italiją tenka pakloti 47 eurus.

Ir Prancūzijoje prieš tunelį, ir Italijoje sunku atsigrožėti snieguotomis Alpių viršūnėmis bei kadaise aršiai perėjas gynusių vienas už kitą didesnių fortų griuvėsiais.

Frėjaus tuneliu išlindus į Suzos slėnį pirmas dėmesio vertas objektas – Italijos vartais vadinamas nedidelis miestelis Suza, turintis dviejų tūkstantmečių istoriją ir buvęs svarbus ne tik romėnų laikais: tai buvo svarbus pasienio miestas ir viduramžiais, ir gerokai vėliau, mat čia per Alpių perėjas vingiavo kelias, jungiantis Prancūziją ir Italiją.

Suza džiugina ir IX–XI a. bažnyčiomis su neblogai išlikusiu tų amžių dekoru, ir kokiais šešiais šimtais metų jaunesniais rūmais, tačiau šie objektai vis dėlto gerokai nublanksta prieš kelių tūkstančių metų romėnišką palikimą.

Suzai verta skirti bent dvi tris valandas. Maždaug tiek laiko užtenka norint apžiūrėti puikiai išsilaikiusias galingas romėniškas mūrines miesto sienas ir vartus, labai primenančius tuos, kurie stūkso Turine. Beje, prie iš plytų pastatytų Suzos vartų prilipinti iš vienos pusės gyvenamasis namas, iš kitos – XII a. bažnyčia vaizdą gerokai sudarko, tačiau visos jų galybės vis tiek nenustelbia.

Romėnų laikais šis miestas buvo vadinamas Segusio ir turėjo puošnią triumfo arką, pro kurią ir šiandien galima praeiti. Tiesa, bareljefai ir marmurinių vijoklių bei laurų vainikų pynės gerokai apsitrynę, tačiau ir tiek užtenka pro ją žengiančioms karių gretoms ir vedamiems belaisviams įsivaizduoti.

O štai  buvęs nedidukas amfiteatras, kuriame vykdavo gladiatorių kovos, šiandien atrodo labai varganai: vos viena kita eilė marmurinių suolų ir smėlėta aikštelė. Bet ir tiek pakanka, kad gladiatoriai savo mirtimi pralinksmintų miestelėnus.

Suza džiugina ir IX–XI a. bažnyčiomis su neblogai išlikusiu tų amžių dekoru, ir kokiais šešiais šimtais metų jaunesniais rūmais, tačiau šie objektai vis dėlto gerokai nublanksta prieš kelių tūkstančių metų romėnišką palikimą.

Na, o beveik išvažiuojant iš Suzos slėnio akį patraukia keistas objektas, stūksantis ant pačios smailios kalno viršūnės, – lyg keistos formos uola, lyg fortas, lyg pilis. Tai antrasis objektas, kurį privalu aplankyti visiems Uberto Eco gerbėjams, mat tai ~Sacra di San Michele~, vienuolynas, pagal kurį U.Eco parašė savo populiarųjį romaną „Rožės vardas“.

Išvažiavus iš Suzos slėnio prieš akis pagaliau atsiveria Pjemontas. Greitkelyje pradeda mirgėti nuorodos į Turiną, Pjemonto sostinę. Iš pirmo žvilgsnio Turinas, o ypač Viktoro Emanuelio II aikštė šalia Po upės, primena milžinišką geležinkelio stotį, kurioje zuja žmonės, vėjas plaiksto šiukšles ir dulkes, o skubantys automobiliai nepaliauja pypsėti vienas kitam. O kur dar įkyrūs lauko kavinių padavėjai, graibstantys praeivius už skvernų, kad tik tie susigundytų vienu kitu puodeliu espreso ar kapučino arba net taure vyno.

Ant žolės susėdę iškylautojai, jaunimas spardo futbolo kamuolį, o senukai ant suolų plepa ir kalbina vaikus.

Vis dėlto pasukus iš aikštės gatvelėmis prie karališkųjų rūmų tampa gerokai ramiau. Ir čia slapta pasidžiaugi, kad dar ankstyvas pavasaris, o ne atostogų įkarštis, nėra turistų, todėl nesistumdymas fotoaparatais spragsinčioje minioje gali apžiūrėti įdomiausius objektus. Kita vertus, tokiu metu mėgsta keliauti patys italai, tačiau ir jų dar nėra labai gausu.

Bene pats mūsų geidžiamiausias objektas buvo romėnų vartai, stūksantys netoli karališkųjų rūmų. Vartai stebina savo dydžiu – tegalima įsivaizduoti, kokios turėjo būti sienos, juosiančios miestą. Beje, erdvė aplinkui itin jauki: ant žolės susėdę iškylautojai, jaunimas spardo futbolo kamuolį, o senukai ant suolų plepa ir kalbina vaikus. Prie pat karališkųjų rūmų yra atkastas romėnų teatras, kuriame ir šiandien vyksta koncertai bei vaidinimai. Na, o Turino karališkųjų rūmų prancūziškas parkas aklinai aptvertas – į jį smalsuoliai kol kas neįleidžiami.

Beje, vienoje rūmų koplyčioje saugoma Turino drobulė, dėl kurios kyla ginčai tarp tikinčiųjų ir mokslininkų, o pastarieji jau tikriausiai ne vieną ietį tarpusavyje sulaužė besiginčydami, kokio amžiaus ši drobulė, originalas tai ar vis dėlto klastotė.

Prie karališkųjų rūmų į akis krinta kariškių automobiliai ir susiraukę, kas šiaip italams, net pareigūnams, nebūdinga, kareiviai, ginkluoti automatais ir atidžiai akimis nusekantys kiekvieną juos sudominusį praeivį. Tokia pati apsauga pastebima visose gausiau turistų lankomose miesto vietose. Terorizmo baimės raibuliai ir iki čia atsirito.

Turinas – vienas tų miestų, kuriuose gali dienų dienas leisti muziejuose, grožėdamasis renesanso ar baroko šedevrais, kino ar automobilizmo išradimais, o kur dar mirusių civilizacijų religiniai ar meno artefaktai. Tačiau šiltą pavasario dieną nėra nieko puikiau, nei klaidžioti miesto gatvėmis ir grožėtis įspūdinga architektūra.

Pastatas iš priekio atrodo kaip prašmatnūs balti baroko rūmai, o užpakalinė jų dalis primena rūstoką tamsiai raudonų plytų pilį.

Tas pats pastatas gali atrodyti vienaip iš priekio ir netikėtai kitaip – iš galo, būtent toks yra Palazzo Madama, rūmai, stūksantys istorinėje Castello aikštėje. Čia XIII a. buvo suręsta tvirtovė, vėliau XVII–XVIII a. rūmuose apsistodavo karalius. XVIII a. fasadas sugriuvo ir buvo atstatytas Italijos baroko stiliumi. Tad pastatas iš priekio atrodo kaip prašmatnūs balti baroko rūmai, o užpakalinė jų dalis primena rūstoką tamsiai raudonų plytų pilį.

Netrūksta ir kitų įdomių pastatų: tai Carpano rūmai, Carignano rūmai ir daugybė kitų mažesnių, tačiau ne mažiau prašmatnių. O patys turiniečiai nustebina geranoriškumu. Tarkim, įsmukus į privačių rūmų kiemą turinietis kantriai palaukia, kol baigi fotografuoti, ir pasidžiaugęs, kad atvykėliui įdomu, įspėja už kvartalo nepražiopsoti dar vienų rūmų, kurie taip pat turi įspūdingą vidinį kiemą. Net palydėti pasisiūlo.

Keliaujant į Turiną pakeliui verta aplankyti ir tokius palyginti mikroskopinius miestelius, kaip Astis ar Kjeris. Tai tipiniai italijos miesteliūkščiai, kuriuose bene pagrindinė įdomybė – senovinės tūkstantį metų skaičiuojančios bažnyčios. Beje, vaikštinėjant po Astį gali ištikti deja vu – jo gatvės primena kai kurias Vilniaus gatves, skirdamosi tik namų langinėmis.

Vaikštinėjant po Astį gali ištikti deja vu – jo gatvės primena kai kurias Vilniaus gatves, skirdamosi tik namų langinėmis.

Na, o pasižvalgius po Turiną verta patraukti į kitą Pjemonto įžymybę – Albą. Miestą, kuris visame pasaulyje garsėja baltaisiais trumais, o jo apylinkėse driekiasi Barolo ir Barbaresco vyno keliai. Neskubant čia smagu pasivaikščioti pėstute, pasivažinėti dviračiu ar pralėkti motociklu – peizažai, švelniai tariant, kvapą gniaužiantys. Kiek akis užmato driekiasi kalvelės, vainikuotos pilių ir jas apsupusių miestelių karūnomis, o šlaitai apsodinti tvarkingų vynuogynų gretomis. Keliauk, gėrėkis, o atokvėpiui užsuk padegustuoti vyno į pilis ar vyno ūkius.

Vyno keliams grožiu prilygsta ir kitas Pjemonto regionas – Monferatas. Tačiau čia jau matome visai kitokį – ne turistinį, o veikiau kasdienį Italijos veidą. Pilaitės ir miesteliai, pro kuriuose veda vyno keliai, išpuoselėti ir išlaižyti, o čia viskas kitaip.

Ant kiekvieno aukštesnio kalno iš toli matoma pilis ir jos dantytos sienos, šalimais kyla mažiausiai poros bažnyčių bokštai, o aplink it kregždžių lizdai aplipę mūriniai ar akmeniniai miestelio namukai. Privilioti tokių vaizdų patenkame tarsi į kitą pasaulį, kuriame laikas tikriausiai sustingo amžiams. Banalu, tačiau vieninteliai bėgančio laiko liudininkai – automobiliai, antenos ir šiukšles rūšiuoti raginantys plakatai.

Siaurutės jų gatvelės tikriausiai pritaikytos tik raiteliams, nes mūsų automobilio veidrodėliai, rodos, tuoj brauks sienas, kol galop viename tokių miestelių ilgam aklinai užtveriame sankryžą, bandydami pataikyti į gatvę, kuri veda aukštyn pilies link.

Šią vietą buvo aptikę jau romėnai ir įkūrę čia miestą, tačiau iki šių dienų liko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai.

Šiaip ne taip nusigrūdęs prie pilies stovėjimo aikštelės nori nenori atkreipi dėmesį, kad visi čia stovintys automobiliai apibraižyti ir gerokai aplamdyti. Beje, neretai laukia ir staigmena: pasitinka užrašas, kad pilis privati ir net iki jos kiemo nueiti nėra galimybės. Nėra tai nėra – paklaidžiojęs po miestelį ir apžiūrėjęs bent senutes bažnyčias sėdi į automobilį ir brauniesi siaurutėliais labirintais lauk.

O čia jau matyti kita kalva ir ją karūnuojanti pilis. Istorija kartojasi, tik šį kartą galima apžiūrėti pilį, kuri visiškai apleista, apsilupinėjusiu fasadu ir užrakinta, kad koks žioplys nesusižalotų. Ir vėl kalvų serpantinais keliauji kito miesto link.

Vieną Monferato miestelį verta paminėti atskirai: Akvi Termės kurorte gera atsikvėpti bet kokiu oru ir pasimėgauti sieringų karštų versmių teikiamais malonumais. Šią vietą buvo aptikę jau romėnai ir įkūrę čia miestą, tačiau iki šių dienų liko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai. Na, dar tai vienur, tai kitur pabirę prieš kelis tūkstantmečius čia viešpatavusios civilizacijos likučiai – kolonų detalės. Beje, nuorodos, kaip rasti romėnų civilizacijos likučius, labai klaidžios ir sukabintos atmestinai: veda veda ir galų gale paklaidina. Kita vertus, ne romėnų paminklų žmonės čia važiuoja žiūrėti, o pasigydyti versmėse.

Akvi Termės senamiestis labai jaukus. Čia yra mažiausiai trys dėmesio verti objektai. Šaltinio namas – fantastiško grožio klasicistinio stiliaus pavėsinės fontanas, kuriame kliokia karštas siera dvokiantis vanduo. Vietiniai ne tik mirko rankas beveik verdančiame vandenyje, bet ir prisipylę jo pilnas talpyklas gabenasi savo reikmėms. Šaltinio namą rasti labai paprasta, tereikia sekti nuorodas – gatvių grindinyje iš baltų akmenų išdėliotus šaltinio simbolius.

Antras objektas – daugiau kaip tūkstančio metų senumo Šv. Petro bazilika. Kai kurios jos interjero detalės, kaip manoma, dar senesnės, galinčios siekti iki pusantro tūkstančio metų. Įdomu ir gerokai jaunesnėje katedroje: čia prašmatnios freskos, pusbrangiais akmenimis ir krištolu švytintys sietynai ir daugybė degančių žvakių.

Keliauti Pjemonte rekomenduotina vadovaujantis vokiškais kelionių gidais „Baedeker“ apie Šiaurės Italiją arba Pjemontą. Nes, kad ir kaip keista, angliški arba tik pamini šį regioną, arba net neužsimena apie čia esančias įdomybes. Todėl visai nenuostabu, kad čia daugiausia keliauja vokiškai kalbantys turistai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Net ir šiuo metu jų pilna visuose viešbučiuose. Tikriausiai todėl ir kainos net pavasarį čia šiek tiek didesnės nei kitose Italijos vietose.

Na, o nuo Monferato pilių jau ir Ligūrijos jūra vos už pusvalandžio kelio. Pačia pakrante keliauti susigundome romėnų keliu, kurio vienoje pusėje stūkso skardis, smengantis iš kelių šimtų metrų aukščio, o kitoje tyvuliuoja jūra ir stūkso milžiniškos uolos.

Net ir siauručiame kelyje išsitenka automobilių stovėjimo aikštelės, iš kurių perbėgęs per intensyvoko eismo kelią jau gali kojas ir rankas pamirkyti turkio ir malachito spalvos jūroje. Paplūdimys nemokamas tik dabar – ne sezono metu.

O miesteliai visi kaip vienas: palei jūrą nusidriekusios promenados su galingomis pavasarį suvešėjusiomis palmėmis, prisišvartavusios jachtos ir siaurutės, nes miestui daug vietos plėstis nėra, gatvės su mažutėmis aikštėmis ir jaukiais senamiesčiais. Noli ir kiti mažesni miesteliai prieš kelerius metus labai išpopuliarėjo tarp turtingesnių ir labiau ramybę mėgstančių rusų. Tačiau šiandien jų čia nėra.

Italija – ta šalis, kurioje maistu dera mėgautis kasdien. Ir mėgautis taip, kad grįžus į Lietuvą nesinorėtų nė pažiūrėti į tinklinių restoranų išmonę, kurią jie išdidžiai vadina picomis ir pasta. Tad šį kartą netikėtai atsidūrę Italijoje norėjome ir grįžti į kelias jau anksčiau išbandytas vietas, ir atrasti naujų, kuriose valgo tik vietiniai.

Jauna šeima rūpinasi turistais, vyro motina sukasi virtuvėje, tėvas užsiima ūkio reikalais, na, o šešiametis anūkėlis greitai atranda būdų užimti tik lietuviškai ir angliškai kalbančią bendraamžę turistę.

Tačiau šį kartą nakvynei ir vakarienei ne kartą rinkomės kaimo turizmo sodybas, kurias rekomendavo vietiniai italai, ir labai džiaugėmės neapsirikę. O atokiame kaime esanti sodyba „Cascina Lane“ išties verta dėmesio, ypač neturistiniu metu, kai kainos šiek tiek mažesnės ir nereikia grumtis dėl staliukų su atostogaujančiais italais ir šveicarais. Ši kaimo sodyba valdoma šeimos: jauna šeima rūpinasi turistais, vyro motina sukasi virtuvėje, tėvas užsiima ūkio reikalais, na, o šešiametis anūkėlis greitai atranda būdų užimti tik lietuviškai ir angliškai kalbančią bendraamžę turistę.

Pagrindinis dalykas, viliojantis keliautojus į šią sodybą, yra virtuvė. Valgiaraščio nėra. Kas pagaminta, tas ir patiekiama keliautojams. Dažniausiai gaminami tradiciniai sezoniniai Pjemonto valgiai. Rudenį jie gausiai paskaninami įvairiai paruoštais baravykais, pavasarį – žalumynais ir ką tik išgliaudytais lazdynų riešutais.

Bene skaniausios užkandėlės – ožkos sūrio ir lazdynų riešutų ritinėlis, vištienos, špinatų, paprikų ir morkų vyniotinis, paskanintas naminiu alyvuogių aliejumi. Vakarienei dar patiekiama dubenėlis ~pastos~ ir kepsnys su krūva žalumynų, o desertui – kavos ir riešutų ledų. Na, ir ąsotėlis naminio Barberos vyno, ir ne to lengvučio stalo vyno, o tiršto, kvepiančio mėlynėmis. Vakarienė vienam žmogui kainavo 15 eurų.

Esant turizmo sezonui gaminama kur kas daugiau patiekalų – šeši septyni, ir tada jau galima mėgautis ne ūkišku sočiu kaimo maistu, o gurmaniškomis jo variacijomis, tokiomis kaip baravykų karpačio. Tada ir kainos dvigubai didesnės.

Kambarių apsistoti nėra daug – vos šeši ar septyni įrengti vietoj svirno ir atskirame pastate. Labai pradžiugina interjeras – senoviniai baldai, kaimiškas stilius ir visiška švara, o ryte prižadina gaidžių choralai, kuriems pritaria balandžių ūbavimas ir arklių žvingavimas.

Panašią vietą pavalgyti aptikome ir jau už Milano. Patys jos nebūtume radę, tačiau nedirbo viešbučio restoranas, todėl darbuotojai rekomendavo pavalgyti vietinių itin mėgstamoje vietoje. Padavėja įteikė trumputį valgiaraštį, kuriame buvo vos keli picų, ~pastos~ ir pagrindinių patiekalų variantai ir, kas labiausiai nustebino, alaus meniu. Pasirodo, tai vietinis gaminys – saldokas su vos juntamu imbiero poskoniu,  kvepiantis medumi ir gvazdikėliais. Už trijų asmenų vakarienę sumokėjome vos 20 eurų.

Valgiaraštį su kainomis gavo tik, anot italų, šeimos galva, nes moterims čia reikia atsipalaiduoti ir mėgautis, nesukant galvos dėl žemiškų dalykų, tarp jų ir patiekalų kainų.

Na, o dar vienas šeimos valdomas perlas – „Ca’Vittoria“. Jaukus nedidelis viešbutis tokiame mažučiame vienos gatvės miesteliūkštyje ~Tigliole~, kad ir turinčiame XI a. bažnyčią, jog šios vietos net nesiverčia liežuvis vadinti miestu. Gatvė driekiasi palei siaurą kalno-kalvos keterą, o abipus sugrūsti namai. Viešbutis, įkurtas XIX a. ar dar  senesniame namie, teturi vos dvylika kambarių, pavadintų gėlių pavadinimais – „Persiko žiedas“, „Mimoza“ ir kt. Kiekvieno kambario spalvų gama atitinka gėlių žiedų spalvas. Viešbučio kiemas leidžiasi terasomis kalno šlaitu: viename aukšte – stovėjimo aikštelė, staliukai pusryčiams ir poilsiui, dar žemiau – jaukus sodas ir baseinas.

Vis dėlto šis viešbutis garsus ne tik dėl įdomių kambarių ir puikios aplinkos. Čia veikia restoranas, kuriame šeimininkauja jaunas šefas, jau gavęs vienos „Michelin“ žvaigždutės įvertinimą. Svečiams patiekiami tradiciniai Pjemonto patiekalai, kuriuos šefo išmonė ir vaizduotė paverčia kulinariniais šedevrais, – net ir įprastą totorišką kepsnį, jaučio žandą ar skrandžių troškinį.

Įdomu paminėti keletą momentų: valgiaraštį su kainomis gavo tik, anot italų, šeimos galva, nes moterims čia reikia atsipalaiduoti ir mėgautis, nesukant galvos dėl žemiškų dalykų, tarp jų ir patiekalų kainų.

Kadangi keliavome su šešiamete dukra, paklausėme, ką jie galėtų pasiūlyti vaikui. Labai greitai buvo pagaminta naminių kiaušininių makaronų su šviežių pomidorų padažu, o desertui pasiūlyta apelsininių bei kriaušinių ledų. Beje, vaiko valgyti patiekalai į sąskaitą nebuvo įskaičiuoti – šefas savo mažąją viešnią pavaišino.

Tai tik keli gurmaniški nuotykiai, skanūs atokvėpiai, lakstant nuo architektūrinių šedevrų prie romėnų artefaktų ir zujant po vynuogynų laukus. Tačiau apibendrinant reikėtų paminėti pagrindinę taisyklę, kuria verta vadovautis ieškant įdomesnių vietų pavalgyti Italijoje: gerų vietų čia reikia ieškoti kuo toliau nuo turistams skirtų „šėryklų“. Dėmesį geriau kreipti į tas vietas, kuriose valgo vietiniai (tokių gausu toliau nuo pagrindinių aikščių ir gatvių), arba susigundyti restoranais provincijoje – ten žiba ryškiausios kulinarinės žvaigždės.

Daiva Urbienė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. balandžio mėnesį

Maistologija. Girdėjau pokalbį: „Jeigu dar nesi startuolis, tau belieka juodas arba baltas pavydas. Inovatyvus verslas – kito perspektyvaus kelio lyg ir nėra. Nejau eisi žemės arti? Startuoliai juk žemės nearia.“ Ši istorija – apie jį, apie žemės startuolį, kurį radau Pietų Italijos kalnų glūdumoje.

Lietuvį gurmė nustebinti kokiais nors gastronominiais netikėtumais pasidarė sunku.  Visi viską žino. Viską išmano. Viską matė. Viską ragavo. Viską pirko ir pirkdami kaina nesiskundė. Tokius belieka nuvežti į Prinjano Čilentą. Kol ropščiamės trečia pavara į Apeninus, bandau nuteikti: „Turėkite, mielieji, kantrybės. Pamatysite, išgirsite, užuosite, paragausite, pačiupinėsite.“ Žinau, kad skamba kaip televizinės reklamos intarpas.

Atvažiuojame gal ir ne į pasaulio kraštą – į Pietų Italiją, šimtine kilometrų žemiau Neapolio. Prinjanas – akmeninis miesteliūkštis pusės kilometro aukštyje. Vienuolikto amžiaus bažnyčia. Aikštė su senu paminklu. Paminklas – su visuose karuose žuvusiųjų pavardėmis. Ir nė gyvos dvasios aplinkui. Visko matę ir daug ragavę sužiūra iš pradžių į paminklą, į akmeninius namus, paskui – į mane. Nepiktnaudžiauju kantrybe. Parodau duris, ant kurių iš lauko pusės įspaustos raidės: „Visus. Auditus. Odoratus. Gustatus. Tactus“ (lot. Pamatyta. Išgirsta. Užuosta. Paragauta. Pačiupinėta). Visko matę ir daug ragavę pradeda galvoti, kad aš, galimas daiktas, nejuokavau.

Lotyniškas rinkodarinis šūkis ant durų skamba šiek tiek arogantiškai. Bet anapus durų – kitas pasaulis. Šiuolaikiško, labai šiuolaikiško minimalizmo su fortepijonu, nespalvotų mados nuotraukų ir intelektualios biuro šviesos pasaulis. Įeini ir pamiršti, kur esi. Reikia vos kelių akimirkų, kad nebeprisimintum liūdnoko akmeninio miestelio, Benito Mussolini epochos paminklo ir slegiančios tuštumos. Įeini ir pasijunti kaip Milane – ~via Montenapoleone~ mados gatvėje. Nejučiomis pradedi dairytis – ką čia kuria, projektuoja, konstruoja, gamina, eksportuoja?

Šis elegantiškas interjeras neturi, rodos, nė mažiausių sąsajų su išore. Tačiau tai tik regimybė. Fikcija. Ją keliais sakiniais su pasimėgavimu sunaikina Antonio Longo, šios įmonės savininkas. Įmonė vadinasi „Santomiele“, išvertus į lietuvių kalbą būtų „šventas medus“. Antonio mostu išrikiuoja lankytojus puslankiu ir treniruotu aktoriaus balsu praneša: „Ponios ir ponai, jūs esate „Santomiele“ įmonėje, kuri dirba su figomis.“

Ne visi lankytojai užsieniečiai supranta, ką reiškia toks sakinys ir kuo rizikuoja A.Longo. Italijoje pasikviesti į kalnų užkampį žmones ir iškilmingai pranešti jiems, kad bus kalbama apie figas, yra tam tikras iššūkis. Galbūt panašus efektas būtų, jeigu aš nusivežčiau šio savaitraščio skaitytojus į Labanoro giros tankmę ir praneščiau: „Ponios ir ponai, dabar kalbėsime apie burokėlius. Arba apie runkelius.“ Figa yra kuklus, menkai vertinamas, nekilmingas, vargingas ir absoliutaus nuolankumo kupinas vaisius. Italijoje yra netgi posakis „non vale un fico secco“ – nevertas sudžiūvusios figos. Taip sakoma apie beverčius daiktus ir reiškinius.

A.Longo yra figų dievas, kuris apvertė šimtmečiais nusistovėjusią maisto vertybių skalę. Nuo apačios iki viršaus. Kol nebuvo „Santomiele“, kalbos apie prestižinį darbą 900 gyventojų miestelyje skambėjo kaip anekdotas: visi stengėsi iš šio užkampio kuo greičiau dingti. Dabar yra „Santomiele“: vietiniai žino, ko siekti ir ko norėti. Kol nebuvo „Santomiele“, į Prinjaną kažin ar buvo atvykęs bent vienas žurnalistas. Dabar atvažiuoja – iš Romos, iš Milano, iš Londono, iš Niujorko. Kol nebuvo „Santomiele“, figos buvo vargšų maistas. Dabar figų nori išrankiausi viso pasaulio gastronominiai butikai. Kol nebuvo „Santomiele“, figos Prinjane buvo kaip mums bulvės – na, yra – ir kas iš to?

Kažkas yra pasakęs, kad A.Longo yra vietinis Steve’as Jobsas. Jis ir anksčiau dirbo su figomis. Garaže. Jo tėvai ir protėviai irgi dirbo su figomis. Daržinėse.  Prinjanas yra Čilento nacionaliniame parke, čia kone kiekvienas kaimietis turi savo figmedžių giraitę ir medines groteles figoms džiovinti. Rudeniop, kai figos subręsta ir išsipučia, kaimietis nusiskina savo figas ir išsidėlioja ant medinių grotelių, pasidžiovina sau ir šeimai. Orams atšalus, džiovinta figa – malonus maistas, energijos šaltinis, kažkas, ką vakare prieš miegą norisi įsimesti burnon.

Niekas tiksliai nežino, kada žmonės pradėjo džiovinti figas. Figmedžio lapai tapo pirmuoju drabužiu istorijoje – jų prireikė Adomui ir Ievai nuogybėms prisidengti.  Antikinėje Graikijoje olimpinių žaidynių dalyviai prieš startą valgydavo figas ir gerdavo figų ekstraktą – melasą. Egiptiečiams ir romėnams figos buvo išminties ir erotikos simbolis.

A.Longo intelektualiai brėžia figų istorijos punktyrą, ir kažkaip savaime kyla klausimas: kas esi, figų dieve? Antonio gimė ir augo čia, Čilente. O paskui? Ką darei, figų dieve? Kiekvieną rudenį džiovinai figas? Ne, Antonio džiovino ne figas, o smegenis. Mokėsi ir tapo Romos universiteto „La Sapienza“ geologijos mokslų daktaru. Paskui grįžo į Čilento kalnus. Iš pradžių dirbo garaže. Galiausiai perpirko seną Prinjano aliejaus spaudyklą ir sudėliojo savąjį figų pasaulį, į kurį įėjęs nelabai supranti, kur esi.

„Aš turėjau svajonę – paprastu darbu siekti reikšmingo tikslo“, – savaip perfrazuoja St.Jobsą figų dievas.

Ką reiškia paprastas darbas? „Santomiele“ įmonėje dirbama rankomis, kaip prieš šimtą metų. Daroma tai, kas buvo daroma prieš šimtą metų, bet šiuolaikiško koncepto fone. Šiuolaikiškas konceptas – tai XXI amžiaus estetika, provokuojantis dizainas, sveiko maisto kriterijai, derinimas su maistu. Visus šiuos dalykus A.Longo sudėjo į naują figų konceptą ir tapo figų dievu. „Santomiele“ gamina vienetinius maisto šedevrus, kuriuos reikia užsisakyti iš anksto.

Antonio iš vitrinos išima ir rodo dailią sferą. Kas tai yra? Oficialiai šis gaminys vadinasi „Karališkasis kankorėžis“, bet labiau primena Šv. Petro bazilikos kupolą. „Jis gaminamas rankomis. Darbas trunka apie dešimt valandų. Plonomis riekelėmis supjaustytos nuluptos džiovintos figos sutvirtinamos juodojo šokolado karkasu, kol gimsta unikalus kupolas. Per metus jų padarome ne daugiau kaip penkis šimtus“, – pasakoja Antonio.

„Santomiele“ dirba tik su vietinėmis baltosiomis Čilento figomis (Europos saugoma geografinė nuoroda).  Nuo paprastųjų jos skiriasi tuo, kad yra baltos, mažos, plona odele ir labai mažomis sėklomis. Be to, baltųjų figų cukraus kiekis yra optimalus – nei pernelyg menkas, nei per didelis. Kramtant, pavyzdžiui, turkiškas figas atrodo, lyg saldų ledinuką čiulptum. „80 procentų prekyboje esančių figų yra turkiškos arba egiptietiškos. Mūsiškės noksta tik čia, Čilente. Todėl mūsų produkcija niekada neviršija aštuonių devynių centnerių per metus“, – aiškina A.Longo.

Čilento baltosios figos – brangios, keturis penkis kartus brangesnės už Turkijos ar Egipto. Kilogramas baltųjų džiovintų nuluptų figų kainuoja 120 ir daugiau eurų.  Todėl posakis „nė sudžiūvusios figos nevertas“ šiandien iš tiesų yra visiškai nieko nevertas.

Iš pradžių buvo sunku. Iš pradžių figų dievu niekas netikėjo. Tolimame Pietų Italijos užkampyje įrengti šiuolaikišką įmonę, demonstracijų salėje pastatyti fortepijoną, pasiūlyti minimalistinį degustacinį meniu? Kas važiuos? Iki artimiausio oro uosto su „Ryanair“ lėktuvais reikia kratytis porą valandų. Aplink kalnai ir miškai. Kas pirks figų kupolą už šimtą eurų? Kas supras ir turės laiko įsigilinti į skonio skirtumus tarp turkiškų ir Čilento figų? Užsienio žurnalistai? Nejaugi jie trenksis šimtus kilometrų iš Romos tam, kad pasikalbėtų su figų fanatiku? Būta daug nerimo dėl tų figų. Variantai buvo du. Pirmasis: figos nusitemps gastronomijos svajotoją į finansinę bedugnę drauge su žavingo koncepto atributais. Antrasis: figos taip išgarsins „Santomiele“, kad žvaigždėtų „Michelin“ restoranų šefai nebegalės apsieiti be figų melasos.

Beje, kas ta figų melasa? Mažame indelyje – buivolių pieno varškė, apibarstyta Čilento riešutais ir pagardinta figų melasa. Nosis ir burna jaučia sudėtingą aromato, skonio, konsistencijos geometriją: saldu, sūru, minkšta, tirpsta burnoje. Antonio paragina į šaukštelį įsipilti figų melasos ir paragauti. Lašas niekaip nenori išlėkti lauk iš grafino. Išlėkęs kurį laiką pūpso apvalus ir tvirtas, visiškai nenorėdamas išsilieti. Tarsi būtų 12 metų brandinto Modenos tradicinio balzaminio acto lašas. Iš tiesų, tai gana panašūs savo konsistencija ir spalva produktai. Netgi skoniu… Figų melasa tinka gardinti jautienos kepsniui su krauju arba grietinėlės desertui. Arba sušiams, kaip daro Tokijo restoranų šefai. Melasa anksčiau buvo vaistas, o ne maistas. Nuo kvėpavimo takų uždegimo, skrandžio ir žarnyno ligų, nuo išsekimo ir nuo seksualinės negalios. Nuo skonio depresijos.

Šis antikos eliksyras daromas iš džiovintų figų. Jos lėtai išspaudžiamos presu, tarsi alyvuogės. Vienam litrui melasos reikia dešimties kilogramų džiovintų baltųjų figų.  Dešimčiai kilogramų džiovintų figų reikia maždaug penkiolikos kilogramų šviežių.  Aritmetika lyg ir nesudėtinga, tačiau produkto kaina neskirta prekybos centrui. Tai absoliutus gastronominio ~haute couture~ – aukštosios mados kūrinys.

Figų karalius galiausiai nugalėjo. Įsibėgėjo ir veikia antrasis likimo variantas: į atokų Prinjaną važiuoja tolimų kraštų gurmė, važiuoja prestižinių leidinių žurnalistai, važiuoja smalsuoliai. „Santomiele“ kūriniai eksportuojami į Japoniją, JAV, Prancūziją. Elitinės gastronomijos prekybos tinklas „Eataly“, valdantis parduotuves Romoje, Milane, Turine, Niujorke, Čikagoje, Tokijuje, Osakoje, Dubajuje, parduoda figų melasą ir karališkuosius kankorėžius.

„Paragaukite nugarinės“, – siūlo A.Longo. Ragautojai nustebę: ar tikrai valgysime kiaulieną su figomis? Ne, kiaulienos nevalgysime. Ragausime figas taip, lyg būtų kiauliena arba kita penktadienio nuodėmės užuomina. „Santomiele“ kūriniai – ironiški, su provokacijos skoniu. Tai irgi šiuolaikiškumo žymė. Figų nugarinė daroma iš plonai supjaustytų džiovintų figų griežinėlių su romu, vanilės ir migdolų aromatais.  Saldumynas? Galbūt. Tik išreikštas per kitokią maisto produkto formą. Išeina žavinga kiaulienos nugarinės antitezė. Ragaudamas tokius dalykus pamiršti pramoninius niekalus. Figas, apdorotas sieros dioksidu (E 220), kurio cheminio rūgštumo burnoje pridengti nepajėgia joks figos lapas, arba skonio stipriklis. A.Longo nenaudoja jokių sintetinių konservantų ir jokių konservantų apskritai. Kaimiečių lauke džiovintas figas sterilizuoja 180 laipsnių temperatūroje, ir viskas.

Čilento figų dievas mums skyrė valandą. Jos užtenka norint atrasti ne šiaip įdomių aromato ir skonio derinių, ne šiaip mums, šiauriečiams, egzotišką produktą. Atrandame idėjų, startuoliškos drąsos, modernaus dizaino pasaulį. Atrandame jungtį tarp šios dienos ir gastronominės senovės, kuri prasidėjo, rodos, nuo Adomo ir Ievos. Apie jungtį prisimename užvėrę duris su sėkmės kodu „Pamatyta. Išgirsta. Užuosta. Paragauta. Pačiupinėta“. Vėl regime XI amžiaus bažnyčią. Mussolinio laikų paminklą kariams. Žalias Čilento nacionalinio parko kalvas.

Skaisčiai šviečia saulė. Bandau rikiuoti išvadas.

Pirmoji. Startuoliai nebūtinai gimsta virtualioje erdvėje ir failuose. Gimsta žiūrėdami į medžius. Ir į jų vaisius.

Antroji. Netgi patys elementariausi, kasdieniškiausi produktai, tokie kaip figos, bulvės arba burokėliai, gali savyje turėti idealią verslo formulę.

Trečioji. Netgi labiausiai tautosakos niekinamuose produktuose gali slypėti nematoma ir labai elitiška vartojimo pusė. Vieną dieną ji iškyla aikštėn, ir tautosaka susigėsta.

Ketvirtoji. Ideali gastronomijos verslo formulė gimsta tada, kai pavyksta sujungti savo šeimos, savo teritorijos, savo žemės istoriją su nūdiena ir šiuolaikiniais žmonių poreikiais.

Penktoji. Gastronomijos pasaulyje dar ne viskas atrasta. Tereikia atidžiau dairytis.

Šeštoji. Žiniasklaida (bent jau gastronominė) ne visada atranda blogus reiškinius.  Kartais ji atranda figų dievą.

Paulius Jurkevičius

„Veidui“ iš Prinjano Čilento (Italija)

Yra vienas bekvapis, beskonis ir gurmė rate gana retai aptariamas alyvmedžių produktas, kurio neįmanoma supilti, suvynioti ar kitokiu būdu sufasuoti į kokią nors tarą. Šis produktas – tai alyvmedžių kraštovaizdis.

Man, beje, labiau patinka prancūziškos kilmės daiktavardis „peizažas“ (pranc. ~paysage~). Ir ne todėl, kad mūsiškis „kraštovaizdis“ arba „gamtovaizdis“ yra griozdiškai sudurstytas ir fonetiškai nelabai aptakus. Peizažas yra toks apibūdinimas, kuris labiau tinka meno kūriniams. Anaiptol ne kiekvieną kraštovaizdį vadinčiau peizažu. Tam, kad kraštovaizdis taptų peizažu, jame reikės ieškoti estetikos elementų. Juk muzikinių garsų serija taip pat dar nėra muzika. Muzika šie garsai tampa kompozitoriaus valia. Peizažą ant drobės kuria tapytojas. Gamtos peizažą tvarko du autoriai – žmogus ir Kūrėjas.

Peizažas su alyvmedžiais pasižymi keista savybe: jis atrodo idealus net tiems stebėtojams, kurie paprastai neturi laiko žvalgytis ir klausinėti savęs, ką jaučia matydami. Alyvmedžių peizažas veikia visų – tiek alyvuogių aliejaus vartotojų, tiek ir tų, kurie nevartoja šio produkto, nuotaiką.

Kokia nuotaika apima žvelgiant į peizažą, kuriame dominuoja alyvmedžiai?

Gera. Saikingai pakili. Mažumėlę euforiška, bet ne per daug. Raminanti, bet nemigdanti. Žmogus, atsidūręs alyvuogių giraitėje, nesijaučia įbaugintas, tarsi būtų atsidūręs gūdaus miško tankmėje. Didelio miesto gyventojas, pakliuvęs į grūdinių kultūrų ar vaismedžių lauką, neretai pasijunta svetimas. Miestiečiui atrodo, jog jis atsidūrė kaimiškų darbų, kurių nesupranta ir nelabai nori suprasti, epicentre. Alyvmedžiai nesukelia pasipriešinimo ir svetimumo. Alyvmedžių giraitė – tai tvarkinga pusiaukelė tarp gamtos ir žmogaus veiklos. Tiesa, vėlyvą rudenį, kai pradedamas nuimti derlius, ši veikla gana matoma. Matoma ir žiemos pradžioje, kai alyvmedžius reikia genėti.

Į alyvmedžius nenusibosta žiūrėti, panašiai kaip nenuobodu stebėti banguojančią jūrą. Jie keičia spalvą priklausomai nuo vėjo krypties: kartais lapija būna ryškiai žalia, kartais pilkšva arba sidabrinė.

Alyvmedžių peizažas nedvelkia monotonija, nes jie patys nemėgsta reljefo monotonijos. Šiems medžiams patinka kalvos, stačios ir nuolaidžios įkalnės, skardžiai. Jie mėgsta raižytą jūros pakrantę ir ežerus.

Alyvmedžiai niekada nesimaišo su kitais medžiais. Vienintelė draugija, kuriai jie neprieštarauja, yra vynuogynai. Bet taip, matyt, nusprendė žmogus. Šiaip ar taip, alyvuogių aliejaus ir vyno binomija yra ir ant stalo, ir gamtoje.

Alyvmedžiai neprieštarauja ir vienam kitam kiparisui. Arba apelsinmedžiui. Jiems netrukdo šen bei ten išsimėčiusios raudonų plytų sūrinės ir vyninės. Net ir aukštai ant kalvų stūksančios pilys ir įtvirtinti viduramžių miestai alyvmedžiams netrukdo. Tad ko gi jie nemėgsta? Gamyklų, kaminų, pasėlių laukų. Alyvmedžių peizažas atspindi taiką tarp gamtos ir žmogaus veiklos. Tai ir yra idealusis Toskanos peizažas, kurį tapė ~quattrocento~ ir ~cinquecento~ tapybos meistrai: Beato Angelico, Luca Signorelli, Sandro Botticelli, Ambrogio Lorenzetti. Pastarasis menininkas gana aiškiai išdėstė, kas Renesanso peizaže yra gerai ir kas nėra. Jo alegorinės freskos „Geros ir blogos vyriausybės darbo vaisiai mieste ir kaime“ eksponuojamos Sienoje, savivaldybės rūmuose „Palazzo Pubblico“. Gera valdžia – tai peizažas su alyvmedžiais.

Kad ir kur atsidurtų alyvmedžių peizažo stebėtojas – Andalūzijoje, Kretoje, Toskanoje, Kalabrijoje, jis nejaus įtampos. Žinoma, kiekvienos šių vietovių kraštovaizdis turės savų ypatumų: Andalūzija stebins nesibaigiančiais – nuo horizonto iki horizonto besitęsiančiais alyvmedžių plotais, Kreta žavės tyru peizažo grynumu, Toskana – tapybišku kalvų bangavimu, Kalabrija – tikrus miškus primenančių didžiulių alyvmedžių tankme.

Kokios spalvos vyrauja alyvmedžių peizažuose? Spalvų paletė priklauso nuo konkrečios geografinės vietovės, tačiau kai kurie atspalviai kartojasi. Žalia spalva – alyvmedžių lapijos ir žolės. Mėlyna – jūros (jos daugiausia yra Italijos ir Graikijos kraštovaizdžiuose) arba ežero (Gardos, Komo, Trazimeno, Bolsenos ežerai Italijoje). Mėlyno dangaus, nes Viduržemio jūros regione daug saulėtų dienų, ir dangus dažnai būna giedras. Ruda – dirvožemio spalva. Ji vėlgi mainosi priklausomai nuo vietovės: nuo ryškios degtos terakotos spalvos Toskanoje, Apulijoje, Andalūzijoje iki gelsvų Kretos plynaukščių ir Chaeno lygumų (Ispanija). Kai kuriose vietovėse alyvmedžių peizažas nusidažo tos vietovės koloritu. Tarkime, Apulijoje (Italija), Formenteros saloje, krinta į akis balta akmeninių tvorelių spalva. Graikijos salose Santorine, Mikone – balta ir mėlyna miestelių architektūros spalvos.

Beveik visus alyvmedžio peizažus vienija ta pati gamtovaizdžio ypatybė – šviesa. Švari, geranoriška, taiki, vaisinga. Kartais tragiška, bet viltinga. Šią šviesą bene geriausiai perteikė garsiausias Florencijos Renesanso menininkas Sandro Botticelli savo paveiksle „Malda sode“ (eksponuojamas Granados „Museo de los Reyes Católicos“). Jame vaizduojamas idealusis alyvmedžių sodas Getsemanėje: Jėzus Kristus nukryžiavimo išvakarėse bendrauja su guodžiančiu jį angelu ir į Kristaus pusę pasvirusiu alyvmedžiu. Tai vieninteliai Jėzaus sąjungininkai, nes trys evangelistai miega netoliese. Paveikslas tragiškas savo turiniu, tačiau tipizuotas alyvmedžių peizažas jį nudažo tvirta, švaria vilties šviesa.

Alyvmedžiai žmogui suteikia tvirtumo ir saugumo pojūtį. Kodėl? Ne sykį ieškojau atsakymo į šį klausimą. Kartą kelionės po Italijos alyvmedžių ūkius metu viena bendrakeleivė iš Suvalkijos pasakė man: „Čia, po alyvmedžiais, – jauku ir gera. Čia daug minkšto žalios žolės patalo. Keistas jausmas: jeigu krisi po medžiu, tai minkštai. Gulėsi po medžiu, žiūrėsi į dangų ir nesinorės pakilti.“ Kitas tautietis iš Vilniaus pastebėjo, kad alyvmedžiai savotiškai atrodo, nes suteikia stebėtojui „ilgą“ perspektyvą. Kalnuose žvilgsnis atsiremia į kalną. Lygiame lauke žvilgsnis apskritai pasimeta. Alyvmedžių plotai dažniausiai išsimėtę kalvose ar priekalnių terasose. „Ilga“ vaizdo perspektyva didina ją stebinčio žmogaus regimąjį pasaulį, kuris atrodo beribis ir harmoningai pasikartojantis.

Viltis, erdvė ir saugumas. Minkštas, jaukus žemės paviršius. Optimistiškai nuteikiančios spalvos. Švaros pojūtis. Tokius ir panašius išgyvenimus patiria po alyvmedžiu prisėdę XXI amžiaus žmonės. Jie beveik visada būna įsitempę ir nervingi. Alyvmedžiai sugeria blogą psichinę energiją, atpalaiduoja. Italijos psichoterapeutai šią alyvmedžių savybę pastebėjo maždaug prieš dešimtmetį. Tarp dviejų jūrų – Jonijos ir Adrijos – yra vienas gražiausių Apulijos (Pietų Italija) kampelių Salentas. Čia veikia keletas privačių psichologijos centrų, kurie gydo ne hipnoze ar psichoterapijos seansais, o peizažu. Štai keletas gydomojo peizažo ingredientų: žalia augalijos, mėlyna jūros ir dangaus, ruda ir juoda dirvožemio spalvos, raminančiai banguojantis kalvų reljefas be keturkampių pramonės, žemės ūkio pastatų.

Įprastas peizažas su alyvmedžiais turi magiškos galios. Tuo pats turėjau progų įsitikinti, ilgas valandas vaikščiodamas Lombardijos, Lacijaus, Abrucų, Molizės, Sicilijos alyvmedžių takais. Pasitaisydavo ir bičiulių, kartu su manimi kiekvieną rudenį iš Lietuvos atvykstančių ragauti naujo alyvuogių aliejaus, nuotaika. Į Romą atskrenda darbo įtampos pritvinkę verslininkai, įmonių vadovai. Išbraidome daug žolės po Lacijaus alyvmedžiais, kartais bičiulių akyse regiu netgi nebylų klausimą: „Kiek dar bus tų alyvmedžių?“ Bet iš Romos į Vilnių išskrenda pailsėję, ramybę ir gerą nuotaiką atgavę tautiečiai.

Kirsk šaką – užaugs dešimt

O dabar – užteks kontempliuoti! Eime prie medžio, kurio lotyniškas vardas yra ~Olea europaea~ arba ~oleaceae~ šeimos gentainis – alyvmedis.

Tai visai normalus, egzotika nelabai dvelkiantis medis. Maždaug 10 metrų aukščio, kaip pati įprasčiausia lietuviško sodo obelis. Pas mus alyvmedžiai neauga – nebent smarkiai šildomose ir galingai apšviestose oranžerijose. Tačiau alyvmedžio „pusbroliai“ auga, žydi ir šalčius sėkmingai iškenčia. Visi puikiai pažįsta kvapiuosius artėjančios vasaros pranašus: paprastąją alyvą, jazminą, geltonais žiedais ankstų pavasarį išsprogstančią forzitiją. Žalių gyvatvorių puoselėtojai gerai pažįsta ir ligustrą. ~Oleaceae~ šeimoje – maždaug dvidešimt įvairiose platumose paplitusių augalų. Bet nė vieno, išskyrus alyvmedį, vaisiai nenaudojami nei ritualiniams tepimams, nei maistui.

Alyvmedžio lapija iš pirmo žvilgsnio taip pat primena mūsiškius vaismedžius – kriaušę, vyšnią, galbūt slyvą. Tiesa, tai tik pirmasis, apgaulingas įspūdis. Elipsės formos alyvmedžio lapas – dvispalvis: viršutinė jo dalis yra tamsiai žalia, o apatinė – pilkšvai sidabrinė, tarsi aksomo skiautė. Pučiant vėjui atrodo, kad ritasi sidabro banga. Prabangi, „sidabrinė“ alyvmedžio elegancija išskiria šį kilnų medį iš visų pietietiškų augalų.

Lietuviškai sakoma, kad alyvmedis yra „visžalis“. Tai tokia baisiai nevykusi santrumpa, kai norima patikslinti, jog augalas žaliuoja ir vasarą, ir žiemą. Man artimesnis itališkas variantas ~sempre verde~ (it. „visada žalias, amžinai žaliuojantis“). Ta proga pastebėsiu, kad italų kalba yra tarptautinė muzikos kalba, bet ji galėtų būti ir tarptautinė alyvuogių aliejaus kalba.

Na, bet ar tikrai tie dvispalviai alyvmedžio lapai, vienąsyk išsprogę, taip ir žaliuoja kelis šimtus metų? Būtų didelis stebuklas. Alyvmedžio lapai gyvuoja dvejus trejus metus. Paskui nukrinta, bet tai įvyksta nepastebimai. Jeigu medžiui trūksta šviesos, lapai pradeda kristi staiga.

Paglostykime alyvmedžio kamieną. Jeigu medelis jaunas, vos kelerių metų, kamienas neišsiskiria nuo daugybės kitų medžių – šviesiai pilkas, glotnus, kietas. Brandaus alyvmedžio kamienas – žymiai įdomesnis. Suskilinėjęs, drevėtas, keistai išsirangęs. Beveik juodos spalvos. Seno medžio kamieną tarsi kanjonai vagoja išilginiai įskilimai, drevių briaunos – kietos, aštrios tarsi stalaktitai. Šimtamečio alyvmedžio kamienas – monumentalus ir skulptūriškas. Atsidūrę greta tokio gamtos kūrinio, norom nenorom pajuntame jam pagarbą. Labai senų medžių kamienai „išsivaikšto“. Ką tai reiškia? Iš vienos medžio šaknies atsiranda dvi, trys, keturios, o kartais ir daugiau kamieno atšakų. Seniausias Italijos alyvmedis Farfos abatijoje (netoli Romos) išsidalino į tris didžiulius medžius. Vieno metro aukštyje kamieno apimtis siekia 7 metrus, lajos diametras – 30 metrų, bendras medžio aukštis – apie 15 metrų. Atsirėmę į šį galiūną, kurio amžius – daugiau nei du tūkstantmečiai, pajusime jį fiziškai. Jausmas toks, tarsi medis spinduliuotų nematomą energiją.

O kas ten, apačioje, prie storiausios kamieno dalies? Kažkokios žalios šakelės styro… Atrodo labai keistai: medžio kamienas – galingas, tarsi marmuro uola, o iš tos „uolos“ dygsta žali ūgliai. Šis pagarbios senatvės ir veržlios jaunatvės sambūvis ir yra neįtikėtino alyvmedžio gyvybingumo ženklas. Jeigu medžio niekas negenėtų, naujos jo šakelės tarsi nesulaikoma žalios gyvybės jėga veržtųsi pro kietą tarsi metalas žievę. Senovės graikai šią alyvmedžio savybę garbino ir jai lenkėsi.

Alyvmedis – be galo užsispyręs medis. Jį galima nukirsti. Galima marinti šalčiu arba sausra. Galima netgi padegti. Bet visiškai sunaikinti deivės Atėnės dovaną – sunkiai įmanoma misija. Anksčiau ar vėliau iš šaknies prasiverš gyvybė – nauja šakelė, nauji žalsvi sidabriniai lapeliai.

Paulius Jurkevičius

Apie autorių ir knygą

Pirmasis lietuviškas alyvuogių aliejaus vadovėlis

Autorius: Paulius Jurkevičius, bendraautoris – Rimvydas Laužikas

Kam skirta knyga? Visiems:

inteligentams – bambekliams, kurie niekina maisto malonumus, bet domisi istorija;

namų šeimininkėms, kurios sprendžia išsprendžiamą dilemą – ar galima kepti alyvuogių aliejuje;

virtuvės smalsuoliams, kurie savęs dar nelaiko gurmė, bet norėtų žinoti daugiau;

restoranų šefams, kurie savo virtuvėse naudoja išspaudų aliejų;

keliautojams, kurie bando patys atrasti skonio pasaulį;

sveikuoliams, kurie nori kuo ilgiau gyventi, bet bijo atsiduoti skonio malonumams, nes šie esą nesuderinami su sveika mityba;

vyno žmonėms, kurie nesupranta, kodėl vyną gaminančiose šalyse mažėja vyno suvartojimas, o ypač tyro – didėja;

patriotiškai nusiteikusiems skeptikams, kurie įsitikinę, kad lietuviai verti tik rapsų aliejaus;

patriotiškai nusiteikusiems skeptikams, kurie iš principo nevartoja ypač tyro, nes alyvmedžiai neauga Lietuvoje, nors neauga ir kavamedžiai, pipirmedžiai, citrinmedžiai;

visiems tiems, kurie nekreipia dėmesio į maistą;

visiems savo ankstesnių knygų skaitytojams.

Kaip išdėstyta ši knyga?

Pirmoji dalis. Pateptasis pasaulis. Ją skaitys inteligentai – bambekliai, kurie nepripažįsta kultūrinės maisto vertės ir nuopelnų žmonijos istorijai. Šioje dalyje aiškinama, kad žodis „aliejus“ gimė kaip alyvuogių aliejaus nuoroda. Kad Kristaus vardas Kristus reiškia „pateptasis“, o pateptas jis buvo visai ne moliūgų sėklų aliejumi. Ir kad Vakarų ir Rytų pasaulių riboženklis yra jis – ypač tyras.

Antroji dalis. Medis užsispyrėlis ir jo vaisiai. Apie stebuklingą medį, kuris gali ramiai žaliuoti du tūkstančius metų, laukdamas, kol mes suprasime jo vaisių sulčių – alyvuogių aliejaus išskirtinumą. Apie alyvmedžio kantrumą, užsispyrimą ir žygį į šiaurę. Kur žaliuoja šiauriausias alyvmedis? Nepatikėsite – Druskininkų platumoje.

Trečioji dalis. Tyrumo technikos ypatumai. Pirmyn – į alyvuogių aliejaus spaudyklą.  Pabandykime pagaliau išsiaiškinti, ką reiškia šaltas aliejaus spaudimo būdas. Ir koks galų gale tas šaltumas? Ir nuo ko galiausiai vis tik priklauso alyvuogių aliejaus kokybė. Viską, ką iki tol galvojote apie alyvuogių aliejų, meskite į centrifugą. Kad atsiskirtų tiesa nuo klaidingų įsitikinimų. Amžiams.

Ketvirtoji dalis. Degustuoju, vadinas, gyvenu. Alyvuogių aliejus, kaip ir vynas, – degustuotinas. Tik reikia pasitreniruoti. O tam, kad pasitreniruotum, reikia žinoti žaidimo taisykles. Apie tai ir pasakojama šioje dalyje. Pasakojama apie ypač tyro įvairovę. Apie naująjį alyvuogių aliejaus pasaulį, kurio nepažįstame.

Penktoji dalis. SPO: ~Sanitas per Oleum~. Ji skirta sveiko gyvenimo maniakams. Ir visiems tiems, kurie niekaip nesusigaudo, koks yra skirtumas tarp mononesočiųjų ir polinesočiųjų rūgščių. Nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti. Tereikia atmesti išankstinius įsitikinimus. Jeigu nesuprasite polifenolių džiaugsmo, tada geriau sugrįžti prie margarino.

Šeštoji dalis. Ūkiški patarimai vartotojui. Visiems, kurie ieško ir neranda. Restorane, gurmė parduotuvėje, prekybos centre, internete, pas ūkininką. Visiems, kurie studijuoja alyvuogių aliejaus etiketes, bet nežino, kaip iššifruoti vieną ar kitą gamintojo pareiškimą. Visiems, kurie tikisi pagaliau atrasti teisingą kainos ir kokybės santykį, bet vis dar blaškosi.

Pabaiga. Mano istorija: kodėl atsirėmiau į alyvmedį. Apie save rašyti – bjauru. Bet reikia. Nes aš buvau vienas iš jūsų. Netikėjęs, klydęs, praradęs viltį ir šiek tiek sveikatos. Todėl ir parašiau.

Knygos bendraautoris gastronomijos istorikas Rimvydas Laužikas išgarsėjo parašęs „Istorinę Lietuvos virtuvę“. „Knygoje apie ypač tyrą“ jis pasakoja, kaip ir kokiais keliais alyvuogių aliejus atsidūrė Lietuvoje. Tai turbūt pirmasis tokio pobūdžio bandymas. Todėl – labai vertingas ir įdomus.

Maistologija. Mano blogi spėjimai, atrodo, vis dėlto pasitvirtino. Apie Lietuvos dalyvavimą „Expo 2015“ parodoje kažkaip įtartinai mažai naujienų.

Milane kabinsime makaronus. Makaronų meistrams italams ir visam pasauliui. Iki pasaulinės parodos „Expo 2015“ liko gerokai mažiau nei šimtas dienų, o mūsiškė Žemės ūkio ministerija savo tinklalapyje įjungė skaitiklį, „mušantį“ dienas, likusias iki „Agrobalt“ parodos, kuri įvyks kitais metais.

Galvojau, parašysiu tekstą apie tai, kad tampame, o gal jau ir tapome gurmė valstybe (gurmė yra tas, kuriam rūpi maisto malonumas). Specializuoti kavos barai, kone kas savaitę atidaromi nauji restoranai, virėjų – asmenybių mada, pasakiški gurmė krautuvių asortimentai, vis platėjančios vyno išmanytojų gretos. Dar pridėkime skaitomiausių knygų dešimtukus: receptų kūrėjai jau seniai iš barščių išmetė eilėraščių kūrėjus.

Esame pačiame virtuvinio sąjūdžio įkarštyje. Belieka sveikai pasigirti. Visus šiuos ir kitus gastronominius procesus parodyti pasauliui. Atsiverti: kas esame, ką valgome ir kuo užgeriame. Kaip tai padaryti? Per trumpą laiką pasipasakoti apie saldainius, sūrius, alų, dešras, medų ir talentingus šefus nėra paprasta užduotis. Gal net ir nelabai įmanoma. Jeigu ne „Expo 2015“. Jeigu ne dieviškoji galimybė užlipti ant Milano gastronomijos podiumo!

Gegužės pirmąją prasidedančios pasaulinės parodos tema – maistas. Štai ji – ideali proga pademonstruoti nacionalinį gastronominį progresą dvidešimčiai milijonų Milane laukiamų parodos lankytojų! Perkelti visam pusmečiui į Italiją lietuvišką gero skonio šurmulį, tą simpatišką kulinarinį entuziazmą, kuris pagaliau apniko pilkų cepelinų valgytojų šalį.

Entuziazmo kurį laiką būta ir dėl „Expo 2015“. Tiesa, tas entuziazmas buvo ne gastronominio, o statybinio pobūdžio. Patyręs „Expo“ parodų organizavimo vilkas Lietuvos paviljono komisaras Romas Jankauskas sugebėjo įžiebti netgi tam tikrą intrigą: paskelbė atvirą paviljono konkursą, kuriame dalyvavo geriausi šalies architektai. Spaudoje vyko įdomios diskusijos apie Lietuvos namus Milane, jų vidų, išorę, estetiką. Buvo paskelbtas konkurso laimėtojas. Ir viskas. Su pasauline paroda susijęs entuziazmas išblėso. Dabar jis lygus absoliučiam nuliui.

Aš nė kiek neabejoju, kad Lietuvos paviljonas Milane architektūriniu požiūriu nebus prastesnis nei kaimynų. Kad bus laiku pastatytas, įrengtas ir šalies Prezidentei nebus gėda jo atidaryti. Bet aš esu gastronomijos žmogus. Man šiuo atveju visiškai nerūpi Lietuvos skonio forma – paviljonas. Man rūpi skonio turinys – paviljono ekspozicija.  Kas Milane svarbiau – forma ar turinys? Parodos tema ar temos architektūrinis lukštas? Čia tokie patys klausimai, kaip ir dilema, ar teatrui svarbiau graži rūbinė, ar solistų pajėgumas. Geri solistai gali dainuoti ir be gražios rūbinės, ir bus išgirsti.  Įdomų gastronominį turinį parodoje galima būtų išdėlioti be sienų, be architektoninių efektų – tiesiog ant žolės! Kaip Edouardo Manet paveiksle. Ir, manau, atsirastų susidomėjusiųjų!

Milane ant žolės neliksime. Esame kūrybingų architektų, dizainerių ir išmoningų statybininkų tauta. Esame formos ir pakavimo meistrai. Žavingos lėkštės, dailios dėžutės, elegantiška pakuotė, įspūdinga tara – tai dalykai, kuriuos esame įvaldę tobulai. Kai Vilniuje man įpila espreso kavos į manieringą stiklinaitę – sutrinku. Čia tai bent! Kai kas nors atveža į Romą lauktuvių – lietuviškų saldainių žaismingoje dėžutėje, Roma stebisi: oho! Kai dovanoju mūsų alaus elegantiškame stiklo butelyje su reljefiškai įspaustais gamintojo simboliais, prie alaus ~haute couture~ nepratę italai netiki, kad stikle – ne brendis ir ne likeris.

Lietuvos paviljono likimas Milane – tai dar viena lietuviška formos pergalė prieš turinį. Išvaizdos – prieš skonį. Architektūros – prieš gastronomiją. Statybininkų – prieš ūkininkus. Kartojasi daugsyk girdėta istorija apie tai, kaip pinigų nestokojantis verslininkas atidaro savo restoraną. Ką dės į lėkštes savo klientams, jis tiksliai nežino, bet lėkščių dizaino viziją turi, ir netgi labai aiškią. Po kažkiek laiko restoranas, taip ir neradęs savo turinio, numiršta, o jo kūrėjas reiškia apgailestavimą, kad maitinimo verslas – nuostolingas, nes niekam nereikia gerų restoranų.

Likus mažiau nei šimtui dienų iki pasaulinės parodos apie maistą atidarymo, gurmanizuotoje visuomenėje – absoliutus štilis. Nevyksta viešos diskusijos dėl Lietuvos paviljono „Expo 2015“ turinio. Nesiginčijame, nesijaudiname, menkai svarstome, ką pasauliui – dvidešimčiai milijonų – duosime paragauti Milane.  Problema išspręsta lietuviškai – statomas didelis, gražus namas. O jeigu bus didelis namas, bus ir valgyti. Kažko bus…

Jausmas toks, kad Milano „Expo“, kuri Lietuvai kainuos keturis milijonus eurų, įdomi nebent kelionių agentūroms ir dar porai ministerijų. Jeigu kalba būtų apie Europos krepšinio čempionatą – trykštų patriotizmas. Jeigu tai būtų olimpinės žaidynės – regėtume dar didesnį patriotizmo protrūkį. O „Expo 2015“ kažkodėl patriotizmo negeneruoja, ir tiek. Milano pasaulinę parodą daug kas įsivaizduoja kaip didelį tarptautinį maisto „kermošių“. Ką nuveši – tą suvalgys. O ko nesuvalgys – tą parsiveši atgal!

Bet kalbos jeigu ir vyksta, tai daugiausia pakavimo temomis. Atrodytų, namas jau yra, galvokime, ką ant stalo padėsime. Bet mūsų maistininkai toliau užsispyrę svarsto, ne ką, o kaip. Jų nuomone, pamatęs Lietuvos paviljoną, lankytojas – gurmė stebėsis unikalia paviljono architektūra. Paskui lankytojas – gurmė įeis į vidų ir žavėsis paviljono interjeru. Tada nukreips žvilgsnį į ekspoziciją. Manote, lankytojas – gurmė pagaliau pradės kažką ragauti? Klystate. Jam teks įvertinti lietuviškų stendų kokybę. „Svarbiausia tokio dydžio parodose – įrengti patrauklius stendus“, – kalba apie „Expo 2015“ vienos didelės maisto bendrovės vadovas. Jam kelia juoką skonio dalykai. Jam rūpi rodyti pramonę: „Gal ir neblogas dalykas ekspozicijose yra medus ir kaimiška dešra. Bet žmonės, tai matydami, susidaro nuomonę, kad tai – dar neišsivysčiusi valstybė. Užtat svarbu parodyti, ant kokio tvirtumo pamato stovi mūsų maisto pramonė.“

Jeigu šis maisto pramonės bosas užsuktų, tarkime, į vieną įdomiausių maisto parodų – „Slow Food“ pasaulinį maisto saloną Turine, jis pamatytų itin mužikiškus stendus ir neįtikėtiną gastronomijos kokybę. Kas šiais laikais yra gastronominė kokybė?  Atsakymas paprastas ir tuo pat metu labai nepatogus didiesiems maisto pramonininkams: įvairovė ir savitumas. Milane mums nereikėtų pasakoti, kad nesame alkani ir turime ką valgyti. Nereikėtų girtis fabrikų architektūra, gamybos plėtra, apyvarta ir eksportu. Nebūtina užsiminti apie lietuvišką ementalį, dzūkišką „prosecco“ vyną, aukštaitišką mocarelą. Užjuoks.

Bandau įsivaizduoti, kas atstovaus Lietuvai pasaulinėje parodoje: a) maži sūrininkai ar b) „Rokiškio sūris“? A) mažos alaus daryklos ar b) Klaipėdos „Švyturys“? A) nišiniai gastronominiai produktai ar b) masinė gamyba? Jeigu visi atsakymai – b, tada į Milaną vežkime „Maximą“. Apie viską pagalvos ir nereikės raudonuoti.

Lietuvai reikėtų lygiuotis į maisto lyderius. Lyderė šioje srityje yra Italija. Ne ta Italija, kuri juokino pasaulį, niekaip nesugebėdama apsaugoti „Expo“ statybų aikštelės nuo Kalabrijos ir Sicilijos mafijos čiuptuvų. Ne ta Italija, kuri tragiškai vėluoja su parodos objektų statybomis. Mums turėtų rūpėti gastronominė, puikių produktų ir unikalaus skonio Italija. Ji yra lyderė, todėl ir pasiūlė pasauliui maisto temą. Šioje šalyje nominali papildoma vertė, gaunama iš vieno hektaro bet kokių kultūrų, yra 300 proc. didesnė, palyginti su Didžiąja Britanija, 200 proc. – palyginti su Ispanija ir Vokietija, 70 proc. – su Prancūzija. Italija pasaulyje pirmauja ekologiško ūkininkavimo srityje, nes 43 852 įmonės pagamina 17 proc. visos Europos ekologiško maisto produkcijos.

Bet svarbiausias Italijos turtas yra gastronominis savitumas: ši šalis turi 268 produktus, įvertintus saugomos geografinės ir kilmės vietos nuorodomis. Antroje vietoje – Prancūzija su 207, trečioje – Ispanija su 162 nuorodomis.

Mes esame stipriausi tarp Baltijos šalių su šešiomis nuorodomis: tai Stakliškių midus, baltas varškės sūris, Seinų-Lazdijų medus, Daujėnų duona, žemaitiškas kastinys, skilandis. Šie produktai turėtų būti mūsų gastronominės delegacijos vėliava, mūsų „sunkioji artilerija“, mūsų gastronominio patriotizmo smogiamoji jėga. Ar bus? Pažiūrėsime. Esame elegantiški fasuotojai, aukščiausio lygio pakuotojai, unikalios taros kūrėjai. Bet kažkodėl pamirštame ant balto varškės sūrio etiketės įkalti saugomos geografinės nuorodos registro ženklą.

Tuos, kurie svajoja apie patrauklius „Expo 2015“ stendus, galiu patikinti: stendai nėra pasaulinės parodos tema. Statistinis Milano parodos lankytojas bus gastronomiškai išsilavinęs, smalsus naujų aromatų ir skonio medžiotojas, o ne stendų vertintojas.  Technologiškai pažangius stendus pasilikite „Agrobalt“ ir kitoms (maisto) pakavimo parodoms. Į Milaną vežkite unikalų medų ir rankomis minkomą duoną. Bet ar prasimuš ant gastronominio podiumo patys mažiausi ir įdomiausi? Šiuo metu tai – esminis nacionalinės maisto politikos klausimas.

Kol kas vangus pasirengimas „Expo 2015“ parodai rodo, kad nacionalinė maisto politika yra labai vangi. Ar ji apskritai egzistuoja? Pamatysime Milane.

Paulius Jurkevičius, Roma

Kelionės. Kad ir kaip keliausi po Siciliją – nuomotu automobiliu, autostopu ar jachta, pašėlę nuotykiai ir linksmi atsitiktinumai garantuoti.

„Labai smagu, kai atostogos būna pilnos nuotykių. O kelionė jachta palei Sicilijos krantus kaip tik tokia ir buvo – labai įdomi, graži ir su nuotykiais, kaip pridera. Juk kelionės ir turi būti su nuotykiais“, – pradeda pasakojimą keramikė bei dailininkė Nomeda Marčėnaitė, rugsėjo pradžioje į Siciliją išsiruošusi su bendraminčių bičiulių kompanija.

Bičiuliai net nebuvo numatę kelionės plano, nes, pasak Nomedos, su jachta tikslaus kelionės maršruto nesuplanuosi, nes viskas priklauso nuo oro sąlygų ir kitokių gamtos užgaidų.

Per dešimt dienų Lietuvoje statyta liukso klasės jachta „Reliant59“ draugų kompanija, vadovaujama vieno iš jachtos kapitonų Vyto Palavinsko, apiplaukė beveik trečdalį Sicilijos palei pietinį ir vakarinį krantą. Keliautojai aplankė žymiausius ir įdomiausius pakeliui pasitaikiusius salos miestus, garsėjančius legendomis, istoriniais ir architektūriniais paminklais, mėgavosi ilgais pokalbiais ant denio ir nuostabiais vaizdais. Teko patirti ir Neptūno rūstybę.

„Kelionė jachta nebuvo labai rami, sanatorinė, kaip aš sakau, teko patirti ir audros“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad jai net galingas sūpavimas nebaisus – bangos jos beveik niekada neužsupa.

O štai tiems, kuriuos nuo mažiausio supimo ima pykinti, keliautoja turi keletą patarimų. Pasirodo, bijantys jūrligės žmonės jau iš anksto įsibaimina ir nusiteikia, kad nuo nemalonių pojūčių niekur nepabėgs, tad įsitempia ir sustingsta. „Man atrodo, kad jei jau tave supa, turi tapti tarsi laivo dalimi ir siūbuoti kartu pagal bangų ritmą. O jei sėdi sustingęs, tai ir tavo vestibiuliarinis aparatas funkcionuoja visiškai kitu ritmu nei aplinka. Man neteko girdėti, kad žmogų, kuris plaukia jūra savarankiškai, o ne valtyje, kada nors būtų užsupę. Taigi pasidariau išvadą, kad reikia prisitaikyti prie bangų ir išmokti siūbuoti kartu. Dar vienas dalykas – svarbu visą laiką po truputį užkandžiauti, galima paskanauti šiek tiek šampano ar dar kažko, kad atsipalaiduotum. Tačiau jokiu būdu neprisigerti, nes girtuokliauti laive griežtai draudžiama – labai pavojinga“, – dėsto pastebėjimus keliautoja.

Nors Nomedos nuo bangų sūpavimo ir niekada nesupykina, tačiau per šios kelionės audrą ir jai teko patirti, kas yra jūrligė. Įsisiautus audrai kajutėje nukrito indelis su džiovintais pomidorais, tad mūsų pašnekovė suskubo visko tvarkyti. Po 15 minučių sako pajutusi, kad reikia skuosti ant denio. „Sakiau sau, spausk, Marčėnaite, kuo skubiau į viršų ir žiūrėk į horizontą“, – dabar jau juokiasi pasakodama moteris.

Audra – ne vienintelis patirtas nuotykis. Netikėtumai keliautojų laukė nuo pat pirmų žingsnių išlipus iš lėktuvo Komizo oro uoste. Atskridę bičiuliai pradėjo dairytis transporto, kuris nugabentų juos į Likatą, prie jūros. O tam geriausiai tiko didelis taksi automobilis, į kurį gali susėsti visa kompanija. Tačiau Sicilijoje taksistai turi savo taisykles, kurios ne visada palengvina keliautojams gyvenimą.

„Matome stovintį tinkamą automobilį, tačiau mums buvo paaiškinta, kad jo negausime. Tik vėliau supratome, jog siciliečiai taip siekia, kad būtų nusamdytas pirmas eilėje stovintis taksi automobilis. Tačiau toks taksistų solidarumas mums netiko, mat būtų tekę prie jūros važiuoti trimis automobiliais. Neliko nieko kito, kaip tik išsinuomoti iš agentūros mums tinkamą transporto priemonę“, – prisimena Nomeda.

Šiaip ne taip išsprendę transporto klausimą keliautojai pajudėjo Likatos link, tačiau pakeliui dar nusuko nuo kelio, kad pasigrožėtų Agridžentu ir jo apylinkėse esančiu Šventyklų slėniu. „Ten tikrai gražūs senoviniai griuvėsiai“, – sako Nomeda.

Kaip žinome, Sicilijoje tikriausiai kiekviena žemės pėda turi savo legendą, ką jau kalbėti apie miestus ir šventyklas, kuriose esą lankėsi ne tik žinomi antikos karvedžiai ar filosofai, bet net pusdieviai, gyvenę tarp žmonių, ar dievai, nusileidę iš Olimpo. Tai štai Agridžentas irgi ne išimtis.

Dabartinio miesto vietoje prieš kelis tūkstantmečius buvęs Akragantas, kurį įkūręs ne kas kitas, kaip pats Dedalas. Priminsime, kad Dedalas iš Atėnų, pasak mitologijos, buvęs talentingas skulptorius, architektas ir išradėjas. Pasak Homero, būtent Dedalas suprojektavęs ir pastatęs Kretos karaliaus Mino dukrai Ariadnei šokių aikštelę, o pačiam valdovui – klaidžiausius Labirinto rūmus, kuriuose buvo apgyvendintas Mino žmonos Pasifajės ir Poseidono meilės vaisius – Minotauras.

Talentingajam architektui buvo uždrausta išvykti iš salos. Tačiau Dedalas sugalvojo būdą pabėgti – sau ir sūnui Ikarui pasigamino iš tvirto audinio, vaško ir plunksnų sparnus. Atžala buvo prigrasinta nekilti aukštyn, saulės link, nes vaškas ištirps, ir nesileisti žemyn, jūros link, nes plunksnos sušlaps ir neišlaikys žmogaus. Bet kur jaunuolis senio paklausys. Vos tik Dedalas ir Ikaras skriste paspruko iš nelaisvės, vaikinas kilo vis aukštyn ir aukštyn, kol kaitri saulė ištirpdė vašką ir Ikaras nukritęs pražuvo jūroje.

Dedalas sūnaus žūties vietą pavadino Ikarija, ir tai nėra vien tik mitologinė žemė, kaip pamanytum. Tokiu vardu pavadinta sala stūkso Viduržemio jūros rytuose, netoli Turkijos. Pats architektas sėkmingai pasiekė Siciliją, kur pastatė šventyklą Apolonui, o dievams atsidėkodamas paaukojo savo išradimą – sparnus.

Prie kurios šventyklos nagus prikišo Dedalas, šiandien jau neaišku, mat dabartiniame Agridžente antikos likučių ne tiek jau daug rasi, nebent užsuksi į ~Santa Maria dei Greci~ bažnyčią, pastatytą ant antikinės šventyklos liekanų, kurių atidžiau pasižvalgius galima pamatyti navoje. Pačiame mieste vis dar gyva viduramžių dvasia – siaurų tamsokų gatvelių labirintai nuveda prie įspūdingų bažnyčių ir katedros, kurios fasade įdomiai dera arabiškos, kataloniškos ir normandiškos architektūros ir puošybos detalės.

Na, o sekant antikinių mitų pėdsakais verta pasukti į Šventyklų slėnį – vieną įspūdingiausių graikų pastatų kompleksų už Graikijos ribų. Dorėninės šventyklos, statytos apie V a. pr. Kr., gerokai buvo apgriautos žemės drebėjimų, niokojamos tiek karingųjų kartaginiečių, tiek pamaldžiųjų krikščionių. Iš didingos Hefaisto šventyklos likę vos pora kolonų, iš Ledos ir Dzeuso sūnų Kastoro ir Polideuko – keturios kolonos, šiek tiek daugiau išlikę Heros šventyklos: iš 34 kolonų, kurių aukštis siekė nuo 20 iki 40 metrų, liko stovėti net trisdešimt.

Beje, statytojai buvo užsimoję Dzeusui Olimpiečiui pastatyti visų laikų didžiausią šventyklą, kaip padėką už laimėtą karą prieš kartaginiečius, tačiau, likimo ironija, didingas sumanymas liko neįgyvendintas – dėl tų pačių kartaginiečių antpuolių statinys liko nebaigtas ir iki šiandienos mažai kas išliko, nes pastato dalys buvo panaudotos kitoms šventykloms ir statiniams.

Stūkso dar ir antra pagal dydį slėnio šventykla, skirta pusdieviui Herakliui, Dzeuso sūnui, įdomu žvilgtelėti Asklepijo, medicinos dievo, šventyklos griuvėsius. Sakoma, kad nors pats pastatas prabanga nežibėjęs, tačiau sulaukdavęs gausybės lankytojų, norėjusių pasveikti nuo vienų ar kitų ligų. Beje, geriausiai išsilaikiusi Santarvės šventykla, kuri buvo paversta krikščionių bažnyčia, ir būtent tai apsaugojo pastatą nuo niokojimo ir griovimo.

Užmetę akį į griuvėsius bičiuliai patraukė į Likatą, tačiau čia paaiškėjo, kad automobilį teks grąžinti atgal į Komizą. Daug galvos nesukdami atgal patraukė Nomeda ir kapitonas. O čia jų laukė dar viena staigmena. „Grįžę atgal miestą radome tuštutėlį, aplink nė gyvos dvasios. Taksi nėra, autobuso nėra ir neaišku, kada bus. Ko tik paklausi, niekas nežino, kaip mums grįžti atgal“, – prisimena Nomeda ir nusijuokusi priduria, kad, nepaisant visko, tai buvęs puikus nuotykis.

Nomeda su Vytu nusprendė keliauti autostopu ir patraukė saulei kepinant tuštutėliu greitkeliu. Matyt, keliautojai atrodė taip keistai, kad net priešinga kryptimi važiuojantys siciliečiai sustojo paklausti, ar nereikalinga kokia nors pagalba.

Galų gale keliautojų pavėžėti sustojo reikiama kryptimi važiuojantis linksmas, akivaizdžiai vyno prisiragavęs seneliukas, vėliau estafetę perėmė jaunesnis italas, o trečiasis vairuotojas lietuvius nuvežė į keistą pakeliui esančio miestuko aikštę, kurioje susirinkę būriavosi vien vyrai. Jie tuoj ėmėsi klausinėti, ko atvykėliams čia reikia. Pagaliau šiaip ne taip per vertėjus išsiaiškino, o vienas vyras net pavėžėjo iki autobusų stoties.

Kadangi iki reikiamo autobuso dar turėjo laiko, pora nuėjo į šalimais esantį barą, kuris vėliau pasirodė esąs visai ne baras, o autobusų stoties bilietų kasa, atsigaivinti šaltu alumi ir atsikvėpti po kelionės nuotykių.

„Pakeliui prie mūsų pripuola akivaizdžiai ne vietinis žmogelis, toks visas persigandęs, akis išpūtęs, ir angliškai su akcentu klausia, kur važiuojame. Pasakome, kad į Likatą. Žmogelis nervingai aiškina, kad ir jam ten reikia, tik jis nežinąs, kaip ten patekti. Mes paaiškiname, kad tuoj atvažiuos reikiamas autobusas. O jis mums skundžiasi, kad va nusipirkęs traukinio bilietą ir tik dabar sužinojęs, jog traukiniai čia nevažinėja. Tie nerealieji siciliečiai jam pardavė traukinio, kurio nėra, bilietą“, – šypteli pasakodama Nomeda ir priduria sutrikusiam keliautojui patarusi su tuo pačiu bilietu bandyti važiuoti autobusu, nes gal tiks. Tačiau kaip toliau sekėsi nelaimėliui, Nomeda nesužinojusi.

Taigi keliaujant po Siciliją verta prisiminti patarlę, kad jei pats saugosiesi, tai ir Dievas saugos. Mat siciliečiai labai įžūliai ir akiplėšiškai neapgaudinėja, tačiau žioplių dažniausiai nelinkę pasigailėti.

Pagaliau sėkmingai pasiekę laivą keliautojai leidosi palei pasakiško grožio pakrantę link Marsalos miesto, kurį Nomeda vadina šunų miestu. „Didžiulis miestas, turintis neįtikėtinai gražų gelsvą senamiestį. Net naktį, kai nėra šviesų, jis visas švyti. O jei tik bent kiek šviesos blyksteli, miestas tiesiog spinduliuoja – visos didžiulės plytos ir milžiniško dydžio plokštės, kuriomis išgrįstos gatvės, blizga. Mažos siaurutės gatvelės, kuriomis eidamas gali grožėtis ant namų sienų sukabintais paveikslais ir keramikos dirbiniais, – nuo viso to nerealaus grožio buvau apakusi. Be to, kiek mes vaikščiojome ir filmavome, visą laiką mus sekė kokių dešimties laukinių šunų gauja. Tačiau visiškai neagresyvūs, atvirkščiai, labai draugiški, be to, švarūs, grakštūs ir labai gražūs“, – neįprastu įspūdžiu dalijasi keliautoja.

Pasak Nomedos, ryte paaiškėjo, kad tuos šunis greičiausiai visi šeria, mat vienos galerijos prieangyje sako pastebėjusi vakarykštį keturkojį palydovą ir meiliai jį kalbinančią moterį. Be to, pasirodė, kad tie šunys puikiai prisitaikę gyventi mieste ir net lakti vandenį iš pačių įvairiausių fontanų.

Vis dėlto Marsala garsėja ne tik galerijomis ar paslaptingomis šunų gaujomis. Ji daugeliui žmonių, mėgstančių vyną, žinoma ir dėl stipraus, sodraus, saldaus vyno, pavadinto miesto vardu. Yra ne viena legenda, kaip šis vynas išpopuliarėjo kitose šalyse. Vieni tikina, kad garsusis admirolas H.Nelsonas 1798 m. po mūšio prie Nilo užsisakė didžiulį kiekį šio puikaus vyno ir taip atkreipė į jį visų dėmesį.

Vis dėlto gerokai patikimiau atrodo pasakojimai apie toliaregius ir viską apskaičiuojančius prekybininkus. Pasak istorinių šaltinių, 1773 m. į Marsalą atplaukė anglų prekybininkas Johnas Woodhouse’as ir pašmirinėjęs mieste netikėtai paragavo vietinio vyno, kuris buvo truputėlį panašus į spirituotus ispaniškus ir portugališkus vynus, tuo metu itin madingus Anglijoje. Tad šiek tiek pamąstęs nusprendė, kad marsala vadinamas vynas turėtų įtikti ir britams. Ir neapsiriko. Grįžęs atgal į Marsalą po beveik dvidešimt metų pradėjo masinę šio vyno gamybą. Įdomu paminėti, kad Marsalos vynas buvo pirmas vynas Italijoje, gavęs DOC (~Denominazione di Origine Controllata~) statusą.

Ir tai dar ne visos šio miesto įžymybės.

Įdomus faktas, kad Marsalos įkūrimo laurai atitenka finikiečiams. Priminsime, kad Finikija – senovės istorinis regionas, nusidriekęs Viduržemio jūros pakrante dabartinio Libano, Pietvakarių Sirijos ir Šiaurės vakarų Izraelio teritorijomis. Finikiečiai sukūrė galingą civilizaciją, pastatė miestus, kuriuose klestėjo amatai, prekyba. Beje, finikiečiams priklauso abėcėlės išradimas. Jie buvo bene geriausi to meto jūreiviai, pasiekdavę Britanijos salas, apiplaukę Afriką. Būtent finikiečiai pirmieji pradėjo kurti savo kolonijas. Ir vienos jų griuvėsiai yra išlikę šalia dabartinės Marsalos – ~Lilybaeum~.

Ši gyvenvietė buvo viena atokiausių finikiečių kolonijų, įkurta apie 397 m. prie. Kr. Čia apsigyveno tie žmonės, kurie išliko po Dionisijaus I Sirakūziečio žudynių Mozijos saloje, kurioje buvo klestintis finikiečių prekybos centras. O šiandien pasipūtėliai siciliečiai giriasi, kad apie finikiečius galima sužinoti tik iš dviejų šaltinių: iš Biblijos ir Mozijos.

Būtent dėl finikiečių palikimo verta apeiti visus muziejus, kuriuose yra sukaupta nemažai dėmesio vertų didžiosios jūrininkų civilizacijos artefaktų. Bene įspūdingiausias eksponatas – iš likučių, rastų netoli Egadų salų, rekonstruotas laivas. Šis įdomus laivas, turėjęs kiekvienoje pusėje po 17 irklų, galėjęs, mokslininkų nuomone, dalyvauti Pirmajame pūnų kare (III a. pr. Kr). Na, o muziejuje, veikiančiame Whitakerio viloje, galima apžiūrėti ir puikią V a. pr. Kr. graikų jaunuolio skulptūrą. Įdomu žvilgtelėti ir į kitus eksponatus – namų apyvokos daiktus, ginklus ir pan.

Ką dar galima nuveikti Marsaloje? Pasisotinus istorija bei vynu, galima patraukti Druskos keliu, vingiuojančiu nuo Marsalos Trapanio link. Ši pramoga skirta ratuotiems keliautojams, tačiau ir kitiems nors trumpam verta žvilgtelėti į egzotiškai atrodančius druskos laukus.

Na, o keliaujantieji jachta gali mėgautis kitais malonumais. Pavyzdžiui, vieną ypač gražią naktį keliautojai patraukė šalia Sicilijos susispietusių Egadų salų link. Salų grupei priklauso Favinjana, vaizdingos Maretimo ir Levanco (garsėjanti priešistoriniais piešiniais) salos.

„Jos nepaprastai gražios, tačiau į krantą nelipome, o nakvojome ant vandens jachtoje, nes buvo žiauriai vėjuota. Tačiau naktis buvo nepaprastai romantiška – pakilo didžiulis mėnulis virš tokių keistų kalnų. Peizažas – kaip perkeltas iš pasakos. Žiūri ir galvoji, kad niekur negalėtum rasti gražesnio vaizdo“, – tikina Nomeda ir priduria, kad kelionės jachta pranašumas yra tas, kad galima patekti į tas vietas, į kurias autobusu ar automobiliu niekaip nepateksi.

Verta paminėti ir dar vieną kelionės jachta pranašumą. Tarkim, keliaujant automobiliu tenka apsistoti viešbučiuose ir įdomesnio maisto ieškotis kavinėse ar restoranuose, o plaukiant jachta turi galimybę pamatyti daugybę įdomių vietų ir maitintis kaip puikiausiuose restoranuose. Ypač jei koko pareigų imasi Nomeda.

„Laive aš apsiėmiau rūpintis maistu – gaminau rizotą, makaronus, visokias žuvis. Su Vytu landžiodavome po turgavietes, pirkdavome šviežutėlių jūros gėrybių, daržovių“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad jachtoje net ir plaukiant gaminti labai patogu, nes tam pritaikyta visa įranga – nuo aukštų puodų iki specialių laikiklių.

Na, o kelionę bičiuliai baigė Trapanio uoste, kurio senamiestis, pasak Nomedos, ne toks senas kaip Marsalos, tačiau vis tiek įdomus ir gražus. Čia akį traukia įspūdingos XVII a. bažnyčios ir puošnūs rūmai. Visa ~Via Garibaldi~ stebina prašmatniais barokiniais pastatais, kai kurie jų laikomi vienais puikiausių sicilietiško baroko pavyzdžių. Na, o į ~Santuario di Maria Santissima Annunziata~ bažnyčią verta užsukti ne tik žvejams ir jūrininkams, bet ir jachtininkams, mat joje yra Marijos statula, pagarsėjusi stebuklais, šalia kurios meldžiama palankaus vėjo ir gero oro.

Šalia Trapanio yra dar vienas įspūdingas turistinis objektas – Segesta. Pasak legendų, Segestą įkūrė iš Trojos išsigelbėję žmonės, Enėjo sekėjai. Kaip buvo iš tikrųjų, nežinia, nes ši archeologinė vietovė dar labai mažai tyrinėta. Tačiau vaizdai gniaužia kvapą, tarkim, ant kalvos stūkso galinga V a. pr. Kr. pradėta, bet dėl kartaginiečių antpuolių taip ir nebaigta statyti šventykla.

Bičiulių kompanija taip pat susigundė pamatyti taip visų liaupsinamą vietovę, tačiau taksi atvažiavus iki kalno teko nusivilti. Mat jau buvo ruduo, pakilo štorminis vėjas ir keltuvas neveikė – nesaugu kelti žmones tokiu oru. Keliautojai daug negalvodami apsisuko ir pėstute patraukė atgal į laivą, mat jiems atrodė, kad kelias visiškai trumpas.

„Einam einam, einam einam, jau ir sutemo. Pradėjom italų klausinėti kelio, o jie stebėjosi, ar tikrai norim eiti į Trapanį, ir gyrė, kokie mes šaunuoliai. Taip pėstute pardrožėm kokius 12–13 kilometrų labai gražiomis vietomis, palei jūrą, krantine. O sugrįžus į miesto pagrindinę aikštę laukė staigmena: prieš tai miegojęs tuščias miestas it pabučiuota Miegančioji gražuolė atsibudo, pasirąžė, išsipuošė ir visas švytėjo šviesomis, į gatves pasipylė žmonės“, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad keliautojai rado įdomų vyno barą, kuriame vynas buvo pardavinėjamas tiesiai iš statinių. Sumoki fiksuotą kainą, ir vynu gali mėgautis kiek tinkamas, įsitaisęs ant pagalvėlių ant žemės ar palangių.

Kelionė jachta padovanoja neįtikėtinai nuostabių akimirkų ne tik stebint įspūdingą mėnesieną. Kas gali būti romantiškiau už ilgus nesibaigiančius pokalbius su bičiuliais ant denio? „net esame susitarę į kelionę neimti knygų, o telefonai ir kompiuteriai yra truputį ignoruojami. Kur kas svarbiau bendravimas ir bendrumas. Juk stichija vienija, ir tu turi daugiau galimybių žmogiškiems santykiams puoselėti. Ir tai nuostabu! Juk mes visi esame tarsi sulaukėję vieni kitų atžvilgiu, viską atstoja internetinis pasaulis ir bendravimas“, – pasakojimą baigia Nomeda.

Faktai apie Siciliją

Sicilija – didžiausia Viduržemio jūros sala.

Salos sostinė – Palermas.

Saloje gyvena apie 6 mln. žmonių.

Sicilijos istorijoje apstu graikų, romėnų, arabų, bizantiečių, finikiečių, kartaginiečių pėdsakų.

Sicilija laikoma ir mafijos, „Cosa Nostra“ tėvyne.

Ką būtina pamatyti? Aplankykite rūsčiąją Etną, po kuria, pasak mitų, Hefaistas buvo įsikūręs kalvę. Vienoje gražiausių Sicilijos pakrančių – ~Scala dei Turchi~ verta bent pabraidyti.

Aplankykite ir Palermo, Taorminos, Katanijos senamiesčius.

Privalu aplankyti nedidelę Noto provinciją, garsėjančią barokiškais miestais grynuoliais. Regioną 1693 m. nusiaubė galingas žemės drebėjimas, sulyginęs su žeme miestus ir gyvenvietes, po to Noto, Sirakūzų, Modikos ir Ragūzos miestai buvo atstatyti prašmatniu baroko stiliumi.

Į Sicilijos Trapanio ir Komizo oro uostus skraidina „Ryanair“ skrydžių bendrovė. Pasidairius iš anksto galima rasti bilietų, kainuojančių mažiau nei 100 eurų.

Daiva Urbienė

Matėte? Jaunasis Italijos premjeras Matteo Renzi užsispyrė: „Europos užsienio politiką tvarkysime mes.“ Netinka scenografo duktė Federica Mogherini? Pernelyg dairosi į kairę? Surasime tvirtesnių kandidatų. Dar arčiau kairės.
Bandykime pasiaiškinti, kokios priežastys verčia Romą laikytis svajonių apie ES vyriausiojo užsienio reikalų įgaliotinio postą.

Lietuvos spauda ir internetiniai užsienio politikos komentuotojai iš Italijos užsienio reikalų ministrės Federicos Mogherini padarė kažkokį monstrą. Vieniems ji – Vladimiro Putino pakalikė arba net dviprasmiškai artima bičiulė, kitiems – visiška neišmanėlė. Ir visai be reikalo. Italijoje akredituotų užsienio žurnalistų korpusas ilgai naršė po ministrės biografiją, bet jokių skandalingų faktų nerado. „The Wall Street Journal“ neliko nieko kita, kaip pasitelkti ironišką toną kalbant apie geras mokyklas ir universitetus, kuriuos lankė ir baigė F.Mogherini.
Pati ministrė per visą šį laiką sukandusi dantis diplomatiškai tyli. Europa kalba, Baltijos šalys kalba, Italija, kuri prieš mėnesį laiko nelabai žinojo, kas čia per pareigybė – ES užsienio politikos įgaliotinis, dabar aptarinėja kone kiekviename daržovių turguje. O Federica tyli. Įsižiūrėkime į šios itin jaunos pagal Italijos karjeros standartus pareigūnės veidą. Mokslams atsidavusios pirmūnės išraiška. Lojali ir absoliučiai pareiginga.
Tas visų Europos užsienio reikalų ministerijų kanceliarijose apšnekėtos moters tylėjimas irgi šį bei tą sako. Įsiklausykime, kas nuolat šneka už ministrę. Jos kandidatūros teikėjas – premjeras M.Renzi. Ne tik šneka, bet ir grumiasi. Išvada? Pareigingoji F.Mogherini labai normaliai atliktų savo darbą ES. Tą, kuris jai būtų pavestas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m