Dabar arba nežinia kada. Italija turi vieną veržliausių ir jauniausių istorijoje premjerų – 39 metų Matteo Renzi. Bet turi ir rekordinę valstybinio sektoriaus skolą – 2,069 trln. eurų. Turi BVP su chronišku minuso ženklu.

„Yra gera naujiena“, – maloniai šypsosi nedidelio „Conad“ tinklo prekybos centro direktorius. Atsainiai klausiu: „Dar viena vasaros nuolaidų kampanija?“ – „Ne. Šįkart – nauja klientų premijavimo sistema. Vietoj dovanų – čekiai. Už juos galėsite įsigyti maisto“, – jau be šypsenos, visai rimtai aiškina vadovas.
Iki šiol birželis Italijos prekybos centruose būdavo tarsi vidurvasario Kalėdos: ištisus metus kaupę premijinius taškus, pirkėjai iš spalvingo katalogo rinkdavosi specialias dovanas. Dovanos viliojančios: kalnų dviratis – sportuojantiems, „Lego“ kaladėlės – mažiesiems, elegantiškas dekanteris – vyno žinovams, kruizas po Viduržemio jūrą – keliaujantiems. Viso šito nebebus. Nebereikia. Jokių spalvingų katalogų, jokių kruizų, plaukų džiovintuvų, firminių skėčių. „Conad“ nusprendė, kad geriausia dovana – pakuotė spagečių, butelis alyvuogių aliejaus arba gabalas parmezano. Ir ne po metų, o dabar.
Šnektelėjau su savojo kvartalo „Conad“ prekybos centro direktoriumi. „Šią vasarą Romoje geriausias būdas pritraukti pirkėjus – dovanoti pirmojo būtinumo maisto prekių. Nuolaidos? Neveiksmingos. Netgi tos, kurios kažkada sukeldavo ažiotažą, tarkime, imi tris, moki už du“, – atvirai pasakoja direktorius.
Visi šie ir daugybė kitų rinkodaros „antibiotikų“ Italijoje paprasčiausiai nebeveikia. Išrasti naujus? Beprasmiška, nes nemaža dalis prekybos tinklų pirkėjų grįžta atgal, į praeitį. Į mažų miestelių turgelius, į sūrines, vynines, alyvuogių aliejaus spaudyklas – tiesiai pas gamintojus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

 

Prasideda itališkasis Europos Sąjungos pusmetis. Nors Graikija ir Italija Europos Sąjungoje dažniausiai linksniuojamos kaip ekonominių problemų kamuojamos valstybės, būtent joms šiemet tenka formuoti Bendrijos politinę darbotvarkę pirmininkaujant ES Tarybai.
Italai, liepos 1-ąją užėmę graikų vietą, ketina sekti spartietiškai taupų pirmininkavimo modelį pasirinkusių kolegų pavyzdžiu, tačiau tą padaryti nebus lengva. Nors Atėnai šiam laikotarpiui iš biudžeto skyrė 50 mln. eurų, politikams ir biurokratams pavyko susispausti bei išleisti tik mažiau nei trečdalį – apie 19 mln. eurų. Nenorint sukelti papildomų aistrų krizės padarinių įaudrintoje visuomenėje, Graikijoje apsieita be pompastikos, užsienio svečiai nebuvo pamaloninti dovanomis ar nemokamomis ekskursijomis. Nors dėl to nukentėjo pirmininkavimo matomumas, stebėtojai pripažino, kad efektyviam darbui tai nekliudė, o minimalistinis modelis parodė puikų pavyzdį kitoms valstybėms.
Tiesa, italai taip smarkiai diržų veržtis neketina, žadėdami išleisti apie 56 mln. eurų, – šiek tiek mažiau nei 2013 m. antrąjį pusmetį pirmininkavusi ir apie 60 mln. eurų iš viso atseikėjusi Lietuva.
Italai neslepia, kad jų politinis prioritetas artimiausius šešis mėnesius bus integracijos gilinimas. “Svajoju, mąstau ir dirbu tam, kad ateityje mano vaikai gyventų Jungtinėse Europos Valstybėse”, – sakė centro kairiųjų Italijos premjeras Matteo Renzi.
Tai anaiptol nedžiugins Didžiosios Britanijos, svarstančios apie referendumą dėl narystės Bendrijoje, ir kirsis su politinėmis tendencijomis: po pastarųjų Europos Parlamento rinkimų euroskeptiškai nusiteikusių politikų pagausėjo iki beveik trečdalio.
Tarp kitų tikslų – migracijos srautų, ypač iš Šiaurės Afrikos, ribojimas bei bendros migracijos politikos sukūrimas, taip pat ekonomikos augimo skatinimas bei nedarbo mažinimas. Italai sieks išspręsti ir Makedonijos klausimą: Graikija iki šiol vetuoja šios šalies derybas su ES dėl šalies pavadinimo, kuris esą kėsinasi į Šiaurės Graikijoje esantį Makedonijos regioną. Kartu tai pasitarnaus Italijos užsienio reikalų ministrei Federicai Mogherini, kuri yra viena realiausių kandidačių tapti naująja ES vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais vietoj Catherine Ashton.
Deja, Lietuvai ir Baltijos šalims reikšmingi klausimai dėl Rytų partnerystės ir Ukrainos ateities, atrodo, liks paraštėse.

Italijos Turino universiteto ekonomikos profesorius ir Tarptautinio ekonomikos tyrimų centro direktorius Enrico Colombatto mano, kad Europos Sąjungos ateitis po Europos Parlamento (EP) rinkimų – toli gražu ne rožinė. Kalbėdamasis su “Veidu” ekspertas teigė, kad ES turi iš naujo atrasti savo egzistavimo priežastį.

VEIDAS: EP rinkimuose rinkėjai balsuoja už kandidatus, remdamiesi jų veiksmais įgyvendinant nacionalinius interesus, o ne bendrą ES viziją. Ar toks polinkis padeda kurti vieningos ES ateities strategiją?
E.C.: Tiesa ta, kad EP niekam nerūpi. Visuomenės apklausos rodo, kad maždaug 40 proc. europiečių dalyvauti EP rinkimuose neketina. O apie 30 proc. ketinančių balsuoti gyventojų gali būti euroskeptikai. Sudėjus šiuos skaičius akivaizdu, kad gyventojų, kuriems rūpi ES ateitis ir politinis jos projektas, – mažuma.
Todėl yra dvi ES ateities galimybės: arba rinkimų rezultatai užtikrins Europos Komisijos ir EP pergalę prieš euroskeptikus, arba, jei EP kontroliuos euroskeptikai, jų partnerystė bus paralyžiuota. Bet kokiu atveju didelės naudos ES negaus.
Kai tik vyrauja politinis neapibrėžtumas, sakyčiau, net politinis paralyžius, žaidimui baigiantis laimi biurokratai. Todėl nesu nusiteikęs optimistiškai.
VEIDAS: Kai dauguma europiečių nusivylę dabartiniu ES modeliu, gal federacinė sąjunga veiktų efektyviau?
E.C.: Mes nesame JAV – nesijaučiame didele tos pačios šalies dalimi. Pavyzdžiui, man patinka lietuviai, esu tikras, kad ir lietuviams patinka italai, bet esame skirtingos šalys. Per pasaulio krepšinio čempionatą sirgau už Italiją, o jūs – už Lietuvą, juk nepalaikėme tos pačios komandos. Mūsų kalba, istorija ir kultūra skiriasi, vadinasi, nesame politinė, istorinė ar kultūrinė sąjunga. Vienintelis siejantis dalykas, kuriuo ES tėvai galėjo įteisinti savo projektą, buvo ekonominė narių sėkmė. Nors ir nesame tos pačios šeimos dalis, būti drauge apsimoka dėl ekonominės naudos ir savo gerovės.
Tačiau žmonės nusivylę, jiems trūksta naujų gerovės rezultatų, kankina nuojauta, kad ES ekonomines problemas dažniau kūrė, nei sprendė. Eurobiurokratai nuolat kartojo: “Suteikite mums galių, ir mes sukursime naujų darbo vietų.” Taip nenutiko. Ir štai dabar klesti jaunimo nedarbas.
Jie sakė: “Suteikite mums galių, ir tapsime pažangiausiu technologijų centru visame pasaulyje.” Ir šitai neįvyko. Natūralu, kad žmonės klausia: jei jie duoda pinigų, balsų, tai kodėl eurobiurokratai nepateisina lūkesčių?
Niekas neprisiims atsakomybės skandinti ar nutraukti ES projektą, nes pasekmės būtų nenuspėjamos. Bet jei negauname naudos iš ekonominės ES perspektyvos, nesame ir politinė sąjunga, tai kas gi mes?
Nesame stiprūs ir dėl strateginių priežasčių: Ukrainos krizė parodė, kad europiečiai iškrinta iš konteksto. Šiandien laikraščiuose matome buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį apsikabinusį Vladimirą Putiną.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Režisierius Oskaras Koršunovas po metų pertraukos vėl sugrįžo į „Teatro del Giglio“ teatrą Lukos mieste, Italijoje. Tai – ne vienintelis režisieriaus sugrįžimas. Čia, praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmojo karto Osle, Oskaras Koršunovas dar kartą ėmėsi norvegų dramaturgo Jon Fosse pjesės „Žiema“. Beje, režisierius užsimena apie planus statyti šią pjesę Lietuvoje.
Praėjusiais metais Lukoje esančiame teatre Oskaras Koršunovas ir jo teatras pristatė savo spektaklį „Miranda“. Režisierius taip pat vedė kūrybines dirbtuves profesionaliems italų aktoriams. Šiemet subrendo spektaklio idėja, kuri buvo įgyvendinta kartu su lietuvių aktore Rūta Papartyte bei italų aktoriumi Marco Brinzi. Menininkams vos per dešimt dienų pavyko pastatyti, kaip paaiškėjo išpirmųjų atsiliepimų, stiprų spektaklį.
„Viena didžiausių patirčių buvo tai, jog faktiškai per dešimt dienų sukūrėme labai muzikalų spektaklį, atveriantį tą nepaprastą Fosse dramos poetiką. Iš tiesų, niekada negali nuspėti per kiek laiko pastatysi vieną ar kitą spektaklį. Tarkime, „Žuvėdrą“ repetavome labai ilgai, tai prarasdami tą aukso vilną, tai vėl ją pagaudami. Tik taip „Žuvėdrą“ išleidome jau tikrai subrandintą. Tačiau kartais, kaip nutiko šį kartą statant „Žiemą“, viskas vyksta vienu įkvėpimu. Aišku, dirbome po šešiolika ir daugiau valandų per parą“, – po premjeros mintimis dalinasi režisierius Oskaras Koršunovas.
„Begalinis ačiū režisieriui už tai, kad sutiko atvažiuoti čia ir pastatyti spektaklį per neįtikėtinai trumpą laiką. Darbo procesas buvo neįtikėtinai lengvas, kūrybiškas, be jokios įtampos. Jau seniai buvau tiek besijuokusi. Jautėsi visų mūsų vidinis atsipalaidavimas“, – teigia aktorė Rūta Papartytė.
„Man sunku žodžiais kažką pasakyti apie šį nepaprastą susitikimą su Rūta ir Oskaru. Teturėjome devynias dienas intensyvaus darbo – tai tikrai labai trumpas laiko tarpas, tačiau mums pavyko sukurti kažką mistinio. Kažką tokio, kas, manau, retai kada pavyksta teatre. Šį kartą scenoje jutau itin didelį pasitenkinimą“, – pasakoja spektaklyje vaidinęs italų aktorius Marco Brinzi.
Režisieriui tai jau trečiasis pjesės „Žiema“ pastatymas
Oskarui Koršunovui tai buvo jau trečiasis dramaturgo Jon Fosse pjesės „Žiema“ pastatymas. Pirmą kartą režisierius jos ėmėsi dar 2003-iaisiais, Oslo nacionaliniame teatre.
„Pamenu, „Žiemą“ stačiau Oslo nacionaliniame teatre. Buvo susiformavusi tam tikra norvegiška tradicija kaip reikėtų statyti Fosse: labai saikingai, aktoriams atsargiai, kruopščiai ir pagarbiai tariant tuos Fosse užrašytus burtažodžius. O mes tada pastatėme labai energingą, emocingą ir dinamišką spektaklį. Tai jiems buvo labai netikėta. Nuo to laiko į Fosse norvegai ėmė žvelgti kiek kitaip“, – mintimis dešimt metų atgal leidžiasi režisierius.
2006-aisiais ryžtasi dar didesniems eksperimentavimams su Jon Fosse pjese. Kotrynos bažnyčioje gimė netradicinė kamerinė opera, kuriai muziką parašė kompozitorius Gintaras Sodeika. Beje, jo muzika skambėjo ir spektaklyje Lukoje.
„Nors Fosse tekstai yra be galo muzikalūs, nebuvau girdėjęs, jog pagal jo kūrinius būtų statomos operos. Kartu su kompozitoriumi Gintaru Sodeika pastatėme kamerinę operą pagal „Vinter“ . Aktoriai vaidino laipiodami Kotrynos bažnyčios padangėmis, ties kupolais. Tai buvo labai savotiškas pastatymas, nors statytas pagal tą pačią pjesę apie vyrą ir moterį bei visą kosmosą judviejų pasaulyje, pilname juodųjų skylių, prieštaravimų ir sprogimų“, – pasakoja režisierius.
Trečiasis pastatymas – vėl kitoks. Pasak paties režisieriaus, ši pjesė yra linkusi kiekvieną kartą atsiverti vis kitaip, tad idėją ją statyti keletą kartų yra suprantama.
„Šįsyk pavyko per labai trumpą laiką prisijaukinti tą Fosse tylą. Jis įdomus ne tuo, ką parašo, o tuo, ką nutyli, ko nepasako, kas lieka tarp eilučių. Ir to beveik neįmanoma suvaidinti – tai reikia prisijaukinti. Lukoje tai įvyko. Paradoksalu, tačiau būtent tie nutylėjimai, tie neišsakyti dalykai inspiruoja aktorius improvizacijai. Tai ir yra priežastys, dėl kurių nenuobodu jau trečią kartą statyti šią medžiagą. Kiekvieną kartą ji rutuliojasi vis kitaip“, – teigia Oskaras Koršunovas.
Scenoje – italų ir lietuvių aktoriai
Spektaklyje – tik du vyro ir moters vaidmenys. Juos kūrė skirtingų tautybių aktoriai, lietuvė Rūta Papartytė ir italas Marco Brinzi.
„Oskaras sugebėjo, atrodo, lyg ir nieko nedarydamas mumyse su Marco atverti kažkokius nepažįstamus klodus. Ir kaip aktorė, ir kaip žmogus po šio kūrybinio proceso jaučiuosi labai paaugusi, sutvirtėjusi ir netgi pati su savimi labiau susipažinusi“, – trumpu, tačiau sėkmingu kūrybiniu procesu džiaugiasi Rūta Papartytė.
„Repetuojant viskas savaime atrodė taip paprasta ir visiems mums suprantama. Atradome bendrą kelią, kuriuo ir ėjome kurdami gyvą teatrą“, – jai antrino kolega italas Marco Brinzi.
Aktorių sukurtais stipriais vaidmenimis džiaugėsi ir režisierius Oskaras Koršunovas. Pasak jo, šiame spektaklyje darnus aktorių darbas yra ypač svarbus.
„Labai noriu pasidžiaugti Rūtos darbu kuriant vaidmenį. Jai labai tiko Fosse pjesės medžiaga. Ji iš tiesų labai atsivėrė šiame spektaklyje. Ir italų aktorius labai stiprus. Abu aktoriai derėjo kartu ir tiko šiai pjesei. O čia vyro ir moters partneriavimas yra itin svarbus“, – teigia režisierius.
Atrado italams bei lietuviams atpažįstamus socialinius akcentus
Spektaklio kūrybinę grupę nudžiugino itin teigiamas miesto valdžios atstovų požiūris į šio spektaklio statymą. Dėka jų norvegiška Jon Fosse „Žiema“ tapo atpažįstama pietietiškos Lukos gyventojams.
„Lukos miesto merija buvo labai dosni ir atvėrė visus miesto sandėlius, kuriuose ieškojome parko suoliukų spektaklio scenografijai. Panaudojome tikrus pokario Lukos parkų suoliukus, stulpus ir žibintus, tą demontuotą parko atributiką, lyg dekonstruotos žmogaus sielos griaučius. Lukos gyventojams tai buvo labai atpažįstamas peizažas“, – prisimena Oskaras Koršunovas.
Itališka publika spektaklyje pastebėjo ir kitą, kiek aktualesnį socialinį aspektą. Tai natūraliai išsivysčiusi emigracijos ir meilės emigracijoje tema.
„Rūta spektaklyje kalbėjo su akcentu, ir jos išvaizda aiškiai byloja, jog ji ne italė. Iš to gimė labai įdomus socialinis aspektas – italas ir rytų europietė susitinka parke. Vėlgi, vietos gyventojams tai yra atpažįstama tema. Čia gyvena nemažai lietuvių merginų ir moterų, atvykusių ieškoti laimės. Tad ši Fosse parašyta meilės daina įgavo dar ir netikėtų socialinių atspindžių“, – teigia spektaklio režisierius.
Planuoja „Žiemą“ statyti Vilniuje
„Esu įsitikinęs, jog neturime ties tuo sustoti. Privalome dar susitikti ir tęsti tai, ką dabar pradėjome. Tame slypi kažkas stebuklingo, prie ko norisi vėl prisiliesti, tik dar giliau. Tai buvo lyg vaikščiojimas basomis kojomis žiemą“, – itališkos „Žiemos“ ateitimi neabejoja aktorius Marco Brinzi.
Spektaklis susilaukė didelio susidomėjimo. Premjeroje apsilankė kritikai bei prodiuseriai iš visos Italijos. Jau planuojamos spektaklio gastrolės po visą šalį. Dažni režisieriaus Oskaro Koršunovo ir jo teatro vizitai Italijoje užaugino savą publiką ir čia. Ji vis labiau domisi tiek šio režisieriaus, tiek apskritai lietuvių teatru.
O tuo tarpu pats režisierius jau galvoja apie šios pjesės pastatymą Lietuvoje. Pasak režisieriaus, ji turėtų gimti OKT/Vilniaus miesto teatre.
„Mąstau ir Lietuvoje, savo teatre statyti šią pjesę. Tai yra šiuolaikinė dramaturgija, provokuojanti naują teatro realybę, naują aktoriaus organiką, jo vaidybą, intonacijas. Ir kartu Fosse kalba apie labai universalius dalykus – apie nepakeliamą vyro ir moters egzistencijos lengvumą. Kalba ir išraiškingai, ir jautriai“, – apie ateities planus pasakoja Oskaras Koršunovas.

Sporto mylėtojai jau žino – rugsėjo 28 d. „Litexpo“ parodų rūmuose vyks didžiausias sporto festivalis „NIKE konvencija, įkvėpta IMPULS“.

Pirmojoje tokioje šventėje Lietuvoje lankysis visame pasaulyje pripažinti treneriai iš Italijos, Ispanijos, Latvijos bei Lietuvos. Vienas jų – italas, aerobikos instruktorius Salvatore Panebianco, paskutinį rugsėjo šeštadienį dalyviams mėginsiantis įkvėpti meilę step‘o šokiui. Ilgametę patirtį turintis aerobikos instruktorius atskleidžia kelias paslaptis, kaip be varginančių užsiėmimų ir dietų turėti gražų bei sveiką kūną.

„Svarbiausi trys dalykai, padėsiantys sėkmingai pasiekti tikslą – tikėjimas savimi, subalansuota mityba ir aktyvus gyvenimo būdas, – teigia S. Panebianco. – Žinoma, yra mokslinių dalykų, paaiškinančių svorio metimo mechanizmą, tačiau nėra vienos griežtos taisyklės. Svarbiausias šiame procese – žmogus: taip, kaip jis jaučiasi, kaip gyvena ir, ar tuo mėgaujasi. Gerbk save, netapk maisto šiukšliadėže ir stenkis gyventi aktyviai, kad tai tau teiktų džiaugsmo – štai raktas į sėkmę. Netikusio gyvenimo būdo pakeitimas visada padeda numesti svorio – tai kalbu iš patirties.“

Dažniausiai treneriai akcentuoja reguliarius pratimus visam kūnui bei griežtą, dietomis paremtą mitybą. Laužydamas visus standartus S. Panebianco sako, jog be tikėjimo savo jėgomis ir mėgstamos veiklos atradimo visa kita netenka prasmės: „Užaugau pietinėje Italijos dalyje, Krotonės mieste, kur maistas toks skanus, kad vaikystėje buvau nutukęs. Būdamas 12-metis svėriau 90 kg, todėl pradėjau lankyti kardio užsiėmimus. Kartą, gretimoje salėje, išgirdau kažką garsiai skaičiuojant. Ieškodamas, iš kur tai sklinda, atidariau vienas duris ir pamačiau… didelę šypseną. Besišypsantis instruktorius pakvietė mane užeiti. Nuo tos akimirkos prasidėjo mano meilė step‘ui ir aerobikai“.

Unikalumu pasižymi ne tik S. Panebianco gyvenimas, bet ir vedami užsiėmimai. „Šis aerobikos instruktorius – neįprasta asmenybė, – sako viena iš konvencijos organizatorių, „Nike” prekės ženklo atstovė Lietuvoje Milda Monstavičiūtė. – Todėl, norėdami žmonėms suteikti galimybę susipažinti su jo improvizuotomis treniruotėmis, užkrečiama energija bei step‘o technika, pakvietėme S. Panebianco į „NIKE konvencija, įkvėpta IMPULS“ sporto festivalį.“

Pasak šventės partnerio, sporto ir sveikatingumo klubų tinklo IMPULS direktoriaus Vidmanto Šiugždino, į konvenciją buvo pakviesti garsiausi pasaulio treneriai, kurie dalyvius užkrės pozityvia energija, įkvėps keisti gyvenimo būdą bei paskatins būti patenkintiems savo kūnu. Instruktoriai ves pačias įvairiausias treniruotes bei programas, o jų žadama daugiau nei 15: nuo energingosios zumbos ar step‘o šokio treniruočių, iki raminančių jogos bei kūno balansavimo užsiėmimų, skirtų tiek sporto mėgėjams, tiek profesionalams.

Šiais metais organizatoriai tikisi sulaukti daugiau nei 1000 dalyvių. Išsamios informacijos apie šventę, treniruočių planą ir registracijos formą ir bilietus galima rasti interneto puslapyje: www.nikekonvencija.lt

Italijos parlamento ir Senato rinkimuose triumfavo euroskeptiškai nusiteikę plevėsos, pasiryžę ir toliau klampinti šalį į skolas ir priešintis bet kokioms pastangoms priversti šią valstybę taupyti.

Po Italijos parlamento ir Senato rinkimų į valdžią sugrįžęs Silvio Berlusconi ir į ją pirmą kartą atėjęs Beppe Grillo jau porą savaičių vadinami didžiausiais Italijos klounais. Tačiau tokie palyginimai žeidžia net tikruosius šios profesijos atstovus. Kai vienas pernelyg didele diplomatija nepasižymintis Vokietijos socialdemokratas Peeras Steinbrückas S.Berlusconi ir B.Grillo vėl viešai pavadino dviem klounais, garsiausias Vokietijos cirkas, neapsikentęs tokio įžeidimo, pareiškė pasipiktinimą, kad jo aktoriai lyginami su tokiais gėdą darančiais kaimyninės Italijos politikais.
“Cirko klounas nėra kvailys, kurį galima nuleisti iki tokio pat lygio kaip Berlusconi”, – tėškė “Circus Roncalli” vadovas Bernhardas Paulas, pridurdamas, kad klouno darbas, priešingai nei šio Italijos politiko, yra garbingas, labai sunkus, jautrus ir kūrybingas.
Taigi šis gėdą net pajacams darantis S.Berlusconi ir B.Grillo duetas kartu surinko daugiau nei 50 proc. italų balsų, ir daugumą laimėjo nutaręs sumesti politinius skudurus. Taip juodu įveikė daugiausiai balsų – 29,54 proc. žemuosiuose parlamento rūmuose gavusią Demokratų partijos lyderio Piero Luigi Bersani vadovaujamą kairiąją koaliciją, kuri, kaip veltui tikėtasi, taip ir nesusivienijo su Mario Monti politine jėga.
Rezultatas – iš tiesų apverktinas ir mažų mažiausiai makabriškas. Juk B.Grillo – rėksmingas populistas, kurio profesija ne taip jau ir nutolusi nuo klouno darbo: jis iš tiesų dirba profesionaliu humoristu ir linksmina 3 mln. bedarbių armiją turinčios Italijos gyventojus, gelbėdamas juos nuo nevilties ir depresijos.
S.Berlusconi savo ruožtu italams kone kasdien garantuoja pikantiškų naujienų apie nesuskaičiuojamas istorijas su moterimis ar korupcijos skandalus ir nuolat duoda darbo geltonosios spaudos žurnalistams.
Ko gero, dėkingumas už nenuilstamas pastangas kelti tautai nuotaiką ir tapo jų pergalės priežastimi: vieni 2 trln. eurų skolos slegiamos valstybės gyventojai taip geraširdiškai balsavo už juokdarį, kiti – už korumpuotą milijardierių ciniką.

Komedija, turinti tragiško atspalvio

Juokas juokais, tačiau S.Berlusconi grįžimas į Italijos valdžią nerimą kelia ne tik sveiką protą išsaugojusiems italams, bet ir užsienio politikams, nebenutuokiantiems, kaip nuo šiol teks rasti bendrą kalbą su viena labiausiai prasiskolinusių, tad ir labiausiai taupyti spaudžiamų valstybių. Juk tiek S.Berlusconi, tiek B.Grillo jau savo rinkimų kampanijos metu buvo pareiškę, kad kovos prieš taupymą ir prieš naujus ar padidintus mokesčius.
Paradoksalu, tačiau per rinkimų kampaniją B.Grillo žadėjo dar ir kovoti su tokiais kaip S.Berlusconi. “Politikai, bankininkai, teisėjai, verslo lyderiai ir spauda, trumpai tariant – visas isteblišmentas susimokė prieš žmones, paprastus italus ir jaunimą”, – yra sakęs tas pats B.Grillo, kuris po rinkimų sudarė koaliciją būtent su žiniasklaidos magnatu, verslininku, milijardieriumi politiku.
Žinomas tinklaraštininkas Gavinas Hewittas pabrėžia, kad B.Grillo “Penkios žvaigždės” buvo ne kas kita, kaip protesto judėjimas, kurį vienijo pasibjaurėjimas Italijos politine klase. Paradoksas, bet jis pats užlipo į patį valdžios olimpą ir vargu ar prisimins, ką prieš rinkimus žadėjo paprastiems italams.
Jau dabar jie abu – tiek S.Berlusconi, tiek B.Grillo – pučia neprastai suderintą dūdą ir aiškina, pavyzdžiui, kad ne tik panaikins italų itin nekenčiamą turto mokestį, bet ir grąžins rinkėjams tai, ką šie jau sumokėjo taupiojo premjero M.Monti vadovavimo laikotarpiu. Tačiau kaip ketina užkamšyti biudžete atsiradusią skylę, du koalicijos partneriai neaiškina.
“Nesako, nes nežino”, – neabejoja “Financial Times” bendradarbis Romoje Tony Barberis, apgailestaudamas, kad Italijoje susiklostė pats blogiausias scenarijus, koks tik buvo įmanomas.
Analitikas atkreipia dėmesį, kad jei valdančiąją daugumą būtų sudarę ne S.Berlusconi “Laisvės tauta” ir B.Grillo “Penkių žvaigždžių” judėjimas, o, tarkime, dešinieji, vadovaujami M.Monti, ir P.L.Bersani vadovaujama Centro kairės partija, Italija dar turėtų vilties išsikapanoti iš skolų krizės. Dabar jos padėtis, ypač jei šalis, vadovaujama šių “juokdarių”, nesiims jokių svarbių reformų, gali atsidurti visiškoje aklavietėje.
“Matyt, juokdariai tikisi, kad lemiamą minutę ranką jiems išties Europos centrinis bankas”, – keistą dviejų laimėtojų ramybę komentuoja Didžiosios Britanijos savaitraštis “The Economist”.
Iš tiesų ECB dar 2012 m. yra nusprendęs esant reikalui supirkti probleminių euro zonos valstybių obligacijas antrinėje rinkoje. Tad jei dėl padidėjusio neapibrėžtumo Italijos politinėje sistemoje šiai šaliai pabrangs skolinimasis, ECB galėtų aktyviai supirkinėti Italijos vyriausybės obligacijas ir taip leisti lengviau kvėpuoti valstybės finansų sistemai. Matyt, toks scenarijus visai tikėtinas, tačiau jis nenaudingas niekam kitam Europoje, išskyrus pačius italus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Nors žiema – toli gražu ne tradicinis laikas gastrolėms, tačiau Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatrui tai nė motais. Trupė ką tik grįžo iš Pontederos Italijoje, kur tarptautinio teatrų festivalio „Era“ programoje parodė spektaklį „Dugne“.
Italijoje lankėsi ir pats režisierius Oskaras Koršunovas. Prieš spektaklį vyko pastarojo susitikimas su vietiniais kritikais, žurnalistais ir tiesiog teatro gerbėjais. Čia italų publika turėjo galimybę pabendrauti su režisieriumi, susipažinti su jo kūrybine istorija, pradedant pačiais pirmaisiais pastatymais ir baigiant pastarosiomis premjeromis.
Žiūrovų reakcija po spektaklio leido suprasti, jog rusų klasika, įvilkta į lietuvišką rūbą, paveikė ir pietietišką italų publiką. Formulė, jog spektaklio tema – žmogus, yra universali visų kraštų žmonių atžvilgiu, suveikė ir šįsyk. Beje, aktoriai ir režisierius sulaukė ne tik publikos, bet ir kritikų reakcijos. Po spektaklio italų spaudoje pasirodė teigiami atsiliepimai.
Spektaklis „Dugne“ gastroliuoja ne tik užsienyje. Balandžio mėnesį prasidės didelis turas po Lietuvą, kurio metu aktorių trupė aplankys Klaipėdą, Šiaulius, Tauragę, Marijampolę ir Alytų. Gastroliuoja ir spektaklis „Julijus Cezaris“, taip pat balandį aplankysiąs Kauną.
Užsienio gastrolių maratonas tęsis pavasarį. Artimiausiuose Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro planuose – gastrolės Kroatijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir vėl Italijoje.
Tarp skrydžių, repeticijų ir spektaklių aktoriai atranda laiko trumpoms improvizuotoms ekskursijoms po lankomus miestus. Trupės laisvalaikio bei užkulisių akimirkos – aktoriaus Tomo Žaibaus nuotraukose.

Keliaujant Italijoje verta remtis vokiečių patirtimi ir vengti amerikiečių mėgstamų vietų.

Italijoje galima keliauti ir be jokio iš anksto susidaryto maršruto, ypač jei į šią šalį susiruoši nebe pirmą kartą. Kad ir kur besi pirštu į žemėlapį, pataikysi į senovinį miestą arba antikinius griuvėsius, į stulbinamo grožio ežero kurortinį miestelį ar spalvingą pajūrio kaimą, pakibusį ant uolų. Na, o lėkštę skanių makaronų ar krepšelį sultingų vaisių gausi beveik visur, net pakelės degalinėse. O ko daugiau reikia atostogautojui?
Per dviejų savaičių rudeninę kelionę neskubėdami apžiūrėjome Šiaurės Italijos regionus: Emiliją-Romaniją, Venetą, Pjemontą, Lombardiją ir Ligūriją. Keliaujant labiausiai nustebino, kad kai kuriose vietose sutikdavome gerokai daugiau vokiečių, amerikiečių ar rusų nei kitų tautybių turistų. Pasirodo, egzistuoja ne vieną dešimtmetį susiklosčiusi tradicija, kad vokiškai kalbantys keliautojai traukia į Pjemonto vynuogynus, Pietų Tirolį ar Sardinijos salą, amerikiečiai grupėmis ar pavieniui aplanko Romą, Florenciją, Veneciją, Komo ežero apylinkes (toks turas, atsižvelgiant į trukmę ir lankytinų vietų skaičių, amerikiečiams kainuoja nuo 18 iki 25 tūkst. Lt), o turtingesni amerikiečiai traukia į Holivudo garsenybių pamiltą Portofiną prie Ligūrijos jūros.
Rusų kalbą dažniausiai girdėjome bemuitėse zonose, tokiose kaip mažoji valstybė San Marinas, arba Riminio kurorto daugiaaukščių viešbučių kvartaluose prie Adrijos jūros, kur susimokėjus už septynių dienų poilsį su paslauga „viskas įskaičiuota“ truputį daugiau nei tūkstantį litų galima vartytis paplūdimyje su taure alkoholinio gėrimo nesirūpinant, kas vyksta už viešbučio teritorijos tvoros (šią vietą po truputį atranda ir lietuviai, mėgstantys tradicinius Turkijos ar Egipto kurortus). Turtingesni rusai traukia į brangesnius miestelius prie Ligūrijos jūros.
Na, o patys italai, pavargę nuo turistų šurmulio, sprunka į Adrijos ar Ligūrijos pajūrio kurortus, kurių masinis turistas dar neatrado, ar prie Madžorės ežero (čia mėgsta ilsėtis ir buvęs Italijos premjeras Mario Monti).
Įdomiausia, kad ilgiau stebėjus įvairių tautų atstovų atostogavimo ypatumus pasitvirtino kai kurie stereotipiniai tautų įvaizdžiai, tarkime, vokiečių pomėgis fiziškai aktyviai lesti atostogas ir pedantiškumas, paprastų amerikiečių sugebėjimas viskuo nepaliaujamai stebėtis ir negalėjimas atskirti gero daikto nuo menkniekio ir pan.

Vokiškai tvarkingi Pjemonto vynuogynai

Pasižvalgius po Pjemonto nacionalinius parkus, apžiūrėjus gausybę Aostos slėnio pilių, pasigrožėję Alpėmis ir pamojavus Monblanui, verta pasukti link nedidelio miesto – Albos, visame pasaulyje garsėjančio baltaisiais trumais. Albos apylinkėse driekiasi Barbaresko ir Barolo vyno keliai, kuriais įdomu pasivažinėti. Čia kiek akys aprėpia plyti neaukšti kalnai, apsodinti kruopščiai prižiūrimais vynuogynais, o virš jų it puošnios karūnos kyla pilys, apsuptos viduramžiškų gelsvos ar ochros spalvos miesteliukų. Nuo kiekvienos kalvos atsiveria vaizdas į 5–10 kalnų, pasidabinusių išdidžiomis pilimis. Atrodytų, kad čia laikas stebuklingai sustojo ir įsivyravo amžina ramybė – niekas niekur neskuba, nešurmuliuoja, netriukšmauja. Aišku, toji ramybė tęsiasi tik tol, kol prasideda derliaus nuėmimo metas ir ima šurmuliuoti vyno festivaliai ar aukcionai.
Įdomu, kad šios turistinės vietovės nemini nė vienas populiarus angliškas Italijos gidas. Pasiskaityti daugiau galima tik vokiškuose „Baedeker“ Šiaurės Italijos arba Pjemonto giduose. Keliaudami juokavome, jog turint noro galima įžvelgti net ir sąmokslo teoriją: vokiečiai akylai saugo informaciją, kad tokia įspūdinga vieta nebūtų ištrempta turistų. Iš tiesų čia daugiausia zuja transporto priemonės vokiškais numeriais, o daugybė vokiečių pėstute ar dviračiais keliauja nuo vieno kaimelio iki kito, neaplenkdami ir žymiausių vyno daryklų. Kojas čia taip pat mėgsta pamankštinti ir austrų bei šveicarų draugų kompanijos.
Verta paminėti, kad vokiečių tradicija atostogauti Italijoje tęsiasi jau daugiau nei pusšimtį metų, nuo pokario laikų, kai pagerėjus ekonominei padėčiai daugelis žmonių iš naujo atrado turizmo malonumus. Į atostogas Italijoje nespjauna ir aukščiausi šalies vadovai: Vokietijos kanclerė Anela Merkel praėjusią vasarą ilsėjosi kalnuotame Pietų Tirolyje. Nuo vokiečių neatsilieka ir austrai: štai Austrijos federalinis kancleris Werneris Faymannas keleri metai iš eilės poilsiauja Sardinijoje.
Vokiečiai išsiskiria smalsumu, ir jų gausu net tokiose vietose, į kurias užsuka retas turistas, pavyzdžiui, Kjodžoje, pastatytoje pagal Venecijos pavyzdį vos už trisdešimties kilometrų nuo šios. Miestas į savo kilmingąją pusseserę panašus tik dėl daugybės kanalų ir apsilaupiusių venecijietiško stiliaus namų, padabintų plevėsuojančių skalbinių girliandomis.
Įsitikinome, kad pedantiškai sudarytuose vokiškuose giduose po Šiaurės Italiją yra ne tik daugiau ir įdomesnės informacijos, bet jais ir kur kas saugiau vadovautis keliaujant po miestus, pavyzdžiui, viduramžišką Genujos senamiestį, kurį būtina aplankyti kiekvienam norinčiajam įsijausti į senovėje gyvenusio žmogaus padėtį. Siauručių gatvių labirintuose tvyro amžina prieblanda, mat saulės spindulius užstoja ne mažiau kaip šešių aukštų viduramžius menantys namai, po kojomis teškena įtartinos balutės, šen ten dvelkteli ir specifiniai kvapai. Tad trinktelėjus langinei nevalingai susigūži laukdamas pasipilant ant galvos naktipuodžio turinio.
Štai „Michelin“ žaliojo gido maršrutas nusidriekia per patį raudonųjų žibintų kvartalo centrą ir dar gerai pavedžioja jo gatvelėmis, kuriose kiekvienas turistas rizikuoja būti apiplėštas čia įsikūrusių gaujų. Akivaizdu, kad knygos sudarytojai čia niekada nekeliavo, tiesiog maršrutą nubraižė iš galvos. O vokiškojo„Baedeker“ kelionių gido pasiūlytas maršrutas driekiasi kur kas saugesnėmis gatvėmis.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

 

 

 

 

 

 

Italijos premjeras Mario Monti pranešė atsistatydinantis ir užgesino viltį, kad euro zonos ekonomiką išgelbėti gali ją į savo rankas suėmę “kieti” ekonomistai.

Jau gerą pusmetį euro zonos lyderiai džiūgavo, kad jų gretas papildė naujasis Italijos premjeras Mario Monti – profesorius, ekonomistas, dirbęs ir stambiose korporacijose, ir Europos Sąjungos struktūrose.
Žiniasklaidos jis buvo vadinamas finansų supermenu, „Super Mario”, ir manyta, kad jo žinios bei įgūdžiai padės Italiją išgelbėti iš vis didėjančios skolų krizės. O jei bus išgelbėta Italija, tai bus reikšminga pergalė visos euro zonos kovoje su finansų negandomis.
Jo, kaip premjero, veiklos pradžia iš tiesų buvo įkvepianti. M.Monti puolė taisyti pirmtako Silvio Berlusconi populistinių liapsusų ir vis skubino vyriausybę patvirtinti naują, kur kas labiau subalansuotą biudžetą.
Atrodė, kad M.Monti puikiai susidoros su užduotimi imtis būtinų reformų ir kartu nenuskriausti akcijų rinkos. Tačiau bėgo mėnesiai, ir ėmė aiškėti, kad finansiniai Italijos rodikliai ne tik negerėja, bet vis labiau prastėja. Žinoma, Italija nėra kokia atskira sala – įtakos tam, kad šalies rodikliai nėra blizgantys, turi aplinkinių kaimynių vargai ir bėdos.
Rezultatas – apverktinas. Nuo pernai, kai Italijos premjero postą užėmė M.Monti, nedarbas šalyje nuo kiek daugiau nei 8 proc. išaugo iki 11,1 proc. O ekonomikos augimas per trečiąjį 2013 m. ketvirtį susitraukė 2,4 proc. Vis dėlto blogiausia, kad nė kiek nesumažėjo Italijos skola – ji kaip buvo, taip ir liko apie 120 proc. BVP.
M.Monti, nors ir liaupsinamas už iniciatyvumą, iš tiesų sulaukia ir nemažai kritikos. Štai “Open Europe” analitikas Vincenzo Scarpetta atkreipia dėmesį, kad turėjo būti dedama daugiau pastangų darbo rinkai atverti, nes nemažai nuveikta skatinant privatų sektorių, bet nepadaryta nieko viešojo sektoriaus labui. Be to, Italijoje turi būti pagerinta verslo aplinka, mat keletas studijų atskleidė, kad Italijos verslas moka vienus didžiausių mokesčių visoje Europoje.
Dar rimtesnių kaltinimų M.Monti meta Aberdyno universiteto lektorė Andrea Teti. Ji atkreipia dėmesį, kad M.Monti nesugebėjo pažaboti korupcijos, nors tai buvo vienas svarbiausių jo pažadų ateinant į premjero postą. Lygiai taip pat jis nesugebėjo užkirsti kelio organizuotam nusikalstamumui. O tai, specialistės teigimu, yra ne šiaip rimtos problemos, bet ir didelės ekonominės problemos, su kuriomis, deja, niekas nė nepradėjo kovoti.

Dar blogiau – S.Berlusconi

Nepaisant menko M.Monti vyriausybės progreso, premjero pareiškimas, kad vos patvirtinus biudžetą jis atsistatydins, sukėlė didelį kitų euro zonos lyderi nerimą.
Žinoma, M.Monti vyriausybė kitų metų pavasarį, šiaip ar taip, turėjo atsistatydinti – visuotiniai rinkimai turi vykti kovą ar balandį. Tačiau ankstesnis, nei planuota, atsistatydinimas reiškia keletą nemalonių dalykų. Viena vertus, tai savotiškas katapultavimasis, rodantis, kad pats premjeras iš Italijos ekonomikos nelaukia nieko gero. O tai – neigiamas signalas akcijų rinkai ir investuotojams.
Be to, kyla didesnė grėsmė, kad į premjero postą sugrįš Silvio Berlusconi. Juolab kad pastarojo meto apklausos rodo, jog rinkimus dabar laimėtų centro kairiųjų Demokratų partija, vadovaujama Luigi Bersani. Tačiau ji negautų absoliučios daugumos ir turėtų ieškoti koalicijos partnerio, kuriuo, tikėtina, taptų Silvio.
Savaitraštis “The Economist” tikina, kad M.Monti pasitraukimas turės ir itin nemalonių trumpalaikių pasekmių. “Italijoje kils chaosas, neramumai, suirutė”, – prognozuoja analitikai ir pabrėžia, kad palikdamas postą M.Monti palieka ir daugybę nebaigtų darbų, kurių greičiausiai nebus imtasi, o tai tik dar labiau padidins bendrą chaosą.
Italijos politikai vargu ar ryšis iki galo įgyvendinti tokius M.Monti sumanymus, kaip konkurencingumo, mokesčių, biurokratinio aparato paprastinimas. Be to, nežinia kuo baigsis ketinimai konstituciškai įtvirtinti reikalavimus išlaikyti biudžeto balansą.
Su klaustuko ženklu – ir ekonomikos augimo skatinimo projektas, už kurį atsakingas Italijos ekonominio vystymosi ministras Corrado Passera, drįsęs gana griežtai kritikuoti S.Berlusconi. Tad jei šis grįš į valdžią, šansų, kad M.Monti ir C.Passeros sumanymai bus įgyvendinti, nedaug.
Užtat neabejojama, kad S.Berlusconi įgyvendins daugybę (žalingų) savo paties idėjų. Pavyzdžiui, jo svarbiausias tikslas ekonomikos srityje – vėl mažinti mokesčius ir didinti išlaidas, nesuderinamas su M.Monti bandymais mažinti valstybės skolą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jūs mylite Italiją? Kurią – idiliškąją, literatūrinę, mitologizuotą? Aromatingą, skanią, elegantišką? O gal jūs nekenčiate Italijos? Jeigu taip, tai kurios nekenčiate? Palūkėkite su atsakymais. Galbūt perskaitę knygą „Italija“ atrasite savo lūkesčių ir savo nusivylimų Italiją. O kol kas pasimėgaukite bent ištrauka iš šios knygos.

Liga ir imunitetas

Pabandykime pasiaiškinti, kas įeina į Stendhalio sindromo rizikos grupę, o kam ši simpatiška psichozė visai arba beveik visiškai negresia. Kam Italija įsigraužia į dešinįjį smegenų pusrutulį ir ką nuo ekstazės patikimai saugo kairysis smegenų pusrutulis. (…)
Per penkiolika Italijoje praleistų metų turėjau progos pasidomėti, kaip pirmą kartą į šią šalį atvykusius keliautojus veikia arba neveikia Stendhalio sindromas. Pačioje pirmoje šio aukų sąrašo eilutėje turėčiau įrašyti save. 1989 m. balandžio 7-ąją pusę aštuonių vakaro išlipau iš traukinio „Moskva–Rim“ Triesto geležinkelio stotyje. Turėjau valandą laiko. Jos užteko Stendhalio sindromui pasigauti. Dirgiklių seka buvo tokia: sūrus Adrijos jūros dvelksmas, nenusakomas gaivališko pavasario pritvinkęs oras, tvirta pirmojo išgerto cappuccino puta, iš gretimos trattoria (it. užeiga) sklindantis frutti di mare (it. jūrų gėrybės) kvapas, sumišęs su alyvuogių aliejuje kepinamo česnako aromatu. Italų kalbos melodija, motorolerių gausmas. Elegantiškai vilkintys praeiviai.
(…) Pastebėjau, kad Italija įvairiai „griebia“ žmonės. Vienus iš karto, kitus – tik sugrįžus po kelionės į namus. Kai kurie tvardosi, apsimeta, kad nieko neišgyvena, o paskui pratrūksta. Man teko savo akimis matyti Stendhalio sindromo apsėstą moterį iš Lietuvos. Turistiniu autobusu į Veneciją atvykusi išsilavinusi pedagogė pametė galvą tiesiogine žodžio prasme. Žiūrint į ją net nebuvo aišku, ar tai sunkus klinikinis atvejis, ar tiesiog nekontroliuojamas dvasinių ir fizinių potyrių proveržis. Tąkart pagalvojau: aha, vadinas, Stendhalis kabina ir mus, lietuvius.
(…) Tvirtai laikosi ir „apatiniai“ žmonės – taip vadinu tuos Italijos lankytojus, kurie gyvenimo pilnatvę išgyvena žiūrėdami žemyn, o ne į viršų. Į grindinį, o ne į stogus ar dangų. Ką galima pamatyti Italijos miestuose žiūrint į grindinį? Šiaurėje – daug nuorūkų, panaudotų prezervatyvų, vieną kitą šiukšlę, šunų mėšlo. Pietuose – labai daug nuorūkų, buitinių atliekų, rinkiminių plakatų su užrašu „Forza Italia“ (it. „Pirmyn, Italija“) ir daugybę kitų teisingų ir nuodėmingų dalykų. „Apatiniams“ žmonėms Italija sukelia ne Stendhalio sindromą, o pykčio priepuolį. Italija jiems šiukšlina, netvarkinga, neprižiūrėta.
„Viršutiniams“ žmonėms nelabai svarbu tai, kas yra ant žemės. Jie vaikšto užvertę galvas. Milane mato rūke boluojančią Duomo (it. katedra) gotiką. Romoje – išraitytą baroką ir Cupolone – Šv. Petro bazilikos kupolą. Toskanoje – kalvas su tolyje banguojančiais kiparisais.
Italija bejėgė ir prieš žmones-ciferblatus, kurie žiūri ne viršun ir ne apačion, o į laikrodį. Laiką dramatiškai išgyvenantys keliautojai Apeninų pusiasalyje pasijunta apgauti ir išniekinti. Jiems nepadeda nei architektūra, nei peizažas, nei taurė puikaus vyno ir jokie kiti Stendhalio sindromo sukėlėjai. Italija – fiziologiškai vėluojanti šalis. Ji niekur neskuba. Todėl nedraugaujantys su laikrodžiu Italijoje jaučiasi kaip savo namuose. Ne veltui čia atsirado pasaulinis gastronominis judėjimas Slow Food (angl. lėtas maistas).
Nesupranta šios šalies ir darbo žmonės. Taip vadinčiau ne darbininkus iš didelės gamyklos, o pelno ir pridėtinės vertės kūrėjus, gyvenančius pagal formulę „laikas – pinigai“. Atėję pasikeisti pinigų į itališką banką nepagydomi darboholikai nustėrsta: bankas pietauja – o siaube – mažiausiai tris valandas. „Kaip galima vidury dienos nedirbti?“ – svarsto darbo žmonės ir juos neišvengiamai suima pyktis ant šalies, ant Italijos, kuri amžinai pietauja.
O štai klasikinis itališkas vaizdelis: jaunas vyras eina į barą už parankės susiėmęs su vos judančiu tėvu, abu draugiškai aptarinėja paskutinio Serie A futbolo lygos turo rezultatus. Vaizdelis sukrečia švediškojo šeimos modelio atstovus. Jau suplanavusieji gyvenimą užbaigti senelių prieglaudoje nesusigaudo, kas čia vyksta. Jie stengėsi nevarginti meile savo vaikų ir žino, kad vaikai savo tėvų nevargins dėmesiu senatvėje. Todėl Italijoje – šeimyninės idilijos šalyje – švediškojo modelio atstovus apima nerimas. Nuo jo gelbsti nebent žinojimas, kad darni šeima – tai pirminė mafijos užuomazga.
Nelengva ir monolitinio solidumo atstovams. Rytų Europoje, Amerikoje, Rusijoje solidumas tampa privaloma našta, kuriai yra pasmerkti tam tikrą padėtį visuomenėje pasiekę žmonės. Tamsus kostiumas, statusą atspindintis automobilis, tam tikri restoranai, tam tikri kurortai. Atvykę į Italiją solidūs žmonės pašiurpsta išvydę sau lygų žmogų, sakykime, banko filialo direktorių, kuris važiuoja į darbą apsižergęs motorolerį. Arba neramiai suklūsta sužinoję, kad vakarieniauti gali tekti triukšmingoje picerijoje. Solidiems Italija nepriimtina, nes atrodo pernelyg išsidraikiusi.
Bijantiems gyventi Italijon irgi geriau nė kojos nekelti. Tiems, kurie įsitikinę, kad madingi drabužiai ir puikus vynas yra gryni niekai, saldus nieko neveikimas – nuodėmė, o saulės atokaitos malonumas – neatleistina tinginystė. Nieko nepadarysi, Italija gyvena malonumais, blogiausia, kad visiškai trumpalaikiais malonumais. Rimtuolių nuomone, Italija yra nerimta. Federico Fellini apdainuota dolce vita (it. saldus gyvenimas) yra ne kas kita, kaip meniškai perteiktas nerimtos Italijos vaizdelis. Patiko? Tada pirmyn, į San Giovanni in Laterano aikštę Romoje antrą valandą nakties. Mašinų čia daugiau negu antrą dienos…

Italija: mados ekspresas

Auksiniai „Dolce & Gabbana“ spagečiai

Milanas – mados miestas. Ką tai reiškia? Ar mados miestas toks, kuriame daug vitrinų, elegantiškai vilkinčių žmonių? Ne. Mados miestas – toks miestas, kuris diktuoja madą, gyvena mada, kalba apie madą, valgo ir miega drauge su mada. Mada nepastebimai, žingsnis po žingsnio, bet labai ryžtingai braunasi į visas Milano viešo gyvenimo sritis. Todėl neapsilankęs „Emporio Armani“, „D&G Bar Martini“, „Bulgari Restaurant“ ir kitų garsių drabužių kūrėjų restoranuose ir baruose negali sau pasakyti: buvau Milane – mados mieste. Nes Milanas – tai ne tik miestas, kuriame būtina elegantiškai rengtis, bet ir vieta, kur galima elegantiškai vakarieniauti, bendrauti, pašokti.
Mados korifėjai klientus vilioja ir savo įvaizdį stiprina įvairiais būdais. Vienas iš jų – po kolekcijos pristatymo pakviesti svečius vakarienės į prestižinį savo vardo restoraną. Itališka vakarienė – tiesiog būtinas ritualas, be kurio niekaip neapsieitų į mados savaitę atvykę dizainerių klientai, pirkėjai, žurnalistai, pasaulinio garso tinklalapininkai. Garsenybės.
Teorija, kad vaizdo ir skonio dermė geriausiai nuramina įtemptą nervų sistemą, visiškai teisinga. Kas gali labiau atpalaiduoti mados savaitėje dirbančius žmones po įtemptos dienos, jei ne šviežių jūrų gėrybių lėkštė dailiame interjere? O jei dar įvertinsime, kad mados pasaulio žmonėms svarbiausia visada ir visur būti dėmesio centre, tampa aišku, kodėl ir vakarienes, ir aperityvus dizaineriai rengia savo vardo kavinėse.
(…)
Italų elegancijos karalius Giorgio Armani šioje srityje nenugalimas. Jau prieš gerą dešimtmetį dizaineris užsiėmė pirmą vietą gurmanams skirtų interjerų linijose. Jo vardo restoranų, barų, kavinių ir naktinių klubų Milane – daugiausia. Vakarienę į mados savaitės pristatymą pakviestoms garsenybėms – Tinai Turner, George’ui Clooney, Elisabettai Canalis, Ornellai Muti ir kitoms – jis rengia iš karto po kolekcijos pristatymo. Vakaro scenarijų re Giorgio (it. karalius Giorgio) beveik visada patiki savo dukterėčiai Robertai.
Panorėjęs į restoraną pakliūti eilinę dieną eilinis klientas turi telefonu užsisakyti stalą iš anksto, kartais net suderinti meniu. Telefonu klientams pranešama, kokią apytikslę sumą teks skirti vakarui vienam žmogui. Restorane, kaip ir Croce Rossa gatvėje įsikūrusiame aperityvo bare „Emporio Armani Caffè“, viešpatauja dizainerio mėgstamas japoniškas minimalizmas. Ir nors pats dizaineris mėgsta tradicinę itališką virtuvę cucina della mamma (it. mamos virtuvė), jo mados imperijos rinkodara pataikauja klientams. Tad Armani restoranuose būtina paklusti šaltokam tiek interjero, tiek ir virtuvės minimalizmui. Valgiaraštyje vėlgi vyrauja Japonija, tiesa, meistriškai perkurta, nes virtuvės šefai itališkus produktus moka „įvilkti“ į japonišką apdarą. Rezultatas įdomus net tradicinės itališkos virtuvės gerbėjams – fusion virtuvės patiekalai panašūs į sušius, bet kvėpuoja Italijos tradicijomis.

Apie knygą ir autorius

„Italija“ – knyga, kurią tikrąja to žodžio prasme galima skaityti iš bet kurio galo. Mat ji turi ne tik du autorius, bet ir du viršelius. Atsivertę iš vienos pusės, Italiją išvysite Pauliaus Jurkevičiaus žvilgsniu. Jus apsups šios įstabios šalies spalvos, kvapai ir garsai, neramūs vėjai kedens plaukus. Pajusite, kaip skirtingai čia gali tekėti laikas, suvoksite, kad toli kartais gali būti arti, o Italijos žmonės – tikrai ne vien picas šveičiantys mafiozai. P.Jurkevičiaus Italija – su gyva plakančia širdimi, ji neleis likti abejingiems.
Atvertę knygą iš kitos pusės, akimirksniu atsidursite spalvingame ir beprotiškame Italijos mados pasaulyje. Jurga Jurkevičienė įsodins jus į greitąjį traukinį „Raudonoji strėlė“ ir nulakdins iš Milano į Romą. Už traukinio lango šmėžuoja garsių dizainerių, visame pasaulyje žinomų manekenių veidai. Šiugžda brangios medžiagos, spindi briliantai, skleidžiasi stebuklingi kvapai.

Silvio Berlusconi erą Italijoje užbaigė finansų supermenas „Super Mario“ – profesorius, ekonomistas, stambių korporacijų siaubas ir spekuliacijų virtuozas Mario Monti.

 

„Mario Monti priklauso banditų gaujai, sukėlusiai pasaulinę finansų krizę“, – pagiežą desperatiškai lieja nuo pjedestalo nulipusio Silvio Berlusconi valdomo Milano dienraščio „Il Giornale“ redaktorius Alessandro Sallusti. Bet aido kituose laikraščiuose ar televizijose tai nesukelia, nes naujasis Italijos premjeras M.Monti – tikras žurnalistų numylėtinis, ir ne vien Italijoje.

Kitaip nei nuolat kritikos taikiklyje esantis S.Berlusconi, M.Monti moka puoselėti savo reputaciją. Tuo pat metu jis virtuoziškai lieka dėmesio centre ir, priešingai nei kiti biurokratai, geba neprarasti populiarumo, kurį jau daugelį metų kursto jei ne visuotinės pagarbos, tai bent intelektualių debatų sulaukiančių išsišokimų padedamas.

Kitaip nei prie jo pirmtako, prie M.Monti nelimpa jokios etiketės – nei technokrato, nei akademiko, nei stambaus verslo šalininko, nei jo priešininko, nors bandymų jas klijuoti būta nemažai.

Užpjudė „Microsoftą“

Kontroversijų M.Monti veikloje iš tiesų daug, mat jis priklauso Europos Komisijos technokratų grietinėlei, bet vadinamas viena lanksčiausių politinių figūrų. Šis ekonomikos mokslų profesorius vadovauja Italijos universitetui ir yra laikomas vienu skvarbiausių Italijos protų, bet vadinamas ir finansų liūtu, kai kalba pasisuka apie tarptautines rinkas. Amerikoje, kremtant ekonomikos mokslus, jam dėstė Jamesas Tobinas, sumanęs Tobino mokestį, dar vadinamą Robino Hudo mokesčiu, kuris esą galėtų gerokai pažaboti spekuliantus. Tačiau net ir didelė šio profesoriaus įtaka nesutrukdė M.Monti vėliau būti tarptautinės spekuliacijomis užsiimančios korporacijos „Goldman Sachs“ finansų konsultantu.

Vis dėlto ryškiausiu įvykiu M.Monti biografijoje, matyt, galima pavadinti jo karžygiškus bandymus susigrumti su korporacijos „Microsoft“ monopoliu. Būtent prie M.Monti nuopelnų priskiriama tai, kad 2004-aisiais Europos Komisija skyrė „Microsoft“ 497 mln. eurų baudą už naudojimąsi dominuojama padėtimi.

Be to, M.Monti sutrukdė dviejų gigantų – „General Electric“ bei „Honeywell“ susijungimui, o Vokietijos verslininkų nemeilę užsitarnavo aplaužydamas ragus didiesiems regioniniams Vokietijos bankams.

Nuo tada profesorius M.Monti vadinamas „Super Mario“ ir iš tiesų laikomas ekonomikos supermenu. Autoritetu jį vadina tiek Europos Komisija, tiek stambusis verslas, tiek didžiausi pasaulio protai. Pernai Europos Komisijos prašymu jis netgi parengė projektą, kaip gelbėti eurą ir euro zoną. Na, o šiemet praktiškai savo idėjas išbandyti jis galės antrą kartą tapęs Italijos premjeru.

 

Užduotis – įveikti krizę

 

Prieš užimdamas Italijos premjero postą, M.Monti sutiko su sąlyga nenukrypti nuo kurso, kurį S.Berlusconi prieš mėnesį patvirtino euro zonos vadovų susitikime. Tai reiškia, kad bus atmestas Europos Komisijos reikalavimas šalyje koreguoti pelno bei nuosavybės mokesčius ir galbūt nebus pasikėsinta į bankuose gulinčius indėlius, ką pats M.Monti būtų linkęs daryti tuo atveju, jei Italija negalėtų skolintis užsienio rinkose.

Bet tai vieninteliai M.Monti kompromisai su savimi, nes visus kitus Italijai tiek EK, tiek šalies gyventojų keliamus reikalavimus jis pasiryžęs įgyvendinti su kaupu.

M.Monti neabejoja, kad išlaikys S.Berlusconi vadovaujamos partijos atstovų, tebeturinčių daugumą Italijos parlamente, palaikymą iki pat kadencijos pabaigos 2013 m., nors šie patikino remsią M.Monti vyriausybę tik tol, kol jai seksis mažinti 2,6 trln. JAV dolerių siekiančią skolą bei skatinti ekonomikos augimą.

Galima numanyti, kad M.Monti bus linkęs laikytis ir visų kitų Europos Komisijos bei centrinio banko diktuojamų nurodymų ir reikalavimų. Ir ne tik todėl, kad pats dvi kadencijas yra buvęs eurokomisaru, o abiem minėtoms institucijoms vadovauja geri jo bičiuliai. Analitikai pabrėžia, kad M.Monti braižas – perfekcionizmas, grynas profesionalumas, atmieštas puikiu finansų išmanymu, kurio niekaip neveikia nei asmeniniai interesai, nei lobistų spaudimas (kaip buvo S.Berlusconi laikais). Tad jam tapus Italijos premjeru lengviau atsiduso visa euro zona: tikėtina, kad bent viena šalis iš dabar skęstančių skolose bus išgelbėta.

 

Mario Monti biografija

Gimė 1943 m. nedideliame Šiaurės Italijos mieste Varezėje.

Iki 1984 m. studijavo ekonomiką Milano Bocconi, JAV Jeilio, vėliau net 15 metų – Turino universitetuose.

1984 m. paskirtas Bocconi universiteto rektoriumi.

1994 m. tapo Europos tarptautinės rinkos ir paslaugų komisaru.

1995 m. užėmė Italijos premjero postą.

1999–2004 m. antrą kartą tapo eurokomisaru ir vadovavo Konkurencijos komitetui. Kadencijos metu blokavo bendrovių „General Electric“ ir „Honeywell“ sandorį, apribojo įtakingų Vokietijos regioninių bankų veiklą, inicijavo kovą su bendrovės „Microsoft“ monopoliu Europoje.

2005 m. išrinktas Bocconi universiteto prezidentu.

2010 m. drauge su kitais įtakingais veikėjais įkūrė Europos federalistų iniciatyvinę grupę „Spinelli Group“, siekiančią didesnės Europos integracijos.

2011 m. antrą kartą tapo Italijos premjeru.

Jau penktąjį kartą vykstančiame Villa Adriana tarptautiniame festivalyje, Liepos 1 ir 2 dienomis buvo rodomas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus šiemet Maskvoje sukurtas spektaklis pagal Albero Kamiu pjesę „Kaligula“. Vieno reikšmingiausio Romos kultūros festivalio renginiai vyksta dviejose aikštelėse – prieš dešimtmetį pastatytoje Auditorium salėje pačioje Romoje ir maždaug už 30 kilometrų nuo miesto esančiuose imperatoriaus Adriano vilos griuvėsiuose. Specialiai festivaliui čia kasmet įrengiama scena ir amfiteatras talpinantis apie tūkstantį žiūrovų. Festivalį rengiančiam Fondui „Muzika Romai“ pavyksta sudaryti įspūdingą festivalio programą ir sukviesti iškiliausius teatro, šokio ir muzikos kolektyvus bei atlikėjus. Prieš dvejus metus čia vyko paskutinės E.Nekrošiaus spektaklio „Idiotas“ pagal F.Dostojevskio romaną repeticijos ir pasaulinė premjera.

Šių metų festivalį pradėjo magiškai kerintis Victoria Chaplin ir Jean-Baptiste Thierree spektaklis „Le Cirque Invisible“ („Nematomas ratas“) iš Prancūzijos, kūrį turėtų prisiminti ir lietuviai festivalio „LIFE“ žiūrovai. Net du naujausius spektaklius festivalyje pristatė kitas, lietuvos teatralams gerai pažįstamas kūrėjas iš Belgijos, Alain Platel‘is. Jo vadovaujama šokio teatro trupė „Les Ballets C de la B“ birželio mėnesį parodė spektaklį “Out of Context. For Pina”, dedikuotą prėjusią vasarą mirusiai garsiai vokiečių choreografei Pina‘i Bausch. O liepos mėnesį trupė iš Gento miesto pratęs festivalį spektaliu „Gardenia“.

Vienas svarbiausių muzikinės festivalio programos akcentų – Cassandra Wilson koncertas Auditorium salėje Romoje.

Nekrošiaus „Kaligula“, pastatytas su Maskvos Nacijų teatro aktoriais, antikinių arkų griuvėsių fone suskambėjo su ypatinga energija ir emocijomis. Abu vakarus Villa Adriana amfiteatras buvo pilnutėlis žiūrovų, kurie dėmesingai sekė kiekvieną spektaklio sceną, atpažindami rusų aktorių vaidyboje lietuvių meistro režisūrinės minties štrichus. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria Evgenijus Mironovas (Kaligula), Marija Mironova (Kesonija), Aleksejus Devotčenka (Herėja), Igoris Gordinas (Helikonas). Lietuvos žiūrovai turės galimybę pamatyti šį E.Nekrošiaus darbą spalio mėnesį Vilniuje, festivalio „Sirenos“ metu.

Na o teatras „Meno Fortas“ ruošiasi naujiems darbams ir naujam sezonui, kurį Lietuvoje pradės rugsėjo 13 dieną W.Shakespeare‘o „Hamletu“ Nacionaliniame dramos teatre.