Bendraudami žmonės daro daugybę klaidų. Jei jų nedarytų, stipriai pagerintų savo gyvenimo kokybę. O kaip tų klaidų nedaryti, daug patarimų galima rasti ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje Jameso Borgo knygoje “Įtikinimo menas: kaip daryti įtaką žmonėms”. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kodėl taip svarbu įsiklausyti į kitus

Klausymasis yra svarbiausias bendravimo proceso elementas. Tai gali pasirodyti malonus netikėtumas – šiaip ar taip, daugeliui iš mūsų kalbėti atrodo svarbiau negu klausytis. Tokiais pasakymais kaip „ji moka klausytis“ dažnai apibūdinami žmonės, kurie patys neturi ko pasakyti. Vis dėlto stabtelkime ir pasvarstykime, ar iš tikrųjų taip yra.
Prisiminkite kokį nors žmogų, kuris nemoka išklausyti. Kuris apskritai, regis, niekada nesiklauso, ką jam sakote. Tai smarkiai erzina, ar ne? O kaip apskritai žiūrite į tokį žmogų? Labai tikėtina, kad jis vargiai galėtų jus kuo nors įtikinti, nes pirmiausia jūs širstate, kad jūsų nesiklausoma.
Įtikinimo menas prasideda nuo gebėjimo išgirsti, ką sako kiti. Klausytis – tai kur kas daugiau negu tylėti, kai kitas kalba. Skyrybų bylose ir darbovietėse kaip dažna nesutarimų priežastis nurodomas nemokėjimas išklausyti. Jei atidžiai įsiklausoma į kitus, mezgami nauji arba gerėja seni asmeniniai santykiai ir verslo ryšiai. Įdėmus įsiklausymas visomis gyvenimo aplinkybėmis padės suprasti kito žmogaus mintis, jausmus ir veiksmus.
Jeigu žmogus kaltinamas nemokėjimu išklausyti, dažnai tai daroma jam už nugaros. Tad jis taip ir nesužino didžiausios savo klaidos, dėl kurios gali prarasti draugus ir gerus santykius su bendradarbiais ir klientais. (…)
Aktyviai klausytis nelengva. Reikia labai susikaupti. Visą laiką reikia būti budriam. Bet šito reikia mokytis. Tai bet kurio mokslo pagrindas. Gaila, bet niekas mokykloje neaiškina, kaip svarbu įgyti klausymosi įgūdžių. Net dabar trigonometrijos žinios laikomos svarbesniu dalyku už mokėjimą klausytis.
Dažnai cituojamoje Paulo Rankino studijoje, kurioje analizuojama, kiek laiko žmonės skiria įvairių rūšių komunikavimui, pateikiamos įdomios išvados. Įprastą dieną vidutinis žmogus klausosi 45 proc. laiko, kalba 30 proc., skaito 16 proc., rašo 9 proc.
Profesinėje veikloje klausymasis labai vertinamas kaip pageidautinas tarpasmeninių santykių įgūdis. Žmonėms daro įspūdį kitų gebėjimas išklausyti, nors jie patys nebūtinai mato reikalą dėti tokias pastangas. Kai viena JAV kompiuterių bendrovė nusprendė mokyti savo darbuotojus klausytis ir ėmė po visą šalį siuntinėti juos į specialius kursus, pasak darbuotojų atsiliepimų, tai jiems ne tik pravertė darbe, bet ir padėjo labai pagerinti santykius namuose.
Mes dažnai girdime, kad kas nors per daug kalba. Užtat netenka girdėti kaltinimų, kad kas nors per daug klausosi („Varge mano, niekaip negalėjau jo priversti liautis klausiusis – per jį praleidau traukinį…“). Patys nustebsite, ką žmonės jums pasakys, jei tik mokėsite klausytis. Pamąstykite, kokią įtaką tai daro draugystei ir pažintims viešajame gyvenime. Kas jums labiau patinka – kaktomuša gatvėje susitikti su kaimynu ar šnekučiuotis su draugais prie stalo? Nuolat tenka girdėti, kad didžiulė šeimos gyvenimo problema yra nemokėjimas klausytis. Išėję iš kantrybės tėvai sako, kad vaikai jų neklauso, o vaikus erzina, kad tėvai negirdi, ką jie sako. Kadangi klausymasis yra pritarimo ženklas, jis sustiprina kalbančiojo savivertę – ir visiškai priešingas poveikis, jei neišklausoma.
Dalykiniuose santykiuose yra visiškai taip pat. Mokantis išklausyti traukia prie savęs žmones. Pasikalbėti apie savo darbovietės vidaus reikalus su nešališku klausytoju gali būti nepaprastai naudinga. Darbovietėje biurokratinių brūzgynų supančiotam žmogui išlieti širdį pašaliniam asmeniui gali būti tikra terapija.
Šios kuklios eilutės byloja daugiau negu daugiatomė išmintis:
Nebuvo proto jis buklaus –
Tylenis, nekalbus,
Minių jis žodžiais nežavėjo,
Bet pasitikdavo visi
Jį su džiaugsmu,
Nes nuolatos jį klausantis girdėjo.
Mokėjimas klausytis duoda gerų dividendų. Jis žmogui suteikia draugo statusą, o dalykiniuose reikaluose sustiprina tarpusavio supratimą.
Be to, atidžiai klausydamiesi jūs gaunate visokeriopos informacijos apie įmonės, o kartu ir asmens, su kuriuo turite reikalų, ypatumus. Nemokantys klausytis žmonės klausymąsi dažnai laiko pasyvia ir dėl to bergždžia veikla. Jiems trukdo savimeilė. Jie jaučia poreikį kalbėti, kad galėtų paveikti kitą žmogų.
Stebėkite, kaip žmonės elgiasi per susirinkimus savo darbovietėje, ir pamatysite išvešėjusį plepumo sindromą. Visada atsiranda tokių, kurie nuolat kitus pertraukia nereikalingomis pastabomis. Taip jie patys save įtikina, kad prisideda prie reikalų svarstymo. Nuolat kišdami savo trigrašį jie praleidžia pro ausis esminius dalykus. Jie uždavinėja klausimus, patys žinodami atsakymus. Bet jie jaučiasi komunikuojantys, nes kalba. Kaip jie klysta! Atidus klausymasis taip pat yra sudedamoji komunikavimo dalis…