Lietuvoje jau kurį laiką vardijama vis daugiau receptų, kaip didinti mūsų šalies konkurencingumą, prabilta ir apie tai, kaip visai Europos Sąjungai pasistiebti globalioje rinkoje. Nors Lietuvos konkurencinės tapatybės pavyzdžių rasti galima, vis dėlto mūsų valstybė tinkamos įvaizdžio pakuotės patraukliam turiniui išreikšti dar neatrado. Lietuva jau buvo „Drąsi šalis“, o Vilnius buvo „Europos kultūros sostinė“, 2005–2008 m. pavienės valstybės įvaizdžio kūrimo priemonės atsiėjo 63 mln. Lt., tačiau nuolatinės strategijos kaip nebuvo, taip ir nėra. Verslininkas ir fotografas Marius Jovaiša neatlygintinai padovanojo Lietuvai prekės ženklą „Lietuva – Baltijos širdis“, kurį ir pats garsina visame pasaulyje.
Vis daugiau verslininkų savo produkcijos stendus užsienio parodose puošia kaip tik logotipu “Lietuva – Baltijos širdis”, tačiau tokie pavieniai bandymai kurti įvaizdį be politinės valios yra nieko verti. Apie tai ir kalbamės su M.Jovaiša.

VEIDAS: Jūsų požiūriu, kaip Lietuvos įvaizdis kito per pastaruosius 23 metus?
M.J.: Pirmieji paskelbę apie nepriklausomybę tapome drąsuoliais, kurie savo nekantrumu ėmė klibinti Sovietų Sąjungos pamatus. Be jokios abejonės, tada atrodėme šauniai. Tačiau verslui pirmieji nepriklausomybės metai buvo laukinio kapitalizmo laikas: tada daugiausia buvo eksportuojamas metalas, vyko privatizacija už čekius, kapitalas buvo kaupiamas įvairiomis gudrybėmis. Iš pradžių buvo ciklas lenktynių, kas užims geresnes startines pozicijas, todėl kalbėti apie civilizuotą verslą nėra prasmės. Žinoma, ir tada būta verslininkų, kurie prekiaudami metalais ir anglimis mezgė pirmuosius tarptautinio bendradarbiavimo daigus. Vis dėlto rimčiausias postūmis įvyko 2004 m., kai Lietuva įstojo į ES ir užsienio požiūris į jauną valstybę pasikeitė. Būtent nuo tada mes pradėti vertinti kitaip tiek mikro-, tiek makrolygmeniu.
VEIDAS: Dabar vis pabrėžiama, kad Lietuvos įvaizdžiui labai pasitarnaus Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai. O kaip jūs manote?
M.J.: Manau, kad pirmininkavimas ES Tarybai – labiau biurokratinis įvykis, nors valdininkai dažnai įsivaizduoja, jog vienas renginys gali atstoti didžiulę reklamos kampaniją. Tokias progas reikėtų įvertinti realiau, kad į balą nebūtų išmesta daug pinigų, o kai lūkesčiai nepasiteisina, kad išvengtume „pagirių“ ir nusivylimų. Taip, Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, bet ar kas nors žino, koks miestas ja tapo šiemet arba koks bus kitąmet? Krepšinio čempionatas taip pat gali pritraukti savo auditorijos, bet iš jo nereikia tikėtis didelių pajamų ir neregėtų permainų valstybės įvaizdžio srityje, nes pagrindiniai renginiai pasaulyje – futbolo čempionatas, olimpiada ir Rio de Žaneiro karnavalas.
Nevykusių pavyzdžių esama ir daugiau: Lietuva kas metus ar dvejus dalyvauja tarptautinėse „Expo“ parodose ir štai 2015 m. Milane vyksiančiai „Expo 15“ planuoja išleisti 14 mln. Lt. Tai atrodo šiek tiek juokingai, nes kitoms šalies įvaizdžio priemonėms neišleidžiama nė pusės tokios sumos. Reikia suprasti, kad į panašius renginius žmonės ateina prasiblaškyti ir pasirinkti nemokamų suvenyrų, o išėję nesupranta, kur buvo ir ką pamatė. Iš tiesų yra kitų, kur kas efektyvesnių būdų.
VEIDAS: Vadinasi, Lietuvai reikia nuoseklios įvaizdžio strategijos?
M.J.: Užuot ieškojus panacėjų, reikia žvelgti kryptimi, kuria judame, pasirinkti prioritetus: ar būti poilsio, ar medicinos turizmo, ar kultūrinio, istorinio paveldo šalimi, o tada pasverti, kiek valstybė turėtų padėti verslui, kuris statys muziejus, pramogų bazes ar SPA centrus. Aš įsitikinęs, kad įvaizdis kuriamas bendromis jėgomis ir iš lėto. Prieš kelerius metus latviai sulaukė nemažai dėmesio paskelbę, kad šalyje nukrito meteoritas, bet tokie pokštai palieka karčią nuoskaudėlę. Visų viešinimo strategijų ir mano paties veiksmų pagrindinė taisyklė – pirmiausia padaryti darbą, o tada jau galima kalbėti, kad ir penkis kartus, kad ir garsiai. Iš tiesų išlaisvina tik kantrus darbas.
Žinoma, išnaudoti reikia kiekvieną progą, tad ir pirmininkavimas turi prasmę, bet svarbiausia numatyti, kokiai auditorijai transliuoji žinutę. Beje, pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo ceremonija buvo puiki, tiesiog fantastiška.
VEIDAS: Kiek įtakos valstybės įvaizdžiui turi aukštas ar žemas korupcijos lygis ir kaip šiuo aspektu mes atrodome pasaulyje?
M.J.: Korupcija neabejotinai yra vienas konkurencingumą ir įvaizdį žalojančių veiksnių. Jei atvyksti į naują šalį norėdamas pradėti verslą ir susiduri su neskaidriais dalykais – tai peilis. Ekstremalus korumpuotos valstybės pavyzdys – Kuba, tačiau jos nepalyginsi su Lietuva, nes ten komunistinis režimas. Nepaisant to, aš net ten pralaužiau ledus ir dabar skraidau virš Kubos, ją fotografuodamas.
Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, Belize, vyrauja praktika, kuri anksčiau pasitaikydavo ir Lietuvoje: jei reikia suderinti statybos leidimą, atėjęs tiesiog iš gatvės sugaiši galybę laiko ir nervų, bet jei praminsi kelius ir rasi specialistą, kuris padės, viskas įvyks gerokai greičiau, žinoma, ir kainuos brangiau. Manau, kad šiandien Lietuva jau gerokai pažengė pirmyn, nes turime skvarbią žiniasklaidą, aukštą viešumo, reikia pasakyti, ir demokratijos, lygį.
Nebegirdime, kad Lietuvoje kas nors valdžios rankomis susidorotų su konkurentų verslu, o, pavyzdžiui, Meksikoje, taip nutinka. Mano verslo partneris, savo valstijos patriotas, metų pradžioje su investuotoju iš Prancūzijos įkūręs kakavos muziejų, pranešė, kad praėjusią savaitę jo objektą uždarė, nes jis trukdė kitiems verslininkams. Žinant tokių atvejų Lietuva nebeatrodo korumpuota šalis.
VEIDAS: Lietuvai reikia kurti įvaizdį, bet ar po juo slypi konkurencingumas? Gal tai tik forma be turinio?
M.J.: Teorinės prielaidos dideliam Lietuvos konkurencingumui – labai neprastos (čia daug išsilavinusių žmonių, gera infrastruktūra, didelė informacinių technologijų skvarba, palanki geografinė padėtis), bet jei didelis investuotojas Lietuvoje nori statyti gamybos bazę, kyla sudėtingas stambaus verslo konkurencingumo klausimas. Ambicingi projektai neatsiejami nuo politikos, nes yra susiję kad ir su daugybės žmonių įdarbinimu. Šiuo lygiu mes atsiliekame nuo estų, nors neatrodome taip blogai kaip Balkanai.
Kad Lietuvoje tarptautinis verslas pradėtų didelius projektus, jis turi neabejoti tvarkinga demokratine šalimi, kurioje ekonominė politika nesikeičia sulig nauja Vyriausybe. Bet mūsų valstybė to stabilumo kaip tik ir neužtikrina. Kai atvyksti į Lietuvą ir nori čia investuoti milijonus, galvoji, kas atsitiks su tavo pinigais, todėl kliudo ir tai, kad neturime euro. Jei šalis nėra stabili politiškai, verslui reikia garantijų, kad vietinė valiuta po kelerių metų nebus devalvuota, taigi bendra valiuta pasitarnautų kaip įvaizdį gerinanti priemonė.
Turizmo srityje Lietuva patraukli istoriniu paveldu, švaria gamta, mūsų kraštovaizdis Europoje tikrai autentiškas. Akivaizdu, kad turime duotybių, viliojančių atvykti turistus, kurių iš mūsų neatimsi. Nesame Turkmėnistanas, kuris, norėdamas prisikviesti svečių, turi iš nieko išpūsti burbulą. Bet reikia išmokti išnaudoti savo pranašumus, kad mūsų lankytini objektai veiktų kaip kitose šalyse. Praėjo sovietmetis, kai žmonės vykdavo į Ermitažą ir tris dienas ten „dirbdavo“. Šiandien šeimos atvažiuoja pajusti bendros atmosferos, atsipalaiduoti, jaukiai išgerti kavos, o mes ne visur galime to pasiūlyti.
Kam tuo pasirūpinti? Turizmo departamente gali būti kiek nori gerų žmonių, bet jei šis departamentas neturės galių ir priemonių, bus stumdomas tarp kelių ministerijų, kokį vertingą darbą jis gali padaryti? O dar, kaip organizacijose neretai nutinka, pradeda braškėti vadovų kėdės ir šie negali susikaupti darbui, besirūpindami tik tuo, kaip jį išsaugoti.
VEIDAS: Kaip manote, kada Lietuva pagaliau susitars, kokį savo įvaizdį pateikti?
M.J.: Nemanau, kad aukščiausi šalies asmenys gerai supranta, kas yra įvaizdis, nes jis priklauso palyginti naujai komunikacijos sričiai. Jiems jis primena burtus, neva iš reklamos agentūros atbėgs auskaruoti žaliaplaukiai berniukai, ir visa strategija kainuos labai brangiai, kaip jau ne kartą ir atsitiko. Lietuvos įvaizdžio klausimas tapo toksiškas, ir bijau, kad pokyčių dar ilgai nebus. Dabar apsiribojama spontaniškais Turizmo departamento bandymais pristatyti Lietuvą su gintarais, o Viešbučių ir restoranų asociacijos nariai, Helsinkio turizmo parodoje išsinuomoję bendrą stendą, pasidalija po kertelę, kurioje kiekvienas išdėlioja savo bukletėlius. Vaizdelis, žinoma, nekoks.
Nepaisant to, galime džiaugtis, kad užsienio turistų srautas didėja, nes Lietuva – natūraliai gana patrauklus kraštas. Net jei viską darytume labai blogai, kažkas vis tiek atvažiuotų.
VEIDAS: Kaip Lietuvoje besikuriantys nauji vardai, tokie kaip „Kempinski“, „Ikea“, H&M, prisideda prie mūsų konkurencingumo didinimo ir šalies įvaizdžio?
M.J.: Yra prekių ženklų, kurie tarnauja kaip kokybės garantai ir šaukliai. Prieraišumas prie jų kai kuriuose segmentuose, pavyzdžiui, apgyvendinimo sektoriuje, prilygsta manijai. Pirmą kartą atvykęs į svetimą šalį ieškai saugumo, o turėdamas „Sheraton“ viešbučių grupės kliento kortelę žinai, kad gausi gerą lovą, pusryčius ar sporto salę, ir banditai naktį nesiūlys prostitučių. Kai pamatai „Starbucks“ kavinę, ji prilygsta civilizacijos ženklui, o net jei ir nevalgysi „McDonald’s“, suprasi, kad tinklas įvertino perspektyvią rinką.
Būtent taip gali atsitikti Lietuvai dėl „Ikea“ atėjimo. Jei Lietuvoje įsikurtų „Hilton“ viešbutis, atsivertų lyg šliuzas, ir gerokai padaugėtų turistų iš JAV.
Žinomi vardai tik į naudą, jei norime save matyti kaip aktyvią Vakarų civilizacijos dalyvę, bet juk yra ir kitoks požiūris: kam reikalinga ES ar euras – susidėsime su jais, ir viską užvaldys homoseksualai. Lietuvoje egzistuoja supernacionalistinis gaivalas, kuris konkurencingumo balų tikrai neprideda.
VEIDAS: Prieš kelerius metus pristatėte ženklą “Lietuva – Baltijos širdis”, o šiandien investuotojai žengia į Baltijos regioną, ir būtent į Lietuvos rinką. Ar įžvelgiate sąsajų? Gal verta stiprinti būtent šio ženklo tradicijas?
M.V.: Privati ar visuomeninė iniciatyva greitai pasiekia savo ribą, dirbti reikia valstybės lygiu. Formaliai vis dar egzistuoja logotipas „Lietuva – drąsi šalis“, todėl šalia kurti „Lietuva – Baltijos širdis“ sunku. Vis dėlto pats niekada nenustojau tikėti šia koncepcija, nors bendraudamas su valdininkais pastebiu, kaip jie bijo per gražiai apie save kalbėti. Esą kaip pažiūrės laviai ir estai: jei mes širdis, kas tada jie? Pats visada remiuosi ta pačia metodika Lietuvai pristatyti: esame tiltas, esame šalia Baltijos jūros, mūsų žmonės išsilavinę, o gamta švari, turime senas istorines tradicijas, todėl jei kada būsite šiame regione, privalote atvykti į Lietuvą, nes čia glūdi visa esmė ir storiausias kultūrinis sluoksnis.
Apibendrindamas paminėčiau, kad Lietuva juda gera vaga. Žinoma, jei turėsime eurą, jis bus svarbus žingsnis konkurencingumo stiprinimo link. Geriausias mano paties pozicijos parodymas – kad dar esu Lietuvoje ir niekur išvykti nesiruošiu.

Buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko siunčiama už grotų. Teisėjai septynerių metų nalaisvės bausmę šiai politikei skyrė už nepalankią šaliai dujų tiekimo sutartį su Rusija ir už Ukrainos „išdavystę“. Ir nuteistoji, ir Vakarų šalių lyderiai teismo sprendimą vadina politinių sąskaitų suvedinėjimu.

Kai 2009-aisiais tuometė Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenko dėjo parašą sutartyje su Rusija dėl dujų tiekimo, ji tikrai nanujautė, kad pasirašo nuosprendį septynerius savo gyvenimo metus praleisti už grotų. Taip ji nemanė dar ir šią vasarą, kai buvo suimta ir uždaryta į areštinę.
Jausdama Vakarų šalių lyderių palaikymą, gaudama šimtus rėmėjų laiškų ir girdėdama advokatų padrąsinimus, J.Tymošenko iki pat praėjusios savaitės vidurio kartojo, jog yra teisiama „už gerus darbus“ ir vylėsi, kad teismas neišdrįs jai skelbti nuosprendžio, kuris jau iš anksto buvo vadinamas dabartinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus politiniu susidorojimu su ilgamete oponente.
Netgi išklausiusi nuosprendžio J.Tymošenko pareiškė, jog džiaugiasi bent tuo, kad šį nuosprendį skelbia ne teisėjas Radionas Kirejevas, o V.Janukovyčius.

Pakenkė Ukrainai?

Skaitydamas nuosprendį teisėjas R.Kirejevas pabrėžė, kad J.Tymošenko, 2009-aisiais pasirašydama sutartį su Rusija, viršijo įgaliojimus, o byloje surinkta pakankamai įrodymų, esą V.Janukovyčiaus administracija teisi, teigdama, kad toji sutartis valstybei, o tiksliau – valstybinei bendrovei „Naftogaz Ukrainy“, pridarė 1,5 mlrd. grivinų (0,46 mlrd. Lt) nuostolių.
Priminsime, kad tarp Rusijos ir Ukrainos 2009 m. buvo sudaryta dešimties metų dujų tiekimo sutartis. Pagal šį susitarimą dujų kaina Ukrainai šoktelėjo nuo 230 iki 450 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. V.Janukovyčius šią sutartį vadina Ukrainos išdavyste ir netgi mėgina ją kaip nors nutraukti. Pavyzdžiui, neseniai jis pagrasino transportavimo sistemą „Naftogaz“ išskaidyti į dalis, kad sutartį būtų galima nutraukti.
Apskritai, V.Janukovyčiaus teigimu, 2009-aisiais buvo galima išsiderėti tokias sąlygas, kad dujos Ukrainai nebūtų brangusios, ir net buvo galima pasiekti atpigimo. „Ukraina, per savo teritoriją transportuodama apie 80 proc. Rusijos eksportuojamo kuro, galėtų gauti kur kas didesnių nuolaidų dujoms ir mokėti pigiau nei daugelis Vakarų Europos šalių, tačiau nelemta sutartis tam užkerta kelią“, – pabrėžia V.Janukovyčius.
Taigi, jei Ukrainai ši sutartis su Rusija tokia nepalanki, kodėl J.Tymošenko vis dėlto padėjo lemiamą parašą?
V.Janukovyčiaus stovykla skelbia, kad ji tiesiog neatlaikė spaudimo. Viena vertus, J.Tymošenko palūžo dėl 2009 m. sausio mėnesį tarp Ukrainos ir Rusijos kilusio vadinamojo dujų karo, kai Rusija kelioms dienoms buvo nutraukusi dujų tiekimą Ukrainai, o kartu ir kai kurioms ES šalims.
Antra vertus, prokurorai teisme įrodinėjo, kad J.Tymošenko pabūgo Rusijos atstovų grasinimų apie ją paskelbti kai kuriuos praeities nuodėmes patvirtinančius faktus. Pavyzdžiui, prokurorai teisme tvirtino, jog J.Tymošenko buvo šantažuojama priimti Rusijos sąlygas, nes šios šalies atstovai grasino paskelbti įrodymų, kad daugiau nei prieš dešimt metų kompanija „Ukrainos jungtinės energijos sistemos“, kuriai tuo metu vadovavo J.Tymošenko, iš Rusijos gynybos ministerijos nušvilpė 323 mln. dolerių, – buvo sudarytas kaip tik tokios sumos sandoris, pagal kurį už rusiškas dujas turėjo būti pateikta statybinių medžiagų. Beje, ši byla prieš J.Tymošenko Rusijoje buvo nutraukta 2005 m.
Yra dar ir neoficiali versija, kodėl J.Tymošenko 2009-aisiais pasirašė sutartį su Rusija. Esą jai į kišenę tuomet nubyrėjo nemenkas „otkatas“. Tačiau skaitydamas nuosprendį teisėjas apie tai neužsiminė.

Taškas byloje nepadėtas

Vis dėlto J.Tymošenko, nors iš teismo salės praėjusią savaitę buvo išvesdinta surakinta antrankiais, karo teigia dar nepralaimėjusi. Visų pirma jai į pagalbą stos opozicija, kuri ketina ne tik skųsti teismo nuosprendį Ukrainos teismuose bei Europos Žmogaus Teisių Teisme, apeliuoti į visuomenės paramą, bet ir kovoti parlamentinėmis priemonėmis.
Pavyzdžiui, Aukščiausiosios Rados pirmininko pavaduotojas, vienas partijos „Tėvynė“ lyderių Mykolas Tomenka jau kalba apie galimybę užregistruoti bendras pataisas ir reikalauti panaikinti tuos straipsnius, kurie inkriminuojami J.Tymošenko.
Galiausiai spaudimą šioje istorijoje gali daryti ir Vakarų šalys. Pavyzdžiui, kai kurios ES valstybės jau anksčiau yra užsiminusios, kad dėl šios skandalingos bylos gali persvarstyti kai kurias prekybos sutartis su Ukraina.

Rima Janužytė

BOX:
Rusiškų dujų kaina Ukrainoje
Iki 2009 m. sutarties    Po sutarties pasirašymo
(JAV dol. / tūkst. kub. m)
230    450

BOX2:
Rusiškų dujų kaina Europoje
(JAV dol. / tūkst. kub. m)
Vokietijoje    250
Slovakijoje    300
Latvijoje    310
Lietuvoje    367
Ukrainoje    450

Premjero Andriaus Kubiliaus nurodymu stabdomas konkursas valstybės tarnybos įvaizdžio stiprinimui, trečiadienį pranešė Vyriausybė.

Premjero nuomone, nepaisant to, kad tai yra Europos Sąjungos (ES) lėšomis finansuojamas projektas, pinigai negali būti švaistomi valstybės tarnautojų “veido pudravimui”, teigiama Ministro pirmininko tarnybos (MPT) pranešime.

“Pirmiausia valstybės tarnybą reikia iš esmės reformuoti, o tik tada kalbėti apie kažkokio jos įvaizdžio formavimą. Tikrai neturėtų būti tam dabar leidžiami pinigai”, – sakė A.Kubilius.

Premjero nurodymu šio projekto tikslai turės būti iš esmės persvarstyti.

Visuomenėje vyraujantį priešiškumą valstybės institucijoms ir tarnautojams MPT ketino mažinti surengdama reklaminę kampaniją valstybės tarnybos įvaizdžiui gerinti. Tam planuota skirti 1,785 mln. litų ES lėšų.

MPT praėjusią savaitę buvo paskelbusi konkursą socialinei informacijai ir viešųjų ryšių priemonėms pirkti.

Pagal konkurso sąlygas, jo laimėtojas turėtų atlikti sociologinius tyrimus, aiškinantis visuomenės požiūrį į valstybės tarnybos sistemą, valstybės tarnautojų, statutinių tarnautojų veiklą ir veiklos rezultatus.

Remiantis apklausos rezultatais reikėtų parengti viešųjų ryšių ir socialinės informacijos planą bei įgyvendinti tame plane numatytas priemones.

Numatyta, kad turėtų būti parengtos ir įgyvendintos keturios informavimo kampanijos apie valstybės tarnybą.

Anot MPT, šiandien visuomenėje vyrauja priešiškumas valstybės institucijoms, valstybės tarnautojams, statutiniams tarnautojams. Tai esą skatina neigiamus reiškinius šiandieninėje visuomenėje: spartų šešėlinės ekonomikos ir nusikalstamumo augimą, korupciją.

“Neigiamas valstybės tarnybos ir tarnautojo vertinimas bei priešiškumas valstybės institucijų atžvilgiu neigiamai veikia politikų, pareigūnų, tarnautojų, statutinių tarnautojų etikos normas ir moralę, neskatina kokybiškai atlikti jiems pavestų funkcijų, daro juos mažiau atspariais korupcijai ir kitoms negatyvioms apraiškoms”, – tvirtinama konkurso dokumentuose.

Praeitą savaitę A.Kubilius žurnalistams sakė, kad žinia apie tokį konkursą jį nustebino.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) savo metiniame pranešime “Apie padėtį Sąjungoje”, kuris bus skelbiamas antradienį, sieks įtvirtinti kompromisų kūrėjo įvaizdį ir pakartos savo įsipareigojimus uoliai rūpintis naujų darbo vietų kūrimu.

B.Obama savo pranešimą Atstovų Rūmuose pradės skaityti 21 val. vietos (trečiadienį 4 val. Lietuvos laiku). Ši kalba gali nulemti jo tolesnę politinę kovą su naujai sustiprėjusiais respublikonais, prasidedant 2012 metų prezidento rinkimų kampanijai.

Kasmetiniai pasirodymai, kurių metu prezidento kalbą neretai lydi atsistojusių įstatymų leidėjų plojimai, šalies vadovui suteikia retą progą savo politikos viziją tiesiogiai išdėstyti rinkėjams, nes tokioms pastangoms kelią neretai užkerta susipriešinusios žiniasklaidos atmosfera.

B.Obama kai kuriuos naujojo metinio pranešimo punktus išdėstė internete vaizdo pranešime, adresuotame prezidento politiniams šalininkams.

“Daugiausiai dėmesio ketinu skirti pastangoms užtikrinti, kad būtume konkurencingi, kurtume darbo vietas ne vien šiam kartui, bet ir tolimai ateičiai – tai bus pagrindinės (pranešimo) “Apie padėtį Sąjungoje”, – pareiškė prezidentas.

B.Obamai pastaruoju metu pavyko sumažinti respublikonų ambicijas po jų triumfo pernai lapkritį vykusiuose kadencijos vidurio rinkimuose, o dabar stengiasi užsitikrinti centristinių pažiūrų ir nepriklausomų rinkėjų palaikymą, kuris galėtų užtikrinti jo perrinkimą.

Šalį apėmus sunkiai ekonomikos krizei, prezidento populiarumo įvertinimai nusmuko iki kiek daugiau nei 50 proc., tačiau B.Obama tikisi sustiprinti savo pozicijas, ruošdamasis ateinančių metų rinkimų kampanijai.

B.Obama taip pat užmezgė iki šiol glaudžiausią ryšį su amerikiečiais, kai jo ryžtingas raginimas tramdyti aistras politikos arenoje padėjo pažaboti skandalą, beįsiplieskiantį po šaudymo Arizonoje.

Nors šalies ekonomikos atsigavimas spartėja, daugelis amerikiečių iki šiol sunkiai suduria galą su galu, o nedarbas siekia 9,4 procento. Šios problemos gali tapti prezidento politinių įsipareigojimų objektu.

“Darbo vietos bus centrinis jo kalbos akcentas, – sakė Vašingtone įsikūrusio Brookingso (Brukingso) instituto ekspertas Thomas Mannas (Tomas Manas). – (Obama) neturi jokios burtų lazdelės, tačiau jis kalbės apie daugelį priemonių, kurios, kaip jis tikisi, skatins ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą”.

Taip pat tikėtina, kad prezidentas atkreips dėmesį į milžinišką JAV biudžeto deficitą ir šalies įsiskolinimą, ruošdamasis būsimiems debatams dėl šių problemų respublikonų kontroliuojamuose Atstovų Rūmuose.

Jis taip pat stengsis pabrėžti, kad vykdo savo priešrinkiminius pažadus išvesti JAV karius iš Irako iki šių metų pabaigos, taip pat apginti istorinį sveikatos apsaugos sistemos reformų įstatymą nuo respublikonų pastangų jį atšaukti.

Tikėtina, kad B.Obama akcentuos svarbiausius savo užsienio politikos pasiekimus: pastangas suartėti su Kinija, pernai vykusią kelionę į Indiją ir su Pietų Korėja pasirašytą laisvosios prekybos sutartį, stengdamasis visa tai pateikti kaip įrodymą, jog jis yra sutelkęs dėmesį į nedarbo mažinimą ir eksporto skatinimą Jungtinėse Valstijose.

Jo pareiškimai bus sušvelninti abiem pagrindinėms partijoms adresuotais raginimais bendradarbiauti, pripažįstant demokratų pralaimėjimus per kadencijos vidurio rinkimus.

B.Obama neseniai vėl grįžo prie savotiškai partijų barjerus peržengiančios retorikos, kuri jam anksčiau padėjo siekiant prezidento posto.

“Priešais mus – dideli iššūkiai, tačiau esame pasiruošę juos atremti, kol esame kartu kaip tauta: respublikonai, demokratai, nepriklausomi (rinkėjai)”, – sakoma jo vaizdo pranešime.

Tikėtina, kad B.Obama rinkėjams taip pat demonstruos tam tikrą kuklumą dėl demokratų netekčių Atstovų Rūmuose ir susilpnėjusios daugumos Senate.

Jis galėtų pasisemti įkvėpimo iš savo pirmtako demokrato Billo Clintono (Bilo Klintono) 1995 metais perskaityto metinio pranešimo, kai respublikonai taip pat buvo perėmę kontrolę Kongrese po kadencijos vidurio rinkimų.

Tąsyk B.Clintonas sakė rinkėjams, jog išgirdo jų valią, tačiau priminė respublikonams apie savo paties mandatą, įgytą per ankstesnius prezidento rinkimus. Ši kalba tapo vienu iš veiksnių, padėjusių pagerinti pašlijusį politinį klimatą.

“Net jeigu dėl nieko daugiau nesusitartume šį vakarą, turime pripažinti, kad Amerikos žmonės 1992 ir 1994 metais iš tikrųjų balsavo už permainas”, – pabrėžė B.Clintonas.

B.Obama gali mėginti susitarti su respublikonais dėl švietimo reformos, prekybos arba mokesčių reformų, taip pat akcentuoti savo pastarąsias pastangas pataisyti pašlijusius santykius su didžiuoju verslu.

JAV Konstitucija įpareigoja prezidentus “kartas nuo karto” informuoti Kongresą apie padėtį šalyje.

Tačiau šie pranešimai dažniausiai menkai paveikia bendrą politikos klimatą: viešosios nuomonės tyrimų agentūros “Gallup” atlikta analizė rodo, kad po metinių pranešimų prezidentų populiarumo reitingai retai kada patrukdavo į viršų.

Tyrimas dėl Lietuvoje galimai veikusių CŽV kalėjimų gerokai pakenkė Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, pirmadienį pareiškė buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Mečys Laurinkus.

Tai jis teigė komentuodamas prokurorų sprendimą nutraukti tyrimą jo ir kitų VSD vadovų atžvilgiu.

“Toks tyrimas net neturėjo būti pradėtas. Pirmiausia prokuratūra turėjo patikrinti faktus tik pasirodžius informacijai apie galimai Lietuvoje veikusius CŽV kalėjimus, o tada jau spręsti – pradėti ar ne – tyrimą… Negalima tirti to, ko nėra”, – pareiškė M.Laurinkus Krikščionių partijos išplatintame pranešime spaudai.

Savivaldybių tarybų rinkimuose ketinantis dalyvauti M.Laurinkus teigė, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas, susijęs su galimais JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimais Lietuvoje, sumenkino šalies įvaizdį.

“Toks tyrimas gerokai pakenkė Lietuvos įvaizdžiui. Šalis savo noru pateko į visiškai nepatogią padėtį: visas pasaulis žino, kad JAV nėra linkusi atsakinėti į bet kokias užklausas, susijusias su šalies nacionaliniu saugumu. Mūsų pareigūnai išreklamavę tokį tyrimą apsijuokė prieš visą pasaulį”, – pareiškė M. Laurinkus.

Pranešime spaudai teigiama, kad toks blaškymasis Lietuvai pakenkė ir ekonominiu požiūriu – atbaidė užsienio investuotojus į verslą.

Generalinė prokuratūra penktadienį pranešė nutraukusi ikiteisminį tyrimą dėl buvusių VSD vadovų M.Laurinkaus, Arvydo Pociaus ir Dainiaus Dabašinsko veiksmų. Anot prokuratūros, šių pareigūnų “darbinėje veikloje yra drausminio nusižengimo požymių, nes minėti pareigūnai neinformavo apie savo veiksmus aukščiausių valstybės vadovų”.

Tačiau, anot prokuratūros, suėję senaties terminai neleidžia skirti drausminės nuobaudos.

Generalinė prokuratūra pareiškė, kad tyrimo metu surinkti duomenys ir suėję senaties terminai taip pat nesudaro pagrindo šių asmenų baudžiamajam persekiojimui, todėl, prokuroro nutarimu, ikiteisminis tyrimas dėl Baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų yra nutraukiamas.

Lietuvos įvaizdis pasaulyje keičiasi nepriklausomai nuo mūsų norų ir įvaizdžiui gerinti skiriamų milijonų.

“O, jūs iš Lietuvos? Žinau tokią. Tik nepamenu, kokia jos sostinė – didelė gėda to nežinoti žurnalistui”, – apgailestavo vienoje konferencijoje sutiktas Vengrijos žurnalistas, rašantis apie užsienio aktualijas. Nuraminu – nieko tokio, juk nedaug kas žino ir tai, kieno sostinė yra, pavyzdžiui, Podgorica.

“A, tai Podgorica ir yra Lietuvos sostinė!” – nudžiugęs padėtį skubėjo taisyti jaunas vyras, bet pamatęs mano nuostabą visai suglumo ir prisipažino: apie Lietuvą jis žinąs tik tiek, kad ši anksčiau priklausė Sovietų Sąjungai, yra kažkur prie Baltijos jūros, joje labai daug skurdo ir didžiulė korupcija.

Girdėti tai iš vengro truputį keista: pagal korupcijos indeksą ir Lietuva, ir Vengrija patenka į penktąjį pasaulio šalių dešimtuką. Be to, tiek Vengrijoje, tiek Lietuvoje labai panašus skurdo lygis. Tad kito paaiškinimo nėra: “Sprite” reklama neteisi, nes ne troškulys, o įvaizdis yra viskas. Žinoma, jei jis iš viso yra.

Įvaizdis – joks

Visiškai aišku, kad tiems, kuriems reikia, žinių apie Lietuvą nestinga. Bet šį kartą kalbame apie paprastus žmones, kurie gyvena čia pat, šalia mūsų, toje pačioje Europos Sąjungoje, o apie Lietuvą neturi jokio supratimo. Pagauti azarto apie Lietuvą paklausinėjome ir kitų užsienio žurnalistų – norėjome išgirsti, ką jie žino, mano ar bent nujaučia apie šalį, kuri turi pretenzijų vadintis naująja Baltijos tigre, laiko save be galo reikšminga Baltijos regione, neabejoja, kad be Lietuvos tiesiog sužlugtų “Eurovizijos” dainų konkursas, ir didžiai įsižeidžia, jei kas nors nežino, kas toks Arvydas Sabonis. Arba, priešingai, plaka save rykštėmis krūpčiodama, kad žodis “lietuvis” kiekvienam užsieniečiui kelia šiurpą ir siaubą, o užsienio spauda tik ir mirga nuo antraščių apie mūsų tautiečių svetur padarytus nusikaltimus.

Anaiptol. Tie patys užsieniečiai sako, kad taip manyti – irgi susireikšminimas. Kad ir kokie svarbūs jaustumės, mūsų tautiečių nusikalstamumas užsienyje nublanksta, palyginti su albanų ar rumunų. O tie pavieniai atvejai, kai lietuvis iš tiesų įvykdo kokį nusikaltimą, tikrai nepatenka į užsienio šalių nacionalinių dienraščių antraštes.

Mūsų Užsienio reikalų ministerijos užsienio spaudos analizė rodo, kad per pastaruosius metus dažniausiai pasirodydavusi informacija apie Lietuvą buvo neutrali ir paprastai susijusi su ekonomika.

Čia beveik nerašoma nei apie tai, ko bijome, nei apie tai, ką norėtume, kad apie mus rašytų: nei apie stulbinamas užsienio investicijas, nei apie kraują stingdančius lietuvių padarytus nusikaltimus svarbiausiuose Europos žiniasklaidos kanaluose informacijos nėra arba yra labai nedaug.

Tad nereikia taip baimintis ir to, kad štai BBC praėjusią savaitę net parengė specialią laidą apie “Olialia pupyčių” projektą – blondinių viešbutį Maldyvuose. Esą tai galutinai sugriaus visų Lietuvos merginų reputaciją. Anaiptol. Mums atrodo, kad tai nuskamba labai plačiai, bet daugelis užsieniečių tokią informaciją praleidžia pro ausis ir paklausti apie Lietuvą dažniausiai neturi ką pasakyti, kad ir kaip mums dėl to būtų apmaudu.

Štai daug žurnalistinio darbo patirties turinti kolegė iš Anglijos Dhatri N., paklausta, su kuo jai asocijuojasi Lietuva, tik palingavo galva ir prisipažino, kad nors apie mūsų šalį žino daug statistinių faktų ir net gali išvardyti didžiausius miestus, išgirdus mūsų šalies pavadinimą jai į galvą vis tiek neateina jokia kita frazė, išskyrus Rytų Europą. Tad pati padaro išvadą, kad Lietuva – šalis be jokio įvaizdžio.

Daugelio lietuvių įsivaizdavimą, esą Lietuvos įvaizdis neatsiejamas nuo krepšinio, patvirtino nebent žurnalistas prancūzas Simonas R., pirmiausia pareiškęs, kad Lietuva – tai krepšinis, o krepšinis – tai Giedrius Jankauskas. Daugiau jis nežinojo nieko. O štai belgei Charline C. Lietuva asocijuojasi su rusais ir dar su kaimu.

Na, o iš visų kalbintų užsienio žurnalistų bene geriausiai apie Lietuvą informuota kolegė iš Austrijos Katharina W. išpyškina, kad Lietuva – tai religingi žmonės, nemeilė rusams, bulvės arba patiekalai iš bulvių, moteris prezidentė (tai ji ištaria su aiškiai juntama susižavėjimo gaidele), blondinės ir ramios šventės.
Kad užsieniečiai apie Lietuvą nutuokia ne kažin ką, o dirbtinai kuriamą šalies įvaizdį nustelbia susikurti stereotipai, patvirtina ir Paryžiuje jau penkerius metus gyvenanti Goda Climault. Neapsiriksi ją pavadinęs tikra Lietuvos ambasadore: grįždama į tėvynę atostogų, ji kaskart stengiasi kartu pasikviesti ir bent keletą mūsų šalies dar nemačiusių draugų prancūzų. Tačiau pripažįsta, kad jų žinios prieš kelionę būna beviltiškos.

“Prieš važiuodami į Lietuvą net prancūzai, kurie, atrodytų, gyvena vos už 1700 km, apie Lietuvą dažnai nežino visai nieko. Na, gal nebent tai, kad ji kažkur yra, kažkada kentėjo priespaudą ir tai yra maža šalis. Dažnai tai viskas”, – įspūdžius pasakoja Goda.

Molio motiejai

Tokiomis menkomis žiniomis apie Lietuvą nereikia per daug stebėtis. Mat kuriant šalies įvaizdį per pastaruosius penkerius metus nepasistūmėta nė per plauką, nors tokio lėtapėdiškumo kaina – milijardai litų. Ne veltui kalbinta kelionių vadovė ir gidė Lina Kasperavičiūtė-Čeponienė pastebi, kad lietuviai užsienyje dėl savo lėto mąstymo ir pavėluotos reakcijos vadinami molio motiejais.

O diskutuoti apie tai, kad Lietuvai reikia kažkokio įvaizdžio, imta maždaug 1995-aisiais. Nepraėjo nė dešimt metų – ir 2005-ųjų vasarą buvo paskelbtas konkursas Lietuvos įvaizdžiui sukurti.

Po to prasidėjo įtarimai, kaltinimai pinigų švaistymu, skandalai ir visokio plauko nesusipratimai. Lietuvos įvaizdį iš to paties molio, iš kurio ir garsusis Motiejus, mėgino lipdyti “Europos namai”, Turizmo fondas, Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, įvairios privačios agentūros, galiausiai – visa tauta.

Ką turime dabar? Žinoma, kad nieko. Pernai sausį sustabdžiusi dar vieną 1,7 mln. Lt vertės Lietuvos įvaizdžio kūrimo programą, Vyriausybė nuo to laiko nepradėjo kurti jokio naujo plano, o ką jau kalbėti apie tai, kad niekaip nesinaudojama ir senuoju, nors jis nepripažintas kaip netinkamas. Iš esmės šiuo metu nėra net darbo grupės, kuri galvotų apie valstybės veidą pasaulio žemėlapyje, o 0,5 mln. Lt kainavę Wally Olinso ir kompanijos “Saffron Brand Consultants” patarimai, kaip kurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje, trūnija stalčiuje, nors turėjo tapti tikru Lietuvos proveržiu.

Požiūris keičiasi

Nors negalime pasikliauti dirbtiniu įvaizdžio kūrimu, vis dėlto šiokie tokie procesai vyksta savaime. Belieka džiaugtis, kad tie pokyčiai – į gera.

Pasak Lietuvos įvaizdžio raida besidominčios “Ditmos projektų” kelionių vadovės L.Kasperavičiūtės-Čeponienės, lietuvių įvaizdis užsienyje niekada nebuvo itin geras. Juk ir pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuva buvo paminėta labai savotiškame kontekste – kai kažkur miškuose lietuvis pagaliu mirtinai užtvojo jaunam, tik prieš porą metų į krikščionybę atsivertusiam šv. Brunonui.

Vėliau Europos literatūroje pasirodydavo sukrečiančių pasakojimų apie laukinius lietuvius, kurie net XVI a. esą dar gyveno su meškomis ir žudė savo žmonas bei skerdė konkurentus. Dar vėliau, jau XX a. viduryje ir pabaigoje, lietuviai laukiniais buvo vadinami dėl to, kad europiečių akyse buvo tiesiog rusai.

Galiausiai, atgavę nepriklausomybę ir ėmę trimituoti apie savo identitetą, gąsdinome užsieniečius prekyba žmonėmis, kontrabanda ir pavieniais, bet žiauriais nusikaltimais. Tačiau reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais lietuvių įvaizdis užsienyje gerokai pasitaisė. “Ypač didelių pokyčių pastebiu per pastaruosius kelerius metus – nuo krizės pradžios. Sunkmetis kažkaip prisidėjo prie to, kad lietuviai tapo kultūringesni, europietiškesni, – neabejoja L.Kasperavičiūtė-Čeponienė. – Jie nesielgia kaip laukiniai, jų niekas nepainioja su rusais, lietuvių grupes noriai pasiima užsienio miestuose dirbantys gidai, nes žino, kad mūsų tautiečiai nekels problemų, nepridarys gėdos”, – įspūdžiais dalijosi nuolat su lietuviais po užsienį keliaujanti moteris.

Rezultatas – mus itin palankiai vertina Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos gyventojai. Mažesnį siaubą keliame ir žodį “lietuvis” išgirdusiems Skandinavijos šalių piliečiams. Galiausiai ir kitose Europos bei pasaulio šalyse dabartinis lietuvio įvaizdis yra nebepalyginamas su tuo, kuris buvo, tarkime, prieš dešimtmetį.

Juk anuomet net garsus JAV aktorius Melas Gibsonas pareiškė, kad lietuviai – aštriadančiai, kažkodėl būtinai su kuokomis slampinėjantys po jo pamėgtą paplūdimį, o užsienio filmuose pasirodantys personažai lietuviai būdavo arba nusikaltėliai, arba pigios merginos, arba tokie neigiami personažai, kaip siaubingą vaikystę išgyvenęs Hanibalas Lekteris.

Dabar Lietuvos įvaizdis kur kas geresnis, nors žinių apie mūsų šalį nėra daug. Užsieniečiai nebemano, kad mūsų gatvėse siautėja banditai ir nebaudžiamos stoviniuoja prostitutės. “Taip, mūsų šalis vis dar laikoma pigia, ir dažnai čia atvykstama norint nebrangiai ir smagiai praleisti laiką, bet niekas nemano, kad čia būti nesaugu, o lietuvius laiko draugiškais ir nuoširdžiais žmonėmis, kurie visada padės nutikus nelaimei”, – apibendrina gidė.