Kodėl svarbu kalbėti apie Vidurinę Aziją? Iš esmės todėl, kad šios šalys tarptautinėje politikoje yra tapusios savotiška platforma, kurioje susiduria įvairių tarptautinių veikėjų – Rusijos, Kinijos, musulmonų šalių bei Vakarų valstybių interesai.

Pirmiausia reikia akcentuoti didėjantį skeptiškumą Vakarų šalių, ypač Amerikos atžvilgiu, kurį didina du šaltiniai. Viena, pačių šalių režimų vengimas vakarietiško liberalizmo įtakos ir jį lydinčios retorikos ar net užuominų, kurios kėsinasi į aktyviai pabrėžiamą stabilumą.
Antra, šį požiūrį itin palaiko Rusijos artikuliuotas negatyvus požiūris į Amerikos hegemoniją bei įtaką tradicinėms kultūrinėms vertybėms. Turint omenyje Rusijos žiniasklaidos įtaką posovietinėse šalyse, ypač Vidurinėje Azijoje, taip pat nesenos istorijos sąsajas, galima suprasti tokio informacinio fono poveikį visuomenei.
Europos vaizdinys yra kur kas palankesnis, vyrauja tam tikra siekiamybė ir orientacija į ES standartus, vartojimo lygį, gyvenimo kokybę. Tačiau neretai laikoma, kad Europa be reikalo susipriešina su Rusija, kad Rusija pati yra linkusi eiti į Europą, remtis jos kultūriniu palikimu. Taip pat pristatoma, kad Vidurinės Azijos šalims pagrindinis langas į Europą yra ne kas kita, o Rusija.
Sąsajos su Rusija persikelia į kultūrinio tapatumo lauką, o jame itin didelį vaidmenį vaidina rusų kalba. Rusų kalbą pirmiausia palaiko Vidurinėje Azijoje, ypač Kirgistane, Kazachstane, gausiai gyvenančios rusakalbių bendruomenės. Pavyzdžiui, Kazachstane ar Kirgistane kilus panašiai į Ukrainos krizei turbūt nesunkiai galima būtų formuoti ir panašią Donecko ar Luhansko situaciją.
Kita rusų kalbos įtakos priežastis – pačių vyraujančių titulinių tautybių (kazachų, kirgizų, uzbekų ir pan.) elito ir vidurinio sluoksnio akivaizdus rėmimasis rusų kalba kasdienybėje, o neretai ir nemokėjimas savos tautos kalbos. Vėlyvuoju sovietmečiu rusų kalba buvo tapusi miestuose gyvenančios išsilavinusios visuomenės, inteligentijos ir tarnautojų sluoksnio ~lingua franca~. Kalbėti rusiškai reiškė demonstruoti atsilikimo įveiką. Dabar dominuojančių tautybių (kirgizų, kazachų ir kt.) kalba yra laikoma valstybine, tačiau oficialia kalba taip pat laikoma rusų kalba, kuri dažnai įgyja aukštesnį statusą. Valstybės tarnyboje dėmesys nacionalinei kalbai neretai demonstruojamas parodomuoju būdu.
Galima teigti, kad tik dabar kartu su internetu ir kelionėmis atskiri Vidurinės Azijos gyventojai atranda, jog jų kalba gali būti įdomi kitiems ir nebūtinai rusų kalba sukuria tą išėjimą į pasaulį. Būtent tikėjimas galima kryptimi ir sudaro platesnių pokyčių galimybę. Jaunesnioji karta po truputį metasi prie anglų kalbos, ypač tai juntama Kazachstane, kuriame atvirai deklaruojamas trikalbiškumo idealas – kazachų, rusų ir anglų kalbos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Kazachstanas turi gana autonomišką viziją dėl Eurazijos ekonominės sąjungos (EaES) raidos, tačiau Rusijos dominavimas integracijos procese net kelete sričių gali pažeisti dabartinius Kazachstano siekius. Nepaisant šios rizikos, tai artimiausiais metais vis dėlto neturėtų sukelti didesnių nesutarimų tarp Rusijos ir Kazachstano bei nestabdyti Eurazijos integracijos proceso.

Šiandien Kazachstano politinio elito atstovai vienu balsu kartoja, kad būtent Nursultanas Nazarbajevas lygiai prieš 20 metų pirmasis kalbėjo apie sąjungos Eurazijoje kūrimo perspektyvą. 2014 m. gegužės 29 d. matėme jį Astanoje priimantį prezidentus Vladimirą Putiną bei Aliaksandrą Lukašenką ir kartu pasirašantį EaES įsteigimo sutartį. Ar galime manyti, kad Kazachstano interesai sutampa su Rusijos siekiais ir abi šalys puoselėja tą pačią viziją?
Kokia ta vizija? Kokią reikšmę ši posovietinėje erdvėje vykstanti integracija įgyja Ukrainos įvykių kontekste?
Kuriama Eurazijos ekonominė sąjunga turi daug paralelių su Europos Sąjungos kūrimo procesu – muitų sąjunga virsta ekonomine sąjunga, kuriamos bendros viršnacionalinės institucijos ir panašiai. Tačiau lyginant abu procesus jau dabar matyti ryškus skirtumas: ES, nuo pat pradžių turėjusi ekonominį pobūdį, einant prie platesnio bendradarbiavimo, ir bendrą užsienio politiką, judėjo nuosekliai konsensusu paremtu procesu, o gana forsuojamas EaES kūrimas jau dabar kelia daug klausimų dėl bendros EaES vizijos tarp valstybių suderinimo ir akivaizdaus Rusijos dominavimo.
Kazachstano politikai ir ekonomikos bei politikos ekspertai EaES įvardija ir pozicionuoja tik kaip ekonominę sąjungą, apie kokius nors platesnius tikslus nekalbama. Politinės sąjungos klausimas ilgalaikėje perspektyvoje nėra aptariamas ir Kazachstano politiniam elitui kol kas neatrodo priimtinas. Tačiau V.Putino retorikoje apie kuriamą sąjungą ne vieną kartą nuskambėjo lūkesčiai dėl aktyvų vaidmenį tarptautinėje politikoje atliekančio darinio.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Profesorius Feliksas Ivanauskas pratina matematikus bendradarbiauti ne tik su kitų sričių mokslininkais, bet ir su verslu – jis pluša organizuodamas tarptautines parodas, steigdamas mokslo inkubatorius ir nepaliauja tvirtinti, kad svarbiausias mokslininkų tikslas turi būti auganti šalies ekonomika.

“Profesorius Feliksas Ivanauskas daugiausiai dirba su kitų sričių atstovais – biochemikais, fizikais, net ornitologais. Jis organizuoja, koordinuoja procesus, apjungia, konsoliduoja įvairių sričių mokslininkus. Jis – bene aktyviausias matematikos mokslo taikytojas praktikoje”, – apie geriausiu Lietuvos matematiku šiemet išrinktą profesorių Feliksą Ivanauską kalba VU matematikos profesorius, Lietuvos mokslų tarybos narys Konstantinas Pileckas.
Kaip ir kiti matematikai, F.Ivanausko jis negalėtų pavadinti sausu akademiku – šio profesoriaus pilna ir universitete, ir įvairiose verslo konferencijose, net valdininkų kabinetuose. F.Ivanauskas daugeliui asocijuojasi su tikru matematikos vadybininku – šis mokslininkas siekia, kad matematika išeitų į platesnius vandenis, susilietų su kitomis disciplinomis ir tarnautų kuo platesniems visuomenės poreikiams.
Pats F.Ivanauskas patvirtina – jis iš tiesų jau ne vienerius metus glaudžiai bendradarbiauja su biochemijos ir chemijos institutais, fizikos fakultetu. “Neseniai gavau laišką iš istorikų, kurie domisi, kaip pritaikyti matematiką tiriant radinius. Chemijos fakultetui rūpi nuotraukų vertinimas. O kartu su biologais tyrinėjome, kaip atšilimas įtakoja pavasarinį paukščių atskridimą į Lietuvą”, – bendradarbiavimo pavyzdžius pateikia mokslininkas.
Ponas Feliksas pateikia pavyzdį, kaip paprastai dirbama su kitais mokslininkais: tokiu atveju komandą sudaro vienas aukšto lygio mokslininkas – chemikas, biochemikas, fizikas, biologas ar matematikas, ir tokio pat aukšto lygio informatikas. Informatikas atlieka skaičiavimus, o chemikas, biochemikas, fizikas, biologas ar matematikas parenka ar suformuluoja uždavinį.
F.Ivanausko vaidmuo tokioje komandoje – uždavinio fizikinis formulavimas, matematinio modelio sukūrimas ar parinkimas ir skaičiavimo algoritmo pasiūlymas, kurį realizuoja minėtasis informatikas.
“F.Ivanauskas pritaiko matematiką tokiose srityse kaip fizikiniai, cheminiai procesai, įvairios reakcijos. Jo tarptautiškumą rodo ir tai, kad šis mokslininkas kartu su kitais autoriais yra išleidęs monografiją, išverstą net į arabų kalbą”, – teigia matematikas Eugenijus Monstavičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Tegul kiekvienas atiduoda visa, ką gali savo gimtajam kraštui…“ – taip gyventi savo tautiečius ragino ir taip pats gyveno akademikas, garsios LDK bajorų giminės tęsėjas, žymus mokslininkas Tadas Ivanauskas, gimęs lygiai prieš 130 metų.

Mes ne veltui didžiuojamės savo valstybės, kadaise suvaidinusios žymų vaidmenį Europoje, daugelio amžių istorija. Kiek rečiau kalbame bei rašome apie tai, kad toje istorijoje yra ir labai skaudžių puslapių, nemalonių reiškinių, atsiliepiančių mums net šiandieną. Vienas tokių – LDK bajorų išdavystė: juk beveik visi jie atitrūko nuo savosios tautos kamieno ir gebėjimus, žinias, jėgas, didesnę dalį visos tautos sukauptų materialinių bei kultūrinių turtų atidavė svetimiesiems. O tai gerokai pakenkė mūsų tautos kultūros ir ekonomikos raidai, sulėtino ją, dėl to mes atsilikome.
Užtai su didžiule pagarba ir dėkingumu prisimename tuos bajorų palikuonis, kurie liko ištikimi savo kraštui ir jo žmonėms, atidavė jiems viską, ką turėjo ir ką galėjo. Tokių, deja, buvo labai nedaug, T.Ivanauskas tarp jų – viena ryškiausių figūrų.

Gyvenimo kelio pasirinkimas

T.Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16 d. Lydos apskrityje, Lebiodkos dvarelyje, dabartiniame Varenavo rajone. Čia lietuvių ir baltarusių paribyje prabėgo jo vaikystė. Jo protėviai buvo neeiliniai LDK bajorai – gabūs, veiklūs, plataus akiračio žmonės, todėl valstybėje užimdavo aukštus postus. Vienas jų, Mykolas Ivanauskas, Minsko prefektas, išgarsėjo tuo, kad 1669 m. atstatė rusų sugriautą Vytauto Didžiojo bažnyčią Kaune, kiti būdavo skiriami seniūnais, aukštais karališkojo dvaro pareigūnais. O jo tėvas inžinierius buvo aukštas Rusijos finansų ministerijos valdininkas, dirbo Peterburge, kaimynai jį vadindavo generolu.
Gimnaziją Tadas pradėjo lankyti Varšuvoje, o baigė Peterburge 1903 m. Nuo mažų dienų labai mėgo gamtą, todėl pasirinko gamtos mokslų studijas Peterburgo universitete, bet jų baigti čia negalėjo – dėl 1905 m. revoliucinių įvykių mokslai nutrūko. Kad negaištų laiko veltui, tėvo patartas mokslus tęsė Paryžiuje, garsiajame Sorbonos universitete, kurį baigė 1909 m. Tačiau Rusija tada užsienio diplomų nepripažindavo, tad 1910 m. T.Ivanauskui grįžus į Peterburgą visus egzaminus teko laikyti iš naujo.
Po to jis čia pat įkūrė vaizdinių mokymo priemonių – įvairių gyvūnų iškamšų ir anatominių preparatų laboratoriją, dalyvavo ekspedicijoje į Šiaurę. 1916–1918 m. dirbo Rusijos žemės ūkio ministerijoje. Karui pasibaigus T.Ivanauskas grįžo į tėviškę jau kaip apsisprendęs lietuvis, nors ir užaugęs lenkiškoje šeimoje. Kaip tai įvyko?
Atsiminimuose, rašytuose 1967 m., Tadas pabrėžia, kad tokiam apsisprendimui pradinį impulsą suteikė tėvas. Jis buvo senosios, dar Adomo Mickevičiaus apdainuotos Lietuvos patriotas: „Lietuviškai jis nemokėjo, bet buvo lietuviškai nusiteikęs, o kartu buvo opozicijoje prieš lenkus ir Lenkijos vyravimą. Aš neretai girdėdavau jį aštriai pasisakant prieš lenkus.“
Taigi T.Ivanausko posūkis į lietuvybę prasidėjo dar vaikystėje, Lebiodkoje, ir tęsėsi mokantis Varšuvos gimnazijoje, skaitant A.Mickevičiaus, Henriko Senkevičiaus, Liudviko Sirokomlės istorinio turinio knygas: „Kai kurie Mickevičiaus veikalai sakyte sakė, kad mes ir lenkai – tai ne tas pat… Aš tarytum apsisprendžiau – taip, tai mano žemė ir ta žemė vadinasi Lietuva, ir aš esu lietuvis.“
Tik lietuvių kalbos jaunasis Tadas vis dar nemokėjo ir labai nusiminė, kai medžiodamas tėviškės miške sutiko nepažįstamą žmogų, buvo jo maloniai užkalbintas, bet negalėjo jam tuo pačiu atsakyti…
Todėl apsigyvenęs Peterburge susirado lietuvių kalbos gramatiką, gerų mokytojų – Vaclovą Biržišką, Peliksą Bugailiškį ir Steponą Kairį, o per atostogas lankėsi lietuviškuose Dzūkijos kaimuose, klausėsi dainų, bendravo su vietos žmonėmis. Po karo grįžęs į tėviškę kaimynystėje, Musteikos kaime, kartu su žmona Honorata savo lėšomis įkūrė lietuvišką mokyklą, deja, 1919 m. pavasarį ją nusiaubė lenkų kavalerijos dalinys, mat prasidėjo Vilnijos okupacija…
Įdomiai susiklostė ir santykiai Ivanauskų šeimoje, kurioje užaugo keturi broliai ir sesuo. Jaunoji karta tėvams įprastoje LDK atmosferoje, laikydamasi jos tradicijų, gyventi nebegalėjo, nes laikai keitėsi, kūrėsi tautinės valstybės, tad reikėjo pasirinkti. Lengviausia, žinoma, buvo tapti lenkais: tai skatino tvirtos jų tradicijos, kultūra, spauda, knygos, dvarininkų moralinė ir materialinė parama. Todėl nenuostabu, kad į tą pusę pasuko du broliai Ivanauskai – vyriausias, Jurgis, ir jauniausias, Stasys, taip pat sesuo Helena. Jurgis kurį laiką Lenkijoje buvo ministras, o Stasys – L.Želigovskio administracijos pareigūnas Vilniuje.
Brolis Vaclovas, pakviestas vieno žymiausių baltarusių tautinio judėjimo veikėjų Vaclovo Lastovskio, nuėjo jam į talką. Jam, technokratui, technikos mokslų daktarui, teko rašyti pirmąjį baltarusišką elementorių, organizuoti baltarusiškų knygų leidybą. 1918 m. kovą paskelbus Baltarusijos liaudies respubliką buvo jos vyriausybės švietimo ministras.
Nors Ivanauskų keliai tautiniu požiūriu ir išsiskyrė, jie ir toliau gerai sutarė, vienas kitam padėjo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Neįtikėtiną gimimo istoriją turintis Gyčio Ivanausko režisuotas pirmasis dramos spektaklis „Marko (Kavolių kabaretas)“ priverčia aiktelėti ne vieną jį stebintį žinomo aktoriaus, choreografo ir režisieriaus draugą. Nuotaikingame, humoru persmelktame, tačiau rimtas gyvenimiškas problemas nagrinėjančiame spektaklyje apstu G. Ivanausko charakterio ypatybių ir net asmeninių išgyvenimų.

„Žiūrėdama šį spektaklį ir juokiausi, ir verkiau, ir buvau rimta. Spektaklyje pamačiau tiek daug man puikiai pažįstamų scenų iš G. Ivanausko gyvenimo, jo asmeninių bruožų. Kai kur net save atpažinau. Manau, tai pats geriausias iki šiol G. Ivanausko režisuotas spektaklis“, – susižavėjimo spektakliu „Marko (Kavolių kabaretas)“ neslepia gera G. Ivanausko draugė Justė Arlauskaitė – Jazzu.

„Nenorėčiau įvardinti konkrečių spektaklio vietų, kuriose aš, vaidindamas pagrindinį herojų Marko, esu aš, o kurioje jau tik teatro personažas. Nenoriu išsiduoti, koks aš esu iš tiesų. Tačiau garantuoju, jog manęs, mano asmenybės ten tiek daug, kad aš, nors esu apsirengęs, prieš žiūrovus jaučiuosi tarsi būčiau nuogas. Galbūt dėl to taip audringai į šį spektaklį reaguoja mane pažįstantys žmonės. Jie žino, kuriose vietose Gytis yra Gytis, o kurios scenos suvaidintos. O kiti žiūrovai tegul spėlioja. Tam mes ir kuriame šitą teatro žaidimą“, – intriguoja G. Ivanauskas.

Pasak režisieriaus, šis spektaklis labai artimas ir kitiems jame vaidinantiems aktoriams: Eglei Mikulionytei, Dariui Gumauskui, Juditai Zareckaitei. Mat spektaklyje, pasakojant keliaujančios teatro trupės ir vieno jos nario – Marko – istoriją, atskleidžiamos tikrosios teatro užkulisių spalvos – tai, ko net nuolatinis teatro žiūrovas niekada nepamatys. Be to, milžinišką įtaką spektakliui darė ir didžiulį indėlį į jį įnešė kiekvienas prie jo prisilietęs žmogus.

„Šis spektaklis – autentiškas. Kartu ir labai laisvas. Net visas kūrybos procesas buvo kupinas laisvės. Mes jį visi drauge kūrėme nuostabioje Eglės Mikulionytės sodyboje Zarasų r. Tai buvo savotiška teatro laboratorija, kaip mes ją pavadinome. Buvo visiška laisvė – jokios prievartos, jokio nustatyto laiko repeticijoms. Kai pradėjome dirbti su šiuo spektakliu, buvo vasara – laikas, kuomet visi nori poilsiauti, o ne plušėti repeticijose. Todėl, manau, radome tobulą sprendimą – galėjome šiuos dalykus suderinti. Be to, nuvykę į sodybą, nuolat būdavome kartu. Būdavo atsikeliame ryte ir susėdę prie pusryčių stalo ar prie rytinės kavos puodelio visi jau pradedame kalbėtis apie spektaklį. Visi susirinkdavo natūraliai, įsitraukdavo į kūrybos procesą, po to taip pat natūraliai išsiskirstydavo: kas knygos paskaityti, kas tiesiog saulėje pasilepinti, tačiau visi nuolat galvojo apie spektaklį. Po tokių pertraukėlių dalindavomės savo apmąstymais, pamatytais vaizdais ir net sapnais. Dėl to šiame spektaklyje tiek daug mūsų asmeninės patirties“, – pasakoja G. Ivanauskas.

Čia pat gimė ir spektaklio pavadinimas. Režisierius išduoda, jog spektaklyje apstu kabareto, cirko elementų, tai jam suteikia linksmumo, o kartu ir dar daugiau laisvės. Tačiau tai, kad kabaretas pavadintas Kavolių, nėra atsitiktinumas. „Šalia sodybos buvo Kavolių kaimas, tai nuo jo ir pavadinome. Taigi, spektaklyje viskas yra tikra, – sako G. Ivanauskas bei prisipažįsta, jog nors kūrė dramos kūrinį, neapsiėjo be šokio. – Šokis man yra labai artimas, tai mano sritis. Tačiau manau, kad tiek šokis, tiek gyvai atliekama muzika, tiek jumoristiniai dialogai puikiai papildo šį spektaklį“.

Pirmasis G. Ivanausko ne šokio spektaklis „Marko (Kavolių kabaretas)“ gruodžio 1 d. bus rodomas Kauno valstybiniame dramos teatre, gruodžio 21 d. – „Menų spaustuvėje“ Vilniuje. Bilietus į spektaklį platina „Tiketa“.

Lapkričio 25 d., 19 valandą, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, „Gyčio Ivanausko teatras“ pristatys žiūrovų ypač pamėgtą spektaklį „Atgyjantys kūnai“.
Viename gražiausių sostinės vėlyvojo baroko paminklų, „Gyčio Ivanausko teatro” aktoriai ir vėl pažadins Šv. Kotrynos bažnyčios skulptūras romantiškam pasakojimui apie meilę. Puošnaus dekoro apsuptyje, netikėtai pasigirdus elegantiškai ir melodingai Michael Galasso muzikai, viena po kitos altoriuje agtgyjančios skulptūros pasakos apie amžiną meilės paiešką ir jos laukimą, susitikimą ir išsiskyrimą su ja. Šis spalvų, garsų ir plastikos reginys žiūrovus pakeri originalia choreografija, ir aišku, žaižaruojančiomis humoro kibirkštėlėmis.
„Esame be galo laimingi turėdami galimybę spektaklį kaskart naujai kurti vienoje gražiausių sostinės scenų. Šis jausmigas šokio spektaklis, tobulai įsikomponuoja į barokinę pastato erdvę, suteikdamas mūsų pasokojamai istorijai dar daugiau spalvų ir jausmingumo. „Atgyjantys kūnai“ yra vienas linksmiausių mūsų teatro spektaklių“, – sako choreografas Gytis Ivanauskas.
Spektaklis „Atgyjantys kūnai“. lapkričio 25 d., 19 valandą, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Bilietus platina TIKETA.