Shutterstock
Kelionės. Neramiame šių dienų pasaulyje vis labiau populiarėja piligriminės kelionės. Vieni piligrimai šventųjų keliais leidžiasi ieškodami vidinės ramybės, kiti – tikėjimo, treti – savęs.
Šiandieninis piligrimas menkai tesiskiria nuo pirmųjų, maždaug IV a. ryžtingai žengusių pro miesto vartus ir su viltimi išžygiavusių per tuo metu nelabai svetingą Europą Šventosios žemės link, kad bent akies krašteliu pamatytų švenčiausią relikviją – kryžių, ant kurio mirė Jėzus Kristus.
Kryžių atrado imperatorienė Elena, Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, vėliau paskelbta šventąja. IV a. pradžioje ji pasikrikštijo, į krikščionybę atvedė ir savo sūnų Konstantiną, kuris įteisino krikščionių tikėjimą Romos imperijoje. Imperatorienė jau būdama garbingo amžiaus nuvyko į Jeruzalę, surado Jėzaus Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio jis buvo nukryžiuotas. O kad tai tas tikrasis kryžius, ji esą atpažino iš kitų kartu rastų kryžių.
Kryžių padalijo į tris dalis: vieną dalį paliko Jeruzalėje, Kristaus Kapo bažnyčioje, kurios statyba rūpinosi asmeniškai. Antra dalis buvo nugabenta į Konstantinopolį. Šią relikviją riteriai XIII a. parsivežė į Paryžių. Trečioji buvo nusiųsta imperatoriui į Romą. Netrukus visame krikščioniškajame pasaulyje pasklido žinia, kad rastas kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir prisiliesti prie to kryžiaus patraukė būriai piligrimų. Maždaug tada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir paminėti piligrimų žygiai.
333–334 m. buvo išleistas anoniminio autoriaus, žinomo tik kaip Piligrimas iš Bordo, savotiškas viduramžių kelionių vadovas į Šventąją žemę „Itinerarium Burdigalense“. Šiame veikale paminimi kai kurie miestai, pro kuriuos tenka keliauti, taip pat nakvynės vietos.
Įdomu, kad vėlesniais amžiais tikrojo kryžiaus dalelės pasklido po visą krikščioniškąjį pasaulį. Didžiausia Rytų Europoje Šventojo kryžiaus relikvija saugoma Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Taigi jei nėra galimybės nukeliauti į Jeruzalę, prie šventosios relikvijos galima pasimelsti ir Lietuvoje.
Vis dėlto piligriminė kelionė į Šventąją žemę daugeliui maldininkų dovanoja ne tik neišdildomų įspūdžių bei atradimų, bet ir galimybę sustiprinti tikėjimą bei pasimelsti kiekvienam krikščioniui brangiose vietose, kur prieš porą tūkstančių metų gyveno ir skleidė tikėjimą Jėzus Kristus.
„Mūsų šeima įgyvendino savo seną svajonę – nuskristi į Šventąją žemę. Keliavome kartu su piligrimų grupe. Mūsų kelionės maršrutas buvo sudėliotas pagal Šventąjį Raštą. Keliavome Jėzaus keliais, skaitėme Evangelijų ištraukas, šlovinome Dievą giesmėmis. Kunigai kasdien aukojo mišias, ir tai dar labiau sustiprino mūsų išgyvenimus bei gilino tikėjimą. Kelionė į Šventąją žemę mums buvo ypatingos dvasinės rekolekcijos“, – pradeda pasakojimą Jovita Jarutienė, jau iki šios kelionės su šeima sukorusi ne vieną tūkstantį kilometrų piligrimų keliais – aplankiusi Lurdą Prancūzijoje, važiavusi Šv. Jokūbo keliu iki pat Santjago de Kompostelos, pabuvusi Fatimoje Portugalijoje, kalne įsikūrusiame benediktinų Montserato vienuolyne (Ispanija), užsukusi ir į Čenstakavą Lenkijoje.
Pasak Jovitos, visos šventos vietos, kuriose gyveno Jėzus Kristus, švč. Mergelė Marija, kiti šventieji ar įvyko svarbūs apsireiškimai, yra ypatingos ir jaudinančios. Kiekvienas kampelis dvelkia istorija: Nazaretas, kuriame gyveno švč. Mergelė Marija ir jos sužadėtinis Juozapas, Betliejus, kuriame gimė Jėzus, Jordano upė, kurioje Jonas pakrikštijo Jėzų, Taboro kalnas, Dievo Sūnaus atsimainymo vieta, Jeruzalė, kur Jėzus buvo žiauriai nukryžiuotas, palaidotas ir, pagal krikščionių tikėjimą, prisikėlė.
„Kiekvienas krikščionis turėtų bent kartą aplankyti Šventąją žemę ir pakeliauti tomis vietomis, kur prieš du tūkstančius metų gyveno Jėzus Kristus. Jei esi tikintis žmogus, piligriminės vietos padeda stiprinti ir gilinti tikėjimą. Jei esi netikintis ar ieškantis – tos vietos tuo labiau svarbios: ten galima rasti tikėjimą. Kaip iš Šventojo Rašto: kas ieško – tas randa“, – neabejoja piligrimė.
Piligriminę kelionę geriausia pradėti Galilėjoje, Nazareto mieste, kuriame Mergelei Marijai pasirodė angelas Gabrielius ir apreiškė, kad ji pagimdysianti sūnų, kurį pavadinsianti Jėzumi. Apreiškimo Švč. Marijai bazilikoje vos užmetę akį į IV a. bizantiškos šventyklos liekanas dauguma maldininkų skuba link Marijos grotos, kurioje Marijai esą ir apsireiškęs angelas. Nazarete prabėgusi ir Jėzaus vaikystė, čia jis sakęs pirmuosius pamokslus.
Kita vertus, įdomu, kad mokslininkai ginčijasi, ar prieš porą tūkstantmečių šioje vietoje gyvenvietės apskritai būta, esą Nazaretas pirmą kartą paminėtas tik IV a. išpopuliarėjus piligrimystei. Tačiau šios vietos per porą tūkstantmečių taip stipriai nuniokotos, kad daiktinių artefaktų, liudijančių apie čia buvusią gyvenvietę, sunku ir rasti.
Šiandien Nazaretas – nedidelis miestas, kuriame daugiausia gyvena Izraelio arabai. Anksčiau čia būdavo daugiau arabų krikščionių, tačiau jų nuolat mažėja, o musulmonų daugėja. Iš pirmo žvilgsnio Nazaretas primeta kitus arabiškus miestus: siaurų, kreivų ir klaidžių gatvelių voratinklis ir triukšmingas turgus. Klaidžiodamas jomis gali pasijusti it arabų pasakoje, tačiau būriai piligrimų, traukiančių prie šventųjų vietų, greitai grąžina į realybę.
Sekant Jėzaus pėdomis maršrutas toliau vingiuoja prie Galilėjos ežero, link Kafarnaumo, kuriame Jėzus gydė ligonius, pamokslavo ir darė stebuklus. Yra išlikę įspūdingų miesto liekanų, tačiau daugiausiai dėmesio sulaukia netoliese bananų sodais ir alyvmedžių giraitėmis apaugęs Palaiminimų kalnas, kylantis apie 175 metrų virš Galilėjos ežero. Nuo kalno atsiveria įspūdinga Genezareto lyguma. Čia įdomiausia stabtelėti ir pabandyti įsivaizduoti, kaip Jėzus sakė garsųjį Kalno pamokslą apie palaiminimą. Sunku nebus, nes aplink išsidėsčiusios kalvos sudaro natūralų gamtinį amfiteatrą, pasižymintį itin puikia akustika.
„Lankėmės ir Duonos Padauginimo bazilikoje Tabgoje. Po altoriumi esanti uola yra būtent ta vieta, kuri primena Jėzaus stebuklą, kai jis penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis pamaitintino penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų“, – primena Jovita.
Vos porą šimtų metrų nuo Duonos Padauginimo bazilikos, ant Tiberiados ežero kranto, pastatyta Prisikėlusiojo Pasirodymo bažnyčia. Joje išlikusi uola, vadinama Kristaus stalu, kur Jėzus paruošė apaštalams pusryčius.
Pasak Jovitos, Tiberiados ežeras primena daugiau Jėzaus stebuklų: jis sutramdė didžiulę audrą, kai bangos jau sėmė mokinių valtį, ir atėjo pas mokinius, žengdamas ežero paviršiumi. Pas Jėzų ežero paviršiumi ėjo ir Petras, tačiau pamatęs vėjo smarkumą suabejojo ir ėmė skęsti.
„Simboliškas ir jaudinantis buvo santuokos įžadų atnaujinimas Kanoje, per kurį Jėzus vestuvininkams pritrūkus vyno padarė pirmąjį stebuklą – vandenį pavertė vynu. Netoli Jericho, prie Jordano upės, Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir krikštytis. Čia jis pakrikštijo ir patį Jėzų. Mūsų piligrimų grupelė Jordano upėje taip pat atnaujino krikšto įžadus. Visi pasipuošę vienodais baltais, specialiai piligrimams siuvamais marškiniais įbridome į ne itin švariai atrodančią, bet istorinę upę. Atgaivinome ir kūnus, ir sielas“, – pasakoja Jovita ir priduria, kad tai dar ne visos patirtys, leidusios sustiprinti tikėjimą, – visa piligrimų grupė įkopė į Taboro kalną.
Taboro kalnas, stūksantis 588 metrų aukštyje, daug kartų minimas Šventajame Rašte. Tai dar viena ypatinga krikščionims – Jėzaus Kristaus atsimainymo vieta. Nuostabaus grožio kalnas, apaugęs pušimis, pagal alpinistų standartus yra visai žemas, tačiau daugumai piligrimų, ypač vyresnio amžiaus, kamuojamų negalios ar ligų, ar šeimoms, keliaujančioms su mažais vaikais, jis tampa nemažu iššūkiu. Todėl dauguma sėda į nuolat kursuojančius taksi autobusiukus ir patogiai užvažiuoja į kalną.
„Tačiau mūsų, Lietuvos piligrimų grupė – išskirtinė. Visi, pradedant mažiausia keturmete keliautoja, mūsų dukryte Faustina Marija, baigiant vyriausia, į aštuntą dešimtį įkopusia senole, užsispyrė kalną įveikti pėsčiomis. Ir štai dar vienas Dievo stebuklas – ir mažoji keliautoja, ir vyriausioji piligrimė pasiekė kalno viršūnę be ypatingų vargų“, – pasidžiaugia pasakodama Jovita.
Dar viena piligrimystės vieta, kurios šiukštu negalima praleisti, yra Betliejus. Nors daliai žmonių šiek tiek neramu, kad šis miestas yra ginčytinoje teritorijoje Vakarų Krante, tačiau keliautojų čia gausu. „Net valandą laiko stovėjome eilėje, kol patekome į istorinę Jėzaus gimimo vietą“, – sako Jovita.
Pasak Biblijos, prasidėjus gimdymui Marija ir Juozapas neturėjo kur prisiglausti, tad įlindo į olą, į kurią buvo suvaromi gyvuliai. Ten ir gimė kūdikėlis Jėzus. Šiandien Jėzaus Gimimo baziliką ir Gimimo altorių vis dar tradiciškai prižiūri graikai ortodoksai ir armėnai. Panorus pasimelsti, reikia pralįsti pro žemą durų angą, mat įėjimas buvo užmūrytas ir palikta tokia anga, kad kiekvienas ir fiziškai nusilenktų Dievui.
Prie Betliejaus dar įdomu aplankyti Piemenėlių lauką, mat būtent čia šiame lauke piemenėliams apsireiškęs angelas ir pranešęs naujieną apie gimusį Dievo sūnų. Sakoma, kad į grotą, kurioje gimė Jėzus, atkeliauja moterys ir vyrai, turintys nevaisingumo problemų. Karštos ir nuoširdžios maldos šioje vietoje esą padeda išsipildyti troškimui susilaukti kūdikio.
Na, o piligriminę kelionę vainikuoja Jeruzalė. Ieškant žodžių šiam trijų religijų atstovams svarbiam miestui apibūdinti bene labiausiai tiktų metaforiškai sakyti „pasaulio centras“. Būtent taip XIV a. graviūrose buvo vaizduojama Jeruzalė, apie kurią žiedu išsidėstę trys žemynai – Europa, Afrika ir Azija. Dar vienas pasaulio centro simbolis galėtų būti ir tai, kad senamiestis tradiciškai dalijamas į keturis kvartalus: krikščionių, musulmonų, žydų (didžiausias) ir armėnų.
Ir nieko keista, juk šis miestas šventas trims religijoms: krikščionys čia traukia melstis į Viešpaties Kapo bažnyčią, žydams brangi Raudų siena, musulmonams – Uolos mečetė. Atrodytų, mieste turėtų viešpatauti taika ir ramybė, juk čia visi turėtų melstis savo šventyklose ir lankyti jiems šventas vietas. Nieko panašaus.
Senutėlę Jeruzalę valdė čia vieni, čia kiti užkariautojai. Sunku visus net išvardyti: čia viešpatavo Egipto faraonai, vėliau ją nusiaubė ir vėl atstatė karalius Dovydas (jis, beje, paskelbė kad čia bus jo sostinė ir visiems žydams šventas miestas), karalius Saliamonas puoselėjo Jeruzalė ir statė fantastiško grožio rūmus bei šventyklas. Jeruzalę valdė babiloniečiai, graikai, sirai, romėnai, turkai. I a. po Kr. čia jau apsigyveno pirmieji krikščionys, IV a. Jeruzalę paskelbė šventu krikščioniams miestu ir pastatė vieną pirmųjų bažnyčių.
Turkai, VII a. užgrobę Jeruzalę, paskelbė, kas tai svarbus musulmonams miestas, mat pranašas Mahometas nuo kalno žengęs dangun. XI a. Jeruzalės atsiimti iš musulmonų patraukė riterių kariaunos iš Europos. Kryžiaus žygiai taikos neatnešė, nei Šventosios žemės atkovoti nepavyko. Kita vertus, ekonomistai ir istorikai, nagrinėjantys kryžiaus žygių epochą, įžvelgia naudą Europos šalims: suklestėjo pirkliai, kurie iš Rytų šalių į Europą atgabeno naujausius išradimus, vaistus, parfumeriją, galų gale nevalyvieji europiečiai išmoko praustis.
Neramu Jeruzalėje ir dabartiniais laikais. 1948–1949 m. ji buvo padalyta į dvi dalis: rytinė atiteko Jordanijai, vakarinė – Izraeliui. 1980 m. visa Jeruzalė buvo paskelbta Izraelio sostine.
Didžiausia žydų šventenybe laikoma Raudų sieną – tiek teliko iš Erodo laikų šventyklos. Žydų mokymas teigia, kad sieną kartu su Pirmąja šventykla pastatė karalius Saliamonas, prie jos statybos nemažai prisidėjo ir jo tėvas Dovydas. Šventykla visiškai sugriauta 70 metais ir neatstatyta iki šiol. Liko tik vakarinė siena, kuriai buvo duotas Raudų sienos pavadinimas. Tiesa, verta žinoti, kad Raudų sienos pavadinimo angliškuose giduose nebus, ji ir vadinama Vakarine siena. Taip vadinama ir nuorodose Jeruzalėje.
Žydų šventyklų vietoje šiandien stūkso didingos Uolos kupolo ir Al Aksos mečetės. VII a. grakšti aštuonsienė mečetė, išdabinta marmuru bei plytelių mozaikomis ir karūnuota auksiniu kupolu, apgaubia uolą, nuo kurios pranašas Mahometas buvo paimtas į dangų. Verta žinoti, kad Uolos kupolo mečetė yra trečia pagal svarbą islamo pasaulio mečetė – po Mekos ir Medinos. Šalia pastatyta Al Aksos mečetė pritraukia tūkstančius maldininkų. Ją gali apžiūrėti ir nemusulmonai. Jiems galima įeiti pro vienintelius iš 15 vartų – Mugrabio.
Krikščionims čia svarbiausia šv. Elenos pastatyta Šv. Kapo ir Prisikėlimo bazilika. Nors šventykla ne kartą buvo sugriauta ir vėl atstatyta, jos įspūdis neišdildomas.
„Žinoma, svarbiausia krikščioniams vieta – Kristaus kapas. Tai vieta, kur norėtųsi būti kuo ilgiau, praleisti naktį, budėti, melstis, laukti. O ten tiek piligrimų, kad lauki didžiulėje eilėje kokią valandą, kartais ir ilgiau, o kai patenki į švenčiausią vietą – tau pasako: „Kiss and go.“ Tačiau tikiuosi, kad dar sugrįšiu prie tos vietos ir tikrai pasiliksiu joje per naktį, kai niekas netrukdys ilgesnės maldos. Juk ten viskas tikra, kiekvienas kampelis primena Dievą, dar kvepia istorija…“ – pasakoja Jovita.
Ji su visu piligrimų būriu ėjo ir Kristaus Kančios keliu – ~Via Dolorosa~, vedančiu į Golgotą – Viešpaties Kapo ir Prisikėlimo baziliką. Pasak mūsų pašnekovės, grupės piligrimai pasikeisdami nešė kryžių, sustodavo kiekvienoje Kristaus kančios vietoje ir skaitė Evangelijų ištraukas.
Aistė N., kita mūsų pašnekovė, taip pat tikina, kad Jeruzalė yra tas miestas, į kurį būtina užsukti kiekvienam, – nesvarbu tikintis jis ar ne. Tikintieji pasimels jiems svarbiose vietose, o netikintieji bent akimirką susimastys apie gyvenimo prasmę ir tikėjimo svarbą. Jei tikintis, verta įkopti į Alyvų kalną, ant kurio tėra senutėlės kapinės, bet būtent čia galima pabėgti nuo piligrimų ir turistų šurmulio ir trumpam stabtelėjus įsigilinti į savo pojūčius. Juolab nuo kalvos atsiveria fantastiška senamiesčio panorama.
Moteriai įspūdį padarė ir Siono kalnas, ant kurio stūkso Marijos mirties bažnyčia, manoma, yra palaidotas karalius Dovydas. Pasak legendų, būtent čia buvo paslėpti Pirmosios šventyklos lobiai ir relikvijos, į kurias buvo nusitaikiusios visos kada nors Jeruzalę užgrobusios kariaunos.
Aistei patiko ne tik religines vietas lankyti, bet ir apžiūrėti istorinius pastatus. „Rekomenduočiau ekskursiją miesto sienomis, taip pat aplankyti visus keturis miesto kvartalus ir atkreipti dėmesį, kuo kiekvienas skiriasi, visada smagu užsukti į arabų turgų“, – pataria keliautoja ir priduria, kad ją sudomino Dovydo bokštas, arba Jeruzalės citadelė, o Holokausto aukų ir didvyrių muziejus tiesiog sukrėtė.
Dovydo bokštas – viduramžių tvirtovė su styrančiu galingu bokštu, jam geriausia skirti bent porą valandų, kad greitu žingsniu perbėgtum miesto istoriją – nuo įkūrimo iki šių dienų. O Holokausto aukų ir didvyrių muziejus kelia šiurpą dėl žmonių žiaurumo, kai užsimota išžudyti ir nuo žemės paviršiaus nušluoti visą tautą. „Šiek tiek optimizmo suteikia tik Pasaulio tautų teisuolių alėja, skirta pagerbti tiems, kurie holokausto metais rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus ir slėpė nuo žudikų“, – pasakoja Aistė.
Pasak jos, Jeruzalėje kas žingsnis esi apstulbinamas istorijos tikrumo ir religijos didybės, todėl nenuostabu, kad kai kurie žmonės, nebepakeldami užplūdusių emocijų, tarsi apsvaigta ir vaikšto paklaikusiomis akimis. Ir niekas iš jų nesišaipo – iš tiesų yra vadinamasis Jeruzalės sindromas, kai sveikut sveikutėlius žmones staiga tarsi apsėda įkyrios idėjos, paprastai religinio pobūdžio, imama kliedėti arba blaškytis po miestą nesiorientuojant, nei kur esi, nei kur nori nueiti. Toks sindromas ištinka ne tik krikščionis, bet ir musulmonus ar žydus. Tokių kasmet būna nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų žmonių. Visa laimė, kad tai laikinas sutrikimas. Tiesa, šiam sindromui nereikėtų priskirti šventose vietose verkiančių ar per daug į save įsigilinusių ir nieko negirdinčių žmonių. Jie greičiausiai tik išgyvena stiprius religinius jausmus.
Keliaujant po Izraelį verta atrasti laiko ir Negyvajai jūrai, kuri vilioja ir istorinėmis vietovėmis. Manoma, kad šios sūrios jūros dugne amžiams yra palaidoti Sodomos ir Gomoros miestai, kurių gyventojai užsiiminėjo labai jau nepadoriais dalykais, kol Dievas neapsikentęs pasiuntė sieros ir ugnies lietų ir sunaikino tiek miestus, tiek ištvirkėlius gyventojus, tiek gyvūnus, tiek augalus.
Prie Negyvosios jūros yra svarbūs žydams Masados tvirtovės fortifikacijos bei pastatų likučiai. Tvirtovėje apsupti romėnų trejus metus priešinosi žydų sukilėliai, galop nebelikus vilties ir galimybių priešintis visi nusižudė.
Negyvoji jūra (hebrajų kalba – Druskos jūra) vilioja ir kitais dalykais. Ši jūra, o tiksliau – ežeras, tyvuliuoja žemiausiame pasaulyje taške, maždaug 400 m žemiau jūros lygio. Dėl didžiulio druskingumo joje nėra nė mažiausios gyvybės, sakoma, kad net paukščiai virš jos neskraido.
Įdomu, kad anksčiau tikėta, jog šis vanduo yra mirtinai pavojingas žmogui ir tik šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų ištirta, kad vanduo ne tik nenuodingas, bet ir labai naudingas, maudynės jame gydo įvairias odos ligas. Vandenyje esama tiek mineralinių druskų, kad žmogus neskęsta, o tik plūduriuoja paviršiuje. Juokinga stebėti, kaip maudynių mėgėjai bando įsibristi į šį paviršiun bet kokį kūną keliantį vandenį. Na, o kosmetika su šios jūros vandeniu ir dumblu – bene geidžiamiausios lauktuvės iš Izraelio.
Verta paminėti ir tokį faktą, kad kasmet jūra nugaruoja apie vieną metrą vandens, mat į ją įtekančio Jordano vandenis Jordanija ir Izraelis naudoja savo ūkio reikmėms. Tad ar po kelių šimtų metų bus galima mėgautis šiomis keistomis maudynėmis – nebeaišku.
Porą žodžių reikia tarti ir apie Tel Avivą. 1946 m. įkurtas miestas tapo svarbiu ekonominiu ir finansiniu centru. Jame vertėtų pasivaikščioti po muziejus, Baltąjį miestą – rajoną, kuriame yra gausybė bauhauzo pastatų, kad ir nelabai gražių, palyginti su viduramžiais ar senesniais laikais, tačiau savotiškai žavių, įdomu užsukti ir į vieną kitą seną bažnyčią ar mečetę. Tačiau svarbu prisiminti, kad Tel Avive geriau lankytis kelionės pradžioje, nes pabaigoje po klajonių Šventojoje žemėje įspūdžio jis jau nepadarys. Viską užgoš piligriminiai įspūdžiai, kurie lydės visą gyvenimą.
„Įspūdingiausia tai, kad dabar faktiškai kasdien dalyvaudama šventose mišiose visada, kai tik Evangelijos žodžiai būna susiję su Šventąja žeme, prisimenu tas aplankytas vietas, ir viską įsivaizduoti, kas kaip vyko anuomet, yra kur kas lengviau. Kiekvienas žodis gerokai labiau suvirpina širdį: nebereikia fantazuoti, kaip atrodo Golgota, Kryžiaus kelias, Nazaretas, Betliejus, Jeruzalė, Kana, Jerichas, Jordano upė, dykuma ir kitos šventos vietos, prie kurių lietėsi Jėzus. Tie prisiminimai ir ta patirtis iš piligriminės kelionės padeda giliau išgyventi Dievo žodį ir labiau suprasti Evangeliją. Tai neįkainojama piligriminės kelionės patirtis. Kai pats savo akimis pamatai ir palieti Šventąją žemę, tikėjimas tik stiprėja, tampa brandesnis“, – pasakojimą baigia J.Jarutienė.
Daiva Urbienė
Loading ...